Ar žmogiška atmintis geresnė už kompiuterio atmintį

Ar žmogiška atmintis geresnė už kompiuterio atmintį, kadangi ji – netobula?
Atsakymas – „be abejo!“. Kodėl? Būdami žmonėmis, savo rasę laikome pranašiausia Žemėje. Kompiuteris yra nenutrūkstamos žmogaus proto raidos – nuo „lempų krūvos“ tipo aparato iki labai sudėtingo mikroscheminio „galvojančio“ tvarinio – kūdikis. Kalbėdami apie atminties gerumą ar blogumą, nepamirškime proto problematikos, kadangi atmintis yra tapatumą konstruojanti proto dalis.
Pirmiausia – apie tai, kodėl kompiuteris apskritai yra blogesnis už žmogų, kodėl žmonės vis dar laiko kompiuterį įrankiu. Baisiausias šiuolaikinių kompiuterių inžinierių-frankenšteinų košmaras – ateitis, kai kompiuterių pagrindu gyvuojantys orrganizmai gali tapti pranašesniais už žmones. Visuose futuristiniuose filmuose, mokslinės fantastikos leidiniuose, pasakojančiuose apie kompiuterinio proto įkūnijimą žmonėse ar žmonėse-gyvūnuose, apie mašinas ir robotus, tvyro nuojauta, kad į žmogaus viršenybę greitai pasikėsins to paties žmogaus tvarinys. Štai taip – nauja mechanizuota rasė pasinaudos savo intelektualiniu bei fiziniu pranašumu ir sunaikins tingią, mutavusią ir iškrypusią žmonių rasę. Mes bijome savo technologinių vaikų ir nuolat spartėjančio mechaninio kišimosi į žmogišką kūną – klonavimo. Prieš trejus metus šachmatų turnyras, kuriame susirungė geriausias pasaulio šachmatų didmeistris Garis Kasparovas beei IBM superkompiuteris „Deep Blue“, parodė žmonėms, kad jų baimės yra pagrįstos 101 %, kadangi žmogus pradeda pralaimėti savo tvariniui. Žmogaus pranašumo sostas nebetvirtas, ir Alano Turingo pasekėjai, atlikdami jo testą, kaskart baiminasi, kadangi greitai kompiuterinis protas galės jį išlaikyti. Štai kodėl me

es vis dar manome, kad mūsų protas ir atmintis geresni už kompiuterių, kadangi mūsų atmintis yra tikra, o elektroninių mašinų – tik vienetų ir nulių kombinacijos.
ATMINTIS

Atmintis saugo ir atstato žmogaus smegenų informaciją (Encarta Encyclopaedia). Atmintis – žmogaus patirties atstatymas prote (Encyclopaedia Britannica). Nors ir turime šį paprastą apibrėžimą, pati atmintis kaip objektas visai nėra aiški, kadangi nuo pat mąstymo pradžios žmonės stengėsi išsiaiškinti, kodėl mes prisimename matytus, girdėtus, jaustus ar net sapnuotus dalykus. Šis procesas yra esminis protavimui, mokymuisi, problemos suvokimui, sprendimo priėmimui bei tapatumo konstravimui.
Problema iškyla dėl to, kad žmogaus atmintis iš prigimties yra netobula. Pamačius paveiksliuką, kuriame pavaizduotas medis, ir po kiek laiko bandant prisiminti, kaip tas medis atrodo, smegenų sukurtas atvaizdas nėra lygiai toks pat, kaip originale. Trūksta dalies informacijos, taačiau vietoj trūkstamos informacijos panaudojama iš patirties gauta informacija. Atmintis yra labai dinamiškas procesas, atsiminimai yra kuriami, pasitelkiant patirtį ir atsiminimus apie kitus dalykus, kurie taip pat nėra visiškai tokie, kokie buvo realybėje. Kitas klausimas – kiek reali yra pati patirtis (juk žinome, kad psichoanalitikai gali „įdiegti“ tam tikrą patirtį, kurios niekuomet nepatyrėme: nematėme, nejautėme ar negirdėjome per savo tiesioginį santykį su tikrove).
AR KOMPIUTERIS GALI GALVOTI?
Deja, ne. Kol kas dar ne, kadangi šiandien superkompiuteriai tik saugo informaciją ir nedaug tenuveikia, sujungdami du
uomenis į sakinį, pajudindami roboto ranką ar atsakydami į Turingo testo klausimą. Charlesas Plattas taip kalbėjo apie kompiuterinius smegenis turinčius robotus: „Šiandien geriausi robotai gali mąstyti kaip vabzdžiai“ (Platt, 1995), ir beveik nėra vilties, kad jau rytoj Turingo testą pasiseks išspręsti. Testo esmė tokia: trys dalyviai, esantys skirtinguose kambariuose, bendrauja per spausdinamą tekstą. Vienas iš jų užduoda klausimus kitiems dviems, iš kurių tik vienas yra žmogus, o kitas yra superkompiuteris, sugebantis atsakyti į klausimus, tai yra, galintis atpažinti kalbą. Klausiantysis siekia išsiaiškinti, kuris iš jų yra žmogus, o kuris – mašina. Iki šiol testas buvo neigiamas, tačiau ateitis žada daug.
PASIEKIMAI
Šiame skyriuje bus pasakojama apie tai, ką jau pasiekė programuotojai ir ką gali pasiūlyti kompiuteriai:
1. Balso atpažinimas
1980-ųjų pradžioje dvi programinę įrangą gaminančios kompanijos iš Bostono „Dragon System“ ir „Kurzweil Applied Intelligence“ pradėjo pardavinėti programas, leidžiančias AK atpažinti jų savininko balsą. Iš pradžių buvo nedaug komandų, bet iki 1997 metų šios programos jau galėjo atpažinti apie 60 000 žodžių (Garfinkel, 1997). Nuo tada praėjo dar trys intensyvių tyrimų bei darbo metai ir naujausiu šios srities išradimu tapo. mobilusis telefonas „Ericsson G28“, kurį galima kontroliuoti vien tik balsu. Tačiau ir ši naujovė turi trūkumų, nes kompiuteris negali suprasti žodžių srautų, todėl po kiekvieno žodžio vis dar reikalinga pauzė.
2. Skaitmeninis kalbėjimas
1996 metais „Digital Equipment Corporation“ pristatė ka
albos sintezatorių akliesiems, pavadintą „DECtalk“, kuris leidžia tekstą skaityti kompiuteriui. Tačiau „šiandieniniai kompiuteriai kalba gana gerai, operuodami siaurais frazių parametrais, tačiau susidūrę su neapdorotu anglišku tekstu, skamba mechaniškai. Tikram persilaužimui bus reikalingas geresnis natūralios kalbos supratimas. Tam reiktų penkerių metų.“ (Garfinkel, 1997)
3. Atvaizdo atpažinimas
MIT (Massachusetts Institute of Technology) AI laboratorijos mokslininkas Tomaso Poggio sukūrė programą, galinčią atpažinti konkretų žmogų iš kelių grupinių nuotraukų bei kitą programą, gebančią atpažinti objektus ir veidus iš vienoje linijoje sudėliotų piešinių (Garfinkel, 1997). Šias programas dar reikia tobulinti, kadangi jos gali susidoroti ne su visais, o tik su nesudėtingais objektais ar piešiniais.
4. Žaidimas šachmatais
RS/6000 SP pagrindu veikianti kompiuterinė sistema, kuri valo toksines atliekas, pateikia orų prognozes, modeliuoja finansinius duomenis, kuria automobilių dizainą bei naujus vaistus, geriau žinoma kaip „Deep Blue“, 1997 metais laimėjo prieš geriausią pasaulio šachmatų didmeistrį Garį Kasparovą. Kodėl taip nutiko? Davidas G. Storkas, knygos HAL’s Legacy: 2001’s computer as dream and reality (MIT Press)(http://mitpress.mit.edu/e-books/Hal/) redaktorius, aiškina: „Žmonės yra lėti, tačiau ypač gerai suvokia žaidimo modelius bei puikiai kuria strategiją, o kompiuteriai, nors ir yra greiti ir turi nuostabią atmintį, tačiau nepaprastai sunkiai atpažįsta žaidimo modelius bei sudėtingą strategiją. G. Kasparovas gali atlikti apytikriai du ėjimus per sekundę; „Deep Blue“ įmontuota specialiai šiam tikslui sukurta aparatūra leidžia ap
pskaičiuoti apie ketvirtį milijardo šachmatų pozicijų per sekundę“ (Stork, 1997). Tai aiškiai parodo, kad kompiuteriai turi puikią atmintį bei duomenų apdorojimo spartą, tačiau negali patikimai kurti strategijos. Net jei „Deep Blue“ ir naudojo strategijas: ėjimų pozicijas žaidimui laimėti, gambitus ir t. t., tačiau, be abejo, šios strategijos yra intensyvaus daugybės programuotojų darbo, o ne jo paties laimėjimas.
Akivaizdu, kad kompiuteriai dar turi daug ko išmokti, kad galėtų pradėti mąstyti bei vadovautis atmintimi, o ne vien tik vienetais ir nuliais užkoduota informacija.
PROBLEMŲ ATPAŽINIMAS IR JŲ SPRENDIMAS
Problemų atpažinimas yra pagrindinis principas, kuriuo žmonės remiasi savo kasdieniniuose santykiuose – tiek tarpusavyje, tiek gamtoje (kai esi vienas laukuose, ir staiga prasideda audra, supranti, kas nutiks). Kitas dalykas, reikalaujantis dar daugiau protinių sugebėjimų, yra ne tik problemos suvokimas, bet ir jos išsprendimas, padarantis tau mažiausiai žalos (kai pamatai, jog netrukus prasidės audra, bėgi slėptis). Problemos atpažinimas ir išsprendimas įmanomas tik tuomet, jei yra kažkokių prisiminimų iš praeities bei patirties, kaip susitvarkyti su esama arba galima problema. Kyla klausimas, ar kompiuteriai gali atpažinti ir išspręsti problemą, pasinaudodami savo atmintimi? Kai rašome tekstą naudodamiesi „Word 97“ programa, ji gali patikrinti mūsų rašybą tik todėl, kad yra įdiegtas žodynas. Tai labai paprastas pavyzdys, tačiau kas vyksta su sudėtingesne informacija? Nepamirškime, kad „Deep Blue“ ne tik žaidžia šachmatais, bet ir valo toksines atliekas, spėja orus, modeliuoja finansinius duomenis, projektuoja automobilius, kuria naujus vaistus, tačiau kol kas negali išspręsti asmeninių problemų. Kai jis galės atsakyti, kaip žmogui geriau ištverti depresiją po motinos mirties, tai jau nebebus IT. Tai bus kažkas tarp mašinos ir žmogaus, o kol kas šis skirtumas yra labai aiškus.
SPRENDIMŲ PRIĖMIMAS
Tam, kad būtų galima priimti sprendimą, reikia sugebėti numatyti šio sprendimo pasekmes, nes tik taip bus galima įvertinti jo teisingumą ar klaidingumą. Numatymas, kaip vienas ar kitas procesas plėtosis ar bus plėtojamas, lemia strategijų kūrimą. Čia atminties vaidmuo yra kiek kitoks, kadangi, jei žmogus sukuria strategiją, labai svarbu palyginti naują su ankstesne, jau panaudota, strategija; pažiūrėti, ar ankstesnės strategijos buvo sėkmingos, ar ne, ir kodėl jos tokios buvo. Pažvelkime į karo istoriją. Aleksandras Didysis užkariavo Spartą ir atrado karinę strategiją, pavadintą falanga, kada kareiviai žygiuoja stačiakampio pavidalo būriais, o pirmoji eilė laiko ilgas ietis, kurios neleidžia priešui greitai prasibrauti. Ši strategija buvo sėkminga, todėl Aleksandras nukeliavo net iki Indijos. Žaidžiant šachmatais, kai kurios ėjimų kombinacijos buvo pavadintos žmonių vardais ir įvardija strategijas, kurias jie naudojo. Didmeistriai gali numatyti pustuzinį ėjimų į priekį, o kompiuteriai patikrina galimus ėjimus 20 000 pozicijų per sekundę greičiu.
TAPATYBĖS KONSTRAVIMAS
Į klausimą, kas yra tapatybė, kaip žmonės įgyja asmenines tapatybes ir t. t., neatsakyta iki šiol, nors diskusija „kas esu aš?“ prasidėjo dar tada, kai žmonės ėmė kalbėti ir mąstyti. Šiandien apie tapatybę mes galime pasakyti daugiau, nei mūsų protėviai prieš tūkstančius metų. Žinome, kad atmintis yra lemiamas mūsų tapatybės elementas. Be atminties mes negalime naudotis duomenimis bei mus supančia informacija; be atminties mes negalime priimti sprendimų dėl nuolat mums kylančių dilemų ir problemų; mąstymas priklauso nuo atminties; be atminties mes negalime išmokti kalbos bei išreikšti savęs, o savęs atskleidimas modernioje visuomenėje yra pagrindinis būdas parodyti save kaip skirtingą tapatybę turinčią asmenybę. Nekalbėsim apie amžiną klausimą, ar gyvūnas taip pat turi tapatybę, ar ne, kadangi ateityje kita diskusija taps esmine ir nulems mūsų visuomenės ir net rasės išlikimą: ar kompiuteriai bei robotai turi tapatybę, o jeigu taip, ar ši tapatybė pranašesnė už žmogaus? Hansas Moravecas, cituotas aukščiau Charleso Platto straipsnyje, pranašauja tokią ateitį, kad robotai įgis tapatybę, tolygią žmogaus, taigi galės daugintis ir aplenkti žmonių rasę.
Oficialus mokslas kol kas dar neturi pakankamai įrodymų, kad šis scenarijus išsipildys per artimiausius 50 metų, o mokslinės fantastikos knygų autoriai bei kino kūrėjai įkūnijo futuristinį kiborgų bei sumanių robotų įvaizdį.
IŠVADOS
Galbūt dar pernelyg anksti oficialiai moksliškai kalbėti apie žmonių pakeitimą jų kūriniais – kompiuterinį protą turinčiais robotais bei kiborgais, kadangi, kaip matome, kol kas nedaug tepasiekta konstruojant dirbtinę tapatybę per atmintį. Priežastis labai paprasta – žinių apie žmogaus smegenis trūkumas. Jos yra tokios sudėtingos, kad mes negalime suprasti, kur ir kaip visa informacija yra užkoduota, kokios priemonės turi būti panaudotos jai saugoti ir perduoti? Kai žinosime, kaip veikia mūsų smegenys, galėsime sukurti kažką panašaus į dirbtines smegenis. Tada kiborgų era taps realybe.
Visą laiką mes kalbame abstrakčiais terminais, kai kurie jų netgi neturi bendrai priimtų apibrėžimų, apie nerealius dalykus, kuriuos spręsime ateityje. Ji nėra stabili ir mūsų gyvenimo lūkesčiai daugiausiai pagrįsti svajonėmis bei moksline fantastika. Dabar jau būtina kalbėti apie naują, grėsmingai artėjantį socialinį košmarą. Prieš porą mėnesių britų mokslininkai galiausiai gavo leidimą klonuoti žmones moksliniais tikslais. Pelė, avis ir beždžionė jau buvo klonuotos ir nuodugniai ištirtos. Praėjus kiek laiko po avies Dolly klonavimo, mokslininkai pastebėjo, kad jos chromosomos yra kiek trumpesnės už natūralias, o tai įtakojo jos gyvenimo trukmę. Be abejo, mokslininkai pažadėjo išspręsti šią problemą, bet kas gali užtikrinti, kad klonuotas žmogus bus nukopijuotas taip tobulai, kaip tikimasi? Tarkime, kad žmogus yra klonuotas, jis ar ji yra tobulas tiek kūnu, tiek protu. Tuomet atsirastų nauja rasė – klonuotieji. Žmonės pasidalins į natūralius – negražius, tingius, kvailus – bei klonuotuosius – tobulus. Tuomet viskas vyks pagal tą patį scenarijų, kaip ir atsiradus kiborgams Holivudo filmuose ar mokslinės fantastikos knygose.
Be abejo, klausimas, ar klonuotas žmogus turės protą, sąmonę, atmintį ir tai, ką žmonės paprastai vadina siela, išlieka neatsakytas ir esminis tolesnei moksliškai patobulintos asmenybės raidai.

Literatūra
Encarta Encyclopaedia, article on Memory (mental process) at http://encarta.msn.com/find/print.asp?&pg=8&ti=761578303&sc=0&pt=1
Encyclopaedia Britannica, article on Memory at http://www.britannica.com/bcom/eb/article/printable/7/0,5722,109427,00.html
Platt Charles, „Superhumanism“ from WIRED No. 3.10 1995 at http://www.wired.com/wired/archive/3.10/moravec.html
Garfinkel Simson, Happy Birthday, Hal from WIRED No. 5.01, 1997 at http://www.wired.com/wired/archive/5.01/ffhal.html?pg=3&topic=
Stork David G., The end of an era, the beginning of another? HAL, Deep Blue and Kasparov article from IBM research page at http://www.research.ibm.com/deepblue/learn/html/e.8.1.html
Encyclopaedia Britannica, article on Learning at http://www.britannica.com/bcom/eb/article/0/0,5716,48642+1+47530,00.html

Leave a Comment