atmintis

Įsivaizduokite savo gyvenimą be atminties. Nesimėgautumėte buvusiomis džiaugsmingomis akimirkomis, nesijaustumėte kalti ir nesikamuotumėte dėl skausmingų atsiminimų. Kiekvienas mirksnis būtų naujas gaivus potyris. Tačiau nepažintumėte nė vieno žmogaus, bet koks darbas – rengtis, virti, kepti – būtų naujas, kiekviena kalba svetima.
Tikriausiai sunku aptikti sritį, kurioje nebūtų vartojama atminties sąvoka: psichologai kalba apie žmogiškąją atmintį, medikai – apie genetinę, istorikai – istorinę, tiksliųjų mokslų atstovai – kompiuterių ir kitų intelekto mašinų, sociologai – apie tautos. Ir nenuostabu, nes kuk ir asmeniniame gyvenime atmintis ne paskutinėje vietoje.
Sakoma, jog atmintis – tai individo sugebėjimas įsiminti, sisteminti ir išlaikyti tai, kas patirta, ir prireikus vėl sugrąžinti tą informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis.Atmintis ir vaizduotė sieja mūsų praeitį su dabartimi ir ateitimi, padeda pažinimui, o drauge ir kiekvieno mūsų tobulėjimui pasirinktoje srityje. Svarbiausi atminties procesai – įsiminimas, laikymas atmintyje ir įsiminimas. Be to, negalima nepaminėti ir užmiršimo. Atmetus atvejus, sukeliančius nemalonias situacijas, užmiršimui turėtume būti dėkingi, kad neperkaista mūsų psichika nuo informacijos pertekliaus. Užmiršdami atsiejame reikšmingus dalykus nuo mažiau reikšmingų, galime sisteminti innformaciją.
Apmaudu, kad mūsų technizuotame amžiuje atmintis laikoma savaime suprantama vertybe. Įprasta manyti, kad ja pasižymi beveik kiekvienas normalus ir sveikas žmogus. Net ir dauguma specialistų užmiršta, jog atmintį galima ir būtina lavinti. O juk žmonijos istorijos didžioji dalis susiformavo ir iš

šliko be dabartinių technologijų ir net be rašytinių šaltinių pagalbos. Ankstyvosiose bendruomenėse visos žinios buvo kaupiamos atmintyje, persakomos žodžiu, o jei taip neįvykdavo – jos paprasčiausiai būdavo užmirštamos.
Atmintis yra proto sukauptų žinių saugykla. Pasak Cicerono, atmintis yra “ visų dalykų saugykla ir sergėtoja “.Psichologui atmintis – bet koks ženklas, kad tai, kas buvo išmokta, išliko.

ATMINTIES REIŠKINYS

Pagalvokite apie savo gebėjimą prisiminti begalę balsų, garsų, dainų; skonių, kvapų, paviršių; veidų, vietų, įvykių. Pagalvokite kaip aiškiai ir gyvai prisimenate nepaprastus ir itin sujaudinusius praeities dalykus – gal būt tai buvo automobilio avarija, jūsų pirmasis romantiškas pasibučiavimas, jūsų, atvykėlio, savijauta pirmą dieną kitoje šalyje, arba kur buvote, kai išgirdote kokią baisią žinią.
Kai kurie psichologai šį labai aiškų, svarbių ir netikėtų įvykių prisiminimą pavadino blykstės atmintimi, nes atrodo, lyg smegenys įssakytu: “ nufotografuok tai! “
Kaip galima tokia atmintis ? Kodėl mes galime prisiminti dakykus, apie kuriuos metų metais nesame galvoję, o pamirštame prieš minutę matyto žmogaus vardą ? Kaip mūsų atmintyje saugomi atsiminimai ?

Atmintis – informacijos apdorojimas

Vienas iš tinkamų žmogaus atminties modelių yra panašus į kompiuterio informacijos apdorojimo sistemą. Norint atsiminti bet kokį įvykį, reikia, kad mūsų smegenis pasiektu informacija, kuri būtu išlaikoma, o vėliau vėl atgaivinama. Šios trys pakopos – užkodavimas, laikymas ir atkūrimas – būdingos ne tik žmogaus atminčiai, bet ir kitoms informacijos apdorojimo si

istemoms.

Mes ilgalaikėje atmintyje laikome daugybe informacijos. Iš savo atminties saugyklos galime sugražinti informaciją į ribotų galimybių trumpalaikę atmintį. Dalis šios trumpalaikės “veikiančios” atminties yra parodyta psichikos ekrane, kurį vadiname sąmone.Mūsų trumpalaikė atmintis paprastai laiko tik apie septynis (dviem daugiau ar mažiau) informacijos vienetus. Iš tikrųjų žmogaus trumpalaikės atminties apimtis – tas informacijos kiekis, kurį iš kart teisingai prisimena 50% kartų, – yra nevienoda. Atsitiktinių skaičių prisimenama šiek tiek daugiau negu atsitiktinių raidžių, kurios kartais panašiai skamba. Girdimoji informacija prisimenama geriau negu regimoji. Suaugusiųjų atminties apimtis yra didesnė negu vaikų. Vis dėlto taisyklė yra tokia: vienu metu galime apdoroti tik labai nedidelį kiekį informacijos.

Apšviesdami ryškiu dėmesio spinduliu tam tikrus dirgiklius ir potyrius, kuriuos gauname iš ilgalaikės atminties, jie perkeliami į trumpalaikę atmintį (1 pav.).

Jutiminė atmintis –tai pirminis juntamosios informacijos užrašymas atminties sistemoje.
Mes turime labai trumpą fotografinę atmintį, kuri vadinama atvaizdžio atmintimi. Akimirkai akys registruoja tikslią reginio pateiktį ir mes galime stulbinančiai tiksliai prisiminti bet kurią to reginio dalį. Tačiau tai trunka tik kelias dešimtąsias sekundės dalis.

KAIP KODUOJAMA INFORMACIJA

Koduojama daugiau ar mažiau automatiškai, sąmoningą dėmesį sutelkiant į pastangų reikalaujantį informacijos apdorojimą. Taigi atsimenant kelią, kuriuo vakar buvo eita, vyksta automatinis (nevalingas) informacijos apdorojimas, o įvairių sąvokų mokymasis reikalauja pastangų (valingo apdorojimo).

Nevalingas (automatinis)

informacijos apdorojimas

Milžinišką informaciją apie erdvę, laiką ir

r dažnį koduojame be didesnių pastangų. Norėdami prisiminti kur, palikot paltą, galite atkurti iš eilės visus dienos įvykius. Jūs galite prisiminti jau trečią kartą šiandien pas ką nors užeiną. Tokius ir panašius dalykus atsimename beveik automatiškai.
Kai kurie informacijos apdorojimo būdai, pavyzdžiui, žodžių reikšmės kodavimas, nėra iš pat pradžių automatiški, pirmiausia reikia juos išmokti. Paskui imama koduoti automatiškai.
Kadangi koduojame automatiškai – negalime panorėję užkoduoti arba neužkoduoti.

Valingas informacijos apdorojimas

Kai kuriai informacijai koduoti ir išlaikyti reikia pastangų ir dėmesio. Kol jūsų pirštai nuo telefonų knygos keliauja iki telefono aparato, telefono numerį – jei norite, kad jis nedingtų iš atminties – jums teks pasistengti išlaikyti sąmonėje. Lloydas Petersonas ir Margaret Peterson, norėdami nustatyti, kaip greit pamirštama, prašydavo žmonių įsiminti tris priebalses, pavyzdžiui CHJ. Kad tiriamieji negalėtu raidžių kartoti, jų buvo prašoma tuoj pat pradėti balsu atbulai skaičiuoti nuo tam tikro skaičiaus atimant po tris vienetus. Po 3 sekundžių tik pusė žmonių atgamindavo raides, o po 12 sekundžių – labai mažai kas.

Kartojimo, arba sąmoningo mokymosi mintinai, svarbą prieš daugelį metų atskleidė vokiečių filosofas Hermanas Ebbinghausas, vienas pirmųjų ėmęs tyrinėti (žodinę) atmintį. Jis mokėsi neprasmingų skiemenų sąrašus ir matavo, kiek jis išlaiko atmintyje, mokydamasis kiekvieną sąrašą iš naujo vėliau. Išaiškėjo paprastas pradžios dėsnis: prisiminimo kiekis priklauso nuo mokymuisi skirto laiko. Pa

apildomai kartojant net jau išmoktą medžiagą, atmintyje išlieka daugiau.
Eksperimentai patvirtino šį dėsnį. Nustatyta, kad universiteto dėstytojai greitai pamiršta pavardes ir veidus savo buvusių studentų, kuriuos jie mato tik vieną semestrą. Tačiau studentai, kurie matydavosi ketverius metus, net po ketvirčio amžiaus galėjo prisiminti vieni kitų vardus ir atpažinti veidus nuotraukose.
Kad kartoti naudinga dar geriau atskleidžia kitas reiškinys. Eksperimentuotojai rodydavo žmonėms sąrašą, kuriame būdavo kas nors (žodžiai, pavadinimai, datos) surašyta, ir prašydavo tuoj pat juos bet kokia tvarka prisiminti. Žmonėms stengiantis prisiminti sąrašą, dažnai išryškėdavo vietos eilėje įtaka: paprastai pirmieji ir paskutinieji sąrašo dėmenys prisimenami geriau negu paskutinieji (2 pav.). Matyt, paskutinieji dėmenys prisimenami ypač gerai dėl to, kad dar tebėra veikiančioje atmintyje. Tačiau vėliau geriausiai prisimenama tai, kas yra sąrašo pradžoije.
Ne visa informacija vienodai gerai užkoduojama kartojant. Kartais vien tik kartoti informaciją, pavyzdžiui, ketinamo surinkti telefono numerio, nepakanka, kad ji būtų išlaikyta vėlesniam prisiminimui. Tad kaip tada koduojama informacija ilgesniam laikymui ? Juntamąją įvestį apdorojame panašiai kaip rūšiuodami dienos paštą: vienus laiškus išmetame, kitus atplėšiame, skaitome, pasiliekame. Informaciją apdorojame trimis būdais – užkoduodami prasmę, įsivaizduodami, mintyse sutvarkydami. Eksperimentai patvirtina teigiamą suskirstymo poveikį: suskirstytas mokymasis veiksmingesnis, nes tuomet informacija geriau ir ilgiau išlieka nei viską ištisai iškalus.
Apdorodami žodinę informaciją, kad ją galima būtų išlaikyti, paprastai koduojame jos prasmę. Pavyzdžiui siejame ją su tuo, kas mums jau žinoma, arba su tuo, ką įsivaizduojame. Ar girdime “prokuroras eina” ar “pro kur oras eina”, priklauso nuo to, kaip kontekstas ir mūsų patirtis kreipia aiškinti šį skambesį.
Mokydamiesi egzaminui, jūs galite prisiminti savo paskaitų užrašus, bet ne pačią paskaitą. Taip pat ir klausant arba skaitant apie įvykį protas kuria to įvykio modelį.

Norėdami įsitikinti, ar žodinė medžiaga geriau atsimenama tada, kai duodama semantiškai (apdorojant prasmę), o ne apdorojant jos vaizdą ar skambesį. Psichologai akimirkai parodydavo žmonėms žodį. Paskui duodavo klausimą, kuris reikalaudavo, kad žmonės jį apdorotų arba kaip regimąjį vaizdą (raidžių išvaizdą), arba kaip girdimąjį dirgiklį (žodžių skambesį), arba semantiškai (žodžio reikšmę). Eksperimente geriausių rezultatų gauta, kai buvo naudojamas gilesnis semantinis kodavimas (3 pav.).

Tyrimas rodo, kad neverta stengtis prisiminti žodžius, kurių nesuprantame, ir kad naudinga tai, ką perskaitėme arba išgirdome, perteikti kitu prasmingu būdu.

“Bene naudingiausia, ką galite padaryti, mokydamiesi bet kokį naują dalyką, tai skirti laiko skaitomai medžiagai apgalvoti ir stengtis ją susieti su jau laikoma atmintyje.”

(Wayne Wickelgren)

Vaizdiniai.Reikia daug pastangų įsiminti formules, apibrėžimus ir datas, tačiau be vargo galime įsivaizduoti, kur buvome vakar, su kuo buvome, kur sėdėjome, kokius drabužius vilkėjome.

Gausu eksperimentų, patvirtinančių, vaizdinių naudą. Viena vertus, žmonės, kurie susidaro ryškiausius nepažįstamųjų regimuosius vaizdinius, geriausiai juos ir atsimena. Kita vertus, geriau atsimename žodžius, kuriuos lengviau įsivaizduoti, o ne abstrakčius, nevaizdingus žodžius.

Užmiršimo priežastis. Atsimindami viską, dažnai jaustumėmės taip pat nepatogiai, kaip ir nieko neprisimindami. Laimė, kad galime atsikratyti visos nenaudingos ir pasenusios informacijos – kur vakar pastatėme automobilį, senąjį draugo telefono numerį.

Dėl ko pamirštame ? Vienas iš atsakymų – neužkodavome informacijos. Todėl ji taip ir nepateko į atminties sistemą. Tam tikrą informaciją koduojame automatiškai, bet kitai informacijai apdoroti reikia pastangų. Kai nesistengiame, tai ir neatsimename.

ILGALAIKĖ ATMINTIS

Laikymo atmintyje apimtis ir trukmė. Sherlockas Holmesas viename iš Arthuro Conano Doyle apsakymų taip labai paprastai aiškina apie atminties galią:
Manau, kad žmogaus smegenys iš pradžių yra tarsi nedidelė tuščia palėpė, į kurią kraunate, ką panorėję.Klaidinga manyti, kad tos nedidukės patalpos sienos tamprios ir gali plėstis tiek, kiek reikia. Štai kodėl ateina metas, kai, norint papildyti naujomis žiniomis, reikia pamiršti kažką jau ankščiau žinotą.

Skirtingai negu manė Sherlockas Holmesas, mūsų ilgalaikės atminties talpa beribė. Remiantis vienu atsargiu paskaičiavimu, suaugęs žmogus vidutiniškai atmintyje laiko apie bilijoną bitų informacijos. Smegenų, kurios turi šią informaciją koduoti, laikyti, atkurti ir ją naudoti, laikymo galia tikriausiai yra nuo tūkstančio iki milijono kartų didesnė. Taigi mūsų smegenys nėra panašios į palėpę, į kurią naujų daiktų įgrūsite tik atsikratę senų.

Ebbinghauso garsioji “užmiršimo kreivė” (4 pav.) rodo, kad didžiąją įsimintinos medžiagos dalį galima greitai pamiršti.

Harry Bahrickas, šiuolaikinis Ebbinghauso tradicijos tęsėjas, tyrė, kaip užmirštama mokykloje išmokta ispanų kalba. Jis palygino, kaip moka ispanų kalbą tie, kurie ją tik ką išmoko, ir tie, kurie jos mokėsi seniau (ne daugiau kaip prieš 50 metų).Baigusieji mokyklą prieš trejus metus, didžiąją dalį to, ko išmokę, buvo užmiršę lyginant su tais, kurie buvo ką tik išėję vidurinės mokyklos arba universiteto ispanų kalbos kursą (5 pav.). Tačiau po trejų metų užmiršimo lygis beveik nebekinta: tai, ką prisiminė tuo metu, tą patį prisiminė ir po 25 metų, netgi jei ispanų kalbos visiškai nevartojo.

Materialusis laikymo atmintyje pagrindas. Tam tikrą laiką buvo manoma, kad smegenų dirginimas operuojant įrodo, jog mūsų praeitis su visomis smulkmenomis glūdi “ten viduje”, laukdama, kad ją atgaivintų.

Eksperimentų, dirginant elektra budrius pacientus, metu, retkarčiais, tarsi per sapną, žmonės prisimindavo buvę tokiose vietose, kur niekuomet iš tikrųjų nebuvo lankęsi. Tai vertė manyti, kad tie potyriai yra ne atgaivinti, bet prasimanyti. Taigi, nors smegenų talpa gali būti neribota, iš turimų duomenų galima daryti išvadas, jog didžiąją dalį informacijos laikome taip tiksliai, kaip magnetofonas. Įtikinamesnis užmiršimo kreivių aiškinimas yra toks: nauja patirtis trukdo atkurti ir fizinis atminties pėdsakas pamažėl nyksta.

Kas gi iš tikrųjų yra “atminties pėdsakas” ? Nuo aštuntojo dešimtmečio vienas po kito pasirodo naujų materialaus atminties pagrindo aiškinimų.

Kelis dešimtmečius neuropsichologai tyrinėjo smegenis ieškodami fizinių atminties įrodymų. Psichologas Karlas Lashley išmokė žiurkes bėgti labirintu, tada išpjovė jų smegenų žievės dalis ir ištyrė, kaip jos prisimena labirintą. Jis tikėjosi galų gale nustatyti vietą, kur laikomas labirinto atsiminimas. Deja, šitai neįvyko. Kad ir kokią smegenų žievės dalį jis pašalindavo, žiurkės bent iš dalies prisimindavo, kaip išeiti iš labirinto. Lashley padarė išvadą: prisiminimai nėra priklausomi nuo pavienių konkrečių žievės vietų.

O gal tada atminties esmę sudaro smegenų elektrinis aktyvumas ? Jeigu taip būtų, tuomet, trumpam nutraukus šį aktyvumą, visi atsiminimai išnyktų, panašiai kaip nebemaitinant elektroninio laikrodžio išnyksta jo rodmenys. Norėdamas tai patikrinti Ralphas Geraldas pasukti kairėn arba dešinėn pasiimti maisto. Paskui jis pažemino kūno temperatūrą tiek, kad jų smegenyse nutrūko elektriniai procesai. Kai žiurkėnai buvo atgaivinti ir jų smegenys vėl pradėjo veikti, tikrinta, ar jie prisimins, kurios pusėn sukti ? Jie prisiminė. Taigi,laikinai nutrūkus elektriniams procesams, ilgalaikė atmintis išlieka.

Sinapsių pokyčiai. Kiti neurologai analizuoja atmintį tiksliau ir kitu kygiu, tyrinėdami neuronų pokyčius ir ryšius tarp atskirų neuronų. Ką nors atsimenant, ypatingai sklisdami nerviniai impulsai keičia neuroninę aplinką. Per smegenis perėjusi elektros srovė nesuardo jau esančių prisiminimų, tačiau dar nesutvirtėję atsiminimai išnyksta. Tai patiria ir laboratorijose tiriami gyvūnai, ir depresijos apimti žmonės, gydomi elektros šoku. Tas pats gali atsitikti ir sutrenkus smegenis. Futbolininkai, nuo smūgio apsvaigę arba trumpam netekę sąmonės, po kelių minučių paprastai negali prisiminti, kokio žaidimo metu jiems tai atsitiko. Ir antrojo raundo metu nukautuotas boksininkas gali nieko neprisiminti apie pirmąjį raudą. Paprasčiausiai nebuvo laiko informacijai iš trumpalaikės atminties prieš smūgį pereiti į ilgalaikę atmintį ir įsitvirtinti.

Neuronų pokyčiai, lemiantys ilgalaikę atmintį, greičiausiai vyksta sinapsėse – ten, kur nervų ląstelės susisiekia vienos su kitomis neuromediatorių dėka. Įrodyta, kad perkirtę keletą per smegenėles einančių sąlyginio reflekso takų, išmoktas atsakas išnyksta.

Alkoholis suardo serotonino – informacijos nešėjo – aktyvumą. Tai padeda paaiškinti, kodėl alkoholis trukdo atsiminti. Po stiprių išgertuvių atsikėlęs žmogus gali neprisiminti praėjusio vakaro. Apskritai slopinamosios ir raminamosios medžiagos kenkia atminčiai. Natūralūs skatinamieji hormonai, kurių gyvūnams ir žmonėms išsiskiria susijaudinus ar ištikus stresui, veikia priešingai: jie padeda mokytis bei išlaikyti informaciją.

Emocijų sukelti hormonų pokyčiai padeda paaiškinti, kodėl mes ilgai prisimename jaudinančius arba baisius įvykius, tokius kaip pirmas pasibučiavimas, politinės žmogžudystės, žemės drebėjimai.

Atminties rūšys. Informacija, kuri turės virsti atmintimi, jutimų dėka pasiekusi smegenų žievę, toliau skverbiasi į smegenų gilumą. Tolesnis kelias priklauso nuo informacijos pobūdžio – tai akivaizdžiai rodo ypatingi atvejai su amnezija sergančiais pacientais.

Atidžiau patyrinėjus tuos nepaprastus žmones paaiškėja, kad, nors jie ir neįstengia prisiminti naujų faktų arba to, ką visai neseniai veikė, gali kai ko išmokti. Jiems galima sudaryti klasikinius sąlyginius refleksus, o pasitreniravę jie gali išmokti skaityti veidrodinį rašto atvaizdą arba sudėti mozaiką. Visa tai jie daro, visiškai neprisimindami šito mokęsi.

Šie pastebėjimai vargu ar laidžia tvirtinti, kad atmintis yra vienalytė, vieninga sistema. Peršasi ir kita mintis – kad yra dvi atminties rūšys. Kai dėl amnezijos nesugebama sąmoningai prisiminti, išlieka nepažeistas nesąmoningas gebėjimas mokytis. Sergantieji amnezija gali išmokti,kaip ką nors padaryti – tai neišreikštoji atmintis. Ji dar vadinama nedeklaruojamoji atmintis, kadangi nežinoma ir “nepareiškiama” tai, kas žinoma. Išreikštoji, arba deklaruojamoji, atmintis – tai atsiminimas tų dalykų, kuriuos žmogus sąmoningai žino ir “pareiškia”. Kartą perskaitę pasakojimą, amnezija sergantieji antrąkart perskaito jį greičiau, nors ir negali prisiminti jau matę jį (6 pav.).
Smegenų skenavimas ir lavonų skrodimas atskleidė, kad amnezija sergančių pacientų paprastai esti pažeistas Amono ragas (hipokampas) – tas limbinės sistemos darinys, kuris vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį laipsniškai apdorojant mūsų išreikštus vaizdų, pavadinimų ir įvykių atsiminimus ilgam laikymui. Ši dvejopos – išreikštos ir neišreikštos – atminties sistema padeda paaiškinti vaikiškąją amneziją. Nagrinėjant elgsenos požiūriu, reakcijos ir įgūdžiai, kurių išmokstama vaikystėje, siekia tolimą ateitį. Tačiau suaugę iš savo pirmųjų dviejų gyvenimo metų mes nieko neprisimename. Mes sąmoningai neprisimename ne tik dėl to, kad daug ką iš savo išreikštosios atminties žymime žodžiais, kurių nekalbantys vaikai nemoka, bet ir dėl to, kad Amono ragas dar nėra visiškai subrendęs.

6 pav.

Duomenų apie materialųjį atminties pagrindą daugėja, tačiau daugelis atsakymų dar abejotini. Kažkokiu iki šiol nežinomu būdu visos atminties sistemos ir jos išsklaidytų posistemių bei tinklų sąveika leidžia mums išlaikyti viso gyvenimo potyrių liekanas ir su jais susijusius kvapus, vaizdus ir garsus. Aišku, kol kas didžioji dalis to, kas turi būti žinoma apie atminties fizinį pagrindą dar neatskleista.

Atkūrimas. Dauguma žmonių atmintimi laiko prisiminimą, gebėjimą atkurti tuo metu sąmonės nesuvokiamą informaciją. Psichologai atmintimi laiko visa, kas rodo, jog tai, kas buvo įsiminta, išliko. Taigi, atmintis – tai ir atpažinimas, ir greitesnis informacijos išmokimas iš naujo.

Jei jūs ką nors išmokote, o paskui pamiršote, tikriausiai mokydamiesi iš naujo išmoksite daug greičiau negu mokydamiesi pirmą kart. Rengiantis baigiamajam egzaminui arba atgaminant vaikystėje vartotą kalbą, kartotinai mokytis yra kur kas lengviau. Atpažinimo testai ir laiko, kurio reikia medžiagai išmokti iš naujo, tyrimai parodė, kad išlaikoma daugiau negu galima prisiminti.

Užuominos, padedančios prisiminti. Atmintį galima įsivaizduoti kaip informacijos laikymą asociacijų tinklo pavidalu. Norėdami prisiminti konkretų dalyką, pirmiausia turite atpažinti vieną iš į jį vedančių gijų. Šis procesas vadinamas priminimu. Savo asociacijų tinkle sužadindami atkūrimo užuominas, galime geriau prisiminti. Mnemoninės priemonės mums teikia patogių užuominų atkūrimui: pienas, medus, arklys. Mes patys taip pat galime ieškoti užuominų, sužadininčių mūsų ankstesnės patirties prisiminimus.

Konteksto įtaka. Labai naudinga grįžti į aplinkybių, kuriomis ką nors patyrėte, kontekstą. Tai atskleidė Duncanas Goddenas ir Alanas Baddeley, tirdami narus, kurie klausėsi žodžių sąrašo dviem skirtingomis aplinkybėmis – būdami 10 pėdų gylyje po vandeniu ir sėdėdami ant kranto. Narai prisiminė daugiau žodžių tuomet, kai jie buvo tiriami toje pačioje vietoje (7 pav.).

Kiekvienas esame patyręs panašių konteksto įtakų. Sugrįžus ten, kur kadaise gyvenote, arba į mokyklą, kurioje kadaise mokytasi, gali užplūsti užuominos atkūrimui, o paskui ir prisiminimai. Laikyti egzaminą toje pačioje patalpoje, kur jus mokė, taip pat gali būti šiek tiek lengviau.

Kartais patekę į aplinkybes, primenančias tas, kuriose anksčiau esame buvę, galime patirti deja vu – bauginantį jausmą, jog “lygiai tokia situacija jau buvo”. Jei anksčiau buvome patekę į panašias aplinkybes, nors jų ir neprisimename, tai dabartinės situacijos signalai gali, mums to neįsisąmoninant, sugražinti ankstesnę patirtį. Nepažįstamasis, kurio išvaizda ir eisena panaši į vieno iš jūsų bičiulių, gali sužadinti atpažinimo jausmą. Kadangi jausmas prieštarauja jūsų žinojimui, kad žmogaus nepažįstate, galite pagalvoti: “tą žmogų esu anksčiau matęs”.

Nuotaikos ir atmintis. Ypatinga emocinė būsena yra lyg speciali bibliotekos patalpa, kur laikomi atminties įrašai, o tuos įrašus lengviausia atnaujinti, sugrįžus į tą patį kambarį arba emocinę būseną. Tai, kas įsimenama kokioje nors būsenoje – nesvarbu ar džiaugiantis, ar liūdint, ar išgėrus, ar esant blaiviam – daug lengviau prisimenama esant vėl tai pačiai būsenai; tas reiškinys vadinamas būsenai pavaldi atmintis.

Dar stipresnė nuotaikos įtaka emociškai nuspalvintiems atsiminimams. Aiškinama, kad gerus arba blogus įvykius mes susiejame su juos lydinčiomis emocijomis. Žmonės, apimti pakilios nuotaikos, nesvarbu ar dėl hipnozės, ar paprasčiausiai dėl kokio įvykio, paprastai viską prisimena rožinėmis spalvomis. Tuomet jie save laiko išmaniais bei gebančiais, kitus – geranoriškais, ir apskritai gyvenimas atrodo nuostabus. Tie patys žmonės, kai jiems nemalonūs įvykiai sužadina prastą nuotaiką, staiga ima prisiminti viską daug niūriau.

Taigi, prisiminimai sutampa su nuotaika. Slogo būsena, žadindama neigiamas asociacijas, niūrina prisiminimus. Tačiau keista, kad, būdami geros ar prastos nuotaikos, stengiamės savo kintančius vertinimus ir prisiminimus priskirti tikrovei, o ne savo laikinai nuotaikai. Bloga nuotaika taip pat nuteikia mus neigiamai matyti ir aiškinti kitų žmonių elgseną. Kai esame geros nuotaikos, tie patys dalykai palieka daug geresnį įspūdį. Tikra tiesa ir tai, kad nuotaika priklauso nuo supančio pasaulio. Tačiau tiesa ir tai, kad nuotaika lemia, kaip suvokiamas pasaulis. Aistros viską perdeda.

Užmiršimas – negalėjimas atkurti

Užmirštama tada, kai nepavyksta užkoduoti informacijos ir kai mūsų laikomi prisiminimai išsisklaido. Užmiršti dalykai, nelyginant knygos, kurių neįmanoma surasti savo bibliotekoje – vienų dėl to, kad jų čia niekuomet ir nebuvo – kitų dėl to, kad jos išmestos iš saugyklos.

Galimas ir trečiasis variantas: nors knyga yra, bet jos neįmanoma surasti. Gal būt nėra būtinos informacijos, kaip jos ieškoti ir pasiimti. Panašiai būna, kai informacija patenka į mūsų smegenis, bet mes, nors žinome, kad ji ten yra, niekaip negalime jos prisiminti. Koks nors vardas gali suktis “ant liežuvio galo”, laukdamas, kol jį prisiminsi. Kai žmonės, negalintys prisiminti informacijos, gauna užuominų atkūrimui (pavyzdžiui prasideda raide “m”), jie dažniausiai prisimena tai, ko negalėjo prisiminti.

Interferencija (trukdymas). Kelių dalykų, ypač panašių, mokymasis gali trukdyti atkurti kitus dalykus. Jei jums kas nors pasakė savo telefono numerį, gal būt jį vėliau prisiminsite. Tačiau jei bus duoti dar dviejų žmonių telefono numeriai, kiekvieną paskesnį bus sunkiau prisiminti. Tokia proaktyvioji interferencija reiškia, kad tai, kas buvo išmokta anksčiau, kliudo prisiminti naują informaciją. Kaupiantis vis daugiau informacijos, “proto palėpė” niekad neprisipildo, bet ji tampa netvarkinga.

Retroaktyvioji interferencija – tai trukdantis naujos informacijos poveikis ankstesniajai informacijai prisiminti. Pavyzdžiui, dėstytojui, prisiminusiam naujų studentų vardus, paprastai sunkiau prisiminti anksčiau įsimintus studentų vardus. 1 lentelėje pateikiami abu interferencijos tipai.

Retroaktyviąją interferenciją galima susilpninti mažinant trukdančių įvykių skaičių, pavyzdžiui, įsiminus naują informaciją eiti miegoti. Tai nustatyta sekančio eksperimento metu. Keletą dienų iš eilės du žmonės mokėsi neprasmingų skiemenų, kuriuos mėgindavo prisiminti praėjus 8 valandoms, per kurias jie arba miegodavo, arba būdraudavo. Kaip matyti 8 pav., greičiau būdavo pamirštama, jei būdavo būdraujama ir kas nors kita veikiama.

Motyvuotas užmiršimas. Sigmindas Freudas, sukūręs išstūmimo sąvoką, teigė, kad mūsų atminties sistemos iš tiesų pačios save cenzūruoja. Kad apsaugotume savivaizdį ir sumažintume nerimą, skausmingus atsiminimus galime išstumti. Tačiau nugramzdinti atsiminimai, pasak Freudo, vis dėlto nedingsta, ir kantrumu bei pastangomis psichoterapijos metu arba remiantis vėlesnėmis užuominomis gali būti atkurti.

Žmogaus protinė veikla priklauso nuo jos sugebėjimų atsiminti tai, kas svarbu bei naudinga, ir užmiršti nereikalingus dalykus. Sutrikus užmiršimui, žmogaus protas tampa lyg perkrautas bereikalingų dalykų. Visa sąmonėje cirkuliuojanti informacija lyg “užkemša” atmintį, darosi sunkiau mąstyti. Užmiršimas būtinas norint mąstyti, planuoti, tobulinti ir įsiminti vis naujus dalykus.

Literatūros sąrašas

1. H. Myers. Psichologija. 2000, 284-317psl;
2. Kairaitis R. Atminties paslaptys, “Mokslas ir gyvenimas”, 2000, Nr.2, 34-35psl;
3. V. Ibianska. Atminties pokštai, “Artuma”, 1999, Nr.5, 16-17psl;
4. R. Rakauskaitė. Kelionė prisiminimais, “Psichologija tau”, 1998, Nr.1, 34-35psl;
5. V.Lesienė. Apie atmintį, “Sveikas žmogus”, 2001, 17psl;

Leave a Comment