Atmintis

ATMINTIS

Atmintis
Atmintis yra individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis. Pagrindiniai atminties procesai (lygiai) yra: įsiminimas, saugojimas atmintyje ir atsiminimas. Kai kurie autoriai prideda dar ir užmiršimą.
Įsiminimo metu patyrimo medžiaga yra transformuojama į tokią formą, kurioje galėtų būti saugoma atmintyje ir jau transformuota padedama į atmintį. Įsiminimas gali būti valingas, kai asmuo stengiasi įsiminti pasitelkęs mąstymą, dėmesį, valios pastangas, ir nevalingą, kai neturime tikslo įsiminti kažkokią medžiagą, tačiau jii vis tiek užfiksuojama mūsų atmintyje (Pvz.: kvapai, draugo apranga).
Saugojimas – tai suvoktos informacijos ilgai trunkantis laikymas.
Atsiminimas – atmintyje saugomos informacijos paieška ir atgaminimas. Prireikus, o kartais ir spontaniškai mes paimame medžiagą iš mūsų atminties saugyklos, ji vėl patenka į mūsų sąmonės lauką.
Užmiršimas – tai negalėjimas atsiminti to, kas buvo išmokta ar įsiminta. Dažnai užmirštama tik konkreti informacijos dalis, bet informacijos turinys, kuris yra reikšmingas žmogui, gali išlikti ir būti įtrauktas į žmogaus patirtį. Pvz.: Po pokalbio su žmogumi greičiausiai atsiminsite pokalbio turinį, bet neeatsiminsite, kaip žmogus buvo apsirengęs.
Atmintis skirstoma į tris komponentes (trikomponentė atminties teorija):
• Jutiminė (sensorinė) atmintis
• Trumpalaikė (darbinė) atmintis
• Ilgalaikė atmintis

Jutiminė atmintis lemia pirminį jutimais gaunamos informacijos užrašymą atminties sistemoje. Dirgiklis, t.y. informacija iš aplinkos, trumpai yra laikoma sensorinėje (jutiminėje) saugykloje (apie sekundę). Jutiminės at

tminties funkcija – išlaikyti informaciją tokį laiko tarpą, kurio pakaktų, kad aukštesnieji smegenų centrai “nuspręstų”, ar šis stimulas vertas dėmesio, ar ne. Jutiminės atminties galimybės yra neribotos, čia gali būti užfiksuotas kiekvienas pojūtis. Tai, kas vyksta toliau, priklauso nuo dėmesio. Jei į ateinančia naują informaciją mes nekreipiame dėmesio, ji užmirštama, jei mes dėmesį atkreipiame, iš jutiminės atminties informacija patenka į trumpalaikę atmintį.
George Sperling (1960) atliko eksperimentą, kurio metu tiriamiesiems rodydavo tris eilutes, kurių kiekvienoje buvo po tris raides. Raidės buvo rodomos tik 1/20 sekundės dalį. Kai šios devynios raidės išnykdavo iš ekrano, tiriamieji galėdavo atsiminti tik maždaug pusę jų. Tačiau kai po raidžių parodymo iš karto pasigirsdavo aukštas vidutinis arba žemas garsas, kuris pranešdavo, kurią eilutę reikia prisiminti, tiriamieji retai kada suklysdavo arba negalėdavo attgaminti visų raidžių. Remdamasis šiuo eksperimentu Sperling įrodė, kad labai trumpą laiką yra prisimenamos viso devynios raidės. Taigi mūsų akys akimirkai fiksuoja labai tikslią informaciją, tačiau ji išlieka labai trumpai – iki 1s. Jos apimtis – 9-10 objektų. Tokia regimoji atmintis vadinama atvaizdžio atmintimi. Garsinis vaizdas, vadinamas atgarsio atmintimi, taip pat išlieka labai trumpai (apie 2 sekundes), tačiau nyksta šiek tiek lėčiau. Paskutiniai ištarti žodžiai išlieka 3-4 sekundes. Apimtis – 5 objektai.
Trumpalaikė atmintis. Iš jutiminės atminties informacija patenka į trumpalaikę atmintį, tačiau dėl dėmesio ją pasiekia tik dalis in
nformacijos. Trumpalaikė atmintis yra informacijos laikymas sąmonės lauke. Ši atmintis nuo jutiminės skiriasi ilgesniu informacijos išlaikymu (20-30 s be pakartojimų). Tačiau trumpalaikės atminties galimybės ribotos – 7±2 informacijos vienetai. Jei darbinėje atmintyje esanti informacija kartojama, ji išlieka dėmesio lauke, jei informacija koduojama, ji gali būti perduota į ilgalaikę atmintį. Į trumpalaikę atmintį gali patekti informacija tiek iš jutiminės, tiek iš ilgalaikės atmintis. Ilgalaikė atmintis grąžina informaciją į trumpalaikę, kai mums ji reikalinga atlikti mąstymo operacijoms, o vėliau informacija vėl talpinama į ilgalaikę atmintį, tik jau naujame kontekste. Trumpalaikėje atmintyje dominuoja garsinis kodavimas, t.y. daugiausiai informacijos saugoma kaip garsų rinkinys, tačiau dalis informacijos įsimenama kaip vaizdas arba pagal prasmę. Informacija trumpalaikėje atmintyje saugoma ne išskaidyta į mažiausius vienetus, o prasminiu pagrindu organizuota į didesnius.
Ilgalaikė atmintis. Ilgalaikės atminties talpa yra beribė, čia sukaupta informacija gali būti saugoma ilgą laiką. Ilgalaikėje atmintyje informacija saugoma sąmoningoje (kai atsimenamas informacijos vienetas pasirodo sąmonės lauke) ir nesąmoningoje (kai kažkas atsimenama, tačiau žmogus sąmoningai nesuvokia, kad jis kažką atsiminė). Sąmoninga atmintis skirstoma į 2 tipus. Epizodinėje atmintyje mes saugome įvykių, kurie susiję su mūsų gyvenimu, biografija, atsiminimus. Semantinėje atmintyje saugome bendrąsias, abstrakčias teorines žinias. Nesąmoninga atmintis skirstoma į tris rūšis. Veiksminėje (procedūrinėje, įgūdžių) atmintyje saugoma informacija apie mūsų įpročius, įgūdžių formavimąsi. Paruošiančioji atmintis padeda greičiau įsiminti jau matytą objektą. Ne
epaisant to, kad žmogus sąmoningai neatsimena, kad tą objektą jau kažkada matė, jis tokį objektą įsimena greičiau nei žmogus, kuris niekada to objekto nematė. Taip pat nesąmoningas yra ir sąlygotų ryšių (klasikinio ar veiksmo sąlygojimo būdu) atsiminimas. Žmogus ryšius atsimena, tačiau sąmonėje toks atsiminimas nepasirodo.
Manoma, jog informacija ilgalaikėje atmintyje saugoma ne atskirais vienetais, o ryšių pagrindu. Mes siejame įsimenamus dalykus su jau atmintyje turimais vaizdais, taip sudarydami informacijos vienetų (asociacijų) tinklą. Kuo didesnė mūsų patirtis, tuo, tuo lengviau galime susieti informaciją su jau turima ir taip ją sutvarkyti, taigi tuo lengviau galime mokytis ir prisiminti.
Biologiniai ilgalaikės atminties pagrindai. Ilgą laiką buvo manoma, kad smegenų dirginimas operuojant įrodo, kad mūsų praeitis glūdi viduje, tereikia ją kažkaip atgaivinti. Kelis dešimtmečius buvo ieškoma fiziologinių atminties įrodymų. Lashley (1950) bandė atrasti atminties ryšius su smegenų žievės sritimis. Jis išmokydavo žiurkes bėgti labirintu, o vėliau pašalindavo tam tikrą smegenų žievės dalį. Bet kad ir kokią žievės dalį jis pašalindavo, žiurkės dalinai atsimindavo, kaip išeiti iš labirinto. Dėl to Lashley padarė išvadą, kad atsiminimai nėra priklausomi nuo konkrečių žievės vietų.
Gerard (1953) iškėlė mintį, kad gal atmintis priklausoma nuo bendro smegenų elektrinio aktyvumo. Jis taip pat išdresiravo žiurkėnus, o paskui pažemino jų kūno temperatūrą tiek, kad kažkuriam laikui jų
ų smegenų aktyvumas buvo nutrūkęs. Tačiau kai žiurkėnai buvo atgaivinti, jie atsiminė, kur reikia sukti, kad rastų maisto. Taigi, laikinai nutrūkus elektriniams procesams, ilgalaikė atmintis išlieka.
Manoma, kad neuronų pokyčiai lemiantys ilgalaikę atmintį vyksta neuronų sinapsėse. Patirtis keičia smegenų neuronų tinklus. Susidarę ar sustiprėję neuronų ryšiai yra atsakas į padidėjusį tam tikrų nervinių takų aktyvumą. Tyrimais įrodyta, kad perkirtus per gyvūnų smegenėles einančius sąlyginių refleksų takus, išmoktas atsakas išnyksta. Tiriant sraiges pastebėta, kad išmokytų sraigių tam tikrose sinapsėse išsiskiria daugiau neuromediatoriaus seratonino ir šios sinapsės veiksmingiau perduoda signalus. Jei vaistais neuromediatorių poveikis sustabdomas, suardomas informacijos išlaikymas. Panašiai sutrinka atmintis sergant Alzheimerio liga, nes sunyksta smegenų audinys, išskiriantis svarbų neuromediatorių.
Tiriant galvos pažeidimų turinčius žmones, dėl ko sutrinka naujos informacijos įsiminimas, pastebėta, kad greičiausiai yra dvi atminties rūšys. Nors sergant amnezija neįmanoma sąmoningai prisiminti, išlieka nepažeistas nesąmoningas gebėjimas mokytis. Sergantieji amnezija gali išmokti kaip ką nors padaryti – tai neišreikštoji atmintis. Išreikštoji atmintis – tai sąmoningas dalykų, kuriuos žmogus žino, atsiminimas.
Sergant amnezija dažniausiai būna pažeista limbinės sistemos dalis – Amono ragas – kuris vaidina svarbų vaidmenį laipsniškai apdorojant vaizdų, pavadinimų, įvykių atsiminimus ilgam laikymui. Sergančiųjų amnezija senieji prisiminimai dažniausiai lieka nepakitę, todėl greičiausiai Amonio ragas nėra nuolatinė saugykla, tačiau per ją informacija nukreipiama į kitas smegenų dalis, kur ji saugoma ilgai.
Išreikštosios ir neišreikštosios atminties sistema padeda paaiškinti, kodėl daugelis iš mūsų neatsimena ankstyvosios vaikystės prisiminimų. Mes sąmoningai neprisimename ne tik dėl to kad išreikštojoje atmintyje daug ką žymime žodžiais, kurių mažas vaikas nemoka, bet ir dėl to, kad šiuo laikotarpiu Amono ragas dar nėra galutinai susiformavęs.
Vis dėlto kaip tiksliai smegenyse laikomi prisiminimai, kol kas nėra žinoma. Greičiausiai atminties procese dalyvauja keletas smegenų darinių, o konkrečios vietos, kurioje būtų lokalizuota atmintis, nėra.
Informacijos patekimas į ilgalaikę atmintį (įsiminimas)
Informacija į atminties sistemą perduodama ją koduojant. Dalis informacijos koduojama automatiškai (pvz.: įsimenate kelią, kuriuo ėjote), kitos informacijos padorojimas reikalauja valingų pastangų. Didelė dalį informacijos apie laiką, erdvę, dažnį, mes koduojame be didesnių pastangų arba iš viso nevalingai (pvz.: per egzaminą atsimenate konspektų puslapį, kuriame yra medžiaga). Kai kurios informacijos automatinio apdorojimo reikia mokytis. Pvz.: mokantis kalbos pradžioje reikia sieti žodžio skambėjimą su jo reikšme, tačiau kai kalbą jau mokam, reikšmė suprantama iš karto. Vienas iš informacijos kodavimo būdų yra informacijos kartojimas (arba sąmoningas mokymasis). Didelės įtakos valingo įsiminimo (kartojimo) tyrimams turėjo Hermann Ebbinghaus (1850-1909) darbai. Ebbinghaus tyrinėjo kaip jis pats išmoksta žodinę medžiagą ir kaip ją užmiršta. Jis nusprendė surašyti visus galimus neprasmingus skiemenis, sudarytus iš dviejų priebalsių, sujungtų balse (JIM, FUB, DAX, KEL ir t.t.). Kiekvienam eksperimentui jis atsitiktinai atrinkdavo tokių žodžių imtį, tam tikrą laiką kartodavo, o vėliau bandydavo atsiminti. Taip buvo atrastas vienas iš atminties dėsnių: prisiminimo kiekis priklauso nuo mokymuisi skirto laiko.
Vėliau buvo pastebėta, kad informacija atmintyje išlieka ilgiau, jei ji ne ištisai iškalama, o kartoja dalimis, ilgesnį laiką. Tai vadinamasis suskirstytas mokymasis. Pvz.: Bahrickas ir Hall tyrimai parodė, kad medžiagos kartojimas ruošiantis bendriesiems egzaminams, apžvalginiai kursai ir baigiamieji egzaminai padeda išmoktus dalykus atsiminti visą gyvenimą.
Kitas įsiminimui būdingas dėsnis vadinamas vietos eilėje įtaka. Jei žmogui reikia įsiminti tam tikrą seka arba sąrašą, tai geriausiai atsimenami pirmieji ir paskutinieji sąrašo dėmenys. Paskutinieji dėmenys gerai atsimenami dėl to, kad jie dar yra veikiančioje atmintyje, tačiau vėliau geriausiai atsimenama tai, kas buvo sąrašo pradžioje.
Kartojimas gali būti įvairus. Palaikomasis kartojimas – kai žmogus paprasčiausiai pakartoja informaciją sau, siekdamas ją atsiminti santykinai neilgam laikui (pvz.: „kalimas“). Išplečiantis kartojimas – kartojama informacija yra susiejama prasminiais ryšiais su ankstesne patirtimi, t.y. platesniu kontekstu. Craik ir Lockhart nurodo dviejų rūšių informacijos apdorojimo būdus – paviršutinišką ir giluminį. Paviršutiniško apdorojimo atveju dėmesys atkreipiamas tik į išorines, neesmines informacijos vieneto savybes (pvz.: fizinės daikto savybės, žodžio skambesys) ir todėl įsiminti yra daug sunkiau. Giluminis apdorojimas – kai į informaciją įsigilinama, suprantama jos prasmė. Pastarasis apdorojimo būdas yra būtinas išplečiančiam kartojimui.
Kartojimas nėra vienintelis būdas koduoti informaciją. Kiti naudojami būdai: prasmės kodavimas, įsivaizdavimas, sutvarkymas.
Apdorodami žodinę informaciją, kad ją būtų galima išlaikyti, dažniausiai koduojame jos prasmę. Siejame ją su tuo, kas mums jau žinoma arba su tuo, ką įsivaizduojame. Pvz.; mokydamiesi egzaminui, jūs atsiminsite užrašus, o ne pačią paskaitą. Taigi kažką atsimindami, mes atsimename mūsų pačių sukurtą mintinį modelį.
Skirtingiems žmonėms medžiagą įprasminti padeda skirtingi dalykai. Todėl kiekvienam verta susikurti „metateoriją“ apie savo atmintį, pastebėti, kas būtent man asmeniškai padeda geriau įsiminti vienokio ar kitokio pobūdžio medžiagą.
Tyrimai rodo, kad geriausiai medžiagą atsimename, kai ji įsimenama koduojant prasmę. Taigi, neverta stengtis atsiminti žodžių, kurių nesuprantate, o verčiau daugiau dėmesio skirti medžiagos analizei ir supratimui. Ebbinghaus nustatė, kad prasmingai medžiagai įsiminti reikia tik dešimtadalio pastangų lyginant su neprasminga. Be to, ypač gerai įsimenama medžiaga, kuri yra reikšminga mums patiems. Todėl mokantis studentams patariama ieškoti, kas toje medžiagoje, kurią jie mokosi yra svarbu ar naudinga jiems patiems. Tikėtina, kad informacija, kuri yra “reikšminga man”, yra apmąstoma ir geriau išlaikoma.
Įsiminimui padeda ir regimieji vaizdiniai. Pvz.: geriau atsimename žodžius, kuriuos lengva įsivaizduoti, o ne abstrakčius, nevaizdingus žodžius. Todėl manoma, kad atsiminti konkrečius daiktavardžius padeda ne tik prasminis, bet ir regimasis jų kodavimas. Abstraktūs dėsniai geriau atsimenami kai siejami su ryškiais gyvenimiškais pavyzdžiais.
Vaizdiniais remiasi daugelis pagalbinių atminties priemonių. Tokios mnemoninės (nuo graikiško žodžio atmintis) priemonės padėdavo senovės graikams atsiminti ilgus tekstus.
• Vietos metodas – įsivaizduokite vaikštą po jums pažįstamas vietoves ir kiekvieną vietą susiekite su turimo įsiminti dalyko regimuoju vaizdu.
• Pasakojimo kūrimas – naudingas kai reikia atsiminti atskirus žodžius, kurie sujungiami į vientisą pasakojimą.
• Žodžių derinimas pagal skambesį – pvz.: vienas – karvės pienas, du – po padu.
• Akronimai – iš pirmųjų įsimintinų žodžių raidžių sudaryti kitus žodžius ar sakinius.
Informacija daug geriau atsimenama, kai ji įsimenama ją sutvarkant. Informacija gali būti tvarkoma siejant ją į prasminius vienetus. Pvz.: kinas gali atsiminti hieroglifo rašybą, nes hieroglifas jam yra ne brūkšnelių suma, o prasmingas žodis. Kitas tvarkyti informaciją – sudarinėti hierarchines struktūras. Žmonės, ištobulinę kurios nors srities įgūdžius, ne tik grupuoja informaciją, bet ir sudaro hierarchines struktūras susidedančias iš kelių bendresnių sąvokų, apimančių paprastesnes sąvokas ir faktus, kurie skaidomi į dar konkretesnes kategorijas. Hierarchiškai sutvarkyta informacija atsimenama du tris kartus geriau. Todėl įsimenant medžiagą svarbu atkreipti dėmesį į skyriaus planą, antraštes, skirsnius.
Siekiant geriau atsiminti tekstą, siūlomas toks metodas. Pirmiausiai peržvelk teksto antraštes. Po to iš tos informacijos pabandyk suformuluoti klausimus. Taip pradedama gilintis į bendriausią, globalinę medžiagos organizaciją. Toliau nuosekliai skaityk medžiagą ir skaitydamas bandyk atsakyti į anksčiau iškeltus klausimus. Po kiekvienos dalies pabandyk sau pakartoti, ką šioje dalyje skaitei. Galiausiai, perskaitęs visą tekstą, pasitikrink, kaip atsimeni pagrindinius sužinotus faktus ir pabandyk susieti juos tarpusavyje. Sukurk pavyzdžių.
Skaitydamas kiekvieną kitą kartą bandyk „numatyti“, t.y. skaitydamas vieno informacijos vieneto (sakinio, pastraipos, skyriau, puslapio ar pan.) pradžią, bandyk numatyti kas yra toliau, jo viduryje ir pabaigoje. Taip tikrinami tarp medžiagos dalių susiformavę ryšiai – ar užuomina (t.y. informacijos vieneto pradžia) padeda ištraukti likusią informacijos vieneto dalį. Kiekviename kitame medžiagos kartojime numatyti bus vis lengviau, t.y. tarp medžiagos dalių ryšiai bus vis stipresni. Papildomai pasigilink į tas vietas, kurios nuolat stringa.
Atsiminimas
Išskiriamos 3 atsiminimo rūšys – atpažinimas (objekto, įvykio atsiminimas su juo pakartotinai susidūrus), atgaminimas (tikslus objekto (informacijos) atsiminimas, kai tas objektas (informacija) nėra iš naujo pojūčiais suvokiamas) ir atkūrimas (netikslus, papildytas, apibendrintas informacijos atsiminimas).
Atsimenant informacija ištraukiama iš ilgalaikės atminties ir patenka į trumpalaikę atmintį. Šiam ištraukimui padeda asociacijos, užuominos, nuorodos. Tai vaizdžiai atsispindi pavyzdžiuose, kai pamačius kokį nors daiktą, mus užplūsta prisiminimai apie su tuo daiktu susijusius įvykius arba „liežuvio galo“ fenomeno atveju, kai žinom koks tai daiktas, tik niekaip negalim atsiminti jo pavadinimo.
Atsiminimą įtakoja informacijos įsiminimo ir jos atsiminimo kontekstų panašumas. Daugiau informacijos atsimenama ir ji atsimenama tiksliau, kai kontekstas, kuriame reikia atsiminti informaciją, yra panašus į kontekstą, kuriame informacija buvo įsiminta. Šis kontekstas gali būti fizinis, emocinis ir fiziologinis. Fizinis kontekstas apima fizinę įsiminimo ir atsiminimo aplinką. Emocinis – emocinės būsenos, nuotaika įsiminimo ir atsiminimo metu. Geriau atsimenama, kai emocinės būsenos įsiminimo ir atsiminimo metu sutampa. Fiziologinis kontekstas – tai fiziologinės organizmo būsenos įsiminimo ir atgaminimo metu.
Kartais patekę į aplinkybes, kurios labai primena anksčiau buvusias, galime patirti deja vu – jausmą, kad tokia situacija jau buvo. Tai kelia nuostabą, nes kaip įmanoma būti buvus situacijoje, kuri yra pirmą kartą. Tačiau, jei paklaustumėm savęs, kodėl aš jaučiuosi taip, lyg atpažinčiau situaciją, galima suprasti, kaip mūsų atminties sistema galėjo sukelti deja vu jausmą. Jei anksčiau buvome patekę į panašias aplinkybes, nors to ir neprisimename, tai dabartinės situacijos signalai, mums to neįsisąmoninant sugrąžina ankstesnę patirtį.
Kaip mokslininkai apie dinozauro gyvenimą spėja iš jo liekanų, taip mes išvadas apie savo praeitį darome iš laikomos informacijos ir to, ką mes dabar manome. Tai sudaro sąlygas atsirasti atminties klaidoms. Visame pasaulyje buvo atlikti eksperimentai, kurių metu žmonės būdavo kokio nors įvykio liudininkai, o vėliau jiems buvo pateikiamos nedidelės klaidinančios užuominos, kurios stipriai paveikdavo jų prisiminimus. Kartais poveikis būdavo toks stiprus, kad žmonių buvo neįmanoma įtikinti, kad jų prisiminimas klaidingas. Pvz.: psichologas Piaget suaugęs apstulbo sužinojęs, kad jo prisiminimas, kad vaikystėje jį bandė pagrobti, buvo tik jo vaikiška fantazija, paskatinta auklės pasakojimų. Todėl, kad ir koks tikroviškas būtų prisiminimas, niekada negali žinoti, kiek jis atitinka realybę.

Atminties konstruktyvumas
Atmintis nėra pasyvus informacijos saugojimo ir atgaminimo procesas. Atmintis aktyviai organizuoja gautą informaciją. Dėl dalinės informacijos įsiminimo ir užmiršimo, atsiminimai yra nepilni, informacijoje yra spragų. Tačiau atmintis turi polinkį užpildyti nepilnus prisiminimus. Į atmintį patekusi informacija yra įjungiama į jau turimos informacijos visumą. Tad atsimenant tam tikrą informaciją, ji iš atminties ištraukiama pakeista (prie jos kažkas pridėta, kas atitinka turėtą pasaulio vaizdą, bet ko informacijos gabaliuke nebuvo, arba kažkas atimta, kas buvo informacijos gabaliuke, bet neatitinka pasaulio vaizdo).
Atsiminimo tikslumą veikia schemos – tai apibendrinti dažnai sutinkamų daiktų, situaciją, žmonių ar jų grupių apibūdinimai. Schemų pagalba mes galime efektyviai archyvuoti ir saugoti didelius informacijos kiekius. Pvz.: sakydami žodį “lėktuvas”, mums aišku, kas už jo slypi, tačiau jei mums reiktų paaiškinti žmogui, niekada nemačiusiam lėktuvo, kas tai per daiktas, mes sugaištume daug laiko, mums reikėtų griebtis kitokių vaizdinių. Mąstydami schemomis mes sutaupome daug laiko.
Tačiau nepaisant naudos, schemos (ar stereotipai – schemos apie žmonių grupes) dažnai mažina mūsų atminties tikslumą. Atsiminimai praranda su schemomis nesuderinamas detales, ir įgyja naujų, schemoms būtinų, detalių.
Atsiminimų tikslumą veikia ir post faktum (po įvykio) gauta informacija, kuri įjungiama į įvykio atsiminimą, tartum būtų paties žmogaus suvokta.
Užmiršimas
Daugelis norėtų turėti fenomenalią atmintį. Pvz.: žymus rusų atminties tyrinėtojas A.Lurija, aprašo tiriamąjį Šereševskį (1968). Šis žmogus galėdavo pakartoti daugiau kaip 70 skaičių arba žodžių, jei juos perskaitydavo po vieną kas tris sekundes, tyliame kambaryje. Be to jis taip pat gerai galėjo juos atsiminti atbuline tvarka. Ir net po penkiolikos metų, jis galėdavo atsiminti konkretų žodžių sąrašą, nors buvo išmokęs šimtus tokių sąrašų.
William James (1890) yra pasakęs, kad atsimindami viską jaustumėmės taip pat nepatogiai, kaip ir nieko neprisimindami. Ruso Šereševskio atveju, dėl fenomenalios atminties, jo nuolat neapleisdavo galybė nereikalingų atsiminimų, jam buvo sunku abstrakčiai mąstyti, apibendrinti, tvarkyti informaciją, vertinti, spręsti.
Užmiršdama dėl to, kad mes neužkodavome informacijos ir ji nepateko į atmintį. Tačiau ir ta informacija kuri pateko į ilgalaikę atmintį yra gana greitai užmirštama. Stebėdamas neprasmingų skiemenų mokymąsi, Ebbinghaus sudarė užmiršimo kreivę. Jis stebėjo, kaip informacija užmirštama praėjus nuo 20 min iki 30 dienų. Jis nustatė, kad iš pradžių naujos informacijos pamirštama daug, o vėliau lygis nusistovi. Pvz.: Buvo tiriama, kaip užmirštama mokykloje mokyta ispanų kalba. Buvo pastebėta, kad per trejus metus buvo užmiršta beveik viskas, ko buvo mokytasi. Tačiau po trijų metų užmiršimo lygis beveik nebekito, tai, ką žmogus atsiminė tuo metu, atsiminė ir po 25 metų, net jei ispanų kalbos visiškai nevartojo.
Kalbant apie atsiminimui trukdančius veiksnius, galima būtų paminėti interferencijos reiškinį (kuomet informacijos atsiminimui trukdo kita atmintyje saugoma informacija. Taip nutinka dėl to, kad atmintyje saugoma informacija yra dažnai susijusi prasminiais ryšiais ir vieni informacijos vienetai yra kitų užuominomis. Kai su konkrečia nuoroda siejasi keletas atmintyje saugomų objektų, tai naudojant nuorodą, iš atminties yra ištraukiamas nebūtinai tas reikiamas objektas. Vienu iš tokių trukdymų gali būti proaktyvioji (veikianti į priekį) interferencija, kuri reiškia, kad tai, kas buvo išmokta anksčiau, trukdo atsiminti naują informaciją. Pvz.: pasikeitus užrakto kodui senojo žinojimas gali trukdyti.
Kita interferencijos rūšis – retroaktyvioji interferencija (veikianti atgal) – tai trukdantis naujos informacijos poveikis ankstesnei informacijai prisiminti. Retroaktyviąją interferenciją galima sumažinti mažinant trukdančių įvykių skaičių. Pvz.: pasimokius eiti miegoti.
Nors interferencija yra svarbi užmiršimo priežastis, nereikia jos pervertinti, nes dažnai ankstesnė patirtis padeda naujos įsiminimui. Pvz.: kuo daugiau kalbų mokaisi, tuo lengviau išmokti sekančią.
Kartais užmiršimas mums yra asmeniškai naudingas (motyvuotas užmiršimas). S.Freud tai vadino išstūmimu. Jo nuomone, mūsų atminties sistemos pačios save cenzūruoja. Kad išsaugotume savo įvaizdį ir sumažintume nerimą, skausmingus prisiminimus galime tiesiog išstumti. Tačiau šie prisiminimai nedingsta, o tiesiog nustumiami į pasąmonę, iš kurios vėliau, per tam tikras užuominas gali būti sugrąžinti. Žmonės, patys to nenumanydami, pastoviai peržiūri savo gyvenimo istoriją. Prisimindami įvykius taip, kaip mes pageidaujame, mes saugome ir stipriname savęs vaizdą.

Leave a Comment