ĮVADAS Šią tema pasirinkau, nes manau, kad ji man labai svarbi. Kadangimokausi, tenka daug informacijos patalpinti smegenyse, informacijosatgaminimas priklauso nuo atminties kokybės. Tad informacija apie atmintipadės ją geriau lavinti, bei saugoti jos resursus. Žinoma, kad žmogus turi didelius ne tik fizinių, bet ir protiniųsugebėjimų rezervus. Ypač dideli smegenų resursai: žmogus vidutiniškainaudoja tik 4 % bendro nervų ląstelių skaičiaus (jų smegenyse apie 15milijardų), o 96 % jų ilsisi. Tik nedaugelis žmonių efektyviai išnaudojasavo smegenis. Manoma, kad jas pakankamai efektyviai naudoja tik 1 % Žemėsgyventojų. Todėl labai norėčiau priklausyti tam vienam procentui žmonių.Taigi šiame darbe ir analizuosiu atminties ypatybes bei jos lavinimą.
Slapti atmintie rezervai
Kaip bus atskleidžiami slapti atminties rezervai? Pirmiausiaižmogui reikia sudaryti tokias išorines ir vidines sąlygas, kurios padėtųgeriau įsiminti. Čia padeda mokslas apie atmintį – atminties psichologija.Šis mokslas tiria dėsnius, kaip žmogaus smegenyse išlieka pėdsakai to, kąjis matė, girdėjo, įsisąmonino, suprato. Procesai, kurie vyksta smegenyse, įsiminimo metu, yra neizoliuoti, o susiję su kitais reiškiniais. Įsiminimas priklauso nuo įvairiųaplinkybių: nuo to ar žmogus sotus ar alkanas, sveikas ar ligonis, budrusar mieguistas, susikaupęs ar išsiblaškęs ir t. t. Tokiu būdu aplinkybės,veikiančios žmogaus funkcinę būseną, turi įtakos įsiminimo jautrumui irimlumui. Funkcines žmogaus būsenas galima reguliuoti kibernetikosmetodais. Jie padeda sudaryti smegenims tokias darbo sąlygas, kuriems esantpanaudojami slapti atminties rezervai. Miegas, snaudulys, hipnozė, pasąmonėyra slapti atminties pagerinimo šaltiniai. Keista, bet ir miegant galimaįsiminti. Šį reiškinį tyrinėja mokslas, vadinamas hipnopedija. Kibernetikosuždavinys – sudaryti geriausias sąlygas mokytis miegant. Galima mokytis ir hipnozės metu, nes tada žmogus įsimena kur kasdaugiau, negu normalioje būsenoje. Čia taip pat padeda aparatūra, kuri ją
sukuria ir reguliuoja.ATMINTIS IR JOS SAVYBĖS
Atmintis – nuostabi ir nepaprastai įdomi žmogaus proto savybė.Žmonės visada stichiškai naudojosi šia puikia smegenų ypatybe. Tačiausąmoningai ir tikslingai žmogus išmoko panaudoti savo atmintį palygintineseniai, kai prasiskverbė į slaptąsias atminties “ mechanizmo “ gelmes. Atmintį žmogus turi nuo pat gimimo iki mirties. Visa sąmoningažmogaus veikla, jo protinis išsivystymas ir įgytos žinios iš daliespriklauso nuo atminties. Kuo geresnė žmogaus atmintis, tuo greičiau jisįsimena ir įsisavina daugiau žinių. Duomenys apie atmintį labai praverčia, kuriant kibernetiniusprietaisus, kurie veikia galvos smegenų darbo principais. Žmogaus atmintis yra individuali ir priklauso nuo amžiaus,sveikatos būklės, suinteresuotumo, treniruotumo bei kitų sąlygų. Yražmonių, kurie lengvai įsimena ir ilgai prisimena faktus, įvykius, asmenis,pavardes, adresus, telefonų numerius ir pan. Šiuo atveju sakoma, kad žmogusturi mechaninę atmintį. Tokia atmintis turi didelę reikšmę mokantisužsienio kalbų, įsimenant formules, chronologines datas ir t. t. Šie žmonėspriklauso tai kategorijai asmenų, kuriems labiau išsivysčiusi pirmojisignalinė sistema ir konkretus vaizdinis suvokimas. Kiti žmonės geriauprisimena reiškinių ir įvykių vidinius ryšius, nuoseklumą, logišką raidą,argumentus, įrodymus. Kuo geriau tokie žmonės supranta knygos esmę, kuodaugiau joje randa prasminių ryšių, tuo lengviau ir tvirčiau jie įsimenajos turinį. Vadinasi tokių žmonių yra labiau išsivysčiusi antroji signalinėsistema. Jie turi abstrakčią loginę atmintį, kuri pasireiškia žodžiais,išreikštos minties įsiminimu ir išlaikymu. Nustatyta, kad kiekvienam žmoguiabstrakti loginė atmintis turi didžiausią reikšmę. Žmonių, kurių harmoningai išsivysčiusios signalinės sistemos,abi atminties rūšys apytikriai yra vienodos. Mokantis, abi atminties rūšysgali vystytis ir tobulėti. Pastebėta, kad iki 20-25 metų žmogaus atmintis gerėja, iki 40-45
metų išlieka tokia pat, o po to palaipsniui silpnėja.20-25 metų žmogaus,dirbančio protinį darbą, atmintis yra konkreti ir aiški. Šiame amžiujeįgytos žinios yra labai tvirtos. Kai kurie specialistai tvirtina, kadžmonės, turintys konkrečią vaizdinę atmintį, 70 % per visą gyvenimąnaudojamų žinių įgyja iki 25 metų.Tuo tarpu abstrakti loginė, kuri yra mūsųpažinimo aukščiausia forma ir pagrindinis ramstis, nepriklauso nuo žmogausamžiaus. Žmogaus atmintis yra galvos smegenų veiklos rezultatas. Kadgalvos smegenys galėtų funkcionuoti, jas turi veikti išoriniai veiksniai.Jiems priklauso informacijos patekimas ir apdorojimas, tam tikros josdalies išlaikymas. Visa tai, ką mes sukaupiame atmintyje, pirmiausia turimebūti kada nors suvokę juslėmis. 1.Regėjimu. Mūsų akys aprėpia tik mažą viso šviesos spektro dalį,t. y. bangų diapazoną tarp 380 ir 780 nanometrų. 2.Klausa. Ausimis mes juntame oro vibraciją, daugiausia 16000hercų dažnio diapazono. 3.Uoslė. Nosimi mes juntame chemines substancijas, kurios yrapasklidusios ore; mes jas uodžiame. 4.Skoniu. Liežuviu mes paprastai skiriame valgomąsias medžiagaspagal aromatą, konsistenciją ir kitus kriterijus; mes jas skanaujame. 5.Lytėjimu. Mūsų oda fiksuoja spaudimo, šilumos ir šalčiodirgiklius ir šiaip supažindina mus su išorine situacija. Priklausomai nuo jutimo organo, kuriuo žmogus suvokia, atmintisskirstoma į regimąją, girdimąją, skonio, lytėjimo ir judėjimo ( motorinę ).Atmintis įgyjama per įvairius jutimo organus, apibendrintai vadinamavaizdine atmintimi. Kuris nors grynas atminties tipas pasitaiko retai.Dažniausiai būna mišrus atminties tipas, kai vyrauja vienas iš anksčiauminėtų atminties tipų. Jei yra regimoji atmintis, įsimenamoji medžiaga lengviausuvokiama skaitant, sekant akimis tekstą; gerai įsimenamas jos išdėstymasknygoje. Jeigu žmogus, pabuvojęs nežinomoje vietoje, po to nepaklysta,randa ten kelią, gerai įsimena asmenis, sakoma, kad jo atmintis yraregimoji.Žmogaus, turinčio nepaprastą regimąją atmintį, pavyzdžiu gali būtižinomas dailininkas I. Levitanas. Keliaudamas vasarą, jis savo albumepieštuku nusibraižydavo patikusių gamtos vaizdų eskizus. Žiemą, savodirbtuvėje, I.Levitanas iš šių eskizų kurdavo nuostabius meno kūrinius,atspindinčius Rusijos gamtos grožį ir didybę. Tokia regimoji vaizdinėatmintis vadinama eidetizmu (graikiškai “eidos”-vaizdas). Žmonės, kurieturi nepaprastai ryškią regimąją atmintį, vadinami eidetikais. Eidetikastaip aiškiai įsivaizduoja kartą matytą daiktą, kad dar ilgai jį mato suvisom detalėmis, kurios tik vėliau po truputį pradeda blankti. Eidetizmasdaugiausiai pasireiškia vaikystėje ir susijęs su vidinės sekrecijos liaukų-skydinės ir prieskydinės – pakitimais. Iš suaugusių žmonių eidetikais būnakai kurie dailininkai. Pavyzdžiui eidetikai buvo rusų dailininkas N.Ge irprancūzų dailininkas G.Dorė. Jeigu žmogus lengviau įsimena, kai garsiai tekstą skaito draugasarba klausydamasis paskaitos ar pranešimo, sakoma, kad jis turi girdimąjąatmintį. Fenomenalią girdimąją atmintį turėjo kompozitorius Mocartas.Būdamas 14 metų, jis pateko į Romą, kur Šv. Petro katedroje išgirdobažnytinės muzikos kūrinį. Šio kūrinio natas popiežiaus rūmai laikėdidelėje paslaptyje. Tačiau jaunasis Mocartas šią paslaptį iš Romospopiežiaus labai paprastai išgavo: grįžęs į namus, jis iš atminties užrašėvisą muziką. Kai po daugelio metų pavyko palyginti Mocarto užrašus suoriginalu, pasirodė, kad juose nebuvo nei vienos klaidos. Gerą lytėjimo atmintį paprastai turi aklieji. Ji pakeičia jiemsregimąją atmintį. Atkakliai treniruojantis, galima išvystyti ir normaliaimatančių lytėjimo pojūtį ir tuo pačiu pagerinti lytėjimo atmintį. Judėjimo (motorinė) atmintis leidžia greitai ir lengvaiįsisavinti judėjimo įgūdžius. Žmonės, kurie turi gerą judėjimo atmintį,lengvai įsisavina įvairius sporto pratimus, greitai išmoksta šokti irpasiekia didelio meistriškumo. Turėdamas judėjimo atmintį, žmogus greičiauįsimena perskaitytą dalyką, kai skaitydamas juda, pavyzdžiui, rašo,gestikuliuoja, vaikšto, šnabžda. Be abstrakčiosios loginės ir vaizdinės, yra ir emocinė atmintis,pasireiškianti pergyventų jausmų, įkvėpimo, džiaugsmo, liūdesio, siaubo irkitų panašių būsenų įsiminimu. Žinoma, kad įsiminimui didelę reikšmę turiemocijos. Jausmų atmintis stipresnė už loginę, abstrakčią atmintį. Emocinėsbūsenos padeda įsiminti. Kiekvienam iš mūsų pabunda emocinė atmintis, kaireikia įsiminti tokius įvykius arba dalykus, kurie susiję su kokiais norsjausmais. Nerviniais kanalais juslės perduoda smegenims gausybęinformacijos, kurios nemaža dalis yra mums nesvarbi, todėl turėtume vengtiapsunkinti atmintį tokiu balastu.ATMINTIES RŪŠYS
Žmogaus nervų sistema saugo dviejų rūšių informaciją: 1) informaciją, sukauptą evoliucijos procese per daugelįtūkstantmečių ir pasireiškiančią besąlyginiais refleksais bei instinktais. 2) informaciją, kurią įgyja kiekvienas žmogus per savo gyvenimą,pasireiškiančią sąlyginiais refleksais. Todėl egzistuoja dvi išorinių ir vidinių įvykių fiksavimo nervųsistemoje, arba atminties rūšys: rūšinė atmintis, kuri yra paveldima, irindividualioji atmintis, kuri yra įgyjama gyvenant.Mūsų atmintis-tai tikrai nepaprasta saugykla. Ji funkcionuoja trijuoselygmenyse.
1.Visiškai trumpalaikė atmintis. Juslinius įspūdžius ji paverčia energijos lauku, panašiu įelektromagnetinį lauką, ir išlaiko juos nuo trisdešimties sekundžiųdaugiausia iki penkių minučių. Jeigu įspūdis neranda asociatyviosiosgrandies, prie kurios jis galėtų prisijungti, tai energijos laukasišsisklaido ir įspūdis užgęsta, nepatekęs į atminties saugyklą. Taip galiatsitikti dėl interesų stokos,dėl nepakankamų asociatyvių galimybių arbadėl svarbesnės informacijos, užgožiančios silpnesnį įspūdį. Tada tiesiognelieka laiko sukaupti menkesnę informaciją, ir, ją palaikantiselektromagnetinis laukas išsisklaido. Prieš perduodant bet kokią informaciją toliau, į didžiąsiassmegenis, pertikrinamas jos emocionalusis turinys. Jeigu informacija
įvertinama kaip nemaloni, tai ji gali būti sulaikyta ir toliauneperduodama. Tada ji nepatenka į mūsų sąmonę. Taip pat patikrinantinformacija gali būti įvertinta kaip pavojinga, ir prieš jai pasiekiantdidžiąsias smegenis kyla emocinė reakcija. Taip, pavyzdžiui, yra tuoatveju, kai mes reaguojame neapgalvotai. Tada mes elgiamės spontaniškai, išanksto neapgalvoję apie savo elgesio pasekmes. Taigi jau suvokiantinformaciją pradeda veikti tam tikri mechanizmai, kurie lemia tai, ar kokianors informacija pasieks mūsų trumpalaikę atmintį ir kaip ją pasieks.2. Trumpalaikė atmintis. Ji kaupia visą informaciją, kuri yra būtina prasminiam ryšiuisuvokti. Tam reikia, kad ši informacija būtų pasiekusi tinkamasasociatyviąsias grandis ir būtų suprasta. Trumpalaikė atmintis leidžiamums, pavyzdžiui , skaityti, nes ji iš rašto simbolių suvokimo laike sekossukuria abstrakčią loginę koegzistenciją. Atskirose raidėse, skiemenyse iržodžiuose savaime nėra jokios prasmės. Be šios funkcijos nebūtų galimas netpaprasčiausias pokalbis, nes mes suprastume tik ryšio neturinčius skiemenisir žodžius. Tiesa, ir trumpalaikės atminties kaupimo pajėgumas yrapalyginti menkas, ir geriausiu atveju ji tegali išsaugoti, pavyzdžiui,septynženklį skaičių. Septynženklį telefono numerį dar galima prisiminti,kol eini iš vieno kambario į kitą. Tačiau jei tai būtų aštuonženklisskaičius, tai jį jau reikėtų užsirašyti, nebent sąmoningai arbanesąmoningai būtų naudojama tam tikra įsiminimo technika. Pavyzdžiui,ilgesnius skaičius galima padalinti į dvi grupes; tada, jei tai aštuoniųskaičių grupė, tereikės įsidėmėti tik keturias informacijas. 3. Ilgalaikė atmintis. Ji kaupia tą informaciją, kuri sėkmingai įveikė visas pradinesgrandis. Nors jos sugebėjimas suvokti yra neribotas, tačiau kiekisinformacijos, kuri gali būti sukaupta per tam tikrą laiką iš karto, nėra
labai didelis. Užtat niekada nepradingsta niekas, ką kada nors buvosukaupusi ilgalaikė atmintis. Vis dėlto kiekvieno sugebėjimas vėl atkurtitokią informaciją yra labai skirtingas ir individualus. Bet jį galimalavinti. Norint iš tiesų ką nors įsiminti, reikia apie tai galvotipirmąsias dešimt minučių, kad tai sukauptų. Šis kaupimas vyksta dėl tamtikro cheminio kodo, tikriausiai keičiantis tam tikroms molekulinėmsstruktūroms. Mes netgi žinome, kad informacijos kaupimo atveju kalbama apiedezoksiribonukleino ar ribonukleino rūgštis, kurių molekulinė struktūraatitinka chromosomų struktūrą, o jose, kaip žinoma, yra sukaupta mūsųpaveldėta informacija. Šias molekules galima įsivaizduoti, kaip labai ilgasgrandines, kurių grandžių galai visada yra laisvi, ir prie jų gali būti“prikabinama “ tolesnė informacija. Eilės tvarką, pagal kurią tai vyksta,lemia informacijos struktūrą. Taip, bendrais bruožais, funkcionuoja mūsų ilgalaikė atmintis.Informacija pasiekia mūsų ilgalaikę atmintį tik tada, jeigu ji prieš tainetrukdoma perėjo per visiškai trumpalaikės atminties lygmenis; mattrukdymai kituose lygmenyse apskritai užkerta kelią informacijai patekti įilgalaikę atmintį. Vienokios ar kitokios atminties ypatybės geriausiai pastebimos,sutrikus atminčiai, todėl pagrindinėms jos savybėms tirti naudojami ne tiksveiki žmonės, bet ir ligoniai, kuriems sutrikusi atmintis. Šimtmečiaistrukę stebėjimai ir pastarųjų metų tyrimai padėjo nustatyti, kad atmintisyra galvos smegenų sugebėjimas išlaikyti suvoktų objektyvaus pasaulioreiškinių ir daiktų pėdsakus. Atmintį sudaro trys glaudžiai tarpusavyjesusiję procesai: informacijos įsiminimas, jos išlaikymas ir atgaminimas.Tarpinę padėtį užima atpažinimas, artimai susijęs su atgaminimu.KAIP PAGERINTI ATMINTĮ
Įsiminimas – išorinis ir vidinis organizmo aplinkos poveikio,taip pat to poveikio apgalvojimo arba kito kurio nors šių poveikiųperdavimo rezultatų “įsidėmėjimo“ procesas, galvos smegenų žievėje.
Įsiminimas yra valingas, arba sąmoningas, ir nevalingas arba savaiminis.Sąmoningai įsimindamas žmogus turi tikslą – įsidėmėti duotąją medžiagą.Valingas nusistatymas padeda įsisavinti medžiagą. Jis keičiasi priklausomainuo to, kuriam laikui reikia įsiminti. Taigi svarbios gero įsiminimo sąlygos yra sąmoningas požiūris įįsiminimą, supratimas, kad įsisavinti būtina norint pakelti kvalifikacijąbei įgyti bendrą išsilavinimą, ir atminties įtempimas mokantis. Informacijos išsaugojimas žmogaus smegenyse yra savotiškas visosarba dalies informacijos išlaikymas nuo jos suvokimo momento įsimenant ikiatgaminimo arba, kitaip tariant, iki kokio nors daikto arba reiškinioprisiminimo momento. Su informacijos išlaikymo procesu tiesiogiai susijęsžmogaus mąstymas, jo gyvenimiška patirtis ir interesų platumas. Įsimintosinformacijos išlaikymą galima gerinti ir tobulinti. Tai daugiausiaipriklauso nuo žmogaus atminties individualių ypatybių. Atgaminant atmintyje yra aktyviausias ir kūrybiškiausiasatminties procesas. Dar Aristotelis manė, kad atmintį turi visi gyvūnai, oprisiminti sugeba tik žmogus. Prisiminimą Aristotelis aiškino “ieškojimu“,t. y. vaizdinio suvokimu sąryšyje su laiku.Buvusių įspūdžių, pergyvenimų arba žinių pėdsakai, atgiję atmintyje,derinami su naujais įspūdžiais. Atgaminant tai, kas užfiksuota atmintyje,dažnai palyginama su tuo, kas suvokiama tuo momentu. Jei yra panašumo,atpažįstama. Atpažinimas- žemiausia suvokimo forma, kuri padeda įsiminti. Priklausomai nuo to, kaip žmogus atgamina įsimintus įvykius,daiktus arba reiškinius, galima nustatyti atminties lygį, arba stiprumą.Yra trys atminties lygiai: 1. Atgaminančioji atmintis. Žmogus turintis gerą atgaminančiąjąatmintį, gali neužsikirsdamas pažodžiui atgaminti visą tekstą, užrašytiištisą formulę arba detaliai nupiešti anksčiau matytą paveikslą. 2. Atpažįstančioji atmintis. Jeigu ji gerai veikia, tai žmogusgali nesuklysdamas atpažinti tekstą, formulę arba paveikslą, kurį matėvieną kartą. 3. Palengvinančioji atmintis. Tai žemiausias atminties lygis.Šiuo atveju žmogus negali pats prisiminti arba atpažinti teksto, formulės,paveikslo. Jis atrodo viską užmiršo, bet pasiūlius išmokti tai, kasužmiršta, jis išmoksta greičiau, negu pirmą kartą.Atmintis į tris lygius skirstoma sąlygiškai, nes yra tarpiniųlygių. Pavyzdžiui, atgaminančioji atmintis gali būti greita arba lėta.Mokantis užsienio kalbų, aktyvi žodžių atsarga leidžia lengvai atkurti dalįjau pamirštų, ir žmogus gali jais naudotis kalbėdamas. Šie žodžiaiatgaminami greitai. Dalis žodžių atgaminama sunkiai, ne iš karto. Šiuosžodžius galima panaudoti tik rašant. Vartojant juos šnekamojoje kalboje, jitampa nerišli ir nenuosekli. Absoliutaus atpažinimo metu žmogus tik atpažįsta žodžius, bet jųaktyviai neatgamina. Kontekste juos gali atpažinti tik sakinyje su kitaisžodžiais. Pažįstamumo jausmas yra dar žemesnis atminties lygis. Šiuoatveju žodis suvokiamas, kaip visiškai nežinomas. Tik suradęs šio žodžioreikšmę žodyne, žmogus prisimena, kad jį jau kažkada sutiko. Visų žemiausias atminties lygis, kai žodis suvokiamas kaip pirmąkartą sutiktas, bet, norint įsiminti, jį reikia mažiau kartų kartoti, negunaują žodį. Užmiršimas yra įsiminimui atvirkščias procesas. Žmogus visiškaiarba iš dalies užmiršta tai, ką buvo įsiminęs per savo gyvenimą. Žmogusneužmiršta tik tų išmoktų ir įsimintų dalykų, kuriuos laikas nuo laikoatgamina arba panaudoja praktikoje.
IŠVADA
Atmintis nėra savarankiška funkcija, kurią galima gydyti irtreniruoti izoliuotai nuo viso organizmo. Norėdamas pagerinti atmintį,sveikas žmogus turėtų laikytis tokios sistemos: mokėti tinkamai pasiruoštiįsiminimui ir, logiškai apdorojęs medžiagą, teisingai jį organizuoti. Kai reikia įsiminti daug ir ilgesniam laikui, įprasti įsiminimometodai neatskleidžia visų atminties galimybių. Reikia pasitelkti mažai
naudojamus atminties rezervus. Vienas iš tokių rezervų yra pasąmonė.Atmintis pasąmonėje dirba nesąmoningai, ir žmogus, pats to nepastebėdamas,geriau įsimena arba išsprendžia sudėtingą problemą net tada, kai apie taispecialiai negalvoja. Pasąmonė vienu metu apdoroja kelis lygiagrečiusinformacijos srautus. Ši savybė labai svarbi, nes susidaro daug daugiauasociacijų ir analogijų, kurios gali būti naujų nelauktų prisiminimų beisprendimų stimulas ir šaltinis. Be to, atminties veiklai pasąmonėje didesnęįtaką turi emocijos ir jausmai. Į visas šias pasąmonės savybes reikia atsižvelgti, panaudojantjas kaip papildomą atminties rezervą.LITERATŪRA:
1. Tupperwein Kurt. Menas mokytis nepavargstant. – Vaga, 2000 m.- p.132. Kuprijanovičius L. Kaip pagerinti atmintį. – Vilnius, 1973 m. – p.153.David G. Myers .Psichologija. – Šviesa, 2000 m.-p. 754.Sergejevas . Atminties paslaptys . -Kaunas:Šviesa, 1983 m. – p.655. Gučas A. Kaip lavinti atmintį.-Kaunas Šviesa, 1958 m. – p.986. Jacikevičius A., Gučas A, Rimkutė E. ir kt. Bendroji psichologija. –Vilnius:Šviesa, 1986 m.-p.125