Atminties vaidmuo mokymosi procese

Turinys

I. Įvadas.........................3 psl.

II. Atminties sistemos:

II. 1. Sensorinė atmintis..................4 psl.

II. 2. Trumpalaikė atmintis................5 psl.

II. 3. Ilgalaikė atmintis...................6 psl.

III. Kas gerina atmintį mokantis...............8 psl.

IV. Išvados.........................10 psl.

Literatūra........................12 psl.

I. Įvadas

Įsivaizduokime savo gyvenimą be atminties. Nesimėgautume buvusiomis džiaugsmingomis akimirkomis, nesijaustume kalti ir nesikamuotume dėl skausmingų atsiminimų. Kiekvienas mirksnis būtų naujas gaivus potyris. Tačiau nepažintume nė vieno žmogaus, bet koks darbas – rengtis, virti, kepti – būtų naujas, kiekviena kalba svetima.
Atmintis yra proto sukauptų žinių saugykla. Pasak Cicerono, atmintis yra “visų dalykų saugykla ir sergėtoja”. Psichologui atmintis – bet koks ženklas, kad tai, kas buvo išmokta, iš šliko.

Žmogaus atminties apimtį akivaizdžiai rodo kai kurie nepaprasti atvejai. Pavyzdžiui, aukso medalį mūsų atminties olimpiadoje tikriausiai laimėtų rusas Šereševskis, arba Š., kaip jį vadino garsus sovietų psichologas Aleksandras Lurija (1968). Jūs ir aš galime pakartoti maždaug septynių, kartais gal devynių, skaičių eilutę. Š. Galėjo pakartoti daugiau kaip 70 skaičių arba žodžių, jei juos perskaitydavo po vieną kas 3 sekundes tyliame kambaryje. Be to, jis taip pat lengvai galėjo prisiminti juos atbuline tvarka. Jis niekados nesuklysdavo, netgi paprašytas prisiminti išvardytus skaičius po 15 metų – kai jau buvo įs siminęs šimtus kitų sąrašų. “Tai toji eilė, kurią jūs man pateikėte, kai buvome jūsų bute. Jūs vilkėjote pilką megztinį ir žiūrėjote į mane lyg.”
Ar dėl šios nepaprastos atminties mūsų pačių atmintis neatrodo menka? Jei taip atrodo, pagalvokime apie savo gebėjimą prisiminti be

egalę balsų, garsų, dainų; skonių, kvapų, paviršių; veidų, vietų, įvykių.
Pagalvokime, kaip aiškiai ir gyvai prisimename nepaprastus ir itin sujaudintus praeities dalykus – galbūt tai buvo automobilio avarija, pirmas romantiškas pasibučiavimas, ar vieta, kur buvote, kai išgirdote kokią baisią žinią. Kai kurie psichologai šį labai aiškų, svarbių ir netikėtų įvykių prisiminimą pavadino BLYKSTĖS ATMINTIMI, nes atrodo, lyg smegenys įsakytų: “Nufotografuok tai”.
Kaip galima tokia atmintis? Kodėl mes galime prisiminti dalykus, apie kuriuos metų metais nesame galvoję, o pamirštame prieš minutę matyto žmogaus vardą? Kaip mūsų smegenyse saugomi atsiminimai? Kokios yra atminties sistemos? Ir kaip pagerinti atmintį mokantis? Šiuos ir kitus klausimus mėginsiu panagrinėti savo darbe.

II. Atminties sistemos

Yra žinomos trys atmintie sistemos: sensorinė atmintis, trumpalaikė atmintis ir ilgalaikė atmintis. Informacijos srautą tarp atminties sistemų ir in nformacijos kodavimo būdu kontroliuoja penki procesai: atpažinimas, dėmesys, pakartojimas, užkodavimas ir atgaminimas.

II. 1. Sensorinė atmintis

Gaunama informacija yra užkoduojama ta pačia forma kaip suvokiama. Dažniausiai sensorinėje atmintyje informacija išlaikoma iki 3 sekundžių. Informacija, į kurią per 3 sekundes neatkreipiamas dėmesys ir kuri neatpažįstama, dingsta iš sąmonės. Žmogaus sąmonė gali išlaikyti iki 22 informacijos vienetų. Negali atsiminti tą, ką skaitei, dažniausiai dėl to, kad nedalyvavo pirmieji du kontrolės procesai (dėmesys ir atpažinimas), kurie lemia, kas bus su ta sensorine informacija. Atpažinimas priklauso nuo dviejų dalykų: stimulų ir pa

aviršinės ilgalaikės atminties. Pavyzdžiui, stebiu kieme triušius ir išskiriu jų fizines, tik jiems būdingas savybes. Jas sieju su atmintyje esančia informacija apie tai, ką jie ėda ir t.t.
Kai atpažįstant remiamasi visais galimais informacijos šaltiniais, išmokstama greičiau ir lengviau. Norėdami suprasti dėmesio vaidmenį, pagalvokime apie tą faktą, kad aplinka visada siūlo daugiau informacijos, negu galime priimti tuo momentu.
Į sensorinę atmintį patenka tik dalis (apie 1/3) tos informacijos. Dėmesys fiksuoja ir aplinkos pakitimus. Pavyzdžiui, vaikas pradeda suvokti kurią nors informaciją, kai aplink tylu, ir staiga išgirsta stiprų garsą. Pasikeičia stimulų vertė, vaikas išsiblaško. Išsiblaškymo laipsnis ir pasireiškimas yra labai indvidualus dalykas. Visada pasirenkame tą informaciją, kurios norime, numatydami, ką ji mums duos. Pavyzdžiui, studentas, nelaukiantis nieko įdomaus ir vertingo sau, snūduriuoja.
Mokytojui ir mokiniui žinotini du dalykai. Pirma, įvertindami kiekvieną informaciją, naudojame sukauptas žinias, esančias ilgalaikėje atmintyje. Vaikų, kurių ilgalaikė atmintis sunkiai skiria vertingą ir nevertingą informaciją, dėmesio laukas yra siauresnis ir jie labiau išsiblaško. Antra, informaciją atgaminti lengviau veikiant palankiems pašaliniams stimulams, patraukiantiems mūsų dėmesį.

II. 2. Trumpalaikė atmintis

Atrinkta ir žmogui vertinga informacija persiunčiama į trumpalaikę atmintį, kurios trukmė – apie 20 sekundžių. Tai tuo momentu veikianti atmintis. Ji saugo tą informaciją, kuri tuo momentu suprantama. Išsaugoti informaciją padeda kartojimas. Jis gali būti dvejopas: einamasis (pavyzdžiui, kartojame skaičius renkant te

elefono numerį), neturintis įtakos ilgalaikei atminčiai, ir detalizuotas, perkeliantis informaciją iš to momento atminties į ilgalaikę atmintį. Taip būna, kai individas sieja įgyjamą informaciją su savo ilgalaikės atminties turiniu. Kai informacija bus reikalinga vėliau, naudotinas ir detalizuotas kartojimas, jeigu ne, – einamasis. Vyresnio ikimokyklinio amžiaus vaikai naudoja spontanišką kartojimą, nuo 7 metų – pradeda naudoti tipiškas kartojimo strategijas, 10–ies metų vaiko kartojimo strategijos jau kaip suaugusiojo.
Augant kinta dėmesys, mąstymas – apgalvoti, valingi veiksmai, kurie padeda žmogui kaupti ir išlaikyti informaciją. Veiksmų, kuriuos suaugę žmonės naudoja trumpalaikei atminčiai, vaikai dar nesugeba nuolat ir efektyviai pritaikyti. Vaikai, pradėję lankyti pradinė mokyklą, vis geriau pradeda įsiminti. Todėl viduriniosios vaikystės raidai būdinga vis gerėjanti atmintis.
Kai kurie psichologai, tyrinėjantys atmintį, nurodo, kad yra du jos aspektai, kuriuos reikia aptarti atskirai. Pirmasis – atminties galimybės, t.y., kiek informacijos subjektas gali išlaikyti atmintyje ir kaip greitai ji gali būti apdorota (perdirbta) ir sukaupta. Antrasis – metaatmintis, apimantis sugebėjimą naudoti įvairius metodus informacijai atsiminti. Gerai atsimena jau 6 metų vaikai. Kartais ikimokyklinio amžiaus vaikai nustebina savo tėvus, prisiminę kelionės smulkmenas ar matyto piešinio objektus, tiksliai pakartodami dainelės žodžius ar per televiziją matytą reklamą.
Informacijos kaupimas. Penkerių metų vaiko vienas iš informacijos būdų – sensorinis (jutiminis) registras, kuris laikinai kaupia informaciją, ir yra toks pat tobulas kaip suaugusiųjų. Tiek va
aikų, tiek suaugusiųjų sensorinis registras funkcionuoja mažiau negu sekundę, po to išnyksta, o informaciją, kurią reikia išlaikyti, būtina kaupti. Šiuo atžvilgiu asmens sugebėjimas prisiminti koreliuoja su amžiumi: suaugę prisimena geriau negu vaikai, 10 metų vaikai geriau nei 5 metų. Metaatmintis 6 ir 12 metų vaikų būna skirtinga. Vyresni vaikai linkę dažniau naudoti tiek loginę, tiek neloginę mnemoniką, arba, kitaip tariant, pagalbines atminties priemones. Viena iš tokių priemonių yra kartojimas. Vaikiai iki vienerių metų daug rečiau kartoja sau tai, ką tiri įsiminti negu vyresni vaikai ir suaugę. Net daugelis šešerių metų vaikų nemėgina sau tyliai kartoti to, ką turi įsiminti, o daugelis 10 metų vaikų tai daro nuolat. Vaikus kartais galima išmokyti kartoti įsimenamą medžiagą, bet jaunesni vaikai to nepritaiko kitomis situacijomis. Iš pradžių vaikas (8 metų), pastebėjęs, kad lengviau įsiminti kartojant, tiesiog kelis kartus pakartoja reikiamą žodį. 11 – 13 metų vaikai žodžius kartoja pagal tam tikrą sistemą. Toks kombinuotas kartojimas padeda ilgalaikėje atmintyje išsaugoti informaciją. Be to, maži vaikai kartoja pasyviai tik kai kuriuos žodžius, žodžiais išreiškia stimulų pavadinimus tik tada, jei mato juos tuo momentu, o vyresni vaikai kartoja tų žodžių grupę, kurią turi įsiminti, kai tik pasitaiko kokia nors proga. Sugebėjimas kartoti yra laipsniškas procesas, nes ikimokyklinio amžiaus, pradinės mokyklos vaikai nesugeba efektyviai kartojimu naudotis. Jis efektyvus pasidaro tik po ilgesnės praktikos.

II. 3. Ilgalaikė atmintis

Daug specialistų mano, kad tai nelimituota atmintis, nuosekliai fiksuojanti visą įsisąmoninamą informaciją. Tai patvirtina neurologo W.Penfildo tyrimai (1969), atlikti su 1000 žmonių, sirgusių epilepsija. Žmonės, kuriems elektrodais buvo dirginama viena ar kita galvos smegenų žievės dalis, matydavo atitinkamus ankstesnio patyrimo vaizdus. Taip pat per eksperimentą paaiškėjo, kad daugiau matytų paveikslų atsiminė tiriamieji praėjus 36 val. Po jų suvokimo negu po 24 val.
Tyrimai rodo, kad tai, ar informacija pereina iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę, lemia ir žmogaus interesai, sugebėjimai, nuostatos, vertybės ir atitinkamos žinios. Informaciją paiimti iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę panašu, kaip knygą iš bibliotekos.
Svarbu žinoti, kad ilgalaikė atmintis yra kryptingas ir organizuotas procesas. Ilgalaikės atminties prigimtį padeda suprasti tipų išskyrimas. E. Tolwinas išskiria epizodinę ir semantinę (prasminę) atmintį.

Kad būtų galima informaciją vėl panaudoti, , patekusi į ilgalaikę atmintį, ji turi būti atgaminta. Atgaminti – tai reiškia atgauti informaciją iš atminties ir prisiminti tai, kas anksčiau buvo sukaupta. Informacijos apdorojimo teorijos šalininkai skiria tris skirtingus informacijos atgaminimo tipus: atpažinimą, atsiminimą ir rekonstrukciją.
Atpažinimas – kai pastebima, kad stimulas yra toks pat arba skiriasi nuo to, su kuo buvo anksčiau susidurta. Tai yra paprasčiausia atgaminimo forma, nes visa medžiaga, kurią reikia prisiminti, pateikiama testuojant kaip užuomina atgaminti. Tokia atgaminimo forma pasireiškia jau kūdikiams. Antraisiais gyvenimo metais stimulų, kuriuos vaikas stebėjo labai trumpai, atpažinimu paremta atmintis trunka gerokai ilgiau, negu daugelis žmonių tikisi.
Mažas vaikas sugeba sėkmingai atpažinti daug stimulų, todėl atpažinimas yra daugiau automatinis procesas, kuris mažiau priklauso nuo sistemingos paieškos atminties kloduose negu kiti du atgaminimo tipai. Mažo vaiko atpažinimu paremta atmintis artima suaugusiojo tokiai atminčiai, bet visgi jį, vaikui augant, didėja. Nustatyta, kad vyresni vaikai ir suaugusieji sugeba atpažinti daugiau stimulų, ypač kai jie yra sudėtingi ir nelabai pažįstami.

Atsiminimas. Priešingai atpažinimui, atsiminimas yra produktyvi atmintie forma, kai sugebama spontaniškai prisiminti kažką, ko tuo metu nėra. Atpažindamas asmuo gali matyti visą orginalų stimulą, kurį reikia atpažinti; o atsiminimui užtenka kelių užuominų arba ir jos nebūtinos, išskyrus bendrą kontekstą, kuriame ta medžiaga buvo išmokta. Atsiminimas, kaip atgaminimo tipas, pradeda reikštis jau pirmaisiais gyvenimo metais, kai pradedama palaikyti tai, kas atsimenama.

Rekonstrukcija. Kai reikia įsiminti sudėtingą, reikšmingą medžiagą, atgaminant išryškėja daugybė neatitikimų, skirtumų, daug papildomos informacijos. Ir tai nėra vien dėl blogos atminties. Priešingai, tai priklauso nuo radikaliai pertvarkytos informacijos. Žmogaus atmintis yra konstruktyvi, joje informacija yra perdirbama, o ne pasyviai registruojama. Nauja informacija yra atrenkama, interpretuojama ir papildoma siejant ją su individo turima žinių baze.

Mažas vaikas geriau supranta fizines įvykių priežastis negu psichologines, ir tai veikia jo sugebėjimą suprasti įvykius ir daryti išvadas apie ryšius tarp jų. Tyrimai rodo, kad tai, jog vaikas sugeba suprasti numanomus ryšius tam tikromis situacijomis ir ilgai išlaikyti pagrindinę mintį, yra tarpusavyje susiję, todėl daryti išvadas gali būti ypač svarbi semantinės informacijos įsiminimo strategija.
Apibendrinant galima pasakyti, kad vaikas, kaip ir suaugęs, dažnai atsimena sukauptą informaciją rekonstruotomis formomis. Rekonstrukcija, į kurią įeina ir sugebėjimas daryti išvadas, mokykliniais metais padidėja, ir vaikas gali geriau suprasti ir prisiminti informaciją. Raidos psichologų nuomone, vaiko rekonstrukcinė atmintis keičiasi dėl daugėjančių žinių struktūrų, kurios padeda interpretuoti gaunamą informaciją.

III. Kas gerina atmintį mokantis

Remiantis skirtingais kriterijais, galima išvardinti daug sėkmingo įsiminimo sąlygų bei veiksnių. Paminėsiu svarbiausius.
Valingą įsiminimą labai palengvina poreikis ir stiprus noras įsiminti, taip pat aiškus tikslas, nevalingą – stiprūs interesai arba išoriniai dirgikliai. Būtina neurofiziologinė sėkmingo išmokimo sąlyga yra smegenų žievės ir atitinkamų požievio skyrių aktyvumas. Iš visur keliaujantys nerviniai impulsai į galvos smegenų žievę pereina svarbų požievio skyrių, vadinamą retikuliniu dariniu, arba skirstymo tinklu. Kai smegenų žievė yra “pavargusi”, pavyzdžiui, po ilgo mokymosi arba įtempto fizinio darbo, retikulinis darinys susilpnina į jį ateinančius nervinius impulses ir sumažina jų dažnumą. Tada vaikui ar suaugusiam atrodo, jog jis įsiminė, bet negali atsiminti. Tačiau yra kitaip – dažniausiai nuvargus nervinių impulsų analizė ir sintezė galvos smegenų žievėje yra tokia silpna, kad žmogus neįsimena. Dėl to mokantis būtina pailsėti, daryti pertraukas. Kai galvos smegenų žievė yra aktyvi ir gali koduoti informaciją, retikulinis darinys “žino”, kokį tikslą turi žmogus. Nerviniai impulsai, susiję su tikslu, praleidžiami į galvos smegenų žievę gerokai dažniau, negu susiję su tikslu. Taigi labai svarbu mokiniams aiškiai pasakyti ir padėti gerai įsisąmoninti, ką jie turi įsiminti. Tai padeda vaikams sukaupti dėmesį į įsimintinus dalykus ir apsaugo juos nuo išsiblaškymo. Kaip jau anksčiau pastebėta, norint įsiminti, reikai tam tikro laiko, vadinamojo pėdsakų konsolidavimo periodo.
Staiga akimirksniu įsimenama (įsidėmima) dažniausiai esant didelei emocinei įtampai.
Bendriausias sėkmingo įsiminimo veiksnys yra kartojimas. Kada ir kaip greitai kartoti, padeda suprasti vadinamoji Ebinhauzo užmiršimo kreivė. Nesunku suprasti, kad tuoj pat po išmokimo įsiminta medžiaga slopinama sparčiai, po to lėčiau.
Jei nei karto nepergalvosi arba nepakartosi to, ką įsiminei, po 1 val. Atgaminsi tik apie 45%, o po 2 dienų – tik apie 28% visos įsimintos informacijos. Taigi mokytis pamokas namie būtina tą pačią dieną, kai pirmąsyk mokeisi klasėje, o iš vakaro, prieš pamoką, vėl pakartoti. Kitaip viską gali tekti mokytis iš naujo. Be to, vienodos svarbos informacija užslopinama nevienodu tempu.
Svarbu padėti mokiniui suprasti ir įsisąmoninti pačią svarbiausią, esminę informaciją ir ją atskirti nuo antraeilės. Tvirčiausiai atmintyje išsilaiko pagrindiniai uždavinių sprendimo elementai ir apibendrinti sprendimo būdai. Labai konkretūs ir skaitiniai duomenys išlieka atmintyje tik sprendžiant uždavinius.
Tie dalykai, apie kuriuos pasakoma, kad jie nelabai svarbūs, gali ir neįsitvirtinti.
Mokiniams pereinant į aukštesnes klases, mokantis vis daugiau dalykų, tenka įsiminti valingai, prasminiu loginiu būdu. Valingas prasminės medžiagos įsiminimas – tai speciali psichinė veikla, informaciją perkelianti į ilgalaikę atmintį. Čia labai svarbu įsisąmonintas tikslas ir noras įsiminti ilgam. Prasmingai įsimenant, vaiko sąmonėje mokymosi medžiaga pertvarkoma pagal tikslą ir įjungiama į jau turimą žinių sistemą.
Vaiką reikai išmokyti įsimenamą medžiagą rekonstruoti ir koduoti. Maži vaikai labai gerai įsimena tiesioginius įspūdžius, bet savo suvokimą nekoduoja į loginę sistemą. Suaugę žmonės dėl prasminio loginio įsiminimo labai išplečia ir pagilina savo atmintie apimtį
Pirmiausia mokiniai turi suprasti naują mokymosi medžiagą. Suprasti padeda:
– atskirų prasminių dalių išskyrimas;
– prasminių ryšių tarp tų dalių išsiaiškinimas ir suvokimas;
– nuoseklumo, pagal kurį vieni teiginiai seka po kitų, suvokimas;
– faktų ir argumentų, kuriais įrodomi pagrindiniai teiginiai, išsiaiškinimas ir įsisąmoninimas.
Mechaninis įsiminimas. Kai nekreipiama dėmesio į mokymosi medžiagos prasmę ir turinį, įsimenama mechaniškai. Toks įsiminimas reikalauja daug kartoti. Atgaminant mechaniškai įsimintą medžiagą, pasitaiko didelių klaidų. Būna sunku suvokti, kur jų priežastys. Be to, mechaniškai įsimintas žinias sunku panaudoti praktikoje ir kūryboje, nes joms sunku rasti savo vieta ankstesnėje to žmogaus sistemoje.
Saugojimas-išlaikymas. Įsimintos informacijos išlaikymas nėra pasyvus jos saugojimas atmintyje. Psichologams žinoma informacijos išlaikymo atmintyje priklausomybė nuo žmogaus nuostatų, profesinio kryptingumo, emocijų, kurios dalyvavo įsimenant, ir kitų dalykų. Tyrimai rodo, kad tai, kas įsimenama kartu su teigiamomis emocijomis, lengvai atsimenama ir ilgiausiai išlieka atmintyje. Ir priešingai, negatyvi pažiūra ar sunkios emocijos padeda užslopinti ypač greitai įsimintą informaciją.
Atgaminimas. Nesavaiminis (valingas) atgaminimas dažniausiai yra subrendusios protinės veiklos pobūdžio. Pradinis atgaminimo momentas – klausimo atsiradimas ir įsisąmoninimas, ką būtina prisiminti.
A.Gučas (1990) pabrėžia, kad mokinio prisiminimo sėkmė pirmiausia priklauso nuo to, ar jis teisingai supranta jam suformuluotą klausimą. Prisiminimą apsunkina nuovargis, jaudinimasis, nepasitikėjimas savimi, nesėkmės baimė ir kt. Yra pastebima medžiagos rekonstrukcija atgaminant, kai neišlaikomas įsimintos mokymosi medžiagos nuoseklumas arba išryškinami neesminiai dalykai, o reikšmingesnieji praleidžiami.

Štai keletas patarimų ir pasiūlymų kaip pagerinti atmintį:

• Mokykitės kartotinai, kad galėtumėte daugiau prisiminti. Mokykitės papildomai. Kad įsimintumėte vardą, ištarkite jį sau asmeniui prisistačius, o po kelių sekundžių vėl ištarkite, dar šiek tiek palūkėję, pakartokite dar kartą. Kad turėtumėte daug atskirų mokymosi tarpsnių, darykite tai kasdienio gyvenimo aplinkybėmis – kartokite važiuodami autobusu, vaikščiodami po universitetą, laukdami paskaitos.
• Daugiau laiko skirkite medžiagai kartoti arba aktyviai ją praktiškai taikyti. Greitai skaitydami sudėtingus dalykus – ir mažai kartodami, – išlaikysite nedaug. Kartojimas labiau pagelbės. Aktyviai mokytis tikrai verta.
• Padarykite medžiagą jums asmeniškai prasmingą. Kad susidarytų atkūrimo užuominų tinklas, visą tekstą ir paskaitų užrašus atpasakokite savais žodžiais. Neprasmingai kartoti informaciją yra gana neveiksminga. Geriau susikurti vaizdinius, informaciją suprasti ir sutvarkyti, sieti ją su tuo, kas jau žinoma ir jūsų patirta, ir viską pasakyti savais žodžiais.
• Norėdami įsiminti nežinomus dalykus, naudokite mnemoninėmis priemonėmis. Susiekite įsimenamus dalykus su pagalbiniais žodžiais. Sugalvokite pasakojimą, kuriame būtų ryškūs šių dalykų vaizdiniai.
• Atnaujinkite savo atmintį, suaktyvindami atkūrimo užuominas. Mintyse atkurkite aplinkybes ir nuotaiką, kurios buvo įsimenant. Sugrįžkite į tą pačią vietą. Perkratykite savo atmintį, leisdami vienai minčiai priminti kitą.
• Prisiminkite įvykius, kol jie dar neišblėsę ir kol nesusidūrėte su galima klaidinančia informacija. Jei esate svarbaus įvykio liūdininkai, užsirašykite savo atsiminimus, prieš leisdami kitiems įtaigauti, kas galėjo įvykti.
• Pasitikrinkite savo žinias: ir tam, kad jas pakartotumėte, ir tam, kad lengviau galėtumėte nustatyti, ko dar nežinote.
• Mažinkite interferenciją. Mokykitės prieš pat užmigdami. Nesimokykite vienas po kito labai panašių dalykų, pav.: ispanų ir prancūzų kalbų, nes jie gali vienas kitam trukdyti.

V. Išvados

Kartais – kai negalime prisiminti kieno nors vardo, kai užmirštame kalbėdamiesi ko nors paklausti, kai pamirštame ką nors svarbaus pasiimti, kai stovime kambaryje, nesugebėdami prisiminti, ko čionai atėjome, – dėl savo užmaršumo išsigąstame. Ką galime padaryti, kad tokių klaidų būtų kuo mažiau? Taip kaip biologija naudinga medicinai, o botanika – žemės ūkiui, taip ir atminties psichologija gali padėti mokymui.
Būtina žinoti, kokie procesai vyksta smegenyse? Kodėl mes galime prisiminti dalykus, apie kuriuos metų metais nesame galvoję, o pamirštame prieš minutę matyto žmogaus vardą? Kaip mūsų smegenyse saugomi atsiminimai? Kokios yra atminties sistemos? Kaip reikia lavinti savo atmintį, kaip pagerinti atmintį mokantis?

Kaip jau minėjau, atmintis – tai ilgas išlaikymas to, kas išmokta. Kompiuteris yra tinkamas modelis žmogaus atminčiai suprasti. Ir viena , ir kita sistema privalo užkoduoti, išlaikyti ir atgaminti informaciją.
Savo darbe aš pristačiau 3 atminties sistemas – sensorinė (jutiminė) , trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis.
Jinformacija į atminties sistemą pirmiausia patenka per jutimus. Atvaizdžio atmintyje įrašomi regimieji vaizdai, atgarsio atmintyje – garsai. Pracesas prasideda nuo dirgiklio, sukeliančio orientuojančią reakciją, kuri sužadina norą sužinoti daugiau apie tą dirgiklį. Labai svarbus čia yra dėmesys. Sureagavus į dirgiklį, dirgiklis trumpam patenka į trumpalaikę sensorinę saugyklą. Čia taip pat svarbus dėmesys. Jeigu į informaciją nekreipsime dėmesio, užmiršime ją. Jei atkreipsime dėmesį, ji pereis į trumpalaikę atmintį ar į darbinę atmintį. Trumpalaikė atmintis yra sąmoninga atmintis, kurios pajėgumas ribotas. Darbinė atmintis, kuri gali būti trumpalaikės atminties dalis, yra tarsi atminties bloknotas. Kad trumpalaikėje ar darbinėje atmintyje esanti informacija pereitų į ilgalaikę atmintį, ji turi būti užkoduota arba pakartota. Jei to nepadarome, ji užmirštama.
Tam, kad informacija iš trumpalaikės pereitų į ilgalaikę atmintį, tereikia priversti mokinius tam tikrą laiką išlaikyti tą informaciją dėmesio centre. Daug sunkiau yra išgauti informaciją
Atminties psichologija siūlo konkrečius būdus atminčiai gerinti. Tai suskirstytas dalimis mokymasis; aktyvus kartojimas; gerai sutvarkytų, ryškių ir prasmingų asociacijų užkodavimas; mnemoninės priemonės; sugrįžimas į tas aplinkybes ir nuotaikas, kuriose gausu asociacijų; pasitikrinimas ir kartojimas bei interferencijos mažinimas.

Naudota literatūra

1. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius, 1996.

2. Gage N.L., Berliner D.C. Pedagoginė psichologija. Vilnius, 1994.

3. Myers David G. Psichologija. Kaunas, 2000.

4. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, 1996.

Leave a Comment