Įvadas
Psichologijos mokslas atsirado maždaug prieš 100 metų. Neįmanoma pateikti visuotinio ir išsamaus šios mokslo šakos apibrėžimo; maža to – psichologija negali pasiūlyti neginčijamų atsakymų į kylančius klausimus. Tai “spėjimų mokslas” (K.R.Popper), susidedantis iš hipotezių (nepatikrintų teiginių), kurias nuolatos reikia tikrinti tikrovėje. Teorijos teisingomis gali būti laikomos tol, kol nepaneigiamos (kol kokios nors teorijos ar teiginiai nepaaiškėja esą klaidingi).Žodis “psichologija” yra kilęs iš dviejų senovės graikų kalbos žodžių: psyche – siela ir logos – mokslas. Taigi, psichologija – mokslas apie sielą, apie vidinius mūsų išgyvenimus, troškimus, mintis. Tačiau žodis “siela” turi ir kitą reikšmę – tai nemirštama, nematerialioji žmogaus dalis. Todėl vietoje žodžio “siela” tiksliau būtų vartoti terminą “psichika”, kuris apibūdina vidinį žmogaus ir gyvūnų pasaulį, vidinio pasaulio reiškinius ir procesus. Būtų neįmanoma pažinti atskirų psichinių reiškinių, netiriant jų tarpusavio ryšių, neaprėpiant jų visumos. Juk žmogus negali iš pradžių sukaupti dėmesį, paskui pajusti, po to suvokti, tada įsiminti ir galiausiai imti mąstyti. Neįmanoma atplėšti atminties nuo mąstymo, mąstymo nuo suvokimo ir pan. Visi psichikos reiškiniai, įvairiausiai susipindami, savitai vienas nuo kito priklausydami, sudaro vientisą psichinio gyvenimo tėkmę. Kokia bus jos kryptis, greitis ir jėga, labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus tikslų, reikmių, ketinimų, norų ir troškimų.Psichologijos mokslas aprėpia labai plačias įvairiausių reikšmių sritis ir suskirstytas į atskiras šakas. Viena iš psichologų nagrinėjamų šakų yra svarbiausi mūsų psichinio gyvenimo procesai – atmintis, suvokimas, mąstymas, emocijos, motyvacija. Šiame referate plačiau aptariu vieną iš šių procesų – atmintį.
Vaizdiniai
Daiktai ir reiškiniai, kuriuos mes suvokiame, neišnyksta iš mūsų sąmonės be pėdsakų, jie išlieka smegenų žievėje kaip vaizdai, kuriuos galime mintyse atgaminti tada, kai pačių daiktų ar reiškinių nebėra prieš mus. Antai pabuvoję Paryžiuje, galime labai gerai įsivaizduoti Eifelio bokštą, įspūdingą miesto centrą ir kt. Įdomybes, į kurias atkreipėme dėmesį.
Vaizdiniai yra mintyse atgaminami daiktų ir reiškinių, kurie buvo suvokti anksčiau, vaizdai.Fiziologinis vaizdinių pagrindas yra didžiųjų pusrutulių žievėje atgaivinami jaudinimo “pėdsakai”, laikinieji ryšiai, kurie susidarė, suvokiant daiktus ar reiškinius.Vaizdiniai būna:· regėjimo (tarsi matome daiktus, kurių prieš mus nėra),· girdėjimo (mes lyg girdėtumėm pažystamo žmogaus balsą, muzikos garsus),· uodimo (įsivaizduojame vienokios ar kitokios kvapios medžiagos, kurios greta mūsų nėra, kvapą),· lytėjimo (mintyse tarsi juntame prisilietimą prie kažko kieto, minkšto)Vaizdiniai panašūs į suvokimus, iš kurių jie ir atsiranda, tačiau vaizdiniai dažniausiai būna ne tokie ryškūs, blankesni už suvokimus ir ne tokie pilni. Štai pavyzdys, iš kurio matyti, kad mūsų įsivaizduojamo daikto požymiai būna neišsamūs, netgi blankūs.Pavyzdys:Mokiniui buvo pasakyta nupiešti dviratį, kuriuo kasdien važinėjasi. Jaunuoliui sunkiai sekėsi ne todėl, kad nemokėjo piešti, o todėl, kad negalėjo atsiminti kaip pritvirtinti pedalai, įtaisyta pavara ir pan..Vaizdiniuose gali atsispindėti tiktai kai kurių daiktų ir reiškinių bruožai; kartais jie būna padriki, fragmatiški. Be to, vaizdiniai yra nepatvarūs, nepastovūs. Pamėginkite kelias minutes mintyse įsivaizduoti ką nors jums gerai žinoma, pavyzdžiui, namą, kuriame gyvenate. Labai greitai įsitikinsite, kad šis vaizdas išnyko ir jūsų mintys nukrypo kitur. Visa tai būdinga daugumai mūsų vaizdinių. Tačiau yra žmonių, kurių vaizdiniai būna beveik tokie pat, kaip ir patys suvokimai. Ryškūs vaizdiniai būdingi dailininkams, rašytojams.Atminties sąvoka
Tai, kad žmogus turi vaizdinių, rodo, jog mūsų suvokimai smegenų žievėje palieka kažkokius pėdsakus, kurie išsilaiko ilgiau ar trumpiau. Tą patį reikia pasakyti ir apie mūsų mintis bei jausmus. Anksčiau patirtų dalykų įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas arba atpažinimas vadinamas atmintimi..
Jeigu žmonės negalėtų išlaikyti ir atgaminti to, kas buvo patirta, tai visiškai negalėtų vystytis jų protas, įgyti žinių ir jų intelektinis lygis būtų visą laiką toks, kaip naujagimio. Todėl kiekvieno žmogaus uždavinys yra turtinti savo atmintį.Įsimenant paprastai nustatomas vieno daikto ar reiškinio ryšys su kitais daiktais ar reiškiniais. Antai, įsimindami naujo pažįstamo vardą, visada jį siejame su konkrečiu žmogumi, jo išvaizda ir kitomis ypatybėmis. Norėdami įsiminti, kurį nors istorinį faktą, mes jį susiejame su kitais istoriniais įvykiais, priskiriame jį tam tikram laikotarpiui ir pan. Įsimindami užsienio kalbos žodį, pavyzdžiui, “das Haus”, šį žodį susiejame su “namo” sąvoka. Vadinasi įsimenant susiejame tai, kas nauja, su tai, kas yra žmogaus sąmonėje.Dar senovės graikai pastebėjo, kad atminties esmę sudaro ryšių tarp daiktų ir reiškinių nustatymas. Šie ryšiai paprastai vadinami asociacijomis. Skiriamos trijų rūšių asociacijos:1. gretimumo (erdvėje arba laike); pavyzdžiui, galvodamas apie gimtuosius namus, aš prisimenu ir greta jų sodą; prisiminus kurį nors įvykį, mintyse iškyla ir kiti faktai, vykę tuo pačiu metu;2. panašumo (pamatęs pažystamo žmogaus portretą, aš prisimenu ir jį patį)3. kontrasto (atsidūręs triukšmingame mieste, aš prisimenu kaimo ramybę).Šitaip asociacijas suklasifikavo dar senovės Graikijos filosofas Aristotelis 384-322 m. prieš mūsų erą.Be šių ryšių, didelę reikšmę psichologijoje turi ir vadinamieji prasminiai ryšiai. Jie taip pat yra asociacijos, tiktai sudėtingesnės (kompleksinės). Jų pagrindą sudaro ryšių tarp reiškinių supratimas (suprantami ryšiai tarp priežasties ir pasekmės). Antai mokinys žino, kad jeigu neišmoks teoremos, tai negalės išspręsti geometrijos uždavinio. Šis ryšys (tarp teoremos ir uždavinio) yra prasminis ryšys tarp priežasties ir pasekmės. Tokios asociacijos žmogaus gyvenime vaidina didelį vaidmenį.Fiziologiniai atminties pagrindai
Jokia kita psichinio gyvenimo funkcija taip nesiriša su sąmone, kaip rišasi atmintis. Atmintis net nebūtų ryški, jo net nebūtų galima konstatuoti, jeigu praeitis būtų nesąmoningai prasitęsusi į dabartį. Atmintis tik tada gali būti konstatuota, kai atsiminimas yra sąmoningas. Vieni atminties aiškintojai paneigia pačią sąmonę, težiūrėdami į ją fiziologiniu požiūriu, ir laiko ją epifenomenu.Anot jų, sąmonė tėra lyg koks paviršutinis ženklas, fiziologinio proceso žymė: sąmonė, drauge ir atmintis esančios išorinės aukštesnių cheminių reiškinių proceso žymės. Kaip visa sąmonė priklausanti nuo fiziologinės struktūros, taip atmintis priklausanti tik nuo smegenų. Antrieji atminties aiškintojai – spiritualistai – kelia į pirmąją vietą protą, sąmonės nesuriša su medžiaga, bet laiko ją dvasios dalyku, o atmintį priskiria prie žmogaus dvasinio pasireiškimo, teigdami, kad protas sudarąs visą atminties turinį. Daugumas tų, kurie sąmonę laikė epifenomenu, o atmintį – specialia smegenų veikimo žyme, yra XIX a. antrosios pusės fiziologai. Intelektualistai yra priešingi epifenomenizmui, priešingi apskritai materializmui (Herbart’as, Leibniz’as ir kiti).
1)Įsiminimas, gebėjimas praeitį atkelti į dabartį yra pirmoji atminties žymė. Atmintis yra tartum pergyventų atsitikimų sandėlis, tartum vieta, kur viskas gali išlikti ir tverti, trukti, kol tvers žmogaus psichinis gyvenimas. Atminties procesas prasideda įsiminimu, t.y. ryšių tarp daiktų ir reiškinių nustatymu. Fiziologinis įsiminimo pagrindas yra laikinieji nerviniai ryšiai didžiųjų pusrutulių žievėje.Daugumą to, ką saugo mūsų atmintis, įsiminėme nevalingai. Tai vadinamojo nevalingo įsiminimo išvada. Ypač gerai įsimenama tai, kas domina arba susiję su žmogaus jausmais. Paauglys, besidominantis automobiliais, lengvai išmoksta mašinos dalių pavadinimus, jų konstrukciją, paskirtį ir pan., specialiai to nesimokydamas. Lygiai taip pat ir gyvenimo įvykiai, sukėlę mums džiugių ar liūdnų pergyvenimų, ilgam išlieka atmintyje.
Tačiau žmogaus gyvenimas ir veikla reikalauja ir vadinamojo valingo įsiminimo, kai tenka prisiversti įsiminti. Mokantis mokslų pagrindų mokykloje, rengiantis vienokios ar kitokios specialybės darbui, paprastai reikia valingai įsiminti. Be šito negalima įgyti būtinų žinių, įgūdžių, be šito negalima nieko išmokti.Įsiminimas būna prasminis ir mechaninis.Kai įsiminimas yra prasminis, didelį vaidmenį vaidina mąstymo procesai. Čia paprastai žmogus stengiasi suprasti tai, ką reikia įsiminti, nustatyti naujos medžiagos ryšį su senąja, nežinomos – su žinoma. Antai, įsimenant teoremos įrodymą, neverta beprasmiškai kartoti tai, kas parašyta vadovėlyje; pirmiausia reikia pasistengti suprasti, apie ką yra kalbama, suvokti, kokiais anksčiau išmoktais matematikos teiginiais grindžiamas įrodymas. Tik po to reikia jį pakartoti, kad geriau būtų galima įsiminti.Mechaninis įsiminimas – tai kartojimas, o kartojama, kartais nė nesuprantant mokomosios medžiagos. Kitaip tariant, sunkią, neaiškią medžiagą mokinys tiesiog iškala. Šitaip įsimenama su dideliu vargu, tam reikia daug laiko, o tai, kas išmokta, greitai užmirštama. Tačiau kartais tenka griebtis ir mechaninio įsiminimo. Antai, pakartoję keletą kartų, įsimename pažįstamo telefono numerį arba adresą, taip pat svetimos kalbos žodžius, sunkius terminus ir pan. Tačiau ir šiais atvejais tikslinga įsimenamą dalyką kaip nors susieti su tuo, kas jau žinoma, suteikti prasmę, nes prasminis įsiminimas produktyvesnis už mechaninį.2) Įsisavintos medžiagos išlaikymas ir užmiršimas, yra antrasis atminties pažymys. Išlikusius atsiminimus galime atpažinti protu, pergalvoti. Skaitydami “Hamletą”, atsimename, kas buvo Šekspyras, kur ir kaip jis gyveno, ką dar sukūrė. Įvairių atsiminimų tvirtumas nėra vienodas. Vienus dalykus atsimename lyg pro rūkus, kitus aiškiai. Žmogus gali atsiminti net ir preciziškai aiškiai, nesvarbu kiek nuo to įvykio praėjo laiko. Atsiminimų išlikimas yra priežastis, kad kartais nei iš šio, nei iš to atsimename ką nors, kas susiję su įvykiu, buvusiu net prieš keliolika metų. Tatai rodo, kad mūsų įspūdžiai bei pergyventi dalykai nepražūva , o užsilieka įstrigę, užsifiksavę, nugrimzdę į pasąmonę.. Iš viso, ką mes buvome įsiminę, tik palyginti nedaug išlieka atmintyje ilgai, kartais visą gyvenimą. Daugumas įsisavintų dalykų pamažu užmirštama, nes nepastiprinami anksčiau buvę dirginimai. Todėl, norint išlaikyti atmintyje tai, kas buvo įsisavinta, reikia kartoti. Gerai suprasta medžiaga atmintyje išlieka žymiai ilgiau, negu išmokta pažodžiui, gerai nesupratus.
Išlaikymo procese kartais pastebimas savotiškas reiškinys: mokymosi medžiaga geriau prisimenama ne iš karto, o po kurio laiko (po dienos, dviejų ar daugiau). Įsisavinta medžiaga per tą laiką tarsi įsitvirtino smegenų žievėje, ir ją atkurti pasidarė lengviau. Tai iš dalies paaiškinama atitinkamu žievės ląstelių nuovargiu. Jis praeina tik po tam tikro laiko, ir smegenų žievėje vėl gali atsirasti būtini jaudinimai, susidaryti atitinkami nerviniai ryšiai.Jeigu, mokiniams įsisavinus dėstomąją medžiagą, pasiūloma įsiminti ką nors kitą, tačiau panašų į tai, kas mokytasi prieš tai (pavyzdžiui, po literatūros mokinys mokysis istorijos), tai įsiminti panašią medžiagą bus gana sunku. Aktyvi vėlesnė veikla, sukelianti stiprų jaudinimą, ir įgytos žinios gali būti visai ar iš dalies užmirštos. Mat, vėlesnė veikla tarsi nutrina žievėje tuos “pėdsakus”, kurie buvo atsiradę, įsimenant ankstesnę medžiagą.Gerai išlieka atmintyje ta medžiaga, kuri buvo išmokta vidurdienį ir pakartota prieš miegą ir rytą pabudus: miegant nebūna stiprių įspūdžių, kurie išstumtų, ištrintų iš atminties tai, kas buvo išmokta.Mes sakome, kad būtina gerai ir ilgai atsiminti išmoktą medžiagą. Tačiau tai nereiškia, kad užmiršimas žmogaus gyvenime vaidina tiktai neigiamą vaidmenį. Jeigu mes niekada nieko neužmirštume, tai mūsų smegenys būtų perkrautos nereikalingos informacijos, kuri tiktai trukdytų naujiems, naudingiems ryšiams susidaryti. Užmiršimas reikalingas todėl, kad galėtume saugoti atmintyje tik tai, kas mums yra reikšminga.Kodėl užmirštame. Dalies informacijos nuolatos netenkame: užmirštame mokslo faktus, praėjusius įvykius, žmonių vardus ir veidus, pavadinimus, veiksmus ir t.t.Kodėl taip atsitinka? Kokią informaciją pirmiausia prarandame?Pasvarstykime. Jeigu kas paklaustų, ką veikiau prieš trejus metus liepos pirmąjį pirmadienį, aštuntą valandą, nesugebėčiau atsakyti. Neatsiminčiau, ir gana, nebent tai būtų kokia svarbi data. Smulkmenos išdulka iš galvos, nes trejų metų senumo informacijos man visai nereikia. Savo atmintį prilyginę kompiuterinei (nors toks sugretinimas nėra tikslus), galėtume teigti, kad ši informacija tik užima vietą. Žinoma, žmogaus atminties principas kiek kitoks – mūsų atmintis pati atsisako pasenusios informacijos. Šiuo atveju užmiršimas atlieka adaptacijos funkciją. Užmiršę smulkmenas, galime susikoncentruoti į svarbius dalykus, daryti platesnes išvadas, kurios mums kur kas svarbesnės nei tikslūs kokių nors objektų vaizdai. Be to, didžiuliai nereikalingos informacijos srautai gali tarsi užtvindyti mūsų atmintį ir suparaližuoti ją.Siekdami informacijos ekonomiškumo, vargu ar galėtume tiksliai nurodyti, kaip atrodo šimtą kartų matyto vadovėlio viršelis, namas, pro kurį praeiname kelis kartus per dieną ir t.t. Žmonės linkę atsiminti tik reikalingas aplinkos detales (sakysim, man užtenka to, ką aš žinau, kad atskirčiau vieną banknotą nuo kito, o tiksliai prisiminti jų piešinį visai nebūtina).Dar kitus užmiršimo atvejus specialistai aiškina interferencijos reiškiniu. Jei sakysim, mokykloje mokėtės vokiečių kalbą, o universitete – anglų, vėliau ėmus bendrauti vokiškai į galvą nuolatos lįs angliški atitikmenys: naujoji informacija (angliški žodžiai) užgožė senąją (vokiškus žodžius), ir dabar juos daug sunkiau prisiminti.Ypač sunku atsiminti susidūrusias panašias informacijas (pavyzdžiui, skaičių eiles, po kurių vėliau tenka įsiminti su skaičiais susijusią informaciją).Dėl interferencijos blogiausiai įsimenama medžiagos vidurinė dalis: ją užgožia pradinė informacijos dalis (dėl naujumo ji dar įdomi). Vėliau domėjimasis mąžta. Medžiagos pabaiga vėl suaktyvina mąstymą, todėl baigiamoji dalis taip pat įsimenama greitai.Z.Froidas mini dar motyvuotą, kai sąmoningai ar nesąmoningai išstumiama nerimą kelianti informacija. Pastebėjęs, kad pacientai negali prisiminti įtampą keliančių dalykų, Mokslininkas konstatavo, jog šiais atvejais veikiantis išstūmimo gynybinis mechanizmas automatiškai apsaugo žmogų nuo nerimą keliančios informacijos. Pamiršimas. Kartais atsiminimai kažkaip išdyla, kažkur pranyksta. Daug jaučiam ir matom, bet iš to ne viską atsimenam. Smulkūs gyvenimo dalykai iš karto yra suvokiami, bet tuo pačiu metu jie ir išnyksta iš sąmonės. Atsiminimai, seniau buvę aiškūs, ilgainiui ima blukti, silpnėti, susimaišo su kitais įspūdžiais, su kitomis idėjomis; pagaliau jie išnyksta arba pasidaro tokie bendri, kad bendrame jų turinyje atskirų atsitiktinumų jau nebegalima išskirti. Taigi visi įspūdžiai bei atsiminimai ilgainiui blunka.Patsai pamiršimo klausimas ne taip dar seniai pradėtas nagrinėti. Jis aiškiai iškilo tik po Pirmojo pasaulinio karo. Mūšių metu sužeisti ir paskui atsigavę, kai kurie buvę kareiviai negalėdavo atsiminti negalėdavo atsiminti paties sužeidimo momento ir to, kas tuoj po jo atsitiko. Tiesa, pamiršimo problemą jau ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą vienas kitas psichologas buvo užkliudęs, tačiau šioje srityje nedaug ką tenuveikė. Šiuo metu visi psichologai, rašą apie atmintį, drauge iškelia ir pamiršimo klausimą.Kai mes ką pamirštame ir prireikus nebepajėgiame atsiminti, juntame, kad esame tai pamiršę, ir mums tada atrodo, tarsi užmirštojo dalyko vietoje būtų kažkokia tuštuma, nykuma. Tvirtinama, kad jokie atsiminimai, jokie atvaizdai nepražūną: jie laikąsi nugrimzdę pasąmonėje. Vadinasi, pamiršimas būtų atsiminimų bei atskirų atvaizdų nugrimzdimas į pasąmonę. Psichiniai vyksmai bei pergyvenimai esą nepražūna be pėdsako, viskas palieka savo žymes ir mūsų kūną bei dvasią atitinkamai veikia. Tas teigimas formaliniu atžvilgiu labai panašus į bendrąjį fizikos dėsnį – medžiaga pasaulyje nepražūna, ji tik pereina iš vienos formos į kitą. Kaip jokia medžiagos dalelė pasaulyje nepražūna, lygiai taip ir mūsų dvasinio gyvenimo jokia dalelė faktiškai nepražūvanti, o tik įgyjanti kitą formą. Žinoma, reikia pabrėžti, kad šitame aiškinime nėra tapatybinio dvasios ir medžiagos sulyginimo. Tėra lyginami patys dėsniai: atsiminimų nepražuvimo dėsnis ir medžiagos nežuvimo dėsnis.3) trečioji atminties žymė yra atgaminimas ir atpažinimas. Daugelį suvoktų ar darytų dalykų mes prisimename (atgaminame) be jokių pastangų, nevalingai. Antai mokinys, mokydamasis istorijos, gali prisiminti skaitytą istorinį romaną. Prisiminimas – nevalingas (arba pasyvus) atgaminimas.Tačiau labai dažnai mes ką nors atsimename tik su tam tikromis pastangomis. Pavyzdžiui, mokinys ne iš karto gali prisiminti Pitagoro teoremą. Jis stengiasi atmintyje atkurti vadovėlyje duotą brėžinį, atsimena, kad kalbama apie statųjį trikampį, apie kvadratus, kurių viena kraštinė yra ta pati trikampio kraštinė, ir pan. Pagaliau jam pavyksta atsiminti pačią teoremą. Tai valingo (arba aktyvaus) atgaminimo pavyzdys. Jo griebtis tenka labai dažnai, ypač mokantis.
Atgaminimas, susijęs su didelėmis valios pastangomis, reikalaująs iš žmogaus tam tikros įtampos, vadinamas atsiminimu. Jį sudaro aktyvus minties darbas; atsimenama lengviau, jeigu atgaminami kiti faktai ir aplinkybės, kurie buvo, suvokiant atsimenamąjį daiktą arba reiškinį.Atskira atgaminimo forma yra atpažinimas. Jis vyksta, pakartotinai ką nors suvokiant. Pavyzdžiui, gatvėje matom priešais ateinantį žmogų. Mums pasirodė jis kažkur matytas. Žmogus pasisveikino: “Laba diena!”. Dabar jau iš balso atpažinome žmogų, su kuriuo praėjusiais metais buvome drauge poilsio namuose.Atpažinimas taip pat būna valingas ir nevalingas.Atpažinimas paprastai vyksta lengviau, negu atgaminimas, nes jam reikalingas pakartotinis suvokimas. Todėl netgi atsimindami pasitelkiame kartais į pagalbą atpažinimą. Antai, užmiršę naujo pažįstamo vardą, pradedame mintyse atsiminti žinomus vardus: Petras, Vytas, Stasys. Pasakę “Antanas”, prisimename, kad tai naujojo pažįstamo vardas.Tačiau įsiminimas negali būti įsiminimo patvarumo ir išsamumo kriterijumi (matu). Kartais mokiniams, perskaičius antrą kartą medžiagą, pasirodo, kad jau ją išmoko. Tačiau iš tikrųjų mokiniai medžiagą atpažino. O kai mokiniai pamėgina atgaminti medžiagą, nežiūrėdami į knygą, pasidaro aišku, kad iki įsiminimo dar toli gražu. Todėl apie įsiminimo kokybę galima spręsti tiktai iš atgaminimo.Medžiagos įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas – viena nuostabiausių mūsų smegenų savybių.Jaudinimai, ateinantys į smegenis iš išorinių ir vidinių dirgiklių, palieka jose “pėdsakus”, kurie gali išlikti ilgus metus (kartais visą gyvenimą). Pusrutulių žievėje tarsi praminami takai jaudinimams, todėl vėliau nerviniai ryšiai atsiranda lengviau ir greičiau.Ryšiai išlieka I atgyja, jeigu jaudinimai kartojasi, arba išnyksta, jeigu jaudinimai nesikartoja. Pastaruoju atveju tai, kas buvo įsisavinta, užmirštama. Laikinųjų ryšių susidarymas ir išsilaikymas sudaro fiziologinį atminties pagrindą.
Tai, kad išoriniai įspūdžiai žmogaus smegenų žievėje palieka tam tikrus “pėdsakus”, parodo šiais laikais neurochirurgų daromi eksperimentai. Dirginant elektros srove atskiras smegenų sritis, galima ligoniui sukelti prisiminimus apie įvykius, kuriuose buvo dalyvavęs.Ryšių susidarymo pusrutulių žievėje greitis, jų išsilaikymas priklauso nuo smegenų sugebėjimo reaguoti į dirginimus ir išlaikyti ankstesnių jaudinimų “pėdsakus”.Be įgimtų nervų sistemos savybių, čia didelį vaidmenį vaidina žmogaus veiklos pobūdis, pratybos, treniruotės. Kai protinis darbas yra aktyvus ir smegenų žievėje ryšių daug, lengviau kyla naujos asociacijos. Todėl specialistai, gerai žinantys kurią nors mokslo sritį, lengvai ir tvirtai įsisavina naujas šios mokslo šakos žinias. Mokinys taip pat geriau įsimena naują dėstomąją medžiagą, jeigu tvirtai moka tai, kas jau išeita.Atminties – asmenybės savybės – ypatumai
Atminties, kaip asmenybės savybės, ypatumai turi įtakos žmogaus sugebėjimams, veiklai. Žmonėms, kurių atmintis silpnesnė, reikia daugiau laiko ir jėgų mokymo medžiagai įsisavinti, negu tiems, kurie įsimena lengvai. Daugeliui profesijų reikia geros atminties.Žmonės skirstomi į keturias grupes, atsižvelgiant į tai, kaip greitai įsimena medžiagą ir ją išlaiko atmintyje: a) Greitai ir tvirtai įsimenantys, iš lėto užmirštantys (gera atmintis);b) Greitai bet netvirtai įsisavinantys ir greitai užmirštantys;c) Iš lėto įsimenantys, bet ilgai atsimenantys tai, ką išmokę;d) Iš lėto įsisavinantys ir greitai užmirštantys (silpniausia atmintis).Žmonės skirstomi dar ir atsižvelgiant į analizatorius, kurie daugiausia dalyvauja, įsisavinant ir atgaminant medžiagą. Pavyzdžiui, vieni turi pažiūrėti į objektą arba patys perskaityti apie jį, kad įsimintų. Atgamindami medžiagą, šie žmonės tarsi mato prieš akis perskaitytą tekstą, prisimena puslapį, kur jis išspausdintas, paveikslus, kurie ten įdėti. Apie tokius žmones sakoma, kad jų atmintis regimoji.
Kiti geriau įsimena, kai jiems kas nors kitas perskaito tekstą. Jį atgamindami, šie žmonės tarsi girdi skaitančiojo balsą ir kartoja paskui jį. Tai žmonės, turintys girdimąją atmintį.Kai kuriems asmenims įsiminti medžiagą padeda vienokie arba kitokie judesiai; pavyzdžiui, mokydamiesi užsienio kalbos žodį, jie stengiasi parašyti šį žodį bent pirštu ant stalo arba ore. Šie žmonės turi gerą judėjimo, arba motorinę, atmintį.Jeigu žmogus, vyraujant vieno ar kito tipo įsiminimui ir atgaminimui, yra tinkamesnis tam tikrai profesijai, tai ji savo ruožtu dar labiau išugdo reikalingojo tipo atmintį. Todėl dailininko atmintis dažnai būna regimoji, muzikantų – girdimoji. Sportininkai pasižymi gera motorine atmintimi. Emocinė atmintis – tai jausmų, išgyvenimų įsiminimas, laikymas atmintyje ir atsiminimas. Mes atsimename ne vien tai, kad, sakysim, pykome, džiaugėmės, bet ir savo vidinę būseną tuo metu. Žmogaus atsimenami išgyvenimai visada siejasi su kokia nors veikla, todėl nuolat skatina mus imtis tų veiksmų ar nuo jų atgraso. Jeigu išsigandau, eidamas tamsia gatve, stengiuosi vakare nekelti kojos iš namų; jeigu bendravimas su kokiu nors žmogumi mane erzina, vengsiu su juo matytis; užtat visada norėsiu vėl atsidurti situacijose, kurios, kaip aš atsimenu, kelia malonias emocijas. Yra žmonių, kurių nepaprastai išsivysčiusi vieno tipo atmintis, susijusi su jų profesija.Daugiausiai žmonės turi mišrią atmintį, susidedančią iš regimojo ir motorinio įsiminimo elementų.Atminties ypatybės. Tai:a) apimtis, t.y. daiktų arba faktų, kuriuos per tam tikrą laiką sugeba įsiminti žmogus, skaičius;b) atgaminimo tikslumas;c) įsiminimo greitis;d) išmoktos medžiagos išlaikymo trukmėe) atminties parengtis, t.y. mokėjimas greitai prisiminti tai, kas reikalinga.Geriausią atmintį turi tas žmogus, kurio visos šios savybės yra pakankamai išsivysčiusios. Tačiau tai būna palyginti retai. Paprastai vienos atminties ypatybės būna išsivysčiusios geriau, kitos – blogiau. Kai kuriems žmonėms būdinga didelės apimties atmintis, bet jie įsimena pamažu ir greitai užmiršta; kiti įsimena greitai, bet nedaug ir nepakankamai tiksliai ją atgamina (prisimena).Kai kurios sėkmingo įsiminimo sąlygos
Tie, kurie skundžiasi bloga atmintimi, dažnai tiesiog nemoka įsiminti ir nežino, ko reikia, kad sėkmingai įsimintų.1. Norint mokomąją medžiagą įsiminti greitai ir ilgam, reikia susidomėti tuo, kas įsimenama, ir sutelkti dėmesį įsisavinant ir atgaminant. 2. Didelę reikšmę įsiminimui turi jausmai. Visa, kas susiję su džiaugsmu, liūdesiu, pykčiu, įsimenama greičiau, negu tai, kam žmogus abejingas.3. Svarbu ir gerai suprasti tai, ką reikia įsiminti. Jeigu mintys, kurias reikia įsiminti, mokiniui neaiškios, jis pradeda jas mechaniškai mokytis, pažodžiui kalti; šitaip mokantis, protas vystosi blogiau, be to, žinios trumpiau išlieka atmintyje.4. Taip pat labai svarbu užsibrėžti uždavinį – įsisavinti gerai ir ilgam laikui. Jeigu mokinys mokysis pamoką tiktai dėl to, kad rytoj reikės atsakinėti (o paskui galės užmiršti), tai šios pamokos medžiaga greitai išdils iš atminties. O jeigu mokinys mokysis, galvodamas, kad šią medžiagą reikia atsiminti ilgai, nes jos prireiks gyvenime, tai ją įsisavins greičiau ir geriau.Vieno eksperimento metu grupei mokinių buvo perskaitytos dvi vienodo ilgumo literatūros teksto ištraukos ir pasakyta, kad pirmosios klaus rytoj, antrosios – po savaitės. Tačiau iš tikrųjų abi ištraukas reikėjo papasakoti tik po dviejų savaičių. Pasirodė, kad pirmąją ištrauką mokiniai beveik visiškai užmiršo, nes buvo nejučiomis nusistatę ją atsiminti neilgai (iki rytojaus), o antrąją ištrauką jie atsiminė geriau (nes ketino ištraukos ilgai neužmiršti).5. Labai svarbu, įsisavinant mokomąją medžiagą, kartu užsiimti aktyvia veikla, kad žmogus būtų priverstas mąstyti. Jeigu įsimindamas mokinys lygina, apibendrina, daro išvadas, tai įsisavina dalyką ypač sąmoningai ir todėl įsisavinimas yra sėkmingesnis. Buvo atliktas šitoks bandymas. Mokiniams duota perskaityti sakinius, sudarytus pagal atitinkamos rašybos taisykles. Vaikai turėjo paaiškinti taisykles, pagal kurias jie buvo parašyti. Paskui patiems reikėjo sugalvoti atitinkamų sakinių. Po kelių dienų buvo pasidomėta, kaip mokiniai atsimena visus sakinius. Pasirodė, kad mokiniai savų sugalvotų sakinių įsiminė tris kartus daugiau, negu tų, kuriuos perskaitė.
6. Turimos žinios iš to dalyko, kurio medžiaga įsisavinama, taip pat padeda įsiminti, nes naujos žinios lengviau ir geriau susiejamos su žinomais dalykais.7. Įsiminimas – darbas,ir dargi kartais nelengvas, todėl svarbu, įsisavinant naują medžiagą, būti ištvermingam, atkakliam, mokėti prisiversti įsisavinti dalyką išsamiai ir tvirtai, nors ir labai norėtųsi mesti darbą, tik įpusėjus. Be šių valios ypatybių neįmanomas rimtas protinis darbas.Atminties reikšmė
Atminties reikšmė yra ypatingai didelė. Atmintis yra psichinio gyvenimo vienybės bei vientisumo sąlyga, nes jungia tai, ką dabar pergyvename, su tuo, ką esame kitados pergyvenę. Jei nebūtų atminties funkcijos, tai visas mūsų psichinis gyvenimas būtų ribojamas tik to, ką dabartiniu momentu pergyvename. Gyvuliai stokodami išplėtotos atminties, tinkamai nesuriša esamojo laiko su būtuoju: jie gyvena beveik išimtinai šio momento įspūdžiais.Mąstymui atmintis talkininkauja organizuodama medžiagą: iškeldama faktus, dabar esamąją faktų bei santykių medžiagą reikiamai papildydama kitados pažintais faktais bei atžvilgiais.Intelektas, pereidamas nuo vieno reiškinio bei fakto prie kitų, atsiejimo ir sintezės būdu suvokia tos esamosios bei atsimenamosios tikrovės esmę. Atminties funkcija neišvengiamai talkininkauja ir valingam veikimui, iškeldama motyvus, t.y. imdama atitinkamus vaidinius bei jausmus. Kai nusprendžiame, pvz., parašyti broliui laišką, nupirkti laikrodį arba nueiti į teatrą “Titaniko” pažiūrėti, tai gana reikšmingas vaidmuo. Pats gyvenimo bei gyvenimo prasmės suvokimas įmanomas tik todėl, kad prie to, kas dabar yra, atmintis priduria tai, kas jau buvo, o intelektas bei vaizduotė – tai, kas dar gali arba turi būti. Darbas mokykloje, mokymas bei mokymasis labai remiasi atmintimi.Tačiau tiek praeityje, tiek ir dabar dar kai kurie yra linkę atminties reikšmę vis dėlto gerokai perdėti. Praeityje ypač aiškiai tą perdėjimą liudija senoji mokykla, kuri beveik absoliučiai buvo atmintimi pagrįsta. Dar ir šiandien kai kas tebėra tos nuomonės, kad tai, kas genijų bei talentą lemiamai skiria nuo paprasto eilinio žmogaus, yra ypatingai stipri atmintis. Tačiau psichologinė literatūra turi ir tokių pavyzdžių, kad berniukas dvi – tris minutes paskaitęs lotyniškąjį tekstą, kurio jis visai nesupranta, gali žodis į žodį tiksliai pakartoti visą puslapį; o tuo tarpu tas berniukas ne tik nėra joks genijus, bet priešingai – protinis atsilikėlis. Tokių pavyzdžių yra visa eilė, o jie – nepaneigdami atminties didelės reikšmės apskritai visam psichiniam mūsų gyvenimui – rodo, kad tie stiprios atminties asmens tėra net gana ribotų, kai net mažesnių kaip vidutiniai gabumų.
Spenseris pabrėždavo, kad rašydamas savo veikalus, palikdavęs nuošaly visas knygas, idant gatavi knyginiai sprendimai neslopintų jo paties kūrybinių jėgų, t.y. idant atmintis nevartotų smurto prieš jo kūrybinę dvasią. Stipri atmintis kaupia gausybę medžiagos ir, nuolat vis siūlydama gatavus faktus ir formas, šaukia į kitų jau nueitą kelią, slegia intelektą ir slopina jo savarankiškumą. Yra juk knygų, kuriose sukaupta turtingos ir įdomios medžiagos, bet kuriose nėra sistemingumo ir vieningumo, žaliava tebėra neapdirbta, nes autorius pasirodė per silpnas tą medžiagą apdoroti. Lygiai taip pat stipriai atmintis užtvindo intelektą, kuris, skęsdamas medžiagos gausybėje, nepajėgia tos visos medžiagos apžvelgti, atrinkti, susisteminti, į organiškai vieningą formą sulieti. Atminties stiprumą privalo atitikti proporcingai stiprus intelektas, pajėgiantis atsimenamąją medžiagą tinkamai apdirbti.TURINYS
I. Įvadas 1II. Vaizdiniai 2III. Atminties sąvoka 3IV. Fiziologiniai atminties pagrindai………………………………..4IV.1 Įsiminimas 4 IV.2 Įsisavintos medžiagos išlaikymas 4IV.3 Atgaminimas ir atpažinimas 6V Atminties – asmenybės savybės – ypatumai 8VI Kai kurios sėkmingo įsiminimo sąlygos 10VII Atminties reikšmė 11