Atmintis,trumpalaikes atminties ypatybes ir rysys su ilgalaike. Atminties gerinimo budai

Turinys

Įvadas..............................3
Atmintis..............................4
Jutiminė atmintis..............................4
Trumpalaikė atmintis..............................5
Ilgalaikė atmintis..............................6
Biologiniai ilgalaikės atminties
pagrindai...........................6
Atsiminimas..............................7
Atminties konstruktyvumas..............................8
Užmiršimas..............................9
Išvados..............................10
Naudota literatūra..............................11Įvadas
Atmintis – bene svarbiausias žmogaus egzistavimo aspektas. Įsimindami
mes mokomės, planuojame ateitį, stengiamės pasiekti užsibrėžtus tikslus.
Šiame referate stengsiuos paaiškinti, kas yra atmintis, kaip ji veikia, kuo
skiriasi trumpalaikė atmintis nuo ilgalaikės ir kaip pagerinti atmintį
naudojant tam tikrus būdus.Atmintis
Atmintis yra individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai,
kas patirta ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis
mąstant ir elgiantis. Pagrindiniai atminties procesai (lygiai) yra:
įsiminimas, saugojimas atmintyje ir atsiminimas. Kai kurie autoriai prideda
dar ir užmiršimą.

Įsiminimo metu patyrimo medžiaga yra tr ransformuojama į tokią formą,
kurioje galėtų būti saugoma atmintyje ir jau transformuota padedama į
atmintį. Įsiminimas gali būti valingas, kai asmuo stengiasi įsiminti
pasitelkęs mąstymą, dėmesį, valios pastangas, ir nevalingą, kai neturime
tikslo įsiminti kažkokią medžiagą, tačiau ji vis tiek užfiksuojama mūsų
atmintyje (Pvz.: kvapai, draugo apranga).

Saugojimas – tai suvoktos informacijos ilgai trunkantis laikymas.

Atsiminimas – atmintyje saugomos informacijos paieška ir atgaminimas.
Prireikus, o kartais ir spontaniškai mes paimame medžiagą iš mūsų atminties
saugyklos, ji vėl patenka į mūsų sąmonės lauką.

Užmiršimas – tai negalėjimas atsiminti to, kas buvo išmokta ar
įsiminta. Dažnai užmirštama tik konkreti informacijos dalis, bet
informacijos turinys, kuris yra reikšmingas žmogui, gali išlikti ir būti
įtrauktas į žmogaus patirtį. Pvz.: Po pokalbio su žmogumi greičiausiai
atsiminsite pokalbio turinį, bet neatsiminsite, kaip žmogus buvo
apsirengęs.

Atmintis skirstoma į tris komponentes (trikomponentė atminties
teorija):

• Jutiminė (sensorinė) atmintis

• Trumpalaikė (darbinė) atmintis

• Ilgalaikė atmintis Jutiminė atmintis
Ji le

emia pirminį jutimais gaunamos informacijos užrašymą atminties
sistemoje. Dirgiklis, t.y. informacija iš aplinkos, trumpai yra laikoma
sensorinėje (jutiminėje) saugykloje (apie sekundę). Jutiminės atminties
funkcija – išlaikyti informaciją tokį laiko tarpą, kurio pakaktų, kad
aukštesnieji smegenų centrai “nuspręstų”, ar šis stimulas vertas dėmesio,
ar ne. Jutiminės atminties galimybės yra neribotos, čia gali būti
užfiksuotas kiekvienas pojūtis. Tai, kas vyksta toliau, priklauso nuo
dėmesio. Jei į ateinančia naują informaciją mes nekreipiame dėmesio, ji
užmirštama, jei mes dėmesį atkreipiame, iš jutiminės atminties informacija
patenka į trumpalaikę atmintį.

George Sperling (1960) atliko eksperimentą, kurio metu tiriamiesiems
rodydavo tris eilutes, kurių kiekvienoje buvo po tris raides. Raidės buvo
rodomos tik 1/20 sekundės dalį. Kai šios devynios raidės išnykdavo iš
ekrano, tiriamieji galėdavo atsiminti tik maždaug pusę jų. Tačiau kai po
raidžių parodymo iš karto pasigirsdavo aukštas vidutinis arba žemas garsas,
kuris pranešdavo, kurią eilutę reikia p prisiminti, tiriamieji retai kada
suklysdavo arba negalėdavo atgaminti visų raidžių. Remdamasis šiuo
eksperimentu Sperling įrodė, kad labai trumpą laiką yra prisimenamos viso
devynios raidės. Taigi mūsų akys akimirkai fiksuoja labai tikslią
informaciją, tačiau ji išlieka labai trumpai – iki 1s. Jos apimtis – 9-10
objektų. Tokia regimoji atmintis vadinama atvaizdžio atmintimi. Garsinis
vaizdas, vadinamas atgarsio atmintimi, taip pat išlieka labai trumpai (apie
2 sekundes), tačiau nyksta šiek tiek lėčiau. Paskutiniai ištarti žodžiai
išlieka 3-4 sekundes. Apimtis – 5 objektai. Trumpalaikė atmintis.
Iš jutiminės atminties informacija patenka į trumpalaikę atmintį,
tačiau dėl dėmesio ją pasiekia tik dalis informacijos. Tr

rumpalaikė atmintis
yra informacijos laikymas sąmonės lauke. Ši atmintis nuo jutiminės skiriasi
ilgesniu informacijos išlaikymu (20-30 s be pakartojimų). Tačiau
trumpalaikės atminties galimybės ribotos – 7±2 informacijos vienetai. Jei
darbinėje atmintyje esanti informacija kartojama, ji išlieka dėmesio lauke,
jei informacija koduojama, ji gali būti perduota į ilgalaikę atmintį. Į
trumpalaikę atmintį gali patekti informacija tiek iš jutiminės, tiek iš
ilgalaikės atmintis. Ilgalaikė atmintis grąžina informaciją į trumpalaikę,
kai mums ji reikalinga atlikti mąstymo operacijoms, o vėliau informacija
vėl talpinama į ilgalaikę atmintį, tik jau naujame kontekste. Trumpalaikėje
atmintyje dominuoja garsinis kodavimas, t.y. daugiausiai informacijos
saugoma kaip garsų rinkinys, tačiau dalis informacijos įsimenama kaip
vaizdas arba pagal prasmę. Informacija trumpalaikėje atmintyje saugoma ne
išskaidyta į mažiausius vienetus, o prasminiu pagrindu organizuota į
didesnius. Ilgalaikė atmintis.
Ilgalaikės atminties talpa yra beribė, čia sukaupta informacija gali
būti saugoma ilgą laiką. Ilgalaikėje atmintyje informacija saugoma
sąmoningoje (kai atsimenamas informacijos vienetas pasirodo sąmonės lauke)
ir nesąmoningoje (kai kažkas atsimenama, tačiau žmogus sąmoningai
nesuvokia, kad jis kažką atsiminė). Sąmoninga atmintis skirstoma į 2 tipus.
Epizodinėje atmintyje mes saugome įvykių, kurie susiję su mūsų gyvenimu,
biografija, atsiminimus. Semantinėje atmintyje saugome bendrąsias,
abstrakčias teorines žinias. Nesąmoninga atmintis skirstoma į tris rūšis.
Veiksminėje (procedūrinėje, įgūdžių) atmintyje saugoma informacija apie
mūsų įpročius, įgūdžių formavimąsi. Paruošiančioji atmintis padeda greičiau
įsiminti jau matytą objektą. Nepaisant to, kad žmogus sąmoningai
neatsimena, kad tą objektą jau kažkada matė, jis tokį objektą įsimena
greičiau nei žmogus, kuris niekada to objekto nematė. Taip pa
at nesąmoningas
yra ir sąlygotų ryšių (klasikinio ar veiksmo sąlygojimo būdu) atsiminimas.
Žmogus ryšius atsimena, tačiau sąmonėje toks atsiminimas nepasirodo.

Manoma, jog informacija ilgalaikėje atmintyje saugoma ne atskirais
vienetais, o ryšių pagrindu. Mes siejame įsimenamus dalykus su jau
atmintyje turimais vaizdais, taip sudarydami informacijos vienetų
(asociacijų) tinklą. Kuo didesnė mūsų patirtis, tuo, tuo lengviau galime
susieti informaciją su jau turima ir taip ją sutvarkyti, taigi tuo lengviau
galime mokytis ir prisiminti.

Biologiniai ilgalaikės atminties pagrindai.

Ilgą laiką buvo manoma, kad smegenų dirginimas operuojant įrodo, kad
mūsų praeitis glūdi viduje, tereikia ją kažkaip atgaivinti. Kelis
dešimtmečius buvo ieškoma fiziologinių atminties įrodymų. Lashley (1950)
bandė atrasti atminties ryšius su smegenų žievės sritimis. Jis išmokydavo
žiurkes bėgti labirintu, o vėliau pašalindavo tam tikrą smegenų žievės
dalį. Bet kad ir kokią žievės dalį jis pašalindavo, žiurkės dalinai
atsimindavo, kaip išeiti iš labirinto. Dėl to Lashley padarė išvadą, kad
atsiminimai nėra priklausomi nuo konkrečių žievės vietų.

Gerard (1953) iškėlė mintį, kad gal atmintis priklausoma nuo bendro
smegenų elektrinio aktyvumo. Jis taip pat išdresiravo žiurkėnus, o paskui
pažemino jų kūno temperatūrą tiek, kad kažkuriam laikui jų smegenų
aktyvumas buvo nutrūkęs. Tačiau kai žiurkėnai buvo atgaivinti, jie
atsiminė, kur reikia sukti, kad rastų maisto. Taigi, laikinai nutrūkus
elektriniams procesams, ilgalaikė atmintis išlieka.

Manoma, kad neuronų pokyčiai lemiantys ilgalaikę atmintį vyksta
neuronų sinapsėse. Patirtis keičia smegenų neuronų tinklus. Susidarę ar
sustiprėję neuronų ryšiai yra atsakas į

padidėjusį tam tikrų nervinių takų
aktyvumą. Tyrimais įrodyta, kad perkirtus per gyvūnų smegenėles einančius
sąlyginių refleksų takus, išmoktas atsakas išnyksta. Tiriant sraiges
pastebėta, kad išmokytų sraigių tam tikrose sinapsėse išsiskiria daugiau
neuromediatoriaus seratonino ir šios sinapsės veiksmingiau perduoda
signalus. Jei vaistais neuromediatorių poveikis sustabdomas, suardomas
informacijos išlaikymas. Panašiai sutrinka atmintis sergant Alzheimerio
liga, nes sunyksta smegenų audinys, išskiriantis svarbų neuromediatorių.

Tiriant galvos pažeidimų turinčius žmones, dėl ko sutrinka naujos
informacijos įsiminimas, pastebėta, kad greičiausiai yra dvi atminties
rūšys. Nors sergant amnezija neįmanoma sąmoningai prisiminti, išlieka
nepažeistas nesąmoningas gebėjimas mokytis. Sergantieji amnezija gali
išmokti kaip ką nors padaryti – tai neišreikštoji atmintis. Išreikštoji
atmintis – tai sąmoningas dalykų, kuriuos žmogus žino, atsiminimas.

Sergant amnezija dažniausiai būna pažeista limbinės sistemos dalis –
Amono ragas – kuris vaidina svarbų vaidmenį laipsniškai a.pdorojant vaizdų,
pavadinimų, įvykių atsiminimus ilgam laikymui. Sergančiųjų amnezija senieji
prisiminimai dažniausiai lieka nepakitę, todėl greičiausiai Amonio ragas
nėra nuolatinė saugykla, tačiau per ją informacija nukreipiama į kitas
smegenų dalis, kur ji saugoma ilgai.

Išreikštosios ir neišreikštosios atminties sistema padeda paaiškinti,
kodėl daugelis iš mūsų neatsimena ankstyvosios vaikystės prisiminimų. Mes
sąmoningai neprisimename ne tik dėl to kad išreikštojoje atmintyje daug ką
žymime žodžiais, kurių mažas vaikas nemoka, bet ir dėl to, kad šiuo
laikotarpiu Amono ragas dar nėra galutinai susiformavęs.

Vis dėlto kaip tiksliai smegenyse laikomi prisiminimai, kol kas nėra
žinoma. Greičiausiai atminties procese dalyvauja keletas smegenų darinių, o
konkrečios vietos, kurioje būtų lokalizuota atmintis, nėra. Atsiminimas
Išskiriamos 3 atsiminimo rūšys – atpažinimas (objekto, įvykio
atsiminimas su juo pakartotinai susidūrus), atgaminimas (tikslus objekto
(informacijos) atsiminimas, kai tas objektas (informacija) nėra iš naujo
pojūčiais suvokiamas) ir atkūrimas (netikslus, papildytas, apibendrintas
informacijos atsiminimas).

Atsimenant informacija ištraukiama iš ilgalaikės atminties ir patenka
į trumpalaikę atmintį. Šiam ištraukimui padeda asociacijos, užuominos,
nuorodos. Tai vaizdžiai atsispindi pavyzdžiuose, kai pamačius kokį nors
daiktą, mus užplūsta prisiminimai apie su tuo daiktu susijusius įvykius
arba „liežuvio galo“ fenomeno atveju, kai žinom koks tai daiktas, tik
niekaip negalim atsiminti jo pavadinimo.

Atsiminimą įtakoja informacijos įsiminimo ir jos atsiminimo kontekstų
panašumas. Daugiau informacijos atsimenama ir ji atsimenama tiksliau, kai
kontekstas, kuriame reikia atsiminti informaciją, yra panašus į kontekstą,
kuriame informacija buvo įsiminta. Šis kontekstas gali būti fizinis,
emocinis ir fiziologinis. Fizinis kontekstas apima fizinę įsiminimo ir
atsiminimo aplinką. Emocinis – emocinės būsenos, nuotaika įsiminimo ir
atsiminimo metu. Geriau atsimenama, kai emocinės būsenos įsiminimo ir
atsiminimo metu sutampa. Fiziologinis kontekstas – tai fiziologinės
organizmo būsenos įsiminimo ir atgaminimo metu.

Kartais patekę į aplinkybes, kurios labai primena anksčiau buvusias,
galime patirti deja vu – jausmą, kad tokia situacija jau buvo. Tai kelia
nuostabą, nes kaip įmanoma būti buvus situacijoje, kuri yra pirmą kartą.
Tačiau, jei paklaustumėm savęs, kodėl aš jaučiuosi taip, lyg atpažinčiau
situaciją, galima suprasti, kaip mūsų atminties sistema galėjo sukelti deja
vu jausmą. Jei anksčiau buvome patekę į panašias aplinkybes, nors to ir
neprisimename, tai dabartinės situacijos signalai, mums to neįsisąmoninant
sugrąžina ankstesnę patirtį.

Kaip mokslininkai apie dinozauro gyvenimą spėja iš jo liekanų, taip
mes išvadas apie savo praeitį darome iš laikomos informacijos ir to, ką mes
dabar manome. Tai sudaro sąlygas atsirasti atminties klaidoms. Visame
pasaulyje buvo atlikti eksperimentai, kurių metu žmonės būdavo kokio nors
įvykio liudininkai, o vėliau jiems buvo pateikiamos nedidelės klaidinančios
užuominos, kurios stipriai paveikdavo jų prisiminimus. Kartais poveikis
būdavo toks stiprus, kad žmonių buvo neįmanoma įtikinti, kad jų
prisiminimas klaidingas. Pvz.: psichologas Piaget suaugęs apstulbo
sužinojęs, kad jo prisiminimas, kad vaikystėje jį bandė pagrobti, buvo tik
jo vaikiška fantazija, paskatinta auklės pasakojimų. Todėl, kad ir koks
tikroviškas būtų prisiminimas, niekada negali žinoti, kiek jis atitinka
realybę. Atminties konstruktyvumas
Atmintis nėra pasyvus informacijos saugojimo ir atgaminimo procesas.
Atmintis aktyviai organizuoja gautą informaciją. Dėl dalinės informacijos
įsiminimo ir užmiršimo, atsiminimai yra nepilni, informacijoje yra spragų.
Tačiau atmintis turi polinkį užpildyti nepilnus prisiminimus. Į atmintį
patekusi informacija yra įjungiama į jau turimos informacijos visumą. Tad
atsimenant tam tikrą informaciją, ji iš atminties ištraukiama pakeista
(prie jos kažkas pridėta, kas atitinka turėtą pasaulio vaizdą, bet ko
informacijos gabaliuke nebuvo, arba kažkas atimta, kas buvo informacijos
gabaliuke, bet neatitinka pasaulio vaizdo).

Atsiminimo tikslumą veikia schemos – tai apibendrinti dažnai sutinkamų
daiktų, situaciją, žmonių ar jų grupių apibūdinimai. Schemų pagalba mes
galime efektyviai archyvuoti ir saugoti didelius informacijos kiekius.
Pvz.: sakydami žodį “lėktuvas”, mums aišku, kas už jo slypi, tačiau jei
mums reiktų paaiškinti žmogui, niekada nemačiusiam lėktuvo, kas tai per
daiktas, mes sugaištume daug laiko, mums reikėtų griebtis kitokių
vaizdinių. Mąstydami schemomis mes sutaupome daug laiko.

Tačiau nepaisant naudos, schemos (ar stereotipai – schemos apie žmonių
grupes) dažnai mažina mūsų atminties tikslumą. Atsiminimai praranda su
schemomis nesuderinamas detales, ir įgyja naujų, schemoms būtinų, detalių.

Atsiminimų tikslumą veikia ir post faktum (po įvykio) gauta
informacija, kuri įjungiama į įvykio atsiminimą, tartum būtų paties žmogaus
suvokta. Užmiršimas
Daugelis norėtų turėti fenomenalią atmintį. Pvz.: žymus rusų atminties
tyrinėtojas A.Lurija, aprašo tiriamąjį Šereševskį (1968). Šis žmogus
galėdavo pakartoti daugiau kaip 70 skaičių arba žodžių, jei juos
perskaitydavo po vieną kas tris sekundes, tyliame kambaryje. Be to jis taip
pat gerai galėjo juos atsiminti atbuline tvarka. Ir net po penkiolikos
metų, jis galėdavo atsiminti konkretų žodžių sąrašą, nors buvo išmokęs
šimtus tokių sąrašų.

William James (1890) yra pasakęs, kad atsimindami viską jaustumėmės
taip pat nepatogiai, kaip ir nieko neprisimindami. Ruso Šereševskio atveju,
dėl fenomenalios atminties, jo nuolat neapleisdavo galybė nereikalingų
atsiminimų, jam buvo sunku abstrakčiai mąstyti, apibendrinti, tvarkyti
informaciją, vertinti, spręsti.

Užmiršdama dėl to, kad mes neužkodavome informacijos ir ji nepateko į
atmintį. Tačiau ir ta informacija kuri pateko į ilgalaikę atmintį yra gana
greitai užmirštama. Stebėdamas neprasmingų skiemenų mokymąsi, Ebbinghaus
sudarė užmiršimo kreivę. Jis stebėjo, kaip informacija užmirštama praėjus
nuo 20 min iki 30 dienų. Jis nustatė, kad iš pradžių naujos informacijos
pamirštama daug, o vėliau lygis nusistovi. Pvz.: Buvo tiriama, kaip
užmirštama mokykloje mokyta ispanų kalba. Buvo pastebėta, kad per trejus
metus buvo užmiršta beveik viskas, ko buvo mokytasi. Tačiau po trijų metų
užmiršimo lygis beveik nebekito, tai, ką žmogus atsiminė tuo metu, atsiminė
ir po 25 metų, net jei ispanų kalbos visiškai nevartojo.

Kalbant apie atsiminimui trukdančius veiksnius, galima būtų paminėti
interferencijos reiškinį (kuomet informacijos atsiminimui trukdo kita
atmintyje saugoma informacija. Taip nutinka dėl to, kad atmintyje saugoma
informacija yra dažnai susijusi prasminiais ryšiais ir vieni informacijos
vienetai yra kitų užuominomis. Kai su konkrečia nuoroda siejasi keletas
atmintyje saugomų objektų, tai naudojant nuorodą, iš atminties yra
ištraukiamas nebūtinai tas reikiamas objektas. Vienu iš tokių trukdymų gali
būti proaktyvioji (veikianti į priekį) interferencija, kuri reiškia, kad
tai, kas buvo išmokta anksčiau, trukdo atsiminti naują informaciją. Pvz.:
pasikeitus užrakto kodui senojo žinojimas gali trukdyti.

Kita interferencijos rūšis – retroaktyvioji interferencija (veikianti
atgal) – tai trukdantis naujos informacijos poveikis ankstesnei
informacijai prisiminti. Retroaktyviąją interferenciją galima sumažinti
mažinant trukdančių įvykių skaičių. Pvz.: pasimokius eiti miegoti.

Nors interferencija yra svarbi užmiršimo priežastis, nereikia jos
pervertinti, nes dažnai ankstesnė patirtis padeda naujos įsiminimui. Pvz.:
kuo daugiau kalbų mokaisi, tuo lengviau išmokti sekančią.

Kartais užmiršimas mums yra asmeniškai naudingas (motyvuotas
užmiršimas). S.Freud tai vadino išstūmimu. Jo nuomone, mūsų atminties
sistemos pačios save cenzūruoja. Išvados
Taigi, atmintis mums padeda visose gyvenimo sferose, taip pat ir
psichologinėje: stengiamės išstumti tai, ko nenorime prisiminti ir
nekankinti savęs baisiais nutikimais, kurie užsilieka giliai pasąmonėje,
juos pakeičiame kitais. Kad išsaugotume savo įvaizdį ir sumažintume nerimą,
skausmingus prisiminimus galime tiesiog išstumti. Tačiau šie prisiminimai
nedingsta, o tiesiog nustumiami į pasąmonę, iš kurios vėliau, per tam
tikras užuominas gali būti sugrąžinti. Žmonės, patys to nenumanydami,
pastoviai peržiūri savo gyvenimo istoriją. Prisimindami įvykius taip, kaip
mes pageidaujame, mes saugome ir stipriname savęs vaizdą.
Naudota literatūra:

1. Legkauskas V. Psichologijos įvadas. – Kaunas: VDU, 2001

2. Myers G. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000

———————–

Jutiminė atmintis

Trumpalaikė atmintis

Ilgalaikė atmintis

dirgikliai

Dėmesys

Leave a Comment