Įvadas
Atmintis – bene svarbiausias žmogaus egzistavimo aspektas. Įsimindami mes mokomės, planuojame ateitį, stengiamės pasiekti užsibrėžtus tikslus.
Šiame referate stengsiuos paaiškinti, kas yra atmintis, kaip ji veikia, kuo skiriasi trumpalaikė atmintis nuo ilgalaikės ir kaip pagerinti atmintį naudojant tam tikrus būdus.
Atmintis
Atmintis yra individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis. Pagrindiniai atminties procesai (lygiai) yra:
įsiminimas, saugojimas atmintyje ir atsiminimas. Kai kurie autoriai prideda dar ir užmiršimą.
Įsiminimo metu patyrimo medžiaga yra transformuojama į tokią formą, kurioje galėtų būti saugoma atmintyje ir jau transformuota padedama į atmintį. Įsiminimas gali būti valingas, kai asmuo stengiasi įsiminti pasitelkęs mąstymą, dėmesį, valios pastangas, ir nevalingą, kai neturime tikslo įsiminti kažkokią medžiagą, tačiau ji vis tiek užfiksuojama mūsų atmintyje (Pvz.: kvapai, draugo apranga).
Saugojimas – tai suvoktos informacijos ilgai trunkantis laikymas.
Atsiminimas – atmintyje saugomos informacijos paieška ir atgaminimas.
Prireikus, o kartais ir spontaniškai mes paimame medžiagą iš mūsų atminties saugyklos, ji vėl patenka į mūsų sąmonės lauką.
Užmiršimas – tai negalėjimas atsiminti to, kas buvo išmokta ar įsiminta. Dažnai užmirštama tik konkreti informacijos dalis, bet informacijos turinys, kuris yra reikšmingas žmogui, gali išlikti ir būti įtrauktas į žmogaus patirtį. Pvz.: Po pokalbio su žmogumi greičiausiai atsiminsite pokalbio turinį, bet neatsiminsite, kaip žmogus buvo apsirengęs.
Atmintis skirstoma į tris komponentes (trikomponentė atminties teorija):
• Jutiminė (sensorinė) atmintis
• Trumpalaikė (darbinė) atmintis
• Ilgalaikė atmintis
Jutiminė atmintis
Ji lemia pirminį jutimais gaunamos informacijos užrašymą atminties sistemoje. Dirgiklis, t.y. informacija iš aplinkos, trumpai yra laikoma sensorinėje (jutiminėje) saugykloje (apie sekundę). Jutiminės atminties funkcija – išlaikyti informaciją tokį laiko tarpą, kurio pakaktų, kad aukštesnieji smegenų centrai “nuspręstų”, ar šis stimulas vertas dėmesio, ar ne. Jutiminės atminties galimybės yra neribotos, čia gali būti užfiksuotas kiekvienas pojūtis. Tai, kas vyksta toliau, priklauso nuo dėmesio. Jei į ateinančia naują informaciją mes nekreipiame dėmesio, ji užmirštama, jei mes dėmesį atkreipiame, iš jutiminės atminties informacija patenka į trumpalaikę atmintį.
George Sperling (1960) atliko eksperimentą, kurio metu tiriamiesiems rodydavo tris eilutes, kurių kiekvienoje buvo po tris raides. Raidės buvo rodomos tik 1/20 sekundės dalį. Kai šios devynios raidės išnykdavo iš ekrano, tiriamieji galėdavo atsiminti tik maždaug pusę jų. Tačiau kai po raidžių parodymo iš karto pasigirsdavo aukštas vidutinis arba žemas garsas, kuris pranešdavo, kurią eilutę reikia prisiminti, tiriamieji retai kada suklysdavo arba negalėdavo atgaminti visų raidžių. Remdamasis šiuo eksperimentu Sperling įrodė, kad labai trumpą laiką yra prisimenamos viso devynios raidės. Taigi mūsų akys akimirkai fiksuoja labai tikslią informaciją, tačiau ji išlieka labai trumpai – iki 1s. Jos apimtis – 9-10
objektų. Tokia regimoji atmintis vadinama atvaizdžio atmintimi. Garsinis vaizdas, vadinamas atgarsio atmintimi, taip pat išlieka labai trumpai (apie
2 sekundes), tačiau nyksta šiek tiek lėčiau. Paskutiniai ištarti žodžiai išlieka 3-4 sekundes. Apimtis – 5 objektai.
Trumpalaikė atmintis
Iš jutiminės atminties informacija patenka į trumpalaikę atmintį, tačiau dėl dėmesio ją pasiekia tik dalis informacijos. Trumpalaikė atmintis yra informacijos laikymas sąmonės lauke. Ši atmintis nuo jutiminės skiriasi ilgesniu informacijos išlaikymu (20-30 s be pakartojimų). Tačiau trumpalaikės atminties galimybės ribotos – 7±2 informacijos vienetai. Jei darbinėje atmintyje esanti informacija kartojama, ji išlieka dėmesio lauke, jei informacija koduojama, ji gali būti perduota į ilgalaikę atmintį. Į
trumpalaikę atmintį gali patekti informacija tiek iš jutiminės, tiek iš ilgalaikės atmintis. Ilgalaikė atmintis grąžina informaciją į trumpalaikę, kai mums ji reikalinga atlikti mąstymo operacijoms, o vėliau informacija vėl talpinama į ilgalaikę atmintį, tik jau naujame kontekste. Trumpalaikėje atmintyje dominuoja garsinis kodavimas, t.y. daugiausiai informacijos saugoma kaip garsų rinkinys, tačiau dalis informacijos įsimenama kaip vaizdas arba pagal prasmę. Informacija trumpalaikėje atmintyje saugoma ne išskaidyta į mažiausius vienetus, o prasminiu pagrindu organizuota į didesnius.
Ilgalaikė atmintis
Ilgalaikės atminties talpa yra beribė, čia sukaupta informacija gali būti saugoma ilgą laiką. Ilgalaikėje atmintyje informacija saugoma sąmoningoje (kai atsimenamas informacijos vienetas pasirodo sąmonės lauke)
ir nesąmoningoje (kai kažkas atsimenama, tačiau žmogus sąmoningai nesuvokia, kad jis kažką atsiminė). Sąmoninga atmintis skirstoma į 2 tipus.
Epizodinėje atmintyje mes saugome įvykių, kurie susiję su mūsų gyvenimu, biografija, atsiminimus. Semantinėje atmintyje saugome bendrąsias, abstrakčias teorines žinias. Nesąmoninga atmintis skirstoma į tris rūšis.
Veiksminėje (procedūrinėje, įgūdžių) atmintyje saugoma informacija apie mūsų įpročius, įgūdžių formavimąsi. Paruošiančioji atmintis padeda greičiau įsiminti jau matytą objektą. Nepaisant to, kad žmogus sąmoningai neatsimena, kad tą objektą jau kažkada matė, jis tokį objektą įsimena greičiau nei žmogus, kuris niekada to objekto nematė. Taip pat nesąmoningas yra ir sąlygotų ryšių (klasikinio ar veiksmo sąlygojimo būdu)
Atsiminimas
Žmogus ryšius atsimena, tačiau sąmonėje toks atsiminimas nepasirodo.
Manoma, jog informacija ilgalaikėje atmintyje saugoma ne atskirais vienetais, o ryšių pagrindu. Mes siejame įsimenamus dalykus su jau atmintyje turimais vaizdais, taip sudarydami informacijos vienetų (asociacijų) tinklą. Kuo didesnė mūsų patirtis, tuo, tuo lengviau galime susieti informaciją su jau turima ir taip ją sutvarkyti, taigi tuo lengviau galime mokytis ir prisiminti.
Biologiniai ilgalaikės atminties pagrindai
Ilgą laiką buvo manoma, kad smegenų dirginimas operuojant įrodo, kad mūsų praeitis glūdi viduje, tereikia ją kažkaip atgaivinti. Kelis dešimtmečius buvo ieškoma fiziologinių atminties įrodymų. Lashley (1950)
bandė atrasti atminties ryšius su smegenų žievės sritimis. Jis išmokydavo žiurkes bėgti labirintu, o vėliau pašalindavo tam tikrą smegenų žievės dalį. Bet kad ir kokią žievės dalį jis pašalindavo, žiurkės dalinai atsimindavo, kaip išeiti iš labirinto. Dėl to Lashley padarė išvadą, kad atsiminimai nėra priklausomi nuo konkrečių žievės vietų.
Gerard (1953) iškėlė mintį, kad gal atmintis priklausoma nuo bendro smegenų elektrinio aktyvumo. Jis taip pat išdresiravo žiurkėnus, o paskui pažemino jų kūno temperatūrą tiek, kad kažkuriam laikui jų smegenų aktyvumas buvo nutrūkęs. Tačiau kai žiurkėnai buvo atgaivinti, jie atsiminė, kur reikia sukti, kad rastų maisto. Taigi, laikinai nutrūkus elektriniams procesams, ilgalaikė atmintis išlieka.
Manoma, kad neuronų pokyčiai lemiantys ilgalaikę atmintį vyksta neuronų sinapsėse. Patirtis keičia smegenų neuronų tinklus. Susidarę ar sustiprėję neuronų ryšiai yra atsakas į padidėjusį tam tikrų nervinių takų aktyvumą. Tyrimais įrodyta, kad perkirtus per gyvūnų smegenėles einančius sąlyginių refleksų takus, išmoktas atsakas išnyksta. Tiriant sraiges pastebėta, kad išmokytų sraigių tam tikrose sinapsėse išsiskiria daugiau neuromediatoriaus seratonino ir šios sinapsės veiksmingiau perduoda signalus. Jei vaistais neuromediatorių poveikis sustabdomas, suardomas informacijos išlaikymas. Panašiai sutrinka atmintis sergant Alzheimerio liga, nes sunyksta smegenų audinys, išskiriantis svarbų neuromediatorių.
Tiriant galvos pažeidimų turinčius žmones, dėl ko sutrinka naujos informacijos įsiminimas, pastebėta, kad greičiausiai yra dvi atminties rūšys. Nors sergant amnezija neįmanoma sąmoningai prisiminti, išlieka nepažeistas nesąmoningas gebėjimas mokytis. Sergantieji amnezija gali išmokti kaip ką nors padaryti – tai neišreikštoji atmintis. Išreikštoji atmintis – tai sąmoningas dalykų, kuriuos žmogus žino, atsiminimas.
Sergant amnezija dažniausiai būna pažeista limbinės sistemos dalis –
Amono ragas – kuris vaidina svarbų vaidmenį laipsniškai a…pdorojant vaizdų, pavadinimų, įvykių atsiminimus ilgam laikymui. Sergančiųjų amnezija senieji prisiminimai dažniausiai lieka nepakitę, todėl greičiausiai Amonio ragas nėra nuolatinė saugykla, tačiau per ją informacija nukreipiama į kitas smegenų dalis, kur ji saugoma ilgai.
Išreikštosios ir neišreikštosios atminties sistema padeda paaiškinti, kodėl daugelis iš mūsų neatsimena ankstyvosios vaikystės prisiminimų. Mes sąmoningai neprisimename ne tik dėl to kad išreikštojoje atmintyje daug ką žymime žodžiais, kurių mažas vaikas nemoka, bet ir dėl to, kad šiuo laikotarpiu Amono ragas dar nėra galutinai susiformavęs.
Vis dėlto kaip tiksliai smegenyse laikomi prisiminimai, kol kas nėra žinoma. Greičiausiai atminties procese dalyvauja keletas smegenų darinių, o konkrečios vietos, kurioje būtų lokalizuota atmintis, nėra. Atsiminimas
Išskiriamos 3 atsiminimo rūšys – atpažinimas (objekto, įvykio atsiminimas su juo pakartotinai susidūrus), atgaminimas (tikslus objekto (informacijos) atsiminimas, kai tas objektas (informacija) nėra iš naujo pojūčiais suvokiamas) ir atkūrimas (netikslus, papildytas, apibendrintas informacijos atsiminimas).
Atsimenant informacija ištraukiama iš ilgalaikės atminties ir patenka į trumpalaikę atmintį. Šiam ištraukimui padeda asociacijos, užuominos, nuorodos. Tai vaizdžiai atsispindi pavyzdžiuose, kai pamačius kokį nors daiktą, mus užplūsta prisiminimai apie su tuo daiktu susijusius įvykius arba „liežuvio galo“ fenomeno atveju, kai žinom koks tai daiktas, tik niekaip negalim atsiminti jo pavadinimo.
Atsiminimą įtakoja informacijos įsiminimo ir jos atsiminimo kontekstų panašumas. Daugiau informacijos atsimenama ir ji atsimenama tiksliau, kai kontekstas, kuriame reikia atsiminti informaciją, yra panašus į kontekstą, kuriame informacija buvo įsiminta. Šis kontekstas gali būti fizinis, emocinis ir fiziologinis. Fizinis kontekstas apima fizinę įsiminimo ir atsiminimo aplinką. Emocinis – emocinės būsenos, nuotaika įsiminimo ir atsiminimo metu. Geriau atsimenama, kai emocinės būsenos įsiminimo ir atsiminimo metu sutampa. Fiziologinis kontekstas – tai fiziologinės organizmo būsenos įsiminimo ir atgaminimo metu.
Kartais patekę į aplinkybes, kurios labai primena anksčiau buvusias, galime patirti deja vu – jausmą, kad tokia situacija jau buvo. Tai kelia nuostabą, nes kaip įmanoma būti buvus situacijoje, kuri yra pirmą kartą.
Tačiau, jei paklaustumėm savęs, kodėl aš jaučiuosi taip, lyg atpažinčiau situaciją, galima suprasti, kaip mūsų atminties sistema galėjo sukelti deja vu jausmą. Jei anksčiau buvome patekę į panašias aplinkybes, nors to ir neprisimename, tai dabartinės situacijos signalai, mums to neįsisąmoninant sugrąžina ankstesnę patirtį.
Kaip mokslininkai apie dinozauro gyvenimą spėja iš jo liekanų, taip mes išvadas apie savo praeitį darome iš laikomos informacijos ir to, ką mes dabar manome. Tai sudaro sąlygas atsirasti atminties klaidoms.
Visame pasaulyje buvo atlikti eksperimentai, kurių metu žmonės būdavo kokio nors įvykio liudininkai, o vėliau jiems buvo pateikiamos nedidelės klaidinančios užuominos, kurios stipriai paveikdavo jų prisiminimus.
Kartais poveikis būdavo toks stiprus, kad žmonių buvo neįmanoma įtikinti, kad jų prisiminimas klaidingas. Pvz.: psichologas Piaget suaugęs apstulbo sužinojęs, kad jo prisiminimas, kad vaikystėje jį bandė pagrobti, buvo tik jo vaikiška fantazija, paskatinta auklės pasakojimų. Todėl, kad ir koks tikroviškas būtų prisiminimas, niekada negali žinoti, kiek jis atitinka realybę.
Atminties konstruktyvumas
Atmintis nėra pasyvus informacijos saugojimo ir atgaminimo procesas.
Atmintis aktyviai organizuoja gautą informaciją. Dėl dalinės informacijos įsiminimo ir užmiršimo, atsiminimai yra nepilni, informacijoje yra spragų.
Tačiau atmintis turi polinkį užpildyti nepilnus prisiminimus. Į atmintį patekusi informacija yra įjungiama į jau turimos informacijos visumą. Tad atsimenant tam tikrą informaciją, ji iš atminties ištraukiama pakeista (prie jos kažkas pridėta, kas atitinka turėtą pasaulio vaizdą, bet ko informacijos gabaliuke nebuvo, arba kažkas atimta, kas buvo informacijos gabaliuke, bet neatitinka pasaulio vaizdo).
Atsiminimo tikslumą veikia schemos – tai apibendrinti dažnai sutinkamų daiktų, situaciją, žmonių ar jų grupių apibūdinimai. Schemų pagalba mes galime efektyviai archyvuoti ir saugoti didelius informacijos kiekius.
Pvz.: sakydami žodį “lėktuvas”, mums aišku, kas už jo slypi, tačiau jei mums reiktų paaiškinti žmogui, niekada nemačiusiam lėktuvo, kas tai per daiktas, mes sugaištume daug laiko, mums reikėtų griebtis kitokių vaizdinių. Mąstydami schemomis mes sutaupome daug laiko.
Tačiau nepaisant naudos, schemos (ar stereotipai – schemos apie žmonių grupes) dažnai mažina mūsų atminties tikslumą. Atsiminimai praranda su schemomis nesuderinamas detales, ir įgyja naujų, schemoms būtinų, detalių.
Atsiminimų tikslumą veikia ir post faktum (po įvykio) gauta informacija, kuri įjungiama į įvykio atsiminimą, tartum būtų paties žmogaus suvokta.
Užmiršimas
Daugelis norėtų turėti fenomenalią atmintį. Pvz.: žymus rusų atminties tyrinėtojas A.Lurija, aprašo tiriamąjį Šereševskį (1968). Šis žmogus galėdavo pakartoti daugiau kaip 70 skaičių arba žodžių, jei juos perskaitydavo po vieną kas tris sekundes, tyliame kambaryje. Be to jis taip pat gerai galėjo juos atsiminti atbuline tvarka. Ir net po penkiolikos metų, jis galėdavo atsiminti konkretų žodžių sąrašą, nors buvo išmokęs šimtus tokių sąrašų.
William James (1890) yra pasakęs, kad atsimindami viską jaustumėmės taip pat nepatogiai, kaip ir nieko neprisimindami. Ruso Šereševskio atveju, dėl fenomenalios atminties, jo nuolat neapleisdavo galybė nereikalingų atsiminimų, jam buvo sunku abstrakčiai mąstyti, apibendrinti, tvarkyti informaciją, vertinti, spręsti.
Užmiršdama dėl to, kad mes neužkodavome informacijos ir ji nepateko į atmintį. Tačiau ir ta informacija kuri pateko į ilgalaikę atmintį yra gana greitai užmirštama. Stebėdamas neprasmingų skiemenų mokymąsi, Ebbinghaus sudarė užmiršimo kreivę. Jis stebėjo, kaip informacija užmirštama praėjus nuo 20 min iki 30 dienų.
Jis nustatė, kad iš pradžių naujos informacijos pamirštama daug, o vėliau lygis nusistovi. Pvz.: Buvo tiriama, kaip užmirštama mokykloje mokyta ispanų kalba. Buvo pastebėta, kad per trejus metus buvo užmiršta beveik viskas, ko buvo mokytasi. Tačiau po trijų metų užmiršimo lygis beveik nebekito, tai, ką žmogus atsiminė tuo metu, atsiminė ir po 25 metų, net jei ispanų kalbos visiškai nevartojo.
Kalbant apie atsiminimui trukdančius veiksnius, galima būtų paminėti interferencijos reiškinį (kuomet informacijos atsiminimui trukdo kita atmintyje saugoma informacija. Taip nutinka dėl to, kad atmintyje saugoma informacija yra dažnai susijusi prasminiais ryšiais ir vieni informacijos vienetai yra kitų užuominomis. Kai su konkrečia nuoroda siejasi keletas atmintyje saugomų objektų, tai naudojant nuorodą, iš atminties yra ištraukiamas nebūtinai tas reikiamas objektas. Vienu iš tokių trukdymų gali būti proaktyvioji (veikianti į priekį) interferencija, kuri reiškia, kad tai, kas buvo išmokta anksčiau, trukdo atsiminti naują informaciją. Pvz.:
pasikeitus užrakto kodui senojo žinojimas gali trukdyti.
Kita interferencijos rūšis – retroaktyvioji interferencija (veikianti atgal) – tai trukdantis naujos informacijos poveikis ankstesnei informacijai prisiminti. Retroaktyviąją interferenciją galima sumažinti mažinant trukdančių įvykių skaičių. Pvz.: pasimokius eiti miegoti.
Nors interferencija yra svarbi užmiršimo priežastis, nereikia jos pervertinti, nes dažnai ankstesnė patirtis padeda naujos įsiminimui. Pvz.:
kuo daugiau kalbų mokaisi, tuo lengviau išmokti sekančią.
Kartais užmiršimas mums yra asmeniškai naudingas (motyvuotas užmiršimas). S.Freud tai vadino išstūmimu. Jo nuomone, mūsų atminties sistemos pačios save cenzūruoja.
Išvados
Taigi, atmintis mums padeda visose gyvenimo sferose, taip pat ir psichologinėje: stengiamės išstumti tai, ko nenorime prisiminti ir nekankinti savęs baisiais nutikimais, kurie užsilieka giliai pasąmonėje, juos pakeičiame kitais. Kad išsaugotume savo įvaizdį ir sumažintume nerimą, skausmingus prisiminimus galime tiesiog išstumti. Tačiau šie prisiminimai nedingsta, o tiesiog nustumiami į pasąmonę, iš kurios vėliau, per tam tikras užuominas gali būti sugrąžinti. Žmonės, patys to nenumanydami, pastoviai peržiūri savo gyvenimo istoriją. Prisimindami įvykius taip, kaip mes pageidaujame, mes saugome ir stipriname savęs vaizdą.
Naudota literatūra
1. Legkauskas V. Psichologijos įvadas. – Kaunas: VDU, 2001
2. Myers G. Psichologija. – Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2000
Jutiminė atmintis
Trumpalaikė atmintis
Ilgalaikė atmintis
dirgikliai
Dėmesys