Atmintis

ATMINTIS

(Į sąvokas, kurias rasite tokiu būdu pabrauktas, atkreipkite didesnį dėmesį.)

Atmintis – tai individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta (t.y. patyrimo istoriją) ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis.Pagrindiniai atminties lygiai yra:• Įsiminimas;• Saugojimas (laikymas) atmintyje;• Atsiminimas;Įsiminimo metu patyrimo medžiaga yra transformuojama į tokią formą (nervinius impulsus), kurioje galėtų būti saugoma atmintyje ir jau transformuota padedama į atmintį. Nuo įsiminimo labai priklauso atgaminamos medžiagos kiekis ir kokybė. Įsiminimas gali vykti informaciją užfiksuojant betarpiškai, bei į pagalbą pasitelkiant įvairias pagalbines, įsiminimą lengvinančias priemones. Pagal įsiminimo procesų vietą veiklos struktūroje, įsiminimas yra skirstomas į valingą ir nevalingą įsiminimą. Valingas įsiminimas vyksta, kai žmogus tikslingai, pasitelkęs mąstymą, dėmesį, valios pastangas, stengiasi įsiminti įvairius stimulus, įvykius, vaizdus, mintis, judesius ir t.t. Nevalingai įsimenama tada, kai neturima tikslo įsiminti kokią nors medžiagą ir atmintis atlieka kitiems objektams skirtas operacijas.Saugojimas atmintyje – tai suvoktos informacijos ilgai trunkantis laikymas. Informacijos saugojimas atmintyje daugiausiai priklauso nuo to, kokiu būdu medžiaga buvo įsiminta ir kokiais būdais stengiamasi neužmiršti. Atmintyje laikomos informacijos paieškų ir atgaivinimo procesas yra vadinamas atsiminimu. Prireikus (o kartais ir spontaniškai) mes paimame informaciją iš saugyklos, ji vėl patenka į mūsų sąmonės lauką, yra atsimenama tarsi vėl būtų atgaminamas patyrimas. Atsiminimo tikslumas priklauso nuo kiekvieno atminties lygio. Atsiminimas, kaip ir įsiminimas, gali būti atliekamas valingai ir vykti be valios pastangų.Išskiriamos trys atsiminimo rūšys:1) Atpažinimas;2) Atgaminimas;3) Atkūrimas.Atpažinimas – objekto, įvykio atsiminimas su juo pakartotinai susidūrus. Pakartotinai suvokiamas objektas atpažįstamas, jį palyginus su atmintyje laikomu šio objekto vaizdiniu.Atgaminimas – tikslus objekto (informacijos) atsiminimas, kai tas objektas (informacija) nėra iš naujo pojūčiais suvokiamas. Atgaminimo būdu paprastai atsimenami objektai (daiktai, skaičiai, žodžiai, atvaizdai, prasminiai tekstai) tiksliai tokie, kokie jie buvo užfiksuoti atmintyje, nieko nepridedant, nepapildant.

Tuomet, kai įsiminimas yra netikslus arba dalis įsimintos medžiagos yra užmirštama, žmogus šią medžiagą apibendrina, savaip pertvarko bei atsimena ją kartu su kitais ankstesnės patirties dalykais. Šis atsiminimo procesas vadinamas atkūrimu. Tyrimai rodo, kad priklausomai nuo naudojamo atsiminimo būdo (atpažinimo, atgaminimo, atkūrimo) mes atsimename skirtingą kiekį informacijos. Daugiausiai atsimename atpažinimo būdu.Užmiršimas kartais taipogi įvardinamas kaip atminties procesas (lygis). Užmiršimas – tai negalėjimas atsiminti to, kas buvo įsiminta ar išmokta. Užmiršimo greitį apsprendžia įsimintos medžiagos apimtis, turinys ir jos įsisąmoninimo laipsnis, prisimenamos ir interferuojančios medžiagos panašumas, įsimintos medžiagos svarba individui, jo veiklai ir t.t. Dažnai atsitinka, kad užmirštama tik konkreti medžiagos forma, bet jos turinys, kuris yra reikšmingas žmogui, kokybiškai pakeičiamas ir yra įtraukiamas į jo patirtį (apie tai plačiau pakalbėsiu vėliau).Atminčiai yra būdingi individualūs skirtumai: skirtingas įsiminimo greitis, įsimintos medžiagos patvarumas, apimtis, tikslumas ir tai, kokia atminties rūšis (vaizdinė ar žodinė-loginė) yra dominuojanti. Priklausomai nuo jutimo organų, kuriais buvo gauta informacija, ir šios medžiagos turinio yra išskiriamos keturios atminties rūšys:• Motorinė (judesių) atmintis;• Emocinė atmintis;• Vaizdinė atmintis;• Žodinė-loginė (verbalinė) atmintis.Motorinė atmintis – judesių, jų sistemų įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas. Ji dalyvauja formuojantis įvairiems judėjimo mokėjimams ir įgūdžiams (vaikščiojimo, rašymo, grojimo muzikos instrumentais, šokių ir t.t.). Emocinė atmintis – patirtų jausmų, emocinių būsenų, išgyvenimų įsiminimas, laikymas atmintyje ir atgaminimas. Šios atminties dėka jausmų šaltiniu tampa ne tik dabartis, bet ir praeitis.Vaizdinė atmintis – informacijos įsiminimas, laikymas ir atsiminimas vaizdinių pavidalu. Vaizdinys yra šiuo metu nesuvokiamo objekto vaizdas. Pagal modalumą (vaizdinius, gautus iš skirtingų jutiminių sferų) vaizdinė atmintis yra skirstoma į regimąją, girdimąją, lytėjimo, uoslės ir skonio. Regimoji ir girdimoji atmintis yra paplitę labiausiai. O lytėjimo, uoslės ir skonio atmintis intensyviai vystosi ypatingos veiklos sąlygomis, pvz., degustatorių ar kaip kompensacinė, esant tokiems sutrikimams kaip aklumas ir aklumas-kurtumas.
Žodinė-loginė (verbalinė) atmintis – žodžių, sąvokų, teiginių ir jų grupių įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas. Žodinei-loginei atminčiai yra būdingas sudėtingas medžiagos perkodavimas, susijęs su atsiribojimu nuo neesminių detalių ir esminės informacijos apibendrinimu. Dėl šios priežasties žmogus įsimena plačios medžiagos, gautos iš žodinių pranešimų, skaitomų knygų, turinį, tačiau tuo pat metu yra visiškai nepajėgus atmintyje išlaikyti jos raidinę-žodinę išraišką. Žodinė-loginė atmintis yra būdinga tik žmonėms, tuo tarpu kai kitos atminties rūšys (motorinė, vaizdinė, emocinė) tam tikra forma stebimos ir gyvūnų tarpe.Septintojo dešimtmečio pabaigoje Atkinson’as ir Shiffrin’as pasiūlė atminties modelį, kuris iki šių dienų išlieka dominuojančiu modeliu atminties tyrimuose. Jie skiria tris atminties komponentus:• Jutiminė atmintis;• Trumpalaikė atmintis;• Ilgalaikė atmintis.Šį atminties modelį būtų galima pavaizduoti taip:

Jutiminėje atmintyje (kiti autoriai ją vadina ikonine, sensorine, tiesiogine atmintimi, sensoriniu antspaudu) labai trumpą laiką laikoma jutimo organų perduota ir jutimiškai apdorota (t.y. suvokta) informacija. Jutiminės atminties funkcija – išlaikyti informaciją laikotarpiui, kurio pakaktų, kad aukštesnieji smegenų centrai “nuspręstų”, ar šis stimulas yra vertas dėmesio, ar ne. Jutiminė atmintis egzistuoja visiems jutimams, tačiau priklausomai nuo jutimo skiriasi jos trukmė ir apimtis. Pvz., regėjimo jutimai čia išsilaiko 0.5s ir apima 9-10 objektų. Klausos jutimui: trukmė – 2s, apimtis – 5 objektai.Trumpalaikėje (operatyvinėje, darbinėje) atmintyje dėmesio verti duomenys iš jutimo organų ir ilgalaikės atminties yra trumpam fiksuojami ir operatyviai pertvarkomi. Trumpalaikė atmintis yra informacijos laikymas sąmonės lauke. Ši atmintis nuo jutiminės skiriasi ilgesniu informacijos išlaikymu (be kartojimų išlaikoma iki 10-20s, kitų autorių nuomone net iki 30s). Trumpalaikėje atmintyje vienu metu gali būti laikomi 7 ± 2 simboliai (“magiškasis septynetas plius minus du” J.Miller, 1956). Tad čia esanti informacija tik preliminariai yra sutvarkoma (organizuojama į prasminius vienetus, įvertinamas informacijos reikšmingumas), nes reikalinga vieta naujai, iš jutiminės atminties ateinančiai informacijai. Vidinio duomenų įvardinimo ir aktyvaus kartojimo (paprastai vidine kalba) dėka informacija iš trumpalaikės atminties perina į ilgalaikę atmintį. Taigi, reikšminga informacija yra kartojama, perkeliama ilgesniam saugojimui, o nevertinga informacija yra išmetama. Trumpalaikėje atmintyje dominuoja garsinis kodavimas (didžioji informacijos dalis čia yra saugoma garsų pavidalu). Kita informacijos dalis įsimenama vaizdų pavidalu ar pagal prasmę. Svarbu paminėti, kad nepaisant ribotos trumpalaikės atminties apimties (t.y. 7 ± 2 objektai), čia galima išlaikyti nemažą medžiagos kiekį. Mat informacija čia yra laikoma ne išskaidyta į mažus vienetus, bet pagal prasmę organizuota į didesnius vienetus. Pvz., gana sudėtinga įsiminti skaičių seką: 4-9-2-8-7-1-5-3-6-1-3-8, tačiau ši užduotis palengvėja, jei medžiaga yra sutvarkoma: 4928-7153-6138.

Skiriamos dvi kartojimo rūšys: palaikomasis (mechaniškas) ir išplečiantis (įprasminamasis). Palaikomojo (mechaniško) kartojimo, kuris turi akustinę – artikuliacinę formą, metu nevyksta duomenų pertvarkymas. Žmogus paprasčiausiai kartoja informaciją, siekdamas ją atsiminti neilgą laiką (pvz. iki rytojaus atsiskaitymo). Tipiškas šio kartojimo pavyzdys yra “kalimas”. Kitas kartojimo būdas- išplečiantis kartojimas, kuris yra pagrįstas laikomos medžiagos įprasminimu, ryšių tarp jos ir ankstesnių patyrimų nustatymu, šios informacijos įtraukimu į asociacinių ryšių sistemą. Toks kartojimas leidžia mums ilgiau ir tiksliau atsiminti informaciją. Tačiau, kad naują informaciją prasminiais ryšiais susietume su jau žinoma, į naują informaciją reikia įsigilinti, gerai ją suprasti – t.y ją apdoroti. Craik ir Lockhart išskiria du informacijos apdorojimo tipus: paviršutinį ir giluminį informacijos apdorojimą. Paviršutinio informacijos apdorojimo atveju dėmesį atkreipiame tik į neesmines, išorines informacijos vieneto savybes (pvz., fizines daikto savybes, žodžio skambesį, išvaizdą ir pan.). Taip apdorojant informaciją, ji yra sunkiau įsimenama. Giluminio informacijos apdorojimo atveju yra įsigilinama į informaciją, suvokiama jos prasmė. Tuomet, kai informacija yra susiejama su asmeniškai svarbiais prisiminimais, giluminis apdorojimas yra efektyviausias. Giluminio apdorojimo metu informacija dažniausiai yra koduojama semantiškai (pagal prasmę), o ne garsiniu ar vaizdiniu būdu (kaip kad trumpalaikėje atmintyje). Taigi, medžiaga gali būti koduojama: 1) pagal prasmę (giluminis apdorojimas); 2) Vaizdiniais (regimasis kodavimas); 3) Informaciją sutvarkant (ją grupuojant ar sudarant hierarchines struktūras). Biologinis trumpalaikės atminties pagrindas yra elektriniai pakitimai, vykstantys nervinėse ląstelėse. Ilgalaikėje atmintyje informacija (žinios mokėjimai, įgūdžiai) išlaikoma ilgą laiką – valandas metus ar visą gyvenimą. Jos apimtis yra neribota.Praradusių atmintį, turinčių galvos smegenų pažeidimų žmonių pavyzdžiai, kai šie žmonės teigia anksčiau neturėję tam tikrų įgūdžių, tačiau atlieka tuos veiksmus tartum įgudę (ar amnezija sergantiems žmonėms prieinamas tam tikras išmokimas), leidžia tvirtinti, kad atmintis yra nevienalytė, jog yra dvi atminties rūšys: sąmoninga ir nesąmoninga. Sąmoningos atminties atveju atsimenamos informacijos vienetas pasirodo sąmonės lauke. Nesąmoninga atmintis yra, kai žmogus atsimena, tačiau sąmoningai nesuvokia, jog tai padarė. Pvz., kartą perskaitę tekstą, amnezija sergantys žmonės antrą kartą jį perskaitys greičiau nors nieko neatsimins.
Sąmoninga atmintis skirstoma į:• Semantinę;• Epizodinę;Semantinėje atmintyje saugomos abstrakčios žinios (faktai, vardai). Epizodinėje atmintyje saugomi konkretūs, asmeniškai patirti įvykiai, dažnai su informacija apie jų vietos ir laiko aplinkybes. Jei įvykiai sukėlė labai ryškias emocijas, juos dažnai atsimename labai detaliai, ryškiai (stiprios emocijos byloja apie šių įvykių asmeninę svarbą). Tačiau kartais šie atsiminimas nebūtinai yra tokie tikslūs, kaip galvoja atsimenantysis. Tuo atveju, kai emocijos yra pernelyg stiprios, jos gali ne pagerinti, o atvirkščiai- užslopinti jas sukėlusių įvykių atsiminimą. Nesąmoninga atmintis, savo ruožtu skirstoma į:• Procedūrinę (įgūdžių);• Paruošiančiąją;• Sąlygotų ryšių (polinkių).Procedūrinė atmintis apima motorinius ir pažintinius įgūdžius. Jos dėka mes galime atlikti sudėtingus veiksmus (pvz., važiuoti dviračiu, vairuoti mašiną), sąmoningai apie tai negalvodami. Paruošiančioji atmintis padeda mums greičiau įsiminti jau matytą objektą. Nors žmogus teigia neatsimenantis šios informacijos, tačiau ją įsimena greičiau už niekad tos informacijos (objekto) nemačiusį žmogų. Prie nesąmoningo atsiminimo priskiriamas klasikinio ir veiksminio (operantinio) sąlygojimo būdu susidaręs sąlyginių ryšių atsiminimas. Pasirodžius tam tikriems stimulams, žmonės tam tikru būdu į juos reaguoja, pasikeičia jų elgesys. Tačiau jie neįsisąmonina šio polinkio. Tiriant žmonių su pažeistomis smegenimis atmintį, paaiškėjo, kad sąmoninga atmintis yra apdorojama Amono rage, o nesąmoninga – evoliuciškai senesnėse smegenų srityse.Atsiminimas Užuominos, padedančios atsimintiAtsimenant informacija yra ištraukiama iš ilgalaikės atminties ir patenka į trumpalaikę. Šiam ištraukimui padeda asociacijos/užuominos/nuorodos. Tai vaizdžiai atsispindi pavyzdžiuose, kai pamačius kokį nors daiktą, mus užplūsta prisiminimai apie su tuo daiktu susijusius įvykius arba“liežuvio galo” fenomeno atveju, kai mes žinome, jog “atsimename” tą daiktą, tačiau niekaip negalime pasakyti jo pavadinimo ir pan. Tokiu atveju dažnai mintyse peržvelgiame panašiai skambančius žodžius (tai byloja apie informacijos užkodavimą ilgalaikėje atmintyje ne tik prasminiu būdu, bet ir pagal skambėjimą).
Kartais informaciją atsiminti padeda grįžimas į pradinį kontekstą. Kuomet įsiminimo ir atsiminimo kontekstai yra panašūs, atsimenamas didesnis informacijos kiekis, bei ji yra tikslesnė. Šis kontekstas gali būti fizinis, emocinis ir fiziologinis. Fizinis kontekstas apima fizinę įsiminimo ir atsiminimo aplinką. Emocinis kontekstas yra emocinės būsenos, nuotaika įsiminimo ir atsiminimo metu. Kai įsiminimas vyksta, esant tam tikrai emocinei būsenai (pakiliai ar liūdnai/prislėgatai), daug lengviau prisimenama, esant analogiškai nuotaikai. Žmonės yra linkę gerus ar blogus įvykius susieti su juos lydinčiom emocijom. Dėl šios priežasties, kuomet gerai jaučiamės, prisimenam gerus įvykius, geriau save vertinam ir taip pratęsiam šią nuotaiką. Ir atvirkščiai: būdami prislėgtos nuotaikos, žmonės prisimena niūrius savo gyvenimo nutikimus. Fiziologinis kontekstas – tai fiziologinės organizmo būsenos įsiminimo ir atgaminimo metu. Fiziologinio konteksto pavyzdžiu gali būti psichoaktyvių medžiagų sukeltos būsenos ir atvejai, kai šių būsenų metu įgyti įgūdžiai (išmokimas) sunkiai prisimenami, medžiagai nustojus veikti, ir vėl atsimenami, kai medžiagos poveikis organizmui atnaujinamas.Kalbant apie atsiminimui trukdančius veiksnius, galima būtų paminėti interferencijos reiškinį. Čia informacijos atsiminimui trukdo kita atmintyje saugoma informacija. Taip nutinka dėl to, kad atmintyje saugoma informacija yra dažnai susijusi prasminiais ryšiais ir vieni informacijos vienetai yra kitų užuominomis. Kai su konkrečia nuoroda siejasi keletas atmintyje saugomų objektų, tai naudojant nuorodą, iš atminties yra ištraukiamas nebūtinai tas reikiamas objektas. Atvejis, kai seniau įsiminta informacija trukdo naujai įsimintos informacijos atsiminimui yra vadinamas proaktyviu trukdymu (proaktyvia interferencija – tai trukdantis ankstesnio mokymosi poveikis naujai informacijai prisiminti). Atvejis, kai naujai įsiminta informacija trukdo seniau įsimintos informacijos atsiminimui yra vadinama retroaktyviu trukdymu (retroaktyvi interferencija – trukdantis naujų dalykų mokymosi poveikis seniau išmoktiems dalykams prisiminti. Pvz.:

Mokosi Mokosi Užduotis: prisiminti Proaktyvus trukdymasprancūzų kalbos ispanų kalbos ispanų kalbą

Mokosi Mokosi Užduotis: prisiminti Retroaktyvus trukdymasprancūzų kalbos ispanų kalbos prancūzų kalbą

Nors praėjus ir ilgam laiko tarpui, žmonės sugeba atsiminti nemažą informacijos kiekį (pvz., po 50m. vis dar atsimena 40% išmoktų užsienio kalbos žodžių ir gramatinių taisyklių), tačiau dalis jos visgi yra užmirštama. Taip atsitinka dėl sekančių priežasčių:• Dalis informacijos, kuri nėra naudojama, spontaniškai nunyksta;• Atmintyje saugoma informacija gali trukdyti atsiminimui;• Informacija yra greičiau užmirštama, kai mes ją traktuojam kaip nereikalingą;• Kartais specialiai stengiamės užmiršti nemalonius dalykus. Geriau atsimename malonius nei nemalonius įvykius.Atminties konstruktyvumas Atmintis nėra pasyvus informacijos saugojimo ir atgaminimo procesas. Atmintis aktyviai organizuoja gautą informaciją. Dėl dalinės informacijos įsiminimo bei jos užmiršimo, atsiminimai yra nepilni, informacijoje yra spragų. Tačiau atmintis papildo nepilnus mūsų atsiminimus, prikonstruoja trūkstamas detales. Į atmintį patekusi informacija čia yra įjungiama į čia jau egzistuojančią struktūrą – į saugomos informacijos visumą. Tad atsimenant tam tikrą informaciją, ji iš atminties ištraukiama kiek pakeista (prie jos kažkas pridėta, kas atitinka turėtą pasaulio vaizdą, bet ko informacijos gabaliuke nebuvo, arba kažkas atimta, kas buvo informacijos gabaliuke, bet neatitinka pasaulio vaizdo).Atsiminimo tikslumą veikia schemos – tai apibendrinti (schematiški) dažnai sutinkamų daiktų, situacijų, žmonių grupių apibūdinimai. Schemų pagalba mes galime ekonomiškai archyvuoti ir saugoti didelius informacijos kiekius. Pvz., mums yra aišku, kas slypi už žodžio “lėktuvas”, tačiau siekdami šią informaciją perteikti žmogui nesusidūrusiam su tokiu žodžiu (objektu) mes sugaištume daug laiko, kol paaiškintume. Mąstydami schemomis mes sutaupome daug laiko.Tačiau nepaisant didelės naudos, schemos (ar stereotipai – schemos apie žmonių grupes) dažnai mažina mūsų atmintis tikslumą. Atsiminimai praranda su schemomis nesuderinamas detales, ir įgyja naujų schemai būdingų detalių.

Atminties gerinimo (įsiminimą lengvinančios) priemonėsMedžiagos kartojimas kuo daugiau kartų mokaisi, tuo geriau atsimeni;Mokymosi paskirstymas – mokymasis turi būti paskirstytas laike, tarp mokymųsi turi būti laiko tarpai;Medžiagos prasmingumas – prasminga besimokančiam medžiaga yra lengviau išmokstama ir ilgiau išlaikoma atmintyje.Pozicijos eilėje efektas – geriausiai išmokstama informacija, nuo kurios buvo pradėta mokytis, ir kuria buvo baigta (vidurinė – prasčiausiai);Konteksto įtaka – geriau atsimenama, kai fizinis, emocinis ir fiziologinis kontekstas yra panašus į mokymosi kontekstą. Jei jie skiriasi, galima juos supanašinti, įsivaizduojant mokymosi kontekstą.Kiekvieno žmogaus atmintis yra individuali, tad patartina ją pažinti ir šios informacijos pagrindu susikurti “metateoriją” apie tinkamiausius įsiminimo ir saugojimo atmintyje metodus.Svarbiausiu ir universaliu veiksniu yra medžiagos įprasminimas, susiejimas su turima informacija (patirtimi). Priemonės, kurių pagalba nauja informacija yra siejama su atmintyje jau saugoma informacija, yra vadinamos mnemoninėmis priemonėmis.Svarbu pažymėti, kad atsiminimo produktyvumas priklauso nuo įsiminimo kokybės. O siekiant kuo geresnės informacijos atgaminimo kokybės, reikalingas darbas su įsimenama medžiaga. Įsiminimo procesą efektyvesniu gali padaryti:• Medžiagos grupavimas. Juk trumpalaikėje atmintyje saugomos informacijos apimtis yra 5-9 vienetai, tačiau šie vienetai gali būti įvairaus dydžio. Tad naudingos bet kokios priemonės, kurios padeda informaciją organizuoti į mažesnį vienetų skaičių. Duomenis galima grupuoti, sudaryti hierarchines struktūras, tad informacijos vienetu jau bus ne atskiras elementas, o visa grupė.• “Locus metodas”. Čia kiekvienas reikiamos išmokti eilės elementas yra susiejamas su kokiu nors kasdienės rutinos objektu (pvz., išdėliojami fiksuotose buto ar kelionės į universitetą vietose). Šie kasdieninės rutinos elementai tampa užuominomis, padedančiomis ištraukti informaciją iš atminties.• Piktogramos kaip pagalbinę priemonę įsimenant. Čia yra skatinama nupiešti piešinėlį, sugalvoti žodį, kuris nebūtų panašus į šį objektą, tačiau padėtų jį įsiminti (piktogramų naudojimas yra ypač efektyvus įsimenant įvairias sąvokas);

• Suvokimo stiprinimas, kai suvokiamas daiktas įsivaizduojamas spalvingu, juokingu, mažesniu ar didesniu nei paprastai, gyvu/judančiu, skaitlingu (padidinti objektų skaičių).• Vaizduotės lavinimas. Fenomenalios atminties žmonių tyrimai parodė juos esant puikios vaizduotės (šie žmonės pasakodavo, kad jiems įsimenant į galvą tiesiog “plūsta” įvairūs vaizdiniai). Čia vėl galima sugalvoti įvairiausių užduočių, pvz., įsimenant daiktą galima duoti užduotį jį įsivaizduoti 3 skirtingais pavidalais (pvz., kėdė: supamoji, antikvarinė, ofiso);• Visapusiškas medžiagos suvokimas. Kaip pavyzdį galime pateikti obuolį; jį įsimindami mes bandome jį pajusti visomis juslėmis: matome jo vaizdą, uodžiame jo kvapą, lytėjimu įvertiname jo paviršių, juntame jo skonį ir klausome, kokį garsą skleidžia kandamas ar krentantis nuo obels obuolys. • Visų atminties rūšių lavinimas. (tai galima daryti įvairiausiais būdais į pagalbą pasitelkiant kūrybiškumą) (pvz., pateikiant užduotį, atpažinti apčiupinėjamos monetos vertę, prašant prisiminti įvairių daiktų-citrinos, duonos ir kt.- skonį).