SOCIALINĖS APSAUGOS POLITIKOS ĮGYVENDINIMO TEORINIAI ASPEKTAI

TURINYS
ĮVADAS

I.SOCIALINĖS APSAUGOS SAMPRATA IR JOS VAIDMUO SOCIALINĖJE POLITIKOJE

II.SOCIALINĖS POLITIKOS MODELIAI

III.SOCIALINĖS APSAUGOS STRUKTŪRA

IV.LIETUVOS SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMOS STRUKTŪRA:

4.1.Privalomas socialinis draudimas.
4.2.Socialinės paramos sistema:
4.2.1.Socialinės paramos organizavimas, valdymas ir finansavimas
4.2.2.Socialinės paramos teikimo principai ir būdai
4.2.3.Socialinės pašalpos ir piniginės išmokos
4.2.4.Socialinės paslaugos ir socialinė globa

V.IŠVADOS
VI.LITERATŪRA

ĮVADAS

Socialinė apsauga – viena iš svarbiausių veiklos sričių ir reikalaujanti bene daugiausiai dėmesio ir biudžetinių lėšų. Nuo socialinės apsaugos politikos įgyvendinimo veiklos efektyvumo labiausiai priklauso piliečių nuomonė apie valdžios institucijų darbą. Teisingai vykdoma socialinės apsaugos politika yra svarbus kiekvienos demokratinės valstybės saaugumo ir stabilumo garantas.
Ssocialinė politika daugelyje literatūros šaltinių apibrėžiama kaip valstybės vykdomas pajamų paskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių ir socialinių grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės.
Darbo tikslas- bendrosios ir Lietuvos socialinės apsaugos politikos analizė.
Kad pasiekti tikslą išsikėliau šiuos uždavinius:
§ Pateikti socialinės apsaugos ir socialinės politikos sampratą;
§ Apibūdinti socialinės politikos modelius;
§ Pateikti bendrosios socialinės apsaugos struktūrą;
§ Išanalizuoti Lietuvos socialinės apsaugos sistemos struktūrą.

Darbą sudaro keturi dideli skyriai. Ketvirtas skyrius susideda iš keleto poskyrių. Darbe naudojau
Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įsstatymų, knygose bei interneto puslapiuose pateiktą informaciją.

I. SOCIALINĖS APSAUGOS SAMPRATA IR JOS VAIDMUO SOCIALINĖJE POLITIKOJE

Socialinės apsaugos terminas pirmą kartą buvo pavartotas JAV įstatymų leidyboje prezidento Franklino D. Roosevelto administracijai 1935m. priimant JAV Socialinės apsaugos įstatymą. Socialinė apsauga gali būti įv

vairi. Todėl tyrinėtojai ir dabar tebeieško socialinės apsaugos apibrėžimo.
Pasaulyje socialinės apsaugos sąvoka interpretuojama įvairiai. “Be to yra šalių, kuriose apskritai neegzistuoja socialinės apsaugos sąvoka. Šiose šalyse manoma, kad tokios sąvokos kaip “socialinis draudimas”, “socialinė parama” ir pan. yra nepakankamai tarpusavyje susijusios, kad jas galima būtų sujungti į vieną platesnę ir apibendrinančią sąvoką “socialinė apsauga”. [2;11]
Kartais bandoma apibrėžti, kad socialinė apsauga yra politikos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus. Tarptautinė darbo organizacija (Intenational Employment Organisation] siūlo tokį socialinės apsaugos apibrėžimą: “Tai apsauga, kurią visuomenė, naudodama įvairias priemones, teikia savo nariams, nuo ekonominių ir socialinių nelaimių, kurias gali sukelti žymus darbo užmokesčio sumažėjimas ar jo mokėjimo nutraukimas dėl ligos, motinystės atostogų, suluošinimo daarbe, nedarbo, negalės, senatvės ir mirties. Ji apima taip pat medicininę priežiūrą ir paramą šeimoms su vaikais”. [3;134]

Naujesnius socialinės apsaugos apibrėžimus pateikia S.Sienfildas ir I.Berghmanas. S. Sinfieldas socialinę apsaugą, panašiai kaip ir sveikatos, apibūdina situaciniu požiūriu, t.y. kaip visapusišką žmogaus apsaugą nuo lėšų praradimo.
Savo ruožtu I. Berghmanas (Berghman) socialinę apsaugą suvokia kaip žmogaus apsaugą nuo žalos jam pačiam.

D. Pieters sako, jog tokia socialinės apsaugos apibrėžimų įvairovė nėra blogas reiškinys, tačiau įvairias socialinės apsaugos sistemas visada reikia lyginti atsargiai. [2;12]

Darbe va
adovausiuosi tokia socialinės apsaugos samprata: “Socialinė apsauga – konkrečios situacijos atveju suteikiamų priemonių visuma, kurios reikalingos minimaliam (normaliam) žmogaus pragyvenimo lygiui pasiekti.

Daugelyje literatūros šaltinių socialinė politika apibrėžiama kaip valstybės vykdomas pajamų paskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių ir socialinių grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės.

“Socialinė politika – visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės; apima socialinę apsaugą bei priemones, taikomas užimtumo, mokymo bei aprūpinimo būstu srityse. [2;77]

Lietuviai autoriai, kaip pvz. J.Matakas, socialinę politiką apibūdina taip “Socialinė politika – tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas priklausomai nuo pajamų praradimo arba nemokamas socialinių paslaugų teikimas piliečiams. [4;395]
Valstybės vaidmuo yra svarbiausias priimant įstatymus, kuriais ir reguliuojama socialinė politika. Dažniausiai šią politiką nulemia materialinė gamyba, nevienodas išsivystymas ir civilizacijos raida. Priemonės ir tikslai dažniausiai priklauso nuo kiekvienos šalies valdžios politinės –ideologinės orientacijos. Socialinės politikos vietą bei vaidmenį visuomenės gyvenime rodo šios ypatybės:
§ socialinę politiką sąlygoja nacionalinių pajamų dydis; ji nėra savarankiška, o priklauso nuo visuomenės ekonominės veiklos rezultatų;
§ socialinės politikos įgyvendinimas daro grįžtamąjį poveikį liaudies ūkiui, kitų gyvenimosferų raidai;
§ socialinė politika yra piliečių požiūrio į valstybę, valdančiąsias ir opozicines partijas formavimo priemonė. [15;205]
Paprastai socialinė politika realizuojama per socialinio draudimo, aprūpinimo ir globos principus.

Valstybė disponuoja dideliais finansais ir materialiniais ištekliais. Vakarų Europos valstybių vyriausybės perskirsto ik
ki pusės bendrojo nacionalinio produkto ir socialinėms reikmėms skiria daugiau pusės metinio biudžeto. Valstybinio reguliavimo priemonės padeda koreguoti konkurencinės rinkos mechanizmo veikimą ir švelninti jos pasekmes ekonomikai bei kitoms visuomenės gyvenimo sritims.

Moderni valstybė yra ta, kurioje veikia laisva rinkos ekonomika ir iškilus būtinybei valstybė stengiasi teikti socialinę apsaugą. Rinka aptarnauja didžiąją dalį žmonių produktais ir paslaugomis. Kai rinka tobula, veikia sveika konkurencija (pasiūla – paklausa). Laisvos rinkos sąlygomis žmogus turi galimybę tapti turtingu, dirbdamas ir rodydamas iniciatyvą. Tačiau vien rinka negali užtikrinti visiems žmonėms vienodų galimybių, nes rinkoje veikia tie, kurie sugeba dalyvauti ir laimėti. Rinkos ekonomikos sąlygos išryškina žmonių grupes, kurioms socialinė apsauga tampa itin svarbi.

Valstybės priedermė — pasirūpinti tais, kurie savo jėgomis negali ar nesugeba išlikti rinkoje ir dėl to greta rinkos būtini ir valstybinio reguliavimo metodai. Valstybė, panaudodama biudžetą, perskirsto nacionalinį produktą taip, kad žymi turtingų ir mokių piliečių pajamų dalis skiriama neturtingųjų rėmimo programoms.
Socialinės apsaugos išmokoms reikia gana nemažai pinigų. Tam tikslui socialinės apsaugos sistema numato būtinų fondų surinkimą. Socialinės apsaugos sistemos ar schemos biudžetą nustato politinė valdžia arba institucija, administruojanti tą sistemą ar schemą. Savaime suprantama, kad kuo daugiau valstybinių lėšų yra skiriama sistemai ar schemai finansuoti, tuo daugiau vyriausybė jas kontroliuoja.

Dauguma socialinių draudimo sistemų yra be
ent iš dalies finansuojamos iš įmokų, kurias moka patys apdraustieji ir jų darbdaviai . Įmokų procentą (arba įmokų dydį) nustato vyriausybė arba socialinės apsaugos institucija, administruojanti socialinio draudimo schemą.
Valstybė dalinai kompensuoja darbdaviams mokesčių išrinkimą į biudžetą kitais būdais. Pavyzdžiui, gelbsti stambiausias bankrutuojančias kompanijas, suteikdama lengvatinius kreditus, finansuodama mokslinius-tiriamuosius ir bandomuosius – konstruktorinius darbus, suteikdama užsakymus; pirkdama firmų produkciją; sudarydama palankias tarptautinių ekonominių ryšių sąlygas ir t.t. Taigi valstybė disponuoja plačia socialinių paslaugų sistema, kuri padeda mažinti socialines problemas.

II. SOCIALINĖS POLITIKOS MODELIAI

Valstybės socialinių paslaugų sektoriaus egzistavimas turėjo įtakos “gerovės valstybės” termino atsiradimui. “Gerovės valstybės” esmė – valstybės kaip pagrindinio visuomenės transformavimo, asmens laisvių, žmogaus teisių, socialinio teisingumo ir socialinės lygybės gynimo instituto prasmės suvokimas”.[4;396] Šis “Gerovės valstybės” modelis sukurtas Vakarų Europoje, kurio pagrindinės funkcijos yra socialinės lygybės įtvirtinimas, standartinių rizikų (bedarbystė, profesiniai susirgimai) mažinimas bei socialinė parama. [4;414]
Valstybė teikia ir administruoja paslaugas ir pašalpas, tačiau kartu į socialinę politiką įtraukia privačią ir kolektyvinę paramą. Ta parama privalo būti periodiškai apibrėžta ir institucionalizuota. Perskirstymo problemos supratimas ir sprendimo kelių pasirinkimas leidžia išskirti tokius socialinės gerovės modelius:
1. Liberalųjį modelį, kuris numato valstybės atsakomybę už socialinės apsaugos tinklo sukūrimą labai žemame lygyje. Siekiama visuomeninius fondus naudoti ypač efektyviai, socialinę paramą teikiant žmonėms, kurie patiria didžiausią nepriteklių ir tik įvertinus kiekvieną konkretų atvejį. Dirbantieji gali susiorganizuoti paramą sau šeimos viduje, per rinką arba per privatų draudimą bei santaupas.
2. Korporatyvinį modelį, kuris garantuoja darbuotojui stabilų gyvenimo lygį. Darbuotojas ligos ar nedarbo atveju turi individualiai gelbėtis. Lygybė reiškia pajamų sumažėjimo rizikos paskleidimą. Socialinė politika remiasi privalomu socialiniu draudimu, nustatytu valstybės įstatymais, kurie reikalauja ir darbo rinkos dalyvių (darbuotojų ir darbdavių) susitarimo dėl socialinės politikos.
3. Socialdemokratinį modelį, kuriame lygybė suvokiama kaip pajamų perskirstymas, o ne jų išsaugojimas. Socialinė gerovė laikoma piliečio teise. Siekimas sukurti lygybę sąlygojo stiprią valstybės intervenciją į pajamų perskirstymą ir paslaugų teikimą. Socialinė apsauga finansuojama per valstybės biudžetą, o teisė į aprūpinimą taikoma visiems visuomenės nariams (universalizmo principas). Šis modelis dar vadinamas skandinaviškuoju arba instituciniu .
4. Katalikiškąjį modelį, kuris remiasi krikščioniškuoju socialiniu mokymu, pagal kurį artimiausia instancija turi suteikti paramą vargstančiam. Pirmiausia pats individas turi rūpintis savimi, o jeigu jis nepajėgu – atsakomybės imasi šeima, kaimynai, vietinė bendruomenė, apimanti bažnyčią ir pasaulietines organizacijas. Tik paskutinėje vietoje numatoma valstybės parama. Be abejo, tvirta šeima dažnai bus patikimiausia užuovėja nuo socialinės rizikos. [4;396-397]
Pietų Europos šalyse (Ispanija, Prancūzija, Italija) stipresnės katalikybės tradicijos, todėl ten vyrauja katalikiškas modelis. Tose valstybėse socialinės išlaidos mažesnės, bet labiau pabrėžiama šeima ir privati labdara. Šiaurės Europos šalys (Danija, Norvegija, Olandija, Švedija, Suomija) remiasi socialdemokratiniu arba instituciniu modeliu. Ekstensyvi ir išlaidi valstybė dominuoja socialinėje sferoje. Bet šiose šalyse yra stiprūs ir korporatyvinio modelio požymiai, t.y. nors transferai remiasi ne dalyvavimu darbo rinkoje, kaip yra korporatyviniame modelyje, bet pajamų kompensavimas naudojamas kaip ir pastarajame. Vokietija yra korporatyvinio modelio pavyzdys. Pagrindiniai socialinės apsaugos veikėjai yra įmonės ir profsąjungos. Instituciniai perskirstymo elementai taikomi tiems, kurie lieka už korporatyvinė paramos ribų ir parama jiems teikiama pajamų įvertinimo pagrindu. Anglijoje korporatyvinė struktūra silpnesnė negu kitose Europos šalyse, bet atitinkamai stipresnis institucinis perskirstymas. Pilietybė yra socialinės paramos gavimo sąlyga. Laikomasi lygių galimybių ir kuo mažesnio ideologijos kišimosi į rinką. Socialinis aprūpinimas yra žemo lygio. Visa tai būdinga liberaliam modeliui.
Skandinavijos šalys (Norvegija, Švedija, Suomija) — vienos mažiausių valstybių, bet pagal savo ekonominį socialinį pajėgumą, bendrą nacionalinį turtą vidutiniškai vienam gyventojui priskiriamos prie labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Skandinavijos valstybėms, palyginti su kitomis socialinės gerovės šalimis yra būdingi dvylika išskirtinių bruožų:
· Socialinės gerovės institucijose valstybė atlieka kur kas didesnį vaidmenį negu kitose šalyse: pavyzdžiui, valstybė garantuoja pensijas ir nemokamą sveikatos apsaugą visiems gyvenantiems šalyje, o paslaugų administravimas yra atiduotas provincijoms arba vietiniams valdžios organams.
· Jos turi, palyginti su kitomis šalimis, didesnę dalį darbo jėgos dirbančios socialinėje, sveikatos apsaugos ir švietimo srityje (apie 30% visų dirbančiųjų).
· Didesnė dalis visuomeninių institucijų darbuotojų dirba socialinėje ir švietimo srityje. Apie 90% jų dirba visuomeniniame sektoriuje, kai kitose Europos šalyse šis skaičius siekia 40- 80%, o JAV – 45%.
· Socialinės gerovės sistemos pasižymi bendresnio pobūdžio organizacinėmis struktūromis, pvz., centralizuotai organizuota pensijų, ligos išmokų (Norvrgija), išmokų vaikams ir sveikatos apsaugos paslaugų tvarka (šias paslaugas teikia vietinės valdžios institucijos).
· Valstybės institucijų vaidmuo yra stipresnis negu kitose Europos šalyse. Skandinaviškos visuomenės yra labiau tolerantiškos valstybės atžvilgiu.
· Socialinės gerovės sistemos yra universalios, t.y. jos apima visus gyventojus arba visas piliečių grupes; kiekvienam gyventojui priklauso senatvės pensija, kai sulaukiama atitinkamo amžiaus, nepriklausomai nuo to, ar gyventojas dirbo, ar ne, kiekviena šeima, auginanti vaikus, gauna pinigines išmokas; kiekvienas gyventojas naudojasi pačiomis geriausiomis medicinos paslaugomis, nepriklausomai nuo pajamų, socialinės padėties ar kitų socialinių ar asmeninių savybių.
· Socialinės teisės yra paremtos pilietybe, nors užtenka gyventi šalyje (netgi neturint šalies pilietybės); socialinės teisės nepriklauso, kaip daugelyje žemyninės Europos valstybių, nuo dalyvavimo rinkoje.
· Socialinės gerovės institucijos nesiremia darbinėmis grupėmis. Asmenys, kurie gauna dideles pajamas, yra integruoti į tą pačią sistemą kaip ir tie, kurie gauna mažas pajamas arba visai jų neturi. Čia nėra lyčių nelygybės ir tai atsispindi mokant socialines išmokas.
· Gerovės institucijose mokamos ir piniginės išmokos, ir suteikiama kur kas daugiau socialinių paslaugų nei kitose Europos šalyse. Tai ir vaikų darželiai, ir slaugos namai, ir pagyvenusių žmonių namai.
· Nedarbo likvidavimas — vienas svarbiausių tikslų Šiaurės valstybėse. Dirbančiųjų moterų yra daugiausiai tarp išsivysčiusių šalių. Norvegijoje nedarbas tesudaro 3%. Vykdoma aktyvi darbo rinkos politika: stengiamasi bedarbius greičiau įdarbinti, o ne mokėti jiems pašalpas.
· Socialinės gerovės politiką remia visuomenė. Rinkėjai svarbiausiomis laiko socialinės gerovės, sveikatos apsaugos, priežiūros senatvėje problemas.
Taigi socialinės gerovės sistemai būdingas spartus ekonomikos augimas, pažangi užsienio politika, teisingesnis paskirstymas ir socialinė taika. Skandinavijoje daugelis problemų (nusikalstamumas, alkoholizmas, narkomanija, nedarbas, vienišos motinos ir tėvai, skurdas) yra mažesnio lygio. Socialinė ir pajamų politika labiau orientuota į lygybę, todėl formuojasi didesnis socialinis vienalytiškumas, socialinis ir politinis stabilumas, geresnė kriminogeninė padėtis.
Socialinis saugumas Vokietijoje visada turėjo pirmenybę prieš lygybę. Vokietijoje reiškėsi galimybių, o ne rezultatų lygybė, todėl socialinės politikos principai yra šie:
· Solidarumas, kai pasiekiamas asociacijų įsipareigojimas padėti savo nariams.
· Papildomumo principas, kai šalia pagrindinių leidžiama veikti mažiems socialinės paramos junginiams.
· Įsipareigojimas padėti pačiam sau.
Socialinė valstybė apibrėžta 1949 m. Konstitucijoje. Valstybė prisiima įsipareigojimą užtikrinti pakankamą pragyvenimo lygį ir socialinį teisingumą, įskaitant pajamų saugumo užtikrinimą, įsidarbinimo teisės saugumą ir perkamosios galios užtikrinimą.
Socialinio saugumo sistemą šiuolaikinėje Vokietijoje galima laikyti trijų svarbiausių principų sistema, kurią sudaro socialinis draudimas, socialinė parama ir socialinis sulyginimas bei socialinė gerovė. Socialiniam draudimui priklauso sveikatos draudimas, draudimas nelaimingų atsitikimų atveju, pensinis draudimas ir nedarbo draudimas. Socialinei paramai ir socialiniam sulyginimui priklauso parama karo aukoms, smurto aukoms, taip pat parama vaikams ir gyvenamojo ploto išlaikymui. Gerovės sistemai priklauso parama jaunimui, sveikatos paslaugos ir vadinamoji socialinė parama neįgaliesiems. Socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir dirbančiųjų, tuo tarpu socialinė parama, socialinis sulyginimas, pavyzdžiui, parama aukoms, finansuojama iš mokesčių valstybei. Gerovės principas taikomas tik tuo atveju, kai asmens šeima, kaimynai, pačios galinčios padėti grupės ir savanorišką gerovę taikančios organizacijos nebeįgali padėti. Tik tada, kai nebėra jokios alternatyvos, paramą suteikia valstybė. Tai pavadinta subsidiarystės principu.
Amerikietiškas modelis pripažįsta rinkos stichiją. Vyriausybės Amerikoje vaidina labai nereikšmingą vaidmenį skirstant gėrybes. Žmogus turi rūpintis savo gerove pats, valdžia jam gali padėti tik išskirtiniais atvejais. Socialine politika JAV siekiama padėti tik tiems žmonėms, kurie patys visiškai nesugeba išspręsti savo problemų. JAV socialinės programos buvo ir yra taikomos tik senyvo amžiaus žmonėms, fiziškai ar psichiškai nepilnaverčiams asmenims. Vyrauja klasikinis liberalizmas, kai pasikliaujama rinkos savireguliacija ir ypač akcentuojamas individualizmas. Politine tokios kultūros išraiška galima laikyti pagrindinių JAV politinių partijų – respublikonų (konservatyvizmo tradicija) ir demokratų (liberalizmo tradicija) veiklą.
Vakarų politologai laikosi dviejų požiūrių, tipologizuodami visuotinės gerovės valstybes. Pirmieji išskiria idealius tipus, o antrieji tiria atskirą valstybę ar valstybių grupę pagal joms būdingas savybes. Pirmasis klasifikacines schemas, nenurodydamas konkrečių šalių, pateikė anglų politologas R. Titmus. Jis išskyrė tokius modelius:
1. Marginalinį (liekamojo pobūdžio) – JAV.
2. Socialinę politiką, priklausančią nuo pramonės išsivystymo lygio – Vokietijoje.
3. Institucinį modelį – Didžiojoje Britanijoje ir Skandinavijoje.
R. Titmus klasifikacija skiriasi nuo aukščiau nagrinėtos tuo, jog nepažymimas katalikiškas modelis.
III. SOCIALINĖS APSAUGOS STRUKTŪRA

Socialinė apsauga strukrūrizuojama pagal socialinius pavojus. Tačiau kai kurių pavojų padariniai ir pagalbos priemonės yra labai artimos, todėl jos jungiamos kartu. “Pagal 1952 m. birželio 28 d. Tarptautinės darbo organizacijos konferencijoje priimtą konvenciją Nr. 102 “Socialinė apsauga (Minimalūs standartai)” socialinės apsaugos sritis yra suskirstyta pagal teikiamas pensijas ir pašalpas organizaciniais bei funkciniais tikslais į tokias šakas:
· senatvės, invalidumo ir našlystės (maitintojo netekimo) pensijos;
· ligos ir gimdymo pašalpos bei medicininė pagalba;
· išmokos nelaimingų atsitikimų darbe atvejais;
· nedarbo pašalpa;
· pašalpa šeimai.
· globa ir būtiniausių pragyvenimo išteklių užtikrinimas. [3;135]
Nors kiekvienos iš šių šakų išmokomis siekiama apsaugoti asmenis nuo skirtingų pavojų, visos jos turi keletą bendrų bruožų. Pirma, visi šie pavojai, išskyrus nedarbo pašalpą, turi tam tikrą biologinį aspektą, t.y. susiję su liga, nelaimingu atsitikimu darbe, motinyste, senatve, mirtimi ar šeimos padidėjimu. Antra,visi pavojai sąlygoja darbuotojų darbo užmokesčio sumažėjimą, praradimą ar papildomų išlaidų atsiradimą. Trečia, visi šie pavojai gali būti suskirstyti į tam tikras kategorijas pagal jų rūšį, pavyzdžiui liga, motinystė ir nedarbas.
Socialinė apsauga vykdoma vadovaujantis trimis pagrindiniais principais:
· Nuopelnų principas. Pagal jį teisė į apsaugą ir apsaugos dydis priklauso nuo asmens išankstinio įnašo (įmokos) į socialinės apsaugos sistemą. Įmoka paprastai nustatoma procentine dalimi nuo buvusio darbo užmokesčio, kuris savo ruožtu atspindi, ar/ir kiek asmuo įdėjo pastangų dalyvaudamas darbo rinkoje iki susidūrimo su socialine rizika.
· Kategorijos principas. Jis reiškia, kad remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategorijai (seni žmonės, vaikus auginančios šeimos ir pan.). Kategorijos nustatomos atsižvelgiant į tai, ar joms gali grėsti pragyvenimo sunkumai ir skurdas. Tačiau susitaikoma su tuo, kad ne kiekvienas į tą kategoriją patekęs asmuo skursta.
· Stokos arba skurdo principas. Pagal jį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami. Tai ištiriama kiekvienu atveju prieš nusprendžiant suteikti socialinę paramą.
Pagal išvardintus principus visą socialinę apsaugą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis: įmokines išmokas ir paslaugas – socialinį draudimą, neįmokinę socialinę paramą, teikiamą patikrinus pragyvenimo šaltinius, ir neįmokines kategorines išmokas, teikiamas netikrinant pretendento pajamų ar pragyvenimo šaltinių. Pastarosios dar vadinamos demograntais.
Taigi tos trys socialinės apsaugos dalys skiriasi dviem savybėmis – įmokų buvimu ar jų nebuvimu ir pragyvenimo šaltinių tikrinimu ar jų netikrinimu. Socialinis draudimas remiasi pretendentų išankstinėmis įmokomis, tačiau išmokos skiriamos neatsižvelgiant į jų skyrimo metu gaunamas pajamas ar kitus pragyvenimo šaltinius.Socialinė parama ir demograntai panašūs tuo, kad jų finansavimas remiasi bendrosiomis valstybės pajamomis, tačiau išmokų mokėjimo kriterijai skirtingi. Pirmoji remiasi pragyvenimo šaltinių tikrinimu, o demograntams tai netaikoma.
Socialinis draudimas pagrįstas kontrakto principu. Asmuo gali tikėtis išmokos socialinio pavojaus atveju, jeigu jis iš anksto dalyvavo socialiniame draudime ir savo arba darbdavio įmokomis prisidėjo prie sistemos finansavimo. Todėl dažnai ir pasakoma, kad socialinis draudimas remiasi nuopelnų principu. Kiti pagrindiniai socialinio draudimo bruožai seka iš jo pagrindinio principo:
· jis finansuojamas įmokomis, kurias paprastai moka darbdaviai ir darbuotojai, tačiau šiais laikais dažnai prisideda ir valstybė. Nelaimingų atsitikimų darbe draudimo programas paprastai finansuoja tik darbdaviai;
· pajamos suformuoja specialius autonomiškus valstybės biudžeto atžvilgiu fondus, iš kurių mokamos pensijos ir pašalpos bei padengiamos administravimo išlaidos;
· fondų administravimas irgi yra autonomiškas valstybinės valdžios atžvilgiu;
· rezerviniai fondai, kurių laikinai nereikia išmokoms finansuoti, yra investuojami, siekiant uždirbti papildomų pajamų;
· dalyvavimas jame yra privalomas, išskyrus kai kurias išimtis;
· teisę į išmoką užtikrina sumokėtos apdraustojo ir/arba jo darbdavio įmokos;
· įmokų ir išmokų dydžiai susieti su apdraustojo asmens uždarbiu.
Socialinio draudimo prigimtis yra dvejopa. Viena vertus, jo išmokos “nusiperkamos” išankstinėmis įmokomis. Tuo jis panašus į komercinį draudimą. Kita vertus, įmokų ir išmokų dydžių priklausomybė nėra labai griežta. Priešingai, socialiniame draudime yra galimas perskirstymas iš didesnes pajamas gavusiųjų neturtingesnių naudai. Tuo socialinis draudimas skiriasi nuo komercinio, tuo jis panašus į socialinę paramą ir tuo, pasireiškia visuomenės solidarumas. Taigi socialinis draudimas yra kiek sudėtingesnis instrumentas tiek už paprastą paramą, tiek už komercinį draudimą.
Nuo socialinio draudimo prasidėjo šiuolaikinės socialinės apsaugos raida. Socialinio draudimo sistema pirmiausia buvo įvesta Vokietijoje 1883–1889 m., valdant kancleriui O. Bismarkui. “Bismarko modelis – tokia socialinė apsaugos sistema, sukurta pagal Vokietijos valstybės vadovo Oto Bismarko (Otto von Bismarck, 1845-1898) pasiūlymus, kai valstybės tikslas yra rūpintis visų gyventojų gerove, ypač palaikant labiausiai remtinus gyventojus ir pasitelkiant tam tikras institucijas bei bendruomenės išteklius.[1;13] 1883 m. buvo įvestas draudimas ligos atveju, kurį tvarkė savitarpio paramos fondai.
Vokietijos pavyzdžiu pasekė ir kitos Europos šalys, Lotynų Amerika, JAV ir Kanada, o po Antrojo pasaulinio karo — Afrika, Azija ir Karibų baseino šalys. Socialinis draudimas plėtėsi ne tik geografiniu požiūriu, jis aprėpė vis daugiau socialinių rizikų ir gyventojų sluoksnių. Be sveikatos, senatvės, nelaimingų atsitikimų darbe, vėliau atsirado invalidumo, maitintojo netekimo, ligos ir motinystės, nedarbo, o pastarąjį dešimtmetį jau ir slaugos draudimas.
Tokia socialinio draudimo ekspansija nesunkiai suprantama turint galvoje jo kontraktinį principą. Žmonės pretenduoja į išmokas ne kaip į labdarą, o kaip į išankstinėmis įmokomis nusipirktą apsaugą. Jie nereikalauja apsaugos vien tik iš turtingesniųjų, todėl nesulaukia ir didelio pastarųjų pasipriešinimo.
Socialinė parama remiasi stokos principu — asmeniui suteikiama pagalba, jeigu jis neturi lėšų pragyvenimui ir yra nepajėgus pasirūpinti savimi. Neįmokinės socialinės paramos atveju jokių išankstinių nuopelnų iš jo nereikalaujama, tačiau patikrinama, ar tikrai jis nepajėgus savarankiškai išsiversti. Kiti socialinės paramos bruožai:
· visos išlaidos dengiamos iš valstybės ar savivaldybės biudžetų;
· įvertinant poreikį, atliekami lėšų ir/arba turto testai, kuriuose atsižvelgiama į turimas pajamas ir išteklius;
· pašalpa nustatoma tokio dydžio, kad padidintų visas pareiškėjo pajamas iki moinimalaus lygio, kuris tuo metu visuomenėje pripažįstamas būtinu minimaliam pragyvenimui, bet jis nesiejamas su ankstesnėmis jo pajamomis ar buvusiu pragyvenimo lygiu.
Socialinės paramos ištakos siekia viduramžių “pagalbos vargšams” įstatymus, apie kuriuos daugiausia žinoma iš Anglijos istorijos. Modernioji visuomenė juos dažnai laiko žeminančiais nelaimingus žmones, kurie prieš susilaukdami pagalbos savo skurdumą turi įrodyti.
Tarptautinė darbo organizacija (International Employment Organisation) dar 1942 m. socialinę paramą apibrėžė taip: “Tarnyba arba schema, kuri asmenims teikia teisę į mažas išmokas, kurios yra pakankamo dydžio patenkinti minimalius poreikius ir finansuojamos iš mokesčių”. [3;138]
Skirtumas tarp socialinio draudimo ir socialinės paramos gali būti nusakomas taip: kiekvienas apsidraudęs žmogus, patekęs į socialinės rizikos situaciją, turi teisę gauti socialinio draudimo pašalpą ar pensiją be jokio papildomo jo lėšų patikrinimo, t.y. nepriklausomai nuo to, ar iš tiesų tuo konkrečiu momentu be socialinio draudimo išmokos jis negalėtų išsiversti. Tačiau tikrinama, ar asmuo buvo prieš tai apdraustas, ar mokėjo (arba už jį buvo mokamos) įmokas į draudimo fondą. Tuo tarpu kiekvienas, pretenduojantis gauti socialinę paramą, turi būti pasiruošęs testui, kurio metu tikrinama, ar jo pajamos pakankamai mažos. Kartais patikrinama ir tai, ar jis darė tam tikras pastangas savarankiškoms pajamoms gauti.
Realioje tikrovėje kartais naudojamos socialinės apsaugos programos, kurias sunku tiksliai priskirti kuriai nors vienai iš aptartų dalių.
Pirmiausia tai pasakytina apie kategorines pašalpas. Kategorines išmokas galima vertinti kaip supaprastintą socialinę paramą skurstantiems. Vietoj kiekvieno asmens ar šeimos, pretenduojančių į socialinę paramą, pajamų ir gyvenimo sąlygų tikrinimo daroma prielaida, kad tam tikros asmenų ar šeimų kategorijos paprastai gyvena nepasiturinčiai: labai senyvo amžiaus asmenys, šeimos, auginančios daug vaikų ar globojančios vaiką – sunkų ligonį, vieniša motina, auginanti nepilnamečius vaikus. Tuomet paprasčiau įteisinti tam tikro dydžio paramą tokioms asmenų kategorijoms. Jeigu tą paramą gaus ir vienas kitas, galintis be jos išsiversti, tos papildomos išlaidos bus mažesnės už sudėtingas kiekvieno atvejo tikrinimo procedūras.
Į socialinį draudimą kartais įtraukiami ir tie asmenys, kurie neturi darbo pajamų, neturi darbdavio, tačiau tam tikros veiklos užsiėmimo laikotarpiu jie laikomi apdraustais ir gali pretenduoti į išmoką nemokėję įmokų. Tai gali būti studentai, vaikus auginančios motinos, labai mažas pajamas turintys savarankiškai dirbantys asmenys, kariai.
Paprastai socialinis draudimas ir socialinė parama tarpusavyje įvairiai derinama. Beveik visos pagrindinės socialinės rizikos gali būti įtrauktos į socialinį draudimą, o socialinė parama veikia kaip apsauginis tinklas, kuris apsaugo suteikus paramą tiems asmenims, kuriems socialinio draudimo reikalavimai neįveikiami arba jo suteikiamos išmokos per menkos. Gali būti ir toks derinys, kai socialinei paramai skiriamas svarbesnis vaidmuo aprėpiant dideles gyventojų grupes ar socialines rizikas, daug mažiau erdvės paliekant socialiniam draudimui.
Trumpai apžvelgsiu apie pasaulyje ryškėjančias tendencijas socialinės apsugos srityje.
Demokratinėje valstybėje tikimasi, kad valdžia būtų atskaitinga visiems visuomenės piliečiams. Dabar piliečiai daugiau traktuojami kaip klientai ar vartotojai, gaunantys tam tikras paslaugas. “Piliečių kolektyvo socialinių teisių apimtis mažėja, vis dažniau pirmenybė teikiama individualiam vartotojui, kuris gali susimokėti už teikiamas paslaugas, nei tiems, kurie dėl savo finansinės padėties negali naudotis tomis paslaugomis. [16; 603]
Komercinės atsiskaitomybės formos tendencija – orientacija į individualius vartotojus rinkoje, o ne į kolektyvą – visuomenę. Individualus vartotojas moka vartojamąjį mokestį pagal paslaugos teikimo kainą. Tokia sistema teisiškai negina ekonomiškai neprivilegijuotų vartotojų, kurie dažnai yra priklausomi nuo valstybės teikiamų pagrindinių paslaugų. Atskaitomybė turtingiems vartotojams, bet nėra įsipareigojimo būti atskaitingiems neturtingiems piliečiams, kurie nepriklauso vartotojų kategorijai. [16;603]
Auga atskaitomybė turtingiems, bet ne visiems piliečiams. Vartotojų sąvokos atsiradimas parodo diferenciaciją jų viduje: dideli vartotojai (privačios firmos, politiniai lyderiai) ir bendri vartotojai (mėgėjai). Tyrinėtojai perspėja, kad vartotojo sąvoka sumažina piliečių teises prieš valstybę, atskaitomybė visuomenei yra platesnė sąvoka nei vien atsiskaitymas už prekių ir paslaugų gavimą ir vartojimą.
Valdžios restruktūrizacija vyksta neprivilegijuotųjų nenaudai: sumažinamos privalomos sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir kt. programos. JAV, Vokietijoje įšaldomos programos remiančios bedarbius, Prancūzijoje įšaldytos sveikatos išlaidos, Belgijoje mažinamos socialinio saugumo subsidijos, Austrijoje mažinama gerbūvio programos, Kanadoje ribojamos regioninio vystymo subsidijos. [16;604]
Panašiai socialinės programos mažinamos Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalyse, kas neigiamai atsiliepia menkas pajamas turintiems piliečiams. Visuomeninio sektoriaus restruktūrizavimas nukreiptas prieš gerbūvio programas, mažina piliečių priėjimą prie sveikatos apsaugos ir švietimo. Smunka gyvenimo lygis, nes auga skurdas ir nedarbo lygis P.Azijos, Lotynų Amerikos, šiaurinės Afrikos šalyse.
Dėl mažėjančių socialinių programų ir paslaugų apimties smunka mažas pajamas turinčių piliečių pragyvenimo lygis, mažėja valdžios atskaitomybė menkas pajamas turintiems piliečiams.

IV. LIETUVOS SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMOS STRUKTŪRA

Šiuolaikinė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistema buvo sukurta labai greitai pertvarkant paveldėtą sovietinę socialinę apsaugą vos tik atkūrus nepriklausomybę 1990 m., o vėliau gerokai papildyta ir reformuota, priimant reikalingus įstatymus.
Dauguma šių įstatymų buvo priimti jau 1990 – 1991 m. 1995 m. taip pat buvo svarbūs, nes isigaliojo Pensijų įstatymai, o kai kurie kiti ankstesni įstatymai buvo iš esmės pakeisti (Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymas), 1996 m. Socialinių paslaugų įstatymas.
Šiais minėtais įstatymais buvo formuojama šiandieninės Lietuvos socialinės apsaugos struktūra, kurioje išskiriamos 3 pagrindinės dalys: valstybinis socialinis draudimas, socialinė parama ir neįmokinės kategorinės išmokos (demograntai).
1. Lentelė
Socialinė apsauga Specialios socialinės išmokos (demograntai)
Socialinis draudimas Socialinė parama

Piniginė socialinė parama Socialinės paslaugos

Specialiosios Bendrosios
Pensijų draudimas Šalpos socialinė pensijaSlaugos pašalpa Socialinės globos įstaigos Informavimas ir konsultavimas Prezidento pensija
Ligos ir motinystės draudimas Šeimos pašalpos Laikino gyvenimo įstaigos Pagalba namuose I ir II laipsnio valstybinės pensijos
Sveikatos draudimas Laidojimo pašalpa Stacionarios globos ir slaugos įstaigos Slauga namuose Nukentėjusių asmenų pensijos
Nedarbo draudimas Socialinė pašalpa Mišrių socialinių paslaugų įstaigos Globos pinigai Karių ir pareigūnų pensijos
Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų Šildymo išlaidų ir kitos kompensacijos Kitų sričių įstaigos Mokslinikų pensijosArtistų renta
Šaltinis: [11; 59]

4.1. Privalomas socialinis draudimas

Valstybinis socialinis draudimas sudaro didžiausią ir svarbiausią Lietuvos socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus, vieni moka socialinio draudimo įmokas, kiti gauna socialinio draudimo išmokas (pensijos, pašalpos). Valstybinio socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas — garantuoti pajamas apdraustiesiems, netekusiems darbingumo dėl ligos, motinystės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.
Valstybinis socialinis draudimas, kaip ir visa socialinė apsauga, remiasi fundamentaliais universalumo, kartų solidarumo, tęstinumo bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo principais. Socialinio draudimo sistemoje nėra jokių išskirtinių privilegijų ir teisių atskiroms socialinėms grupėms ar tam tikrų profesijų atstovams. [14;71]
Valstybinė socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo principu. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos jas kapitalizuojant, o iš karto panaudojamos socialinio draudimo išmokoms padengti.
Lietuvoje sukurta savarankiška valstybinio socialinio draudimo sistema, t.y. socialinio draudimo biudžetas atskirtas nuo valstybės biudžeto, ir jo lėšos naudojamos tik Valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytoms išmokoms. Biudžeto planą bei ataskaitą kasmet tvirtina Seimas.
Principai, kuriais pagrįsta socialinio draudimo sistema, per daugiau nei vienuolika Lietuvos nepriklausomybės metų ne tik išlaikė pirmuosius bandymus, bet užtikrino socialinę rimtį bei didelės dalies gyventojų pajamas.
Šiuo metu Lietuvoje formuojama nauja pensijų draudimo pakopa. Teisinį pagrindą jai suteikė 1999m. priimtas Pensijų fondo įstatymas, nustatantis kaupimo ir savanoriškumo principus. Kaupimo ir savnoriškumo principais pagrįsto draudimo tikslas — papildyti esamą valstybinio socialinio draudimo sistemą ir sudaryti galimybę ateityje pagerinti pensinį aprūpinimą. Be to Seimui pateiktas svarstyti Pensijų sistemos reformos įstatymo projektas, kurio tikslas – sudaryti teisinį pagrindą kurti privalomąjį kaupiamąjį pensijų draudimą.
“Siekiant sumažinti išlaidas, susijusias su įmokų surinkimu, būtina įgivendinti socialinio draudimo įmokų administravimo reformą. Numatyta centralizuoti Valstybinės mokesčių inspekcijos mokesčių ir Valstybinio socialinio draudimo įmokų administravimą, kad už lėšų surinkimą į valstybės ir savivaldybių biudžetus, Valstybinio socialinio draudimo bei Privalomojo sveikatos draudimo fondus būtų atsakinga viena institucija. Juk Valstybinio socialinio draudimo valdyba Valstybinė mokesčių inspekcija dubliuoja tas pačias funkcijas bei vadovaujasi tais panašiais metodais, kontroliuodamos ir išieškodampos mokėtinas įmokų ir mokesčių sumas. Todėl siūloma Sodros įmokų administravimą perduti Valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios pagrindinė funkcija ir yra užtikrinti visų mokesčių bei įmokų surinkomas, o Valstybinio socialinio draudomo įstaigų pagrindinė paskirtis – užtikrinti socialines garantijas apdraustiesiems”. [14;14]
Pagrindiniai veiksniai, lemiantys didėjančią pensijų sistemos finansinę apimtį yra visuomenės senėjimas, gimstamumo pokyčiai bei migracijos procesai.
Dirbantieji, mmokėdami įmokas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, nemato tiesioginio ryšio tarp savo įmokų ir būsimos pensijos. Tokia situacija menkina paskatas dalyvauti pensijų sistemoje, dėl to mokėti įmokas, dažnai vengiama.
Todėl, kad nusistovėtų finansiškai stabili Lietuvos pensijų sistema, kuri užtikrintų paskatas joje dalyvauti bei didesnes išmokas, tikslinga kuo greičiau pradėti šios srities reformą. Užtikrinti ilgalaikį pensijų sistemos gyvybingumą galima modifikavus jos finansavimo būdą. Esamą sistemą pertvarkyti į trijų pakopų pensijų sistemą, kurioje šalia valstybinio socialinio draudimo sistemos veiktų privatūs kaupiamieji fondai, pagrįsti privalomojo ir savanoriško dalyvavimo principu. Turi būti sudaromos sąlygos jiems steigtis.
Pensijų kaupimą įvesti nemažinant dabartinių valstybinio socialinio draudimo pensijų dydžio, kitaip tariant, užtikrinti garantijas, išsaugojant savarankišką valstybinio socialinio draudimo sistemą, taigi derinant perskirstomąją ir kaupiamąją pensijų sistemas.
Jei būtų nustatomos papildomos įmokos į privalomojo kaupimo pensijų pakopą, tai reikštų, kad įmokų naštos dirbantiesiems ar darbdaviams padidinimą. Dėl to tikėtina, kad įmokų mokėjimo vengimas dar sustiprėtų.
Privalomojo kaupimo pensijų pakopa grindžiama investiciniu principu, todėl kiekvieno asmens išmoka visiškai priklausys nuo įmokos dydžio, kaupimo laikotarpio ir investicijų palūkanų.
Tam, kad pensijų sistemos reforma vyktų sklandžiai, būtina iki jos pradios įgyvendinti šias priemones:
§ Teisinės reformos bazės parengimas;
§ Pensijų fondų sistemos sukūrimas;
§ Naujos pensijų sistemos administravimo parengimas. [14;100]
“Socialinis draudimas Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, orientuotas į samdomų dirbančiųjų

solidarumą. Toks pobūdis istoriškai klostėsi kontinentinėje Europoje ir didele dalimi išliko iki šiol. Tačiau per šimtmetį su viršum nuo socialinio draudimo atsiradimo, o ypač paskutiniu metu, pasikeitė ekonominio aktyvumo ir užimtumo pobūdis: vis daugiau žmonių dirba kitokį nei samdomą darbą, naudojasi netradicinėmis užimtumo galimybėmis ir pan. Šis procesas ateity dar stiprės. Tačiau dėl darbo pobūdžio pasikeitimo šie žmonės iškrenta iš tradicinio socialinio solidarumo rato. Dėl to atsiranda problema ir jiems patiems (nes jie praranda teisę gauti socialinio draudimo išmokas) ir pensininkams bei kitiems socialinio draudimo išmokų gavėjams (nes nebeužtenka įmokų išmokoms finansuoti). Todėl būtina rasti būdus ir priemones, kaip išeiti už tradicinės socialinio draudimo sistemos ribų ir įtraukti į ją visus ekonomiškai aktyvius asmenis”. [12;47]

4.2. Socialinės paramos sistema Lietuvoje

Socialinė parama – antroji sudėtinė socialinės apsaugos sistemos dalis. Jos tikslas – padėti patenkinti būtiniausius poreikius toms šeimoms (asmenims), kurių darbo, socialinio draudimo ir kitos pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių, yra nepakankamos, kad jos galėtų pasirūpinti savimi. Pagrindinė socialinės paramos sistemos nuostata yra ta, kad socialinė parama negali užtikrinti žmogui ilgalaikio ekonominio ir socialinio saugumo, ji tik padeda jam išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.
Nors lėšos, kuriomis disponuoja socialinė parama, daugiau nei dvigubai mažesnės už socialinio draudimo lėšas, tačiau jos veiklos pobūdis kur kas sudėtingesnis ir įvairesnis negu socialinio draudimo. Taip yra pirmiausia dėl to, kad teikiant socialinę paramą svarbiausia ją nukreipti kuo tiksliau tokioms gyventojų grupėms, kurioms tokios paramos labiausiai reikia, ir teikti ją tokiu būdu, kuris labiausiai reikalingas. [10;92] Tai kur kas sudėtingesnis uždavinys negu socialinio draudimo vykdomas prarastų pajamų kompensavimas proporcingai mokėtoms draudimo įmokoms.
Socialinės paramos sistemą sudaro piniginė socialinė parama ir socialinės paslaugos. Abi sistemos dalys papildo viena kitą ir turi veikti koordinuotai, nepaisant dažnai skirtingų finansavimo ir administravimo metodų.

4.2.1.Socialinės paramos organizavimas, valdymas ir finansavimas

Pagrindines teises į socialinę paramą numato 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija. 52 straipsnyje pasakyta, kad “Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais”. 48 straipsnis numato, kad “Kiekvienas žmogus. turi teisę. gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju”. 39 straipsnis numato socialinę paramą šeimoms: “Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą”. [5; 9-12]
Konstitucijos nuostatos realizuojamos įstatymais bei Vyriausybės nutarimais.
1994 metais patvirtintoje Vyriausybės Socialinės paramos koncepcijoje įvertinta socialinės paramos būklė, numatoma jos plėtojimo strategija ir taktika.
Socialinės paramos sistema remiasi atsakomybės pasidalijimu tarp visuomenės, bendruomenės ir asmens (šeimos). Į šią sistemą įeina centrinės bei vietos valdžios institucijos, nevalstybinės organizacijos, šeima ir neformalusis sektorius (giminės, draugai, kaimynai).
Centrinės valdžios institucijos – Lietuvos Respublikos Seimas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė – formuoja socialinės paramos politiką.
Už socialinės paramos sistemos funkcionavimą atsako Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
“Įvertinant išsivysčiusių demokratinių šalių patyrimą, Lietuvoje yra kuriama universalumo, solidarumo ir socialinio teisingumo vertybėmis paremta socialinės apsaugos sistema”. [14;21]
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nustato visoje Lietuvoje privalomus socialinės paramos standartus, analizuoja, kaip įgyvendinama valstybinės socialinės paramos politika, keičiasi informacija su bendruomeninėmis institucijomis, teikia joms rekomendacijas ir patarimus, numato rengti valstybines programas bei mokslo tyrimus ir finansuoja juos, rūpinasi savivaldybių socialinės paramos padalinių techninės bazės stiprinimu.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija taip pat nustato asmenų, kurie kreipiasi paramos, pajamų ir turto testavimo tvarką, įstatymų nustatyta tvarka užtikrina, kad visuomenė būtų informuojama socialinės paramos klausimais.
“Pagal socialinės paramos koncepciją savivaldybės:
§ Atsako už socialinės paramos teikimą savo teritorijoje. Jos privalo užtikrinti įstatymų nustatytą teikimą bei mokėdamos pašalpas, taip pat steigdamos bendruomenėse reikiamas tarnybas. Papildomą socialinę paramą savivaldybės teikia savo nuožiūra, atsižvelgdamos į poreikius ir savo galimybes.
§ Rūpinasi socialinės infrastruktūros plėtojimu bendruomenėje, asmenų bei privačių organizacijų įtraukimu į socialinės paramos teikimą, taip pat koordinuoja jų veiklą.
§ Renka ir analizuoja informaciją apie asmenis, kuriems reikia paramos, tvarko remtinų asmenų įskaitą, kaupia duomenų apie šiuos asmenis bazę, nustato reikiamos paramos mastą ir jos būdus.
§ Nuolat informuoja visuomenę apie socialinės paramos poreikį bendruomenėje ir galimybes šį poreikį patenkinti, taip pat apie išmokamas pašalpas, teikiamas paslaugas, jų gavimo tvarką bei kokybę.
§ Testuoja asmenų, kurie kreipiasi dėl socialinės paramos, pajamas bei turtą ir pagal šio testavimo rezultatus skiria socialinę paramą.
§ Sudaro metines bei perspektyvines socialinės paramos programas, kuriose numatoma, kokia parama bus teikiama vaikams ir šeimoms, invalidams ir seneliams, taip pat kitiems šios paramos reikalingiems asmenims.
§ Atsako už teikiamų socialinių paslaugų kokybę. Paslaugų kokybę turi teisę kontroliuoti asmenys, kuriems šios paslaugos teikiamos.
§ Socialinę paramą teikia ir nevyriausybinės organizacijos. Jų teikiama parama reikalauja mažesnių išlaidų, nes jos papildomai naudojasi savanorišku neapmokamu darbu bei labdaros būdu surinktais pinigais.
§ Kad socialinė parama būtų veiksmingesnė, būtina valstybinio ir nevyriausybinio sektoriaus sąveika. Savivaldybės santykiai su nevyriausybinėmis organizacijomis grindžiami sutartimis ir dalyvavimu bendrose socialinių problemų sprendimo programose”. [17;]
Savivaldybės konkurso tvarka sudaro su nevyriausybinėmis organizacijomis socialinių paslaugų teikimo sutartis, kuriose nurodomi šalių įsipareigojimai ir atsakomybė. Nevyriausybinių organizacijų veiklą šiuo atveju savivaldybės finansuoja bei kontroliuoja, ir šį veikla iš esmės sudaro valstybinės socialinės politikos dalį
Socialinės paramos finansavimo šaltiniai yra šie:
1. Savivaldybių biudžetų lėšos;
2. Valstybės biudžeto tikslinės lėšos;
3. Įmonių, organizacijų ir asmenų aukojamos lėšos;
4. Mokesčiai už socialines paslaugas.
Svarbiausias socialinės paramos finansavimo šaltinis yra savivaldybės biudžeto lėšos. Savivaldybės kasmet planuoja socialinės paramos rūšis ir mastus, savo biudžete numato lėšas pagal patvirtintas socialinės paramos programas ir nustatytus normatyvus.
Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, savivaldybės iš savo biudžeto lėšų privalo mokėti paramos šeimai ir kitas pašalpas, t.y. teikti piniginę socialinę paramą. Jai skiriama didesnė savivaldybių socialinių išmokų dalis.
Socialinių paslaugų teikimas lieka antroje vietoje ir labai priklauso nuo vietinės valdžios geros valios ir sprendimų.

4.2.2. Socialinės paramos teikimo principai ir būdai

Pagal socialinės paramos koncepciją svarbiausias socialinės politikos uždavinys – pasirūpinti, kad socialinė parama būtų teikiama tik tiems asmenims, kurie negali be jos išsiversti. Socialinės paramos administravimo išlaidos turi būti kuo mažesnės, bet užtikrinti šios paramos veiksmingumą. [17]
Socialinė parama yra valstybinė ir nevalstybinė.
Valstybinė socialinė parama teikiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata, kad tėvų pareiga – išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų pareiga – globoti tėvus senatvėje. [5;9] Kartu laikomasi socialinio solidarumo principo, pagal kurį valstybė įsipareigoja rūpintis kiekvienu žmogumi, kuris dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti.
Nevalstybinė socialinė parama teikiama savanoriškai ir dėl to yra pranašesnė už valstybinę, tačiau jos nepakanka. Nevalstybinė socialinė parama priklauso tiek nuo jos organizatorių iniciatyvos, tiek nuo veiklos sąlygų, todėl valstybė turi rūpintis, kad šios sąlygos būtų kuo palankesnės, tuo palengvindama sau socialinės paramos problemų sprendimą.
Poreikis gauti socialinę paramą labiausiai priklauso nuo valstybės demografinės bei ekonominės būklės, taip pat nuo to, kokiu mastu aplinka tinkama gyventi negalios ištiktiems žmonėms.
Socialinės paramos mastai priklauso nuo ekonominio visuomenės pajėgumo ir vyraujančios socialinio teisingumo sampratos, lemiančių pajamų perskirstymą, taip pat nuo techninių galimybių perskirstyti šias pajamas.
Dažniausiai teikiamos pašalpos arba mokamos piniginės išmokos. Pašalpa turėtų būti teikiama tuo atveju, kai asmuo ar šeima gali ir yra suinteresuoti efektyviai panaudoti pinigus. Priešingu atveju teikiama kitokia parama (išduodamos vardinės vertybinės kortelės tam tikriems maisto produktams įsigyti, kurui gauti, apmokėti už komunalines paslaugas ir pan.). Paslaugų būtina teikti kuo daugiau ir tik tiems asmenims, kuriems jos būtinos.
Socialinės paslaugos ir šalpa daiktais turi būti plečiamos, kad sumažėtų piktnaudžiavimas socialine parama.
4.2.3. Socialinės pašalpos ir piniginės išmokos

“Socialinės apsaugos sistemoje socialinės lengvatos skiriamos pagal atitinkamus socialinės rizikos veiksnius. Tokių lengvatų tikslas – padėti išvengti socialinės rizikos, atkurti situaciją, buvusią iki socialinės rizikos atsiradimo, ar kompensuoti socialinės rizikos padarinius”. Socialinė parama gali būti teikiama piniginėmis išmokomis ar natūra.

Lietuvoje prie rizikos atvejų priskiriama: senatvė, invalidumas, motinystė, maitintojo netekimas, socialinė parama neturto atveju.

Pagal socialinės paramos koncepciją, siekiant užtikrinti socialinį saugumą ir garantuoti būtinas gyvenimui pajamas nustatyta, kad remiamiems asmenims teikiamos piniginės pašalpos neturėtų būti mažesnės už minimalias gyvenimo išlaidas. Lietuvoje valstybė, skatindama demografinius procesus, šeimoms gali ne tik garantuoti būtiną gyvenimo lygį, bet ir padengti dalį vaiko išlaikymo išlaidų, mokėdama pašalpą už kiekvieną auginamą vaiką nepriklausomai nuo tėvų (globėjų) ekonominio aktyvumo.

Piniginę paramą numatyta teikti dviem būdais: kategoriniu bei testuojamuoju būdu.

Kategorinės išmokos – tai pašalpos, nepriklausančios nuo šeimos pajamų ir mokamos tam tikromis kategorijomis, kurios laikomos remtinomis, netikrinant nei jų turto, nei pajamų (šeimos pašalpa, vaiko globos pašalpa, pašalpa tikrosios Krašto apsaugos tarnybos kario vaikui ir pan.). Kad socialinę pašalpą gautų tie asmenys ir šeimos, kuriems jos labiausiai reikia, įvestas asmenų (šeimų) pajamų ir turto įvertinimas, testavimas.
Pagrindinė testuojama pašalpa yra socialinė pašalpa.
Socialinė pašalpa
Socialinė pašalpa Lietuvoje pradėta mokėti 1990 metų pabaigoje ir yra pagrindinė pagalbos pinigais nepasiturinčioms šeimoms forma. Ji skiriama šeimoms, kuriose darbingi asmenys dirba ir nepakankamai uždirba arba nedirba dėl pateisinamų priežasčių. Tačiau pašalpa neskiriama asmenims, kurie darbingi ir gali dirbti, bet nedirba ir darbo neieško. Socialinę pašalpą skiria ir moka rajonų valdybos iš savivaldybės biudžeto lėšų.
Valdybos turi teisę, patikrinusios šeimų gyvenimo sąlygas, skirti pašalpas kitoms, negu aukščiau išvardintoms šeimoms, taip pat neskirti pašalpų arba nutraukti jų mokėjimą šeimoms, kurios, prašydamos pašalpos, nuslėpė papildomas pajamas. Jei pašalpa naudojama ne pagal paskirtį, valdybos turi teisę išmokėti jų vardinėmis kortelėmis maistui, drabužiams ir pan. Įsigyti. Šeimos, kurioms atsisakoma skirti pašalpą, gali kreiptis į miestų (rajonų) savivaldybes.
Savivaldybė savo sprendimu pašalpą gali skirti ne visiems šeimos nariams: tik vaikams; motinai (tėvui), auginančiai mažamečius vaikus; asmeniui, slaugančiam sergantį šeimos narį; asmeniui, faktiškai auginančiam vaiką ir panašiai.
Socialinės pašalpos skyrimo ir mokėjimo tvarka nuolat tobulinama. Šiuo metu šią tvarką reglamentuoja LR Vyriausybės 1996 07 05 nutarimas Nr.808 ir jo vėlesni pakeitimai.
Socialinės pašalpos dydis – 90 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų ir šeimos pajamų. Valstybės remiamos pajamos apskaičiuojamos dauginant šeimos narių skaičių iš valstybės remiamų pajamų vienam šeimos nariui.
Į šeimos pajamas, skiriant pašalpą, įskaitomos visos darbo apmokėjimo rūšys – periodinės, vienkartinės ir kitos, savarankiškai dirbančių asmenų pajamos, gauti dividendai, pensijos, stipendijos, kompensacijos, periodinės (bet ne vienkartinės) pašalpos, išskyrus pačią socialinę pašalpą, pajamos iš žemės ūkio, pajamos iš nuomos, gaunami alimentai nepilnamečiams vaikams ir kai kurios kitos išmokos. Pašalpa apskaičiuojama pagal trijų mėnesių duomenis ir mokama tris mėnesius. Praėjus šiam laikotarpiui, galima kreiptis pašalpos iš naujo.
Pašalpa šeimoms mokama ne ilgiau kaip 3 mėnesius ir yra skiriama tik asmenims, kurie nėra individualių įmonių savininkai, akcinių (uždarųjų akcinių) bendrovių steigėjai, neturi kontrolinio akcijų paketo, taip pat nėra įsigiję patento.

4.2.4. Socialinės paslaugos ir socialinė globa

Socialinių paslaugų samprata ir pagrindinės funkcijos
“Socialinės paslaugos – tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais.” [8;1] Tai žymia dalimi subsidijuojamos, o atskiriems asmenims ir nemokamos paslaugos.
“Pirmaeilis socialinių paslaugų tikslas yra patenkinti asmenų gyvybinius poreikius ir sudaryti palankesnes žmogaus orumą išsaugančias gyvenimo sąlygas, kai jie patys savarankiškai nepajėgūs to padaryti.
Galutinis socialinių paslaugų tikslas – sudaryti palankias sąlygas ir ugdyti asmenų sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje.” [8;1]
Pagrindinė socialinių paslaugų gavėjų (klientų) grupės: seni žmonės, kuriems reikalinga globa, suaugę ir vaikai su negalia, rizikos grupės asmenys (grįžę iš įkalinimo vietų, narkomanai, piktnaudžiaujantys alkoholiu, benamiai ir pan.).
Socialinės paslaugos gali atlikti ir pagrindines funkcijas:
§ prevencijos (neleisti susidaryti tokioms sąlygoms, kurios sukeltų rimtas problemas ir invalidumą);
§ globos (apsaugoti tuos, kurių saugumui ar gerovei kyla grėsmė (seni žmonės, neįgalieji, smurtą patyrusios moterys, vaikai, kuriems trūksta tinkamos tėvų globos);
§ reabilitacijos (reabilituoti tuos, kurie jau negali gyventi normalaus socialinio gyvenimo : alkoholikai, narkomanai, seni žmonės, invalidai, psichikos ligoniai, buvę kaliniai);
§ padėti žmonėms ir bendruomenėms sukurti potencialą, įtraukiant riboto darbingumo asmenis, psichiškai neįgalius, šeimas, turinčias įvairių problemų, kurioms reikia socialinio advokato ar organizatoriaus pagalbos įvairiose piliečių atestavimo struktūrose.
1996 m. spalio 9 d. buvo priimtas Socialinis paslaugų įstatymas. Tai pirmas žingsnis. Kuriant socialinių paslaugų teisinę bazę.
Šio įstatymo paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikoje teikiamų socialinių paslaugų rūšis, šių paslaugų organizavimo, teikimo bei gavimo sąlygas, socialinių paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius, socialinių paslaugų finansavimo principus.
Pagal šį įstatymą socialinės paslaugos teikiamos šiais atvejais:
§ skurdo, jei pagal kitus įstatymus neužtenka pajamų;
§ netekusiems tėvų globos vaikams ir našlaičiams;
§ benamystės;
§ bedarbystės;
§ invalidumo;
§ laikinai dėl ligos netekusiems darbingumo;
§ esant tik vienam iš tėvų ar daugiavaikėms šeimoms, kuriose yra problemų auginant vaikus;
§ alkoholizmo ir narkomanijos;
§ grįžusiems iš įkalinimo, kardomojo kalinimo (suėmimo), socialinės ir psichologinės reabilitacijos įstaigų;
§ įvykus nelaimei;
§ kitais įstatymų ar teisės aktų numatytais atvejais, kai būtina valstybės parama. [8;2]

Socialinių paslaugų klasifikacija
Siekiant sugrupuoti Lietuvoje teikiamas socialines paslaugas, aprašyti jų perspektyvas, 1997 metais pirmą kartą sudarytas Socialinių paslaugų katalogas.
“Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias socialines paslaugas ir specialiąsias socialines paslaugas.” [8;2]
Bendrosios socialinės paslaugos skirtos tiems socialinių paslaugų gavėjams, kuriems nereikia specialios pagalbos. Šios paslaugos orientuotos į tuos asmenis, kurie suteikus jiems nedidelę pagalbą iš šalies, gali gyventi savarankiškai namuose.
“Bendrosios socialinės paslaugos:
§ informacijos teikimas ir konsultavimas;
§ pagalba namuose;
§ slauga namuose;
§ globos pinigų skyrimas. [8;2]
“Kai bendrosios socialinės paslaugos yra neveiksmingos, teikiamos specialiosios socialinės paslaugos.”[8;2]
Specialiąsias socialines paslaugas teikia stacionarinės slaugos ir globos, reabilitacijos, dienos globos, laikino gyvenimo bei kitos socialinės globos įstaigos.
Socialines paslaugas teikia valstybinės, savivaldybių, nevyriausybinės ir privačios socialinės globos įstaigos.
“Socialines paslaugas teikiančios valstybinės įstaigos:
§ senelių globos namai ir pensionatai;
§ suaugusiųjų psichoneurologiniai pensionatai;
§ vaikų globos namai;
§ vaikų psichoneurologiniai pensionatai;
§ socialinės reabilitacijos įstaigos.
Socialines paslaugas teikiančios savivaldybių socialinės globos įstaigos:
§ vaikų globos namai;
§ šeimyniniai vaikų globos namai;
§ vaikų ugdymo centrai;
§ vaikų su negalia centrai;
§ vaikų su negalia grupės;
§ vaikų globos grupės;
§ reabilitacijos centrai vaikams;
§ reabilitacijos centrai suaugusiems;
§ senelių namai, globos namai ir pensionatai;
§ vaikų ir senelių globos namai;
§ senelių slaugos namai;
§ darbo terapijos centrai;
§ dienos centrai vaikams, invalidams, seniems žmonėms;bendruomenių centrai.
§ socialines paslaugas teikiančios nevyriausybinės ir privačios socialinės globos įstaigos:
§ parapijiniai senelių globos namai ir pensionatai;
§ vaikų sodybos;
§ vaikų globos namai;
§ parapijiniai vaikų globos namai;
§ kitos. [18]
Atsižvelgiant į socialinių paslaugų teikimo vietą bei laiką, specialios socialinės paslaugos gali būti stacionarinės ir ambulatorinės.
Stacionarinės socialinės paslaugos – paslaugos, kurias teikia stacionarinės socialinių paslaugų įstaigos: senelių globos namai, suaugusiųjų psichoneurologiniai pensionatai, vaikų globos namai, vaikų psichoneurologiniai pensionatai. Šiose socialinių paslaugų įstaigose asmenys gyvena pastoviai, jiems užtikrinama globa, palaikomasis gydymas ir reabilitacija.
Nestacionarinės socialinės paslaugos teikiamos į globos įstaigas ateinantiems klientams tam tikru paros laiku (dieną ar jos dalį, naktį) ar jų namuose. Šios paslaugos dar gali būti vadinamos ambulatorinėmis socialinėmis paslaugomis (ambulatorius lot. – judamas).
Nestacionarinės socialinės paslaugos – tai pagalbos teikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais tam tikrą paros dalį ateinantiems klientams į įstaigas arba jų namuose.
Ambulatorinės (nestacionarinės) paslaugos dar gali būti:
§ institucinės paslaugos – teikiamos socialinių paslaugų įstaigose;
§ neinstitucinės paslaugos – teikiamos kliento namuose arba globos pinigų forma.
Ambulatorinės institucinės socialinės paslaugos – paslaugos, teikiamos ambulatorinėse socialinės globos įstaigose: dienos centruose, bendruomenių centruose, darbo terapijos centruose, nakvynės namuose, reabilitacijos centruose ir pan.,kuriuose klientai yra globojami tam tikrą paros dalį.
Neinstitucinės socialinės paslaugos:
§ pagalba namuose;
§ slauga namuose;
§ globos pinigai;
§ informacijos teikimas, konsultavimas.
Pagalba namuose – tai pagalba (paslaugos) teikiama namuose seniems žmonėms, žmonėms su negalia, siekiant padėti jiems gyventi savarankišką gyvenimą.
Pagalba namuose skiriama pagelbėti asmenims, kurie dėl funkcinių sutrikimų, šeimyninės padėties, ligos ar kitų priežasčių negali atlikti kasdieninės namų ruošos, asmeninės higienos procedūrų bei kitos gyvenimiškai svarbios kasdieninės veiklos.
Globos pinigai – tai pinigai skiriami asmenims susimokėti už socialines paslaugas.
Slauga namuose – tai medicininio profilio pagalbos namuose paslaugos asmenims, kad jiems nereikėtų stacionarinio gydymo ar stacionarinių socialinių paslaugų.

Informacijos teikimas, konsultavimas – paslauga, skirta suteikti reikalingą pagalbos organizavimui informaciją ar ilgesnį laiką konsultuoti klientą dėl jo problemos sprendimo. Jei paslaugos gavėjas turi kalbos ar klausos problemų, informacija ar konsultavimas turi būti pateikti jam suprantama kalba ar forma.
Socialinių paslaugų teikimo organizavimas bei plėtros kryptys
“Socialinių paslaugų įstatyme numatyta, kad socialines paslaugas teikia Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo ministerijų, apskričių viršininkų, savivaldybių įsteigtos institucijos, nevyriausybinės organizacijos, religinės bendruomenės bei fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys teisę teikti socialines paslaugas.” [8;2]
Pagrindinė įstatymo nuostata yra ta, kad “už socialinių paslaugų teikimą savo teritorijoje nuolat gyvenantiems asmenims atsako savivaldybės”. [8;3] Jos vykdo šias funkcijas:
§ rengia socialinių paslaugų teikimo programas;
§ organizuoja socialinių paslaugų teikimą;
§ renka ir analizuoja informaciją apie asmenis, kuriems reikia socialinių paslaugų;
§ steigia, reorganizuoja bei likviduoja savivaldybės socialinių paslaugų institucijas;
§ pagal kompetenciją kontroliuoja socialinių paslaugų teikėjų veiklą;
§ teikia informaciją apie socialines paslaugas.
Įstatymas suteikia galimybę savivaldybėms apsispręsti, kokios socialinės paslaugos ir kokioms socialinėms grupėms jas teiks. Tačiau savivaldybės nepajėgios patenkinti išaugusį socialinių paslaugų poreikį.
1998 m. LR Vyriausybės nutarimu patvirtinta socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 1998 – 2000 metų programa.Programoje pagrindinis dėmesys skiriamas socialinių paslaugų decentralizavimui.
Programoje konstatuojama, kad “Socialinių paslaugų infrastruktūra Lietuvoje, kaip ir visose postkomunistinėse valstybėse, šiuo metu kuriama ir intensyviai plėtojama. Senoji sistema, kuriai buvo būdingas valstybės monopolis, stiprios socialinių paslaugų centralizavimo tendencijos, prioritetų teikimas tik institucinių socialinių paslaugų plėtrai, nebeatitinka šių dienų reikalavimų, tačiau naujoji socialinių paslaugų sistema Lietuvoje dar nėra galutinai sukurta. Ji kuriama remiantis iš esmės naujais principais: Valstybė perduoda savo funkcijas savivaldai, vis daugiau paslaugų teikia neformalūs paslaugų teikėjai, tačiau šis procesas kol kas nepakankamai spartus. Materialinių išteklių stoka, nepakankama normatyvinė bazė ypač trukdo plėtoti nestacionarias socialines paslaugas (paslaugas į namus, dienos globos paslaugas, laikino gyvenimo paslaugas ir pan.): valstybės sektorius šioje srityje neturėjo jokio vaidmens, o kaip šias paslaugas turi teikti savivaldybės, apibrėžta nepakankamai, todėl ir kyla finansinių, materialinių šių paslaugų plėtojimo problemų”. [19]
Kad socialinės paramos sistema būtų veiksminga, ją būtina plėtoti kompleksiškai – piniginių išmokų skyrimą derinti su būtinų socialinių paslaugų teikimu (nustačius svarbiausius žmonių poreikius ir prioritetines socialines paslaugas).

V. IŠVADOS

§ Socialinė politika -tai tam tikra valstybės vykdoma pajamų paskirstymo ir turtinių santykių tarp skirtingų socialinių grupių reguliavimo sistema.

§ Valstybė teikia ir administruoja paslaugas bei pašalpas. Šių problemų sprendimui išskiriami socialinės gerovės modeliai: liberalusis, korporatyvinis, socialdemokratinis(institucinis), katališkasis.

§ Vyksta pokyčiai pačiame valstybės gerovės modelyje : valstybė praranda monopolį skirstant medicini- nes ir socialines paslaugas, vyksta socialinės paramos decentralizacija, stiprėja neformalaus sekto –

riaus įsijungimas į socialinę apsaugą.

· Ryškėja komercinės atsiskaitomybės formos tendencija, orientuota į individualius vartotojus, kurie gali susimokėti už teikiamas paslaugas, o ne į kolektyvą – visuomenę, kurie dėl savo finansinės padėties negali naudotis teikiamomis paslaugomis.

§ Šiuolaikinė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistema transformavosi iš paveldėtos sovietinės socialinės apsaugos vos tik atkūrus nepriklausomybę, o vėliau gerokai papildyta ir reformuo-

ta priimant reikalingus įstatymus. Šiuo metu socialinė apsauga Lietuvoje yra kūrimosi bei sparčios

plėtros stadijoje.

§ Lietuvoje mažėja darbo pajamų dalis, didėja socialinės apsaugos išmokų dalis.

§ Lietuvoje Valstybinio socialinio draudimo išmokos, pirmiausiai pensijos, pernelyg mažos ir negarantuoja reikiamo pajamų lygio senatvėje.

§ Prognozuojamas tolesnis Lietuvos visuomenės senėjimas gali padidinti poreikį socialinės apsaugos išlaidoms ir priversti santykinai mažinti socialines išmokas.

§ Socialinės paramos sistema Lietuvoje nepakankamai orientuota į žmogų: daugiau dirbama formaliai skirstant pašalpas negu su paramos reikalingais asmenimis, socialinės paramos sistema nepakankamai pajėgi aprėpti marginalines socialines grupes.

§ Socialinių paslaugų sistemą Lietuvos bendruomenėse būtina plėsti atsižvelgiant į tai, kad didėjantis socialinių paslaugų poreikis kartais viršija esamus išteklius. Dėl nepakankamai skiriamo dėmesio socialinių paslaugų kokybei, iškyla būtinybė ieškoti labiau efektyvių socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo būdų.

§ Stiprus nevyriausybinis sektorius gali būti sėkmingai panaudotas socialinių paslaugų kokybinei plėtrai užtikrinti.

§ Socialinių paslaugų, kaip ir kitų socialinės apsaugos išmokų gavėjai, Lietuvoje nepakankamai informuojami apie jų teises ir galimybes, o socialinės paramos teikėjai per mažai žino apie realius poreikius.

§ Lietuvoje nepakankamai išplėtota teisinė socialinės paramos bazė, nėra aiškios socialinės apsaugos sprendimų apskundimo tvarkos ( pvz. kaip Airijoje). Šiuo metu svarstomas projektas dėl socialinės paramos sprendimų ir apeliacinių skundų nagrinėjimo procedūros.

§ Formuoti ir įgyvendinti socialinę politiką, kuri užtikrintų visų šalies gyventojų gerovę, atsižvelgiant į socialinės rizikos faktorius. Formuojant politiką valdžia turi remtis socialinio teisingumo, subsidiarumo ir solidarumo principais, bendradarbiaujant su socialiniais partneriais ir kitais suinteresuotaisiais.
VI. LITERATŪRA

1. Socialinės apsaugos terminų žodynas Vilnius 1998
2. Pieters D. Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus Vilnius: VU 1998
3. Žmogaus socialinė raida Vilnius 2001
4. Matakas J. Šiuolaikinė valstybė Kaunas Technologija 1999
5. Lietuvos Respublikos Konstitucija Vilnius: Saulužė 2000
6. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas 2000-10- 12 Nr. VIII-2018 Vilnius
7. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas 1999-06-17 Nr.VIII-1234 Vilnius
8. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas 1996-10-9 Nr. I-1579, Vilnius // Valstybės žinios 1996 Nr. 104
9. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą 1996
10. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą 1999
11. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą 2000
12. Žmogus ir socialinė aplinka Kaunas Technologija 1997
13. Socialinis pranešimas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija Vilnius 2001
14. Junevičius A. “Europos Sąjunga” Kaunas Technologija 1999
15. M.Hague Significance of accountability under the new approach to public governance International review of administrative sciences 2000 Nr. 4, p.599-617

Bet kuriame išsivystymo lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus : ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei pasirūpinti ištekliais, kurie reikalingi normaliam gyvenimo lygiui pasiekti. Jei nėra šių pagrindinių dalykų, daugelis kitų pasirinkimo galimybių lieka neprieinamos.

Iš Jungtinių Tautų Vystymo Programos 1990 m.

Pranešimo apie žmonijos socialin

Leave a Comment