Europos integracijos procesų konspektas

EUROPOS INTEGRACIJOS PROCESAI

Paskaitų konspektas viešojo administravimo neakivaizdinio sk. studentams
Parengė doc. A.Damulienė

I tema. INTEGRACIJOS ESMĖ, PRINCIPAI, FORMOS

Integracijos proceso samprata ir formos

Integracija – tai atskirų dalių sujungimas į vieną sistemą. Santykiai tarp tų dalių ir jų funkcijos yra koordinuoti bei subordinuoti ir reguliuojami visos sistemos interesų atžvilgiu.
Pagal savo mąstą ir sprendžiamų klausimų sudėtingumą integracija gali būti globalinė (pvz., JTO) ir regioninė (pvz., Europos Sąjunga). Integracijos procese gali dalyvauti valstybės, viršnacionalinės institucijos, įmonės, visuomeninės organizacijos.

Skiriamos 2 integracijos formos:
1, Ekonominė integracija – tai valstybių ekonominis bendradarbiavimas pagal su uderintą tarpvalstybinę ekonominę politiką. Ją lemia tokios priežastys:
– – įmonės peraugimas nacionalinių rinkų ribas;
– – poreikis plėsti tarptautinį darbo pasidalijimą;
– – didėjantis naujų rinkų poreikis;
– – prekybos politikos liberalizavimas (be apribojimų);
– – didėjanti nacionalinio ūkio priklausomybė nuo pasaulinės ekonomikos;
– – technologinė pažanga (telefonas, faksas, kompiuteris).
Idealios sąlygos ekonominei integracijai – tai rinka, kurioje prekės, paslaugos, kapitalas ir žmonės gali judėti be jokių apribojimų.
2. Politinė integracija – tai individų, socialinių grupių, institucijų ir valstybių susivienijimas į vieną visuomeninę sistemą. Yra 2 vieną kitai priešingos politinės koncepcijos:

1. Valstybių sąjunga;

2. Federacinė valstybė.
Joms būdingi ir skirtingi principai. Valstybių Sąjungai būdingas tarpvyriausybiškumo principas, ka ai susivienijusios valstybės išlieka suverenios, disponuoja veto teise, turi įstatymų leidybos kompetenciją ir neįkuria atskiro federacinio parlamento ar bendros centrinės vyriausybės. Federacinei Valstybei b8dingas supranacionalumo principas, kai kuriamos viršvalstybinės institucijos. Šiuo atveju valstybės narės perleidžia savo kompetenciją ir teises naujai įk

kurtoms viršnacionalinėms institucijoms, koordinuoja politinius ir teisinius procesus.
Politinė integracija suintensyvėjo pradėjus kurtis Europos bendrajai rinkai. Jai plečiantis reikėjo bendrų įstatymų, politikų, kurie turėjo apsaugoti įvairias soc. grupes nuo neigiamų augančios konkurencijos pasekmių.

Integracijos principai
Principas – tai pamatinė idėja, dėsningumas. Europos integracijai būdingi šie principai:
1. Rinkų integracijos principas. ES ekonominė integracija yra pagrįsta valstybių narių rinkų integracija. Pastaroji turi būt harmonizuota suderinant ES teisines sistemas tam, kad visų šalių Vyriausybės turėtų vienodas galimybes kištis į ekonomikos sferą ir įtakoti rinkos procesus.
2. Integracijos gilinimo principas. Pradžioje buvo akcentuojamas muitų sąjungos ir bendros rinkos kūrimas. Vėliau integracija buvo plėtojama apimant ir kitas sferas, t.y. pramonę, gamtosaugą, vartotojų ir socialinę apsaugą, transportą, energetiką ir telekomunikacijas, ekonominę ir pinigų sąjungą bei kt.
3. Skirtumų toleravimo principas. Įvairovė visuomet buvo išskirtinis ES S bruožas, o pagarba jai tapo svarbiu integracijos elementu.
4. Konvergencijos (suartėjimo) ir vieningumo principas. Dėl konvergencijos atsiranda bendri gamybos, paskirstymo ir administravimo aspektai t.y. panaši elgsena, kuri suvienodina įvairių šalių vyriausybių veiklos metodus ir makroekonomines politikas.
Vieningumo principas būtinas dėl esančių ekonominių ir socialinių skirtumų tarp ES šalių ir regionų. ES plėtra į Pietus ir Rytus didina regioninės paramos programų ir pajamų perskirstymo svarbą.
5. Socialinio modelio apsaugos principas. Europos socialinio modelio esmė – tai didelis užimtumas, socialinė apsauga ir žmonių gerovė. Pagrindinis uždavinys šioje srityje yr

ra: darbo sąlygų suvienodinimas ir judėjimo laisvė, socialinės apsaugos garantijos bei diskriminacijos šalinimas.
6. Atvirumo Europos valstybėms principas. ES atvira visoms demokratinėms Europos valstybėms, pripažįstančioms žmogaus teises ir laisves.
7. Integracijos į pasaulio ekonomiką principas. Tai ES šalių narių teisė palaikyti ryšį su kitomis pasaulio valstybėmis ir dalyvauti tarptautinėse organizacijose.
Visi aukščiau išvardinti integracijos principai lėmė Europos Sąjungos pagrindinių tikslų ir uždavinių įgyvendinimo būdus ir metodus.

Ekonominės integracijos teorijos ir lygiai
Ekonominės integracijos teorijas atspindi 2 koncepcijos, turinčios visiškai priešingus požiūrius:
1. Liberalizmas. Šios teorijos atstovų nuomone ekonominės integracijos galima siekti per laisvą tarptautinę prekybą. Tokiu atveju valstybės neaukoja savo ekonominio suvereniteto, nes laisva prekyba pati savaime integruoja įvairias sferas. Pagal liberalus, tai pati tobuliausia integracijos forma, kurioje dominuoja vien tik rinkos dėsniai ir laisva konkurencija. Nereikia kurti jokių viršvalstybinių institucijų.
2. Institucionalizmas. Jo šalininkai visuomenės struktūros pagrindiniu elementu laiko instituciją, t.y. grupės žmonių sąjungą tam tikram tikslui pasiekti. Pagal institucionalistus efektyviam integracijos procesui nepakanka vien tik laisvos konkurencijos ir laisvos tarptautinės prekybos. Tam būtina suderinti atskirų valstybių ekonomines politikas, o tai reikalauja kurti specialias tarptautines (viršvalstybines) institucijas. Šia prasme institucinė integracija suprantama kaip įvairių normų, taisyklių, politikų, institucijų harmonizavimas.
Tačiau integracijos procese dažniausiai būtina derinti atskirus laisvos tarptautinės prekybos aspektus su valstybių vykdoma ekonomine politika, t.y. abi ekonominės integracijos koncepcijas.
Ekonominės integracijos ly

ygiai (pakopos). Ekonominė integracija apibūdina ne būseną, o procesą. Todėl čia galima kalbėti apie atskirus integracijos lygius. Perėjimas iš žemesnio integracijos lygio į aukštesnį vyksta išsiplėtus integracinės veiklos sritims, kartu kintant jau egzistuojančioms senosioms institucijoms. Daugelis mokslininkų skiria keletą ekonominės integracijos lygių:
1.Laisvosios prekybos zona – tai žemiausia integracijos pakopa, kuri pasižymi žema, silpna ekonomine integracija. Ja apibudinama grupė šalių, kurios prekiauja tarpusavyje be jokių apribojimų (muitų, kvotų ar kt.). Kiekviena tos grupės šalis turi savarankišką muitų sistemą šalims, kurios nepriklauso šiai zonai. Kad prekės iš trečių šalių nebūtų importuojamos per mažiausią muitą zonoje turinčią valstybę, sudaromos vadinamosios prekių kilmės taisyklės.
2. Muitų sąjunga (unija) – aukštesnė ekonominės integracijos pakopa. Šalys, pasirašiusios muitų unijos sutartį, ne tik panaikina tarpusavio muitus, bet ir sukuria bendrą muitų sistemą išorės šalims. Europos bendrijoje muitų sąjunga buvo sukurta 1968 m.
3. Bendroji rinka – dar aukštesnė ekonominės integracijos pakopa. Ji skiriasi nuo kitų dviejų tuo, kad jei pirmose laisvai judėjo prekės, tai čia prasideda nevaržomas paslaugų, kapitalo, asmenų (žmonių ir darbo jėgos) judėjimas. Tarp valstybių, šios rinkos narių, atsiranda didelė vidaus rinka, kuri saugoma nuo išorės šalių. Valstybės pradeda derinti mokesčių ir socialinės apsaugos sritis, socialinę, konkurencijos, pramonės ir kt. politikas. Kiekvienas pilietis turi teisę dirbti visose bendrosios rinkos šalyse be jokių papildomų leidimų ir
r apribojimų, investuoti ar atidaryti įmonę bet kurioje bendrosios rinkos šalyje. Bendra rinka Europoje formavosi nuo 1985m., o šis procesą baigėsi 1992m.
4. Ekonominė ir pinigų sąjunga – stipriausia integracijos pakopa. Ekonominė ir pinigų sąjunga apima:
– centralizuotą ekonominę politiką, kai pagrindinės ekonominės politikos sritys atiduodamos koordinuoti įkurtoms specifinėms politinėms institucijoms. Turi būti suvienodintos apmokestinimo sistemos ir socialinės politikos.
– bendrą piniginį vienetą.
Įvairios pasaulio šalių grupės šiandien yra skirtingose ekonominės integracijos pakopose. Vienintelė ES, siekdama glaudesnio bendradarbiavimo, yra perėjusi į aukščiausią pakopą – Ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS).

Politinės integracijos teorijos
Yra 2 politinę integraciją ryškiausiai atspindinčios teorijos:
1. Funkcionalizmas. Jos atstovų nuomone, savarankiškos valstybės negali patenkinti savo piliečių materialinių poreikių ir užtikrinti jų saugumo. Todėl siūlomas laipsniškas vyriausybės funkcijų perdavimas naujoms tarpvalstybinėms institucijoms ekonomikos, technikos, mokslo ir kultūros srityse. Tik taip galima įtvirtinti pasaulyje abipusiai naudingą tarptautinį bendradarbiavimą bei užtikrinti pasaulyje taiką ir saugumą.
2. Federalizmas. Jo esmė – teisinis institucinis susivienijimas. Federalizmo šalininkų manymu pats veiksmingiausias žmonių susivienijimo metodas yra federalinių institucijų kūrimas ginkluotųjų pajėgų, policijos ir įstatymų leidimo sferose.

2 tema. EUROPOS INTEGRACIJA: NUO IDĖJOS IKI EUROPOS SĄJUNGOS

Antika – Europos idėjos kilmė
Suvienytos Europos idėja prieš tapdama politine koncepcija ir ilgalaikiu Europos valstybių tikslu, nebuvo nežinoma niekam, išskyrus mokslininkus ir filosofus. Manoma, kad jau Antikos laikais kai tik pradėjo formuotis sąvoka “europa” buvo žengti patys pirmieji žingsniai, siekiant, kad Europa būtų vieninga, kad joje būtų taika ir, kad jos gyventojus jungtų bendrumas.
Kiekvienam yra žinoma, kad Europos istorija prasideda senovės Graikijoje. Trys šimtai metų prieš Kristų, Periklis teigė: “..valstybė teikia didesnę naudą tuomet, kai ji sėkmingai veikia kaip vienetas, negu tuomet kai ji klesti individo požiūriu, bet neveikia kaip bendruomenė.”
Tačiau Antikinėms civilizacijoms Europos idėja buvo ne itin reikšminga, ji nenusakė Europos kontinento iki VII amžiaus, kol nepaplito islamas. Ilgą laiką Europa buvo suvokiama kaip Mažosios Azijos graikų gyvenama teritorija, kuri apėmė dalį šiaurinės Azijos, bet anaiptol ne Vakarų kontinentas, kurio didžioji dalis buvo nepažįstama ir menkai teapgyvendinta. Kaip geografinis darinys, Europa buvo Viduržemio jūros baseino civilizacijų skilimo padarinys.
Taigi senovės gyventojams Europos idėja reiškė nedaug. Prieš įgaudama geografinę išraišką ji priklausė ne tiek mokslo ir politikos, kiek mito sričiai. Europos samprata nebuvo aiškiai diferencijuota ir Antikos autoriai retai vartojo žodį “Europa”. Terminas “Europa” iš pradžių buvo vartojamas nurodant Graikijos žemyninės dalies teritorijas ir tik vėliau ėmė aprėpti Egėjo jūros salas.
Reikia paminėti, kad Antika Europos idėją buvo susiejusi su Okcidento samprata, o ši pirmiausia buvo nuoroda į rytinės Viduržemio jūros baseino dalį ir nebuvo tapati Europos, o tuo labiau kultūros, idėjai. Okcidento sąvoka plačiąja prasme reiškė erdvesnį graikų pasaulį, tačiau įdomu tai, kad Antikoje Okcidento sąvoka turėjo dar vieną ir gerokai svarbesnę prasmę: buvo manoma, kad tai rojus, esantis kažkokiame nežinomame Vakarų vandenyne. Šiai Vakarų mistikai priklausė Europa. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos kaip Okcidento samprata dar nebuvo tapusi vienijančia idėja. Europos idėja ėmė kristalizuotis nykstant klasikinei graikų civilizacijai.

II m. e. amžiuje Ptolėmajas pradėjo vartoti terminą “Sarmatia” ir skyrė “Sarmatia Europea” ir “Sarmatia Asiatica”. Tai turėjo patvirtinti seną skirtį, kuri iki šiol yra vienas iš geografinių Europos apibrėžimų. Šis dvigubas pasaulio skirstymas į Aziją ir Europą, arba Persiją ir Graikiją, vėliau lėmė trigubą skirstymą į Europą, Aziją ir Afriką.
Romėnų laikais Europa buvo vadinamas geografinis regionas, apimantis dabartinį kontinentą, išskyrus Skandinaviją. Britų salynas ir Iberijos pusiasalis Europai dažniausiai nebūdavo priskiriami. Tad Antikos laikais Europa neaprėpė viso to, kas su ja siejama šiandien. Geriausiu atveju tai buvo regionas, tačiau ne kontinentas geopolitine prasme. Pažymėtina, kad Romos imperijai Europa nereiškė kultūrinio modelio. Nereiškė ji ir kultūrinio vieningumo, nes dauguma kontinento gyventojų buvo “barbarai”. Modernioji Europos kaip Vakarų ir senovinė Europos idėja istoriškai nebuvo tapačios.
Nors žodis “Europa” senovės laikais egzistavo, sąvoka “europiečiai” buvo reta. Todėl Sirijos ir Irano gyventojai moderniuosius europiečius iki šiol vadina “frankais”, nes jie neturėjo jokio kito žodžio apibūdinti kryžiuočius frankus, XII amžiuje atvykusius iš Vakarų. Graikijoje europiečiai taip pat buvo žinomi frankų vardu, o Šiaurės Afrikos regionuose jie iki šiol vadinami romėnais. Tai liudija, kad senovės laikais Europos samprata geriausiu atveju tebuvo geografinė sąvoka ir neturėjo kultūrinės reikšmės, tuo labiau nebuvo tapatinama su politika.

Europos idėja viduramžiais

Manoma, kad Europos integracijos ištakos glūdi būtent viduramžių laikais, kai Europa buvo kultūrinė vienybė, apjungta Romos bažnyčia, vyraujant vienai kalbai, kuri buvo – lotynų kalba, su pakankamai išvystyta regionine prekyba ir netgi vienu metu (kryžiaus žygių epochoje) turėdama bendrą išorės politiką ir strateginius karinius tikslus.
Iki X amžiaus Europa buvo daugiau kaip tris kartus mažesnė nei dabar ir palyginti su Kinija ji buvo technologiškai atsilikusi. Viduramžių Europą sudarė 500 politinių vienetų, įskaitant hercogystes, vyskupystes, kunigaikštystes ir miestus valstybes.
Nuo Šiaurės jūros iki Sacharos dykumos Europos civilizacija plito kartu su Romos imperija; tai pakankamai didelė geografinė teritorija, kad būtų visiškai savarankiška, turinti bendrą kultūrą ir politinę vienybę. Amžiams bėgant, iškilo naujos tautos, pakilo didžiosios barbarų gentys, gotai, vandalai, burgundai, lombardai ir frankai. VII a. romėnų ir germanų tradicijos atidarė vartus naujoms laisvės ir plėtimosi idėjoms bei sąvokoms. Valdovai tapo monarchais, o feodalizmas suteikė jiems iki šiol neregėtą politinę galią. Prancūzijoje, Ispanijoje ir Anglijoje iškilo nacionalinės monarchijos, pasirengusios padidinti įtakos zonas.
Viduramžių laikais buvo labai paplitęs islamas, todėl VII Europos idėja vis dažniau pradėta vartoti kaip priešpriešą islamui, kuris daugybę amžių buvo stipresnis, o viena iš pirmųjų nuorodų į europiečius yra susijusi su armija, kurios padedamas frankų vadas Charlesas Martelis nugalėjo musulmonus. Pažymėtina, kad šis mūšis Europos ateičiai buvo ypač reikšmingas, nes jei musulmonai nebūtų buvę sutriuškinti, neatmestina prielaida, jog krikščionybė būtų buvusi nušluota nuo Europos paviršiaus.
Laikotarpiu nuo IV iki IX amžiaus, “Europa” reiškė krikščioniją ir ji buvo nepajėgi atsilaikyti prieš islamą. Krikščioniško civilizuoto pasaulio samprata, glaudžiai susijusi su krikščionių religija ir jos globaliniais siekiais, atsirado žlungant Romai. Krikščionybė pradėta sieti su kultūriniu pranašumu, o nekrikščioniškas pasaulis buvo laikomas necivilizuotu ir barbarišku. Nuo VIII amžiaus krikščionybė buvo efektyviai “europizuota”. Taigi, kitaip tariant, tuo metu, kai krikščionija klestėjo, Europa buvo siejama būtent su ja.
IX amžiaus pabaigoje, kai išryškėjo Vokietijos ir Prancūzijos kontūrai, atsirado pradinė tautų Europa. Įdomu pažymėti, kad Karolio Didžiojo imperijos sienos visiškai sutapo su pradinėmis Europos Sąjungos sienomis, o iš tiesų žodis “Europa” politine prasme pirmą kartą buvo pavartotas Karolio Didžiojo dvare Achene.
XII amžiuje po krikščionybės priėmimo Šiaurės Europoje, pasibaigusio slavų atsivertimu, Europa jau buvo ne vien geografinė sąvoka – ji ėmė žymėti kultūrinį bendrumą. Sustiprėjus Romos imperijai, Europa tapo apibrėžtesniu teritoriniu dariniu. Pavyzdžiui, Dantė tikėjosi, kad Europą suvienys ne popiežiai, o vokiečių imperatoriai ir šis teiginys gali būti laikomas vienu iš pirmųjų teiginių apie Europos vieningumą.
Europos ribas nubrėžus musulmonams, krikščionybė tapo teritorine viduramžių religija. Kryžius nuo X amžiaus tapo universaliu Europos sandaros simboliu, o būti krikščionimi jau reiškė būti ne romėnu ar Romos imitatoriumi, bet oficialios krikščioniškos valstybės nariu. Reziumuojant galima daryti išvadą, kad X amžiuje Europos idėja iš geografinės sąvokos tapo kultūrine idėja, tinkama politikai, tačiau dar nevisiškai nusistovėjusia, kad taptų Europos tapatumo pagrindu. Jeigu iki V amžiaus pabaigos Europos idėja iš esmės buvo geografinė sąvoka, pajungta dominuojančiai Vakarų sistemai – krikščionijai, tai vėliau Europa jau reiškė ne tik geografinį vienetą, bet ir “civilizacijos” vertybių sistemą.

Atradus Atlantą ir jo atvertus naujus prekybos kelius, prasidėjo Amerikų ir tolimųjų Rytų užkariavimas. Pirmąją milžinišką prekybos imperiją sukūrė portugalai, po jų sekė ispanai, įsteigę kolonijinę imperiją. Žlugus viduramžių agrarinei ekonomikai, jūrų kontrolė perėjo į Europos rankas. Musulmonai niekada nevaldė jūros taip kaip europiečiai. Reikia pažymėti, kad būtent jūros užvaldymas padėjo susiformuoti moderniajai Europai ir uždaras viduramžių Europos pasaulis baigėsi tą dieną, kai Europos laivai išplaukė į jūrą. 1492 m. Kolumbas, finasuojamas Ispanijos, atrado Ameriką, ieškodamas naujų žemių, tarnaujančių Europai, o Britanijoje energija, paleista sėkmingo ir nenutrūkstamo gerovės kūrinio prekybos kelių, išugdo išradėjus, gudruolius, pramonininkus ir verslininkus. Tai buvo siekis išsilaisvinti iš senos privilegijos, suvaržymo ir monopolio.
Įdomu pastebėti, kad XIV amžiuje dominikonų dvasininkas iškėlė idėją apie Europos konfederaciją, kurią valdytų bendra valdžia. Jo nuomonė tokia konfederacija būtų viena iš geriausių krikščionių pasaulio egzistavimo formų. Taigi galima daryti išvadą, kad ir viduramžių laikais buvo mąstytojų, kurie savo idėjose matė Europą vieningą, kadangi kaip teigė Pjeras Diubua, “geriausia pasaulio egzistavimo forma yra jo vienybė”.

Antrojoje XV amžiaus pusėje Vakarų Europa pradėjo atsigauti nuo smukimo, išgyvento XIV amžiuje. Baigėsi ilgi pilietiniai viduramžių karai.
Reikia paminėti ir dar vieną viduramžių laikais susiformavusią idėją apie vieningą Europą: XVI amžiaus pabaigoje Makslimiljanas de Betiunas, žymus Henrio IV pirmasis ministras, siūlė sukurti vieningą Europos armiją.

1566 m. florentietis istorikas išleido pirmą modernia kalba parašytą knygą “Europos istorija”. Europa tapo erdvės ir laiko atžvilgiu apibrėžtu tapatumu, o įtakos tam turėjo kartografijos raida. Žemėlapio ir knygos atsiradimas pavertė Europą suvokiama, regima konfigūracija: ji tapo Kontinentu.
Kryžiaus žygiai sutelkė krikščioniją ir įtvirtino teritorinio viduramžių Europos tapatumo sampratą. Reikia paminėti, kad ne visada Europa buvo siejama su krikščionybe, kadangi jau maždaug 1571 metais Europos idėja ėmė keisti krikščioniją ir šioje kaitoje Europa jau reiškė ne geografinę teritoriją, o vertybių sistemą. Taip pat buvo prasminga krikščionijos sąvoką pakeisti žodžiu “Europa”, nes tapo aišku, kad ne visa ji buvo krikščioniška.
XVI amžiaus pabaigoje Vakarų Europa tapo valstybe, kurią sudarė, nacionalinės valstybės ir neeuropinės imperijos, o Centrinė ir Rytų Europa liko agrarinių ir pilietinių imperijų, susitelkusių ties rytiniu jos pasieniu, dariniu. Tai lėmė dviejų Europos sampratų egzistavimai – Europa kaip Vakarų, persikėlusių anapus jūrų, t.y. “užjūrio” arba “kontinentinė” Europa ir ankstesnė – Europa kaip krikščioniškas bastionas prieš musulmonus.
Tuo metu Europos vienybė buvo ne tiek politinė realybė, kiek kultūrinis bendrumas, nes be tarptautinių religinių ordinų, svarbūs kultūrinės kaitos veiksniai buvo Romos teisė, tarptautinė prekyba, magdeburginiai miestai bei universitetai. Europiniai universitetai gali būti laikomi tam tikros Europos sandaros veiksniais, nes jie niekada nebuvo itin susiję su konkrečia šalimi. Tad europizmas dažnai reiškė ne tiek religinę vienovę, kiek kitus reiškinius. Garsieji Europos architektūriniai stiliai – romanika, gotika taip pat suteikė Europai aiškią formą. Tad norint kalbėti apie Europos vieningumą, reikėtų pabrėžti ne politinį, o kultūrinį aspektą.
Reziumuojant galima pasakyti, kad viduramžiais Europos idėja buvo siejama su krikščioniškų Vakarų idėja ir ji buvo kaip atsvara islamo plitimui. Europos ribas nustatė musulmonų antplūdis, tad krikščionybė tapo viduramžių Europos teritorine tapatybe, o Europos idėja viduramžių krikščionijai reiškė teritorinį vieningumą. Viduramžių laikais Europos vienybė buvo suprantama ir kaip kultūrinis bendrumas. Atkreiptinas dėmesys, kad jau viduramžiais mes galime atrasti bendros, suvienytos Europos idėjų ir įdomu yra tai, kad jau viduramžių mąstytojai – Europos idėjos propoguotojai, suprato, kad geriausia jos egzistavimo forma – vienybė.

Europos idėja XII-XVIII amžiuje
XV-XVI amžiuje Europos idėja tapo savarankiška.
Reformacija ir XVII amžiaus religiniai karai išsklaidė krikščionybės vienybę, krikščionybės idėja ėmė prarasti ankstesnę reikšmę ir ją pamažu pakeitė Europos samprata. Tačiau tai buvo labai lėtas procesas. Humanizmo idėja Renesanse buvo pirmasis žingsnis, nes renesanso kultūra leido idėjoms ir stiliams susilieti Europos mastu. Reformacija atmetė universalios krikščioniškos tvarkos idėją ir sukūrė erdvę Europos idėjai. Po Reformacijos krikščioniškoji vienybė buvo smarkiai pažeista, tad nesunku suvokti, kodėl vietoj “krikščionija” pradėta vartoti žodį “Europa”. Tačiau tai nereiškė, kad krikščionybė tapo nebesvarbi. Po 1648 metų ją suskaidė kelios skirtingos krikščionybės formos: Romos katalikybė, anglikonybė, liuteronybė, kalvinizmas bei jo puritoniškos sektos. Po Reformacijos krikščionybė buvo visiškai kitokia nei anksčiau. Tačiau tai nereiškė, kad krikščionybė buvo ne tokia svarbi kaip anksčiau. Ji nustojo būti teritoriniu europinės valstybių sistemos tapatumu ir tapo grynai religine vertybių sistema.
Reikia pažymėti, kad XVII amžiuje Europos idėja vis dažniau buvo siejama su pažangos idėja. Vienas iš ankstyvųjų konfederacinių Europos vienybės planų, buvo sukurtas XVII amžiaus pabaigoje Williamo Penno. Pennas teigė, kad “Europos vienybė reikalinga tam, kad būtų galimą išlaikyti krikščionybės integralumą ir suvienyti krikščioniją kovai prieš turkus.” Akivaizdu, kad jis suvokė krikščionybės ir Europos ryšį, nes tikino jog turkams bus leista prisijungti prie būsimos Europos Sąjungos tik tada, kai jie atsivers iš islamo į krikščionybę. Tačiau šio plano taip ir nepavyko įgyvendinti.
XVIII amžiuje ėmė formuotis Europos kaip kultūrinio modelio idėja.
Rousseau įsivaizdavo amžių, kuriame “nebėra nei Prancūzijos, nei Vokietijos, nei Ispanijos, netgi Anglijos, o yra tik europiečiai. Visiems būdingi tie patys skoniai, tos pačios aistros, tas pats gyvenimo būdas”. “Visuomenės sutartyje” Rousseau sukūrė utopinį valstybės pagrindą. Pati Europos idėja buvo visuomenės sutarties, išreiškiančios nacijų aljansą, kristalizacija. Tuo tarpu Saint-Simonas rašė apie Europos tautų būtinumą reorganizuotis naujomis politinėmis sąlygomis, kad būtų išsaugota nepriklausomybė. Voltaire’as tikėjo, kad Europa keitė nacionalines valstybes. “Šiandieną jau nebėra prancūzų, vokiečių, ispanų, netgi anglų – visi turi tuos pačius skonius, tuos pačius jausmus, tuos pačius papročius, nes ne vieni nėra patyrę jokios ypatingos nacionalinės raidos”. Kantas 1795 metais “Amžinojoje taikoje” pateikė vieną iš garsiausių argumentų, pagrindžiančių “laisvų valstybių federaciją”. Tačiau reikia pabrėžti, kad Europos kaip alternatyvos nacionalinei valstybei samprata turėjo mažai prasmės. Kaip matome, vis daugiau mąstytojų, mokslininkų, švietėjų ir filosofų, kurie nagrinėjo Europos ar valstybės sampratą ar gilinosi į tai, kokia turėtų būti Europa, kad jos gyventojams būtų jauku ir saugu, savo idėjas siejo būtent su vieninga Europa. Paminėtina, kad minėtos idėjos, kurias iškėlė švietėjai tebuvo nedidelės intelektualų grupelės produktas, kuriam dauguma valstybės vadovų neteikė reikšmės, kadangi nacionalinių valstybių konfliktai buvo pernelyg stiprūs. Vienybės koncepcija buvo kur kas labiau išplėtota kitose civilizacijose, pavyzdžiui, kinų. Atkreiptinas dėmesys, kad kinų pasaulio tvarka niekuomet neprarado visa apimančios kultūrinės vienovės. Žydų tradicija, kur religijos ir nacijos ryšys stipresnis, taip pat gali būti laikoma stipresne kultūrinės vienybės tradicija nei krikščionybė, kuri kultūrine prasme buvo įvairesnė.
XVIII a. pabaigoje, 1789 m. prancūzų buržuazija sukilo ir sugriovė senosios valdžios režimą. Šis išsivadavimas atnešė laisvę Prancūzijai, tačiau padalino Europą. Prasidėjo teroras ir karas. 1793 metais prasidėję revoliuciniai karai sukėlė didelį Vakarų ir Rytų Europos konfliktą. Napoleonas mėgino sumodeliuoti Europą vardan Prancūzijos, tačiau jam nepavyko. Jo oponentai po 1814 metų griebėsi būtent Europos idėjos bandydami atstatyti Senąją tvarką. Nors 1815 m. baigėsi karas su Napoleonu, tačiau ne nacionalizmo plitimas. Ponapoleoniškos tvarkos struktūroje, kurią 1815 metais įtvirtino Vienos kongresas, Europos idėja buvo siejama su vienos šalies interesais, o Europa negalėjo būti suvienyta esant vienos galios viršenybei.
Prancūzijos revoliucija Europos visuomenei turėjo dvejopą reikšmę. Kaip revoliucija prieš Senąją tvarką, ji buvo ne tik prancūziškas, bet europinis judėjimas. Napoleono Europos rekonstrukcijos planai buvo grįsti įsitikinimu, kad ją galima sukurti pagal Prancūzijos vaizdinį. Iš pradžių prancūzų revoliuciniai karai, nuvertę paskutinius feodalizmo bastionus, sulaukė paramos ir visoje Europoje buvo kuriamos respublikos. Europa buvo betampanti respublika.
XVIII – XIX amžiuje kosmopolitinė visuomenė save tapatino su prancūzų kalba ir socialinės elgsenos standartais. Prancūzų kalba pakeitė lotynų ir tapo diplomatijos ir mandagios visuomenės kalba. Būti “europiečiu” reiškė kalbėti prancūziškai. Europos idėja nebuvo skatinama, nes su ja buvo susiję keletas ginčytinų pretenzijų. Žodis “Europa” visuomet sklido iš lūpų tų valstybės vadovų, kurie norėjo ko nors iš užsienio jėgų, bet nesiryžo prašyti savo vardu. Valdovai, kurių teisėtumas priklausė nuo nacionalizmo buvo akivaizdžiai priešiški paneuropinėms idėjoms.
Reziumuojant tai, kas išdėstyta, galima pasakyti, kad ir modernybės amžiuje mąstytojai, mokslininkai ir filosofai nemažai prisidėjo kūriant vieningos Europos idėją, tačiau kaip bebūtų gaila, šios idėjos negalėjo būti realizuotos, kadangi tuo metu suvienyti Europą būtų per daug sudėtinga dėl joje esančių valstybių nuolatinių nesutarimų ir konfliktų, nors tuo metu išskirtinės ir karingos prigimties Europos idėja atsispindėjo daugelyje jos vieningumo idėjų.

Europos idėja XIX amžiuje

Nors Europos idėja buvo paplitusi XIX amžiaus viduryje, iš esmės ji buvo pajungta tautybės principui. Nacionalizmo amžiuje Victoro Hugo “Suvienytųjų Europos valstybių” idealas ir Voltaire’o “Europos Respublikos vizija” liko nepopuliarūs. Tačiau negalima kalbėti, kad šiame istorijos amžiuje Europos idėja nebuvo populiari, kadangi jau 1834 metais Berne Guiseppe’s Mazzinis įkūrė “Jaunosios Europos” sąjūdį, kuris buvo vienas iš didžiausių žingsnių šia kryptimi. Šiuo sąjūdžiu autoriaus nuomone, veikiau siekta ne suformuoti jungtines Europos valstybes, o paremti europinius nacionalinius judėjimus ir tapti būsimos laisvų Europos valstybių federacijos pagrindu. Taigi Mazzinis ir Hugo buvo pagrindiniai XIX amžiaus pažangių jėgų, toleravusių Europos idėją, atstovai.
Nuo 1848-ųjų Europoje vyravo nacionalizmas, buvo priimtos minimalios konstitucijos ir po Italijos susivienijimo 1861 metais ir Vokietijos susivienijimo 1871 metais nacionalizmas tapo nacionalinių valstybių ideologija. Nacionalizmo amžiuje apie Europos idėją galima pasakyti tai, kad XIX amžiaus Europos idealą, galima vertinti dvejopai. Pirma, tai krikščioniškas idealas ir tikėjimas universalia vertybių sistema, pagrįsta protu, pažanga ir mokslu. Antra, XIX amžiuje atsirado Europos politinės vienybės idealas. Šio idealo žymiausias šalininkas buvo Mazzinis. Šios dvi Europos idėjos – politinė ir kultūrinė – mažai tesusijusios, tačiau kartu jos suformavo modernią Europos vienybės idėją.
Reikia paminėti, kad XIX amžius buvo ne tik nacionalizmo, bet ir romantizmo amžius. Nors nacionalizmas ir romantizmas buvo glaudžiai susiję, jų koncepcijos buvo visiškai skirtingos. Nacionalizmas pirmiausiai buvo politinė idėja, nukreipta į ateitį, o romantizmas iš esmės buvo nepolitinis sąjūdis, žvelgęs į praeitį. Europos idėja išsikristalizavo į vieną iš pirmųjų žurnalų, turėjusių pavadinimą “Europa”, kurį redagavo vokiečių romantikas filosofas Friedrichas von Schlegelis.
Įdomu pastebėti, kad be to, jog buvo pradėtas leisti pirmasis žurnalas, turėjęs pavadinimą “Europa”, XIX amžiuje jau buvo susikūrusios keletas tarptautinių institucijų: Raudonasis Kryžius, kuris buvo įkurtas 1859 metais Ženevoje, ir Visuotinė pašto sąjunga, įkurta 1874 metais Berne. Minėtų organizacijų įsteigimas reiškė, kad Europoje jau užsimezgė valstybių bendradarbiavimas.
Nors nagrinėjamo istorijos laikotarpio Europos visuomenės realybė buvo karas, nuolatinis pasirengimas jam ir politiškai Europa buvo destruktyvi, vis dėlto galima teigti, kad ir XIX amžiuje buvo žengta keletas žingsnių Europos bendradarbiavimo ir integracijos link.

Europos idėja XX amžiuje

Pirmasis pasaulinis karas ir jo pasekmės

XX amžiuje atsirado realios sąlygos ir prielaidos praktiškai kurti vieningą Europą.
Suvienytos Europos valstybių sąjungos idėjos propoguotojai rėmėsi sėkmingais pavyzdžiais, pirmiausia Jungtinių Amerikos valstijų nepriklausomybe, paskelbta 1776 metais, Šveicarijos sąjungos paskelbimu 1848 metais.
Didelę įtaką Europos idėjos formavimuisi bei Europos vienybei turėjo Pirmasis pasaulinis karas, nes šis karas palaidojo europinės santvarkos sąvoką. Po 1918 metų Europa nebegalėjo būti tokia pati kaip anksčiau. Priešingai nei ankstesni karai, Pirmasis pasaulinis karas buvo “totalinis” ir ženklino industrinės visuomenės nuolatinę karo ekonomiką. Aštuoni milijonai žuvusiųjų, imperijų žlugimas, 1919 prasidėjęs naujų nacionalinių valstybių kūrimasis iš esmės reiškė Europos kaip aljansų sistemos, pagrįstos jėgos balansu, politinį žlugimą. Po Pirmojo pasaulinio karo Europa nustojo būti pasaulio politikos centru. Ypač greitai sustiprėjo JAV vaidmuo ir tik Europos valstybių susijungimas galėjo padėti Europai išlikti tvirtai pasaulinėje arenoje. Be to sąlygos, susiklosčiusios po Centrinės Europos valstybių žlugimo, susilpnino Europos galias, o tai komunistiniams judėjimams leido užimti erdvę ir kontroliuoti byrančias valstybes. Naujoji Europa, atsiradusi po karo ir Versalio taikos, buvo kuriama kaip priešprieša sovietiniam komunizmui, skelbusiam, kad vienas iš jo tikslų yra pasaulinė revoliucija. Po 1918 metų kovojo du pasauliai: kapitalistinių Vakarų liberalioji demokratija ir sovietinis komunizmas.
Kaip regionas ir idėja, po 1918 metų Europa labai skyrėsi nuo tos, kuri buvo prieš karą. 1919 metais Centrinės Europos valstybės iširo ir susikūrė daugybė valstybėlių. Jokiu kitu Europos istorijos laikotarpiu nebuvo sukurta daugiau valstybių kaip 1919 metais. Jei 1871 metais Europoje buvo 14 valstybių, tai 1919-aisiais jų buvo 54. Daugelis naujų valstybių buvo ne tiek nacionalinės, kiek etninės, o jų etniškumo požymis buvo kalba. Naujų valstybių kūrimasis etniniu pagrindu sukėlė etninius nacionalistinius konfliktus.

Po pirmojo pasaulinio karo pradėta kalbėti apie Europos vienijimosi būtinumą politiniame lygyje. Pirmieji žingsniai Europos integracijos link priklauso 1920 metams. Šiame laikotarpyje pradėjo kurtis Paneuropinės organizacijos ir tai jau reiškė, kad Europa pradėjo keistis. Viena garsiausių tokių organizacijų buvo “Paneuropos sąjunga”, kurią 1920 metais įkūrė Richardas Nikolausas Kudenhove-Kalergis. (1894-1972) – vienas iš žymiausių XX a. vieningos Europos idėjos propaguotojų. Knygose ir straipsniuose jis populiarino Paneuropos idėją, įvairiuose Europos ir JAV miestuose rengė savo šalininkų kongresus. Kudenhovės-Kalergio idėjoms prieš Antrąjį pasaulinį karą pritarė daugelis žymių politikos ir visuomenės veikėjų, tačiau pasaulinė ekonomikos krizė ir Hitlerio atėjimas į valdžią sužlugdė pastangas vienyti Europą. Kudenhovės-Kalergio idėjos turėjo įtakos Europos Bendrijų kūrėjams Konradui Adenaueriui, Robertui Šumanui, Poliui Anri Spakui, Žanui Monė.

1929 m. Austrijoje paneuropietiškas judėjimas, kuriam vadovavo Kudenhovė-Kalergis, iškėlė idėją kurti vieningą Europą.
Pažymėtina, kad be Kudenhovės-Kalergio vieningos Europos idėją palaikė ir kiti mokslininkai bei politikai. Paminėtinas Prancūzijos užsienio reikalų ministras Aristidas Brianas, kuris 1929 metų rugsėjo 5 dieną, remiamas Vokietijos kolegos Gustavo Stressemanno, savo garsioje kalboje, pasakytoje Ženevoje Jungtinių Tautų Asamblėjoje, pasiūlė sukurti Europos Sąjungą. Įdomu pastebėti, kad šia idėja buvo siekiama tik glaudesnio Europos valstybių bendradarbiavimo ir dar nebuvo jokių užuominų į šalių nacionalinio suvereniteto apribojimus.
Tuo metu valstybių interesai buvo per daug skirtingi, todėl šios minėtos bendros Europos idėjos buvo tik teorija.

Kalbant apie bendros Europos idėją nereikia pamiršti fašizmo, kuris dvidešimt penkerius metus plito visoje Vakarų Europoje. Šiandien užmiršta, kad fašizmas ir antisemitizmas buvo du didžiausi Europos idėjos reiškėjai. Europos vienybės samprata buvo fašistinės ideologijos centre. Fašizmas siekė sukurti naują europinę civilizaciją. Visi fašistai, pradedant Mosley, Mussoliniu ir baigiant Hitleriu, svajojo sukurti tikrą viršnacionalinę europinę civilizaciją. Tai turėjo būti postistorinė estetinė santvarka, jungianti nacionalines išrinktų nacijų tradicijas. Tūkstantmetis reichas turėjo tapti europine santvarka, ne vien vokiečių reichu; žydų naikinimas buvo suvokiamas kaip Europos apvalymas nuo “azijiečių rasės”.
Taigi Europos idėjos negalima atskirti nuo europinio fašizmo ir jo Europos vienybės mito.

Antrasis pasaulinis karas ir jo pasekmės

XX amžiaus istorijoje svarbiausias įvykis buvo Antrasis pasaulinis karas. 1945 m. sausį buvo okupuota Lenkija, po mėnesio – Vengrija, balandį – Viena, o gegužės mėnesį, kai Raudonoji armija susidūrė su sąjungininkais Berlyne, – baigėsi karas. Tuo metu Raudonoji armija buvo užėmusi Rytų ir Centrinę Europą. Nugalėjus Vokietiją, Europa vėl buvo subalansuota, nes vietoj nacių Europos Vakarai susidūrė su komunistais.
Pasibaigus šiam karui, Europa skendi griuvėsiuose ir ji tampa dar silpnesnė palyginti su JAV.
Visiškas Europos nusilpimas davė postūmį tolesniems žingsniams integracijos link. Tuomet buvo vadovaujamasi trimis pagrindiniais motyvais:
1) 1) Europa suvokė savo silpnumą. Per karus ir įvairius politinius konfliktus ji prarado vyraujantį vaidmenį pasaulyje. Reikėjo ką nors daryti, vienyti jėgas, nes vis labiau savo galias stiprino dvi naujos supervalstybės – Jungtinės Amerikos valstijos ir Tarybų Sąjunga.
2) 2) Buvo norima sukurti geresnį, teisingesnį ir laisvesnį pasaulį, kuriame tarptautiniai santykiai remtųsi visuotinai priimtais principais.
3) 3) Vienas iš svarbiausių politinių motyvų buvo tai, kad daugiau nebuvo norima veltis į naujus karinius konfliktus. Du pasauliniai karai parodė, kad juose Europa buvo ne tik politinė veikėja, bet ir patyrė daugiausia nuostolių.
Po antrojo pasaulinio karo atsirado naujos Europos vienijimo idėjos, iš kurių paminėtinos federalistinės ir pacifistinės idėjos. Pagrindinė federalistų požiūrio idėja buvo ta, kad vietinės, regioninės, nacionalinės ir Europos institucijos turi bendradarbiauti ir papildyti viena kitą. Tuo tarpu funkcionalistai buvo už tai, kad valstybių suverenitetas iš nacionalinio lygio pereitų į Bendrijos lygį. Reikia paminėti, kad ypatingai vieningos Europos idėją parėmė Vinstonas Čerčilis, Žanas Mone, Robertas Šumanas, Jean Monnetas ir Altero Spineli.

Svarbus žingsnis, žengtas Europos integracijos link ir dar viena idėja siekiant sujungti Europą, buvo Vinstono Čerčilio. Paminėtina, kad Vinstonas Čerčilis (1874-1965) buvo vienas iš žymiausių XX amžiaus politikų. Jis daug prisidėjo prie sąjungininkų pergalės Antrajame pasauliniame kare ir padarė nemažai įtakos pokario Europos politinei raidai. 1940-1945 metais jis buvo Didžiosios Britanijos ministru pirmininku. Reikia pažymėti, kad Čerčilis buvo vienas pirmųjų politikų, parėmusių Richardo Nikolauso Kudenhovės-Kalergio jau minėtą iškeltą Paneuropos idėją ir dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ne kartą teigęs, kad Europai būtina vienytis. 1940 m. jis pasiūlė sąjungą Prancūzijai, o po karo Čerčilis tapo Europos integracijos politikos simboliu. 1946 metais rugsėjo mėnesį Ciūricho universitete jis pasakė jau dabar visiems žinomą kalbą, kurioje įrodinėjo, kad atėjo laikas kurti bendrą Europą ir skatino sukurti Jungtines Europos Valstijas. Čerčilis palaikė tarptautinį komitetą Jungtinių Europos Valstijų reikalu. Tačiau suvienytoje Europoje jis nematė vietos Didžiajai Britanijai ir buvo įsitikinęs, kad Europą reikia kurti per Vokietijos ir Prancūzijos susitaikymą ir kad abi šios valstybės turi perimti vadovavimą žemynui.
Šios idėjos pasekoje, 1947 metais Prancūzija ir Anglija pasirašė gynybos sąjungos sutartį; 1948 metais buvo sukurta muitų sąjunga tarp Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo, o tais pačiais metais balandžio mėnesį įsteigta Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (EEBO). Tačiau jau tais pačiais metais išryškėjo Europos valstybių nesutarimai, kurių pagrindinė priežastis buvo tai, kad Europa nebuvo suvienyta.
1949 m. įsteigta Europos Taryba (ET), iš kurios buvo tikimasi labai daug (net federacijos). Tačiau jos rėmuose federalistinių idėjų įgyvendinti nepavyko. Bendradarbiavimas buvo politinis, kultūrinis, socialinis, o ne ekonominis. Federalizmo idėjų šalininkai matė Europą kaip federaciją, o tarpvyriausybinio bendradarbiavimo idėjos šalininkai, matė Europą kaip valstybių sąjungą.
Reikia pabrėžti, kad pirmasis modernios Europos integracijos periodas prasidėjo 1948 metų gegužės mėnesį, kai Hagoje susirinko Europos kongresas, kuriame dalyvavo daugiau nei 800 praktiškai visų Vakarų Europos valstybių atstovų – ministrų, parlamentarų, politikų, verslininkų ir intelektualų ir baigėsi 1951 metais, kai atsistatydino Europos Tarybos generalinis sekretorius P.P. Spaakas, kuris pareiškė, kad “bet kuris bandymas suvienyti Europą gali būti veiksmingas tik tuo atveju, jeigu jame nedalyvaus Didžioji Britanija.”

Kaip išeiti iš užburto karų rato, pasiūlė prancūzai – Robertas Šumanas ir Žanas Monė.

Roberas Šumanas (1886-1963) – Prancūzijos ir Europos politikas, buvo suvienytos Europos šalininkas. ”Kad europiečiai nustotų konfliktuoti, jiems reikia vienytis. Glaudžiai ekonomiškai susijusioms šalims nekils pagunda kariauti, nes tai būtų karas su kaimyninėje šalyje investavusiu tautiečiu verslininku, su į ją dirbti išvykusiu tautiečiu darbininku”, teigė Šumanas.
Būdamas užsienio reikalų ministru, 1950 m. gegužės 9 d. pasaulio spaudos atstovams jis pristatė kartu su Žanu Monė parengtą planą sukurti bendrą Europos anglių ir plieno rinką, kurią kontroliuotų specialiai įsteigtos viršvalstybinės institucijos. Šis pasiūlymas žinomas Schumano plano vardu ir juo buvo pradėtas buvusių Antrojo pasaulinio karo priešių Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymo procesas. Kaip pirmą žingsnį susitaikymo link R.Schumanas pasiūlė suvienyti Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramonę ir jos kontrolę perleisti bendrai įstaigai – Aukštajai valdybai. Tuo metu anglys ir plienas buvo strateginės žaliavos, o jų gamyba ir gavyba- pagrindinės karo pramonės šakos. Anuomet nuo anglių ir plieno pramonės priklausė prancūzų ir vokiečių karinis pajėgumas. Ją suvienijus, Prancūzija ir Vokietija nebegalėtų savarankiškai pradėti ginkluotis ir vėl ruoštis konfliktui. Deklaracijoje jis pareiškė, kad “suvienytą Europą negalima sukurti per vieną dieną arba remiantis vienu planu; Europa bus suvienyta to siekiant žingsnis po žingsnio, remiantis jos dalyvių solidarumu”. Deklaracijoje R. Šumanas pridūrė, kad prisijungti prie Prancūzijos ir Vokietijos pradedamo bendradarbiavimo gali ir kitos Europos šalys. Įgyvendinant šį planą buvo įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, kuri pradėjo Europos integracijos procesą, o ilgainiui peraugo į Europos Sąjungą.
1986 m. Šumano 100-ųjų gimimo metinių proga gegužės 9-oji (tą dieną buvo pristatytas bendros anglių ir plieno rinkos planas) paskelbta Europos diena.
Kaip jau buvo minėta, prie Šumano plano buvo prisidėjęs dar vienas suvienytos Europos šalininkas – Žanas Monė (1888-1979). Manoma, kad Europos integracijos idėją Žanas Monė paskelbė žymiai anksčiau nei ji buvo pristatyta viešai. 1943 metais, dirbdamas Prancūzijai Alžyre jis sukūrė memorandumą, kuriame pasisakė už Europos anglies ir plieno pramonės perdavimą valdyti Aukščiausiajai administracijai, o tais pačiais metais gruodžio mėnesį siūlė sukurti Europos valstybių federaciją. 1948 metais Žanas Monė raštu kreipėsi į Šumaną siūlydamas naudoti Vakarų federaciją siekiant išvengti galimų būsimų Europos valstybių konfliktų. Įdomu pastebėti, kad Žanas Monė 1950 m. pirmasis iškėlė viršvalstybinių institucijų sukūrimo Europoje idėją, kurią gegužės 9 d. pristatė tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas. 1952-1955 metais Monė buvo paskirtas Europos anglių ir plieno bendrijos Vyriausiosios valdybos (šiuolaikinės Europos Komisijos prototipas) pirmininku. Jis nuolat kūrė politinio Europos suvienijimo planus. 1952-1953 m. kartu su tuometiniu Prancūzijos ministru pirmininku Renė Plevenu siūlė, be Europos anglių ir plieno bendrijos, steigti ir Europos gynybos bendriją. Žlugus šiam planui, Monė atsistatydino iš Europos anglių ir plieno bendrijos Vyriausiosios valdybos pirmininko pareigų ir įkūrė komitetą “Už Jungtines Europos Valstijas”, kuris gyvavo iki 1975 m. Monė aktyviai rėmė kitų Europos bendrijų steigimą ir pastangas kurti vieningą Europą. Tuo metu jis buvo nusivylęs tuo, kad Europos integracijos procese dalyvauja tik šešios šalys, ragino į jį įsitraukti ir kitas valstybes, ypač Didžiąją Britaniją, kuri, kaip yra žinoma, įstojo tik 1973 metais. 1978 m. jis išleido memuarus, kuriuos tyrėjai vertina kaip neįkainojamą Europos integracijos istorijos šaltinį.
Grįžtant prie Roberto Šumano plano, reikėtų paminėti, kad vokiečiai palaikė R.Šumano siūlymą, tačiau Didžioji Britanija, kuri nebuvo suinteresuota savo industrijos priklausymu kitų valstybių diktatui, atsisakė tapti šios sąjungos dalyve.

Taip prasidėjo Paryžiaus ir Bonos bendradarbiavimas, tapęs Europos vienijimosi šerdimi. Prancūzų pasiūlymą sujungti anglių ir plieno pramonę taip pat parėmė Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. 1951 metų balandžio 18 jau minėtos valstybės Paryžiuje pasirašė Europos anglies ir plieno bendrijos sutartį, kuri įsigaliojo 1952 metų liepos 25 d. Taigi įsigaliojus šiai sutarčiai buvo įvykdytas Roberto Schumano planas. Buvo tikimasi, kad vėliau plėsis ir politinė Europos integracija, kurią užbaigs Europos konstitucijos priėmimas.

Minimos bendrijos sukūrimas svarbus šiais aspektais:
1) 1) kūrimasis parodė, kas ekonominė integracija yra įmanoma; kiekviena šalis narė matė naudą iš šio susijungimo;
2) 2) paaiškėjo integracijos būdas. Buvo sukurtos pirmosios trys institucijos: Europos Taryba, Europos Asamblėja (vėliau pavadinta Europos Parlamentu) ir Teisingumo Teismas.
Nors minėta sutartis buvo skirta bendros rinkos kūrimui anglies ir plieno pramonėje, tačiau sutarties preambulė nurodė, kad ši sąjunga turi padėti pagrindus glaudesniam tautų bendradarbiavimui. Reikia pabrėžti, kad ši sutartis įgyvendino viršvalstybinės organizacijos modelį per institucinę sistemą. Ž. Mone teigė, kad nieko neįmanoma padaryti be žmogaus, bet nieko negalima padaryti ir be institucijų. Buvo įsteigta Valdyba, kurios pirmininku tapo Ž. Monė, be to, Ministrų Taryba, Bendroji Asamblėja ir Teisingumo Teismas. 1951 metais įkurtai Europos Sąjungos pirmtakei – Europos anglių ir plieno bendrijai – ėmė vadovauti bendros institucijos.
Pradinius šios bendrijos šešis narius jungė tai, kad buvo labiausiai nukentėjusios nuo Antrojo pasaulinio karo. Didžiosios valstybės norėjo sustiprinti politinę įtaką ir ryšius su kaimyninėmis valstybėmis. Belgijoje dominavo anglių ir plieno pramonė. Olandija norėjo bendros žemės ūkio rinkos. Beneliuksas jau anksčiau buvo įsteigęs muitų sąjungą. Iniciatorė Prancūzija norėjo neutralizuoti Vokietiją, su kuria per 80 metų laikotarpį kariavo 3 kartus. Vokietija norėjo atgauti prestižą, apsisaugoti nuo grėsmės iš Rytų ir patekti į Vakarų rinką ir taip paspartinti ekonomikos augimą. Italijai politiniu požiūriu tai buvo šansas atgauti reputaciją (prieš tai 20 metų čia vyravo fašizmas), be to, ekonominis stimulas buvo – išorės pagalbos būtinybė įveikiant tam tikrų regionų ekonominį atsilikimą.
Taigi eksperimentas sujungti šešių šalių anglių ir plieno pramonę pavyko ir Vakarų Europos šalys nutarė toliau kartu siekti gerovės.
Svarbu pažymėti, kad ši sąjunga radikaliai pakeitė situaciją Europoje.
1957 metais tos pačios šešios šalys įkūrė dar dvi bendrijas – Europos ekonominę ir Europos atominės energetikos bendriją. Europos atominės energetikos bendrijos (Euratomo) ir Europos ekonominės bendrijos (EEB) steigimo sutartis (vadinama Romos sutartimi) Romoje Didžiojo šešeto valstybės pasirašė 1957 metų kovo mėnesį, o jos įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d. Reikia pažymėti, kad tarp Romos sutarties signatarų nebuvo Didžiosios Britanijos. Ji vis dar save laikė supervalstybe ir labiausiai prieštaravo Europos gynybinės ir politinės bendrijos sukūrimui.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Bendrijos ekonomika klestėjo, didėjo prekybos ir investicijų integracija, funkcionavo nemažai bendros politikos krypčių. Buvo susitarta dėl pirmojo narių skaičiaus didinimo. Taigi 1973 metais į Europos Bendriją įstojo Didžioji Britanija, pagaliau pakeitusi savo neigiamą nuomonę, taip pat Danija ir Airija, 1981 metais prisijungė Graikija, 1986 metais – Portugalija ir Ispanija, vėliau dar prisijungė Austrija, Suomija ir Švedija, o nuo 2004 m. gegužės 1 dienos – dar 10 Europos valstybių, tame tarpe ir Lietuva.
1992 metais Europos Bendrijų šalys Mastrichto sutartimi įkūrė Europos Sąjungą. Pačios Bendrijos po šios sutarties neišnyko, jos išliko kaip Europos Sąjungos sudedamosios dalys, bet greta jų atsirado Mastrichto sutarties įkurta bendra užsienio ir saugumo politika bei bendradarbiavimas vidaus ir teisingumo srityse.
Taigi taip buvo sukurta sąjunga, kurios idėja glūdi gilioje senovėje – Antikoje ir kuri, brandinama ir plėtojama daugelį amžių, sujungė jau šiai dienai 25 Europos valstybes.
Visiems gerai yra žinoma, kad 2004 m. gegužės 1 d. prie šios – Europos sąjungos prisijungė ir Lietuva. Tai buvo ilgai siektas mūsų valstybės tikslas ir šiandien džiugu, kad vis dėl to ir mes – maža valstybė tapome Europos Sąjungos nare, o mūsų valstybės piliečiai – Europos Sąjungos piliečiais.

Europos integracija sritys

Pokario metais Europos integracija buvo plėtojama 3 srityse: ekonominėje, politinėje, gynybinėje.

Europos politinė integracija
Po Antrojo pasaulinio karo Europos tautos suprato, kad reikia kurti laisvą vieningą Europą, kurioje būtų gerbiami visų interesai t.y. siekti politinės integracijos.
Didžiausią įtaką politinei integracijai turėjo 1949m. įkurta Europos Taryba (ET), kuriai priklausė 10 Europos valstybių. Jos tikslas buvo sukurti laisvą ir demokratinę valstybę. Valstybė, norinti tapti Europos Tarybos nare, turėjo pasižadėti laikytis demokratijos, Žmogaus teisių ir įstatymų viršenybės principų. Šios vertybės turėjo atsispindėti ir tų valstybių Konstitucijose. Siekdama apginti šias vertybes ET sudarė Europos Žmogaus Teisių Konvenciją, kuri ne tik skelbia teises ir laisves visiems gyvenantiems valstybėse narėse, bet ir garantuoja jų laikymąsi. Tam, kad prižiūrėti kaip šių laisvių ir teisių laikomasi, buvo įkurtos 2 institucijos:
1. 1. Europos Žmogaus Teisių Teismas
2. 2. Europos Žmogaus Teisių komisija
Vėliau Europos Žmogaus Teisių Konvencija buvo papildyta kitais dokumentais – Europos socialine chartija ir Europos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir bausmes. Šiuo metu Tarybai priklauso 43 valstybės.

Europos bendradarbiavimas gynybinėje srityje
Naujo ginkluoto konflikto baimė ir poreikis sukurti efektyvią atsvarą Rytų blokui, vertė Europos valstybes bendradarbiauti ir gynybinėje srityje. Vakarų Europos šalių bendrosios gynybos ištakos siekia 1947m., kai Prancūzija ir Jungtinė Karalystė, bijodamos galingos Vokietijos karinės galios atgimimo, Dunkirke pasirašė dvišalę gynybos sutartį. 1948m. prie jų prisijungė Belgija, Olandija ir Liuksemburgas pasirašydami Briuselio sutartį. O 1949m. balandžio mėn. Vašingtone JAV, Kanados ir 10 Europos valstybių ( Belgijos, Danijos, D.Britanijos, Islandijos, Italijos, Liuksemburgo, Norvegijos, Nyderlandų, Portugalijos ir Prancūzijos) užsienio reikalų ministrai pasirašė Šiaurės Atlanto sutartį. Sutartis įsteigė kolektyvinės gynybos aljansą ir sudarė prielaidas NATO organizacijos formavimui. Šiuo metu organizacija vienija 26 nepriklausomas valstybes. 2004m į šią gynybinę organizaciją buvo priimta ir Lietuva. Tai savanoriška saugumo sistema, kurioje pareigomis, pavojumi ir atsakomybe dalijai visi.
1949m. Vašingtone patvirtinus Šiaurės Atlanto sutartį ir 1950m. prie jos prisijungus VFR, Briuselio sutarties narėms reikėjo peržiūrėti Briuselio sutartį. Todėl 1954m. Paryžiuje buvo pasirašyta Ekonominio, socialinio ir kultūrinio bendradarbiavimo bei kolektyvinės savigynos sutartis ir įkurta Vakarų Europos Sąjunga (VES). Greta 5 Briuselio sutarties signatarų Paryžiaus sutartį (modifikuota Briuselio sutartis) taip pat pasirašė Italija ir Vakarų Vokietija. Prie šio susitarimo 1990m. prisidėjo Ispanija ir Portugalija, o 1995m. ir Graikija.
Paryžiaus sutarties preambulėje apibrėžtas šios organizacijos tikslas: „ . ištikimybė fundamentalioms žmogaus teisėms. ir kitiems Jungtinių Tautų Chartijos idealams. demokratijos principų išsaugojimui.“. O 5-jame straipsnyje sakoma: „Jei kuri nors iš aukščiau susitariančiųjų šalių taptų ginkluotojo puolimo Europoje objektu, kitos, aukščiau susitariančios šalys, suteiks užpultai šaliai visą galimą karinę ir kitokią pagalbą“.
Šaltojo karo metais VES veiklą buvo užgožusi NATO, turinti savo žinioje realias karines pajėgas ir karinio vadovavimo struktūras. VES šalių karinių struktūrų bendradarbiavimo pasyvumas iš dalies buvo „užprogramuotas“ sutarties 4-jame straipsnyje, kuriame sakoma, kad bet kokios institucijos, sukurtos VES sutarties pagrindais, turi glaudžiai bendradarbiauti su NATO ir nedubliuoti jos karinių štabų veiklos.

Ekonominis Europos valstybių bendradarbiavimas
Didžiausią dėmesį Europos valstybės skyrė ekonominiam bendradarbiavimui. Tam jas skatino ir JAV valstybės sektoriaus G. Maršalo pateiktas planas, kuriame siūloma sudaryti bendrą Europos atgimimo programą ir JAV 4-rių metų (1948-1952m.) finansinę paramą bendrai Europos rinkai sukurti. Šis planas turėjo padidinti Vakarų Europos valstybių perkamąją galią ir garantuoti JAV stabilias rinkas bei išvaduoti nuo nuolatinės ekonominės pagalbos naštos. Tokią pagalbą galėjos gauti ir Rytų Europos šalys bei TARS, bet Maskvos (Stalino) nurodymų jos atsisakė. Pagal Maršalo planą JAV Europos valstybėms per 4-rius metus skyrė 13mlrd.$. Maršalo projektui įgyvendinti 1948m. Paryžiuje buvo įkurta Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija, kurią sudarė 16 Europos valstybių. Ši organizacija turėjo 2 pagrindinius uždavinius:
1. 1. Paskirstyti iš JAV gautas lėšas (pagal Maršalo planą);
2. 2. Liberalizuoti prekybą Europoje.
Visi uždaviniai buvo įgyvendinti per labai trumpą laiką. Prekybos apimtys tarp Europos valstybių per 6 metus padvigubėjo, likviduotas dolerio stygius, BVP kasmet tolygiai augo. Kai JAV parama baigėsi, tolesnė Europos Ekonominio bendradarbiavimo organizacijos veikla neteko savo reikšmingumo. 1961m. į šią organizaciją įstojus JAV ir Kanadai, ji išplėtė savo veiklos sferą – pradėjo teikti pagalbą besivystančioms šalims, ir pakeitė savo pavadinimą, tapo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kurios svarbiausi tikslai:
1. 1. Užtikrinti šalių narių ekonominį augimą ir užimtumą, finansinį stabilumą, pragyvenimo lygio augimą;
2. 2. Suteikti pagalbą 3-čiojo pasaulio šalių ekonominiam vystymuisi;
3. 3. Skatinti pasaulinės prekybos vystymąsi.
Žengti toliau ir įveikti Europos sunkumus ilgesniam laikui buvo galima tik sudarius bendrą rinką, kuri koordinuotų fiskalinę ir monetarinę politiką, skatintų efektyvią gamybą, bei spartų darbo našumo augimą.

3 tema. ES KŪRIMAS IR PLĖTOTĖ

R.Šumano deklaracija ir jos įgyvendinimas
Dabartinė Europos Sąjunga buvo kuriama tam tikrais etapais, valstybėms narėms pasirašant steigiamąsias sutartis , kurios šiandien sudaro pirminę Bendrijos teisę.
Europa vienijosi dėl vienos priežasties – naujo karo baimės. Europos valstybės varžėsi dėl iškasenų, kolonijų, rinkų. Tos varžybos baigdavosi karais. Karai nuvargindavo tautas, turėjo neigiamą poveikį jų ekonomikai. Tai vertė Vakarų Europos valstybes ieškoti kitokio sambūvio. Daug kas suvokė, kad jeigu valstybės nepasidalys suvereniteto, jos iš vis gali jį prarasti. Išeitį pasiūlė prancūzai. Kai po Antrojo pasaulinio karo Europoje vėl grėsė naujas karas, Prancūzijos užsienio reikalų ministras R.Šumanas 1950m. gegužės 9 d. paskelbė deklaraciją, kurioje buvo išdėstytos vieningos Europos sukūrimo sąlygos ir tikslai. Pagrindinė sąlyga žengiant į vieningą Europa buvo dviejų amžinų priešų – Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymas.
Kaip pirmą susitaikymo žingsnį, jis pasiūlė suvienyti Prancūzijos ir Vokietijos anglių ir plieno pramonę, perleidžiant jos kontrolę bendrai viršnacionalinei įstaigai – Aukščiausiajai valdybai. Anuomet nuo anglių ir plieno pramonės priklausė prancūzų ir vokiečių karinis pajėgumas. Ją suvienijus, Prancūzija ir Vokietija nebegalėtų savarankiškai pradėti ginkluotis ir vėl ruoštis konfliktui. Deklaracijoje Šumanas pridūrė, kad prisijungti prie Prancūzijos ir Vokietijos pradedamo bendradarbiavimo gali ir kitos Europos šalys.
Šis pasiūlymas žinomas Šumano plano vardu. Tuomet jis nuskambėjo drąsiai ir neįprastai. Juk Šumanas siūlė sava valia atsisakyti dalies suvereniteto. Tačiau tik toks žingsnis galėjo nutraukti karinį konfliktą.
Bendra plieno ir anglių gamyba turėtų užtikrinti galimybę nedelsiant kurti bendrus ekonominės raidos pamatus ir pakeistų regionų, ilgą laiką gaminusių ginklus karams, kurių aukomis dažniausiai jie patys ir tapdavo, likimą. Kad europiečiai nustotų konfliktuoti, jiems reikia vienytis. Glaudžiai ekonomiškai susijusioms šalims nekils pagunda kariauti, nes tai būtų karas su kaimyninėje šalyje investavusiu tautiečiu verslininku, su į ją dirbti išvykusiu tautiečiu darbininku.
Vokiečiai palaikė Šumano siūlymą. Prancūzų pasiūlymą sujungti anglių ir plieno pramonę taip pat parėmė Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. Ir taip 1951 m. balandžio mėn. šios šešios valstybės pasirašė Paryžiaus sutartį ir įkūrė ES pirmtakę – Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB). Įsigaliojo Paryžiaus sutartis 1952 m. Taip prasidėjo Paryžiaus ir Bonos bendradarbiavimas, tapęs Europos vienijimosi šerdimi. Užuot įsikibusios į savo suverenitetą, šalys juos sujungė anuomet itin svarbioje ūkio šakoje.
Paryžiaus sutartis buvo pirmasis Europos integraciją įteisinantis dokumentas. Šia sutartimi pirmą kartą Europos istorijoje suverenios šalys įsteigė tarptautinę organizaciją, kurios institucijoms anglių ir plieno pramonės administravimo srityje buvo suteikti viršvalstybiniai įgaliojimai. Anglių ir plieno rinkos administravimas perduotas naujo tipo iš jokiai valstybei nepavaldžių tarptautinių tarnautojų sudarytai institucijai – Aukščiausiajai valdybai arba Komisijai. Sutartimi taip pat buvo įsteigtos dar 3 kitos pagrindinės EAPB institucijos: Taryba (svarbiausia valstybių narių atstovybė), Parlamentinė Asamblėja vėliau virtusi Europos Parlamentu (konsultacinė institucija) ir Teisingumo teismas (sutarčių aiškinimo ir ginčų sprendimo institucija).
Paryžiaus sutartis svarbi dviem aspektais:
– ekonominiu požiūriu buvo sukurta laisvos prekybos erdvė, bendra rinka angliakasybos ir metalurgijos pramonės šakoms;
– politiniu požiūriu pirmą kartą Europoje atsirado tarpvalstybinė organizacija, turėjusi aiškių viršnacionalinių bruožų.
Eksperimentas sujungti šešių šalių anglių ir plieno pramonę buvo sėkmingas. Per penketą EAPB funkcionavimo metų 42 proc. padidėjo plieno gamyba, panaikinti visi vidaus muitų tarifai angliai ir plienui, suklestėjo prekyba tarp tų 6 šalių, didėjo tų pramonės šakų darbininkų darbo užmokestis, buvo kuriamos naujos darbo vietos. Tačiau Paryžiaus sutartis negalėjo išspręsti visų problemų. Išaugus anglies ir plieno pramonei , iškilo energetikos problema. Paaiškėjo, kad negalima sukurti bendrą rinką tik viename ekonomikos sektoriuje, atskiriant jį nuo kitų pramonės šakų.
Pati EAPB atliko didelį vaidmenį Europos integracijoje. Ji buvo pagrindas EEB ir vėliau ES steigimo sutartims pasirašyti. EAPB, sukurta 50-čiai metų, pamažu praradusi aktualumą, savo veiklą baigė 2002m. liepos 23 dieną.

Romos sutartys
Jau pasirašant EAPB steigimo sutartį, o prieš tai paskelbus R.Šumano deklaraciją, buvo aišku, kad ateityje bendroji rinka turės plėstis ir į kitas ekonomikos sferas, t.y. ekonominė integracija turės gilėti.
1957 m. kovo 23d. Romos konferencijoje tos pačios šešios valstybės pasirašo dvi sutartis, įsteigdamos dar dvi bendrijas – Europos ekonominę bendriją (EEB) ir Europos atominės energetikos bendriją („Euroatomą“). Abi sutartys įsigaliojo 1958m..
Pagrindinis Euroatomo sutarties tikslas – skatinti bendradarbiavimą branduolinės energetikos srityje ie taip padėti kelti gerovę valstybėse narėse bei plėtoti santykius su kitomis šalimis. Euroatomo narės numatė bendradarbiauti branduolinės energetikos srityje, kartu siekti apsirūpinti žaliavomis, organizuoti mokslo tiriamuosius darbus, keistis technine informacija, bendromis jėgomis statyti atominės energetikos objektus, kurti bendrą branduolinės energetikos rinką. Euroatomo sutartimi ypač suinteresuota buvo Prancūzija, kaip tik tuo metu pradėjusi plėtoti civilinės branduolinės energetikos programą. Tuo tarpu EEB sutartį paskatino Vokietijos ekonominiai interesai, kurios augančiai pramonei ir eksportui reikėjo naujų rinkų.
EEB pagal savo ideologiją buvo labiau orientuota į rinką. Svarbiausia sutarties mintis buvo sukurti bendrąją rinką visose ekonominės veiklos srityse, įgyvendinant keturias laisves – laisvą prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimą. Ateityje daugelis iškeltų EEB tikslų (vidaus muitų panaikinimas, bendras užsienio muitų tarifas, bendros rinkos sukūrimas) buvo įgyvendinti.
Romos sutartimi įkurtos bendrijos dar labiau susiejo jas pasirašiusių valstybių ekonomikas. Žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo kelyje iš vienos šalies į kitą nyko užkarda po užkardos, barjeras po barjero, muitas po muito. Šalys tapo didžiausiu prekybos gigantu, didžiausiu eksportuotoju ir žaliavų pirkėju.
Pradžioje visos trys bendrijos turėjo atskiras valdymo institucijas. 1967m., įsteigus visom 3 bendrijom (EAPB, EEB ir Euroatomui) bendras valdymo institucijas, jos buvo pavadintos Europos Bendrijų vardu . Nuo to laiko masinėse informavimo priemonėse ir kasdienėje kalboje trys Bendrijos buvo traktuojamos kaip viena. O sutartis pasirašiusių valstybių piliečiai save laikė Europos Bendrijos piliečiais.
Europos Bendrijos sėkmė, didelė dinamiška jų rinka bei augantis politinis svoris masino prisijungti ir kitas Europos šalis. 1973m. Bendrijos narėmis tapo D.Britanija, Airija, Danija. Įstoti į Bendriją jas paskatino ne karo baimė, o ekonominė ir politinė vienijimosi nauda. Suvokdamos savo atsakomybę kitiems Europos kraštams bei matydamos bendrą naudą, Europos Bendrijų šalys netrukus po pirmo plėtros etapo nutarė įtvirtinti demokratiją ir stabilumą ir 1981m. priėmė į savo tarpą Graikiją, o 1986m. -Ispaniją ir Portugaliją (šias anuomet gležnas demokratijas su silpnomis ekonomikomis). Europos bendrija bendrai sprendė ekonomikos vystymo, užimtumo, gyvenimo lygio kėlimo ir kitus visoms Bendrijos narėms svarbius klausimus.

Vieningos Europos aktas spartinant Europos integracijos procesą
XXa. 9 dešimtmetyje prasidėjo intensyvios diskusijos dėl Bendrijos reformų. Ginčų objektu buvo 1984m. Europos Parlamento priimtas „Sutarties dėl Europos Sąjungos įsteigimo projektas“. Projekte buvo siūloma perduoti Sąjungai naujus ekonominės ir valiutų politikos, socialinės ir užsienio politikos bei saugumo politikos įgaliojimus. O Sąjungos įstatymų leidimo tvarka turėjo remtis Dviejų Rūmų sistema. Europos Bendrijų valstybės atsiliepė į Parlamento iniciatyvą.

1985 m. Liuksemburgo Europos Taryba nutarė parengti Vieningos Europos aktą, kuris turėjo paspartinti Europos integracijos procesą. Aktas buvo paskelbtas 1986 m. Jis pakeitė ir papildė Paryžiaus ir Romos sutartis, o jo preambulėje buvo nurodytas tikslas sukurti ES. Vieningos Europos akte buvo akcentuojamos šios nuostatos:
  iki 1992 m. gruodžio 31 d. sukurti bendrą Europos rinką;
  įgyvendinti Europos bendrijų institucijų reformą, daugiau kompetencijos suteikti Europos Parlamentui, demokratizuoti sprendimų priėmimo procesą;
  išplėsti bendrijos kompetenciją aplinkos apsaugos, tyrimų ir technologijų vystymo ir kt. srityse ;
  įpareigoti valstybes nares glaudžiau bendradarbiauti užsienio politikos ir saugumo srityse.
Vieningos Europos aktas taip pat inicijavo bendrijos agrarinės, finansinės ir struktūrinės politikos reformas.
Tačiau Vieningos Europos aktas nenumatė ir negalėjo numatyti TSRS žlugimo 1989m., pakeitusio Europos politinį ir ekonominį klimatą. Todėl Bendrija, ruošusi Mastrichto susitarimą, atsidūrė visiškai neplanuotoje padėtyje, kai į ją panoro įstoti daugybė nepriklausomybę atgavusių VRE valstybių.

Dar labiau sustiprino bendrijos konstitucinius pagrindus ir tvirčiau susiejo dalyvaujančias šalis Mastrichto sutartis.

Mastrichto sutartis
Mastrichto sutartis – tai Europos Sąjungos (ES) sutartis, kurią 1992 m. vasario 7d. Mastrichte pasirašė 12-os valstybių (Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Belgijos, Nyderlandų, Liuksemburgo, Didžiosios Britanijos, Danijos, Airijos, Graikijos, Ispanijos, Portugalijos) įgalioti atstovai. Sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1d.
ES buvo įsteigta Europos Bendrijų pagrindu. Iš trijų Europos bendrijų (EAPB, EEB ir Euroatomas) nuo pat pradžių svarbiausia buvo Europos ekonominė bendrija (EEB), kurios pagrindinis tikslas buvo sukurti vidaus rinką tarp ją įsteigusių 6 valstybių narių. Pasirašius Mastrichto (arba ES) sutartį Europos ekonominė bendrija buvo pavadinta Europos Bendrija (EB). Ta pačia sutartimi buvo sukurta ir Europos Sąjunga. ES ir EB reiškia kiek skirtingus dalykus, nors kasdieninėje kalboje šie terminai (ES ir EB) vartojami kaip sinonimai. ES sutartis pataisė ir papildė EB sutartį, į bendradarbiavimo klausimų ratą įtraukiant teisingumo ir vidaus reikalus bei užsienio politikos ir saugumo reikalus. Šios dvi sritys bei EB vidaus rinka ir pinigų sąjunga sudarė tris ES ramsčius, kuriems taikomos skirtingos sprendimų priėmimo procedūros.
Pirmąjį ramstį sudarė 3 bendrijos, iš kurių svarbiausia yra Europos ekonominė bendrija.
Antrąjį ramstį sudarė bendra užsienio ir saugumo politika.
Trečiąjį ramstį sudarė bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.
Pastačius 3 ramsčius ant pagrindo, kurį sudaro ES sutarties baigiamosios nuostatos (apibrėžiančios santykius tarp bendrijų ir ES bei naujų narių priėmimo sąlygas) ir uždėjus pastogę iš ES bendrųjų nuostatų (pagrindiniai tikslai, principai ir institucinė sąranga) atsiranda vadinamasis ES ,,šventovės“ modelis (I pav.).
Pirmojo ramsčio teisinę institucinę sąrangą sudaro viršnacionalinės-valstybinės institucijos, procedūros ir teisės aktai. Antras ir trečias ramsčiai remiasi tarpvalstybinio bendradarbiavimo principu. Priimant sprendimus čia svarbiausią vaidmenį vaidina valstybių narių vyriausybės.
Nepaisant naujo pavadinimo, Mastrichto sutartis (MS) vis dėl to nesukūrė naujos sąjungos ar federacijos, o tik sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas, t.y. viršvalstybiškumo principais grindžiamas Europos Bendrijas ir tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu grindžiamą bendrąją užsienio ir saugumo politiką bei bendradarbiavimą vidaus reikalų ir teisingumo srityse.
Taigi, ES nėra naujas politinis ar ekonominis vienetas.

ES sutartis numato tokius ES tikslus:
  skatinti tolygią ir nuolatinę ekonominę ir socialinę sąjungą, ypač kuriant ekonominę ir pinigų sąjungą;
  tvirtinti Sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrąją užsienio ir saugumo politiką;
  stiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant Sąjungos pilietybę;
  plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityse;
  išlaikyti teisinės sistemos vientisumą.
Mastrichto sutartis yra viena iš svarbiausių politinių ir teisinių aktų per visą Europos integracijos procesą. Savo reikšmingumu ji prilygsta Paryžiaus ir Romos sutartims. Ją įgyvendinus, ES taps galingu ekonominiu gigantu, kuris susirungs su JAV, o politiniu požiūriu bus įgyvendinta JAV idėja.

Amsterdamo sutartis
1992 m. Mastrichto sutartimi įkurta ES toliau pagal tradiciją lygiagrečiai dirbo plėtros (naujų narių priėmimo) ir integracijos gilinimo (apimant vis daugiau naujų veiklos sričių) kryptimi. ES šalys tobulino bendrąją rinką, plėtojo bendrą žemės ūkio, prekybos, socialinę, regionų, transporto, energetikos, aplinkosaugos, švietimo, kultūros ir kitas politikas.
1995 m. ES priėmė 3 naujas nares: Austriją, Suomiją, Švediją.
Įstoti į ES pareiškė norą ir kandidatės iš Vidurio bei Rytų Europos. XX a. paskutinio dešimtmečio įvykiai Rytų Europoje (Tarybų Sąjungos žlugimas ir nepriklausomybę atgavusių šalių siekis įsijungti į ES gretas) vertė ES apmąstyti savo poziciją ir siekius. Nusimatant neprecedentiniam plėtros mastui, ES ėmėsi vykdyti Europos vidaus reformas, kuriomis siekė taip pertvarkyti ES ir jos institucijas, kad, priėmus tiek daug narių, nenukentėtų sprendimų priėmimo efektyvumas. Rengiantis naujų narių priėmimui 1996-1997 m. ES surengė naują Tarpvyriausybinę konferenciją, kurioje atliko galiojančių EB ir ES sutarčių peržiūrą ir parengė jų pataisas bei papildymus.
1997 m. Amsterdame buvo pasirašytas naujas dokumentas – modifikuota ES sutartis, įsigaliojusi 1999 m. gegužės mėn.
Sutartis numatė svarbius pokyčius BUSP srityje bei įvedė naujas imigracijos, prieglobsčio, socialinės politikos, ES teisės aktų leidybos bei kt. srityse. Tačiau šia sutartimi iš esmės nebuvo išspręstas ES institucijų pertvarkymo bei pačios Sąjungos pasirengimo plėtrai klausimas. Bendrijos struktūrose išliko tie patys ES ramsčiai ir ankstesnės ES institucijos. Tie patys liko ir ES veiklos prioritetai. Todėl ES iškilo pavojus būti paraližuotai po plėtros.
1997m. Europos Komisija pateikė dokumentą, „Darbotvarkė 2000“. Jame buvo numatytos ES politikos sritys, kurias reikės reformuoti, numatyta ES plėtros strategija ir finansinės priemonės bei būdai, skirti valstybių kandidačių pasirengimui narystei, taip pat daug dėmesio buvo skirta ES plėtros padariniams ir ES veiksmingumui.

Nicos sutartis ir Lakeno deklaracija

ES plėtra XXI a. – tai unikali istorinė galimybė, gilinant kontinento integraciją, išplečiant stabilumo ir gerovės zoną naujoms šalims. 1998 m. kovo mėn. ES formaliai pradėjo dar vienos plėtros procesą. 1998 m. pradėtos derybos dėl narystės ES su 6 VRE šalimis (Čekija, Estija, Kipru, Slovėnija, Vengrija, Lenkija), o 2000 m. – dar su 6-iomis (Lietuva, Latvija, Slovakija, Bulgarija, Rumunija, Malta).

Artėjanti neprecedentinė tiek savo mastu, tiek įvairove ES plėtra reikalavo reformų pačioje ES. ES institucinė sąranga iš esmės nesikeitė nuo 1951 m., kai ji buvo sukurta 6 valstybių įsteigtai pirmajai Bendrijai valdyti. ES valstybių narių skaičius išaugo iki 15 narių ir nuo pirmųjų Europos Parlamento rinkimų 1979m. nebuvo įvykdyta jokių reformų. Kadangi Amsterdamo sutartyje nebuvo išspręsti esminiai ES vidaus ir institucijų reformos klausimai, būtini norint priimti 12 naujų narių, 2000 m. vasario mėn. Nicoje ES pradėjo dar vieną Tarpvyriausybinę konferenciją. Ji parengė naują sutartį (Nicos), kuri buvo pasirašyta 2002 m. vasario 26d. ir, ją ratifikavus valstybėse narėse, įsigaliojo 2003m. vasario 1d.

NICOS sutartis – tai Europos komisijos paruošta ES plėtros strategija. Joje įvertinti esminiai ES vidaus pertvarkymai, numatantys 12-os naujų narių priėmimą. Sutartimi priimti svarbūs sprendimai dėl institucijų reformų, reiškiantys, kad nuo 2002 m. pabaigos ES instituciškai bus pasiruošusi priimti naujas nares. Tai sprendimai dėl:

*Europos komisijos sudėties ir dydžio,

*dėl balsų skaičiaus paskirstymo Ministrų Taryboje ,

*kvalifikuotos balsų daugumos praplėtimo Taryboje,

*paskelbta ES Pagrindinių Teisių Chartija – dokumentas dėl pagrindinių žmogaus tiesių.

Nicos konferencijoje taip pat buvo pažymėta apie labiausiai pažengusių kandidačių dalyvavimo 2004 m. Europos Parlamento rinkimuose galimybę. Nors Nicos susitikime buvo galutinai susitarta dėl teisinių ir institucinių reformų, būtinų ES funkcionavimui po išsiplėtimo, kartu buvo pažymėta, jog vien Nicos sutartyje numatytų reformų nepakanka – plečiantis ES būtina numatyti gilesnius jos teisinės, politinės bei institucinės sistemos pokyčius. Todėl ES valstybės nutarė, kad diskusija dėl ES efektyvumo, legitimumo ir bendrai dėl ateities turi tęstis bent iki 2004 m. įvyksiančios kitos Tarpvyriausybinės konferencijos

2001 m. gruodžio 14 -15d. Lakeno tarpvyriausybinė konferencijoje posėdžiavę ES vadovai pritarė Europos komisijos nuomonei dėl ES plėtros finansavimo (kad ES 2000-2006 m. biudžetas yra pakankamas priimti į ES 10 šalių kandidačių) ir paskelbė apie galimą ES pasipildymą 2004m. iki 10 naujų narių, taip pat vieningai pripažino, kad, norėdama sėkmingai gyvuoti ateityje, ES privalės keistis. Tačiau, kaip keistis, jie neįvardijo ir paskelbė Lakeno deklaraciją dėl Europos Sąjungos ateities, kuria atveriamas kelias intensyvioms deryboms dėl esminių ES reformų prieš numatomą plėtrą. Čia keliami klausimai, kaip ES galėtų tapti skaidresnė, demokratiškesnė ir efektyvesnė. Minėtoji deklaracija apibrėžė 4 pagrindinius šios diskusijos uždavinius:
1. Tiksliau nustatyti kompetencijų pasiskirstymą tarp ES ir jos šalių narių pagal subsidiarumo principą,
2. Apibrėžti ES Pagrindinių teisių chartijos, paskelbtos Nicoje, teisinį statusą,
3. Supaprastinti ES sutarčių tekstus siekiant padaryti jas aiškesnes ir geriau suprantamas,
4. Apibrėžti nacionalinių parlamentų vietą ir vaidmenį ES institucinėje sąrangoje.

Siekiant spręsti šiuos uždavinius bei atsakyti į esminį klausimą – ar peržiūrint ir paprastinant galiojančius ES sutarčių tekstus nebūtų tikslinga juos transformuoti į vieningą ES Konstitucinę sutartį bei kokia turėtų ir galėtų būti ta Konstitucinė sutartis, nutarta sušaukti Konventą (konsultacinį suvažiavimą) dėl Europos ateities, kurio pirmininku paskyrė buvusį Prancūzijos prezidentą Valery Giscard d Estaingą. 62 (105) narių Konventas nuo 2002.03.01 pradėjo rengti rekomendacijas dėl pagrindinių ES institucijų reformų ir ES ateities. Konvente dalyvavo: ES šalių narių vykdomosios valdžios ir parlamentų, Europos Komisijos, Europos Parlamento atstovai; politinės, ekonominės, akademinės institucijos; žiniasklaida, visuomenė ir visi suinteresuoti asmenys. Dalyvauti Konvente buvo pakviesti ir šalių kandidačių atstovai, bet be teisės dalyvauti priimant sprendimus. Konventu prasidėjusi diskusija turėjo padėti sudaryti darbotvarkę 2004 m. tarpvyriausybinei konferencijai, laikantis Nicoje iškeltų klausimų.

Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektas

ir pagrindinės Konstitucijos nuostatos

2003m. birželio 19-20d. Salonikuose (Graikija) įvykusi Europos Vadovų Taryba konstatavo, jog Konventas dėl Europos ateities įvykdė Lakene jam iškeltus uždavinius, o jo baigiamasis dokumentas – Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektas, kuris 2003m. spalio 4d. buvo pateiktas Tarpvyriausybinei konferencijai. Po ilgų diskusijų 2004m. birželio mėn. 19d. Briuselyje 25-ių ES šalių vadovai pasirašė Sutartį dėl Konstitucijos Europai. Iš Lietuvos pusės sutartį pasirašė Ministras Pirmininkas A.Brazauskas.

Sutartis dėl Konstitucijos Europai – tai teisinis dokumentas, apibrėžiantis bendrus ES valstybių veiklos principus. Konstitucija aiškiau ir paprasčiau nei dabar galiojančios sutartys įvardija svarbiausias Bendrijos gyvavimo taisykles – kokios vertybės yra saugomos, kokios yra pagrindinės ES piliečių teisės, kaip veikia ES institucijos, kaip padalytos galios ir kt.

Konstituciją sudaro 4 dalys:
• • pirmoje dalyje apibrėžiama, kas yra Europos Sąjunga, išvardijamos pagrindinės vertybės, tikslai, kompetencija, sprendimų priėmimo procedūros ir institucijos;
• • antroje dalyje pateikiama Europos Sąjungos Pagrindinių Teisių Chartija, ginanti žmogaus teises;
• • trečioje dalyje aprašoma ES politika ir veikimo būdai;
• • ketvirtoji dalis yra baigiamosios nuostatos, apibrėžiančios Konstitucijos įsigaliojimo ir keitimo procedūras.

Kad Konstitucija įsigaliotų, visos 25 ES narės turi ją ratifikuoti parlamentuose arba referendumais. Manoma, kad tai užtruks iki 2006m.

Jei Europos Konstitucijos dokumentą ratifikuos visos 25 valstybės narės, Sąjunga iš sutarčių pagrindu veikiančio valstybių bloko virs vientisu dariniu su savo pagrindiniu įstatymu. Sujungdama dabar galiojančias Europos Bendrijos ir Europos Sąjungos steigimo sutartis, Europos Konstitucija panaikins ES „trijų ramsčių“ struktūrą (Bendrijų, Bendrosios užsienio ir saugumo politikos bei Teisingumo ir vidaus reikalų) pakeisdama ją vientisa „Bendrijos“ struktūra ir suteiks ES teisinį subjektiškumą. ES taps juridiniu asmeniu, galės derėtis dėl sutarčių kaip lygiateisė JAV partnerė ir turės savo prezidentą, užsienio reikalų ministrą bei užsienio diplomatijos tarnybą.

Pagrindinių teisių chartija taps Konstitucijos sudėtine dalimi. Chartija įpareigoja šalis gerbti žmogaus orumą, teisę į gyvybę, uždrausti kankinimus, nežmonišką ir orumą žeminantį elgesį ir bausmes, gerbti teisę į laisvę ir saugumą, privatų ir šeimos gyvenimą, minties, sąžinės, religijos, žodžio ir informacijos laisvę,teisę į mokslą, nuosavybę, lygybę prieš įstatymą, kultūrų, religijų ir kalbų įvairovę, vyrų ir moterų lygybę, neįgalių asmenų integravimą, teisę į gynybą ir kt.

Be to Konstitucija pateikia daugybę institucinės sąrangos bei sprendimų priėmimo procedūrų pakeitimų (žr. temą „ES institucijos“).

Taip pat nauja yra tai, kad Konstitucijoje aiškiai nustatyta išstojimo iš ES tvarka (valstybei narei pareiškus tokį pageidavimą, per 2 metus turi būti sudaryta išstojimo sutartis).

Konstitucija Europai – tai dokumentas, kuris:
• • sujungia pagrindines ES sutartis ir jas pakeičia vienu teisės aktu;
• • sudaro sąlygas efektyvesnei ir skaidresnei Sąjungos veiklai;
• • patvirtina ES šalių vienybę ir siekį tapti demokratiškiausia ir konkurencingiausia bendruomene pasaulyje.

Ji nepakeičia ES esmės – Konstitucija tik siekia padaryti ją aiškesne.

Konstitucija Europai – tai tarptautinė sutartis. Ji nepakeičia Lietuvos ir kitų šalių narių Konstitucijų, bet taikoma drauge su jomis.

Konstitucija Europai apibrėžia sritis, kuriose yra įtvirtinta ES viršenybė prieš nacionalinius teisės aktus. ES turi tiek galių, kiek jai jų suteikia valstybės narės, sudarydamos sutartį. ES valstybės išlieka nepriklausomos, o susivienijusios gali geriau vykdyti bendras politikas, ginti savo piliečių teises ir įgyti tokios galios ir įtakos pasaulyje, kokios nė viena iš jų atskirai veikdamos negalėtų turėti.

Lietuva, būdama ES nare, kai kuriose srityse perleidžia ES dalį savo įgaliojimų įgydama teisę drauge spręsti ES klausimus.

ES sprendimai bus viršesni už nacionalinius šiais klausimais:
• • verslo konkurencijos taisyklių;
• • muitų;
• • bendrosios prekybos politikos;
• • euro zonos valstybių pinigų politikos;
• • jūrų biologinių išteklių apsaugos;

Bendrai Lietuvos ir ES sprendimai bus priimami šiose srityse:
• • vidaus rinkos;
• • laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimo;
• • transporto ir transeuropinių tinklų;
• • energetikos;
• • kai kurių socialinės politikos klausimų;
• • ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos;
• • aplinkos apsaugos;
• • vartotojų apsaugos;
• • kai kurių sveikatos apsaugos klausimų;
• • kai kurių mokslo, technologijų ir kosmoso tyrimo reikalų;
• • kai kurių paramos besivystančioms šalims ir humanitarinės pagalbos klausimų.

Sritys, kuriose sprendimus priima Lietuva, o ES gali tik papildyti arba paremti:
• • pramonės politika;
• • sveikatos apsauga;
• • švietimas, jaunimas, sportas ir profesinis mokymas;
• • kultūra;
• • civilinė sauga.

2004m. ES buvo įtemptas laikotarpis – per pirmą pusmetį vyko Romos tarpvyriausybinė konferencija, parengta ir pasirašyta Konstitucinė sutartis, keitėsi Europos Parlamento ir Europos Komisijos kadencija ir kartu vyko ES plėtra.

ES šiandien

Šiandien ES yra didžiausia tarptautinė organizacija, vienijanti 25 valstybes ( senbuves – Airija, Austrija, Belgija, Danija, D.Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Vokietija ir 2004m. priimtas – Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lietuva, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija,Vengrija) ir 484mln. gyventojų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės, politinės integracijos vardan savo piliečių gerbūvio užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.

ES simboliai. Vėliava – tai 12-os auksinių penkiakampių žvaigždučių apskritimas (ratas) tamsiai žydrame stačiakampio (kurio kraštinių santykis 1:1,5) lauke. Auksinių žvaigždučių ratas reiškia solidarumą ir harmoniją tarp Europos gyventojų. Skaičius dvylika tradiciškai laikomas tobulumo, pilnatvės ir vienybės simboliu. Jis nieko bendro neturi su ES valstybių narių skaičiumi. Todėl ir vėliava išliks tokia pati nepaisant ES plėtros. ES vėliava oficialiai buvo patvirtinta 1986m.

Himnas. ES himnas – 1972m. Tarybos patvirtintos trys Liudviko van Bedhoveno Devintosios simfonijos finalo aranžuotės fortepijonui, pučiamųjų orkestrui ir simfoniniam orkestrui. Žodžiai – Johano Šilerio „Odė džiaugsmui“.

Europos diena – 1985m. Milano Europos Viršūnių tarybos patvirtinta diena, skirta vieningos Europos idėjai propaguoti. Ji švenčiama kasmet gegužės 9d., minint Šumano plano metines.

Pasas. ES nėra centralizuotos pasų sistemos. ES valstybių piliečiai naudojasi nacionaliniais pasais. Tačiau nuo 1985m. Europos pasas pradėtas išdavinėti visose ES valstybėse palaipsniui keičiant senuosius pasus. Pasų išdavimo tvarka ir toliau yra valstybių kompetencijoje.

ES pasas yra vienodo formato tamsiai raudonu (burgundiškuoju) viršeliu, ant kurio pasą išdavusios valstybės narės nacionaline kalba užrašyta „Europos Bendrija“, tos valstybės pavadinimas ir įspaustas jos herbas. Visose valstybėse užrašai ant viršelio yra vienodo šrifto. Taip pat suvienodintas puslapių skaičius. Šiuo metu ES viduje naudojamos daug paprastesnės ir patogesnės asmens tapatybės kortelės. Tačiau pasas nepraranda savo reikšmės, nes jo reikia keliaujant už ES ribų.

ES gerbiama kiekvienos šalies narės kalba. Todėl ES turi 21 oficialią kalbą – kiekvienos šalies narės išskyrus airius, kurių oficiali kalba yra anglų, Liuksemburgo gyventojus kalbančius prancūzų, austrus – vokiečių ir belgus – vokiečių ir prancūzų kalbomis. Visomis (21) kalbomis leidžiami teisės aktai, teikiama informacija, jos vartojamos per svarbesnius susitikimus, interneto svetainėje. Nors teisiškai visos kalbos yra lygios, praktiškai plačiausiai vartojamos anglų ir prancūzų, kaip darbinės kalbos.

Pilietybė. ES valstybių narių piliečiai kartu yra ir ES piliečiai (ES pilietybė de jure tapo įsigaliojus ES sutarčiai). Tai reiškia, kad ES pilietis gali:
• nevaržomai judėti ir apsigyventi bet kurios ES valstybės teritorijoje;
• dirbti ir mokytis bet kurioje ES valstybėje;
• balsuoti ir kandidatuoti tiek vietiniuose , tiek ir Europos Parlamento rinkimuose toje šalyje, kur gyvena;
• būti ginamas diplomatinių ir konsulinių kiekvienos valstybės narės atstovybių;
• kreiptis į Europos ombudsmeną ir Teisingumo Teismą bei teikti peticijas Europos Parlamentui.

ES biudžetas. ES kaip ir kiekviena valstybė turi savo biudžetą, kurio lėšomis finansuojama visa ES veikla. Biudžetas yra bendras visoms ES institucijoms ir valstybėms narėms, o jo lėšos skiriamos bendriems ES tikslams bei interesams pasiekti. Teisiniai bendro biudžeto pagrindai suformuluoti EB steigimo sutartyse ir jų papildymuose bei ES sutartyje.

ES biudžetas formuojamas kiekvienais metais, tačiau taikomas ir vidutinės trukmės finansinis planavimas suformuojant finansines perspektyvas. Dabartinė perspektyva apima 2000-2006m. 2002m. ES biudžetą sudarė 98,7 milijardai eurų. ES biudžeto sudarymas grindžiamas tokiais principais:
• vientisumas – visos pajamos ir išlaidos turi būti viename dokumente;
• anuitetiškumas – biudžetas sudaromas kiekvienais metais;
• subalansuotumas – išlaidos negali viršyti pajamų konkrečiais metais.
Biudžetą sudaro pajamos ir išlaidos. Biudžetas formuojamas iš nuosavų išteklių. ES neturi teisės skolintis. Pagrindiniai ES biudžeto pajamų šaltiniai:
• • muitų mokesčiai trečiųjų šalių žemės ūkio produkcijai ir ES pagaminamo cukraus rinkliava;
• • muitų mokesčiai trečiųjų šalių prekėms, t.y. bendrasis išorinis tarifas;
• • valstybėse narėse renkamo PVM procentas, skaičiuojamas nuo PVM bazės;
• • tiesioginiai valstybių narių įnašai, proporcingi BNP dydžiui.

Tikslius muitų dydžius nustato prekybos sutartys su trečiosiomis šalimis. PVM procento riba nustatoma kiekvienai finansinei perspektyvai ir patikslinama kiekvienais metais (paprastai nesiekia 1 proc). Įnašų nuo BNP dydis taip pat nustatomas kasmet, priklausomai nuo planuojamų lėšų trūkumo ( sudaro apie 0,5 proc.). Atskirų valstybių narių įnašų dydis ir gaunamų išmokų apimtis smarkiai skiriasi. Didžiausius įnašus moka Vokietija (jis sudaro apie 24 proc. ES biudžeto), mažiausius Liuksemburgas (0,2 proc.), o didžiausias išmokas iki 2004m. gavo Graikija, Ispanija, Portugalija.

Didžiąją ES biudžeto išlaidų dalį sudaro lėšos, skiriamos bendrajai žemės ūkio politikai (BŽŪP) finansuoti. Kasmet ši dalis mažėja (1988m. siekė 65 proc., o 1999m. – 43 proc.)

Kita didelė ES biudžeto išlaidų dalis (apie trečdalis jo) skiriama ekonominei ir socialinei sanglaudai įgyvendinti. Ji kasmet didėja. 1988m sudarė 18 proc., 1999 – 37 proc.

Apie 7,5 proc. ES biudžeto skiriama moksliniams tyrimams ir technologijų plėtojimui. Kitos biudžeto panaudojimo sritys: humanitarinė pagalba trečiojo pasaulio šalims bei techninė ir finansinė parama VRE šalims.

2000-2006m. finansinėje perspektyvoje pirmųjų metų išlaidos buvo didesnės nei 92 mlrd. eurų, o 2006m. – beveik 107, 5 mlrd. eurų.

Biudžeto projektą rengia Europos Komisija, tvirtina – Ministrų Taryba, jo vykdymą kontroliuoja – Europos Parlamentas ir Audito Rūmai.

Pagrindiniai ES principai: ekonominio pagrindo, įstatymo viršenybės, demokratinio sprendimų priėmimo.

ES nuo kitų tarptautinių organizacijų skiriasi:

1. ES teisė dominuoja prieš nacionalinę teisę ;

2. Institucinės sąrangos unikalumas – ES valstybės narės perleidžia dalį suvereniteto nepriklausomom institucijom, kurios atstovauja bendrus nacionalinius visos ES interesus;

3. Subsidiarumo principas – visi ES sprendimai priimami laikantis principo, teigiančio, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi. Jeigu sprendimą gali priimti žemesni valdžios lygmenys, reiškia nėra reikalo jį patikėti aukštesniam lygmeniui;

4. Įvairovė ir pagarba kultūriniam savitumui – sudaromos sąlygos visų kultūrų palaikymui ir skatinimui, kiekvienas ES dokumentas verčiamas į kiekvienos valstybės oficialią kalbą;

5. Rūpinimasis žmogumi – tvirta socialinė politika, orientuota į paprastų žmonių interesų gynimą;

6. Ekonominė, politinė, socialinė sanglauda. ES politika yra orientuota į jos valstybių ir regionų ekonominio bei socialinio išsivystymo lygio skirtumų mažinimą.

4 tema. ES SANTYKIAI SU VIDURIO IR RYTŲ EUROPA

Oficialių santykių su VRE pradžia ir plėtotė
Pagrindai Europos Bendrijos santykiams su Rytų Europos šalimis buvo padėti jau 1963m., kai Bendrija Sovietų Sąjungai pasiūlė memorandumą dėl santykių normalizavimo. Tačiau ši iniciatyva naudos atnešė mažai. Nuo 1976 iki 1980 m. tarp Bendrijos ir Europos Savitarpio Pagalbos Tarybos (ESPT) šalių vyko derybos. EB pasiūlė dar keletą iniciatyvų, iš kurių pažymėtinas 1974m. pasiūlymas pasirašyti Prekybos sutartis tarp EB ir visų Europos Savitarpio Pagalbos Tarybos šalių narių.
Tikras persilaužymas Bendrijos/ESPT santykiuose įvyko tik 1988m., priėmus Bendrą Deklaraciją dėl oficialių santykių užmezgimo. Tai leido ESPT šalims atidaryti savo akredituotas misijas prie Europos Komisijos ir tais pačiais metais prasidėjo derybos dėl prekybinio, komercinio ir ekonominio bendradarbiavimo susitarimų. Pirmasis susitarimas pasirašyta su Vengrija 1988m. Po to iki 1991m. kovo mėn. pasirašytos sutartys su Lenkija (1989m.), Čekija (1989m.), Slovakija, Tarybų Sąjunga (1989m.), Bulgarija (1990m.) ir Rumunija. Šie susitarimai turėjo 3 pagrindinius bruožus:
1. 1. Svarbiausios susitarimų nuostatos buvo dėl komercinio bendradarbiavimo. Šalys įsipareigojo taikyti didžiausio palankumo principą. Be to, Bendrija įsipareigojo laipsniškai naikinti kiekybinius apribojimus prekėms, pagamintoms susitariančioje šalyje;
2. 2. Susitarimai įtvirtino nuostatas dėl prekybinio bendradarbiavimo, pagal kurias šalys įsipareigojo „skatinti, plėsti ir įvairinti savo tarpusavio prekybą abipusiškumo ir lygiateisiškumo pagrindu“;
3. 3. Įtvirtintos nuostatos dėl ekonominio bendradarbiavimo, siekiant palengvinti laisvą patyrimo ir know- how judėjimą.
Tačiau nežiūrint to, kad šių pirmos kartos susitarimų taikymas buvo gana ribotas, jie įtvirtino konkrečius ir teisiškai privalomus įsipareigojimus ir tapo pagrindu būsimoms Europos sutartims.
Pasirašius susitarimus su Vengrija ir Lenkija, 7-ios labiausiai industrializuotos Vakarų Europos šalys (G7 grupė) nutarė suteikti finansinę ir ekonominę pagalbą šioms šalims negrąžinamų paskolų forma. Taip gimė PHARE programa, reiškianti pagalbą Lenkijai ir Vengrijai jų ekonomikų pertvarkymui. Nuo 1991m. ši programa buvo išplėtota ir į kitas VRE šalis, lėšos skiriamos ir Baltijos šalims.
Vėliau Prekybos, komercinio ir ekonominio bendradarbiavimo susitarimus pakeitė kur kas platesni ir radikalesni susitarimai – Asociacijos (Europos) sutartys, kurios atvėrė kelią galimai šalių narystei ES. 1991-1993m. Asociacijos sutartys pasirašytos su Lenkija, Vengrija, Čekija, Slovakija, Bulgarija, Rumunija. 1995m. su Estija, Latvija, Lietuva, Slovėnija. Pretendentų sąraše buvo Kipras, Malta, Turkija. Vėliau sutartys pasirašytos ir su jomis.
Europos sutartys yra plačios apimties susitarimai, įtvirtinantys toli siekiančius abipusius įsipareigojimus. Pagrindinę Europos sutarties dalį sudarė Laisvosios Prekybos Sutartis, kuri numatė laipsnišką ir abipusį laisvos prekybos režimą (muitų ir kiekybinių apribojimų pramoninėms prekėms panaikinimą). Kitos Europos sutarties dalys apima nuostatas dėl kitų trijų judėjimo laisvių (laisvo asmenų, kapitalo ir paslaugų judėjimo), taip pat nuostatas dėl teisės derinimo su EB teise, dėl bendradarbiavimo įvairiose srityse ir dėl galimos finansinės pagalbos VRE šalims. Į Europos sutartį įtrauktos nuostatos ir dėl politinio dialogo, t.y. dėl dvišalių susitikimų ir aukščiausio (ministrų) lygio konsultacijų. Į Baltijos valstybių Europos sutartį buvo įtrauktas skyrius, numatantis bendradarbiavimą kovojant su nusikalstamumu. Europos sutarčių preambulėje buvo aiškiai pasakyta, kad visiška narystė ES yra galutinis asocijuotų valstybių siekis.
Europos sutartys sudaro galimybes asocijuotoms šalims ruoštis būsimai narystei Sąjungoje.

ES nuostata dėl tolesnio plėtojimosi ir Kopenhagos kriterijai
ES plėtros galimybė numatyta Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartyje, kurioje pažymėta, kad kiekviena Europos šalis gali pateikti paraišką tapti ES nare. Ši nuostata buvo plėtojama Kopenhagos Viršūnių susitikime. Jame ES valstybių ir vyriausybių vadovai numatė, kad VRE šalys, pasirašiusios Europos sutartis bei siekiančios narystės ES, galės tapti ES narėmis, kai tik priims narystės įsipareigojimus ir įgyvendins ekonomines ir politines sąlygas. Šiame susitikime buvo suformuluoti ir narystės ES kriterijai, kuriuos turi atitikti šalis kandidatė:
• Politiniai kriterijai: a) demokratija ir teisės viešpatavimas; b) žmogaus teisės; c) tautinių mažumų teisės ir jų apsauga;
• Ekonominiai kriterijai: a) funkcionuojanti rinkos ekonomika; b) sugebėjimas išlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą ES viduje;
• Gebėjimas prisiimti ES narystės įsipareigojimus: a) siekti pagr. Sąjungos tikslų; b) pripažinti ES politiką ir ES teisinius dokumentus; c) dalyvauti ekonominėje ir valiutų sąjungoje.

1995m. Madrido viršūnių susitikime šie kriterijai buvo papildyti dar vienu kriterijumi:

• • Administraciniai ir teisiniai gebėjimai: a) administracinių valdymo struktūrų, garantuojančių ES teisinės sistemos taikymą, kūrimas; b) teismų sistemos, galinčios taikyti ES teisinę sistemą, sukūrimas.

Svarbu ne tik perkelti ES teisę į nacionalinį lygmenį, bet ir užtikrinti efektyvų teisėsaugos įgyvendinimą per tinkamas administracines ir teisines sistemas.

Tai objektyvūs kriterijai. Yra ir subjektyvūs, nuo kurių priklauso, ar bus šalis priimta, ar ne į ES. Pastarieji kriterijai atspindi ekonominę ir politinę situaciją pačioje ES, bei jos pajėgumą priimti į savo gretas naujas nares. Subjektyvūs kriterijai yra ES kriterijai.

VRE valstybių kandidačių pasirengimo narystei strategija
Siekdama padėti VRE valstybėms tinkamai pasirengti stojimui į ES, 1994m. Esene susirinkusi Europos Viršūnių Taryba priėmė išsamią Asocijuotų VRE valstybių pasirengimo narystei strategiją. Šios strategijos pgr. tikslas – pašalinti spragą tarp šalių kandidačių ir ES, kad paruošti kandidates į Sąjungos vidaus rinką. Strategijoje numatyta, kad ES padės asocijuotom šalim integruotis į ją.
Strategija – tai visapusiška politika, apimanti visas bendradarbiavimo formas ir nukreipianti bendradarbiavimą į narystę.
Pagrindines pasirengimo narystei priemones sudaro:
1. 1. Europos sutarčių įgyvendinimas – pagal Europos sutartį šalys įsipareigoja derinti savo įstatymus su ES teisės aktais ir iki narystės visus juos suderinti.
2. 2. Nuolatinis Vyriausybinis dialogas tarp ES ir VRE valstybių (Struktūrizuotas dialogas) – tai specialiai sukurta sąranga, kurioje diskutuojami bendri rūpimi dalykai, kurių sprendimas reikalauja veiksmo visos ES lygmenyje. Struktūrizuoto dialogo šalys supažindina kandidatę ir su ES institucijomis, ir su sprendimo priėmimo procesu. Bet svarbiausia tai, kad dialogas kuria glaudžius darbinius santykius tarp kandidatės ir ES. Nuo 1995m. ES valstybių vadovai ir ministrai reguliariai susitinka su oficialiais šalių vadovais.
3. 3. ES parama šalims kandidatėms per PHARE programą. Pagal ją ES teikia finansines subsidijas šalims kandidatėms, kad remti jose vykstančią ekonominę transformaciją ir stiprinti demokratiją. PHARE teikia patirties žinias, įskaitant politikos patarimus ir specialistų rengimą. Ji atveria įvairius fondus atskiriems projektams įgyvendinti ir infrastruktūrai vykdyti.
4. 4. Vieningos rinkos kūrimo asocijuotose šalyse įteisinimas.
Baltoji knyga, skirta asocijuotųjų VRE valstybių
pasirengimui integracijai į Sąjungos vidaus rinką
Tai ES parengtas (1995m.) rekomendacijų rinkinys, skirtas VRE valstybėms, kurios su ES yra pasirašiusios Europos sutartis. Kadangi visos VRE valstybės siekia tapti ES narėmis, o jų ekonomika, teisinė ir socialinė sistemos skiriasi nuo ES narių sistemų, asocijuotoms valstybėms daug ką reikės pakeisti. Teisinėje valstybėje viskas prasideda nuo įstatymų, todėl ES VRE valstybėms parengė dokumentą, kuriuo supažindina su pagrindiniais Europos teisės aktais, reguliuojančiais ES vidaus rinkos veikimą ir kuriame formuluoja rekomendacijas asocijuotoms VRE valstybėms dėl jų nacionalinės teisės derinimo su tais aktais tvarkos.
Baltoji knyga – tai teisės aktų, reglamentuojančių ES vidaus rinkos funkcionavimą, rinkinys. Jos tikslas – padėti kuo geriau pasirengti integracijai į ES vidaus rinką. Tai nėra teisiškai įpareigojantis dokumentas. Baltoji knyga reikalinga tam, kad „žaidimo“ sąlygas šalyje kandidatėje būtų tokios pat, kaip ir ES narėje. Tai gerokai palengvintų integracijos procesą. Kita vertus kandidatės ūkio reguliavimo sistemą pamažu artinant prie ES standartų turėtų didėti ir šalies kandidatės ekonominis konkurencingumas.
Baltąja knygą sudaro dvi dalys:
Pirmoje dalyje analizuojami teisės aktų derinimo tikslai, kontekstas ir priemonės;
Antrąją dalį sudaro priedai, t.y. t.aktai, reglamentuojantys konkrečias ūkio sritis ir pateikiami tik tie t.aktai, be kurių negalėtų funkcionuoti ES vidaus rinka.

Baltosios knygos pagrindinis tikslas – visokeriopai palengvinti asocijuotų šalių t.aktų derinimą su ES teisės aktais.

Lietuvoje kaip atsakas į šio dokumento paskelbimą 1996m. buvo parengta ir patvirtinta Nacionalinė teisės harmonizavimo darbų programa, kurios pagrindą ir sudarė į Baltąją knygą įtraukti Europos teisės aktai.

VRE valstybių derybos dėl narystės ES
Stojimo į ES derybų esmė. Valstybė, siekdama tapti ES nare, derasi dėl būsimų narystės įsipareigojimų priėmimo sąlygų. Kiekviena šalis kandidatė su ES derasi atskirai. Derėtis tenka su 15 ES valstybių iš karto. Vyksta vadinamoji stojimo į ES konferencija. Vienoje derybų stalo pusėje sėdi visų 15 ES valstybių atstovai, kitoje – kandidatės derybininkai. ES šalims talkina Europos Komisijos ir ES Tarybos atstovai.
Derybos vykta dviem lygiais:
1) 1) vyriausiųjų derybininkų (dažniausiai 4 kartus per metus)
2) 2) ministrų (2 kartus per metus)

ES delegacijai derybose vadovauja tuo metu sąjungai pirmininkaujančios šalies atstovai: užsienio reikalų ministras arba šalies pareigūnas Tarybos Nuolatinių atstovų komitete. Valstybės kandidatės delegacijai atitinkamai vadovauja vyriausias derybininkas arba užsienio reikalų ministras. Stojimo ES konferencijai drauge pirmininkauja ES ir valstybės kandidatės delegacijų vadovai. Sprendimai įsigalioja, kai juos patvirtina kandidatės ir ES valstybių užsienio reikalų ministrai.
Derybų metu vertinamas šalies kandidatės gebėjimas stojimo į ES momentu prisiimti ir įgyvendinti narystės įsipareigojimus. Narystės siekis įpareigoja šalį kandidatę į savo teisinę sistemą perkelti ir taikyti ES erdvėje galiojančių teisinių ir administracinių taisyklių ir normų visumą, dažnai vadinama tiesiog ACQUIS COMMUNAUTAIRE, kurią derybų laikotarpiu sudarė apie 80 000 psl. teksto. Derybos koncentruojasi ties ES normų įgyvendinimo sąlygomis stojančioje šalyje ir ties tuo, kada stojančioji šalis galės jų visiškai laikytis ir kokios finansinės paramos ji gali tikėtis iš ES. Kitaip sakant, deramasi ne dėl to, kurias ES teisės normas stojančioji šalis įgyvendins, o kurių ne arba kaip jos galėtų būti pakeistos. Šie dalykai nėra derybų objektu. Deramasi tik dėl to, per kiek laiko stojančioji šalis įgyvendins visas ES teisės normas, t.y., ar tam reikalingi pereinamieji laikotarpiai po šalies įstojimo į ES, ar ne. Kitas svarbus klausimas – kokias sumas gali tikėtis gauti į ES įstojusi šalis.
Pereinamieji laikotarpiai gali būti suteikti tokiais atvejais, kai tam tikrai ES normai įgyvendinti reikia didelių finansinių investicijų (pvz., direktyva dėl atliekų tvarkymo) arba kai derybų klausimas turi didelį atgarsį visuomenėje, kitaip sakant, yra politiškai jautrus (pvz., derybos dėl laisvo kapitalo judėjimo skyriuje dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsieniečiams). Netik stojančioji šalis gali derėtis dėl pereinamojo laikotarpio. ES taip pat išsiderėjo keletą pereinamųjų laikotarpių: dėl darbo jėgos judėjimo iš stojančiųjų šalių ribojimo laikotarpio iki septynerių metų; dėl kabotažo paslaugų (transporto paslaugos, teikiamos vienos šalies teritorijoje) teikimo ES valstybėse narėse ribojimo iki 5m. laikotarpio po ES plėtros.
Kad būtų patogiau, visa ES Acquis Communautaire suskirstyta į 31 skyrių, kurie paprastai vadinami „derybų skyriais“. Formalia derybų proceso pradžia dėl tam tikro derybų skyriaus laikytinas valstybės kandidatės derybų pozicijos pateikimas ES (tada laikoma, kad derybos dėl konkretaus skyriaus yra pradėtos t.y. – skyrius atidarytas). Derybos dėl kiekvieno iš šių skyrių vyksta atskirai. Kandidačių derybų pozicijų projektus rengia specialiai tam sukurtos darbo grupės, derybų pozicijas tvirtina jos Vyriausybė. Derybų pozicijoje pateikiama informacija apie:
• ES teisės aktų perkėlimą į nacionalinę teisę ir jų įgyvendinimą;
• Teisės derinimo planus iki narystės datos;
• Administracines struktūras, kurios šiuos aktus įgyvendins;
• Prašymus dėl pereinamųjų laikotarpių.
Gavusi kandidatės derybų poziciją, ES pradeda savo bendrosios derybų pozicijos dėl tam tikro derybų skyriaus rengimo procedūrą. ES bendrosios derybų pozicijos projektą rengia Europos Komisijos specialistai. Vėliau su juo supažindinamos visos 15 valstybių, kurios gali teikti pastabas. Šį projektą tvirtiną Nuolatinių atstovų komitetas. Šioje pozicijoje įvertinama konkretaus skyriaus pasirengimo narystei padėtis, pateikiama ES nuomonė dėl kandidatės prašomo pereinamojo laikotarpio taip pat nurodomos problemos, kurias reikia pašalinti, kad derybos būtų baigtos.
Derybos dėl narystės būna baigtos, kai „uždaromi“ visi (31) derybų skyriai. Čia galioja principas : “ nesusitarta dėl nieko, kol nesusitarta dėl visko.”
Jei kandidatės pateikta informacija rodo, jog gebėjimai prisiimti konkretaus skyriaus narystės įsipareigojimus yra pakankami, ES bendrojoje derybų pozicijoje rekomenduojama, kad darybų tęsti nebereikia, t.y. skyrius būna preliminariai „uždaromas“. Uždarius derybų skyrių, prižiūrima, kaip vykdomi derybiniai įsipareigojimai.
Valstybei baigus derybas parengiama stojimo į ES sutartis, kurioje išdėstytos narystės sąlygos. Parašytai sutarčiai turi pritarti Europos Parlamentas ir ratifikuoti kandidatės bei ES valstybių narių parlamentai.

VRE valstybių derybos dėl narystės ES. Pagal ES teisines nuostatas (išdėstytas Darbotvarkėje 2000) visose kandidatėse, siekiančiose narystės ES, turi būti atliekama kasmetinė peržiūra. Remiantis ja Europos Komisija vertino šalių kandidačių pažangą rengiantis narystei ES, t.y. asocijuotos šalies pasirengimą priimti narystės įsipareigojimus, ir kiekvieną rudenį pateikdavo išsamią pažangos įvertinimo ataskaitą apie kiekvieną šalį. Šiose pažangos ataskaitose ji, remdamasi narystės ES kriterijais (Kopenhagos kriterijus), įvertindavo, kiek kiekviena šalis kandidatė pažengė narystės ES link. 1997m. parengtoje Europos Komisijos nuomonių ataskaitoje buvo konstatuota, kad 6 šalys kandidatės (Estija, Lenkija, Vengrija, Slovėnija, Čekija, Kipras) yra pasirengusios priimti narystės įsipareigojimus ir rekomendavo pradėti su jomis derybas. Tų pačių metų gruodžio mėn. Liuksemburgo Europos viršūnių tarybos susitikime šios šalys buvo oficialiai pakviestos pradėti derybas. 1998m. derybos prasidėjo.
Kartu ES sustiprino paramą kitų šalių pasirengimui narystei ES. Pradėtos rengti Stojimo partnerystės kiekvienai stojančiai šaliai, kuriose ES išskirdavo, ką stojančioji šalis turi padaryti, kad galėtų pradėti derybas dėl narystės. Be to buvo sustiprinta finansinė ir techninė parama per Phare programą pasirengimui narystei ES. Taip pat numatytos dvi papildomos ES finansinės paramos programos – SAPARD ir ISPA – skirtos stojančiosioms šalims pasirengti narystei ES žemės ūkio ir kaimo plėtros bei infrastruktūros ir aplinkosaugos srityse.
1999m. rudenį Europos Komisija, vertindama kitų 6 kandidačių (Latvija, Lietuva, Rumunija, Bulgarija, Slovėnija, Malta) pažangą rengiantis stoti į ES, pasiūlė pakviesti jas taip pat pradėti derybas su ES dėl narystės joje. Šiam Komisijos siūlymui tų pačių metų gruodžio mėn. buvo pritarta ES viršūnių susitikime Helsinkyje ir 2000m. vasario mėn. oficialiai pradėtos ES derybos su minėtomis šešiomis antros grupės šalimis. Turkijai suteiktas kandidatės statusas.
Svarbiausia narystės sąlyga – visos ES teisinės sistemos perėmimas. Nežiūrint to, kad buvo 2 grupės šalių kandidačių, pradėjusių derybas skirtingu laiku, visos šalys (išskyrus Rumuniją ir Bulgariją) jas sėkmingai baigė 2002m. pabaigoje.
2002m. spalio 9d. Europos Komisija paskelbė eilinę asocijuotų šalių pažangos ataskaitą, kurioje konstatavo, kad 10 kandidačių, sėkmingai baigusių derybas, yra pasirengusios priimti narystės įsipareigojimus ir su jomis gali būti pasirašyta stojimo į ES sutartis.

Stojimo į ES sutartis
Pasibaigus deryboms dėl narystės ES, derybų rezultatų pagrindu buvo parengta Stojimo į ES sutartis. Ją ES valstybės narės ir busimosios narės pasirašė 2003m. balandžio mėn. 16d. Atėnuose vykusiame Europos Viršūnių susitikime.
Stojimo į ES sutartis – dokumentas, įteisinantis šių šalių narystę ES. Joje atsispindi šalies kandidatės visos stojimo į ES sąlygos bei derybų metu pasiekti susitarimai. Sutarties tekste aptariami kiekvienos šalies-kandidatės svarbūs klausimai (Lietuvai pvz. Ignalinos uždarymas, Kaliningrado tranzitas ). Į sutarties tekstą taip pat įtrauktos aktualios deklaracijos (Lietuvai įtrauktos 9 deklaracijos, tame tarpe deklaracija dėl greitesnio nei 7m. darbo rinkų atvėrimo, taip pat dėl Bendrijos paramos siekiant, kad Lietuva įsijungtų į Šengeno erdvę kartu su I-ąja prisijungiančiųjų grupe ir t.t.).
Stojimo sutartį lydi kiti dokumentai (lygiai taip pat svarbūs). Viso 5000 puslapių. Dokumentuose užfiksuotos visos šalių-kandidačių narystės sąlygos, prisiimti įsipareigojimai, išsiderėti pereinamieji laikotarpiai, ES sutarčių pataisos ir t.t. ES stojimo sutartis surašyta 21 kalba.
Stojimo į ES sutartis įsigalioja ją ratifikavus. Ratifikavimo procesas ES valstybėse narėse vyksta jų parlamentuose, o daugelyje stojančių šalių – ir gyventojams balsuojant referendumuose. Iki 2004 05 01 sutartį ratifikavo visų ES valstybių narių ir stojančių šalių parlamentai ir ji įsigaliojo. Kadangi ta pati stojimo sutartis parengta 10-čiai vienu metu stojančių šalių, tai tuo atveju, jei nors viena iš esamų ES šalių-narių neratifikuotų iki joje nurodytos datos (2004 04 30), sutartis neįsigaliotų visų šalių-kandidačių atžvilgiu. Jei neratifikuotų tik kuri nors iš stojančių šalių, tai sutartis neįsigaliotų tik tos šalies atžvilgiu ir ji derybų procesą turėtų pradėti iš naujo (naujos derybos, naujos stojimo sutarties rengimas).

5 tema. ES ir LIETUVA

Lietuvos nacionaliniai interesai ir pozicija ES atžvilgiu
Lietuvos siekis būti Europos dalimi egzistavo nuo seno: Mindaugo karūnavimas, Lietuvos krikštas, Lietuvos statuto dvasia ir lotyniškas raidynas – tai istorijos pėdsakai, kuriuos sėkmingai priėmėme ir gynėme. Atkūrusi Nepriklausomybę Lietuva tęsė ir įtvirtino savo natūralų būvį – siekė įsijungti į modernią Europą.
Integracija į Europą – ne vien istoriškai palanki proga, bet ir natūralus Lietuvos visuomenės siekis. Lietuva yra neatskiriama Europos dalis ir vadovaujasi tomis pačiomis vertybėmis, kurios įtvirtintos Europos Sąjungos sutartyje: laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisės viršenybės principais. Kaip ir ES, Lietuva taip pat siekia sustiprinti solidarumą tarp tautų tam, kad būtų gerbiama jų istorija, jų kultūra, jų tradicijos.
Todėl integracijos su Europos tautomis siekis buvo visų Lietuvos Vyriausybių nuo pat 1990m. prioritetas. Tai strateginis šalies tikslas, kuriam siekti sutelktos Lietuvos politikos ir ūkio pastangos. Šalis siekė užimti deramą vietą Europoje ir pasaulyje, tuo užtikrindama savo piliečių gerbūvį ir saugumą. Vyriausybė suvokė integraciją ir kaip pareigą: palikta šalia ES, Lietuva atsidurtų jos „pilkojoje zonoje“, kiltų grėsmė jos ir viso regiono saugumui ir stabilumui.

ES ir Lietuvos sutartinių santykių raida

Oficialia ES ir Lietuvos diplomatinių santykių pradžia laikoma 1991 08 27, kai Europos Bendrija pripažino Lietuvos (kaip ir kitų Baltijos valstybių nepriklausomybę), žlugus Tarybų Sąjungos pučui. Netrukus, tais pačiais metais, ES nusprendė skirti Lietuvai (ir Estijai bei Latvijai) finansinę ir techninę paramą iš PHARE programos, kuri tuo metu jau buvo taikoma VRE šalims. Beje, kitoms buvusioms Sovietų Sąjungos šalims ES parama buvo teikiama pagal kitą – TACIS programą. Tad jau tada ES pripažino kitokį Baltijos šalių statusą, palyginti su kitomis buvusiomis Sovietų Sąjungos šalimis.
Netrukus – 1992m. gegužės 11d. – ES ir Lietuva pasirašė Prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo sutartį, kuri įsigaliojo 1993m. vasario 1d. Sutartis suteikė Lietuvai didžiausio palankumo statusą, pašalino specifinius importo į ES iš Lietuvos ribojimus, nustatė sumažintus muitus ir numatė plačias ekonominio bendradarbiavimo sritis. Sutartyje pabrėžiamas nediskriminacijos principas.
Ši sutartis Lietuvai buvo svarbi politiniu požiūriu, tačiau ekonominis jos poveikis buvo labai ribotas. Šiuo požiūriu daug svarbesnė buvo 1994m. liepos 18 d. tarp Lietuvos ir ES pasirašyta Laisvosios prekybos ir su prekyba susijusių dalykų sutartis, kuri įsigaliojo 1995m. sausio 1d. Politiniu požiūriu ši sutartis buvo labai svarbi tuo, kad joje buvo pripažintas Lietuvos siekimas tapti ES nare, o Laisvosios prekybos sutartis laikoma svarbiu žingsniu Lietuvos asociacijos su ES link.
Pagrindinė Laisvosios prekybos sutarties nuostata yra laipsniškai sukurti laisvosios prekybos zoną tarp pasirašančiųjų šalių. Laisvai prekybai pramoninėmis prekėmis tarp Lietuvos ie ES įgyvendinti numatytas maksimalus 6 m. pereinamasis laikotarpis, kai muitai turėjo būti laipsniškai panaikinti ( ši nuostata buvo taikoma tik Lietuvai, o ES įsipareigojo panaikinti ribojimus Lietuvos įvežamoms pramoninėms prekėms nuo sutarties įsigaliojimo dienos). Sutartyje taip pat buvo numatyti atvejai, kada viena ar kita sutarties šalis gali taikyti apsaugos priemones, pateikiama nuostatų, susijusių su konkurencijos užtikrinimu, nustatytos muitinių administracinio bendradarbiavimo ir prekių kilmės taisyklės.
Laisvosios prekybos sutarties pasirašymas su ES turėjo didelį teigiamą poveikį Lietuvos užsienio prekybai. Per 5 m. prekybos su ES dalis Lietuvos užsienio prekyboje išaugo nuo maždaug 5 proc. iki beveik 50 proc. Lietuva importavo vartotojiškus produktus, įrengimus, eksportavo – tekstilę, baldus, trąšas, elektronikos gaminius ir pan. Tai teigiamai įtakojo Lietuvos ekonomikos plėtrą. Didėjo užsienio investicijos iš ES, ypač Skandinavijos.
Taigi pirmas svarbus Lietuvos ekonominės integracijos į ES žingsnis buvo tarpusavio prekybos liberalizavimas, pradedant kiekybinių ir tarifinių kliūčių prekybai pramonės gaminiais šalinimu ir toliau žengiant kliūčių kitais produktais šalinimo, reguliavimo standartų derinimo ir ES teisės normų įgyvendinimo Lietuvoje link.
Tais pačiais metais, kai įsigaliojo Laisvosios prekybos sutartis, buvo pasirašyta Asociacijos (dar vadinama Europos) sutartis. ES ir Lietuva ją pasirašė 1995m. birželio 12d. Sutartis įsigaliojo 1998m. vasario 1d. Politiškai Asociacijos sutartis buvo svarbi tuo, kad joje buvo aiškiai pripažintas Lietuvos siekis tapti ES nare ir sudarytos teisinės sąlygos rengtis narystei šioje organizacijoje, perimant joje veikiančias ekonominės veiklos reguliavimo taisykles.
Asociacijos sutartis turėjo ir svarbių ekonominių padarinių Lietuvos ir ES santykiams. Į asociacijos sutartį buvo įtrauktos tarpusavio prekybą liberalizuojančios Laisvosios prekybos sutarties nuostatos. Asociacijos sutartyje taip pat buvo įtvirtintos nuostatos susijusios su tolesnėmis ekonominės integracijos pakopomis ir apibrėžiančios darbo jėgos, paslaugų judėjimą, atsiskaitymus ir kapitalo judėjimą, steigimosi laisvę, konkurencijos taisykles ir kt. Numatyta, kad Lietuva sieks suderinti savo teisę su ES teisės normomis ir šitaip rengsis narystei ES vidaus rinkoje. Sutartyje taip pat buvo numatytos ir bendros ES ir Lietuvos sprendimų priėmimo institucijos. Taigi pasirašius asociacijos sutartį Lietuvos ir ES prekybos liberalizavimo priemones papildė ekonominę veiklą reguliuojančių teisės aktų derinimas (t.y. priemonės, kuriomis Lietuva turėjo pasirengti gilesnei integracijai į ES – dalyvavimui ES vidaus rinkoje).
1995m. gruodžio mėn. 8d. Lietuva įteikė oficialų prašymą priimti ją į ES nares

Lietuvos pasirengimo narystei ES programos
Norint įstoti į ES, šalis turi pirmiausia suderinti savo teisės aktus su ES. Teisės derinimas plačiąja prasme apima Lietuvos narystės ES teisinių pagrindų sukūrimą ir teisinės sistemos pertvarkymą. Iki stojimo į ES būtina priimti joje galiojančius teisės standartus (apie 10000 teisės aktų) ir užtikrinti, kad ES teisės principai ir praktika įsitvirtintų Lietuvos teisinėje sistemoje.
Todėl netrukus Lietuva priėmė pirmąją pasirengimo narystei ES programą – Nacionalinę teisės derinimo programą, numatančia vidaus rinką reglamentuojančių normų perkėlimą į Lietuvos teisinę sistemą. Ji vėliau buvo konkretizuota ir pavadinta Nacionalinė ACQUIS perėmimo programa (NAPP). Joje buvo numatyti konkretūs teisės derinimo darbai, suskirstyti pagal laiką ir atskiras sritis. Pagrindinis jos tikslas buvo perkelti ES teisę į Lietuvos teisę ir įgyvendinti Lietuvoje ES teisės normas.Tai apėmė ne tik Lietuvos įstatymų, nutarimų ir kitų teisės aktų pakeitimus, bet ir administracines reformas – naujų institucijų kūrimą, veikiančių sujungimą ar panaikinimą.
1999m. gegužės mėn. buvo parengtas ir netrukus patvirtintas vientisas, ankstesnes programas apjungiantis dokumentas „Lietuvos pasirengimo narystei ES programa“. 2001m. priimta nauja jo versija „Lietuvos pasirengimo narystei ES programa 2001-2003m.“, kurioje numatytas ne tik nacionalinių teisės aktų perkėlimas į ES teisę, bet ir nurodyta integracijos kaina (finansiniai, žmogiškieji, materialiniai ir kt. ištekliai). Išlaidos programai įgyvendinti iš anksto buvo planuojamos valstybės biudžete. Programa koordinavo visus Lietuvos integracijos į ES procesus.

Lietuvos derybos dėl narystės ir įstojimas į ES
1999m rudenį Lietuva Helsinkio Viršūnių susitikime buvo oficialiai pakviesta pradėti derybas dėl narystės ES. Derybos prasidėjo 2000m. vasario mėn. Lietuvos derybos su ES truko kiek mažiau nei trejis metus – iki 2002-ųjų gruodžio mėn. Lietuva susiderėjo dėl 22 pereinamųjų laikotarpių ir 3 techninių išimčių (nuolatinių techninio pobūdžio nukrypimų nuo ES normų dėl specifinių Lietuvos sąlygų) 9 derybiniuose skyriuose: laisvo prekių, paslaugų, kapitalo judėjimo, žemės ūkio, transporto politikos, mokesčių, energetikos, aplinkos apsaugos, ir kt. klausimų.
Pasibaigus deryboms buvo parengta Stojimo į ES sutartis, kurią ES valstybės narės ir Lietuva pasirašė 2003m. balandžio 16d. 2003m. gegužės 10-11 d. Lietuvoje vyko referendumas dėl stojimo į ES, kuriame iš maždaug 63 proc. registruotų rinkėjų, dalyvavusių referendume, apie 90 proc. balsavo už narystę ES. Teigiamai pasibaigus ratifikavimo procesui, Lietuva, kaip ir kitos devynios derybas baigusios šalys 2004m. gegužės 1 d. tapo ES nare.

Lietuvos narystės ES privalumai ir trūkumai
1. Narystės ES naudos ir kaštų problematika.
Narystės ES nauda ir kaštai yra sunkiai apskaičiuojamas dalykas. Pirmiausia dėl to, kad metodologiškai naudą ir kaštus reikia vertinti atsižvelgiant į alternatyvas, t.y., palyginant Lietuvos praradimus, jai tampant ES nare, su kitomis potencialiomis plėtros alternatyvomis. Lietuva netenka jai nepriimtinos galimybės grįžti į NVS įtakos sferą ir galimybės vystytis individualiai, nepriklausant jokiems regioniniams susivienijimams. Individualios plėtros galimybes ypač apriboja Lietuvos geopolitinė padėtis, jos ekonomikos priklausomybė nuo prekybos, bei rinkos mažumas.
Be to, Lietuvos narystės ES ar pasirengimo jai kaštai iš esmės yra modernios valstybės kūrimo kaštai, kuriuos tikslingiau būtų vadinti investicijomis, kurios atsiperka ne iš karto, tačiau būtinos norint garantuoti stabilią ir saugią valstybės plėtrą. Kaštais griežtąja prasme arba tiesioginiais narystės kaštais būtų galima apibrėžti pasekmes tų žingsnių, kurie Lietuvai ar tam tikrai socialinei bei profesinei grupei būtų nenaudingi, tačiau jų reikia imtis, tenkinant ES teisės reikalavimus ir kitas narystės sąlygas.
Narystės ES naudos ir išlaidų problema labai kompleksiška. Šis kompleksiškumas susijęs su pačios ES veiklos sferos platumu. Įsijungimo į Sąjungą pasekmių ratas apima ir politinę, ir ekonominę, ir teisinę valstybės sistemas, paliečia daugelį socialinių, profesinių, visuomeninių grupių. Nepaisant šių sunkumų, kokybiškai pateikti bendras išvadas dėl narystės pasekmių įmanoma.
1.1. Pagrindiniai Lietuvos integracijos į ES privalumai.
Lietuvos narystės ES naudą galima suskirstyti į šias sritis: politinę, ekonominę, socialinę, saugumo, fiskalinę ir žemės ūkio sferas.
1.1.1. Politiniai Lietuvos narystės ES aspektai.
Narystė ES yra būdas europietiškam Lietuvos identitetui apsaugoti ir sustiprinti. Priklausydama Vakarų Europos kultūrinei tradicijai, Lietuva yra prie pat ribos, skyrusios Rytų ir Vakarų kultūras, todėl išsaugoti savo kultūrinį ir nacionalinį identitetą Lietuva galėtų integruodamasi į Europos ekonomines ir politines struktūras. Viena iš galimybių yra Europos Sąjunga.
Politine prasme narystė ES reikš Lietuvos stabilumo didėjimą, tai bus juntama ir ekonomikoje. Juk verslas gali sėkmingai vystytis tik ten, kur yra aiški ir daugiau ar mažiau stabili įstatyminė bazė. Užsienio investicijos visuomet aplenks valstybę, kuri gali neatlaikyti politinio ar ekonominio vidaus ar užsienio jėgų spaudimo. Todėl integracija į ES ir narystė joje- tai realiausia galimybė šaliai sėkmingai vystytis ir modernizuoti ūkį, dar labiau įtvirtinti demokratines tradicijas, valdžių padalijimo principą, įatatymo viršenybę bei žmogaus, įskaitant ir mažumų, teises.
Narystė ES suteiks realius svertus, leisiančius Lietuvai dalyvauti didžiojoje politikoje ir nelikti pasaulio užkampyje. Tapusi ES nare, Lietuva kartu taps tiesiogiai Europos kūrime dalyvaujančia valstybe. Lietuvos dalyvavimas ES institucijose užtikrins tokį mūsų „buvimą“ Europoje, kokio Lietuva neturėjo nuo pat vėlyvųjų viduramžių. „Lietuvos narystė ES svarbi ir tuo, kad mūsų šalis galės aktyviau dalyvauti Europos politiniame gyvenime, tai pasireiškia tuo, kad ji galės teikti savo pasiūlymus bei dalyvauti priimant sprendimus ES lygmeniu“. Nors pavienės šalies įtaka nedidelė, bet jei susiformuos Baltijos ir Vidurio Europos šalių blokas, padidės kolektyvinė galia, kuri iškels ne tik specifines savo problemas į darbotvarkę, bet ir galės pakreipti sau naudinga linkme priimamus sprendimus.
Vienas iš svarbiausių pasirengimo narystei ES aspektų yra jos teisinės bazės (acquis) daugelyje sričių perėmimas ir įgyvendinimas. Narystei ES keliami reikalavimai tapo esminiais Lietuvos politikos uždaviniais, apimančiais Lietuvos ūkio politikos sprendimus daugelyje sričių: nuo pramonės ir prekybos iki aplinkosaugos ir socialinės politikos, o teisinis ES acquis derinimas bei priėmimas Lietuvoje virto kasdieninio politinio proceso dalimi. Tai brangiai kainuojantis procesas, tačiau ilgalaikė jo nauda akivaizdi. Jis paskatins modernios reguliavimo sistemos stabilumą bei rinkos dalyvių pasitikėjimą ja. Tai naudinga tiek užsienio, tiek vietos investuotojams.
„Narystė ES apskritai siejama su teigiamu poveikiu valstybės narės politikos vykdymo stabilizavimui, reformų konsolidavimui ir investuotojų pasitikėjimo didinimui. Lietuva turės galimybę konkuruoti stabilesnėje ir labiau prognozuojamoje tarptautinėje rinkoje, perimti efektyvesnio ekonomikos valdymo patirtį. Kalbant apie vieningos valiutos įvedimą, kaip ir visoje ES, išnyks pervedimo ir keitimo kaštai, taps efektyvesnė prekyba bei kitokie ekonominiai mainai“

ES teisės perėmimas bei narystė joje įtvirtins modernią ir efektyvią ūkio ir kitų politikos sričių reguliavimo struktūrą bei patobulins Lietuvos teisinę sistemą.
Narystė ES sudaro sąlygas padidinti Lietuvos užsienio politikos potencialą, padėti anksčiau dažnai konfliktavusioms valstybėms sukurti taikius tarpusavio santykius. Tikimasi, jog narystė ES sukurs ilgalaikį pagrindą geresniems Lietuvos santykiams su kaimyninėmis valstybėmis- Lenkija, Latvija, Rusija ir kt. Įsijungimas į ES ir į jos BUSP potencialą padės atsverti kaimyninių šalių įtaką regione. Dalyvaudama politiniame dialoge su ES, Lietuva turi galimybę plačiai išsakyti savo poziciją tarptautiniuose forumuose. Rytinė Lietuvos siena- išorinė ES siena, todėl padidės Lietuvos strateginė svarba ES. „Trumpai politinės integracijos į ES privalumus galima išvardinti taip :

1. Mažesnė konfliktų tarp valstybių narių tikimybė: bendrai priimdami sprendimus, sumažinsime tarptautinių nesutarimų ir konfliktų galimybes.
2. Šalies vidaus stabilumas: laikydamiesi demokratinių taisyklių, bendros vidaus ir teisingumo politikos, bendrai kovodami su nusikalstamumu, geriau užtikrinsime žmogaus teises ir laisves bei didesnį piliečių saugumą.
3. Šalies išorinis saugumas: narystė ES sumažina išorės agresijos tikimybę, kadangi valstybės narės Sąjungoje yra glaudžiai susijusios tarpusavio ryšiais. Agresija prieš vieną iš jų netiesiogiai pažeidžia ir kitus interesus. Be to, pastaraisiais metais ES aktyviai plėtoja bendrą gynybos politiką, kuri taip pat sustiprins jos narių saugumą.
4. Didesnės įtakos galimybė: nors narystė apriboja savarankiškus sprendimus, bet ji suteikia galimybę dalyvauti bendrų sprendimų priėmimo procese ir atstovauti nacionaliniams interesams.“
ES apsaugos ir sustiprins Lietuvos europietišką, kultūrinį, nacionalinį bei politinį identitetus. Narystė ES neleis jų prarasti ir neapribos Lietuvos suvereniteto. Suverenitetas yra nedalomas, jis tiesiog yra arba jo nėra. Įstojusi į ES, Lietuva neprarado suvereniteto, bet savo noru delegavo kai kurias suverenias savo teises. Apie tokio delegavimo nenaudą galima būtų kalbėti tik tuo atveju, jeigu Lietuvai delegavus savo teises, kitos valstybės nepadarytų to paties. Tačiau kitos valstybės daro tą patį, todėl čia negali būti laimėjusių ar pralaimėjusių.

1.1.2. Ekonominė nauda Lietuvai, tapus ES nare
Galima išskirti tiesioginį ir netiesioginį integracijos priemonių bei ES institucijų politikos poveikį Lietuvos ekonominei politikai. Tiesioginis poveikis pasireiškia per sutartinius Lietuvos įsipareigojimus (pvz., prekybos liberalizavimą, numatytą laisvosios prekybos sutartyje, arba su naryste susijusių įsipareigojimų įgyvendinimą, kurie įtvirtinti stojimo sutartyje). Netiesioginis poveikis pasireiškia įvairiomis formomis – reaguojant į EK nuomonę ir rekomendacijas ar tiesiog perimant ES taikomas ekonominės politikos nuostatas ir idėjas. Būtent netiesioginio poveikio atvejais galima didesnė Lietuvos institucijų interpretacijų laisvė ir tuo pačiu nuostolingų interpretacijų tikimybė dėl nepakankamo tam tikros integracijos priemonės poveikio įvertinimo, t.y. nesupratimo, arba interesų grupių spaudimo. (1 priedas).
Daugelyje sričių narystės ES poveikis Lietuvos ūkiui kol kas yra neapibrėžtas. Integracijos priemonių nauda priklausys nuo ekonominių santykių tarp Lietuvos ir ES intensyvumo bei su tuo susijusio realaus ekonominio suartėjimo. Ekonominių santykių intensyvumas iš esmės priklausys nuo kliūčių mainams tarp Lietuvos ir ES šalinimo tempų. Nuolatinė ES acquis kaita įvairiose bendrosios politikos srityse taip pat didina Lietuvos narystės ES pasekmių neapibrėžtumo laipsnį. Visa tai dažnai įvardinama kaip “judančio taikinio” problema. „Tai reiškia, jog pati ES nuolatos keičiasi, joje priimamos naujos ekonominę veiklą reguliuojančios normos, plėtojamos įvairios politikos sritys. Tai nereiškia, jog stojančios šalys nežino, į ką galiausiai jos pataikys. Nesikeičia politiniai ir ekonominiai gyvenimo principai, t.y. demokratinė tvarka, pagarba žmogaus teisėms ir laisvėms, įstatymo viršenybė, rinkos ekonomika bei nediskriminacija grindžiama vidaus rinka. Tačiau keičiasi konkrečios ES veiklos formos ir į tai stojančios šalys privalo atsižvelgti. Akivaizdu, jog siekiant pilnai pasinaudoti narystės ES teikiamomis galimybėmis, būtina sekti joje vykstančius procesus ir turėti savo nuomonę jų atžvilgiu.“
Poveikis priklausys ir nuo konkretaus Lietuvoje taikomos politikos turinio. Narystės įsipareigojimų poveikis labai priklausys nuo Lietuvos institucijų gebėjimo tinkamai įgyvendinti acquis: „ar bus pasirinktos tinkamiausios priemonės direktyvose numatytų tikslų siekimui, ar šios priemonės bus proporcingos siekiamiems tikslams, ar jų diegimas bus racionaliai paskirstytas laike ir ar nebus suteikta galimybė interesų grupėms pasinaudoti integracija savo privilegijų išlaikymui ar naujų privilegijų sukūrimui“. Apytikslis narystės ES reguliacinio poveikio įvertinimas būtinas, ne tik norint padidinti naudą Lietuvos visuomenei bei sumažinti neigiamą apribojimų poveikį, bet ir siekiant kelti VA kultūrą, racionalizuoti ekonominę politiką bei visapusiškiau informuoti Lietuvos visuomenę apie narystės ES pasekmes. [8]
„Integracijos poveikį ekonominėms grupėms Baltijos šalyse galima apibūdinti kaip balansą tarp naudos iš padidėjusių galimybių ir prisitaikymo prie aukštesnių standartų kaštų. Daugiausia naudos iš integracijos į ES turės konkurencingos įmonės, gebančios išnaudoti santykinius pranašumus ir dalyvaujančios mainuose (prekyba, investicijos, dalyvavimas gamybos procese) su ES įmonėmis. Integracijos priemonės pašalins kliūtis šių įmonių veiklai, ypač netarifinius barjerus, kurie šiuo metu iškreipia prekybą tarp Baltijos šalių ir ES. Žemdirbiai, ypač stambūs, taip pat turės naudos, kadangi, net ir reformavus ES bendrąją žemės ūkio politiką, parama jiems padidės. Tačiau įgyvendinus bendrosios žemės ūkio politikos nuostatas, daugiausia nuostolių patirs mokesčių mokėtojai“.
ES pagrindas- bendroji rinka, kurioje laisvai juda prekės, paslaugos, asmenys ir kapitalas. Visoje ES teritorijoje siekiama sudaryti tokias pat sąlygas laisvai judėti kaip ir vienoje valstybėje. Lietuvos verslininkai galės laisvai prekiauti visoje ES teritorijoje, piliečiai galės laisvai judėti, mokytis ir įsidarbinti bet kurioje ES valstybėje. Manoma, kad būdama ES nare, šalis tampa patrauklesnė investuotojams, pagausės investicijos. O tai susiję su darbo našumo didėjimu, gamybos veiksnių kaupimu bei konkurencinių pajėgumų augimu. Narystė ES sustiprintų pasitikėjimą ilgalaikių investicijų saugumu. Nors Lietuvos dalyvavimas ES bendrojoje rinkoje ir sąlygotų nemažą konkurencijos padidėjimą, tačiau tai skatintų Lietuvos verslą bei įmones reformuotis, prisitaikyti prie naujų sąlygų, tapti konkurencingesnėmis bei sudarytų sąlygas Lietuvos ekonomikai vystytis bei kilti pragyvenimo lygiui. Ekonominė veikla darytųsi efektyvesnė, mažėtų kainos ir kiltų šalies gerovė. Tiksliai įvertinti ekonominį narystė ES poveikį labai sunku, nes nelengva atskirti, kas yra Lietuvoje vykdomų reformų, o kas- integracijos į ES padariniai.
Lietuvos integracijos į ES ekonominės pasekmės būtų tokios:
  Pašalinus prekybos kliūtis, prekių ir paslaugų, kapitalo, darbuotojų mainai tarp Lietuvos ir kitų ES valstybių narių suaktyvės;
  Išaugs konkurencija, išaugs paskatos efektyviau dirbti, tobulinti ūkinę veiklą, vartotojams sumažės kainos, padidės prekių ir paslaugų pasirinkimas, pagerės jų kokybė.
  Suvienodinus prekių ir paslaugų standartus, Lietuvos ar kt. šalių narių gamintojų prekės galės būti laisvai realizuojamos kitose valstybėse narėse.
  Smarkiai išaugtų prekybos apimtys. Pasireikštų masto ekonomikos privalumai- didėtų eksporto apimtys, mažėtų prekių kainos šalies viduje.
  Naujų kompanijų atėjimas į Lietuvą didintų konkurenciją, vestų prie racionalesnių ekonominių veiksmų, turėtų panaikinti kai kuriose šalyse egzistuojančią monopoliją (teoriškai- prekių ir paslaugų kainų sumažėjimas).
  Subalansuota importo- eksporto sistema individo lygmenyje reikštų didelį pigesnių aukštos kokybės prekių pasirinkimą.
  Narystė apribotų galimybes kištis vyriausybei į ūkio funkcionavimą ir suteiktų daugiau laisvių Lietuvos įmonėms bei vartotojams.
  Pagrindinė nauda- naujų rinkų atsivėrimas, demonopolizacija, efektyvumo padidėjimas, prekių ir paslaugų pasiūlos padidėjimas. Didžiausią naudą gautų vartotojai.

Modernios reguliavimo sistemos perėmimas bei lengvesnis patekimas į bendrąją ES rinką yra esminiai Lietuvos ekonomikos augimo veiksniai. Prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo judėjimo laisvių užtikrinimas paskatins efektyvesnį išteklių paskirstymą ir gamybos iškraipymų pašalinimą.
ES valstybėse narėse padidėjo konkurencija ir jos įmonių konkurencingumas, masto ekonomija (pagreitintas pramonės restruktūralizacijos tempas, prekybos regionalizacija, daugiau tyrimų ir plėtros galimybių ), investicijos ir ekonominio augimo tempai. Pastebėta teigiama įtaka smulkiam ir vidutiniam verslui, darbo vietų kūrimui. Šias pasekmes tiksliai įvertinti galima tik ilgalaikėje perspektyvoje. Gerėjanti ekonomika padės išspręsti gamtosaugos problemas. (žiūrėti 2 priedą).

Tačiau ir ES įtakos pozityvumas yra ribotas teritoriniu atžvilgiu. Nepamirškime, kad laisvo žmonių, kapitalo, prekių ir paslaugų judėjimo principas galioja . tik ES ribose. Šalys-narės privalo saugoti rinką nuo Europos klubui nepriklausančių šalių. „Europos rinkos plėtros varomoji jėga yra ne tik ir ne tiek laisvos prekybos dvasia, bet ir protekcionizmas nuo likusio pasaulio. Lietuvių sąmonėje tai irgi palieka dvejopą nuomonę apie laisvos prekybos privalumus ir pavojus. Atsitverdami nuo trečiojo pasaulio cukraus bei bananų, sukuriame jau ne tik ekonomines problemas: tol, kol Europa lieka atsitvėrusi, pasaulinė rinka neturi jokių šansų suteikti didžiausios mainų naudos visiems kraštams-nesvarbu pirmame, antrame, ar trečiame pasaulyje. Tai ne tik mažina gerovę pirmame ir trečiame pasaulyje, bet ir suplanuoja neišsprendžiamus konfliktus.“

1.1.3. Lietuvos integracijos į ES reikšmė saugumui
Žinoma, narystė bendrijoje nesuteikia jokio „kieto“ saugumo garantijų, tačiau visgi sumažins šalies išorės agresijos tikimybę, turės teigiamos įtakos regioniniam bendradarbiavimui. Todėl, pavojui iškilus, Vakarų valstybių vyriausybės darytų viską, kas įmanoma, kad apgintų mūsų valstybę, o kartu ir savo piliečių, įmonių turtą bei interesus. Silpna ir nestabili mūsų šalies ekonomika, neleidžia mums imtis tokių priemonių, kokių norėtume šalies vidaus saugumui ir stabilumui užtikrinti. ES atsiranda galimybė pasinaudoti joje egzistuojančiais mechanizmais saugumo klausimais. Tikėtina, kad sustiprėjus ekonomikai, sumažės visuomenės prieštaravimų, didės socialinis stabilumas, bus galima daugiau dėmesio skirti krašto apsaugai.
Narystė ES padidina šalies saugumą, sumažindama išorinę grėsmę. Kai kas teigia, kad Lietuvos saugumui užtikrinti pakaktų būti tik NATO nare. Tačiau taip manantieji šalies saugumą suvokia labai siaurai, t.y., tik kaip karinės grėsmės sumažinimą, ir neatsižvelgia į kitus ES pranašumus. Narystė ES ne tik sumažina išorinės agresijos tikimybę, bet ir sustiprina tvarką bei padidina saugumą pačioje šalyje: jos narės bendrai sprendžia nusikalstamumo, sienų kontrolės, terorizmo, aplinkos taršos ir kitas problemas. Narystė stiprina ir vidinį saugumą, kadangi ekonomikos augimas mažina socialinius prieštaravimus, didina socialinį stabilumą, tai stiprina demokratiją ir šalies vidaus saugumą. Ekonomikos augimas leis skirti daugiau lėšų ne tik socialinėms reikmėms, bet ir krašto saugumo sistemai.

1.1.4. Fiskalinė Lietuvos integracijos į ES reikšmė
ES šalių narių įnašai į jos biudžetą neturi viršyti 1,27% ES BNP. Lietuvoje BNP neskaičiuojamas, todėl vietoj jo paprastai naudojamas BVP rodiklis (3 priedas). Lietuva kaip ES narė turės mokėti atitinkamą sumą į ES biudžetą, tačiau iš to paties biudžeto gaus išmokas. Lietuva į ES biudžetą turėtų įmokėti 1% valstybėje surenkamos PVM sumos, visus Lietuvoje surenkamus muito mokesčius bei 1,27 BVP. Išmokos iš ES biudžeto skirtos pagalbai ekonomiškai mažiau išsivysčiusiems regionams, kurių BVP mažiau nei 75% ES vidurkio. Šios išmokos Lietuvą pasieks per įvairius ES fondus. Šią paramą Lietuva gaus iki tol, kol priartės prie ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui; tai gali tęstis 20-50 metų, priklausomai nuo jos plėtros tempų. Remiantis įvairiais paskaičiavimais, manoma, kad išmokos turėtų net keletą kartų viršyti jos įnašus ir šis teigiamas skirtumas pirmus kelerius narystės metais palaipsniui didės. Pagrindinės išmokos yra skiriamos žemės ūkiui (daugiau stambiems ūkiams) bei struktūrinių fondų programoms, iš kurių daugiausia yra finansuojami regionai. Padidės finansavimas valstybės institucijoms- bus tobulinama jų darbo tvarka.

Kai kas svarbiausius Lietuvos narystės ES pranašumus sieja būtent su finansine parama, kuri įstojus į ES per metus gali siekti iki 4% Lietuvos BVP. Remiantis EK preliminariu lėšų paskirstymu, Lietuvai 2004-2006 m. numatoma skirti 1,73 mlrd. EUR finansinė parama. Parama per ES struktūrinius fondus ir per Sanglaudos fondą sudarytų 607 mln. EUR . Įmokos per PHARE (teisės normų derinimas, investicijos į infrastruktūrą ir institucijų plėtra, regionų bendradarbiavimas), ISPA (transporto ir aplinkosaugos plėtra) ir SAPARD (žemės ūkio ir kaimo plėtra) fondus sudarytų 303 mln. EUR. Struktūrinių ir sanglaudos fondų bei Bendrijų iniciatyvų programų planuojamas lėšų pasiskirstymas pagal atskiras ūkio šakas (įvertinant ir Lietuvos valstybės kofinansavimą), mln. litų. (4 priedas).
„Praėjus 4-5 metams po Lietuvos įstojimo į ES, įplaukos iš ES biudžeto pasiektų apie 3,3-3,7 mlrd. litų grynųjų įplaukų. Žinoma, būtina sąlyga šioms lėšoms gauti yra pačios Lietuvos finansinis dalyvavimas (vadinamasis kofinansavimas). Paprastai tariant, maždaug du trečdaliai naujo kelio ar tilto pastatymo išlaidų guls ant ES, trečdalis- ant Lietuvos pečių“.

Remiantis įvairiais skaičiavimais gauname, kad Lietuva galėtų skirtingiems poreikiams tenkinti 2004 metais gauti iki 439 mln. eurų (apie 1515,8 mln. litų), 2005 metais – iki 577 mln. eurų (apie 1992,3 mln. litų), 2006 metais gauti iki 716 mln. eurų (apie 2472,2 mln. litų). Daroma prielaida, kad vėlesniais metais sumos nemažėja, tačiau prognozėse jos ir nėra didinamos.

1.1.5. Narystės ES socialinė nauda Lietuvai
Lietuvai tapus ES nare, Lietuvos piliečiai tapo ES piliečiais. Turėsime laisvo judėjimo ir apsigyvenimo ES šalių narių teritorijoje teisę, galėsime balsuoti ir kandidatuoti vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose toje šalyje, kurioje gyvensime. Lietuviai bus ginami diplomatinių ir konsulinių kiekvienos šalies narės įstaigų. Turėsime peticijos Europos Parlamentui teisę. Manoma, kad su naryste susijęs ekonomikos augimas sudarys prielaidas išaugti vidurinei klasei, sumažės atotrūkis tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų.
Narystė siejama su stabilumu tų institucijų, kurios garantuoja demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises ir pagarbą mažumų apsaugai, demokratijos institucijų stiprinimas ir pilietinės visuomenės plėtotė. Lietuva taptų modernia valstybe darbo saugos ir socialinių garantijų srityje, atsikratytų atsilikusios šalies įvaizdžio Vakarų Europos valstybių požiūriu. Narystė ES sustiprins kultūrinę Lietuvos priklausomybę Europai, kuri turi didžiulę reikšmę pasitikėjimui tarp piliečių, ūkio subjektų ir valstybių ir yra svarbi saugumo ir ekonominės gerovės sąlyga.
Narystė ES taip pat siejama su padidėjusiomis galimybėmis. Pirmiausia, tai padidėjusios galimybės aktyviam ir mobiliam visuomenės sluoksniui. Studentija galės semtis žinių užsienio universitetuose, o dėstytojai ir profesūra- jas ten skleisti. Meno ir kultūros žmonėms integracija reikš prasiplėtusias galimybes ES kultūrai skirtose programose.
Griežti ES aplinkos apsaugos standartai, prekių ir paslaugų kokybės reikalavimai, dėmesys, skiriamas vartotojų apsaugai, lems tai, ką apibendrintai galima pavadinti gyvenimo kokybės pagerėjimu. “Galima drąsiai teigti, kad tik dėl integracijos į ES gersime švaresnį vandenį ir kvėpuosime grynesniu oru tuoj, o ne, pavyzdžiui po 5 metų ( viena Lietuva tiesiog būtų nepajėgi skirti tiek lėšų aplinkos apsaugai)”.
Nuo kiekvienos valstybės narės priklauso, ar jai pavyks neištirpti tarp kitų valstybių. Šalių kultūros nėra slopinamos ES institucijų. Tai įrodo ES vartojamų oficialių kalbų skaičius, į kurias verčiami visi oficialūs dokumentai.

1.2. Neigiami padariniai Lietuvai įstojus į ES.
Kadangi Lietuva viena nebepajėgia išspręsti visų problemų, gal ir neblogai pasinaudoti pažangia ES siūloma administravimo, įstatymų leidybos, valdymo patirtimi bei visomis kitomis moderniomis technologijomis. Tačiau, kad ir kokias sąlygas kas besiūlytų, visada rasime ir minusų. Neigiamas pasekmes visų pirma pajus:
• • Vartotojai/mokesčių mokėtojai- dėl išaugusių kai kurių prekių (maisto, žemės ūkio) kainų ir priemonių, galinčių iškraipyti rinką, padidėjusių biudžeto finansavimo poreikių ( pvz.: dėl pagerėjusių prekių ir paslaugų standartų, kurie užtikrina vartotojams aukštesnę gaminių kokybę, bet, kartais, reikia už tai brangiau mokėti ir kt);
• • Smulkūs ūkininkai ir kitos smulkios įmonės – dėl padidėsiančios konkurencijos ir aukštesnių kokybės standartų, kuriems gali tekti jungtis, keisti savo veiklos sferą ar bankrutuoti;
• • Maisto perdirbimo įmonės, skerdyklos ir kiti gamintojai – dėl aukštesnių veterinarijos standartų, poreikio investuoti į naujas technologijas ir būtinybės teikti daugiau informacijos valstybės institucijoms;
• • Pramonės ir paslaugų įmonės – dėl aukštesnių kai kurių produktų ir aplinkosaugos, darbo saugos standartų, statistinės atskaitomybės ir naujų įmokų;
• • Valstybės institucijos – dėl poreikio pertvarkyti esamas institucijas, keisti darbo tvarką, persikvalifikuoti ar, kai kuriais atvejais, jų funkcijų sumažinimo;
• • Sunkumų gali patirti įmonės, bendraujančios su NVS šalimis;
• • Trumpuoju narystės laikotarpiu Lietuva patirs konkurencinį spaudimą.
Į ES Lietuvos nieks varu nevaro. Visi norime, kad pakiltų gyvenimo lygis, atsigautų ekonomika, žemės ūkis ir kad visiems gyventi Lietuvoje būtų geriau. Tačiau šiam norui įgyvendinti iš dalies turime sutikti su jau nustatytomis taisyklėmis, įsipareigojimais ir vidine tvarka. Juk ne ES kažko siekia, o mes
norime ten patekti. “Ėjimas į Europą “žada ūkio atgimimą. Tačiau tuo pat metu prognozuojama, kad mes ES lygį pasieksime tik po 31 metų.
Daug dėmesio ES skiria regionų infrastruktūros plėtrai ir aplinkosaugai. Svarbiausia, išmokti bendradarbiauti su didelę patirtį turinčiomis ir turtingomis šalimis. Deja, trūksta tam pasirengusių specialistų. Patys verslininkai nuogąstauja ir dalis nieko gero nesitiki iš integracijos į ES, nes supranta, kad vidutinėms ir smulkioms įmonėms neįmanoma bus įsiterpti į persotintą Vakarų rinką bei varžytis gaminių kokybe.
Aiškėja, kad aukso kalnų niekas veltui nedalina. Pasunkės vietinė maisto produktų konkurencija, nes nebus iš ko tobulinti gamybą, įsigyti naujų mechanizmų, trąšų. Tuo tarpu į Lietuvą plūs pigesni produktai iš Vakarų. Ir kai kurių žemės produktų kvotos bus nustatytos mažesnės nei iki šiol. Išmokos 100% žemdirbiams neskiriamos, nes nuogąstaujama, kad gaudamas dideles pajamas, ūkininkas nebus suinteresuotas tobulinti gamybos, o mažų ūkių savininkai išmokas investuos išvis ne į gamybą, o į vartojimą.
Žemės ūkio politikos pasekmes jau pajuto Lietuvos kaimas. Jis nepajėgus paimti palyginti nemažų SAPARD programos lėšų, nes šalyje dominuoja smulkūs ir neperspektyvūs ūkiai, nepajėgūs gauti paskolų investicijoms. SAPARD lėšų skyrimo tvarka padiktuota pinigus duodančių: pirma, turi pats gauti pinigų, juos investuoti, o jau paskui SAPARD fondas juos grąžins. Problema ir su struktūrinių fondų pinigais, nes dėl projektų rengimo specialistų trūkumo Lietuva EK dar nepateikė projektų,taip pat ūkininkai nedeklaravo pajamų. Jei Lietuva per nustatytą laiką jų nepateiks, pinigai nebus pridėti prie kitų metų paramos, o grįš į ES biudžetą ir parama liks nepanaudota.
Integracijos į ES pliusas- judėjimo laisvė. Tačiau ES narės baiminasi, kad iš naujai priimtų valstybių plūstelėję asmenys sukels konkurenciją darbo rinkoje ir tuo pačiu sumažins atlyginimus, nes sutiks dirbti už žymiai mažesnį atlygį. Ir tose šalyse gali išaugti nedarbas. Toms šalims tai ne į naudą, o lietuviams, kurie išvyks kitur ir turės ten darbą, kurio čia neturi, jau naudinga. Bet ES šalys gaus naudos- pakankamai kvalifikuotos darbo jėgos, kuriai paruošti joms nereikėjo nė cento. Lietuvai tai nenaudinga. Atrodo, pavojingiausia, kad išvyktų darbingi, specialybę įgiję žmonės. Išplauktų ir lėšos, kurias valstybė investavo jų bendram išsilavinimui ir profesiniam rengimui. Ir taip jau sumažėjęs gimstamumas pas mus dar labiau sumažėtų. Į užsienį neskubės važiuoti bedarbiai, nes dauguma jų yra atpratę nuo intensyvaus ir kvalifikuoto darbo, nemoka kalbų, neturi integravimuisi svetur įgūdžių ir daugelis negali sau to leisti (mokytis, persikvalifikuoti, išvykti) ir dėl to liks čia. Neišvažiuos pensininkai, ligoti asmenys. Vadinasi, socialinis ir sveikatos draudimo biudžetai atsidurs pavojuj. Nors ir pagausės užsienio investicijų, naujų įmonių statybų, darbo vietų, bet šie procesai nebus tokie intensyvūs kaip vadinamasis “protų nutekėjimas”. Jau iš kart po gegužės 1-osios buvo išvykstančiųjų antplūdis, bilietai užsakyti iki rugpjūčio mėnesio ( priede 5 lentelė, užimtumo ir nedarbo palyginimui).
Jau minėta, kad integracija- tai kartu gyvenimo kokybės pagerėjimas. Tačiau visa tai kainuoja vartotojui. Vadinasi, integracija ir narystė ES susijusi su kainų kilimu. Jau dabar maisto prekės pabrango 50 ct, taip pat pabrango vaistai bei kuras. Paprastai toks kainų kilimas kompensuojamas darbo užmokesčio augimu, tačiau visuomenė griežčiau stebi kainų lygio kitimą nei atlyginimų didėjimą. Truputį padidės bendras importo muitų lygis. Dėl to neigiamą poveikį patirs vartotojai ir importuotojai. Padidės kai kurių vietinių gamintojų apsauga.
Kur kas daugiau diskusijų kyla dėl su ES naryste susijusių įsipareigojimų ekonominio reguliavimo srityje įgyvendinimo. ES reguliavimo normų perkėlimas į Lietuvos teisinę ir administracinę sistemą siejamas su didelėmis pradinėmis išlaidomis. Reikia nemažai išlaidų, kad Lietuvos teisės normos būtų suderintos su ES teise, taip pat kad būtų sukurtos reguliavimo institucijos ir sudarytos sąlygos tinkamai joms veikti. Įgyvendinti šias priemones finansiškai padeda pati ES, tačiau daug išlaidų teks ir Lietuvos biudžetui. Lietuvos įmonės turės skirti lėšų tam, kad Sąjungos lygiu reguliuojamose srityse atitiktų griežtesnes normas. Tik nuo institucijų gebėjimo tvarkytis pačioje šalyje ir vykdyti protingą ekonominę politiką priklausys, kiek pasinaudosime narystės ES teikiamomis galimybėmis ir kiek ji mums kainuos.
Su Lietuvos naryste ES siejasi ir baimė prarasti suverenitetą. Valstybės narės nemažai reikalų sprendžia bendrai ir priimdamos sprendimus yra atsisakiusios veto teisės. Kai kurias galias, pvz., prekybos politikos priemonių inicijavimą, jos delegavusios ES institucijoms. Europos Teisingumo teismo sprendimai valstybių narių vyriausybėms yra privalomi. Galimybė teikti siūlymus bei dalyvauti priimant sprendimus ES lygmeniu yra labai svarbi Lietuvai. Tiesa, dalyvaujant “bendrame žaidime” apribojamas savarankiškumas, nes, sprendžiant daugelį ekonominės politikos klausimų, sprendimams priimti nereikia visų valstybių narių sutikimo, šalies politiką gali lemti EK ar Europos Teisingumo teismo sprendimai.
„Integracijos poveikį galima analizuoti laiko skalėje, t.y. prieš stojant į ES ir po stojimo ar kai kuriais atvejais po pereinamųjų laikotarpių. Šis skirstymas iliustruoja, kiek integracija veikia Lietuvos ekonominę politiką, dar neturint galimybės dalyvauti ES politikos formavime. Galiausiai priklausomai nuo to, ar integracijos priemonės skatina ar stabdo ekonomines reformas, jų poveikis vertinamas kaip teigiamas, neigiamas arba neapibrėžtas“ (6 priedas). EK įvairiais dvišaliais ir vienašaliais instrumentais veikė Lietuvos ekonominę politiką. Tuo tarpu lygias teises dalyvauti bendrų taisyklių kūrimo procese Lietuva įgavo tik po formalaus įstojimo į ES, o kai kuriose srityse – po galimų pereinamųjų laikotarpių.
Neramina tai, kad valdžia, per daugelį sovietinės eros metų įpratusi nekvestionuodama vykdyti įsakymus “iš centro”, tą patį daro su ES direktyvomis. Paprastai direktyvos priimamos kaip tobulos ir nediskutuotinos. Jos nei vertinamos, nei nustatomas jų tinkamumas vietinėms sąlygoms. ES tikslai
suvienodinti aplinką būtų priimtini ir net sveikintini, jeigu taisyklės ir sąlygos būtų pagrįstos laisvos rinkos principais. Priešingu atveju, aklas ES nuostatų taikymas tampa kliūtimi, kuriant laisvas ir klestinčias visuomenes. Negalima apsiriboti tik tiesioginio ES nurodymų perkėlimo į mūsų gyvenimą efekto įvertinimu.

1. 2. ES teisės aktų įgyvendinimo bei kitų narystės ES sąlygų vykdymo rezultatai
Susisteminus iki šiol Lietuvoje atliktus ES teisės aktų įgyvendinimo bei kitų narystės ES sąlygų vykdymo pasekmių tyrimų rezultatus gauta:
  2002 – 2009 metų laikotarpiu investicijos į Lietuvos ūkį dėl stojimo į ES sudarytų apie 23 mlrd. litų. Įvertinta, kad ES struktūrinių ir Sanglaudos fondų lėšos bendroje investicijų sumoje šiuo laikotarpiu sudarytų apie 9 mlrd. litų. Valstybės atliekamos investicijos siektų 4,5 mlrd. litų. Kita dalis investicijų būtų finansuojama privataus sektoriaus.
  Integracija į ES Lietuvai duos daug tiesioginės naudos išmokų iš ES biudžeto forma. Įvertinta, jog ES struktūrinių ir Sanglaudos fondų lėšos, tiesioginės išmokos žemės ūkiui bei indėlis, kurį ES ir šalys donorės padarė (įsipareigojo padaryti) negrąžintinos pagalbos forma, 2002 –2009 metų laikotarpiu turėtų siekti apie 15 mlrd. litų.
  Lietuvos ūkio subjektai tuo pačiu laikotarpiu patirtų apie 12 mlrd. litų naudos, daugiausiai susijusios su planuojamu pajamų padidėjimu dėl kvotų ir kainų pokyčių žemės ūkyje (apie 4,5 mlrd. litų) bei teigiamu efektu dėl muitinės procedūrų supaprastinimo (apie 4,3 mlrd. litų).
  Įvertinta, jog integracijos kaštai 2002– 2009 metų laikotarpiu sudarytų apie 16 mlrd. litų, iš kurių 9 mlrd. litų tektų valstybei. Didžiausia šių kaštų dalis susijusi su Lietuvos valstybės įmokomis į ES biudžetą. Analizuojamu laikotarpiu šios įmokos sudarytų apie 4,3 mlrd. litų. Taip pat nemaža kaštų dalis tenka darbų saugos reikalavimų įgyvendinimui (apie 3,5 mlrd. litų). Ignalinos AE uždarymo kaštai sudarytų apie 1,8 mlrd. litų (čia įvertintas tik 2002-2009m. laikotarpis, bei neįvertintos investicijos, susijusios su naujų elektrinių statyba, elektrinių modernizavimu bei gamtosaugos reikalavimų įgyvendinimu), valstybės administraciniai kaštai siektų apie 1,5 mlrd. litų. Taip pat įvertinta, jog Lietuvos ūkis patirs apie 1,7 mlrd. litų papildomų kaštų dėl darbo jėgos migracijos.

Nemaža dalis investicijų būtų atliekamos net ir tuo atveju, jeigu Lietuva ir nestotų į Europos Sąjungą. Tai sąlygotų vykstantys globalizacijos procesai, tarptautinio konkurencingumo siekimas, esama geografinė padėtis.

Išgryninti investicijas vien tik integracinio į ES poveikio praktiškai neįmanoma.

Integruotas pasekmių vertinimo metodas atskleidė kelis daugumos pavienių sektorinių tyrimų ribotumus. Lietuvos ekonomikos galimą naudą 2007 – 2009 metais reikia vertinti atsargiai, nes neturint aiškesnių duomenų apie galimą ES šalių biudžeto politiką šiuo laikotarpiu, daugumos ekspertų vyraujanti prielaida yra tai, kad struktūrinių ir sanglaudos fondų lėšos ir kita Lietuvos ūkio gaunama parama bus nemažesnė kaip 2006 metais. Remiantis atlikta duomenų analize, identifikuoti sektoriai, kurie labiausiai bus įtakojami integracijos į ES: transporto, energetikos, žemės ūkio ir aplinkosaugos sektoriai.
Transporto sektorius. Įvertinus atliktus tyrimus dėl narystės ES poveikio, į transporto sektorių 2002 –2009m. būtų investuota apie 4,2 mlrd. litų, iš kurių apie 1,1 mlrd. litų investuotų Lietuvos valstybė, apie 1,7 mlrd. litų sudarytų fondų lėšos, o kitos investicijos būtų atliekamos privačių subjektų. Būtų patirta apie 424 mln. litų kaštų, kurių didžiąją dalį (apie 390 mln. litų) sudarys valstybės biudžeto papildomi kaštai. Taip pat 2005-2009m. laikotarpiu būtų patiriama apie 1 mlrd. litų naudos, atsirasiančios dėl geležinkelių transporto infrastruktūros reorganizavimo.
Energetikos sektorius. Susumavus visas investicijas, kaštus bei naudas dėl narystės ES, į energetikos sektorių 2002 –2009m. turės būti investuota apie 3,7 mlrd. litų bei bus patirta apie 2,2 mlrd. litų kaštų. Didžioji šių investicijų ir kaštų dalis kyla iš IAE uždarymo ir aplinkosauginių projektų įgyvendinimo energetikos sektoriuje. Valstybės išlaidos sudarytų apie 655 mln. litų, kurių didžioji dalis būtų skirta IAE uždarymo finansavimui bei investicijų iš struktūrinių ir sanglaudos fondų kofinansavimui. Būtų gaunama virš 2 mlrd. litų lėšų iš įvairių šaltinių.
Žemės ūkio sektorius. Įvertinus dėl integracijos į ES poveikio visas investicijas, kaštus bei naudą, į žemės ūkio sektorių 2002 – 2009m. būtų investuota apie 6 mlrd. litų, iš kurių apie 0,4 mlrd. litų investuotų Lietuvos valstybė. Didžioji dalis investicijų būtų skirta pirminės pieno gamybos modernizavimui (apie 1,2 mlrd. litų), investicijoms į mėsos ūkį (apie 1,5 mlrd. litų), investicijoms į kombainus, grūdų valymo, beicavimo, džiovinimo mašinas (apie 1,2 mlrd.litų), modernioms grūdų saugojimo talpoms įrengti (apie 1 mlrd. litų). Būtų patirta apie 650 mln. litų kaštų, kurių didžioji dalis susijusi su saugos darbe reikalavimų įgyvendinimu. Žemės ūkio sektorius ryšium su stojimu į ES bei BŽŪP įgyvendinimu turės didžiulę naudą. Įvertinant tiesiogines išmokas, kitas išmokas bei ES fondų paramą žemės ūkio sektoriui, tektų virš 7 mlrd. litų lėšų. Būtų patiriama apie 4,5 mlrd. litų naudos dėl išaugusių žemės ūkio produkcijos kainų ir realizavimo apimčių padidėjimo.
Aplinkosaugos sektorius. Dėl narystės ES poveikio į aplinkosaugos sektorių 2002 –2009m. laikotarpyje būtų investuota apie 7,3 mlrd. litų, iš kurių apie 1,3 mlrd. litų investuotų Lietuvos valstybė, apie 2,9 mlrd. litų sudarytų fondų lėšos. Nemaža dalis investicijų bus atlikta privačių subjektų lėšomis. Būtų patirta apie 182 mln. litų kaštų, kurių didžioji dalis susidarys ryšium su genetiškai modifikuotų organizmų išleidimo į aplinką reglamentavimu. Parama vidaus politikos vystymui, skirta institucinių gebėjimų vystymui, per numatomą laikotarpį sudarys iki 186,5 mln. litų. Planuojama, kad 2004 metais ji sieks iki 40 mln. litų, 2005 metais – virš 62 mln. litų, 2006 metais – 86,6 mln. litų.

3. Lietuvos narystės ES pasekmės atskiriems sektoriams

3.1. Lietuvos narystės pasekmės energetikai

IAE uždarymas – ne tik ekonominė, bet ir rimta socialinė problema, gresianti nemažo regiono nuskurdimu. Anksčiau buvo kalbama, kad jei Lietuva atsisakytų stoti į Bendriją, Ignaliną vis tiek, nors ir po 5 ar 7 metų tektų uždaryti. Bet iš kur tada Lietuva būtų gavusi lėšų? O įstojus į ES, IAE taps visos Bendrijos galvosūkiu. Žinoma, tai jau pliusas mūsų naudai. Jėgainės uždarymas vis buvo atidedamas, negavus pakankamai lėšų iš ES jos uždarymui. Kyla klausimas, kodėl nėra galima su bendrijos pagalba užtikrinti aukštą jėgainės saugą, ją atnaujinti ir modernizuoti. Galima įtarti, kad bendrija nori Lietuvą palikti be elektros šaltinių ir todėl galima nesutikti ir protestuoti. O ES politikų argumentai būtų tokie, į kuriuos būtina įsiklausyti: Ignalinoje Černobilio tipo reaktoriai, kurių, pasak jų, negalima taip modernizuoti, kad atitiktų didesnius tarptautinius saugos reikalavimus. Uždaryti ir išmontuoti juos pigiau nei likviduoti nelaimės padarinius. Vyrauja ir kita nuomonė: Lietuvos mokslininkai teigia, kad Ignalinos jėgainė yra pakankamai saugi. Tą patį teigia ir Atominės energetikos agentūros “Tatena” specialistai. Uždarius IAE, reikės atnaujinti ir rekonstruoti šilumines elektrines, kur vėl reiks papildomų lėšų. Kaip teigiama, dar vienas nuostolis Lietuvai, kad uždariusi jėgainę, ji nebegalės intensyviai plėtoti energijai imlios pramonės. Be to, neaišku, kuo po IAE uždarymo taps pats Ignalinos kraštas ir kas laukia jo žmonių. Galima išskirti tokius IAE uždarymo pliusus:
Saugesnis gyvenimas. Esant dabartinei demografinei padėčiai, IAE uždarymas turėtų būti papildomas saugumo veiksnys būsimos gyventojų reprodukcijos tempams Lietuvoje didėti.
ES reikalavimų vykdymas.
Uždarius IAE, per keliolika metų neliktų teritorinio administracinio padalinio, kuris gerokai skiriasi socialiniais ir ekonominiais rodikliais.

Didelė problema – Visagino miesto, aplinkinių rajonų bei visos šalies gyventojų socialinės ir ekonominės problemos: didėjantis nedarbas, mažėjančios socialinio draudimo įmokos bei šalies ir vietinių biudžetų įplaukos, papildoma socialinė įtampa. “Nors Lietuvoje kol kas daugiausia dėmesio skiriama Ignalinos AE uždarymui, reikia nepamiršti ir pagrindinių reformos šioje srityje tikslų – sudaryti sąlygas konkurencijai ir efektyvumui augti. Tik tada galima bus tikėtis, kad elektros energijos kainos nedidės, o gal ir mažės. Aktualu reformuoti transportą, ypač geležinkelių transportą, ir energetiką bei sudaryti sąlygas konkuruoti”.

Uždarius jėgainę, elektros gamybos padėtis Lietuvoje pakeis iš esmės. Tad ypač svarbu, kokią strategiją šiuo atžvilgiu Lietuva stengsis įgyvendinti. Kol kas stengiamasi užtikrinti, jog Lietuvoje naudojama elektros energija būtų ir čia gaminama. Tačiau šis būdas, vis labiau atsiveriant elektros energetikos rinkoms, yra netinkamas. Lietuva turėtų sekti Skandinavijos valstybių pavyzdžiu: labiau sutelkti dėmesį į elektros energijos prekybos liberalizavimą šalies viduje ir su visais kaimynais bei į laisvos ekonominės veiklos energetikos sektoriuje sąlygų sudarymą. Tam būtina panaikinti veiklos elektros energetikos srityje kliūtis – atsisakyti viską apimančios licencijavimo ir leidimų ekonominei veiklai sistemos, panaikinti kainų reguliavimą, privatizuoti energetikos įmones. Atsivėrus rinkoms, yra gerokai sunkiau prognozuoti, kokie elektros energetikos gamintojai liks arba kokių atsiras naujų. ES skatina ir proteguoja alternatyvią energetiką ir, įgyvendinant jos reikalavimus, elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių ir ekologiškai švarių šaltinių turės tapti besiplečiančia veikla.

3.2. Lietuvos narystės ES pasekmės aplinkosaugai
Aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimas yra vienas sudėtingiausių ir brangiausių. Didžiausią dėmesį reikėtų sutelkti į tas sritis, kurios pareikalaus didžiausių finansinių įsipareigojimų: atliekų tvarkymą ir vandentvarką. Nustatyta, kad regioninėms sistemoms, įskaitant ir esamų sąvartynų uždarymą, reikės maždaug 500 mln. litų investicijų. Visos šios išlaidos turi būti įsisavinamos iki 2010 metų.
ES reikalavimų įgyvendinimas ne tik brangiai kainuoja, bet taip pat atneša ir neabejotinos naudos. Kitaip, suprantama, tų reikalavimų įgyvendinti nevertėtų. Nauda dėl aplinkos apsaugos direktyvų įgyvendinimo yra bent trejopa:
• • Pagerėjusi gamtos išteklių kokybė, įtakojanti žmonių sveikatą, neabejotinai yra pagrindinis praktiškai visų direktyvų įgyvendinimo aspektas. Viso aplinkosaugos acquis įgyvendinimas palies visus tris su puse milijono Lietuvos žmonių.
• • Antrasis naudos aspektas susijęs su gamtos išteklių racionalesniu naudojimu, kadangi įdiegta modernesnė infrastruktūra leis taupiau naudoti gamtos išteklius.
• • Trečioji naudos rūšis yra socialinė, kadangi direktyvų įgyvendinimas turės įtakos užimtumui, geresnėms paslaugoms. Pilietinė visuomenė laimės dėl pagerėjusio informavimo apie aplinkos kokybę, kurio reikalauja praktiškai visos aplinkos apsaugos sektoriaus direktyvos.
2001 m. buvo pristatyta EK Aplinkos generalinio direktorato iniciatyva parengtas tyrimas ,,Aplinkosaugos normų įgyvendinimo šalyse kandidatėse nauda”, rimčiau panagrinėjęs galimą naudą: nauda sveikatai (tiesioginė nauda visuomenės sveikatai, t.y. sergamumo sumažėjimas, ankstyvų mirčių išvengimas); nauda komercinę vertę turinčių gamtos išteklių apsaugai (pvz.: miškų, žuvų išteklių); nauda ekosistemų apsaugai; didesnis ekonominis efektas (ekonominis efektyvumas); socialinė – ekonominė nauda (pvz.: darbo vietų sukūrimas, kultūrinio paveldo išsaugojimas ir pan.). [12]
“Sėkmingas ES aplinkos apsaugos normų įgyvendinimas neturėtų būti traktuojamas tik kaip formalus narystės kriterijų atitikimas. Visų pirma tai galimybė vykdyti darbus pagal šalies nacionalinius prioritetus – pagerinti gyvenimo kokybės sąlygas, pasiekti geresnio įmonių konkurencingumo ES vidaus rinkoje, orientuojantis į efektyvesnius ir saugesnius produktus bei siekiant naudos ilgalaikėje perspektyvoje. Tikimasi, kad narystė ES sudarys sąlygas sustiprėti vietos savivaldai bei aplinkosauginių problemų sprendimui vietiniame lygmenyje.” (7 priedas).

3.3. Narystės ES poveikis Lietuvos žemės ūkiui
Žemės ūkio skyrius- 1 iš sudėtingiausių, brangiausių ir labiausiai ES teisės reglamentuojamas sektorius ( daugiau nei 2500 ES teisės aktų), dėl kurio Lietuvai derantis su ES kilo daugiausia problemų, nes maždaug penktadalis Lietuvos gyventojų dirba žemės ūkyje. Reikia pertvarkų valstybės paramos sistemoje, suteikti daugiau laisvės ūkinei veiklai, konkurencijai bei efektyvumo kėlimui žemės ūkyje, kad rinkos sąlygomis veikiantys Lietuvos žemdirbiai greičiau prisitaikytų prie pakitusių sąlygų ES.
Narystė ES vidutiniam ūkininkui priklausomai nuo konkrečios veiklos reiškia investicijas į produktų kokybės standartus; veterinarinius ar fitosanitarinius standartus; investicijas siekiant atitikti gyvūnų gerovės normas; galbūt investicijas į aplinkosaugą, jei į aplinką išleidžiamos tokios medžiagos kaip nitratai; mokesčius už veterinarijos inspekcijas; galiausiai detalesnį ir sudėtingesnį informacijos teikimą reguliuojančioms institucijoms. Tiesa, nemaža dalis investicijų bus skiriama iš ES fondų, o detalesnė atskaitomybė reikalinga būtent gauti finansinę paramą. Pats žemės ūkis dar menkai restruktūrizuotas, o jo efektyvumas gana žemas. Pagrindinės tokios padėties priežastys yra vis dar galiojančios kliūtys prekiauti žeme ir apskritai kurti verslą kaime.
Konkurencija Lietuvoje turėtų padidėti, todėl daugeliui ūkininkų, ypač smulkių, reikės daryti savo veiklą efektyvesnę, jungtis arba keisti veiklos pobūdį. Dėl mažesnės darbo jėgos kainos atsiranda galimybė konkuruoti su ES žemės ūkio prekėmis. Kartu griežtės standartai, keliami žemės ūkio produktams. Lietuvos ūkininkams taikomos tokios pat paramos taisyklės kaip ir kitų ES valstybių ūkininkams. ES nebetaiko apribojimų lietuviškų prekių įvežimui į Sąjungos šalis, o ūkininkams teikiama finansinė parama iš ES biudžeto ir garantuojamos kitos apsaugos priemonės žemės ūkiui ir kaimo vietovių plėtojimui (Struktūrinių fondų lėšos). „Apibendrinant galima prognozuoti, kad dirbančių žemės ūkyje žmonių Lietuvoje sumažės, o tiems, kurie nesugebės imtis kitokios veiklos, turės būti suteikiama socialinė parama“.
Kaimo ir mažų miestelių gyventojams narystė ES (per ją dalyvavimas ES regioninėje politikoje) reikš darbo vietų kūrimą ir geresnio gyvenimo sąlygų užtikrinimą, nedarbo sumažinimą, galimybę plėtoti savo verslą. Tokiu būdu mažės ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumai tarp Lietuvos regionų. Integracijos pasekmės Lietuvos žemės ūkiui būtų tokios:
1. 1. Lietuvos žemės ūkio paskirties žemė taps preke tarptautinėje rinkoje.
2. 2. Žemės ūkio paskirties žemės rinka suaktyvės pačioje Lietuvoje.
3. 3. Padidės žemės kaina.
4. 4. Išsiplės galimybės pritraukti užsienio investuotojų bei naujų technologijų žemės ūkio srityje.
5. 5. Sumažės žemės ūkio paskirties plotų, o laisva žemė bus panaudojama pelningiau: turizmui, poilsiui ar įvairesniems produktams auginti.
6. 6. Kaimo vietovėse atsiras naujų, ne vien su žemės ūkiu susijusių, darbo vietų.
7. 7. Naikinant apribojimus, kartu bus naikinamos pagundos juos apeiti, pvz., žemės paskirties žemę per trečiuosius asmenis.
Bendros žemės ūkio politikos pagrindas- sudėtingos daugelio žemės ūkio produktų rinkos reguliavimo mechanizmas, palaikantis kainas, didesnes nei pasaulinės žemės ūkio produktų kainos. Turėtų sparčiai mažėti bendros žemės ūkio gamybos apimtys ir modernizuotis ūkiai dėl jų stambėjimo susijungiant. Dalis žemdirbių ir kaimo bedarbių turės užsiimti kita veikla. Pakankamai pagalbos įvairiomis socialinėmis priemonėmis gaus nenašių žemių ūkininkai. Perspektyvi turėtų būti ekologinė žemdirbystė, daržininkystė, gali būti ekonomiškai naudinga auginti kultūras biokurui gaminti. Labiausiai nukentės tradicinės žemdirbystės šakos: grūdų, pieno, galvijienos, kiaulienos, iš dalies paukštienos gamintojai.
ES parama labai naudinga, tik jos teikimo sistema labai sudėtinga: ES šalyse narėse daug kvalifikuotų specialistų dirba tik tam, kad visokeriopai padėtų ūkininkams gauti visą siūlomą paramą, nes ES paramos buvimas ir jos gavimas yra ne vienas ir tas pats. Neužtenka sukurti paramos administravimo institucijų, reikia sudaryti sąlygas jai gauti.

3.4. 3.4. Lietuvos transporto rinkų integracijos Europoje pasekmės

Šiuo metu tarptautiniais pervežimais užsiimantys, tarp jų ir ES dirbantys, Lietuvos vežėjai privalo turėti licenciją, todėl privalomo licencijavimo reikalavimas jiems neturės poveikio. Didžiausią teigiamą poveikį Lietuvos vežėjams turės leidimų dirbti ES teritorijoje atsisakymas. Tai suteiks Lietuvos vežėjams daugiau galimybių dirbti ES valstybėse. Išnyks kliūtys kertant Lietuvos ir kitų ES narių sienas, kurios trikdė vežėjų darbą. Tarptautiniais pervežimais užsiimantys vežėjai jau šiuo metu privalo naudoti tachografus ir laikytis darbo bei poilsio trukmės reikalavimų, kurie griežtai kontroliuojami ES teritorijoje. Dėl technologinių ir saugumo reikalavimų, kai kuriems iš jų reikės dar įsirengti greičio ribotuvus.

Anksčiau vietiniais pervežimais užsiimantys Lietuvos vežėjai neprivalėjo turėti licencijos savo veiklai. ES galiojanti privalomo licencijavimo nuostata sąlygos šios vežėjų kategorijos licencijavimo būtinybę. Atsižvelgiant į licencijai gauti keliamus geros reputacijos, tinkamos finansinės padėties ir profesinės kompetencijos reikalavimus, šis reikalavimas sukurs vietiniais pervežimais užsiimantiems vežėjams didelius prisitaikymo kaštus ir sumažins jų konkurencingumą. Sunkiausia bus prisitaikyti prie finansinio pajėgumo reikalavimų. Tikėtinas didesnis konkurencinis spaudimas vietiniais pervežimais užsiimantiems krovinių vežėjams. Galimas didesnis NVS šalių vežėjų konkurencinis spaudimas, kadangi pastarieji galės naudotis mažesniais darbo kaštais. Šiuo metu Lietuvoje taikomi akcizo mokesčio tarifai įvairių rūšių kurui yra mažesni, o importo muitai degalams per dideli, nei galiojantys ES. Jų derinimas sukurs papildomas išlaidas visiems Lietuvos keliais važinėjantiems vežėjams.

Daugelis iš minėtų transporto reguliavimo taisyklių diegimas ateityje gali tapti vienu iš Lietuvos krovininio kelių transporto konkurencingumą mažinančių veiksnių. Dėl mokesčių augimo gali sumažėti ekonominės veiklos ir kai kurių vietos transporto paslaugų apimtys. Kita augančių kelių transporto srautų pasekmė – didėjantis susirūpinimas aplinkos tarša ir grūstimis ES keliuose bei siūlomos jų ribojimo priemonės. Kelių transporto srautai ribojami tiesiogiai – nustatant kvotas leidimų bei licencijų pagalba, didindami apmokestinimą – visų pirma, degalų akcizus, mokesčius už kelius ir kt. Akcizai bei kelių mokesčiai taip pat sutampa su atskirų valstybių interesu, nes papildo biudžetą. Tokia politika palaikoma visuomenės, nes nors ir aukštų standartų, kelių transportas yra aplinkos kokybę mažinantis veiksnys. [12]

Tarptautiniais pervežimais užsiimantys ir jau šiuo metu ES dirbantys vežėjai yra prisitaikę prie daugumos ES taikomų reikalavimų, todėl Lietuvos narystė ES pareikalaus iš jų mažesnių prisitaikymo kaštų, tuo pačiu suteikdama didesnę naudą dėl kliūčių įėjimui į Vieningą rinką panaikinimo. Didesnį poveikį patirs užsiimantys vietiniais pervežimais. Integracijos ir teisės derinimo poveikio vežėjams mastas priklausys nuo Lietuvos vyriausybės politikos – teisės derinimo spartos bei direktyvose numatytų tikslų įgyvendinimo priemonių pasirinkimo bei nuo ES bendrosios transporto politikos plėtros.

3.5. Lietuvos integracijos į ES socio-ekonominio poveikio analizė:
Tekstilės ir drabužių siuvimo pramonė.
Tekstilės pramonė pripažįstama viena svarbiausių pramonės šakų Europos Bendrijoje, sukurianti apie 3% pridėtinės vertės ir 4% darbo vietų, skaičiuojant nuo viso užimtųjų įvairiose ekonominėse veiklose skaičiaus. Šios pramonės veiklos svarba siejama su jos lyginamuoju svoriu, dalyvaujant apdirbamosios pramonės produkto kūrime, užtikrinant užimtumą ir eksporto apimtis.
Lietuvos tekstilės pramonė, kaip viena iš didžiausių eksportuotojų, susiduria ne tik su naujų rinkų teikiamais privalumais, bet ne retai tenka įveikti ir įvairius barjerus. Lietuvos lengvojoje pramonėje dirbo 18%, skaičiuojant nuo visų pramoninėje srityje užimtų žmonių, ir buvo sukuriama 13% bendro pramonės produkto. Tekstilės pramonė – viena iš labiausiai išvystytų pramonės šakų (žr. 2 paveiksla), turinti gilias tradicijas. Palyginus darbuotojų skaičių tekstilės pramonėje, tenkančių dešimčiai tūkstančių šalies gyventojų, matyti, kad Lietuva šiuo atžvilgiu pralenkia daugumą ES šalių, kas liudija apie šios pramonės šakos svarbą.

Konkurencingumo faktorių atžvilgiu Lietuvos tekstilės pramonė remiasi keletu svarbių veiksnių, įtakojančių šios
pramonės šakos gyvybingumą dabartiniu metu: tekstilės tradicijos; gerai kvalifikuoti, palyginus su darbo kaštais, specialistai; geografinė padėtis; ES ir Rusijos rinkų artumas (Šis faktorius svarbus Lietuvai dėl sugebėjimo greitai reaguoti į sezoninius vartotojų poreikius ir besikeičiančias mados tendencijas. Lietuvos gamintojai šiuo atžvilgiu sugeba tinkamai vykdyti kontraktinius įsipareigojimus ir turi pranašumą prieš kitas valstybes). Tačiau dėl šios veiklos įmonių patirties bei lėšų trūkumo daroma neigiama įtaka atsiskaitymams bei kapitalo kaupimo investicijoms, be kurių tolesnės įmonių veiklos perspektyvos konkuruoti su technologiškai gerai išsivysčiusiais lengvosios pramonės atstovais vis sudėtingesnės (sunku gauti kreditus, slegia mokesčių, skolų našta, apyvartinio kapitalo trūkumas). Tekstilės gaminių paklausa reikalauja įmonių lankstumo, tuo tarpu Lietuvoje lengvoji pramonė vis dar lieka koncentruota stambiuose verslo vienetuose, palyginus su ES šalimis. (10-11 priedai, apie Lietuvos lengvosios pramonės koncentravimąsi).
Prognozuojant tolesnes tekstilės prekybos kryptis Europos rinkos lieka viena iš svarbiausių tikslinių rinkų (Lietuva šiuo atveju yra šiek tiek pranašesnė, turinti pakankamai patirties prekiaujant su Rusija bei galimybę greičiau pasiekti jos vartotojus dėl geografinio artumo). Tekstilininkai aktyviai prekiaudami su ES šalimis sugebėjo sėkmingai prisitaikyti prie ganėtinai griežtų reikalavimų, keliamų gaminių savybėms. Vietiniai gamintojai kol kas funkcionuoja stiprios (nevaldomos) importo konkurencijos vietinėje rinkoje sąlygomis kartu stengdamiesi išgyventi ne itin šiuo metu eksportui palankiomis ekonominėmis sąlygomis. Nepaisant to, bendras prekybos tekstilės gaminiais balansas vis dar išlieka teigiamas ir jo lyginamasis svoris bendroje grynojo eksporto apimtyje šalies mastu auga. [11]

3.6. Mokesčių harmonizavimo uždaviniai ir jų įtaka verslui.
Viena iš sričių, kurioje vyks dideli pokyčiai, yra mokesčiai, kurie visas įmones ir visus žmones palies tiesiogiai ir neišvengiamai. Dėl mokesčių valstybėms yra nustatomi minimalūs reikalavimai. Dėl dalies mokesčių, kaip pavyzdžiui, pajamų ir pelno, nėra jokių rašytų taisyklių. Europos dokumentai nustato viršutinę, t.y. maksimalią laisvės ribą. Tai reiškia, kad ES direktyvas įgyvendinusios valstybės narės nebegali konkuruoti, suteikdamos verslui didesnes laisves, negu nustato ES norminiai aktai.

ES reikalavimus valstybės narės gali tik griežtinti, bet ne švelninti. ES direktyvos nustato minimalias privalomas vadžios prievoles, bet neapgina piliečių nuo perteklinės valdžios. Jei Lietuvoje taikomi švelnesni apmokestinimo reikalavimai, harmonizavimas su ES juos griežtins. Jei griežtesni reikalavimai – nėra tvirto įpareigojimo jį švelninti. Taigi, galimybės būti laisviausiems ES nubrėžtuose laisvės rėmuose labai daug priklauso ir nuo valstybės narės valdžios.

ES norminiai aktai detaliausiai reglamentuoja netiesioginius mokesčius – pridėtinės vertės mokestį ir akcizus. Netiesioginių mokesčių atvejis – derinimas su ES norminiais aktais įtakos verslo sąlygas. ES taikomi privalomi akcizai trims prekių grupėms – tabakui, degalams ir alkoholiui. Jiems nustatyti minimalūs akcizai yra kur kas didesni, nei dabar taikomi Lietuvoje, taigi Lietuva turės juos padidinti. Akcizų didinimo neigiama įtaka: keičiasi vartotojų prioritetai – jie yra dirbtinai iškreipiami, didėja kontrabanda, didėja mokesčių našta, mažėja įplaukos į biudžetą. Direktyvos numato minimalų bendrąjį PVM tarifą, kuris yra mažesnis nei Lietuvoje esantis 18 procentų tarifas.

Didžioji ES dalis – direktyvos privalomos iš esmės tik tikslų atžvilgiu, o konkrečių priemonių pasirinkimas yra jau nacionalinės teisės reikalas. ES teisė reguliuoja ne viską, todėl dar ilgai daugelis verslo bei žmonių gyvenimo sąlygų bus sąlyginai nepriklausomos nuo ES reguliavimų. [13]
3.7. Narystės ES pasekmės verslui

Reikia atsižvelgti į tai, kad prekyba su ES ganėtinai liberalizuota jau dabar, o tie, kurie prekiauja su ES, jau dabar laikosi jos normų. Labiausiai narystę pajus smulkusis ir vidutinis verslas, dirbantis tik vidaus rinkai. Narystės ES poveikis verslui priklausys pirmiausia nuo to, kokia veikla užsiima įmonė, kokia yra jos prekybos su ES patirtis, ar turi partnerių bendrojoje rinkoje, ar įmonė produktyvi ir lanksti. Dalyvavimas ES vidaus rinkoje bus svarbus tuo, jog Lietuvos įmonėms išnyks paskutinės prekybos su ES tarifinės kliūtys (antidempingo muitai ir jų grėsmė, muitai žemės ūkio produktams), jos turės tokias pačias teises prekiauti ir dirbti kitose ES šalyse (nors ir laikinai ribojamas). Tik norintiems prekiauti ES reikės laikytis produktų ir gamybos standartų. Gali atsirasti daugiau prekybos su Rusija ir kitomis trečiosiomis šalimis kliūčių. Tad prognozuoti, kurios Lietuvos šakos išloš ar praloš iš narystės ES, galima tik žinant jų veiklos specifiką – daugiau prekiaujančios išloš, gaminančios vietos rinkai turbūt turės pamažu rengtis didesnei konkurencijai. [2]

Svarbu šalinti esamas kliūtis verslui Lietuvoje. Kliūtys, trukdančios steigtis naujiems verslams – licencijos, leidimai, kitos procedūros, kurių pašalinimas tampa ypač aktualus, atsižvelgiant į poreikį investuoti, įgyvendinant ES normas. Tai ypač svarbu ir kuriant sąlygas tolesniam ekonomikos augimui ir pajamų į biudžetą surinkimui.
Bendrą narystės poveikį konkrečiai įmonei geriausiai gali įvertinti patys įmonės specialistai. Priklausomai nuo bendrovės veiklos pobūdžio, gali keistis aplinkosaugos, darbų saugos reikalavimai, prekybos sąlygos ES ir trečiųjų šalių rinkose, reikalavimai gaminamiems produktams. Vienas iš didžiausių vienkartinių pokyčių bus susijęs su užsienio prekybos sąlygomis, nes nuo įstojimo datos Lietuvoje įsigaliojo ES bendroji prekybos politika. Mūsų verslininkams teks įvertinti užsienio prekybos sąlygų pasikeitimą konkrečiose šalyse, prognozuoti žaliavų ir gaminamos produkcijos srautų pokyčius. Lietuvos gamintojams ES nebetaikys antidempingo priemonių, iki šiol jos ribojo prekių patekimą į bendrąją rinką. Kita vertus, šalyje automatiškai įsigalios tos pačios antidempingo priemones, kurias taiko ES trečiosioms šalims. Viena vertus, tai sukurs palankesnes sąlygas kai kuriems Lietuvos gamintojams. Kita vertus, dėl to gali brangti kai kuri importuojama produkcija. “Prekybos įmonės turėjo derintis prie ES produktų saugos, vartotojų teisių, konkurencijos taisyklių. Stambios prekybos kompanijos yra pasiekusios aukštą technologijų ir darbo organizavimo lygį, bet mažoms prekybos įmonėms problemų yra”.
Verslas turės išmokti veikti naujoje aplinkoje ir pagal ne Lietuvoje kuriamas taisykles. “Lietuvos verslo svarbiausia strateginė kryptis – įveikti konkurencingumo atsilikimą. Šiandien Lietuvos BVP siekia tik 30 proc. ES vidurkio. Ir tik todėl, kad šalies ūkis yra labiau orientuotas į pigios darbo jėgos, o ne žinių naudojimą. Šalis turėtų labiau skatinti eksportą. Pagrindinis dėmesys turi būti skiriamas kokybės ir prekės kainos santykiui.

Smulkieji verslininkai labiau rūpinasi šios dienos problemomis ir savo verslu nei narystės sąlygomis. Domėjimasis eurointegracija labai menkas. Smulkieji bijo, kad konkurencija juos nušluos. Kitaip narystę ES vertina vidutinės bei stambios bendrovės: jos kuria projektus, mato perspektyvas ir tam rengiasi. Daugumai įmonių labiau rūpi pasekmės konkrečiai veiklai.

3.8. 3.8. Lietuvos narystės ES privalumai ir trūkumai statistikos srityje

Šalies ir užsienio informacijos vartotojai turės galimybę gauti reikiamą operatyvią informaciją ir giliau analizuoti bei palyginti statistikos duomenis Lietuvos, Europos ir tarptautiniu mastu. Vartotojams bus prieinama statistinė informacija apie gyventojus ir jų būstus, situaciją darbo rinkoje, makroekonomikos rodiklius, verslą ir verslo įmones, užsienio prekybą, transportą, žemės ūkį ir kt. Valstybės institucijos galės priimti efektyvesnius politinius ir valdymo sprendimus, remdamiesi patikima ir palyginama informacija. Regioninių statistikos rodiklių pagrindu bus tiksliau nustatomas regionų išsivystymo lygis, o remiantis tuo bus skirstomos tiek šalies, tiek užsienio gaunamos struktūrinės paramos fondų lėšos. Ūkio subjektams padidės statistinės atskaitomybės našta, reikės kaupti detalesnius duomenis, reikės daugiau laiko pradiniams duomenims kaupti ir statistinėms ataskaitoms pildyti. Taip pat išaugs Statistikos departamento darbo krūvis. Teigiamą poveikį patirs informacijos vartotojai: viešosios administravimo institucijos, visuomenė, užsienio vartotojai. [14]

4. 4. ES struktūrinių fondų problematiškumas

Atsiradęs naujas finansavimo šaltinis atsiduria norinčiųjų juo pasinaudoti dėmesio centre. Tokio dydžio lėšų pasiūla sukuria labai stiprias paskatas korupcijai ir piktnaudžiavimui. ES fondai nėra nei stebuklingas būdas užtikrinti ekonomikos augimą, nei būdas visiems praturtėti kitų ES šalių sąskaita. Pačioje ES iki šiol vyksta diskusijos, kokia yra tikroji ES struktūrinių fondų nauda. Vieni tyrimai rodo, kad jie sumažina atskirų regionų išsivystymo skirtumus ir skatina šalies ekonominį augimą. Kiti tyrimai rodo, jog ES fondai ne tik neturi jokios įtakos ekonominiam šalies augimui, bet gali jį netgi mažinti dėl investicijų išstūmimo ir subsidijų mentaliteto skatinimo. Pastarąjį teiginį patvirtina ir ES fondų atsiradimo istorija: jie buvo sukurti, keičiantis nuolaidomis tarp valstybių narių ir bandant pamaloninti labiausiai nuskriaustus ir skurdžiausius visuomenės sluoksnius. Tačiau, kaip rodo pastarojo meto tyrimai, ES fondais paprastai pasinaudoja stambūs ir turtingi ūkininkai valstybėse narėse arba pasiturintys gyventojų sluoksniai mažiau išsivysčiusiuose regionuose. ES fondai perskirsto lėšas atskiroms visuomenės grupėms, tačiau šių grupių viduje jais pasinaudoja ne tie, kuriems parama labiausiai reikalinga.

“Lietuvoje nemažai žmonių, kuriems ES fondai tikrai bus naudingi: tai bus apsukrūs verslininkai, ūkininkai, konsultantai. Tik abejotina, ar tai bus patys skurdžiausi gyventojai. Neaišku, kokią naudą iš to patirs visos šalies ekonomika. Žinoma, nauji keliai ir geležinkeliai, nauji kompiuteriai ir kvalifikacijos kėlimo programos bus naudingi daugeliui šalies gyventojų. Bet ar tai reiškia, kad šios investicijos nebūtų atliktos be ES fondų, ir tie pinigai, kurie buvo skirti jų ko-finansavimui, atnešė didžiausią naudą?”.
Narystė ES suteiks dvi svarbias galimybes – laisvą išėjimą į didžiulę ES rinką ir priemones Lietuvos ekonomikos konkurencingumui toje rinkoje didinti. Tai finansinė ES fondų pagalba, naudojama ūkio infrastruktūrai gerinti, įmonėms modernizuoti, regioniniams ekonominės plėtros skirtumams mažinti. ES pagalba ypač svarbi tiems ūkio sektoriams, kurių konkurencingumas menkas ir kuriems reikia didelių investicijų. Tai ypač aktualu pirminės žemės ūkio produkcijos gamybos bei maisto (mėsos, žuvies ir pieno) pramonės įmonėms. Pagrindinis valstybės regioninės politikos uždavinys vidutiniu laikotarpiu (2004 – 2006 m.) bus užtikrinti, kad ES struktūrinių fondų investicijos Lietuvoje nedidintų vidinių šalies išsivystymo netolygumų.
Nuo įstojimo į ES dienos Lietuva gali naudotis ES struktūrinių fondų parama socialinei ir ekonominei plėtrai finansuoti. Didelės šios paramos apimtys reiškia ir didelius Lietuvos įsipareigojimus užtikrinti šios paramos bendrą finansavimą bei efektyvų administravimą pagal ES teisės aktus. ES regioninės politiką reglamentuojantys teisės aktai nustato tik bendrus šios politikos įgyvendinimo tikslus, principus ir taisykles, tačiau jų įgyvendinimo organizavimas paliekamas šalies narės kompetencijai.
Tikėtina, kad savivaldybių dalyvavimas ES regioninės politikos procese pritrauks daugiau investicijų nei iki Lietuvos stojimo į ES. Tačiau, be aktyvios ir stipriai išreikštos nacionalinės regioninės politikos, atotrūkis tarp labiau atsilikusių ir sparčiausiai besivystančių savivaldybių toliau sparčiai didės, nes stipresnės savivaldybės, kuriose geresnės sąlygos verslo plėtrai, ir toliau galės mobilizuoti didesnius išteklius projektų rengimui ir ko-finansavimui, o silpnesnės – nesugebės su jomis deramai konkuruoti. (žiūrėti 8 priedą). Tikėtina, kad regionų ir savivaldybių kompetencija ir gebėjimai dalyvauti socialinėje ir ekonominėje plėtroje, o taip pat imtis didesnės atsakomybės, įgyvendinant ES regioninę politiką Lietuvoje didės.
Nors Lietuvos regionams ir savivaldybėms nenumatytas svaresnis vaidmuo, administruojant ES struktūrinius fondus, tačiau jų įtaka šių lėšų įsisavinimui gali pasireikšti tiek tiesiogiai dalyvaujant ruošiant projektus ir teikiant paraiškas, tiek ir netiesiogiai dalyvaujant projektų ir paraiškų rengime, kaip regiono ar vietos bendruomenės lyderiui bei koordinatoriui. Savivaldybių vaidmuo, įsisavinant ES struktūrinius fondus, priklausys nuo jų pasirengimo ir gebėjimo mobilizuoti savo išteklius, o taip pat nuo valstybės dėmesio ir paramos savivaldybių gebėjimų stiprinimui bei projektų rengimui. (9 priedas ).
Sėkmingai ES plėtros procesuose dalyvaus tie regionai ir savivaldybės, kurie sugebės mobilizuoti savo administracijų, savivaldybėms priklausančių įmonių ir įstaigų, vietos bendruomenės ir socialinių ekonominių partnerių pajėgas bei lanksčiai pritaikyti ekonominių ir politinių veiksnių įtaką teritorijos plėtrai, naudosis visais galimais informacijos šaltiniais. Dėl regionų – apskričių viršininkų administracijų – silpnumo savivaldybėms teks didesnis vaidmuo ir savo regionų plėtros procesuose, atstovaujant bendrus regiono interesus nacionalinėse institucijose. Aktyvus savivaldybių darbas su vietos plėtros planais leis tiksliau ir nuosekliau joms siekti savo ekonominės ir socialinės plėtros tikslų, o taip pat tiksliau identifikuoti savo ir regiono plėtros problemas bei ginti savo prioritetus regioniniame ir nacionaliniame lygmenyje. [3]

*****
Šiuo metu vykstantis ES plėtros procesas – didžiausias per visą tiek Europos Bendrijos, tiek Europos Sąjungos istoriją. Stojančioms šalims keliami aukšti visų sričių reikalavimai bei teikiama pagalba. [1] Ekonominė integracija ir narystė ES neatsiejama nuo darbo rinkos pokyčių. Narystė ES – tai ir galimybė Lietuvos piliečiams gauti legalų darbą ES šalyse. Penkios ES valstybės (Airija, Didžioji Britanija, Danija, Olandija ir Švedija) lietuviams netaikys apribojimų nuo pirmos narystės dienos. Tačiau būsimus darbo rinkos pokyčius sudėtinga vertinti vienareikšmiškai. Laisvas darbo jėgos judėjimas gali padėti spręsti vieną iš opiausių Lietuvos ekonomikos problemų – sumažinti didelį nedarbo lygį. Tačiau didės netiesioginė konkurencija tarp Lietuvos ir ES darbdavių dėl aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgos. Todėl jau šiandien šalies įmonėms būtina įvertinti jaunų ir perspektyvių darbuotojų išvykimo tikimybę, taikyti aktyvesnes darbuotojų paieškos ir jų skatinimo formas, aktyvinti ryšius su aukštosiomis mokyklomis. Darbo jėgos, ypač itin kvalifikuotos, kainos augimo tendencija turėtų būti ypač ryški tuose regionuose, kurių plėtra yra labai sparti (pirmiausia Vilniuje ir Klaipėdoje). [9]
Apie Lietuvos narystės ES privalumus ir trūkumus daug kalba R.Vilpišauskas, G.Steponavičienė, P.Maniokas, E.Leontjeva, R.Vainienė.Tai tikrai neišsemiama diskusijų tema.

IŠVADOS
Narystės ES pasekmių ratas apima ir politinę, ir ekonominę, ir teisinę valstybės sistemas, paliečia daugelį socialinių, profesinių, visuomeninių grupių. Narystė ES- ilgalaikė investicija į Lietuvos valstybės, jos piliečių ateitį.
Problemos. Prarasime dalį suvereniteto, reikalaujantys daug išlaidų pokyčiai užgrius Lietuvos piliečius, ES įmonių nepripažinimas Lietuvos įmonių kaip lygiaverčių partnerių, kainų kilimas, ne visų verslininkų sugebėjimas prisitaikyti prie keliamų aukštų reikalavimų.
Nauda Lietuvai įstojus į ES. Verslininkai galės prekiauti visoje ES teritorijoje, piliečiai galės laisvai judėti, mokytis ir įsidarbinti bet kurioje ES valstybėje; bus geriau panaudojami gamybos (darbo jėgos, kapitalo bei gamtos) ištekliai; gaus didelę paramą iš ES biudžeto. Europos integracija vyksta tarp valstybių, kurias sieja ir bendros vertybės. Narystė ES turėtų sustiprinti kultūrinę Lietuvos priklausomybę Europai, kuri turi didžiulę reikšmę pasitikėjimui tarp atskirų piliečių, ūkio subjektų ir valstybių, ir, atitinkamai, yra svarbi saugumo ir net ekonominės gerovės sąlyga.
Ekonominiai padariniai narystės ES. Pašalinus prekybos kliūtis, aktyvės prekių, paslaugų, darbuotojų ir kapitalo mainai; konkurencijos didėjimas skatins efektyviau dirbti, tobulinti ūkinę veiklą, didės prekių ir paslaugų pasirinkimas bei gerės jų kokybė; o suvienodinus prekių ir paslaugų standartus, gamintojų prekės bus realizuojamos laisvai kitose valstybėse narėse (aukštesnė gaminių kokybė, už kurią reikia brangiau mokėti); tikėtinas konkurencijos padidėjimas paskatins vietos gamintojus keisti veiklos pobūdį.
Politinės integracijos į ES pasekmės. Narystė ES mažina konfliktų tarp valstybių narių tikimybę, didina šalies vidaus saugumą bei stabilumą. Nors narystė apribos savarankiškus sprendimus, bet suteiks galimybę dalyvauti bendrų sprendimų priėmimo procese bei atstovauti nacionaliniams interesams.
Lietuvos žemės ūkio pokyčiai integracijoje į ES: konkurencijos padidėjimas, galimybė konkuruoti su ES žemės ūkio prekėmis, standartų sugriežtėjimas, finansinės paramos ūkininkams teikimas, lietuviškų prekių įvežimui į ES valstybės apribojimų panaikinimas.
Nė viena valstybė, tapusi ES nare, negyvena blogiau, daugelyje reikalai sparčiai keičiasi į gerąją pusę. “Lietuvos integracija į ES vertinama kaip galimybė modeliuoti Lietuvos ateitį pagal pažangiausių valstybių veiklos ir gyvenimo standartus, socialines, politines ir ekonomines problemas efektyviai sprendžiant, remiantis visuotinai pripažintais tarptautinių santykių principais ir bendrais resursais.”. Lietuvos narystė ES galės vykti sklandžiai tik tada, jei valstybės institucijos atkreips dėmesį į tikėtinas pasekmes šalies ūkiui ir visuomenei, o visuomenė turės pakankamai informacijos apie integracijos priemones ir jų pasekmes. Lietuvos narystės ES pasekmių vertinti vienareikšmiškai neįmanoma. Šis istorinis įvykis atneštų tiek teigiamų, tiek ir neigiamų pasekmių, kurios neretai yra tarpusavyje glaudžiai susiję.

6 tema. ES INSTITUIJOS

Kiekvienos demokratinės valstybės Konstitucija numato, kokios institucijos atlieka valstybės funkcijas ir kaip jos pasidalija valdžios kompetenciją. Pagal Europos Sąjungos Konstituciją Sąjunga taip pat naudojasi viena bendra institucine struktūra, kurią sudaro šios pagrindinės institucijos:
  Europos Parlamentas;
  Europos Vadovų (Viršūnių) Taryba;
  Ministrų Taryba;
  Europos Komisija;
  Teisingumo Teismas.
Bendrijos institucijų negalima griežtai suskirstyti į įstatymų leidžiamąsias ir vykdomąsias, kaip kad priimta parlamentinėse ar prezidentinėse demokratinėse valstybėse.
ES Teisingumo Teismas numatė kiekvienos institucijos “vyraujančią padėtį”, pvz., Ministrų Taryboje tokia padėtis yra įstatymų leidimas, Europos Komisijoje – jų vykdymas, Europos Parlamente – kontrolės funkcija. Europos Parlamentas, Europos Komisija, Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai yra viršnacionalinės institucijos. Ministrų Taryba atstovauja nacionaliniams interesams. Kiekviena institucija veikia neperžengdama Konstitucijoje (prieš tai Bendrijos sutartyje) jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi joje nustatytų procedūrų ir sąlygų. Institucijos visapusiškai tarpusavyje bendradarbiauja.

PAGRINDINĖS ES INSTITUIJOS
Europos Parlamentas
Europos Parlamentas bendrai su Ministrų Taryba vykdo teisėkūros ir biudžeto funkcijas bei politinės kontrolės ir konsultavimo funkcijas, numatytas Konstitucijoje. Parlamentas renka Europos Komisijos pirmininką.
Pagrindinės Parlamento funkcijos:
  Dalyvauti ES teisės aktų leidimo procese (ES Konstitucija smarkiai išplečia šios funkcijos, o tuo pačiu ir Europarlamento galias – Parlamentas turės pritarti apie 95 proc. Europos teisės aktų);
  Kontroliuoti kitų ES institucijų veiklą.
Kitos Europos Pralamento funkcijos:
1. Jis įtraukiamas į Europos Komisijos skyrimo procedūrą ir gali pareikšti nepasitikėjimą ja.
2. Ratifikuota bendrijos steigimo sutarčių pakeitimus ir naujų narių stojimo sutartis.
3. Skiria ombudsmeną, kuris nagrinėja ES piliečių skundus dėl ES institucijų veiklos.
4. Tvirtina ir kontroliuoja Bendrijos biudžetą.
Parlamento nariai renkami visuotiniuose tiesioginiuose Europos piliečių rinkimuose laisvu ir slaptu balsavimu 5 m. kadencijai (paskutiniai rinkimai įvyko 2004 m. birželio mėn.). Dabar Parlamentas susideda iš 732 narių. Parlamento pirmininku išrinktas ispanas socialistas Josepas Borrelli. ES valstybės narės deleguojamų parlamentarų skaičius priklauso nuo tos valstybės gyventojų skaičiaus. Lietuva Parlamente iki naujos ES plėtros (2007m.) turės 13, o po plėtros – 12 vietų.
Į Europos Parlamentą išrinkti nariai susiskirsto ne pagal valstybinę priklausomybę, o pagal politines frakcijas. Parlamento frakcijos sudaromos pagal priklausomybę politinėms partijoms.
(Plačiau žr.: Integracijos žinios 2004m. Nr. 2, psl. 6-10 ir Nr. 3, psl. 4-5, 10-12).

Europos Vadovų (Viršūnių) Taryba
( dar vadinama Europos Taryba)

Ji atlieka pagrindinį vaidmenį ES organizacinėje struktūroje. Tai aukščiausioji politinių sprendimų priėmimo institucija, kuri nustato bendrąsias ES politikos gaires ir prioritetus. Ji nevykdo teisėkūros funkcijų. Europos Vadovų Taryba įkurta 1974 m., kai ES valstybių ir vyriausybių vadovai nusprendė reguliariai susitikinėti 2 kartus per metus, dalyvaujant užsienio reikalų ministrams, bei Europos Komisijos pirmininkui ir vicepirmininkams. Vadovų Tarybos susitikimai (jiems pirmininkauja valstybės narės, tuo metu pirmininkaujančios Europos Sąjungos Taryboje, vadovas arba jos vyriausybės vadovas) rengiami ne rečiau kaip du kartus per metus (paprastai birželio ir gruodžio mėn.) pirmininkaujančioje valstybėje narėje baigiantis pirmininkavimo terminui. Europos Konstitucija numatė keturis ES valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimus kasmet, kuriuos sušauks Europos Vadovų Tarybos pirmininkas. Beje, Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigybė numatyta tik ES Konstitucijoje ir bus įsteigta tik Konstitucijai įsigaliojus. Pirmininko pareigybė įneš stabilumo ir perimamumo organizuojant ES darbus.

ES Viršūnių Taryba – aukščiausioji institucija, į kurią gali kreiptis Europos Komisija ir Ministrų Taryba, kai svarbūs klausimai lieka neišspręsti arba kai jos negali susitarti. Europos Viršūnių sprendimai teisiškai nėra privalomi, tačiau suteikia politinį postūmį ir nubrėžia Bendrijos vystymosi kryptis, o konkrečiau:
1. 1. Nubrėžia bendras politines ES raidos gaires;
2. 2. Nustato valstybių narių ir Bendrijos ekonominės politikos gaires;
3. 3. Apibrėžia bendruosius užsienio ir saugumo politikos principus.

Ministrų Taryba
Ministrų Taryba bendrai su Europos Parlamentu vykdo teisėkūros ir biudžeto funkcijas bei politikos formavimo ir koordinavimo funkcijas, numatytas Konstitucijoje. Taigi, Ministrų Taryba atlieka 3 pagrindines funkcijas: priima svarbiausius ES teisės aktus, dalyvauja ES biudžeto formavimo procese, koordinuoja ES šalių narių ekonominę politiką (kiekvienais metais tvirtindama šalių narių ekonominės politikos gairių projektus).
Tai pagrindinė institucija, kuri priima visus svarbiausius ES teises aktus. Jos sprendimai privalomi visoms ES narėms.
ES teisės aktus sudaro: reglamentai, direktyvos, sprendimai ir rekomendacijos bei išvados.
Reglamentas privalomas visa apimtimi ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Jis įsigalioja visoje ES iš karto po to, kai yra paskelbiamas “Oficialiame leidinyje” arba nuo reglamente nurodytos datos.
Direktyva suformuluoja uždavinius ir tikslus, kurie yra privalomi visoms valstybėms narėms, tačiau sprendimą dėl jų taikymo nacionaliniu lygmeniu priima pačios valstybės narės. Direktyvos taikomos derinti, koordinuoti tiems nacionaliniams įstatymams, kurie dėl įvairovės ar netolygumo trukdo veikti bendrajai rinkai.
Sprendimas priimamas konkrečiam klausimui spręsti ir nėra visuotinai privalomas visais atžvilgiais, jis privalomas tik tiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kuriems jis skirtas.
Rekomendacijos ir išvados nėra teisiškai privalomos. Jomis paprastai išreiškiama institucijų pozicija tam tikru klausimu, siūlomi tam tikri veiksmai ir elgesys, įvairių politikos sričių derinimas ar koordinavimas. Rekomendacijos ir išvados gali būti skirtos tiek valstybėms narėms, tiek fiziniams ir juridiniams asmenims.

Ministrų Tarybą sudaro po vieną kiekvienos valstybės narės ministro lygio atstovą kiekvienoje jos formacijoje (ministrų susitikime). Tarybos posėdžiuose ministrų sudėtis nuolat keičiasi ir priklauso nuo sprendžiamo klausimo pobūdžio. Posėdžiuose dalyvauja ir sprendimus priima tik tie šalių narių ministrai, kurie savo valstybių vyriausybėse atsakingi už tuo metu posėdyje svarstomus klausimus. Taigi bet kurios srities ministrų susitikimas (pvz., finansų, transporto, žemės ūkio ar kt.) yra ta pati institucija – Ministrų Taryba. Pagrindinis šalies atstovas – užsienio reikalų ministras.
Pirmininkavimas ES Taryboje keičiamas rotacijos būdu. Kas 6 mėn. pirmininkavimą perima vis kita ES šalis narė. Kiekviena ES valstybė, pirmininkaujanti Ministrų Tarybai, drauge pirmininkauja ir Europos Viršūnių Tarybai ir visai ES. 2004m. pirmą pusmetį Ministrų Tarybai pirmininkavo Airija, antrą pusmetį – Olandija, 2005m. pirmininkaus atitinkamai – Liuksemburgas ir D.Britanija, 2006m. – Austrija ir Suomija.
Pirmininkaujanti valstybė organizuoja ir koordinuoja Tarybos darbą, pasirenka prioritetines bendros politikos sritis. Tokia valstybė savo teritorijoje surengia bent 1 Europos Viršūnių Tarybos susitikimą.
Taryba yra ne nuolatinis organas. Ji posėdžiauja tik kelias dienas per mėnesį, o jos nariai savo šalyse užima ministrų ar valstybės tarnautojų pareigas. Todėl kiekviena ES šalis narė turi savo nuolatinę atstovybę Briuselyje su joje dirbančiais diplomatais ir nacionalinių ministerijų atstovais, kurių pagrindinė užduotis – kruopščiai išnagrinėti ir apsvarstyti Komisijos siūlymus prieš pateikiant juos Tarybai, kuri priims galutinius sprendimus. Kandidatės taip pat turi savo atstovus. Šalių narių delegacijų atstovai 1 kartą per savaitę susitinka Nuolatinių atstovų komitete (vadinamą COREPER). Jo posėdžiuose yra rengiami (derinami) teisės aktų projektai, kurie po to tvirtinami Ministrų lygių.
Sprendimai Ministrų Taryboje priimami:
  Vienbalsiai;
  Kvalifikuota balsų dauguma;
  Paprasta balsų dauguma.
Vienbalsis pritarimas būtinas svarstant mokesčių, struktūrinių fondų, pramonės, kultūros, regionų klausimus, beveik visus BUSP ir visus bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų klausimus. Šiuo atveju kiekviena šalis turi po 1 balsą.
Paprastos daugumos balsavimas taikomas retai, dažniausiai procedūriniuose Tarybos posėdžiuose. Tokiu atveju kiekviena šalis turi po 1 balsą.
Kvalifikuota balsų dauguma naudojama priimant spendimus, dažniausiai susijusius su bendrosios rinkos, žemės ūkio, energetikos, transporto, gamtosaugos, žvejybos, vartotojų teisių ir pan. klausimais.

Tarybai priimant sprendimus vienbalsiai, reikia visų ES valstybių pritarimo.

Taikant kvalifikuotos daugumos balsavimą, kiekviena valstybė turi nustatytą balsų skaičių. Iki 2004m. gegužės 1d. sprendimas buvo laikomas priimtu kai 62 balsų daugumą (iš bendro 87 balsų skaičiaus) surinkdavo ne mažiau kaip 10 valstybių. Nuo 2004m. gegužės 1d., įstojus naujoms narėms, šešis mėn. galioja pereinamojo laikotarpio susitarimai. Nuo 2004m. lapkričio 1d. iki Bulgarijos ir Rumunijos įstojimo į ES kvalifikuota balsų dauguma ir blokuojanti mažuma bus apskaičiuojamos pagal tam tikras tarpines formules: bendrą 25 valstybių balsų sumą Taryboje sudarys 321 balsas, kvalifikuotą daugumą – 232 balsai, blokuojančią mažumą – 90 balsų. Prisijungus Bulgarijai ir Rumunijai bendras balsų skaičius Taryboje bus 345. Sprendimai bus priimami vadinamąja „dviguba“ kvalifikuotąja dauguma, kuria sudarys 55 proc., arba 15 valstybių ir 65 proc. gyventojų.
[Kvalifikuotą balsų daugumą sudarys 285 balsai, surinkti ne mažiau kaip pusės visų narių ( tik tais atvejais, kai teisės aktą teikia Komisija) ir 2/3 balsų (visais kitais atvejais)]?????
Iki lapkričio 1d. Lietuva Ministrų Taryboje, balsuojant kvalifikuota balsų dauguma, turės 3 balsus, nuo lapkričio 1d. – 7; Latvija ir Estija – po 4.
Europos Komisija
Europos Komisija yra politiškai nepriklausoma institucija, atstovaujanti ir palaikanti ES, kaip visumos, interesus; turinti plačius įgaliojimus teisės aktų leidybos ir vykdomosios valdžios srityse bei atsakinga už Europos Parlamento ir Tarybos sprendimų įgyvendinimą. Ji atlieka 4 pagrindines funkcijas:
1. 1. Teikia įstatymų projektus ( Ministrų Tarybai ir Europos Parlamentui); Be to, ji savarankiškai gali priimti administracinius sprendimus, ypač dėl vidaus rinkos;
2. 2. Prižiūri ES sutarčių vykdymą;
3. 3. Įgyvendina ES politiką (atsako už priimtų sprendimų ir nutarimų vykdymą, biudžeto vykdymą, prižiūri ar teisingai ir tikslingai naudojamos Sanglaudos ir Struktūrinių fondų lėšos);
4. 4. Atstovauja ES- ą tarptautiniu lygmeniu (derantis dėl tarptautinių sutarčių).
Komisijos pirmininką ir jos narius (komisarus) bendru sutarimu 5 m. laikotarpiui (tačiau kadencijos skaičius neribojamas) skiria ES valstybių vyriausybės, Europos Parlamentui pritarus jų kandidatūroms. Bet komisarai nuo jos paskyrusios šalies nepriklauso. Į Komisiją kiekviena ES narė deleguoja po 1 atstovą, tačiau plečiantis ES-ai komisarų skaičius neturės viršyti 27. Nuo 2014m. Komisijos narių skaičius bus sumažintas iki 18, arba 2/3 valstybių narių skaičiaus (įskaitant Komisijos pirmininką ir ES užsienio reikalų ministrą), o vietos Komisijoje bus paskirstytos rotacijos principu, griežtai laikantis valstybių lygybės. Kiekvienas komisaras atsakingas už tam tikrą politikos sritį. Visi Komisijos nariai lygūs. Komisija veikia kaip kolegiali institucija. Visi sprendimai priimami balsų dauguma.
Komisija yra politiškai atskaitinga Europos Parlamentui, kuris turi teisę pareikšti nepasitikėjimą Komisija ir ją paleisti.
Naujos sudėties Europos Komisija pradės darbą 2004m. lapkričio 1d. Jos tikslas – siekti solidarumo ir klestėjimo. Europos Komisijos pirmininku paskirtas portugalas Manuel Durao Barosso. Biudžeto ir finansų planavimo komisarės pareigas eis Lietuvos deleguota atstovė D.Grybauskaitė.

Teisingumo Teismas
Tai paskutine institucija, sprendžianti ginčus dėl ES sutarčių vykdymo ir laikymosi. Teisingumo Teismas sudarytas iš 25 teisėjų ir 8 generalinių advokatų. Teisėjus siūlo šalys narės, tvirtina ES Taryba. Lietuvos atstovas – Pranas Kūris. Jie skiriami 6 m. laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas. Kas 3 m. pusė teisėjų skiriami iš naujo. Analogiška ir generalinių advokatų skyrimo tvarka. Teismas sprendžia ginčus kylančius tarp:
1. 1. Šalių narių;
2. 2. Tarp ES ir šalių narių;
3. 3. Tarp institucijų;
4. 4. Tarp asmenų ir ES.
Teisingumo Teismas rengia atsakymus, kai ES valstybių nacionaliniai teismai kreipiasi į jį su prašymu taikyti Europos teisę konkrečioje nacionalinių teismų nagrinėjamoje byloje. Rengia nuomones dėl tarptautinių sutarčių, kai ES yra tų sutarčių narė.
Įsigaliojus ES Konstitucijai, kai ES „trijų ramsčių“ modelį pakeis vientisa „Bendrijos“ struktūra, Europos Teisingumo Teismui pirmą kartą priklausys daugelis ES funkcionavimo sričių, taigi smarkiai išaugs euroteisėjų įtaka.

KITOS INSTITUCIJOS IR ORGANAI
Europos Centrinis bankas
Įsteigtas 1998m. liepos m. Jis kartu su šalių narių Centriniais bankais sudaro Europos Centrinių Bankų sistemą (ECBS). Bankas atsakingas už vykdyti ES bendros monetarinės politikos vykdymą. ECBS ir ECB statute numatyta, kad pagrindinis ECB tikslas – išlaikyti kainų stabilumą, o pagrindiniai uždaviniai yra šie:
• • formuoti ir įgyvendinti euro zonos pinigų politiką;
• • vykdyti užsienio valiutos operacijas;
• • tvarkyti valstybių narių oficialiąsias užsienio atsargas.
Jis taip pat atsakingas už vieningos valiutos leidimą ir tvarkymą.

Europos investicijų bankas
Tai autonomiška finansinė ES institucija, kurios uždavinys – finansuoti projektus, siekiant užtikrinti subalansuotą ES ekonominę raidą, sanglaudą ir integraciją, finansuoja investicijų projektus, susijusius su infrastruktūros plėtra bei teikia kreditus mažiau išsivysčiusiems regionams plėtoti.
Nuo 1990m. bankas pirmą kartą pradėjo teikti paskolas VRE šalims. Iki 1998m. Lietuvai suteikė iš viso 108 mln. ekių paskolą.

Audito Rūmai
Audito Rūmai yra įgalioti vykdyti ES veiklos finansinę kontrolę. Jie įkurti 1975m. juos sudaro (po 2004.05.01) 25 auditoriai, kuriuos 6 metų laikotarpiui, šalims narėms pasiūlius, po konsultacijų su Europos Parlamentu skiria Ministrų Taryba. Lietuvos atstovė rūmuose – Irena Petruškevičienė.
Rūmai veikia kaip auditorius ir tikrina visų ES institucijų bei organizacijų finansinę veiklą, kontroliuoja ar teisingas vykdomas ES biudžetas, t.y. ES pajamų ir išlaidų teisėtumą, tinkamumą ir tikslingumą.
Rengiant Bendrijos teisės aktus finansų ir biudžeto klausimais Rūmai atlieka konsultanto funkcijas. Audito Rūmai savo tyrimų rezultatus ir ataskaitas pateikia ES institucijoms, kurios į juos atsižvelgia rengdamos biudžeto projektą, teisės aktų projektus bei nustatydamos bendrijos politikos įgyvendinimo finansinius instrumentus.

Ombudsmenas
Tai ES pareigūnas, kurio pagrindinė užduotis yra nagrinėti skundus dėl ES institucijų ir įstaigų netinkamų veiksmų, t.y. „..blogo ar netinkamo valdymo, kai institucijos nepadaro to , ką privalo, veikia netinkamai arba padaro tai, ko neturėjo daryti“. Tačiau jis nenagrinėja skundų, susijusių su šalių narių nacionalinės, regioninės ar vietos valdžios veikla. Ši pareigybė buvo sukurta ES (Mastrichto) sutartimi.
Ombudsmenas skiriamas Europos Parlamento 5m. kadencijai. Ši kadencija sutampa su Europos Parlamento kadencija, taigi ES ombudsmenas pareigas eina kol baigiasi Europos Parlamento įgaliojimų laikas. Jis turi būti visiškai nepriklausomas ir nepartinis.
Ombudsmenas gali pradėti tyrimą savi iniciatyva, gavęs skundą tiesiogiai iš ES piliečių ar Europos Parlamento nariui perdavus skundą, gautą iš rinkėjo. Jis yra atskaitingas Europos Parlamentui ir kasmet teikia jam ataskaitas apie atliktų tyrimų rezultatus.

Pirmosios instancijos teismas
Kad palengvinti Teisingumo Teismo darbą 1989m. prie jo buvo įsteigtas pirmosios instancijos teismas, kurio jurisdikcijai priklausė nagrinėti ginčus pirmąja instancija. Lietuvos atstovas teisme – V.Vadapalas. Šio teismo kompetencijai perduotos mažiau reikšmingos bylos, paliekant Teisingumo Teismui tik svarbiausias bylas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėja:
• • konkurencijos bylas, kai skundžiami fizinių ar juridinių asmenų veiksmai, pažeidžiantys ES teisę;
• • fizinių asmenų pateiktus ieškinius dėl ES institucijų sprendimo;
• • administracinius nesutarimus tarp ES ir jos institucijų darbuotojų (pvz., dėl darbuotojų atleidimo).
Pirmosios instancijos teismas teismo sprendimai ne vėliau kaip per 2 mėn. nuo sprendimo paskelbimo gali būti apskųsti Teisingumo Teismui.
Pirmosios instancijos teismą sudaro 25 teisėjai 6m. laikotarpiui, o kas 3m. pusė jų skiriami iš naujo. Generalinių advokatų čia nėra.

PATARIAMIEJI SĄJUNGOS ORGANAI
Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas
Jis atlieka konsultacinę funkciją priimant sprendimus įvairiose ES srityse. Dabar Komitetą sudaro 317 narių, kurie atstovauja skirtingoms visuomenės ekonominiams socialinėms gyventojų grupėms (darbdaviai, darbuotojai ir kt.). Narius siūlo ES šalys narės, o skiria Ministrų Taryba 4 metų laikotarpiui. Lietuva skyrė 9 atstovus. Komiteto nariai atvyksta į Briuselį tik tada, kai reikia dalyvauti posėdžiuose bei kt. renginiuose. Komitetas yra tas instrumentas, kuris leidžia Komisijai, Ministrų Tarybai ir Europos Parlamentui būti tikriems, kad, priimant sprendimus, atsižvelgiama į įvairius visuomenės grupių interesus.

Regionų komitetas
Atlieka konsultacinę funkciją. Įsteigtas Mastrichto sutartimi. Atstovauja šalių narių vietos ir regiono valdžios institucijoms. Įgalina vietos ir regionų valdžių atstovus tiesiogiai dalyvauti kuriant ES teisės aktus. Prieš priimant teisės aktus, susijusius su regionais, turi būti tariamasi su šiuo komitetu. Jis gali reikšti nuomonę ir savo iniciatyva.
Komitetą sudaro 317 narių, kurie skiriami 4 metams. Lietuva turi 9 savivaldos atstovus: 3 darbdavių, 3 profsąjungų, 3 kitų profesijų.

Pagrindiniai institucijų vaidmenų pasikeitimai

priėmus ES Konstitucinę Sutartį
Europos Vadovų Taryba:
• įgyja atskiros institucijos statusą;
• Jai vadovaus Pirmininkas, renkamas 2,5 m. kadencijai.

Europos užsienio reikalų ministras:
• Nustatys aukščiausio lygio atstovavimo užduotis Bendrosios užsienio ir saugumo politikos komisarui;
• Mandatą gaus iš BUSP tarybos;
• Bus Europos Komisijos narys;
• Pirmininkaus Užsienio reikalų tarybai.

ES Taryba (Ministrų Taryba):
• Pirmininkavimas skirtingų Tarybų formavimui kaip ir iki šiol keisis rotacijos principu kas 6 mėn., išskyrus Išorinių santykių tarybą. Rotacijos principu keisis „pirmininkavimo komandos“, sudarytos iš 3 šalių narių;
• Šią sistemą galės keisti Europos Vadovų Taryba kvalifikuotąja balsų dauguma.

Europos Parlamentas:
• Maksimalus vietų skaičius gali būti padidintas iki 750;
• Minimalus vietų skaičius vienai šaliai – 6;
• Maksimalus vietų skaičius vienai šaliai – 96;
• Padidintos Parlamento galios: 95 proc. ES teisės bus tvirtinamos bendro sprendimo procedūra (vadinamąja „įprasta įstatymų leidybos tvarka“).

Europos Komisija:
• Vieno komisaro vienai šaliai principo bus laikomasi iki 2014m.;
• Nuo 2014m. komisarų skaičius bus sumažintas iki 2/3 šalių narių skaičiaus (įskaitant Komisijos pirmininką ir ES užsienio reikalų ministrą);
• Po 2014m. reformos komisarai bus skiriami visų šalių narių rotacijos tvarka.

Europos Sąjungos Konstitucija leistų supaprastinti teisės instrumentus, reguliuojančius ES veiklą. Teisės instrumentų skaičius būtų sumažintas nuo šiuo metu galiojančių 15 iki šešių, t.y. įstatymai ir įstatymų sandara (įstatymų leidybos aktai), reglamentai ir sprendimai (įgyvendinimo aktai), rekomendacijos ir nuomonės (neprivalomi aktai).

7 tema. ES EKONOMINĖ INTEGRACIJA

ES pirmiausia yra ekonominė sąjunga. ES ekonomikos pasiekimai neatsiejami nuo gilėjančios ekonominės integracijos. Ekonominė integracija yra ekonominės veiklos kliūčių eliminavimas tarp dviejų šalių ar jų grupių, bendros politikos formavimas ir vykdymas pasirinktose srityse bei dalyvavimas bendrame sprendimų priėmimo procese. Vienas svarbiausių Europos ekonominės integracijos pasiekimų, užtikrinusių žemyno politinį stabilumą ir ekonominį augimą, yra ES vidaus rinkos sukūrimas.
Bendrosios rinkos kūrimo pamatai padėti 1957m., kai 6 valstybės pasirašė Romos sutartį, įsteigusią Europos ekonominę bendriją (EEB). EEB nuo pat pradžių siekė sukurti bendrąją rinką, kuri turėjo skatinti suderintą ekonominę veiklą bei stabilumą, gyvenimo lygio kilimą ir jai priklausančių valstybių sandraugą.
Kuriant bendrąją rinką buvo siekiama:
• • sukurti muitų sąjungą, t.y. panaikinti muito mokesčius ir prekių importo bei eksporto kiekybinius apribojimus, taip pat kitas priemones, turinčias lygiavertį poveikį kiekybiniam prekybos apribojimui tarp valstybių narių bei taikyti bendrąjį muitų tarifą ir bendrąją prekybos politiką trečiosioms šalims;
• • panaikinti kliūtis laisvam prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimui tarp valstybių narių;
• • taikyti konkurencijos politiką, kuria siekiama apsisaugoti nuo konkurencijos iškraipymo bendrojoje rinkoje;
• • suvienodinti valstybių narių įstatymus, kad galėtų funkcionuoti bendroji rinka.
Labai svarbus buvo tikslas panaikinti įvairių valstybių narių rinkos dalyvių (gamintojų, paslaugų teikėjų ir vartotojų) diskriminaciją. Įgyvendinant bendrąją rinką kartu buvo numatyta ir koordinuoti valstybių narių ekonominę politiką bei nuosekliai pereiti prie Ekonominės ir pinigų sąjungos.
Kaip matome, Europos Sąjungos ekonominė integracija apima keletą etapų: Muitų sąjungą, Bendrąją rinką, Ekonominę ir pinigų sąjungą.
ES ekonominės integracijos procesą pagal šiuos etapus galima suskirstyti tik sąlyginai. Realiai Muitų sąjunga buvo bendrosios rinkos kūrimo pradinis etapas, Ekonominė ir pinigų sąjunga pradėta įgyvendinti bendrojoje rinkoje, išgyvenančioje gilesnį ekonominės integracijos etapą. Ir baigta įgyvendinti dabartiniame etape – vidaus rinkoje. Dabartinės ES valstybės narės taip pat nėra vienodai integruotos. Ne visos priklauso Ekonominės ir pinigų sąjungos baigiamajam etapui – trys šalys (Danija, Jungtinė Karalystė ir Švedija) nėra įvedusios bendros valiutos – euro.

Muitų sąjunga
Europos Bendrijos ekonominė integracija prasidėjo Muitų sąjungos įgyvendinimu prekių judėjimo srityje. Muitų sąjunga yra tokia ekonominė erdvė, kurios nariai ne tik liberalizuoja tarpusavio prekybą (susitaria vengti įvesti tarpusavio muitus, mokesčius, turinčius lygiavertį poveikį, kiekybinius prekių judėjimo apribojimus), bet ir susitaria dėl vienodų taisyklių prekybai su trečiosiomis (muitų sąjungai nepriklausančiomis) šalimis. Muitų sąjungos narės vykdo bendrą užsienio prekybos politiką, taiko bendrąjį muitų tarifą ir bendras muitų procedūras, susitaria dėl pajamų, gaunamų iš muitų, paskirstymo ir pan.

Romos sutartis nustatė tikslų prekybos tarp valstybių narių muitų panaikinimo tvarkaraštį. Buvo numatytas 12 metų pereinamasis laikotarpis (nuo 1958m. sausio 1d. iki 1969m. gruodžio 1d.) panaikinti valstybių narių vidaus prekyboje muito mokesčius ir lygiaverčio poveikio mokesčius. Dar iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, 1968m. liepos 1d., buvo panaikinti prekybos tarp EEB valstybių narių muitai ir įsigaliojo bendrasis prekybos su trečiosiomis šalimis muitų tarifas – muitų sąjunga pradėjo veikti. Prekybai su trečiosiomis šalimis taikoma bendroji prekybos politika.
Sukūrus muitų sąjungą laisvo prekių judėjimo Bendrijoje rezultatai buvo akivaizdūs. 1958-1972 metais 6 Europos valstybių narių prekyba su trečiosiomis šalimis išaugo 3 kartus, o vidaus prekyba – 9 kartus. Padidėjusi rinka sąlygojo ir investicijų augimą. Iki 1993m. sausio 1d. prekybai Bendrijos vidaus rinkoje dar reikėjo muitinės formalumų. Juos panaikinus Bendrija suformuoja bendrą erdvę be sienų.
Europos Bendrijoje Muitų Sąjunga buvo ne savaiminis tikslas, bet pirmuoju ekonominės integracijos etapu kuriant ir įgyvendinant bendrąją rinką.
Įstojusi į ES Lietuva taip pat pradėjo taikyti Muitų sąjungos reikalavimus tiek Bendrijos vidaus prekyboje, tiek prekyboje su trečiosiomis šalimis.

Bendroji rinka
Visa ES vykstanti veikla daugiau ar mažiau siejasi su vidaus rinka. Jau EEB sutartimi (1958m.) buvo užsibrėžtas tikslas sukurti bendrąją rinką. Iki 1968m. labiausiai buvo rūpinamasi Muitų sąjungos, susijusios su prekių judėjimu, įgyvendinimu. Tačiau svarbiausias bendrosios rinkos, apimančios Muitų sąjungą, bruožas – visų keturių laisvių įgyvendinimas – laisvas prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimas. Sukūrus Muitų sąjungą realiai pradedamos įgyvendinti ir kitos trys laisvės – be to šalinamos dar esančios kliūtys laisvam prekių judėjimui. Pradedami kurti bendri standartai/normos, taikomos visose valstybėse narėse, panaikinama diskriminacija tarp valstybių narių rinkos dalyvių ( gamintojų, paslaugų teikėjų ir vartotojų). Tačiau bendrojoje rinkoje iki 1993m. tebeegzistavo sienų ir muitinės kontrolė, daug techninių ir netarifinių kliūčių, neleidusių laisvai funkcionuoti šioms keturioms laisvėms ir bendrajai rinkai.
Suartinti valstybių ekonominę politiką trukdė įvairios priežastys. Ypač pasaulinė krizė ir 2 naftos krizės, kurios susilpnino Europos valstybių ekonomiką. Todėl valstybėms narėms rūpėjo ne atidaryti sienas rinkai, o ginti nacionalines rinkas. Po Bendriją ištikusių krizių prieita išvados, kad, norint lanksčiai reaguoti į visus išorinius pokyčius, reikia pertvarkyti EEB organizacinę struktūrą. Todėl dar labiau padidėjo bendros rinkos sukūrimo būtinumas.
Bendrosios rinkos kūrimą nulėmė 2 pagr. priežastys:
1. Išorinės priežastys – Bendrija turėjo pagerinti konkurenciją pasaulinėje rinkoje;
2. Vidinės priežastys – daugybė teigiamų argumentų, t.y. sukūrus vidaus rinką būtų pasiektas ekonominis efektas, įvairiose srityse sumažėtų gamybos kaštai, paspartėtų Bendrijos vystymas, sustiprėtų konkurencija, Sąjungos vidaus rinkoje išaugtų vartotojų perkamoji galia, sumažėtų prekių kainos.
Ekonominei integracijai išjudinti ir vidaus rinkai sukurti reikėjo naujo politinio akstino. 1985 m. Europos Komisijos prezidentas pateikė Europos Parlamentui programą, kurioje numatyta sukurti vieningą Europos struktūrą iki 1992 m. gruodžio 31 d. Netrukus Komisija paskelbė ir Baltąją knygą, kurioje pateiktos priemonės, reikalingos vidaus rinkai sukurti. Šios priemonės turėjo pašalinti egzistuojančius EB vidaus barjerus. Europos Taryba pritarė šiai programai. Planas panaikinti barjerus buvo pavadintas „ Europa 1992“. Tačiau, norint įgyvendinti šį sumanymą, reikėjo jį įtraukti į sutartį ir teisiškai įteisinti. Tai buvo padaryta 1986m. Vieningos (Suvestiniame) Europos akte. EEB buvo papildyta nauju straipsniu, kuris akcentavo, kad iki 1992m. gruodžio 31d. būtina sukurti vieningą rinką be vidaus sienų. Šis tikslas buvo įgyvendintas. 1993m. buvo galima tvirtinti, kad vidaus rinką sukurti pavyko. Iki 1992m. pabaigos apie 95 proc. Vidaus rinkos programoje numatytų priemonių buvo įgyvendinta: panaikinta prekių judėjimo kontrolė prie valstybių narių vidaus sienų, liberalizuotas kapitalo judėjimas, panaikintos finansinių paslaugų teikimo valstybėse narėse kliūtys, liberalizuotas transporto sektorius, daugelyje sričių įgyvendintas „naujas požiūris“ į techninių standartų derinimą, pradėtos šalinti kliūtys laisvam darbo jėgos judėjimui.
Tačiau Sąjungos vidaus rinkos kūrimas – nebaigtinis procesas. Jis tęsiasi ir toliau. Dar ir šiandien yra nemažai įvairių barjerų. Atsiranda vis naujų anksčiau nenumatytų tarpusavio prekybos kliūčių. Pati svarbiausia prekybos kliūtis yra ne muitai, o netarifiniai apribojimai. Jie veikia ne per rinką, todėl juos sunkiau pastebėti ir įvertinti. Jie deformuoja rinką ir daro ją nepastovia.
Ryšium su tuo, įgyvendinus programą vidaus rinkai sukurti, Bendrija 1997m. priėmė Bendrosios rinkos veiksmų planą, kuriame numatė priemones keturiems tikslams įgyvendinti (veiksmingesnis direktyvų įgyvendinimas; mokestinių, konkurencinių kliūčių šalinimas; sektorinės integracijos kliūčių šalinimas; bendrosios rinkos naudos visiems piliečiams aiškinimas).
Svarbus dokumentas vidaus rinkai įgyvendinti yra 1999m. lapkričio 24d. komunikatas „Naujoji ES bendrosios rinkos strategija“, išskirianti 4 strateginius bendrosios rinkos plėtros tikslus penkeriems metams:
Piliečių gyvenimo kokybės gerinimas ( užimtumo didinimas ir suderinta plėtra, vartotojų teises reglamentuojančio teisyno atnaujinimas, diplomų ir profesinės kvalifikacijos pripažinimo politikos plėtra ir kt.).
Produktų ir kapitalo rinkų veiksmingumo didinimas.
Verslo aplinkos gerinimas (netarifinių kliūčių šalinimas).
Bendrosios rinkos laimėjimų pritaikymas ir panaudojimas besikeičiančiame pasaulyje.

2000m. Europos vadovų susitikime priimama Lisabonos strategija, glaudžiai susijusi su vidaus rinkos įgyvendinimu. Ji iškelia naujus strateginius tikslus – iki 2010m. ES ekonomiką paversti konkurencingiausia pasaulyje ekonomika. Tam tikslui nubrėžiamos svarbiausios gairės – žiniomis besiremianti ekonomika, ekonomikos augimas, daugiau geresnių darbo vietų sukūrimas ir didesnė socialinė sanglauda bei numatomos priemonės šiems tikslams įgyvendinti.
Su Lisabonos strategijos tikslais glaudžiai siejasi 2003m. rudenį priimta Vidaus rinkos strategija, prioritetai 2003-2006 metams. Šioje strategijoje iki 2006m. numatyta įgyvendinti tokius prioritetinius tikslus:
Palengvinti laisvą prekių judėjimą skaidriau taikant abipusio pripažinimo principą; paspartinti Europos standartų rengimą; plėtoti suderintą ekonomiką; užtikrinti vartotojų apsaugą ir kt.
Integruoti paslaugų rinką parengiant atitinkamus reglamentus ir direktyvas.
Užtikrinti aukšto lygio „tinklo industriją“ (viešojo transporto, elektros energijos, vandens tiekimo, pašto ir kt.).
Sumažinti mokestinių kliūčių įtaką šalinant kliūtis ir peržiūrint atitinkamas direktyvas siekiant pašalinti dvigubą apmokestinimą; pradėti veiksmus nustatant bendrą konsoliduotą bendrovių apmokestinimo pagrindą, numatant priemones PVM, transporto apmokestinimo, dividendų apmokestinimo srityse.
Išplėsti tiekimų galimybes tobulinant viešųjų pirkimų sistemą.
Pagerinti verslo sąlygas įvedant Bendrijos patentą, griežtesnes intelektinės nuosavybės teisių apsaugos taisykles ir kt.
Atsižvelgti į demografinius pokyčius įgyvendinant Pensijų fondo direktyvą, apsaugančią dirbančius pensininkus; pašalinant mokesčių į pensijų fondus skirtingose valstybėse diskriminacines sąlygas ir kt.
Supaprastinti reguliacinę aplinką įgyvendinant „naujojo požiūrio“ arba „senojo požiūrio“ direktyvas, mažinti administracines kliūtis įgyvendinant teisės aktus ir kt.
Įgyvendinti taisykles siūlant „geriausios praktikos“ patirtį, vienodas vartotojų apsaugos taisykles ir kt.
Teikti daugiau ir išsamesnės informacijos parengiant nacionalinius planus piliečių informavimui apie vidaus rinkos galimybes.
Lietuva taip pat yra nustačiusi savo šalies ekonomikos konkurencingumo prioritetus pagal Lisabonos strategiją, siejant juos su Lietuvos valstybės ilgalaikės raidos strategijos iki 2015 metų įgyvendinimu. Taip pat pritarta ES Vidaus rinkos strategijos prioritetams 2003-2006 metams.

ES vidaus rinką apibūdina keletas pagrindinių principų:
1) Vidaus rinka yra erdvė be vidaus sienų, kurioje užtikrinamos 4 laisvės – laisvas prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimas ;
2) Vidaus rinkoje panaikinti vienos šalies subjektų steigimosi laisvės kitos šalies teritorijoje suvaržymai ir apribojimai piliečiams, įsikūrusiems kitos valstybės teritorijoje. Steigimosi laisvė suteikė verslininkams ir visiems piliečiams teisę kitoje teritorijoje pradėti savarankišką veiklą laikantis priimančios valstybės įstatymų.
3) Konkurencijos politika be kurios negalėtų egzistuoti vidaus rinka. Bendrijoje buvo sukurtas ir pradėtas taikyti naujas konkurencijos taisyklių rinkinys, kuris reguliuoja privačių įmonių ir valstybių veiklą šiose srityse:
• Įmonėms, sudarinėjant sąjungas susiliejimo ar prijungimo būdu, reikėjo pasirūpinti, kad kai kurie subjektai neužimtų dominuojančios padėties ir neimtų ja piktnaudžiauti;
• kad įmonės nepasidalintų rinkos ir nesiimtų kitokių susitarimų ar piktnaudžiautų dominuojančia padėtimi;
• kad kontroliuoti valstybių paramą savo nacionalinei pramonei ir įmonei.
4) Abipusio pripažinimo principas – bet kuri prekė esanti teisėtoje apyvartoje vienoje valstybėje narėje turi teisę būti apyvartoje kitoje valstybėje. Taikant šį principą užtikrinamas laisvas daugelio prekių ir paslaugų judėjimas Bendrijos viduje.
5) Vidaus rinka yra tampriai susijusi su kitomis politikomis, ypač regionų ir socialine aplinkos bei vartotojų apsaugos politika.
Bendrija, siekdama suvienodinti vartotojų teises, daugiausiai dėmesio skiria šioms sritims:
a. a. vartotojų sveikatos apsaugos ir saugumo garantijoms;
b. b. vartotojų ekonominių interesų apsaugai (klaidinanti reklama uždrausta);
c. c. vartotojų teisei į patikimą informaciją;
d. d. teisei į kompensaciją.
Visi šie principai ir charakterizuoja vieningos rinkos esmę.

Kliūtys apsunkinusios bendrosios rinkos kūrimą

ES valstybių narių tarpusavio prekybos muitus pavyko panaikinti gana greitai – 968 m. liepos 1 d. Tačiau paaiškėjo, kad daugiausia problemų kelia ne tiesioginiai muitai, bet netarifinės kliūtys, kurios skirstomos į technines, fizines ir fiskalines (mokesčius). Tai gali būti sanitariniai ar saugumo technikos reikalavimai prie kurių pripratę nacionaliniai gamintojai, bet kurie kitų ES valstybių gamintojams tampa sunkiai įveikiamomis problemomis. Formaliai tokio pobūdžio kliūtys steigiamojoje EB sutartyje buvo uždraustos, tačiau šios netarifinės kliūtys įgijo tokius įvairius pavidalus ir jų yra tiek daug, kad neįmanoma visų konkrečiai apibūdinti. Netarifines kliūtis šalinti kliudė ir tai, kad Romos sutartyje nebuvo pateiktas netarifinių kliūčių apibrėžimas. Tai vėliau padarė Europos teisingumo teismas kiekvieną priemonę, trukdančią vidaus rinkai funkcionuoti, paskelbdamas nelegalia.

Fizinių kliūčių panaikinimas
Tai bet kokios sienos kontrolės, trukdančios laisvam judėjimui, panaikinimas. Paprastai sienų kontrolė būtina dėl :
1. Skirtingos valstybių mokesčių sistemos.
2. Skirtingų kiekvienos šalies pabėgėlių, narkotikų, ginklų pardavimo įstatymų.
3. Nevienodos teisinės nusikaltėlių persekiojimo tvarkos.
4. Skirtingų valstybės augalų ir gyvūnų apsaugos taisyklių ir kontrolės būdų.
5. Krovinių judėjimo tarp šalių.
6. Įvežamų prekių iš šalių kontrolės.
7. Radioaktyvių ar kt. atliekų transportavimo.
Pašalinus fizines kliūtis, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas tapo daug aktyvesnis. Sunkiau buvo pašalinti kliūtis asmenų judėjimui. Šie klausimai buvo pradėti derinti 1985 m. penkioms Bendrijos šalims (Belgijai, Liuksemburgui, Olandijai, Prancūzijai ir Vokietijai) pasirašius Šengeno sutartį dėl laipsniško valstybių sienų panaikinimo. Vėliau prie šios sutarties prisijungė Ispanija, Portugalija, Graikija, Austrija, Danija, Suomija ir Švedija. Tačiau šią konvenciją įgyvendino tik 9 valstybės (išskyrus Graikiją ir Šiaurės Europos šalis), sukurdamos Šengeno erdvę – teritoriją, kurios sienos visiškai nekontroliuojamos. Tačiau ir šiandien ES asmenų judėjimo laisvė yra mažiau liberalizuota sritis ir nėra aktyvi.
Techninės kliūtys
Vieningos rinkos kūrimo programa reikalavo pašalinti ne tik muitų barjerus, bet ir panaikinti įvairius kiekybinius apribojimus. Tai visas kompleksas techninių kliūčių, liečiančių nacionalinius standartus ir įvairias technines normas, paslaugų sektorių, laisvą kapitalo judėjimą ir asmenų įsikūrimo teisę.
Kliūtys laisvai prekybai. Tai kliūtys susijusios su standartų ir subsidijų skirtumais. Kiekviena valstybė turėjo savo standartus. Dažnai šie standartai trukdė laisvam prekių ir paslaugų judėjimui. Be to kiekvienoje šalyje buvo daugybė skirtingų įstatyminių normų, reguliuojančių sveikatos apsaugą, maisto produktų gamybą ir pan. Baltojoje knygoje buvo reikalaujama pašalinti visus apribojimus. Todėl harmonizacijos procesas apėmė:
• • standartus (buvo nustatyti bendri dydžiai, formos, svoris ir pan.);
• • technines taisykles (teisinės normos saugančios dirbančiųjų bei vartotojų sveikatą bei gamtą);
• • būdus, reguliuojančius produktų gamybos ir kontrolės metodus.
Praktiškai harmonizacijos buvo siekiama ten, kur labai maža apsauga arba dėl to apribojama prekyba.
Kliūtys paslaugų sferoje. Laisvo paslaugų judėjimo pagrindą sudaro diskriminavimo draudimas bei taisyklės, kaip suderinti nacionalinius teisės aktus. Šios taisyklės susijusios su įmonių steigimosi laisve ir su paslaugų teikimo laisve. Norint įgyvendinti šias laisves, reikėjo steigti įvairias administracines struktūras: kontrolės ir reguliavimo institucijas.

Techninių kliūčių šalinimas paslaugų sektoriuje apima šias sritis:
• • Pramoninio pobūdžio veiklos harmonizavimas;
• • Komercinio pobūdžio veiklos harmonizavimas;
• • Amatininkų veiklos harmonizavimas;
• • Laisvųjų profesijų veiklos harmonizavimas.
Tas procesas sudarė palankias sąlygas kurti visai Bendrijai bendrus įstatymus. Vyko spartus pinigų, obligacijų, akcijų, rinkų plėtimasis, didėjo užsienio bankų veiklos aktyvumas nacionalinėse rinkose, o tai lėmė Europos paslaugų rinkos augimą.
Kliūtys laisvam asmenų judėjimu. EB sutartyje yra apibūdintos 3 laisvo asmenų judėjimo laisvės, kurios kartu su laisvu prekių judėjimu sudaro vieningą ekonominę erdvę. Šios laisvės sąlygoja laisvą darbuotojų judėjimą, steigimosi teisę ir laisvą paslaugų judėjimą. Tai reiškia kad ES valstybių narių piliečiai ir užsieniečiai yra lygūs prieš įstatymą. Pirma karta buvo siekiama užtikrinti laisvą darbo jėgos judėjimą, kuris reiškia:
• • galimybę įsidarbinti;
• • teisę laisvai judėti valstybių narių teritorijoje;
• • verčiantis darbinę veikla, būti valstybėje narėje pagal tos valstybės taikomas darbo taisykles;
• • pasilikti valstybės narės teritorijoje, pasibaigus darbo sutarties laikui.
Kuriant vidaus rinką taip pat reikėjo panaikinti suvaržymus vienos valstybės piliečiams, įsikūrusioms kitos valstybės teritorijoje, pradėti savarankišką profesinę veiklą ir verstis ja. Todėl valstybėms narėms buvo būtina su vienodinti reikalavimus verstis privačia veikla ir pripažinti lygiaverčiais viena kitos diplomus ir kitus kvalifikacinius pažymėjimus (daugiausia tai lietė gydytojus, architektus, med. seseris, farmacininkus). Tuo tikslu Ministrų Taryba leido įvairius potvarkius: iš pradžių atskirų profesijų „Pripažinimo direktyvas“ ir „Koordinuojančias direktyvas“, kurias vėliau pakeitė „Profesinio išsilavinimo pripažinimo sistema“, kuri įvairiomis direktyvomis visuotinai pripažino įvairių profesijų kvalifikacijas. 1988m. parengtas ir išleistas :Bendrasis nurodymas dėl aukštojo mokslo diplomų pripažinimo“. Jis leido specialistams dirbti bet kurioje šalyje, jeigu jų studijos buvo ne trumpesnės nei 3 metai.

Fiskalinės (mokesčių) kliūtys

Svarbus laisvo prekių judėjimo užtikrinimo veiksnys – mokesčių skirtumų sumažinimas. ES nėra vieningos mokesčių politikos. Kiekvienai ES narei palikta teisė turėti savarankišką nacionalinę mokesčių sistemą. Mokesčių reguliavimo pagrindas – diskriminacijos Bendrijoje uždraudimas ir nuostatos dėl teisės aktų, skirtų netiesioginiams mokesčiams harmonizuoti. Diskriminacijos uždraudimas reiškia, kad :
• valstybės narės neapmokestina kitos šalies narės prekių jokiais vidaus mokesčiais, didesniais nei taikomi panašioms vietinėms prekėms;
• valstybės narės neapmokestina kitos šalies narės prekių jokiais vidaus mokesčiais, kurie kitoms prekėms teiktų netiesioginę apsaugą.
Bendrijos šalys turėjo panaikinti arba pakeisti savo nacionalines nuostatas, prieštaraujančias šioms dviems taisyklėms. EB mokesčių sistema ilgai vadovavosi vadinamuoju paskirties principu, kai netiesioginiai mokesčiai likdavo šalyje, kurioje prekė buvo suvartojama, tačiau vėliau turėjo būti grąžinama šaliai eksportuotojai. Nuo 1996m. įvesta kilmės principo sistema, kai PVM imamas toje šalyje, kurioje prekės pagamintos.

Tačiau ir toliau išlieka PVM ir kitų netiesioginių mokesčių, kurie įvairiose šalyse yra skirtingi, suderinimo problema

8 TEMA. EKONOMINĖ IR PINIGŲ SĄJUNGA
Europos monetarinė sistema
Bendroji rinka gali efektyviai veikti ne tik tarp valstybių narių pašalinus kliūtis „keturiom laisvėm“, bet ir suderinus jų ekonominę politiką, t.y. žengiant dar vieną žingsnį gilesnės ekonominės integracijos – ekonominės ir pinigų sąjungos – link. Tai logiškas žingsnis visiškai suvienytos Europos link.
Mintis apie vieningą valiutą Bendrijoje atsirado dar EEB kūrimo pradžioje. Tačiau praktiniam šios idėjos įgyvendinimui atsirado daug kliūčių. Pagrindinė iš jų – šalių ekonominės brandos skirtumai. Skirtingas šalių ekonominis išsivystymas lėmė skirtingus jų interesus, o šie – skirtingus reikalavimus valiutų sąjungai. Šios ir kt. aplinkybės nulėmė užsitęsusį Europos pinigų sąjungos idėjos įgyvendinimą. Šiai idėjai įgyvendinti EB šalys turėjo imtis daugybės ekonominių ir politinių pertvarkymų.
1969 m. Hagos valstybių vadovų susitikime pirmą kartą buvo svarstytas ekonominės ir pinigų sąjungos planas, kurio ketinimai konkrečiai įvardinti 1971 m. parengtame P.Vernerio plane, numatančiame tokią sąjungą sukurti po 10 metų. Tačiau P.Vernerio plano įgyvendinimui sutrukdė dolerio ir Bretton Vudo sistemos krizė. Tačiau Europos piniginio vieneto koncepcija buvo plėtojama ir toliau.
1978 m. Brėmeno susitikime Bendrijos valstybių vadovai nutarė įkurti Europos monetarinę sistemą. Ji ilgą laiką buvo svarbiausias ES šalių valiutinio bendradarbiavimo būdas. Europos monetarinė sistema (EMS) siekė 2 pagrindinių tikslų:
• • sukurti stabilią pinigų zoną,
• • paspartinti integracijos procesą.
Per visą savo gyvavimo laikotarpį, EMS gerokai sumažino infliaciją ES šalyse ir palaikė valiutos keitimo kurso stabilumą. Svarbiausi EMS komponentai:
1) 1) Europos piniginis vienetas – ekiu (ECU) ;
2) 2) Valiutų keitimo mechanizmas;
3) 3) Kreditavimo mechanizmas;
4) 4) Nukrypimo indikatorius;
5) 5) Europos valiutos kooperacijos fondas.
Pagrindinis vaidmuo teko piniginiam vienetui – ekiu. EKIU – tai ES valiutų krepšelis, kurį tam tikru santykiu sudarė visų ES šalių valiutos. Kiekvienos šalies dalis ekiu krepšelyje priklauso nuo šalies ekonominio pajėgumo ir periodiškai buvo peržiūrima. Buvo nustatytas pagrindinis kiekvienos valiutos kursas ekiu atžvilgiu. Todėl buvo galima skaičiuoti ir valiutos santykį – dvišalį ankstesnį kursą, kuriuo remiantis ir buvo nustatomas valiutų keitimo kursas. Ekiu vaidmuo nuolat didėjo, bet jis neatliko pinigų kaip mokėjimo priemonės vaidmens. Ekiu buvo vartojamas tik operacijose, nesusijusiose su grynais pinigais. Ekiu atliko tokias funkcijas:
1) 1) iš jo buvo formuojamas ES biudžetas;
2) 2) visi išorės muitai ir įvairios rinkliavos, renkamos ES buvo mokami ekiu;
3) 3) ekiu pagalba buvo nustatomos vieningos žemės ūkio produkcijos kainos;
4) 4) atidaromos piliečių sąskaitos banke;
5) 5) jis buvo naudojamas versle.
Tačiau jis nebuvo įteisinta mokėjimo priemonė ir necirkuliavo banknotų ar monetų pavidalu. Todėl ekiu kaip atsiskaitymo vienetas bei vertės matas buvo gana ribotas.
VALIUTŲ KEITIMO MECHANIZMAS – pirmiausia reiškia susitarimą dėl abipusių valiutų kurso. Šalys, dalyvaujančios šio mechanizmo sistemoje, nustatė procentines normas, kurios ribojo nacionalinės valiutos kurso svyravimus. Norma buvo 2,25% aukščiau ar žemiau centrinio kurso. Vėliau ši norma buvo padidinta iki 6%. 1993 m. valstybės narės nusprendė išplėsti nacionalinių valiutų svyravimo ribas nuo ± 2,25% iki ± 15%.
Nukrypimo indikatorius turėjo padėti atpažinti nuo vidutinio kurso nukrypusią valiutą. Toliau turėjo prasidėti intervencija į valiutų rinką ir koregavimo procesas. Tačiau šis sudėtingas mechanizmas iš esmės ir nepradėjo veikti.
KREDITO MECHANIZMAS – valiutų kurso operacijoms palaikyti reikėjo finansavimo, todėl į EMS veiklą buvo įtrauktas kredito teikimo mechanizmas. Dažniausiai kreditai buvo teikiami 3 formomis:
1) 1) labai trumpalaikis kreditavimas;
2) 2) trumpalaikė valiutinė pagalba;
3) 3) vidutinė finansinė parama.
Per visą gyvavimo laikotarpį EMS buvo labai veiksminga. Ji išmokė šalis, kuriose infliacija didžiausia, finansinės drausmės, padedančios išvengti devalvacijos. Be EMS, kaip vienos iš EPS pakopų, nebūtų galima sukurti valiutų sąjungos. Tačiau joje nebuvo institucijos, kuri galėtų priimti visas šalis įpareigojančius sprendimus. Todėl prasidėjus vieningos valiutos įvedimo procesui, EMS galimybės išseko.
Ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimo etapai
1988 m. valstybių ir vyriausybių vadovai dar kartą ėmėsi iniciatyvos sudaryti ekonominę ir pinigų sąjungą. 1989 m. buvo paskelbtas Ž. DELORO RAPORTAS, kuris numatė sąlygas ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti ir pasiūlė 3 etapų planą:

Pirmas EPS etapas (1990. 07. 01 iki 1994. 01. 01)
• • glaudesnė valstybių narių ekonominės ir pinigų pilitikos koordinacija;
• • visų šalių narių dalyvavimas EMS ir kapitalo judėjimo apribojimų Bendrijoje panaikinimas;
• • mažesnis valiutų keitimo kursų derinimas.
Antras etapas (1994. 01.01-1999. 01.01)
• • įkurti Europos valiutų institutą, kurio pagrindu būtų Europos centrinis bankas;
• • laipsniškas valstybių narių nacionalinių įgaliojimų perdavimas Bendrijos institucijoms;
• • fiksuotų valiutos keitimo kurso normų mažinimas.
Trečias etapas (1999.01.01 – 2002)
• • nustatyti tvirtą ir nekintamą valiutos keitimo kursą;
• • vietoje nacionalinių valiutų Bendrijoje įvesti vieną bendrą valiutą;
• • Ekonominės ir pinigų sąjungos pradžia 1999m. sausio mėn. 1d.

Pirmajame EPS kūrimo etape didžiausią įtaką Europos integraciniams procesams turėjo 3 tarpusavyje susiję įvykiai:
• • ES sutartis (pasirašyta 1992m.);
• • vieningos rinkos sukūrimas (1993m. sausio 1d.);
• • centrinio kurso ir valiutų svyravimo leistinų ribų EMS pakeitimas.

1992m. Mastrichte valstybės narės įsipareigojo įgyvendinti vieningą ekonominę ir pinigų politiką bei patvirtino ketinimą pereiti prie vieningos valiutos, t.y. ekiu. Mastrichto sutartyje taip pat buvo nustatyti pagrindiniai konvergencijos (susiliejimo) kriterijai, kuriuos privalo įvykdyti visos ES šalys, norinčios tapti ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) narėmis. Konvergencijos kriterijai:
• • griežtas kainų pastovumas – metinis vartojimo prekių kainų padidėjimas negali viršyti infliacijos vidurkio daugiau kaip 1,5% trijose stabiliausiose ES valstybėse. Toks kainų pastovumas turi būti ilgalaikis;
• • besąlygiška valstybės biudžeto disciplina – metinis biudžeto deficitas negali viršyti 3% šalies BVP arba turi sparčiai ir nuosekliai artėti prie jo;
• • visa valstybės skola negali viršyti 60% BVP arba turi būti sparčiai mažinama ir didele dalimi patenkinti šį reikalavimą;
• • kapitalo rinkos stabilumas – ilgalaikės palūkanų normos per paskutinius metus negali būti daugiau nei 2% didesnės už 3-jų ES valstybių, turinčių mažiausią infliacijos lygį, ilgalaikių palūkanų normų vidurkį;
• • šalių valiuta turi bent 2 metus iki vertinimo dalyvauti valiutų keitimo mechanizme ir per šį laikotarpį negali būti patyrusi didelių svyravimų ar būti devalvuota.

Antras EPS etapas prasidėjo 1994m. įkūrus Europos monetarinį institutą, kuris turėjo parengti sąlygas paskutiniam EPS etapui. Pasiruošimo sukurti EVS programa apima 3 pagrindines veiklos sritis:
1) 1) konvergencijos reikalavimų kontrolė;
2) 2) instituciniai teisiniai pakeitimai bankininkystėje
3) 3) Pinigų sąjungos kūrimo scenarijaus parengimas.

Konvergencijos reikalavimų vykdymas reiškė, kad šalys, kuriose infliacijos tempai ir valstybės skolos per didelės, turėjo priimti daugiametes programas, skirtas laiduoti nuolatinei konvergencijai, kuri reikalinga EVS įgyvendinimui. Buvo net apskaičiuota, kiek kasmet šalis gali skolintis. Be to, šiame etape kiekviena valstybė narė pradėjo procesą, kuriuo siekiama jos centrinio banko (CB) nepriklausomybės. Siekiant užtikrinti konvergencijos kriterijų laikymąsi, valstybės narės pasirašė Stabilumo paktą, kuris numatė net sankcijas už nesilaikymą.
ES valstybės, norinčios tapti EPS narėmis, dėjo labai daug pastangų, kad pagerintų konvergencijos rodiklius ir tai joms pavyko.

1998 m. gegužės mėn. ES valstybių ir vyriausybių konferencija paskelbė, kad 1999m. sausio 1d. EVS narėmis taps 11 šalių ir jose bus įvesta bendra valiuta. Tai buvo visos ES valstybės, išskyrus D.Britaniją, Graikiją, Daniją ir Švediją (Graikija kaip neatitinkanti keliamų konvergencijų kriterijų; D.Britaniją, Daniją ir Švediją pačios nusprendė kol kas dar nedalyvauti EPS). Neužilgo Graikija įvykdė visus reikalavimus ir kartu su kitomis 11 ES valstybių buvo priimta į EPS. Taip prasidėjo trečias etapas, kuris apima bendros valiutos įvedimą ir nacionalinių valiutų panaikinimą, Europos centrinių bankų veiklos pradžią, Ekonominės ir pinigų sąjungos plėtros ir stabilumo palaikymą. 1999 sausio 1d. laikoma Ekonominės ir pinigų sąjungos pradžia.
Instituciniai teisiniai pakitimai ES bankininkystėje

Vieningos valiutos įvedimas reikalavo žymių pakeitimų ES valstybių narių bankininkystėje. Todėl buvo sukurta Europos centrinių bankų sistema (ECBS), kurią sudaro naujos federalinio tipo institucijos – Europos centrinis bankas (ECB) ir 15 ES valstybių narių centriniai bankai, net ir tų, kurie neįeina į euro zoną. Europos CB sistemos pagrindinis tikslas – kainų stabilumas, o pagrindiniai uždaviniai:
1) 1) formuoti ir įgyvendinti euro zonos pinigų politiką,
2) 2) vykdyti užsienio valiutos keitimo operacijas,
3) 3) palaikyti ir valdyti oficialias užsienio valiutos atsargas.

Kadangi ECB apima ir veikia per centrinius nacionalinius bankus, Mastrichto sutartis reikalauja, kad prieš įstojimą į ECBS bankai nutrauktų ryšius su savo vyriausybėmis ir taptų ekonomiškai ir politiškai visiškai nepriklausomi.
Pinigų sąjungos kūrimo scenarijus
1995 m. gruodžio mėn. Madride Europos viršūnių taryba nutarė būsimuosius Europos pinigus pavadinti EURU. Buvo sudarytas ir vieningos valiutos įvedimo scenarijus (grafikas), numatantis 3 euro įvedimo etapus (fazes):

1 etapas – 1998 m.:
• • paskelbtos šalys, pinigų sąjungos dalyvės;
• • pradėti veiklą Europos CB;
• • baigti euro įvedimo paruošiamieji darbai.

2 etapas – 1999.01.01-2002.01.01:
• • nustatomi valiutų keitimo kursai;
• • įvedamas euras kaip EVS valiuta;
• • nacionalinės valiutos toliau funkcionuoja kaip euro išraiška;
• • prie euro pereina pinigų, kapitalo, tarpbankinė rinkos.

3 etapas – 2002.01.01 – 2002.07.01 vėliausiai:
• • euro banknotų ir monetų įvedimas;
• • nacionalinių banknotų ir monetų išėmimas iš apyvartos;
• • visų aktyvų perskaičiavimas į eurą.

Euras pradėjo funkcionuoti nuo 1999 sausio 1d. bankiniuose atsiskaitymuose (grynais pinigais dar nebuvo). Iki tol ES valstybėse funkcionavusį ekiu jis pakeitė santykiu 1:1. Nepriklausomai nuo investavimo vietos nuo 1999m. sausio 1d. investicijos ekiu automatiškai perskaičiuojamos taip pat eurais santykiu 1:1. Investavimo sąlygos ir terminai lieka tie patys. Iki 2001m. gruodžio 1d. kaip euro išraiška vis dar cirkuliuoja ir nacionaliniai euro zonos valstybių pinigai.
Euro banknotai ir monetos išleidžiami į apyvartą 2002m. sausio 1d. Banknotai – 5, 10, 20, 50, 100 ir 500 eurų nominalo. Kiekvienas banknotas yra skirtingos spalvos ir dydžio. Kuo didesnis nominalas, tuo didesnis banknotas. Visų euro zonos šalių banknotai vienodi. Banknotų averse atvaizduoti langai ir vartai simbolizuoja atvirumo dvasią, reverse vaizduojami tiltai simbolizuoja bendradarbiavimą ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Monetos – 1, 2, 5, 10, 20 bei 50 eurocentų ir 1 bei 2 eurų nominalo. Viena monetų pusė visose šalyse yra taip pat vienoda (joje yra vienas iš 3-jų ES kontūrų, apsuptų 12 žvaigždučių), o kita pusė – kiekvienos šalies savita. Nežiūrint to visos euromonetos galioja visoje euro zonoje.
Nuo 2002m. sausio 1d. nacionaliniai gryni pinigai vis dar cirkuliavo kartu su eurais, bet palaipsniui iki 2002m. kovo mėn. jie buvo išimti iš apyvartos. Nuo 2002m. kovo 1d. euras tapo vienintelė teisėta mokėjimo priemonė euro zonos valstybėse. Nacionaliniai pinigai naujais keičiami ir kelerius metus po to, kai pirmieji jau nebuvo teisėta atsiskaitymo priemonė.
Įgyvendinus Ekonominę ir pinigų sąjungą visoje euro zonoje, apimančioje 12 ES valstybių narių, įsigaliojo bendra valiuta ir bendra pinigų politika. Tai reiškia mažesnes sandorių sąnaudas euro zonoje, stabilesnę valiutą ir pinigų politiką, didesnę iždo drausmę, valiutų keitimo kursų rizikos pašalinimą, kapitalo ir pinigų rinkų likvidumo bei efektyvumo didėjimą.
Sėkmingas pinigų sąjungos įgyvendinimas gali ženklinti naują ekonominės integracijos tarp ES valstybių etapą ir savo ruožtu daryti įtaką tolesniam kitų politikos sričių, pvz., fiskalinės politikos, derinimui, tačiau integracijos raida sunkiai prognozuojama ir priklauso nuo įvairių politinių ir ekonominių aplinkybių. Kol kas galima kalbėti tik apie bendrą pinigų politiką ir kitų ekonomikos sričių koordinavimą. Tačiau tokios ekonominės politikos sritys kaip mokesčiai ir pajamų iš biudžeto skirstymas, sveikatos priežiūros politika ar socialinė šalpa lieka valstybių narių kompetencijoje.

Lietuvos narystė euro zonoje priklauso nuo jos atitikimo vadinamuosius konvergencijos kriterijus. Lietuva stodama į ES, įsipareigoja laikytis visų joje galiojančių taisyklių ir pritaria jos tikslams, vadinasi, ir dalyvavimui pinigų sąjungoje. Taigi turės atitikti ir konvergencijos kriterijus. Dabartiniu metu Lietuva pilnai atitinka visus šiuos kriterijus. Tačiau jos valiuta turi bent 2 metus iki stojimo į EPS dalyvauti valiutų keitimo mechanizme, o tai reiškia dviejų metų pereinamąjį laikotarpį. Lietuva prisijungė prie valiutų keitimo mechanizme 2004.06.28. Tiesa, tai nieko nekeis Lietuvos valiutų keitimo politikoje, kadangi litas jau dabar fiksuotu kursu yra susietas su euru. Taigi į EPS ji galės įstoti ne anksčiau 2006m.

9 tema. ES KONKURENCIJOS POLITIKA

ES konkurencijos politikos ypatumai

Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutarties pagrindinis tikslas buvo siekis sukurti bendrąją rinką (laisvą prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimą), todėl konkurencijos politika buvo ir lieka viena iš svarbiausių Europos Sąjungos politikos sričių. Europos Sąjungos konkurencijos politika yra siekiama konkretaus tikslo – apginti bei plėtoti veiksmingą konkurenciją bendroje rinkoje. Pagrindinės ES konkurencijos politiką formuojančios nuostatos yra išdėstytos Europos Bendrijos sutarties 81-90 straipsniuose. Konkretesnės bei smulkesnės taisyklės yra nustatytos Tarybos reglamente, kuris dar kitaip vadinamas Įmonių susiliejimo reglamentu. Europos Sąjungos konkurencijos politikoje daugiausiai dėmesio yra skiriama keturioms pagrindinėms veiksmų sritims:
• • Konkurenciją ribojančių susitarimų ir piknaudžiavimo dominuojančia padėtimi panaikinimui (pavyzdžiui: konkurentų susitarimas pasidalinti rinkomis ar tiekimo šaltiniais, pasinaudojimas dominuojančia padėtimi rinkoje apribojant gamybą vartotojų nenaudai).
• • Įmonių koncentracijos kontrolei (pavyzdžiui: kelių stambių grupių susijungimas rinkoje, kurio pasekmė – dominavimas rinkoje).
• • Monopolinių ekonomikos sektorių (pavyzdžiui: transporto ar energetikos) liberalizavimui.
• • Valstybės pagalbos kontrolei (pavyzdžiui: draudimas skirti valstybės dotaciją tik tam, kad nuostolinga įmonė ir toliau veiktų, nors atgaivinti ją jau neįmanoma).
ES konkurencijos politikos vykdymo įgaliojimai yra suteikti Europos Komisijai. Tam tikrais atvejais Europos Komisija savo įgaliojimais dalijasi su pačių valstybių narių konkurencijos tarnybomis bei teismais (81 ir 82 straipsniai), visais kitais atvejais tokie įgaliojimai yra išimtinai Europos Komisijos(įmonių koncentracijos kontrolė, bei valstybės pagalbos kontrolė) veiklos sritis. Kai tam tikra taisyklė yra taikoma visos Europos Sąjungos teritorijoje, tuomet Europos Komisija savo galiomis dalijasi t. y. tokia taisyklė turi imperatyvų poveikį tiek Komisijai, tiek valstybių narių teismams. Tuo tarpu įgaliojimai yra priskiriami išimtinai Komisijos kompetencijai tuomet, kai konkrečioje teisės akto normoje apie tai yra aiškiai pasakyta. Didelio masto koncentracijos kontrolė ES vykdoma remiantis ,,vienos stotelės“ principu. Šią kontrolę vykdyti yra pavesta Europos Komisijai. Valstybės pagalbos kontrolė buvo išimtinai suteikta Europos Komisijai, kadangi valstybės narės nusprendė, jog nustatyti, ar valstybių narių teikiama pagalba yra teisėta ar neteisėta, gali tik viršvalstybinė nepriklausoma institucija t. y. Europos Komisija.
Didžioji dauguma valstybių narių turi savo valstybinius įstatymus, kuriais kovoja prieš konkurencijos pažeidimus (piknaudžiavimu dominuojančia padėtimi, konkurenciją ribojančius susitarimus bei susijungimus). Nacionaliniuose teisės aktuose numatytas priemones kovai su konkurencijos pažeidimais valstybės narės gali taikyti, kol šie pažeidimai neišeina už nacionalinės rinkos ribų. Kuomet konkurencijos pažeidimai peržengia nacionalinės rinkos ribas, tuomet yra taikomi ES konkurencijos teisės aktai.
Europos Komisija vykdydama antimonopolinę veiklą turi galią ne tik uždrausti tam tikrą susitarimą ar priimti nutartį sustabdyti konkurenciją ribojančius veiksmus, bet ir skirti baudą įmonėms pažeidusioms ES konkurencijos teisės aktus. Baudų dydis yra apskaičiuojamas atsižvelgiant į pažeidimo dydį bei trukmę. Didžiausiais pažeidimais yra laikomi kainų karteliai bei realų monopolį turinčių įmonių piknaudžiavimas dominuojančia padėtimi. Baudos dydžiui įtakos turi ir sunkinančių (pavyzdžiui: antrą kartą ar daugiau kartų pasikartojantis tas past pažeidimas) bei lengvinančių (pavyzdžiui: pažeidimą padariusių ūkio subjektų bendradarbiavimas vykstant tyrimui) aplinkybių buvimas ar nebuvimas. Baudos dydis gali siekti net iki 10% įmonės pasaulinės apyvartos. Valstybės pagalbos srityje Europos Komisija turi teisę pareikalauti, kad neteisėtos pagalbos gavėjas sugrąžintų ją skyrusiai valstybės valdymo įstaigai. Valstybė narė privalo valstybėje nustatyta tvarka nedelsdama atsiimti suteiktą paramą. Europos Komisijos sprendimą galima apskųsti Pirmosios instancijos teismui arba Europos Teisingumo Teismui.

Konkurenciją ribojančių susitarimų panaikinimas

Kai kurie įmonių tarpusavio susitarimai kenkia konkurencijai. Vienas labiausiai žinomų pavyzdžių yra susitarimas dėl kainų, arba kitaip – kartelis, kuriuo ūkio subjektai kartu nustato kainų lygį, taip užkirsdami kelią vartotojams pasinaudoti tiekėjų konkurencija ir neleisdami pirkti prekių ar paslaugų konkurencinėmis kainomis. Dėl tokių susitarimų galutinis vartotojas yra priverstas mokėti didesnes rinkos kainas. Kitais susitarimais siekiama nustatyti kitas rinkos veikimo sąlygas: pavyzdžiui, pagal tokius susitarimus ūkio subjektai gali pasiskirstyti gamybos kvotomis, rinkos dalimis ar tiekimo šaltiniais. Šios rūšies susitarimai ES draudžiami, nes jais yra iškreipiama konkurencija bei padaroma žala įvairiems rinkos dalyviams.
Konkurenciją ribojantiems susitarimams yra skirtas Europos Bendrijos sutarties 81 straipsnis. Susitarimas savaime yra negaliojantis, jei jis turi šiuos požymius:
  susitarimas yra sudarytas tarp ,,ūkio subjektų” ar įmonių;
  dėl jo žymiai sumažėja konkurencija rinkoje.
Susitarimu gali būti nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos, ar kokios kitos prekybos sąlygos, taip pat gali būti ribojama gamyba, rinkos technikos raida ar investicijos bei pasidalijama rinkomis arba tiekimo šaltiniais. Taip pat nemažiau svarbu yra tai, kad susitarimu gali būti sudaromos nevienodos sąlygos nedalyvaujantiems susitarime ūkio subjektams, dėl to jie gali patekti į konkurencijos atžvilgiu nepalankią padėtį. Laikoma, jog susitarimas riboja konkurenciją, kuomet jį sudarius yra žymiai sutrukdoma įprasta pasiūlos ir paklausos sąveika.
Kita vertus, kai kurie susitarimai gali skatinti konkurenciją, nes pavyzdžiui jų sudarymas gali prisidėti prie technikos pažangos ar geresnio prekių platinimo. ES teisėje nustatyta, jog tokiems susitarimams, kurių galutinis poveikis rinkai yra naudingas, galima padaryti išimtį ir jų nedrausti. Susitarimams taikoma išimtis jei jie atitinka šiuos keturis reikalavimus:
  susitarimas turi padėti tobulinti gamybą arba prekių platinimą, arba skatinti ekonomikos pažangą;
  susitarimas turi sudaryti sąlygas tarpiniams arba galutiniams vartotojams sąžiningai dalytis gaunama nauda;
  konkurenciją būtina riboti, kad būtų galima įvykdyti pirmas dvi sąlygas;
  susitarimas neturi panaikinti konkurencijos didelei atitinkamų prekių ir paslaugų daliai.
ES teisėje nustatyta, jog išimtį galima padaryti atskiram įmonių tarpusavio susitarimui arba visai to paties pobūdžio susitarimų kategorijai (pavyzdžiui: prekių platinimo susitarimams). Šiuo metu padaryti išimtį konkurenciją ribojančiam susitarimui (pagal 81 straipsnį) gali tik Europos Komisija. Norėdami, kad atskiram ūkio subjektui būtų suteikta išimtis, ūkio subjektai privalo apie jį pranešti Europos Komisijai. Daugelis susitarimų, apie kuriuos pranešama, rimtų problemų konkurencijai nekelia.
Be sprendimų, kuriuos Komisija priima gavusi formalius ūkio subjektų pranešimus, ji taip pat gali atlikti tyrimus, gavusi konkurentų ar vartotojų skundus. Jei paaiškėja tam tikri antikonkurencinės praktikos faktai, Europos Komisija pati gali inicijuoti tyrimą.
Konkurenciją ribojantys susitarimai jau savaime yra negaliojantys. Komisija turi teisę juos uždrausti arba skirti baudas prasižengusioms įmonėms. Tam tikrais atvejais, kai kuriems konkurenciją ribojantiems susitarimams Europos Komisija gali padaryti išimtis. Be to ji gali pasinaudoti tyrimo galiomis, kurios jai suteikia teisę tikrinti įmonių patalpas ir ieškoti slaptų susitarimų įrodymų.

Piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi panaikinimas

Pelningai dirbančios įmonės siekia užkariauti rinkas bei užimti jose kuo stipresnes pozicijas. Dominuojanti padėtis pati savaime nėra blogas dalykas. Įmonė tai pasiekia savo pačios veiksmingu darbu. Tačiau jei įmonė naudojasi savo galiomis siekdama sunaikinti konkurentus, tai jau yra antikonkurencinė praktika bei piktnaudžiavimas savo padėtimi. Todėl piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi yra smerktinas dalykas. Įmonė laikoma turinti dominuojančią padėtį, jei jos ekonominės galios leidžia jei veikti rinkoje neatsižvelgiant į konkurentų ar tarpinių bei galutinių vartotojų reakciją. Tokiomis aplinkybėmis dominuojančią padėtį turinčiai įmonei gali kilti pagunda piktnaudžiauti savo padėtimi siekiant padidinti savo pajamas, sustiprinti įtaką rinkoje silpninant ar šalinant konkurentus bei neleidžiant naujiems dalyviams patekti į rinką. Ji gali griebtis nesąžiningų veiksmų kitų rinkos dalyvių atžvilgiu smarkiai užkeldama pirkimo ar pardavimo kainas arba suteikdama kai kuriems klientams diskriminacines privilegijas, kad galėtų kontroliuoti jų elgesį. Tokia praktika kenkia konkurencijai. Europos Komisija gali imtis prieš ją veiksmų ir nusižengusius smarkiai bausti.
Europos Bendrijos 82 straipsnis draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Šis straipsnis yra taikomas šiomis aplinkybėmis:
  Įmonė turi dominuojančią padėtį. Vertindama įmonės ekonominę galią, Komisija atsižvelgia į tai, kokią rinkos dalį ji turi, taip pat į kitus veiksnius, pavyzdžiui, ar yra stiprių konkurentų, ar įmonė turi savo platinimo tinklą, ar turi palankesnias galimybes gauti žaliavų ir t. t. Visi šie veiksniai padeda įmonei išvengti įprastos konkurencijos.
  Įmonė dominuoja bendrojoje rinkoje arba jos žymioje dalyje.
  Įmonė piktnaudžiauja savo padėtimi: galbūt ji vartotojams nustato per dideles kainas, o galbūt per mažas, kad iš rinkos išstumtų silpnesnius konkurentus ar naujus dalyvius, o galbūt kai kuriems savo klientams teikia diskriminacinį pranašumą, pavyzdžiui, daro nuolaidas už ištikimybę, jei jie sutinka laikytis jos pardavimo politikos.
Piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi netaikomos jokios išimtys. Komisija gali priimti sprendimą uždrausti piktnaudžiavimą bei nubausti prasižengusią įmonę pinigine bauda. (82 straipsnis)

Įmonių koncentracijos kontrolė

Kuomet koncentracija vyksta bendrovių susijungimo, įsigijomo ar bendros įmonės įkūrimo būdu, paprastai tai turi teigiamą poveikį rinkoms. Įmonių veiklos sujungimas sąlygoja sinergiją daugelyje sričių, tokių kaip naujų gaminių tyrimai bei plėtra, o kartais padeda įgyvendinti restruktūrizavimo priemones, kurios naujoje įmonėje sumažina gamybos ir platinimo sąnaudas. Dėl to įmonės gali našiau funkcionuoti rinkoje. Konkurencija didėja, dėl to galutinis vartotojas gali pasirinkti geresnės kokybės prekes mažesnėmis kainomis.
Vykstant prekybos globalizacijai bei toliau plėtojantis bendrajai rinkai, įmonės neišvengiamai turi jungtis ir pasiekti tokį dydį, kuris leistų joms išlikti konkurencingoms nuolatos augančiose rinkose. Pastaraisiais metais įmonių koncentracija ES ypač suaktyvėjo. Siekdama užbėgti už akių galimam piktnaudžiavimui, EB sutartis draudžia tokią koncentraciją, kuri sukuria ar sustiprina dominuojančią padėtį. Įmonės padėtis yra dominuojanti, kai toji įmonė gali veikti rinkoje neatsižvelgdama į savo konkurentų, tiekėjų ar vartotojų reakciją. Tokia įmonė, pavyzdžiui, gali nustatyti didesnes kainas nei jos konkurentai nebijodama prarasti pelno. Atsiradus tokiai dominuojančiai struktūrai, dėl kurios pakyla kainos, sumažėja prekių pasirinkimo galimybės ir beveik išnyksta naujovės, nukenčia visi rinkos dalyviai, ypač vartotojai. Štai dėl to ES yra sukurta Bendrijos lygio svarbos susijungimams taikoma išankstinio tyrimo sistema, jog prireikus planuojamą susijungimą būtų galima uždrausti. Tokios sistemos yra sukurtos ir valstybėse narėse nacionalinio lygio svarbos susijungimams tirti.
Nuo 1999m. įmonių koncentracija ES yra reglamentuojama Susijungimų reglamentu. Reglamentas remiasi šiais principais:
  Europos Komisijai priklauso išimtinė teisė tirti Bendrijos lygio svarbos susijungimus. Tokiu būdu yra nustatomas įmonių koncentracijos kontrolės vykdymas ,,vieno sustojimo“ principu, taip palengvinant administracines procedūras bei užtikrinant, kad visoms įmonėms bus taikomos vienodos taisyklės. Nustatant, ar sandoris yra Bendrijos lygio svarbos susijungimas ar įsigijimas, taikomos tam tikros sandoryje dalyvaujančių įmonių apyvartos ribos, tarp kurių svarbiausios yra apyvartos pasaulinėje rinkoje riba (5000 milijonų eurų) bei apyvartos Bendrijoje riba (250 milijonų eurų). Esant mažesnei apyvartai, įmonių koncentracijos kontrolę vykdo valstybių narių institucijos pagal savo įstatymus.
  Apie Bendrijos lygio svarbos susijungimus bei įsigijimus būtina pranešti Komisijai ir prieš įvykstant susijungimui ar įsigijimui būtina gauti jos sutikimą.
  Per pirmą pradinio tyrimo mėnesį Komisija nusprendžia arba pritarti sandoriui, arba, jei mano, kad, įvykus sandoriui, gali būti sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis, pradėti keturių mėnesių tyrimo procedūrą.
  Baigusi tokią procedūrą Komisija gali leisti vykdyti susijungimą su tam tikromis sąlygomis arba be jokių sąlygų, arba gali susijungimą uždrausti. Kartu su pritarimu pateikiamos ,,sąlygos“ – dažniausiai jose reikalaujama parduoti konkurentams tam tikrą turtą, akcijas, patentus ir t. t.
  Didesnei daugumai praneštų susijungimų (daugiau nei 90 proc.) pritariama po pirmą mėnesį atlikto tyrimo. Rinkoje, kur vyksta integracijos procesas, dominuojančią padėtį sukuriantys ar stiprinantys susijungimai pasitaiko retai.
  Daugumai atvejų, kuriems pritaikoma keturių mėnesių tyrimo procedūra, pritariama su tam tikromis sąlygomis. Tai reiškia, kad Komisija pritaria susijungimui, jei bendrovės įsipareigoja atsisakyti tam tikro turto, kad po susijungimo būtų atkurta veiksminga konkurencija. Tokius įsipareigojimus Komisija labai atidžiai išnagrinėja. Kai kuriais atvejais susijungimas uždraudžiamas ne tik dėl to, kad jis sukurtų ar sustiprintų dominuojančią padėtį, bet ir dėl to, kad Komisijos iškeltiems susirūpinimą dėl konkurencijos keliantiems klausimams įmonės nesugeba pasiūlyti tinkamo sprendimo.

Monopolinių ekonomikos sektorių liberalizavimas

Valstybės ES narės valstybinėms ar privačioms įmonėms gali suteikti specialias (monopolines) teises teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas tokiuose sektoriuose kaip geležinkelių transportas, elektros gamyba bei paskirstymas ir pan. Specialiosios teisės paprastai atitinka tokiai įmonei patikėtą atsakomybę, siejamą su viešosios paslaugos teikimu. Tačiau specialiosios teisės negali peržengti būtinų tokios paslaugos ribų. Priešingu atveju ES teisės atžvilgiu jos sukurtų konkurenciją ribojančią padėtį.
Jei įmonėms patikėto monopolio negalima pateisinti bendra ekonomine svarba, toks monopolis dažniausiai sąlygoja aukštesnes paslaugos kainas, prastesnę paslaugos kokybę bei atsilikimą naujovių ir investicijų srityse. Todėl Europos Komisija laikosi tos nuomonės, jog vadovaujantis Sutarties taisyklėmis monopolinėse pramonės šakose būtina sukurti konkurenciją, kad būtų galima pagerinti paslaugų kokybę bei sumažinti kainas.
Gana dažnai tokios monopolijos yra tinklinės infrastruktūros pramonės sektoriuose – tai transportas, energetika bei telekomunikacijos. Šiuose sektoriuose būtina atskirti infrastruktūrą bei per tokią infrastruktūrą teikiamas paslaugas. Investicijų dydis bei ekonominis našumas yra tos priežastys, dėl kurių sukurti antrą konkuruojančią infrastruktūrą yra sunku. Tačiau galima teikiamoms paslaugoms sudaryti konkurencines sąlygas. Todėl Komisija ir sukūrė infrastruktūros bei komercinės veiklos atskyrimo koncepsiją. Infrastruktūra tapo tik konkurencijos priemone. Nors išimtinė nuosavybės teisė infrastruktūroje (pvz: telefono ar elektros tinklų nuosavybės teisė) yra išlaikoma, tačiau monopolininkai savo tinklais privalo leisti naudotis ir trečiosioms šalims, norinčioms su jais konkuruoti bei siūlyti jų tinklais teikiamas paslaugas. Tai ir yra pagrindinis principas, kuriuo remiasi ES liberalizavimo direktyvos.
Dažniausiai tokių sektorių atvėrimas konkurencijai turi teigiamą poveikį ir tarpiniams vartotojams, nes padeda gerinti ekonomikos konkurencingumą, ir galutiniams vartotojams, kurie tokiomis sąlygomis už mažesnę kainą gauna geresnes paslaugas.
Europos Komisija turi įvairių priemonių monopolinių rinkų atvėrimo principui taikyti:
  Komisija tikrina, ar valstybės narės, suteikdamos specialias ir išimtines teises, laikosi ES konkurencijos taisyklių. Ji ypač budriai stengiasi užtikrinti, kad valstybės valdymo institucijos, nustatydamos įmonėms patikėtų bendros ekonominės svarbos paslaugų teikimo sąlygas, neperžengtų tų paslaugų teikimo būtinų ribų.
  Komisija taip pat gali inicijuoti rinkų atvėrimą. Atsižvelgdama į aplinkybes, ji gali pati priimti Europos liberalizavimo direktyvą arba pasiūlyti, kad tokią direktyvą priimtų Taryba ar Europos Parlamentas. Direktyva – tai ES teisės aktas, nustatantis, bendrą visų valstybių narių siektiną tikslą, kurį kiekviena valstybė narė perkelia į savo įstatymus ir jo siekia. Tokiu būdu ES inicijavo telekomunikacijų, transporto, pašto, dujų bei elektros rinkų atvėrimą. Komisija taip pat tikrina, ar valstybės narės tikrai pasiekia tokius tikslus.
  Komisija tikrina, ar įmonės, kurioms buvo suteiktos specialiosios arba išimtinės teisės laikosi ES konkurencijos taisyklių. Kai tikrinamai įmonei valstybė yra patikėjusi teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą, Komisija privalo atsižvelgti į tokiai įmonei skirtą ypatingą uždavinį. Konkurencijos taisyklės neturi sutrukdyti įmonei atlikti tokį uždavinį.

Valstybės pagalbos kontrolė

Europos Bendrijos sutartis draudžia valstybės pagalbą, kuri iškraipo konkurenciją ES viduje. Suteikdama vienoms įmonėms ar prekėms palankesnes sąlygas, kurių nesuteikia kitoms įmonėms ar prekėms, valstybė rimtai sutrikdo įprastinę konkurencijos jėgų pusiausvyrą. Tačiau tam tikrais atvejais Europos Komisija taiko išimtis, leidžiamas pagal EB sutartį. Komisija atsižvelgia į pagalbos schemos visai ES teikiamą naudą ir pritaria valstybės pagalbai, kai ją galima pateisinti, pavyzdžiui, regioninės plėtros, bendrųjų interesų politikos skatinimo, aplinkos apsaugos, mokslinių tyrimų, plėtros bei inovacijų, mokymo ir pan. tikslais. Valstybės valdymo institucijų ir savivaldybių pagalba dažniausiai skiriama ūkio subjektui, ekonominei veiklai ar regionui siekiant paskatinti jų plėtrą ar palengvinti iškilusius sunkumus.
Nors iš pirmo žvilgsnio, ypač pagalbos gavėjo požiūriu, valstybės pagalba gali pasirodyti naudinga, tačiau labai dažnai ji nepadeda atkurti konkurencingumo, o tik atitolina neišvengiamą restruktūrizavimą. Europos konkurencingumui yra žinoma ir priimtinų pagalbos formų, kurios prisideda prie didelius sunkumus patiriančių regionų plėtros, padeda pagerinti sunkią ekonomikos padėtį, kurioje nors valstybėje narėje, skatina tam tikrą visoms valstybės narėms rūpimą veiklą ar praktiką arba siekia naudingų socialinių tikslų.
Europos Komisijos vykdoma valstybės pagalbos kontrolė daro nemažą įtaką kasdieniniam gyvenimui bei duoda trejopą naudą:
1) 1) Pagalbos schemos taikomos tik tokiais atvejais, kai tikrai būtina, todėl išvengiama valstybės lėšų švaistymo.
2) 2) Užbėgant už akių konkurencijos ES viduje iškraipymams, kurie būtų žalingi bendrąjai rinkai, ES skatinamas ekonomikos augimas bei užimtumas.
3) 3) Leidžiant tik tas pagalbos schemas, kurios paremtos tikrai bendrais interesais, tokiais kaip atsilikusių regionų plėtra, mažų įmonių skatinimas, moksliniai tyrimai, plėtra ir inovacijos bei mokymas, pagalba laikinus sunkumus patiriančioms įmonėms, kurios gavusios pakankamą ir tinkamai kontroliuojamą pagalbą, vėl gali tapti klestėjimo ir užimtumo šaltiniais bei visavertėmis bendrosios rinkos dalyvėmis, valstybės pagalba prisideda prie gyvenimo lygio augimo ir gyvenimo kokybės gerinimo.
EB sutartyje valstybės pagalbos kontrolei yra skirtas 87 straipsnis, kuris draudžia valstybėms narėms iš valstybės išteklių teikti pagalbą tokia forma, kuri iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją, nes tam tikroms įmonėms, arba tam tikrų prekių gamybai yra sukuriamos geresnės sąlygos. Valstybės pagalba gali būti teikiama įvairiomis formomis: dotacijomis, sumažintomis palūkanomis bei mokesčių lengvatomis. Pagalba taip pat gali būti teikiama duodant valstybės garantiją ar net skiriant lengvatinėmis sąlygomis prekių bei paslaugų.
87 EB sutarties straipsnyje yra numatytos tokios leidžiamos pagalbos formos:
  socialinio pobūdžio pagalba individualiems vartotojams;
  pagalba gaivalinių nelaimių ar ypatingų įvykių padarytai žalai atitaisyti;
  pagalba, skirta:
– regionų, kurie pagal Europos Bendrijos kriterijus yra laikomi ypač atsilikusiais, ekonominei plėtrai skatinti,
– bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti, arba kurios nors valstybės narės dideliems ekonomikos sutrikimams atitaisyti,
– tam tikros ekonominės veiklos ar tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti,
– kultūrai remti ir paveldui išsaugoti, jei pastaraisiais dviem atvejais tokia pagalba nepaveikia ES prekybos sąlygų ir konkurencijos taip, kad prieštarautų bendriems interesams.
Europos Komisija yra priėmusi keletą dokumentų, kuriuose yra aiškinama valstybės pagalbos politika. Tie dokumentai yra vadinami gairėmis arba schemomis. Juose išdėstytos nuostatos yra taikomos regionams, kuriuose nepakankamai plėtojama ekonomika, moksliniai tyrimai, plėtra ir inovacijos, užimtumas ir mokymas, mažos ir vidutinės įmonės, aplinkos apsauga ir sunkumus patiriančių įmonių gelbėjimas bei restruktūrizavimas. Komisija paprastai palankiai žiūri į tokias schemas, jei jos neiškraipo konkurencijos taip, kad imtų kenkti bendriesiems interesams. Europos Komisijai priklauso ir išimtinė pareiga vertinti valstybės pagalbos schemas, nes tik nepriklausoma institucija gali įvertinti žalą, kurią bendrosios rinkos funkcionavimui daro valstybės pagalba, teikiama kurioje nors valstybėje narėje. Komisija taip pat privalo įvertinti naujas valstybių narių planuojamas pagalbos schemas, apie kurias jos turi pranešti Komisijai iš anksto. Komisija nusprendžia: pritarti joms ar ne. Komisija taip pat tiria valstybių narių neteisėtai vykdomas pagalbos schemas, apie kurias nėra pranešta iš anksto ir kurios nėra sulaukusios pritarimo. Dažnai apie tokias schemas Komisija sužino iš ūkio subjektų skundų. Neteisėtos pagalbos schemos yra uždraudžiamos, o iš prasižengusios valstybės narės gali būti pareikalauta atsiimti išmokėtas sumas. Neteisėtos pagalbos gavėjas turi ją grąžinti.

10 tema. ES BENDROJI POLITIKA

Jau iš pat pradžių Europos Bendrija buvo atsakinga už visų savo valstybių narių bendrą politiką žemės ūkio, žuvininkystės ir tarptautinės prekybos su kitomis pasaulio šalimis srityse. Šios politikos tikslas – sukurti bendrąją rinką, kuri užtikrintų laisvą prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimą visoje Europos Bendrijoje.
Ilgainiui Europos lygiu imta spręsti vis naujus klausimus. Konkrečiose ekonomikos srityse Bendrija vykdo įvairias funkcijas:
1) tiesiogiai vadovauja atskiram sektoriui;
2) koordinuoja nacionalinę politiką ar skatina valstybių narių bendradarbiavimą, inicijuoja bandomąsias programas, kurios sudaro sąlygas kiekvienai valstybei narei pasidalinti savo patirtimi su kitomis Europos valstybėmis (pasikeitimas studentais pagal Erasmus, ar pareigūnais pagal Karolus programą).
ES jau įgyvendinti tokie integracijos projektai kaip:
• • muitų unija;
• • bendroji rinka;
• • ekonominė ir pinigų sąjunga.
Vykdoma: bendroji žemės ūkio, transporto ir infrastruktūros, aplinkos apsaugos, struktūrinė, konkurencijos, prekybos, vartotojų apsaugos, pramonės, ES pilietybės ir socialinė bei kt. politikos. Bendradarbiaujama ES užsienio ir saugumo, teisėsaugos ir vidaus reikalų, kultūros ir švietimo srityse.

Bendroji žemės ūkio politika

Tai nuosekliai išplėtota perskirstomojo pobūdžio EB politika, kurios svarbiausia paskirtis – iš Bendrijos biužeto subsidijuoti žemės ūkio sektorių. Žemės ūkį reguliuoja didžiausia ES teisės aktų dalis, jam skiriama ir didžioji visų ES biudžeto išlaidų dalis. ES žemės ūkio politika remiasi trim pagrindiniais principais:
• rinkos vienybe, kuri reiškia visišką prekybos laisvę ir muitų tarifų panaikinimą ES viduje bei bendrų išorinių muitų tarifų, bendrų kainų ir bendrų konkurencijos taisyklių nustatymą;
• Bendrijos pirmenybe, kuri suteikia ES žemės ūkio produktams pirmenybę importinių gaminių atžvilgiu ir saugo bendrą ES rinką nuo kainų šuolio pasaulio rinkose;
• bendra finansine atsakomybe (finansiniu solidarumu). ES valstybės kartu dengia bendros žemės ūkio politikos kaštus; bendros žemės ūkio politikos pasekoje numatomos gauti pajamos ir reikalingos išlaidos tiesiogiai parodomos ES biudžete.

Finansinės lėšos kaupiamos ir skirstomos per Žemės ūkio reguliavimo (valdymo) ir garantijų fondą, kurį sudaro dvi autonomiškos dalys: reguliavimo (valdymo) dalis – finansuoja struktūrines priemones ir garantijų dalis – finansuoja (dotuoja) garantuotas kainas, apmoka supirkimo agentūrų pirkimus, dengia saugojimo kaštus, finansuoja tiesiogines subsidijas, subsidijas produktų marketingui, eksporto rėmimą (dengia skirtumą tarp Bendrijos kainų ir kainų pasaulinėje rinkoje).

Bendroji transporto ir infrastruktūros politika
Tai viena iš trijų Europos Bendrijos bendrosios politikos sričių, numatytų Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartyje. Tikslas – plėtoti transeuropinius transporto, energetikos ir telekomunikacijų tinklus. Daug dėmesio skiriama ir aplinkos apsaugai nuo transporto taršos. Siekiama kurti vieningą be biurokratinių kliūčių ir apribojimų visų transporto paslaugų rūšių rinką. Skatinama laisvoji konkurenciją padeda firmoms tobulinti gebėjimus, konkuruoti, didinti efektyvumą, vežimų saugumą, patikimumą. 1996 m. ES iniciatyva pradėta vykdyti daugiašalė programa TINA. Jos tikslas – nustatyti VRE valstybių transporto infrastruktūros plėtros poreikius, identifikuoti bendrų interesų projektus, kurie, vykstant integracijai, įgalintų sudaryti bendrą daugiašakį transporto tinklą tarp ES ir šalių kandidačių.

Bendra aplinkos apsaugos politika
XXa. 9 dešimtmetyje politinių ir ekonominių sąlygų pasikeitimas skatino praturtėjusią Europą labiau suvokti ekologinius ekonominio augimo kaštus. Įvyko globalinis atšilimas. Ekologinės nelaimės (jūrų užterštumas, rūgštūs lietūs, radioaktyvios dulkės dėl Černobylio ir t.t.) parodė, kad jos nepripažįsta nacionalinių sienų ir kad Europa turi bendrą interesą – užkirsti kelią joms ir jas tramdyti. Daugelį šių problemų galima išspręsti tik bendromis tarptautinėmis priemonėmis. Todėl 1973m. buvo priimta pirmoji bendrijos aplinkos apsaugos programa. Vėliau sekė kitos programos, iškėlusios vis naujus tikslus ir naujas priemones. Paskutinė programa buvo priimta 2000m. „Aplinka 2010: mūsų ateitis – mūsų pasirinkimas.“ Šiame dokumente numatyti būdai, kaip išsaugoti harmoningą aplinką. Išskirtinis dėmesys sutelktas į 4 bendrąsias aplinkosaugos kryptis:
1) 1) klimato kaitos stabdymas;
2) 2) gamtos ir gyvybės rūšių įvairovės išsaugojimą;
3) 3) aplinkos ir žmonių sveikatos tausojimas;
4) 4) gamtinių išteklių saugojimas ir atliekų tvarkymas.
ES prioritetą teikia:
• • atliekų tvarkymui;
• • vandens apsaugai;
• • oro apsaugai;
• • pavojingų cheminių medžiagų valdymui.
Aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti ES šalyse skirtas Sanglaudos fondas. 2000 – 2006m. numatyta skirti 18 mljd. eurų. Šiuo fondu gali naudotis šalys narės, kurių bendrasis vidaus produktas yra mažesnis 90% ES vidurkio. Tai Ispanija, Portugalija, Graikija ir Airija ir nuo 2004m. gegužės 1d. visos naujos ES narės. Kai kuriuos aplinkosaugos projektus finansuoja Struktūriniai fondai. Norint padėti šalims kandidatėms geriau pasirengti narystei ES aplinkosaugos ir transporto srityse, 1999m. buvo įkurtas ISPA fondas.

Bendroji prekybos politika
Ši politika jau buvo numatyta EEB steigimo sutartyje. Bendroji prekybos politika (BPP) – tai taisyklių rinkinis, reglamentuojantis Europos Bendrijos prekybos su trečiomis šalimis rėžimą. Bendroji prekybos politika apima Europos bendrijos vidaus teisės normas ir dvišalius ar daugiašalius susitarimus su trečiomis šalimis. EB vidaus teisės normos, susijusios su BPP, paprastai skirstomos į bendrąjį muitų tarifą ir kitas priemones – eksporto ir importo taisykles taip pat prekybos apsaugos priemones, kitaip sakant, tarifines ir netarifines prekybos apsaugos priemones. Už prekybos politiką atsako ES institucijos, t.y. santykiuose su trečiomis šalimis apsaugos priemonės taikomos ES lygiu.

Vartotojų apsaugos politika
Tai priemonės, susijusios su vartotojų atstovavimu, produktų sauga, klaidinančia reklama, teisingos informacijos teikimu vartotojams ir pan. Ši politika nebuvo įtraukta į EEB steigimo sutartį. Dėmesys vartotojų apsaugai padidėjo pradėjus kurti vieningos rinkos programą. Vartotojų apsaugos politika ES siekė garantuoti aukšto lygio vartotojų apsaugą harmonizuodama vartotojų apsaugos įstatymus. Ypač daug dėmesio skiriama maisto produktams, kosmetikos ir higienos prekėms, namų apyvokos reikmenims, kitoms plataus vartojimo prekėms ir paslaugoms. Taikomos priemonės yra susijusios su prekių ir paslaugų kokybe, produktų reklama ir marketingu, garantijomis ir garantiniu aptarnavimu, vartotojų švietimu ir mokymu.

Pramonės politika
Bendrijos pramonės politikos raidą galima skirstyti į keletą laikotarpiu. EEB steigimo sutartyje pramonės politika neminima. Sutartyje pagrindinis vaidmuo buvo skirtas konkurencijos politikai, kuri turėjo užtikrinti konkurencinių sąlygų bendroje rinkoje sudarymą. Pirmaisiais EB egzistavimo dešimtmečiais pramonės politika bendrijos lygiu nebuvo vykdoma ir priklausė valstybių narių kompetencijai. Tik prasidėjus ekonominei krizei XXa. 8 dešimtmečio pradžioje, Europos Komisija ėmėsi specifinių pramonės politikos priemonių, kuriomis siekė padėti valstybėms narėms išsaugoti pagrindines nacionalines įmones. Buvo siekiama sušvelninti smukimą anglių, chemijos, plieno, laivų gamybos šakose ir finansuoti bendrus tyrimus bei vystymąsi, skatinti aukšto lygio technologijos šakų plėtrą. ES sutartis formaliai suteikė teisę Bendrijos lygiu papildyti valstybių narių taikomas pramonės politikos priemones. EB steigimo sutartyje teigiama, jog Bendrija ir valstybės narės rūpinasi, kad Bendrijos pramonės konkurencingumui būtų sudarytos reikalingos sąlygos. Šiuo tikslu numatyta pagreitinti pramonės prisitaikymą prie struktūrinių pokyčių, kurti aplinką palankia įmonių iniciatyvai, plėtrai ir bendradarbiavimui Bendrijoje, skatinti geriau panaudoti pramonės potencialą inovacijų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros srityse. Komisija pabrėžė informacinės visuomenės ir transeuropinės infrastruktūros vystymo svarbą Europos įmonių konkurencingumui, paramą moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai. Pastaraisiais metais Bendrijoje pastebimai sustiprėjo liberalios ekonominės politikos tendencijos (vyriausybė neturėtų kištis į pramonės palaikymą). Bendrijoje vyrauja įsitikinimas, kad aktyvi pramonės politika nepasitvirtino ir prioritetas turėtų būti teikiamas konkurencijai ir rinkai, vengiant tiesioginio vyriausybės įsikišimo.

Švietimo politika
ES švietimo politikos formavimas ir vykdymas priklauso valstybių narių kompetencijai. EB steigimo sutartyje teigiama, kad „.Bendrija prie švietimo lygio kilimo prisideda skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir, prireikus, paremdama jų veiksmus bei imdamasi papildomų veiksmų, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą ir gerbdama jų kultūrą bei kalbų įvairovę.“ EB švietimo politikos tikslai apsiriboja keitimusi specialistais, studentais, informacija ir patirtimi, taip pat švietimo institucijų bendradarbiavimu. Komisijos paskirtis – tik teikti rekomendacijas. Nuo XXa. 9 dešimt. EB veikia universiteto studentų pasikeitimo programa ERASMUS, taip pat programa LINGUA, veikia SOCRATES programa skirta inovacijų skatinimui ir švietimo kokybės gerinimui, LEONARDO DA VINČI programa skirta profesinio išsilavinimo ir kalbų mokėjimo lygiui kelti.

Kultūros politika
Tai priemonės, kuriomis ES-oje skatinami Europos kultūriniai projektai. Viena iš pirmųjų priemonių šioje srityje buvo 1985m. Europos Viršūnių Tarybos patvirtintas vieno italo politiko pranešimas „Piliečių Europa“, kuriame rengiamasi imtis veiksmų kultūros ir komunikacijų srityse. Svarbiu žingsnių, suteikiant Bendrijai kompetenciją kultūros srityje, tapo Mastrichto sutartimi įvestas EB steigimo sutarties papildymas, kuris suteikė Bendrijai teisę skatinti valstybes nares bendradarbiauti ir, prireikus, papildyti jų veiksmus kai kuriose srityse. Tokios sritys apėmė žinių apie Europos tautų kultūrą ir istoriją platinimą, reikšmingo kultūros paveldo išsaugojimą ir apsaugą, nekomercinius kultūros mainus, meninę bei literatūrinę kūrybą ir audiovizualinę sritį. Sutartyje pripažįstama, kad pagrindinė atsakomybė šioje srityje tenka valstybėms narėms, tuo tarpu EB tik skatina bendradarbiavimą tarp valstybių ir papildo jį. Netrukus Komisija inicijavo keletą programų RAPHAEL (remiančią Europos kultūros paminklų išlaikymą ir apsaugą), CALEIDOSCOPE, MEDIA 2 ir kai kurias kitas.

11 tema. ES REGIONINĖ POLITIKA IR STRUKTŪRINIAI FONDAI

Regioniniai skirtumai ir regioninės politikos būtinumas
Europos ekonominį žemėlapį formavo gamta, klimatas, vandens keliai, miestų išsidėstymas ir kiti veiksniai. Įvairiuose regionuose šie veiksniai išsidėstę skirtingai. Dėl gamtinių, ekonominių ir socialinių skirtumų atskiri Europos regionai turi ir nevienodas plėtojimosi galimybes. Dėl nevienodo gamybos veiksnių mobilumo ir „pradinių“ ekonominės veiklos sąlygų, rinkos jėgos negali išlyginti regioninio išsivystymo netolygumų. Europoje ypač nejudri darbo jėga. Jos mobilumą kausto kalbiniai ir kultūriniai skirtumai tiek tarp atskirų regionų, tiek tarp atskirų valstybių. Todėl žmonės nejuda paskui darbo vietas. Tarp atskirų regionų atsiranda dideli nedarbo lygio ir pajamų skirtumai. Kad Europos integracija vyktų sklandžiai ES iškėlė uždavinį papildyti šalies įgyvendinamas priemones finansine parama per ES Struktūrinius fondus ir specialias programas. Taigi ekonominiai ir socialiniai skirtumai pareikalavo vykdyti bendrą ES regioninę politiką.
Regioninė politika suprantama kaip politika, kurios tikslas sumažinti ES regionų ekonominio ir socialinio vystymosi skirtumus. Pagrindiniai ES regioninės politikos tikslai:
1. 1. nuosekliai mažinti regionų socialinius ir ekonominius skirtumus;
2. 2. skatinti stabilią ir subalansuotą visos ES plėtrą.

Iš esmės regioninė politika glaudžiai siejasi su ES struktūrine politika, nes struktūrinių fondų tikslas yra finansinėmis priemonėmis mažinti valstybių socialinius ir ekonominius skirtumus. Regioninė politika negalėtų būti vykdoma be struktūrinių fondų lėšų ir atvirkščiai, struktūriniai fondai neturėtų prasmės jei nebūtų apibrėžta ir vykdoma regioninė politika.Dažnai šios dvi politikos yra tapatinamos ir netgi dažnai minima, kad struktūrinė politika apima regioninę politiką.

Regioninė politika gali būti suprantama tiek viršnacionaliniu aspektu, kuomet valstybės įsijungia į didelius regionus (imant Lietuvos atvejį, tai ji viršnacionaliniu lygiu yra vienas ES regionų), tiek regionine politika šalies viduje. Viršnacionaliniai regionai apima grupes šalių, kurios paaukoja savo ekonominį savarankiškumą. Jungimasis į šiuos regioninius aljansus yra naudingas tuo, kad pavienių valstybių veikimas nėra toks stiprus, o valstybių susijungimas atveria didesnes rinkas. Tačiau savaime suprantama, visų regionų vienodas vystymasis yra sunkiai pasiekiamas. Todėl šešios valstybės EB steigėjos (Vokietija, Prancūzija, Belgija, Italija, Nyderlandai, Liuksemburgas), EB steigimo (Romos) sutartyje įtvirtino savo siekį sustiprinti savo šalių ekonominį vientisumą ir užtikrinti darnią tų šalių plėtrą, mažinant įvairių regionų skirtumus ir atsilikimą. Tai galima sakyti buvo pagrindinė regioninės politikos užuomazga.
Tačiau tuo metu ekonominio išsivystymo skirtumai tarp atskirų valstybių steigėjų buvo nedideli, be to sutartyje atsispindėjo įsitikinimas, kad tuos skirtumus galės išlyginti rinkos jėgos, kai tik bus sukurta bendroji rinka. Ir tik nusprendus sukurti bendrąją žemės ūkio politiką, atsirado tam tikri regioninės politikos elementai, paremti lėšų paskirstymu. Regioninės politikos plėtrą paskatino Bendrijos išplėtimas. Pirmojo išsiplėtimo pasekmės regioninės politikos formavimuisi dar buvo gana ribotas. Esminiai pokyčiai įvyko po Graikijos, o vėliau Ispanijos ir Portugalijos įsijungimo į Bendriją. Šios valstybės buvo gerokai ekonomiškai atsilikusios lyginant su kitomis valstybėmis narėmis. BVP skirtumas tarp ES vidurkio ir kai kurių regionų sudarė net 3,5 karto, o nedarbo – iki 7 kartų. Tad jiems buvo numatyta suteikti ypatingą pagalbą ekonominiam atsilikimui sumažinti. Būtent šis ekonomiškai silpnesnių šalių (Graikijos, Ispanijos ir Portugalijos) prisijungimas prie EB ir paskatino toliau vystyti regioninę politiką ir tai daryti įkuriant struktūrinius fondus (1975m. – Regioninės plėtros fondas). Vėliau kiekvieną integracijos žingsnį lydėjo ir finansiniu bei reguliavimo požiūriu didėjanti regioninė politika, kuri tapo kompensaciniu mechanizmu ekonomiškai atsilikusioms valstybėms.
Regioninė politika – diferencijuotas šalies ekonominės, socialinės ir ekologinės raidos reguliavimas, kuriuo siekiama skatinti subalansuotą regionų vystymąsi išsaugant pozityvų gamtinį bei kultūrinį savitumą bei išlyginti socialinius ir ekonominius jų skirtumus.
Galima išskirti kelių tipų ekonominius regionus:
• • labai išsivystę regionai;
• • atsiliekantys regionai;
• • atsilikę regionai.

Labai išsivystę yra tie regionai, kurie turi palankiausias prielaidas plėtoti naujausias mokslui imlias pramonės, mokslo ir mokslinio aptarnavimo šakas, negamybinę sferą. Kaip tik juose yra stambiausių Europos kompanijų būstinės, priimami sprendimai. Būtent čia sukoncentruota pagrindinė Bendrijos ūkio jėga. Šie regionai išsidėstę vadinamajame keturkampyje tarp Londono, Paryžiaus, Milano, Kopenhagos ir yra, kartu paėmus, maždaug Italijos dydžio.
Atsiliekantys regionai yra kai kurie senieji pramonės regionai, kuriuose vyrauja “ligotos šakos”. Jiems būdingas sąstingis, depresija, todėl jie dar vadinami depresiniais rajonais. Tokiuose regionuose didesnis nedarbas, gyventojų emigracija, ypač opūs socialiniai konfliktai, prasta aplinkos būklė. Daugiausiai problemų Bendrijai sukelia tokios merdinčios pramonės šakos, kaip anglies ir plieno, laivų statybos, tekstilės ir pan. Atsiliekantys regionai yra Lotaringija (Prancūzijoje), Saras (Vokietijoje), “Juodoji Anglija” (D.Britanija).
Atsilikusieji regionai – tai daugiausia tradicinio žemės ūkio rajonai, kuriuose nepakankama infrastruktūra, nėra didelių mokslo centrų, gyventojai nedaug teturi pramoninio darbo įgūdžių. Jie išsidėstę daugiausia į Pietus ir į Vakarus nuo vadinamų labiau išsivysčiusių regionų. Tipiški atsilikę regionai – Italijos Pietūs, Sardinija, Prancūzijos vakarai, Šiaurės Airija, Graikija.

Atsižvelgiant į šių regionų tipus, yra išskiriami prioritetiniai struktūrinių fondų tikslai.

ES regioninės politikos tikslai
Kiekvienas fondas gali finansuoti tik tam tikrus tikslus įgyvendinančias priemones. ES teikia ekonominę ir socialinę paramą regionams, kurie atitinka šiuos struktūrinių fondų veiklos tikslus:
1 tikslas:

Skatinti atsiliekančių regionų plėtrą ir prisitaikymą prie ekonomikos pokyčių. Parama skiriama regionams, kuriuose BVP vienam gyventojui mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio . Taip pat regionams, kur ypač mažas gyventojų tankumas ( tokiu būdu siekiama išvengti migracijos ir tolesnio jų gyventojų skaičiaus mažėjimo ). Kadangi šiam tikslui priskiriama daugiausia regionų, tai ateityje atrankos kriterijai bus griežtinami. Atitinkamai kai kurios valstybės narės ir regionai negalės gauti paramos, nebebus priskiriamos prie šio tikslo. Tai gresia visai Airijai, daliai Škotijos, Sardinijai. Pereinamuoju laikotarpiu joms bus mažinamos finansavimo lėšos.
2 tikslas:

Remti krizės apimtus pramonės regionus, kad jie galėtų persiorientuoti į kitas ekonomikos sritis. Remiami regionai, kuriuose ekonominės veiklos pagrindą sudaro pramonė ir kuriuose išlieka diedelis nedarbas. Taip pat skatinama kaimo vietovių plėtra ir prisitaikymas prie ekonomikos pokyčių. Šiuose regionuose būtina investuoti į naujas pramonės šakas ir technologijas, plėsti įmonių ir susivienijimų gaminamų prekių nomenklatūrą bei paslaugų sektorių. Be to, didelį dėmesį reikia skirti darbuotojų apmokymui, kai jų kvalifikacija neatitinka modernios ekonomikos reikalavimų. Šį tikslą finansuoja ERPF ir ESF, kurių paramos dydis siekia apie 50 proc.
3 tikslas:
Teikti paramą mokymui, kvalifikacijos kėlimui ir perkvalifikavimui. Pagrindinės priemonės – profesinis mokymasis perkvalifikavimas, darbo rinkos institucijų plėtra. Pastarosios priemonės bus finansuojamos iš Europos socialinio fondo.

ES regioninės politikos instrumentai
Regioninė politika įgyvendinama per Struktūrinius fondus ir Sanglaudos fondą. Iš tiesų, šie fondai gali būti suvokiami kaip finansavimo gairės. Tai finansiniai fondai, turintys atitinkamą lėšų sumą, kuri priklauso tam tikrai remiamai sričiai.
Struktūrinius fondus sudaro 4 fondai:
1. Europos regioninės plėtros fondas teikia regionams įvairią finansinę paramą. Fondo lėšos sudaro apie pusę viso Struktūrinių fondų biudžeto. Iš fondo finansuojama:
• • investicijos į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas;
• • investicijos į infrastruktūrą (keliai, telekomunikacijos, energetika), siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais;
• • investicijos, padedančios atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės, žemės ūkio rajonus;
• • darbo vietų kūrimas bei parama smulkiam ir vidutiniam verslui;
• • technologijų plėtra, vietinės infrastruktūros plėtra (techninę pagalbą rengiant dokumentus, atliekant reikiamus tyrimus).
2. Europos socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines problemas. Jo lėšos skiriamos:
• • švietimui ir prof. ugdymui;
• • paramai įsidarbinti;
• • moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai;
• • socialinės ekonomikos projektams;
• • švietimo ir prof. mokymo sistemai tobulinti;
• • įdarbinimo paslaugų sistemai modernizuoti ir jos efektyvumui didinti;
• • socialiniam švietimui;
• • informacijai apie Europos socialinio fondo veiklą skleisti;
• • kt. panašiai veiklai.Finansuoja:
3.Europos žemės ūkio orientavimo (valdymo) ir garantijų fondas. Orientavimo dalis laikoma ES struktūrinės politikos dalimi, nes teikia paramą:
• • diegiant naujus ūkininkavimo metodus;
• • plėtojant alternatyvią ekonominę veiklą kaimo vietovėse, pvz. kaimo turizmas.
4. Žuvininkystės plėtros fondas (orientavimo finansinis instrumentas). Jis įkurtas 1994 – 1999 metų programavimo laikotarpiu. Fondas remia:
• • naujų metodų diegimą žuvininkystėje;
• • ekonominės veiklos perorientavimą žuvininkyste užsiimančiose vietovėse.

Sanglaudos fondas yra taip pat finansinis instrumentas, tik jis nėra priskiriamas prie struktūrinių fondų, o eina lygiagrečiai. Sanglaudos fondas įkurtas 1993m. Jo tikslas – prisidėti prie Bendrijos ekonominės ir socialinės sanglaudos stiprinimo. Fondo lėšomis finansuojami transporto ir aplinkosaugos infrastruktūros (stambių kelių tiesimo ir aplinkos apsaugos) plėtros projektai. Šiuo fondu, kaip ir kitais keturiais gali naudotis tik valstybės narės.

Pagrindiniai regioninės politikos principai
ES regioninė politika įgyvendinama remiantis tam tikrais principais:
1) koncentravimo – jis reiškia, kad remiamos iš anksto atrinktos prioritetinės sritys, nurodytos kiekvienos valstybės nacionaliniame plėtros plane, į kurį jos įtraukiamos planuojant ateinančio laikotarpio šalies ūkio ir regiono plėtrą.
2) kofinansavimo – jis reiškia, kad projektus kartu finansuojama ES ir valstybės narės. Struktūrinių fondų tikslas – papildyti valstybių lėšas, skiriamas konkrečiom sritim. Taip pat reikalaujama, kad nacionalinės valstybės nemažintų finansavimo toms sritims, kurios gauna struktūrinių fondų paramą.
3) programavimo – jo esmė – parama teikiama programoms. Pagal Europos Komisijos nustatytus bendrus kriterijus šalyje narėje sudaromos daugiametės plėtotės programos, kuriomis remiantis priimamas partnerystės principu grindžiamas sprendimas;
4) partnerystė – tai kiek galima glaudesnis Komisijos ir ES šalių narių atitinkamų institucijų bendradarbiavimas nacionaliniu, regioniniu ir vietos lygiu, pradedant nuo priemonių parengiamojo etapo ir baigiant jų įgyvendinimu.

Regioninės politikos sukūrimo ir plėtojimo reikalingumas yra neginčytinas, atsižvelgiant į įvairialypę Europos sudėtį, o struktūriniai fondai yra instrumentas, padedantis vystyti regioninę politiką ir mažinti skirtumus tarp regionų. Tačiau ši politika yra gana sudėtinga, todėl yra vykdoma dviem etapais: prieš ir po įstojimo į ES.

ES paramos šalims kandidatėms programos iki jų įstojimo į ES
Iki įstojimo į ES, šalių kandidačių tame tarpe ir Lietuvos regioninė politika daugiausiai rėmėsi finansine parama iš trijų pasirengimo narystei programų:
PHARE – skiria finansinę paramą institucijoms stiprinti ir investicijoms į socialinę bei ekonominę sanglaudą;
SAPARD – tai parama teikiama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai;
ISPA – tai parama stambiems kelių tiesimo ir aplinkos apsaugos projektams, kurių vertė ne mažiau 5 mln. eurų.

Programų paskirtis padėti valstybėms kandidatėms susilyginti su ES narėmis ir išmokti naudotis bei administruoti struktūrinius fondus. Šalys kandidatės turi sukurti atitinkamus instrumentus, kad galėtų valdyti ir įsisavinti po įstojimo į ES gaunamus struktūrinių fondų bei sanglaudos fondo paramą. Be to jos turi išspręsti 2 pagrindines problemas:
1) kiekybinė – šalys turi garantuoti, kad pakankami nacionaliniai paramos fondai bus mobilizuojami tam, kad atitiktų galimos struktūrinių fondų paramos dalį.
2) kokybinė – šalys kandidatės turi pagerinti finansų vadybos metodologiją, plėtojant procedūras analogiškas egzistuojančioms šalyse narėse, taip pat įdiegti instrumentus, skirtus regioninei politikai vykdyti.
Šių programų pagrindinis tikslas – padėti įgyvendinti stojimo partnerystės prioritetus. Stojimo partnerystės programoje kiekvienai valstybei yra suformuluoti stojimo eigos artimiausio ir vidutinės trukmės laikotarpių prioritetai. Tai yra viena bendra schema, skirta visai pasirengimo narystei pagalbai planuoti. Kiekvienoje stojimo partnerystės programoje išvardintos kiekvienos valstybės silpniausios vietos, kurioms turi būti skiriama daugiausiai priemonių, kad būtų atlikti ES reikalavimai, nes tai yra stojimo prielaida.
Bendrai pagalbai visoms valstybėms kandidatėms 2000 – 2006m. skiriama apie 3 mlrd. eurų per metus. Lietuva kasmet turėtų gauti apie 126 mln. eurų. Pagal PHARE programą Lietuva kasmet turėtų gauti vidutiniškai apie 42 mln. eurų; iš SAPARD ~ 29,8mln. eurų; iš ISPA ~ 41,6 – 42,4 mln.

PHARE Lietuvoje
Pagal PHARE programą parama Vidurio ir Rytų Europos valstybėms teikiama nuo 1989m., Lietuvai nuo 1991m. Svarbiausias dokumentas, kuris lemia EB pagalbą yra Stojimo partnerystės programa. Atsižvelgiant į tai, kad PHARE vienas iš tikslų – investicijos susijusios su acquis priėmimu, tai Lietuvos Nacionalinė acquis priėmimo programa konkrečiai nurodo įstatyminę, institucinę, investicinę veiklą, kurią Lietuva turi įgyvendinti, kad perimtų ES pirminę ir antrinę teisę. Nacionalinis plėtros planas (NPP), kuriame yra visi regioniniai plėtros klausimai, svarbus yra tuo aspektu, kad projektai finansavimui atrenkami atsižvelgiant į problemas nurodytas NPP ir stojimo partnerystėje. Lietuvoje, ES paramos programų pagalbą koordinuoja Finansų ministerija, ji priima visas paraiškas Bendrijos finansinei paramai gauti.

PHARE 1999. Tais metais buvo akcentuojamas institucijų stiprinimas, vidaus rinkos acquis stiprinimas, teisė ir vidaus reikalai, žemės ūkis, energetika, socialiniai reikalai.

PHARE 2000. Prioritetai išlieka, tačiau atsiranda ekonominės ir socialinės sanglaudos komponentas (PHARE ESS), kuris remia investicijas į ekonominę ir socialinę plėtrą ir padeda valstybei ruoštis naudotis Europos regioninės plėtros fondu, bei Europos socialiniu fondu. PHARE ESS projektų pagrindas taip pat yra NPP. PHARE ESS vykdo tokius pagrindinius tikslus:
1. stiprina Lietuvos gebėjimus administruoti ES paramą, o tam reikia kurti ir tobulinti institucijas;
2. pradeda mažinti regionų netolygumus ir pradeda įgyvendinti projektus, kurie atitinka struktūrinių fondų 1 tikslą.
2000m. pagal PHARE Lietuvai buvo skirta 52 mln. eurų, iš jų 14 mln. eurų PHARE ESS.

PHARE 2001. Pagal šią PHARE programą Lietuvai skirta 45 mln. už tolesnį acqui derinimą. 55 mln. eurų Lietuvai skirta specialiai nacionalinei programai – Ignalinos AE jėgainės uždarymui. PHARE 2001 pradėjo naują metodą, kuris leistų tarpvalstybinį bendradarbiavimą, tai PHARE CBC, kuriai skirta dar 3 mln. eurų. Šios programos tikslas yra skatinti kaimyninių šalių bendradarbiavimą, kartu spręsti bendras aplinkosaugos problemas ir pan. Pareiškėjai šiuo atveju turi turėti bent vieną partnerį iš Danijos, Estijos, Vokietijos, Lenkijos, Suomijos, Švedijos.

PHARE 2002 ir PHARE 2003. Kiekvienos programos finansavimas sudarė po 60 mln. eurų ir dar papildomai lėšų PHARE CBC. PHARE 2002 pradėtas įgyvendinti tik 2003m.

Apskritai, kaip teigiama BPD, Lietuva sugebėjo pakankamai įsisavinti PHARE paramą, tik vertinti yra labai sunku, nes šios programos yra didelės apimites, apima ne mažai sričių.

SAPARD Lietuvoje

Ši programa remia investicijas į žemės ūkio valdas, žemės ūkio ir žuvininkystės produktų perdirbimą, rinkodaros tobulinimą, ūkinės veiklos plėtrą, infrastruktūros tobulinimą ir t.t.. Lietuvoje SAPARD programos įgyvendinimas užsitęsė, nes jos įgyvendinančioji institucija (SAPARD nacionalinė mokėjimo agentūra) buvo akredituota tik 2001 m. Vis dėlto, kaip bebūtų, 2003m. pagal SAPARD programą buvo patvirtinti 477 projektai už daugiau kaip 130 mln. eurų. Iš SAPARD fondų finansuojant kokį nors projektą, būtinai dalyvauja trys šalys: ES, Lietuvos valdžios institucijos, bei galutinis paramos gavėjas (ūkininkas ir pan.), o patvirtinus projektą, ES dalis SAPARD fonde sudaro 75 proc. visos sumos, kitą dalį padengia valstybė ir pats asmuo. Lėšų asignavimas galutiniam gavėjui gali sudaryti 50 proc visos sumos.

ISPA Lietuvoje
ISPA tikslas – teikti paramą įgyvendinant Stojimo partnerystės ir Nacionalinės acquis priėmimo programos tikslus aplinkos apsaugos ir transporto sektoriuose. Svarbiausias tikslas apsaugos sektoriuje – suderinti stojančiųjų šalių teisės aktų reikalavimus su ES aplinkos apsaugos reikalavimais, transporto sektoriuje – modernizuoti transeuropinius transporto tinklus. Lietuvai įstojus į ES, ISPA programą pakeis Sanglaudos fondas.
ISPA parama pagrįsta projektais. ISPA projektai rengiami remiantis Susisiekimo ir Aplinkos ministerijų paruoštais prioritetais.

Struktūrinių fondų įgyvendinimo mechanizmai
Valstybei kandidatei tapus ES nare, finansinės paramos programas pakeičia Struktūriniai fondai ir Sanglaudos fondas, kurie suteikia galimybę gauti papildomų lėšų toliau plėtojant socialinius, ekonominius veiksnius, jeigu valstybei nepakanka savų lėšų. Viena pagrindinių prielaidų, tapus ES nare, gauti šių fondų paramą (kuri kasmet gali siekti apie 3 – 4 proc. Lietuvos BVP) yra parengti ir suderinti su Europos Komisija bendrą programavimo dokumentą (BPD) , kuriame būtų pateikta visa reikiama informacija apie tai, kur ir kaip šalyje narėje žadama investuoti minėtas lėšas.
Taigi, BPD – bendras šaliai skiriamų ES investicijų planavimo dokumentas, nustatantis atitinkamą plėtros strategiją, pateikiantis prioritetų bei uždavinių aprašymą bei preliminarų finansinį planą. BPD – nacionalinis, oficialus kiekvienos šalies dokumentas su tos valstybės identifikuojamomis problemomis.

Lietuvos BPD pagrindinis tikslas – augantis šalies ūkio konkurencingumas, sąlygojantis sparčią žiniomis grindžiamo ūkio plėtrą, išreikštą, visų pirma, realaus BVP ir užimtumo augimu, bei vedančią prie didėjančios gerovės ir aukštesnių gyvenimo standartų visoje šalyje visiems jos gyventojams.

Lietuvos BPD parengtas 2004 – 2006m. Rengiamas jis buvo atsižvelgiant į:
1. 1. Valstybės ilgalaikės raidos strategiją;
2. 2. Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros ilgalaikę strategiją;
3. 3. Nacionalinį susitarimą siekiant ekonominės ir socialinės pažangos.
Lietuvai įstojus į ES, Europos Komisija (EK) turėjo patvirtinti BPD ir tuomet jau galima kreiptis į EK dėl lėšų išmokėjimo. Jos išmokamos kompensavimo principu. Finansuojami yra tik tie projektai, kurie atitinka BPD prioritetus ir priemones.

Struktūrinių fondų lėšoms gauti turi būti rengiamos konkrečios programos, kurios ginamos Europos Komisijoje. Programos inicijuojamos 2 lygiais:
• • nacionaliniu lygiu inicijuotos programos;
• • bendrijos iniciatyvų programos.
Pirmu atveju tai bus nacionalinė iniciatyva paramai gauti. Nacionalinės iniciatyvos remiasi minėtu BPD ir rengiamos atsižvelgiant į BPD nurodytus prioritetus, tikslus. Nacionalinių iniciatyvų bruožas yra tas, kad nors BPD yra suderintas su EK, tačiau visą turinį nusistato pati valstybė narė, o EK pritaria, nepritaria, teikia konsultacijas ar pasiūlymus. Šios programos paprastai sprendžia tam tikro regiono ar valstybės specifines problemas.
Tuo tarpu antruoju atveju bendrijos iniciatyvos yra “nuleidžiamos iš viršaus”, t.y. programos sudaromos remiantis Europos Komisijos nustatytomis gairėmis. Jos padeda spręsti dažniausiai besikartojančias ES regionines problemas ir tinka visai Sąjungai ar didesnei jos daliai.
Bendrijos iniciatyvoms skiriama 9 proc. visų struktūrinių fondų lėšų, o nacionalinėms – 90 proc.
Europos Komisijos patvirtintas abiejų lygių programas įgyvendina atitinkamos valstybių narių valdžios institucijos.

Lietuvos narystės ES finansiniai aspektai
2000 – 2006m. struktūrinių fondų lėšos sudaro 213 mlrd. eurų. Į šią sumą įskaičiuotas ir Sanglaudos fondas, kurio ištekliai 2000 – 2006m. sudaro 18 mlrd. eurų.
Lietuva ES finansavimą gauna kaip 1 tikslo valstybė, o pirmas tikslas yra skirtas skatinti regionų, kurių BVP vienam gyventojui yra mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio, plėtrą ir struktūrinius pokyčius.

Bendra ES finansinė parama Lietuvai 2000 – 2006m. sudaro 2.67 mlrd. eurų. Iš jų tiesioginėm išmokom žemės ūkiui, rinkos reguliavimui, kaimo plėtrai numatyta 724,8 mln.eurų, Ignalinos AE uždarymui – 285 mln. eurų, visų keturių struktūrinių fondų lėšos sudaro 792,1 mln.eurų, Sanglaudos fondo resursai Lietuvai numatomi 543,5 mln. eurų.. Sanglaudos fondo suma nustatoma remiantis tokiais kriterijais: šalies gyventojų skaičius, šalies plotas, BVP vienam gyventojui, socialiniai – ekonominiai faktoriai.
Lietuva nuo įstojimo į ES kasmet į ES biudžetą mokės atitinkamą sumą pinigų. Per laikotarpį iki 2006m. Lietuva į ES biudžetą įdės 510 mln. eurų (vidutiniškai 170 mln. eurų per metus).

Struktūrinių fondų valdymas Lietuvoje

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse narėse, yra kuriama struktūrinių fondų administravimo sistema, kurią sudaro tokios institucijos:
1. Vadovaujančioji institucija. Lietuvoje vadovaujanti institucija yra Finansų ministerija, kuri atsakinga už tinkamą ir veiksmingą ES struktūrinių fondų ir Sanglaudos fondo valdymą. Ji taip pat atlieka koordinatorės vaidmenį – koordinuoja mokėjimo institucijos, taip pat tarpinių ir įgyvendinančiųjų institucijų veiklą. Be to pagal LR Vyriausybės nutarimą “Dėl ES struktūrinių fondų lėšų administravimo Lietuvoje”, vadovaujančioji institucija taip pat: duoda privalomus vykdyti nurodymus, teikia institucijoms, administruojančioms ir naudojančioms ES struktūrinių fondų lėšas, paaiškinimus, patarimus BPD įgyvendinimo ir ES struktūrinių lėšų administravimo klausimais, užtikrina, kad visi dokumentai apie išlaidas, kurios mokamos iš ES struktūrinių fondų, būtų saugomi. Vadovaujančioji institucija dalyvauja projekto atrankos komitetuose, kuris vertina projektus, teikia rekomendacijas tarpinei institucijai.
2. Mokėjimo institucija. Mokėjimo institucija Lietuvoje yra Finansų ministerija, o tiksliau Finansų ministerijos Nacionalinio fondo departamentas. Ši institucija atsakinga už mokėjimų tvarkymą tarp Lietuvos ir Europos Bendrijų. Pagal LR Vyriausybės nutarimą “ Dėl ES struktūrinių fondų lėšų administravimo Lietuvoje”, mokėjimo institucija atidaro atskiras sąskaitas banke kiekvieno fondo lėšoms, tikrina lėšas, gautas iš Europos Komisijos.
3. Tarpinės institucijos. Tarpinėmis institucijomis yra ministerijos, Jų veiklą koordinuoja vadovaujančios institucijos. Tarpinės institucijos numato konkrečias investavimo kryptis pagal BPD priemones. Pvz. Susisiekimo ministerija yra atsakinga už transporto infrastruktūros prieinamumo ir paslaugų kokybės gerinimą, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija užsiima darbo jėgos kompetencijos ir prisitaikymo prie pokyčių plėtra. Taigi, kiekviena tarpinė institucija, t.y. atitinkama ministerija analizuoja BPD ir siūlo jo priedo pakeitimus, gali dalyvauti atrenkant projektus. Jos funkcijos šioje veikloje yra sprendimas dėl finansavimo, tačiau atsižvelgiant į atrankos komiteto rekomendacijas.
4. Įgyvendinančios institucijos. Šios institucijos vykdo tiesioginį paramos administravimą, paslaugų organizavimą ir teikimą žmonėms, bei organizacijoms. Įgyvendinančios institucijos skelbia konkursus projektų atrankoms, registruoja projektų teikėjų (savivaldybės, visuomeninės organizacijos, valstybinės įmonės) pateiktus projektus ir tikrina jų atitikimą kriterijams. Toliau ši institucija teikia projektą vertinimo komisijai, kuri sprendžia dėl paramos.
Struktūriniai fondai remia ne visus sektorius. Remia tik tuos projektus, kurie atitinka BPD prioritetus, priemones (transportas, energetika, socialinė infrastruktūra, pramonė, žmogiškieji ištekliai ir kt.). Struktūriniai fondai negali remti valstybės valdymo, teisėsaugos bei teisėtvarkos, krašto apsaugos, nemoka už būstą ar komunalines paslaugas, taigi ruošiant projektą, būtina ne tik atsižvelgti į BPD, bet logiškai pasverti ar tai yra struktūrinių fondų kompetencijoje.
ES struktūrinių fondų parama privatus sektorius galės pasinaudoti dviem būdais:
• • gaudami tiesioginę (parama įmonėms teikiama tiesiogiai per valstybės pagalbos schemas) ar netiesioginę (parama teikiama įmonėms netiesiogiai, subsidijuojamų paslaugų verslui forma, pvz. verslo inkubatoriai, lengvatos, ir pan.) paramą;
• • dalyvaudami viešojo sektoriaus įgyvendinamuose projektuose – tiekdami įrangą, paslaugas, tiesdami kelius, statydami objektus ir kt.
Yra esminis skirtumas teikiant paramą privačiam sektoriui – viešieji projektai gali būti remiami 80 procentų iš ES lėšų, privatus sektorius turi įnešti 50 proc. privačių lėšų.
Dažniausiai yra finansuojami ekonomiškai naudingi, tačiau finansiškai greitai neatsiperkantys projektai, išlaidos apmokamos dalimis. Išlaidas galima daryti tik tuomet, kai priimtas sprendimas suteikti paramą konkrečiam projektui.

12 tema. ES SOCIALINĖ POLITIKA

Socialinė politika – tai valstybės vykdomas pajamų perskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių ir visuomenės grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės. Paprastai socialinė politika realizuojama per socialinio draudimo, aprūpinimo ir globos principus.
ES socialinė politika – tai viena iš politikos krypčių, kurios turinį, skirtingai nuo nacionalinių valstybių lygmens, sudaro ne tiek lėšų perskirstymas socialinėms reikmėms, kiek socialinis reguliavimas tų sričių, kurios susijusios su vieningos rinkos veikimu, būtent: darbo teisė, darbo saugos reikalavimai, socialinės darbuotojų migrantų teisės ir lyčių lygiateisiškumas.
Europos integracijos procesas prasidėjo nuo ekonominio bendradarbiavimo: palaipsniui išnyko muitų kontrolė, kai kurios šalys ėmė pripažinti kitose išduotus aukštojo mokslo diplomus, verslo licencijas. Tačiau ilgainiui prieita išvados, kad sėkmingai Europos integracijai nepakanka vien ekonominio bendradarbiavimo. Vidaus rinka turi būti sutvarkyta taip, kad būtų naudinga ne vien verslininkams, bet ir visos Sąjungos piliečiams. Būtent to ir siekia ES socialinė politika.
Kuriant Europos socialinę erdvę, vienas svarbiausių dokumentų buvo Vieningos Europos aktas, kuriame akcentuojama ir laisvo žmonių judėjimo bei jų socialinių teisių Europos lygmeny svarba. Socialinė politika buvo minima taip pat ir EEB sutartyje, bet ten pagrindinis dėmesys buvo skiriamas ekonomikos vystymui. Socialiniai motyvai vaidino tik antraeilį vaidmenį. Vieningos Europos akte buvo įtrauktas atskiras skyrius apie socialinę ir ekonominę sanglaudą, atsirado daugiau perskirstymo elementų, kurie būdingi socialinei politikai. Be to, Komisija įgijo daugiau procedūrinių galių socialinių reikalų srityje ir netrukus parengė Socialinę chartiją, kurios pagrindinės Nuostatos jau tapo ES sutarties dalimi. Šioje sutartyje taip pat atsirado nuostatos, reguliuojančios ir vartotojų teisių apsaugą. Būtent Socialinė chartija padėjo pagrindus europinės socialinės erdvės kūrimui. Socialinė chartija – tai pirmas rimtas žingsnis socialinės Europos modelio link. Socialinės chartijos idėjos ir apskritai visa Bendrijos socialinė politika tapo vienu iš karščiausių diskusijų objektų derybose dėl ES sutarties.
Mastrichte buvo bandoma į sutartį įtraukti atskirą socialinei politikai skirtą dalį ir suteikti jai teisinį pagrindą, bet tam pasipriešino D. Britanija ir todėl socialinės politikos klausimai aptariami ne pačioje ES sutartyje, o jos prieduose. Po Mastrichto konferencijos Europos Komisija Bendrijos socialinės politikos strategiją suformavo Žaliojoje ir Baltojoje socialinės politikos knygose. Jose buvo pateikti konkretūs pasiūlymai, kaip įgyvendinti socialinės politikos programas bei sustiprinti Bendrijos įdirbį laisvo asmenų judėjimo, lygių vyrų ir moterų galimybių, darbo teisių ir kt. srityse.
Naują impulsą socialinei politikai suteikė Amsterdamo sutartis, pakeitusi ir patobulinusi Mastrichto sutartį. Valstybės narės įsipareigojo laikytis ankstesniuose dokumentuose priimtų žmogaus socialinių teisių ir jas gerbti, kovoti prieš įvairias diskriminacijos formas. Amsterdame į ES sutarties tekstą buvo įtrauktas „susitarimas dėl socialinės politikos“, todėl esminės Socialinės chartijos nuostatos 1989 m. tapo privalomas visoms ES narėms. Sutartyje taip pat akcentuojama, kad, įvedus naują valiutą, reikia efektyviau koordinuoti socialines ir ekonomines sistemas ir taip jas suderinti, kad ateityje būtų galima realizuoti „Europos socialinio modelio“ koncepciją. Amsterdame valstybės narės ypatingą dėmesį skyrė užimtumo klausimams. Į sutartį buvo įtrauktas naujas „užimtumo skyrius“. Pagal savo reikšmę socialinė politika buvo prilyginta ekonominei. Valstybės narės užimtumo klausimą laiko bendro intereso objektu (nors kiekviena šalis šią problemą sprendžia savarankiškai). Užimtumo klausimai pradedami labiau koordinuoti bendraeuropiniame lygmenyje. Vyriausybės įsipareigoja ateityje harmonizuoti nacionalines užimtumo politikas. Kad būtų suaktyvinta Bendrijos institucijų veikla šioje srityje, buvo numatyta įkurti specialų užimtumo komitetą. Taigi ES socialinę politiką valdo 2 teisiniai instrumentai:
• • Europos Ekonominės Bendrijos steigimo sutartis,
• • „Susitarimas dėl socialinės politikos“.
„Susitarimas dėl socialinės politikos“ įgalino EB valstybes leisti įstatymus Sąjungos lygmenyje. Sąjungos socialinės politikos įgyvendinimą finansuoja Europos socialinis fondas. Pagrindinis jo tikslas – sukurti daugiau darbo vietų ir padėti dirbantiems persikvalifikuoti. Tačiau šio fondo išlaidų dalis, palyginti su atskirų valstybių narių išlaidomis šioje sferoje, buvo nedideli.
Bendroji ES strategija siekia ne harmonizuoti socialinės apsaugos sistemas, bet jas efektyviai koordinuoti visose svarbiausiose socialinės apsaugos srityse:
• • invalidumo,
• • senatvės ir minimalų atlygį garantuojančios pensijos,
• • ligų ir motinystės,
• • nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų,
• • bedarbystės pašalpų,
• • išmokų šeimai.
Sąjungos socialinės apsaugos nuostatos pagrįstos 4 pagrindiniais principais:
1. 1. galima taikyti tik vienos šalies įstatymus ;
2. 2. lygios teisės – visų valstybių įstatymai garantuoja tas pačias teises ;
3. 3. išlaikomos įgytos teisės;
4. 4. draudimo ir gyvenimo periodų sumavimas.
Pažanga kuriant Europos socialinę erdvę vis tik nėra didelė. Pagrindines lėšas socialiniams klausimams tebeskiria nacionalinės vyriausybės. Darbo jėgos mobilumas ES sumažėjo dėl kalbos barjerų bei kultūrinio gyvenimo skirtumų. Dažniausiai migruoja ne darbininkai, o studentai, turistai.
Dėl nacionalinių taisyklių socialinėje srityje harmonizavimo reikia pastebėti, kad nors ir sukurti tam tikri socialiniai standartai, tačiau kai kuriose šalyse jie sunkiai įgyvendinami, išskyrus sveikatos apsaugos ir moterų bei vyrų teises, šioje srityje nedaug kas nuveikta. Įstatymų skirtumai tarp šalių yra didžiausi ir šalys juos keičia nelabai noriai.
Darbo politika
Kova su nedarbu yra pagrindinė ES problema socialinėje sferoje. Apie pusę visų su nedarbu susijusių problemų tenka spręsti pačioms ES valstybių vyriausybėms. Kitą pusę problemų bandoma spręsti ES mastu.
Vieningos rinkos sukūrimas – tai pradžia proceso, kuris turėtų paskatinti darbo vietų kūrimą visoje ES. Tačiau nežiūrint EK ir ES vyriausybių pasižadėjimo labiau koordinuoti darbo politiką, tuos pačius klausimus šalys sprendžia skirtingai.
Bendrijoje kol kas nėra vienodų darbo taisyklių. Nacionalinės vyriausybės ir atskirose šalyse galiojantys darbo įstatymai reguliuoja minimalių pajamų lygį, darbo užmokestį ir pensijas. Taip pat skiriasi įstatymai, reglamentuojantys darbo savaitės trukmę (ji svyruoja 24-38 val.), skiriasi ir atostogų trukmė bei jų apmokėjimo sąlygos. Pagrindinės problemos dažniausiai kyla dėl nacionalinių tradicijų, kurias sunku suderinti su bendra politika, nevienodo šalių ekonominio išsivystymo, perkamosios galios skirtumų.
Šiandien išsivysčiusioms ES valstybėms iškilo socialinio dempingo grėsmė, t.y.:
• • pigių produktų importas,
• • pigios darbo jėgos antplūdis,
• • nacionalinių įmonių persikėlimas į pigesnės darbo jėgos šalis.
Mažiau išsivysčiusiose šalyse baiminamasi dėl didėjančios bedarbystės ir todėl vis dažniau reikalaujama nustatyti minimalaus pragyvenimo lygio standartą ne ES mastu, o atskiruose regionuose.
Lygios moterų ir vyrų galimybės
ES pastaruoju metu deda daug pastangų, kad būtų sulygintos vyrų ir moterų galimybės. Pamatinis sulyginimo principas, įtrauktas į ES sutartį, siekiant neleisti nesąžiningos konkurencijos, yra tas, kad vyrai ir moterys už vienodą darbą turi gauti vienodą atlyginimą. Pagrindinės ES lygybės direktyvos akcentuoja tokias problemas:
• • vienodas darbo užmokestis
• • vienodos įsidarbinimo galimybės
• • motinystės atostogos ir nėščios darbuotojos
• • vienodos socialinės garantijos
• • lytinė diskriminacija
• • vienodas požiūris į individualia darbine veikla užsiimančius asmenis.
Nors ES ir labai stengiasi įtvirtinti ir net kodifikuoti lygias lyčių teises, vargu, ar ji gali būti pavyzdžiu šalims kandidatėms.

13 tema. ES BENDRADARBIAVIMAS TEISINGUMO
IR VIDAUS REIKALŲ SRITYSE
Bendradarbiavimo užuomazgos ir plėtojimasis
Teisingumo ir vidaus reikalų klausimai tradiciškai buvo laikomi atskirų valstybių vidaus reikalu. Todėl ilgą laiką koordinuoto Europos valstybių bendradarbiavimo šioje srityje nebuvo. Tačiau laipsniškai kuriant bendrą rinką, lengvinant sąlygas laisvam asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimui, buvo sudarytos palankesnės sąlygos ne tik ekonominei plėtrai, bet ir tarptautinio nusikalstamumo augimui. Pastarajam reiškiniui įgaunant vis platesnį mąstą, Europos valstybės nepajėgė jo pažaboti pavieniui. Kilo poreikis dėti pamatus bendrai Europos valstybių politikai teisingumo ir vidaus reikalų srityje. ES politinio bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityje užuomazga laikoma 1975m. įkurta TREVI grupė. Čia rinkosi ES valstybių vidaus reikalų ministrai, kad kartu aptartų policijos ir teisėsaugos institucijų bendradarbiavimo galimybes, kovojant su tarptautiniu terorizmu, narkotikų prekyba ir organizuotu nusikalstamumu. Bendradarbiavimą koordinuodavo tuo metu Bendrijai pirmininkaujanti valstybė, tačiau TREVI grupė nebuvo atskaitinga jokiai Bendrijos institucijai ar pareigūnui. Visi sprendimai buvo priimami tarpvyriausybiniu lygmeniu.
TREVI grupės bendradarbiavimas rėmėsi trimis darbo grupėmis:
Pirma buvo atsakinga už keitimąsi informacija apie teroristų veiklą, branduolinių objektų ir transporto saugumą.
Antra atsakingą už keitimąsi informacija apie policijos taktiką, organizaciją ir ginkluotę.
Trečia – už kovą su rimtais tarptautiniais nusikaltimais (prekyba narkotikais, ginklais, bankų plėšimai ir kt.)
1987m. įsigaliojusio Vieningo Europos Akto 3-ia antraštinė dalis politiniam bendradarbiavimui suteikė teisinį pagrindą. TREVI darbo grupėse ėmė dalyvauti ir Europos Komisijos stebėtojai. Nežiūrint to, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityje ir toliau buvo priskiriamas tarpvyriasybinio bendradarbiavimo sričiai ir reguliuojamas ne Bendrijos, o tarptautinės teisės normomis. Darbo grupės ir toliau dirbo atskirai, nekoordinuodamos savo veiksmų. Jos priimdavo tradicinius, tarpvyriausybiniam bendradarbiavimui būdingus aktus: konvencijas, rezoliucijas, išvadas, rekomendacijas.
Europos Parlamentas ir nacionaliniai parlamentai negalėjo kontroliuoti šių darbo grupių veiklos. Tačiau praeito šimtmečio paskutinio dešimtmečio pabaigoje tapo aišku, kad, norint užtikrinti efektyvesnę ES šalyse priimtų priemonių teisingumo ir vidaus reikalų srityje vykdymą, turi būti sukurtas labiau struktūrizuotas bendradarbiavimo mechanizmas. Tai buvo padaryta 1992m. Mastrichte pasirašius ES sutartį. Ši sutartis pirmą kartą apibrėžė, struktūrizavo ir suteikė teisinį pagrindą bendradarbiavimui teisingumo ir vidaus reikalų srityje. Bendradarbiavimas laipsniškai įgavo vis daugiau viršvalstybinio reguliavimo bruožų. Amsterdamo sutartis išplėtė Bendrijos kompetencijos ribas sprendžiant pabėgėlių, imigracijos, išorinių sienų kontrolės, teisinio bendradarbiavimo civilinėse bylose, muitinių bendradarbiavimo ir Bendrijos finansinių interesų apsaugos klausimais, perskirstė Bendrijos ir valstybių narių galias teisingumo ir vidaus reikalų srityje ir įtraukė Šengeno taisykles į EB teisės visumą.
Šengeno erdvė ir išorinius sienų stiprinimas

Šengeno istorija prasidėjo 1985m., kai Vokietija, Prancūzija ir Beneliukso šalys pasirašė susitarimą numatantį laipsnišką jų bendrų sienų kontrolės panaikinimą. Susitarimas leido visiems pasirašiusių šalių piliečiams laisvai judėti Šengeno erdvėje, t.y. kirsti vidines sienas be emigracinės kontrolės. Kita vertus, didelė reikšmė buvo teikiama išorinių Šengeno erdvės sienų stiprinimui apimančiam tiek fizines (naujų technologijų ir stebėjimo įrangos diegimas), tiek teisines (bausmių už neteisėtą sienų kirtimą sistema, griežtesnis vizų režimas) priemones. 2004m. pradžioje prie Šengeno susitarimo buvo prisijungusios visos ES šalys (išskyrus Dž.Britaniją ir Airiją), taip pat Islandija ir Norvegija. Saugumą erdvėje užtikrina sustiprinta išorinių sienų kontrolė, intensyvėjantis Šengeno šalių policijos ir teisinis bendradarbiavimas, bendros vizų politikos diegimas ir Šengeno informacinės sistemos funkcionavimas.
Šengeno informacinė sistema – tai kompiuterinė duomenų bazė, kurioje kaupiami duomenys apie nepageidaujamus asmenis (dėl jų kriminalinių nusikaltimų ir pan.), ieškomus asmenis, pavogtus daiktus ir kt. Centrinė informacinė sistema įsikūrusi Strasbūre. Ji yra susieta su kiekvienos valstybės narės nacionalinėmis Šengeno informacinėmis sistemomis. Teisę naudotis šioje sistemoje kaupiamais duomenimis turi valstybių narių policijos, imigracijos tarnybos, pasienio ir muitinės pareigūnai. Visos valstybės, siekiančios narystės ES, turi pasirengti perimti ir įgyvendinti Šengeno normas iki narystės dienos.
Bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse tolesnės reformos
Pasiūlymai dėl tolesnių reformų teisingumo ir vidaus reikalų srityje buvo aptarti 1999m. rugsėjo mėn. Turku mieste vykusiame ES valstybių teisingumo ir vidaus reikalų ministrų susitikime. Pritarta ES prieglobsčio sistemos kūrimui, pabrėžta labiau suderintos redmisijos (nelegaliai valstybėje esančių asmenų grąžinimas) politikos įgyvendinimo svarba bei būtinybė geriau užtikrinti ES piliečių teisių apsaugą.
1999m. spalio m. Tamperės ES viršūnių taryboje valstybės narės susitarė:
• • tęsti reformas dėl prieglobsčio ir migracijos politikos;
• • toliau kurti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę;
• • sujungti veiksmus, kovojant su nusikalstamumu;
• • toliau tartis dėl sprendimo tarpusavio pripažinimo ES valstybėse.

14 TEMA. BENDRA UŽSIENIO IR SAUGUMO POLITIKA
1. BUSP SAMPRATA IR STUKTŪRA

1.1. 1.1. Bendrosios užsienio ir saugumo politikos ištakos
Kaip ši politika atsirado ir vystėsi, šiandien, aišku, daug lengviau apžvelgti nei prieš 20 metų. Visų pirma todėl, kad norint sukurti kažkokį savarankišką tarpvalstybinį užsienio politikos klausimų sprendimo mechanizmą, reikia atiduoti dalį savo suvereniteto. Kaip teigia E. Vareikis:“ tai beveik 40 metų kalbos apie kokius nors bendrus (t.y. nesavarankiškus) šalių sprendimus minėtoje srityje buvo tabu. Vyko diskusijos, priiminėti konstruktyvūs sprendimai, tačiau pats bendrosios užsienio politikos terminas atsirado ir buvo tik jau minėtame Mastrichto dokumente. Iki tol šalys sutardavo kalbėti darniai, tačiau darė viską, kad jų balsas skambėtų kaip solistų sambūris, o ne harmonizuotas ansamblis”. Bendra užsienio ir saugumo politika buvo sukurta Mastrichto Sutartimi, kuri įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. Šiuo žingsniu Europos Bendrija norėjo deramai atsakyti į naujus to meto iššūkius: šaltojo karo pabaigą, Vidurio Europos šalyse prasidėjusį demokratizacijos procesą, Persų įlankos krizę, Balkanuose prasidėjusį konfliktą, JAV karinio buvimo Europoje sumažinimą.
Bendroji užsienio ir saugumo politika pradėjo formuotis dar Šaltojo karo metais. Bet šios politikos reikalingumas išliko ir dabar, kuomet Šaltasis karas jau pasibaigė. Šios politikos esmė yra ta, kad Europos Sąjunga, kaip bendrija turi pranašumų kritinėse situacijose. Mažos šalys neturės savarankiško balso užsienio ir saugumo politikoje, tačiau jei tokios valstybės susivienys į vieną darinį, toks darinys iš karto taps stiprus įrankis politikoje. Kaip teigia E.Vareikis: “Šiandien Bendrąją užsienio politiką Europos Sąjungos šalys suvokia kaip bendrų interesų sferą, kurioje nė vienos šalies suverenitetas nedingsta, o galimybės veikti – išauga.”.
Bendrosios užsienio politikos pradžia galima laikyti 1948 m. kovo 17 d. Briuselio dokumentą dėl ekonominio, socialinio ir kultūrinio bendradarbiavimo bei kolektyvinės gynybos, kuriame nurodyta, jog “vienai iš sutarties šalių tapus ginkluotos agresijos Europoje taikiniu, kitos sutarties šalys, sutinkamai su JT chartijos 51 straipsniu, suteiks užpultai šaliai visą įmanomą karinę ir kitokią pagalbą bei paramą.” Šio dokumento priėmimą skatino pokariniame pasaulyje susidariusi padėtis.
Visų pirma tai buvo didelė SSRS įtaka bei baimė, kad Vokietija atgims ir vėl kaip totalitarinė valstybė. Visa tai kėlė nesaugumo baimę po karo labai nusilpusioms Europos valstybėms. Kaip parodė istorija, Briuselio paktas nevirto labai svarbia atrama prieš baimę karui, todėl jau 1950 m. Briuselio šalys nutarė savo karinę struktūrą integruoti į NATO, o 1954 m. Paryžiaus sutartimi Briuselio paktas reorganizuojamas į Vakarų Europos Sąjungą (VES).
Bendrosios užsienio ir saugumo politikos istorijoje galima paminėti Pleveno paktą. Pagal jį šalia Europos anglies ir plieno, Europos ekonominės bendrijų ir Euratomo turėjo atsirasti dar viena bendrija – Europos gynybos bendrija. Šis planas numatė bendrą Europos armiją, sudarytą iš atskirų mažų nacionalinių kontingentų, kuriai numatytas bendras biudžetas ir viršnacionalinė kontrolė. Pleveno paktas žlugo ten pat, kur ir kilo jo idėja – Prancūzijos parlamentas šio plano neratifikavo.
Hagos Viršūnių susitikime 1969 m. valstybių narių politinis bendradarbiavimas buvo apibrėžtas “Europos politinio bendradarbiavimo” susitarimu, kuris vėliau Suvestiniu Europos aktu buvo modifikuotas ir įteisintas kaip atskira EB valstybių tarpvyriausybinio bendradarbiavimo sritis. Europos Sąjungos steigimo sutartimi Europos politinis bendradarbiavimas buvo išplėstas į Bendrąją užsienio ir saugumo politiką .
Gal būt didesnę reikšmę bendrojoje užsienio ir saugumo politikoje įnešė 1970 m. Liuksemburgo viršūnių susitikime paskelbtas Davinjono projektas. Nuo tada prasidėjo vadinamasis Europos politinio bendradarbiavimo procesas.
Kiek vėliau ėmė vis aiškiau formuotis Bendrosios užsienio ir saugumo politikos samprata. Prie to prisidėjo 1985 m. Dodge komiteto parengtas planas, kaip stiprinti bendrąją užsienio ir saugumo politiką, atsirado BUSP koordinatoriai – Europos korespondentai. Vėliau sekė 1987 m. Vieningos Europos aktas, kur jau buvo sankcionuotas BUSP kūrimas.
Pripažįstama, kad didžiausias postūmis bendrajai užsienio bei saugumo politikai formuotis atsirado Europos politinio bendradarbiavimo dėka. Tačiau tai buvo tik pradžia. Allano Tathamo nuomone: “Europos politinis bendradarbiavimas neturėjo jokių viršnacionalinių bruožų, ir vietoj to, kad tarpvyriausybinė struktūra tokiam bendradarbiavimui būtų sukurta, daugiausia koncentruotasi į užsienio politiką. Valstybės narės susitarė reguliariai konsultuotis bei keistis informacija, tikėdamos, kad tai nulems bendras pozicijas ir vieningą veiklą tarptautiniuose reikaluose.”

1.2. 1.2. Bendrosios užsienio ir saugumo politikos esmė
Europos Sąjungos naujosios politikos kryptys teisiškai įtvirtintos 1992m. Mastrichto akte, dar kitaip vadinamojoje – ES sutartyje. Tokiu būdu pasirašius Mastrichto sutartį, gimė taip vadinamoji ES “trijų ramsčių šventovė”. Apskritai, ES sutartis įnešė į Europos valstybių gyvenimo daug naujovių. Šios sutarties J. straipsnyje nurodyta:“ čia nustatoma bendroji užsienio ir saugumo politika, grindžiama toliau pateikiamomis nuostatomis” .
ES enciklopediniame žodyne nurodyta, jog “ bendra užsienio ir saugumo politika – ES sutarties įtvirtinta ypatinga Europos Sąjungos valstybių narių bendradarbiavimo forma, kuria siekiama: tausoti bendrąsias Sąjungos vertybes, svarbiausius interesus ir nepriklausomybę; visokeriopai stiprinti Sąjungos ir jai priklausančių valstybių saugumą; saugoti taiką pasaulyje ir stiprinti tarptautinį saugumą, skatinti tarptautinį bendradarbiavimą; plėtoti ir stiprinti demokratiją, teisinę valstybę, gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves. Saugumo politikos srityje ES valstybės numato, kad Europos Sąjunga turėtų identifikuoti specifinius Europos gynybos poreikius ir sukurti bendrą gynybos politiką, o Vakarų Europos Sąjungos (VES) organizacija turėtų būti palaipsniui inkorporuota į Europos Sąjungą” .
ES sutarties J.1 str. 2 dalyje nurodyta, jog “Bendrosios užsienio ir saugumo politikos tikslai yra:
  apsaugoti bendras Sąjungos vertybes, svarbiausius jos interesus ir savarankiškumą;
  visokeriopai stiprinti Sąjungos ir jos valstybių saugumą;
  saugoti taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą vadovaujantis JT chartijos bei Helsinkio baigiamojo akto principais ir Paryžiaus chartijos siekiais;
  skatinti tarptautinį bendradarbiavimą;
  plėtoti ir stiprinti demokratiją bei teisinę valstybę, pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms.”
To paties straipsnio 3 dalis nurodo ir priemones, kurių pagalba bus siekiami šie tikslai. Sąjunga siekia šių tikslų:
  įtvirtindama sistemingą valstybių narių bendradarbiavimą vykdant šią politiką pagal J.2 straipsnį;
  pagal J.3 straipsnį palaipsniui prie bendrų veiksmų tose srityse, kuriose valstybės narės turės svarbių bendrų interesų.”
Dr. E. Vareikis rašo, jog “BUSP pagrindinis tikslas išsaugoti ES identitetą tarptautinėje arenoje. Jos svarbiausieji deklaruojamieji tikslai yra sukurti praktinį, pastovų informacijos ir nuomonių pasikeitimo tarptautinių santykių klausimais mechanizmą, suderinti šalių narių pozicijas plėtojant bendrą požiūrį esminiais klausimais ir šias esmines pozicijas įgyvendinti praktikoje bendrais veiksmais.”
A. Junevičius apie BUSP funkcionavimą rašo: “kaip jau minėjau, bendroji užsienio ir saugumo politika nėra bendra ES užsienio ir saugumo politika. Visos Sąjungai priklausančios Vakarų Europos šalys ir toliau įgyvendina savo nacionalines užsienio politikas. Tačiau po Mastrichto buvo žengtas dar vienas žingsnis bendro valstybių narių užsienio politikos link. Pirmą kartą istorijoje visi svarbiausi saugumo klausimai tapo bendru visų Europos valstybių reikalu.” Tuo pačiu A.Junevičius nurodo, jog kai kurios ES valstybės visada turėjo savų interesų tarptautinėje arenoje, pvz. Prancūzijos specifiniai interesai Afrikoje, vokiečiai – Europoje ir pan. Skiriasi visų 15 ES valstybių narių požiūris į JAV, ypač po įvairių tarptautinių konfliktų, kur dalyvavo ir JAV. Tačiau JAV visąlaik laikėsi nuomonės, jog tarptautiniais klausimais jiems priimtinesnė bendra Europos pozicija. “B.Klintono administracija yra bene pagrindinė Europos saugumo ir gynybos identiteto šalininkė. Dabartiniu metu galima išskirti tokias pagrindines ES bendros užsienio politikos kryptis:
  politika Rusijos atžvilgiu;
  politika nuostatos Turkijos ir Magribo šalių atžvilgiu;
  bendra politika Trečiojo pasaulio šalių atžvilgiu;
  bendra transatlantinė politika.”
Iš esmės, BUSP laiduojama tuo, kad valstybės narės bendradarbiauja tarpusavyje ir visais klausimais laikosi vieningos nuomonės, taipogi valstybė, vykdydama savo nacionalinę politiką, negali pažeisti bendrosios pozicijos BUSP klausimais. Kaip teigia Pascalis Fontaineas, valstybės BUSP tikslų gali “sėkmingai siekti dviem būdais: “valstybių narių bendradarbiavimu vykdant politiką,” apibrėžiančią vienodas pozicijas ir “palaipsniui įgyvendinant bendras priemones tose srityse,” kuriose valstybės narės turi bendrų interesų. Abipusis informavimas ir konsultacijos bet kokiais visiems svarbiais klausimais vykdant bendrąją užsienio ir saugumo politiką sudarys dalį sistemingo valstybių narių bendradarbiavimo. Valstybės narės laikosi vienodos pozicijos,kai ES Taryba mano, jog tai reikalinga, ir tai susieja nacionalinių valstybių politiką bei jų pozicijas tarptautiniuose sluoksniuose.”

1.3. Bendrosios užsienio ir saugumo politikos subjektai
Kitas klausimas, labai susijęs su šios politikos įgyvendinimu, yra subjektai, o būtent – kas dalyvauja įgyvendinant šią politiką. Visų pirma, reikėtų išskirti valstybes nares, nes būtent jos ir siekia save apsaugoti, vykdyti bendrą politiką. Būtent valstybės sutiko, kad laikysis BUSP, kad valstybės vykdys savo nacionalinę politiką besilaikant bendrosios užsienio ir saugumo politikos nuostatų ir pan. Be abejo, pačios vienos valstybės šioje srityje visų klausimų neišspręs ir tam reikalui Europos Sąjungoje funkcionuoja tam tikros institucijos.
Paminėtina Europos Taryba, kadangi ji ir apibrėžia bendrosios užsienio ir saugumo politikos principus ir bendras gaires. Tačiau šioje srityje Europos Tarybai talkina reguliarūs Ministrų Tarybos pranešimai, o būtent, Europos Taryba atsižvelgia į šiuos reguliarius Ministrų Tarybos pranešimus. Taipogi Europos Taryba, įgyvendindama BUSP, priima sprendimus, laiduoja valstybių vienybę šiais klausimais, kadangi jos kompetencija yra ne tik nustatyti bendras BUSP gaires, tačiau Taryba vienbalsiai gali nuspręsti, kokia būtent sritis turėtų būti visų ES valstybių narių bendru reikalu ar bendrų veiksmų objektu.
Bendrosios užsienio ir saugumo politikos veikloje paminėtina yra ir Komisija: “Komisija yra visiškai įtraukiama į darbus, atliekamus bendrosios užsienio saugumo ir politikos srityje”, pvz., kaip ir valstybė narė, taip ir Komisija gali perduoti Tarybai svarstyti kiekvieną klausimą, susijusį su BUSP, ir teikti Tarybai pasiūlymus. Tam tikras stebėtojų funkcijas įgauna ir politikos reikalų komitetas. Europos Komisija dalyvauja Tarybos ir jos paruošiamųjų administravimo institucijų susitikimuose, bei politiniuose dialoguose su trečiosiomis valstybėmis. Du kartus per metus susirinkę į Europos Viršūnių tarybą valstybių ir vyriausybių vadovai, lydimi užsienio reikalų ministrų, bei Europos Komisijos Pirmininkas ir Išorinių santykių komisaras svarsto ir nustato bendras gaires ir pagrindinius principus BUSP srityje. Europos Viršūnių taryba vienbalsiai priima bendras strategijas, kuriose atspindima bendri šalių interesai.
Bendrųjų reikalų ir išorinių santykių taryba (Taryba), kurioje vieną kartą per mėnesį susirinkę šalių narių užsienio reikalų ministrai, sprendžia BUSP planavimo ir įgyvendinimo klausimus, remdamiesi Viršūnių taryboje priimtomis bendromis strategijomis ir BUSP srityje nustatytomis gairėmis. Savo sprendimus įteisina priimdama bendras pozicijas, bendrus veiksmus ir sprendimus. Taryba turi užtikrinti, kad Bendroje užsienio ir saugumo politikoje ES veiksmai būtų vieningi nuoseklūs ir efektyvūs. Taryboje svarstomų klausimų darbotvarkę nustato Nuolatinių atstovų komitetas (COREPER).
Negalima ignoruoti ir pirmininkaujančios valstybės bei Europos Parlamento vaidmens. Pirmininkaujanti valstybė atstovauja ES palaikant dialogą BUSP klausimais su trečiosiomis šalimis, taip pat tarptautinėse organizacijose bei tarptautinėse konferencijose. Pirmininkaujanti valstybė taip pat yra atsakinga už sprendimų įgyvendinimą BUSP srityje. Aukštasis atstovas BUSP kartu su EK padeda jai atlikti šiuos uždavinius. Šis trejetas yra vadinamoji “Troika”.
Pirmininkaujanti valstybė konsultuojasi su Europos Parlamentu dėl svarbiausių bendrosios užsienio ir saugumo politikos klausimų, taip pat deramai atsižvelgia į Europos Parlamento pasiūlymus, pirmininkaujanti valstybė informuoja Europos Parlamentą apie BUSP veiklą.
Ką bendrajai užsienio ir saugumo politikai davė Amsterdamo sutartis? Visų pirma, šios sutarties dėka Komisija įgavo teisę inicijuoti naujus veiksmus ar pozicijas, todėl Komisijos vaidmuo tapo panašus į valstybės vaidmenį. Šioje sutartyje pirmąkart BUSP buvo įvestas kvalifikuotos daugumos balsavimo principas, nors naudojamas jis gana ribotai, taip pat įvestas pozityvaus susilaikymo principas.
Amsterdamo sutarties J.16 straipsnis įvedė Nepaprastojo atstovo Bendrojoje užsienio ir saugumo politikoje pareigybę. Šias pareigas turi užimti Ministrų Tarybos generalinis sekretorius, o jo pareiga yra padėti BUSP klausimais, kaip prisidėti prie politinių sprendimų parengimo, priėmimo ir įgyvendinimo, taipogi, jei prašo Pirmininkaujanti valstybė, atstovauja Tarybą, vedant politinį dialogą su trečiosiomis šalimis. Pirmuoju šiuo sekretoriumi buvo patvirtintas buvęs NATO generalinis sekretorius Javieras Solanas Madariega.
Amsterdamo sutartimi buvo įsteigtas Ministrų Tarybos generaliniam sekretoriui pavaldus Politikos planavimo ir išankstino perspėjimo padalinys. Šis padalinys stebi tarptautinių santykių raidą, žiūri, kokia kryptimi vesti bendrąją užsienio ir saugumo politiką, iš anksto perspėja apie galimus svarbius pokyčius tarptautinių santykių srityje, kurie gali turėti įtakos ir pačiai BUSP.
Taigi, Amsterdamo sutartimi pradėta jau ne reaguoti į įvykius, o šiuos įvykius prognozuoti. Europos Komisijoje buvo įkurtas atskiras Generalinis Direktoratas, kuriam pavesta daugelis BUSP klausimų. Tokiu būdu šie Generaliniam Direktoratui pavesti klausimai tapo ir Komisijos darbo objektu. Amsterdamo sutartis davė ir tam tikrų patobulinimų sprendimų priėmimo BUSP srityje, t.y. prie Mastrichto sutartyje jau numatytų bendrųjų pozicijų, bendrųjų veiksmų bei deklaracijų prisidėjo ir bendrosios strategijos bei tarptautinės sutartys.
Politikos ir saugumo komitetas (PSK) atsakingas už tarptautinės situacijos stebėjimą, ES karinių operacijų politinę kontrolę ir strateginį valdymą. Krizės atveju PSK atlieka pagrindinį vaidmenį apibrėžiant ES atsaką. Kasdienius BUSP reikalus PSK padeda koordinuoti URM Europos korespondentai, nuolatos palaikantys ryšį Coreu telekso tinkle. Per Coreu taip pat vyksta užkoduotos informacijos mainai tarp ES valstybių, Komisijos bei Sekretoriato.
Sprendimus priima Taryba BUSP rėmuose konkrečiais atvejais, kurie kaip ir bendrosios pozicijos bei bendri veiksmai įpareigoja valstybes nares.
Tarptautiniai susitarimai sudaromi su viena ar keletu trečiųjų šalių ar tarptautinių organizacijų. Vykdyti derybas dėl tarptautinių susitarimų Taryba paprastai įgalioja ES pirmininkaujančią šalį, jei reikia, jai padeda ir Europos Komisija. Tarptautiniam susitarimui Taryba turi pritarti vienbalsiai.
Bendrosios pozicijos – tai tam tikros ES nuostatos trečiųjų šalių atžvilgiu. ES valstybės narės turi laikytis ir vykdyti savo nacionalinę politiką taip, kad tai neprieštarautų bendrai Europos Sąjungos pozicijai. Tokių bendrų pozicijų yra priimta nemažai.
Bendrieji veiksmai – tai Tarybos nustatytas veikimo planas, kuris turi konkrečius savo tikslus, apimtį bei aiškią paramą konkretiems tikslams pasiekti. Labai daug Tarybos nustatytų bendrųjų veiksmų buvo susiję su buvusia Jugoslavija bei Albanija ir ginkluotės ribojimo problemomis.
,,Deklaracijos – tai paprasti BUSP instrumentai, atspindintys ES nuostatą kokios nors šalies ar problemos atžvilgiu. Jos leidžia greitai parengti nuostatą, kuri vėliau gali tapti atspirties tašku netgi bendrai strategijai. Kasmet ES paskelbia daugiau kaip pusantro šimto tokių deklaracijų.”
Bendrosios strategijos – tai vienas iš svarbiausių Amsterdamo sutarties papildymų. Bendrąsias strategijas tvirtina bei įgyvendina, parengdama veiksmus ir bendrąsias pozicijas, Europos Taryba. Strategijoje numatomi svarbiausieji bendros politikos tikslai, laikas, skirtas jiems įgyvendinti, resursai. Pirmoji tokia 1999 m. Kiolne patvirtinta strategija susijusi su Rusija.
Ar šios priemonės efektyvios, ar jų pakanka racionaliai plėtoti bendrąją užsienio ir saugumo politiką, vienareikšmiškai atsakyti būtų sunku. Visų pirma, reikia atsižvelgti į tai, kaip efektyviai įgyvendinama bendroji Europos Sąjungos valia, kokia šios valios įgyvendinimo sparta, karštai ir pan. Antra, reikia prisiminti, kad BUSP nėra jau nusistovėjęs ES politinis darinys. Bendroji užsienio ir saugumo politika ir jos visas mechanizmas dar tik formuojasi, tobulėja, sutinka naujus sunkumus. Vadinasi, šis klausimas paaiškės gerokai vėliau, kuomet susiformuos tam tikra gilesnė praktika šioje srityje.

2. ES IR NATO SANTYKIAI SAUGUMO IR GYNYBOS SRITYJE

2.1. Europos saugumo ir gynybos problema
Kalbant apie bendrą gynybą Europos Sąjungos rėmuose galima paminėti, kad saugumo koncepciją į bendradarbiavimo nuostatas įtraukė Vieningos Europos aktas. Tuomet saugumo klausimai jau oficialiai tapo Europos Bendrijos užsienio politikos sudėtiniu elementu. Vėliau jau Mastrichto sutartis numatė galimybę vykdyti bendrą gynybos politiką, laikui bėgant bendrąja gynyba. Įdomu tai, kad Mastrichto sutartimi Vakarų Europos Sąjunga (VES) numatoma, kaip ES sudėtinė dalis, nors realiai, kaip įvardija beveik visi autoriai, VES ir NATO santykiai yra geriau išvystyti nei VES ir ES.
Kai kurie pasisako už VES integravimą į europiškąjį NATO variantą arba europietišką NATO ramstį. Amsterdamo sutarties J.7 str. paskutinėje dalyje įtvirtintas ES šalių bendradarbiavimas ginkluotės srityje, o papildoma sutarties deklaracija netgi mini galimybę įkurti Europos ginkluotės agentūrą. Čia pat numatoma ir harmonizuoti VES ir ES santykius, visų pirma, siekiant šių organizacijų susijungimo. Bet iš esmės yra problematiška, kadangi ES priklauso labai įvairios šalys. Čia pat egzistuoja ir dvi branduolinės valstybės (Prancūzija ir D. Britanija) bei keturios daug mažiau, bet neutralios valstybės (Austrija, Švedija, Suomija ir Airija). Be to, yra valstybių, kurios priklauso NATO, bet nepriklauso VES.
2003 m. vasario 1 d. įsigaliojo Nicos Sutartis, kuria Vakarų Europos Sąjunga inkorporuota į ES, taip pat palaipsniui pradėta kurti Europos gynybos politika.
Vadinasi, įvedant VES į ES, reikėjo nemažai pastangų, struktūrų pakeitimų ir pan. Todėl buvo nemažai teisinių problemų. Be abejo, gausu įvairių ir politinių niuansų.
Formuojant BUSP, daug dėmesio skiriama ir bendrai Europos saugumo ir gynybos politikai (BESGP). Siekiant sustiprinti ES gebėjimą veikti krizių kaimyniniuose regionuose ar labiau nutolusiose vietovėse atveju, artimai bendradarbiaujant su NATO rengiami planai suformuoti greito reagavimo karines pajėgas, kurios būtų pasirengusios skubiai pradėti vykdyti taikos palaikymo bei kitas nekovines misijas. Tokios pajėgos papildytų dabartinius ES gebėjimus dalyvauti policijos, pasienio kontrolės pajėgų ir civilinės humanitarinės pagalbos operacijose.
Negalima teigti, kad Europos gynybos srityje egzistuoja vien ginčai ir neapibrėžtumai. Yra sukurti tam tikri regioniniai Europos gynybos daliniai, korpusai, kurie bent jau stiprina Europos gynybą regioniniu mastu.
Vokietija ir Prancūzija sudarė bendrą brigadą, kuri 1992 m. perorganizuota į Europos korpusą. Prie jo prisijungė ir Belgija, Ispanija bei Liuksemburgas. Dabar šį korpusą sudaro apie 50000 karių. Šis korpusas karo metu yra visiškai pavaldus NATO, o taikos metu – VES.
Be to, 1996 m. lapkričio 9 d. Florencijoje buvo įkurtas Euroforas. Tarnauja 5000 karių iš Prancūzijos, Ispanijos, Italijos ir Portugalijos. Su Euroforu įsteigtas Europos karinio jūrų laivyno dalinys.
1999 m. gruodžio mėnesį ES Helsinkio viršūnių taryba nusprendė iki 2003 metų sukurti greitojo reagavimo pajėgas, susidėsiančias iš 60000 karių.
Vis dėlto, visi šie čia išvardinti Europos gynybos daliniai yra labai priklausomi nuo NATO. Faktiškai visiems jiems karo atveju vadovaus NATO arba jie karo atveju dalyvaus, jei leis NATO ir pan. Kita vertus, šie daliniai kurti daugiau VES prerogatyva ar būtent kaip šios organizacijos sudėtinė dalis, todėl atrodytų, jog jie lyg ir nepriklauso nuo NATO. Kitos gi valstybės (pvz., Danija, Jungtinė Karalystė) pasisako veikiau už NATO pajėgų stiprinimą Europoje nei už bendros armijos kūrimą.
Todėl yra labai daug painiavos ir kliūčių BUSP srityje. Nepaisant šios painiavos ir organizacinių problemų, Europos gynyba po truputį įgauna vis realesnių galių ir aiškiau apibrėžtą formą.

2.2. VES – europietiška gynybos sąjunga

Vakarų Europos Sąjunga įkurta 1948 m. Ji ilgai buvo vienintele saugumo organizacija Europoje. Prie 5 valstybių steigėjų – Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Beneliukso valstybių – laipsniškai prisijungė dar penkios tikrosios narės: Vokietija ir Italija 1954 m., Ispanija ir Portugalija 1988 m., Graikija 1995 m. VES narės taip pat buvo ES ir NATO narėmis.
Be tikrųjų narių VES priklauso:
  5 stebėtojos (ES, bet ne NATO valstybės, išskyrus Daniją): Danija, Airija, Austrija, Suomija ir Švedija;
  6 asocijuotos narės (NATO, bet ne ES valstybės): Vengrija, Čekija, Islandija, Norvegija, Lenkija, Turkija;
  7 asocijuotos partnerės: Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Slovėnija, Slovakija, Rumunija.
1954 m. Londone vykusioje Konferencijoje nuspręsta modifikuoti Briuselio sutartį ir leisti prie jos prisijungti Vokietijai bei Italijai. Taip buvo nuspręsta sukurti naują tarptautinę organizaciją — Vakarų Europos Sąjunga.
5-asis Briuselio sutarties straipsnis (buvęs 4-asis) įpareigojo valstybes-nares kur kas plačiau negu žymusis Vašingtono sutarties 5-aisis straipsnis. Jame numatyta, kad Europoje užpuolus kurią nors iš Vakarų Europos Sąjungos šalių, kitos jai privalo suteikti visą įmanomą karinę ir kitokią pagalbą ir paramą. Taigi valstybės privalo užtikrinti ir karinį, ir kitokį solidarumą, tuo tarpu Šiaurės Atlanto sutartis formuluojama taip, kad jos šalys turi individualiai ir kartu su kitomis valstybėmis paremti užpultąją šalį tokiais veiksmais, kokius laiko reikalingais — karinis solidarumas čia paliekamas tik kaip viena iš galimybių.
Pagaliau, modifikuota Briuselio sutartis vienu svarbiausių savo tikslų laikė ir vidinio saugumo bei vienybės Vakarų Europoje užtikrinimą. Sutarties šalys įsipareigojo nedalyvauti prieš kitą sutarties šalį nukreiptame aljanse bei taikiai spręsti ginčus.
Taigi Vakarų Europos Sąjunga yra viena iš nedaugelio organizacijų, kurios laikui bėgant ne išplėtė, o gerokai sumažino iš pradžių numatytą veiklą. Sąjungos branduoliu liko jos penktasis straipsnis, numatęs įsipareigojimus šalių užpuolimo atveju, tačiau ir karinis bendradarbiavimas buvo neformaliai perduotas NATO aljansui.
1984—1985 m. Paryžiuje, Romoje bei Bonoje įvyko ministrų susitikimai, kuriuose, ypač Romos deklaracijoje, nuspręsta geriau panaudoti VES struktūrą valstybių narių saugumo politikos bendradarbiavimui skatinti. 1987 m. Hagoje buvo priimta Europos saugumo interesų programa, kurioje buvo kalbama, kad Europa negali būti visiškai integruota be vieningos saugumo ir gynybos politikos.
1992 m. Bonoje priimta Petersbergo deklaracija, kurią sudaro trys dalys. Pirmojoje VES pabrėžia savo konfliktų prevencijos bei krizių valdymo galimybes pagal Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos bei Jungtinių Tautų sprendimus. Antrojoje dalyje kalbama apie veiksmus, kurių gali imtis VES pajėgos — tai humanitarinė pagalba, gelbėjimo darbai, taikos palaikymas ir taikdarystė. Trečioji dalis pristato naujas narystės arba bendradarbiavimo su VES formas — asocijuotąją narystę bei stebėjimą. Europos Sąjungos šalys, nepriklausančios VES, buvo pakviestos tapti stebėtojomis, o kitos Europos šalys, priklausančios NATO, tapo asocijuotomis narėmis.
Taigi VES funkcijos ir reikšmė nuo jos įkūrimo pasikeitė — išnyko politinės, ekonominės ir socialinės funkcijos, o likę karinio bendradarbiavimo įsipareigojimai tapo daugiau formalūs, nes visa praktinė veikla sutelkta Šiaurės Atlanto aljanse.
Amsterdamo sutartyje, kuri pasirašyta 1997 m. pabrėžiama, kad VES yra integrali ES vystymosi dalis, teikianti ES galimybes veikti. Amsterdamo sutartyje numatoma galimybė skatinti glaudesnius institucinius santykius su VES, turint galvoje ir galimybę integruoti VES į ES, jeigu ES Viršūnių taryba taip nuspręstų. ES bendroji saugumo ir gynybos politika neturėtų perimti kolektyvinės gynybos įsipareigojimų iš NATO, o apimti tik Petersbergo uždavinius.
ES Viršūnių Tarybos susitikime Kiolne 1999 m. nutarta, kad sprendimai dėl VES funkcijų perdavimo ES bei Europos saugumo ir gynybos politikos įgyvendinimo sąlygų ir priemonių turėtų būti priimti iki 2000 m. pabaigos ir VES, kaip organizacija, turėtų baigti vykdyti savo funkcijas.
Helsinkio ES Viršūnių Taryba 1999 m. nutarta iki 2003 metų sukurti ES pajėgas (iki 50 000-60 000 karių), kurios galėtų būti dislokuotos per 60 dienų metų laikotarpiui Petersbergo uždavinių vykdymui. Taip pat nutarta įkurti nuolatinius politinius ir karinius organus ES Tarybos viduje.
VES Ministrų Tarybos susitikime Marselyje 2000 m. priimti sprendimai, kurių tikslas – pasirengti VES uždarymui. VES Ministrų Taryba pažymėjo, kad VES Karinis Štabas ruošiasi nutraukti savo veiklą. Taip pat nutarta, jog VES nutraukia svarbų dialogą ir bendradarbiavimą VES 28 (narės, asocijuotos narės ir asocijuotos partnerės) ir VES 21 (narės ir asocijuotos narės) formate. Šios funkcijos pereina ES atsakomybėn ir bus vykdomos išnaudojant politinį dialogą su atitinkamomis valstybėmis (15+15) formate ES instituciniuose rėmuose.
ES Viršūnių Tarybos susitikime Nicoje 2000 m. priimtas sprendimas, kad ES perims iš VES Palydovinį Centrą ir Saugumo Studijų Institutą ir įkurs atitinkamas specializuotas agentūras
2003 m. vasario 1 d. įsigaliojo Nicos Sutartis, kuria Vakarų Europos Sąjunga inkorporuota į ES, taip pat palaipsniui pradėta kurti Europos gynybos politika.

2.3. NATO gynybinė sąjunga
Aljansas yra gynybinė sąjunga, įkurta 1949 m. balandžio mėn., pagrįsta nepriklausomų lygiateisių valstybių politiniu ir kariniu bendradarbiavimu. Visos valstybės Aljanso narės išsaugo visišką suverenitetą ir nepriklausomybę. Būtent valstybių lygiateisiškumas, konsensusu paremtas sprendimų priėmimo demokratiškumas įgyvendinamas formaliai visų valstybių atstovų, turinčių vienodas teises sutikti ar nesutikti, ar pateikti savo argumentus. NATO nebalsuojama. Aljansas neturi didesnės galios už valstybinę atskirais klausimais. Būdama daugianacionalinė tarpvyriausybinė laisvų ir nepriklausomų valstybių sąjunga, ji neturi didesnės, negu jos valstybės narės įtakos ir neatlieka savarankiškos politikos formavimo funkcijų. Bet kokiam sprendimui, kurį pateikia valstybė ar jų grupė, ieškoma forma, kuriai pritartų visos be išimties valstybės. NATO sprendimai po diskusijų ir valstybių konsultacijų priimami pagal susitarimą.
Aljansą galima palyginti su forumu, kuriame valstybės kartu konsultuojasi ir bendradarbiauja saugumo, politiniais, kariniais, ekonominiais, mokslo ir kitais klausimais. Remdamiesi Sutarties 5 straipsniu, NATO karinės struktūros imasi veiksmų prieš bet kokią agresijos, iškylančios Aljanso narės teritorijai, formą. Aljansas taip pat plėtoja struktūras, kurios padeda kurti bendros gynybos principus, infrastruktūrą, bendras karinio parengimo ir pratybų programas. Aljansas reiškia transatlantinį NATO Europos valstybių, JAV ir Kanados bendradarbiavimą, kurio tikslas – užtikrinti taiką ir saugumą visoje transatlantinėje erdvėje. Transatlantinis saugumas yra vienas iš svarbiausių NATO gyvavimo elementų. Aljansas bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) yra vienintelės Europos institucijos, kurių veikloje aktyviai dalyvauja JAV ir Kanada.
Pagrindinis narystės aljanse privalumas yra didesnis saugumas ir stabilumas bei garantas, kad šalys narės ginkluoto puolimo prieš bet kurią iš jų atveju ateis viena kitai į pagalbą – ir kiekviena atskirai, ir visos kartu. Sutartis užtikrina, kad atsiradus grėsmei šalies saugumui, nė vienai šaliai nereikės pasikliauti tik savo pačios pastangomis ir ekonominiais resursais.
Tačiau nė viena valstybė negali atsisakyti teisės vykdyti savo nacionalines prievoles prieš savo piliečius ir neišsižada atsakomybės už savo pačios gynybą. Aljansas to nedaro už jas: jis tik suteikia priemones kartu tai atlikti.
NATO leidžia šalims narėms kolektyviai realizuoti esminius nacionalinio saugumo uždavinius. Dėl to atsirandantis šalių narių vienodo saugumo jausmas, nepriklausomai nuo jų situacijų ar atitinkamų nacionalinio karinio pajėgumo skirtumų, dar labiau sustiprina bendrą stabilumą.

2.4. ES irNATO santykiai
NATO ir ES yra skirtingos, nors ir bendradarbiaujančios organizacijos. Tiek NATO, tiek ir ES ateičiai didelės įtakos turės JAV ir Europos santykiai. Ši partnerystė pasibaigus šaltajam karui ėmė vis labiau ir labiau silpti, o Amerikos ir Europos santykiai komplikuotis. Stiprėjanti ir glaudžiau besiintegruojanti Europos Sąjungą norėjo tapti mažiau priklausoma nuo JAV, o tam tikra prasme ir nuo NATO – Aljanso, kuriame Amerika aiškiai dominuoja ne tik kariniu, bet ir politiniu požiūriu. Žinoma ES negali ir nesiruošia perimti teritorinės gynybos uždavinių, kurių vykdymui NATO visų pirma ir buvo sukurta, kad vykdydama dar 1992 metais suformuluotus Petersbergo uždavinius, ES vis aiškiau siekia būti mažiau priklausoma nuo JAV.
Vykdydama Petersbergo tipo uždavinius, Europos Sąjunga turi remtis ne tik BUSP, bet ir bendra saugumo ir gynybos politika. Kadangi šios abi politikos sritys persikloja, tai faktiškai galima kalbėti apie bendrąją ES užsienio, saugumo ir gynybos politiką. Jos formavimąsi lemia Europos interesai, kurie, nėra visiškai identiški JAV interesams, ir pasaulinėje arenoje negali būti reikiamai reiškiami neturint jokių karinių tų interesų įgyvendinimo priemonių. Siekdama tapti vienu iš pasaulinių galios centrų Europa negali ignoruoti tokio centro karinio matmens – JAV karinės galios. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl Europą pradėjo mažiau dominti jos saugumo ir gynybos identitetas NATO rėmuose ir kodėl ES bendrąją užsienio ir saugumo politiką papildė jos bendroji saugumo ir gynybos politika.
Vienas svarbiausių jos elementų ir rezultatų – greitojo reagavimo pajėgų, galinčių vykdyti Petersbergo tipo uždavinius, sukūrimas. Ankstesnės JAV administracijos iš esmės priešinosi savarankiško europiečių karinio potencialo kūrimui. Amerikiečiai linkę pabrėžti, kad ES greitojo reagavimo pajėgų kūrimas neturėtų skaldyti NATO. Bene labiausiai jie pasisako prieš atskirų, nepriklausomų nuo NATO karinio planavimo ir vadovavimo struktūrų kūrimą argumentuodami, kad tai ves į nereikalingą ir netgi žalingą jau egzistuojančių NATO struktūrų dubliavimą. Nemažos dalies ES lyderių požiūris yra priešingas – be savų karinio planavimo ir vadovavimo struktūrų ES ginkluotosios pajėgos liks priklausomos nuo NATO, taigi ir nuo JAV. Tai reikštų, kad jos bus iš esmės JAV, o ne ES kontroliuojamos pajėgos.
Tam, kad ES kuriamos kad ir nedidelės ginkluotosios pajėgos galėtų veikti visiškai nepriklausomai nuo NATO, dar labai daug kas turi būti padaryta, ypač logistikos srityje. Bet pirmieji organizaciniai žingsniai jau žengti – įkurti Politinis ir saugumo komitetas, Karinis komitetas bei Karinis Štabas. Kuriamos bei plėtojamos ir karinės-techninės struktūros, turinčios įgalinti ES vykdyti karines operacijas nesinaudojant NATO resursais. Vienu iš paskutinių konkrečių ES planų šioje srityje yra transporto lėktuvo A-400 ir palydovinės Galileo sistemos kūrimas.
ES kaip faktiškai naujos politinės-karinės, o ne vien tik ekonominės-politinės sąjungos statusą atspindi ir tai, kad nuo 2001 m. sausio prasidėjo institucinis NATO ir ES bendradarbiavimas: reguliarūs susitikimai ambasadorių ir užsienio reikalų ministrų lygmeniu. ES siekį aiškiau atriboti savo karinių pajėgų vadovavimo struktūras nuo NATO.
Kai kas Europoje, ES kuriamas greitojo reagavimo pajėgas linkę traktuoti tik kaip būsimosios Europos armijos, kuri ateityje būtų pajėgi vykdyti ne tik Petersbergo, bet ir teritorinės gynybos uždavinius, užuomazgą. Kol kas tai neatrodo realistiška. Tačiau europiečiams perimant didesnę Europos gynybos naštos dalį, savarankiškų europietiškų karinio planavimo ir valdymo struktūrų kūrimas, kuriam JAV iki pastarojo laiko ryžtingai priešinosi yra iš esmės neišvengiamas. O tokių struktūrų sukūrimas yra būtina, nors ir nepakankama Europos armijos atsiradimo prielaida.
Tiesa, be įvairių karinių, finansinių bei technologinių Europos Sąjungos karinio matmens plėtojimo sunkumų egzistuoja ir teisinės problemas. Nepriklausomų (nuo NATO ir JAV) ir vieningų Europos ginkluotųjų pajėgų kūrimo ir panaudojimo klausimus galėtų išspręsti tik Europos konstitucija.
Vis dėlto daug didesnių nei buvo numatyta Helsinkyje ir platesnes funkcijas galinčių atlikti Europos ginkluotųjų pajėgų sukūrimas po keliolikos metų yra gan tikėtinas dalykas. ES ir NATO santykių transformacija tokiu atveju iš esmės reikštų, kad Euro-Atlantinės gynybos bendrijos struktūra galėtų radikaliai pakisti: iš vienpolės ji galėtų tapti dvipole. Dabar Aljanse aiškiai dominuoja JAV. Europai plėtojant savo gynybinius pajėgumus ir vykdant savarankišką saugumo ir gynybos politika, atsirastų antras polius, kurį amerikiečiai galų gale imtų traktuoti kaip tikrą, lygiavertį partnerį. Siekdama tokio statuso Europa, aišku, turėtų skirti daug daugiau lėšų gynybai ir tikslingiau jas panaudoti.
Europiečių ir amerikiečių nuomonių skirtumai karo Irake ir daugeliu kitų tarptautinės politikos klausimų – nuo ekologinių problemų sprendimo iki Tarptautinio Baudžiamojo teismo jurisdikcijos – kelia, matyt, ne ką mažesnį pavojų pasauliniam saugumui nei tarptautinis terorizmas. Vakarų pasaulio vienybė jau daugiau kaip pusę šimtmečio buvo tarptautinio saugumo garantas. Kaip pastebi daugelis ekspertų ir tyrinėtojų, ši vienybė dabar mažėja.
Amerikiečiai ir europiečiai žvelgia į pasaulį iš skirtingos perspektyvos – vieni iš galios, kiti iš silpnumo. Europiečiai būdami kariniu požiūriu silpni, jie siekia spręsti problemas diplomatiniais ir kitais nekariniais būdais. Karinėmis priemonėmis tarptautinių problemų išspręsti jie negali paprasčiausiai dėl to, kad neturi reikiamų karinių pajėgumų. Todėl pasaulis, kurį jie siekia sukurti, labai jau panašus į Europos Sąjungą, kurioje įstatymai ir taisyklės yra svarbesnis dalykas nei karinė jėga.
Amerikiečiai į tai atsako, kad pati Europos Sąjunga galėjo atsirasti ir sėkmingai plėtotis tik todėl, kad ji formavosi ir vystėsi po saugiu amerikiečių kariniu skėčiu. Pasaulis už Europos Sąjungos ribų yra visai kitoks ir jame karinė galia buvo ir lieka svarbesnė už tarptautinę teisę ir tarptautines institucijas.

3. LIETUVA BUSP KONTEKSTE

3.1. BUSP ir Lietuva
Lietuvos piliečiai 2003 m. gegužės 10-11 d. referendume balsavo už narystę Europos Sąjungoje (dalyvavo 62 proc., už narystę pasisakė 91 proc. referendume dalyvavusių piliečių), visuomenė išreiškė norą gyventi saugoje Europoje bei įsipareigojo tą saugumą palaikyti.
2004 m. gegužės 1 d. Lietuva – Europos Sąjungos narė. Užsibrėžtu laiku – 2002 m. gruodžio 13 d. Kopenhagoje baigtos trejus metus vykusios derybos dėl narystės Europos Sąjungoje. Buvo parengta apie 9 tūkstančiai lapų oficialių dokumentų, kuriuose buvo pagrindžiamos ir nustatomos Lietuvos derybinės pozicijos. 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose pasirašyta Stojimo į ES sutartis (ratifikuota LR Seime 2003 m. rugsėjo 16 d.).
Lietuva, kaip žinome, Europos (Asociacijos) sutartį pasirašė 1995 m. birželio 12 dieną ir taip parodė savo politinę valią tapti Europos Sąjungos nare. Visos valstybės turi prisilaikyti “acquis communautaire,” taip pat ir narystės ES siekiančios valstybės. BUSP taipogi išlaiko savyje acquis, todėl jau pasiruošimo periodu Lietuva prisilaiko bendrosios užsienio ir saugumo politikos ar bent jau stengiasi šią politiką perimti. Akcentuojama, kad būtent šioje srityje Lietuva neturėtų turėti kokių nors rimtų integracijos į ES problemų.
Atgavusi savo nepriklausomybę, Lietuva savo politiką nukreipė ne tik į Europos Sąjungą, bet ir į NATO, o nuo 1994 m. gegužės 9 d. yra asocijuota VES narė. Taigi matome, kad Lietuva siekia tų pačių tikslų, vykdo savo politiką užsienio ir saugumo srityje, kaip ir kitos Vakarų Europos valstybės. Be to, 1996 metais Lietuva pateikė tris vienašales ir bendras iniciatyvas dėl politinio dialogo tarp ES ir Asocijuotų šalių BUSP srityje tobulinimo (1996 m. sausio mėnesį – Lietuvos iniciatyva, 1996 m. gegužės mėnesį – Lietuvos Lenkijos, o 1996 spalio mėnesį – Lietuvos-Latvijos-Estijos iniciatyva). 1997 m. vasario mėn. buvo pateiktas bendras Lietuvos – Latvijos – Estijos pasiūlymas dėl ES asocijuotų šalių bendradarbiavimo pagerinimo ESBO kontekste.
Visiems yra gerai žinomas bendras Baltijos taikos palaikymo dalinys (BALTBAT), kuris įkurtas remiantis 1994 m. rugsėjo 13 d. pasirašyta Baltijos bendradarbiavimo gynybos ir taikos palaikymo srityje sutartimi, taipogi yra formuojamas bendras Baltijos karinių jūrų pajėgų vienetas (BALTRON).
1997 m. Erfurte įvykusio VES Ministrų Tarybos susitikimo metu Lietuva buvo pakviesta dalyvauti EUROLONGTERM koordinacinės grupės ir pogrupių (Oro pogrupio, Sausumos pogrupio ir Jūrų pogrupio) susitikimuose. Pagrindinis VES EUROLONGTERM darbo grupės tikslas – ilgalaikis (ilgesniam nei 10 metų laikotarpiui) karinio bendradarbiavimo tarp valstybių planavimas karinių operacijų vykdymo ir karinės įrangos srityse.
1998 m. Lietuva skyrė savo atstovą ir į Vakarų Europos ginklavimosi grupę.
1999 m. Lietuva paskyrė savo atstovus į EUROLONGTERM jūrų pogrupį, oro pogrupį, koordinacinę grupę.
2000 m. Lietuvos KAS atstovai dalyvavo pirmose bendrose VES ir NATO krizių valdymo štabų pratybose CRISEX 2000.
Lietuvos Respublikos Seimo nutarime Dėl valstybės ilgalaikės raidos strategijos apibrėžta, kad bus aktyviai dalyvaujama formuojant bei įgyvendinant visų ES trijų ramsčių politiką. Bendros užsienio ir saugumo politikos ir bendros Europos Sąjungos saugumo ir gynybos politikos (BESG) reikaluose Lietuva sieks išlaikyti atlantizmo ir europeizmo pusiausvyrą, pabrėždama JAV tolesnio buvimo Europoje svarbą.

3.2. Lietuvos derybinė pozicija
Kalbant apie Lietuvą BUSP kontekste svarbu paminėti Lietuvos derybinę poziciją. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. pateikė Lietuvos derybinę poziciją dėl 27 derybinio skyriaus bendrosios užsienio ir saugumo politikos.
2004 m. sausio 1 d. laikome data, nuo kurios Lietuvos Respublika turi būti pasirengusi prisiimti narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimus.
,,Lietuvos Respublika pritaria visam acquis bendros užsienio ir saugumo politikos srityje. Bus pasirengusi visiškai įgyvendinti BUSP acquis reikalavimus nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos. Lietuvos Respublika neprašo pereinamųjų laikotarpių ar išimčių šiame derybiniame skyriuje.Dvišalėje Europos Sąjungos teisės aktų patikroje buvo konstatuota, jog Europos Sąjungos BUSP acquis yra ypatingo pobūdžio, todėl jo nereikia tiesiogiai perkelti į nacionalinę teisę. Lietuvos Respublika jau dabar aktyviai dalyvauja daugiašaliame politiniame dialoge su Europos Sąjunga BUSP srityje ir vykdo aktyvaus prisijungimo prie Europos Sąjungos deklaracijų, demaršų, bendrų pozicijų politiką.’’
1999 metais pasirašius konvenciją dėl minų prieš pėsčiuosius naudojimo, kaupimo, gamybos arba perdavimo uždraudimo ir dėl jų sunaikinimo (Otavos konvencija), Lietuvos pozicija atitinka BUSP acquis nuostatas dėl priešpėstinių minų.
Lietuvos Respublika bus pasirengusi įgyvendinti BUSP acquis diplomatinės bei konsulinės gynybos srityje ir suteikti pagalbą Europos Sąjungos šalių narių piliečiams nuo įstojimo į Europos Sąjungą dienos.
Sprendimams Europos Sąjungos BUSP srityje priimti ir įgyvendinti reikalingos administracinės struktūros (įskaitant politikos direktoriaus ir eurokorespondento postus) sėkmingai dirba. Veikia ir saugios komunikacijos tarp Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ir Europos Sąjungos Tarybos Generalinio sekretoriato sistema.
Pagal paskutinę Europos Komiteto reguliariosios ataskaitos apie Lietuvos pažangą rengiantis narystei Europos Sąjungoje nustatyta :
  Lietuva yra suinteresuota Europos saugumo ir gynybos politika ir dalyvauja kokio pobūdžio ES programose, kurios vyksta pagal formulę ES + 15 ( ES nepriklausančios valstybės – NATO narės ir ES valstybės kandidatės );
  Lietuvos vykdoma politika iš esmės atitinka BUSP acquis;
  Lietuva aktyviai derina savo poziciją su ES deklaracijomis ir bendrosiomis pozicijomis;
  Lietuva palaiko gerus santykius su kaimyninėmis valstybėmis;
  Lietuva skatina regioninį bendradarbiavimą;
  Lietuva turi struktūras reikalingas, dalyvauti formuojant ir įgyvendinant BUSP;
  Lietuva patvirtino savo pasirengimą prisidėti prie ES greitojo reagavimo pajėgų misijos ir ES civilinių krizių valdymo instrumentų.

3.3. Lietuva NATO narė
Lietuvos politikoje, ir ypač užsienio, buvo įprasta nuolat kelti vis naujus konkrečius ir pakankamai aiškiai apibrėžtus tikslus. Kadaise siekėme ekonominio savarankiškumo TSRS sudėtyje, po to suvereniteto, po to nepriklausomybės, po to tarptautinio diplomatinio pripažinimo, Rusijos kariuomenės išvedimo, o nuo 1994 – ilgai ir nuosekliai – narystės NATO ir ES.
Lietuva, faktiniu savo užsienio politikos prioritetu Nr. 1 dar 1994 m. pasirinkusi NATO, svarbiausiu savo partneriu Vakaruose iki šiol laikė JAV. Stojimo į NATO kontekste tai buvo pagrįstas pasirinkimas.
Lietuvos pakvietimas į NATO 2002m. lapkričio 21 d. Prahoje įvykusiame NATO viršūnių susitikime yra vienas svarbiausių valstybingumą antrą kartą XX amžiuje atkūrusios Lietuvos užsienio politikos rezultatų ir, dar daugiau, vienas svarbiausiu Lietuvos istorijos įvykių.
Pagal valstybės ilgalaikės raidos strategiją tapusi NATO nare Lietuva aktyviai reikš savo nuomonę Aljanso santykių su Rusija, Ukraina, Baltarusija tolesnio plėtojimo klausimais, sieks palaikyti Aljanso dėmesį Kaukazo, Vidurinės Azijos regionams. Bus toliau plėtojama Vilniaus dešimtuko dvasia; aktyviai dalijamasi integracijos į NATO patirtimi su nepakviestomis stoti valstybėmis NATO kandidatėmis. NATO taikos misijose Lietuva dalyvaus aktyviai, pagal realias išgales, pirmiausia geriau pažįstamuose regionuose, kuriuose Lietuva jau turi tokios veiklos patirtį. [17]
Lietuvos ir NATO santykių chronologija:
  1991 Briuselyje įvyko steigiamasis Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos susitikimas, kuriame dalyvavo 16 NATO, 6 buvusios Varšuvos pakto bei 3 Baltijos valstybės.
  1994 LR Prezidentas A. Brazauskas nusiuntė laišką NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Viorneriui su oficialiu prašymu priimti Lietuvą į NATO. Laiške išdėstyta pozicija, pagrįsta visų parlamentinių partijų atstovų pasirašytu susitarimu dėl Lietuvos siekio tapti NATO nare.
  1994 Lietuva pasirašė karinio bendradarbiavimo sutartį su NATO nare Danija. Tai pirmoji tokio pobūdžio sutartis su NATO valstybe.
  1997 įsigaliojo Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, įvardijęs integraciją į Europos ir transatlantines struktūras kaip prioritetinį Lietuvos politikos tikslą ir kaip nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonę.
  LR Vyriausybės nutarimu įsteigta Lietuvos misija prie NATO.
  NATO šalių vadovų susitikime Vašingtone buvo pripažintos Lietuvos pastangos ir pažanga siekiant narystės Aljanse. Susitikime patvirtintas Narystės veiksmų planas, padedantis šaliai, siekiančiai narystės NATO, pasiruošti tapti pilnateise nares.
  2002 m. gegužės mėn. patvirtinta Lietuvos nacionalinio saugumo strategija, kurioje teigiama, kad Lietuvos narystė NATO yra vienas iš svarbiausių saugumo politikos tikslų.
  2002 11 21 Prahoje vykusio NATO Viršūnių susitikimas Lietuva buvo pakviesta prisijungti prie Aljanso.
  2004 03 10 Lietuvos Respublikos Seimas balsų dauguma ratifikavo Šiaurės Atlanto sutartį.
  Lietuvai baigus visas teisines prisijungimo procedūras pilnateise NATO nare Lietuva tapo kovo 29 dieną.
Lietuva jau šiuo metu aktyviai dalyvauja įvairiose NATO vadovaujamose operacijose. Nuo 1994 m. daugiau kaip 1000 Lietuvos karių (sausumos pajėgos, karinės oro pajėgos, medikai) dalyvavo taikos palaikymo operacijose buvusios Jugoslavijos teritorijoje. Šiuo metu Lietuva yra pasiuntusi savo karius dalyvauti NATO vadovaujamose operacijose Bosnijoje ir Hercogovinoje (SFOR) ir Kosove (KFOR), bei vieną transportinį lėktuvą An-26, skirtą aptarnauti tiek SFOR, tiek ir KFOR operacijas. NATO pagrindinis bruožas yra kolektyvinė gynyba. Kolektyvinės gynybos operacijoms Lietuvos teritorijoje yra rengiama Nuolatinės parengties brigada, kuri bus pilnai funkcionali 2006 m.
Kai kurie privalumai:
Patys akivaizdžiausi narystės Aljanse privalumai yra didesnis saugumas ir stabilumas. Ypač verta paminėti, kad narystė teikia garantą, kuris yra Šiaurės Atlanto sutarties pagrindas, kad šalys narės ginkluoto puolimo prieš bet kurią iš jų atveju ateis viena kitai į pagalbą – ir kiekviena atskirai, ir visos kartu. Jis užtikrina, kad nė vienai šaliai neteks pasikliauti vien tik savo pačios pastangomis ir ekonominiais resursais, jei iškils pavojus saugumui. Tačiau nei viena tauta neatsisako teisės vykdyti nacionalines prievoles prieš savo piliečius ir neišsižada atsakomybės už savo pačios gynybą. NATO už jas nedaro to, ji tik suteikia priemones tai atlikti kartu. Aljansas įgalina šalis nares realizuoti esminius nacionalinio saugumo uždavinius kolektyviai. Dėl to atsirandantis šalių narių vienodo saugumo jausmas, nepriklausomai nuo jų situacijų ar atitinkamų nacionalinio karinio pajėgumo skirtumų, dar labiau sustiprina bendrą stabilumą.
Nors konsultuotis su Aljanso nariais galima įvairiais klausimais, į šalių narių valstybinius reikalus nesikišama. Jei tarp šalių narių kyla ginčai ar atsiranda problemų, narystės Aljanse privalumai vaidina svarbų vaidmenį. Jei narės nori, jos gali priimti NATO generalinio sekretoriaus pasiūlymą tarpininkauti. Tačiau, kad ir kokios būtų aplinkybės, suinteresuotos šalys tuo pat metu, kai dar tik ieško skubesnių savo problemų sprendimo, gali bendradarbiauti ir dirbti viena su kita tame pačiame aljanse, pasikliaudamos savo patirtimi ir besinaudodamos NATO siūlomu užsienio saugumu. Panašius privalumus turi ir partnerystė NATO, kuri jau padėjo kai kurioms šalims partnerėms išspręsti užsitęsusias regionines problemas.
Dar vienas iš narystės NATO privalumų yra tas, kad Aljanso narės turi koordinuotą balsą kituose tarptautiniuose forumuose. Reguliarus ir natūralus jų tarpusavio bendravimas kasdien NATO būstinėje Briuselyje ir tarp valstybių narių sostinių bei įprastas konsultavimasis su kitų narių vyriausybėmis sustiprina įtaką ir vaidmenį, kurį kiekviena tauta vaidina savo tarptautiniuose santykiuose apskritai. Toks bendravimas praverčia šalims narėms sunkiais laikais ar nesutarimų atvejais ir leidžia joms pasisemti naudos iš bendro abipusio supratimo bei pagarbos. Tai leidžia joms rasti visiems priimtinas išeitis ir priimti bendrus sprendimus. Be to, toks bendravimas įgalina NATO valstybes įsijungti į derybas kituose tarptautiniuose forumuose, kadangi jos iš anksto žino savo sąjungininkių nuomonę ir dažnai turi gerai suderintus politinius tikslus. Per programą “Partnerystė taikos labui” ir kitus bendradarbiavimo su Aljansu forumus šalys, nusprendusios aktyviai dalyvauti, taipogi užsitikrina tvirtesnį balsą tarptautiniuose santykiuose ir tai, kad jos bus išgirstos.

IŠVADOS

Bendroji užsienio ir saugumo politika yra vienas iš Europos Sąjungos ramsčių apimantis visas užsienio politikos sritis, taip pat ir saugumą.
Taigi, bendroji užsienio ir saugumo politika yra specifinė valstybių bendradarbiavimo forma, kuri jau virto institucionalizuota Europos integracijos dalimi. Beje, formaliai BUSP įteisinta tik 1992 m. ES sutartimi. Svarbiausi Europos integracijos elementai yra taikos ir taikus konfliktų sprendimai.
Iš esmės, BUSP laiduojama tuo, kad valstybės narės bendradarbiauja tarpusavyje ir visais klausimais laikosi vieningos nuomonės, taipogi valstybė, vykdydama savo nacionalinę politiką, negali pažeisti bendrosios pozicijos BUSP klausimais. Kadangi ES nėra viena valstybė, tikslų siekti tik žingsnis po žingsnio. Tradiciškai, būtent užsienio ir ypač saugumo politika yra sritis, kur valstybės narės siekia išlaikyti savo suverenumą.
Saugumo ir gynybos politikos formavimo tikslas – ne transformuoti Europos Sąjungą į karinį aljansą, bet aprūpinti ją reikiamomis priemonėmis, kad ji galėtų apginti savo tikslus ir vertybes bei prisidėti prie taikos ir stabilumo pasaulyje pagal Jungtinių Tautų Chartijos ir tarptautinės teisės principus.
,,Lietuvos narystės ES privalumai bendrosios užsienio ir saugumo politikos srityje:
  Padidės Lietuvos saugumas;
  Lietuva turės tokį pat balsą sprendžiant pasaulio politines problemas kaip ir kitos ES narės;
  Dalyvaudama ES Bendrojoje užsienio ir saugumo politikoje Lietuva įgis galimybę, nors ir netiesiogiai, palaikyti santykius su kur kas daugiau valstybių nei šiuo metu;
  Lietuva ir po narystės ES išlaikys savarankišką savo užsienio politiką;
  Lietuva nekurs atskirų karinių dalinių ES pajėgoms..”
Narystė NATO ir ES neabejotinai uždės daugiau apribojimų savarankiškai LR užsienio politikai – ji turės atitikti Aljanso ir Sąjungos bendrąsias užsienio politikos nuostatas. Todėl Lietuvai reiks padėti nemažai pastangų bandant daryti įtaką ES BUSP taip, kad ji labiau atitiktų Lietuvos interesus. Žinoma, daug kas priklausys nuo to, kaip evoliucionuos pati BUSP, nes šiandien daugeliu tarptautinių klausimų ES neturi vieningos nuomonės ir BUSP iš dalies vis dar tėra daugiau projektas nei realybė.
Taigi, bendroji užsienio ir saugumo politika ir jos visas mechanizmas formuojasi, tobulėja, sutinka naujus sunkumus.
Pasiekti strateginiai tikslai – Lietuva tapo ES ir NATO nare.

Literatūra:

Pagrindinė:
1. Junevičius A. Europos Sąjunga: istoriniai, politiniai, teisiniai aspektai. – Kaunas, 1999.

Papildoma:
1. Bendrasis Programavimo Dokumentas, www.finmin.lt1. Europos Sąjunga. Enciklopedinis žinynas. – V., 1999.
2. Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis. – V., 2002.
3. Europos Komisijos Reguliariosios ataskaitos apie Lietuvos pažangą rengiantis narystei ES. – V., 2000.
4. Europos Sąjunga. Enciklopedinis žinynas. – V., 1999.
5. Europos Sąjungos plėtra: derybos su Vidurio ir Rytų Europos šalimis. – Vilnius, 2001.
6. Europos Sąjungos vidaus rinka. Laisvas prekių judėjimas.- V., 2003.
7. Europos Sąjungos struktūriniai fondai – Lietuvai. – V., 2004.
8. Ką žada vartotojams Lietuvos narystė Europos Sąjungoje. – V., 2002.
9. Kelias į pinigų sąjungą. Parengė S. Kruopas. – V., 1999.
10. Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą metraštis. – V., 2001.
11. Lietuvos kelias į Europos Sąjungą.- V., 2004.
12. Lietuvos pasirengimo narystei ES programa. – http://www.euro.lt/programos/napp.php3.
13. Lietuvos Respublikos Regionų plėtros programa, smc.logincu.org/bin_upload/%7B2AAFD3C-3ADD-4F0E-BFID-230DBFD60637%7Dpletros%20programa.doc
14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001m. gegužės 31 d. Nutarimas Nr. 649 “Dėl Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų administravimo Lietuvoje”, Valstybės žinios 2003 09 17 Nr. 88, publikacijos Nr. 3999.
15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001m. rugpjūčio 24 d. Nutarimas Nr. 1026 “Dėl ES Sanglaudos fondo paramos administravimo Lietuvoje”, Valstybės žinios 2001 08 29 Nr. 74, publikacijos Nr. 2596.
16. Mayhew A. Europos Sąjungos plėtra: derybos su Vidurio ir Rytų Europos šalimis kandidatėmis. – V., 2001.
17. Nacionalinės plėtros planas 2001 – 2003 metams. – V., 2000.
18. NATO vakar, šiandien, rytoj. – V., 1999.
19. Navickas V. Europos Sąjungos rinkų ypatumai.- Kaunas, 2004.
20. Paleckis A. Ties Europos greitkeliu. – V., 2001.
21. Paulikas V. Europos Sąjungos institucijos ir valdymas. – V., 2004
22. Perkauskienė A. Saugi Lietuva atviroje Europoje. – V., 2000.
23. Purlys V. Lietuvos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje. – V., 2002.
24. Tarybos Reglamentas, nustatantis struktūrinių fondų bendrąsias nuostatas Nr. 1260/1999, 1999m. birželio 21 d., www.lrs.lt/c-bin/eu/pres2?Condition1=13988&Condition2= .
25. Tatham, F. Allan. Europos Sąjungos teisė. – V., 1999.
26. Velynis J. Europos sutartis. – V., 2000.
27. Vilpišauskas R. Europos Sąjungos vidaus rinka ir Lietuva. – V., 2003.
28. Weidenfeld, Werner. Europa nuo A iki Z: Europos integracijos vadovas. – V., 1999.
29. Sutartis dėl Konstitucijos Europai. Projektas. – V., 2004.
30. Integracijos žinios. Europos komiteto prie LRV informacinis leidinys.
31. Europos žinios. Europos Komisijos Delegacijos Lietuvoje Informacijos centro biuletenis.
32. Delanty G. Europos išradimas: idėja, tapatumas, realybė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002.
33. Norman D. Europa: istorija. – Vilnius: Vaga, 2001.
34. Suomijos viešojo administravimo institutas (HAUS). Europos Sąjunga iš arčiau. Dėstytojų rengimo programos dalyvių straipsnių rinktinė. – Vilnius: Suomijos viešojo administravimo institutas, 2000.
35. Nelsen B. F. , Stubb A. The European Union. Readings on the Theory and Practice of European Integration. – France: Palgrave, 2001.
36. Norman D. Europe: a History. – Oxford-New York: Oxford University Press, 1997.
37. Иноземцев T., Кузнецова Е. Мировая экономика и международные отношения. – Москва, 2002.
38. Čepulkauskaitė I. Lietuvos stojimo į ES reikšmė//http://www.sociumas.lt/Lit/Nr11/ES.asp
39. Didinti konkurencingumą – iššūkis Lietuvos verslui ES rinkoje// http://www.euroverslas.lt/?526077653
40. Dumčius R, Šiupšinskas S. ES poveikis Lietuvos savivaldybėms Regioninės plėtros srityje// http://www.lsa.lt/rysiai/tnauijienos/ Vilnius, 2003m.
41. Gaidys V. Politinės vertybės: stabilumas versus labilumas // Vertybės permainų metais.-Vilnius, 1999m.
42. Leontjeva E. Integracija į ES netarnauja laisvosios rinkos kūrimui//Laisvoji rinka, 1998 Nr. / http://www.lrinka.lt/Leidinys/integracija.es/2000.4.interesai.phtml
43. Leontjeva E. Krovinių vežimo kelių transportu politika Lietuvai integruojantis į ES//
Studijos santrauka LLRI Laisvoji rinka, 2001 Nr. 1
44. Lietuvos narystės ES nauda ir kaštai// www.euro.lt
45. Lietuvos narystės ES pasekmės // Integracijos žinios. – 2000m. – Nr. 2.
46. Lietuvos narystė ES: kaip įvertinti pasekmes verslui? //http://www.nrda.lt/2002_12_20b.htm (2002-12-20)
47. Patvirtino visuomenės informavimo strategiją // Integracijos žinios. – 1999m. – Nr. 3
48. SEŠELGYTĖ A. PHARE Projektas. Parama Europos integracijai Lietuvoje:Projekto sudedamoji dalis: Politikos priemonių poveikio ir kaštų įvertinimas“Tekstilės ir Drabužių Siuvimo Pramonė// http://www.euro.lt/upl_images/20020102111948.doc
49. Semėnienė D, Stanikūnienė M. ES poveikis Lietuvos savivaldybėms aplinkos apsaugos srityje // http://www.lsa.lt/rysiai/tnaujienos/apl.doc
50. Vainienė R. Mokesčių harmonizavimo uždaviniai ir jų įtaka verslui,//
Laisvoji rinka, 2000 Nr. 2
51. Vilpišauskas R. Kam naudinga ir kam nuostolinga integracija į Europos Sąjungą: Baltijos šalių atvejis// Laisvoji rinka, 1999 Nr. 6
52. Vilpišauskas R. (LLRI ekspertas) 10 klausimų apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje. // Europos Komisijos Delegacija Lietuvoje 2000m.
53. Vilpišauskas R., V. Zabotkaitė. Lietuvos narystės Europos Sąjungoje pasekmės. Vilnius., 2001m
54. Vilpišauskas R. Lietuvos integracija į ES iš arčiau – Narystės ES pliusai ir minusai//http://www.euro.lt/showitems.php?TopMenuID=3&MenuItemID=16&ItemID=247&LangID=1#13
55. Vitkus G. Lietuvos integracija į Europą: alternatyvos ir pasirinkimai // Politologija. – 1998. – Nr. 1. –psl. 163 – 164
56. Europos Sąjungos istorija // http://www.eic.lrs.lt/?1056062375#cc ; prisijungimo laikas: 2004-04-28.
57. http://www.euro.lt/showitems.php?TopMenuID=7&MenuItemID=40&ItemID=1194&LangID=1 ; prisijungimo laikas: 2004-03-05.
58. Bendra informacija apie ES – Europos Sąjungos istorija ir teisė //http://www.euro.lt/showitems.php?TopMenuID=7&MenuItemID=40&ItemID=2145&LangID=1 ; prisijungimo laikas: 2004-03-05.
59. Europos Ateities Konvento dokumentai (darbo grupių įgaliojimai ir išvados). – Vilnius, 2003. P.142-163.
60. Europos Komisijos reguliarioji ataskaita apie Lietuvos pažangą rengiantis narystei Europos Sąjungoje. Lietuva. 2003. P. 106-107.
61. Europos Sąjunga Steigimo dokumentų rinktinė. – Vilnius: Eugrimas, 1998. P. 29-41.
62. Europos Sąjungos teisė ir Lietuva. – Vilnius: Justitia, 2002. P. 177-218.
63. Europos Sąjungos teisė. – Vilnius: Eugrimas, 1999. P. 31-36.
64. Junevičius A. Europos Sąjunga: istoriniai, politiniai, teisiniai aspektai. – Kaunas, 1999. P. 252-263.
65. Lietuvos integracija į Europos Sąjungą būklė, perspektyvų ir pasekmių studija. – Vilnius, 1997. P. 329-342.
66. Lopata L., Vitkus G. Nato vakar, šiandien, rytoj. – Vilnius: Eugrimas, 1999. P. 9-63; 145-187; 243-246.
67. LR Vyriausybės nutarimas Dėl valstybės ilgalaikės raidos strategijos. 2002m. lapkričio 12 d. Nr 9-1187.
68. Pascal Fontaine. Dešimt Europos pamokų. 1998. P. 33-36.
69. Perkauskienė A. Saugi Lietuva Atviroje Europoje. Europos komitetas prie LRV, 2000.
70. Sąjungos institucinė sąranga ir politikos aktualijos. – Vilnius: Eugrimas, 2000. P. 41-71.
71. Stoškutė A. Sveiki įstoję į klubą. // Integracijos žinios. Europos Komiteto prie LRV informacinis leidinys. 2002m. Nr. 11-12(42).
72. Vitkus G. Europos Sąjunga – enciklopedinis žodynas. – Vilnius: Eugrimas, 2002 m. P. 48-51; 316-318.
73. Vitkus G. Europos Sąjunga ir ne tik ji: 99 terminai. 2003. P. 56-59.
74. Vitkus G. Europos Sąjungos steigimo dokumentų rinktinė. – Vilnius, 1998.
75. Weidenfeld W., Veselsas V. Europa nuo A iki Z: Europos integracijos vadovas. – Vilnius, 1999. P. 35-40.
76. www. euro.lt Apsilankymo data 2004-04-04
77. „Europos Sąjunga: steigimo dokumentų rinktinė“, Vilnius, „Eugrimas“, 1998 m., P. 163-176
78. Jonas Vėlyvis, „Europos sutartis“ (Vadovas studentui ir verslininkui), Vilnius, LTU, 2000 m., P. 302-307
79. Weidenfeld, Werner, „Europa nuo A iki Z: Europos integracijos vadovas“, Vilnius, 1999 m., P. 126-128
80. „Europos Sąjunga. Enciklopedinid žinynas“, Vilnius, 1999 m., P. 149-152
81. Europos komiteto prie LRV Vieningos rinkos politikos skyriaus vedėjo Sauliaus Kolytos straipsnis ,,Konkurencijos politika ES ir Lietuvoje”, http://www.euroverslas.lt/?-1231983226;
82. Ramūno Vilpišausko (Lietuvos laisvosios rinkos institutas) straipsnis, ,,Kuo Lietuva užpildys Europos Sąjungos konkurencijos teisės turinį?”, “Laisvoji rinka”, 1998 m., Nr. 5, http://www.lrinka.lt/Leidinys/integracija.es/1998.5.konkurencija.phtml
83. Europos Komisija, ,,Konkurencijos politika europoje ir pilietis“, ,,Europos bendrija“, 2002 m.,http://europa.eu.int/comm/competition/publications/competition_policy_and_the_citizen/brochure_lt.pdf.

Leave a Comment