TurinysĮvadas 2Politikos mokslo samprata 3Politikos mokslai, tai mosklas apie politika 9Politikos mokslo atsiradimas ir raida 16Išvados 21Literatūros sąrašas 22ĮVADASPirmųjų politinių idėjų atsiradimas Europoje yra siejamas su senovės graikų valstybingumo susidarymu VIII – VI a. prieš mūsų erą (toliau – pr.m.e.). Politinės minties vystymuisi Senovės Graikijoje didelės reikšmės turėjo tai, kad graikai vertėsi laivininkyste ir prekyba. Tai leido geriau pažinti pasaulį, perimti kitų šalių patyrimą ir pažiūras, sąlygojo teorinį mąstymą. Ne mažiau reikšmingas veiksnys, skatinęs politinės minties raidą buvo graikų valstybių – miestų (polių) formavimasis VII – VI a. pr.m.e. Tai buvo savotiška valstybingumo forma, kurioje vyko aktyvus politinis gyvenimas, nuolat stimuliuojantis naujų politinių idėjų atsiradimą ir jų raidą. Nors kategorija politikos mokslas nurodo, kad pradedame nagrinėti mokslą, kurio tyrimo objektas yra politika, būtų sunku įrodyti, jog pasiektas visiškas sutarimas, kaip turėtų būti apibrėžiamas jo tyrimo laukas. Politikos mokslas politiką vertina kaip objektyvų reiškinį, tiria ir analizuoja ją kaip tam tikros žmonių veiklos rūšį, siekia išsiaiškinti jos specifiką ir paskirtį.Politika atsiranda tada, kai žmonės kažką veikia kartu. Žmonėms gyvenant bendrai, siekiant organizuotai ir bendrai tikslų, reikia bendrų, visiems privalomų, bendrų reikalų sprendimų. Būtent ši žmonių veiklos rūšis (kryptis) ir yra vadinama politika, o tie bendri grupės ar organizacijos sprendimai – politiniais sprendimais. Aktyvų bet kurio žmogaus dalyvavimą diskusijoje apie bendrus savo organizacijos reikalus galima laikyti politiniu aktu, tačiau iš įvairių pasiūlymų atrinkti kurį nors vieną ir paversti jį politinių sprendimu padeda valdžios fenomenas.Politikos mokslo samprataPolitikos mokslas yra vienintelis mokslas, skirtas tik politikos nagrinėjimui, visi kiti socialiniai mokslai politinę problematiką paliečia tik tarp kitko, visų kitų savo problemų kontekste. Todėl, kad suprastume politikos mokslo esmę, pirmiausia reikia aptarti politikos sąvoką.Senovės graikų kalboje politike – tai valstybės valdymo menas, t.y. visuomeninė veikla, siekiant valstybinės valdžios. Politikos terminas kilo iš graikų kalbos žodžio politea – visuomeninė organizacija, susijusi su miesto – valstybės (polio) valdymu. Terminas politika paplito po graikų filosofo Aristotelio (384-322 m. p. m. e.) traktato „Politika“, kuris buvo skirtas valstybės valdymo ir vyriausybės problemoms tirti. Iki XIX a. pab. politika tradiciškai buvo aiškinama kaip mokslas apie valstybę, t.y. institucinio, valstybinio lygio valdžią. Tačiau jau naujaisiais laikais politinės minties raida gerokai išplėtė supratimą apie politiką. Politika tapo įvairių aiškinimų objektu.JAV politologas V. Šaivlis (V. Shivly) vadovėlyje „Valdžia ir pasirinkimas“ politiką apibūdina kaip bendrų sprendimų priėmimą. Politikos ištakos susijusios su valstybių formavimusi, t.y. civilizuotos žmonijos egzistencija. Politika tapo galima, kai viešoji valdžia atsiskyrė nuo privačios valdžios – nuosavybės. Bendruomeninė savivalda išsivystė į respublikos tipo politinę organizaciją. Dalyvavimas valdyme tapo kiekvieno graiko teise ir pareiga. Todėl antikinėje Graikijoje ieškome ir politinės visuomenės organizacijos užuomazgų, Romos imperijoje nuosavybės santykius reguliavo privatinė teisė (ins privatum), o viešuosius reikalus – viešoji teisė (in publikum). Žlugus absoliutinėms monarchijoms, politikos sąvoka įgavo šiuolaikinį supratimą, kuriam būdingas daugiaplaniškumas. Pastaruoju metu politikos teoretikai ir praktikai išskiria dvi pagrindines stovyklas: pirmosios atstovai mano, kad politikoje svarbiausia politinio gyvenimo dalyvių (subjektų) santykiai. Taigi politika apibrėžiama pagal veiklos subjektus. Politinio gyvenimo subjektai yra klasės, tautos, valstybės. Taip pat jais gali būti ir atskiri piliečiai, jei jie aktyviai dalyvauja politinėje veikloje. Visų jų veikla ir tarpusavio santykiai visuomenėje aiškinami skirtingai. Egzistuoja dvi tokių aiškinimų kryptys: prancūzų (Science politique – politikos mokslų) ir anglų (Political Science – politikos mokslų) mokyklose vyrauja nuomonė, kad politika apima pirmiausia valstybės ir jos aparato bei politinių partijų veiklą. Teigiama, kad valstybinė valdžia atsiranda ir išsilaiko ne todėl, kad viena klasė ją paima, kaip teigia marksistai, o todėl, kad klasės tarpusavyje susitaria (konsensuso teorija).
Amerikiečių mokykla valdžią supranta plačiau. Į politikos sampratą įtraukiama ne tik valstybės ir jos organų bei partijų, bet ir kitų visuomeninių organizacijų veikla ir santykiai. Taigi čia iš esmės nagrinėjama jau visa politinė sistema. Labai svarbu ištirti politinės sistemos veiklos mechanizmą bei politinių sprendimų priėmimo technologiją,Vakarų Europoje ir JAV yra kelios dešimtys įvairių mokyklų, kurios kiek kitaip supranta politiką. Jų nuomone, politika sietina su viešosios valdžios samprata. Valdžia suprantama kaip galimybė primesti savo valią ir įvykdyti sprendimus, arba, kitais žodžiais tariant, vienų žmonių sugebėjimas paveikti kitus žmones taip, kad jie elgtųsi pirmiesiems priimtinu būdu ir padėtų pasiekti jų apibrėžtus tikslus. Šių mokyklų šalininkai aiškina, kad politikoje svarbiausia yra tai, kas iš tikrųjų valstybėje turi valdžią, neatsižvelgiant į formaliai užimamą vietą valdymo „piramidėje“. Tokia politikos samprata glaudžiai susijusi su vadinamąja vadybininkų teorija, kuri labai paplitusi ekonomikos valdymo sferoje. Čia taip pat nagrinėjamos valdžios elito bei valdančiosios grupės problemos.Pagal marksistinę politikos ir valstybės sampratą visuomenės procesai analizuojami konkrečioje istorinėje aplinkoje kaip apibrėžtų klasių santykiai. Politika aprašo klasių kovą siekiant paimti valstybinę valdžią ir ją išlaikyti…. Šios kovos tikslas yra užtikrinti klasės viešpatavimą ir jos ekonominių bei kitų interesų tenkinimą. Trumpiau tariant, politika – tai pirmiausia valstybės valdymo teorija ir praktika.Remiantis įvairiais požiūriais į politiką, galima pamėginti jos esmę aptarti bendresniu aspektu: 1) politika – tai valstybės reikalų tvarkymo teorija ir praktika;2) visuomenės socialinių grupių ir atskirų žmonių veikla siekiant išsaugoti ir panaudoti valstybinę valdžią savo interesams;3) visuomeninė veikla, apibrėžianti valstybės uždavinius ir organizuojanti jų realizavimą.Be šių, yra ir kitokių politikos apibrėžimų. Vienas iš jų teigia, kad politika – veikla, kurią vykdo formalios socialinės grupės (organizacijos) sprendimų centras, siekiantis įgyvendinti apibrėžtus tikslus tam tikromis priemonėmis. Veiklos tikslas – didelių socialinių grupių poreikių ir interesų tenkinimas. Plačiąja prasme politika – tai socialinių grupių (klasių, sluoksnių, nacijų ir kt.) savitarpio santykių forma, kuri daugiau ar mažiau susijusi su valstybinės veiklos turiniu. Šioje politinėje veikloje dalyvauja oficialioji valdžia, valdančiosios ir opozicinės partijos, visuomeninės organizacijos, sąjungos, draugijos. Iš pateiktų politikos apibrėžimų matome, jog valstybės ir politikos prigimtis ta pati. Be valstybės nėra politikos, o politika negalima ne valstybėje. Politika atspindi ir išreiškia socialinių grupių interesus, iš kurių svarbiausi yra ekonominiai. Nors politikos mokslai priklauso nuo socialinių grupių interesų, bet vis dėlto tie mokslai yra santykiškai savarankiška.Detalesne politikos sampratą gali iliustruoti jos elementai:1. politinė sąmonė – socialinių subjektų, t.y. individų, grupių, įvairių bendrijų politicos suvokimas, žinojimas ir vertinimas;2. politikos dalyviai arba subjektai – didelės ir mažos socialinės grupės, valstybė, partijos, visuomeninės organizacijos, elitas ir kiti;3. politiniai santykiai- įvairūs būtini ryšiai tarp politikos subjektų;4. politikos procesai – socialinių subjektų (individų, grupių, bendrijų) veiklos visuma, kuri vienokiu ar kitokiu būdu užtikrina visuomenės politinės sistemos kaitą, pertvarką ir funkcionavimą;5. rūšys – valstybės vidaus ir užsienio politika;6. šakos – atskiros vidaus ir užsienio politikos sferos, pvz.: ekonominė, socialinė, nacionalinė, demografinė, kultūrinė, bendradarbiavimo su užsienio šalimis, nusiginklavimo, taikos išsaugojimo ir t.t.Politika gali turėti vienokių ar kitokių bruožų: demokratinių, patriotinių, humanistinių, liberalių, autokratinių, militaristinių ir kt. Piliečiai (asmenys, turintys konstitucines teises ir pareigas) patys sąmoningai dalyvauja politikoje arba į ją įsitraukia kitų dėka. Orientuotis politikoje – jos studijų prasmė. Geriau orientuotis padės išsamiau aptarti kai kurie politikos mokslo elementai. Politinė sąmonė – tai socialinių subjektų suvokta, pažinta ir įvertinta politikos visuma arba jos atskiros sferos. Istoriškai politinė sąmonė skirstoma į tipus (senovės, viduramžių, šiuolaikinę), o problemiškai – į socialinių subjektų (individų, grupių, bendrijų, nacijų ir kt.) politinę sąmonę.Pagal politinės esmės pilnumo, visapusiškumo, suvokimo lygį skiriamos dvi pagrindinės politinės sąmonės pakopos: empirinė ir teorinė. Empirinė pakopa susidaro žmonių asmeninio patyrimo, tiesioginio politinių reiškinių, procesų, veiklos stebėjimo dėka. Priklausomai nuo informacijos gausumo, žmogaus išsilavinimo, specialybės empirinė sąmonė gali būti aukštesnio ar žemesnio lygio. Teorinė politinės sąmonės pakopa remiasi nuodugnia, visapusiška politikos formavimo, jos funkcionavimo analize, jutiminiu ir loginiu pažinimu, teorinei politinei sąmonei susidaryti turi įtakos specialių tyrinėtojų mokslo darbai, doktrinos, valstybių, partijų deklaracijos, programos, planai.Politinė sąmonė daugiau ar mažiau susijusi su kitomis visuomeninės sąmonės formomis: teisine, ekonomine, dorovine, estetine ir kt. Todėl politinė sąmonė formuojasi atspindėdama ne tik politinius procesus bei soci…alinius interesus, bet ir visas kitas visuomenės gyvenimo sferas. Politinė sąmonė išreiškiama programomis, doktrinomis, atsispindi literatūroje, periodinėje spaudoje ir praktinėje veikloje.Politiniai santykiai yra būtini politikos subjektų sąryšio momentai. Pagrindiniai santykių tipai yra šie: valdžia, bendradarbiavimas, lenktyniavimas, konfliktas. Valdžia – pagrindinis politinis santykis. Jis apima šiuos elementus: a) yra bent du politikos subjektai (grupės ar atskiros asmenybės); vienas iš jų – vadovas, kitas – pavaldinys;b) vadovas turi teisę įsakyti pavaldiniui;c) pavaldinys privalo paklusti įsakymui;d) socialinės normos, kurios nurodo, kas turi teisę duoti įsakymus ir kas privalo paklusti;e) socialinės sankcijos, kurios taikomos piliečiams už konkrečius veiksmus; sankcijos gali būti teigiamos ir neigiamos.Valdžios esmę sudaro įgaliojimų panaudojimas organizuojant grupių veiksmus tam tikriems tikslams pasiekti.Bendravimas yra vaisingas tik tada, kai politikos mokslo dalyvių interesai visiškai ar bent iš dalies sutampa. Panašūs interesai gali atsirasti tada, kai vadovaujamasi ideologiniais, psichologiniais motyvais ar subjektų interesais, nukreiptais į tą patį objektą. Lenktyniavimo santykis atsiranda tada, kai keli politikos subjektai siekia tų pačių tikslų, o tam yra svarbus laiko faktorius ir galimos naudos dydis. Konfliktai kyla tada, kai politikos dalyvių interesai yra priešingi ar net antagonistiniai. Konflikto baigtys gali būti tokios: 1) sprendimo (kompromiso) ieškojimas; 2) įtikinėjimas, alternatyvų, kitų pagalbinių, aukštesnių tikslų ieškojimas; 3) derybos, kurios liudija, kad interesai yra priešingi ir priešingumą sunku pašalinti; 4) politikavimas, arbitrų ieškojimas. Pažymėtina, kad konflikto sprendimas paprastai atnaujina vieną iš anksčiau išvardytų santykių.Politiniai veiksmai – tai asmeninė ar grupinė, organizuota ar spontaniška visuomenės narių veikla, nukreipta tenkinti didelių socialinių grupių interesus, kurie atitinka jų vertybinius kriterijus. Politinių veiksmų pavyzdžiai; vyriausybinės delegacijos vizitas į kitą šalį, diplomatinės derybos, piliečio laiškas valstybės vadovui, partijos organų dalyvavimas mitinge ir pan. Politinių veiksmų dėka galimos socialinės permainos: valdančiųjų ir valdomųjų santykių pasikeitimas valdžios sferoje, koalicinės valdžios susidarymas, didesnis sprendimų viešumas, tolerancija skirtingoms ideologijoms ir kt. Skiriami šie svarbiausių politinių veiksmų tipai: • reformos; • politiniai perversmai, kariniai sąmokslai, valdžios užėmimas; • revoliucija, sukilimai, kontrrevoliucija. Politinis interesas – tai socialinių grupių santykiai, susiję su jų poreikių tenkinimu. Interesai yra nukreipti į vertybių, tenkinančių šių grupių poreikius, turėtojus. Poreikiai yra nukreipti tiesiog į materialines vertybes. Įgyvendinant interesus patenkinami tiek materialiniai, tiek ir dvasiniai poreikiai. Vertybių kiekis tam tikru laikotarpiu yra ribotas, todėl poreikių tenkinimo pusiausvyra yra laikina ir nuolatiniai prieštaravimai neišvengiami.Viena iš politikos sampratos koncepcijų teigia, kad politika pasireiškia vadovavimu ir valdymu. Šią nuostatą grindė vienas žymiausių XIX – XXa. politikos teoretikų Maksas Vėbėris (1864-1920). Kai kas sako, tai yra moderniosios politikos tėvas. Anot jo, politika prasideda vadovavimu. Bet vadovavimas neišreiškia sistemos, tačiau tai ne šiaip sau vadovavimas, o besiremianti valdžia, valstybė ir jos teisinė bei administracine sistema. Vadinasi, politika – tai imperatyvinį (įsakomąjį) pobūdį. Šitaip politika tampa didelių žmonių grupių, sąveika, pasireiškiančia per valdžią. Kas turi valdžią, tas dispuonoja ir politikos galia. Nors šiuolaikinė politika nėra tik valdžios ar jos institucijų galia. Moderni jos samprata papildoma komponentais: piliečių dalyvavimas politiniame gyvinime ir politinių partijų, nevyriausybinių organizacijų poveikis politiniams sprendimams – tai yra visuomeninių judėjų reguliavimas. Visos šitos galimybės nulemia …pačios politikos vertybę, orientaciją. Visų bendromis pastangomis siekiama intereso tenkinimo, visuomenės funkcionavimo darnos. Minėta koncepcija politiką interpretuoja kaip visų piliečių valią ir pastangos. Tačiau ir modernizmo laikais pagrindiniu jos subjektu išlieka valdžia. Todėl ir politika dar apibūdinama kaip kova už valdžios įgijimą, jos išlaikymą, panaudojimą. Tam artima yra Markso – Lenino koncepcija, teigianti, jog norint įgyti valdžią visų pirma reikia įgyti ek-ą galią. Leninas tai išreiškė tezę, kad “politika yra koncentruota ek-a”: kas turi ek-ą, tas diktuoja ir politiką. Remiantis tuo, Leninas protegavo socialinį konfliktą, revoliuciją kaip galimybę diktuoti politiką. Tokia koncepcija susilaikė prieš priešos, kadangi ji programavo politiką kaip prievartą. Nors iš principo konfliktinę politikos prigimtį teorinė gimtis neteigia, tik moderni jos koncepcija politiką apibūdina kaip nesmurtinį konfliktą tarp individų, žmonių grupių ar valstybių. Šiam konfliktui spręsti siūlomas kompromisų būdas. Todėl ir politika kartais apibūdinama kaip kompromisų menas. Tai yra pliuralistinė politikos samprata, ji numato pakankamai laisvą ir savarankišką individo, žmonių grupių dalyvavimą politikoje ir jos rezultatų formavime. Pripažįstant tokią įvairovę politikoje, visgi šiuolaikinė koncepcija bando nusakyti universalią politikos paskirtį, kuri labiausiai atliktų dabartį. Tai išreiškia nuostatą, kad politika yra ribotų materialinių ir dvasinių vertybių paskirstymas visuomenėje. Ši nuostata kildinama iš dviejų pozicijų: 1. gamtos galimybių ribotumo: neginčijama, kad gamtos resursai yra nepakankami, todėl kyla būtinumas reguliuoti tą paskirstymą.2. iš žmogaus ribotumo: kol žmonių poreikiai buvo nedideli, vertybių paskirstymui pakakdavo biologinių, vėliau dorovinių pradų.Augant poreikiams, kurie yra neriboti ir neapibrėžti, privalu sukurti atitinkamą vertybių paskirstymo sistemą. Vertybių skirstymas įgyja institucinį – įstatyminį pobūdį, todėl į pilną planą iškilo politikos formos prasmė: jos paskirtis motyvuoti tokio paskirstymo sistemą, dėl to ir sakoma, kad politika yra procesai, vyksta iki priimant ir vykdant būtinuosius sprendimus, paskirstant vertybes ir tenkinant visuomeninius poreikius. Šitaip dabartis politikai teikiama bendruomeninio tikslo prasmė, kas artima Antikos idėjai.Politikos mokslai – tai mokslas apie politikąPolitikos mokslas – tai mokslas, aprašantis, nagrinėjantis ir analizuojantis politiką ir glaudžiai su ja susijusias problemas. Politiniai mokslai yra seniausia socialinių mokslų šaka. Jau antikos filosofijoje bandyta spręsti politikos problemas (Platono “Valstybė”, Aristotelio “Politika”). Naujaisiais laikais (XVI-XIX a.) nuo filosofijos atsiskyrė mokslas apie valstybę – teisės mokslų šaka. Šio mokslo dėka daugiausiai nuveikta tiriant politikos reiškinį. Ne mažai politikos moksluose nuveikė politikos, filosofijos kūrėjai. Politikos mokslu (politologijos) raida glaudžiai susijusi su Dž.Loko, T.Hobso, Š.Monteskjė, Ž.Ž.Ruso, A. de Tokvilio ir kitų mąstytojų vardais. XIX a. pab. – XX a. pr. politologijos formavimąsi paskatino sociologija (L.Gumplovičius, M.Vėberis), psichologija (E.Fromas), tarptautinių santykių istorija ir kitos mokslo šakos.Nuo senovės laikų iki XX a. politikos klausimai buvo nagrinėjami kartu su kitais humanitariniais, ypač teisės, istorijos, mokslais. Tada politika buvo suprantama kaip valstybės valdymo formos. Pamažu politikos mokslas suformavo atskirą tyrimų objektą. XX a. pradžioje JAV ir po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje politikos mokslai telkėsi į atskirą sferą, apimančią ne tik valstybės valdymą, bet ir politinę sąmonę, politinius santykius, politines sistemas ir kt.Teoriniai politikos tyrimai prasidėjo JAV, kritikuojant viešpatavusias, bet jau neatitinkančias realybės, tenykščio visuomenės politinio gyvenimo juridines politines teorijas. Būtent tada iškilo pasiūlymas sukurti politinį mokslą, aiškinantį Amerikos politinio gyvenimo pagrindus ir sąlygas. Pradžio…je tyrimai apėmė tik vyriausybės įstaigų funkcionavimą. Lemiami poslinkiai įvyko iškilus būtinumui plėsti valstybės iniciatyvą socialinio, ekonominio bei tarptautinio gyvenimo sferose. Tikslingas ir efektyvus valstybės mašinos veikimas darėsi vis labiau priklausomas nuo socialinių–politinių procesų dinamikos ir jų reguliavimo technikos įvaldymo. Sėkmingas valstybės mašinos funkcionavimas reikalavo politinių procesų valdymo žinių. Būtent JAV politologijoje apie 1950 m. buvo sukurta politinės sistemos teorija.Politinė sistema – tai vieninga valstybinių ir nevalstybinių organizacijų sąveika formuojant ir realizuojant politinę valdžią, t.y. valdant šalį.Tuo tarpu Europoje politikos mokslai formavosi tik po Antrojo pasaulinio karo. Šiuolaikinės Europos politikos mokslo ištakos yra Vokietijoje. Politikos mokslo terminą pirmasis pavartojo vokiečių mokslininkas E.Balingas 1948 m. UNESCO organizuotas politikos mokslų specialistų kongresas, įvykęs 1948 m. Paryžiuje, rekomendavo politikos studijas vadinti ne politiniais mokslais, o politikos mokslu. Taip pat, kongresas suformulavo savarankiško politikos mokslo (politologijos) tyrimų ir analizės objektą: 1) politikos teorija:a) politinė filosofija,b) politinių idėjų istorija:
2) politiniai valstybės institutai:a) konstitucija,b) valstybinė valdžia,c) regioninė ir vietinė valdžia,d) vyriausybė,e) ekonominės ir socialinės vyriausybės funkcijos,f) lyginamasis politinų institutų tyrimas;3) partijos ir organizacijos:a) politinės partijos,b) grupės, sąjungos ir asociacijos,c) piliečių dalyvavimas politikoje ir vyriausybėje;4) tarptautiniai santykiai:a) tarptautinė politika,b) tarptautinės organizacijos ir tarptautinių santykių reguliavimas,c) tarptautinė teisė;5) viešoji nuomonė apie:a) valstybės vidaus ir užsienio politiką, politicos subjektus ir lyderius.Taip buvo „užgesintas“ ginčas su juristais, teigusiais, kad politikos mokslo centras turi būti valstybės problema, sprendžiama su filosofais, kuriems politikos mokslas – tai vienas iš socialinės filosofijos aspektų, su sociologais, žvelgiančiais į politikos mokslą kaip į mokslą apie valdžią, su istorikais, akcentavusiais tik istorinės politinio proceso analizės reikšmę. Žinoma, ginčas dėl prioritetų tiriant politinį visuomenės gyvenimą nebaigtas ir šiandien. Vieni tyrinėtojai nagrinėja politinį procesą per politinių institutų funkcionavimą, kiti – per politikos subjektų veiklą ir elgesį, nes institutai, jų nuomone, yra tik istoriškai konkrečios, tad ir santykinės, pereinamos formos. Šiuolaikinių politikos mokslų tyrimų spektre ryškėja šios tendencijos pergalė, t.y. valdžios ir sprendimų priėmimo procesų tyrimai.
Taigi politikos mokslu objektas – ne sustingęs, o amžinas, bet istoriškai kintantis. XIX a. tai buvo valstybė, o XX a. pradžioje dėmesio centru tapo socialinių politinių grupių, besivaržančių dėl valdžios, sistema. Kiek vėliau (apie 1930 m.) politiką imta traktuoti kaip tarpusavio santykių kovoje dėl valdžios pasiskirstymo sistemą. Nors politikos mokslai, kaip savarankiška mokslinių tyrimų sritis, atsirado XIX a. pabaigoje, bet apie ją, kaip kompleksinę discipliną, galima pagrįstai kalbėti tik šiandien. Bet kokio mokslo, taip pat ir politikos, objekto apibrėžimas yra sudėtingas dalykas, nes reikia glaustai pateikti jos visumą ir elementus. Politikos mokslai (politologija) tyrinėja: 1. politinę sąmonę, politines doktrinas, politikos dalyvius, bruožus, rūšis, šakas;2. politikos esmę, atsiradimą, raidą, vaidmenį, procesus;3. politikos uždavinių rengimo, realizavimo bei padarinių sąlygas, formas, metodus, vertingumą;4. valstybės vidaus ir užsienio politikos sferoje susidariusius žmonių veiklos bendradarbiavimo, lenktyniavimo, pavaldumo, elgsenos konfliktinėse situacijose ir kitus santykius. Bendriausiu aspektu politologija nagrinėja politikos esmę: visuomenės politinę sistemą, jos elementų veiklą ir vaidmenį, valstybės politikos rengimą, įgyvendinimą ir padarinius, demokratijos proce…sus politiniame gyvenime, užsienio ir tarptautinę politiką, tarptautines politines jėgas, jų doktrinas ir santykius.Politikos mokslo objekto problemai atskleisti vartojame šias sąvokas ir kategorijas: politika, politikos dalyviai, politinė veikla, politinė valdžia, politikos subjektai, politikos objektai, politikos sprendimai ir kt. Tai politologijos kategorijos bei sąvokos, kurios yra socialinių reiškinių terminai, dažnai tuo po keletą prasmių, pvz., valdžia gali būti ne tik valstybės, bet ir įstaigos, šeimos ir pan. Be to, kategorijos dažnai skolinamos iš filosofijos, sociologijos ir kitų visuomenės mokslų. Antai istorijos eigos supratimas politikai naudingas trejopai: I. leidžia nustatyti bendrą visuomenės raidos kryptį,II. grupuoti politinius reiškinius pagal jų svarbą, t.y. atskirti svarbiausius reiškinius nuo antraeilių,III. vertinti politinius reiškinius ir procesus. Geras istorijos žinojimas padeda suprasti šiuolaikinę politiką, nes daugelis dabartinių politinių reiškinių ir procesų, atsiradę prieš daugelį metų, yra tradiciški.Filosofija apmąsto žmogaus gyvenimo prasmę, gyvenimo turinį lemiančias vertybes, kartu apima ir žmonių politinį gyvenimą, partijų ir vyriausybių veiklą nulemiančias vertybes ir doktrinas. Teisės mokslai padeda politikos mokslams geriau apibrėžti valstybės ir kitų politinio gyvenimo dalyvių veiklos ribas, normatyvinį politinės veiklos pobūdį. Politinė ekonomija nagrinėja ūkinių procesų ciklus, jų reguliavimą, paaiškina, kaip gamyba, paskirstymas ir mainai formuoja socialines grupes ir sluoksnius, atskleidžia žmonių interesų prigimtį, leidžia geriau suprasti svarbiausių politinių įvykių ekonomines priežastis. Sociologija teikia politikams empirinių tyrimų metodiką bei gausią stebėjimų medžiagą (pvz., apie rinkimus, apie viešąją nuomonę svarbiausiais klausimais). Psichologija nagrinėja žmogaus dvasinį gyvenimą, o politologas remiasi pagrindinėmis šio mokslo kategorijomis, nes politiką visada vykdo vadovai ir ji nukreipta į kitus žmones – pavaldinius. Politikos mokslams labai svarbios žinios apie atskiro žmogaus, taip pat ir mažų socialinių grupių veiklos motyvus. Geografija, ypač ekonominė ir politinė, parodo valstybių pajėgumą, jų gamtinius išteklius, ūkio galimybes bei interesus tarptautiniu mastu. Politikai remiasi antropologijos, statistikos, etnografijos bei kitų mokslų laimėjimais.Politikos mokslui pradėtos taikyti bendrosios sistemų teorijos, kibernetikos naujovės. Jos padeda geriau suprasti valstybių sandarą, įkomponuoti atskirus empirinius tyrimus į bendrą schemą. Bandoma taikyti ir matematinę formalizaciją.Politikos mokslas – tai mokslas, atsiradęs kitų socialinių mokslų sandūroje, tai savotiška visų aukščiau minėtų mokslų sudėtinių dalių sintezė. Panašiai, kaip susidūrus fizikai ir biologijai gimė naujas mokslas – bionika, taip susidūrus chemijai ir biologijai – biochemija. Taip ir kitų socialinių mokslų sandūroje atsirado politikos mokslai. Sintetinis politikos mokslų charakteris yra sąlygotas visų pirma jos objekto – politikos – sudėtingumo ir daugiaplaniškumo.Politikos mokslas yra taikomojo (praktinio) pobūdžio, politikoje siekiama konkrečių valstybinių tikslų. Politologinių tyrimų tikslas yra ne tik išsiaiškinti, kas politiniame gyvenime realiai egzistuoja, bet dar svarbiau – kas turi egzistuoti. Politologinis tyrimas, atliekamas istoriniu aspektu, visada yra politinis. Istorinis tyrimų metodas padeda išsiaiškinti ne paprastą reiškinių kaitą, bet jų priežastingumą.Politikos mokslai tiria politikos teoriją kaip praktinės politinės veiklos strategijos ir taktikos parengimo bazę, kaip visuomenės politinių institutų ir visos politinės sistemos tobulinimo priemonę. Šiuo požiūriu analizuojami ir apibendrinami įvairių šalių ir regionų politiniai įvykiai ir procesai, taip pat tarptautinės politikos eiga.Kaip ir kitiems mokslams, politikos mokslams taikomi bendrieji metodai: analizė ir sintezė, indukcija ir dedukcija, abstrahavimas, apibendrinimas, modeliavimas. Specifiniai… politikos mokslo metodai: sisteminis, bihevioristinis (elgsenos), istorinio palyginimo, sprendimų.Sisteminis metodas leido išskirti, apibrėžti tyrimo objektą kaip sistemą, susidedančią iš posistemių. Ši savo ruožtu gali įeiti į aukštesnę (super-) sistemą ar sudaryti ištisą sistemų hierarchiją. Sistemų galima išskirti gana daug. Tai priklauso nuo tyrinėtojo tikslų. Taip pat sisteminiu metodu galima sumaniai, apibendrintai aprašyti reiškinį, kitaip tariant, atskirti sistemą nuo nesistemos. Pavyzdžiui, obuolys ir obuolių krūva – obuolys yra sistema, o obuolių krūva – ne, Apibendrinant yra svarbiausia sistemos sandara, ryšiai tarp sistemos elementų (dalių), kaip sistema veikia, kaip plėtojasi.Bihevioristiniu metodu (angliškai “behavior” – elgsena) tiriama atskirų asmenų ir žmonių grupių socialinė (apskritai) ir politinė (atskirai) elgsena. Asmuo ar grupė yra stebima tiesiogiai ar netiesiogiai (eksperimentas, anketa, interviu, dokumentų analizė) ir užrašomi jų poelgiai. Taikant šį metodą, politiniai faktai ir reiškiniai yra susiejami su atskirų asmenų veiksmais, o žmonių grupės veiksmus galima nustatyti iš atskirų asmenų elgesio. Šiuo metodu išryškinamos asmenybės psichologinės savybės: charakteris ir temperamentas, nes asmenybė, dalyvaudama politikoje, stengiasi patenkinti tam tikrus savo ar savo grupės poreikius.Istorinio palyginimo metodas yra labai senas ir gana paplitęs. Jo esmė ta, kad yra parenkamas panašus politinis objektas ar reiškinys į tą, kuris buvęs anksčiau, ir pagal buvusią situaciją bandoma aprašyti dabartinį reiškinį. Parenkama dažniausiai pagal du principus: institucinį ir funkcini. Instituciniu principu parenkamos panašios įmonės ar organizacijos, ieškoma jų bendrumų ir skirtumų. Funkciniu principu analizuojama politinė veikla, tiriama, kaip tam tikras politinis institutas tenkina visuomenės poreikius.Taikant sprendimų metodą, politinių sprendimų (nutarimų) priėmimo centrams nutarus organizuojama veikla, kuri turi padėti įgyvendinti nutarimus. Tai gali būti vyriausybės priimti įsakai, potvarkiai ir pan. Sprendimų metodas yra gana glaudžiai susijęs su sisteminiu metodu, nes pirmasis daugiau dėmesio skiria veiklai aprašyti, o antrasis – sandarai. Sprendimų metodu rengiami dalykiniai žaidimai. Jų metu atskleidžiama nutarimu priėmimo procedūra. Savaime suprantama, kad gyvenime šie metodai, derinami vienas su kitu, susipina. Sudėtingesnėse situacijose tenka taikyti visus metodus ir ne vieną kartą.Politikos mokslai, kaip ir kiekviena mokslo šaka, atlieka tam tikras socialines funkcijas. Politikos mokslo funkcijos gali būti ir praktinės, ir teorinės. Pirmoji praktine funkcija yra analitinė patariamoji. Ji pateikia politinio gyvenimo dalyviams žinių apie politinę situaciją, kokiomis priemonėmis tą situaciją galima pritaikyti savo tikslams pasiekti, kaip ją reikia pakreipti pageidaujama kryptimi. Antroji praktinė funkcija yra ideologinė. Ji pateikia atsakymą į klausimą “kam to reikia?”.Teorinės funkcijos:A. aprašomoji (konceptuali) – ji teikia tyrinėtojams pagrindines kategorijas ir padeda atsakyti į klausimus “kas ir kodėl vyksta?”;B. aiškinamoji (priežastinė) – padeda atsakyti į klausimą “kodėl taip, o ne kitaip vyksta ar vyks?”; atsako į klausimą, kokios politinio reiškinio egzistavimo priežastys;C. prognostinė – leidžia numatyti galimą įvykių eigą arba padarinius;D. metodologinė – pateikia reiškinių tyrimų metodus, leidžia nustatyti gautų duomenų patikimumą;E. integruojanti – leidžia perimti kitų visuomenės mokslų laimėjimus, taip pat perduoti savo laimėjimus kitiems mokslams.1949 m. UNESCO iniciatyva buvo įkurta Tarptautinė politologų asociacija, kurios būstinė yra Paryžiuje. Asociacija kas keli metai šaukia suvažiavimus, rūpinasi politinių žinių skleidimu, literatūros rengimu, leidyba, šio dalyko tyrimų bei studijų raida ir metodika. Visa tai skatina politikos tyrimų plėtrą, specialių įstaigų ir darbuotojų gausėjimą. JAV politikos mokslus tyrinėja bei dėsto apie 10 tūkstančių, netgi Lenkij…oje – per tūkstantį žmonių – profesorių bei dėstytojų.Politikos mokslai Lietuvoje pradėjo formuotis Vytauto Didžiojo universitete prieš Antrąjį pasaulinį karą (prof. M.Riomeris, P.Leonas ir kt.). Politikos mokslų problematika buvo analizuojama filosofų darbuose (A.Macema, S.Šalkauskis). Aukštesnėse gimnazijos klasėse buvo dėstomas “Geopolitikos” kursas. Tik nuo 1989 m. politologija dėstoma Lietuvos aukštosiose mokyklose ir kitose mokymo įstaigose.Politikos mokslo atsiradimas ir raidaPirmųjų politinių idėjų atsiradimas Europoje yra siejamas su senovės graikų valstybingumo susidarymu VIII – VI a. prieš mūsų erą (toliau – pr.m.e.). Politinės minties vystymuisi Senovės Graikijoje didelės reikšmės turėjo tai, kad graikai vertėsi laivininkyste ir prekyba. Tai leido geriau pažinti pasaulį, perimti kitų šalių patyrimą ir pažiūras, sąlygojo teorinį mąstymą. Ne mažiau reikšmingas veiksnys, skatinęs politinės minties raidą buvo graikų valstybių – miestų (polių) formavimasis VII – VI a. pr.m.e. Tai buvo savotiška valstybingumo forma, kurioje vyko aktyvus politinis gyvenimas, nuolat stimuliuojantis naujų politinių idėjų atsiradimą ir jų raidą.Penktasis amžius pr.m.e. – tai senovės graikų demokratinės doktrinos pakilimo laikotarpis. Demokratinės doktrinos idėjiškai pagrindė miestų polių demokratinius režimus. Senovės graikų demokratijos centru buvo Atėnai. Įdomi ir aktuali mūsų laikmečio požiūriu yra Atėnų demokratijos samprata. Jos esmę galima išreikšti sekančiais teiginiais: 1) demokratijos pagrindas yra laisvė, 2) laisvės esmę sudaro žodžio laisvė, 3) neatskiriama laisvės dalis yra teisių lygybė, 4) sudėtine demokratijos dalimi yra teisėtumo principas, t.y. įstatymų laikymasis.Vienų iš iškiliausių Senovės Graikijos vergovinės demokratijos šalininkų buvo genialus graikų mąstytojas, filosofas Demokritas (apie 460 – 370 m. pr.m.e.). Įdomi yra Demokrito valstybės atsiradimo teorija. Pasak Demokrito, žmonės pradžioje gyveno bandoje, neturėdami nei namų, nei maisto atsargų. Vėliau išmokę naudotis ugnimi jie pradėjo verstis žemdirbyste, amatais ir galiausiai sukūrė valstybę. Tokiu būdu valstybės atsiradimas, pasak Demokrito, tai ilgos evoliucijos, progresyvaus vystymosi rezultatas. Politika, pagal Demokritą, tai žmogiškų pastangų vaisius ir yra didžiausias menas. Ideali Platono valstybė – tai teisingas geriausiųjų valdymas. Todėl idealioje valstybėje turi būti filosofai ir veikti teisingi įstatymai. Būdamas demokratinės valdymo formos priešininkas, Platonas pabrėžia, kad ideali valstybė, tai geriausiųjų ir doriausiųjų valdoma aristokratinė valstybė. Tačiau jeigu ideali valstybė ir būtų sukurta, ji nebus amžina, nes blogėja žmogaus prigimtis ir tuo pačiu keičiasi ir valdymo formos. Platonas aukštai vertina politikos meną. Politika, pagal Platoną, aukščiausias menas, reikalaujantis žinių ir mokėjimo valdyti žmones. Politikos, kaip ir meno, esmė, teigia Platonas, yra mokėjimas protingai organizuoti ir tvarkyti valstybės gyvenimą. Sugebėjimas meistriškai vykdyti politiką išskiria tikrąjį valstybės veikėją nuo kitų valdžios turėtojų. Platono mokymą apie valstybę ir politiką toliau plėtojo jo mokinys ir kritikas Aristotelis (384 – 322 m. pr.m.e.). Su jo vardu yra siejama politikos, kaip atskiro mokslo atsiradimas. Politikos ir valstybės klausimai yra nagrinėjami jo darbuose – “Politika”, “Atėnų politėja” ir “Etika”.Aristotelis vienas iš pirmųjų Antikos mąstytojų bandė visapusiškai plėtoti mokslą apie politiką. Pagal Aristotelį, politika kaip mokslas yra tampriai susijęs su etika. Mokslinis politikos supratimas numato pažinimo apie dorovę plėtojimą, etikos žinojimą. Politikos mokslo objektas yra grožis ir tiesa, bet dorybių prasme yra ir etikos objektas. Todėl etika, pagal Aristotelį, yra politikos pradžia, įvadas į politiką. Politika, – teigia mąstytojas, – tai taip pat ir mokslas apie praktinę veiklą, nes politika – tai mokslas apie aukščiausią žmogaus ir valstybės gerovę. Todėl politikos, kaip mokslo tikslas yra aukščiausias visų mokslų apie praktiką. Pagrindinė Aristotelio etinių tyrimų išvada reikšminga politikai yra tai, kad politinis teisingumas galimas tik tarp laisvų ir lygių žmonių, kurių tikslas – abipusis pasitenkinimas. Tokiu būdu politinis teisingumas, pagal Aristotelį, yra politinio viešpatavimo principas.Aristotelio valstybės teorija tipiškai graikiška. Jos pagrindą sudaro miesto–valstybės (polio) idėja.Senovės graikų mąstytojai įnešė esminį įnašą į politinių idėjų p…lėtotę, į teorinį politikos ir valstybės problemų ruošimą. Visa tai turėjo didelės įtakos vėlesnių autorių ir ypač Senovės Romos mąstytojų mokymams apie valstybę ir politiką.Senovės Romos politinės minties istorija apima ištisą tūkstantmetį. Jos plėtotė atspindi sudėtingą Senovės Romos ekonominį, socialinį ir politinį gyvenimą. Senovės Romos politinės minties istorijoje ryškų pėdsaką paliko tokie mąstytojai kaip Titas Lukrecijus Karas (Lukrecijus) (apie 99 – 55 m. pr.m.e.), Markas Tulijus Ciceronas (106 – 43 m. pr.m.e.), Markas Aurelijus Anatolijus (apie 82 – 30 m. pr.m.e.), stoikai: Liucijus Anėjus Seneka (3 – 65 m.), Epiktetas (50 – 130 m.) ir daugelis kitų. Valstybės problema yra nagrinėjama jo darbuose “Apie valstybę”, “Apie įstatymus” ir “Apie pareigas.” Teorinės Cicerono pažiūroms apie valstybę ir pilietį didelės įtakos turėjo senovės graikų mąstytojų Platono, Aristotelio, Polibėjaus ir kitų idėjos.Politinės minties vystymuisi feodalizmo laikotarpiu didelės įtakos turėjo ekonominiai ir politiniai santykiai ir ypač krikščioniška religija bei Romos katalikų bažnyčia. Viduramžiais valstybės ir politikos veikėjai daugiausia mąstė religinėmis kategorijomis, savo pažiūras į pasaulį reiškė remdamiesi šventųjų raštų tiesomis. Šio laikotarpio esminio politinių teorijų bruožas buvo religinio gyvenimo sferos viešpatavimas kitoms žmonių gyvenimo sritims. Vienok, Šventos knygos – Naujasis Testamentas, aukštųjų bažnyčios veikėjų raštai negalėjo atlikti reglamentuojančio vaidmens feodalinės visuomenės gyvenime. Būtina buvo adaptuoti Šventųjų knygų teiginius to meto visuomenės politinio ir dvasinio gyvenimo reikmėms. Atgimimo epocha apima XIV – XVI a. Tuo laikotarpiu Vakarų Europoje prasideda feodalizmo žlugimo ir naujų kapitalistinių santykių formavimasis. Politinėje arenoje laipsniškai kyla nauja visuomeninė jėga – miesto buržuazija. Tuomet formuojasi ir naujos politinės teorijos, kurios išreiškė ekonominius, politinius ir dvasinius buržuazijos interesus. To meto politiniams mokymams būdingas kritinis požiūris į religines dogmas, juose pastebimas mokslinio pažinimo, besiremiančio praktika ir patyrimų tendencijos. Į pirmą planą iškeliami žemiškieji interesai, žmogaus poreikiai. Atgimimo epocha pagimdė visą eilę žymių mąstytojų, tokių kaip Erazmas Rotardamietis (1469 –1536), Martynas Liuteris (1483 – 1546), Tomas Miunceris (apie 1490 – 1525), Žanas Kalvinas (1509 – 1564), Tomas Moras (1478 – 1535), Nikolas Makiavelis (1469 – 1527), Žanas Bodenas (1530 – 1546). Vienas iš žymiausių Atgimimo epochos mąstytojų, įnešęs didelį indėlį į politikos ir valstybės mokslą buvo Nikolas Makiavelis, italų politinis veikėjas, rašytojas, filosofas ir istorikas. Jis parašė tris istorinius veikalus: “Pokalbiai apie Tito Livijaus pirmąją dekadą”, “Valdovas” ir “Florencijos istorija”. N.Makiavelis politiką traktuoja kaip patyrimo mokslą. Teisingumo kriterijumi jis laiko patyrimą, praktiką. N.Makiavelis teigia, kad politinio poelgio pagrindas yra ne krikščioniškoji moralė, o nauda ir jėga. Mokslinius politikos principus jis išveda ne iš religijos kanonų, o iš žmogiškosios prigimties, kovojančių jėgų santykio, interesų ir aistrų. Politikos mokslo uždavinys, teigia mąstytojas, išaiškinti realią tikrovę ir nepasiduoti utopinėms svajonėms, iliuzijoms ir dogmoms. Ne tikrovę grūsti į kanonizuotas schemas, o atvirkščiai, realios tikrovės pagrindu numatyti politinės veiklos principus ir sutinkamai su jais kurti politinę istoriją. Kartu su jau žinomais XVI a. politiniais terminais kaip Respublika, kunigaikštystė, karalystė, imperija, valdžia, tironija, monarchija N.Makiavelis įveda naują politinį terminą – stato – valstybė. Šis terminas, reiškiantis valstybę apskritai be jos konkrečių formų, suvaidino svarbų vaidmenį įtvirtinant vėlesniuose laikuose vieną iš pagrindinių politikos mokslų terminų. Iš čia kilo anglų kalba valstybės pavadinimas “State”, prancūzų – “Ktat”, ispanų – “Estado”. Tikslas pateisina priemones – tokia yra pagrindinė politinės kovos for…mulė. Teisinėje pasaulėžiūroje pirmine idėja tapo prigimtinės žmogaus teisės idėja. Nors prigimtinės teisės idėja nebuvo nauja (ji buvo keliama antikos ir viduramžių filosofų ir teisininkų darbuose), tačiau XVII – XVIII a. dauguma šios teorijos šalininkų siekė apvalyti ją nuo religinių teiginių. Minėto laikotarpio prigimtinės teisės teorijoje jau buvo keliamos protu padiktuotos ir gamtos duotos neatimamos žmogaus teisės, tokios kaip būti laisvam savo pažiūrose ir veiksmuose, turėti ir laisvai disponuoti savo nuosavybę, būti lygiu viens kitam, turėti garantijas nuo savivalės.Prigimtinės teisės teoriją papildė ir toliau plėtojo visuomenės sutarties koncepcija. Pagal kurią individualiai civilizacijos išvakarėse laivai besinaudojantys prigimties teise gyveno natūraliai. Kad išvengtų įvairių pavojų ir tarpusavio susidūrimų žmonės nutarė sukurti pilietinę visuomenę. Tam jie sudarė tarpusavyje tam tikrą sutartį ir sukūrė valstybę, kuri įkūnijo savyje individą ir visuomenę.Prigimtinės teisės teorija tarnavo to meto progresyvios jėgoms jų kovoje prieš despotizmą, luominį susiskaldymą ir monarchų savivalę. Ji pakeitė požiūrį į viešąją valdžią, į tikrąjį valstybinio suvereniteto subjektą, nustatė protingas valstybės įsikišimo į individo gyvenimą ir visuomenę ribas.Prigimtinės teisės teorija tapo išeities pozicija tokių žymių XVII – XVIII amžiaus Vakarų Europos mąstytojų, kaip Hugo Hrocijaus (1583 – 1644), Benedikto Spinozos (1632 – 1677), Tomo Hobso (1588 – 1679), Džono Loko (1632 – 1704), Valtero (Pransua Mari Arnė) (1694 – 1778), Šarlio Lui Monteskje (1689 – 1755), Žano Žako Ruso (1712 – 1778) politiniuose mokymuose.Š.Monteskje politinis mokymas, jo valdžios padalijimo teorija turėjo didžiulę įtaką politinei XVIII – XIX a. minčiai. Jo idėja apie valdžios padalijimą buvo nukreipta prieš absoliutizmą ir vėliau užfiksuota 1789 m. Prancūzijos Didžiosios revoliucijos (1789 – 1794) Steigiamojo susirinkimo priimtoje “Žmogaus ir piliečio Teisių deklaracijoje”. Šios Deklaracijos 16 straipsnis skelbė, kad “visuomenė, kurioje nėra užtikrintas valdžios padalijimas neturi konstitucijos”. 47 Kitas žymus prancūzų mąstytojas, turėjęs didelę įtaką XIII a. pabaigos politiniam Prancūzijos gyvenimui, Didžiajai Prancūzų revoliucijai, buvo Žanas Žakas Ruso. Svarbiausi jo darbai: “Ar mokslų ir menų atgimimas sukilnino papročius”, “Apie visuomenės sutartį arba Politinės teisės principai”, ”Emilis arba Apie auklėjimą”.Ž.Ž.Ruso, kaip ir daugelis XVII – XVIII a. mąstytojų savo politinę teoriją kuria remdamasis prigimtinės žmogaus teisės ir visuomenės sutarties idėjomis. Jo politiniame gyvenime daug dėmesio skiriama žmonijos vystymosi raidos, privatinės nuosavybės, visuomenės sutarties, valstybės ir liaudies suvereniteto problemoms.IŠVADOSApibendrinant tai, kas pasakyta skyreliuose, galime pateigti tokį politikos mokslo apibrėžimą: Politikos mokslas yra vienintelis mokslas, skirtas tik politikos nagrinėjimui, visi kiti socialiniai mokslai politinę problematiką paliečia tik tarp kitko, visų kitų savo problemų kontekste. Toks, mano manymu, būtų politikos mokslų apibrėžimas „plačiąja prasme“. Kita vertus, kasdieniniame gyvenime žodis „politikos mokslai“ nėra vartojamas plačiąja prasme.Taigi politikos mokslą, tyrinėjantį visuomenės politinį gyvenimą, galime apibrėžti kaip mokslą, visapusiškai analizuojantį diferencijuotos visuomenės politinę sistemą bei atspindinčias ją ar tam tikrus elementus, politines idėjas ir mokymus. Politikos mokslams labai svarbios žinios apie atskiro žmogaus, taip pat ir mažų socialinių grupių veiklos motyvus.Reikia pasakyti, kad tiek čia pateikta periodizacija, tiek ir kitos politikos mokslo raidos periodizacijos yra santykinės (kaip ir kiekviena schema), nes politikos mokslas įvairiose šalyse vystėsi nevienodai, skirtingomis sąlygomis, skirtingomis tradicijomis….Literatūros sąrašas1. Studijuojantiems politologiją, Vilnius, 1990. 2. Politikos mokslo metmenys, Vilnius, 1995. 3. Sabine G., Thorson Th. Politinių teorijų istorija, Vilnius, 1996. 4. Riomeris M. Valstybė ir jos konstitucinė teisė, Kaunas, 1994. 5. Novagrachienė Politikos mokslo pagrindai, Vilnius 20036. Vitkus G. Politologijos įvadas, Vilnius, 1992. 7. H. Zeigler. Politinė bendruomenė, Vilnius, 1993.