Lietuvos regionine politika 1990-2010

Untitled

LIETUVOS REGIONINĖ POLITIKA (1990-2010 m.)TURINYS

ĮVADAS

Siekiant visuomenės ekonominės ir socialinės gerovės, kiekvienoje valstybėje didelis dėmesys kreipiamas į jos gyventojų poreikių patenkinimą, lygių galimybių suteikimą. Regioninės politikos pagalba būtent ir stengiamasi išlyginti atskirų regionų skirtumus ir užkirsti kelia vystymosi netolygumams. Taigi bendrai tariant pagrindinis regioninės politikos tikslas būtų visuomeninės darnos siekis. Nepaisant to, kad mūsų šalis nėra didelė, vis dėlto regioniniai skirtumai yra pakankamai akivaizdūs. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, regioninės politikos formavimas tapo vienu svarbiausiu vyriausybės uždavinių. Regioninės politikos formavimo kelias nebuvo lengvas. Tiik 1998 metais rasta „tikrosios“ (kaip suprantama ES) regioninės politikos užuomazgų. 2004 metais, stojant į ES, Lietuva turėjo savo teisinę sistema regioninės politikos atžvilgiu suderinti su ES teisės aktais. Paskutiniais laikotarpiais kuriama taip vadinamojo „naujoji regioninė politika“, kur daugiausia dėmesio yra kreipiama į regionų planavimo bei įgyvendinimo klausimų sprendimą. Šiuo metų Lietuva ES kontekste vertinama kaip vienas regionas, o vykdant nacionalinę regioninę politiką orientuojamasi į dešimt apskričių. Kiekviena apskritis turi savo skiriamųjų bruožu: skiriasi reljefas, kultūra, žmonių politinės pažiūros.Darbe plačiai nagrinėjami Lietuvos regioninės politikos pagrindiniai prrincipai ES kontekste ir regioninės politikos raidos aspektai 1990-2010 metais. Apibendrinant, galima teigti, kad pasirinktos temos aktualumas neturėti kelti abejonių tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu.

Nepaisant pasirinktos temos aktualumo, Lietuvos mokslininkų darbuose ji beveik nenagrinėta, arba nagrinėta neišryškinant daugelio aspektų. Taigi analizuojant pa

asirinktą temą remiamasi Lietuvos ir užsienio autorių moksliniais straipsniais, mokslinės konferencijos medžiaga, teisės aktais. Rengiant Lietuvos regionų statistinę apžvalgą buvo naudojami Statistikos departamento duomenys.

Darbo mokslinė problema yra Lietuvos regioninės politikos raidos aspektai.

Tyrimo objektas – Lietuvos regioninė politika ir jos įgyvendinimo ypatumai 1990-2010 metais.

Darbo tyrimo tikslas – moksliniais metodais ištirti Lietuvos regioninės politikos 1990-2010 metų pagrindinius ypatumus, adaptuojant Europos Sąjungos patirtį.

Šiam tikslui pasiekti keliami tokie tyrimo uždaviniai:

Atskleisti regioninės politikos sampratą;

Apibūdinti Europos Sąjungos vykdomą regioninę politiką;

Išanalizuoti Lietuvos regioninės politikos aspektus nuo 1990 metų;

Atlikti pagrindinių Lietuvos regioninio vystymosi rodiklių naujausių reikšmių analizę.

Atliekant šį darbą naudojami tokie tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė,dokumentų turinio analizė, kiekybinė ir kokybinė tyrimoduomenų analizė.

1. REGIONINĖS POLITIKOS SAMPRATA IR TEORINIAI ASPEKTAI

Studijuojant mokslinės krypties literatūrą sutinkama daug įvairiausių regioninės politikos apibrėžimų. Bendru atveju, galima teigti, kad reegioninę politiką įmanoma vykdyti tik turint atskirus regionus. Tarptautinių žodžių žodyne regionas apibūdinamas kaip didelis savitas teritorinis vienetas (gamtinis, ekonominis, politinis). Kitaip tariant, regionas – tai istoriškai susiformavęs individualus ir unikalus kompleksinis derinys, susidaręs sąveikaujant gamtinėms ir socialinėms sistemos, apibrėžtas sutartinėmis integruotomis ribomis. Platesniu požiūriu mokslininkai apibūdindami regioną pažymi, kad tai yra trijų ilgalaikių sąlygų – istorijos, kultūros ir ekonomikos – suformuota homogeninė sistema.

Regioninė politika suprantama kaip visuma priemonių, nukreiptų į regionų išskyrimą, jų palaikymą ir plėtrą.

Regioninė politika pripažinimą įgavo palyginti neseniai. Įvairiose Europos ša

alyse regioninė politika formavosi įvairiais periodais ir buvo vykdoma įvairių priemonių pagalba. Taigi daugelyje šių šalių regioninė politika atsirado tik pastaraisiais dešimtmečiais.

Regioninė politika vykdoma tik tada, kai atskiri regionai gauna nevienodo lygio valstybės paramą. Išskiriamas dvejopas šalių regioninės politikos pobūdis. Ekonominio nuosmukio laikotarpiu pirmenybė teikiama regioninei politikai, orientuotai į ekonominę plėtrą, o pasiekus tam tikrą ekonominio išsivystymo lygį, daugiau dėmesio skiriama išsivystymo skirtumams tarp šalies regionų mažinti.

Europos Sąjungos, taipogi ir Lietuvos, regioninės politikos instrumentai klasifikuojamiįvairiai. 1 pav. pateikta bendra regioninės politikos instrumentų sistemą:

0x08 graphic
0x01 graphic

1 pav. Regioninės politikos instrumentai

Taigi regioninės politikos instrumentai skirstomi į mikro instrumentus, makro instrumentus ir jų derinius. Mikro instrumentai susiję su įtaka darbo ir kapitalo paskirstymu tarp pramonės šakų ir regionų. Tuo tarpu makro instrumentai susiję su bendrų regioninių pajamų ir išlaidų keitimusi. Mikro ir makro instrumentų deriniai skirstomi į suderinimo instrumentus valdymo sistemos viduje ir tarp valdymo sistemų.

Pastaruoju metu pasaulyje sparčiai plinta darniai išvystyto regiono idėja. Regionų plėtros procesas yra kompleksinis.

Regiono plėtros proceso aspektai skirstomi į 3 grupes:

Socialiniai aspektai, susiję su regiono identiškumo bei specifikos svarba;

Gamtiniai aspektai, susiję su gamtiniais ištekliais, kurie suteikia regionui pranašumo. Tačiau visiško pranašumo regionui gali suteikti ne tik gamta, bet ir palanki verslui aplinka regione, patraukli mokesčių sistema ir kiti veiksniai;

Ekonominiai aspektai yra esminiai regionų plėtros aspektai. Ekonominės regi

ionų plėtros tikslas yra didinti turto kūrimo tempus regione bei aprūpinti jį finansiniais ištekliais, kurie būtini kitų regiono plėtros aspektų vystymui.

Rengiant regionų ekonomikos strategiją, analizuojamos užsienio šalyse taikomos regionų plėtros teorijos: visuomenės raidos etapų teorija; išteklių teorija; eksportu pagrįsta teorija; metropolijos užkampio teorija; urbanizacijos masto ekonomijos teorija. Be to, vykdant regioninę politiką, taikomos įvairios strategijos. Pastaraisiais laikotarpiais populiarumą iškovojoį rinką orientuota regioninė politika, kurios pagrindinis tikslas – panaikinti bet kokius veiksnius, trukdančius optimaliai paskirstyti gamybos išteklius. Ši strategija priskiriama plėtrai pagal ekonominį aspektą. Ji neteikia pirmenybės nė vienam regionui. Į rinką orientuota regioninė politika siekia pašalinti visas judėjimą ribojančias kliūtis, kad kapitalas ir darbo jėga galėtų laisvai migruoti ten, kur nepakanka išteklių ir yra didžiausias darbo užmokestis.

Į gyvenimo lygio suvienodinimą orientuotos regioninės politika siekiama suvienodinti gyvenimo lygį šalies regionuose. Išskiriama taipogi sienų regioninė politika, kuri pasižymi finansine pagalba bei ekonominio augimo skatinimu.

Regionams dažnai teikiama pagalba per socialinę paramą. Šios kompensuojamosios strategijos tikslas – užtikrinti tam tikras pajamas vienam gyventojui.

Pasaulyje plačiai pripažinta, jog pagrindinis regioninės plėtros instrumentas – valstybė. Viena iš seniai įsitvirtinusių regioninės plėtros krypčių – valstybės siekiai subalansuoti gamybinių pajėgumų geografinį išsidėstymą.

Ekonominio skatinimo priemonės pagal savo poveikį yra tiesioginio ir netiesioginio poveikio. Labiausiai paplitusios tiesioginio skatinimo priemonės: lengvatinio kreditavimo sistemos; įmon

nių subsidijavimas; negražinamos subsidijos kapitalinei statybai ir kita. Greta tiesioginės ekonominės paramos taikomos netiesioginės paramos priemonės – specialios vyriausybės atsilikusių regionų plėtros programos, pagal kurias statomi infrastruktūros objektai, moksliniai pramoniniai kompleksai (mokslo technologijų parkai, inkubatoriai ir pan.).

2. EUROPOS SĄJUNGOS REGIONINĖ POLITIKA

Lietuva yra Europos Sąjungos narė, todėl siekiant suprasti mūsų šalies regioninės politikos aspektus ir vystymosi etapus, būtina nustatyti Europos Sąjungos vykdomos regioninės politikos bruožus ir raidos elementus.

Europos regioninės politikos istorija nėra ilga, jos ištakos siejasi su 1975 metais, kai buvo įsteigtas Europos regioninės plėtros fondas (ERPF). 1986 metais bendrosios rinkos programos kontekste buvo sukurta bendra regioninė politika, kuri buvo įtraukta į Bendrijos sutartį. Po ERPF įsteigimo, Europos regioninė politika pergyveno penkias reformas. 1989 metais, susiformavus Europos Struktūriniams fondams, ES regioninė politika įgavo dar daugiau svarbos.

8-ojo dešimtmečio pradžioje ES Komisija sudarė „statistinių teritorinių vienetų nomenklatūrą“ (NUTS), siekdama įvesti vieną aiškią ES teritorijos padalijimo sistemą, kad Bendrija galėtų naudoti regionų statistiką. NUTS klasifikacija grindžiama reikalavimais, nurodančiais vidutinio dydžio NUTS regionų dydį (1 lentelė):

1 lentelė. ES regioninė NUTS klasifikacija

Lygis

Minimalus skaičius

Maksimalus skaičius

NUTS 1

3 milijonai

7 milijonai

NUTS 2

800 000

3 milijonai

NUTS 3

150 000

800 000

NUTS klasifikacija nusako šalies susiskirstymą į statistinius-administracinius vienetus; kiekviena šalis save dalija į penkis NUTS lygius. Toks padalijimas reikalingas statistinių duomenų ES e palyginamumui, tačiau jis taikomas ir įgyvendinant kai kurias ES politikas. Lietuvos atveju siūlomas suskirstymas yra toks: NUTS I – Lietuva, NUTS II – Lietuva, NUTS III – apskritys, NUTS IV – savivaldybės, NUTS V – seniūnijos.

1994 metais, įkūrus Sanglaudos fondą, susiformavo bendri ES regioninės politikos principai 1994-1999 metų periodui. Šiuo metu pagrindinis ES regioninės politikos ateities dokumentas yra pavadintas Augimą ir užimtumą remianti sanglaudos politika: Bendrijos strategijos gairės 2001-2013 metams.

ES regioninė politika yra reguliuojama skirtingų institucijų. Visų pirma tai Regioninės politikos generalinis direktoratas, kuris yra atsakingas už Europos Regioninės plėtros ir Sanglaudos fondų administravimą. Antra, tai Europos Sąjungos Regionų komitetas. Ši institucija siekia į Bendrijos politikos formavimą integruoti regionines ir vietines struktūras. Taip pat būtina paminėti tokias struktūras, kaip Europos savivaldybių ir regionų tarybą (CEMR), Europos regionų asamblėją (AER) ir Europos vietinių ir regionų valdžių kongresą (CLRAE).

ES regioninės politikos bendrasis tikslas – siekti valstybių socialinės ir ekonominės sanglaudos. Regioninės politikos objektas yra laisvos ekonomikos rinkų augimo tarpinių rezultatųkoregavimas, siekiant dviejų susijusių tikslų: ekonomikos plėtros ir socialinės gerovės augimo.

ES regionine politika nesiekiama išstumti nacionalinių regioninių politikų; valstybės pirmiausia pačios turi skatinti infrastruktūrą, finansiškai remti investicijas į darbo vietų kūrimą ir taip savoregioninės politikos instrumentais spręsti problemas regionuose.

Įgyvendinant ES regioninę politiką stengiamasi koordinuoti valstybių narių politikas, suteikti finansinę paramą atsilikusiems Bendrijos regionams bei užtikrinti, kad regioniniai klausimai būtų derinami su bendrąja politika.

ES regioninės politikos pagrindiniai principai yra teisingumas ir nešališkumas, papildomos pajamos ir produkcija, mažesnė infliacija ir didesnis augimas bei mažiau urbanistinių problemų.

ES regioninę politiką pagrindžia keli argumentai. Svarbiausias vaidmuo atitenka regioninių pajamų skirtumų argumentui. Kadangi ES pasižymi didele pajamų nelygybe, subalansuotas ekonominis augimas yra būtina sąlyga, siekiant ekonominės ir politinės gerovės. Dar vienas ES regioninės politikos argumentas kyla iš migracijos galimybės, atsiradusios dėl nevienodo išsivystymo ir nacionalinių socialinių strategijų apribojimo šalyse.

ES regioninės politikos gairės keičiasi, todėl svarbūs dokumentai, formuojantys regioninės politikos gaires 2007-2013 m. laikotarpiui. Pavyzdžiui, 2007-2013 m. laikotarpiui Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, ketino sutelkti dvi dabartines Europos regioninės politikos priemones: tarpregioninį bendradarbiavimą ir miestų plėtros tinklo programą, siekiant nustatyti geriausią ekonomikos modernizavimo ir konkurencingumo didinimo praktiką. Naujoji iniciatyva vadinsis „Regionų ekonominiai pokyčiai”, ji stiprins Europos sanglaudos politikos indėlį siekiant atnaujintos Lisabonos darbotvarkės tikslų. Šia iniciatyva bus įvesta keletas naujovių, iš kurių svarbiausia, kad ES regionai ar miestai, jau parengę individualius ar bendrus projektus, kurie yra laikomi geriausios praktikos pavyzdžiais, galės sparčiau ir plačiau skleisti savo patirtį, jei naudosis galimybe siekti spartesnių pokyčių. Naujos ES regioninės politikos 2007-2013 metų periodu siekiama spartesnio augimo ir naujų darbo vietų kūrimo visose ES šalyse narėse. Pagrindiniai šio laikotarpio tikslai yra:

Konvergencijos tikslas – remti darbo vietų kūrimą ir užimtumo didinimą šalyse narėse; Konvergencijos tikslui priskiriami regionai, kurių BVP vienam gyventojui bus mažesnis nei 75 proc. ES vidurkio, skaičiuojant pagal trejus paskutinius metus;

Regionų konkurencingumo ir užimtumo tikslas;

Europos teritorijų bendradarbiavimo tikslas, kuriuo siekiama užtikrinti harmoningą ir subalansuotą vystymąsi visoje ES.

Siekiant šių tikslų, yra nustatyti tokie uždaviniai:

Stiprinti sanglaudą išsiplėtusioje Sąjungoje;

Stiprinti Sąjungos prioritetus;

Gerinti kokybę propaguojant darnesnį ir labiau subalansuotą vystymąsi;

Sukurti naują sanglaudos partnerystę.

Pažymima, kad naujos ES regioninės politikos formavime vadovaujamasi šiais principais: koordinavimo, partnerystės ir vietos iniciatyvos, vietinio augimo ir laikinumo bei koncentravimo principais.

ES regioninė politika įgyvendinama teikiant paramą regionams iš specialiai šiam tikslui įsteigtų fondų.

Europos regioninės plėtros fondas teikia regionams įvairią finansinę paramą. Fondas numato investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas, investicijas į infrastruktūrą (kelius,telekomunikacijas, energetiką) siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais, darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui (įmonių konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai), technologijų plėtrą.

Europos socialinis fondas remia projektus, sprendžiančius socialines (pirmiausia užimtumo) problemas ir finansuoja švietimą ir profesinį mokymą, įsidarbinimo galimybių plėtrą, mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, švietimo ir profesinio mokymo sistemų tobulinimą.

Sanglaudos fondas įsteigtas pagal Mastrichto sutartį, įsigaliojusią 1993 m. Sanglaudos fondo parama skiriama dideliems transporto ir aplinkos apsaugos projektams.

ES numatytos regioninės politikos priemonės, skatinančios šalių narių ekonominį augimą bei efektyvų lėšų valdymą. Visos minėtos priemonės suskirstytos į taip vadinamąsias programas.Tai JASPERS (Bendra parama projektams Europos regionuose remti), JEREMIE (Jungtiniai Europos ištekliai nuo labai mažų iki vidutinių įmonių) ir JESSICA (Bendra Europos parama tvariam augimui miesto vietovėse).

Apibendrinant, galima daryti išvadą, kad ES, formuojant regioninę politiką ir siekiant solidarumo ir sanglaudos, didelis dėmesys teikiamas ES regionų ekonominiams-socialiniams skirtumams išlyginti finansinės paramos pagalba.

3. LIETUVOS REGIONINĖS POLITIKOS RAIDA

Analizuojant Lietuvos regioninės politikos raidą, galima išskirti keletą vystymosi etapų:

Lietuvos regioninė politika iki 1997 metų. Po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo naujai vyriausybei iškilo svarbus uždavinys – suformuoti efektyvią regioninę politiką ir ją įgyvendinti. Tačiau pirmieji žingsniai buvo žengtitik 1994 metais, priėmus naujus įstatymus, nustatančius Lietuvos regioninės politikos gaires bei ypatumus. Tais pačiais metais buvo priimtas įstatymas nr. 1-558 „Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas”, kuriuo buvo atkurtos apskritys ir Lietuvos Respublika padalyta į 10 apskričių. Įstatyme teigiama, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniai vienetai yra apskritys ir savivaldybės. Savivaldybė yra Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinkta savivaldybės taryba. Apskritis yra Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas. Minėtas įstatymas nustato, kad miestai yra kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų, kurių daugiau kaip 2/3 dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse.  Miesteliai yra gyvenamosios vietovės, turinčios nuo 500 iki 3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse. Kurorto statusas suteiktas Birštonui, Druskininkams, Neringai bei Palangai.

1994 metais taipogi buvo priimtas ir Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas, kuriame pagrindinis dėmesys kreipiamas į apskričių valdymo struktūrų organizavimą. Aprašomos apskričių viršininkų teisės, pareigos, uždaviniai bei tikslai, reglamentuojami apskrities viršininko santykiai su valstybės valdymo institucijomis bei viršininko veiklos organizavimas.

1995 metais buvo priimtas LR teritorijų planavimo įstatymas, kuris priskirtinas prie svarbesnių valstybės teisės normų. Jis apibrėžia teritorijų planavimo veiklą, kuria koordinuojami šalyje, regione ar mieste vykstantys aplinkos formavimo procesai, jų santykis su gamtine ir kultūrine aplinka, socialinės, ekonominės ir ekologinės darnos bei pažangos siekiai.

Šiame darbe paminėti tik svarbiausi analizuojamo laikotarpio įstatymai, siekiant parodyti tų metų regioninės politikos raidos ypatumus. Išanalizavus mokslinę literatūrą bei konferencijų medžiagą prieita išvados, kad iki 1997 metų Lietuvos regioninės politikos pagrindinis tikslas buvo teritorinių-administracinių vienetų funkcijų bei atsakomybės sričių nustatymas. Regioninės politikos uždaviniu laikomas šalies regionų išskyrimas, t.y. teritorinis-administracinis suskirstymas. ES vertinimu (Darbotvarkė 2000), Lietuvoje iki 1997 metų „tikrosios“ regioninės politikos nebuvo suformuota.

1998-2000 metų regioninė politika. Būtent su 1998 metais siejamos Lietuvos regioninės politikos ištakos. Minėtais metais buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 902 „Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų“. 1999 metais buvo sudarytas Nacionalinis regionų plėtros komitetas, o Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijoje įsteigtas regionų plėtros departamentas. Minėtu laikotarpiu regioninės politikos įgyvendinimas susidūrė su keletą kliūčių: visų pirma nebuvo tinkamai suformuota vyriausybės regioninė politika, ir, antra, nebuvo skiriama pakankamai nacionalinio biudžeto lėšų šiai politikai įgyvendinti. Šis laikotarpis žymus tuo, kad 2000 metais buvo priimtas Regioninėsplėtros įstatymas, kuris ligi šiol sudaro (su tam tikrais pakeitimais) teisinį regioninės politikos pagrindą. Šis Įstatymas nustato nacionalinės regioninės politikos tikslą, uždavinius, įgyvendinimo priemones, regioninės plėtros planavimo dokumentų rengimą ir tvirtinimą, taip pat nacionalinę regioninę politiką įgyvendinančių subjektų įgaliojimus. Teigiama, kad „nacionalinė regioninė politika – tai valstybės institucijų ir kitų subjektų tikslinė veikla, kuria daromas diferencijuotas poveikis valstybės regionų socialinei ir ekonominei plėtrai siekiant mažinti regionų socialinius ir ekonominius skirtumus bei išsivystymo netolygumus pačiuose regionuose, skatinti visoje valstybės teritorijoje tolygią ir tvarią plėtrą. Lietuvos regioninės politikos ilgalaikis tikslas – užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę visos šalies teritorijos gyventojams“.

Minėtame įstatyme išskirti regioninės politikos uždaviniai:

1) teikti valstybės pagalbą probleminėse teritorijose įgyvendinamiems projektams;

2) teikti valstybės pagalbą regionuose, turinčiuose atskirų ūkio šakų (sektorių) specifinių regioninių ir vietinių problemų, įgyvendinamiems projektams;

3) sudaryti sąlygas tolygiai ir tvariai ilgalaikei visų regionų plėtrai.

Trečiaisis tikslas suvokiamas kaip prioritetinis. Be abejo, vėliau, tobulinant minėtą įstatymą, buvo koreguojami ir regioninės politikos tikslai. 1998-2000 metais buvo nustatyta, kad nacionalinė regioninė politika turi būti įgyvendinama per valstybės viešąją politiką, tačiau planavimas ir įgyvendinimas turi vykti apskrityse. Nacionalinei regioninei politikai įgyvendinti rengiami regionų plėtros planai, regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo programos, probleminių teritorijųplėtros programos. Nacionalinė regioninė politika yra įgyvendinama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vidaus reikalų ministerijos, Nacionalinės regioninės plėtros tarybos, Regionų plėtros tarybos bei apskričių viršininkų administracijų.

Prie pagrindinių teisės aktų, reglamentuojančių regionų ekonominės plėtotės planavimo dokumentų rengimą, yra priskiriami tokie, kaip Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymas, Strateginio planavimo metodika, Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymas.

Jau nuo 1999 metų Lietuvai pradėjus ruoštis stojimui į ES, padedant Europos komisijos Plėtros generalinio direktorato buvo nuspręsta stiprinti administracinius gebėjimus atsiliekančiuose Lietuvos regionuose. Tai buvo reikalinga tam, kad šalis neprarastų gyvybiškai reikalingų ir vertingų ES struktūrinės paramos lėšų, kad Lietuva būtų pajėgi tas lėšas tinkamai administruoti ir panaudoti visuomenės, o ne valdančiosios politinės daugumos, kaip yra įprasta mūsų šalyje, naudai. Šiam tikslui buvo atrinkti trys tiksliniai regionai (Klaipėdos-Tauragės, Utenos ir Marijampolės), parama buvo numatyta iš PHARE 2000 Ekonominės ir socialinės sanglaudos (ESS) programos. Buvo planuojama, kad, kasmet paramą skiriant vis kitiems regionams, iki Lietuvos narystės ES visi regionai (apskritys) turės tinkamus administracinius gebėjimus. Apibendrinant, daroma išvadą, kad 1998-2000 metų laikotarpiu imtasi aktyvios regioninės politikos, orientuotos į ekonominių ir socialinių raidos skirtumų mažinimą.

2001 – 2003 metų regioninė politika. Priėmus Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymą 2000 metų liepos 20 dieną, Lietuvos regioninė politika įgavo vis daugiau savarankiškumo. Lietuvos valdantieji, siekdami visais įmanomais būdais šalies stojimo į ES ir paramos gavimo, pildė visus ES nurodymus. Taigi aktyviai ir kruopščiai dar kartą buvo peržiūrėta šalies vykdoma regioninė politika, koreguoti tikslai. Jau nuo 2000 metų buvo pereita prie centralizuoto PHARE 2000 programos valdymo modelio. Nuo šiol ES pradėjo Lietuvą laikyti atskiru regionu, o parama jai bus teikiama kaip NUTS II lygio regionui pagal 1 Tikslo programą.

Kaip jau buvo minėta, Lietuvoje regioninė politika formaliai yra vykdoma Vidaus reikalų ministerijos, kuri įgyvendina Regioninės plėtros įstatymą bei Regionų plėtros programą, vykdo eilę nacionalinę regioninę plėtrą skatinančių priemonių. Regioninės politikos departamentas teikia techninę-finansinę pagalbą, tame tarpe konsultacijas ir mokymus.

Taigi Lietuvos Respublikai ruošiantis tapti ES nare pradėta įgyvendinti ES regioninės politikos gaires, svarbias Lietuvos Respublikai kaip būsimai ES narei, todėl buvo paruošti nauji dokumentai, įstatymai. 2003 m. patvirtinta Lietuvos Respublikos Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, sudaryta Nacionalinė darnaus vystymosi komisija ir kt.

Sąjungos finansinę paramą 2001-2003 metų laikotarpiu buvo koordinuojama atitinkamų ministerijų: ISPA – Aplinkos ir Finansų ministerijos, PHARE – Finansų ir Vidaus reikalų ministerijos, SAPARD – Žemės ūkio ministerija. Būtina pabrėžti, kad Europos Sąjungos regioninės politikos įgyvendinimas 2001-2003 m. koncentruojamas į PHARE Socialinės ir ekonominės sanglaudos komponentą ir SAPARD programą.

2004-2010metų regioninė politika. Lietuvai 2004 metais įstojus į ES atsivėrė naujas regioninės politikos etapas. Nepaisant to, nereikia manyti, kad regioninė politika ES kontekste išstūmė nacionalinę regioninę politiką: šios dvi regioninės politikos dalys egzistuoja ir papildo viena kitą. ES kontekste visa Lietuva traktuojama kaip vienas regionas. Vykdant nacionalinę politiką, Lietuva traktuojama kaip susidedančią iš 10 regionų (apskričių). Šiuo laikotarpiu didžiausiais dėmesys skiriamas ES struktūriniai paramai. Parama skiriama Lietuvai per atskirus regiono sektorius, konkretiems projektams įgyvendinti. Tolesnė situacija parodė, kad ES struktūrinių fondų lėšos prisidėjo prie Lietuvos BVP augimo, ir kad šalies konkurencingumas ir toliau sėkmingai augo.

Nuo 2008 metų šalyje prasidėjo taip vadinamosios naujos regioninės politikos era. Jos pradžia siejama su 2008 metų lapkričio 17 dieną Lietuvos politinių partijų pasirašyta Permainų koalicijos sutartimi. Taigi Lietuvos regioninė politika įgavo naują kryptį. Svarbus yra šios sutarties 8 priedas, kuriame išdėstytos pagrindinės būsimos reformos gairės:

Nuo 2009 m. liepos 1 d. Lietuvoje turi veikti tik 4-5 apskritys, kurios suprantamos kaip būsimieji regionai, kurie pradės veikti po artimiausių savivaldos rinkimų 2011 metais;

Iki 2009 m. liepos 1 d. turėjo būti įvykdytas nuoseklus apskričių funkcijų auditas ir šių funkcijų perskirstymas;

Iki 2009 m. liepos 1 d. turėjo būti parengtas įstatymas, pagal kurį apskričių valdymas bus pakeistas į europietišką regionų valdymą.

Parengiamieji darbai vyko pakankamai greitai. 2009 metais jau buvo parengtas naujas Nacionalinės Darnaus vystymosi strategijos projektas ir Nacionalinės darnaus vystymosistrategijos įgyvendinimo priemonių plano projektas. Šiuose dokumentų projektuose akcentuojami nauji pokyčiai, susiję su regionine plėtra.

2009 m. liepos 22 d. LR Vyriausybės buvo patvirtintas Priemonių apskričių viršininkų vykdomoms funkcijoms perskirstyti planas, kurio pagalba pavyko konkretizuoti naujų regioninės plėtros projektų ir klausimų sprendimo terminus. Numatytomis priemonėmis siekiama pužtikrinti sklandų apskričių viršininkų vykdomų funkcijų perskirstymą ir jų įsteigtų biudžetinių įstaigų steigėjo, dalininko ar savininko teisių ir pareigų perdavimą, nepertraukimą funkcijų vykdymą ir paslaugų teikimą.

2009 m. biudžete apskričių viršininkų administracijoms buvo numatyta daugiau nei 711,9 mln. litų asignavimai. Pagal 2009 m. teritorinį administracinį suskirstymą Lietuvoje buvo 10 apskričių, o apskričių viršininkų administracijose dirbo beveik 2,5 tūkst. specialistų, tačiau nėra apskaičiuota, kiek jų prarastų darbą naikinant administracijas.

Siekiant europinių standartų pritaikymo Lietuvos regionams, viename regione turi būti ne mažiau kaip 800 tūkstančių gyventojų. Taigi šiuo atveju Lietuvą tektų suskirstyti į tris regionus, o vėliau, dėl vis didėjančios emigracijos gal net į vieną. Lietuvos politikai ir mokslininkai, optimistiškai nusiteikę 2009 m. vasario 5 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijoje vykusio forumo „Šiaulių regionas: dabartis ir ateities galimybės” metu nepritarė 3 regionų įkūrimo planui. Jie siūlė steigti penkis regionus aplink didžiuosius miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Šiaulius ir Panevėžį.

2010 metais buvo patvirtinti Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos nuostatai. Teigiama, kad “Regioninės plėtros departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – departamentas) yra įstaiga prie Vidaus reikalų ministerijos, įgyvendinanti nacionalinę regioninę politiką apskrityse”.

Prieita išvados, kad išsivadavus iš Tarybų Sąjungos gniaužtų, Lietuva iš karto pradėjo ruoštis naujam, šiuo atveju, laisvanoriškam nepriklausomybės praradimui – stojimui į ES, kas reiškia nacionalinio identiteto praradimą. Visa tai buvo daroma su vienu tikslu – struktūrinės paramos gavimas, kurios didžioji dalis nebuvo panaudota pagal paskirtį.

Svarbiausi veiksniai, pabrėžiant Lietuvos Respublikos regioninę politiką ir ES kaip institucijos vaidmenį regionų vadybos procese, pateikiami 2 pav.

0x08 graphic
0x01 graphic

2 pav. Nacionalinės regioninės politikos įgyvendinimo priemonių veiksniai

Šiuo metu Lietuvos regioninės politikos prioritetinė iki 2013 m. kryptisyra tolygi Lietuvos teritorinė ekonominė plėtra, t.y. kryptingas ir koordinuotas ilgalaikės ekonominės plėtros skatinimas ir konkurencingumo didinimas žemo gyvenimo lygio teritorijų apsuptuose regioniniuose centruose, kurie turėdami ekonominį potencialą ir infrastruktūrą, gali atlikti regioninių augimo centrų funkcijas ir jų plėtra gali užtikrintididesnę teritorinę sanglaudą regione, o kartu ir Lietuvoje.

4. LIETUVOS REGIONŲ EKONOMINIŲ IR SOCIALINIŲ RODIKLIŲ GRUPĖS STATISTINIAI POKYČIAI

Nepaisant to, kad Lietuva nėra didelė šalis, gamtos ir visuomenės teritoriniai skirtumai joje pakankamai ryškūs. Siekiant suprasti šalies regionų formavimąsi ir nustatyti vystymosi tendencijas, regionų ekonominė, socialinė būklė vertinama remiantis statistiniais duomenimis. Šiame darbe vertinami darnaus vystymosi rodikliai. Lietuvos apskričių statistiniai rodikliai naudojami lyginant apskritis ir analizuojant regionų vystymosi tendencijas.

Svarbu paanalizuoti regionų vystymosi rodiklių grupę. Šios grupės rodiklių procentinių pokyčių analizė atliekama ir interpretuojama remiantis Lietuvos Respublikos Statistikos departamento pateiktais duomenimis.

Iš 2 lentelės matyti, kad per ketverius metus didžiausias BVP pokytis buvo Vilniaus apskrityje (34,1 proc.) ir Klaipėdos apskrityje (32,8 proc.). Savo ruožtu, BVP pokytis vienam gyventojui per analizuojamus metus Vilniaus apskrityje sudarė tik 33,9 proc., o Klaipėdos apskrityje – tik 34,3 proc.

2 lentelė. Bendrojo vidaus produkto pokyčiai 2005-2009 metais pagal apskritis

Apskritys

Mln. Lt

Pokytis 2005-2009 m.proc.

Tūkst.lt vienam gyv.

Pokytis 2005-2009 m. proc.

2005

2009

2005

2009

Lietuvos Respublika

72060,363

91525,919

27,0

21,105

27,407

29,9

Alytaus apskritis

2596,569

3054,036

17,6

14,281

17,523

22,7

Kauno apskritis

13881,97

17359,311

25,0

20,315

25,97

27,8

Klaipėdos apskritis

8412,86

11175,53

32,8

22,058

29,613

34,3

Marijampolės apskritis

2433,761

3030,069

24,5

13,181

16,916

28,3

Panevėžio apskritis

4914,771

5401,523

9,9

16,889

19,303

14,3

Šiaulių apskritis

5541,125

6639,175

19,8

15,44

19,306

25,0

Tauragės apskritis

1317,49

1686,839

28,0

10,078

13,451

33,5

Telšių apskritis

3202,73

3672,715

14,7

18,172

21,38

17,7

Utenos apskritis

3185,668

3859,924

21,2

17,913

22,807

27,3

Vilniaus apskritis

26573,419

35646,797

34,1

31,322

41,934

33,9

Pastaruoju laikotarpiu vis svarbesnis vaidmuo tenka tiesioginėms užsienio investicijoms. Lietuva, pasižyminti palyginti neblogai išplėtota infrastruktūra, kvalifikuota darbo jėga ir palyginti aukšta gaminių kokybe, yra patraukli užsienio investitoriams. Mažiausios investicijos nagrinėjamu laikotarpiu buvo Tauragės apskrityje – tik 47,5 mln. Lt. (3 lentelė).

3 lentelė. Tiesioginės užsienio investicijos 2009 metais, mln. Lt

Alytaus apskritis

Kauno apskritis

3939,1

Klaipėdos apskritis

Marijampolės apskritis

322,1

Panevėžio apskritis

466,9

Šiaulių apskritis

486,8

Tauragės apskritis

47,5

Telšių apskritis

3045,6

Utenos apskritis

346,8

Vilniaus apskritis

21527,1

4 lentelėje pateikiami nedarbo lygio Lietuvos Respublikos apskrityse procentiniai pokyčiai. Iš 4 lentelės matyti, kad nedarbo lygis 2004-2009 metais išaugo beveik visose apskrityse. Tai galima paaiškinti 2008 metais prasidėjusiu ekonominiu nuosmukiu.

4 lentelė. 15-24 metų asmenų nedarbo lygis pagal apskritis 2004-2009 metais

 

Lietuvos Respublika

22,5

15,7

9,8

8,2

13,4

29,2

Alytaus apskritis

30,7

19,1

2,1

5,7

9,9

30,6

Kauno apskritis

21,9

17,1

9,9

9,8

11,2

23,9

Klaipėdos apskritis

26,1

9,4

5,7

9,1

17,1

27,9

Marijampolės apskritis

7,8

4,6

7,3

4,5

8,9

24,9

Panevėžio apskritis

38,5

33,1

22,2

15,8

13,8

40,7

Šiaulių apskritis

16,4

11,8

6,4

13,4

Tauragės apskritis

11,2

10,1

7,9

7,6

4,9

21,1

Telšių apskritis

19,9

14,9

8,5

5,2

19,7

42,6

Utenos apskritis

36,4

13,3

15,9

10,7

21,1

Vilniaus apskritis

21,6

15,6

9,9

7,3

14,1

29,6

5 lentelės duomenys byloja, jog Lietuvoje visose apskrityse 2005-2009 metų laikotarpiu augo namų ūkių, turinčių interneto prieigą, skaičius. Remiantis tuo, galima daryti išvadą, kad nepaisant ekonominio nuosmukio, socialinis žmonių gyvenimas vystėsi teigiama kryptimi.

5 lentelė. Namų ūkiai, turintys interneto prieigą pagal apskritis, proc.

 

Lietuvos Respublika

14,4

31,7

40,3

47,1

54,7

Alytaus apskritis

6,8

28,5

30,2

39,9

Kauno apskritis

15,9

30,9

41,2

44,8

53,2

Klaipėdos apskritis

39,1

51,5

50,3

Marijampolės apskritis

9,2

25,2

37,9

39,6

52,2

Panevėžio apskritis

10,9

27,7

29,1

39,8

57,4

Šiaulių apskritis

13,4

23,1

34,5

43,5

Tauragės apskritis

9,1

24,2

27,2

42,1

42,7

Telšių apskritis

12,7

25,6

35,4

49,5

56,3

Utenos apskritis

7,5

21,2

36,1

33,6

58,6

Vilniaus apskritis

19,3

41,3

58,2

61,6

Pateikti rodikliai nėra vieninteliai ir labiausiai įtikinantys, jog jie geriausiai charakterizuoja regionų netolygumus. Pabrėžiama, kad ES pagrindinis ekonomikos augimo rodiklis yra Bendrasis vidaus produktas. Jis charakterizuojamas, kaip realiausias rodiklis, atspindintis pokyčius atskirų regionų plėtros lygiuose. Apibendrinant, galima teigti, kad nepaisant Lietuvos Vyriausybės pastangų, Lietuva pagal savo BVP ir kitus statistinius rodiklius atsilieka nuo europiniovidurkio ir priskirtina ES kontekste prie besivystančių šalių, kurios potencialas itin žemas.

IŠVADOS

Rašant šį darbą prieita tokių išvadų:

Mokslininkai skirtingai apibrėžia regioninę politiką. Vieni teigia, kad regioninė politika yra visumą priemonių, kiti – kad tai tam tikras planavimo procesas, o treti tapatina regioninę politiką su valstybės vykdomą veikla. Šiame darbe remiamas tuo, kad regioninė politika yra visuma priemonių, nukreiptų į regionų išskyrimą, jų palaikymą ir plėtrą. Pabrėžtina, kad regioninė politika yra visiškai nauja viešosios politikos sritis, atsiradusi Lietuvoje dėl ES įtakos. Be to, regioninė politika egzistuoja tik tuomet, kai atskiri regionai gauna nevienodo lygio valstybės paramą. Regioninės politikos instrumentai skirstomi į mikro instrumentus, makro instrumentus ir jų derinius. Vykdant regioninę politiką, taikomos įvairios strategijos. Pastaraisiais laikotarpiais populiarumą iškovojo į rinką orientuota regioninė politika.

Lietuvos ir ES regioninė politika yra neatsiejama, todėl siekiant suprasti Lietuvos regioninės politikos aspektus būtina išnagrinėti Europos regioninės politikos bendrus aspektus. Europos regioninės politikos istorija nėra ilga, jos pradžią laikomi 1975 metai, kai buvo įsteigtas Europos regioninės plėtros fondas (ERPF). 1986 metais bendrosios rinkos programos kontekste buvo sukurta bendra regioninė politika, kuri buvo įtraukta į Bendrijos sutartį. ES regioninė politika yra reguliuojama Regioninės politikos generalinio direktorato, Europos Sąjungos Regionų komiteto ir kitų institucijų. Pagrindinis Europos regioninės politikos tikslas yra sumažinti regioninius skirtumus ir apsisaugoti nuo galimo regioniniodisbalanso. Nepaisant to, ES regionine politika nesiekiama išstumti nacionalinių regioninių politikų. ES regioninė politika įgyvendinama teikiant paramą regionams iš specialiai šiam tikslui įsteigtų fondų (Europos regioninės plėtros fondas, Europos socialinis fondas, Sanglaudos fondas).

Šiuo metu Lietuvos regioninė politika susideda iš nacionalinės regioninės politikos ir ES regioninės politikos principų įgyvendinimo. Analizuojant mokslinę literatūrą prieita išvados, kad Lietuvoje regioninė politiką pradėjo formuotis 1998 metais, kai buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 902 „Dėl Lietuvos regioninės politikos metmenų“. Nuo 2000 m. vidurio regioninė politika suvokiama kaip savarankiška intervencinio pobūdžio politika. Už regioninės politikos vykdymą atsakinga Vidaus reikalų ministerija. Šiuo metu teisinį regioninės politikos pagrindą sudaro 2000 m. liepos 20 d. Regioninės plėtros įstatymas. Lietuvai 2004 metais įstojus į ES atsivėrė naujas regioninės politikos etapas: ES kontekste visa Lietuva traktuojama kaip vienas regionas. Šalies mastu šiandien vykdoma nacionalinė regioninė politika traktuoja Lietuvą kaip susidedančią iš 10 regionų (apskričių). Autoriaus nuomone, Lietuvos regioninė politika per 10 metų (1990-2010) taip ir neįgavo savarankiškumo. Taigi daroma išvada, kad Lietuva regioninės politikos atžvilgiu 1990-2010 metų laikotarpiu į priekį nepastūmėjo.

Nors Lietuva nėra didelė valstybė, teritoriniai skirtumai joje yra pakankamai ryškūs. Siekiant nustatyti šalies regionų vystymosi netolygumus buvo vertinami statistiniai rodikliai. Remiantis Statistikos departamento duomenimis 2005-2009 metais didžiausias teigiamas BVP pokytis buvo Vilniaus apskrityje (34,1 proc.) ir Klaipėdos apskrityje (32,8 proc.). Vertinant nedarbo lygio pokyčius regionuose, prieita išvados, kad 2004-2009 metais šis rodiklis išaugo beveik visose apskrityse. Visus šiuos pokyčius be abejo galima paaiškinti 2008 metais prasidėjusiu ekonomikos nuosmukiu.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Komisijos komunikatas: Regionų ekonominiai pokyčiai, 2009.

Sanglaudos politika 2007-2013 metais: Komisijos pasiūlyti teisės aktų projektai. // Inforegio news. Nr. 125. 2004 metų rugpjūtis, p. 2.

Lietuvos Respublikos Seimas. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas Nr. I-558. Žin., 1994, Nr. 60-1183

Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas Nr. I-707. Žin., 1994, Nr. 101-2015

Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas Nr. I-1120. Žin.1995, Nr. 107-2391

Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymas Nr. VIII-1889. Žin., 2000, Nr. 66-1987

Lange, Niels. Zwischen Regionalismus und europaischer Integration. – Baden: Nomos Verlagsgeselschaft, 1998, p. 16.

Simonavičienė, Ž. Regioninės politikos įgyvendinimo vertinimas. Paslaugų verslo plėtros problemos integravimosi į Europą procese. Respublikinės mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius, 2004. p.175.

Armstrong, H., Taylor, J. Regional economics and policy. Third edition. Blackwell Publishers Ltd. 2000, p. 233.

Nakrošis,V. (2003). Europos Sąjungos regioninė politika ir Struktūrinių fondų valdymas. Vilnius: Eugrimas.

Jones, R. A. (2001). The Politics and Economics of the European Union. Northampton, MA, USA: Edward Elgar Publishing.

Tarptautinių organizacijų socialinė atsakomybė. Europos Sąjungos požiūris į ūkio plėtros problemas tranzitinės ekonomikos šalyse. Prieiga per internetą: http://www.policy.hu/petkevicius/Policypaper.htm (Žiūrėta 2011 m. vasario 15 d.)

Statistikos departamentas. Teritorinių statistinių vienetų klasifikatorius. Prieiga per internetą: http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=2797 (Žiūrėta 2011 metų vasario 26 d.)

Bagdzevičienė, R ir kt. Regionų ekonomikos plėtotės strategija. Prieiga per internetą: http://www.ukmin.lt/lt/strategija/doc/11.%20regionu%20ekonomikos%20pletotes%20strategija.doc (Žiūrėta 2011 m. vasario 20 d.)

Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų Ministerija. Regioninės politikos aspektai Europos kontekste. Prieiga per internetą: http://www.vrm.lt/index.php?id=131&backPID=129&begin_at=1980&tt_news=336& (Žiūrėta 2011 m. vasario 25 d.)

Nausėda, A., Tamošiūnas, T. Lietuvos regioninės politikos kaitos tendencijos Europos Sąjungos kontekste. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2009. I (14). 177-186

Gudavičius, S. (2009). Apskričių reforma – spąstuose. Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/lietuva/apskriciu- reforma-spastuose-213156 (Žiūrėta 2011 metų vasario 15 d.)

Balčiūnas, P. (2008). Šiaulių apskritis šimtmečio nesulauks. Šiaulių kraštas, gruodžio 6 d., p. 5.

Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų Ministerija. Regionų plėtra. Prieiga per internetą: http://www.vrm.lt/index.php?id=1154 (Žiūrėta 2011 metų vasario 25 d.)

Statistikosdepartamentas. Bendrasis vidaus produktas (BVP). Prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M2010210&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=3108&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14= (Žiūrėta 2011 metų vasario 26 d.)

Statistikos departamentas.Tiesioginės užsienio investicijos. Prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M2030205&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=3107&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14= (Žiūrėta 2011 metų vasario 26 d.)

Statistikos departamentas. 15-24 metų asmenų nedarbo lygis pagal apskritis. Prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M3030903&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=3788&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14= (Žiūrėta 2011 metų vasario 26 d.)

Statistikos departamentas. Namų ūkiai, turintys interneto prieigą pagal apskritis, proc. Prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M9020102&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=3751&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14= (Žiūrėta 2011 metų vasario 26 d.)

Vaitkevičiūtė, V. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Žodynas, 2001.

Vaitkevičiūtė, V. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: Žodynas, 2001.

Simonavičienė, Ž. Regioninės politikos įgyvendinimo vertinimas. Paslaugų verslo plėtros problemos integravimosi į Europą procese. Respublikinės mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius, 2004. p.175.

Armstrong, H., Taylor, J. Regional economics and policy. Third edition. Blackwell Publishers Ltd. 2000, p. 233.

Tarptautinių organizacijų socialinė atsakomybė. Europos Sąjungos požiūris į ūkio plėtros problemas tranzitinės ekonomikos šalyse. Prieiga per internetą: http://www.policy.hu/petkevicius/Policypaper.htm (Žiūrėta 2011 m. vasario 15 d.)

Statistikos departamentas. Teritorinių statistinių vienetų klasifikatorius. Prieiga per internetą: http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=2797 (Žiūrėta 2011 metų vasario 26 d.)

ES regioninė plėtros politika. Prieiga per internetą: http://www.ktc.lt/lt/failai/PASTRE_ppt. (Žiūrėta 2011 m. vasario 10 d.)

Komisijos komunikatas: Regionų ekonominiai pokyčiai, 2009.

Sanglaudos politika 2007-2013 metais: Komisijos pasiūlyti teisės aktų projektai. // Inforegio news. Nr. 125. 2004 metų rugpjūtis, p. 2.

Lietuvos Respublikos Seimas. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas Nr. I-558. Žin., 1994, Nr. 60-1183

Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos apskrities valdymoįstatymas Nr. I-707. Žin., 1994, Nr. 101-2015

Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas Nr. I-1120. Žin.1995, Nr. 107-2391

Bagdzevičienė, R ir kt. Regionų ekonomikos plėtotės strategija. Prieiga per internetą: http://www.ukmin.lt/lt/strategija/doc/11.%20regionu%20ekonomikos%20pletotes%20strategija.doc (Žiūrėta 2011 m. vasario 20 d.)

Lietuvos Respublikos Seimas. Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymas Nr. VIII-1889. Žin., 2000, Nr. 66-1987

Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų Ministerija. Regioninės politikos aspektai Europos kontekste. Prieiga per internetą:

http://www.vrm.lt/index.php?id=131&backPID=129&begin_at=1980&tt_news=336& (Žiūrėta 2011 m. vasario 25 d.)

Nausėda, A., Tamošiūnas, T. Lietuvos regioninės politikos kaitos tendencijos Europos Sąjungos kontekste. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2009. I (14). 177-186

Gudavičius, S. (2009). Apskričių reforma – spąstuose. Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/lietuva/apskriciu- reforma-spastuose-213156 (Žiūrėta 2011 metų vasario 15 d.)

Balčiūnas, P. (2008). Šiaulių apskritis šimtmečio nesulauks. Šiaulių kraštas, gruodžio 6 d., p. 5.

Nausėda, A., Tamošiūnas, T. Lietuvos regioninės politikos kaitos tendencijos Europos Sąjungos kontekste. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2009. I (14). 177-186

Lietuvos Respublikos Vidaus Reikalų Ministerija. Regionų plėtra. Prieiga per internetą: http://www.vrm.lt/index.php?id=1154 (Žiūrėta 2011 metų vasario 25 d.)

Statistikos departamentas. Bendrasis vidaus produktas (BVP). Prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M2010210&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=3108&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14=(Žiūrėta 2011 metų vasario 26 d.)

Statistikos departamentas.Tiesioginės užsienio investicijos. Prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M2030205&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=3107&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14= (Žiūrėta 2011 metų vasario 26 d.)

Statistikos departamentas. 15-24 metų asmenų nedarbo lygis pagal apskritis. Prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M3030903&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=3788&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14= (Žiūrėta 2011 metų vasario 26 d.)

Statistikos departamentas. Namų ūkiai, turintys interneto prieigą pagal apskritis, proc. Prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M9020102&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=3751&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14= (Žiūrėta 2011 metų vasario 26 d.)

Tarp šalies vyriausybės, vietinės ir regioninės politikos

Tarp Europos Sąjungos ir šalies narės regioninės politikos

Tarp mikro ir makro instrumentų

Tarp skirtingų mikro instrumentų

Tarp valdymo sistemų

Valdymo sistemos viduje

Diskrecinė politika

Automatinės stabilizavimo priemonės

Tarifų ir barjerų diskriminacinė politika

Regioninė monetarinė diskriminacinė politika

Regioninė mokesčių ir išlaidų diskriminacinė politika

Decentralizuota politika

Centralizuota politika

Kapitalo paskirstymo politika

Darbo paskirstymo politika

Mišrūs instrumentai

Makro politikos instrumentai

Mikro politikos instrumentai

Regioninės politikos instrumentai

Nacionalinė regioninė politika Lietuvos Respublikoje

ES paramos fondų finansai

probleminės teritorijos plėtros

programoms, konkrečių regionų

atskirų ūkio šakų (sektorių)

socialinės ir ekonominės plėtros

bei infrastruktūros projektams

LietuvosRespublikos vykdomos

tarptautinės bendradarbiavimo

programos, sietinos su veikla

kaimyninėse valstybėse

Projektai, skirti konkrečių

regionų atskirų ūkio šakų

(sektorių) specifinėms

regioninėms ir vietinėms

problemoms,finansuojami iš

Lietuvos Respublikos biudžeto

pagal strategijas ir įstatymus

Probleminės teritorijos plėtros

programos, įgyvendinamos

finansuojant iš Lietuvos

Respublikos biudžeto ir kt.

finansavimo šaltinių

Lietuvos Respublikos kaip

valstybės viešoji politika,

įgyvendinama per žmogiškųjų

išteklių ir infrastruktūros plėtrą

Leave a Comment