Baltijos šalių savivaldos institucijų (aplinkos apsaugos srityje) aktyvaus dalyvavimo ES plėtros procese stiprinimas.

Analizė

Baltijos šalių savivaldos institucijų aktyvaus dalyvavimo ES plėtros procese stiprinimas.
Aplinkos apsauga

Lietuva

Turinys
SANTRAUKA 3
1. APLINKOS BŪKLĖ LIETUVOJE 8
2. ES REIKALAVIMAI SAVIVALDYBĖMS VANDENS APSAUGOS, ATLIEKŲ TVARKYMO IR STRATEGINIO POVEIKIO APLINKAI VERTINIMO SRITYSE 11
2.1 VANDENS APSAUGA 11
2.2. ATLIEKŲ TVARKYMAS 13
2.3. STRATEGINIS POVEIKIO APLINKAI VERTINIMAS 18
3. VALSTYBINĖ APLINKOS APSAUGOS TEISĖ BEI SAVIVALDYBIŲ VAIDMUO 20
3.1. APLINKOS APSAUGOS VALDYMO STRUKTŪRA IR PAGRINDINIAI ĮSTATYMAI 20
3.2. ATLIEKŲ TVARKYMAS. 21
3.3. VANDENS IŠTEKLIAI 23
3.4. STRATEGINIS POVEIKIO APLINKAI VERTINIMAS 25
3.5. FINANSAVIMAS VANDENS IR ATLIEKŲ TVARKYMO SEKTORIUOSE 26
4. ESAMI ĮSTATYMINIŲ, INSTITUCINIŲ IR FINANSINIŲ SISTEMŲ SAVIVALDYBĖSE TRŪKUMAI 29
4.1. ISTORINIS PALIKIMAS 29
4.2. TEISINĖS IR POLITINĖS SPRAGOS 30
4.3. MIESTO IR KAIMO SAVIVALDYBIŲ PROBLEMŲ SKIRTUMAI 31
4.4. EKONOMINIAI IR FINANSAVIMO ASPEKTAI 32
4.5. ŽMOGIŠKŲJŲ GEBĖJIMŲ PROBLEMA 33
4.6. SAVIVALDYBIŲ BENDRADARBIAVIMAS LIETUVOJE 34
5. PADARINIAI SAVIVALDYBĖMS ĮDIEGUS ES REIKALAVIMUS 36
5.1. ATEITIES REGIONINĖS ATTLIEKŲ IR VANDENS SEKTORIAUS SISTEMOS 36
5.2. INSTITUCINIAI GEBEJIMAI 37
5.3. SANAUDOS IR MOKUMAS 37
5.4. ‘TERSEJAS MOKA’ IR SANAUDU SUSIGRAZINIMO PRINCIPU IDIEGIMAS 39
5.5. NAUDA 40
6. PASIULYMAI APLINKOS APSAUGOS POLITIKOS FORMAVIMUI VALSTYBINIAME IR SAVIVALDYBIU ASOCIACIJU LYGMENYSE 42

Santrauka

Estija, Latvija ir Lietuva ruošiasi tapti Europos Sąjungos narėmis. Iki šiol derybos su Europos Komisija ir kiti paruošiamieji darbai dominavo šių valstybių vyriausybių darbotvarkėse. Savivaldos lygmuo nebuvo plačiai įtrauktas į šį procesą. Iš trijų pagrindinių stojimo į ES proceso stadijų – teisinės transpozicijos, institucinių gebėjimų stiprinimo ir įgyvendinimo bei įstatymų įgyvendinimo bei kontrolės mechanizmų paruošimo – vienas iš ,,brangiausių” ir tiesiogiai susijusių su saavivaldybėmis yra ES reikalavimų įgyvendinimo arba investicinių projektų stadija. Ypatingai didelis vaidmuo savivaldybėms tenka vandens tiekimo, nuotekų valymo bei atliekų tvarkymo srityse, kadangi savivaldybės yra atsakingos už šių komunalinių paslaugų teikimą savo teritorijose. Be to, pagal naujausius ES reikalavimus ne ti

ik investiciniai projektai, bet ir rengiami planai bei programos turi būti įvertinti aplinkosauginiu požiūriu. Tai taip pat labai aktualu savivaldybėms, kurioms tenka rengti vis daugiau įvairių strateginių dokumentų.

Šioje ataskaitoje pabandyta išryškinti savivaldybėms tenkančius darbus, apibūdinti pagrindines prielaidas sėkmingam jų įgyvendinimui ir esančias pasirengimo šiam procesui spragas bei jų priežastis. Taip pat analizuojamos ES reikalavimų pagrindiniuose aplinkos apsaugos sektoriuose įgyvendinimo pasekmės bei siūloma imtis tam tikrų priemonių efektyvesniam šio proceso vystymui.

Šios ataskaitos pirmame skyriuje trumpai pateikiama aplinkos būklė Lietuvoje, kaip pagrindinis veiksnys, nulemiantis ES reikalavimų įgyvendinimo proceso apimtis ir turinį.
Vandens sektorius yra vienas iš Lietuvos prioritetinių aplinkos apsaugos sektorių. Tarp svarbiausių darbų, šiuo metu vykdomų vandens sektoriuje, yra naujos upių baseinų valdymo institucinės sistemos formavimas. Pagal vandens kokybės monitoringo duuomenis šiuo metu pagrindinė vandens kokybės problema Lietuvoje yra eutrofikacija, tačiau pagrindinių teršalų patekimas į paviršinius vandenis tolygiai mažėja. Tai įtakoja vandens valymo įrenginių pastatymas arba rekonstrukcija didžiausiuose Lietuvos miestuose, taip pat žemės ūkio veiklos mažėjimas.
Aplinkos oro apkrova per paskutinius kelerius metus taip pat nežymiai sumažėjo, kadangi mūsų šalyje pakito energijos išteklių naudojimas bei transporto priemonių naudojimo efektyvumas.
Atliekų tvarkymas Lietuvoje yra tarp prioritetinių aplinkos apsaugos krypčių. Šiuo metu ypač didelis dėmesys yra skiriamas komunalinių atliekų surinkimui, antriniam žaliavų perdirbimui, są

ąvartynų tvarkymui bei pavojingų atliekų tvarkymo sistemos kūrimui.
Lietuvoje veikia Ignalinos atominė elektrinė iš kurios į aplinką nuolat patenka radioaktyvių atliekų, todėl aplinkos radioaktyvumas Lietuvoje yra nuolat stebimas. Pagal pastarųjų metų duomenis į aplinką patenka tik apie 1 procentas leistino išmetimų kiekio. Situacijos pagerėjimas praeito dešimtmečio viduryje siejamas su itin sugriežtėjusiais reikalavimais ir pagerėjusiomis elektrinės eksploatacijos sąlygomis.
Dirvožemio būklės tyrimai bei dirvožemio apsauga yra sritis, kuriai kol kas nėra skiriama pakankamai dėmesio. Dirvožemio lokalios taršos tyrimai nėra įtraukti į Valstybinio aplinkos monitoringo programą ir atliekami labai nesistemingai.
Bene aktualiausia problema susijusi su dirvožemio tarša Lietuvoje yra tarša senais pesticidais. Per 1995 – 2001 metų laikotarpį Lietuvoje nustatyta apie 900 galimų taršos pesticidais židinių. Senų pesticidų tvarkymo programa prasidėjo 1995 metais, savivaldybės kasmet skiria lėšų senų pesticidų tvarkymui.
Lietuvoje yra įsteigti keturi gamtiniai bei du kultūriniai rezervatai, penki nacionaliniai, trisdešimt regioninių parkų. Lietuvoje taip pat įsteigti 258 valstybiniai draustiniai bei 101 savivaldybių draustinis. Lietuvoje saugomų teritorijų plotas nuo 1990 padidėjo daugiau nei du kartus – nuo 4.75% iki 11.9% bendros Lietuvos teritorijos.

Antrajame ataskaitos skyriuje detaliai pateikiami pagrindinių ES direktyvų reikalavimai savivaldybėms vandens apsaugos, atliekų tvarkymo ir planų bei programų poveikio aplinkai vertinimo srityse. Šios ataskaitos Priede išvardijami visi aktualūs ES teisės aktai aplinkos apsaugos srityje.
Atsižvelgiant į istorinį palikimą, didžiausi finansiniai ir organizaciniai sunkumai vandens apsaugos srityje Li

ietuvos savivaldybėms iškils įgyvendinant 1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvą 91/271/EEB dėl miesto nuotekų valymo.
Atliekų tvarkymo srityje Baltijos šalims svarbiausios ir įgyvendinimo požiūriu sudėtingiausios yra pakuočių ir pakavimo atliekų bei savartynų direktyvos.
Nauja tam tikrų planų ir programų poveikio aplinkai įvertinimo direktyva nustato minimalius reikalavimus dėl strateginio poveikio aplinkai vertinimo atlikimo bei apibrėžia planus ir programas, kuriems šis reikalavimas yra privalomas.

Trečiasis skyrius skirtas apibūdinti Lietuvos teisės aktams bei politiniams dokumentams, į kuriuos perkelti ES reikalavimai, bei savivaldybių vaidmeniui, įgyvendinant nacionalinius įstatymus vandens apsaugos, atliekų tvarkymo ir planų bei programų poveikio aplinkai vertinimo srityse. Taip pat čia pateikiama trumpa vandens ir atliekų sektorių finansavimo iš ES šaltinių apžvalga.
Lietuvos Respublikoje aplinkos apsauga priklauso valstybinės valdžios ir savivaldos institucijų kompetencijai.
Pagrindinis Lietuvos įstatymas, apibrėžiantis valstybės institucijų atsakomybę aplinkos apsaugos srityje yra Aplinkos apsaugos įstatymas. Jame nustatytos visų aplinkos apsaugos institucijų įvairiuose lygmenyse funkcijos ir atsakomybė.
Dauguma vandens išteklių valdymą, atliekų tvarkymą reglamentuojančių direktyvų reikalavimų jau yra perkelti į Lietuvos teisės aktus.
Regioninių atliekų tvarkymo sistemų įdiegimas bei senų sąvartynų uždarymas savivaldybėms bei apskričių administracijoms yra vieni iš didžiausių uždavinių. Įdiegus regioninę atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės privalo bendradarbiauti tarpusavyje, kadangi vienas regioninis atliekų tvarkymo centras aptarnaus keletą savivaldybių.
Lietuva įsipareigojo visus ES vandens sektoriaus reikalavimus, išskyrus re

eikalavimus miestų nuotekų surinkimui valymui (Miestų nuotekų valymo direktyva), vykdyti nuo įstojimo į ES dienos. Reikalavimus miestų nuotekų surinkimui ir valymui Lietuva įsipareigojo įgyvendinti etapais iki 2010 metų. Tęsiant Bendrosios vandens politikos direktyvos reikalavimų įgyvendinimą vandens tiekimo įmonės bus stambinamos, bus prijungiamos kaimų vietovės. Savivaldybės, esančios vienos upės baseine, turės bendradarbiauti ir turės kartu nustatyti aplinkos kokybės tikslus vandens telkiniams.
Į Lietuvos aplinkos apsaugos teisę kol kas yra perkelti tik Direktyvos dėl tam tikrų privačių ir valstybės projektų poveikio aplinkai vertinimo (85/337 EEB) su pataisymais direktyvoje 97/11 EB reikalavimai. Planų ir programų poveikio aplinkai vertinimas (arba strateginis poveikio aplinkai vertinimas – SPAV) Lietuvoje dar nėra aiškiai reglamentuojamas jokiais normatyviniais dokumentais. 2003 metais Lietuvoje įgyvendinami du projektai, kurių metu į Lietuvos teisę turėtų būti perkelti ES reikalavimai dėl strateginio poveikio aplinkai vertinimo.

Bene pagrindiniai aplinkos apsaugos finansavimo šaltiniai šiuo metu yra ES ir užsienio šalių parama bei Lietuvos biudžetas. Aplinkos apsaugos investicijų finansavimas savivaldybių nuosavais ištekliais (išskyrus pajamas iš komunalinių paslaugų mokesčių) nėra įprastas reiškinys. Ligšiolinės valstybės biudžeto išlaidos aplinkos apsaugai buvo beveik išskirtinai orientuotos į nuotekų sistemoms skirtas investicijas. 98,6 % valstybės biudžeto išlaidų aplinkos apsaugos sektoriuje buvo asignuotos nuotekų valymui, o likę 1,4 % atiteko komunalinių atliekų tvarkymui. Mokesčiai už aplinkos teršimą ir baudos už aplinkos apsaugos įstatymų nesilaikymą yra pagrindiniai specialios aplinkos apsaugos rėmimo programos, 60 savivaldybių gamtos apsaugos fondų ir iš dalies Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (LAAIF) pajamų šaltiniai. Savivaldybių gamtos fondų finansuojamos priemonės nėra stambios ir pagrindinių infrastruktūros objektų kūrimui naudojamos užsienio paramos ir valstybės biudžeto lėšos. Nuo 2000 metų kiekvienais metais Lietuva gauna apie 25 milijonus eurų iš ISPA programos investiciniams atliekų ir vandens apsaugos projektams rengti. Kai Lietuva įstos į ES, ji kasmet aplinkosaugai iš Sanglaudos ir struktūrinių fondų galės gauti bent keturis kartus daugiau lėšų nei kad gauna dabar.

Ketvirtajame skyriuje prisimenamos pagrindinės istorinės neefektyvaus aplinkos apsaugos valdymo savivaldybėse priežastys, pateikiama dabartinė aplinkos apsaugos valdymo Lietuvoje struktūra, analizuojami dabartiniai aplinkos apsaugos funkcijų įgyvendinimo savivaldybėse trūkumai bei pagrindinės problemos.
Šiandieninė savivaldybių aplinkosauginė veikla yra labai įtakojama to fakto, kad 50 metų šalis buvo okupuota. Pokario metais Lietuvoje aplinkos apsauga buvo plėtojama prisitaikant prie Tarybų Sąjungos organizacinės struktūros ir teisinių normų.
Vienas iš pagrindinių trūkumų šiuolaikinėje įstatyminėje bazėje, susijusioje su aplinkos apsauga, yra tai, kad stinga aktualių teisės aktų, įgalinančių vietos savivaldos institucijas tinkamai atlikti jai įstatymų numatytus uždavinius. Daugeliu atveju savivaldos institucijoms priskiriamos kompetencijos ribos ir santykiai su Aplinkos ministerija bei jos regionų padaliniais yra teisiškai menkai apibrėžtos.
Didelę įtaką savivaldybių funkcionavimui visose srityse, tame tarpe ir aplinkosaugos, daro dar per didelė politinė įtaka. Valstybinė aplinkosaugos sistema savivaldybėse politikų dažnai dar vertinama kaip stabdis „tikrajai“ plėtrai.
Šalies urbanizacija yra labai netolygi, todėl susidarančios aplinkosauginės problemos įvairiose vietovėse yra skirtingos.
Savivaldybės Lietuvoje neturi bent kiek platesnės vietinių mokesčių įvedimo funkcijos. Aplinkos apsaugai iki šiol praktiškai neskirta nė cento iš savivaldybių biudžetų.
Atsiranda naujų nacionalinių reikalavimų, netiesiogiai susijusių su ES aplinkos apsaugos direktyvomis, kuriems įgyvendinti savivaldybės stokoja pasirengimo.
Regioninių sistemų diegimo ir eksploatavimo bei bendrų savivaldybių organizacijų steigimo patirtis dar labai menka.

Penktajame skyriuje aprašomi laukiami pagrindiniai ES reikalavimų įgyvendinimo rezultatai ir prognozuojami socialiniai-ekonominiai, instituciniai, techniniai padariniai savivaldybėms, įtraukiant ir naudą sveikatai, komerciniams gamtos ištekliams, ekosistemoms.
Derybų su ES metu Lietuvos aplinkos apsaugos specialistai susitarė dėl keturių pereinamųjų laikotarpių. Ypatingai didelė ir sunki misija tenka savivaldybėms Pakuočių ir pakavimo atliekų bei Nuotekų valymo direktyvų įgyvendinimui. Iki 2010 metų reikės pastatyti ar modernizuoti daugiau kaip 30 nuotekų valymo įrenginių, įrengti 10 regioninių atliekų tvarkymo sistemų.
ES reikalavimų įgyvendinimas labai praplės atsakingų institucijų darbuotojų akiratį ir padidins kvalifikaciją. Pagal Miesto nuotekų valymo direktyvos nuostatų įgyvendinimo programą reikalingos investicijos į nuotekų surinkimo ir valymo ūkį sudaro apie 1 mlrd. litų (>2000 gyventojų ekvivalentų turinčioms gyvenvietėms). Nustatyta, kad regioninėms atliekų sistemoms, įskaitant ir esamų sąvartynų uždarymą, reikės maždaug 500 mln. litų investicijų. Planų ir programų poveikio aplinkai vertinimo direktyvos įgyvendinimui prireiks tik administracinių išlaidų.
Vidutiniškai savivaldybių ir jų gyventojų pajėgumas prisiimti papildomus ES keliamus reikalavimus yra pakankamas, tačiau į optimistiškus būsimų projektų aplinkos apsaugos srityje įgyvendinimo ir gyventojų pajėgumo mokėti už juos rezultatus turi būti žvelgiama rezervuotai. Savivaldybės turi atkreipti ypatingą dėmesį į planavimą, kiek įmanoma tikslesnį būsimų sąnaudų įvertinimą ir efektyvių investicinių projektų pasirinkimą.
ES reikalavimų įgyvendinimas ne tik brangiai kainuoja, bet taip pat atneša ir neabejotinos naudos. Nauda dėl aplinkos apsaugos direktyvų įgyvendinimo susijusi su sveikatos pagerėjimu, aukštesne gamtos išteklių kokybe, taupesniu gamtos išteklių naudojimu, geresnėmis paslaugomis, užimtumo padidėjimu, ir kt. .

Šeštajame skyriuje pateikiami pagrindiniai su aplinkosaugine savivaldybių veikla susiję aspektai, į kuriuos reikėtų atsižvelgti valstybinių institucijų ir Savivaldybių asociacijos bei pačių savivaldybių specialistams, formuojant, planuojant ir įgyvendinant aplinkos apsaugos politiką ateityje.
Valstybiniame lygmenyje turi būti priimti nacionaliniai teisės aktai ir sukurtos sąlygos, skatinančios vietos savivaldos institucijas diegti ekonomiškas aplinkos apsaugos priemones ir teikti gyventojams pigias ir kokybiškas vandens tiekimo, nuotekų surinkimo ir valymo, atliekų surinkimo ir šalinimo, antrinių žaliavų surinkimo paslaugas.
Reikėtų siūlyti Seimui ir Vyriausybei peržiūrėti savivaldybėms numatytą skolinimosi tvarką, numatant didesnes galimybes skolinimuisi, atsižvelgiant į jų akcinį turtą.
Valstybė taip pat turi atkreipti dėmesį į problematiškas savivaldybes ir padėti joms surasti tinkamiausią ES reikalavimų įgyvendinimo mechanizmą.

Rengiant ar tobulinant teisės aktus, Savivaldybių asociacija turėtų dalyvauti procese ir siekti, kad savivaldybių funkcijos būtų aiškiai apibrėžtos. Įgyvendinant ES reikalavimus, kils visoms savivaldybėms bendrų problemų dėl susiklosčiusių praktiškai visoje Lietuvoje infrastruktūrinių sąlygų. Tai pareikalaus ir papildomų išteklių, ir socialinės paramos programos parengimo, ir teisinės bazės, kuri leistų efektyviai įgyvendinti ES reikalavimus.
Kai kuriuose savivaldybėms skirtuose ES ,,tinkluose” gali dalyvauti tik nacionalinius interesus atstovaujančios organizacijos, todėl Savivaldybių asociacijai tenka svarbus vaidmuo identifikuojant ir visapusiškai atstovaujant savivaldybes joms svarbiuose ES ,,tinkluose”.

Savivaldybės privalo turėti strateginius dokumentus, palengvinančius kasdienį darbą. Kiekviena savivaldybė turėtų parengti aplinkos apsaugos integruotos plėtros strategijas, numatančias ES reikalavimų įgyvendinimą. Ilgalaikių programų, aplinkos monitoringo tęstinumas turėtų būti užtikrinamas nepriklausomai nuo besikeičiančių politinių sąlygų savivaldybėse. Vietos savivaldos institucijos turi glaudžiau bendradarbiauti su jų valdomoje teritorijoje veikiančiomis įmonėmis, mokslo bei mokymo įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir kitais veikėjais. Savivaldybės turi turėti pajėgumų identifikuoti specifiškas problemas savo teritorijose ir pasitelkti reikalingas priemones jų sprendimui. Lietuvos savivaldybių dalyvavimas ES savivaldybių ,,tinkluose” paskatins ES direktyvų diegimą vietos savivaldos lygmenyje.

Visos trys grandys – tiek valstybinės institucijos, tiek Savivaldybių asociacija, tiek pačios savivaldybės, formuodamos aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimo mechanizmą, turi atsižvelgti į tai, jog
• Aplinkos apsaugos skyrių ir darbuotojų vaidmuo bendroje savivaldybių institucinėje struktūroje šiuo metu yra nepakankamas ir turi būti stiprinamas.
• Tiek vandens apsaugos, tiek ir atliekų tvarkymo sektoriuje turi būti remiamasi principu ‘teršėjas moka’ bei siekiama visiško sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimo.
• Glaudus geranoriškas savivaldybių bendradarbiavimas yra ES reikalavimų įgyvendinimo sėkmės garantas (baseininis vandens išteklių valdymas, regioninės atliekų tvarkymo sistemos).
• Būtina atsižvelgti į skirtingus miestų ir kaimų savivaldybių poreikius.
• Turi būti pasirengta visuomenės (gyventojų, nevyriausybinių organizacijų, visuomeninių ir valstybinių institucijų) informavimo ir įtraukimo į aplinkos apsaugos veiklą procesui.
• Turi būti rengiamos ataskaitos ir informuojama visuomenė apie aplinkos būklę, aplinkos apsaugos priemonių planus ir jų įgyvendinimą.

Sėkmingas ES aplinkos apsaugos normų įgyvendinimas neturėtų būti traktuojamas tik kaip formalus narystės kriterijų atitikimas. Visų pirma, tai galimybė vykdyti darbus pagal šalies nacionalinius prioritetus – pagerinti gyvenimo kokybę, pasiekti geresnio įmonių konkurencingumo ES vidaus rinkoje, orientuojantis į efektyvesnius ir saugesnius produktus bei siekiant naudos ilgalaikėje perspektyvoje. Svarbu tinkamai ir laiku pasinaudoti narystės teikiamais privalumais.

1. Aplinkos būklė Lietuvoje

Darnus Lietuvos ūkio vystymasis galimas tik užtikrinant reikiamą Lietuvos aplinkos apsaugą. Pastarosios programiniai tikslai pirmiausia remiasi egzistuojančios aplinkos kokybės būkle.

Vandens apsauga. Vandens sektorius yra vienas iš Lietuvos prioritetinių aplinkos apsaugos sektorių. Tarp svarbiausių darbų, šiuo metu vykdomų vandens sektoriuje, yra naujos upių baseinų valdymo institucinės sistemos formavimas.

Pagal vandens kokybės monitoringo duomenis šiuo metu pagrindinė vandens kokybės problema Lietuvoje yra eutrofikacija. Statistiniai duomenys rodo, kad pagrindinių teršalų (BDS7, azoto bei fosforo) patekimas į paviršinius vandenis tolygiai mažėja nuo 1996 metų. Vandens taršos mažėjimą labai įtakojo vandens valymo įrenginių pastatymas arba rekonstrukcija didžiausiuose Lietuvos miestuose. Statistiniais duomenimis į paviršinio vandens telkinius 2000 m. buvo išleista 3 525 mln. m3 nuotekų, iš jų – 3 357 mln. m3, kurių nereikia valyti. Prieš išleidžiant į paviršinio vandens telkinius 168 mln. m3 nuotekų, jos turėjo būti išvalytos. Daugiausiai užterštų nuotekų (80%) buvo valoma biologinio valymo įrenginiuose: papildomai nešalinant azoto ir fosforo – 61%, papildomai šalinant azotą ir fosforą – 19% nuotekų; 18% nuotekų buvo valoma mechaninio valymo įrenginiuose.

Žemės ūkio veikla Lietuvoje smarkiai sumažėjo 1990 metais ir praktiškai nekinta nuo to laiko, be to, gyvulių skaičius ūkiuose kasmet mažėja. Esant tokiai situacijai galima daryti prielaidas, kad teršalų patekimas į Lietuvos paviršinius vandenis iš žemės ūkio yra žymiai sumažėjęs.

Požeminio vandens kokybės tyrimas ir apsauga yra ypač svarbu, kadangi šis vanduo Lietuvoje naudojamas gėrimui. Lietuvoje 2000 m. iš požeminio vandens telkinių paimta 166 mln.m3. Yra pastebėta, kad mažėjant požeminio vandens išgavimui, mažėja ir jo mineralizacija bei sulfato ir chloro jonų kiekis vandenyje. Kadangi Lietuvoje sunaudojamo vandens kiekis mažėja, požeminio vandens kokybė gerėja. Šio vandens tarša sumažėjo ir dėl mažo aktyvumo žemės ūkyje.

Aplinkos oras. Aplinkos oro apkrova per paskutinius kelerius metus nežymiai sumažėjo, kadangi mūsų šalyje pakito energijos išteklių naudojimas bei transporto priemonių naudojimo efektyvumas. Aplinkos ministerijos leidinio Aplinkos būklė 2001 duomenimis, bendras transporto sektoriuje sunaudojamų degalų kiekis sumažėjo, todėl teršalų patenkančių į aplinkos orą patenka mažiau nei prieš penketą metų. Oro tarša iš stacionarių šaltinių taip pat yra mažesnė nei ankstesniais metais, kadangi šiuo metu Lietuvoje naftos produktų ir akmens anglies naudojimas sumažėjo.

Atliekų tvarkymas. Atliekų tvarkymas Lietuvoje yra tarp prioritetinių aplinkos apsaugos krypčių. Šiuo metu ypač didelis dėmesys yra skiriamas komunalinių atliekų surinkimui, antriniam žaliavų perdirbimui, sąvartynų tvarkymui bei pavojingų atliekų tvarkymo sistemos kūrimui. Yra įvertinta, kad didžiuosiuose miestuose susidaro apie 300 kg, mažesniuose – apie 220 kg, o kaimo vietovėse iki 70 kg komunalinių atliekų vienam gyventojui per metus. 2002 metais atliekų susidarė 19 procentų daugiau nei 2001 metais, iš jų – 98 procentai (4,779 tūkst. tonų) nepavojingų, tai yra 777 tūkst. tonų daugiau nei 2001-aisiais.

Pavojingų atliekų susidarymas per paskutinius penkerius metus nežymiai mažėjo, tačiau šiuo metu didėja saugomų pavojingų atliekų skaičius. Statistiniais duomenimis 2001 metais Lietuvoje buvo sutvarkyta 89 tūkstančiai tonų pavojingų atliekų, dar apie 118 tūkstančiai tonų (kartu su saugomomis) liko netvarkyta. Palyginus su 2000 metų duomenimis, saugomas pavojingų atliekų kiekis padidėjo 22 tūkstančiais tonų. Tačiau reikia pažymėti tai, kad Lietuvoje yra diegiami nauji atliekų klasifikavimo, tvarkymo ir apskaitos metodai todėl skirtingais metais surinktų duomenų palyginimas nėra tikslus.

Teigiami pokyčiai vyksta atliekų perdirbimo srityje – nuo 1999 metų perdirbamų antrinių žaliavų kiekis nuolat didėjo.

Radioaktyvumas. Lietuvoje veikia Ignalinos atominė elektrinė, iš kurios į aplinką nuolat patenka radioaktyvių atliekų, todėl aplinkos radioaktyvumas Lietuvoje yra nuolat stebimas. Pagal pastarųjų metų duomenis į aplinką patenka tik apie 1 procentas leistino išmetimų kiekio. Stebėjimai Drūkšių ežero vandenyje rodo, kad nuo 1995 metų ežero tarša nuolat mažėja. Situacijos pagerėjimas praeito dešimtmečio viduryje siejamas su itin sugriežtėjusiais reikalavimais ir pagerėjusiomis elektrinės eksploatacijos sąlygomis.

Dirvožemis. Dirvožemio būklės tyrimai bei dirvožemio apsauga yra sritis, kuriai kol kas nėra skiriama pakankamai dėmesio. Dirvožemio lokalios taršos tyrimai nėra įtraukti į Valstybinio aplinkos monitoringo programą ir atliekami labai nesistemingai.

Bene aktualiausia problema susijusi su dirvožemio tarša Lietuvoje yra tarša senais pesticidais. Per 1995 – 2001 metų laikotarpį Lietuvoje nustatyta apie 900 galimų taršos pesticidais židinių. Dažniausiai tai yra nuo sovietinių laikų išlikę pesticidų sandėliai bei kapinynai. Nuo 2001 metų yra tiriami objektai kuriuose pesticidai yra visiškai neapsaugoti nuo išplovimo. Iš viso yra maždaug 15 tokių objektų. Pagal atliktų tyrimų duomenis paimtuose bandiniuose aptinkama triazinų, chloro bei fosforo organinių pesticidų. Yra nustatyta, kad seni pesticidai užteršia ne tik dirvožemį bet ir paviršinius bei gruntinius vandenis. Pagal 2000 metų duomenis yra būtina sutvarkyti apie 920 tonų senų pesticidų bei identifikuoti apie 800 tonų nežinomų cheminių medžiagų. Senų pesticidų tvarkymo programa prasidėjo 1995 metais, savivaldybės kasmet skiria lėšų senų pesticidų tvarkymui.

Saugomos teritorijos yra steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus. Pagal 2001 metų duomenis Lietuvoje saugomos teritorijos užima 11,9 % viso Lietuvos ploto. Lietuvoje yra įsteigti keturi gamtiniai bei du kultūriniai rezervatai. Bendras rezervatų plotas yra 24 004 ha. Bendras penkių nacionalinių parkų plotas yra 152 728 ha, o trisdešimties regioninių – 436 000 ha. Lietuvoje taip pat įsteigti 258 valstybiniai draustiniai, kurių plotas siekia 150 000 ha, bei 101 savivaldybių draustinis, kurių plotas viršija 11 000 ha. Lietuvoje saugomų teritorijų plotas nuo 1990 padidėjo daugiau nei du kartus – nuo 4.75% iki 11.9% bendros Lietuvos teritorijos.

2. ES reikalavimai savivaldybėms vandens sektoriaus, atliekų tvarkymo ir strateginio poveikio aplinkai vertinimo srityse

2.1 Vandens sektorius

Vandens apsaugos srityje ES šalims narėms ir šalims kandidatėms taikoma nemažai privalomų teisės aktų, dauguma iš jų reglamentuoja nacionalinio lygmens aplinkosaugos politikos klausimus ar yra skirti atskiriems gamybos ir apdirbimo pramonės sektoriams.
Tačiau dalis vandens sektoriaus teisės aktų ir direktyvų gali būti įgyvendinta tik aktyviai veikiant vietos savivaldos institucijoms. Atsižvelgiant į istorinį palikimą, didžiausi finansiniai ir organizaciniai sunkumai vandens apsaugos srityje Baltijos šalių (t.y. Lietuvos, Latvijos ir Estijos, toliau – Baltijos šalys) savivaldybėms gali iškilti įgyvendinant dvi ES direktyvas: 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyvą 98/83/EB dėl žmonėms vartoti skirto geriamo vandens kokybės ir 1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvą 91/271/EEB dėl miesto nuotekų valymo. Tiesa, Lietuvai geriamojo vandens direktyva nėra tokia aktuali, kadangi beveik visas gėrimui naudojamas požeminis vanduo atitinka direktyvos reikalavimus. Pilnas vandens sektoriaus, atliekų tvarkymo sektoriaus direktyvų bei kitų ES teisės aktų sąrašas pateikiamas šio dokumento priede.

Geriamo vandens kokybė

Vienas pagrindinių ES teisės aktų nustatančių kokybės reikalavimus šalyse narėse, yra 1998 m. lapkričio 3 d. Tarybos direktyva dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės (98/83/EB). Šios direktyvos tikslas – apsaugoti žmones nuo neigiamo bet kokio vandens užterštumo poveikio užtikrinant, kad tiekiamas vanduo būtų sveikas ir švarus. Direktyvos reikalavimai taikomi visų rūšių geriamajam vandeniui, taip pat vandeniui naudojamam maistui gaminti ar perdirbti. Šie reikalavimai netaikomi mineraliniam vandeniui ir vandeniui, naudojamam medicinos tikslams. Baltijos šalių kontekste pagrindinį dėmesį reikėtų skirti vandeniui, tiekiamam iš centralizuotų skirstymo tinklų.

Skiriamos dvi geriamojo vandens kokybės parametrų grupės:
• biologiniai ir
• cheminiai parametrai.

Su tam tikromis išlygomis greta šių dviejų grupių galima išskirti ir trečiąją – indikatorinius parametrus, kurie geriamojo vandens kokybės tiesiogiai neįtakoja, tačiau parodo ar šis vanduo atitinka nustatytus kokybės parametrams.
Reikalavimai dėl mikrobiologinės kokybės parametrų yra paprasti – geriamojo vandens sudėtyje negali būti mikroorganizmų ar parazitų, galinčių pakenkti žmonių sveikatai. Direktyva nustato kad 1 ml geriamojo vandens bandinio negali būti Escherichia Coli (E. Coli) ir Enterokokų bakterijų.
Cheminiai kokybės parametrai yra dar labiau detalizuoti; Direktyvoje pateikiami įvairūs parametrai, kurie negali viršyti direktyvos A ir B prieduose nustatytų leistinių ribinių verčių. Didelę dalį šių parametrų sudaro metalai ir halogeniniai-organiniai junginiai.
Dėl geologinių Baltijos šalių ypatumų tam tikrų sunkumų gali iškilti įgyvendinant ES nustatytus geriamojo vandens indikatorinius parametrus. Didžiojoje teritorijos dalyje geriamas vanduo yra išgaunamas iš paviršinių vandenų, kurie pasižymi nemaža geležies, o kai kuriose vietose taip pat ir mangano, koncentracija. Direktyva nustato, kad geležies koncentracija geriamajame vandenyje negali viršyti 200 g/l, tačiau kai kuriose Baltijos šalių vietovėse ši norma viršija 5 kartus. Direktyvoje taip pat įvardinti kiti indikatoriniai parametrai, tarp jų tokie organoleptiški parametrai kaip skonis, kvapas ir spalva, taip pat leistinos įvairių druskų, metalų ir mikroorganizmų koncentracijos normos. Detalus indikatorinių parametrų sąrašas pateikiamas Direktyvos 1 priedo C skyriuje.

Apibendrinant galima teigti, kad Direktyva nereikalauja užtikrinti centralizuoto geriamo vandens tiekimo visiems aglomeracijų gyventojams (namų ūkiams), tačiau nustato, jog centralizuotai tiekiamas vanduo turi būti aukštos kokybės.

Miesto nuotekų valymas

Reikalavimai miesto nuotekų valymui išdėstyti 1991 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvoje dėl miesto nuotekų valymo (91/271/EEB). Direktyvos tikslas – apsaugoti aplinką nuo žalingo išleidžiamų nuotekų poveikio.
Vienas iš pagrindinių Direktyvos reikalavimų šalims narėms yra miesto nuotekų surinkimo sistemų įrengimas:

 iki 2000 m. gruodžio 31 d. – aglomeracijose, turinčiose virš 15 000 gyventojų ,
 iki 2005 m. gruodžio 31 d. – aglomeracijose, turinčiose virš 2 000 gyventojų1.

Direktyva pateikia galutinius terminus, iki kurių šalys narės turi užtikrinti antrinį (ar jį atitinkantį) surinktų nuotekų valymą. Nustatyti tokie terminai:

 iki 2000 m. gruodžio 31 d. – aglomeracijose, turinčiose virš 15 000 gyventojų1,
 iki 2005 m. gruodžio 31 d. – aglomeracijose, turinčiose nuo 10 000 iki 15 000 gyventojų1,
 iki 2005 m. gruodžio 31 d. – aglomeracijose, turinčiose virš 2 000 gyventojų1, jei nuotekos išleidžiamos į gėlo vandens telkinius ir estuarijas.

Kadangi Baltijos šalys dar nėra ES narėmis, kiekvienai iš jų yra numatytas individualus pereinamasis laikotarpis, per kurį reikalavimai turi būti įgyvendinti. Tuo atveju, jei nuotekų sistemų įrengimas nebūtų ekonomiškai ir techniškai pagrįstas, reikalautų pernelyg didelių išlaidų ar būtų visiškai bevertis aplinkai, reikės įrengti individualias ar kito pobūdžio sistemas, užtikrinančias tinkamą aplinkos apsaugos lygį.

Direktyva nustato fizinius cheminius parametrus miesto nuotekų išleidimui į aplinką. Šie parametrai susiję, visų pirma, su biologiniu deguonies sunaudojimu (BDS), cheminiu deguonies sunaudojimu (ChDS) ir kietųjų dalelių (KD) kiekiu. Maksimaliai leistinos koncentracijos normos po valymo ar minimalios valymo normos (procentais) direktyvoje nustatytos pagal aglomeracijų dydį.

Baltijos šalių teritorijos priskirtos jautrioms zonoms (N ir P jautrumas). Tai reiškia, kad bendras N ir P kiekis valomose nuotekose ar jo minimalus sumažėjimo procentas, nuotekoms tekant per valymo įrengimus, yra ribotas. Miesto nuotekų valymo direktyvos reikalavimų santrauka pateikiama 2.1. lentelėje. Žiūrint į lentelę reikia turėti omenyje, kad N ir P vertės yra taikomos jautrioms zonoms. Nustatant valymo lygmenį, reikėtų naudoti arba maksimaliai leistiną koncentraciją, arba mažėjimą žyminčias reikšmes (procentais). Direktyvos 4(2) straipsnyje atskiros valymo normos nustatytos kalnuotoms gyvenamoms teritorijoms. Kadangi Baltijos šalyse tokių vietovių nėra, šie duomenys į lentelę neįtraukti.

2.1. Lentelė ES miesto nuotekų valymo direktyvos reikalavimai

Aglomeracijos dydis (GE) Parametrai Maksimaliai leistina koncentracija Minimalus sumažėjimo procentas
virš 100 000 BDS5 25 mg/l 70-90

ChDS 125 mg/l 75

KD 35 mg/l 90

Pbendr. 1 mg/l 80

Nbendr.3 10 mg/l 70-80
10 000 – 100 000 BDS5 25 mg/l 70-90

ChDS 125 mg/l 75

KD 35 mg/l 902

Pbendr.3 2 mg/l 80

Nbendr.3 15 mg/l 70-80
2 000 – 10 000 BDS5 25 mg/l 70-90

ChDS 125 mg/l 75

KD 35 mg/l 902

2.2. Atliekų tvarkymas

Šeštosios Bendrijos aplinkos apsaugos veiksmų programa (2002 m. liepos 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1600/2002/EB) – pagrindinis politinis Europos Komisijos dokumentas aplinkosaugos srityje. Šios programos tikslas – skatinti efektyvų gamtos išteklių ir atliekų valdymą, siekiant labiau subalansuotos gamybos ir vartojimo. Svarbu, kad ekonominio augimo tempai neskatintų gamtinių išteklių naudojimo ir atliekų susidarymo išaugimo; taip pat reikia užtikrinti, kad atsinaujinančių ir neatsinaujinančių išteklių naudojimas neviršytų aplinkos galimybių potencialo. Šie reikalavimai turi būti įgyvendinti atsižvelgiant į Integruotos produkcijos principus ir Bendrijos atliekų tvarkymo strategiją (1997 m. vasario 24 d. Tarybos rezoliucija dėl Bendrijos atliekų tvarkymo strategijos (97/C 76/01)).

Pagrindiniai atliekų tvarkymo reikalavimai ES šalims narėms ir jų institucijoms pateikiami Bendrojoje atliekų direktyvoje (75/442/EEB).

Direktyva nustato, kad pagrindinis visų nuostatų dėl atliekų šalinimo tikslas turi būti:

• žmonių ir aplinkos apsauga nuo kenksmingo poveikio, kylančio dėl atliekų surinkimo, gabenimo, tvarkymo, saugojimo ir išpylimo (išvertimo);
• atliekų ir iš jų gautų antrinių žaliavų panaudojimas, siekiant tausoti gamtos išteklius;
• efektyvus ir nuoseklus atliekų šalinimo reglamentavimas, netrukdantis Bendrijos vidaus prekybai ir nedarantis įtakos konkurencijai, turėtų būti taikomas kilnojamajam turtui, kurį savininkas pašalina arba privalo pašalinti pagal galiojančius nacionalinės teisės reikalavimus;
• sukurti nuostatas, įgalinančias taikyti leidimų sistemą ūkio subjektams, tvarkantiems, saugantiems ar padedantiems išpilti (išversti) atliekas trečiųjų asmenų vardu, bei nuostatas, nustatančias planą, kuris aprėptų esminius atliekų šalinimo operacijų aspektus;
• atliekų tvarkymo išlaidas padengti pagal principą ,,teršėjas moka”.

Direktyva neapima:
1) radioaktyvių atliekų;
2) atliekų, susidarančių žvalgant, išgaunant, tvarkant ir saugant mineralinius išteklius, ir atliekų iš veikiančių karjerų;
3) kritusių gyvulių ir šių žemės ūkio atliekų: srutų ir kitų medžiagų, naudojamų žemės ūkyje;
4) nuotekų, išskyrus skystas atliekas;
5) dujų išmetimo;
6) atliekų, reglamentuojamų kitais Bendrijos teisės aktais.

Direktyva reikalauja imtis priemonių skatinančių atliekų prevenciją, atliekų panaudojimą jas perdirbant ar kitokiu būdu gaunant antrines žaliavas, atliekų kaip energijos šaltinio panaudojimą bei tam tikrų rūšių atliekų mažinimą.

Esant galimybei, gamtinius išteklius, tame tarpe energetinius išteklius, rekomenduojama pakeisti perdirbtomis žaliavomis. Direktyvos 4 straipsnis reikalauja atitinkamo valstybės bei vietos savivaldos institucijų supratingumo ir atsakomybės: turi būti imtasi priemonių, užtikrinant, kad atliekos būtų pašalintos:
– nesukeliant pavojaus vandeniui, orui, dirvožemiui, augalams ir gyvūnams;

– nesukeliant triukšmo ar kvapų;

– nedarant neigiamo poveikio kraštovaizdžiui ar ypatingai svarbioms vietovėms.

Dar viena bendroji direktyva – dėl Pavojingų atliekų – buvo priimta 1991 m. gruodžio 12 d. (91/689/EEB).

Ši direktyva nustato griežtesnius reikalavimus atliekoms, kuriose yra nors vienas pavojingas komponentas, galintis turėti žalingą poveikį sveikatai ir aplinkai.

Atsakingos institucijos privalo imtis būtinų priemonių, kad visose pavojingų atliekų išvertimo (išpylimo) vietose tokios atliekos būtų registruojamos ir identifikuojamos. Turi būti imtasi priemonių, kad įmonės, šalinančios, renkančios, panaudojančios ar gabenančios pavojingas atliekas, nemaišytų skirtingų šių atliekų kategorijų arba pavojingų atliekų su nepavojingomis.

Atsakingos institucijos atskirai arba kartu su bendrais atliekų valdymo planais sudarys pavojingų atliekų valdymo planus ir juos paviešins. Atsakingoms institucijoms arba ankstesniam turėtojui reikalaujant, turi būti pateikti dokumentai, įrodantys, kad šios atliekos buvo tvarkomos. Juose pagal nustatytą formatą turi būti nurodytas pavadinimas, adresas, atliekų tvarkymo būdai, , taip pat rūšys bei kiekiai atliekų, kurios gali būti tvarkomos.

Pavojingų atliekų rūšys ir kategorijos išvardintos pagal jų pobūdį (skystos, dumblo arba kietos formos) ir veiklą, kurios metu jos susidaro. Direktyva nustato atliekų savybes, pagal kurias jos laikomos pavojingomis. Pavojingos atliekos apima visas sprogstamąsias, oksiduojamąsias, itin degias, degias, dirginančias, kenksmingas, toksiškas, kancerogenines, korozines, infekcines, mutagenines ir kt. medžiagas.

Įgyvendinant Tarybos Direktyvą 75/442/EEB paskelbtas pavojingų atliekų sąrašas (2000/532/EB), žinomas kaip Europos Atliekų katalogas, EAK. Į EAK įrašytos visos atliekos, neatsižvelgiant ar jos skirtos šalinimui ar perdirbimui. Sudarant sąrašą atsižvelgta į atliekų kilmę, sudėtį bei pavojingų medžiagų ribinę koncentraciją. Atliekos išvardijamos laikantis bendrų taisyklių, skirstant pagal kilmę, rūšį bei specifinį atliekų pobūdį, taip pat ribines taršos normas. EAK pateikia Bendrijos atliekų tvarkymo nomenklatūrą ir terminologiją bei atliekų statistiką.

Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų harmonizuoja pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo nacionalines priemones, skirtas užkirsti kelią ar mažinti žalingą poveikį aplinkai. Direktyva taip pat siekiama užtikrinti vidaus rinkos funkcionavimą ir išvengti prekybos kliūčių bei konkurencijos iškraipymo ir apribojimo Europos Bendrijoje.
Direktyvos tikslas – pakuočių atliekų prevencija ir pakartotinio pakuočių naudojimo, perdirbimo bei kitų pakuočių atliekų utilizavimo formų įdiegimas, taip sumažinant tokių šalintinų atliekų kiekį.
Direktyva (2 str.) taikoma visoms Bendrijoje į rinką pateiktoms pakuotėms ir visoms pakuočių atliekoms, gaminamoms ar naudojamoms pramonės, prekybos, raštinių, parduotuvių, paslaugų, buities ar kitose srityse, nepriklausomai nuo naudotų medžiagų.
Direktyvos 6 straipsnyje šalims narėms nustatomi šie tikslai:
– ne vėliau kaip po penkerių metų nuo šios direktyvos privalomo įgyvendinimo nacionaliniuose įstatymuose mažiausiai 50 % ir daugiausiai 65 % pakuočių atliekų svorio turi būti panaudojama pakartotinai;
– laikantis šių bendrųjų tikslų ir tų pačių laiko ribų mažiausiai 25 % ir daugiausia 45 % viso pakuočių medžiagų svorio pakuočių atliekose turi būti perdirbama, kiekvienai pakuočių medžiagai tenkant mažiausiai po 15 %.;
Po penkerių metų nuo šios direktyvos privalomo įgyvendinimo nacionaliniuose įstatymuose, atsižvelgiant į praktinę patirtį, bus nustatyti nauji tikslai antrajam penkerių metų laikotarpiui. Vėliau šis procesas bus kartojamas kas penkeri metai.
Direktyvos 7 str. šalys narės įpareigojamos imtis reikiamų priemonių, kad būtų sudarytos sistemos, užtikrinančios:
a) kad panaudotos pakuotės ir/ar pakuočių atliekos būtų grąžinamos ir/ar surenkamos iš vartotojų, kitų galutinių naudotojų ar iš atliekų srauto, joms pritaikant tinkamiausius atliekų tvarkymo būdus;
b) kad pakuotės ir/ar surinktos pakuočių atliekos būtų naudojamos, pakartotinai naudojamos ir perdirbamos.
Šios sistemos turi būti atviros atitinkamų sektorių ekonominės veiklos vykdytojų ir kompetentingų valstybinių institucijų dalyvavimui.

Direktyva reglamentuoja ženklinimo, identifikacijos bei informacines sistemas ir nustato standartus dėl tokių esminių reikalavimų, kaip pvz. sunkiųjų metalų koncentracija pakuotėje.

Antrame direktyvos priede pateikiami pagrindiniai pakuočių sudėties, pakartotino pakuočių naudojimo ir perdirbimo reikalavimai. Detalesni reikalavimai dėl duomenų, kuriuos šalys narės privalo įtraukti į savo pakuočių ir pakuočių atliekų duomenų bazes, yra pateikiami III-ame direktyvos priede.

1999 m. balandžio 26 d. Tarybos direktyva 99/31/EB dėl atliekų sąvartynų šalims narėms nustato detalius atliekų sąvartynų techninius standartus, specifinę leidimų išdavimo tvarką ir bendrą eksploatacijos tvarką, monitoringo principus, kt.
Direktyvoje sąvartynai klasifikuojami į:
– pavojingų atliekų sąvartynus
– nepavojingų atliekų sąvartynus
– inertinių atliekų sąvartynus.

Pagal 5 direktyvos straipsnį šalys narės turi sukurti nacionalines strategijas, kaip sumažinti sąvartynuose šalinamų biologiškai skaidomų atliekų kiekį, ir numatyti priemones, kaip vykdyti direktyvoje nustatytas užduotis dėl antrinio atliekų panaudojimo, kompostavimo, biologinių dujų gamybos ar medžiagų/ energijos perdirbimo. Strategija turi užtikrinti, kad ne vėliau kaip per penkerius metus nuo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytos datos sąvartynuose šalinamų biologiškai skaidomų komunalinių atliekų kiekis bus sumažintas iki 75 %, skaičiuojant nuo bendrojo biologiškai skaidomų komunalinių atliekų kiekio (pagal svorį), susidariusio 1995 m. arba paskutiniaisiais metais prieš 1995 m., kai jau buvo rengiami standartizuoti Eurostato duomenys. Ne vėliau kaip per aštuonerius metus nuo minėtos datos, sąvartynuose šalinamų biologiškai skaidomų komunalinių atliekų kiekis privalo būti sumažintas iki 50%, skaičiuojant nuo bendrojo biologiškai skaidomų komunalinių atliekų kiekio (pagal svorį), susidariusio 1995 m. arba paskutiniaisiais metais prieš 1995 m., kai jau buvo rengiami standartizuoti Eurostato duomenys. Per penkiolika metų nuo minėtos datos biologiškai skaidomų komunalinių atliekų kiekis turi sumažėti iki 35%, skaičiuojant nuo bendrojo biologiškai skaidomų komunalinių atliekų kiekio, susidariusio 1995 m.

Direktyva nustato, kad paraiška sąvartyno operatoriaus leidimui gauti turi atitikti techninius ir eksploatacinius reikalavimus dėl sąvartyno tvarkymo jo veikimo laikotarpiu, taip pat sąvartyno uždarymo bei jo vėlesnės priežiūros. Direktyvos reikalavimų neatitinkančių sąvartynų operatoriai privalės parengti sąvartyno sutvarkymo planą, kuriame būtų nurodytos priemonės, reikalingos šios Direktyvos įgyvendinimui, priešingu atveju, tokie sąvartynai bus uždaryti. Remdamasi tokiu patvirtintu sąvartyno sutvarkymo planu, kompetentinga institucija operatoriui leidžia vykdyti būtinus darbus ir nustato pereinamąjį laikotarpį plano įgyvendinimui.

Tarybos direktyva 75/439/EEB dėl naudotų alyvų šalinimo įpareigoja imtis priemonių sukurti sistemą, reguliuojančią naudotų alyvų tvarkymą, išleidimą, talpinimą ir surinkimą, taip siekiant užtikrinti, kad būtų draudžiama naudotas alyvas išleisti į paviršinius ir požeminius vandenis, dirvožemį bei apdoroti naudotas alyvas keliant oro taršą.

Kompetentingos institucijos nustatys naudotų alyvų gaminimo, surinkimo ir šalinimo kiekį ir procentines vertes bei suteiks leidimus, kuriuose bus nurodyti techniniai reikalavimai.

Direktyvos 10 str. nurodo, kad įmonės, gaminančios, surenkančios ir/arba šalinančios per metus didesnį naudotų alyvų kiekį, negu šalis narė yra nustačiusi, bet ne daugiau kaip 500 litrų, privalo:
– registruoti tokių alyvų kiekį, kokybę, kilmę, vietą, informaciją apie jų išsiuntimą, gavimą, taip pat jų išsiuntimo ir gavimo datas;
– šią informaciją teikti kompetentingoms institucijoms, joms paprašius.

Kompetentingos institucijos reguliariai tikrins kaip vykdomas naudotų alyvų tvarkymas, o ypač, kaip įmonės laikosi leidimuose nurodytų sąlygų. Atliekų tvarkymas privalo būti kompensuojamas taikant ,,teršėjas moka” principą.

1986 m. birželio 12 d. Tarybos direktyva 86/278/EEB dėl aplinkos, ypač dirvožemio, apsaugos naudojant žemės ūkyje nuotekų dumblą, reglamentuoja nuotekų dumblo naudojimą žemės ūkyje, taip kad nebūtų daroma žala dirvožemiui, augmenijai, gyvūnams ir žmonėms.

Dumblas, prieš jį naudojant žemės ūkyje, turi būti išvalytas ir ištirtas. Privaloma ištirti: pH, kadmio, vario, nikelio, švino, cinko, gyvsidabrio ir chromo koncentraciją.

Uždrausta naudoti dumblą, kuriame vieno ar kelių sunkiųjų metalų koncentracija viršija Direktyvos nustatytas ribines normas.

2.3. Strateginis poveikio aplinkai vertinimas

Strateginis poveikio aplinkai vertinimas (toliau – SPAV) yra procesas, kuriuo siekiama įvertinti galimą sektorinės politikos, priemonių planų, veiksmų programų ir kitų strateginių dokumentų bei teisės aktų poveikį aplinkai. Šio proceso metu tiriami galimi tiesioginiai ar netiesioginiai aplinkos pokyčiai ir jų poveikis žmonėms, gamtinei aplinkai, bioįvairovei, klimatui, taip pat kraštovaizdžiui ir materialinėms vertybėms. Strateginis PAV suteikia galimybę ankstyvame planavimo ir strateginių dokumentų rengimo etape nustatyti šiuose dokumentuose numatomų sprendimų įgyvendinimo poveikį ir pasirinkti geriausią alternatyvą. Strateginis PAV turi būti atliktas parengiamojoje planų ir programų fazėje, prieš priimant dokumentus ar jiems patenkant į įstatymų leidybos procesą.

PAV pradėtas plėtoti maždaug prieš 20 metų, priėmus 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvą dėl dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo bei ją pataisančią 1997 m. kovo 3 d. tarybos direktyvą 97/11/EB. Tačiau analizuojant PAV procesą, atskleista keletas aspektų, kurių sprendiui PAV negali būti taikomas, pvz. bendros ekonominės veiklos poveikis visame regione.

Siekiant išspręsti šią problemą, 2001 m. birželio 27 d. priimta Tarybos ir Europos Parlamento direktyva dėl tam tikrų planų ir programų poveikio aplinkai vertinimo, tapusi strateginio PAV rengimo pagrindu.

Direktyva nustato minimalius reikalavimus strateginio poveikio aplinkai vertinimo atlikimui bei apibrėžia planus ir programas, kuriems šie reikalavimai yra privalomi. Šie sektoriai yra: žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė, energetikos sektorius, pramonė, transportas, atliekų tvarkymas, vandens išteklių tvarkymas, telekomunikacijos, turizmas, teritorijų planavimo priemonės, išdėstytos PAV direktyvos 97/11/EB pirmame ir antrame prieduose. Pagal 92/43/EEB Direktyvos 6 ir 7 straipsnius strateginis PAV taip pat yra privalomas planams ir programoms, kurios gali turėti poveikį Natura-2000 teritorijoms. Kitų sektorių planams ir programoms strateginis PAV nėra privalomas.

Direktyva taip pat įvardina tris atvejus ir nustato vertinimo kriterijus, kuomet sprendimą dėl strateginio PAV tam tikruose sektoriuose/srityse atlikimo gali priimti valstybė. Tarp šių planų ir programų įvardinti tie, kurių įgyvendinimas gali turėti reikšmingą poveikį aplinkai ir kurie:
 apima tik nedidelę savivaldybės teritoriją ir jų įgyvendinimą vietiniame lygmenyje;
 numatyti planų/ programų pakeitimai yra minimalūs;
 yra pagrindas (ar sudaro pagrindines sąlygas) tolesnės ekonominės veiklos planavimui.

Priimant sprendimą atlikti SPAV, reikalinga pasikonsultuoti su aplinkos apsaugos institucijomis, atsakingomis institucijomis, o apie vertinimo rezultatus informuoti gyventojus.

Vienas iš pagrindinių etapų, atliekant SPAV yra poveikio aplinkai vertinimo ataskaitos parengimas. Šią ataskaitą, pagal Direktyvos 2001/42/EB II-ame priede nustatytus reikalavimus, turi pateikti institucijos, atsakingos už plano/ programos parengimą. Direktyvos reikalavimai apima programos aprašymą, jos santykį su kitais planais ir programomis, taip pat įvairių galimo poveikio aspektų analizę.

Jeigu reikalinga, strateginio PAV parengimui galima pasitelkti ekspertus arba, esant būtinybei, konsultuotis su nacionaline institucija, atsakinga už SPAV.
Ataskaitoje svarbu visapusiškai įvertinti galimą žymų poveikį aplinkai bei įvertinti pasiūlytus alternatyvius sprendimus. Parengta ataskaita turi būti paviešinta visuomenės, aplinkosauginių institucijų, taip pat už programos (plano) rengimą atsakingų institucijų vertinimui. Tuo atveju, kuomet įgyvendinant planą ar programą galimas poveikis kaimyninei valstybei, būtina inicijuoti konsultacijas su tos valstybės atsakingomis institucijomis, informacija turi būti pateikta taip pat šios kaimyninės valstybės gyventojams.

Prieš priimant planą ar programą, būtina išanalizuoti suinteresuotų institucijų ir visuomenes pastabas bei pasiūlymus; į juos turi būti atsižvelgta, rengiant galutinę plano/ programos versiją. Vykstant vertinimui, suinteresuotos šalys turi būti supažindintos su galutine ataskaitos versija, kurioje turi būti pateikti atsakymai į šiuos klausimus:
 kodėl pasirinkta būtent ši alternatyva;
 kaip į programą integruoti aplinkosauginiai klausimai;
 kaip priimant sprendimus buvo atsižvelgta į visuomenės ir suinteresuotų institucijų pastabas;
 kaip numatoma atlikti monitoringą.
Skirtingai nei PAV Direktyva, strateginio PAV Direktyva akcentuoja reikalavimą vykdyti monitoringą. Tiriant planų ir programų poveikį aplinkai, galima naudotis esama monitoringo praktika bei prieinamais duomenimis, pvz. metine aplinkos apsaugos situacijos ataskaita.

Direktyvos reikalavimai ES šalims narėms taps privalomi nuo 2004 m. liepos 21 d.

3. Valstybinė aplinkos apsaugos teisė bei savivaldybių vaidmuo

3.1. Aplinkos apsaugos valdymo struktūra ir pagrindiniai įstatymai

Lietuvos Respublikoje aplinkos apsauga priklauso valstybinės valdžios ir savivaldos institucijų kompetencijai.

Aplinkos apsaugos valdymo organizacinė struktūra yra grindžiama nuostata, kad bendrąjį vadovavimą aplinkos apsaugai visos valstybės mastu vykdo įstatymų leidžiamosios valdžios institucija. Tokia institucija pagal LR Konstituciją yra Lietuvos Respublikos Seimas. Seimas formuoja vieningą valstybės aplinkos apsaugos politiką, numato bendras aplinkos apsaugos ir racionalaus gamtos išteklių naudojimo organizavimo priemones.

Seimo priimtų įstatymų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą realizuoja vykdomosios valdžios institucijos – Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Aplinkos ministerija – pagrindinė vykdomosios valdžios institucija, įgyvendinanti bendrąjį aplinkos apsaugos valdymą Lietuvos Respublikoje.

Regionuose ministerijos funkcijas įgyvendina aplinkos apsaugos regionų departamentai ir aplinkos apsaugos agentūros.

Žemesniuoju administraciniu Lietuvos Respublikos vienetu, kuriam būdinga savivaldos teisė, yra savivaldybės. Valdymą savivaldybėse įgyvendina vietos savivaldos institucijos, kurios turi reikalingus įgalinimus ir veikia pagal Lietuvos respublikos vietos savivaldos įstatymą.

Taigi, valstybinę aplinkos apsaugos valdymo sistemą sudaro:

Aplinkos ministerija:
• Nustato sąlygas (įstatymai, taisyklės ir pan.),
Regionų aplinkos apsaugos departamentai:
• Kontroliuoja nustatytų sąlygų vykdymą,
Vietos savivaldos institucijos:
• Įgyvendina aplinkos apsaugos priemones.

Pagrindinis Lietuvos įstatymas, apibrėžiantis valstybės institucijų atsakomybę aplinkos apsaugos srityje yra Aplinkos apsaugos įstatymas. Jame nurodoma, kad Aplinkos ministerija rengia įstatymų bei kitų teisės aktų projektus, ruošia ir tvirtina aplinkos apsaugos normas, standartus bei taisykles. Ministerija taip pat vykdo valstybinę aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo kontrolę. Ji taip pat nustato gamtos išteklių naudojimo sąlygas ir leidimų išdavimo tvarką, rengia valstybines aplinkos apsaugos programas ir kontroliuoja kaip jos vykdomos. Ministerija taip pat yra atsakinga už kompleksinį aplinkos monitoringą. Regioniniame lygmenyje Aplinkos ministeriją atstovauja Regionų aplinkos apsaugos departamentai. Jie, kaip sakoma įstatyme, kontroliuoja, kaip savivaldos institucijos, įmonės, gyventojai ir organizacijos laikosi aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės normų, išduoda leidimus naudoti gamtos išteklius. Departamentai taip pat dalyvauja aplinkos apsaugos programų rengime ir kontroliuoja jų įgyvendinimą, taip pat organizuoja ir vykdo aplinkos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo apskaitą. Vietos savivaldos institucijos kaip žemiausia grandis gali, jei reikia, nustatyti savo teritorijoje griežtesnius negu valstybiniai normatyvus, valdo, naudoja ir saugo joms priskirtus gamtos išteklius bei aplinkosaugos objektus ir paskirsto gamtos išteklius. Kiekviena savivaldybė rengia, tvirtina ir įgyvendina savivaldybių aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo programas. Vietiniame lygmenyje savivaldybės turi teisę suformuoti gamtos apsaugos fondą bei disponuoti jo lėšomis.

Valstybinio, regioninio bei vietinio lygmens institucijos yra įtraukiamos į ES reikalavimų perkėlimo į Lietuvos aplinkos apsaugos teisę procesą bei tų reikalavimų įgyvendinimą.

3.2. Atliekų tvarkymas.

Dauguma atliekų tvarkymą reglamentuojančių direktyvų reikalavimų jau yra perkelti į Lietuvos teisės aktus, kurių pagrindiniai yra Aplinkos apsaugos įstatymas bei Atliekų tvarkymo įstatymas.

Atliekų tvarkymo įstatymas priimtas 2002 metais perkelia bendrus Bendrosios atliekų direktyvos bei Pavojingų atliekų direktyvos reikalavimus. Atliekų tvarkymo taisyklės perkelia kitus minėtų direktyvų reikalavimus, bei nustato detalias atliekų tvarkymo organizavimo ir kontrolės procedūras. Pagal šių taisyklių nuostatus Lietuvoje turi būti rengiami trijų lygių atliekų tvarkymo planai: valstybinis, apskričių ir savivaldybių.

Atliekų sąvartynų įrengimo, eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo taisyklės perkelia Sąvartynų direktyvos (99/31/EB) reikalavimus. LAND 19-99 ,,Pagrindiniai atliekų deginimo reikalavimai” perkelia pagrindinius ES atliekų deginimo direktyvų reikalavimus išskyrus 2000/76/EB Direktyvą dėl atliekų deginimo, kadangi ši Direktyva buvo priimta vėliau. Šios direktyvos nuostatas perkelia ,,Atliekų deginimo aplinkosauginiai reikalavimai”, patvirtinti LR Aplinkos ministro įsakymu ,,Dėl atliekų deginimo aplinkosauginių reikalavimų patvirtinimo” (2002).

Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas perkelia Pakuočių ir pakuočių atliekų direktyvos (94/62/EB) reikalavimus. Šios direktyvos reikalavimai Lietuvoje turi būti įgyvendinti iki 2006 m. Išeikvotų baterijų ir akumuliatorių tvarkymo taisyklės (2001), kurios buvo papildytos 2003 metais, perkelia Baterijų ir akumuliatorių direktyvos (91/157/EEB) nuostatas. Išeikvotų baterijų ir akumuliatorių tvarkymo programą patvirtino aplinkos bei ūkio ministrai 2002 metais. Šioje programoje atsižvelgta į Tarybos Direktyvos 91/157/EEC dėl pavojingų medžiagų, turinčių baterijų ir akumuliatorių, bei Komisijos Direktyvos 93/86/EEC dėl Tarybos Direktyvos 91/157/EEC derinimo su technine pažanga nuostatas. 2002 metų gale buvo patvirtintos Alyvų atliekų tvarkymo taisyklės kurios perkels Alyvų atliekų šalinimo direktyvos (75/439/EEB) reikalavimus. Yra parengti projektai teisės aktų, skirtų perkelti likusių direktyvų nuostatas. Aplinkos ministerijos 2003 metų darbo plane numatyta parengti normatyvinių aktų kurie turi perkelti ES PCB/PCT šalinimo direktyvos (96/59/EEB) bei Titano dioksido pramonės atliekų direktyvas (78/176/EEB). Taip pat yra planuojama tobulinti tesės aktus, kurie reglamentuoja tarpsavivaldybinių atliekų tvarkymo organizacijų (įmonių) steigimą ir valdymą bei numato įvesti rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Didžiąją dalį reikalavimų dėl atliekų tvarkymo Lietuvoje įgyvendina savivaldos institucijos. Aplinkos apsaugos įstatymas numato, kad už atliekų tvarkymą, išskyrus pavojingų ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymą, Lietuvoje atsako vietos savivaldos institucijos. Konkretūs reikalavimai savivaldybėms ir apskritims yra išdėstyti Atliekų tvarkymo įstatyme. Pagal įstatymą, apskričių viršininkų administracijos (AVA) savo teritorijose koordinuoja antrinių žaliavų surinkimą, komunalinių atliekų tvarkymą bei skiria žemės sklypus komunalinėms atliekoms. Regioninius atliekų tvarkymo planus, kurių tikslas – suderinti savivaldybių veiksmus, organizuojant komunalinių atliekų tvarkymo sistemas ir steigiant bendrus kelioms savivaldybėms atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginius, turi parengti apskričių viršininkai kartu su savivaldybėmis.

Savivaldybės atlieka visas kitas funkcijas, numatytas įstatyme:
• rengia, leidžia ir įgyvendina atliekų tvarkymą reglamentuojančius teisės aktus ir kontroliuoja jų vykdymą savo teritorijose;
• organizuoja savo teritorijose atliekų tvarkymą, sąvartynų įrengimą, naudojimą, rekultivavimą ir monitoringą, antrinių žaliavų surinkimą;
• rengia ir įgyvendina susidarančių atliekų tvarkymo programas, parenka žemės sklypus komunalinėms atliekoms tvarkyti, kaupia lėšas šiems darbams atlikti;
• nustato komunalinių atliekų tvarkymo tarifus;
• rengia savivaldybių atliekų tvarkymo planus, kuriuos tvirtina savivaldybių tarybos.

Pagal šį įstatymą savivaldybių tarybos taip pat turi patvirtinti taisykles, kurios reglamentuoja viešųjų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą ir užtikrina, kad šios paslaugos atitiktų aplinkosauginius, techninius-ekonominius, higienos reikalavimus.

2002 metais parengtoje Išeikvotų baterijų ir akumuliatorių tvarkymo programoje savivaldybėms nurodomi papildomi reikalavimai. Pagal juos savivaldybės turi sukurti išeikvotų baterijų ir akumuliatorių atskiro surinkimo sistemą, panaudojant regionines pavojingų atliekų tvarkymo aikšteles, savivaldybių pavojingų atliekų surinkimo punktus bei antrinių žaliavų bei stambiagabaričių atliekų surinkimo aikšteles.

Valstybiniame strateginiame atliekų tvarkymo plane numatyta įrengti dešimt regioninių atliekų tvarkymo sistemų. Galimybių studijos kai kurioms regioninėms sistemoms jau parengtos (Šiaulių, Alytaus, Tauragės, Vilniaus, Klaipėdos ir Marijampolės regionams), o likusios turėtų būti baigtos rengti 2004 metais. Yra numatyta, kad regioninės atliekų tvarkymo sistemos turėtų pradėti veikti vėliausiai 2009 metais. Strateginiame atliekų tvarkymo plane numatyta iki 2012 metų uždaryti dabar egzistuojančius bet neatitinkančius ES reikalavimų sąvartynus.

Regioninių atliekų tvarkymo sistemų įdiegimas bei senų sąvartynų uždarymas savivaldybėms bei apskričių administracijoms yra vieni iš didžiausių uždavinių. Įdiegus regioninę atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės privalo bendradarbiauti tarpusavyje, kadangi vienas regioninis atliekų tvarkymo centras aptarnaus keletą savivaldybių. Šį procesą koordinuoja apskričių administracijos. Šiuo metu Lietuvoje jau įkurtos penkios tarpsavivaldybinės organizacijos, koordinuojančios savivaldybių veiklą investicinių projektų ruošimo procese.

3.3. Vandens ištekliai

Lietuva įsipareigojo visus ES vandens sektoriaus reikalavimus, išskyrus reikalavimus miestų nuotekų surinkimui valymui (Miestų nuotekų valymo direktyva), vykdyti nuo įstojimo į ES dienos. Reikalavimus miestų nuotekų surinkimui ir valymui Lietuva įsipareigojo įgyvendinti etapais iki 2010 metų.

Dauguma ES direktyvų reikalavimų dėl vandens apsaugos jau perkelta į Lietuvos teisę. Iki 2002 metų pradžios į nacionalinę jau buvo perkeltos Miesto nuotekų valymo, Pavojingų medžiagų, Nitratų, Gėlavandenių žuvų, Geriamo vandens, Maudyklų direktyvų nuostatos.

2003 metų balandžio mėnesį buvo priimtas Vandens įstatymo pakeitimo įstatymas. Jame išdėstyti integruotos vandens valdymo sistemos, kurios reikalauja ES Bendroji Vandens Direktyva, kūrimo principai. Lietuvos teritoriją numatyta suskirstyti pagal upių baseinus, kuriems bus nustatyti vandensaugos tikslai, o šiems tikslams pasiekti bus parengtos programos. Projekte pasiūlyta įtvirtinti ir naują nuostatą, kad visos vandens paslaugos ir vandens apsaugos priemonės turi atsipirkti, t. y. už jas turi mokėti teršėjai ir naudotojai. Įstatymo projekte taip pat aiškiau išdėstyti vandens ir vandens telkinių naudojimo, valstybinio reguliavimo principai, šių telkinių savininkų ir naudotojų teisės ir pareigos.

Pirmasis direktyvos tikslų įgyvendinimo etapas jau prasidėjo, ir yra pasiūlyta suskirstyti Lietuvą į keturis upių baseinų rajonus:
• Nemuno baseino rajoną
• Ventos baseino rajoną
• Lielupės baseino rajoną ir
• Dauguvos baseino rajoną.

Detalūs ES reikalavimai yra perkeliami į kitus normatyvinius aktus. Vandens taršos prioritetinėmis pavojingomis medžiagomis mažinimo taisyklės (2001) bei Vandens taršos pavojingomis medžiagomis taisyklės (2001) perkelia ES Pavojingų medžiagų direktyvos (76/464/EEB) reikalavimus. Vandens apsaugos nuo taršos azoto junginiais iš žemės ūkio šaltinių reikalavimai, (2001) perkelia ES Nitratų direktyvos (91/676/EEB) reikalavimus. Geriamojo vandens įstatymas (2001) bei jį papildanti higienos norma ,,Geriamasis vanduo – kokybės reikalavimai ir programinė priežiūra” perkelia ES Geriamo vandens direktyvos (98/83/EB) nuostatas į Lietuvos aplinkos apsaugos teisę. Pagal šį įstatymą pagrindinis geriamojo vandens šaltinis Lietuvoje yra požeminis vanduo. Maudyklų vandens kokybę reglamentuoja Higienos norma ,,Paplūdimiai ir jų maudyklos” (1999) kuri perkelia Maudyklų direktyvos (76/160/EEB) reikalavimus. Maudyklas turi nustatyti vietos savivaldos institucijos.

Teisės normų įgyvendinimas yra ilgalaikis procesas, kuris reikalauja didelių finansinių išteklių. Siekiant įgyvendinti ES reikalavimus vandens sektoriuje 2000 metais buvo parengta ES Nitratų direktyvos (91/676/EEB) įgyvendinimo strategija, atlikta pavojingų medžiagų inventorizacija, parengtas Miesto nuotekų direktyvos (91/271/EEB) įgyvendinimo planas, įteisintos maudyklos ir patvirtinta jų monitoringo programa.

Lietuvoje yra 87 miestai, kurių nuotekų valymas yra reglamentuojamas Miesto nuotekų direktyvos. Visų šių miestų nuotekos turi būti valomos taikant biologinius valymo metodus. 2001 metais biologiškai nuotekos buvo valomos virš 70 nuotekų valymo įrenginių. Miestų nuotekų direktyvos reikalavimus atitinkantys įrenginiai Lietuvos miestuose turi būti pastatyti iki 2010 metų. Nuo 2008 metų miestų, didesnių nei 10 000 gyventojų ekvivalentų, nuotekos turi būti valomos taikant azoto bei fosforo šalinimą. Lietuvoje yra 38 tokie miestai, tačiau azoto ir fosforo šalinimas kol kas taikomas tiktai 16 nuotekų valymo įrenginių.

Gyvenvietėse, kur nėra galimybių naudotis centralizuotomis nuotekų surinkimo sistemomis, nuotekų tvarkymo problemos turės būti sprendžiamos pagal 2002 metais parengtą ir patvirtintą Mažų nuotekų kiekių tvarkymo reglamentą.

Panašiai kaip ir atliekų sektoriuje didžioji dalis atsakomybės įgyvendinant priimtus įstatymus tenka savivaldos institucijoms. Pagal Lietuvos Respublikos Vandens įstatymo pakeitimo įstatymo reikalavimus savivaldybės:
• užtikrina, kad jų teritorijų gyventojai būtų viešai aprūpinami arba jiems būtų sudarytos sąlygos individualiai apsirūpinti reikiamu geriamojo vandens kiekiu.
• Savivaldybių vykdomosios institucijos, rengdamos vandentiekos plėtros ir vandenviečių apsaugos planus:
– parenka ir įgyvendina būtinas gyventojų aprūpinimo geriamuoju vandeniu priemones,
– tvarko naudojamų, priimamų naudoti ir nebenaudojamų vandens išteklių bei vandens tiekimo įrenginių apskaitą ir organizuoja vandens apsaugą nuo taršos;
• organizuoja ir Saugomų teritorijų bei Aplinkos monitoringo įstatymuose nustatyta tvarka atlieka geriamajam vandeniui tiekti naudojamų vandens šaltinių apsaugą ir stebi bei prižiūri savivaldybių vandens išteklius;
• analizuoja gyventojų aprūpinimo geriamuoju vandeniu, jo saugos ir kokybės būklę, apie ją praneša bendruomenei teikdamos viešas metines ataskaitas;
• užtikrina, kad juridinių ir fizinių asmenų ūkinė komercinė veikla nepablogintų sąlygų gyventojams individualiai apsirūpinti geriamuoju vandeniu bei neblogintų geriamojo vandens viešojo tiekimo sistemų eksploatacinių savybių ir patikimumo reikalavimų; prižiūri ir užtikrina, kad viešojo vandens tiekimo skirstomieji tinklai ir įrenginiai būtų miesto bendrojo naudojimo teritorijose;
• užtikrina, kad gyventojai, apsirūpinantys geriamuoju vandeniu individualiai, laiku gautų informaciją apie tinkamus naudoti vandens telkinius, taip pat apie potencialų pavojų sveikatai dėl jų naudojamo vandens saugos ar telkinio taršos;
• nusprendžia ir viešai skelbia gyventojams, kokių veiksmų reikia imtis, kai paaiškėja, kad geriamasis vanduo kelia potencialų pavojų žmonių sveikatai, imasi priemonių vandens saugai atkurti ar užtikrina alternatyvų geriamojo vandens tiekimą;
• nusprendžia, ar tikslinga įrengti naujus geriamojo vandens tiekimo įrenginius teritorijoje, kurioje jau organizuotas geriamojo vandens viešasis tiekimas.

Šiuo metu savivaldybės yra atsakingos už geriamo vandens tiekimą ir nuotekų surinkimą vietos gyventojams. Lietuvoje šiuo metu yra 45 vandens tiekimo įmonės (VTĮ), kurios priklauso savivaldybėms. Tęsiant Bendrosios vandens politikos direktyvos reikalavimų įgyvendinimą, vandens tiekimo įmonės bus stambinamos, prijungiant kaimų vietoves. Savivaldybės, esančios vienos upės baseine, turės bendradarbiauti ir turės kartu nustatyti aplinkos kokybės tikslus vandens telkiniams. Kiekvienam upių baseinų rajonui bus sudaroma koordinavimo taryba, į kurią taip pat bus įtraukiami ir savivaldybių atstovai.

3.4. Strateginis poveikio aplinkai vertinimas

Europos Sąjungoje poveikio aplinkai vertinimo procesą reglamentuoja ES Tarybos direktyva dėl tam tikrų privačių ir valstybės projektų poveikio aplinkai vertinimo (85/337/EEB), su pataisymais 1997 m. kovo 3 d. Tarybos direktyvoje 97/11/EB. 2001 metais buvo patvirtinta nauja – strateginį poveikio aplinkos vertinimą Europos Sąjungoje reglamentuojanti Direktyva dėl tam tikrų planų ir programų poveikio aplinkai įvertinimo (2001/42/EB).

Į Lietuvos aplinkos apsaugos teisę kol kas yra perkelti tik Direktyvos dėl tam tikrų privačių ir valstybės projektų poveikio aplinkai vertinimo (85/337 EEB) su pataisymais direktyvoje 97/11 EB reikalavimai. Teisės aktas, reglamentuojantis planuojamos ūkinės veiklos, galinčios turėti poveikio aplinkai, vertinimo procedūras bei PAV proceso dalyvių santykius Lietuvoje ir perkeliantis minėtų direktyvų reikalavimus yra Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (2000). Šis įstatymas nustato pagrindinius PAV principus, apibrėžia sudėtines proceso dalis, įvardija veiklos rūšis, kurių poveikis aplinkai turi būti vertinamas, ir veiklos rūšis, kurioms turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai privalomo vertinimo.

Planų ir programų poveikio aplinkai vertinimas (arba strateginis poveikio aplinkai vertinimas – SPAV) Lietuvoje dar nėra aiškiai reglamentuojamas jokiais normatyviniais dokumentais, o Direktyvos dėl tam tikrų planų ir programų poveikio aplinkai įvertinimo (2001/42/EB) reikalavimai nėra perkelti į Lietuvos teisės aktus. Tiesa, 2003 vasario 26 d. priimtas Vyriausybės nutarimas Nr. 276, kuriuo tvirtinama Metodika dėl sprendimų projektų poveikio vertinimo. Taip pat pakeista Teritorijų planavimo įstatymo redakcija, kur įvesta sąvoka ,,strateginis poveikio aplinkai vertinimas”. Tačiau tai tik ypatingai bendro pobūdžio pataisos.

2003 metais Lietuvoje įgyvendinami du projektai, kurių metu į Lietuvos teisę turėtų būti perkelti ES reikalavimai dėl strateginio poveikio aplinkai vertinimo. Nyderlandų vyriausybės finansuojamas projektas ,,SPAV metodų perkėlimas į Lietuvos valstybinę politiką ir jų įdiegimas teritorinio planavimo teisiniuose dokumentuose ir praktikoje” (angl. SEA methods introduction in to Lithuanian national policies and territorial planning legislation and praxis) siekia perkelti Strateginio PAV Direktyvos (2001/42/EB) reikalavimus į Lietuvos teisę. Jo metu turės būti parengti teisės aktų, perkeliančių šiuos reikalavimus, projektai. Projektas taip pat siekia sustiprinti esamų specialistų žinias ir gebėjimus SPAV srityje.

Kitas projektas,,Techninė pagalba perkeliant kai kuriuos 2001/42/EC Direktyvos dėl tam tikrų planų ir programų poveikio aplinkai įvertinimo, reikalavimus”, finansuojamas Suomijos vyriausybės, taip pat skirtas kai kurių minėtos direktyvos reikalavimų perkėlimui į Lietuvos teisę. Viena iš numatytų galimybių perkelti ES reikalavimus dėl SPAV yra esamo teisės akto, reglamentuojančio planuojamos ūkinės veiklos, galinčios turėti poveikio aplinkai, vertinimo procedūras, papildymas.

Pagal esamą Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymą vietos savivaldos institucijos, būdamos PAV subjektais, pagal savo kompetenciją nagrinėja poveikio aplinkai vertinimo programas bei ataskaitas ir teikia išvadas dėl poveikio aplinkai vertinimo programų, ataskaitų bei planuojamos ūkinės veiklos vykdymo galimybių. Deja, ne visos savivaldybės turi pakankamai žmogiškųjų išteklių bei institucinių pajėgumų šioje srityje.

3.5. Finansavimas vandens ir atliekų tvarkymo sektoriuose

Bene pagrindiniai aplinkos apsaugos finansavimo šaltiniai šiuo metu yra ES ir užsienio šalių parama bei Lietuvos biudžetas.

Aplinkosaugos uždaviniams įgyvendinti skirtos investicijos iš valstybės biudžeto (ir užsienio paskolos bei subsidijos su valstybės garantija) yra nukreipiamos į savivaldybių biudžetus. Valstybės biudžeto išlaidos aplinkos apsaugos tikslams didėjo iki 1994 metų, o vėliau ėmė mažėti. 1999 m. valstybės išlaidos aplinkos apsaugai sudarė 32 mln. Lt, arba 0,5 procentų valstybės biudžeto, 2000 m. – 26 mln. Lt arba 0,43 procentų ir 2001 metais – 28 mln. Lt arba 0,44 procentų valstybės biudžeto.

Aplinkos apsaugos investicijų finansavimas savivaldybių nuosavais ištekliais (išskyrus pajamas iš komunalinių paslaugų mokesčių) nėra įprastas reiškinys, nors pastaraisiais metais kai kurios savivaldybės ir skyrė šiek tiek lėšų aplinkos apsaugos tikslams įgyvendinti.

Ligšiolinės valstybės biudžeto išlaidos aplinkos apsaugai buvo beveik išskirtinai orientuotos į nuotekų sistemoms skirtas investicijas. 98,6 % valstybės biudžeto išlaidų aplinkos apsaugos sektoriuje buvo asignuotos nuotekų valymui, o likę 1,4 % atiteko komunalinių atliekų tvarkymui. 1 paveiksle aplinkos apsaugos finansavimas iš valstybės biudžeto (Privatizavimo fondo) pateiktas grafiškai.

1 paveikslas. Valstybės biudžeto išlaidos aplinkos apsaugai (mln. litų)

Mokesčiai už aplinkos teršimą ir baudos už aplinkos apsaugos įstatymų nesilaikymą yra pagrindiniai specialios aplinkos apsaugos rėmimo programos, 60 savivaldybių gamtos apsaugos fondų ir iš dalies Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (LAAIF) pajamų šaltiniai. 2002 metais bendros visų aplinkos apsaugos fondų įplaukos sudarė daugiau kaip 40 milijonų litų. Nuo 1997 metų, kai šios įplaukos prilygo 48,7 milijonų litų, jų apimtys kasmet mažėjo daugiausia dėl aplinkos apsaugos priemonių įdiegimo ir gerėjančių technologijų ir tik 2001 metais pradėjo didėti, kadangi į LAAIF buvo nukreiptos didesnės už mokesčius už teršimą gaunamos sumos. Įplaukų į visus aplinkos apsaugos fondus kitimas pavaizduotas 2 paveiksle.

2 paveikslas. Įplaukos į aplinkos apsaugos fondus (mln. litų)

Būtina pabrėžti, kad savivaldybių gamtos fondų finansuojamos priemonės nėra stambios ir pagrindinių infrastruktūros objektų kūrimui naudojamos užsienio paramos ir valstybės biudžeto lėšos.

Kuriant regionines komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, rengiami nauji investicijų projektai ir užtikrinamos ISPA, PHARE ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšos jiems įgyvendinti. Iki 2003 metų parengtos galimybių studijos šešiems investiciniams atliekų tvarkymo projektams, kurių vertė maždaug 70 mln. eurų (iš jų maždaug 40 mln. eurų bus finansuojama ISPA lėšomis).

Pertvarkyti vandens sektorių taip pat labai padeda Europos Sąjungos parama. Paskutiniame dešimtmetyje PHARE programa buvo pagrindinis instrumentas, kurio pagalba Lietuvoje buvo formuojamos aplinkosaugos politikos kryptys ir stiprinamos aplinkosaugos institucijos. Iki 2000 metų iš PHARE programos Lietuvos aplinkos apsaugos tikslams įgyvendinti skirta maždaug 37 mln. eurų, iš kurių apie 51% išleista investiciniams projektams. 1998 m. buvo sukurta PHARE stambių infrastruktūros objektų programa (LSIF), pagal kurią 1999 m. Lietuvai buvo suteikta pagalba vandens sektoriui už 14,4 mln. eurų, iš kurių 12,2 mln. eurų atiteko investiciniams projektams (Klaipėdos, Panevėžio ir Jurbarko vandens projektams), o 2,2 mln. eurų buvo skirta techninei pagalbai (rengiant projektus kitam ES instrumentui – ISPA). Iki 2003 metų patvirtinta ISPA finansinė parama 14-ai vandens sektoriaus projektų.

Nuo 2000 metų kiekvienais metais Lietuva gauna apie 25 milijonus eurų iš ISPA programos investiciniams atliekų ir vandens apsaugos projektams rengti. Kai Lietuva įstos į ES, ji kasmet aplinkosaugai iš Sanglaudos ir struktūrinių fondų galės gauti bent keturis kartus daugiau lėšų nei kad gauna dabar.

4. Esami įstatyminių, institucinių ir finansinių sistemų savivaldybėse trūkumai

4.1. Istorinis palikimas

Šiandieninė savivaldybių aplinkosauginė veikla yra labai įtakojama to fakto, kad 50 metų šalis buvo okupuota. Pokario metais Lietuvoje aplinkos apsauga buvo plėtojama prisitaikant prie Tarybų Sąjungos organizacinės struktūros ir teisinių normų. Tarybų Sąjungos aneksijos metais dėl vykdytos kolektyvizavimo ir industrializavimo politikos Lietuvoje buvo radikaliai pertvarkytas agrarinis kraštovaizdis. Sausinant žemes, sunaikintos giraitės, krūmynai, žemės ūkio naudmenomis paverstos natūralios užmirkusios pievos ir pelkės, kartu su sodais ir kitais želdiniais sunaikinta 115000 vienkiemių. Iš 63 700 km Lietuvos upių nereguliuotų liko tik 13 000 km. Natūrali aplinka buvo pažeista eksploatuojant naudingąsias iškasenas, gruntinį vandenį, statant didelius gamybinius kompleksus, pramonės įmones, plečiant miestus, tiesiant kelius. Pastačius didžiules energetikos, naftos perdirbimo, statybinių medžiagų ir chemijos pramonės įmones labai padidėjo Lietuvos atmosferos teršimas. Buvo teršiamas dirvožemis, nyko biologiniai ištekliai.

Keičiantis Lietuvos Respublikos valdymo ir organizacinei struktūrai, buvo keičiama ir iki to laiko egzistavusi centralizuota, daugiau gamtinių išteklių racionalaus naudojimo ir apsaugos deklaravimu apsiribojusi sistema. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais Gamtos apsaugos komiteto funkcijas perėmė Aplinkos apsaugos departamentas, atsakingas už aplinkosaugos politikos vykdymą, racionalų gamtos išteklių naudojimą ir aplinkos užterštumo kontrolę. Paveldėtos praeities klaidos, silpnai išvystyta aplinkosauga, įstatymų spragos, bei naujų įstatymų kūrimas, orientuojantis į pasaulinės aplinkosaugos pasiekimus teko naujajai Lietuvos Vyriausybei.

Savo ruožtu Lietuvos miestų savivaldybės, vadovaudamosios Valstybine aplinkos apsaugos strategija, palaipsniui pradėjo vykdyti aplinkosaugos politiką, buvo numatyti gamtosauginių veiksmų planai, orientuoti į esamą aplinkos būklę, galimybes. Buvo steigiami aplinkos apsaugos skyriai didžiųjų miestų savivaldybėse. Mažesnėse savivaldybėse steigiami ekologų etatai.

Šiuolaikinės savivaldybės rengia ir įgyvendina aplinkos apsaugos programas, jas koordinuoja, dalyvauja aplinkosauginiuose projektuose, daug dėmesio skiria ekologiniam švietimui. Šiems tikslams įgyvendinti naudoja savivaldybių gamtos apsaugos fondus.

Aplinkos apsaugos valdymo efektyvumas valstybėje labai priklauso nuo aplinkos ministerijos darbo veiksmingumo, jos organizacinės struktūros tobulumo, nuo ministerijos centrinio aparato bei jos teritorinių ir vietinių struktūrų santykių.

Norint, kad savivaldybės būtų tinkami pasirengusios įgyvendinti joms tenkančias sudėtingas funkcijas, reikia pirmiausia identifikuoti esančias spragas savivaldos sistemoje ir siekti jos tobulinimo.

4.2. Teisinės ir politinės spragos

Vienas iš pagrindinių trūkumų įstatyminėje bazėje, susijusioje su aplinkos apsauga, yra tai, kad stinga aktualių teisės aktų, įgalinančių vietos savivaldos institucijas tinkamai atlikti jai įstatymų numatytus uždavinius.

Didelę įtaką savivaldybių funkcionavimui visose srityse, tame tarpe ir aplinkosaugos, daro dar per didelė politinė įtaka. Aukščiausias valdymo organas – miesto Taryba – renkama kas treji metai (nuo šių metų kas ketveri). Prieš rinkimus beveik kiekvienos partijos rinkiminėje programoje yra skyrius, skirtas aplinkos apsaugai, aktualiausioms šios srities problemoms savivaldybėje. Tačiau po rinkimų programinės nuostatos dažnai pamirštamos. Beveik kiekvieną kadencija vykdomos naujos savivaldybių administracinių struktūrų reformos.

Per ilgus metus pasiekti aplinkosauginiai laimėjimai būna ignoruojami arba sustabdomas ilgalaikių programų vykdymas. Visai neskiriama biudžeto lėšų aplinkos apsaugai užtikrinti. Savivaldybių aplinkos apsaugos skyriuose atsiranda didžiules spragos aplinkosauginėms programoms vykdyti, nes trūksta lėšų, nevykdomos tęstinės programos, monitoringai ir pan.

Valstybinė aplinkosaugos sistema savivaldybėse politikų dažnai vertinama kaip stabdis „tikrajai“ plėtrai ir vis labiau stiprėja šios sistemos demontažo arba padarymo neveiksnia tendencijos.

Intensyvėjanti urbanistinė plėtra pati savaime reiškia gamtinės aplinkos, kraštovaizdžio keitimo procesą. Čia labai trūksta savarankiškumą ir didesnius įgaliojimus savivaldybėms suteikiančių teisės aktų.

Savivaldybėse esantys aplinkosauginiai padaliniai nedaug ką šioje ydingoje sistemoje tegali pakeisti, nes, nors ir atlikdami labai daug funkcijų ir darbų, jie nėra savarankiški.

Priimant bendruomenei aktualius sprendimus, realus aplinkosaugininkų vaidmuo dažniausiai antraeilis, užgožtas kitų padalinių bei pareigūnų, kuruojančių savivaldybių ūkio (energetikos, komunalinio ūkio ir kt.), urbanistikos, investicijų ir bendros miestų ekonominės plėtros klausimus, nors hierarchinėje savivaldybių struktūroje šie padaliniai eina lygia greta. Paskutinį žodį taria miesto Taryba, o tai reiškia, kad politika, vadovaujančių partijų požiūris į aplinkos apsaugą didžiąja dalimi ir nulemia savivaldybių teritorijos ekologinę kokybę, formuoja aplinkosaugos raidą ateičiai.

Nėra aiškiai apibrėžtų savivaldos institucijoms priskiriamų funkcijų įvairiose ūkio aplinkosauginio reguliavimo sferose. Savivaldybių tarnautojai ar padaliniai dalyvauja derinant ir išduodant ūkio subjektams gamtos išteklių naudojimo ir taršos išleidimo į aplinką leidimus, reglamentuojant planuojamos veiklos poveikio aplinkai vertinimo procesą bei derinant atliktų vertinimų dokumentaciją ir t.t. Tačiau daugeliu atveju savivaldos institucijoms priskiriamos kompetencijos ribos ir santykiai su Aplinkos ministerija bei jos regionų padaliniais yra teisiškai menkai apibrėžtos.

Reikėtų pabrėžti ir tai, kad, pavyzdžiui, trūksta vandens tiekimo ir nuotekų ūkio paslaugas reglamentuojančių normų. Tai nėra formalus ES reikalavimų neatitikimo pavyzdys. Tai daugiau nacionalinio pobūdžio reikalas, tačiau neabejotinai trukdantis įgyvendinti ES reikalavimus. Dabartinio suskaidyto Lietuvos vandens ūkio ypatumai:

• neseniai pradėtas įgyvendinti Vandens įstatymas, reglamentuojantis aplinkosaugos klausimus, tačiau dar nėra sukurta vandens tiekimo ir nuotekų ūkio paslaugų teisinė bazė;
• vandens išteklių institucinis valdymas neefektyvus;
• infrastruktūros generalinio planavimo ir publikuotų paslaugų standartų stygius lemia savivaldybių vandens ūkio įmonių nuostolius, dėl to mažėja vandens vartojimas, auga eksploatacijos kaštai, vėluojama padidinti tarifus, blogai surenkami mokesčiai;
• mažas ekonomikos aktyvumas lemia aukštą nedarbo lygį ir menką perkamąją galią;
• neįmanoma užtikrinti visiškos vandens ūkio įmonių atskaitomybės vartotojams.

Nors teisinė bazė visiškai atitinka ES reikalavimus dėl poveikio aplinkai vertinimo, Lietuvoje dar atsiranda keblumų dėl institucinių gebėjimų, tinkamos metodikos, poveikį mažinančių priemonių efektyvumo vertinimo bei alternatyvų nagrinėjimo. Turėdama tai galvoje, savivaldybių asociacija turėtų dalyvauti Planų ir programų poveikio aplinkai vertinimo direktyvos perkėlimo procese ir siekti, kad rengiamuose teisės aktuose savivaldybių funkcijos būtų aiškiai apibrėžtos.

4.3. Miesto ir kaimo savivaldybių problemų skirtumai

Šalies urbanizacija yra labai netolygi, todėl susidarančios aplinkosauginės problemos įvairiose vietovėse yra skirtingos. Yra dvi pagrindinės grupės, kurioms galima priskirti visas savivaldybes:

• miestų,
• kaimo vietovių.

Miestuose dėl didelės gyventojų koncentracijos poveikis aplinkai yra didesnis. Veiklos rūšių įvairovė, pramonė, didelis transporto srautų intensyvumas sukuria oro taršos, aukšto triukšmo lygio, gamtinių resursų naudojimo, gamtinės įvairovės ir kraštovaizdžio išsaugojimo, želdinių kiekio, paviršinio ir gruntinio vandens kokybės bei atliekų tvarkymo problemas.

Kaimo vietovėse veiklos rūšių įvairovė mažesnė, tačiau vyrauja specifinės ekologinės problemos:

• ekologinio ūkininkavimo,
• vandentiekio bokštų tamponavimo,
• pesticidų tvarkymo,
• atliekų surinkimo sistemų problemos.

Taigi problemos skiriasi, skiriasi ir jų sprendimo galimybės, prioritetų išdėstymo tvarka, valdžios dėmesio kiekis bei instituciniai pajėgumai.

Miestuose aplinkos apsaugos problemoms spręsti įkurti atskiri padaliniai, o kaimo vietovių savivaldybėse dažniausiai dirba vienas ekologas arba ekologo etatas priskiriamas kitos srities specialistui. Dažnai jaučiamas specialistų kompetencijos trūkumas. Be abejonės, egzistuoja ir socialiniai bei ekonominiai miestų ir kaimo vietovių savivaldybių skirtumai.

Kaimo vietovių savivaldybės, neturinčios pramonės įmonių, nesurenka pakankamo kiekio lėšų į savo Gamtos apsaugos fondus ir dėl to neturi lėšų aplinkos apsaugos priemonėms įgyvendinti, nors reikalavimai joms ir įsipareigojimai nė kiek ne mažesni.

4.4. Ekonominiai ir finansavimo aspektai

Savivaldybės Lietuvoje neturi bent kiek platesnės vietinių mokesčių įvedimo funkcijos.
Kaip minėta, aplinkos apsaugai iki šiol praktiškai neskirta nė cento iš savivaldybių biudžetų.

Kita vertus, savivaldybės / jų infrastruktūros įmonės įsisavina nemažas investicines lėšas, gaunamas į savivaldybių biudžetus iš valstybės biudžeto ar užsienio finansavimo šaltinių.

Dauguma aplinkos apsaugos darbų savivaldybėse vykdomi Gamtos apsaugos fondų lėšomis (GAF). GAF – vienas iš nebiudžetinių savivaldybės fondų. Gamtos apsaugos fondo lėšų kaupimą ir paskirstymą griežtai reglamentuoja Gamtos apsaugos fondo nuostatai, patvirtinti 1991 10 24 LR Aukščiausios Tarybos nutarimu Nr. 1 – 1922 ,,Dėl savivaldybės Gamtos apsaugos fondo nuostatų”. GAF įsteigtas siekiant sutelkti lėšas savivaldybių vykdomoms aplinkos priemonėms finansuoti. Fondą sudaro fizinių ir juridinių asmenų mokesčiai, mokami už teršalų išmetimą į aplinką įstatymų numatytomis proporcijomis ir tvarka, savanoriški juridinių ir fizinių asmenų įnašai ir kitos lėšos. 70 % mokesčių už taršą surinktų savivaldybės teritorijoje patenka į savivaldybės Gamtos apsaugos fondą, 20 % – į Valstybinį aplinkos apsaugos investicijų fondą ir 10% – į Valstybės biudžetą.

Fondo lėšos naudojamos finansuoti:

• Priemones, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala, gamtosaugos objektams projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti, aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti ( ne mažiau kaip 70 % fondo lėšų).
• Gyventojų sveikatos apsaugai (20 % fondo lėšų).
• Kitoms priemonėms.

Mokesčiai už taršą yra labai svarbi aplinkosaugos politikos dalis. Šios ekonominės priemonės tikslas – skatinti teršėjus mažinti teršalų kiekį, diegti taršos prevencijos priemones bei tausoti gamtos išteklius. Tai ir pagrindinis šaltinis, iš kurio savivaldybėse tiesiogiai finansuojama aplinkos apsauga. Čia, žinoma, nekalbama apie per valstybės biudžetą (Valstybės investicijų programą) gaunamas lėšas daugiausia nuotekų valymo įrenginių statybai.

Pastebėta, kad aplinkos pokyčiai vyksta sinchroniškai su ekonominiais pokyčiais. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose pagrindinis pajamų šaltinis yra įplaukos iš įmonių už teršimą. Disponuodamos finansais šios savivaldybės gali sėkmingai dirbti vykdydamos aplinkosaugines programas.

Lietuvos teisės aktai nustato tam tikrus skolinimosi limitus savivaldybėms: 1) Bendra skolos dalis savivaldybės biudžete negali viršyti 35%; 2) metinė skola negali viršyti daugiau kaip 20% savivaldybės biudžeto ir 3) bendra paskolos ir palūkanų, kurias reikia grąžinti tam tikrais metais suma negali viršyti 20% savivaldybės biudžeto.

Tokie nustatyti procentiniai skolinimosi limitai daugelio specialistų nuomone yra per maži. Reikėtų siūlyti Seimui ir Vyriausybei peržiūrėti savivaldybėms numatytą skolinimosi tvarką, numatant didesnes galimybes skolinimuisi, atsižvelgiant į jų akcinį turtą.

Yra ir specifinių problemų, susijusių su mokėjimu už atliekų tvarkymą.
Mokestį už atliekų tvarkymą šiuo metu susirenka atliekų tvarkytojai pagal sutartis su atliekų turėtojais, o surinktos lėšos skiriamos mišrių atliekų surinkimo ir išvežimo išlaidoms padengti. Esant tokiai situacijai atliekų tvarkymo sistemos plėtros, efektyvesnio antrinių žaliavų surinkimo, pavojingų bei specifinių atliekų srautų tvarkymo finansavimas yra labai problematiškas. Pakeistas atliekų tvarkymo įstatymas savivaldybėms suteikė daugiau galimybių reguliuoti ir kontroliuoti atliekų tvarkymą bei įpareigoti atliekas tvarkančias įmones teikti papildomas paslaugas. Daugelis savivaldybių šiuo metu planuoja nustatyti rinkliavą už atliekų tvarkymą. Rinkliava ne tik užtikrins mokesčio surinkimą iš visų atliekų turėtojų, bet ir leis lanksčiau plėtoti atliekų tvarkymo sistemas, ypač tokius jų komponentus, kurie patys savaime neatsiperka (pvz.: specifinių atliekų srautų tvarkymas).

4.5. Žmogiškųjų gebėjimų problema

Norint tinkamai vykdyti ES teisės reikalavimus vandentvarkos, atliekų tvarkymo ir planų bei programų poveikio aplinkai vertinimo srityse, be finansinių problemų, iškyla žmogiškųjų išteklių ir darbuotojų kvalifikacijos bei kompetencijos problemų.

Valstybinėse ir savivaldos institucijose dar vis dažnai galvojama, kad pagrindinė negalimų išspręsti problemų priežastis – finansinių išteklių stoka. Finansiniai ištekliai būtini, tačiau yra kitų svarbių dalykų, susijusių su instituciniais pajėgumais, kurie taip pat labai svarbūs. Svarbiausi iš jų – žmogiškieji ištekliai, specialistų kvalifikacijos ir kompetencijos užtikrinimas. Nesant tinkamų specialistų net geriausia organizacijos struktūra nepadės pasiekti norimų tikslų. Tam pirmiausia būtini reikiamus įgūdžius turintys, gerai pasirengę specialistai. Iki stojimo vietos valdžios institucijos sugebėjo spręsti techninius ir inžinierinius projektų identifikavimo bei parengimo klausimus, tačiau, įstojus į Europos Sąjungą, to gali būti negana. Labai svarbūs tampa tokie įgūdžiai kaip geras anglų kalbos mokėjimas, ES aplinkosauginės teisės žinios, žinios apie ES regioninės politikos principus bei struktūrinius fondus, investicinių projektų parengimas ir pan.

Mažai tikėtina, kad vietos valdžios institucija pajėgtų suformuoti personalą iš specialistų, turinčių tokius įgūdžius. Didžiosios Lietuvos savivaldybės tokias bent teorines galimybes turi, tačiau mažosios susiduria su labai rimta problema.

Be to, atsiranda naujų nacionalinių reikalavimų, netiesiogiai susijusių su ES aplinkos apsaugos direktyvomis, kuriems įgyvendinti savivaldybės stokoja pasirengimo. Pavyzdžiui, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija reikalauja, kad savivaldybės pateiktų verslo planus, pagrindžiančius nustatytus vandens paslaugų tarifus, ir tik tada šie savivaldybių nustatyti tarifai gali būti patvirtinti.

4.6. Savivaldybių bendradarbiavimas Lietuvoje

Regioninių sistemų diegimo ir eksploatavimo bei bendrų savivaldybių organizacijų steigimo patirtis Lietuvoje labai ribota. Sovietmečiu vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemas eksploatavo gana didelės įmonės, aptarnaujančios kelias savivaldybes. Tačiau šios įmonės nebuvo bendros savivaldybių įmonės, o ir pačios savivaldos tuomet Lietuvoje dar nebuvo.

Diegiant ES vandens sektoriaus direktyvų reikalavimus, savivaldybės gali susidurti su nemažomis problemomis pirmiausia įgyvendinant ES Bendrosios vandens politikos direktyvos nuostatas dėl baseinų vandens išteklių valdymo. Ypatingai svarbus taps savivaldybių tarpusavio bendradarbiavimas keičiantis informacija, kartu ieškant galimų problemų sprendimo būdų. Dabartiniu metu savivaldybių bendradarbiavimas vandens išteklių apsaugos srityje nėra pakankamas ir efektyvus. Problemos aktyviau kartu pradedamos spręsti tik tada, kada nustatomi atskiri taršos atvejai ar pan., kai paliečiami ir kaimyninių savivaldybių interesai. Todėl, pereidama prie baseinų vandens išteklių valdymo kiekviena savivaldybė turės suvokti, kad ji yra atsakinga už viso baseino vandens kokybę, ir kartu su kitomis savivaldybėmis siekti užtikrinti švarią aplinką visame baseine. Lietuvos Respublikos ministerija bei nevyriausybinės organizacijos daug prisideda prie ES Bendrosios vandens politikos direktyvos nuostatų aiškinimo jau dabar. Šia tema buvo organizuota nemažai seminarų, kuriuose savivaldybių atstovai buvo supažindinti su baseinų vandens išteklių valdymu Europos Sąjungoje. Tačiau savivaldybėms vis tik yra sunku iki galo suvokti būsimo baseinų vandens išteklių valdymo principą pačioje Lietuvoje, kadangi dar visiškai nėra aišku, kokios struktūros bus sukurtos upių baseinams valdyti, koks bus savivaldybių vaidmuo ir santykiai baseinų valdymo sistemoje.

Jau esama nedidelė regioninių atliekų tvarkymo sistemų kūrimo patirtis rodo, kad pagrindinės regioninių atliekų tvarkymo sistemų problemos yra susijusios su institucinės struktūros klausimais, liečiančiais numatomų regioninių projektų nuosavybę ir regioninės sistemos eksploataciją. Lietuvoje nėra regioninės institucijos, kuri galėtų valdyti regioninę atliekų tvarkymo sistemą ir koordinuoti jos eksploataciją. Pagal Lietuvoje galiojančius reikalavimus valdymo funkcija atliekų tvarkymo srityje priskirta savivaldos institucijoms. Kadangi regioninė atliekų tvarkymo sistema iš esmės yra kelių savivaldos institucijų teritorijas apimanti sistema, savivaldos institucijos gali ją valdyti įsteigusios tarpsavivaldybinę (regioninę) organizaciją.

Be to, reikėtų atkreipti dėmesį, kad kiekviena savivaldybė, įgyvendindama ES reikalavimus, susiduria ne tik su specifiškomis savo teritorijoje problemomis, priklausančiomis nuo įvairių sąlygų, bet ir bendromis problemomis, kylančiomis dėl susiklosčiusių praktiškai visoje Lietuvoje infrastruktūrinių sąlygų. Pavyzdžiui, plečiant nuotekų surinkimo sistemas, būtina atkreipti dėmesį į problemą, su kuria susidurs kiekviena savivaldybė. Įrengus centralizuotas nuotekų surinkimo sistemas kvartaluose, kuriuose šiuo metu tokių sistemų nėra, savivaldybėms reikės spręsti klausimą, kaip padėti socialiai remtiniems asmenims prisijungti prie įrengtos nuotekų surinkimo sistemos, kadangi tikrai ne visi gyventojai bus finansiškai pajėgūs tai padaryti. Tai, be abejonės, pareikalaus ir papildomų išteklių, ir socialinės paramos programos parengimo, ir teisinės bazės, kuri leistų efektyviai įgyvendinti ES reikalavimus. Pastariesiems uždaviniams įgyvendinti reikia savivaldybių efektyvaus kooperavimosi ir bendro pasirengimo siūlyti profesionalius sprendimus.

5. Padariniai savivaldybėms įdiegus ES reikalavimus

Siekdama nuo 2004 m. tapti Europos Sąjungos nare, Lietuva turi atitikti formalius ES narystės kriterijus, vienas iš jų – gebėjimas įgyvendinti ES teisinius reikalavimus. ES aplinkos apsaugos reikalavimai labai glaudžiai susiję su kitais sektoriais, tokiais kaip pramonė, energetika, transportas. Aplinkos apsaugos politikos įgyvendinimas yra vienas sudėtingiausių ir brangiausių.

Derybų su ES metu Lietuvos aplinkos apsaugos specialistai susitarė dėl keturių pereinamųjų laikotarpių:
• Iki 2006 m. pabaigos turi būti įgyvendinta Pakuočių ir pakavimo atliekų direktyva,
• Iki 2007 m. pabaigos – Lakiųjų organinių junginių emisijos mažinimo skirstant ir saugant benziną direktyva,
• Iki 2009 m. pabaigos – Miesto nuotekų valymo direktyva,
• Nuo 2008 iki 2015 m. – Direktyva dėl tam tikrų teršalų emisijos į atmosferą iš didelių kurą deginančių įrenginių.

Ypatingai didelė ir sunki misija tenka savivaldybėms Pakuočių ir pakavimo atliekų bei Nuotekų valymo direktyvų įgyvendinimui.

Laiko lieka vis mažiau, o iki 2010 metų reikės pastatyti ar modernizuoti daugiau kaip 30 nuotekų valymo įrenginių, įrengti 10 regioninių atliekų tvarkymo sistemų. Būtina atsiminti, kad reikės griežtai laikytis terminų, normatyvų ir kitų įsipareigojimų. Didžiausią dėmesį šiuo metu reikėtų sutelkti į tas sritis, kurios pareikalaus didžiausių finansinių įsipareigojimų. Tai yra atliekų tvarkymas ir vandentvarka.

Kaip apibūdinta trečiajame šios ataskaitos skyriuje, dauguma Europos Sąjungos teisės aktų aplinkos apsaugos srityje jau perkelti į Lietuvos teisę. ,,Belieka” sėkmingai įgyvendinti numatytus uždavinius ir sukurti mechanizmą, užtikrinantį teisės aktų ir įgyvendintų priemonių efektyvų funkcionavimą.

5.1. Ateities regioninės atliekų ir vandens sektoriaus sistemos

Įgyvendinant Lietuvos, o tuo pačiu ir Europos Sąjungos reikalavimus, turi būti sukurta racionali bendra atliekų tvarkymo sistema, tenkinanti visuomenės poreikius, užtikrinanti gerą aplinkos kokybę ir nepažeidžianti rinkos ekonomikos principų. Numatytos pagrindinės teisinės, administracinės ir ekonominės priemonės turės būti naudojamos visuose sistemos valdymo lygmenyse. Bus įdiegti atliekų apskaitos ir atliekų srautų valdymo bei savivaldybių ir regioninių atliekų tvarkymo sistemų planavimo principai, išryškintas visuomenės, nevyriausybinių organizacijų, verslo ir vartotojų vaidmuo.

Siekiant optimizuoti atliekų tvarkymo sistemų sąnaudas ir sumažinti jų poveikį aplinkai, planuojama sukurti 10 regioninių atliekų tvarkymo sistemų, apimančių kelias savivaldybes. Regioninės atliekų tvarkymo sistemos turi akivaizdžių privalumų:

• Kadangi atliekų tvarkymo sistemoms, ypač naujiems moderniems sąvartynams įrengti, reikalingos didelės investicijos, ekonomiškai pateisinamos tik pakankamai didelės sistemos (masto ekonomijos principas);
• Didelio sąvartyno įrengimo atveju sumažėjusios santykinės atliekų šalinimo sąnaudos (vienam kubiniam metrui ar vienai tonai) atperka padidėjusias atliekų gabenimo sąnaudas;
• Moderniam sąvartynui įrengti reikalingos investicijos viršija savivaldybių, ypač mažų, galimybes.

Panaši regionalizacija vyks ir vandens apsaugos valdymo srityje.

Siekdama paskatinti vandens ūkio reformą, Aplinkos ministerija nagrinėja galimybes sumažinti dabartinį savivaldybėms priklausančių 45 vandens tiekimo įmonių skaičių iki 5 regioninių įmonių, kurios būtų suformuotos pagal upių baseinus. Tokiu būdu būtų išnaudoti techniniai, instituciniai ir finansiniai ,,masto ekonomijos” privalumai.

5.2. Instituciniai gebėjimai

Reikia tikėtis, kad ES reikalavimų įgyvendinimas labai praplės atsakingų institucijų darbuotojų akiratį ir padidins kvalifikaciją. Neabejotina, kad Lietuvos savivaldybių darbuotojai būsimoje ES turės pakankamai kompetencijos šiais klausimais:

• ES politikos ir sprendimų priėmimo procesų išmanymas;
• ES įstatymų ir politikos išmanymas;
• Projektų ciklo valdymas ir finansavimas;
• Savivaldos institucijų įtakos stiprinimas;
• Vietinės valdžios Lietuvoje ir Europos Sąjungoje formavimas.

Lietuvoje jau keli metai intensyviai dirbama šioje srityje. Įvairios visuomeninės, nevyriausybinės organizacijos, valstybiniai kvalifikacijos kėlimo centrai organizuoja nemažai seminarų ir mokymų, skirtų ES teisinių reikalavimų nagrinėjimui, jų atitikimo arba perkėlimo Lietuvoje dokumentų susipažinimui, aplinkosauginių investicinių projektų rengimui ir valdymui ir pan.

5.3. Sąnaudos ir mokumas

Norint įveikti atotrūkį tarp esamo ir būtino vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo lygio, reikalingos žymios investicijos į nuotekų surinkimo ir valymo ūkį. Pagal Miestų nuotekų valymo direktyvos nuostatų įgyvendinimo programą reikalingos investicijos į nuotekų surinkimo ir valymo ūkį sudaro apie 1 mlrd. litų (>2000 gyventojų ekvivalentų turinčioms gyvenvietėms). Šie skaičiavimai neapima visų paslaugų kokybės aspektų – pvz., paslaugų prieinamumo, nenutrūkstamo tiekimo, naujų vartotojų prijungimo arba esamų atjungimo, reagavimo laiko ir problemų sprendimo. Taigi, faktinis investicijų poreikis gali būtu daug didesnis. Siekiant patikslinti investicijų į infrastruktūrą poreikį, jau yra parengti dviejų upių baseinų infrastruktūros generaliniai planai ir yra rengiami dar trijų (reikia atkreipti dėmesį į tai, kad baseinai investiciniams poreikiams yra nustatyti kiek kitaip nei pagal Bendrosios vandens direktyvos reikalavimus).

Nustatyta, kad regioninėms sistemoms, įskaitant ir esamų sąvartynų uždarymą, reikės maždaug 500 mln. litų investicijų.

Planų ir programų poveikio aplinkai vertinimo direktyvos įgyvendinimui prireiks tik administracinių išlaidų.

Visos šios išlaidos turi būti įsisavinamos iki 2010 metų.

Tarptautinių finansinių institucijų, vietinių bankų, Lietuvos ar užsienio šalių vyriausybių ir pačių subjektų, teršiančių aplinką, iki šiol suteiktų lėšų aplinkos apsaugai Lietuvoje bei šių lėšų skyrimo galimybių ateityje analizė rodo, kad pasiūla yra pakankama, norint kasmet finansuoti reikalingus darbus savivaldybėse.

Daug svarbesnis dalykas yra savivaldybių pajėgumas įsisavinti teikiamą įvairių formų (t.y. tiek paskolomis, tiek negrąžintina parama) pagalbą aplinkos apsaugos reikalavimų įgyvendinimui. Sąnaudų dydžio, kuris galėtų būti padengtas papildomai apmokestinus gyventojus, nustatymas yra pakankamai komplikuotas. Be to, ypatingai svarbu, kad daugeliu atvejų tai – politinis sprendimas.

Skaičiuojant galimą tarifų už vandenį ir atliekas, o vėliau ir už šiluminę energiją padidėjimą, būtina atsižvelgti į tokius dalykus: pirmiausia, duomenys apie tikruosius mokėjimus už atitinkamas paslaugas turi būti kiek įmanoma tikslesni. Antra, paskirstymo efektai turi būti priimami domėn, t.y. poveikis skirtingų pajamų namų ūkių grupėms gali labai stipriai skirtis. Trečia, dėmesys turi būti atkreiptas į ES reikalavimų įgyvendinimo miesto ir kaimo vietovėse skirtumus. Ketvirta, būtina koordinuoti ne tik vandens ir atliekų, bet ir už kitas paslaugas gyventojų mokamų mokesčių padidėjimą.

Analizuojant direktyvų įgyvendinimo naštą ir gyventojų bei savivaldybių mokumą, galimus scenarijus paprastai įtakoja tokie kriterijai:
• Lietuvos ūkio vystymosi tempai ir atitinkamai biudžeto galimybės ko-finansuoti reikiamus projektus;
• Gyventojų pajamų augimo tempai.
Akivaizdu, kad esant geriems ūkio vystymosi tempams, našta dėl direktyvų įgyvendinimo darosi vis lengviau pakeliama.

Mokumo analizės paskirtis yra nustatyti ar padidėję tarifai, numatyti dėl poreikio padengti kaštus, bus priimtini savivaldybėms ir gyventojams apskritai.

Savivaldybių mokumas priklauso nuo Lietuvos įstatyminiuose aktuose nustatytų įpareigojimų dėl savivaldybių skolų finansavimo. Taigi, šis mokumo kriterijus priklauso tik nuo investicijų dydžio. Antras mokumo galimybių tipas priklauso nuo kaštų naštos gyventojams (gyventojų mokumo).

Taigi, nors Lietuva yra palyginus gerai pasirengusi finansuoti investicijas vandens ir atliekų tvarkymo srityse, bendro aplinkos apsaugos acquis įgyvendinimo analizė rodo, kad kitoms aplinkos apsaugos sritims irgi reikės valstybės paramos ir tai padidins naštą. Be to, gana daug direktyvų turės ženklią įtaką privataus sektoriaus ir namų ūkių naštai. Akivaizdu, kad institucijos, atsakingos už investicinių projektų įgyvendinimą aplinkos apsaugos srityje, turi bandyti taikyti pačią palankiausią finansavimo schemą (kuo didesnę ES dalį investicijoms). Šiuo metu vidutiniškai taikoma tokia aplinkos apsaugos investicinių projektų finansavimo formulė:
• 50 procentų žadama finansuoti iš ISPA fondo,
• 20 procentų – iš valstybės biudžeto,
• 30 procentų investicijų – tarptautinių bankų paskolomis.

Neformaliai priimta 4-5 % namų ūkio biudžeto užmokesčio už vandens tiekimą ir atliekų tvarkymą riba leidžia gerokai padidinti tarifus. Šiuo metu Lietuvoje tokio tipo paslaugos gyventojams sudaro 1,5 – 2,8 % disponuojamų pajamų (priklausomai nuo gyvenamos vietos). Tačiau neleistina kelti tarifų staiga, tai turi būti daroma, jei reikia (tai yra jei to reikalauja finansinių srautų analizė), palaipsniui. Didelės gyventojų išlaidos komunalinėms ir aplinkosauginėms paslaugoms gali skaudžiai atsiliepti pagyvenusiems žmonėms ir šeimoms su mažomis pajamomis. Be to, gyventojai nėra pasirengę iš karto mokėti gerokai didesnių tarifų.

Taigi, vidutiniškai savivaldybių ir jų gyventojų pajėgumas prisiimti papildomus ES keliamus reikalavimus yra pakankamas, tačiau į optimistiškus būsimų projektų aplinkos apsaugos srityje įgyvendinimo ir gyventojų pajėgumo mokėti už juos rezultatus vis dėlto turi būti žvelgiama rezervuotai. Reikia turėti galvoje, kad pridėjus oro sektoriaus būsimus projektus bei visus kitus Lietuvos įsipareigojimus aplinkos apsaugos srityje, rezultatai būtų šiek tiek kitokie, t.y. našta savivaldybėms didesnė. Todėl savivaldybės turėtų atkreipti ypatingą dėmesį į planavimą, kiek įmanoma tikslesnį būsimų sąnaudų įvertinimą ir efektyvių investicinių projektų pasirinkimą. Suprantama, kad kai kurios savivaldybės paskolų turėtų vengti. Be to, valstybė taip pat turi atkreipti dėmesį į problematiškas savivaldybes ir padėti joms surasti tinkamiausią ES reikalavimų įgyvendinimo mechanizmą.

5.4. ,,Teršėjas moka” ir sąnaudų susigrąžinimo principų įdiegimas

Atliekų tvarkymo srityje turi būti taikomi minėti principai, kurie reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir medžiagų bei gaminių, tarp jų – pakuočių, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.
Vandens sektoriuje taip pat siekiama įgyvendinti šiuos principus. Pagrindinis savivaldybių infrastruktūros investicijų pajamų šaltinis turi būti komunalinių paslaugų mokesčiai už geriamą vandenį, nuotekų surinkimą ir atliekų šalinimą.

Pagal naująjį Vandens įstatymo pakeitimo įstatymą:
• Sąnaudas, patirtas siekiant įgyvendinti vandensaugos tikslus ir teikiant vandens paslaugas, turi padengti vandens naudotojai.
• Įgyvendinant sąnaudų susigrąžinimo principą, iki 2009 m. gruodžio 31 d. turi būti užtikrinta, kad:
– vandens kainų politika skatintų vandens naudotojus naudoti vandenį racionaliai ir taip padėtų siekti pagal šį Įstatymą nustatytų vandensaugos tikslų;
– būtų padengiamos sąnaudos, patirtos teikiant vandens paslaugas.
• Atsižvelgiant į socialinį, ekologinį ir ekonominį poveikį, taip pat į regiono ar regionų gamtines sąlygas, sąnaudų susigrąžinimo principas gali būti taikomas iš dalies. Jeigu pagal nusistovėjusią praktiką kokiai nors vandens naudojimo veiklai išimtiniais atvejais netaikomas sąnaudų susigrąžinimo principas, upių baseinų rajono valdymo plane turi būti nurodyta priežastis ir užtikrinama, kad tai netrukdys pasiekti vandensaugos tikslų. Šiuo atveju vandens apsaugos ir valdymo programoms bei kitoms priemonėms įgyvendinti įstatymų nustatyta tvarka gali būti teikiama valstybės parama.

5.5. Nauda

ES reikalavimų įgyvendinimas ne tik brangiai kainuoja, bet taip pat atneša ir neabejotinos naudos. Kitaip, suprantama, tų reikalavimų įgyvendinti nevertėtų. Aplinkosauginės naudos įvertinimo metodai reikalauja didelių lėšų ir paprastai yra susiję su įvairiomis apklausomis, todėl paprastai nauda pinigine išraiška nepateikiama.

Nauda dėl aplinkos apsaugos direktyvų įgyvendinimo yra bent trejopa:
• Pagerėjusi gamtos išteklių kokybė, įtakojanti žmonių sveikatą, neabejotinai yra pagrindinis praktiškai visų direktyvų įgyvendinimo aspektas. Skirtingų konkrečių direktyvų įgyvendinimo naudą pajus skirtingas žmonių kiekis (pavyzdžiui, dėl Geriamojo vandens direktyvos įgyvendinimo, šalinant per didelį fluoro kiekį, tiesioginę naudą pajus beveik vienas milijonas gyventojų Lietuvoje), tačiau apskritai viso aplinkos apsaugos acquis įgyvendinimas palies visus tris su puse milijono Lietuvos žmonių.
• Antrasis naudos aspektas susijęs su gamtos išteklių racionalesniu naudojimu, kadangi įdiegta modernesnė infrastruktūra leis taupiau naudoti gamtos išteklius.
• Trečioji naudos rūšis yra socialinė, kadangi direktyvų įgyvendinimas turės įtakos užimtumui, be to, pilietinė visuomenė laimės dėl pagerėjusio informavimo apie aplinkos kokybę, kurio reikalauja praktiškai visos aplinkos apsaugos sektoriaus direktyvos.

Be to, savivaldybėse akcentuojant dideles išlaidas, reikalingas direktyvoms įgyvendinti, dažnai pamirštama apie inovacijų, suteikiančių galimybę konkuruoti bendroje rinkoje, paskatas bei naujų nišų pažangiam verslui sukūrimą, taip pat poveikį ieškoti sprendimų paremtų darnaus vystymosi principais, efektyviau derinant ekonominius, socialinius ir aplinkosauginius interesus.

2001 m. pabaigoje buvo pristatyta Europos Komisijos Aplinkos generalinio direktorato iniciatyva parengta studija ,,Aplinkosaugos normų įgyvendinimo šalyse kandidatėse nauda”, kuri bene pirmą kartą rimčiau panagrinėjo ne lėšas, reikalingas aplinkosaugai, o galimą naudą:

• nauda sveikatai (tiesioginė nauda visuomenės sveikatai, t.y. sergamumo sumažėjimas, ankstyvų mirčių išvengimas);
• nauda komercinę vertę turinčių gamtos išteklių apsaugai (pvz.: miškų, žuvų išteklių);
• nauda ekosistemų apsaugai;
• didesnis ekonominis efektas (ekonominis efektyvumas);
• socialinė – ekonominė nauda (pvz.: darbo vietų sukūrimas, kultūrinio paveldo išsaugojimas ir pan.).

Studijoje Lietuvos metinė nauda įvertinta 0,3 – 1,3 mlrd. eurų, tai 2 – 3 kartus daugiau nei Latvijoje ir 3 – 4 kartus daugiau nei Estijoje. Nors išvados negali būti traktuojamos vienareikšmiškai, studija skatina visapusiškesnį požiūrį į aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimą.

Tikimasi, kad griežti aplinkosauginiai reikalavimai, didelės investicijos politikus paskatins peržiūrėti prioritetų, problemų svarbos eiliškumą ir aplinkosauginės problemos bus sprendžiamos kartu su kitomis aktualiomis ūkinėmis, socialinėmis problemomis kartu.

6. Pasiūlymai aplinkos apsaugos politikos formavimui valstybiniame ir savivaldybių asociacijų lygmenyse

Ankstesnėse šios ataskaitos dalyse iškelti savivaldybių institucinių, teisinių ir finansinių sistemų trūkumai bei aprašyti galimi ES reikalavimų įgyvendinimo padariniai leidžia siūlyti tokius aspektus, į kuriuos reikia ypatingai atsižvelgti valstybinėms institucijoms, savivaldybių asociacijai ir pačioms savivaldybėms, formuojant ir įgyvendinant aplinkos apsaugos politiką, susijusią su ES reikalavimais:

• Teisinės ir reguliacinės sistemos tobulinimas, suteikiant savivaldybėms daugiau teisių ir įgaliojimų.

• Politinis aplinkos apsaugos tęstinumas, keičiantis valdžiai vietos savivaldos institucijose.

• Lietuvos savivaldybių žmogiškųjų gebėjimų stiprinimas.

• Aplinkos apsaugos sektoriaus institucinio vaidmens stiprinimas savivaldybėse.

• ‘Teršėjas moka’ bei sąnaudų susigrąžinimo principų įgyvendinimas vandens apsaugos ir atliekų tvarkymo sektoriuose.

• Savivaldybių skolinimosi galimybių didinimas.

• Bendradarbiavimo tarp Lietuvos savivaldybių gilinimas, keičiantis informacija, patyrimu, koordinuojant veiksmus, rengiant bendras regionines programas, steigiant bendras įmones.

• Skirtingi miestų ir kaimų savivaldybių poreikių pripažinimas, plėtojant institucinę aplinką, palankiai veikiančią įvairių veikėjų aplinkosaugiškai darnią veiklą.

• Investicinių priemonių įgyvendinimas iki 2010 metų geriamo vandens sistemų tobulinimo, nuotekų surinkimo ir valymo sistemų statybos ir rekonstrukcijos, atliekų surinkimo ir šalinimo sistemų kūrimo srityse.

• Įgyvendinant investicinius projektus, remtis savivaldybių ir gyventojų mokumu.

• Bendrųjų (kylančių dėl visoje Lietuvoje susiklosčiusių panašių infrastruktūrinių sąlygų) ir specifinių (kylančių dėl kiekvienos savivaldybės ypatumų) problemų identifikavimas ir sprendimas savivaldybėse.

• Informacijos teikimo visuomenei ir jos įtraukimo į aplinkos apsaugos veiklą priemonių įgyvendinimas, kuriant efektyvias informacines sistemas ir rengiant ataskaitas apie aplinkos apsaugos būklę ir programas bei planus.

• Bendradarbiavimas su ES institucijomis ir savivaldybėmis, dalyvaujant savivaldybių bendradarbiavimui skatinti įkurtuose vadinamuosiuose ,,tinkluose”.

Nepaisant tam tikrų skirtumų, savivaldybės ES šalyse susiduria su panašiomis problemomis, kaip ir Lietuvos savivaldybės, ir jau turi sukaupę nemažai patyrimo. Europos Sąjungos savivaldybių bendradarbiavimui skatinti įkurti vadinami ‘tinklai’, kuriuose dalyvaujančios savivaldybės kartu sprendžia aplinkos apsaugos problemas ir dalinasi patyrimu. Savivaldybių tinklų kūrimą paprastai globoja ES. Kai kuriais atvejais tai gana formalus procesas, o kitais – iniciatyva kyla iš pačių savivaldybių, kurios savarankiškai tarpusavyje užmezga kontaktus. Lietuvos savivaldybių dalyvavimas ‘tinkluose’ paskatins ES direktyvų diegimą vietos savivaldos lygmenyje.

Lietuvos savivaldybės ir savivaldybių asociacija gali pasirinkti įvairias galimybes užmegzti kontaktus su įvairiais ES tinklais. Tiesa, prie kai kurių tinklų galima prisijungti tik nacionalinio atstovavimo lygiu. Tais atvejais, kai pageidaujamas nacionalinio lygio atstovavimas, svarbu užtikrinti, jog Lietuvos savivaldybių asociacija sugebėtų visapusiškai atstovauti kiekvienos savivaldybės interesus.

Savivaldybė turi apsispręsti, koks tinklas jai labiausiai priimtinas. Kai kurioms savivaldybėms naudingiausia būtų dalyvauti dideliuose tinkluose, kuriuose akcentuojami informacijos ir/arba patirties mainai. Tokiu būdu jos galėtų pasisemti minčių, kaip įgyvendinti ES įstatymus. Taip pat būtų galimybė apsikeisti darbuotojais, kurie įgytų naujų žinių ir patirties. Kita vertus, reikėtų dalyvauti ir dideliuose partnerystės projektuose kartu su atitinkamomis valstybių narių savivaldybėmis, skirtuose gilesnei tam tikrų klausimų analizei.

Galima kreiptis į Europos Komisiją dėl galimybių įsijungti į kokį nors tinklą arba tiesiai – į valstybės narės savivaldybių asociaciją. Šis būdas rekomenduojamas tuo atveju, kai savivaldybė Lietuvoje nori užmegzti kontaktus su konkrečios valstybės narės savivaldybe.

• Savivaldybėms teksiančias dideles išlaidas susieti su nauda, kurią jos atneš sveikatai, komercinę vertę turinčių gamtos išteklių apsaugai, ekosistemų apsaugai, ekonominiam efektyvumui, socialinei – ekonominei sričiai

Toliau pateikiamoje lentelėje apibendrinti pasiūlymai, aktualūs minėtų trijų lygių institucijoms.

6.1. Lentelė. Valstybės institucijoms, Savivaldybių asociacijai, savivaldybėms aktualūs uždaviniai ES aplinkos apsaugos reikalavimų įgyvendinimo procese

Uždavinys (pasiūlymas) Valstybės lygmuo Savivaldybių asociacija Savivaldybės
1. Valstybiniame lygmenyje priimti ar patobulinti nacionalinius teisės aktus ir sukurti nacionalinę institucinę sistemą, skatinančią vietos savivaldos institucijas diegti ekonomiškas aplinkos apsaugos priemones ir teikti gyventojams pigias ir kokybiškas vandens tiekimo, nuotekų surinkimo ir valymo, atliekų surinkimo ir šalinimo, antrinių žaliavų surinkimo paslaugas.  
2. Peržiūrėti savivaldybėms numatytą skolinimosi tvarką, numatant didesnes galimybes skolintis. 
3. Padėti problematiškoms savivaldybėms surasti tinkamiausią ES reikalavimų įgyvendinimo mechanizmą. 
4. Visapusiškai atstovauti savivaldybių interesus ES ,,tinkluose”.  
5. Parengti strateginius dokumentus, palengvinančius kasdienį ES reikalavimų įgyvendinimo darbą. 
6. Užtikrinti ilgalaikių programų, aplinkos monitoringo tęstinumą nepriklausomai nuo besikeičiančių politinių sąlygų.  
7. Glaudžiai bendradarbiauti su savo teritorijoje esančiomis įmonėmis, mokslo bei mokymo institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir kt. 
8. Stiprinti pajėgumus identifikuoti savivaldybės specifiškas problemas ir pasitelkti reikalingas priemones jų sprendimui. 
9. Stiprinti aplinkos apsaugos skyrių ir darbuotojų vaidmenį bendroje savivaldybių institucinėje struktūroje.  
10. Planuojant ir įgyvendinant aplinkos apsaugos acquis, siekti ,,teršėjas moka” ir visiško sąnaudų susigrąžinimo principo.   
11. Užtikrinti vaisingą bendradarbiavimą tarp savivaldybių baseininiam vandens išteklių valdymui, regioninėms atliekų tvarkymo sistemoms.  
12. Atsižvelgti į skirtingus miesto ir kaimo savivaldybių poreikius.   
13. Informuoti ir įtraukti visuomenę į aplinkos apsaugos veiklą.   
14. Pabrėžti aplinkos apsaugos reikalavimų įgyvendinimo naudą.   
15. Nuolat rengti mokymus vietos savivaldos darbuotojams. Ö Ö Ö
16. Nuolat tobulinti informacinę sistemą apie aplinkos būklę bei apie aplinkos apsaugos techninės paramos ir investicinius projektus. Ö Ö Ö

Visų rūšių priemonių įgyvendinimo siektinas tikslas privalo būti – optimizuoti investicijas, tobulinti kainodarą, pagerinti vandens tiekimo, nuotekų ūkio, atliekų tvarkymo paslaugų kokybę bei sumažinti paslaugų kainą vartotojams Lietuvos mieste ir kaime.

Sėkmingas ES aplinkos apsaugos normų įgyvendinimas neturėtų būti traktuojamas tik kaip formalus narystės kriterijų atitikimas. Visų pirma tai galimybė vykdyti darbus pagal šalies nacionalinius prioritetus – pagerinti gyvenimo kokybės sąlygas, pasiekti geresnio įmonių konkurencingumo ES vidaus rinkoje, orientuojantis į efektyvesnius ir saugesnius produktus bei siekiant naudos ilgalaikėje perspektyvoje. Svarbu tinkamai ir laiku pasinaudoti narystės teikiamais privalumais.

Tikimasi, kad narystė Europos Sąjungoje sudarys sąlygas sustiprėti vietos savivaldai bendrąja prasme, bei konkrečiai didesniu dėmesiu aplinkosauginių problemų sprendimui vietiniame lygmenyje.

Naudota literatūra:

Aplinkos apsaugos finansavimo programos projektas, Aplinkos ministerija (2002)

Europos Sąjungos aplinkos apsaugos politika ir jos įgyvendinimas Lietuvoje (2002) Aplinkos apsaugos politikos centras, Vilnius

Lietuvos savivaldybių pasirengimas stoti į ES aplinkos apsaugos srityje (2002) Baigiamoji ataskaita. Aplinkos apsaugos politikos centras, Vilnius

Aplinkos būklė’2001. Aplinkos ministerija, Vilnius

2002m. LR Vyriausybės veiklos ataskaita. Aplinkos apsauga ir urbanistinė plėtra. Apinkos ministerija – www.am.lt

Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas (2002) Aplinkos ministerija, Vilnius

Leave a Comment