Politikos mokslas

TURINYS

Politikos mokslo apibrėžimas – tai pirmas žingsnis .......3 psl.
į disciplinos supratimą

Politikos mokslo kaip socialinio mokslo samprata.......4 psl.

Mokslai, susiję su politikos tyrimais...............6 psl.

Politikos mokslo kilmė ir pagrindiniai raidos etapai.......7 psl.

Politikos mokslo problematikos apibūdinimas..........13 psl.

Išvados..............................14 psl.

Naudoti literatūros šaltiniai....................15 psl.

Politikos mokslo apibrėžimas – tai pirmas žingsnis į disciplinos supratimą

1) Politikos mokslas yra santykinai nauja socialinių mokslų disciplina, nagrinėjanti politiką kaip visuomeninio gyvenimo sferą, kurioje didelės socialinės grupės veikia esamas pilietines ir valdžios struktūras, siekdamos realizuoti savo interesus bei idėjas, įgyti valdžią ir galią.
2) Politologijos, kaip ir kiekvienos mokslo šakos, tikslas yrra gebėjimas sistemiškai paaiškinti ir interpretuoti tiriamąją tikrovės sritį. Politologija savo žiniomis veikia tiek makropolitinę – globalinės ir valstybių politikos – tėkmę, tiek mikropolitinį – atskiro individo – santykį su politika.

3) Politiniai faktai ir reiškiniai yra socialiniai savo prigimtimi, nes atsiranda ir reiškiasi tik visuomenėje. Taigi politikos mokslas yra vienas iš socialinių mokslų, skirtingai nuo gamtos ar tiksliųjų mokslų, kuris nagrinėja visuomeninius politinius santykius ir siekia pateikti mokslinį jų aiškinimą.
4) Politikos mokslas siekia formuoti tokią politinės tikrovės pažinimo sistemą, remdamasis apibrėžtų kategorijų visuma, metodais ir įvairiais teeoriniais požiūriais.

5) Politikos mokslo paradoksas pasireiškia tuo, kad jis, būdamas vienas iš socialinių mokslų, analizuojančių ir aiškinančių visuomenės politinę raidą ir funkcionavimą, privalo aprėpti įvairių socialinio gyvenimo aspektų sąveikas, ryšius ir jų priežastis, nes politika, analizuojant ją vien politinių veiksnių priemonėmis, ne

ebus suprasta. Ji pasireiškia visose žmonių gyvenimo srityse, yra veikiama istorinių, socialinių, ekonominių sąlygų ir kultūrinio konteksto.

6) Todėl politikos mokslas remiasi kitų socialinių mokslų teorijomis ir metodais, siekdamas atskleisti, kaip formuojasi ir reiškiasi valdžios santykiai. Jis naudoja ekonomikos, sociologijos teorijas, remiasi istorija, kreipiasi į psichologiją, siekdamas paaiškinti, kodėl žmonės elgiasi vienokiu ar kitokiu būdu.

7) Kita vertus, politika yra daugelio individų, grupių, valstybių sąveikos procesas, todėl neįmanoma daryti griežtesnių apibendrinimų, nustatyti universalių dėsnių ir kontroliuoti politinės tikrovės.

8) Kol politologai vis dar diskutuoja, pati politika yra mūsų gyvenimo kasdienybė. Politika įtraukia į save daugelį žmonių, nes ši sąvoka nuolat girdima per masinės informacijos priemones, per rinkimus ir politines agitacijas. Jei tu nesidomi politika, tai ji domisi tavimi.

9) Todėl neįmanoma paneigti, kad politikos ir politikos mokslų tema yra bee galo aktuali ir įdomi.
.

POLITIKOS MOKSLO, KAIP SOCIALINIO MOKSLO, SAMPRATA

POLITIKOS KILMĖ

Nors kategorija „politikos mokslas“ nurodo, kad nagrinėjamas mokslas, kurio tyrimo objektas yra politika, būtų gana sunku įrodyti, jog pasiektas visiškas susitarimas, kaip turėtų būti apibrėžiamas jo tyrimo laukas. Labiausiai politikos mokslo objekto apibūdinimą komplikuoja diskusijos dėl politikos aiškinimo istorinio bei metodologinio kitimo ir politikos mokslo moksliškumo.

Galima skirti dvi politikos sampratos grupes. Pirmajai atstovauja tie politikos filosofai ir mokslininkai, kurie politiką sieja su valstybės arba vyriausybės veikla. Tradiciškai ši politikos samprata ki

ildinama iš antikinių mąstytojų Platono ir Aristotelio, kuriam priskiriamas politikos, kaip meno ir mokslo valdyti valstybę, apibūdinimas.
Platonas politiką siejo su idealios valstybės kūrimu, kuris savaime suteikia prasmę netobulam pasauliui. Pasak Aristotelio, politikos esmę sudaro lygių piliečių dalyvavimas, priimant kolektyvinius sprendimus viešojo gyvenimo turiniui ir krypčiai nustatyti. Jei lygių piliečių dalyvavimas valdomųjų ir valdančiųjų sąveikoje sudaro politinės veiklos pagrindą, tai piliečių siekimas tokio gyvenimo būdo, kuris atitiktų žmoniškąją tobulybę, yra jos tikslas. Kad pasiektų šį tikslą, piliečiai privalo remtis bendra vertybių sistema, būti vienijami vienodo teisingumo ir neteisingumo supratimo. Tik tokiomis sąlygomis jie sugebės išvengti konfliktinio valių susidūrimo ir pasiekti bendrų tikslų. Todėl politinis gyvenimas yra žmogaus laisvės pagrindas : politinėje bendruomenėje laisvi piliečiai nustato vertybes, kuriomis vadovaudamiesi jie norėtų gyventi, ir sukuria taisykles, įtvirtinančias šias vertybes. Aristotelis, teigdamas, kad politika yra valstybės valdymo menas, pabrėžia, jog politika neišvengiamai apima ir praktinį žinojimą, kas visuomenei yra gėris ir kaip jį įgyvendinti. Politinis žinojimas atsako į klausimą, kaip žmonės turėtų gyventi, kokiomis taisyklėmis reikia vadovautis kolektyviniame gyvenime, kokia praktinė veikla ir institutai geriausiai tinka žmogui žmoniškajam tikslui pasiekti. Be to, Aristotelis skyrė du politinio pažinimo lygius : kasdienį, išplaukiantį iš piliečių politinės praktikos, ir politikos stebėtojo, tyrinėjančio politikos pažinimą. Politiką jis laikė kilnia šviečiamąja veikla dėl jo
os visuomeninio, viešojo pobūdžio. Todėl politika yra visų mokslų mokslas, o kiti mokslai turi jai tarnauti.
Tuo tarpu W.G. Runcimanas knygoje „Socialiniai mokslai ir politikos teorija“ politikos mokslo gimimą sieja su tuo politinės minties raidos momentu, kai imta aiškiai skirti socialinę ir politinę sritį priešpriešos „valstybė – pilietinė visuomenė“ forma. Tačiau ir valstybės- pilietinės visuomenės dichotomija skirtingai interpretuojama. Remiantis Tomo Hobbeso Johno Locke visuomenės sutarties teorijomis, pilietinė arba politinė visuomenė buvo atskiriama nuo valstybės kaip laisvos privačios veiklos sritis. W.F. Hėgelis ir Karlas Marksas pilietinę visuomenę aiškino kaip moderniosios Vakarų visuomenės socialinį, ekonominį ir kultūrinį etinį darinį, kuris savo prigimtimi skiriasi nuo valstybės. Šiandien pilietinė visuomenė siejama su autonomine įvairių organizacijų, interesų grupių, klubų veikla.
Vis dėlto kaip savarankiška moderni disciplina, politikos mokslas savo specifinius bruožus įgijo XIX a. pabaigoje – XX a. Septintajame XIX a. dešimtmetyje pradėjo formuotis aiškiai apibrėžtas savarankiškų politikos mokslo studijų laukas – valstybės, suprantamos kaip institucijų visumos ir turinčios juridinės bei politinės galios viršenybę, sisteminės studijos. Tuo metu įsitvirtino institucinė-legalistinė politikos samprata. Politika buvo siejama su „vyriausybės valdymo mašina“ – įstatymų leidybos aparatu ir procesu, administravimu ir teisiniu reguliavimu, santykiškai atribotu nuo socialinio konteksto. Ji rėmėsi empirinėmis prielaidomis, atmesdama normatyvinius teiginius, būdingus filosofiniam aiškinimui. Daug dėmesio buvo skiriama teisiniams valstybės sąrangos pa
agrindams, konstitucinių aktų interpretacijai, teismų veiklai, istoriniam konstitucinių priemonių išplėtimui ir jų kaitai.

Kita definicijų grupė politiką aiškina valdžios, galios arba konflikto aspektu. Visi visuomeniniai santykiai yra susiję su galia, įtaka, kontrole, autoritetu. Politika yra socialinis procesas, kuriam būdinga kova ir bendradarbiavimas naudojant galią, pasibaigiantis sprendimo priėmimu. Todėl politika yra universalus, visa apimantis reiškinys, esantis visur, kur susidaro valdžios santykiai ir konfliktai. Ji atsirado dėl nuolatinio materialinių ir dvasinių vertybių trūkumo visuomenėje, kuris lėmė poreikį nustatyti taisykles ir reguliuoti nuolat kylančius konfliktus dėl šių išteklių ir netolygaus jų paskirstymo. Antropologijos, sociologijos, psichologijos, ekonomikos tyrinėjimai patvirtino klasikinės filosofijos teiginius, kad valdymo ištakos – matomi ir latentiniai individų, socialinių grupių, ekonominių interesų, bendruomenių, tautų ar skirtingų kultūrų konfliktai.
Politika, aiškinama valdžios santykių pagrindu, gali būti tyrinėjama ir valstybės mastu, ir parlamento lygmeniu, ir tarp įvairių grupių ar jų viduje. Šiuo požiūriu valdžia yra pagrindinė priemonė kovojant dėl nepakankamų išteklių visuomenėje.
Amerikos politologo Haroldo Lasswello plačiai žinomas politikos apibūdinimas „kas, ką, kada ir kaip gauna“ išplėtė politikos ribas nuo vyriausybės institutų iki elito, siekiant nustatyti, kaip ir kur priimami visuomenei privalomi sprendimai. Jis pabrėžė būtinybę tyrinėti latentinius procesus, neapsiribojant formaliąja sprendimų priėmimo dalimi – valdžios institutais.
Kitas žingsnis buvo Davido Eastono sisteminės analizės teorija, galutinai įtvirtinusi politikos, kaip proceso, sampratą : politika – tai autoritarinis vertybių paskirstymas visuomenėje. Laswellas pabrėžia galios vaidmenį priimant sprendimus dėl visuomenei reikšmingų vertybių paskirstymo, o Eastonas trūkstamų išteklių paskirstymą analizuoja visos politinės sistemos ir jos sąveikos su aplinka aspektais, akcentuodamas visuomenės poreikių, norų ir reikalavimų bei priimamų sprendimų ryšį. Nors ir su kai kuriomis išlygomis, jis sukūrė universalų politikos tyrimo modelį, kuris taikomas įvairiose politinėse sistemose. Davido Eastono politinės sistemos koncepcija atskleidė politinio pasaulio dalių sąryšį, bet buvo nepakankama paaškinti politinių reiškinių ir įvykių priežastis. Tai nulėmė bihevioralistinių ( tyrinėjančių individų elgesį, jo motyvacijas, viešėją nuomonę) studijų plėtimąsi, ir politikos mokslo objektas buvo papildytas politinio elgesio tyrimais.
Davido Eastono politinės sistemos koncepcija atskleidė politinio pasaulio dalių sąryšį, bet buvo nepakankama paaiškinti politinių reiškinių ir įvykių priežastis. Bihevioralistai pripažįsta, kad politiniai institutai yra svarbus politikos aspektas, tačiau tikroji politikos esmė atskleidžiama per politikos veikėjų (subjektų) elgesio studijas. Būtent jų elgesys padeda nustatyti vienų ar kitų politinių reiškinių ir įvykių priežastis. Bihevioralistai nagrinėja, tarkime, ne parlamento struktūrą ar jo sąveiką su kitomis valdžios sampratomis, bet parlamento narių elgesį. Labiausiai jie išplėtojo rinkiminio elgesio, politinio dalyvavimo, politinės kultūros tyrinėjimus.
Egzistuoja dar viena politikos samprata, kuri nesiekia nustatyti tyrimo ribų, bet remiasi kompromisu ir susitarimu. Istoriškai jos užuomazgų galima rasti Aristotelio apmąstymuose apie mišrią valdymo formą, Tomo Hobesso teiginiuose apie visuomeninę taiką ir tvarką, vėlesniuose liberalizmo teoretikų darbuose. Plačiausiai šiam požiūriui atstovauja JAV politologas Bernardas Crickas, kuris politiką apibūdina kaip veiklą, kuria sutaikinami skirtingi interesai, suteikiant tiek valdžios, kiek reikia užtikrinti visuomenės gerovę ir jos gyvybingumą. Šiuo požiūriu politika aiškinama kaip funkcionali derybomis grindžiama veikla, kuria siekiama palaikyti tvarką, vidinio ir išorinio pasaulio stabilumą, reguliuojant konfliktus. Tai yra universalus visuomenės organizavimo būdas, konkreti reguliacinė sistema, nukreipianti žmonių, grupių, tautų, valstybių veiklą. Toks politikos paaiškinimas yra siejamas su pliuralistinės demokratinės visuomenės funkcionavimu, politikos, kaip civilizuotos konfliktų sprendimo priemonės, supratimu.

Dar prieš trisdešimt metų buvo tvirtinama, kad politikos mokslas yra amorfiška, sunkiai apibrėžiama ir nevienalytė disciplina, jog tai nėra mokslas, arba, kad tai yra parazituojantis mokslas, iš kitų socialinių mokslų pasiglemžęs kategorijas, tyrimo metodus ar net temas. Tačiau teigiant, kad vis dėlto tai mokslas, neįmanoma paneigti, jog jis yra socialinis mokslas.
Pasak lietuvių sociologo Vytauto Kavolio, socialiniai mokslai gimsta dėl būtinybės spręsti besiformuojančios tikrovės problemas. Politikos mokslas išaugo į socialinius mokslus kaip galvojimo būdas, apibrėžiantis empirinių aplinkybių ir subjektyvių reiškinių, „gyvenimo būdo“ ir „sąmoningumo“ santykį. Jis išlieka mokslu tol, kol aprašo egzistuojančias žmogiškosios patirties tendencijas ir alternatyvas, bet nenustato privalomybės, nes tai – ne normatyvinė disciplina. Tai analitinių mokslų šeimos kryptis, kuriai būdingas nenutrūkstamas bandymas išsiaiškinti, kokios socialinių ryšių grandys ir kokių kultūrų logika projektuoja ir įprasmina skirtingų žmonių skirtingus santykius ir kokiais būdais jie kinta istorijos raidoje. Dėl politikos reiškinių sudėtingumo ją reikia aiškinti pasitelkus tokius terminus kaip valstybė, vyriausybė, valdžia, įtaka ir pan. Šios kategorijos taip pat įvairiai apibrėžiamos ir tiriamos kitų socialinių mokslų. Politiką tyrinėjantys mokslininkai stokoja universalių matavimo standartų, todėl politikos mokslas remiasi kitų socialinių mokslų teorijomis ir metodais, siekdamas atskleisti, kaip formuojasi ir reiškiasi valdžios santykiai.

Politikos mokslas nėra labai tiksli disciplina, nėra visuotinai priimtų teorijų. Politikos mokslas – plati disciplina ir ji užsiima įvairiais klausimais:
•Politikos teorija (idėjos, vertybės.)
•Politinių institucijų funkcionavimas (parlamentas, teismai.)
•Politinis elgesys (rinkimai, partijos.)
•Viešoji politika (valstybė politika.)
•Lyginamasis politikos mokslas
•Tarptautinė politika
•Politikos mokslo tikslai:
politinis pasaulio pažinimas
mokslinių išvadų ir prognozių taikymas, realios politikos poelgiams.
Politikos mokslas, įgyvendindamas tikslus, aprašinėja politinę tikrovę, atkreipdamas dėmesį į esamas problemas, aiškinamoji pakopa- kodėl ir kaip yra, prognozavimas- kada išanalizavus esamą situaciją ir praeity pastebėtas tendencijas, daromos t.t. prognozės, instrumentinė pakopa- atsakoma į praktinius klausimus, kokie turi būti sprendimai, norint pasiekti t.t rezultatus.

Mokslai, susiję su politikos tyrimais.

Su politikos tyrimais yra susiję šie mokslai : politinė istorija, politinė filosofija, politinė sociologija, politinė ekonomija, politinė geografija, politinė antropologija, politinė psichologija ir kiti.

Kiek plačiau apibūdinsiu vieną iš šių mokslų – politinę geografiją.

Politinė geografija, remdamasi moksliniais metodais, tiria simbolinių sąsajų tarp erdvinių vienetų ir tautiškumo/ kultūros/ religijos mastą ir procesus. Politinės geografijos ( lietuviškoje literatūroje dažnai laikomos geopolitikos sinonimu) pradžia tapatinama su A.R.Turgot ir I.Kanto paskaitomis, kuriose jau galima rasti šį terminą, apibrėžiamą kaip atskirų politinių vienetų priklausomybę nuo jų fizinių-geografinių sąlygų. Friedrich Ratzel (1844-1904), kuris 1886-1904m. profesoriavo Leipcigo universitete, savo darbuose padėjo geopolitikos kaip savarankiško mokslo metodologinius pamatus, kurie išliko nepasikeitę ir XX amžiuje. Tačiau tik po Pirmojo pasaulinio karo prasidėjo spontaniškos politinės geografijos (geopolitikos) vystymasis Europoje ir Lietuvoje.
Politinės geografijos tyrimo objektai : lokaliniai ir globaliniai konfliktai; ekologinės temos; politinio identiteto, simbolinio reprezentavimo klausimai.
Žymiausiu lietuvių politinės geografijos ir geopolitikos mokslininku laikomas Kazys Pakštas, kuris šia tema išleido knygą „Baltijos Respublikų politinė geografija“ (1929m.), taip pat paskelbė nemažai straipsnių spaudoje.

POLITIKOS MOKSLO KILMĖ IR PAGRINDINIAI RAIDOS ETAPAI

Mokslininkai nesutaria dėl chronologinių politikos mokslo, kaip disciplinos rėmų. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad politikos mokslas yra vienas iš seniausių socialinių mokslų, pradėjęs formuotis senovės Graikijoje, kiti – kad tikrasis jo pradininkas yra Nicola Makiavelis. Yra mokslininkų, kurie pradžia laiko 1948m. Paryžiuje UNESCO iniciatyva įvykusį simpoziumą, kuriame buvo susisteminta politikos mokslo vidinė struktūra ir nustatytas objekto tarptautinis standartas.

Vis dėlto, sąlygiškai galima skirti du politikos mokslo formavimosi etapus :
1. politikos mokslo priešistorę ;
2. politikos mokslo, kaip atskiros socialinių mokslų srities, raidą.

Politikos pažinimas plėtojosi pirmiausia kitų mokslų prieglobstyje ir jų įtakoje. Nuo Antikos iki XIX a. paskutinių dešimtmečių ir XX a. pradžios politikos tyrinėjimai išliko filosofijos, istorijos, teisės ir politinės ekonomijos akiratyje. Dėl vyraujančio filosofinio socialinių ir politinių reiškinių aiškinimo, remiantis D.Eastono periodizacija, šis laikotarpis kartais vadinamas universalizmu. Nuo Platono iki Renesanso epochos politikos studijos bandė atsakyti į klausimą, kaip visuomenė turėtų būti sutvarkyta ir valdoma, kad atitiktų religijos, moralės ar dieviškosios tvarkos reikalavimus. Žinių apie politiką kaupimas, remiantis empirinių faktų apie tikrovę analize, prasidėjo dar Antikoje. Aristotelis teigė, kad medžiagos rinkimas apie atskirus miestus-valstybes leidžia atskleisti politikos esmę. Jo politikos ir politinio pažinimo samprata rėmėsi tyrimo strategija, kuri reikalavo pirminės medžiagos rinkimo ir įvairių požiūrių lyginimo, padedančių nustatyti tam tikro reiškinio savybes. Tokio tyrimo pavyzdžiu buvo šešianarė valstybių klasifikacijos schema, kuria remdamasis Aristotelis aiškino valdymo formų kaitos priežastis ir sąlygas. Tačiau realistinio politikos aiškinimo pradininku laikomas N.Machiavellis, politikos studijas atskyręs nuo normatyvinių vertinimų. Jis kritikavo spekuliatyvųjį politikos aiškinimą ir tvirtino, kad politika negali būti atskleista teologiniais ir moraliniais terminais. Todėl nėra idealios valstybės formos, o tik atitinkanti arba neatitinkanti tam tikrą istorinę situaciją santvarka, kaip kad nėra blogų arba gerų valdymo metodų, kurie gali būti atskleidžiami istoriniu lyginamuoju būdu.
Nuo Renesanso valdymo formų ir jų vertinimo kriterijų studijos išliko vyraujančia politinės minties tema iki XIX a. Buvo suformuluota Jeano Bodino doktrina, padėjusi pamatus legalistinei valstybės sampratai, T.Hobbeso absoliutinės valstybės materialinių prielaidų ir žmonių socialinės organizacijos poreikių analizė, J.Locke valdžios apribojimo ir padalijimo idėjos, išplėtotos C.Montesqicu valdžios padalijimo doktrinoje. Šių mąstytojų teiginiai atsispindėjo James Madsono ir Alexanderio Hamiltono veikloje.
XIX a. socialiniams mokslams suklestėti ir jų moksliniam statusui užtikrinti ypač svarbios buvo Herberto Spencerio, Augusto Comte ir Karlo Marxo pastangos sukurti visa apimančias mokslines visuomenines teorijas. K.Marxo dialektinio materializmo teorija dažnai yra laikoma vienintele vientisa ir visapusiška politikos teorija, o marksistine metodologija remiasi viena iš šiuolaikinių politinių tyrimo pakraipų – neomarksizmas. Marksizmo koncepcijos pagrindas yra idėja, jog istorija – tai nuolatinė turtingųjų ir neturtingųjų kova. Pagrindinis kovos variklis – turtas, nuosavybė, nelygybė. Istorija periodizuojama į pirmykštę santvarką-vergovinę santvarką-feodalizmą-kapitalizmą ir socializmą arba komunizmą (vadinamosios ekonominės formacijos). Pirmykštėje santvarkoje prijaukinus gyvulius, pradėjus užsiimti žemdirbyste ir atsiradus amatams (įrankių gamybai) atsiranda galimybė kaupti pagamintus produktus. Tuo pačiu galima skolinti atidirbant už paskolintus produktus. Atsiranda privati nuosavybė, gamybos priemonė ir svetima darbo jėga. Kadangi turtą reikia saugoti, atsiranda teisė ir politika. Įstatymas turto padėtį fiksuoja, politika – saugo. Ekonominės formacijos žlunga neatitinkant gamybos jėgoms ir gamybiniams santykiams. Socialistinė revoliucija kyla dėl eilinio neatitikimo, atsirandant monopolijoms ir liaudžiai skurstant. Pagal Marxą revoliucija turėjo kilti vienu metu keliose turtingiausiose Vakarų valstybėse. Marksizmas padarė didelę įtaką daugelio šalių istorijai. Šiuolaikinis komunizmas remiasi marksizmu, nors daugelis marksistų teigia, kad buvusios ir dabartinės komunistinės šalys klaidingai interpretavo marksizmo idėjas.
Politikos mokslo formavimuisi daugiausiai įtakos turėjo prancūzų filosofo ir matematiko Augusto Comte teiginiai, suformuluoti darbe Course of Positive Philosophy. Tęsdamas Humo, Bentamo idėjas, jis įvedė pozityvizmo terminą, žymintį mokslinio pažinimo raidos pakopą. Pažinimas, arba proto raida, pereina tris pakopas : teologinę ( fiktyviąją), metafizinę ( abstrakčiąją) ir pozityvistinę ( mokslinę). Pastarojoje fazėje socialinės tikrovės tyrimai privalo remtis fizikos, astronomijos, chemijos metodais. Norint pažinti ir moksliškai tyrinėti socialinius reiškinius, būtina juos stebėti, lyginti, susieti ir redukuoti iki riboto kiekio bendrųjų dėsningumų, kurie, plėtojantis pažinimui, turi sumažėti iki universalių apibendrinimų apie socialinę tikrovę. Politikos studijos, Comte nuomone, turi tapti „socialine fizika“, kurios uždavinys būtų tikslių ir nekintančių visuomenės pažangos dėsnių nustatymas, mokslinio projekto reorganizuoti visuomenę parengimas. Vėliau Comte „socialinės fizikos“ terminą pakeitė „sociologija“, kuri turėjo užbaigti teorinių mokslų hierarchiją ir tapti pagrindiniu mokslu apie visuomenę. Jis pripažino politikos mokslą, kurio uždavinys yra vienos socialinės asociacijos formos – valstybės – pažinimas. Nors Comte teorinė schema nebuvo tiesiogiai taikoma kitų mąstytojų, tačiau lėmė sisteminį įvairių socialinio gyvenimo aspektų tyrinėjimą.
Pozityvizmas labiausiai paveikė psichologiją, sociologiją, politikos studijas JAV. Vienas iš pagrindinių reikalavimų – socialinius mokslus prilyginti gamtos mokslams – inspiravo judėjimą už teorinio politikos mokslo sukūrimą. Be to, industrinė revoliucija ir su ja prasidėjusi urbanizacija skatino istorijos ir politinės ekonomijos studijas, rinkti statistinę medžiagą ir faktus apie socialinius pramonės revoliucijos padarinius. Bandymas vis plačiau taikyti socialinių reiškinių kiekybinį matavimą lėmė statistikos metodų ir duomenų rinkimo bei apdorojimo technikos plėtrą.
Socialinių mokslų diferenciaciją skatino ne tik K. Marxo, E. Durkheimo. M. Vėberio visuomenės raidos teorijos, atskleidusios moderniosios ir tradicinės visuomenės skirtumus, gilėjantį darbo pasidalijimą ir socialinės organizacijos diferenciaciją bei kompleksiškumą, bet ir specializuotų mokslinės veiklos sričių plėtra. XIX a. pabaigoje įsigalėjo požiūris, kad socialinis mokslas nėra vieningas, o sudarytas iš įvairių šakų. Konkretiems socialiniams skirtingų sričių tyrinėjimams reikėjo taikyti specializuotus metodus, konceptualizuoti atskiras socialinių santykių sritis, skirtingų tyrimų ir atitinkamų sričių specialistų. Todėl prasidėjo politikos mokslo institucionalizacija.

Disciplinos institucionalizacija

Politikos mokslo pradžią daugelis politologų sieja su Staatslehre mokyklos Vokietijoje 1870m. įkūrimu. Ji atliko ypač svarbią politikos mokslo, kaip savarankiškos disciplinos, įtvirtinimo funkciją. Legalistinė valstybės koncepcija suteikė politikos mokslui savitą identitetą, tokiu būdu atsiribodama nuo normatyvinio filosofinio ir istorinio aprašomojo politikos aiškinimo. Šie tyrinėjimai buvo ta politikos sritis, kuri sudarė politikos mokslo autonomizavimo vykstant bendrai socialinių mokslų diferenciacijai ir specializacijai prielaidas. Jos pagrindu formavosi disciplinos branduolys.
Apie politologų bendruomenės kūrimąsi bylojo 1903m. įkurta Amerikos politikos mokslų asociacija (APSA), organizuota JAV politikos problemoms tirti. APSA laikėsi požiūrio, kad politikos mokslas apie valstybę yra kartu ir mokslas apie valstybės valios įgyvendinimą. 1906m. publikuotas pirmasis žurnalo Political Science Quartely numeris.
1900-1920m. JAV vyravo progresivystinės tendencijos. Ankstyvojoje raidos stadijoje skiriamieji politikos mokslo bruožai, palyginti su kitais socialiniais mokslais, buvo stiprus ryšys su istorija ir politikos, kaip socialinės reformos, idėja. Buvo tikima, kad nauji pažinimo metodai gali būti sėkmingai taikomi visuomenei tobulinti. Čia sutiko du požiūriai : 1) politikos mokslas ir istorija yra integruoti vienas į kitą ir 2) politikos mokslas yra praktinis mokslas. Pirmasis skatino istorines politikos ir pilietinės istorijos studijas. Antruoju požiūriu, politikos mokslo paskirtis buvo dalyvauti socialinėje reformoje ir socialiniame valdyme, t.y. vykdyti politikos praktikos tyrimus ir „socialinės inžinerijos“ funkciją. Atitinkamai formavosi dvi politikos mokslo kryptys : tradicinė politinių institucijų tyrimo mokykla, pabrėžianti formalųjį teisinį aspektą bei mokymosi iš istorinės praeities idėją, ir dėl pozityvizmo įtakos besiplėtojanti mokslinių politikos tyrimų kryptis, kurios šalininkai siekė atsiriboti nuo politinės filosofijos ir istorijos bei nuo apmąstymų apie politiką pereiti prie mokslinio politinių problemų tyrinėjimo. Pradėjo ryškėti politinės teorijos pokyčiai tose srityse, kur nuo dedukcinių, normatyvinių ir idealistinių pozicijų buvo pereinama prie induktyvių ir realistinių metodų, susijusių su stebėjimu, klasifikacija, aprašymu ir apibendrinimu. Profesionaliam savarankiškam politikos mokslui susiformuoti reikšmingiausi buvo trys radikalūs savo pobūdžiu posūkiai – Čikagos mokyklos veikla 1920-1940m., bihevioralistinė revoliucija ir matematinių bei ekonominių modelių integravimas į politikos mokslą.
1920-1940m. Didžiausią poveikį politikos mokslo metodologijos raidai padarė Čikagos mokyklos atstovų Charleso Meriamo, Haroldo Gosnello, Haroldo Lasswello, George Catlino darbai. Sociologijos ir psichologijos laimėjimai, taikant naujus metodus, skatino pozityvistines politikos mokslo tendencijas. Nuo pirmojo XX a. dešimtmečio pradėti rinkiminio elgesio, viešosios nuomonės tyrimai, o vis didesnis tokių tyrinėjimų poreikis, išsiplėtus rinkimų teisei, skatino tobulinti duomenų rinkimo ir apdorojimo metodiką, sėkmingas jų taikymas – vis plačiau juos naudoti ir kitų politinių reiškinių studijoms.
Ch. Meriamas Čikagos universitete įkūrė Socialinių mokslų tyrimo komitetą vykdyti tyrimus Čikagoje, o vėliau inicijavo tokio pat komiteto įsteigimą, kurio veikla apėmė visą šalį. Jis pabrėžė, kad būtina politikos tyrimo metodų rekonstrukcija ir teorinis metodų pagrindimas, remdamasis savo susisteminta metodikų, taikomų politikos studijose, kaitos periodizacija :
1. apriorinė-dedukcinė stadija ( iki 1850m.) ;
2.istorinė aprašomoji ir lyginamoji stadija (1850-1900) ;
3. stebėjimų, aprašymų ir matematinių tyrimo metodų stadija ( nuo 1900m. iki 1923m.).
1925m. darbe New Aspects of Plitics Ch. Meriamas tvirtino, kad politikos studijos turi remtis ekonomine statistika, istorija, antropologija, geografija, psichologijos metodais, siekiant paversti jas moksline veikla. Jis skatino kurti visa apimantį politikos mokslą, kuris galėtų aprašyti ir paaiškinti politinę realybę, pasisakė už kiekybinių metodų taikymą. Savo prezidentinėje kalboje, skirtoje APSA, jis teigė, kad politikos mokslas pradeda tyrinėti politinį elgesį kaip pagrindinį savo objektą.

Vienas iš pirmųjų tradicinės srovės kritikų buvo Arthur Bentley, savo darbe „Valstybės procesas“ ėmęs aiškinti, kad politologai savo studijų objektu turėtų laikyti ne institucijas, o politinius žmonių veiksmus.Institucijos, anot jo, yra politinio proceso pasekmė, o ne priežastis.Jo teorinės pažiūros iš pradžių buvo nepopuliarios, nes tuo metu vyravo tradicinės srovės atstovai.Tačiau palaipsniui šios naujosios idėjos ėmė plisti, o viršūnę pasiekė po Antrojo pasaulinio karo.
1927 m. G. Catlinas savo knygoje Science and Methodology of Political Science nurodė būtinybę atskirti politikos tyrinėjimus nuo ekonominių. Pasak jo, „politinis“ žmogus skiriasi nuo „ekonominio“, nes „ekonominis“ žmogus – produkcijos gamintojas ir vartotojas, o „politinis“ žmogus – galios, įtakos, valdžios turėtojas ir nešėjas. Atitinkamai ekonomistai turi tirti objektyvias prekių gamybos, paskirstymo ir vartojimo sąlygas, politikos mokslo atstovai – valdžios ir įtakos, kaip žmonių santykių pagrindo, problemas.Jo nuomone, reikia tyrinėti ne tik institutus ir jų teisinius pamatus, bet ir valdžios siekimo motyvus, jos formas. Todėl būtina bendroji politikos teorija, atskleidžianti politinių reiškinių priežastis, nustatanti faktų ir reiškinių ryšius. Šiam uždaviniui spręsti vienintelis būdas yra ekonomikos, sociologijos ir ypač iš psichologijos perimti empirinių tyrimų metodologiją.

Šių dviejų tradicinės srovės kritikų mintys vadinamos antitradicine arba realistine srove.Ši srovė akcentuoja faktų svarbą politinėse studijose. Jei ir toliau kalbėti apie skirtumus tarp tradicinės ir realistinės srovės, būtina paminėti skirtingus metodologijos būdus, kuriais naudojosi šios srovės.Dauguma tradicinės srovės atstovų vartojo tradicinius mokslinius tyrinėjimų metodus: istorinių dokumentų nagrinėjimą, institucijų ir teisinių normų aprašymą bei palyginimą ir dedukcinės logikos pritaikymą.Tuo tarpu realistai vartojo empirinę metodologiją

Psichologijos laimėjimai didžiausią įtaką padarė H. Lasswello veiklai. Ankstyvuosiuose darbuose jis pagrindinį dėmesį skyrė politikos santykių subjektų tyrinėjimui. Remdamasis Z. Freudo teorija ir taikydamas psichoanalizės metodus, jis siekė nustatyti, kokie psichologiniai individo bruožai formuoja jo požiūrį į politiką ir kaip politika veikia asmens psichologiją, politinių asmenybių bruožus. Jis priėjo išvadą, kad elitinės grupės egzistuoja visose visuomenėse, tačiau demokratijoje svarbiausias ne elito buvimo faktas, o jo uždarumas arba atvirumas. Vėlesniuose darbuose Lasswellas susižavi viešosios nuomonės tyrinėjimais ir pradeda domėtis propagandos įtaka masių elgesiui. Jis suformulavo politinės semantikos teoriją, kurios pamatas yra „simbolinis mąstymas“ ir propagandos gebėjimas manipuliuoti masių elgesiu.

Prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią Amerikos politiniai mokslai buvo atsidūrę kryžkelėje tarp tradicinių ir naujųjų teorinių krypčių. Keitimosi procesas buvo labai lėtas ir mažai pastebimas, bet jau antrajame dešimtmetyje po karo ėmė dominuoti empirikai arba vadinamieji behavioristai. Vienas iš svarbiausių behaviorizmo tikslų yra politiniuose moksluose išugdyti griežtųjų mokslų savybes taip pat politinį procesą pritaikyti laboratoriniams eksperimentams.Ar šis tikslas kada nors gali būti pasiektas, abejoja net ir patys šios srovės atstovai. Griežtųjų mokslų paveikti behavioristai labiausiai domisi tuo, kas politiniame gyvenime gali būti pastebima: tai yra, kas daroma ir kas sakoma. Žmonės, jų veiksmai, santykiai, o ne institucijos ar etinės normos yra svarbiausi tyrinėjimų objektai. Pats behaviorizmo terminas „behavior“ ir reiškia žmonių elgesio bei veiksmo stebėjimo, analizės mokslą. Behavioristai siekia surasti ir išskirti tai, kas politikoje pastovu ir kas kinta, ir nustatyti ryšius tarp pastovių ir kintamų elementų. Pavyzdžiui, žmogaus noras dominuoti gali būti laikomas pastoviu elementu, o kaip jis tai bando padaryti – kintamuoju elementu. Jų manymu, būtent politikos veikėjų elgesys padeda nustatyti politinių reiškinių ar įvykių priežastis. Taigi behavioristai yra užsibrėžę sau tikslą gilinti ir plėsti politinių mokslų teorinius pagrindus, kad sukurtų visiškai integruotą ir visai disciplinai bendrą teoriją ir teorinę sistemą. Faktų rinkime ir analizėje jie plačiai naudoja elektroninio skaičiavimo mašinas bei matematinių ir statistinių mokslų metodus. Behaviorizmui paplitus į madą atėjo vadinamosios tarpdisciplininės programos kaip politinė sociologija, psichologinė politika ir panašiai. Tai atsitiko todėl, kad behavioristai stengėsi savo tyrinėjimus daryti bendrame socialinių mokslų teorijų ir žinių kontekste. Jie į socialinius mokslus žiūri ne į kaip atskiras, bet kaip į artimai susijusias ir viena kitą papildančias disciplinas. Savo kulminacinį tašką behavioristai pasiekė maždaug 1970 metais Amerikoje. Jie dominavo žymiausiuose žurnaluose ir net daktarato programose geriausiuose universitetuose.
Kaip ir kitos teorijos behaviorizmas ilgainiui iššaukė negatyvią reakciją ir kritiką. Šios srovės kritikai manė, kad kai kurie šios srovės bendraminčiai nuėjo į per didelius kraštutinumus. Pirmieji kritikai buvo kairieji radikalai, daugiausia nepriklausomi marksistai. Jie behaviorizmą atakavo kaip valdančiojo elito įrankį. Jie reikalavo, kad profesija atmestų behavioristų apgaulingą ir praktikoje neįgyvendinamą etinį ir ideologinį neutralumą. Politiniai mokslai, anot jų, turi tarnauti ne valdančiajai mažumai, bet visai žmonijai. Jų kritika buvo grynai ideologinė. Jie politinius mokslus norėjo paverti savo programos įgyvendinimo instrumentu .Jų tikslas – supolitinti discipliną. Radikalams pradėjus pulti valdančiuosius profesijos sluoksnius, ir kitiems atsirado drąsos išreikšti nepasitenkinimą behaviorizmo srove. Tradicionalistai ėmė kritikuoti tai, kad savo dėmesį behavioristai pernelyg sutelkė metodologiniams klausimas, kurie mažai ką bendro turėjo su politine realybe .Dar kiti kritikavo behavioristų nesugebėjimą sukurti bendros teorijos, kuri nustatytų pagrindinius disciplinos tikslus.
Kaip ir kitos teorijos behaviorizmas ilgainiui iššaukė negatyvią reakciją ir kritiką. Šios srovės kritikai manė, kad kai kurie šios srovės bendraminčiai nuėjo į per didelius kraštutinumus. Pirmieji kritikai buvo kairieji radikalai, daugiausia nepriklausomi marksistai. Jie behaviorizmą atakavo kaip valdančiojo elito įrankį. Jie reikalavo, kad profesija atmestų behavioristų apgaulingą ir praktikoje neįgyvendinamą etinį ir ideologinį neutralumą. Politiniai mokslai, anot jų, turi tarnauti ne valdančiajai mažumai, bet visai žmonijai. Jų kritika buvo grynai ideologinė. Jie politinius mokslus norėjo paverti savo programos įgyvendinimo instrumentu. Jų tikslas – supolitinti discipliną. Radikalams pradėjus pulti valdančiuosius profesijos sluoksnius, ir kitiems atsirado drąsos išreikšti nepasitenkinimą behaviorizmo srove. Tradicionalistai ėmė kritikuoti tai, kad savo dėmesį behavioristai pernelyg sutelkė metodologiniams klausimas, kurie mažai ką bendro turėjo su politine realybe .Dar kiti kritikavo behavioristų nesugebėjimą sukurti bendros teorijos, kuri nustatytų pagrindinius disciplinos tikslus.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad tradicinių teorinių krypčių atstovai susilaukdavo priekaištų, kad per siaurai žvelgia į politiką, tuo tarpu behavioristai – per daug išplėtė savo požiūrį ir neįmanoma nustatyti, kur politiniai mokslai pasibaigia ir prasideda sociologija, psichologija ar ekonomika.Pastarieji ėmė nagrinėti net tai, kas su politiniais mokslais neturi nieko bendro, pavyzdžiui: religines dogmas arba psichiatrinę terapiją.Taigi jei prieš behaviorizmo revoliuciją buvo nelengva nustatyti žmogaus veiksmų politinius aspektus, tai po revoliucijos šie klausimai tapo dar problematiškesni. Galiausiai nors ir buvo be galo daug kalbama apie bendros teorijos reikalingumą, konkrečiai šioje srityje mažai kas atlikta.Dar ir šiandien nesutariama , kas yra politika, politinis veiksmas ar politinė institucija.

Politikos mokslas Lietuvoje. Politikos mokslo raida Lietuvoje nebuvo lengva. Iki 1940 m. Lietuvoje politikos mokslas ir studijos į atskirą savarankišką akademinę discipliną išsiskirti nespėjo, o sovietinėje sistemoje politikos mokslo kaip atskiros savarankiškos disciplinos nebuvo ir negalėjo būti. Tad, kai, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. iškilo reikalas pradėti rengti profesionalius politikos proceso žinovus ir imtis nepriklausomų tyrinėjimų, aktualiausia problema tapo kadrai – profesionalių politologų Lietuvoje nebuvo. Orientuotis į politologų rengimą užsienyje – perdėm ilgas ir lėtas kelias. Tad natūrali išeitis – į politikos mokslų sferą pasuka kitų, artimų jai sričių profesionalai: teisininkai, sociologai, filosofai, istorikai, ekonomistai. Pirmasis diskusiją dėl politikos mokslo Lietuvoje svarbos pradėjo prof. Rolandas Pavilionis, kuris buvo Filosofijos katedros vedėjas. Diskusija ėmė plisti po visą Vilniaus universitetą, į ją įsitraukė ir studentai. Negana to ji išplito po visas šalies aukštojo mokslo institucijas.Bet didžiausią rezonansą diskusija įgijo po to kai „Komjaunimo tiesoje“ 1988 m. spalio 14 d. buvo išspausdintas prof. Rolando Pavilionio straipsnis „Socialiniai mokslai ir filosofija. Kaip mes bundame iš letargo?“. R.Pavilionis tvirtino, kad abi ideologinės disciplinos – mokslinis komunizmas ir SSRS istorija – privalo būti pakeistos politiniais mokslais. Tai turėtų būti teisės ir Lietuvos politinės istorijos bei paprastos istorijos mišinys. R.Pavilionis reikalavo tuoj pat pradėti socialinių mokslų reformą. Reformos iniciatoriai buvo vidutinio amžiaus filosofijos profesoriai R.Pavilionis, E.Nekrasas (iš Vilniaus universiteto), taip pat jau baigę studentai tyrinėtojai : L.Bielinis, G.Vitkus, A.Krupavičius. Kita iniciatorių grupė buvo Teisės fakulteto dėstytojai. Ši diskusija apėmė tris svarbiausias socialinių mokslų reformos perspektyvas: 1) Vystyti naujus politikos filosofijos, teisės ir Lietuvos politinės istorijos kursus.(R.Pavilionis) 2) Vystyti politikos mokslą kaip sudėtinę discipliną, į kurią įeina politinė istorija, valdžios įvadas, politinės minties istorija bei tarptautiniai santykiai.(G.Vitkus, A.Krupavičius) 3) Vietoj ideologinių disciplinų studentus mokyti socialinės teorijos, sociologijos ir politikos mokslo pagrindų.(L.Bielinis) Nei viena iš šių idėjų nebuvo galutinai realizuota.Bet užtat 1989 m. buvo sujungti SSRS istorijos ir Mokslinio komunizmo fakultetai ir pervadinti Socialinių mokslų fakultetu. Išimtis buvo tik Vilniaus universitetas, kuriame buvo įkurti du nauji – Politikos mokslų ir politinės istorijos fakultetai, kurie vėliau buvo sujungti į vieną. Buvo panaikintas ir reikalavimas išlaikyti SSRS istorijos ir mokslinio komunizmo egzaminą baigiant universitetą. Politikos mokslo kursai rėmėsi Vakariniais šio mokslo standartais. Tarp pasirenkamųjų studijų buvo tarptautiniai santykiai, Lietuvos valdžia, politika, demokratijos teorijos ir kt. Toks greitas politikos mokslo brendimas rėmėsi keliais faktoriais: 1) Idėjų kaita seminarų metu tarp Lietuvos ir Vakarų dėstytojų. 2) Tarptautinių organizacijų ir programų parama, bei kai kurių užsienio universitetų parama (Danijos, Švedijos, Norvegijos). 3) Lietuvos tyrinėtojų atvirumas naujoms idėjoms bei mokymo metodams. 1991 m. birželio mėnesį buvo įkurta Lietuvos Politikos Mokslų Asociacija tam, kad naujos idėjos sklistų plačiai, o ne apsiribotų fakultetais. A.Krupavičius (Kauno Technologijos universitetas) buvo išrinktas šios asociacijos prezidentu. Tai pirmoji politikos mokslų asociacija posovietinėje erdvėje. Pagrindinis jos tikslas buvo sustiprinti politikos mokslo tyrinėjimų vystimąsi bei skatinti dialogą tarp Lietuvos ir užsienio tyrinėtojų organizacijų. 1991 m. Švietimo ministerija priėmė sprendimą dėl politikos mokslo mokymo aukštosiose mokyklose. Buvo pradėti leisti politikos mokslo vadovėliai.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad nepaisant kai kurių sunkumų, politikos mokslai ir jų tyrimai šiandien yra daug labiau išvystyti ir specializuoti. Pagrindiniai tyrimų prioritetai yra šie:

• Demokratizacijos studijos ;

• Rinkimų procesas Lietuvoje ;

• Demokratinės politikos kultūros vystymas ;

• Politinė teorija ;

• Užsienio politika ;

• Lietuvos politikos istorija.

Politinis realizmas

Politinis realizmas yra politolologijos kryptis ir viena iš pagrindinių tarptautinių santykių paradigmų. Realizmas remiasi dviem pagrindinėmis prielaidomis. Pirma, valstybės suprantamos kaip monolitiniai blokai, o vidaus politika nedaro jokio poveikio užsienio politikai. Antra, “realistai” mano, kad valstybės yra nuolatinėje išgyvenimo kovoje tarpusavyje ir jų užsienio politika išskirtinai yra lemiama tos kovos. Tarptautinė sistema yra anarchiška ir negali sukurti ilgalaikių galios struktūrų. Pagrindinis valstybės tikslas yra jos pačios išgyvenimas, o tai geriausiai galima garantuoti valstybę darant galingesne nei kitos (potencialūs priešininkai). Dėl to valstybės siekia didinti savo galią, kurios pagrindiniai kintamieji yra valstybės teritorijos dydis (kai kurie autoriai nurodo ir apgyvendinimo būtinumą), ekonominė galia ir karinė jėga. Svarbus realizmo teiginys yra tai, kad galia tarptautiniame lygmenyje yra nulio sumos žaidimas, t.y. vienos valstybės galiai stiprėjant, kitos valstybės (kitų valstybių) galia mažėja. Dėl savo santykinio paprastumo politinis realizmas darė įtaką daugumai pokarinių Vakarų politikų. Žinomiausi realizmo atstovai tiek teorijoje, tiek praktikoje yra Henris Kisindžeris, Hansas Joachimas Morgenthau, Zbignevas Bžežinskis. Svarbus yra skirtumas tarp klasikinio realizmo ir neorealizmo. Esminis skirtumas yra valstybės galios siekimo pagrindime.
Realistinė paradigma tarptautinių santykių analizėje remiasi valstybių kaip vientisų darinių, neskaidomų į smulkesnes daleles, tarpusavio santykių analize. Realizmo paradigma valstybę mato kaip “juodą dėžę” ir analizuoja tik aplinkos daromą įtaką bei gaunamus rezultatus, nekreipdama dėmesio į tai, kaip, kokiu būdu konkretūs sprendimai buvo priimti valstybėje. Vidaus politikos reikšmė ignoruojama.
Realizmo paradigmos atstovai teigia, kad valstybė, kaip vienintelis tarptautinių santykių aktorius, visuomet veikia racionaliai, atsižvelgdama į objektyvias aplinkybes ir vadovaudamasi konkrečiais nacionaliniais interesais, kurie išreiškia vieningus valstybės tikslus.
Pagrindinis dėmesys čia skiriamas stimulo – reakcijos, o ne proceso analizei.
Atskirų individų ar jų grupių įtaka užsienio politikos formavimui pripažįstama tik su sąlyga, kad individai gali adekvačiai įvertinti situaciją ir priimti racionalius sprendimus. Visiems individams racionaliai išanalizavus situaciją vieningai priimamas geriausias sprendimas. Tai yra vadinamasis Racionalaus veikėjo modelis.
Realistinė tarptautinių santykių paradigma ne tik neskiria dėmesio suvokimo procesams tarptautiniuose santykiuose, bet ir atmeta tokių tyrimų reikalingumą. Realistinės paradigmos požiūriu, aiškinimasis, kaip atskiri individai ar jų grupės suvokia tarptautinių santykių procesus nieko neduoda bendram geresniam tarptautinių santykių suvokimui ir paaiškinimui. “Realistai” mano, kad valstybės yra nuolatinėje išgyvenimo kovoje tarpusavyje ir jų užsienio politika yra formuojama būtent šitos kovos. Tarptautinė sistema yra anarchinė ir negali sudaryti ilgalaikių antstatinių jėgos struktūrų.

POLITIKOS MOKSLO PROBLEMATIKOS APIBŪDINIMAS

Politikos mokslo problematika. Politikos mokslas – tai mokslas, tiriantis valdančiųjų ir valdomųjų santykius, jų naudojamas priemones bei tikslus tiems santykiams įvertinti. Bendriausiu aspektu politikos mokslas tyrinėja politikos esmę: visuomenės politinę sistemą, valstybės politikos rengimą, įgyvendinimą ir padarinius, politinio gyvenimo demokratinius procesus, vidaus ir užsienio politiką, tarptautines politines jėgas, jų doktrinas ir santykius. Kadangi politikos mokslas yra labai platus ir apimantis daugelį kitų socialinių mokslų, tokių kaip sociologija, ekonomika, psichologija, istorija ir kt., tai be abejonės yra ir problematiškas.
Visų pirma, kadangi politika yra daugelio žmonių, jų grupių ar valstybių sąveikos procesas, todėl neįmanoma nustatyti universalių politikos dėsnių. Beveik kiekvienas politinis įvykis yra unikalus, nes reiškiasi įvairiu istoriniu laiku ir skirtingomis sąlygomis. Visų antra, šiam mokslui reikia nuolat spręsti objektyvumo ir neutralumo klausimo problemą.Jei objektyvumą užtikrina nenuginčijami empiriniai įrodymai, tai subjektyvumą – tiktai asmeniniai tyrinėtojo vertinimai, atitinkamos nuostatos, simpatijos ar antipatijos. Politikos moksle sunku išvengti subjektyvumo, nes dauguma šio mokslo kategorijų konstruojamos, remiantis atitinkamomis prielaidomis apie žmogaus prigimtį, žmonių santykius. Problematiška ir tai, kad politikos mokslas būdamas vienas iš socialinių mokslų, analizuojančių ir aiškinančių visuomenės politinę raidą, privalo aprėpti įvairių socialinio gyvenimo aspektų sąveikas, ryšius ir jų priežastis, nes politika, analizuojant ją vien politinių veiksnių priemonėmis, nebus suprasta.Ji pasireiškia visose žmonių gyvenimo srityse, yra veikiama istorinių, socialinių, ekonominių sąlygų ir kultūrinio konteksto. Kalbant apie politikos mokslo problematiškumą, būtina prisiminti, kad politiniai tyrinėjimų objektai mokslininkams kur kas sunkiau prieinami negu sociologiniai ar psichologiniai. Egzekutyvai, parlamentai, biurokratija arba teismai sunkiai prieinami pilnos ir objektyvios informacijos rinkimui. Psichologai ar sociologai retai susiduria su didesniais sunkumais apklausinėdami privačius individus. Tuo tarpu politiniai mokslininkai neretai turi gyventi iš įvairiausio plauko valdininkų ir politikų malonės.Ta malonė dažniausiai labai ribota arba ji daug kainuoja. Dažniausiai kai kurių politinių institucijų nenoras išduoti informacijos pateisinamas valstybės saugumo interesų prasme. Čia ir glūdi viena iš pagrindinių politinių mokslininkų problemų.Ji, be abejo, reikšminga tiems disciplinos nariams, kurie bando imituoti griežtųjų mokslų metodologiją. Kaip ką tik minėjau, politikos mokslas neatitinka griežto mokslo principų, jis taiko mokslinius politinių reiškinių tyrimo ir analizės metodus, tobulina sąvokas ir konstruoja teorinius modelius. Nors politikos mokslai, tiriant politinius santykius, negali taikyti gamtos mokslo metodų (pvz., eksperimento), bet jiems reikia teorijos loginio vientisumo, tikslių ir aiškiai apibrėžtų pagrindinių sąvokų. Taigi politikos mokslui trūksta bendros teorijos, kuri nustatytų pagrindinius šios disciplinos tikslus.

Kodėl politikos mokslas taip dažnai remiasi sąlygiškais dalykais? Šis ir panašūs klausimai gvildenami amerikiečių mokslininkės D.Stone knygoje „Viešosios politikos paradoksai: sprendimų priėmimo menas politikoje“. Joje mėginama atskleisti politinės minties prigimtį ir raidą, suvokti politikos mokslo prasmę ir vertę. Autorė knygos pratarmėje rašo negalinti įsivaizduoti geresnės metaforos savo kūriniui kaip dailininko Josefo Alberso žodžius: „Tūris pereina į atvirą erdvę, o atvira erdvė pareina į tūrį. Masės, judančios iš pradžių į vieną pusę, staiga pasirodo judančios į priešingą pusę arba kita kryptimi. Panašiai judėjimas aukštyn arba priekin kartu yra judėjimas žemyn arba atgal, o vertikalios linijos funkcionuoja kaip horizontalios. Juodos linijos sukuria pilkus tonus, o jautriam žvilgsniui – net spalvas. Tad negalime apsiriboti vienu požiūrio tašku – laisvam regėjimui reikia daugiau“. Šia metafora ji atskleidžia, kokios politinės erdvės atsiveria politikams ir kaip lengvai galima kurti iliuzijas, dviprasmybes ir pan. D.Stone pabrėžia, kad „racionalistinė“ politika neparodo tikrosios politikos esmės. Jos žodžiais, tai, „ką bendruomenės renkasi priimdamos politinius sprendimus, yra prasmės, o ne materija. O mokslas negali išspręsti prasmės klausimų“. Taigi kaip apčiuopti tikrąsias nesutarimų ištakas ir imtis veiksmų, padedančių sutaikyti tuos nesutarimus? Kaip išaiškinti pamatinius vertybinius nesutarimus? Autorė mėgina rasti tokį politinės analizės būdą, kuris leistų suprasti politikos paradoksus. Kartu ji bando apibrėžti kategorijas, kuriomis remdamasis žmogus gebėtų prasmingai veikti pasaulyje. Vienas iš esminių politiko ar politiko analitiko tikslų – siekti, kad politinė argumentacija neapsiribotų vien mūsų pačių norais ir valia. O tai nėra paprasta. D.Stone, remdamasi pavyzdžiais, padaro išvadą, kad net toks dalykas kaip skaičiavimas yra politinis dalykas – dėl to itin dažnai yra griebiamasi įvairių manipuliacijų.

IŠVADOS

Nepaisant to, kad politikos mokslo priešistorė prasidėjo jau labai seniai ( V a.pr.Kr ), jis vis dar nėra galutinai susiformavęs. Taigi galima teigti, kad tai labai sudėtingas (apima daugelį gyvenimo sričių ir kitų socialinių mokslų), bei dinamiškas mokslas, o kitaip sakant mokslas – procesas(turi prisitaikyti vis prie naujų sąlygų) ir kaskart unikalus, nes kiekvienas politinis įvykis yra būtent toks.

NAUDOTI LITERATŪROS ŠALTINIAI :

1. J.Novagrockienė „Politikos mokslo pagrindai“. Vilnius, 2003m. ;

2. R.Rakucevičius „Politologija“ .Vilnius, 2003m. ;

3. „Politikos almanachas“ Nr.1/1989 m.

Leave a Comment