Politikos mokslas kaip socialinis mokslas

Įvadas

Socialinis mokslas – tai mokslas nagrinėjantis visuomenės santykius su valdžia ir žmogaus veikla. Viena iš didžiausių politikos mokslų problema yra ta, kad politiką nagrinėja daugelis humanitarinių mokslų. Visi kiti socialiniai mokslai politinę problematiką paliečia tiktai visų kitų problemų kontekste, todėl politologijos mokslas yra skirtas nagrinėti vien tik politikos problematiką.

Šio referato tikslas išnagrinėti politikos mokslą, kaip socialinį mokslą.

Uždaviniai:
1. išsiaiškinti politikos mokslo prigimtinę sąvoką
2. sąveika su kitais socialiniais mokslais
3. apžvelgti raidos etapus
4. apžvelgti formavimosi ypatybes
5. apžvelgti vidaus struktūrą

Politikos samprata

Galima skirti dvi politikos sampratos grupes. Pirmajai atstovauja tie politikos fiilosofai ir mokslininkai, kurie politiką sieja su valstybės arba vyriausybės veikla. Tradiciškai ši politikos samprata kildindama iš antikinių mąstytojų Platono ir Aristotelio, kuriam priskiriamas politikos, kaip meno ir mokslo valdyti valstybę, apibūdinimas.

Platonas politiką siejo su idealios valstybės kūriniu, kuris savaime suteikia prasmę netobulam pasauliui. Pasak Aristotelio politikos esmę sudaro lygių piliečių dalyvavimas, priimant kolektyvinius sprendimus viešojo gyvenimo turiniui ir krypčiai nustatyti. Jei lygių piliečių dalyvavimas valdomųjų ir valdančiųjų sąveikoje sudaro politinės veiklos pagrindą, tai piliečių siekimas tokio gyvenimo būdo, kuris attitiktų žmoniškąją tobulybę, yra jos tikslas. Kad pasiektų šį tikslą, piliečiai privalo remtis bendrąją vertybių sistema, būti vienijami vienodo teisingumo ir neteisingumo supratimo. Tik tomis sąlygomis jie sugebės išvengti konfliktinio valių susidūrimo ir pasiekti bendrų tikslų. Todėl politinis gyvenimas yra žmogaus la

aisvės pagrindas: politinėje bendruomenėje laisvi piliečiai nustato vertybes, kuriomis vadovaudamiesi jie norėtų gyventi, ir sukuria taisykles, įtvirtinančias šias vertybes.

Aristotelis, teikdamas, kad politika yra valstybės valdymo menas, pabrėžia, jog politika neišvengiamai apima ir praktinį žinojimą, kas visuomenei yra gėris ir kaip jį įgyvendinti. Politinis žinojimas atsako į klausimą, kaip žmonės turėtų gyventi, kokiomis taisyklėmis reikia vadovautis kolektyviniame gyvenime, kokia praktinė veikla ir institutai geriausiai tinka žmoniškajam tikslui pasiekti.

Aristotelis išskyrė du politinio pažinimo lygius:
1. kasdieninį išplaukiantį iš piliečių politinės praktikos
2. politikos stebėtojo, tyrinėjančio politikos pažinimą.

Pagal Aristotelį politika yra visų mokslų mokslas, o kiti mokslai turi jai tarnauti.

Ši tradicija plėtojama ir naujaisiais laikais, kai įsitvirtina santykinė politinio ir nepolitinio takoskyra, kuri yra brėžiama tarp viešųjų reikalų ir privataus gyvenimo. W. G Runcimanas politikos mokslo gimimą siieja su tuo politinės minties raidos momentu, kai imta aiškiai skirti socialinę ir politinę sritį priešpriešos „valstybė – pilietinė visuomenė“ forma, bet ir valstybinės pilietinės visuomenės samprata interpretuojama skirtingai.

Remiantis Tomo Hobbeso Johno Locke‘o visuomenės sutarties teorijomis, pilietinė arba politinė visuomenė buvo atskiriama nuo valstybės kaip laisvos privačios veiklos sritis.

Georgės W.F Hėgelis ir Karlas Marxas pilietinę visuomenę aiškino kaip moderniosios vakarų visuomenės socialinį, ekonominį ir kultūrinį etninį darinį, kuris savo prigimtimi skiriasi nuo valstybės.

Politikos mokslas kaip savarankiška ir moderni disciplina savo sp
pecifinius bruožus įgijo XIX a. pabaigoje ir XX a. Praktiniame lygmenyje nuo XIX a. politika dažnai vadinama „galimybės menu“, kur politiko užduotis – numatyti ką reikia daryti konkrečiu momentu ir konkrečioje vietoje, kad jo elgesį, įstatymus ar nurodymus palankiai priimtų visuomenė ir būtų pasiektas trokštamas rezultatas. Praktiškos politikos objektais yra valdžia ir autoritetas, valstybė, valdymo būdai. Septintajame XIX a. dešimtmetyje pradėjo formuotis aiškiai apibrėžtas savarankiškų politikos mokslo studijų laukas – valstybės, suprantamos kaip institucijų visumos ir turinčios juridinės bei politinės galios viršenybę, sisteminės studijos. Taip pat tuo metu įsitvirtino institucinė-legalistinė politikos samprata. Politika buvo tarsi „vyriausybės valdymo mašina“- įstatymų leidybos aparatu ir procesu, administravimu ir teisiniu reguliavimu, santykiškai atribotu nuo socialinio konteksto. Ji rėmėsi empirinėmis prielaidomis, atmesdama normatyvinius teiginius, būdingus filosofiniam aiškinimui. Didžioji dėmesio dali buvo skirta teisiniams valstybės pagrindams, konstitucinių aktų interpretacijai, teismų veiklai, istoriniam konstitucinių priemonių išplėtimui ir kaitai.

Santykių tarp valstybių tyrimuose vyravo diplomatijos istorijos aspektas, vėliau išaugęs į tarptautinius valstybių sistemos studijas. Vidau politika buvo nagrinėjama per mechanizmų, kuriais vyriausybės veikia piliečių gyvenimą, tyrinėjimą. Vėliau buvo plėtojamas lyginamosios politikos tyrimas. Buvo nagrinėjamo valstybės institutai ir jų funkcionavimas skirtingose valstybėse. Šių studijų pagrindu susiformavo pagrindinė politikos mokslo studijų kryptis – politologija.

Kita politikos sampratos grupė politiką aiškina, kaip valdžios galios arba konflikto aspektu. Vi
isi visuomeniniai santykiai susiję su galia, įtaka, kontrole, autoritetu. Politika yra socialinis procesas, kuriam būdinga kova ir bendradarbiavimas naudojant galią, pasibaigiantis spendimo priėmimu. Todėl politika yra universalus, visa apimantis reiškinys, esantis visur, kur susidaro valdžios santykiai ir konfliktai. Ji atsirado dėl nuolatinio materialinių ir dvasinių vertybių trūkumo visuomenėje, kuris lėmė poreikį nustatyti taisykles ir reguliuoti nuolat kylančius konfliktus dėl šių išteklių ir netolygaus jų paskirstymo.

Politika aiškinama valdžios santykių pagrindu, gali būti tyrinėjama ir valstybės mastu ir parlamento lygmeniu ir tarp įvairių grupių: gentyje, šeimoje ir t.t. Amerikos politologo Haroldo Lasswello plačiai žinomas politikos apibūdinimas: „kas, ką, kada ir kaip gauna“ išplėtė politikos ribas nuo vyriausybės institutų iki elito, siekiant nustatyti, kaip ir kur priimami visuomenei privalomi sprendimai.

Kitas žingsnis buvo Davido Eastono sisteminės analizės teorija, galutinai įtvirtinusi politikos, kaip proceso, sampratą: politika – tai autoritetinis vertybių paskirstymas visuomenėje. Jis atvirkščiai nei Lasswellas pabrėžia trūkstamų išteklių paskirstymą analizuojant visos politinės sistemos ir jos sąveikos su aplinka aspektais, akcentuodamas visuomenės poreikių, norų ir reikalavimų bei priimamų sprendimų ryšį. Galima teigti jog Estonas sukūrė universalų politikos tyrimo modelį, kuris taikomas tirti sprendimų priėmimo procesą įvairiose politinėse sistemose.

Tačiau Davido Eastono politinės sistemos koncepcija buvo nepakankama paaiškinti politinių reiškinių ir įvykių priežastis. Tai nulėmė bihevioralistų studijų plėtimąsi ir
r politikos mokslo objektas buvo papildytas politinio elgesio tyrimais.

Bihevioralistai teigia, kad tikroji politikos esmė atskleidžiama per politikos veikėjų elgesio studijas. Jų manymų būtent politikos veikėjų elgesys padeda nustatyti vienų ar kitų politinių reiškinių ir įvykių priežastis. Bihevioralistai išplėtojo rinkiminio elgesio, politinio dalyvavimo, politinės kultūros tyrinėjimus.

Yra dar viena politikos samprata, kuri nesiekia nustatyti tyrimo ribų, bet remiasi kompromisu ir susitarimu. Šiam požiūriui atstovauja JAV politologas Bernardas Crickas, kuris politiką apibūdina, kaip veiklą, kuria sutaikinami skirtingi interesai, suteikiant tiek valdžios kiek reikia užtikrinti visuomenės gerovę ir jos gyvybingumą. Šiuo požiūriu politika aiškinama kaip funkcionali derybomis grindžiama veikla, kuria siekiama palaikyti tvarką, vidinio ir išorinio pasaulio stabilumą, reguliuojant konfliktus. Pažymėtina, kad toks politikos aiškinimas yra siejamas su pliuralistinės demokratinės visuomenės funkcionavimu, politikos, kaip civilizuotos konfliktų sprendimo priemonės, supratimu.

Politikos moksle nerasime nė vienodo politikos sąvokos apibrėžimo. Tačiau tai nereiškia, kad politika tik intuityviai suvokiamas terminas. Priešingai, tai rodo, kad politikos moksle egzistuoja svarbūs epistemologiniai ir metodologiniai skirtumai, kurie atspindi alternatyvių koncepcijų apie politikos pasaulį konkurenciją, o kartu ir svarbią kiekvienam mokslui būklę – atvirumą naujiems pažinimo metodams ir senųjų koncepcijų tobulinimui.

Apibendrinant galime teigti, kad politika paprastai apima dvi konceptualizacijos visumas: valdančiųjų ir valdomųjų, valdžios ir paklusnumo, lyderių ir siekėjų, valstybės ir visuomenės santykius. Taigi politikos mokslas tiria valdančiųjų bei valdomųjų santykius ir priemones, bei tikslus, kuriuos jie naudoja tiems santykiams įtvirtinti. Tuo jis skiriasi nuo ekonomikos, nagrinėjančios materialinių priemonių ir paslaugų gamybos, pasiskirstymo ir vartojimo santykius, sociologijos – socialinius santykis arba teisės, tyrinėjančios teisės sistemas ie norminių aktų kūrimo, įdiegimo ir jų taikymo bei kontrolės procesus.

Politikos mokslo struktūra

Plečiantis politikos mokslo tyrimo sritims, įsitvirtino dabartinė politikos mokslo struktūra. Politikos mokslo šakos apibrėžiamos pagal tyrimo sritis, o ne pagal vyraujančios teorijas arba taikomus specifinius metodus.

Bet dar iki šiol nėra visiškai sutariama dėl politikos mokslo struktūros. Jamesas N. Danigeris skiria keturias sritis: lyginamąją politiką, tarptautinius santykius, politikos teoriją ir ribines politikos mokslo disciplinas. Tai yra antropologija, politikos sociologija, politinė ekonomija, politinė psichologija ir biopolitika.

Politikos teorija yra seniausia politikos mokslo sritis, kurios ištakos siekia pirmuosius apmąstymus apie valdymo ir politikos prigimtį, jų tikslus ir priemones tiems tikslams pasiekti. Dažnai politikos teorija sutapatinama su politine filosofija arba priešingai, laikoma santykiškai autonomine sritimi. Politikos teorijos branduoliu laikoma valstybės teorijos, jungiančios penkias valstybės aiškinimo mokyklas: pliuralistinę, marksistinę, racionalaus pasirinkimo arba naujosios dešinės, elito teorijos ir neopliuralizmo. Politinės filosofijos sričiai paliekami teisingumo, laisvės, lygybės ir kitų vertybinio pobūdžio politinių santykių apmąstymai.

XX a. antroje pusėje politikos teorijai metodologijos klausimai tapo kertiniais. Todėl tuo metu buvo bandoma atskirti „tradicinę“, t.y. normatyvinę teoriją nuo ‚mokslinės“ teorijos ir susitarta dėl politikos teorijos diferenciacijos: istorinę (politinių idėjų istoriją), normatyvinę (politinę filosofiją) ir empirinę. Dėl loginio pozityvizmo takos įsitvirtino teorijos skirstymas į tris formas: empirinę, formaliąją ir normatyvinę.

Empirinė teorija kuriama remiantis patyrimu, stebimai faktais. Ji ne tk aprašo konkrečius politinius reiškinius, bet siekia konstruoti platesnes aiškinamąsias teorijas, kurios apimtų daugelį reiškinių.

Formalioji teorija yra santykinis pavadinimas, vartojamas apibūdinant du modelius: viešojo pasirinkimo teoriją, perimtą iš ekonomikos ir lošimų teorijos, išplėtusią iš matematinės kombinatorijos teorijos. Abu šie modeliai remiasi prielaida, kad politikos veikėjas yra racionalus individas, kuris siekia sau didžiosios naudos mažiausiomis sąnaudomis. Viešojo pasirinkimo teorija dar vadinama racionalaus pasirinkimo teorija, politikos moksle plačiausiai taikoma bendrųjų sprendimų priėmimo, partijų konkurencijos atstovaujamoje demokratijoje, rinkimo elgesio tyrimuose ir viešojo administravimo studijose. Losimų teorijos modeliai labiausiai prigijo tarptautinės politikos analizėje, taip pat taikomi balsavimo vertinimui.

Normatyvinė teorija aiškina politinius reiškinius, remdamasi etiniais argumentais, siūlo priemones, kuriomis galima įtvirtinti trokštamą geriausią politinę santvarką arba vertina atitinkamus politinius reiškinius bei visuomenės sąrangą apibrėžtų vertybių kontekste.

Politiniai institutai tai konstitucijų, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institutų, teismų, biurokratijos, politinių partijų ir rinkimų sistemos studijos.

Šiuolaikiniai politologai tiria politinių institutų, jų dalių, rinkimų sistemos, organizacijų genezę, raidą ir politinius jų veiklos padarinius.

Lyginamoji politika institucionalizmo ir normatyvinės politinės teorijos kritikai tvirtina, kad vienintelis mokslinis politinių reiškinių tyrimo būdas yra lyginamoji politika. Jų nuomone, politikos mokslas turi būti siejamas su universalių dėsnių ar „vidurinio lygio teorijų“ paieškomis, t.y su apibendrinimais, kurie gali padėti užtikrinti patikrinimą politinių reiškinių aiškinimą.

Aiškinant siauriau, lyginamoji politika lygina konstitucijas, vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, teismų veiklą keliose šalyse, siekia atskleisti, ar skiriasi ir kuo skiriasi politinės problemos ir jų sprendimas. Lyginamoji politika tiria ir visai siauras sritis, pvz:. biurokratijos rekrutavimą.

Tarptautiniai santykiai nagrinėja politinius valstybių ir nevalstybinių tarptautinių subjektų santykius ir pasaulinės politikos sistemos dinamiką. Jų tyrimo sritis apima tarptautines organizacijas, tarptautinę ekonominę politiką, karo studijas užsienio politikos analizę, tarptautinių santykių teorijas, regionines studijas.

Viešasis administravimas ir viešoji politika tiria institucines sąrangas, užtikrinančias valstybės tarnybos darbą, ir istoriškai siejama su atsakingos ir profesionalios administracijos rengimu. Ši politikos mokslo šaka analizuoja viešosios politikos formavimą, sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo procesą, norminius ir empirinius argumentus viešajai politikai pagrįsti.

Nei viešasis administravimas, nei viešoji politika neturi vieno išskirtinio tyrimo metodo. Čia remiamasi pliuralizmu, biheviorizmu, racionalaus pasirinkimo teorija, marksizmu, feminizmu.

Politikos sociologija kaip autonomiška disciplina išsiskiria XX a. penktajame dešimtmetyje. Tai ribinė disciplina, balansuojanti tarp sociologijos ir politikos mokslo. Politikos socialogija, kitaip nei politikos mokslas tiria socialines politinių institutų funkcionavimo sąlygas. Šiuolaikinė politikos sociologija pagrindinį dėmesį skiria valstybės ir demokratijos procesų sociologinei analizei.

Mokslo tyrinėjančio politiką, apibūdinimas yra sudėtingas: politikos mokslas yra „akademinė disciplina, siekianti sistemiškai aprašyti, analizuoti ir paaiškinti valstybės ir kitų politinių institutų funkcionavimą. Taip pat tokią socialinę veiklą ir sąveikas, kurios legitimų autoritetingų šaltinių dėka padeda apibrėžti privalomus pasiskirstymus arba sprendimus; be to skirtingą požiūrį į žmogaus prigimtį bei nurodančias teorijas, kurios skatina diskusijas apie šiuos institutus, sprendimus ir paskirstymus.

Politikos mokslinis aiškinimas

Politikos mokslas atsirado kaip žmonių poreikio geriau pažinti socialinį gyvenimą, remiantis moksliniais tyrimo metodais, padarinys. Politikos mokslas yra disciplina, kitaip nei ekonomika, teisė, istorija, socialogija nagrinėjanti politikos pasaulį. Kaip atskira pažinimo sritis, jis tiria politinius faktus ir reiškinius. Politiniai faktai ir reiškiniai yra socialiniai savo prigimtimi, nes atsiranda ir reiškiasi tik visuomenėje. Politikos mokslas yra vienas iš socialinių mokslų, skirtingai nuo gamtos ir tiksliųjų mokslų, kuris nagrinėja visuomeninius politinius santykius ir siekia pateikti mokslinį aiškinimą.

Mokslas yra kiekviena organizuota pažinimo sistema, besiremianti empiriniais faktais, kurie tiriami įvairiais tuo metu žinomais metodais, siekiant apibendrinančio tikrovės paaiškinimo. Pagrindinis mokslo tikslas – kurti teorijas, kurios užtikrintų jo paskirtį: paaiškinti, suprasti, numatyti ir kontroliuoti tikrovę.

Politikos mokslas siekia formuoti tokią politinės tikrovės pažinomo sistemą, remdamasis apibrėžtų kategorijų visuma, metodais ir įvairiais teoriniais požiūriais. Tačiau palyginti su tiksliaisiais mokslais, politikos mokslas, kaip ir kiti socialiniai mokslai, vertinamas skeptiškai, nes nevisiškai atitinka „moksliškumo“ kriterijus.

Politikos mokslo paradoksas pasireiškia tuo, kad jis būdamas vienas iš socialinių mokslų, analizuojančių ir aiškinančių visuomenės raidą ir funkcionavimą, privalo aprėpti įvairių socialinio gyvenimo aspektų sąveikas, ryšius ir jų priežastis, nes politika, analizuojant ją vien politinių veiksnių priemonėmis, nebus suprasta. Ji pasireiškia visose žmogaus gyvenimo srityse, yra veikiama istorinių, socialinių, ekonominių sąlygų ir kultūrinio konteksto.

Dėl politikos reiškinių sudėtingumo ją reikia aiškinti pasitelkus terminus valstybė, vyriausybė, valdžia, įtaka ir pan. Šios kategorijos taip pat įvairiai apibrėžiamos ir tiriamos kitų socialinių mokslų. Todėl politikos mokslas remiasi kitų socialinių mokslų teorijomis ir metodais, siekdamas atskalsti, kaip formuojasi ir reiškiasi valdžios santykiai. Naudojamasi ekonomikos, sociologijos teorijomis ir kitomis teorijomis.

Politikos mokslui reikia nuolat spręsti objektyvumo ir neutralumo problemą. Objektyvumą užtikrina empiriniai įrodymai, subjektyvumą – asmeniniai tyrinėtojo vertinimai, nusistatymai, simpatijos. Politikos moksle dažnai sunku išvengti subjektyvumo, nes dauguma jo kategorijų konstruojamos, remiantis prielaidomis apie žmogaus prigimtį, žmonių santykius.

Nors politikos mokslas neatitinka griežto mokslo principų, jis taiko mokslinius politinių reiškinių tyrimo ir analizės metodus, tobulina sąvokas ir konstruoja teorinius modelius.

Politikos mokslo formavimosi ypatybės

Politikos mokslo istorinė raida, kaip ir politikos mokslo statusas arba jo objektas, taip pat vertinama nevienodai. Pirmiausia nesutariama dėl chronologinių disciplinos rėmų. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad politikos mokslas yra vienas iš seniausių socialinių mokslų, prasidėjęs formuotis senovės Graikijoje, kiti – kad tikrasis jo pradininkas yra Niccola MachIavelis. Kartais jo pradžia skaičiuojama tik nuo 1948 m. Paryžiuje UNESCO iniciatyva įvykusio simpoziumo, kuriame buvo susisteminta politikos mokslo vidinė struktūra ir nustatytas objekto tarptautinis standartas. Tiksliųjų mokslų metodų taikymo socialinei tikrovei tirti šalininkų nuomone, politikos mokslas tapo tikrai akademine disciplina tik penktajame XX šimtmečio dešimtmetyje.

Yra išskiriami du politikos mokslo formavimosi etapai:
1. politikos mokslo priešistorė
2. politikos mokslo, kaip atskiros socialinių mokslų srities raidą

Kai kalbame apie politikos mokslo ištakas, turime galvoje ne tik politinių idėjų istoriją, bet ir daugelio įvairių epochų mąstytojų teiginius ir apmąstymus, kurie formavo socialinių reiškinių supratimo ir mokslinės jų analizės prielaidas ir yra šiuolaikinio politinių institucijų, reiškinių ir procesų aiškinimo bei supratimo šaltinis, bet kai bandome apibrėžti politikos mokslo pradžią moderniąją prasme, būtina kalbėti apie autonomiškos ir nepriklausomos mokslo srities, turinčios savitą objektą ir susistemintą teorinę struktūrą, formavimąsi.

Politikos mokslo istorija neatskiriama nuo bendro socialinių mokslų raidos konteksto, apimančio ir intelektines, ir institucines jo kūrimosi prielaidas, ir socialinių mokslų sričių diferencijuos bei specializacijos ypatybes. Politikos pažinimas plėtojosi pirmiausia kitų mokslų prieglobstyje ir jų įtakoje. Nuo antikos iki XIX a. paskutiniųjų dešimtmečių ir XXa. Pradžios politikos tyrinėjimai išliko filosofijos, istorijos, teisės ir politinės ekonomikos akiratyje. Dėl vyraujančio filosofinio socialinių ir politinių reiškinių aiškinimo, remiantis D. Eastono periodizacija, šis laikotarpis vadinamas universalizmu. Nuo Platono iki Renesanso epochos politikos studijos, išskyrus kai kurios fragmentus, buvo spekuliatyvaus etinio požiūrio. Jos bandė atsakyti į klausimą, kaip visuomenė turėtų būti sutvarkyta ir valdoma, kad atitiktų religijos, moralės ar dieviškosios tvarkos reikalavimus. Po reformacijos toks požiūris buvo modifikuotas pasaulietiniams uždaviniams spręsti: užtikrinti visuomeninę tvarką, o ne vien tobulą harmoniją.

Žinių apie politiką kaupimas, remiantis empirinių faktų apie tikrovę analize, prasidėjo dar antikoje. Aristotelis teigė, kad medžiagos rinkimas apie atskirus miestus – valstybes leidžia atskleisti politikos esmę.

Tačiau realistinio politikos aiškinimo pradininku laikomas N. Mavhiavelis, politikos studijas atskyręs nuo normatyvinių vertinimų. Jis kritikavo spekuliatyvųjį politikos aiškinimą ir tvirtino, kad politika negali būti atskleista teologiniais ir moralinės terminais. Todėl ir nėra idealios valstybės formos.

XIX a. socialiniams mokslams suklestėti ir jų moksliniam statusui užtikrinti ypač svarbios buvo Herberto Spencerio, Auguste‘o Comte‘o Karlo Marxo pastangos sukurti visa apimančias mokslines visuomenės teorijas. K. Marxo dialektinio materializmo teorija dažnai yra laikoma vienintele vientisa ir visapusiška politikos teorija, o marksistine metodologija remiasi viena iš šiuolaikinių politinių tyrimo pakraipų – neomarksizmas.

Politikos mokslo formavimuisi daugiausia įtakos turėjo prancūzų filosofo ir matematiko Auguste‘o Comte‘o teiginiai. Tęsdamas Humo, Bentamo idėjas, jis įvedė pozityvizmo terminą, žymintį pažinimo raidos pakopą. Jis pripažino politikos mokslą, kurio uždavinys yra vienos socialinės asociacijos formos- valstybės- pažinimas. Tai lėmė sisteminį įvairių socialinio gyvenimo aspektų tyrinėjimą.

Socialinių mokslų diferenciaciją ir specializaciją greitino specializuotų mokslinės sričių plėtra. XIX a. pabaigoje įsigalėjo požiūris, kad socialinis mokslas nėra vieningas, o sudarytas iš įvairių šakų. Konkretiems socialiniams skirtingų sričių tyrinėjimas reikėjo taikyti specializuotus metodus, konceptualizuoti atskiras socialinių santykių sritis, skirtingų tyrimų ir atitinkamų sričių specialistų. Todėl prasidėjo politikos mokslo institucionalizacija.

Politikos mokslo raidos etapai

Pirmasis etapas siejamas su disciplinos institucionalizacija. Politikos mokslo pradžią daugelis politologų sieja su Staatslehre mokyklos Vokietijoje 1870 m. įkūrimu. Tai buvo teisės tradicijomis besiremiančios valstybės konstitucinių pagrindu, sąrangos, formalių institutų funkcionavimo studijos. Jos atliko ypač svarbią politikos mokslo, kaip savarankiškos disciplinos, įtvirtinimo funkciją. Legalistinė valstybės koncepcija suteikė politikos mokslui savitą identitetą, tokiu būdu atsiribodama nuo normatyvinio filosofinio ir istorinio aprašomojo politikos aiškinimo. Šie tyrinėjimai buvo ta politikos sritis, kuri sudarė politikos mokslo autonomizavimo vykstant bendrai socialinių mokslų diferenciacijai ir specializacijai prielaidas. Jos pagrindu formavosi disciplinos branduolys.

XIX a. paskutiniais dešimtmečiais Europos ir JAV universitetuose įvedami politikos teorijos, valstybės ir kiti mokymo kursai, pasirodė pirmosios publikacijos, kurių autoriai vartojo politikos mokslo teminą.

Apie politologų bendruomenės kūrimąsi bylojo 1903 m. įkurta Amerikos politikos mokslų asociacija, organizuota JAV politikos praktinėmis problemomis tirti. Ji laikėsi požiūrio, kad politikos mokslas apie valstybę yra kartu ir mokslas apie valstybės valios įgyvendinimą.

Ankstyvoje raidos stadijoje skiriamieji politikos mokslo bruožai, palyginti su kitais socialiniais mokslais, buvo stiprus ryšys su istorija ir politikos, kaip socialinės reformos idėja. Buvo manoma, kad naujo pažinimo metodai gali būti sėkmingai taikomi visuomenei tobulinti. Čia išryškėjo du požiūriai:
1. politikos mokslas ir istorija yra integruoti vienas į kitą
2. politikos mokslas yra praktinis mokslas

Pirmasis skatino istorines politikos ir pilietinės istorijos studijas. Antruoju požiūriu, politikos mokslo paskirtis dalyvauti socialinėje reformoje ir socialiniame valdyme t.y. vykdyti politikos praktikos tyrimus ir „socialinės inžinerijos“ funkciją.

Profesionaliam savarankiškam politikos mokslui susiformuoti reikšmingiausi buvo trys radikalūs savo požiūriu posūkiai – Čikagos mokyklos 1920-1940 m. bihevioralistų revoliucija ir matematinių bei ekonominių modelių integravimas į politikos mokslą.

H. Lasswello suformulavo politinės semantikos teoriją, kurios pamatas yra „simbolinis mąstymas ir propagandos gebėjimas manipuliuoti masių elgesį.

F. Lazarsfeldo didžiausias nuopelnas – sociologinio žodyno sukūrimas ir norminimas, sociologinių metodų taikymo principų formulavimas.

Iki antrojo pasaulinio karo atsirado naujos mokslinio politikos tyrinėjimo sritis. Universitetų programos paprastai apėmė politinės teorijos nacionalinių vyriausybių, lyginamosios skirtingų ir tarptautinės politikos kursus. Šiuo laikotarpiu plėtojosi dvi srovės: tradicinė ir antitradicinė., kurios skyrėsi objekto ir teorijos bei metodikos supratimo požiūriu. Tradicinė taikė institucinius, teisinius aprašomuosius valstybės tyrimo metodus. Antitadicinė tyrimo objektu laikė valdžios santykius, orientavosi į empirinę teoriją ir kiekybinius metodus. Ši kryptis formavo bihevioralistinio judėjimo prielaidas.

Antras etapas siejamas su bihevioralistine revoliucija. Sparti empirinės sociologijos rida ir politikos mokslininkų nepasitenkinimas susiduria politikos mokslo būkle sukėlė radikalų judėjimą, kuris sutartinai vadinamas bihevioralistine revoliucija.

Bihevioralizmas gali būti apibūdintas kaip politikos tyrimų metodologija, apimanti visumą specifinių politikos tyrimo metodų, ir atskiria sritis, tirianti individų elgesį. Kitai tariant bihevioralizmas plėtojosi mokslinių metodų ir elgesio tyrimų sintezės pamatu.

Bihevioralistinis judėjimas atmetė „amžinas tiesas“, priimamas dėl kurio nors autoriteto, atsiribojo nuo praktinių uždavinių spendimo bei etinių normų nustatymo ir orientavosi į abstrakčią teoriją.

Judėjimo šalininkų tvirtinimu, politikos studijos turi tapti mokslu, galinčiu paaiškinti ir numatyti nuolat pasikartojančius politinio elgesio dėsningumus, nustatyti kintamųjų ryšius, nes tik tokiu būdu bus užtikrinta sisteminė politinio pažinimo plėtra. Bihevioralistai griežtai pasisakė prieš normatyvinį aiškinimą. Vertybės jų nuomone nėra, mokslo sritis, o patys mokslininkai atlikdami tyrimus negali vadovautis savo vertybėmis nuostatomis arba asmeninėmis pažiūromis.

Bihevioralistinė metodologija labiausiai plėtojosi tose srityse, kus sėkmingai buvo galima taikyti kiekybinius metodus. Ši orientacija paveikė ir kitas sritis: viešąją administravimą, lyginamąją politiką, politinę raidą, tarptautinius santykius. Ji gerokai išplėtė politikos studijos ribas. Dėl jos įtakos susiformavo atskiros, nors ir ne autonomiškos, tyrimo sritys: rinkimo elgesio, viešosios nuomonės, politinės socializacijos, viešosios politikos, politinės kultūros.

Labiausiai bihevioralistai buvo kritikuojami dėl per didelio žavėjimosi tyrimų forma, jų metodiniais techniniais ypatumais, tačiau galėjo atskleisti ir paaiškinti tik kai kuriuos tiriamų reiškinių aspektus. Todėl jų tyrimų rezultatai buvo daliniai, teoriniai apibendrinimai- makrolygio.

Bihevioralistiniai tyrimai daugiausia rėmėsi psichologijos ir socialogijos metodais ir išplėtojo politikos konteksto- socialinių sąlygų ir jų poveikio politiniam elgesiui tyrimus. Kitokio pobūdžio politikos analizės metodologija buvo pasiskolinta iš ekonomikos: mainų, kaštų-naudos medeliai.

Todėl pobihevioralistinė era yra dėsningas politikos mokslo raidos etapas, kurio pagrindinis bruožas yra tradicijų ir bihevioralistinių, ekonominių metodų sutaikymo ir derinimo pastangos.

Išvados

Šiame referate apžvelgiau politikos mokslą, jo sampratą, ypatybes, bei struktūrą. Bet visgi dar iki šiol tarp politologų vyksta diskusijos dėl politikos mokslo apibūdinimo, aiškinimo, istorinio bei metodologinio kitimo ir jo moksliškumo, taip pat kur prasideda ir baigiasi politikos mokslo ribos.

Taigi išvadose galiu teigti, kad politikos mokslas nėra atskiras mokslas, nes politikos objektą tarsi išsidalija kiti socialiniai ir kumanitariniai mokslai ir politolagijos vieta tarp kitų mokslų pasidaro nebeaiški, nors dabartininis politikos mokslas apima visus politikos aiškinimo aspektus.

Literatūros sąrašas

1. Gediminas Vitkus: „Politologija“ Vilnius 1998 m.
2. Jūratė Novagrockienė: „Politikos mokslo pagrindai“
3. Politikos įvado paskaitos užrašai
4. http://lt.wikipedia.org/wiki/Aristotelis
5. http://lt.wikipedia.org/wiki/Politologija

.

Leave a Comment