Rusijos vykdomoji valdžia

RUSIJOS VYKDOMOJI VALDŽIA

TURINYS

ĮVADAS 2
1. RUSIJOS VALDYMO ISTORIJA 3
2. VYKDOMOJI VALDŽIA RUSIJOJE 5
2.1. Prezidentas 5
2.2. Rusijos konstitucijoje reglamentuojamos Prezidento teisės ir pareigos 6
3. PREZIDENTINĖ VYKDOMOSIOS VALDŽIOS TARNYBA 9
3.1 Rusijos Federacijos Vyriausybė 9
3.2 Rusijos Federacijos Saugumo Taryba 12
3.3 Rusijos Federacijos Valstybinė Taryba 13
3.4 Rusijos Federacijos Prezidentinė komisija 14
4. RUSIJOS POLITINĖ PADĖTIS „Lietuvos ryto“ ir „Atgimimo“ DIENRAŠČIUOSE 15
IŠVADOS 19
LITERATŪRA 20ĮVADAS
Vykdomoji valdžia – tai valstybės valdžios institucijų pagrindas, kuris atlieka įstatymų vykdymo funkciją, vadovauja ginkluotosioms pajėgoms, šalies santykiams su užsienio valstybėmis ir pan.
Kartais vykdomąją valdžią galima suprasti kaip valdžios žmogų – carą, partijos generalinį sekretorių ar Prezidentą. Tačiau taip pat teisinga manyti, kad tai vykdomoji valdžia – tai tam tiikro administracinio organo atsakingumas už valstybės politikos gyvenimą. Ji nustato kiekvienos institucijos pavaldinių įgaliojimų ribas, kad taip būtų užtikrinta laisva pilietinės visuomenės raida, užkirstas kelias galimiems piktnaudžiavimams valdžia bei galimybę sukoncentruoti valdžią vieno asmens ar vienos institucijos rankose.
Šio darbo tikslas yra apžvelgti Rusijos vykdomosios valdžios mechanizmą, atskleisti jo sandarą bei esmę.
Darbo metodai:
ü analizuojama teorinė medžiaga
ü apžvelgiama publicistinė literatūra bei internetiniai straipsniai
Ruošiant šį darbą buvo iškelti tokie pagrindiniai uždaviniai, kuriais remiantis stengsimės paaiškinti Rusijos vykdomosios valdžios aparatą:
1. Apžvelgti svarbiausius Rusijos valdymo etapus nuo XX a..;
2. Apžvelgti dabartinę Rusijos vykdomąją valdžią;
3. Paanalizuoti Rusijos vykdomosios valdžios institucijas, jų veiklą ir tarpusavio santykį
4. Aptarti „Lietuvos ryto“ ir „Atgimimo“ dienraščių bei internetinius straipsnius apie Rusijos vykdomąją valdžią.1. RUSIJOS VALDYMO ISTORIJA
1917 m. rinkimuose į Maskvos Ir Petrogrado tarybas daugumas gavo bolševikai. Jie sudarė savo vy

yriausybę (Liaudies Komisarų Tarybą), kurios pirmininku tapo Vladimiras Iljyčius Leninas. Levas Trockis užėmė užsienio reikalų, o Josifas Stalinas – tautybių reikalų komisaro pareigas. Sukūręs Komunistų partiją, suformavęs jos gyvenimo ir darbo principus, praturtinęs gausiu idėjiniu palikimu, V. Leninas ir toliau esmingai veikė Tarybų šalies gyvenimą, sąlygodamas jos orientacijas, gyvenimo būdą ir veiklos kryptis.
Po V. Lenino mirties J. Stalinas tapo komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. Šis postas leido jam stipriai įtakoti partijos valdymą ir lėmė sėkmę kovojant dėl valdžios. Perėmęs vadovavimą partijai, pasirodė esąs tokiam postui nepakankamo intelektualinio lygio, pernelyg įtarus ir pernelyg savarankiškas. Dėl šio vadovo partijoje ir šalyje įsigalėjo savavališki gyvenimo problemų sprendimo būdai, sumenko visuomenės demokratinės raidos tendencijos, smuko individo reikšmė visuomenės gyvenime, įsigalėjo ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi diisproporcijos, nepakankamai objektyvus socialistinės valstybės vietos ir vaidmens pasauliniuose procesuose suvokimas.
J. Stalinas sustabdė Lenino ūkinių nuolaidų (NEP‘o) politiką ir pradėjo beatodairišką SSRS pramoninimo ir kolektyvinimo programą. Organizavo masinius teroro aktus. Jam vadovaujant, 1936 m. buvo priimta SSRS konstitucija, skelbusi apie socializmo pagrindų sukūrimą. Po karo įvedė bolševikinį režimą daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, vykdė trėmimus Pabaltyje ir kitur.
Po Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos (TSKP) XX suvažiavimo neigiamos tendencijos partijos ir valstybės gyvenime buvo pasmerktos, bet visiškai išgyvendinti jų nepavyko. N.Chruščiovą, kurio in
niciatyva buvo daugiausia padaryta stengiantis parodyti tikruosius pragaištingus asmenybės kulto padarinius, prie partijos vairo pakeitęs L. Brežnevas, siekė stabilizuoti ekonomiką ir kultūrą, leido įsigalėti iki to laiko jau spėjusiam išsikeroti biurokratizmui, įsiviešpatauti su gyvenimu mažai susijusiomis vadovavimo formoms ir normoms, atsirasti ir įsigalėti melui, korupcijai. Visa tai virto tuo, ką partijos XXVII suvažiavimas apibūdino „šalies sustingimu“, o būtinybė jį įveikti suformavo persitvarkymo ir ekonominio bei socialinio vystymo programą.
M. Gorbačiovas vadovaudamas partijai iškėlė svarbius visuomenės demokratizavimo ir valstybės vystymosi etapo principus. Visuomenės ir valstybės persitvarkymas — nelengvas uždavinys, paliečiantis kiekvieną žmogų. Piliečiai privalėjo savyje įveikti egoistinius ir išaukštinti visuomeninius idealus. Visuomenė turėjo užtikrinti būtiną persitvarkymui kritiškumą, ir socialistinei visuomenei neišvengiamą idėjinę ir politinę vienybę.
Didžiausią perversmą M.Gorbačiovo valdymo metu padarė jo vykdoma “atvirumo”, politika, kurios vienas aspektų buvo didesnis vyriausybės atvirumas savo veiklos bei visuomenę dominančių įvykių atžvilgiu. Kitas aspektas – leidimas atskiriems individams ar leidėjams laisvai diskutuoti politiniais klausimais. Laisvas tokių pažiūrų reiškimas anksčiau būtų įvertintas kalėjimu (o Stalino valdymo metu net mirties nuosprendžiu!). Tarybiniams žurnalistams tapo įmanoma kritikuoti vyriausybės politiką, komunistų partiją ar net patį M.Gorbačiovą.
Kitas svarbus žingsnis į TSRS demokratizavimą buvo – visuotiniai naujo tarybinio Parlamento, Liaudies deputatų tarybos, rinkimai. Lyginant su kitomis vakarų valstybėmis, tai nebuvo laisvi rinkimai, nes 90 procentų ka
andidatų buvo valdančiosios Komunistų partijos nariai ir jokios kitos politinės partijos dalyvauti negalėjo. Tačiau rinkimai buvo vykdomi slaptu balsavimu; buvo galima pasirinkti kandidatus; sąžiningai buvo skaičiuojami balsai. Tai buvo artimiausias laisviems rinkimams renginys nuo komunistų valdymo pradžios.2. VYKDOMOJI VALDŽIA RUSIJOJE
Respublikoje su skirtinga valdymo forma, valdžia yra padalinta į įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią. Rusijos Federacijos Konstitucija nustato, kad vykdomąją valdžią sudaro Prezidentas ir pirmasis ministras. Tačiau Prezidentui paliktas dominuojančios figūros vaidmuo – jis vykdomosios valdžios vadovas. Stiprus Rusijos Prezidento vaidmuo kartais yra tapatinamas su Šarliu de Goliu (1958-69) Prancūzijos penktosios Respublikos laikais. Konstitucijoje kalbama apie daug pirmumo teisių, tačiau keletas jų buvo sujungta ir išvystyta jau valdant Borisui Jelcinui. Nereikia pamiršti, kad Prezidentas kaip valstybės vadovas dar yra ir vykdomosios valdžios institucija, kurios įgaliojimai nebūtinai turi tilpti į „vykdomosios valdžios“ sąvoką. Tenka pripažinti, kad Rusijoje yra įteisinta kažkas panašaus į vienvaldį Prezidento valdymą [11].2.1. Prezidentas
Šiuo metu Rusijos Prezidento pareigas eina, antrą kartą rinkimus laimėjęs, Vladimiras Vladimirovičius Putinas. V. Putinas buvo inauguruotas Prezidento pareigoms 2000 kovo 7 dieną. Jis buvo išrinktas 52.94 procentais balsavusiųjų. V. Putinas laikinai ėjo Prezidento pareigas nuo Boriso Jelcino atsistatydinimo 1999 metų gruodžio 31 dienos. B. Jelcinas buvo išrinktas 1996 metais liepos 3 dieną, keturių metų laikotarpiui.
1999 metais rugpjūčio 9 dieną B. Jelcinas buvo paskyręs V. Putiną eiti Ministro Pirmininko pareigas, o
Dūma tokiam sprendimui oficialiai pritarė 1999 metų rugpjūčio 16 dienos balsavimu, 233 balsai prieš 84 balsus su 17 deputatų susilaikymu. Jis pakeitė Sergejų Stepašiną, kuris buvo paskirtas eiti šias pareigas nuo 1999 metų gegužės 12 dienos.
Prieš paskyrimą ministru pirmininku, nuo 1998 metų liepos mėnesio V. Putinas vadovavo aviacijos puskarininkių blokui (FSB). V. Putinas pabaigė teisės studijas Leningrado Valstybės Universitete ir nuo 1990 metų pradėjo dirbti užsienio žvalgybos direktorate SSRS KGB. Turimomis žiniomis, tam tikrą laiką jis dirbo Vokietijoje. Grįžtant į Leningradą, V. Putinas tapo Leningrado Valstybės Universiteto viceprezidento patarėju ir buvo atsakingas už tarptautinius nesutarimus.
Nuo 1998 metų liepos iki 1999 metų kovo V. Putinas vadovavo Federalinės apsaugos tarnybai [8]. Rusijos įstatymai nustato, kad Prezidentą renka tauta keturiems kadencijos metams. Paskutiniai rinkimai vyko 2004 metų kovo 14 dieną, ateinantys rinkimai įvyks 2008 – aisiais.2.2. Rusijos konstitucijoje reglamentuojamos Prezidento teisės ir pareigos
Prezidentas yra demokratinių valstybių vadovas, valstybės institucijų, vykdančių aukščiausiąjį atstovavimą šalies viduje ir tarptautiniuose santykiuose, aukščiausiasis pareigūnas. Šalies vadovas yra savotiškas valstybės simbolis ir tautos oficialus atstovas. Jo statusą reglamentuoja Rusijos Federacijos konstitucijos IV skyriaus 80 – 93 straipsniai ir Prezidento įstatymas.
Rusijos Federacijos prezidento rinkimų taisyklės nustatomos federaliniais įstatymais. Šalies Prezidentas yra renkamas piliečių remiantis visuotine, lygia, tiesiogine balsavimo teise, slaptu balsavimu. Kiekvienas Rusijos pilietis, ne jaunesnis kaip 35 metų ir su nuolatine gyvenamąja vieta, registruota Rusijos Federacijoje ne mažiau kaip 10 metų, gali pretenduoti į prezidento postą, tačiau tas pats asmuo, negali būti renkamas prezidentu, daugiau kaip du kartus (1, 81 str.).
Rusijos Federacijos Prezidentas garantuoja, kad šalies konstitucija užtikrintų žmogaus teises, laisves ir pilietiškumą. Pagal konstituciją Prezidentas priima įstatymus, kurie turi saugoti Rusijos suverenumą, nepriklausomybę ir valstybės integralumą, garantuoti koordinuotą funkcionavimą bei visų institucijų sąveiką. Rusijos Prezidentas nustato pagrindines vidaus – užsienio politikos kryptis ir reprezentuoja Rusijos valstybę šalyje ir už jos ribų (1, 80 str.).
Turi teisę pirmininkauti vyriausybės susirinkimams, bei priimti sprendimus dėl vyriausybės registracijos. Prezidentas skiria:
§ Ministrą pirmininką Vyriausybei formuoti (Dūmai pritarus);
§ Kandidatus į Rusijos Federacijos Centrinio Banko pirmininko postą, bei iškelia klausimą prieš valstybės Dūmą, dėl atleisto Rusijos Federacijos Centrinio Banko pirmininko;
§ Skiria ir atleidžia Rusijos Federacijos pirmininko pavaduotojus ir federalinius ministrus (Ministro pirmininko siūlymu);
§ Tarybai pristato kandidatus į Rusijos Konstitucinio, Aukščiausiojo Teismo, Aukštojo Arbitražinio (trečiųjų) Teismo teisėjus, taip pat kandidatą į generalinio prokuroro postą;
§ Kitų federalinių teismų teisėjus;
§ Skiria ir atleidžia Rusijos Federacijos Prezidento įgaliotus atstovus;
§ Skiria ir atleidžia Rusijos Federacijos ginkluotų pajėgų aukščiausią vadovybę;
Formuoja ir vadovauja Rusijos Saugumo Tarybai, statusu, kuris nustatytas federalinių teismų; formuoja Rusijos Federacijos Prezidentinę Administraciją.
Po konsultacijų su Federalinės Asamblėjos atsakingais komitetais ir komisijų pirmininkais, šalies vadovas skiria ir atšaukia Rusijos Federacijos diplomatinį įgaliotinį užsienyje ir tarptautinėse organizacijose (1, 83 str.). Prezidentas gali:
§ Paskelbti valstybės Dūmos rinkimus, remiantis Rusijos Federacijos Konstitucija ir įstatymais;
§ Paleisti valstybės Dūmą tam tikrais atvejais ir remiantis Rusijos Federacijos Konstitucijos nustatytomis taisyklėmis;
§ Paskelbti referendumą remiantis konstitucinės teisės nustatytomis taisyklėmis;
§ Pateikti valstybės Dūmai įstatymų projektus;
§ Pasirašyti ir viešai kurti federalinius įstatymus;
§ Kreiptis į Federalinę Asamblėją su kasmetinėmis žiniomis dėl šalies situacijos, dėl valstybės vidaus ir užsienio politikos (1, 84 str.)
§ Spręsti Rusijos Federacijos pilietybės klausimus ir atsižvelgti dėl politinio prieglobsčio;
§ Apdovanoti Rusijos Federacijos valstybės apdovanojimais, apdovanoti garbės titulais, aukštesniaisiais kariuomenės ir specialiais laipsniais;
§ Apspręsti dovanojimą (amnestiją) (1, 89 str.).
Pagal Konstitucijos 85 straipsnį, Federacinės Rusijos Prezidentas gali naudoti sutaikomąsias procedūras sprendžiant ginčus tarp valstybės valdžios institucijų ir piliečių, taip pat tarp valstybės piliečių. Tuo atveju, jei jo sprendimui nepritariama, jis turi teisę ginčą pateikti svarstyti atitinkamam teismui. Prezidentas turi teisę atidėti, pristabdyti vykdomosios valdžios institucijų veiksmus prieš piliečius, tuo atveju, jeigu tie veiksmai prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, tarptautiniams pasižadėjimams ar šiurkščiai pažeidus asmens teises ir laisves ir pilietybę iki problema .yra išspręsta atitinkamo teismo.
Prezidentas gali vadovauti, daryti įtaką Rusijos užsienio politikai; palaikyti derybas ir pasirašyti Rusijos tarptautines sutartis, susitarimus; pasirašyti patvirtinimo aktus. Taip pat Prezidentas priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus (1, 86 str.).
Rusijos Prezidentas yra aukščiausias ginkluotų pajėgų vadas, jis sprendžia ar pritaria siūlomai armijos doktrinai. Agresijos ar tiesioginio grasinimo atveju Rusijai, Prezidentas įveda į Rusijos teritoriją ar tam tikrose jos dalyse karinę padėtį ir skubiai apie tai informuoja Tarybą ir valstybės Dūmą. Karinės padėties režimas aiškiai apibrėžtas konstitucinėje teisėje (1, 87 str.).
Federacinės Rusijos Prezidentas gali išleisti įstatymus ir reglamentus, kurie yra privalomi vykdyti visoje Rusijoje, tačiau jie negali prieštarauti Rusijos Konstitucijai ar galiojantiems kitiems šalies įstatymams (1, 90 str.). Rusijos Prezidentas turi imunitetą.
Rusijos Prezidentas gali būti apkaltintas Tarybos tiktai remiantis kaltinimais dėl valstybinės paslapties išdavimo ar kitu rimtu nusikaltimu, su valstybės Dūma priešakyje ir Aukščiausiojo Rusijos Teismo išvadų patvirtinimu, įžvelgiant Prezidento veiksmuose nusikaltimus. Taip pat esant Rusijos Konstitucinio Teismo išvadoms, patvirtinančioms, jog kaltinimo pateiktos normos yra stebimos. Valstybės Dūmos ir Tarybos sprendimas pateikiant kaltinimus Prezidentui yra priimamas 2/3 visų rūmų balsais ir inicijuojamas su ne mažiau kaip 1/3 valstybės Dūmos deputatų balsais, su specialiosios komisijos, paskirtos valstybės Dūmos, išvada. Tarybos sprendimas pareikšti apkaltą Prezidentui, yra priimamas ne vėliau kaip po trijų mėnesių po valstybės Dūmos pritarimo kaltinimams prieš Prezidentą. Jei Tarybos sprendimas yra nepriimamas per šį laiko tarpą, kaltinimai prieš Prezidentą yra atmetami (1, 93 str.).3. PREZIDENTINĖ VYKDOMOSIOS VALDŽIOS TARNYBA
Vykdomosios valdžios tarnybos buvo tiesiogiai pavaldžios Prezidentui ir neatsiskaitydavo Ministrui Pirmininkui ar Ministrų Kabinetui. Nuo 2004 metų kovo mėnesio šios tarnybos yra pavaldžios Teisingumo Ministerijai, kuri yra tiesiogiai pavaldi Rusijos Prezidentui.
Prezidentinę vykdomosios valdžios tarnybą sudaro:
§ Vyriausybė
§ Saugumo Taryba
§ Valstybinė Taryba
§ Prezidentinė komisija3.1 Rusijos Federacijos Vyriausybė
Nors Prezidento sprendimų priėmimo galios didelės, Konstitucija formaliai vykdomąją valdžią suteikia vyriausybei. „Vyriausybė“ Europos prasme apibrėžiama, kaip ministras pirmininkas (formaliai vadinamo vyriausybės pirmininku), ministro pirmininko pavaduotojai, ir ministrai. Ministrai sudaro kabinetą. Jo kompetencijoje, kaip leidimo šakos, vyriausybė atsakinga už įstatymų ir Rusijos Federacijos politikos vykdymą. Vyriausybė taip pat tvirtina federacijos biudžetą Dūmai ir prižiūri galutinio biudžeto įgyvendinimą.
Rusijos Federacijos konstitucijos 110 – 117 straipsniai nustato pagrindinius Vyriausybės sudarymo, jos kompetencijos, pavaldumo tvarkos principus. Čia yra išdėstomas Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas ir atsistatydinimas, ypatingieji Vyriausybės santykiai su Dūma ir Prezidentu
Vykdomoji valdžia Rusijoje yra vykdoma Vyriausybės, kuri susideda iš Vyriausybės pirmininko, pirmininko pavaduotojo ir federacinių ministerijų (1, 110 str.). Vyriausybės pirmininkas yra skiriamas Rusijos Prezidento, Dūmos pritarimu. Dūma svarsto kandidatus, kuriuos siūlo Prezidentas pirmininko postui užimti per savaitę po kandidato iškėlimo. Jei Dūma tris kartus iš eilės atmeta kandidatus Vyriausybės pirmininko postui užimti, Dūma yra paleidžiama ir skelbiami nauji rinkimai.
Prezidentas Vladimir Vladimirovich Putin
Ministras Pirmininkas (vyriausybės vadovas) Mikhail Fradkov ( nuo 2004m. kovo 5d)
Ministro Pirmininko pavaduotojas Aleksandr Zhukov (2004m. kovo 9d)
Žemės ūkio ministras Aleksey Gordeyev
Civilinės gynybos ministras Sergey Shoygu
Kultūros ir žiniasklaidos ministras Aleksandr Sokolov
Gynybos ministras Sergey Ivanov
Ekonominio vystymosi ir prekybos ministras German Gref
Ugdymo ir mokslo ministras Andrey Fursenko
Finansų ministras Aleksey Kudrin
Užsienio reikalų ministras Sergey Lavrov
Sveikatos ir socialinio vystymosi ministras Mikhail Zurabov
Pramonės ir energijos ministras Viktor Khristenko
Informacinių technologijų ir susisiekimo ministras Leonid Reyman
Vidaus reikalų ministras (MVD) Rashid Nurgaliyev
Teisingumo ministras Yuriy Chayka
Natūraliųjų išteklių ministras Yuriy Trutnev
Regionų plėtros ministras Vladimir Yakovlev
Transportavimo ministras Igor Levitin

1lentelė. Rusijos Federacijos vykdomosios valdžios atstovai 2004 m. [7].
Prašymas suteikti Rusijos Vyriausybės pirmininko postą turi būti pateiktas:
§ Ne vėliau kaip po dviejų savaičių po to kai naujai išrinktas Prezidentas pradeda eiti savo pareigas;
§ Po Rusijos Vyriausybės atsistatydinimo;
§ Po savaitės kai Dūma atmeta kandidatūrą.
Remdamasis Ministro Pirmininko pasiūlymu, Prezidentas skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko pavaduotoją.. Jis taip pat patvirtina vykdomosios valdžios federacinių institucijų struktūrą. Vykdomosios valdžios federacinės institucijos tiesiogiai pavaldžios Vyriausybei. Šios institucijos dar yra įvardijamos kaip „prezidentinis blokas“.
Remiantis Rusijos Konstitucija, Prezidento įstatymais ir dekretais, Vyriausybės pirmininkas turi nustatyti Vyriausybės darbo direktyvas ir organizuoti darbą (1, 111-113 str.).

Rusijos Vyriausybės veikla:
§ Parengti ir pateikti Dūmai biudžeto planą bei prižiūrėti jo vykdymą; pateikti Dūmai ataskaitą apie biudžeto vykdymą;
§ Užtikrinti vieningą Rusijos valstybinę politiką kultūros, mokslo, švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos srityse;
§ Vykdyti federacinės nuosavybės valdymą;
§ Rūpintis krašto apsauga, valstybės saugumu, vidaus politikos realizavimu;
§ Rūpintis teisėtvarkos klausimais, piliečių teisėmis ir laisvėmis, nuosavybės ir visuomeniniu saugumu, kovoti su nusikalstamumu;
§ Vykdyti kitus įsipareigojimus, remiantis Rusijos Konstitucija, Prezidento įsakais ir federaciniais įstatymais.
Rusijos Vyriausybės veikla nustatoma Konstitucijos114 straipsniu. Vyriausybė netenka savo įgaliojimų, kai būna išrinktas naujas Prezidentas. Remiantis Rusijos Konstitucija, federaciniais įstatymais, normatyviniais Prezidento įsakais, Rusijos Vyriausybė išleidžia nutarimus ir potvarkiu.s ir prižiūri jų vykdymą. Rusijos Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai vykdomi Rusijos Federacijoje. Jei Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai prieštarauja Rusijos Konstitucijai, federaciniams įstatymams, Prezidento įsakams, Rusijos Prezidentas gali juos panaikinti (1, 115 str.).
Rusijos Federacijos konstitucijos 117 straipsnis teigia, kad Vyriausybė gali atsistatydinti pati, pateikdama Rusijos Prezidentui pareiškimą, kuris gali būti priimtas arba atmestas. Tik Rusijos Prezidentas turi teisę priimti sprendimą dėl Vyriausybės atsistatydinimo. Valstybės Dūma gali išreikšti nepasitikėjimą Rusijos Vyriausybe, tuomet sprendimas priimamas deputatų daugumos pritarimu. Po pareikšto nepasitikėjimo Rusijos Vyriausybe, Prezidentas turi teisę paskelbti apie Vyriausybės atsistatydinimą arba nesutikti su Dūmos sprendimu.
Tuo atveju jei Dūma trijų mėnesių laikotarpyje antrą kartą išreiškia nepasitikėjimą Vyriausybe, Prezidentas paskelbia Vyriausybės atstatydinimą arba paleidžia Dūmą. Vyriausybės pirmininkas gali pateikti klausimą Dūmai dėl pasitikėjimo Vyriausybe.
Jei Dūma išreiškia nepasitikėjimą, Prezidentas per 7 dienas turi priimti sprendimą dėl Vyriausybės atstatydinimo arba Dūmos paleidimo ir naujų rinkimų paskelbimo. Jei Vyriausybė atsistatydina ar netenka savo įgaliojimų, Prezidento pavedimu ji dirba tol, kol suformuojama nauja Vyriausybė.

Vyriausybės personalo vadovo pareigas šiuo metu eina D. Kozakas.
Vyriausybės departamentai:
§ Viešojo administravimo ir vietos valdžios;
§ Masinės komunikacijos, kultūros ir išsilavinimo;
§ Tarptautinio bendradarbiavimo;
§ Gynybos pramonės ir technologijų;
§ Sektorinio vystymosi;
§ Regionų kontrolės;
§ Socialinės plėtros ir aplinkosaugos;
§ Ekonomikos ir finansų;
§ Teisinių tarnybų valdymo ir kontrolės [5].
Dūmos galia vyriausybei yra komplikuota ir sunkiai kontroliuojama Prezidento. Paprastai dauguma deputatų esančių Dūmoje gali balsuoti dėl nepasitikėjimo vyriausybe. Prezidentas gali priimti Dūmos balsavimą, tuo atveju jis turi paskelbti, kad paleidžia vyriausybę, arba jis gali atmesti balsavimą dėl neapsitikėjimo. Jei Dūmos balsavimas atmetamas, Dūma gali dar kartą balsuoti dėl nepasitikėjimo trijų mėnesių laikotarpyje [4].
Prezidentas, būdamas valstybės vadovas, daro svarbią įtaką santykyje su vykdomąja valdžia, įskaitant ir Vyriausybę. Šalies vadovo ryšiai su Vyriausybe yra apibrėžti 1997 m. gruodžio 17d Federaciniame Konstituciniame įstatyme.
Valstybės vadovas, vyriausiasis vadas ir Saugumo Tarybos vadovas, t.y. Prezidentas turi teisę pirmininkauti Vyriausybės susitikimuose, duoti nurodymus Vyriausybei ir vykdomosios valdžios institucijoms, kurios yra atsakingos už gynybą, saugumą, vidaus ir užsienio reikalus, teisingumą, siekimą išvengti kritinės padėties ir stichinių nelaimių panaikinimą.
Prezidentas turi teisę nepriklausomai priimti sprendimą atleisti Vyriausybę. Kai valstybės Dūma pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe du kartus per mėnesį ar atsisako rodyti pasitikėjimą remiantis nustatytu įsakymu, Prezidentas paskelbia Vyriausybės atleidimą arba paleidžia Dūmą.
Vyriausybė gali pateikti prašymą atsistatydinti. Prezidentas turi teisę priimti arba atmesti prašymą. Pastaruoju atveju, Vyriausybė tęsia savo darbą [6].3.2 Rusijos Federacijos Saugumo Taryba
Nacionalinis saugumas yra labai platus terminas, kuris apima tiek individo saugumą, tiek visuomenės ir valstybės apsaugą nuo vidinės ir išorinės grėsmės. Jis teikia pirmenybę tokioms sritims kaip valstybės saugumo, visuomenės saugumo, socialinio – ekonominio saugumo ir gynybos sferos klausimais.
Saugumo Taryba parengia politinius pasiūlymus susijusius su individų interesų apsauga, taip pat išorinei ir vidinei grėsmei įveikti. Taryba padeda suvienodinti saugumo politikos būklę ir suteikia Prezidentui galimybę įvykdyti konstitucines pareigas ginant žmogaus ir piliečių teises.
Prezidentas formuoja Saugumo Tarybą remdamasis Konstitucija. Jis taip pat skiria Tarybos narius. Saugumo Taryba buvo suformuota 1992 m. ir 1999 m. Vladimiras Putinas buvo saugumo Tarybos sekretorius. Dabar šį postą užima Igoris Ivanovas.
Saugumo Tarybos postas yra atskiras prezidentinės vykdomosios valdžios departamentas. Jis formuoja institucijas, kurios yra įgaliotos vykdyti šios Tarybos funkcijas. Institucijos gali būti suformuotos atsižvelgiant į jos atliekamas funkcijas, regionus. Jos gali būti laikinos arba pastovios.
Saugumo Taryba susitinka su pirmininku (Rusijos Prezidentu) pagal tvarkaraštyje paskirtą datą. Jei yra būtinybė, Saugumo Taryba gali atvykti į susitikimą nesilaikant grafike nustatyto laiko. Pirmininkas apibrėžia dienotvarkę ir duoda nurodymą saugumo Tarybos sekretoriui, o sekretorius daro įtaką vadovaudamas Tarybos nariams [6].3.3 Rusijos Federacijos Valstybinė Taryba
Dabartinę valstybės Tarybą 2000 metų rugsėjo 1 dieną įkūrė Prezidentas. Taryba yra tokia organizacija, kuri konsultuoja valstybės vadovą. Ji sprendžia reikšmingiausius klausimus, susijusius su valstybe. Šiandienos Taryba yra trečioji Rusijos istorijoje. Prezidentas pasirašė įstatymą, formuojantį valstybės Tarybą, remdamasis 80 ir 85 Konstitucijos straipsniais.
Valstybės Taryba, kaip konsultacinė institucija, padeda Prezidentui vykdyti savo pareigas, suteikti vyriausybinėms organizacijoms koordinuotą funkcionavimą. Tarybos pirmininkas yra Rusijos Prezidentas. Jo paliepimu, valstybės Tarybos sekretoriaus pareigas eina vienas iš Prezidento padėjėjų, A. S. Abramovas.
Už vykdomąją paramą valstybės Tarybai yra atsakinga prezidentinė vidaus reikalų valdyba (direktoratas). Taryba yra sudaryta iš Rusijos sudėtinių teritorijų lyderių (valdytojų ir prezidentų). 2000 m. rugsėjo 2d. Prezidentas įkūrė valstybės Tarybos prezidiumą, kurio užduotis – parengti valstybės Tarybos posėdžius. Prezidiumas susideda iš septynių sudedamųjų teritorijų lyderių, kurie atstovauja kiekvieną iš septynių federacinių apygardų [6].
Valstybės Taryba svarsto tam tikro svarbumo klausimus, susijusius su valstybe, pavyzdžiui, valstybinių institucijų plėtotės, ekonominių ir socialinių reformų klausimus. Sesijos vyksta keturis kartus per metus be tikslios darbotvarkėje nustatytos datos. Kiekvienoje sesijoje yra akcentuojamas vienas esminis klausimas.

Prezidentinė Taryba:
§ Taryba kovai su korupcija;
§ Kultūros ir meno Taryba;
§ Heraldikos Taryba;
§ Teismo sustiprinimo taryba;
§ Kodifikavimo ir pilietinių įstatymų taryba;
§ Mokslo ir technologijų taryba;
§ Sąveikos su religinėm organizacijom taryba;
§ Kūno kultūros ir sporto taryba [6].3.4 Rusijos Federacijos Prezidentinė komisija
§ Karo kalinių ir dingusių žmonių komisija;
§ Pilietybės komisija;
§ Žmogaus teisių komisija;
§ Politinių represijų aukų reabilitacijos komisija;
§ Valstybės apdovanojimų komisija;
§ Komisija dėl kandidatų atrankos federaciniams teisėjams;
§ Federacinės ir vietinės savivaldos komisija;
§ Karinio techninio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis komisija;
§ Speciali komisija, nagrinėjanti į Rusijos federaciją įvežamas radioaktyvias atliekas iš užsienio klausimus.4. RUSIJOS POLITINĖ PADĖTIS „Lietuvos ryto“ ir „Atgimimo“ DIENRAŠČIUOSE
Po naujos vyriausybės sudarymo dar labiau sustiprės jėgos struktūrų įtaka šalyje
M. Fradkovas keičia premjerą M. Kasjanovą, kadangi perrinkus Prezidentą, pagal konstituciją vyriausybė kartu su premjeru turi atsistatydinti. Pastaruoju metu M. Kasjanovas vis dažniau viršydavo jam skirtus „premjero technokrato“ įgaliojimus, atsiskleisdavo kaip savarankiška ir perspektyvi politinė figūra. M. Kasjanovui V. Putinas turėjo ir ekonominių priekaištų dėl „nepakankamai ambicingų“ ekonomikos plėtros planų. Taip pat Putinas baiminosi, kad 2004 metų Prezidento rinkimų žlugimo atveju, neatėjus balsuoti reikiamam skaičiui rinkėjų (įstatymų leidėjų numatyta tokia norma, kad esant mažesniam nei 50 proc. rinkėjų aktyvumui, rinkimai laikomi negaliojančiais), M. Kasjanovas taptų Prezidento dubleriu.
M. Fradkovas iškilo neatsitiktinai. Visų pirma, nors oficialioje biografijoje tai ir neatspindi, tai – KGB žmogus. 1973 metais jis pradėjo karjerą Užsienio ekonominių ryšių valstybės komitete. Karjerą pradėjo nuo paskyrimo Indijoje, o į užsienį, pačioj pradžioj, tuo metu netarnavęs KGB žmogus nebuvo siunčiamas. Vienas pagrindinių M. Fradkovo, kaip premjero, uždavinių – užtikrinti, kad S. Ivanovo ir jėgos struktūrų žmonės lengvai gautų ekonominio bloko postus. Rusijos politologės O.Kryštanovskajos teigimu, M. Fradkovas stokoja charizmos, yra kuklus ir uždaras, todėl vargu ar taps V. Putino įpėdiniu. Kalbama, jog V. Putinas 2008 metais pats pradės vadovauti vyriausybei, o M. Fradkovą padarys dekoratyviniu Prezidentu [3].

Ministru pirmininku pasirinkęs M.Fradkovą, V.Putinas dar labiau sutelkė valdžios vadžias savo rankose
Premjeru pasirinktas M. Fradkovas- valdininkas, turintis ministro rangą, bet neturintis jokios įtakos. Vyriausybei vadovaus politikas, kurio politinės pažiūros nežinomos, jei apskritai jos yra. Dėl vieno dalyko sutariama Rusijoje ir Vakaruose, jog M. Fradkovui nelemta tapti V.Putino įpėdiniu, kadangi jo paskirtis – vykdyti Prezidento valią. D.Britanijos dienraštis „ Financial Times“, teigia, jog M. Fradkovo paskyrimas, patiks rusams, kurių daugiausiai remia V. Putino pastangas atkurti Kremliaus valdžią. M. Fradkovas pasirinktas todėl, kad idealiai tinka autoritarinei vyriausybei.
Kai kas Maskvoje teigia, kad M. Fradkovas , kaip buvęs mokesčių policijos vadovas, turi žinių apie oligarchus, su kuriais kariauja V. Putinas. Įpėdinį V. Putinas įvardys tiktai tuomet, kai bus pasirengęs užleisti jam vietą. B. Jelcinas padarė tai atsistatydindamas. V. Putino įpėdinio pavardę bus galima sužinoti ne anksčiau, kai premjeru bus paskirtas kitas žmogus. O M. Fradkovas premjeru paskirtas dar ir todėl, kad atėjus laikui klusniai užleis postą kitam.
Kai kurie apžvalgininkai mano, kad Vladimiras Putinas pamalonino Izraelį. Teigiama, jog M. Fradkovo paskyrimas puikus politinis žingsnis. Tarsi tuo siekiama nutildyti tuos, kurie kaltina V. Putiną antisemitizmu. M. Fradkovo tėvas yra žydas. Antisemitinių nuotaikų Rusijoje niekuomet netrūko, valdžia į tai beveik visada žiūrėjo pro pirštus. Pastaruoju metu antisemitizmu pradėtas kaltinti pats Prezidentas. Priežastis – oligarchų, kurių dauguma žydai, puolimas. Rusijos parlamento deputatas R. Bronfmanas mano, jog tokiu sprendimu aukščiausioji valdžia atsiribojo nuo antisemitų [3].

Aukščiausią valdžią Rusijoje turi ne Konstitucija, bet Prezidentas
Rusija ketina žengti dar vieną žingsnį diktatūros link, Valstybės Dūmoje bus svarstoma įstatymo keičiančio tiesioginius regionų vadovų rinkimus centrinės valdžios vietininkų skyrimu. Niekas neabejoja, kad šiam įstatymui bus pritarta ir jau nuo 2005 metų pradžios gubernatoriai bus ne renkami, bet skiriami. Kremlius argumentuoja tuo, kad centrinės valdžios sustiprinimas – pats geriausias kovos su terorizmu būdas, nors tai ir neturi nieko bendra su demokratija. Tokios nedemokratiškos permainos valdyme parodo neapykantą ir panieką savo tautos žmonėms, bei norą laikyti juos savarankiškai sprendimų priimti nepajėgia tauta.
Šiandieninė Rusija šiandien daugeliui .primena trijų žlugusių valstybės modelių bruožų: carinės Rusijos su stipria slaptąja policija, totalitarinės Sovietų Sąjungos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR), kurioje demokratija egzistavo tik teoriškai.
Šiemet Kremlius nepaisant demokratų protesto mišrią rinkimų sistemą pakeitė proporcine, kai balsuojama tik pagal partijų sąrašus. Netekę galimybės kovoti vienmandatėse apygardose, opozicijos demokratai mato vienintelę išeitį – kituose rinkimuose į Valstybės Dūmą dalyvauti susibūrusiems į vieną partiją, tačiau kol kas dideliu vieningumu net nekvepia.
Rusų politikai teigia, kad valdantysis elitas sudarytas iš finansinių oligarchinių įtakos grupių. Teisėtvarka – niekinė, valdžia sprendimus priima slaptai, todėl jos politika dažnai prieštaringa ir neaiški. Šiandien Rusiją laiko trys dalys: 700 tūkst. biurokratų, specialiosios tarnybos ir propagandinė mašina (ORT ir RTR), kuri kasdien plauna smegenis dešimtims milijonų žmonių, formuodama nuomonę, kad priešai – demokratai [3].

Rusijai reikalingi Vakarai, nes Vladimiras Putinas nori modernizuoti valstybę
Tiek JAV, tiek Vakarų Europos valstybės nori, kad Rusija būtų demokratiška valstybė, jog ji visiškai įsitrauktų į pasaulinę rinką ir atvertų savo resursus Vakarams. Beje ir pačiai Rusijai Vakarai šiuo metu yra reikalingi, nes Vladimiro Putino planuose yra ir šalies modernizavimas, ypač reikėtų investuoti į jos ekonomiką, karinę, informacinę sritį. Tam reikalingas Vakarų kapitalas, technologijos, galiausiai ekspertai. Todėl Maskva flirtuoja su Vakarais – jie puikiai supranta dabartinius Rusijos tikslus ir siekius, tačiau nežino, kokia bus Rusijos politika, kai ji daugiau ar mažiau įgyvendins savo modernizacijos planus.
Padėtį pasunkina ir tai, kad bent jau Vakarų Europos sostinėse į Rusiją yra žiūrima su ta tam tikra nostalgija. Vis dar yra prisimenama, kad Maskva kadaise buvo Europos dalis, kad ji buvo svarbus galių balanso sistemos veikėjas, kad jos elitas palaikė glaudžius santykius su Vakarų Europos elitu. Todėl europiečiai vis dar tikisi, kad jos dabartinė padėtis yra tam tikra prasme laikini nesklandumai ir kad vieną dieną Rusija sugrįš į Europos šeimą [2].

Rusijoje sudaryta „nauja-sena vyriausybė“
Vladimiras Putinas netikėtai, likus kelioms dienoms iki įvyksiančių Prezidento rinkimų, atstatydino Michailo Kasjanovo vyriausybę ir paskelbė apie naujuosius paskyrimus į svarbiausius postus. Performuojant vyriausybę ministrų skaičius nuo 30 buvo sumažintas iki 17.
Rusijos politologai mato ir teigiamų ir neigiamų tendencijų paskelbtoje naujojo ministrų kabineto sudėtyje. Teigiamai vertinamas sprendimas sumažinti ministerijų skaičių išsaugant pagrindines ministerijas ir panaikinti gausius vicepremjerų postus. Rusijos ambasadorius Jungtinėse Tautose (JT) Sergejus Lavrovas buvo paskirtas vadovauti užsienio reikalų ministerijai. Šis politinis veikėjas itin profesionalus diplomatas, atnešęs daug naudos savo veikla Jungtinėse Tautose.
Žvelgiant į reformuotąją vyriausybę sunku įžvelgti kokių nors ryškių permainų. Esmė ta, kad daugelis ministrų paprasčiausiai buvo perkelti į kitas ministerijas, o sukeitus vietomis suma nesikeičia. Vyriausybės aparatas paliktas tas pats ir jis galima sakyti dubliuoja ministerijų funkcijas. Nėra gerai ir tai, kad buvęs Prezidento administracijos vadovo pirmasis pavaduotojas Dmitrijus Kozakas paskirtas vyriausybės aparato vadovu, o tai reiškia, kad ministrus visiškai kontroliuos vyriausybė. Taigi susidaro nuomonė, kad šiandien Rusijoje atsirado „nauja – sena“ vyriausybė [9].

Rusijos tauta renkasi „geležinės rankos“ politiką
Be jokios konkurencijos Prezidento rinkimus laimėjęs buvęs KGB agentas V. Putinas ir toliau sėkmingai vykdys „kietos rankos“ politiką, dėl kurios Rusija gali dar giliau įklimpti į savo autoritarinę praeitį. Rinkimų išvakarėse Vladimiro Putino valdžia šalyje gerokai priminė Sovietų lyderių viešpatavimą: dvi trečiąsias vietų parlamente kontroliuoja Kremlių remianti partija, ministras pirmininkas neturi jokių po.litinių ambicijų, valstybės kontroliuojama žiniasklaida tik teigiamai nušviečia įvykius, o aukščiausiuose valdžios postuose įsitvirtino buvę Putino bendradarbiai iš slaptųjų tarnybų.
Vladimirui Putinui, paveldėtose ministerijose tyliai įtvirtinusiam savo sąjungininkus, pavyko išvengti B. Jelcinui būdingų staigių politinių žingsnių iki to, kai jis netikėtai atstatydino ministrą pirmininką Michailą Kasjanovą – paskutinę B. Jelcino „eros“ figūrą vyriausybėje.
Tokie faktai kelia susirūpinimą demokratija Rusijoje. Netgi “Vieningoji Rusija” sugebėjo sudaryti konstitucinę daugumą žemuosiuose parlamento rūmuose, o V. Putiną kritikuojančios liberaliosios partijos pirmą kartą nepateko į Dūmą [10].IŠVADOS
Kiekvieną istorijos metą valdę Rusijos vadovai siekė skirtingų tikslų ir paliko savo žymę šalies gyvenime. Kaip byloja Rusijos istorija, autokratinis valdymas šioje šalyje visuomet buvo standartu. V. Leninas Rusiją valdė kaip liaudies komisarų tarybos pirmininkas. Jis labai domėjosi Karlo Markso sistemos prielaidomis bei stengėsi savo idėjas pritaikyti naujo šimtmečio realijoms. J.Stalinas į valdžią atėjo kaip generalinis sekretorius, vėliau jėgas perkeldamas į valstybę ir į jo paties privatų aparatą. Jis bet kokiomis priemonėmis stengėsi įgyvendinti savo planus kuriant komunistines visuomenes modeli. Gorbačiovas suvadino svarbų vaidmenį, išlaisvinant Rytų Europą. Svarbi jo įtaka ir ginklavimosi apribojimui bei šaltojo karo pabaigimui. Dar daugiau nusipelnė dėl politinių pasikeitimų, kuriuos jis sukėlė pačioje Tarybų Sąjungoje. Komunistų partijos valdžios silpnėjimas, viešumo augimas, spaudos ir žodžio laisvės pažanga, bendras šalies demokratizavimas: jei ne Gorbačiovas, nė vienas šių reiškinių nebūtų taip pasistūmėjęs į priekį.
Rusijos 1993 metų konstitucija nustato, kad vykdomąją valdžią sudaro prezidentas ir pirmasis ministras. Prezidentui paliktas dominuojančios figūros vaidmuo, kadangi jis vykdomosios valdžios vadovas.
Nuo 2004 metų kovo mėnesio vykdomosios valdžios tarnybos yra pavaldžios Teisingumo Ministerijai, kuri yra tiesiogiai pavaldi Rusijos Prezidentui. Vykdomosios valdžios tarnybas sudaro saugumo taryba, prezidentinė komisija, Vyriausybė ir valstybinė taryba.
Vyriausybė yra Rusijos vykdomoji valdžia. Jos sudarymo, kompetencijos, pavaldumo tvarkos principai yra išdėstyti Rusijos Federacijos konstitucijoje.
„Lietuvos ryto“ ir „Atgimimo“ dienraščiuose sekami politiniai Rusijos Federacijos įvykiai. Vladimiras Putinas vykdydamas „valdomos-demokratijos“ politiką stengiasi įtvirtinti savo pasekėjus reformuodamas vyriausybės aparatą ir nepaleisti aukščiausios valdžios teisės iš savo rankų. Rusijos tautos nuomone, Prezidentas puikiai tvarkėsi valdydamas šalį tuos keturis pirmuosius savo kadencijos metus – ekonomika pagerėjo, atlyginimai pakilo, tačiau politikos ekspertai mano, kad taip bus neilgai, kadangi didžiausią pelną nešusi naftos pramonė greitu metu sulauks konkurencijos iš Afrikos.LITERATŪRA
1. Rusijos Federacijos Konstitucija [žiūrėta 2004-10-15]. Prieiga per Internetą:
< http://www.constitution.ru/en>
2. „Atgimimas“ (2004 10 15-21 Nr. 37 (814))
3. Lietuvos dienraštis „Lietuvos Rytas“ (2004 03 06., NR 54; 2004 10 30., NR. 253)
4. Steve D.Bailard „Russia at the Twenty-first century:Polities and Social change in the post-Soviet Era“ JAV (Western Kentucky),1998. 216 p.ISBN: 0-15-505317-5.
5. Valdžių padalijimas. [žiūrėta 2004-10-19]. Prieiga per Internetą:
6. President of Russia/The State Power System in the Russian Federation. [žiūrėta 2004-11-03]. Prieiga per Internetą:
7. President of Russia/ The Government. [žiūrėta 2004-11-05]. Prieiga per Internetą:
8. Russia: Executive branch. [žiūrėta 2004-10-19]. Prieiga per Internetą:
9. http://www.delfi.lt/archive/print.php?id=3892654 [2004-10-19]
10. http://www.delfi.lt/archive/print.php?id=3927347 [2004-10-19]
11. http://www.delfi.lt/scripts/BNS.php?type=364117 [2004-11-04]

Leave a Comment