Baltijos šalių santykiai

Turinys

Turinys 2
Įvadas 3
Derybos iki Helsinkio viršūnių konferencijos 4
Helsinkio viršūnių konferencija 6
Derybos po Helsinkio konferencijos 7
Svarbiausi Lietuvos, Latvijos ir Estijos susitarimų su Rusija dėl jos kariuomenės išvedimo skirtumai 8
Paskutinis derybų etapas 10
Rusijos kariniai pensininkai Baltijos šalyse 11
Išvados 12
Literatūros sąrašas 13Įvadas
1991m. liepos 29d. Lietuvos ir Rusijos valstybinių santykių pagrindu buvo pasirašyta sutartis, kurios tekstas galbūt ir nebuvo visiškai toks, kokio norėjome, tačiau tai buvo Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo sutartis (beje, buvo laukta ir Vakaruose). Nuo tos datos prasidėjo vienos svarbiausių ir daug pastangų pareikalavusios derybos tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos federacijos, dėl Rusijos kaariuomenės išvedimo. Derybų objektas buvo tikslinamas per visą derybų eiga kol galiausiai 1992m. rugsėjo 8d. sutartyje jis buvo apibudinamas taip: “Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos susitarimas dėl išvedamų Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų dalių, dalinių bei kariškių elgesio ir funkcionavimo taisyklių” ir “Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos techninių ir organizacinių klausimų sprendimo tvarkos protokolas” su grafiku ir grafiko priedais. Taigi buvo kalbama apie techninius ir organizacinius klausimus o politinis dokumentas brandintas visą derybų laikotarpį taip ir liko neepasirašytas. Tačiau užteko ir to sutarties priedo, kad būtų pasiekti Lietuvai palankūs rezultatai. Savo darbe aš ir apžvelgsiu tą kelią, kurį turėjo nueit Lietuvos delegacijos siekdamos kartais ir nerealius lūkesčius paversti realybe. Mano tikslas atskleist tas aplinkybes, kuriomis turėjo dirbti Li

ietuvos delegatai ir su kokias sunkumais jie susidūrė. Kadangi, nors Rusija ir stengėsi stabdyt savo kariuomenės išvedimą iš Lietuvos jis buvo įvykdytas beveik nustatytu laiku. Vėlavo tik kai kurie paskutiniai daliniai. Kaip matome Lietuvos derybų grupė savo darbą įvykdė itin kruopščiai ir atsakingai. Todėl šios derybos labai svarbios Lietuvos istorijai. Nors, reikia pabrėžt, kad literatūros ta tema nėra gausu. Tad daugiausia naudojausi liudininkų pranešimais ir spaudos leidiniais.
Kita mano darbo dalis bus palyginti kai kuriuos aspektus tarp Rusijos sutarčių su Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis. Kadangi Lietuva išsikovojo sau palankiausias sąlygas, todėl naginėdamas sutarčių pasirašymo procesus aš daugiau dėmesio skirsiu Lietuvos derybų eigai. Žinoma daugiausiai skirtumų yra pačiose sutartyse: išvedimo grafikai, garantijos liekantiems karo pensininkams ir panašiai.Derybos iki Helsinkio viršūnių koonferencijos
Derybos prasidėjo 1991m. liepos 29d., kuomet Maskvoje įvyko Lietuvos ir Rusijos vadovų – Vytauto Landsbergio ir Boriso Jelcino – susitikimas, kurio metu SSRS kariuomenės daliniai Lietuvos teritorijoje buvo kaip Rusijai priklausantys išvedami daliniai, kurie turi būti išvesti pagal atskirą susitarimą. Pradžia atrodo visai nebloga bet po to kitas derybų žingsnis tik 1992m. sausio 31d. Vilniuje – įvyko pirmasis abiejų valstybių derybų delegacijų susitikimas. Reikia paminėt, kad prieš tai Rusijos prezidentas B. Jelcinas 1992m. sausio 29d. sudarė Rusijos Federacijos valstybinę delegaciją, kuriai vadovavo Rusijos Fe
ederacijos Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas S. Šachrajus. Taigi tas pats Šachrajus sausio 31d. susitikime Vilniuje, “Draugystės” viešbučio salėje pasiūlė svarstyti tokį klausimą dėl galimybės kai kuriuos Rusijai svarbius SSRS karinius objektus kurį laiką palikti Lietuvos teritorijoje .
Žinoma tam iškart paprieštaravo Lietuvos delegacija ir netgi pasiūlė išvesti karinius dalinius iki 1992m. pabaigos su kuo Rusija sutikti negalėjo ir pasiūlė alternatyvą – dalinius išvesti iki 1994m. pabaigos- kaip realią ir įgyvendinamą.
Rusija deryboms su Lietuva buvo parengus tipinio susitarimo su NVS respublikomis projektą, kuris Lietuvai buvo nepriimtinas, todėl Lietuvos derybų delegacija parengė savo alternatyvų susitarimų projektų paketą, kurį 1992m. vasario pradžioje perdavė Rusijos delegacijai. Lietuvai padėjo tai, kad ji galėjo pasinaudoti SSRS susitarimais su Vokietija ir Vengrija dėl kariuomenės išvedimo iš šių šalių ir tai gerokai palengvino jų darbą. Toliau vyko pagrindinės ekspertų derybos 1992m. vasario
11-14d. Vilniuje, kovo 18-19d. Maskvoje ir balandžio 23-24d. Vilniuje. Pastarųjų susitikimų metu jokių projektų nepavyko suderinti nes išsiskyrė šalių pozicijos, tačiau Lietuva jau siekė, kad tolimesnės derybos vyktų jos pateiktų susitarimų projektų pagrindu.
Tuo metu Lietuva stengėsi primesti Rusijai nuomonę, kad jos pareiga – išvesti okupacinę kariuomenę, remdamasi SSRS įvykdytos okupacijos. Lietuvos delegacija laikėsi nuostatos, kad derybos vyksta ne dėl to ar bus išvesta Rusijos kariuomenė, bet kaip ji bu
us išvesta, dėl terminų ir tvarkos. O Rusija norėjo įtikint, kad jos pareiga išvest kariuomenę išplauks tik iš pasirašytos sutarties, siekdama išvedimą įspraust į daugybę rėmų ir susaistyti įvairiomis sąlygomis.
Rusai reikalavo, kad būtų įteisintas jų kariuomenės laikino buvimo mūsų teritorijoje statusas, kad net pati kariuomenė būtų atstovaujama derybose . Lietuvos delegacija su tuo kategoriškai nesutiko, tvirtindama, kad Lietuvoje neteisėtai esanti Rusijos kariuomenė negali būti teisės subjektas, o tėra derybų objektas. Tačiau Lietuvos delegacija sutiko pripažinti šioje kariuomenėje tarnaujančių žmonių pagrindines žmogaus teises . O derantis dėl jurisdikcijos Lietuvos delegacija nesutiko pripažinti eksteritorialumo principo ir Rusijos jurisdikcijos taikymo jos kariuomenės užimtose teritorijose pabrėždama, kad Lietuvos įstatymai ir jos valdžios įgaliojimai be išimčių galioja visoje šalies teritorijoje.
Įdomu tai, kad Rusija visokiomis priemonėmis bandė rast būdų kaip palikt Rusijos karius Lietuvoje. Netgi planavo išleist į atsargą dalį karininkų ir norėjo juos legalizuot Lietuvoje. Rusijos delegacija norėjo, kad Lietuva pripažintų neva jų turimas “politines ir pilietines teises” . Su tuo Lietuvos delegacija sutikt negalėjo ir laikėsi pozicijos, kad visi kariškiai ir su kariuomene susiję civiliai asmenys bei jų šeimos nariai, išskyrus Lietuvos piliečius, priklauso išvedamos kariuomenės personalo kategorijai. Minėta14, kad Lietuva nesutiko suteikti Rusijos ginkluotosioms pajėgoms jokio laikinojo teisinio statuso.
Lietuva taip pat nesutiko, kad susitarimuose dėl Rusijos ka
ariuomenės išvedimo ši kariuomenė ar jos daliniai figūruotų kaip teisės subjektai, kuriems pripažįstamos kokios nors teisės Lietuvoje. Tuo tarpu Latvijos sutarties su Rusija pavadinime kalbama apie „Rusijos ginkluotųjų pajėgų teisinę pa.dėtį išvedimo laikotarpiu”, o pagal šios sutarties 3 straipsnio 2 dalį Latvija įsipareigojo „gerbti Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų teisinę padėtį”. Estijos sutarties su Rusija pavadinime ir preambulėje kalbama apie „laikino buvimo jos (Estijos – aut. pastaba) teritorijoje sąlygas”. Tačiau sutarties 2 straipsnyje paaiškinta, kad šis terminas reiškia tik išvedimo laikotarpį. Tad galima daryti išvadą, kad Estija nepripažino Rusijos kariuomenės teisinio buvimo statuso .

Be to, nelaukdama derybų pabaigos, Lietuvos valdžia išvedamai kariuomenei uždraudė vykdyti bet kokias pratybas Lietuvoje, judėti Lietuvos keliais be išankstinio Lietuvos valdžios leidimo, įvežti į karinius dalinius papildomą karinį kontingentą, įskaitant naujokus, dėjo pastangas perimti savo sienų kontrolę.
Dėl kariuomenės padarytų Lietuvos suvereniteto pažeidimų Lietuvos Vyriausybė reikšdavo protestus Rusijos vyriausybė, apie juos informuodavo tarptautinę bendriją. Šioje situacijoje Lietuva vėl rodė iniciatyvą, kuri buvo būtina per visą derybų laikotarpį. Ir kartais tik lietuvių atkaklumas pramušdavo ledus į tarptautinę areną. Todėl drąsiai galime teigti, kad jei ne lietuvių profesionalumas ir tvirta pozicija derybos būtų užsitęsusios kaip užsitęsė su kitomis Baltijos šalimis.Helsinkio viršūnių konferencija
Reikia pabrėžt, kad prieš šią konferenciją vyko taipogi psichologinė kova, kuria Rusija norėjo pasinaudoti. Ji bandė manipuliuoti kitų valstybių interesais, veikti Lietuvos, Latvijos ir Estijos delegacijas atskirai, skaldyti Baltijos valstybių vienybę dėl Rusijos kariuomenės išvedimo. Baltijos vienybė šiuo klausimu buvo sunkiai pasiekiama: pirmiausia Lietuvos delegacijai reikėjo įrodyti, kad iš viso tokį klausimą reikia kelti šioje konferencijoje, vėliau nuomonės išsiskyrė dėl Rusijos armijos išvedimo tempų. Baltijos šalių vienybės sunku buvo ir tikėtis nes tarptautinėj aplinkoj jos dažnai veikdavo kaip atskiri tarptautinių santykių veikėjai, ypač santykiuose su Rusija.
Tuo tarpu Rusija ir toliau ne tik spaudė Lietuvos, Latvijos ir Estijos delegacijas atskirai, siekdama priversti atsisakyti kelti Rusijos armijos išvedimo klausimą, bet dar ir perėjusi į kontrapuolimą apkaltino Baltijos valstybes žmogaus ir tautinių mažumų teisių pažeidimu ir pasiūlė atitinkamai suformuluotą straipsnį į Baigiamąją deklaraciją. Įdomus faktas tas, kad dėl neaiškių priežasčių paskutinę baigiamosios deklaracijos teksto derinimo naktį Vokietijos delegacijos vadovas primygtinai reikalavo atsiimti mūsų reikalavimą dėl Rusijos armijos išvedimo iš Baltijos valstybių teritorijos, antraip dėl lietuvių užsispyrimo sužlugs Helsinkio viršūnių susitikimas, nes rusai užprotestuos šį reikalavimą per valstybių vadovų susitikimą . Aišku Lietuvos delegacija nė neketino keisti savo pozicijos ir dar be to ji gavo tvirtą paspirtį – tai birželio 14d. referendumas dėl Rusijos armijos skubaus išvedimo, kuriame 90 procentų balsavusių Lietuvos piliečių pritarė referendumui. Kartu tai buvo parama ir Latvijai, ir Estijai. Galutinai Baltijos valstybių pozicija dėl Rusijos armijos išvedimo suderinta ir patvirtinta Baltijos valstybių vadovų Jūrmaloje, prieš pat Viršūnių susitikimą Helsinkyje.

1992m. liepos 9-10d. įvyko Helsinkio Viršūnių iškilmingas posėdis, kuriame pirmą kartą dalyvavo Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis. Rusijos delegacija, vadovaujama Rusijos prezidento Boriso Jelcino, sėdėjo už Lietuvos delegacijos. Rusijos delegacija deklaracijai neprieštaravo. Šios deklaracijos penkioliktas straipsnis teigia, kad ESBK remia šalių pastangas taikiu ir derybų keliu išvesti užsienio valstybių armijas, kurios tebėra Baltijos valstybių teritorijoje be jų sutikimo.
Armijos išvedimas turi būti greitas, tvarkingas ir visiškas.
Dar vienas įdomus faktas tas, kad Rusijos armijos Baltijos valstybėse problema buvo vienintelė regioninė problema, suformuota Helsinkio Baigiamojoje Deklaracijoje. Kad ir ciniškai tai skambėtų, bet joje nebuvo užsiminta nei apie Jugoslavijos krizę, nei apie Kalnų Karabache liejamą kraują.

Helsinkio viršūnių Deklaracijos 15 straipsnis yra didelis Lietuvos diplomatijos laimėjimas. Jame jau kaip tarptautinės teisės nuostata buvo įtvirtintas principas, kad be suverenios valstybės sutikimo svetima kariuomenė negali būti jos teritorijoje.Derybos po Helsinkio konferencijos
Tuoj po Helsinkio konferencijos buvo gauti Rusijos derybininkų siūlomi nauji susitarimų projektai, kuriuose pirmą kartą atsispindėjo tam tikras abiejų derybų šalių pozicijų suartėjimas.
Tačiau jau 1992m. rugpjūčio 6d. Rusijos užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas pakvietė į Maskvą visų trijų Baltijos valstybių užsienio reikalų ministrus ir, kaip išankstinę kariuomenės išvedimo sąlygą, iškėlė 11 reikalavimų. Be derybose Rusijos jau ankščiau keltų kariuomenės išvedimo sąlygų, jis iškėlė dar vieną – atsisakyti reikalavimų atlyginti 1940-1991m. SSRS padarytą žalą. Lietuva visus reikalavimus įvertino kaip ultimatyvius, neteisėtus ir nepagrįstus, todėl nepriimtinus .
Rusija suprato savo sąlygų beprasmiškumą ir toliau visą rugpjūčio mėnesį vyko intensyvios derybos, kurių metu straipsnis po straipsnio abi šalys artėjo prie kompromisinio varianto ir abiem šalim tinkančių formuluočių. Vyko ne tik intensyvios derybos, bet informacija ir formuluotėmis buvo keičiamasi ir fakso ryšiu. Tad pavyko susitarti dėl daugumos būsimos sutarties punktų. Kaip matome, vis tik Helsinkio konferencija padarė didžiulę įtaką, nes Rusija buvo tarytum “įsprausta į kampą” ir kadangi pati neprieštaravo priimtai deklaracijai, ją teko vykdyti. Derybos vyko spartesniais tempais ir dėl to, kad Rusijoje iš Užsienio reikalų ministerijos iniciatyvą perėmė gynybos ministerijos ekspertai, priklausę pažangiai “Ščit” karininkų grupei.
Paskutinis įtemptas derybų etapas vyko su Užsienio reikalų ministerijos atstovais Lietuvos atstovybės patalpose Maskvoje. Prasidėjo 1992m. rugsėjo 7d. ir pasibaigė ankstyvą rugsėjo 8d. rytą. Rusijos delegacijai vadovavo Rusijos Užsienio reikalų ministro pavaduotojas Vitalijus Čiurkinas ir pasiuntinys Viktoras Isakovas. Buvo visiškai suderinti ir parengti pasirašymui 7 susitarimai, įskaitant susitarimą dėl kariuomenės išvedimo grafiko. Tačiau tos pačios dienos vakare Kremliuje įvykusiame Lietuvos ir Rusijos vadovų baigiamajame susitikime Rusija nusprendė pasirašyti tik tris suderintus dokumentus.Svarbiausi Lietuvos, Latvijos ir Estijos susitarimų su Rusija dėl jos kariuomenės išvedimo skirtumai
Lietuvos, Latvijos ir Estijos susitarimai su Rusija, reguliuojantys buvusios SSRS kariuomenės išvedimą iš šių valstybių, buvo pasirašyti skirtingu metu, lyginant su faktiškai vykdyto išvedimo pradžios ir pabaigos momentais. Lietuvos susitarimai su Rusija buvo pasirašyti 1992m. rugsėjo 8d., tai yra dar prieš intensyvaus kariuomenės išvedimo proceso pradžią1, prieš buvo pasirašyti 1994m. balandžio 30d., praėjus 7 mėnesiams po kariuomenės išvedimo iš Latvijos pabaigos. Pagaliau Estijos ir Rusijos susitarimai buvo pasirašyti dar trim mėnesiais vėliau – tik 1994m. liepos 26d., tai yra likus vos vienam mėnesiui iki kariuomenės išvedimo iš Estijos pabaigos .
Lietuvos susitarimai su Rusija įsigaliojo nuo jų pasirašymo dienos be ratifikavimo šalių parlamentuose, o Latvijos bei Estijos sutartys su Rusija turėjo būti parlamentų ratifikuotos ir įsigalioti nuo apsikeitimo ratifikaciniais raštais dienos. Iki tol šalių susitarimu jos buvo taikomos laikinai. Pažymėtina, kad Latvijos sutartis su Rusija buvo ratifikuotos ir įsigalėjo jau po Rusijos kariuomenės išvedimo. Estijos sutarties ratifikavimas užtruko dar ilgiau.
Sutartyse buvo keletas svarbių skirtumų, pavyzdžiui, kad Lietuva derybų dėl Rusijos kariuomenės išvedimo metu siekė, jog susitarime išliktų straipsniai dėl kompensacijos Lietuvai už okupacinės kariuomenės padarytą žalą. Tuo tarpu Estijos ir Rusijos sutarties 8 straipsnyje tvirtinama: „Šalys pripažįsta, kad šiai sutarčiai įsigaliojus, visos finansinės, turtinės ir kitos pretenzijos, susijusios su (SSRS-1 Rusijos – aut. pastaba) ginkluotųjų pajėgų buvimu Estijos Respublikos teritorijoje, įskaitant ekologinę ir kitą žalą, laikomos visiškai sureguliuotomis”. Tokio ar panašaus straipsnio Latvijos sutartyje su Rusija nėra. Latvijos vadovai savo pasisakymuose yra kėlę reikalavimą, kad Rusija atlygintų jos kariuomenės padarytą ekologinę žalą Latvijai .
Įdomu tai, kad Estijos sutartyje su Rusija yra straipsnis, kokio nėra nei Lietuvos, nei Latvijos sutartyse. Jame sakoma, kad Estijos Respublika „suteikia Rusijos kariškiams teisę parduoti jų turimą teisę apsigyventi” jų užimamuose municipaliniuose ar žinybiniuose butuose. Tačiau butas negalėjo būti privatizuotas. Iš tokio sandorio gautos lėšos turėjo likti Rusijos kariškio nuosavybė.
Apibendrinant Latvijos ir Estijos sutarčių su Rusija skirtumus, lyginant su atitinkamais Lietuvos susitarimais, matyti, kad derybose su Latvija ir Estija Rusija kėlė analogiškus reikalavimus ir laikėsi analogiškų nuostatų, kaip ir derybose su Lietuva. Tačiau Latvijos ir Estijos sutartyse Rusijai pavyko labiau primesti savo nuostatas ir formuluotes. Tam, matyt, turėjo reikšmės metus ilgiau trukęs derybų bei kariuomenės išvedimo iš Latvijos ir Estijos procesas Rusijos spaudimo sąlygomis.Paskutinis derybų etapas
1993m. vasario mėnesį derybų vadovu tampa ambasadorius Virginijus Bulovas vėliau tapęs vidaus reikalų ministru. Ši delegacija jau turėjo pirmos delegacijos palikimą- tai 1992m. rugsėjo sutartis. Tačiau vis tiek buvo aišku, kad įtampa tarp Rusijos ir Lietuvos išliko. Tuo metu Rusijos delegacijai vadovavo V. Isakovas, kuris turėjo didelę derybų patirtį ir savotišką taktiką. Išskirtinis jo bruožas buvo tas, kad jis pertraukdavo kalbantįjį, įterpdavo savo frazę ir išmušdavo iš ritmo. Pasak, V. Bulovo tas išmušimas veikdavo labai neigiamai. Tačiau ir čia lietuviai nepasimetė ir sugalvojo, kad jei taip atsitiks tada kolega perims prieš tai kalbėjusio mintį ir tęs toliau.
Šiai delegacijai teko keletas sunkumų, kurių vienas buvo tai, kad taip ir liko nepasirašytas politinis susitarimas dėl Rusijos kariuomenės išvedimo. Todėl teisiškai
buvo pasirašytas tik priedas prie sutarties, kuri nebuvo pasirašyta. Šituo Rusija galėjo pasinaudoti, bet jai kaip visad trūko įžvalgumo.
Po keleto susitiko pastaroji delegacija jau visiškai įsitikino, kad politinio susitarimo taip ir nepavyks pasirašyti, nes Rusija ir toliau spaudė Lietuvos delegaciją. Šiuo metu jau buvo jaučiama parama ir iš užsienio šalių. Lietuvos tarptautinės situacija buvo geresnė. Vėliau į derybas įsijungė Prezidentas Algirdas Brazauskas. Užsienio reikalų ministerija, Krašto apsaugos ministerija toliau uoliai dirbo savo darbą. Ir šitas kolektyvinis darbas davė gerus rezultatus.
Šioje vietoje dar reikia pabrėžt, kad neretai kai kas klaidingai teigia, kad derybos dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos vyko dar ir 1993m. tai netiesa. 1992m. rugsėjo 8d. pasirašytų grafiko ir išvedimo tvarkos susitarimų kariuomenei išvesti visiškai pakako, ir jie buvo vykdomi. Kad jų pakanka, buvo pripažinta ir tarptautiniu mastu , pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1992m. lapkričio 25d. vienbalsiai priimtoje rezoliucijoje. Vėlesnis Lietuvos ir Rusijos dialogas jau vyko ne dėl kariuomenės išvedimo tvarkos ar terminų, o tik dėl Rusijos reikalavimų revizuoti 1992m. rugsėjo mėn. 8d. pasiektus susitarimus savo naudai, kad būtų patenkinti ankstesni jos reikalavimai, kurių rugsėjo mėnesį vykusių derybų metu ji jau buvo atsisakiusi. Tuo tikslu Rusija sustiprino politinį spaudimą, skelbdama apie kariuomenės išvedimo stabdymą. Tačiau Lietuva atsilaikė ir išsaugojo ankstesnėse derybose apgintas nuostatas nepažeistas.Rusijos kariniai pensininkai Baltijos šalyse
Pagal Lietuvos ir Rusijos susitarimą pensijos Lietuvoje turi būti mokamos tik teisėtai joje gyvenantiems asmenims. Lietuva neprisiėmė jokių įsipareigojimų Rusijai dėl leidimo jos kariniams pensininkams apsigyventi Lietuvoje. Teisėtai gyvenantys yra tik tie asmenys, kuriems Lietuvos Respublika vienašališkai pagal savo įstatymus leido nuolat gyventi jos teritorijoje. Tuo tarpu Latvija ir Estija susitarimuose su Rusija prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus dėl leidimo kariniams pensininkams nuolat gyventi jų teritorijoje. Estijos susitarime su Rusija nustatyta, kad Rusijos kariniams pensininkams pagal jos pateiktus sąrašus bus suteikta teisė gyventi Estijoje, išskyrus asmenis, kuriems ši teisė Estijos vyriausybės nebus suteikta dėl grėsmės Estijos saugumui motyvų. Vykdydama susitarimą, Estijos vyriausybė 1994 metų rugpjūtį sudarė komisiją, kuriai buvo pavesta nagrinėti Rusijos kariškių prašymus dėl leidimo nuolat gyventi Estijoje. Šios komisijos darbe kaip stebėtojai dalyvavo ESBO ir Dekolonizacijos centro atstovai. Latvijos ir Rusijos susitarime nustatyta, jog teisėtai gyvenančiais Latvijoje laikomi tie Rusijos kariniai pensininkai, kurie nuolat gyveno joje iki 1992m. sausio 28d. Po šios datos demobilizuoti Rusijos kariškiai ir jų šeimų nariai (daugiau kaip 1700 asmenų) iki 1994 metų pabaigos privalėjo išvykti iš Latvijos. Vėliau šis terminas buvo pratęstas pusei metų.
Nežiūrint derybų metu Rusijos keliamų reikalavimų, Lietuva susitarime su Rusija neįsipareigojo jos kariniams pensininkams suteikti jokių ypatingų teisių ar privilegijų. Šie pensininkai galėjo gauti medicininį aptarnavimą arba apsigyventi senelių ar invalidų namuose tik bendrais pagrindais, Lietuvos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tačiau už šias paslaugas Rusija įsipareigojo Lietuvai atlyginti. Tuo tarpu Estijos ir Latvijos susitarimai su Rusija numatė Rusijos kariniams pensininkams kai kurias išskirtines teises, privilegijas ir garantijas. Latvija įsipareigojo neturinčius butų Rusijos karinius pensininkus aprūpinti gyvenamuoju plotu lygiomis teisėmis su Latvijos piliečiais (Susitarimo 5 straipsnis).Latvija taip pat įsipareigojo ne savo piliečiams – Antrojo pasaulinio karo dalyviams teikti tokias pat lengvatas, kaip ir jos piliečiams (14 straipsnis). Latvijos ir Estijos susitarimuose (atitinkamai, susitarimų 11 ir 10 straipsniuose) numatyta buvusių karinių medicinos įstaigų pagrindu steigti specialias medicinos įstaigas bei bendras Rusijos ir Lietuvos įmones. Rusija pasiekė, kad jos karinių pensininkų teisėms Latvijoje būtų gautos net tarptautinės garantijos .Išvados
Nepaisant daugybės Rusijos bandymų stabdyti derybų eigą, įvairių skundų tarptautinėj arenoj, išsisukinėjimų ir visiškų derybų ignoravimų Rusijos delegacija gerokai nusileido Lietuvos savo lankstumu ir atkaklumu. Lietuvos delegacija buvo viena iš tų grandžių, kuri dirbo savo darbą ir dirbo jį labai gerai. Tiek primoji delegaciją paruošusi 1992m. rugsėjo sutartis, tiek antroji tęsusi pradėtą darbą 1993m.
Tariant paskutinį žodį reiktų paminėt, kad tuo metu Lietuvos teritorijoje buvo net penkios divizijos ir apie 35 tūkst. Rusijos karių su kita gausia karine technika. Ir visa šita kariuomenės negavo jokio teisinio statuto. Lietuva tuo išsiskyrė iš kitų rytų Europos bei Baltijos valstybių. Rusija kokiu statusu 1940m. birželio 15d. atėjo į Lietuvos teritoriją, tokiu ir išėjo 1993m. rugpjūčio 31d. Iš tikro tai oficiali Rusijos pasitraukimo data, nes po jos dar buvo likę per 200 karininkų ir šiek tiek technikos, kuri iškeliavo lapkričio 15d. Po jos Lietuvos teritorijoje nebeliko nė vieno Rusijos kariuomenės elemento.
Apžvelgiant visą derybų eigą matome, kad Lietuvos delegacijoms tekdavo laviruot tarp daugybės sudėtingai susiklosčiusių aplinkybių, priimt lanksčius sprendimus ir nuolat reikdavo naujausios informacijos. Čia gerai suveikė visas mechanizmas ministerijos, žinyba ir užsienio delegacijos. Reikia išskirt asmenis, kurie ypatingai daug nuveikė: tai prof. Vytautas Landsbergis, ambasadoriai Česlovas Stankevičius ir Valdemaras Katkus, ministras Audrius Butkevičius ir kt. Visiems jiems Lietuva turi būti dėkinga, kad tais pačiais metais atvykęs Šventasis Tėvas pabučiavo jau laisvą Lietuvos žemę .Literatūros sąrašas
1.Č. V. Stankevičius. Derybos su Rusija dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos// Vilnius., 2003m.
2.Rusijos kariuomenės išvedimas 1990-1993 metai. Konferencijų medžiaga// Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius., 2003m.
3.A. Butkevičius. Nacionalinis saugumas ir Baltijos regionas//Karys, Vilnius.,1992m.
4.V. Žalys, R. Lopata., Č. Laurinavičius. Lietuvos diplomatija XX amžiuje//Vaga, Vilnius., 1999m.
5.V. Landsbergis. Kryžkelė//Lietuvos aidas, Vilnius., 1995m.
6.F. Žigaras. Baltijos šalys: saugumas ir gynyba 1990-2002//Vilnius.,2002m.
7.D. Žalimas. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas//Vilnius., 1997m.
8.V. Skuodis. Baltijos kraštų kelias į nepriklausomybę 1990-1991 metai. Įvykių kronika//Vilnius., 1997m.

Leave a Comment