Rusijos nacionalinio saugumo prioritetai

Turinys

Turinys 2
Įvadas 3
I. Rusijos prioritetai globaliame lygmenyje 4
II. Rusijos nacionalinio saugumo kryptys euro-azijiniame lygmenyje 5
2.1. Rusijos vieta euro-atlantinėje erdvėje 5
2.2. Rusija ir Azijos-Ramiojo vandenyno regionas 5
2.3. Rusijos nacionalinis saugumas Artimuosiuose Rytuose 6
III. Rusijos nacionalinis saugumas regioniniame lygmenyje: postsovietinė erdvė 7
Išvados 9
Literatūros sąrašas 10Įvadas
Nacionalinis saugumas yra pagrindinė nacionalinio intereso dalis – “valstybės išlikimo imperatyvas.” Tradiciškai nacionalinio saugumo koncepcija suprantama kaip valstybės išlikimas, valstybės suvereniteto ir teritorinio vientisumo apsauga, galimybė adekvačiai reaguoti į realias ir potencialias išorės grėsmes, pasitelkus politinius, ideologinius, ekonominius, diplomatinius ir karinius šalies resursus. Į nacionalinio saugumo sampratą taip pat įtraukiama ir šalies vidinė grėsmė, kuri susijusi su vaalstybės visuomenės nuostatomis.
Pasibaigus Šaltajam karui, karinė grėsmė nacionaliniam saugumui atslūgo,- pasaulio bendruomenės dėmesys susitelkė ties politinėmis, socialinėmis, ekonominėmis ir ekologinėmis problemomis ir grėsmėmis.
Rašto darbo tikslas: išanalizuoti, kokius prioritetus teikia Rusijos Federacija (toliau: Rusija) nacionalinio saugumo srityje paskutinįjį XX a. dešimtmetį (1990-2000 m.).
Darbo eigoje bus laikomasi anksčiau apibrėžtos tradicinės nacionalinio saugumo sampratos. Darbe nebus nagrinėjamos ideologinės priemonės, kadangi šiuolaikiniame pasaulyje jos prarado savo aktualumą. Siekiant glaustumo ir konkretumo bus apsiribojama tik valstybės strategija, nukreipta į išorės grėsmes. Vidaus politikos elementai rašto darbo meetu nagrinėjami nebus.
Rusijos nacionalinio saugumo prioritetai bus analizuojami trijuose lygmenyse:
1. Globalus lygmuo. Jis apima valstybės veiklos kryptis užtikrinant tarptautinį saugumą. T.y. Rusijos ir kitų valstybių bendradarbiavimą kovojant su organizuotu tarptautiniu nusikalstamumu ir terorizmu, kontroliuojant branduolinio ginklo ir masinio naikinimo priemonių gamybą ir

r platinimą, taip pat bendradarbiavimą energetikos, gamtinių resursų, ekologijos srityse ir pan.
2. Euroazijinis lygmuo. Rusijos santykis su euroazijiniais dariniais:
· Vakarų: euro-atlantinė erdvė;
· Rytų: azijinis-Ramiojo vandenyno regionas;
· Pietų: Artimųjų Rytų regionas.
3. Regioninis lygmuo. Rusijos vaidmuo postsovietinėje erdvėje.
Rašto darbo metu bus pasitelkiamas analitinis ir loginis metodai.I. Rusijos prioritetai globaliame lygmenyje
Globalus lygmuo apima sritis, kurios užtikrina tarptautinį, kartu ir nacionalinį valstybių saugumą. Galima išskirti šias pagrindines globalaus lygmens sritis:
· Organizuotas tarptautinis nusikalstamumas ir terorizmas. Į šią sritį įeina kova su nelegalia ginklų prekyba, narkotinių medžiagų platinimu, taip pat tarptautiniu terorizmu ir pan. Pastaraisiais metais pastebima, kad Rusijos kaimynystėje esančių valstybių (Čečėnijos, Irako ir kt.) nusikalstamos struktūros plečia savo veiklą, įsitvirtindamos naujai atsiradusioje nišoje-sąlyginai nestabilioje Rusijoje. Nesugebėdama viena su tuo kovoti, Rusija siekia inicijuoti tarptautinių organizacijų kūrimą ir stiprinimą kovai prieš tarptautinį nuusikalstamumą, terorizmą ir narkotikų prekybą.
· Branduolinio ginklo ir masinio naikinimo priemonių (cheminių, baktereologinių) gamybos ir platinimo kontrolė. Šiuo metu Rusija pasirašiusi nemažai dvišalių, daugiašalių sutarčių, reglamentuojančių organizuotą bendrą kovą su masinio naikinimo priemonių gamyba ir platinimu. Tuo tarpu branduolinėje strategijoje jaučiamas didžiųjų valstybių nuomonių išsiskyrimas. Nepaisant pasirašytų ir ratifikuotų sutarčių, ribojančių ir mažinančių branduolinį potencialą valstybėse (1995 m. JAV-Rusijos sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo ir kt.), Rusijos valdžia neskuba jų laikytis. Šiuo metu Rusijoje nusistovėjo nuostata, kad branduolinis ginklas yra vienintelė atrama, ku
uri kariniu aspektu nenaudinga, “tačiau istorinio silpnumo situacijoje padeda išsaugoti pagrindinius kozirius tarptautinėje arenoje. Be branduolinio ginklo Rusija ateityje negalėtų tapti autoritetu didžiosioms valstybėms ir tarptautinėms institucijomis.” Todėl, nors ir branduolinis Rusijos potencialas mažinamas, likusią dalį stengiamasi modernizuoti. Šiuo metu vienas pagrindinių Rusijos uždavinių yra naujos branduolinio ginklo koncepcijos kūrimo inicijavimas, tarpvalstybinio bendradarbiavimo koordinuojant branduolinės koncepcijos įgyvendinimą stiprinimas.
· Energetika, gamtiniai resursai, ekologija. Trečiųjų šalių įsiliejimas į tarptautinę rinką, naujausių technologijų plitimas daro įtaką energijos paklausos didėjimui. Tai lemia konkuravimą dėl energijos resursų. Todėl Rusijai, turinčiai didelius energetinius resursus, būtina įvesti kompleksinę sistemą, padėsiančią be trukdžių tiekti energiją užsienio valstybėms. Taip pat vertėtų pradėti įgyvendinti energijos kaupimo programą. Ekologinė Rusijos padėtis yra labai problematiška: ilgą laiką nebuvo rūpinamasi gamtosauga, teršiama aplinka ir teritoriniai vandenys. Šiuo metu Rusija pasirįžusi dalyvauti tarptautinėse programose ekologinei padėčiai gerinti. Tačiau šis bendradarbiavimas vyksta tik tiek, kiek tai netrukdo šalies pramonei vystyti.
· Regioninių konfliktų reguliavimo sritis. NATO, JAV ir Rusija stengiasi bendradarbiauti užtikrinant regioninį ir tarptautinį stabilumą. Tačiau “formaliai deklaruojant bendrų pajėgų poreikį ir pasiruošimą dalintis atsakomybe reguliuojant krizes, JAV praktikoje pastebimos tendencijos diktuoti savo sąlygas” , priimant sau palankius sprendimus. Todėl Rusija suinteresuota skatinti kitų valstybių pasipriešinimą JAV hegemonijai. Pagrindinės jos veiklos kryptys yra Europa, Azijos-Ramiojo vandenyno regionas ir postsovietinė er
rdvė. Šios pagrindinės veiklos kryptys bus aptariamos kituose skyriuose.

II. Rusijos nacionalinio saugumo prioritetai euro-azijiniame lygmenyje2.1. Rusijos vieta euro-atlantinėje erdvėje
Rusijos ir Vakarų santykiai užsimezgė iškart po Šaltojo karo pabaigos. 1991 m. NATO ir buvusio Varšuvos pakto valstybės pasirašė Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo sutartį, kuri paskatino buvusias priešiškomis valstybes pradėti dialogą saugumo klausimais. 1994 m. pradėjo funkcionuoti “partnerystė taikos vardan”. Pastoviai vyksta Rusijos ir NATO konsultavimasis svarbiausiais saugumo ir taikos klausimais. Reikėtų paminėti Europos šalių finansinę paramą (per Pasaulinį banką ir Tarptautinį valiutos fondą) Rusijos atsigaunančiai ekonomikai. Šis politinis ir ekonominis bendradarbiavimas padeda Rusijai integruotis į vieningą transatlantinę sistemą.
Tačiau NATO plėtimasis lėmė Rusijos ir Vakarų santykių atšąlimą. Daugumos autorių nuomone, NATO galios didinimas ir priartėjimas prie Rusijos sienų pažeidžia Rusijos nacionalinį saugumą. Anot Gadžievo, Rusijos nuomonės nepaisymas šiuo klausimu “suteikia šiam blokui išimtinę teisę į Europos saugumo užtikrinimą ir faktinį Rusijos išstūmimą iš Europos karinės-politinės erdvės.” Tačiau nauja konfrontacija su Vakarais šiuo metu neleistina, kadangi ji ”galutinai išsems Rusijos resursus, bet prieš tai – sengiantis tuos resursus gauti – turbūt sustabdys reformas ir sukels šalyje ekonominę ir politinę suirutę.” D.Trenino manymu, siekiant išvengti “greito ir destabilizuojančio NATO plėtimosi, reikia greitai ir iš esmės išplėsti bendradarbiavimą su Vakarais, kartu aktyvizuoti kontaktus su buvusiais sąjungininkais.” T.y. NATO plėtimosi klausimą spręsti diplomatiškai, ieškant kompromisų.2.2. Rusija ir

r Azijos-Ramiojo vandenyno regionas
Azijos-Ramiojo vandenyno regionas yra vienas svarbiausių Rusijos nacionalinio saugumo prioritetų. Jis suteikia jai galimybę įsilieti į naujas ginklų, žaliavų ir pramoninių prekių rinkas. Šiuo metu Rusija bando užmegzti glaudesnius ekonominius ryšius su Australija, Naująja Zelandija, Taivaniu ir kitomis šio regiono šalimis. Rusijai strategiškai naudingiausios partnerystės yra su: Japonija, Kinija, Indija – valstybėmis, pretenduojančiomis į supervalstybės statusą.
Dar Sovietų Sąjungos laikais kilę nesutarimai su Japonija dėl Kurilų salų, išlieka aktualūs ir paskutinįjį XX a. dešimtmetį. Nepaisant jų, pastebimas abiejų valstybių santykių “atšilimas”. Prasidėjo Japonijos ir Rusijos ekonominis bendradarbiavimas. Nedaug resursų turinčiai Japonijai Rusija svarbi kaip žaliavų tiekėja, taip pat kaip strateginė atsvara Kinijai. Tuo remdamasi Rusija galėtų išsireikalauti ne tik didesnės japonų finansinės paramos, bet ir nuolaidų Kurilų salų klausimu.
Kita potenciali Rusijos sąjungininkė yra Kinija. Ji svarbi tiek ekonominiu (Kinija yra pagrindinė ginklų, karinės technikos pirkėja), tiek kariniu-politiniu aspektais. Kinija suinteresuota Rusijos, kaip atsvaros Japonijai ir JAV, strategine partneryste. Abi šalys siekia bendromis jėgomis pasipriešinti islamo įsigalėjimui ir musulmonų šalių – Turkijos, Irano, Saudo Arabijos ir kt. – įtakos didėjimui Centrinėje Azijoje. Šiuo metu Rusija suinteresuota plėsti bendradarbiavimą su Kinija visomis kryptimis.
Santykiai su Indija šiuo metu krypsta Rusijai ypatingai palankia linkme. Indija suinteresuota glaudžiai bendradarbiauti su Rusija siekdama atsvaros Kinijai ir vidiniam stabilumui užtikrinti (pastovi islamistų, remiamų Pakistano, grėsmė). Indija yra pagrindinė rusų karinės technikos pirkėja. Tačiau Rusijai vertėtų neužsimiršti ir įvertinti JAV ir Didžiosios Britanijos įtaką Indijoje.
Vienas iš Rusijos nacionalinio saugumo prioritetų yra: ateityje sudaryti Rusijos – Kinijos – Indijos ašį, kuri būtų priešpastatoma Japonijos ir JAV hegemonijai, musulmonų ir islamo plėtrai Centrinėje Azijoje. Tačiau ši ašis negalima be Indijos ir Kinijos pritarimo. Žinant abiejų šalių įtemptus santykius, Rusijai tenka taikytojos ir jėgų balansuotojos vaidmuo.2.3. Rusijos nacionalinis saugumas Artimuosiuose Rytuose
Pagrindinis Rusijos saugumo grėsmės šaltinis Artimuosiuose Rytuose yra Turkija. Ji pažeidžia Rusijos interesus nuo Balkanų per Juodosios – Kaspijos jūrų baseinus iki Centrinės Azijos. Turkija kišasi į “Rusijos vidaus reikalus, reguliuojant konfliktus musulmoniškame Šiaurės Kaukaze ir Pavolgėje.” Ankaros bandymas suartėti su Ukraina, Azerbaidžanu ir Gruzija Rusijoje vertinamas kaip siekis užkirsti jūrinius kelius Rusijos laivams ir nukreipti naftos-dujų vamzdynus iš Kaspijos baseino, apeinant Rusiją. Turkija, veikdama visiškai nekontroliuojamai, sėkmingai naudojasi NATO priedanga.
Pagrindiniais Rusijos sąjungininkais kovojant su Turkijos įsigalėjimu Artimuosiuose Rytuose yra Armėnija ir Iranas. Armėnija svarbi savo geografine padėtimi: ji skiria Turkiją nuo Azerbaidžano ir Centrinės Europos. Tuo tarpu Iranas yra vienas svarbiausių rusų ginklų pirkėjų. Jis taip pat yra kliūtis Turkijos siekiui Centrinės Azijos vamzdynus nukreipti į Pietus ir padaryti juos nepriklausomais nuo Rusijos.
Iš esmės Rusija suinteresuota Rusijos – Armėnijos – Irano ašies formaliu sudarymu ir įgyvendinimu.III. Rusijos nacionalinis saugumas regioniniame lygmenyje: postsovietinė erdvė
Postsovietinė erdvė yra vienas iš svarbiausių Rusijos nacionalinio saugumo prioritetų. Pagal susiklosčiusias aplinkybes ir santykius su Rusija, galima išskirti šias dvi sritis:
1. Vidurio ir Rytų Europos valstybės, tapusios “artimuoju” Rusijos užsieniu. Šiuo metu jos aktyviai integruojasi į Vakarų Europos sistemą. Tai būtų: Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, tai pat Lietuva, Latvija, Estija.
2. Likusi postsovietinės erdvės dalis, šiuo metu sudaranti Nepriklausomų valstybių sandraugą (NVS), arba orientuojasi į jos sudėties integraciją.
Pagrindinis Rusijos tikslas NVS srityje yra sudaryti politiškai ir ekonomiškai integruotą nepriklausomų valstybių sąjungą, kuri galėtų užimti garbingą vietą tarptautinėje sistemoje. “Todėl būtina sukurti vienijančią ideologiją, kuri taptų atsvara nepriklausomose valstybėse plintančiam ir įsitvirtinančiam nacionalizmui.” Šiam tikslui, anot autorių, pasitarnautų rusakalbiai gyventojai, esantys postsovietinės erdvės valstybėse. Siūloma nepasikliauti Kolektyvinio saugumo sutartimi (pasirašyta NVS šalių 1992m.) ir inicijuoti dvišalių saugumo ir gynybos sutarčių sudarymą. Siekiant didesnio NVS integracijos lygio svarbu “pradėti ją ne iš viršaus, o iš apačios,- per atskirų prekių, paslaugų rinkas, sudarant tarptautines finansines – pramonines grupes.”
Kai kurie Rusijos apžvalgininkai susirūpinę “geopolitinio pliuralizmo” idėjos plitimu. Anot S.Kortunovo, ši koncepcija palanki tik Vakarų Europos ir JAV vykdomai politikai, kurios pagrindinis tikslas yra sukelti nesutarimus tarp Rusijos, Ukrainos, Kazachstano ir kitų postsovietinių valstybių. Todėl svarbiausias Rusijos uždavinys – pasipriešinti Vakarų Europos ir kitų priešiškų Rusijai valstybių įtakos plėtimui postsovietinėje erdvėje, o ypač Ukrainoje, Kazachstane, Gruzijoje ir Armėnijoje.
Su strategiškai svarbia Baltarusija (kaip Rusijos “priedanga” plečiantis NATO, taip pat kaip tiltas, jungiantis ją su Vakarais) Rusija šiuo metu palaiko ypatingai gerus santykius.
“Santykiai su Ukraina turėtų tapti sąjunginiais.” Ukrainos ir Rusijos glaudus bendradarbiavimas laiduotų didelio, galingo valstybių darinio susidarymą Euroazijoje. Tuo, be abejonės, suinteresuota Rusija. Todėl svarbiausias jos uždavinys – kaip galima greičiau sudaryti dvišalę sutartį su Ukraina, kuri laiduotų glaudų jų bendradarbiavimą ekonominėje, politinėje ir karinėje srityse. Rusijos ir Ukrainos bendradarbiavimo perspektyvos priklauso nuo Rusijos tolimesnių santykių su Baltarusija ir Kazachstanu. Esant glaudžiai rusų-baltarusų ir rusų-kazachstaniečių integracijai, “Ukrainai gręsia bent jau dalinė izoliacija NVS sudėtyje.” Ji prarastų nemažas ekonomines rinkas ir Rusijos karinio saugumo garantą.
Tuo tarpu Rusijos Pietuose esančių Armėnijos ir Gruzijos padėtis yra ypač kritiška. Vidurio Azijos musulmoniškos šalys suinteresuotos įsitvirtinti šiose valstybėse. “Be Rusijos pagalbos Armėnijai ir Gruzijai nepavyks išsaugoti savo teritorinį vientisumą, išspręsti savo ekonomines problemas ir tuo labiau įsitvirtinti regione kaip bent kiek įtakingos valstybės.” Rusija suinteresuota savo įtakos išplėtimu šiose šalyse, “kadangi atsiradusį “jėgų vakuumą” neišvengiamai užpildytų kitos galingos valstybės: Vakarų – JAV ir Vokietija arba Pietų – Turkija ir Iranas. Vakarų valstybių įsitvirtinimas Kaukaze išstumtų Rusiją iš šio regiono.” Todėl Rusija turėtų būti suinteresuota Rusijos – Armėnijos – Gruzijos karinės sąjungos sudarymu.
Vidurio ir Rytų Europos valstybių atžvilgiu Rusija, įvertindama geopolitinę realybę (t.y. neišvengiamą šių šalių orientavimąsį į Vakarus), nekuria ambicingų imperialistinių planų jų atžvilgiu. Siekdama palenkti šias valstybes į savo pusę, Rusija turėtų laikytis pozityvios ir diferencijuotos diplomatinės politikos. D. Treninas siūlo užmegzti su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis dvišalį dialogą, kurio metu būtų svarstomos saugumo problemos, taip pat šių valstybių stojimo į Vakarų Europos aljansus pasekmės. Iš esmės Rusijai būtų palankiausias šių valstybių neutral.us statusas.Išvados
Apibendrinant darbą, galima padaryti šias išvadas:
1. Rusija aktyviai veikia visuose trijuose lygmenyse: globaliame, euro-azijiniame, regioniniame,- tuo įrodydama, kad neatsisako savo supervalstybės statuso ir padėties tarptautinėje sistemoje.
2. Globaliame lygmenyje Rusija suinteresuota nacionalinio saugumo vardan veikti tarpvalstybinių organizacijų veikloje, prisiimant tam tikrus įsipareigojimus. Nesklandumų kyla branduolinio ginklo kontrolės srityje, dėl šiuo metu Rusijoje vyraujančios nuomonės, kad branduolinis ginklas yra vienintelis Rusijos saugumo garantas.
3. Rusija suinteresuota gerais santykiais su Vakarais dėl jų teikiamos ekonominės pagalbos. Vengdama konfrontacijų, Rusija stengiasi nesiimti radikalių priemonių NATO plėtimuisi sustabdyti, ji siekia glaudaus bendradarbiavimo su Vakarais, ir su Vidurio – Rytų Europos valstybėmis. T.y. NATO plėtimosi klausimą sprendžia diplomatiškai, ieškant kompromisų.
4. Dėl Rusijos – Vakarų santykių atšąlimo, rusai atsigręžė į Azijos – Ramiojo vandenyno regioną. Jame Rusija atlieka taikytojos, jėgų balansuotojos vaidmenis. Siekdama didesnės įtakos regione, ji pasirįžusi kurti Rusijos – Indijos – Kinijos ašį, kuri būtų priešpastatoma Japonijos ir JAV hegemonijai, musulmonų ir islamo plėtrai Centrinėje Azijoje
5. Artimųjų Rytų regione Rusija susirūpinusi dėl vis didėjančios Turkijos įtakos. Siekdama apsaugoti savo įtakos zoną, Rusija sąveikauja su Iranu, Gruzija, Armėnija.
6. NVS erdvėje Rusija siekia didinti šalių integracijos lygį, pasipriešinti Vakarų propaguojamos “tarptautinio pliuralizmo” idėjos plitimui. Siekdama apsaugoti savo “gyvybiškai svarbių interesų” zoną, Rusija suinteresuota glaudžiu bendradarbiavimu su Ukraina, Armėnija, Gruzija, Kazachstanu ir kt.
7. Santykiai su Vidurio ir Rytų Europa po truputį įgauna pozityvumo. Atsiranda dvišalio dialogo užmezgimo būtinybė.

“Istorinis ir geopolitinis šiuolaikinės Rusijos palikimas potencialiai yra pakankamas, kad netgi esant nepalankiom sąlygom, ji galėtų išlikti didžiosios tautos lygmenyje, neleisdama savimi manipuliuoti, išsaugodama savo nepriklausomybę, patenkindama savo globalius ir regioninius nacionalinius interesus, garantuodama savo saugumą.”Literatūros sąrašas
1. G.Vitkus Integraciniai tarptautinio saugumo procesai versus jėgos balansas // Skaitiniai apie nacionalinį ir tarptautinį saugumą. Vilnius 2000. P. 13-19.
2. К.С.Гаджиев. “Введение в геополитику” Москва: 1998. P. 349-365.
3. К.С.Гаджиев. “Геополитика” Москва: 1997. P. 262-374.
4. А.Дугин. “Геополитика” Москва: 1997. P.182.
5. С.А.Караганов, С.В.Кортунов. Стратегия России в XX в.: анализ ситуации и некоторые предложение (стратегия – 3) // Независимая газета 1998 06 18
6. Д.Тренин. Новая конфронтация с НАТО недопустима // Независимая газета 1996 01 17
7. С.Кортунов. Портнёрство нужно спасать // Независимая газета 1996 01 26
8. А.Арбатов. Внешнеполитический консенсус в России // Независимая газета 1997 03 14.

Leave a Comment