Politika ir teisė

(Paskaitų (1999) konspektas)
d. H. Šinkūnas
SENOVĖS GRAIKIJOS POLITINĖ IR TEISINĖ MINTIS
1. Ankstyvasis periodas.
HOMERAS.
HEZIODAS.
SOLONAS.
PITAGORAS.
HERAKLITAS IŠ EFESO.
2. Senovės Graikijos politinės ir teisinės minties suklestėjimas.
DEMOKRITAS.
SOFISTAI.
Protagoras iš Abderos.
Gorgijus iš Leontino.
Hipijus iš Elidos.
Antifontas.
Trasimachas iš Chalkedono.
Kaliklas.
Likofronas.
Alkidamas iš Elėjos.
Kritijas.
SOKRATAS.
PLATONAS.
3. Senovės Graikijos valstybingumo nuopolis
EPIKŪRAS.
STOIKAI.
ZENONAS.
POLIBIJUS.
SENOVĖS ROMOS POLITINĖ IR TEISINĖ MINTIS
MARKAS TULIJUS CICERONAS.
Senovės Romos teisininkų mokymas
ULPIANAS.
PAPINIANAS.
MODESTINAS.
GAJUS
ŠVENTASIS AUGUSTINAS. JO MOKSLAS APIE VALSTYBĘ IR TEISĘ.
VIDURAMŽIŲ POLITINĖ IR TEISINĖ MINTIS VAKARŲ EUROPOJE
ŠVENTASIS TOMAS AKVINIETIS.
Viduramžių erezijos
MARSILIJUS PADUVIETIS.
Viduramžių teisininkų mokymas
RENESANSO IR REFOMACIJOS POLITINĖ IR TEISINĖ MINTIS
NIKOLAS MAKIAVELIS
Reformacijos politinės ir teisinės idėjos.
MARTINAS LIUTERIS
TOMAS MIUNCERIS (Münzer)
XVI – XVIIa. EUROPOS SOCIALIZMO POLITINĖS IR TEISINĖS IDDĖJOS
TOMAS MORAS.
TOMAZAS KAMPANELA
NAUJŲJŲ LAIKŲ POLITINĖ IR TEISINĖ MINTIS
Olandijoje
HUGO GROTIUS
BARUCHAS (BENEDIKTAS) SPINOZA
Anglijoje
KLAUDIJUS SALMAZIJUS
ROBERTAS FILMERIS
INDEPENDENTAI
Džonas Miltonas
A.Sidney
Džeimsas Haringtonas
LEVELERIAI
DIGERIAI
TOMAS HOBSAS
DžONAS LOKAS (John Locke)
ŠVIETIMO EPOCHOS POLITINĖ IR TEISINĖ MINTIS
VOLTERAS
ŠARLIS LUI de MONTESKJĖ
ŽANAS ŽAKAS RUSO
POLITINIS IR TEISINIS MOKYMAS VOKIETIJOJE XVII – XVIIIa.
SAMUELIS PUFENDORFAS
CHRISTIAN TOMASIUS
CHRISTIAN WOLF
JAKOBINŲ POLITINĖS IR TEISINĖS IDĖJOS
ŽANAS POLIS MARATAS
MAKSIMILIANAS ROBESPJERAS
POLITINĖS IR TEISINĖS TEORIJOS VOKIETIJOJE XVIIIa. pab.–XIXa. pr.
IMANUELIS KANTAS
JOHANAS GOTFRYDAS FICHTĖ
ISTORINĖ TEISĖS MOKYKLA
G.V.F. HĖGELIS
POLITINĖS IR TEISINĖS TEORIJOS XIXa.
Konservatizmas, kaip politinė ideologija
EDMUNDAS BERKAS (Burke)
Liberalizmas
DŽEREMIS BENTAMAS
J.S.MILL
BENJAMIN CONSTANT (Konstanas)
Anarchizmas
MARKSAS STIRNER (Kasparas Šmitas)
PJERAS PROUDHON (Prudonas)
MICHAILAS BAKUNINAS
OGIUSTO KONTO (Conte) politinė ir teeisinė teorija
Marksizmas
RUDOLFAS FON JERINGAS (Jhering)
LIUDVIKAS GUMPLOVIČIUS
HERBERTAS SPENCERIS

<.>
HOMERAS (VIII a. pr. Kr. II pusė.)
Šiuo metu polis tampa vyraujančia valstybinės organizacijos forma Senovės Graikijoje. Žymiausi Homero kūriniai – “Iliada”, “Odisėja”.(Čia aprašomi įvykiai nuo Mikėnų laikų (XVI a. pr. Kr.) iki Homero laikų.
Svarbūs du te

erminai: dike, themis. Jais apibūdinama politinė santvarka, kilusi iš dievų ir jų ginama. Dike – tai teisingumas, kuris yra paprotinės teisės themis pagrindas (galioja ir dievams). Dike aukštesnė nei themis. Themis – konkretizuoja amžinąjį teisingumą. Homero pasekėjai jo idėjas ir toliau plėtojo.

<.>

SOLONAS (~ 638 – 559m.)
Įstatymų leidėjas bei reformatorius Atėnuose. Būtent Solono reformos padėjo naujus Atėnų teisės pagrindus. Vykstant kovai tarp diduomenės ir demoso, skolininkų ir kreditorių, Solonas išrinktas pirmuoju archontu. Reformų laikas 594 – 593m. pr. Kr.: panaikintos skolos privatiems asmenims ir valstybei (seistachija), ateityje uždrausta skolas grąžinti savo kūnu. Nustatė matus ir svorį reglamentuojančias taisykles, monetų apyvartą bei eksportą reguliuojančias teisės normas.
Atėnų gyventojai suskirstyti į keturias klases, atsižvelgiant Į jų turtinę padėtį. Pirmų trijų klasių atstovai galėjo būti visų polių įstaigų nariais. Ketvirtosios klasės atstovams – tebuvo prieinama gaalimybė dalyvauti tik tautos susirinkime ir teismuose. Šio skirstymo tikslas – užtikrinti diduomenės ir demoso kompromisą. Rezultatas – cenzinė demokratija.
Solonas: “Tvarka ir įstatymai – būtini ir tai didžiausias gėris, o jų nebuvimas – didžiausias blogis”.

PITAGORAS (580 – 500m. pr. Kr.)
“Visa ko esmė yra skaičius”.(pasaulis-ir skaičius, ir harmonija)
Pitagoras ir jo pasekėjai matematinius dėsnius taikė ir visuomenės reiškiniams paaiškinti. Krotonoje, o vėliau ir kitose Pietų Italijos dalyse Pitagoras bandė kurti idealios valstybės modelį, kūrė slaptas aristokratų sąjungas (heterijas), kuriose viskas bendra.
Teisingumas – skaičius, padaugintas iš savęs, t.y. atlyginama turi bū

ūti tuo pačiu (Talijono principas?). Pitagorui ir jo pasekėjams teisingumo idealas – polis, kuriame viešpatauja teisingumas, teisingi įstatymai. Po dievų, po to labiausiai reikia gerbti tėvus ir įstatymus (tai čia kaip ir Konfucijus?). Įstatymus reikia gerbti iš įsitikinimo. Vaikai privalo gerbti tėvų įstatymus, net jei šie blogesni už naujus. Naujų įstatymų leidybą kritikavo – reikia laikytis dievų papročių ir senų įstatymų.
Anarchija – didžiausias blogis, nes be vado valstybėje negalima gyventi pagal prigimtį. Tačiau kritikuojama ir demokratinė lygybė, nes visur turi būti hierarchija (tiek tarp dievų, tiek tarp žmonių). Pitagoriečių bendruomenės didelį dėmesį skiria auklėjimui, svarbus asketizmas. Tai padarė didelę įtaką kt. mąstytojams-Platonui. Vienas žymesnių Pitagoro mokinių, Hipodamas Miletietis (Hipodamas iš Mileto), gyvenęs Va. pr. Kr. Jis buvo pirmasis idealios valstybės santvarkos teoretikas (Pitagoras – praktikas, Miletietis – teoretikas).
Hipodamo idealios valstybės modelio valstybėje – 10000 gyventojų, kurie skirstomi į tris luomus: karius, amatininkus ir žemdirbius (į karius amatininkus ir žemdirbius,. Perims šitą skirstymą Platonas, tik pridės ketvirtą klasę). Valstybinės pareigos be išimties turi būti renkamos visų trijų luomų. Senovės Graikijos buvo natūralu, kad vergai ir užsieniečiai nerenka. H. Miletietis valstybės teritoriją dalino į tris dalis: šventoji (religijai), viešoji (kariams išlaikyti), žemdirbių privatinė nuosavybė.

HERAKLIDAS IŠ EFESO (550 – 480m. Pr. Kr.)
Jis skelbė, kad visi daiktai juda ir nieko nėra pastovaus, judėjimas amžinas – amžinas ki

itimo procesas. “Nieko nėra amžino, amžinas tik kitimas”. “Du kartus į tą pačią upę neįbrisi” (tokias analogijas taikė ir visuomenės bei teisės sferoms). Egzistuoja dieviška proto direktyva – “logos”, kuris valdo pasaulį (daiktus Jų prigimtį). Tačiau ne visi gali pažinti “logos’ą”, ir juo sekti, ir tai jam suteikia pagrindą skirstyti žmones į protingus ir neprotingus. Nors pagal kilmę H. iš Efeso iš kilmingos šeimos, bet jis buvo prieš aristokratiją, o iš kitos pusės – demokratija dar nepriimtinesnė. Demokratijos atveju viešpatauja minia. Demokratijai nepritarė: “Vienas geriau nei 10000, jei jis geriausias (šitoje vioetoje jam pritars Aristotelis, teikdamas, kad jei atsiras žmogus, kuris pranoks visus kitus savo dorybe, tai jam reikia paklusti) “. Tautos pritarimas, priimant įstatymus nėra būtinas, nes čia svarbiausia “logos”, o “logos” geriau gali pažinti vienas nei minia. Todėl geriausia valdymo forma, kai valdo valdovas filosofas. Polių įstatymai turi atitikti “logos”, kadangi “logos” – žmonių gyvenimo pagrindas: “Tauta dėl pirmapradį protą atitinkančių įstatymų turi kovoti taip, kaip dėl savo miesto sienų”.

2. Senovės Graikijos politinės ir teisinės minties suklestėjimas.

DEMOKRITAS (460 – 370m. pr. Kr.)
Žymus filosofas, atomininkas, gyvenęs ir kūręs Abderoje. Visuomenės susiformavimą suvokia kaip natūralaus vystymosi rezultatą, natūraliai žmonės įgauna visam gyvenimui reikalingus įgūdžius ir žinias (kaip ir kiti filosofai). Todėl polis ir įstatymai – natūralaus vystymosi rezultatas, o ne atsitiktinis re

eiškinys.
Valstybė – bendrojo gėrio ir teisingumo išraiška. Valstybės interesai svarbiausi, todėl žmonių pastangos visų pirma turi būti nukreiptos užtikrinti kuo geresnį valdymą. Menas valdyti valstybę – aukščiausias iš visų menų.
Norint išlaikyti vieningumą, veiksmai ir žmonių elgesys turi būti grindžiami broliškumu, teisingumu, paslaugumu, vienybe. Turtiniai santykiai turi būti pagrįsti saikingumu (Aristotelis irgi kalba apie saikingą gyvenimą, o jau Fichte mano, kad žmonės turėtų gyventi pasiturinčiai). O nepriteklius demokratinėje santvarkoje nei valdant tironui yra tiek geriau už turtus, kiek laisvė geriau už vergovę.
Demokrito filosofijoje randami nepalankūs atsiliepimai apie aristokratiją: “Kvailiams geriau paklusti nei įsakinėti”. Geresnieji – tai protingi ir dorovingi asmenys. Kvailiams valstybinė tarnyba turi būti neprieinama. Įstatymai skirti polio žmonių gerovės užtikrinimui. Tačiau kad įstatymai iš tiesų pasiektų tikslą, žmonės turi paklusti įstatymams savanoriškai (Tą miontį iš jo tuoj perims Aristotelis). Įstatymai reikalingi paprastiems žmonėms, kad būtų galima riboti vaidus, pavydą ir nesantaiką. Išmintingiesiems įstatymai nereikalingi Jie turi gyventi laisvai.

SOFISTAI.
Va. pr. Kr. paplito Atėnuose. “Sofos”(gr.) – išmintis. Sofistai visapusiškai išsilavinę, įskaitant žinias apie valstybę ir teisę. Jie buvo mokytojai, mokę už pinigus, tačiau vieningos mokyklos jie nesukūrė (keliaudami mokė retorikos, nes retorika buvo paklausi disciplina). Sofizmas turi neigiamą atspalvį – tai būdas nugalėti diskusijose žodžių žaismu ir įvairių loginių triukų dėka (pvz. apie ragų pametimą, apie žmogų ir ne žmogų). Sofistai buvo žymūs savo epochos švietėjai ir novatoriai, kurie buvo suskirstyti į dvi grupes: jaunesniąją ir vyresniąją. (Žinios apie sofizmą išliko tik iš kritikų darbų- iš čia ir neigiamas atspalvis).
1. Vyresniosios grupės sofistai: Protagoras, Gorgijus, Hipijus, Antifontas.
2. Jaunesniosios grupės sofistai: Trasimachas, Likofronas, Kaliklas. Šių grupių skirtumas : vyresnės grupės sofistams būdingos demokratinės pažiūros, jaunesnieji – aristokratijos arba tironijos šalininkai.

Protagoras iš Abderos (485 – 410 m. pr. Kr.)
Puikus oratorius, diskusijų meistras. 444m. pr. Kr. Periklis paprašė jį sukurti vienos iš Graikijos kolonijų pagrindinio įstatymo projektą. Protagoras mokė, kad žmogus iš prigimties nėra visuomeniška būtybė (žr. į Aristotelį). Anksčiau visi gyveno kas sau. Bet vėliau žmonės, jausdami pavojų, susibūrė į sodybas (kad palengvintų kovą su gamta – susibūrė kovodami su gamta). Jų susibūrimuose ilgainiui prasidėjo rietenos. Čia įsikišo Dzeusas ir suteikė jiems tiesos pradus bei solidarumo jausmą. Tačiau žmonės sukūrė įstatymus (nomos) bei valdžios įstaigas. Pagrindinis mokymo dėsnis: “Nėra nieko absoliutaus, viskas yra reliatyvu. Už žmogaus minties ribų nieko nėra”. Bet kuris daiktas – žmogaus minties objektas, mąstymo rezultatas (Ar ne iš čia, Platonas paims savo idėjo pasaulio hipotezę). Kas gera, kas bloga, teisinga ar ne – sprendžia valstybė. Tiesa yra tai, ką valstybė nustato įstatyme.

Gorgijus iš Leontino (483 – 376m. pr. Kr.)
Vykstant Peloponeso karui Jis pakvietė graikus vienytis, sakydamas kalbą Olimpe: 427 m. atvyko į Atėnus kaip pasiuntinys, o apie 408 m. per karą pakvietė visus graikus vienytis prieš barbarus ir tarpusavyje nesivaidyti.
“Kiekviena nuomonė yra klaidinga, nes iš tikrųjų nieko nėra. O jeigu kas ir būtų, tai būtų žmogaus protui nepasiekiama” Cinizmas?. Todėl tiesą kiekvienas vaizduoja savaip ir iškalbos pagrindu gali primesti. Visa ko pagrindas – retorika (nes ji pakeičia mokslą). Retorika – politiko sėkmės garantas. Politikas, turintis oratorių sugebėjimų ir galintis juos suderinti su kitomis žiniomis, gali be fizinės prievartos bendrapiliečius paversti vergais.
Visus visuomeninius santykius laikė savaime atsiradusiais, kaip savaiminius padarinius. Dievai – gudrus prasimanymas. Pozityvioji teisė – gudri išraiška, subjektyvus prasimanymas; dieviškoji -silpnesniųjų teisė. (žr. rusiškąknygą47 psl.).

Hipijus iš Elidos (460 – 400 m. pr. Kr.)
Jo išvados:
l. Iš prigimties visi žmonės lygūs.
2. Žmonių nelygybė – nomos arba žmonių įstatymų rezultatas.
Įstatymas jam ne karalius, o tironas, verčiantis žmones elgtis prieš prigimtį. Todėl polio įstatymai vertintini kaip piliečių susitarimo rezultatas. Kai kinta visuomeniniai santykiai, gali kisti ir įstatymai. Polio įstatymams Hipijus priešpastato nerašytus gamtos įstatymus, kurie yra visiems bendros dieviškos kilmės normos (pvz. pagarba tėvams) Pasigauna demokritas ir aristotelis.

Antifontas.
Rastas papiruso fragmentas su jo samprotavimais apie pozityvinės ir prigimtinės teisės skirtumus. Pozityvinei teisei paklusti naudinga, nes pilietis, nesilaikantis pozityvinės teisės reikalavimų, rizikuoja užsitraukti bausmę. Prigimtinei teisei irgi reikėtų paklusti , tačiau ji dažnai prieštarauja pozityvinei teisei.
Anot Antifonto, dauguma nurodymų (nors ir teisėti pagal įstatymus) prieštarauja prigimtinei teisei. Išvada: pozityvinė teisė, net jei ir būtų naudinga, iš esmės sukausto žmogaus prigimtį, o prigimtinė teisė suteikia žmogui laisvę. Kas skirsto žmones į luomus, tas elgiasi kaip barbaras, nes nepripažįsta žmonių lygybės. Visi žmonės – tiek graikai, tiek barbarai – lygūs.

Trasimachas iš Chalcedono.
Nuo jo prasideda jaunesniosios kartos sofistų era. Jis figūruoja Platono darbuose “Chorchijas”, “Valstybė”. Trasimachas buvo vienas iš žymiausių sofistų atstovų. Jis žinomas kaip prigimtinės stipresniojo teisės gynėjas (ar gumblovičius mąstė ne panašiai?).
Peloponeso karo metu, skleisdamas savo mokslą Atėnuose teigė, kad bet kokios politikos, valdžios pagrindas -stipresniojo nauda. Teisingumas – tai, kas naudinga stipresniajam. Bet kokioje valstybėje nustatomi įstatymai, kurie reikalingi pačiai valdžiai. Negana to, kad valdžia nustato sau naudingus įstatymus,jie dar ir skelbiami teisingais. Iš tikrųjų valdžios turėjimas suteikia daug privalumų, todėl, anot jo, politiniuose santykiuose naudingesnis neteisingumas.
Taip pat veiksmas, jei būtų padarytas privačiuose santykiuose, būtų vertintinas kaip žmogžudystė, plėšimas ar panašiai, o turintį valdžią tironą tai išgarsina, suteikia valdžią.

Kaliklas.
Pagrindinė mintis analogiška – gina prigimtinę stipresniojo teisę. Žinomas tik iš Platono darbų. Kaliklas buvo jaunas Atėnų aristokratas, pagal kilmę feodalas. “Teisė – silpnųjų žmonių (kurių yra dauguma) kūrinys” (labai panašiai mano Polibijus, ir po to Monteskje). Būtent silpnieji, kai stengiasi apsisaugoti nuo stipriųjų, kaip neteisingumą teigia tai, kas priklauso stipresniesiems. Lygybė (teisė?) naudinga tik silpniesiems ir peikia stipriųjų tobulybę, neigia stipriųjų galybę. Jau pati prigimtis sako, kad geresnis aukščiau už blogesnį, o stipresnis – už silpnesnį. Išveda prigimtinį dėsnį, kuris galioja visur – tarp žmonių, gyvūnų tautų, valstybių: stipresnis įsakinėja silpnesniam ir yra už jį aukščiau. Taip pat Kaliklas buvo demokratijos kritikas.

Likofronas.
Tai kitas jaunesniosios sofistų kartos nelabai žymus atstovas, teigęs, kad visi žmonės yra lygūs, kaip lygios yra ir jų asmeninės teisės, o valstybę žmonės sukūrė tam, kad norėjo užtikrinti savo prigimtines teises (idėja apie valstybės sukūrimą tam, kad užtikrintų savo prigimtines teises, vėliau nuo Hobbso perims švietėjai ir kiti). Valstybė – tai prekybos bendrovė, nes dirba sutarties pagrindais.

Alkidamas iš Elėjos.
Jis buvo Likofrono bendramintis. “Visi žmonės, įskaitant ir vergus, yra lygūs”. Dievai visus žmones sutvėrė laisvus, niekas nebuvo sutvertas vergu. “Dievas visus žmones sutvėrė laisvus. Niekas nebuvo gamtos sutvertas per ugnį”

Kritijas.
Dar vienas radikalus aristokratas ir sofistas (Platono dėdė).
Vienas iš trisdešimt tironų – taip vadinama to meto valdžia Atėnuose, kai Atėnams pralaimėjus Peloponeso kare buvo įvestas tironiškas valdymas (404 – 403 m. pr. Kr.). Anot Kritijaus, iš pradžių žmonės gyveno taip pat netvarkingai. kaip ir žvėrys: niekas nebuvo baudžiamas už blogus darbus, niekam nebuvo atlyginama už gerus. (Ar ne iš čia Polibijaus, po to makiavelio mintis, o po to vadinamasis bellum omnium contra omnes?) Kadangi blogų darbų buvo nemažai, gudruoliai sugalvojo dievus ir dievų baimę, kad sulaikytų žmones nuo blogų darbų darymo. Kad dieviškos fantazijos turėtų didesnį poveikį, dievai “apgyvendinti” danguje – to meto žmonės bijojo tam tikrų gamtos reiškinių (žaibo, perkūnijos. saulės, lietaus).
Apibendrinant apie sofistus galima pasakyti, kad vientiso sistemingo mokymo apie valstybę ir teisę sofistai nesukūrė, tačiau nukreipę dėmesį į žmogaus ir jo pradų tyrimą, padarė svarbų ateičiai žingsnį – žmogus tapo svarbiausia filosofijos problema. Kitas nuopelnas – teigta, kad prigimtis visus žmones padarė lygius, o vergas – tai tik žmonių įstatymų padarinys.

SOKRATAS (469 – 399m. pr. Kr.)
Vienas iš įdomiausių, žinomiausių žmonijos filosofų. Gimė akmenskaldžio ir pribuvėjos šeimoje. Išėjo visus to meto mokslus. Buvo pripažintas išmintingiausiu savo meto žmogumi. Dirbo tėvo amatą ir priėjo išvadą, kad nežino, kaip reikia gyventi: “Aš žinau, kad nieko nežinau”.
Sokratas, žmones laikydamas nedorovingus, suprato,kad mokymas – žmonių,jų papročių pataisymo sąlyga. Kur Sokratas bepasirodydavo, visus mokė. Nors savo mokyklos, kaip Platonas ar Aristotelis, neįsteigė. Jis mokė savo kalbomis ir elgesiu. Tai padarė didelę įtaką vėlesnėms kartoms. Nieko nerašė. Žinios apie jo mokymą išliko tik Platono ir Ksenofonto (jo mokinių) darbų dėka.
Sokratas. nors ir ginčijosi su sofistais, bet kai kurias jų idėjas priėmė ir savaip plėtojo švietėjišką sofistų tradiciją. Sofistų reliatyvizmą ir subjektyvizmą atmetė. Stengėsi atrasti racionalias ir objektyvias etines nuostatas, kurias galima logiškai pagrįsti.
Sokratas ypatingą dėmesį skyrė valstybės ir teisės dorovinei kilmei apibūdinti, padėjo tam pagrindus. Sokratas neigė skeptikų tvirtinimus. kad nieko nėra tikro ir teigė, kad tiesą galima atrasti. ieškodamas tiesos, Sokratas akcentavo tiesos tikrumą. Tiesos paieškoms paskyrė visą savo gyvenimą.
Neturint žinių, negalimas ir teisingas elgesys. Kur žinios, ten ir teisingas elgesys. Žinios – ne priemonė dorybei įgyti, o pačios žinios yra dorybė. Nuodėmingas ir blogas tas asmuo, kuris neturi žinių.
Kaip ir sofistai, skyrė prigimtinę teisę ir polio įstatymus. Tačiau nurodo, kad tiek prigimtinė teisė, tiek ir polio įstatymai glūdi prote (Šią mintį pasigaus Markas Tulijus Ciceronas, Hobbsas, Grocius. Šiek tiek kitaip tą mintį suvoks Monteskje ir Spinoza, kurie proto įtakos neneiks, tačiau lemiamą reikšmę skirs kitkam). Identifikuoja protą, teisingumą, teisę ir teisėtumą. Anot Sokrato, pilietis yra teisės kūrinys ir tik teisės padedamas žmogus užima tam tikrą visuomeninę padėtį. Įstatymų privalu klausyti: kas įstatymus pažeidžia, veda tėvynę į pražūtį, nes būtent įstatymais tėvynė saugo žmones. Kam įstatymai nepatinka, siūloma apleisti tėvynę. Kas pasilieka, įstatymams paklusti privalo, nes pasilikdamas demonstruoja, kad su juo būtų elgiamasi pagal įstatymus (Makiavelis ir Hobbsas manė panašiai).
Prigimtinius ir polio įstatymus išskyrė, nors jų pagrindas žmogaus prote. Prigimtiniai įstatymai absoliutūs – vienodai pripažįstami visose šalyse ir už jų pažeidimą neišvengiamai baudžia. Pavyzdžiui, vaikų pareiga gerbti tėvus, kraujomaišos įstatymai.
Polio įstatymai gali būti pažeidžiami, o kaltininkas gali būti nenubaustas (pavyzdžiui, pasislepia).
Tiek visi graikai, tiek Sokratas įstatymų sankciją matė jų vykdymo naudoje. Jie vykdomi, nes tai naudinga. Sokratui įstatymų vykdymo nauda – tai dvasios tobulybė. Kadangi žmogaus ir visuomenės tikslas – tai žmogaus sielos tobulinimas.
Valstybė Sokratui – ne žmogaus valios kūrinys, bet aukštesnė dievų įstatymais pagrįsta tvarka. Gerai tvarkomomis valstybėmis Sokratas laikė aristokratiškąją Spartą ir Kretą. Aristokratinės ir nuolankios valstybės -priimtinos. Atėnų polio demokratija Sokrato vertinama neigiamai, nes pralaimėjo Spartai ir prarado valdančias pozicijas.
Jei jau negalime vykdyti protėvių įstatymų, reikia sekti tais, kurie pirmieji – Sparta. Būtent Atėnų piliečių godumas ir demokratinio valdymo nekompetencija kalti dėl to, kad pralaimėjo Spartai. Valdyti turi tik tie asmenys, kurie turi žinių (Šitą idėją tuoj pat pasigaus Platonas). Ne tie karaliai ir valdovai, kurių rankose skeptras ar yra išrinkti į aukštas pareigas ir ne tie, gavę valdžią apgaulės ar prievartos būdu, o tie, kurie turi žinių – moka valdyti.
Sokratas pirmenybę teikė apsišvietusiems žmonėms. Negynė aristokratų. Jo nuostatos prieštaravo ir to meto demokratijai, ir oligarchinei aristokratijai, ir tironijai.
Sokratas gyveno pagal savo principus. Ne kartą pateko valdžios nemalonėn. 399m. pr. Kr. vėl demokratiniais laikais buvo apkaltintas dievų negerbimu, jaunuomenės tvirkinimu, mokymu negerbti įstatymų ir valdžios Įstaigų. Buvo uždarytas į kalėjimą, bėgti atsisakė ir pasirinko nuodų taurę.

PLATONAS (427 – 347m. pr. Kr.)
Žymiausias Sokrato mokinys. Tikrasis vardas – Aristoklis. Platonu buvo vadinamas dėl ypatingai plačių pečių. Gimė Atėnuose, senoje aristokratų šeimoje. Gavo gerą išsilavinimą. kurį dar patobulino keliaudamas po kultūros centrus. Būdamas 20 metų, susipažino su Sokratu. Po jo mirties išvyko iš Atėnų. 307m. pr. Kr. Atėnų pakraštyje įsigijo sodą. Jį pavadintas Akademo vardu, įsteigė mokyklą – akademiją, kuri gyvavo apie l000 metų.
Platonas gyveno tuo laiku, kai valstybę ardė įvairūs gaivalai. Jis pateikė planą, kaip sujungti visuomenę ir valstybę. Pažiūros gana keitėsi. Ankstyvuosiuose (sokratiškuosiuose) dialoguose dominuoja Sokratui būdingas gilinimasis į moralės normas. Vėlesni Platono dialogai pasižymi tuo, kad dėstomas jo mokymas apie idėjas (“Valstybė”, “Politikas”, “Sofistas”). Platono vėliausias kūrinys yra “Įstatymai”, tai paralelė su pitagoriečių mokymu.
Platono mokymo apie idėjas esmė ta, kad tikroji būtis yra idėjos, kurias galima pažinti tik proto pagalba. Realūs daiktai. reiškiniai vertintini kaip iškreiptas idėjų pasaulis, idėjų pasaulio šešėlis, kopija Ar nebus jis tik šitos idėjos pasiėmęs iš Protagoro). Tikrasis pažinimas – idėjų pasaulio pažinimas. Pažįsta tas, kuris išsiveržia iš šešėlių. Tai įmanoma pasiekti protaujant, tai prieinama tik labai nedaugeliui žmonių (filosofams). Alegorija: tamsioje oloje nuo pat mažų dienų sėdi žmonės, kurie mato tik šešėlius. Tikrąją būtį galima pažinti išsiveržus iš tamsos – protaujant. Tai prieinama labai nedaugeliui.
“Valstybė”. Šiame dialoge Platonas projektuoja idealios valstybės modelį – maksimali idėjų pasaulio realizacija žmogiškajame polyje. Idealios teisingos valstybės modelis. Platonas nurodo, kad tik ideali valstybė sudaro tinkamas sąlygas žmonių tarpusavio santykiams. Viena sąlyga specializacijai – ta, kad žmonės turi skirtingų gabumų. Gyvendamas vienas, žmogus savo poreikių nepatenkintų.(Šitą idėją pasiims Aristotelis – „pats sau pakankamas žmogus yra arba žvėris arba dievas“) Ideali valstybė turi būti sudaryta iš dviejų dalių -valdančiųjų ir valdinių.
Valdančiųjų dalis – valdytojai ir kariai. Valdiniai skirstomi į žemdirbius ir amatininkus (dirbantysis luomas). Pagrįsdamas suskirstymą, Platonas nurodo: “Nors visi žmonės broliai, tačiau dievas, kurdamas žmones, į valdytojus įmaišė aukso, į karius – sidabro, o į žemdirbius ir amatininkus – geležies ir vario”.
Valstybė žus, jei valdys geležies ir vario turintis luomas – trečiasis luomas. Nostradamas išpranašavo darbininkų ir valstiečių valstybės žlugimą.
Kadangi už realaus pasaulio yra tikrasis idėjų pasaulis, tai ir valstybė, kaip ir kiekvienas reiškinys turi savo idėją, todėl tie asmenys, kuriems valstybėje suteikti aukščiausieji postai, privalo būti išsilavinę, nes žinios -vienintelė priemonė daiktų esmei pažinti.(Jau sokratas sakė, kad valdyti turi tie, kurie turi žinių, todėl jis šitą idėją pasiemė iš jo) Tik filosofai sugeba pažinti amžinąją būtį, tik jie yra įgiję žinių ir gali kurti gerus ir teisingus įstatymus, o sukurtus įstatymus gali gerbti. Kadangi tikrųjų filosofų labai nedaug, todėl toji nedidelė žmonių grupė yra pašaukti valstybę vesti ir padaryti ją išmintingą. Kada valstybė ir išmintis bus sujungta viename asmenyje, visuomenės ribos išnyks. Kada valdžia ir politika, politika ir filosofija bus sujungtos visuomenės valdžia bus tobula.
Kariai sudaro atskirą luomą ir padeda filosofams, atstovauja dvasios dorybę. Jų paskirtis – saugoti valstybės valią, laisvę ir ramybę. Gyvenimas ir būtis organizuojama solidarumo, lygybės, bendrumo, kolektyvizmo pagrindais. “Valstybė” – tai idealioji valstybė arba pirmoji valstybė.
Platonas, rėmėsi Pitagoro teiginiu, kad tarp draugų viskas bendra – kariai neturi teisės į privatinę nuosavybę. Viskuo, kas kariams reikalinga, aprūpina trečiasis luomas. Kariai turi kartu gyventi ir maitintis, draudžiama prisiliesti prie sidabro ir aukso turinčių luomo piliečių.
Moterys yra lygiateisės su vyrais ir turi tas pačias galimybes (H.Š. – labai radikalu). Tačiau pirmiesiems dviems luomams įprasta santuoka neegzistuoja – vyrai ir moterys turi jungtis dėl palikuonių – įpėdinių.
Trečiojo luomo santuokos, nuosavybės, darbo, buities kausimus reguliuoja idealios valstybės valdžios. Trečiojo luomo piliečiai – laisvieji žmonės, o ne vergai, bet nuo valdžios nušalinti.
Ideali Platono valstybė, kaip geriausiųjų valdymas, yra aristokratinė (dvasios) valstybė. Aristokratija gali būti dvejopa. Jeigu valdovų tarpe išsiskiria kuris nors vienas – monarchija, keletas – aristokratinė valdymo forma. “Valstybėje” Platonas pripažįsta, kad tokią valstybę sukurti ir praktiškai įgyvendinti labai sunku. Jei ir pavyktų,ji nebūtų amžina, nes žmogaus prigimtis linkusi keistis Į blogąją pusę.
Čia Platonas išskiria 5 valstybės valdymo formas:
1. Aristokratija;
2. Timokratija;
3. Oligarchija;
4. Demokratija;
5. Tironija.
Šios valdymo formos cikliškai keičia viena kitą.
Aristokratija. Idealiausia – aristokratija. Esant jai po truputį atsiranda privatinė nuosavybė į žemę, pastatus. Žmonės ima dalytis į laisvuosius ir vergus. Aristokratijoje viešpatavusius proto pradus keičia aistringumas, aistringa dvasia. Tai reiškia, kad aristokratija evoliucionuoja į timokratiją.
Timokraliju.(Kreta, Sparta). Tai amžinai kariaujanti valstybė, o karas – pagrindinis tiek visuomeninių, tiek asmeninių nelaimių šaltinis. Dėl nuolatinių karų ir vaidų privatūs asmenys sukaupia didelius turtus. Timokratiją keičia oligarchija.
Oligarchija. Ji buvo grįsta turto cenzu: valdo turtingi. Kadangi valdo mažuma, atsiranda vis didesnis nepasitenkinimas turtingųjų valdymu. Taip perauga į demokratiją.
Demokratija. Tai netinkamai valdoma valstybė. Blogiausia tai, kad sulyginami asmenys, kurie lygūs ir nelygūs. Valstybę pražudo tai, kas toje valstybėje laikoma geriausia dorybe – laisvė (konkrečiau – aistringumas, turtas, neribota laisvė). Demokratijos atveju neribota laisvė ima nuodyti santvarką ir atsiranda tironija.
Aristokratijoje – aistringumas, oligarchijoje – turto siekimas, demokratijoje – laisvė. Iš demokratijos – neribotos laisvės pereinama į tironiją.
Tironija. Joje viešpatauja savivalė ir prievarta. Tai blogiausia valdymo forma.
“Įstatymai”. Platonas piešia antrąją po idealios valstybės santvarką. (Pirmas idealios valstybės modelis “Valstybėje”, o antras – “Įstatymuose”).
Pagrindiniai šių dviejų valstybių skirtumai:
Antrojoje valstybėje turi būti 5040 piliečių. Jie burtų keliu gauna žemės sklypą ir namą,jiems suteikiama teisė juos valdyti (ne privatinė nuosavybė). Privatūs asmenys negali turėti aukso ir sidabro, lupikavimas ir prabanga draudžiami. Vergai ir užsieniečiai į 5040 piliečių skaičių neįeina, jie verčiasi žemdirbyste, amatais ir prekyba. Reikalingas pakankamas vergų skaičius piliečių poreikiams patenkinti – piliečius aprūpina vergai. Kolektyvizmo pradų diegiama vieninga mąstysena. Nors individuali šeima ir pripažįstama, auklėjimo klausimai įstatymuose paskirti daugumai pareigūnų. Auklėjimas – valstybės reikalas.
Platonas rašydamas “Valstybę” tikėjosi, kad filosofai gali valdyti. Vėliau šis idealizmas išnyksta. “Valstybėje” didelė reikšmė skiriama filosofams šitą mintį pasigaus Volteras ir Apšviestasis Absoliutizmas, o “Įstatymuose” – įstatymams.
Moterys lygiateisės su vyrais, nors aukščiausiųjų valstybės valdymo postų jos užimti ir negali. Politines teises turi tik piliečiai.
Valstybę valdo 37 valdytojai, jų amžius tarp 50 ir 70 m. Valdytojai renkami daugiapakopių rinkimų metu. Valdžioje gali būti ne daugiau kaip 20 metų. Kompetencija plati: svarbi užduotis – saugoti įstatymus. Didelį vaidmenį atlieka renkama taryba (360 narių) – Tautos Susirinkimas.
Dauguma pareigybių užimamos rinkimų būdu. Kandidatai tikrinami, ar tinka pareigybėms. Platonas siūlo sudaryti 10 išmintingiausių vyrų susirinkimą – Naktinę Tarybą.
Esminis “Valstybės” ir “Įstatymų” skirtumas: įstatymų leidėjas antroje valstybėje turi riboti valdančiųjų galias ir valdomųjų laisves (to “Valstybėje” nėra). Leidžiant įstatymus, reikia atsižvelgti į valstybės geografinę padėtį, klimatą, dirvožemį. Įstatymai turi skrupulingai reglamentuoti tiek privatinį, tiek viešąjį gyvenimą. Pasisako prieš bet kokį įstatymų keitimą. Negalima keisti net vaikų žaidimų taisyklių.
Dėl detalaus įvairiapusio žmonių gyvenimo reglamentavimo, dažnai Platonas vadinamas pirmuoju pasaulyje totalitarizmo propaguotoju.
“Įstatymuose” nurodo, kad įstatymus saugo teismai. Bet kuri valstybė nustoja buvusi valstybe, jei joje nėra tinkamai sutvarkytų ir veikiančių teismų. Teisingumo vykdymas – ne atskiros valstybės valdžios funkcija, o valstybės pareigūnų funkcija, kurią jie turi vykdyti, priklausomai nuo situacijos. Kiekvienas valdytojas yra tarsi teisėjas.

ARISTOTELIS (žr. ir daugiau) (384 – 322m. pr. Kr.)
Gimė Stagyre, graikų polyje (Š.Graikija, Makedonija), gydytojo šeimoje. Jo tėvas buvo Makedonijos karaliaus gydytojas.
367m. pr. Kr. Įstojo į Platono įsteigtą akademiją, kuriai priklausė 20 m., iki Platono mirties. Po to gyveno Mažojoje Azijoje, vėliau Lezbo saloje.
343m. pr. Kr. Pilypo pakviestas, tapo princo Aleksandro Makedoniečio mokytoju. Vėliau įsteigė mokyklą – licėjų. Po Aleksandro Makedoniečio mirties pasitraukė į Eubojo salą, kur ir mirė.
Tai produktyvus autorius, tačiau daugelis jo kūrinių neišliko. Tarp išlikusių, PTTI ypatingą reikšmę turi: “Nykomaco etika”, “Politika”, kitas svarbus kūrinys – “158 graikų valstybių Konstitucijos”, rastas 1891m.
“Politikoje” išdėstyta teorija, pasinaudojus savo mokyklos darbais, o “158 graikų valstybės konstitucijos” parašytos graikų ir daugelio barbariškų valstybių tyrinėjimo pagrindu. Aristotelis buvo indukcijos (nuo atskiro o ne bendro) kūrėjas.
Skirtingai nei jo mokytojas Platonas, kuris žinių šaltinį matė prote, filosofijoje, Aristotelio tyrimas yra empirinis, t. y. pagal faktus. Nurodo, kad mąstymo pagalba gautais duomenimis galima pasitikėti tik tada, kai jie patvirtinti empiriniais duomenimis (prieštarauja Platonui). Pirmasis pabandė sukurti vientisą politikos mokslą. Politika. kaip mokslas, glaudžiai susijusi su etika. Todėl reikalingos sistemingos ir nuoseklios etikos žinios. Etika – tam tikras įvadas į politikos mokslą.
Teisingumas gali būti dvejopas:
1. Bendrasis;
2. Specifinis.
Bendrasis – valstybės įstatymų saugojimas, dorybių vykdymas ir kito gero darymas.
Specifinis – lygybės saugojimas. Jis irgi gali būti dvejopas:
1. Lyginamasis;
2. Dalinamasis.
Lyginamojo teisingumo kriterijus – “aritmetinė lygybė”, šis teisingumas vykdomas atskirų žmonių tarpusavio santykiuose. Reikalauja, kad kiekvienam būtų atitinkamai atlyginta (akis už akį).
Dalinamasis teisingumas – “geometrinė lygybė”. Taikymo sfera – valstybės ir asmenų santykiai. Pagal jį, gėrybės tarp žmonių yra skirstomos pagal jų nuopelnus. Taip pat gali būti dalinamos atsižvelgiant į asmenines savybes. Dalinama ne lygiai, o proporcingai.
Nors Aristotelis ir teigė. kad dievų tvarka nekeičiama, tačiau tuo pat metu ir žmonių nustatytoje tvarkoje įžvelgė pastovų pradą. Būtent taip padarė išvadą, kad egzistuoja prigimtinė teisė (tačiau apie prigimtinę teisę šnekėjo jau ir sofistai).
Politikos mokslo tyrimui svarbi Aristotelio etikos išvada, kad teisingumas galimas tarp laisvų ir lygiateisių asmenų, kurie priklauso tai pačiai bendruomenei.
Valstybė – natūralaus vystymosi rezultatas (mintis periimta iš demokrito). Žmogus, smulkiausia valstybės dalis, vienas pats savęs aprūpinti nepajėgia. Tai verčia jungtis į bendrijas. Žmogus – socialus gyvulys. Valstybė panaši į kitas pirmines bendravimo formas – pvz., šeimą, gyvenvietes.
Valstybė – tai aukščiausia bendravimo forma ir apima kitas bendravimo formas. Tik politiniame bendravime visos kitos žmonių bendravimo formos pasiekia tikslą. Žmogus iš prigimties yra politinė būtybė, linkusi jungtis į valstybę. Šitą mintį, kad žmogus yra socialus gyvulys perims tuoj Akvinietis. Be valstybės, be politinio bendravimo, žmogus yra arba žvėris, arba dievas Mintis pasiimta iš Platono [platono specializacija]. Daro išlygą, kad ne visi žmonės, kaip ir ne visos tautos, pasiekusios tokį išsivystymo lygį, kad reiktų jungtis į valstybę. Pavyzdžiui, barbarai dar nėra išaugę iki politinio bendravimo formų. Vergas ir barbaras yra tapatybės. Vergo ir šeimininko santykiai – šeimos, o ne valstybės elementas. Politinė valdžia kildinama iš lygybės ir laisvės santykių. Tuo skiriasi nuo tėvų valdžios vaikams, šeimininkų valdžios vergams.
Aristotelis sutinka su Platonu, kad valstybė – tam tikrų ją sudarančių elementų vienybė. Bet nepriimtini Platono bandymai suvienodinti valstybes. Nurodo, kad perdėti Platono bandymai įvairius valstybės elementus unifikuoti į valstybę veda į sunykimą. Veda į sunykimą bendrų žmonų idėjos, bendrų vaikų idėjos. Privatinė nuosavybė yra žmogui būdinga iš prigimties, kaip ir meilė sau pačiam.
Valstybė yra sudėtinga organizacija, kuri apjungia tam tikrų asmenų kategoriją – piliečius. Šia prasme pirminis valstybės elementas – ne atskiras individas, ne šeima ir ne gyvenvietė, o pilietis.
Pilietis – tas, kuris turi teisę dalyvauti visuotiniame susirinkime ir būti prisiekusiųjų teismo nariu. Bet pabrėžia, kad kiekvieną valstybės formą atitinka sava piliečių samprata. Piliečių sampratai kintant, kinta ir pati valstybės forma. Pagal tai, kam priklauso aukščiausia valdžia, išskiriamos valstybių formos:
1. Vienam asmeniui;
2. Keletui asmenų;
3. Daugeliui asmenų.
Be to, išskiriamos trys tikrosios – konstitucinės valstybės ir trys iškreiptosios – despotiškosios valstybės formos.
Tikrosios:
1. Monarchija;
2. Aristokratija;
3. Nuosaikioji demokratija – politėja (po to panašiai mastys Ciceronas).
Iškreiptosios:
1. Tironija;
2. Oligarchija;
3. Kraštutinė demokratija – ochlokratija.
Konstitucinį valdymą Aristotelio požiūriu apibūdina trys elementai:
1. Valdymas visų žmonių arba bendrų interesų labui, priešingas grupiniam ar tironiškam valdymui;
2. Teisėtas valdymas, kai vykdomas pagal bendras taisykles, o ne savarankiškų dekretų pagrindu;
3. Valdžiai paklūstama savanoriškai; tuo skiriasi nuo vien tik jėga, o ne sutikimu paremtu despotizmu (mintis paimta iš demokrito).
Aristoteliui pati tikriausia (priimtiniausia) valstybės forma – nuosaikioji demokratija. Tai ta valstybės forma, kai valdo dauguma, siekdama visuotinės gerovės. Visos kitos valstybės formos yra didesnis ar mažesnis nukrypimas nuo politėjos. Politėja – dviejų valstybės formų mišinys (demokratija + oligarchija) (apie valstybių mišinius tuoj pradės šnekėti Markas Rulijus Ciceronas ir Polibijus). Politėja perėmė geriausias jų savybes. Tai geras mišinys todėl, kad derinami pasiturinčiųjų ir neturtingųjų interesai, turto turėjimas ir laisvė. Galima sakyti, kad Aristotelis visada ieškojo “aukso vidurio”. Politėja – vidurinė valstybės forma, nes dominuoja vidurio elementai, nėra kraštutinumų. Tokia visuomenė yra vidutiniškai turtinga, valdžioje dominuoja vidurinysis visuomenės sluoksnis. Valstybė kurią sudaro vidutiniai žmonės, turi geriausią valstybės santvarką.
Blogiausia valstybes forma – tironija. Kritikuojama ir kraštutinė demokratija, nes aukščiausia valdžia priklauso demosui, o ne įstatymams. O apie cenzais paremtą demokratiją atsiliepia teigiamai, nes derinami turtingųjų ir neturtingųjų interesai. taip pat jie derinami su įstatymais (teigiamai atsiliepiama apie Solono reformas).
Pagrindinė priežastis, dėl kurios valstybėje įvyksta perversmai – yra nuosaikios lygybės ir politinio teisingumo pažeidimai. Politinis teisingumas reikalauja, kad būtų vadovaujamasi lyginamuoju ir dalinamuoju teisingumu.
Aristotelis sako, kad demokratai neteisūs teigdami, jog iš santykinės lygybės seka absoliuti lygybė, kaip ir neteisūs oligarchai, manydami, kad santykinė lygybė sąlygoja absoliučią nelygybę. Tokios klaidos neišvengiamai veda prie perversmo.
Aristotelis kūrė idealios valstybės projektą. (Didžiausią įtaką jam darė Platonas). Nors ir atsižvelgė į Platono mokymą, bet Aristotelis, kaip filosofas realistas, kūrė kompromisinį idealios valstybės projektą. Jis kritiškai vertino Platono vienodą reformą. Aristotelis siekė pagrindinius idealios valstybės bruožus pritaikyti realioms sąlygoms.
Aristotelis ieško vidurinio kelio. Daro išlygą, kad jo idealios valstybės projektas – tik loginė konstrukcija, todėl jame negalima ieškoti tokio tikslumo, koks galimas apibūdinant realius reiškinius (dėl to šitoje vietoje prieštarauja Platonui).
Anot Aristotelio, ideali valstybė turi turėti pakankamą gyventojų skaičių, teritorija turi būti orientuota tiek į jūrą, tiek į sausumą. Teritorija – pakankama gyventojų poreikiams (nuosaikiems) patenkinti. Valstybėje turi būti didelis vergų skaičius piliečių poreikiams tenkinti. Amatininkai, jūreiviai pilietinėmis teisėmis naudotis negali. Žemė padalinta į dvi dalis: viena – bendram naudojimuisi, kita – piliečių valdoma bendrosios nuosavybės teise, nors pastarosios dalies produktai perduodami bendram naudojimui draugiškumo pagrindais. Įstatymų leidėjas turi rūpintis tuo, kad piliečiai galėtų mėgautis taika ir laisvalaikiu, nes galutinis karo tikslas –taika (šitą mintį tuoj pat pasiims Grocijus). Darbo tikslas – laisvalaikis.
Kai Aristotelis aptaria karo tematiką, tai vergovės problema pagrindinė. Jis pabrėžia, kad karas reikalingas ne kitoms tautoms pavergti, o kad patys nepakliūtų į vergovę. Sakoma. kad vergai yra įgyjami kariaujant, bet vergovė pagrįsta prigimties: “Karas tik priemonė įgyti tuos, kurie iš prigimties yra vergai”.
Taikos privalumai. Pats karo principas yra priešingas teisės idėjai (ši tezė plačiai paplito ir buvo plėtojama amžinosios taikos šalininkų – Kantas, Tichtė).
Aristotelio teisės samprata sutampa su Platono ir Sokrato, kad teisėtumas ir teisingumas sutampa, yra vienas ir tas pats. Teisė įkūnija politinį teisingumą ir yra žmonių politinių santykių norma.
Teisė – tai politinis reiškinys, tai politinė teisė. Aristotelis skiria prigimtinę ir sąlyginę (valingai nustatytą) teisę. Nors prigimtinė teisė ir skiriasi nuo sąlyginės (valstybės nustatytos), tačiau abi šios teisės priklauso politiniams reiškiniams ir yra politinio pobūdžio. Aristotelis nurodo, kad prigimtinė teisė – tai, kas visur turi vienodą reikšmę ir nepriklauso nuo to, ar tai pripažįstama, ar nepripažįstama (šita mintis pasigauta iš Sokrato, ir tikriausiai iš sofistų).
Sąlyginė teisė – tai įstatymų nuostatos ir bendrieji susitarimai.
Skiria rašytinius ir nerašytinius įstatymus: nerašytiniai – papročiai, kurie priskiriami prie sąlyginės teisės. Politinis valdymas yra įstatymų, o ne žmonių valdymas, kadangi valdovai (net ir geriausi) yra priklausomi nuo jausmų, o “įstatymas – nuo troškimų laisvas protas” (šita mintis perėjo nuo platono požiūrio į valstybę įstatymuose, kuomet jis buvo nusivylęs faktu, jog net filosofai valdyti negali?).

3. Senovės Graikijos valstybingumo nuopuolis
(IV a. pr. Kr. II pusė – II a. pr. Kr.)
IV a. pr. Kr. II pusėje graikų poliai praranda nepriklausomybę, tampa priklausomi iš pradžių nuo Makedonijos, vėliau nuo Romos. Politinė ir teisinė mintis atsispindi Epikūro, stoikų ir Polibijaus mokyme.

EPIKŪRAS (341 m. pr. Kr. – 270m. pr. Kr.)
Garsus savo propaguotomis individualistinėmis vertybėmis, tokiomis kaip laisvė, sielos ramybė. Tokias būsenas galima pasiekti smagumais, kaip priemonėmis savo geidulius patenkinti. Mokymui būdingas apolitiškumas, propaguojamas nusišalinimas nuo politinio gyvenimo (taip pat ir nuo visuomeninio gyvenimo). “Išmintingas žmogus nedalyvauja tvarkant valstybės reikalus, nes keldamas pavydą ir bijodamas pavojų, praranda sielos ramybę, kurios siekia išmintingas žmogus”. Šis teiginys nėra absoliutus – jei nedalyvavimas valstybės reikalų tvarkyme kelia nerimą, tai Epikūras pataria dalyvauti politiniame gyvenime.
Pagrindinis valdžios, politinio bendravimo uždavinys – užtikrinti žmonių saugumą, o tikrasis saugumas pasiekiamas gyvenant nuošaliai, gyvenant nuo minios.
Valstybė ir įstatymai yra žmonių susitarimo rezultatas bendrai naudai pasiekti (bendra nauda – saugumas). Prigimtinis teisingumas – visiems naudinga sutartis nekenkti vieni kitiems. Teisė nėra kokios nors aukštesnės idėjos įkūnijimas. Teisė nėra dieviškas kūrinys. Teisingumas ir teisė yra reliatyvus dalykas ir turi atitikti konkrečias vietos ir laiko sąlygas (vieni dalykai vienoje valstybėje yra teisingi, o kitoje – neteisingi). Apie prigimtinę teisę nėra kalbos.
Įstatymai suprantami kaip išmintingų žmonių autonomijos, gynimo, apsaugos nuo minios priemonė. Įstatymai išleisti išmintingiesiems, tačiau ne tam, kad jie nedarytų pikto, bet kad jiems pikto nedarytų. Epikūras yra individualizmo idėjų šalininkas.
Giežtas kraštutinės demokratijos priešininkas. Priimtiniausia valdymo forma – nuosaiki demokratija, kai įstatymas maksimaliai dera su individo laisve ir autonomija.

STOIKAI.
Įkūrėju laikomas Kretoje gimęs finikietis Zenonas (336m. pr. Kr. – 264m. pr. K-r.). Išskiriami trys stoicizmo periodai:
1. Seniausias (III – II a. pr. Kr.);
2. Vidurinysis (II – I a. Pr. Kr.);
3. Naujasis (Romėnų Stoja 1 – II a.).
Priklauso Romos politinei teis. minčiai. (Seneka, Markas Aurelijus.) Valstybė atsiranda todėl, kad žmones iš prigimties traukia vieną prie kito. (sutinka su Sokrato, Platono, Aristotelio, ir sofistų mintijimu)Todėl valstybė yra natūralus prigimtinis darinys, o ne dirbtinė sutarties pagrindu atsiradusi organizacija.(tam vėliau pradedant hobbsu prieštaraus visi, aks tik įstengs) Pasaulį valdo dieviškas prigimtinis arba visuotinis įstatymas, reikalaujantis gyventi pagal proto direktyvas.

ZENONAS.
Dieviškas ir prigimtinis įstatymas yra aprūpintas jėga, kuri verčia elgtis teisingai. Prigimtinis Įstatymas yra universalus. todėl iš prigimties teisingas. Visi žmonės yra vienos pasaulinės valstybės kosmopolio piliečiai, o kiekvienas atskiras žmogus – pasaulio pilietis.
Akcentuodami pasaulio prigimtinio įstatymo galią ir universalumą, Stoikai nuvertina polių bei atskiro polio įstatymų reikšmę. Prigimtiniai įstatymai yra aukštesnė teisė žmonių sukurtos teisės atžvilgiu. “Kas pažįstą prigimtinę teisę, tam žmonių sukurta teisė neturi rūpėti”.
Sekdami Platonu, stoikai pasisakė prieš šeimą ir individualią santuoką, buvo už bendras žmonas. Kritiškai vertino tokius visuomeninio gyvenimo institutus, kaip teismai, mokyklos, šventyklos, prekyba, pinigai.
Vergovės nepateisino, nes ji prieštarauja prigimtiniam įstatymui ir žmogaus, kaip pasaulio piliečio, prigimčiai (pasaulio piliečio doktrinai). Vienas iš stoikų, Krisipas, nurodo, kad vergovė – teisinė konvencija (teisinis susitarimas).

POLIBIJUS (210 -123m. pr. Kr.)
Žymus graikų istorikas ir politikos veikėjas. Atvyko į Romą ir susipažino su romėnų visuomenės struktūra ir papročiais. Gyvendamas Romoje, nusprendė aprašyti laikotarpį nuo antrojo Punų karo (200 – 160 m. pr. Kr.). Vėliau nusprendė aprašyti iki 146m. pr. Kr., kai galutinai sužlugo Graikija. Šis jo darbas išdėstytas 40 knygų, kur Polibijus aprašo ne tik istorinius įvykius (Kartaginos užkariavimą), bet ir stengiasi atrasti priežastis, kaip galėjo atsitikti, kad beveik visa apgyvendinta žemės teritorija per 53m. atsidūrė Romos valdžioje.
Valdymo formų kaita – uždaras, ratu vykstantis ciklas. Ši mintis aiškiai paveikta Platono, Aristotelio. Valstybės atsiradimą ir valdymo formų kaitą Polibijus vaizduoja kaip natūralų, gamtos dėsniais pagrįstą procesą. Nurodo šešias valdymo formas, kurios nuosekliai viena kitą keičia:
1. Karalystė;
2. Tironija;
3. Aristokratija;
4. Oligarchija;
5. Demokratija;
6. Ochlokratija.
Visuomenės atsiradimo priežastis – žmonės, kaip ir gyvūnai dėl – savo silpnumo yra linkę vienytis. Žmonėms susivienijus (kaip ir gyvūnams), išsiskiria vadas, kuris išsiskiria fizinėmis ir dvasinėmis savybėmis (mintis paimta iš kaliklo ir kitų sofistų, sokrato, aristotelio). Gyvenant kartu, susiformuoja bendro gyvenimo normos, o vadas natūraliai tampa karaliumi. Vėliau jo valdžia tampa paveldima. Tačiau po truputį rūpestis pavaldiniais ima blėsti, karalius pradeda nesaikingai mėgautis malonumais. Tai sukelia valdinių neapykantą. Karalius, siekdamas išlaikyti valdžią, virsta tironu. Vėliau ima vienytis drąsūs ir kilnūs žmonės, kurie, tautos padedami, nuverčia karalių ir įsteigia aristokratinę valdžią. Ji iš pradžių bendra nauda rūpinasi, bet palaipsniui išsigimsta į oligarchiją. Joje viešpatauja piktnaudžiavimas valdžia, savavališkumas, nesilaikoma įstatymų. Žmonės tampa nepatenkinti, sukyla, o tai sąlygoja demokratijos atsiradimą. Valdant pirmajai demokratinei valdžiai, valstybėje ypač vertinama laisvė ir lygybė, bet tauta po truputį nusišalina nuo valstybės reikalų, išsirenka garbėtrošką demagogą. Taip demokratija išsigimsta į ochlokratiją. Tuomet skelbiama, kad valdoma valstybės vardu, bet iš tiesų tai pati blogiausia valdymo forma ir paskutinė valdymo cikle. Esant ochlokratijai, įsigali minia – jėga, tremiami žmonės, jie taip sulaukėja, kad vėl atsiranda karalius. Taigi užsidaro ratas. Tačiau valdymo formų kaita vyksta nuolat.
Polibijus pabrėžė kiekvienos valdymo formos nepatvarumą, nes valdymo formos įkūnija kokį nors vieną pradą, kuris neišvengiamai išsigimsta į priešingybę (Aristotelis, Platonas ir kiti manė panašiai). Geriausia valdymo forma ta, kuri apjungia karalystės, aristokratijos ir demokratijos ypatybes – tai tam tikra mišri valdymo forma. Jos ypatybė – tai. kad užtikrina valstybės stabilumą, neleidžia jai išsigimti.
Polibijui buvo įdomi nūdiena. Polibijus kalbėdamas apie to meto valstybes nurodo, kad geriausiai yra valdoma Roma, nes Romoje suderinti karalystės, aristokratijos ir demokratijos pradai – valdymo forma yra mišri. To meto Romoje buvo konsulai (karaliaus valdžios požymis), Senatas (aristokratų valios bruožas), Tautos susirinkimas (demokratijos pradas – tauta). Konsulų, senato ir tautos susirinkimo valdžia derina valstybės pradus.
Polibijaus mintys naudojamos valdymo formų projektams, apie mišrią valdymo formą, darė įtaką valdžių padalijimo teorijos formavimuisi, atsiradimui.

<.>
MARKAS TULIJUS CICERONAS.
Žymus Senovės Romos teisininkas, oratorius, mąstytojas, valstybės veikėjas. Būdamas ne itin kilmingas, bet turėdamas oratorinių gabumų, dalyvaudamas politinėje veikloje, tapo konsulu.
Svarbiausi PTTI Cicerono kūriniai: “Apie valstybę” (De republica), “Apie įstatymus” (De legibus). Kituose jo darbuose politinei ir teisinei analizei skiriama daug dėmesio: “Apie pareigas”, “Apie gėrio ir blogio ribas”.
Pažiūras apie valstybę gana žymiai veikė Platonas, Aristotelis, Polibijus, stoikai, tačiau Ciceronas, kaip ir apskritai, Senovės Romos politinei ir teisinei minčiai būdinga, Senovės Graikijos mintis norėjo derinti su Romos politine ir teisine praktika.
Valstybė arba respublika – tautos reikalas (res populi). Pabrėžė, kad tauta – ne bet koks kartu susibūrusių žmonių junginys, o sąjunga daugelio žmonių, kuriuos sieja: 1) sutarimas teisės klausimais, ir 2) interesų bendrumas.
Valstybė – ne tik laisvų žmonių bendro intereso išraiška, bet ir teisinis bendravimas.
Valstybių atsiradimo priežastis – ne tiek žmonių silpnumas ir jų baimė, o žmogaus Įgimtas poreikis gyventi kartu (panašu į Aristotelį). Tuo metu plačiai paplitusią nuostatą apie sutartinę valstybės kilmę atmeta. Pirminis valstybės elementas – šeima. Neneigė stoikų minčių (Panestijaus), kad valstybės atsiradimo priežastis poreikis apsaugoti nuosavybę.
Veikiamas Senovės Romos minčių ir tradicijų, Ciceronas ieško geriausios valdymo formos, priklausomai nuo valdytojų skaičiaus, išskiria tris paprastas valdymo formas (panašu į aristotelį):
1. Karaliaus valdžia;
2. Optimatų valdžia (aristokratija);
3. Tautos valdžia (demokratija).
Visos šios trys valdymo formos yra ne tobuliausios ir ne geriausios, bet Ciceronui jos priimtinos ir pakankamai tvirtos. Jei Ciceronui reiktų rinktis – priimtiniausia karaliaus valdžia, o prasčiausia – demokratija. “Savo kilnumu patrauklūs karaliai, išmintimi – optimatai, laisve – tauta”. Tačiau valstybių ir šių valdymo formų silpnumo priežastis – kiekviena iš šių valdymo formų atspindi tik vieną iš vertybių. Būtent dėl šios priežasties šios paprastos valdymo formos išsigimsta į neteisingas formas:
Karaliaus valdžios atveju – tauta nušalinta nuo įstatymų priėmimo, tauta nėra laisva, nes ji nušalinta nuo sprendimų; taip pat ir optimatų valdžios atveju. Demokratijos atveju – paneigiama iš prigimties esanti visuomenės hierarchinė struktūra.
Karaliaus valdžia išsigimsta į tironiją, optimatų – į kilmingųjų ir turtingųjų klikos (grupės) valdymą. Blogiausia demokratija, nes išsigimsta į ochlokratiją- minios tironiją, tironišką minios valdžią.
Receptai, kad taip neatsitiktų: reikalinga mišri valdymo forma (kaip ir Polibijus), kuri sustiprintų valstybę, valdymo formos stabilumą. Reikia paskirstyti tris dorybes – po vieną iš kiekvienos paprastos valdymo formos, į vieną valdymo formą. Jos didžiausias privalumas – valstybės tvirtumas ir piliečių teisinė lygybė (Polibijus ir Aristotelis irgi mišrias valdymo formas akcentavo). Tokį teiginį Ciceronas randa, nagrinėdamas Senovės Romos istoriją nuo karaliaus valdžios iki Senato respublikos. Romos valstybė vystėsi mišrios valdymo formos link. Analogija karaliaus valdžiai – magistratų ir konsulų įsigaliojimas, optimatų valdžiai – Senatas, tautos valdžiai – tautos susirinkimas. Bėda ta, kad tai ne dabartis, o praeitis. Ciceronas siekia atstatyti protėvių tvarką. (Konfucijus ir Pitagoras)
Ciceronas analizuoja priežastis, kodėl iškilo Roma. Priežasčių ieško geopolitinėje (geografinėje) padėtyje. Romos privalumai: sausumos miestas, kuris upės pagalba susisiekia su jūra; o svarbiausia, kad tai miestas, kuris dėl (tokios geografinės padėties apsaugotas nuo priešų užpuolimų – taip saugoma miestiečių gerovė. Prie jūros esantys miestai susiduria ne tik su svetima kalba ir svetimais papročiais, bet kartu ir su užjūrio prekėmis, o kartu įvežamas ir svetimas gyvenimo būdas, papročiai ir kt. Dėl to pajūrio miestai yra nestabilūs. Kaip tik tai ir yra Romos Graikijos? polių nuopuolio priežastis.
Cicerono mišrios valdymo formos koncepciją, skirtingai nuo Platono idealios valstybės idėjos, yra įmanoma praktiškai įgyvendinti. Bėda ta, kad tai praeitis, o ne dabartis.
Cicerono idealizuota respublika gyveno paskutines dienas, o Romos valstybė gana sparčiai vystėsi principato link. Matydamas Romos valstybės tendencijas, ir kūryboje, ir praktikoje pasisako prieš Senato respubliką, atskirų asmenų karių vienvaldystę ir diktatūrą. Vienvaldišką Cezario režimą vertina kaip “respublikos naktį”. Kai Cezaris buvo nužudytas – Ciceronas patenkintas. Po Cezario jam tenka kovoti su naujos diktatūros – Antonijaus, Oktaviano ir Lipido triumvirato pavojumi. Pasekmės – Ciceronas įtrauktas į sąrašą asmenų, kuriuos galima bausti mirties bausme be teismo. Taip ir buvo 43m. – jam nukirto galvą.
Kai kalba yra apie bendrą naudą ir interesus, mintyse turi laisvus piliečius, bet ne vergus. Vergovė seka iš prigimties, kuri stipresniems suteikia teisę valdyti silpnesniuosius jų pačių labui. Vergovė – silpnesniųjų labui (Aiškus Aristotelio požiūris). Pavyzdžiui, šeimininkas savo vergus valdo taip pat, kaip ir geriausios sielos savybės (protas) valdo ydingus sielai dalykus – geismus.(platono mintis apie pradų paklusima protui) Tačiau su vergais reikia elgtis kaip su samdiniais.
Cicerono teisės teorija.
Jo teisės teorija pagrįsta prigimčiai būdingu teisingumu. Prigimtinė teisė yra tikroji, proto teisė (ratio recta), kuri atitinka gamtą, pasėtą visų žmonių protuose, nesikeičianti, amžina, kuri įsakydama verčia eiti savo pareigas, o drausdama – saugo nuo pikto. Ši teisė, prigimtinė teisė, net ir dalinai negali būti keičiama kita teise, pozityviąja teise (žmonių sukurta teisė). Nei Senatas, nei tauta negali atleisti nuo prigimtinės teisės reikalavimų vykdymo. Prigimtinė teisė vienoda visiems (ir Atėnuose, ir Romoje), o šios teisės kūrėjas – pasaulio Viešpats Dievas, išmokęs žmones sekti jo nurodymais. Kas prigimtinės teisės reikalavimų neklauso, tas sau daro didžiulę skriaudą ir bėga pats nuo savęs, ir bus sunkiai dievo nubaustas, net jei ir išvengs žmonių paskirtos bausmės. Teisingumas yra pagrįstas gamta, o ne žmonių Įstatymais.
Teisingumas reikalauja nekenkti kitiems, nepažeisti kitų nuosavybės. Teisingumo reikalavimas – nekenkti kitiems, išskyrus kai pats esi nuskriaustas (būdingas lygybės momentas – akis už akį), taip pat teisinga naudoti bendrą turtą bendriems reikalams, o savo turtą – saviems. Teisingiausiai elgiasi tas, kuris vadovaujasi gera sąžine (Bona fide): vykdo žodį, sutartis, pasižadėjimus (šitą mintį perims grocijus).
Prigimtinė teisė yra pirminė žmonių įstatymų atžvilgiu. Ji yra šaltinis pozityvinei teisei, todėl žmonių įstatymai turi atitikti prigimtinę teisę. Teisę nustato gamta, o ne žmonės savo nuožiūra. Jeigu teise galima būtų vadinti tai, ką nustato valdžios institucijos, teismai, tauta, tai įstatymai suteiktų teisę ir plėšikauti bei kitaip kenkti kitiems.
Žmonių įstatymų atitikimas ar neatitikimas prigimtinei teisei yra jų teisingumo ar neteisingumo kriterijus. Neteisinga teisė, neteisingas įstatymas apskritai nėra įstatymas.
Apie teisingus įstatymus Ciceronas yra pasakęs: “mes esame įstatymų vergai, kad būtume laisvi”. O žmonių įstatymų prieštaravimai prigimtinei teisei, pavyzdžiui, yra 30 tironų valdymo metu išleisti įstatymai (403 – 404m. pr. Kr.), taip pat Romos įstatymas, kur Sulai buvo suteikiami neriboti įgaliojimai. Be to, vienas ar kitas valstybėje priimtas įstatymas turi atitikti tos valstybės papročius ir tradicijas. Veikiamas Platono, didelę reikšmę teikė Įstatymų preambulei – jos tikslas įtvirtinti dievišką įstatymo autoritetą, lygiai kaip ir priminti apie galimą dievo bausmę įstatymo nesilaikantiems. Bendrais bruožais suformulavo teisės principą apie įstatymų galiojimą visų asmenų atžvilgiu.
Pozityvinę arba žmonių sukurtą teisę skirstė į: 1) viešąja, ir 2) privatinę. Suformulavo svarbų tarptautinės teisės principą – reikia laikytis tarptautine sutartimi priimtų įsipareigojimų. Tai buvo pagrindas dabartinei tarptautinei teisei (pacta sunt servanta).
Karai gali būti: 1) teisingi, ir 2) neteisingi. Teisingas – paskelbtas karas, neteisingas – nepaskelbtas. Kariauti galima tik tuo atveju jei taikios derybos baigiasi nesėkme.

<.>
ŠVENTASIS AUGUSTINAS (354 – 430m.). Jo mokslas apie valstybę ir teisę.
Dėl Augustino priskyrimo ginčytasi. Kiti priskiria prie viduramžių mąstytojų. Tai vienas žymiausių krikščionybės ideologų, tikrasis vardas – Aurelijus Augustinas. Sulaukęs 16m., išvažiavo mokytis į Kartaginą, ten susipažino su skeptikais ir susižavėjo jais (t.p Cicerono, Platono darbais). 384m. persikėlė į Romą, 387m. priėmė krikščionių tikėjimą, 391m. tapo dvasininku, o nuo 395m. iki gyvenimo pabaigos išvyko į Šiaurės Afriką, buvo vyskupavo.
Svarbiausias darbas – “De civitate Dei” (Apie Dievo valstybę).
Šventasis Augustinas tiki, kad žmogaus prigimtis dvilypė: kūnas ir siela. Todėl žmogus yra ir šio, žemiškojo, pasaulio. ir dangiškosios valstybės pilietis. Esminis faktas tai, kad žmogus turi dvejopus interesus: pasaulietinius – susijusius su kūno gėrybėmis: kiti, anapusiniai – susiję su žmogaus siela. Tai Šv. Augustino išskyrimas tarp materialaus ir dvasinio pasaulio.
Šventasis Augustinas nurodo, kad žmonijos istorija yra dviejų valstybių kova. Viena valstybė – žemiška, kita – dievo. Žemiškąją valstybę sudaro žmonės, kurie remiasi žmonių geismo, nuosavybės impulsais, būdingais žemesnei žmogaus prigimčiai. Dievo valstybę sudaro visuomenė, kuri pagrįsta sielos išganymo ir dangiškos ramybės viltimi. Žemiškąją valstybe Šv. Augustinas vadina šėtono karalyste, ji prasidėjo nuo Adomo ir Ievos nuodėmės. Ši valstybė įsikūnijusi Sirijoje ir Romoje. Dievo karalystė labiausiai įsikūnijusi hebrajų tautoje, taip pat bažnyčioje ir sukrikščionintoje imperijoje. Šių dviejų valstybių tarpusavio kova turi baigtis neišvengiama dievo karalystės pergale, žmonių karalystė kartu su šėtonu bus nubausta.
Su Cicerono valstybės apibrėžimu (valstybė – res populi), šv. Augustinas nesutiko. Ciceronas sakė, kad valstybė – tai bendras reikalas, grįstas bendra nauda. Šv. Augustinas sako, kad Senovės Romoje nebuvę krikščionims pažinto tikrojo teisingumo, o todėl teisė negalėjo būti pagoniškojo pasaulio pagrindu.
Šv. Augustinui valstybė – tai išmintingų žmonių sąjunga arba bendrųjų reikalų sujungta santaika. Valstybės pagrindas – šeima. Kaip šeimos nariai paklūsta šeimos galvai, taip ir valstybės nariai – valstybės valdžiai, o žmonės į valstybę jungiasi todėl, kad niekas iš prigimties nėra toks visuomeniškas, kaip nuodėmės suerzinta žmonių giminė.
Valdžia kyla iš dievo,ji duota visiems – tiek krikščionims, tiek bedieviams: nėra valdžios, kilusios ne iš dievo. “Nėra valstybės, kuri būtų ne iš Dievo”.
Šv. Augustinas kategoriškas – tikra valstybė turi būti krikščioniška. Pagoniškos valstybės negali būti teisingos. nes neteisinga būtų sakyti, kad valstybė gali duoti kiekvienam tai, kas priklauso, jei atimama iš dievo jam priklausanti malda. Nors ir pripažįsta, kad iki krikščionybės būta valstybių, bet neabejoja, kad tikra valstybė įmanoma tik po krikščionybės įvedimo. Tikroji valstybė tokia, kurioje rūpinamasi gyventojų gerais papročiais ir dorove, nes tikrai valstybei rūpi piliečių išganymas.
Bažnyčia – dievo valstybės simbolis. Tačiau valstybės ir bažnyčios jis netapatina. Jo teorija pabrėžia bažnyčios autonomiją dvasiniuose reikaluose, lygiai kaip ir valstybė yra nepriklausoma, kai veikia savo jurisdikcijos ribose. Bažnyčia valstybei yra reikalinga, nes bažnyčioje glūdi teisingumo pradas, be kurio valstybė negalėtų būti valstybe, ji taptų plėšikų gauja. Bažnyčia turi būti lojali valstybei ir neturi varžyti jos papročių ir įstatymų. Valstybė neturi kėsintis į bažnyčios prerogatyvas ir padėti kovoti su erezijomis.(Valstybė ir bažnyčia atskiriama, apie tai kalbės ir liuteris)
Teisingumas priklauso nuo dievo, kuris yra didžiausias teisingumo šaltinis.
Trys teisės rūšys:
1. Amžinoji teisė (lex aeterna);
2. Prigimtinė teisė (lex naturalis);
3. Laikinoj i teisė (lex temporalis).(panašiai tuoj manys Akvinietis)
Lex aeterna. Amžinoji dievo teisė, amžinas Dievo planas, harmoninga žmogaus sielos idėjoms. Nuodėmingas bet koks žodis, mintis ar veiksmas, kuris šiai teisei prieštarautų. Lex aeterna Šv.Augustinui, kaip dievo protas ir valia, nulemianti prigimtinę teisę.
Lex naturalis. Ji Dievo apvaizdos aprašyta žmonių širdyse. Prigimtinės teisės esmė – “nedaryk kitam to, kas tau pačiam nemalonu”. Žmonių širdyse įdiegtos prigimtinės teisės pagalba kiekvienas žmogus pats sau – įstatymų leidėjas.
Lex temporalis. Tai pozityvinė teisė, kuri skirta reguliuoti žmonių visuomeninį gyvenimą. Nors laikinoji teisė yra priklausoma nuo amžinosios teisės, skirtingose valstybėse ji gali būti skirtinga (tai priklauso nuo tradicijų, papročių ir t.t.).
Šv.Augustinas: “kadangi lex aeterna yra amžina, o pasaulietinė netobula, tai teisingam žmogui reikėtų remtis amžinąją, o pasaulietinė teisėjam visai nereikalinga.

<.>
ŠVENTASIS TOMAS AKVINIETIS.
(1225 – 1274m.) Gimė Sicilijoje, 1240m. įstojo į dominikonų mokyklą Neapolyje. studijavo Kiolne, Paryžiuje. Apsigynė teologijos darbą. profesoriavo Paryžiuje, Kiolne.
1323m. buvo kanonizuotas. Jo įtaka krikščionių religijai – 1567m. Šv. Tomas Akvinietis buvo įskaitytas į penkių didžiausių bažnyčios mokytojų gretas, šalia Šv. Ambraziejaus, Šv. Augustino, Šv. Jeronimo, Grigaliaus Didžiojo.
Šv. Tomo Akviniečio darbai – tarsi oficialios viduramžių bažnyčios enciklopedijos. Iš pradžių šie darbai vertinti gana skeptiškai, tačiau 1879m. popiežius Leonas XIII paskelbė T. Akviniečio mokymą vieninteliu tikru šaltiniu.
Svarbiausi darbai: “Traktatas apie valdovų valdymą”(“De regimine principium” -ne visą pats parašė), “Summa theologica”, “Aristotelio “Politikos” komentaras”
T. Akvinietis parėmė Aristotelio mintį, kad “žmogus yra visuomeniškas gyvulys” (homo naturaliter te est animal sociale). Iš prigimties žmogus yra tam tikros organizacijos, kuri suteikia jam pagalbą, narys. Pagalba turi būti:
1. Materialiems poreikiams patenkinti (tam pakanka ir šeimos);
2. Aukštesniems poreikiams patenkinti (amžinam išganymui pasiekti) – tam padeda valstybė, kuri verčia žmogų būti teisingu, dorai gyventi.
T. Akvinietis pasaulį supranta kaip tam tikrą hierarchiją, (Aukščiausias – Dievas, apačioje – pačios žemiausios būties formos). Šioje hierarchinėje struktūroje aukščiausias aukojasi žemesniesiems, bet aukštesnioji dalis visada naudojasi žemesniąją (kaip ir siela kūnu)
Sekdamas Aristoteliu, T. Akvinietis apibūdino visuomenę kaip keitimąsi tarpusavio paslaugomis, siekiant geresnio gyvenimo. Prie to prisideda daug žmonių: ūkininkas – materialinėmis gėrybėmis, dvasininkas – maldomis.
Šv. T. Akvinietis sakė, kad bendram gėriui pasiekti būtina valdžia, nes kaip siela valdo kūną, kaip aukštesnis valdo žemesnį, taip ir valstybėje turi būti valdžia. Tas, kas turi valdžią, tas ir dalyvauja paslaugų keitimesi. Valdymas ir pati valdžia (esanti iš Dievo) iš esmės yra tarnavimas, paslaugų teikimas bendruomenei.(tarnavimas taip pat yra paslauga). Šv. T. Akvinietis sako, kad valdovų pareiga taip nukreipti žmones, kad jie galėtų gyventi laimingą ir dorybingą gyvenimą. Tačiau valdovas gali valdyti tiek teisingai, tiek piktnaudžiaudamas valdžia. Ar kai valdovas piktnaudžiauja, valdžia irgi yra iš dievo? ieškodamas atsakymo į šį klausimą, T.Akvinietis išskiria tris momentus:
1. Valdžios esmė;
2. Valdžios kilmė (ir forma);
3. Naudojimasis valdžia.
Valdžios esmė. Valdymo ir pavaldumo santykiai: aukštesnieji valdo žemesniuosius. Tokia valdžia yra iš Dievo.
Valdžios kilmė. Valdžia gali būti : iš dievo – kai gaunama teisėtų priemonių pagalba, ne iš dievo – kai valdžia gaunama smurtaujant, apgaudinėjant ir papirkinėjant.
Naudojimasis valdžia. Jei naudojantis vadovaujamasi dievo nurodymais, tai valdžia iš dievo, jei ne – ne iš dievo. Pagal T. Akvinietį, visa valdžia yra iš dievo. Taip pat ir neteisėta valdžia – ši yra dieviškojo plano dalis, t.y. netiesiogiai gauta iš dievo. Ji yra bausmė, skirta nusidėjėliams. Jei valdovas valdo ne pagal dievo įstatymus, jis viršija savo kompetenciją ir tampa tironu: apkrauna mokesčiais, kišasi į žmonių dvasinį gyvenimą ir t.t.
Tironijos T. Akvinietis nemėgo labiausiai. Pagal jį, tirono įsakymų nereikia vykdyti, jiems reikia priešintis, o tironą galima nuversti. Tie, kurie priešinasi, turi žiūrėti, kad jų veiksmai būtų mažiau kenksmingi bendram gėriui, negu paties tirono veiksmai. Maištavimą T. Akvinietis laikė mirtina nuodėme, tačiau, pagal jį, pasipriešinimas tironijai – ne maištavimas Maištavimą kaip blogį suvoks Makiavelis, Liuteris, Hobsas, Spinoza, o Lokas su tuom nesutiko)
Geriausia valdymo forma dėl dviejų priežasčių laikė monarchiją:
1. Monarchija yra panaši į hierarchinę pasaulio santvarką.
2. Stiprios ir didingos tos valstybės, kurias valdo vienas valdovas, o ne daugelis (pagal istoriją).
Monarchija gali būti dviejų rūšių:
1. Absoliutinė;
2. Politinė.
T. Akviniečiui priimtinesnė politinė monarchija, nes tokioje valstybėje svarbų vaidmenį atlieka pasaulietiniai ir bažnyčios feodalai, o valdovo valdžią riboja įstatymas, kurio jis peržengti negali. T. Akvinietis atvirai simpatizuoja luominėms atstovaujamosioms monarchijoms, kurios susiformavo XIII a.
T. Akvinietis gerbė teisę, laikė ją labai svarbia filosofijos dalimi, nepriklausančia nuo jokių žmogiškų šaltinių, dėjo pastangas žmonių teisės sujungimui su dievo teise. Labai svarbus T.Akviniečio įstatymo modelis. Pagal jį, įstatymai susiję subordinacijos ryšiais. Išskiria keturių rūšių įstatymus:
1. Amžinieji (lex aeterna);
2. Prigimtiniai (lex naturalis);
3. Dieviškieji (lex divina);
4. Žmonių (lex humana). (Aiškiai remiasi šventu Augustinu)
Amžinieji įstatymai. Jų autorius – dievas. Šie įstatymai tapatūs dievo išminčiai – tai amžinosios tvarkos planas. Jie yra kriterijus žmonių įstatymams. Žmonių įstatymai teisingi tik tie, kurie atitinka amžinuosius įstatymus.
Prigimtiniai įstatymai. Tai dieviškojo proto atspindys sukurtuose daiktuose. Prigimtis žmones skatina elgtis pagal amžinuosius įstatymus – siekti gėrio, vengti blogio ir t.t. Žmonija trokšta tokio gyvenimo, kuriame būtų realizuota jo prigimtis: sukurti šeimą, siekti tiesos, lavinti protą ir t.t.
Dieviškieji įstatymai. Tai dievo apreiškimas. Šių įstatymų pavyzdys galėtų būti dievo duotas žydams specialių priesakų rinkinys ar per bažnyčią arba Šv. Raštą perduodamos etikos ar įstatymų leidybos taisyklės. Dievo įstatymai žmogui duoti dėl dviejų priežasčių:
1. Žmonių sukurti įstatymai negali visiškai sunaikinti blogio;
2. Žmonės dėl jų proto netobulumo ir ribotumo negali susitarti, kas yra tiesa.
Žmonių įstatymai tvarko žmonių išorinį gyvenimą, o dieviški įstatymai nukreipti į žmogaus vidų.
Žmonių įstatymai – tai tik žmonių kūrinys, kurių pagalba prigimtinės teisės principai pritaikomi žmonių santykiams reguliuoti. Jei žmonių įstatymai neatitinka prigimtinių įstatymų, tai yra teisės iškraipymas (legis coruptio).
Žmonių įstatymų paskirtis – žmonių auklėjimas. Jei auklėjimo neužtenka, įstatymai turi bauginti. T. Akvinietis nustatė tam tikrus reikalavimus žmonių kuriamiems įstatymams:
1. Įstatymai turi tarnauti bendram gėriui, o ne atskirų asmenų ar grupuočių naudai;
2. Įstatymus turi leisti kompetentingi asmenys, turintys įstatymų leidybos teisę;
3. Įstatymai turi būti tinkamai paskelbti. Atsižvelgiant į tokius reikalavimus, suformuluojamas apibrėžimas:
Įstatymas – tai proto potvarkis gėrio labui, paskelbtas to, kuris turi rūpintis bendrais reikalais (t.y. valdovo).

<.>
MARSILIJUS PADUVIETIS.
(Apie 1274 – 1343m.) (tiksli gimimo data nežinoma). XII – XIII a. Sparčiai augo miestai ir susiformavo turtingų miestiečių grupės. Jie buvo suinteresuoti nutraukti feodalų tarpusavio kovas ir kovas su valdžia. Miestiečiams buvo reikalinga taika, kad galėtų vystytis amatai ir prekyba. Ir to buvo laukiama iš bažnyčios.
Tačiau bažnyčia pati buvo pasinėrusi į feodalines rietenas. Nesulaukus taikos iš bažnyčios, viltys buvo kreipiamos kitur. Pavyzdžiui Dantė Aligjeris manė, kad: taiką gali užtikrinti pasaulinė monarchija; kiti pasisakė už tvirtą savo krašto monarcho valdžią. Demokratinė mintis – tauta yra visų svarbiausia, karalius – iš tautos, kuri jam tik paveda savo teises.
Visiškai naujos mintys to meto kontekste. Tokios pozicijos atstovas ir buvo M. P.
Paduvietis, baigęs mediciną, tapo gydytoju. 1312m tapo Paryžiaus universiteto rektoriumi. Jį domino bažnyčios ir pasaulietinės valdžios santykiai. Jo gyvenimui didelę įtaką turėjo Jono XXII ir Liudviko Bovaro konfliktas, kurio metu Bovaras buvo atskirtas nuo bažnyčios.
Paduvietis palaikė Bovarą ir tuo metu parašė savo pagrindinį kūrinį – “Taikos gynėjas” (Defensor pacis). Dėl tokios pozicijos popiežius ir jį ekskomunikavo, Paduvietis neteko rektoriaus vietos, likusį savo gyvenimą praleido niekam nežinomas (nuo jo nusigręžė ir Bavaras).
Jis teigė, kad dėl visų pasaulio bėdų kalta bažnyčia, nes ji turi užsiimti tik dvasine žmonių gyvenimo sfera, turi būti atskirta nuo valstybės. Bažnyčios ir valdžios padalijimą aiškino taip: iš pradžių šeimos siekdamos bendros tautos jungėsi į gentis, vėliau į miestus, valstybė pagrįsta ją sudarančių žmonių sutarimu ir bendra nauda. Šią idėją jis iškėlė, paveiktas Aristotelio. Gynė drąsią tezę, kad bet kokios valdžios šaltinis yra tauta (tuo metu tai buvo radikali mintis). tiek pasaulietinės, tiek dvasinės.
Tauta jam – ne visi gyventojai, o aukštesnioji jų dalis. Žmones skirsto į dvi klases:
1. Aukštesnioji – dvasininkai, kariai, žemvaldžiai;
2. Žemesnioji – pirkliai, žemdirbiai, amatininkai.
Aukštesnioji klasė rūpinasi bendrais valstybės reikalais, o žemesnioji – tik savo nauda. Valstybinė valdžia pasireiškia per įstatymų leidybą. Įstatymai – įsakymai, kuriuos sutvirtina realios bausmės grėsmė arba realaus atlyginimo pažadas. Tuo valstybės įstatymai skiriasi nuo dieviškųjų įstatymų, kurie užtikrinami bausme pomirtiniame gyvenime.
Teisę leisti valstybės įstatymus turi tik tauta. Konkretizuodamas tą mintį, nurodo, kad Įstatymus turi teisę leisti tik tautos išrinkti asmenys. Valstybės įstatymai privalomi tiek tautai, tiek jų leidėjams.
Paduvietis pirmasis ėmė skirti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią, teigdamas, kad įstatymų leidžiamoji valdžia turi nustatyti įstatymų vykdomosios valdžios kompetencijos ribas. (šitą mintį vėliau periims Lokas, Monteskje ir kiti) Kadangi vykdomoji valdžia veikia tik įstatymų leidžiamosios valdžios jai suteikto autoriteto dėka, tai turi neperžengti savo kompetencijos ribų. Įstatymų vykdomoji valdžia turi įgyvendinti įstatymų leidėjo (tautos) valią.
Apibendrindamas to meto Italijos respublikų valstybės institucijų sudarymo ir veiklos patirtį, Paduvietis daro išvadą, kad visų rangų pareigūnai turi būti renkami. Net ir monarchijos atveju. monarchas turi būti renkamas. Rinkimų pagalba išrinktas valdovas pats geriausias, todėl renkamoji monarchija geresnė nei paveldimoji, nors ši irgi turi gerų savybių:
1. Monarchas, būdamas tikras, kad sostas atiteks jo įpėdiniui, geriau rūpinsis valstybe ir jos reikalais;
2. Nuo pat mažens pripratęs prie minties, kad valdys, monarchas “nepames galvos” dėl valdžios, ją gavęs;
3. Tauta pripranta prie dinastijų valdymo (valdžios legitimumas);
4. Nebūna kovų dėl valdžios;
5. Tai natūraliausia ir labiausiai paplitusi valdymo forma.
Renkamoji monarchija taip pat turi privalumų:
1. Paveldėti gali visai netinkamas valdymui žmogus;
2. Norėdamas, kad sostą paveldėtų jo sūnus, renkamasis monarchas rūpinsis kuo labiau jį išmokslinti ir išlavinti;
3. Renkamosios monarchijos valdžia tvirta, nes žmonės ją gerbia;
4. Paveldimojoje monarchijoje kyla kur kas daugiau maištų nei renkamojoje;
5. Nors paveldimoji monarchija labiau paplitusi, tai dar nereiškia. kad ji geresnė, nes jei paveldimumas būtų gerumo kriterijus, tai amatininkai stovėtų visuomenėje aukščiau nei monarchai.
Šie teiginiai atitiko Vokietijos imperatoriaus titulo siekusio Liudviko Bovaro planus, kuris imperatoriumi galėjo tapti tik rinkimų keliu. Jo mintys apie tautą kaip suvereną, apie įstatymų privalomumą, bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, įstatymų vykdomosios ir leidžiamosios santykius, padarė didelę įtaką renesanso mąstytojams.

<.>
NIKOLAS MAKIAVELIS
(1469 – 1527m.) XV a. Italija buvo pati turtingiausia Europos valstybė, labai išvysčiusi kultūra, tačiau tuo pat metu tai labai dezorganizuota, decentralizuota valstybė (panašiai kaip Vokietija). To pasekmė – Italija labai dažnai tapdavo užsienio užkariautojų grobiu. Italijos sistema primena Graikijos polių sistemą, tik Italijos miestai – valstybės buvo kiek didesni. Miestai nuolat konfliktuodavo. Valdymo formos labai įvairios. Į konfliktus kišdavosi užsienio valstybės.
Pats Nikolas Makiavelis gimė Florencijoje. Tai bankininkystės, amatų centras. XIV a. pabaiga – XV a. pradžioje Florencijoje įsigali oligarchinė bankininkų ir stambių amatininkų valdžia. Tokiomis sąlygomis gimė (1469) Makiavelis. Apie N. Makiavelio jaunystę duomenų nėra. Kai jis gimė, miestą valdė tironiškos Medičių giminės atstovai. Jie buvo nuversti ir Įsteigta respublika, kuriai vadovavo domininkonų vienuolis. Tas vienuolis (Savonarola) propagavo religinio asketizmo, fanatizmo idėjas, kvietė grįžti į pirmapradę krikščionybę. Tai buvo tikėjimu pagrįsta respublika. Vėliau jis buvo sudegintas, Įsigalėjo parlamentinė respublika. Tada prasideda Makiavelio veikla. Jis užėmė Dešimties Tarybos sekretoriaus postą.
1512m. Florenciją užpuolė ispanai, vokiečiai, prancūzai. Buvo atstatyta Medičių (Medici) valdžia. N. Makiavelis buvo kankinamas, vėliau ištremtas į kaimą. Čia jis parašo žymiausius savo darbus 1513(4)m. “Valdovas”, “Apmąstymai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą”.
“Valdove” Nikolas ieško valdovams būdų elgtis taip, kad butų išsaugota ir išlaikyta valstybė, politinė valdžia. Šioje knygoje skamba raginimas suvienyti Italiją. Valdovą Nikolas Makiavelis jaučia tokį, koks galėtų suvienyti Italiją.
2-oji knyga jau kitokiu tonu parašyta. Čia kalbama kaip reikia geriau valdyti respublikinio valdymo formos valstybes. Jis tiki, kad žmones valdo ne likimas: žmogus gali būti pats savo likimo kalvis (šitai minčiai prieštarauja Kalvinas, kuris teigia, kad viskas yra dievo nulemta). Žmogaus neidealizuoja, pateikia jį tokį, koks jam atrodo esąs. Paprastai žmonės, anot jo, yra nedėkingi, melagiai, gobšuoliai, bailiai. Religija yra ne autoritetas, o politinis – teisinis faktas, nes su juo reikia skaitytis. Ją reikia tirti, analizuoti, kad butų galima tikslingai panaudoti politiniame gyvenime. (Makiavelį pirmiausiai domino ne tikėjimo klausimai, o religijos vaidmuo politinėje sferoje).
Religiją sugalvojo protingi žmonės, kad Įtikintų likusius esamos santvarkos jėga. Svarbi ne kiekviena religija. Senovės romėnų pagrindinis tikėjimas vertinamas palankiai, o krikščionių religija tinka tik nuolankiems, o ne energingiems žmonėms.
“Apmąstymuose” pateikiama valstybės atsiradimo koncepcija. Iš pradžių žmonės gyveno pavieniui kaip gyvūnai, o vėliau savo vadu išrinko drąsiausią, stipriausią (Mintis paimta iš kritijaus, per polibijų Polibijaus, šitą mintį perims Hobbsas, Monteskje, Ruso ir visi kiti, kad kalbės apie prigimtinę būklę). Taip bendrai gyvendami suprato, kas yra gerai ir išleido atitinkamus Įstatymus. Tad vėliau rinko vadovą pagal išmintį ir teisingumą, o ne pagal jėgą. Čia galima įžvelgti sutartinės valstybės kilmės teorijos įtaką.
Svarbiausias “Valdovo” klausimas, kokiais būdais iškovoti valdžią valstybėje ir kaip valstybę išlaikyti. Valstybės pagrindas turi būti tvirtas, t. y. įstatymai ir kariuomenė. Sako, kad gerų įstatymų nėra ten, kur nėra geros kariuomenės, o kur gera kariuomenė, atsiranda ir geri įstatymai.
Valdžios pagrindas yra kariuomenė, ginkluota valdžia (ne teisė ar teisingumas). Norint išlaikyti valdžią, valdovam reikėtų turėti sugebėjimų atsitraukti nuo gėrio. Siekiančiam išsaugoti valdžią valdovui ne nuodėmė atsisakyti duoto žodžio. Taip yra todėl, kad apie visų imperatorių veiksmus sprendžiama pagal rezultatus. Apie valdovą spręs gerai Jei jis sugebės išlaikyti valdžią. Postulatas: valstybinė valdžia turi būti tvirta, ryžtinga, turi būti pasiruošusi išsaugoti valdžią bet kuria sąskaita. nes tai dominuojantis valstybingumo interesas. Politikos mokslą jis pirmasis, apibūdindamas politines visuomenines organizacijas, panaudoja terminą “valstybė” (itališkai – stato) (ta prasme, koks jis suprantamas šiandien). Valstybė – tai aparatas visuomenei valdyti. Tas aparatas susideda iš valdovo. ministrų, patarėjų, valdininkų ir kitų pareigūnų. (tai šiuolaikiniais terminais lyg ir centrinė administracija).
Valdovui, o per jį ir aparatui, priklauso viešoji valdžia, kuri suprantama kaip teisė valdyti valstybę savo nuožiūra. Negalima leisti, kad valdžia butų koncentruojama dar kitose rankose.
Išeina, kad valstybę valdo vienas valdovas, padedamas savo pavaldinių, todėl jo galios yra didesnės. Pareigūnų uždavinys – vykdyti valdovo valią Jam padėti.
Kai valdovas priima sprendimus Jis negali būti veikiamas pašalinės valios, pašalinių interesų. Jo valdžios esmė – visi klausimai sprendžiami tik valdovo nuožiūra. Vystydamas šį teiginį, N. Makiavelis pasisako prieš tai, kad savarankiškus valdingus įgaliojimus turėtų valdininkai, pareigūnai, baronai, magistratai. Jų paskirtis tik padėti realizuoti valdovo funkcijas.
Apie tautą, kaip aukščiausią valdžios šaltinį, jis nekalba – tai jam nepriimtina. “Valdove” nėra nė žodžio apie tautos galimybę dalyvauti valdyme. Tai paklusni masė, pasyvus valdžios objektas. Čia nekalbama apie valdinių interesų tenkinimą. Jei ir kalba, tai tik apie tai, kaip turi elgtis valdovas, kad stiprintų savo valdžią: valdovas valdiniams turi pateikti save kaip globėją. jis turi prisiminti, kad nėra nieko, tik tamsuomenė, kuri žavisi išoriniais efektais. Tuo pat metu protingas valdovas turi kurti tokią tvarką, kuri užkirstų kelią pareigūnams nusikalsti. Taip pat reikia sudaryti sąlygas, kad valdiniai turėtų teisę kreiptis į valdovą ir jo teismą dėl pareigūnų savivalės. Užtikrindamas tvarką valstybėje valdovas kelia savo valdžios autoritetą.
Valdiniams N. Makiavelio valdovas suteikia saugumą nuo užsienio priešų, saugumą ir tvarką valstybės viduje, jis globoja amatus, žemdirbystę, prekybą. Apie jokias politines teises ir laisves N. Makiavelis nekalba. Tai daro sąmoningai: politinės teisės ir laisvės suteikimas sukeltų tik nereikalingus rūpesčius patiems valdiniams. Būtent todėl valdiniai nėra suinteresuoti jas turėti.
Vienintelis valdinius jaudinantis interesas – nuosavybės apsauga. Pavaldiniai gali susitaikyti su laisvės, valdžios, prestižo praradimu, bet ne su savo nuosavybės praradimu.
Visus savo veiksmus valdinių atžvilgiu valdovas turi stengtis pateikti kaip geradarystę. Žmonės iš valstybės nesitiki gauti kažką gero ir naudingo. Jeigu jie mato, kad gera ateina iš ten, iš kur tai nesitikima, jie ypatingai prisiriša prie tokio geradario. Visa tai, kas valdiniams yra bloga, turi būti pateikta iš karto ir vienu metu, o geradarystės po truputėlį, mažomis porcijomis, kad jas geriau, įvairiapusiškiau pajustų. N. Makiavelis yra racionalus: politinę valdžią valdovas gali įgyvendinti tik turint pavaldinių sutikimą, todėl jis turi veikti taip, kad neužsitrauktų valdinių paniekos ir neapykantos.
Jis turi elgtis taip, kad būtų reikalingas pavaldiniams. Pavaldiniams jis sako: jeigu atsimesite nuo valdovo, būsite pasmerkti patys. Valdžia įgyvendinama tinkamai jei pavaldiniai paklūsta. Du paklusnumo būdai:
1) meilė valdovui – paklūsta, nes jį myli;
2) valdovo baimė.
Efektyviausias būdas tada, kai meilė dera su baime, bet tai yra neįmanoma. Jeigu reikia rinktis, jis renkasi baimę. Pasirinkdamas baimę N. Makiavelis vadovaujasi savo politinės filosofijos aksioma, kad žmonės iš prigimties yra niekšai, bailiai, todėl niekas jų taip neatbaido, kaip pavojai ir niekas taip netraukia, kaip nauda. Po 100 metų tas idėjas perėmė anglų filosofas Tomas Hobsas.
Siekdamas užtikrinti pavaldinių paklusnumą valdovas turi taikyti griežtas, žiaurias bausmes tiek karo, tiek taikos metu. Nepaklusnius asmenis tikslinga sunaikinti. “Iš valdovo teisme nepareikalausi”, t.y. jam nėra atsakomybės. Viso to tikslas – Įdiegti pavaldiniams, kad valdžia absoliuti, nepalaužiama Jai priešintis negalima.
Valdžios nepalenkiamumą laiduoja tik aukščiausioji valia, kuri yra vieninga ir nuo nieko nepriklausoma, besąlygiška ir neribotai viešpataujanti. N. Makiavelis nenaudojo paties termino “suverenitetas”, bet priartėja prie šios koncepcijos formavimo.
N. Makiavelio valdovo prototipas yra Čezarė Bordža. Tai visoje Europoje išgarsėjęs piktadarys. Tokia asmenybė labai stipri, nepalenkiamai siekianti savo tikslo, galinti suvienyti Italiją.
Apie teisę N. Makiavelis kalba nedaug. Kuriant Įstatymus turi būti atsižvelgiama į gyventojų teisės jausmą (teisinę sąmonę). Nevalia įstatymais pažeisti tradicijų. N. Makiavelio politinės filosofijos reikšmė: jis išveda aiškų skirtumą tarp etikos ir politikos. Etikos kriterijus – gera arba bloga; politikos – nauda arba žala. Tai didžiausias N. Makiavelio nuopelnas – išreikštas moralės ir politikos nesuderinamumas.

<.>
MARTINAS LIUTERIS
(1483 – 1546m). Tai biurgeriškos stovyklos atstovas. Gimė Saksonijoje, baigė Erfurto universitetą. Vitenbergo universitete 1512m. jam buvo suteiktas teologijos profesoriaus vardas. 1517m. jis paskelbia “95 tezes”. Dar po poros metų M.Liuteris pareiškė, kad seka Jano Huso idėjomis. 1520m. M.Liuteris viešai sudegino popiežiaus bulę, kuria jis buvo atskirtas nuo Bažnyčios.
Į istoriją jis įėjo ir kaip Vokietijos švietimo sistemos, kalbos reformatorius. Nuo jo pradedamas Švento Rašto vertimai Į nacionalines kalbas.
Bet pagrindinė M.Liuterio veikla – kova dėl Bažnyčios reformų. Jo pasėkoje susiformavo liuteronų Bažnyčia.
Katalikai teigė, kad tikintysis tiesiogiai su Dievu bendrauti negali. Jam neturi būti žinomos bažnyčios paslaptys. Bažnyčia atlieka tarpininko vaidmenį.
M.Liuteris neneigia. kad tik tikėjimas gali išgelbėti žmogaus sielą, bet tikintysis su Dievu bendrauja savyje, jis pats sau dvasininkas. Katalikų Bažnyčia (hierarchinė dvasininkų sistema) tampa nebereikalinga. M.Liuteris atmeta katalikų pretenzijas kontroliuoti žmonių tikėjimą, tuo skelbia žmonių lygiateisiškumą tikėjimo klausimais. Jis atmeta krikščionių korpuso teoriją, kuri teigia, kad pasaulį sudaro dvasininkų ir pasauliečių, kuriuos valdo pasaulietinės ir dvasinės valdžios, reguliuoja pasaulietinę ir kanonų teisę. Dvasininkai ir pasauliečiai, anot jo, niekuo nesiskiria. M.Liuteris suformuluoja mokymą apie dvi karalystes. Nėra tikslinga turėti dvi valdžias – dvasinę ir pasauliečių (apie šią koncepciją kalba ir šv. Augustinas). Savo mokyme M.Liuteris griežtai atriboja pasaulietinę ir dvasinę sferas, pasaulietinį ir dvasinį valdymą. Pasaulietinė valdžia vykdo pasaulietinį valdymą – teisingą ir naudingą reiškinį, kuriam suteiktas dieviškas autoritetas. Ši valdžia turi būti nepriklausoma nuo bažnytinės įtakos.
Pasaulietinės valdžios funkcijas Įgyvendina pasauliečiai pareigūnai, kurie turi vadovautis ne savo interesais, o prigimtine teise. Analogiškai valstybės teisė atribojama nuo kanonų teisės Įtakos. M.Liuteris supranta, kad pozityvinė teisė negali numatyti daugelio konfliktų, todėl ji negali būti laikoma absoliučia.
Todėl Liuteriui svarbiausias politinio gyvenimo reguliatorius – protas, vertinamas aukščiau nei įstatymai.
Valdžiai priešintis nevalia. Nors pareigūnai ir keičiasi, dievišką autoritetą turinčios įstaigos egzistuoja nuolat. Neklusnumas valdžiai yra didesnė nuodėmė nei žmogžudystė, apgaulė. (Ši mintis perimta iš šv. T.Akviniečio, bei Makiavelio)
Sąžinės laisvė, tikėjimo reikalai priklauso išimtinei dvasinės valdžios įtakos sferai. Tai valdžių padalijimas. Jei pasaulietinė valdžia kišasi į dvasinius reikalus, tai pasauliečiai gali tam priešintis, bet tik žodžiu. Vienintelis teisėjas – Dievas. Dvasinė valdžia yra aukščiau, bet apie tai nekalbama.
<.>
ŽANAS KALVINAS (Calvin)
(1509 – 1564m.) Jis gimė Prancūzijoje praturtėjusio III-ojo luomo šeimoje. Studijavo teisę Orleano, vėliau Paryžiaus universitete. Didelį poveikį darė Erazmo Roterdamiečio, Liuterio idėjos.
1533m. išsižadėjo katalikų tikėjimo ir sukūrė savo reformatorišką tikėjimą, organizavo savo tikėjimo bendruomenę. Buvo persekiojamas ir persikėlė į Bazelį, vėliau į Ženevą, kur realizavo savo idėjas praktikoje. pagarsėjo kaip bjaurus religinis fanatikas.
Šventas Raštas – vienintelis autoritetas. Jame išreikšta Dievo valia, o žmonėms tereikia tik suderinti su šia valia savo gyvenimą. Bažnyčios tėvų mokymas, enciklikos, bulės svarbios tiek. kiek atitinka Švento Rašto esmę.
Žmogų gali išgelbėti tikėjimas, kurį davė Dievas. Iš čia – be Dievo pagalbos žmogus išsigelbėti negali. Valios laisves nėra ir būti negali, viską yra iš anksto nusprendęs Dievas. Vieniem Dievas skyręs išsigelbėjimą, kitus nuteisęs pražūčiai. Dievo valią pakeisti žmonės bejėgiai. Dievo valią žmonės tegali sužinoti iš to, kaip jiems sekasi žemiškasis gyvenimas. Jei sekasi prof. veikla, yra darbštus, dievobaimingas, paklūsta Dievo valiai – Dievas žmogui yra palankus. Kad žmogus, nežinodamas, kas Dievo jam yra skirta, neištvirkautų, nedarytų nuodėmių Jis teigia Jog visi turi elgtis taip, lyg būtų vertas patekti tarp išrinktųjų. Todėl privalu susilaikyti nuo blogų poelgių. Žmogus puola, nes tokia Dievo valia, tačiau nusideda savo valia.
Tai, kad viskas Dievo iš anksto nulemta, įpareigoja kalvinistą visas jėgas skirti darbui, profesijai, būti dievobaimingu nepakanka. Toks įpareigojimas ir religinė, ir dorovinė pareiga.
Čia kalvinistai formuluoja protestantiškąją etiką, kuri suderinta su individualizmu, būdinga daugeliui Vakarų Europos valstybių.
Bažnytinę reformą vykdo radikaliai. Ž.Kalvinas visų pirma panaikino dvasinį luomą. Tikinčiųjų bendruomenei ėmė vadovauti presbiteriai (seniūnai). Jiems padėjo pamokslininkai su specialiu parengimu. Kartu jie sudarė konsistoriją, o pastaroji vadovavo visam bendruomenės gyvenimui.
Kalvino valstybės koncepcija pagrįsta tuo, kad viskas iš anksto Dievo nulemta. Tačiau Skirtingai nei M.Liuteris, kuris skyrė valstybę ir Bažnyčią, Kalvinas siekėjas sujungti ir valstybę padaryti priklausomą nuo Bažnyčios.
Bet kokia valstybė žmonėms yra duota Dievo ir reikalinga kaip oras, maistas. Bet koks protestas yra priešgyniavimas Dievo valiai. O griežta valdžia geriau nei silpna, išimtis draudimui priešintis valdžiai yra – kai valstybės valdžios sprendimai prieštarauja Šventui Raštui. Ir šiuo atveju priešintis turi ne tiesiogiai visi, o tik per išrinktus atstovus.
Geriausia valdymo forma yra respublika, nors monarchija neneigiama. Blogiausias yra demokratinis režimas. Jis tapatinamas su ochlokratiniu (tamsuomenės valdžia). Geriausia, kai derinami aristokratiniai ir oligarchiniai pradai. Sako, kad valdžia žmogui negali būti suteikta dėl jo kilmės ar turto. Jis sako, kad valdžia gali būti suteikta dėl žmogaus dvasinio ir dorovinio pranašumo. Todėl valdyti gali tik Dievo išrinktieji (aristokratai).
Šias idėjas jis realizavo Ženevoje, savo nuostatoms suteikdamas Įstatymo galią. Kalvinui valdant, žmogaus asmeninis gyvenimas Ženevoje buvo griežtai reglamentuotas (privaloma lankyti bažnyčią, panaikinamos bažnytinės šventės, reglamentuojamas maisto ir drabužių pasirinkimas, nuobauda už šypseną mišių metu). Griežtai buvo kovojama su laisvamaniais ir kitaminčiais. Amžininkai Ženevą vadino Šveicarijos Roma, o Ž.Kalviną -Ženevos popiežium. Pasekėjus Ž.Kalvinas traukė tuo, kad sau jis buvo kur kas griežtesnis, nenaudojo valdžios savo tikslams.

ŽANAS BODENAS
(1530 – 1596m.) Jis žymus suvereniteto koncepcija; absoliutizmo Prancūzijoje ideologas, atspindėjo nacionalinį valstybės centralizavimą.
Vykstant centralizacijai, įsigalint karaliaus valdžiai aristokratai buvo nepatenkinti didėjančiais mokesčiais, liaudis nepatenkinta dėl didėjančios feodalų ir kapitalistų priespaudos. Tai peraugo į religinius karus. Kariavo katalikai ir hugenotai (ministrai). Smuko ekonomika. 1572m. Baltramiejaus naktis, kai išžudyta labai daug hugenotų.
Ž.Bodenas buvo advokatas, prokuroras. Vykstant religiniams karams jo pozicija buvo nuosaiki, jis propagavo religinę toleranciją. Jis kėlė nacionalistinę idėją suvienyti visus prancūzus. Taikos ir tvarkos valstybėje garantas yra stipri karaliaus valdžia. Valstybę, teisę, ideologiją ir politiką jis tiria analizuodamas faktus (tai būdinga Aristotelio empyrizmui).
Valstybės atsiranda nepriklausomai nuo žmonių ir Dievo valios. Valstybių atsiradimą Lemia natūralios gamtinės aplinkybės: klimatas, dirvožemis (tas idėjas vėliau perėmė Monteskje). Valstybių vystymąsi geriausiai atspindi istorijos mokslas. “Istorija – politikos įvadas”. Ž.Bodeno pažiūros apie valstybę ir teisę išdėstytos žymiausiame kūrinyje “6 knygos apie valstybę” (1576m.). Ž.Bodenas rašė daug, tai gana painus autorius. (rašė kaip reikia kankinti raganas, nors toleravo religijas).
Valstybė – tai teisėtas kelių ūkių ir jų bendro turto valdymas, kurį vykdo aukščiausioji valdžia. Valstybė turi palaikyti taiką savo viduje, užtikrinti vidinę harmoniją, stabilumą, apsaugoti nuo užsienio priešų.
Valstybė – teisėtas valdymas, atitinkantis prigimtinę teisę. Valdymo teisėtumu valstybė skiriasi nuo kitokių (neteisėtų) žmonių sąjungų (pvz. plėšikų gaujų).
Kaip ir Aristotelis, Ž.Bodenas sako, kad valstybė – šeimų sąjunga. Šeima – 2-jų asmenų sąjunga, teisingos valdžios sujungta į visumą. Nuo šeimos tvirtumo priklauso valstybės tvirtumas.
Pagrindinis valstybės požymis – suverenitetas, t.y. nuolatinė ir absoliuti valdžia. Valdžia suvereni, kai ji yra nuolatinė, neribojama terminais. Jei valdžia laikina, tai ji nėra suvereni, nepaisant įgaliojimų apimties.
Absoliutumas reiškia, kad suvereni valdžia nepriklausoma nuo anksčiau ar jos pačių išleistų įstatymų. Suverenios valdžios neriboja tautos, Bažnyčios, luomų, kitų valstybių valia.
Ž.Bodenas, nors nedetalizuoja, bet mini dar vieną suverenios valdžios savybę – nedalomumą. (vienoje valstybėje negali būti dviejų suverenių valdžių). Tikrasis suverenas yra tas, kam suteikta teisė leisti visuotinai privalomas aukščiausią galią turinčias taisykles. Suverenas savo valdžią be išlygų gali perduoti kitam asmeniui, kaip savininkas gali padovanoti savo daiktą kitam asmeniui. Suverenitetas realizuojamas suteikiant įgaliojimus valstybės valdžiai spręsti svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus:
1. priimti ir keisti įstatymus;
2. skelbti karą, sudaryti taiką;
3. skirti valstybės pareigūnus;
4. būti paskutine teismo instancija, suteikti malonę;
5. kalti monetas;
6. rinkti mokesčius.
Priklausomai nuo to, kieno rankose suvereni valdžia:
1. Monarchija;
2. Aristokratija;
3. Demokratija.
Jei aukščiausią valdžią turi monarchas, o luomai tik patariamojo balso teisę, tai yra monarchija. Jei monarchą varžo luomai, tai aukščiausią valdžią turi luomai – tai aristokratija. Jei lemiamą galią priimant sprendimus turi liaudies organas – demokratija. Ž.Bodenas neigė bet kokį mišrų valdymą. Arba suvereni valdžia visai neegzistuoja, arba ją Įkūnija kas nors vienas.
Valdymo formos rūšis ir stabilumas priklauso nuo istorinių, gamtinių, klimatinių ir kt. aplinkybių. Pietų tautos pasižymi protu, todėl čia klesti mokslas. Šiaurėje Vyriausybės remiasi jėga, Pietuose – religija, vidutinėse platumose – protu. Šiaurės tautos arba kalniečiai renkasi renkamą monarchiją arba demokratiją, pietų ar lygumų -paveldimą monarchiją.
Ž.Bodenas simpatizuoja paveldimosioms monarchijoms, kurios, atseit, geriausiai užtikrina valstybėje tvarką ir socialinę harmoniją. Visos valdymo formos neišvengiamai veda į paveldimąją monarchiją. Tik ji geriausiai atskleidžia valdžios suverenias savybes. Ne visos istorijoje egzistavusios monarchijos yra geros. Geriausios – teisėtos arba katalikiškosios / karališkosios-(?). Tai tokios monarchijos, kai pavaldiniai paklūsta laisva valia,o monarchas paklūsta dieviškiesiems ir prigimtiniams įstatymams. Ž.Bodenas įžvelgia grėsmę valdžioje, galimybę jai tapti tironiška, todėl saisto valdžią (monarchą) prigimtiniais, dieviškaisiais įstatymais. (tai vienas Bodeno prieštaravimų).
Ž.Bodenas mano, kad Prancūzijoje labiausiai tinka karališkoji monarchija, suverenitetas priklauso monarchui. Skiriant valstybės pareigūnus, reikia derinti aristokratinius ir demokratinius principus – tam tikros teisinės pareigos gali būti prieinamos tik kilmingiesiems (kariuomenėje ir teismuose), kitos – visiems. Jis teigiamai vertina Generalinius luomus, nes jie (kaip ir Dievo ar prigimtiniai įstatymai) neleidžia suvereniai valdžiai savavaliauti. Priimant svarbiausius klausimus reikia Generalinio luomo pritarimo, o mokesčių klausimai gali būti nustatyti tik Generaliniams luomams sutikus (“niekas neturi teisės be savininko sutikimo perimti turtą”). Nors Ž.Bodeno teorija yra absoliutaus suvereniteto teorija,jis linkęs jį riboti įvairiais metodais pvz. jis mano, kad teisės paskirtis neleisti monarchijai išsigimti Į tironiją. O teisė — tai proto išraiška, proto atspindys, nustatantis, kas valstybėje yra gera. Suvereno valdžia neturi prieštarauti dieviškai teisei, prigimtinei teisei, pagrindiniams valstybės įstatymams. Tam negali prieštarauti monarcho priimta pozityvioji teisė (nuosavybės teisė, šeimos teisė – neginčijamas proto imperatyvas, kuriam negali prieštarauti suvereno valdžia).
Svarbiausias Ž.Bodeno įnašas į politinę teoriją – suvereniteto koncepcija. Gana svarbios jo mintys, išsakytos religinių karų metu, kurios reiškė religijos toleranciją, karaliaus valdžios tvirtumą, centralizuotą valstybę.

<.>
TOMAS MORAS.
“Utopija” – idealios valstybės projektas.
Visuomenė – turingųjų sąmokslo rezultatas, o valstybė – turtingųjų ginklas. Jie naudojasi valstybe, siekdami išnaudoti liaudį ir ginti savo materialinius interesus. Gudrumu, jėga, apgaule turtingieji priverčia kitus tarnauti jiems ir atima Jų dalį. Tai daroma valstybės vardu. Tokia yra tikrovė. Jai priešpastatoma Utopija.
Utopija – šalis, kuri panaikino privatinę nuosavybę. Su ja išnyko socialinės negerovės, šalis ėmė klestėti. Žemė – visuomenės nuosavybė, t.y. visiems priklauso ir gaminama produkcija. Ją gamina šeimos, besiverčiančios kokiu nors amatu. Tokia šeimyninė amatinė organizacija – utopijos visuomenės pagrindas, tos valstybės gamybos pagrindas.
Žemės ūkio darbai yra dirbami pagal prievartinio darbo sistemą visų piliečių. Darbo diena – 6 valandos. Darbą prižiūri ypatingi pareigūnai. Tokioje visuomenėje utopiečiai gyvena pasiturinčiai, nežino, kas yra poreikis. Poreikių nebuvimas pasireiškia: 1) visi dirba privalomuosius darbus; 2) žmonės yra nereiklūs, nežino, kas yra perteklius. prabanga.
Šioje valstybėje yra vergovė. Valstybėje turi būti vergai, kurie nešioja pančius. Utopiečių gero gyvenimo neturi trukdyti nemalonūs darbai (skersti gyvulius, išvežti šiukšles ir pan.), kuriems atlikti reikalingi vergai (karo belaisviai, nusikaltėliai, žmonės, kuriuos kitos valstybės nuteisė mirties bausme). Vergovė nėra paveldima. Anot Moro, visuomeninės nuosavybės buvimas, t.y. privačios nuosavybės panaikinimas panaikins nusikaltimus, nes išnyks godumas, egoizmas, siekis kaupti kapitalą. Tačiau nusikalstamumas utopijoje visgi egzistuoja ir kova prieš jį yra viena svarbiausių valstybės užduočių.
Utopijos viešosios valdžios struktūra. 30 šeimų valstybėje renka vieną atsakingą asmenį – filarchą. 10 filarchų išrenka vieną proto filarchą. Filarehai, susirinkę Į specialų filarchų susirinkimą, iš 4 tautos nurodytų asmenų slaptai renka valstybės vadovą (iki gyvos galvos). Nuo valdžios jis gali būti nušalintas, jei bus įtartas siekiantis tironiškos valdžios. Kitus atsakingus pareigūnus ir Senatą renka kasmet. Senatą sudaro seni ir išmintingi vyrai. Svarbius klausimus sprendžia vadovas kartu su Senatu ir liaudies susirinkimu. Tai valstybės valdymo, administravimo, ūkio planų sudarymo klausimai, produkcijos apskaita, paskirstymas. T.Moro valdymo modelis nėra kuri nors konkreti tradicinė valdymo forma, tai mišrus projektas, kuris turėtų derinti geriausias savybes.

TOMAZAS KAMPANELA
“Saulės mieste” tiesiogiai nekritikuoja soc.-polit. tikrovės. Kritika slypi tarp eilučių. Realiai santvarkai priešpastatoma “Saulės miesto” tvarka. Tai miestas – valstybė. Viešoji valdžia paskirstyta į 3 sritis pagal pagrindines valstybės reikalų sferas: 1) karyba; 2) mokslas; 3) gyventojų reprodukcija, aprūpinimas maistu, drabužiais, vaikų auklėjimas.
Šioms 3 sferoms vadovauja 3 vadovai, kuriuos T.Kampanela vadina “jėga, išmintis ir meilė”. Kiekvienam iš šių sričių vadovų yra pavaldūs 3 viršininkai, o jiems – dar 3 pareigūnai.
Aukščiausiasis valdovas yra metafizikas. (Jam pavaldūs jėga, išmintis ir meilė). Metafizikas yra pranašesnis už savo piliečius jėga, protu, talentais, patirtimi, gabumais. Jis aukščiausias valstybės struktūroje. Jam priklauso paskutinis žodis bet kuriame ginče. Jis valdo ne iki gyvos galvos. (jis tiek dvasinė, tiek pasaulietinės valdžios galva) Jis valdo tol, kol neatsiras pranašesnis už jį. Jei atsiras pranašesnis, metafizikas turi savanoriškai atsisakyti valdžios. Metafiziko, išminties, jėgos ir meilės liaudis negali nušalinti, negali kištis Į jų santykius.
Visi kiti pareigūnai renkami. Visi žmonės bendrai dirba žemę, verčiasi amatais. Produkcija dalijama teisingai (duodama tiek, kiek reikia). “Saulės mieste” žmonių santykiais, bendravimu, sveikata, auklėjimu rūpinasi specialūs pareigūnai. Kiekvienas žmogaus žingsnis stebimas, net vardus parenka metafizikas.
Žmonės gyvena vienoduose namuose, turi vienodą laisvalaikį, užsiėmimą, maistą, mintis. Čia dominuoja valstybė, o ne individo interesai.. Individo interesai svarbūs tiek, kiek pats individas svarbus valstybei. T.Kampanelos mintis atkartos vėlesni socializmo pasekėjai.
Socializmas bando suderinti du nesuderinamus dalykus: atskirus žmogaus pradus bando iškelti, tačiau nesiskaitoma su žmogaus likimu, jo poreikiais, interesais (autoritarizmas, asketizmas). Kalbama apie privatinės nuosavybės panaikinimą, nekalbama apie žmonių teises ir laisves Jų garantijų sistemą.

<.>
HUGO GROTIUS (1583 -1645 m.)
Tai vienas žymiausių Olandijos teisininkų, vienas žymiausių politikos mąstytojų žmonijos istorijoje apskritai. Labai produktyvus rašytojas (daugiau nei 90 darbų valstybės ir teisės teorijos, istorijos tematika, karo ir taikos problematika). Padėjo pagrindus šiuolaikinei tarptautinei teisei. Į jo interesų sferą patenka ir prigimtinės teisės tyrimas. Domisi istorija, antikine kultūra, literatūra.
Pagrindinis veikalas “Apie karo ir taikos teisę” (“De jure belli et pacis”). Tai trys knygos, kuriose aiškinama prigimtinės ir tautų teisės, taip pat viešosios teisės principai. Knyga pasirodė 1625m.
Grocijus buvo ne tik talentingas teisininkas, bet ir teologas (scholastinis mąstymas nebūdingas). Jis už sąžinės laisvę, už politinę laisvę. Dėl tokių priežasčių stoja prieš diktatoriškai valdyti siekusį Morisą Oranietį. Įstoja į prieš jį veikusią partiją. Partija pralaimi ir Grocijų iki gyvos galvos Įkalina. Pabėga, atsiduria Prancūzijoje ir beveik iki gyvenimo pabaigos gyvena Paryžiuje. Paskutiniais gyvenimo metais buvo Švedijos ambasadorius Prancūzijoje. Ten ir parašo žymiausią veikalą.
Sis veikalas padarė Grocijų prigimtinės teisės autoritetu. Valstybės ir teisės problemas, vidaus politikos problemas, karo ir taikos problemas Grocijus siekia spręsti iš teisės pozicijų. Tam pasitelkia jurisprudencijos mokslą, o šįh mokslą supranta kaip tiesos ir teisingumo mokslą.
Tikslingumo ir naudingumo politikoje ir teisėje klausimus palieka spręsti politikos mokslui. Visą teisę skirsto į dvi dalis: 1)prigimtinę teisę ir 2)valingai nustatytą teisę.
Prigimtinė teisė jam yra sveiko proto nurodymas. Pagal tai kiekvieno žmogaus veiksmas ir yra vertinamas. Vertinama, ar jis atitinka proto reikalavimus, ar ne. Veiksmas, kuris proto reikalavimus atitinka – moraliai leistinas, kuris neatitinka – gėdingas veiksmas. Prigimtinė teisė yra kriterijus, kuris skiria iš prigimties leidžiamą, būtiną ar draudžiamą elgesį nuo elgesio, kuris draudžiamas pagal valingai nustatytą nurodymą. Valdingai nustatytas nurodymas gali būti nustatomas tiek Dievo, tiek ir žmogaus. Dieviška teisė nėra tame pačiame lygmenyje kaip ir prigimtinė teisė.
Prigimtinės teisės šaltinis – ne kieno nors valia, ne kieno nors interesas ar nauda, o žmogaus kaip socialinės būtybės protinga prigimtis. Žmogaus protinga prigimtis skatina žmones bendrauti tarpusavyje pagal proto reikalavimus. Nurodo – žmonėms, kaip protingoms būtybėms būdingas socialinis bendravimas, gebėjimas pažinti, veikti pagal bendras taisykles. O tos taisyklės įpareigoja žmones susilaikyti nuo svetimo turto paėmimo, grąžinti svetimą daiktą ir su juo naudojimu susijusius vaisius, laikytis duoto žodžio, atlyginti kaltais veiksmais padarytą žalą, bausti to nusipelnusius.
Valingai nustatyta teisė – teisė, kiek ji neprieštarauja prigimtinei teisei, Dievo teisei. Kadangi prigimtinė teisė yra amžina ir nekintanti, todėl Dievas (kuriam svetima netiesa) negalėjo nustatyti ką nors tokio, kas prieštarautų prigimtinei teisei. Prigimtinė teisė yra net Dievo teisės kriterijus – yra kažkas, ko net Dievo valia nesiekia. Prigimtinė teisė yra ir visos valingai nustatytos teisės kriterijus.
Grocijus nesutinka su teiginiais, kad teisė – tai stipriųjų jėga, nauda, kad teisė yra kuriama jėga, kuriama baimės. (Su tuom vėliau sutinka Ž.Ž.Ruso) Remdamasis sutarties koncepcija jis nori įrodyti, kad valstybės, įstatymų, teisės atsiradimas yra logiškai neišvengiama prigimtinės teisės pasekmė. Sutarčių laikymasis išplaukia iš protingų žmogaus minčių. Tie, kurie yra įstoję į bendruomenę, paklūsta todėl, kad yra davę žodinį pažadą, arba dėl paties sandorio kilmės yra įsipareigoję vykdyti, ką nuspręs dauguma ar tie, kam suteikta valdžia (panašiai mąstė ir Sokratas – kas bendruomenėje, yra įsipareigoję paklusti).
Pagal Grocijų, žmogaus prigimtis yra prigimtinės teisės šaltinis, kuris skatina žmones bendrauti, net jei jiems nėra tiesioginio poreikio. Pozityvioji teisė atsiranda iš sutarties – tarpusavio susitarimo priimtas kiekvieno Įsipareigojimas. Jis išvedamas iš prigimtinės teisės, tai ji yra šaltinis. Gamta yra sutarties, valstybės teisės pagrindas.
Kada žmonija nuo prigimtinės būklės prieina prie politinės visuomenės, šalia prigimtinio teisingumo atsiranda politinės naudos, politinio tikslingumo principai. Tačiau jie nėra lemiama priežastis valstybei atsirasti. Grocijus neabejoja, kad valstybės atsiradimo priežastys gludi žmoguje, prigimtinėje teisėje. Bet tai pretekstas valstybei atsirasti.
Ta pačia logika jis aiškina tarptautinės teisės atsiradimą. Sako, kad lygiai kaip vienos valstybės Įstatymai siekia jai naudos, taip ir tarp valstybių atsiranda visoms ar jų daugumai būdingos teisės. Toks valstybių susitarimas ir yra tautų teisė, jos šaltinis. (Privalomumas atsiranda susitarimo pagrindu).
Valstybę Grocijus apibrėžia kaip tobulą laisvų žmonių sąjungą, sudarytą dėl teisės ir bendros naudos. (panašiai į Ciceroną ir Aristotelį – “aukščiausia ir tobula žmonių sąjunga”)
Žmonių gyvenimas iki valstybės yra prigimtinė būklė, kai nėra privatinės nuosavybės, žmonės kartu dirba, kartu dalijasi darbo vaisiais. (karas visų prieš visus nevyksta) Palaipsniui visuomenė vystosi, atsiranda amatai, menai, žmonės ima jais užsiimti, tampa išrankesni, nebelieka teisingumo darbe, vartojant darbo vaisius. Tokiomis aplinkybėmis žmonės susitaria padalinti turtą, todėl atsiranda privatinė nuosavybė, jie nutaria laisva valia jungtis į valstybę. Valstybė – iš esmės daugumos susitarimas prieš mažumą, silpnųjų susitarimas prieš stipriuosius. Tokioje valstybėje visų pirma atsiranda aukščiausioji valdžia. Ji yra nepriklausoma Jos veiksmai negali būti atsaukti kitų šalių valia. (suvereni valdžia).
Aukščiausiąją valdžią turi pati valstybė – žmonių sąjunga. Įgyvendinti šią valdžią gali vienas asmuo, keli asmenys (tai priklauso nuo įstatymų, papročių, tradicijų). Suverenitetas ir yra skiriamasis valstybės bruožas. Valdymo formos: monarchija, kilmingiausiųjų didikų valdžia (aristokratija), demokratija, tironija.
Valdymo formai Grocijus didesnės reikšmės neskiria. Svarbiausia yra tai, kad valdymo forma išreikštų tautos valią. Grocijus valdymo formų netiria.
Jis kalba apie valdinių teisę priešintis aukščiausiai valdžiai. Kalbėdamas apie tai teigia, kad pavaldinių teisės po sutarties sudarymo pasibaigia (t.y. teisės priešintis). Atsiranda įstatymas nesipriešinti (ši mintis atėjo nuo T.Akviniečio, per Makiavelli, Liuteri.). Tą įstatymą galima pažeisti tik kraštutinės būtinybės atveju su ta sąlyga, kad tai neprives prie sunkių pasekmių (daugelio nekaltų žmonių mirties).
Apskritai Grocijaus politikos ir teisės mokymui būdinga, kad jis siekia įtvirtinti teisės pradus, taiką tiek tarpvalstybiniuose Santykiuose, tiek valstybės viduje. Kyla dilema: laisvė ar taika svarbiau? Grocijus sutinka su mintimis, kad pilietinis karas yra blogiau, nei neteisėtas valdymas, todėl geriau rinktis taiką. Grocijus bando paneigti, kad karas ir taika yra du nesuderinami dalykai. Neteisingi yra daugelio išvedžiojimai, kad karo metu visos teisės pasibaigia. (pradėti karą galima ir taikantis teisės reikalavimų).
Karas gali būti 1)privatus (kai konfliktuoja privatūs asmenys); 2)viešas (viešosios valdžios institucijų konfliktas); 3)mišrus (jame dera privataus ir viešo karo elementai).
Karas, pagal Grocijų, prigimtinei teisei neprieštarauja (kiekvienas iš prigimties – savo teisės gynėjas). Taigi jis neprieštarauja ir valstybės teisei.
Ne visi karai yra teisingi. Apie teisingumą Grocijus sprendžia iš teisės pozicijų: teisingas karas kyla dėl prigimtinės teisės pažeidimo, t.p. gynybiniai karai, karai siekiant išsaugoti valstybės vientisumą. Neteisingas karas prieštarauja ir prigimčiai, ir valingai nustatytai teisei. Tai puolamasis, grobikiškas, neteisėtas karas (siekiant pavergti tautą, užgrobti turtą). Todėl neteisingo karo kaltininkai turi atlyginti žalą dėl tiesioginių ar netiesioginių jų veiksmų.
Kiekvieno karo galutinis tikslas – taika (taip maste ir aristotelis).
Grocijaus mokymas nukreiptas į naujos pasaulio visuomenės kūrimąsi. Feodalinė santvarka nyksta, atsiranda kapitalistiniai santykiai, iškyla nauja visuomenė, kuri turi būti pagrįsta racionaliais teisingais principais, tautų ir žmonių bendradarbiavimu, taika. Ypatingai didelis Grocijaus indėlis į tarptautinės teisės formavimą. Labai svarbios jo mintys apie prigimtinę teisę, valingai nustatytą teisę, sutartinę valstybę; tai turės didelės įtakos ateinančioms kartoms.

BARUCHAS (BENEDIKTAS) SPINOZA
(1632 – 1677m.) Gimė žydo pirklio šeimoje Amsterdame. Vėliau suartėjo su krikščioniška tradicija (įstojo į krikščionišką būrelį), nagrinėjo Hobso, Dekarto veikalus. Nutolo nuo judaizmo, žydai ima jį persekioti. Persikėlė į Hagą, ten užsiėmė optinių stiklų šlifavimu. B.Spinoza labai brangino savo laisvę, atmetė Liudviko XIV prašymą dedikuoti jam savo kūrinį už pensiją iki gyvos galvos. Mirė nuo džiovos.
Svarbiausi darbai: “Teologinis Politinis Traktatas” (1670m.); “Etika, įrodyta geometriniu metodu” (1675m.); “Politinis traktatas” (po mirties)
Bendros jo pažiūros į gyvenimą: vienintelis metodas racionaliai ir adekvačiai pažinti gamtą – aksiominis dedukcinis matematinis, arba geometrinis metodas.
Visas pasaulis susideda iš dvejopų daiktų: 1) daiktų, kuriuos galima ne tik pažinti, bet ir įrodyti; 2) daiktų, kuriuos galima tik pažinti. Pirmieji daiktai – teoremos. Teisė, nurodymas, Įprotis – tokių daiktų negalima įrodyti.
Dievas sutvėrė visus gamtos / prigimtinius įstatymus. Šiuos įstatymus atranda žmogaus protas. Pats žmogus yra gamtos dalis, todėl jam galioja visi gamtos dėsningumai, Įstatymai.
Gamtos teisė – taisyklės, pagal kurias viskas gamtoje vyksta. Pagrindinė prigimtinė teisė yra jėga. Prigimtinė teisė, kiekvieno atskiro individo (kaip gamtos dalies) teisė yra tokia, kokia yra jų turima jėga. Pagal Spinozą prigimtinė teisė draudžia tik tai, ko niekas nenori ir negali. Tirdamas prigimtinę teisę, jis pripažįsta, kad Hobsas teisus, pagal kurį visi žmonės yra priešai, vyksta visų karas prieš visus (homo homini lupus est). Prigimtinėje būklėje visi yra lygūs – tiek žmonės, tiek kiti gamtos padarai. Jie lygūs ta prasme, kad visi turi teisę į tai, ko nori, ar ko jie trokšta. Realios galimybės yra skirtingos ir priklauso nuo turimos faktinės jėgos. Nuo to priklauso individo realių teisių, galimybių apimtis.
Gamtoje vyksta nuolatinė kova, kurioje niekas su kitų interesais nesiskaito (žiuri tik savo interesų). Čia realus žmogaus siekis negali būti realizuojamas, nes nėra visiems bendros teisės. Tik gamta padiktuoja išeitį – žmogus turi sudaryti bendrą sutartį ir iš prigimtinės būklės pereiti Į pilietinę (“civitas” – visuom., valstybė – jų neskiria). Tokia būklė suteiktų žmonėms galimybę realizuoti savo interesus, išlikti.
Apibendrintai Spinoza padaro išvadą, kad visos tautos pasaulyje gyvena pilietinėje būklėje. Tokia išvada leidžia teigti, kad pilietinė būklė atsiranda dėl gamtos santykius apibūdinančių priežasčių, o ne dėl kokių nors proto nurodymų. Proto jis nenuvertina, priešingai, teigia, kad proto reikalavimai išreiškia tikrąją žmogaus naudą, todėl geriau gyventi pagal proto, o ne pagal prigimtinės teisės reikalavimus.
Norint pereiti prie proto pagrįstos politinės būklės, reikia susitarti. Susitarę žmonės perduoda visuomenei savo individualias jėgas (Visuomenės sutartis). Taip visuomenėje sutelkiama aukščiausia jėga ir visi turės paklusti visuomenei ar savanoriškai, ar prievarta. Skiriamasis pilietinės būklės požymis – aukščiausia valdžia (imperiumas). Tokioje pilietinėje būklėje kiekvieno individo prigimtinės teisės neišnyksta, tačiau žmonės savo prigimtinę teisę priversti derinti su kitų žmonių teisėmis, žmonės veikia ne kaip nori, o skatinami naudos ar baimės. Esminis skirtumas tarp prigimtinės būklės ir pilietinės būklės yra imperiumas.
Imperiumas – ta aukščiausia valdžia, kuri užtikrina tvarką, garantuoja saugumą. Ji turi teisę spręsti, kas yra gera, teisinga ir kas yra bloga, neteisinga. Ji veikia leisdama, aiškindama, atšaukdama įstatymus, vykdydama teisingumą, spręsdama kitus valstybės klausimus (karo, taikos klausimai). Skirdama pareigūnus, aukščiausia valdžia nesaistoma jokiais įstatymais, jokia kita valia. Visi privalo paklusti aukščiausios valdžios įsakymams. Tokioje pilietinėje būklėje kiekvienam individui suteikiama privati civilinė teisė (ta prigimtinės teisės dalis, kurią individui suteikia valstybė (aukščiausia valdžia). Jei individas naudojasi jam valdžios nesuteiktomis teisėmis, tai jo veikla yra nusikalstama.
Kalbėdamas apie individo, valstybės laisvę, Spinoza prieina išvadą: tiek individo, tiek valstybės laisvė priklauso ne nuo jų laisvos valios nuožiūros, o nuo proto. Spinoza sako, kad protas ir valia yra tapatybės. Tik protu pagrįsta valia gali būti laisva. Laisva gali būti tik ta valstybė, kurios Įstatymai atitinka proto reikalavimus. O tokioje valstybėje kiekvienas ir individas gali būti laisvas (t.y. turi teisė gyventi pagal proto reikalavimus, nes žmogus laisvas tiek, kiek vadovaujasi protu).
Tikrasis ir galutinis valstybės tikslas – išvaduoti kiekvieną nuo baimės; užtikrinti saugumą, prigimtines teises gyventi nekenkiant sau ir kitiems. (panašu į Fichte) Iš to seka,kad tikrasis valstybės tikslas yra laisvė (tą mintį vėliau pasigaus liberalai).
Tačiau Spinoza yra racionalus: neįmanoma perduoti visų individų turimų teisių (valstybei) Prieštarauja Hobbsui. Lygiai taip pat neįmanoma pasiekti, kad valstybė galėtų veikti nesiskaitydama su žmonių prigimtine teise. Valstybės galias riboja:
1. valstybė negali veikti savavališkai, o privalo veikti taip, ką sveikas protas nurodo esant visiems naudinga (galinga bus tik protu pagrįsta valstybė). Jei valstybė veikia ne pagal proto imperatyvus, ne visiems naudinga linkme, tai ji išduoda savo prigimtį ir veikia nusikalstamai; tai nusikaltimas ne pagal CT, o pagal prigimtinę teisę, nes valstybė nėra saistoma civilinės teisės. Valstybė negali atvirai pažeisti savo pačios įstatymų (atvirai prieštarauja bodenui ir hobsui);
2. valstybės galią riboja valstybės pavaldinių prigimtis. Tai, ko vykdymas negali būti užtikrintas nei atlygiu, nei bausmėmis į valstybės įtakos sferą nepatenka (t.y. žmogaus teisė neliudyti prieš save, teisė siekti išvengti mirties; valstybei nepriklauso Dievo meilės klausimai, žmonių tarpusavio meilės, neapykantos santykiai. Valstybės galias riboja tos žmonių prigimtinės teisės, kurios apskritai negali būti perduotos valstybei;
3. valstybės teisėms nepriklauso tai, kam dauguma nepritaria. Pavaldiniai disponuoja didesne ar mažesne jėga, todėl valstybė turi atsižvelgti Į daugumos nuomonę, priešingu atveju gali kilti maištai.
Pavaldinių teisė priešintis valdžiai. Spinoza atmeta bet kokią galimybę priešintis valdžiai, neigia galimybę pakeisti valstybės sutartis, pasisakyti prieš valstybės. (Pradedant T.Akviniečiu, Makiaveliu, Baigiant Liuteriu, Hobsu Grocijumi, Kantu, o vat Lokas su tuom nesutinka) Įstatymus. Vieninteliu atveju Spinoza pripažįsta pavaldinių teisę sukilti: kai valstybė veikia pažeisdama valstybės steigimo sutartį. Tokiu atveju valstybės veiksmai nutraukia valstybės steigimo sutartį.
Valstybių formas Spinoza nagrinėja tuo požiūriu, kuri forma geriausiai išreiškia pilietinės būklės tikslus – taika, atsargumas. Mini monarchiją, aristokratiją, demokratiją – Tironija neįeina Į šį sąrašą (požiūris į ją yra neigiamas).
Monarchas savo rankose negali sutelkti aukščiausios valstybės galios (tai fiziškai neįmanoma). Ypatingą reikšmę turi monarcho patarėjai, jo patikėtiniai. Tai užslėpta aristokratija. Tai pati blogiausia iš trijų valdymo formų. Svarbus institutas – prie karaliaus sudaroma taryba. Narius turėtų skirti monarchas. Tarybos uždavinys: įstatymų apsauga, rekomendacijų monarchui teikimas.
Aristokratija – kai valdžią savo rankose turi tam tikras išrinktų asmenų skaičius. Tai patricijai. Tai geresnė valdymo forma nei monarchija, nes valdžią turi daugiau asmenų. Valdytojų turi būti daug: patricijų skaičius 1 : 50 (prie visų gyventojų). Tai tokia valdymo forma, kai tauta įtakos valdžiai neturi, tačiau dalį teisių tauta turi, todėl ji valdytojams kelia potencialią grėsmę. Todėl patricijai yra linkę suteikti tautai laisvę, nors ji nėra įtvirtinta. Geriausia aristokratijos forma – aristokratinė federacija.
Demokratija – absoliuti valdymo forma. Tai geriausia valdymo forma. Patricijų skaičių aristokratijoje renka patys patricijai. Demokratijoje – valdytojų skaičių apibrėžia įstatymas. Demokratiškai valdoma valstybė -natūraliausia, labiausiai priartėjusi prie laisvės. Šią mintį grindžia tuo, kad demokratijoje kiekvienas individas savo prigimtines teises perduoda ne kam nors kitam (ir tuo būdu jų neatsisako), o perduoda visuomenei, kurios dalele jis pats yra. Demokratinėje valstybėje ir prigimtinėje būklėje visi asmenys yra lygūs. Gali atsitikti taip, kad aristokratija geriau išreikš aukščiausią valstybės teisę. Tai bus tuo atveju, jei aristokratijoje valdytojų bus daugiau nei demokratijoje. Valdytojų demokratijoje gali būti labai nedaug Jei įstatymas nenumatys daug apribojimų (turto, amžiaus, sėslumo cenzai).
Tarpvalstybiniai santykiai. Pagal Spinozą prigimtinėje būklėje valstybės yra priešai.(pritaria Hobsui, kad valstybės dabar gyvena prigimtinėje būklėje) Karo teisė yra kiekvienos atskiros valstybės teisė, o taikos teisė yra mažiausiai dviejų valstybių teisė. Spinoza neabejoja, kad kariaujama dėl taikos. Spinoza akcentuoja, kad sava nauda bet kuriai valstybei yra aukščiausias Įstatymas, todėl valstybė turi teisę sudarytą taiką nutraukti. Spinoza pasisako už valstybių bendradarbiavimą, tarpusavio pagalbą. Keletas valstybių turi daugiau teisių nei viena valstybė. Kuo daugiau valstybių sudaro taiką, tuo mažesnę baimę viena atskira valstybė kelia visoms tikusioms (mažesnė kiekvienos galia sukelti karą).

<.>
TOMAS HOBSAS
1588 – 1679m. Tai vienas žymiausių Anglijos filosofų. Jo darbai apėmė įvairias sritis – ne tik valstybės, teisės, bet ir etikos, religijos, kt. Sritis. Jis grynojo racionalizmo atstovas.
Žymiausi darbai – “Filosofinių mokymų apie pilietį pradmenys” 1642m., “Leviatanas arba bažnytinės ir pilietinės valstybės materija, forma ir valdžia” 1651m.
T.Hobsas mano, kad visi žmonės iš prigimties yra lygūs ir kiekvienas turi vienodą teisę į viską. Sako, kad dabar prigimtinė lygybė nėra išlikusi. Skirtumai nėra tokie, kad kas nors galėtų reikalauti sau didesnių teisių. Net ir fiziškai silpnesnis asmuo turi daug būdų Įveikti stipresnį.
Pagal Hobsą, iš prigimties žmogus yra egoistinė būtybė, kurią valdo gobšumas, garbėtroškos, baimės, neapykantos impulsai. Žmogus yra toks ir jį supa tokie kaip ir jis. (Aiškiai prisiskaitė Makiavelio)
Jei žmonės nori gėrio, kuriuo bendrai naudotis negali, siekia pavergti vienas kitą prigimtinėje būklėje (žmogus žmogui vilkas).
Net pavergęs kitus, žmogus jaučia nuolatinę grėsmę, todėl siekia panaikinti bet kokios grėsmės galimybę. Tai sukelia visų karą prieš visus. Nors žmogus iš prigimties ir turi teisę į viską, dėl tokio visų karo prieš visus, jis realiai nebeturi teisės į nieką. (perimta mintis iš Kritijaus, o šią mintį aiškaii permėmė Spinoza ri Gumblovičius)
Tokia yra prigimtinė būklė, kurioje nėra neteisingumo sąvokos, nes neegzistuoja civilinė teisė. Civilinė teisė (valstybinė teisė) yra neteisingumo kriterijus. Prigimtinėje būklėje pagrindinės vertybės – klasta, apgaulė.
Hobsas teigia, kad žmogus turi ir kitų savybių, kurios padeda surasti išeitį. Žmogui būdinga mirties baimė, savisaugos instinktas, sveikas protas.
Mirties baimė ir savisaugos instinktas duoda žmogui pirmą impulsą išeiti iš prigimtinės būklės. Sveikas protas padiktuoja kaip, tai atlikti. Sveiko proto išreikštos priemonės yra prigimtinių įstatymų esmė.
Svarbiausias ir esminis įstatymas liepia siekti taikos ir ja vadovautis. Visi kiti įstatymai yra tik priemonės, kurios padeda taikos siekiui (šita mintis po to nueis pas Loką). Antras svarbiausias prigimtinis įstatymas tas, kuris liepia kiekvienam asmeniui atsisakyti savo teisių tiek, kiek to riekia taikai ir savisaugai užtikrinti. Kai tų teisių atsisakoma, jos yra perduodamos pagal sutartį vienam asmeniui ar asmenų grupei (po to šitą mintį pasigavęs šiek tiek modifikuos Ruso, šiai minčiai prieštaraus Spinoza). Iš tokio įstatymo nuosekliai išveda trečiąjį įstatymą: sutarčių reikia laikytis (pacta sunt servanda). Jei jo nebūtų, žmonės nesilaikytų sutarčių ir jos netektų reikšmės.
Be šių trijų Hobsas mini dar 16 Įstatymų. Jų esmė – nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau butų daroma Fichte mastys panašiai).
Hobsas sako, kad įstatymų vykdymas nėra privalomas, kad ir kokie svarbus jie bebūtų. Prigimtiniai įstatymai yra laisvė ką nors daryti ar nedaryti, todėl prigimtinių įstatymų vykdymą reikia užtikrinti, – geriausia jėga. Tokia jėga – pozityvūs Įstatymai. Tai nurodymas daryti taip ar to nedaryti.
Prigimtinių įstatymų vykdymo garantas – valdžia. Ji leidžia civilinius įstatymus, užtikrina prigimtinių įstatymų vykdymą. Prigimtinių įstatymų pagrindas – protas, civilinių – jėga. Tačiau iš esmės pagal turinį šie įstatymai vienodi. Pozityvūs Įstatymai taip pat yra prigimtiniai, bet jų vykdymas paremtas valdžios prievarta. Dėl to žmonės sudaro sutartį ir steigia valstybę, kad būtų užtikrintas saugumas. Pagrindinis sutarties įsteigti valstybę tikslas -saugumas. Tokio tarpusavio susitarimo būdu vykdyti valstybės valdžią patiki vienam individui ar jų grupei. Tariasi kiekvienas su kiekvienu. Valdžia disponuoja visom jai suteiktom teisėm ir veikia taip, kaip mano yra reikalinga saugumui užtikrinti. Individai, sudarydami sutartį, visas teises perduoda valstybei. Vieną kartą sudarę sutartį ir perėję į valstybinę būklę, individai praranda galimybę keisti sutartyje nustatytą valdymo formą, galimybę išsivaduoti iš aukščiausios valdžios nurodymų. Aukščiausioji valdžia nėra saistoma sutartimis su tauta, todėl ji tautai nėra atsakinga už savo veiksmus. Valstybės atsiradimo būdai:
1. savanoriška sutartis;
2. valdžia paimama jėga.
Sutartimi atsiradusios valstybės yra politinės. Šis terminas labai plačiai naudojamas Vakarų doktrinose. Kitos valstybės (2.) – įsigytosios valstybės. Hobsas pritaria politinėms valstybėms. Visoms valstybėms bendra tai, kad valstybės valdžia visada yra absoliuti (nevaržoma, neribojama). Valstybės valdžia nepaklūsta jokiems įstatymams, piliečiams. Valstybės valdžia:
1. leidžia ir atšaukia įstatymus;
2. skelbia karą, sudaro taiką;
3. skiria visus pareigūnus;
4. sprendžia piliečių tarpusavio ginčus ir t.t.
Hobsas labai kategoriškas: valstybės valdžios kaip suvereno įgaliojimai yra nedalūs (niekam kitam negali būti perduoti). Dalyti valstybės valdžią – žlugdyti valstybę, nes padalintos valdžios viena kitą naikina (prieštarauja Paduviečiui, O Hobsui pireštarauja Monteskje ir Lokas bei vėlesni mintytojai).
Pagal Hobsą, ką bepadarytų valdžia, niekas negali būti laikoma neteisinga, neįstatymiška. Pavaldinys neturi jokių teisių santykyje su valdžia. Valdžia tegali būti panaikinama ją sukūrusių žmonių. Hobsas postuluoja absoliučią valstybės valdžią. (Ryški Makiavelio įtaka)
Į mintis, kad jo mokymas nuteikia prieš suvereną, Hobsas sako, kad valdžios nebuvimas sukelia visų karą prieš visus, o tai daug blogiau nei absoliuti nevaržoma valdžia.
Hobso absoliučios valdžios koncepcija vertinga tuo, kad jo teorija yra aiški ir atvira (valdžia turi būti absoliuti ir ji turi užtikrinti valdžiai naudingą visuomeninių santykių tvarką bet kokiomis priemonėmis).
Hobsui nesvarbu, ar visuomenė kontroliuoja valdžią, ar valstybė atsakinga prieš visuomenę.
Valstybės uždavinys – užtikrinti saugumą, o taip pat tai, kad visi pajėgūs dirbtų, valstybe turi paremti išradimus, gamybą, auklėti pavaldinius. Valstybė taip pat turi užtikrinti savo pavaldiniams civilines teises, kurios nėra uždraustos, tai yra, visa, kas nėra uždrausta. leidžiama. Hobsas ragina valstybę kovoti su mokymais, kurie ją silpnina. Kiekvienas gali skirti gera ir bloga, todėl sau yra teisėjas – tokį mokymą Hobsas vertina kaip ypatingai žalingą. Vienintelis gėrio ir blogio kriterijus – valdžia. Kiekvienas individas neturi teisės svarstyti valdžios veiksmų, nes tai būtų didelis pavojus valstybei.
Suverenas turi tam tikras pareigas. Visos jos susiveda Į vieną – užtikrinti tautos gerovę. Jis pirmiausia privalo gerai valdyti tautą.
Didesnio dėmesio valdymo formų analizei Hobsas neskiria, nes jam valdžia, jei ji gerai užtikrina pavaldinių saugumą, yra vienoda visose jos formose. Hobsas skiria tris valdymo formas: monarchija, demokratija, aristokratija.
Valdžių formos gali skirtis tik tinkamumo tikslui įgyvendinti lygiu. Hobsas yra už monarchiją, nes monarcho asmuo geriausiai įkūnija absoliučią valdžią. Viena galimybė pasipriešinti absoliučiai valdžiai – sukilimas, kuris galimas, kai aukščiausioji valdžia pažeidžia savisaugos įstatymą (niekas negali būti verčiamas save žaloti, neginti savo nuosavybės ir t.t.).(valdžios veiksmai nekvestionuotini, įstatymus vykdyti neprivaloma, sukilti galima, viską ką gali daryti valdžia yra teisinga, pavaldinys teisių nturi)
Hobsas savo analizei nori suteikti objektyvų pobūdį. Jis plačiai taiko valstybės ir gyvo organizmo analogiją. Suverenas – valstybingumo sieta, o slaptieji agentai – akys, taika – valstybės sveikata, maištai, neramumai – liga.
Svarbu tai, kad Hobsas bet ką, kas egzistuoja pasaulyje, suvokia kaip tikslingai sukurtą mechanizmą. Ta Hobso mintis apie valstybę duoda pradžią vėlesniam valstybės, kaip mechanizmo suvokimui.

DŽONAS LOKAS (John Locke)
(1632 – 1704m.) Svarbu tai, kad 1688m. Anglijoje Įvyko revoliucija (Šlovingoji). Karolis II nuo sosto nušalintas, karaliumi tampa Vilhelmas Oranietis, kuris sutinka įsteigti konstitucinę monarchiją, kuri užtikrina buržuazijai galimybę dalyvauti sprendžiant viešuosius klausimus, valstybės reikalus. Viešoji valdžia padalijama: buržuazijai atitenka pagrindinė įtaka Parlamente, įstatymų leidimas o vykdomoji valdžia – monarchui. Ši revoliucija užbaigia revoliucinius perversmus.
Dž.Lokas gimė teisininkų šeimoje, studijavo Oksforde. Dalyvavo politinėje veikloje, suartėjo su restauracijos idėjomis.
Jo globėjas vėliau tapo kancleriu. Kai Karolis II buvo išvytas, Lokas taip pat pasitraukė, vėliau sugrįžo. “Du traktatai apie vyriausybę” 1690m., “Esė apie pilietinę valdžią”.
Lokas atstovauja prigimtinės teisės, sutartinės valstybės kilmės, tautos suvereniteto idėjas. Lokas pripažįsta neatimamas prigimtines teises. Pasipriešinimas tironui – teisėtas aktas. (šitą mintis iš Hobbso) Kalba apie būtinybę subalansuoti valdžias (šita mintį pirmasis pakišo padueveitis).!
Iki valstybės atsiradimo žmonės gyveno prigimtinėje būklėje. Tačiau joje nevyksta visų karas prieš visus – individai gyvena laisvi ir nepriklausomi vienas nuo kito ir laisvai disponuoja savo nuosavybe, viešpatauja lygybė. Panašu į Ruso, Monteskje, Prieštaraujama kritijui.) “Kiekvieno individo valdžią ir teises atitinka kito individo valdžia ir teisės. Niekas neturi daugiau nei kitas”. Prigimtinėje būklėje negerai tai, kad neegzistuoja institucijos, galinčios nešališkai spręsti tarp žmonių kylančius ginčus, bausti prigimtinių teisių pažeidėjus. Kad būtų išvengta atskiro individo teismo, kad būtų užtikrinta laisvės, lygybės, nuosavybės apsauga žmonės susitaria sukurti politinę bendruomenę – valstybę.
Valstybė – visuma žmonių, kuriuos jungia įstatymai ir kurie yra sukūrę teisinę instanciją, įgaliotą spręsti žmonių tarpusavio konfliktus ir bausti nusikaltusius. Nuo kitų kolektyvinių organizacinių formų (šeimos ar ūkio) valstybė skiriasi tuo, kad yra valdžia – valstybė įkūnija politinę valdžią, Politinė valdžia apima teisę:
1. priimti įstatymus bendros naudos labui, taip pat įstatymus, kurie nustato įvairias sankcijas;
2. teisę panaudoti bendruomenės jėgas, siekiant užtikrinti šių Įstatymų vykdymą;
3. teisę ginti valstybę nuo užsienio priešų;
Valstybę kuria žmonės savanoriškai ir klausydamiesi tik proto balso.
Esminis momentas!: Kurdami valstybę žmonės labai tiksliai apibrėžia valstybei perduodamų įgaliojimų apimtį. Negali būti nė kalbos, kad valstybei individai perduotų visas savo prigimtines teises ir laisves (priešingai Hobsui, Ruso, panašu Spinoza, Kanta). Valstybei negalima perduoti:
1. individo teisės gyventi;
2. naudotis nuosavybe;
3. teisės būti laisvam ir lygiam su kitais asmenimis.
Šios teisės – tai politinės valdžios ribos. Jų politinė valdžia pažeisti negali, negali kištis į šių teisių ir laisvių realizavimo sferą.
Pagrindinis valstybės tikslas – užtikrinti kad kiekvienas individas galėtų apsaugoti ir realizuoti savo interesus. Todėl valstybei ją sudarę asmenys perduoda tik tiek teisių, tiek įgaliojimų, kiek jų reikia pagrindiniam valstybės tikslui pasiekti.
Susitarę sukurti valstybę, žmonės sukuria ir įstatymus. Įstatymus žmonės pripažįsta bendru sutarimu. Įstatymai yra gėrio ir blogio matas. Jie padeda spręsti tarp žmonių kylančius ginčus.
Akcentuojama, kad Įstatymas – ne bet koks įstatymų leidėjo potvarkis. Įstatymas – toks Įstatymų leidėjo potvarkis, kuris protingai būtybei nurodo elgesio būdą, atitinkantį jos interesus ir tarnaujantį bendram labui. Svarbiausi įstatymo bruožai – stabilumas ir ilgalaikis galiojimas.
Visai nesvarbu, kam bepriklausytų aukščiausia valdžia valstybėje, kas ją turi valdyti pagal tautos nustatytus ir tautai žinomus įstatymus. Pabrėžtina yra tai, kad Įstatymas pasiekia savo tikslus kada jis minios žinomas ir vykdomas.Valstybės Įstatymams turi paklusti visi be išimties, taip pat bet kuri valstybės institucija. Tokia Loko pozicija padėjo pamatus teisinės valstybės koncepcijai (ji XVIII – XIX a. išplėtota).
Įstatymas – pagrindinė priemonė apsaugoti, plėsti individo laisvę; tai priemonė, sauganti individą nuo neleistinos kitų asmenų despotiškos valdžios. “Ten, kur nėra įstatymo, nėra ir laisvės”. Negalima pasiekti gerovės visiems,jei įstatymais užtikrinta kiekvieno laisvė.
Loko manymu, pozityvūs valstybės įstatymai – priimti daugumos sprendimu. “Bet kuris darinys juda viena kryptimi, ir būtina kad jis judėtų ten, kur jį traukia didžiausia jėga” (H.Š. – čia aiškus Niutono mechanikos dėsnių pritaikymas politinėje ir teisinėje mintyje). Didžiausią jėgą ir sudaro daugumos valia. Taip seka išvada, kad kiekvienas asmuo, susitaręs Įkurti valstybę ir įsipareigojęs paklusti valstybei, drauge prisiima ir pareigą paklusti daugumos sprendimams, laikyti juos galutiniais (taip mane ir Sokratas, bei Grocijus).
Norint užtikrinti laisvę – pagrindinį ir didįjį politinės bendruomenės tikslą – būtina aiškiai atskirti ir skirtingiems valstybės organams padalinti valdingus valstybės įgalinimus. Taip Lokas skiria 2 valdžias: 1) įstatymų leidžiamąją, ir 2) vykdomąją valdžias (kaip ir paduvietis).
Tautai turi priklausyti teisė leisti įstatymus, konkrečiau, tautos atstovybei – parlamentui. Vykdomoji valdžia turi priklausyti monarchui ir ministrų kabinetui.
Lokas mano, kad Valdžios struktūra – tai hierarchinė piramidė, o tos piramidės viršūnė – įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios. (panašiai kaip Akvinietis) Vykdomoji valdžia subordinuota (t.y. turi paklusti) įstatymų leidžiamajai valdžiai. Tačiau Lokas jokiu būdu nesako, kad Įstatymų leidžiamoji valdžia yra absoliuti, nes vykdomoji valdžia turi galimybių veikti Įstatymų leidžiamąją valdžią. Vykdomoji valdžia gali įtakoti įstatymų leidžiamąja, bet turi jai paklusti.
Matome iš Loko teorijos, kad ta teorija atspindi po Šlovingosios revoliucijos (1688m.) pasiektą socialinį kompromisą. Revoliucijos rezultatas – valdžia padalinta tarp buržuazijos (Įtaka parlamente) ir feodalinės aristokratijos (vykdomoji valdžia). Loko teorija, ypač valdžios padalijimo, nėra tokia išvystyta kaip Monteskjė. Lokas svarbus tuo, kad padėjo pamatus šiai teorijai.
Lokas tiria ir valdymo formos klausimą. Nė vienos valdymo formos nevertina kaip aiškiai geriausios – nė vienai nėra teikiamas prioritetas. Lokui svarbiausia, kad valdymo forma nuosekliai išplauktų iš sutarties ir kad būtų saugomos individų teisės ir laisvės, rūpinamasi bendra nauda.
Absoliutinė monarchija jam nėra priimtina. Lokas – socialinio kompromiso šalininkas. Kiekviena valdymo forma nėra tobula, nes neegzistuoja tokios formos, kuriai negrėstų pavojus virsti tironija. Jei valdžios organai veikia pažeisdami sutartį, jei valdžia negina prigimtinių individo teisių, negina nuosavybės, nesirūpina bendra tvarka, tai valstybė išsigimsta į tironiją (o tai labai negerai).
Lokas pripažįsta teisę priešintis despotiškai valdžiai. Pripažįsta tuo pagrindu, kad tautos suverenitetas yra svarbiau nei valstybės suverenitetas. Todėl jei tauta nusprendžia pašalinti despotiškus valdytojus, tai ginkluotas sukilimas yra teisėtas aktas. Todėl Lokas teisina 1688m. Anglijos šlovingą revoliuciją ir tarsi perspėja Anglijos valdytojus nesikėsinti į šios revoliucijos iškovojimus.

VI tema. ŠVIETIMO EPOCHOS POLITINĖ IR TEISINĖ MINTIS

XVI – XVII a. kultūrinis judėjimas, ypatingai pasireiškęs Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Anglijoje ir kt. – švietimas. Jos atstovai tikisi sukurti proto valstybę, kurioje humanizmas taps aukščiausia visuomenės gyvenimo norma, jie kviečia atsisakyti feodalinių tradicijų. Ypatingai švietėjai akcentuoja švietimo, mokslo reikšmę – tai įrankis proto karalystei suvokti. Jie propaguoja racionalias žinias, pagarba žmogui pagrįstas vertybes, ypač svarbus politinis, estetinis, moralinis individų auklėjimas. Jie nori, kad gėris, grožis, tiesa taptų būtinu kiekvieno individo poreikiu.

VOLTERAS (1694 – 1778m.)
Šis prancūzas didis literatas, mąstytojas. Specialiai valstybės, teisės, politikos problematikai skirtų veikalų Volteras nepaliko, tačiau jo pažiūros, idėjos apie valstybę, teisę, politiką aptinkamos bendroje kūryboje. Pagrindinės idėjos:
1) Dėl socialinių blogybių kaltina tamsumą, neišprusimą, prietarus (o ruso atvirksščiai – dėl to kaltina mokslą).
2) Greta to aiškiai kritikuoja katalikų bažnyčią, kaltindamas religinio fanatizmo, vieningos mąstysenos į žmonių sąmonę diegimu (šiek tiek primena Paduvietį). Bažnyčia kritikuojama kaip ribojanti sąžinės, žodžio laisvę. Tačiau nors Volteras yra religingas, jis kritikuoja bažnyčią: “Jeigu Dievas neegzistuotų Jį reikėtų išgalvoti”.
Volteras nėra demokratas, demokratijos jis paniškai bijo. Tautos valdžios idėja jam kelia baimę. Švietimo idėjos skirtos ne siuvėjams, ne batsiuviams, t.y. ne prasčiokams, prastuomenei. Viskas žlugs, jei prastuomenė (visuomenė?) ims mąstyti.
Prigimtinės teisės problema, idėja Volterą labai domina. Prigimtinė teisė jam – tai būdas legitimuoti didžiausią vertybę – laisvę, lygybę, kurios įkūnija gamtos suteiktą protą. Laisvė yra individuali kategorija, ne visuomenės, o atskiro individo.
Individo laisvės šerdis – žodžio ir spaudos laisvė. Akcentuoja ir darbo laisvės svarbą. Darbo laisvė – kiekvieno teisė parduoti savo darbą tam, kas daugiausia sumokės, nes darbas – tų, kurie nieko neturi, nuosavybė.
Tikroji laisvė yra tuomet, kai žmonės nustoja būti formaliai vienas nuo kito priklausomi ir tampa autonomiškais individais. Bet tai nereiškia chaoso, individų interesų susidūrimo “Tam tikra individų priklausomybė išlieka ir tikrosios laisvės atveju? sampratoje”. Laisvės esmė – klausyti tik įstatymų.
Individo laisvę papildo lygybė – “Būti laisvam reiškia aplink save turėti tik lygius”. Lygybė – 1)visų žmonių galėjimas Įgyti vienodą piliečio statusą; 2)visų asmenų lygybė prieš Įstatymą, kuris visus vienodai gina.
Visgi asmens padėtis visuomenėje turi priklausyti nuo turtinės individo padėties. Balsavimo teisę turi tik savininkai (kas kažką turi).
Volteras ragina valdovus įgyvendinti socialines – politines reformas:
1. turi būti panaikintos luomų privilegijos;
2. svarbiausias pareigybes užimančius aristokratus siūlo keisti biurokratais;
3. užtikrinti teisingą teismo procesą, kuriame plačiai dalyvautų advokatai;
4. panaikinti kankinimus, kaip įrodymų išgavimo būdą ir t.t.
Šias reformas, jų įgyvendinimą Volteras sieja su stipria, apsišvietusia valdžia. Valdyti turi protingi ir išsilavinę žmonės.
Valdymo formos gali skirtis priklausomai nuo laikotarpių ir skirtingos valdymo situacijos. Svarbiausia Volterui, kiek vienos ar kitos valdymo formos atveju užtikrinama laisvė, lygybė, nuosavybė, teisingumas. (Panašiai mastė ir Ciceronas)
Volteras nėra revoliucionierius. Absoliutinę monarchiją Volteras vertina gerai, bet kelia vieną reikalavimą monarchui – monarchas turi būti apsišvietęs: “Laimingiausias metas, kada valdovas yra filosofas” (ir sokrato, ir platono įtaka?).
Nors simpatizuoja monarchijai, Volteras kitų valdymo formų jis neneigia: visos valstybės atsiranda kaip respublikos – šeimų sąjunga. Ji artimiausia prigimtinei būklei. Valdžia {gyvendinama visų valia ir įstatymų pagrindu.
Palankiai Volteras atsiliepia ir apie Anglijos konstitucinę monarchiją. Mano, kad tai išmintingas valdymas -karalius visagalis, kai reikia daryti gerus darbus, ir surištomis rankomis ir kojomis, kai nori daryti blogus. Be to Anglijoje yra geriausi įstatymai, nes jie atitinka ir užtikrina teisingumą, riboja savivalę, nustato pareigūnų atsakomybę už piliečių laisvės pažeidimus, kiekvienam suteikia laisvę reikšti mintis tiek žodžiu, tiek raštu.

ŠARLIS LUI de MONTESKJĖ (1689 – 1755m)
Jis svarbus tuo, kad plėtojo mišrios valdymo formos doktriną, kuriai pradžią davė Platono, Aristotelio, Polibijaus darbai. Svarbi jo valdžių padalijimo koncepcija, kurioje plėtoja Locke išsakytas mintis. Ypač didelę reikšmę jo mintys turėjo Konstitucinei teisei.
Pagal kilmę – parlamento teisininkų šeimos palikuonis (senelis – parlamento pirmininkas). Studijavo Bordo teisės mokslus, vėliau paveldėjo vietą parlamente ir pradėjo parlamentinę veiklą. Jo pažiūras labai paveikė kelionės į Italiją ir Angliją. Jis buvo visapusiškai išsilavinęs: domėjosi filosofija, etika, sociologija, religija.
Darbai: “Persų laiškai” (1721m). – satyra apie Prancūzijos absoliutizmą; “Apmąstymai apie romėnų didybės ir nuopuolio priežastis” – l734m.); “Apie įstatymų dvasią’ (1748 m. išleistas Ženevoje).
“Apmąstymuose” siekė įrodyti, kad pasaulį valdo ne Dievo valia ir ne likimas, o bet kurioje visuomenėje egzistuojantys objektyvūs visuomenės vystymosi dėsningumai. Nuo jų priklauso tiek tautos valia dvasia?, tiek visuomeninio ir politinio gyvenimo normos.
Pagrindinė Monteskjė politinės ir teisinės teorijos vertybė – laisvė (politinė laisvė). Būtinos politinės laisvės užtikrinimo sąlygos – teisingi įstatymai ir tinkama tvarka valstybėje. Įstatymus suvokia dvejopai:
1. iš vienos pusės – tai nekintantys fizinio pasaulio Įstatymai;
2. iš kitos pusės – protingų būtybių pasaulyje galioja kintantys įstatymai.
Kaip fizinio pasaulio būtybė, žmogus valdomas nekintančių prigimtinių įstatymų, tačiau tuo pat metu Monteskje teigia, kad nors žmogus ir protinga būtybė, tačiau ji veikia skatinama įvairių impulsų, o juos valdo ne protas, o įvairios aistros. Todėl žmonės klysta. Valdomi tokių impulsų, žmonės pažeidžia prigimtinius ir jų pačių sukurtus įstatymus.
Prigimtinėje iki valstybinėje būklėje žmonės gyvena pagal prigimtinius įstatymus, kurie skatina siekti taikos, gyventi drauge, Monteskje nesutinka su Hobsu, kad žmonės iš prigimties yra agresyvūs, ir esą žmonės iš prigimties siekia valdyti vieni kitus. Priešingai, prigimtinėje būklėje žmonės yra silpni ir bailūs, todėl jie siekia taikos ir tarpusavio Lygybės (panašu ruso, bei sofistus). Kai žmonės susijungia į visuomenę, silpnumo požymis išnyksta (H.Š, – tai natūralu). Praradę silpnumo pojūtį, žmonės praranda ir prigimtinėje būklėje buvusią lygybę. Prasideda karai tiek tarp atskirų individų, tiek tarp tautų. Tie karai skatina žmones sukurti tarpusavio santykius reguliuojančius įstatymus, Monteskjė:
“Dvikovos būdai (tarp individų ir tarp tautų) verčia kurti įstatymus”. Kaip tik todėl atsiranda tarptautinė teisė, įstatymai, reguliuojantys santykius tarp valdinių (politiniai įstatymai – politinė teisė) ir tarp piliečių (civiliniai įstatymai – civilinė teisė).
Kadangi visuomenėje gyvenantiems žmonėms reikalingi Įstatymai, iš to poreikio išplaukia ir valstybės būtinybė. “Visuomenė negali egzistuoti be valdžios, kuri priklauso vienam ar keletui asmenų”. Visas atskiras jėgas sujungus, atsiranda valdžia, tuo būdu atsiranda ir tai, kas vadinama politine būkle – valstybe. Norint atskiras jėgas sujungti, reikalinga bendra valia. Bendrai valiai pasiekti reikalinga pilietinė būklė ( turi būti pasiektas tam tikras asociacijos lygis).
Įstatymas. pasak Monteskje, – tai žmogiškasis protas, kuris valdo visus žmones. Tiek politiniai, tiek civiliniai kiekvienos tautos įstatymai yra atskiri žmogiškojo proto atvejai.
Akcentuoja, kad kiekvienos tautos Įstatymai turi atitikti tos tautos charakterį ir savybes. “Tik ypatingais atvejais vienos tautos įstatymai gali tikti kitai tautai” (istorinės teisės mokyklos išeities taškas).
Pozityviniai Įstatymai turi atitikti prigimtinius įstatymus, taip pat valstybės valdymo formą, valstybės geografinę padėtį, teritorijos dydį, klimatą, gyvenimo būdą, gyventojų skaičių, jų papročius, tradicijas. Svarbu atsižvelgti Į įstatymų tarpusavio ryšius (šiuolaikine kalba – Įstatymų sistemą), įstatymo atsiradimo aplinkybes, įstatymo leidėjo valią,
Skiria tris valdymo formas:
1)monarchija, 2)respublika, 3)despotija.
Respublikoje aukščiausia valdžia priklauso tautai (tai demokratija). Jei valdžia priklauso kažkuriai tautos daliai -tai bus aristokratija. Monarchija – kai valdo vienas asmuo. Despotijos atveju irgi vienas asmuo, bet jis valdo ne pagal įstatymus, o monarchas pagal įstatymus.
Kalbėdamas apie demokratiją, pabrėžia, tauta valdo tik todėl, kad ji gali balsuodama išreikšti savo valią. Pagrindiniai demokratijos įstatymai – balso teisę apibrėžiantys įstatymai. Tauta gali kontroliuoti kitą valdymą, tačiau pati tauta valdyti negali, būtent todėl demokratijos įstatymuose privalu nustatyti pagrindinių pareigūnų rinkimų tvarką ir jų veiklos kontrolės mechanizmą.
Vienas svarbiausių demokratijos įstatymų – Įstatymas, pagal kurį įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso tik tautai. Valstybėje nuolatiniai yra tik tautos įstatymai, tačiau svarbus yra ir laikini nutarimai. Laikini nutarimai svarbūs todėl, kad jais galima patikslinti vienos ar kitos nuostatos pagrįstumą prieš suteikiant jai nuolatinę Įstatymų galią (remiasi senovės Atėnų, Romos pavyzdžiu, kur senato nutarimai, įstatymai galioja tik vienus metus, jei patvirtinamas tautos susirinkimu – suteikiama nuolatinė galia).
Pagrindiniai aristokratijos įstatymai yra tie, kurie teisę leisti įstatymus ir teisę kontroliuoti Įstatymų vykdymą suteikia tautos daliai.
Kuo aristokratija artimesnė demokratijai, tuo ji bus geresnė.
Monarchijos atveju bet kokios valdžios, bet kokių Įstatymų šaltinis yra vienas – monarchas. Monarchas vienas valdyti negali, todėl ir pasitelkia bajorus. Jei nėra bajorų, nėra ir monarchijos – tai bus despotija. Despotijoje iš esmės jokių įstatymų nėra. Juos pakeičia savivalė, despoto norai, jo valia, papročiai. Despotas paprastai irgi nevaldo. o valdyti paveda vienam asmeniui – viziriui (labai svarbi personalija). Viziris turi tokias pat galias kaip ir valdovas – despotas.
Monteskjė išskyrė 2 įstatymų, kurie nustato politines laisves, rūšis:
1. Įstatymai, kurie nustato politinės laisvės santykį su valstybės santvarka – konstitucija;
2. Įstatymai, kurie nustato politinių laisvių santykį su kitų piliečių laisve.
Politinę laisvę sudaro ne tai, kad gali daryti, ką panorėjęs. Visuomenėje politinė laisvė reiškia galimybę daryti tai, kas yra nedraudžiama. Jei vienas asmuo galėtų daryti tai, kas įstatymų draudžiama, tai galėtų daryti ir kitas asmuo – tai nebūtų jokios laisvės.
Monteskje nurodo, kad demokratija, aristokratija ir despotija nėra laisvos valstybės. Politinė laisvė yra tik ribotose valstybėse. Ribotos valstybės taip pat ne visada užtikrina politines laisves. Politinė laisvė užtikrinama, kai nėra piktnaudžiavimo valdžia. Siekiant užtikrinti piktnaudžiavimo valdžia nebuvimą reikia, kad viena jėga veiktų prieš kitą, t.y. reikia atskirti valdžias Jas padalinti.
Valstybėje yra trys valdžiu rūšys: 1) įstatymų leidžiamoji; 2) vykdomoji; ir 3) teisminė.
Įstatymų leidžiamosios valdžios funkcijos yra bendros: leisti, atšaukti ir keisti įstatymus.
Vykdomoji valdžia: užtikrina, saugo piliečių ramybę; saugo saugumą; sudaro taiką; skelbia karą.
Teisminė valdžia baudžia nusikaltėlius, skiria bausmes, sprendžia ginčus.
Jei vienas asmuo ar įstaiga savo rankose sukoncentruotų pirmųjų dviejų valdžių įgalinimus, kiltų grėsmė, kad įstatymai bus tironiškai leidžiami ir tironiškai vykdomi. Nėra laisvės, jei teisminė valdžia nebus atskirta nuo likusių dviejų. Jei teisminė valdžia sujungta su įstatymų leidžiamąja valdžia, pilietis priklausomas nuo teismo – piliečio laisvė, jo gyvybė bus teisėjo nuožiūroje, ir teisėjas bus leidėjas.. Jei teisminė valdžia sujungta su Įstatymų vykdomąja valdžia, teisėjas turės priespaudos jėgą. Nėra laisvės, ir jeigu visas tris valdžias sukoncentruotų vienose rankose. Tokios priežastys skatina Monteskje kurti, tobulinti, kaip padalyti valdžias.
(Dėmesio – chaltūrščikai čia ne viską surinko! Todėl teks skaityti iš paprastų konspektų)

ŽANAS ŽAKAS RUSO (1712 – 1778m.)
Tai viena žymiausių, geriausių asmenybių, mąstytojų – labai kontraversiška asmenybė. Gimė Ženevoje laikrodininko šeimoje. Lankė kalvinistų pradžios mokyklą. Nuo 16m., kai tėvas bandė priversti dirbti notaro padėjėju, iškeliavo iš namų ir visą gyvenimą klajojo. Jam einant miestu, jį partrenkė arklys ir jis visą gyvenimą manė, kad jį persekioja (sirgo persekiojimo manija). Po mirties pasklido kalbos apie savižudybę.
Jo socialinės, politinės, teisinės mintys išdėstytos: “Apmąstymai klausimų, ar mokslų ir menų atgimimas prisidėjo prie įpročių pagerėjimo ar pablogėjimo” (1750m. už šį kūrinį apdovanotas Dižono premija). “Apmąstymai apie žmonių nelygybės kilmę ir priežastis” (1754m.), “Apie politinę ekonomiją” (1755m.). 1782m. išspausdintas jo darbas “Apmąstymai apie amžinąjį pasaulį”.Svarbiausias darbas – 1762m. “Apie visuomenės sutartį arba politinės teisės principai”.
Visa jo politinė ir teisinė teorija pagrįsta tautos suverenitetu.
Prigimtinės būklės kaita. Prigimtinėje būklėje nėra privačios nuosavybės, visi yra lygūs ir laisvi. (priešingai Hobbsiui ir Spinozai) Tačiau atsiradus privačiai nuosavybei, atsiranda socialinė nelygybė, kuri sukelia kovas tarp turtingų ir vargšų. Lygybė nyksta kartu su privatine nuosavybe. Kada lygybė išnyko, “sekė siaubingi neramumai, vargšų sumušimai, neteisingi turčių užpuolimai”.
Kai visuomenė pradėjo karą Ji negalėjo nei sugrįžti atgal, nei atsisakyti to, ką įgijo žiauriu būdu. Išeitis: sudaryti sutartį ir sukurti valstybinę valdžią ir įstatymus, kuriems visi turi paklusti.! Pati prigimtinė būklė, kai nėra privačios nuosavybės ir visi lygūs, pati geriausia būklė. Ruso sako, kad prigimtinė būklė – “aukso amžius” -geriausia visuomenės būklė!.
Valstybės valdžiai ir įstatymams atsiradus, vargšai prarado ne tik prigimtines teises, laisves, bet negavo ir politinių teisių ir laisvių. Ta sutartis buvo bloga. Sutarties ir įstatymų sukurta valstybė silpnam užkrovė dar didesnę naštą, o turtingam – suteikė dar daugiau jėgų.
Toliau Privačios nuosavybės nelygybė, kurią papildo politinė nelygybė, priveda prie absoliučios nelygybės absoliutizmo sąlygomis, kada “visi prieš despotą lygūs savo vergyste ir neturi teisių”. (Čia buvo valstybės atsiradimo raida)
Kaip priešprieša tokiai žiauriai visuomenės raidai, Ruso pateikia savo “tautų ir valdytojų sutarties” koncepciją.
Tokia sutartis žmonių junginį turi paversti suverenia tauta, o kiekvieną žmogų – piliečiu. Tokia asociacija visa savo turima jėga gina ir saugo kiekvieną asmenybę, jos turtą ir tokios sutarties dėka kiekvienas bendraudamas su kitais išlieka pavaldus tik sau ir toks pat laisvas kaip anksčiau. Sudarant tikrąja visuomenės sutartį kiekvienas perduoda bendrajai valiai valdyti savo asmenybę ir visas savo jėgas. Tuo būdu tampa neatskiriama bendro dalinio dalimi. Visuomenė, sudariusi sutartį, įgauna savo “aš” vientisumą, bendrumą ir valią. Tas bendras kolektyvas susideda iš tiek asmenų, kiek visuotiniame susirinkime yra balsų. Bendras kolektyvas, Ruso požiūriu, yra juridinis asmuo ir jis susiformuoja iš to, kas anksčiau vadinosi pilietinė visuomenė, o dabar – respublika ar politiniu organizmu. Bendras kolektyvas kaip visuma pradedamas vadinti tauta, kiekvienas, dalyvaujantis realizuojant valdžią, vadinamas piliečiu, kiekvienas, kuris paklusta įstatymams – pavaldiniu. Pati sąvoka “pilietis” suponuoja tam tikrų politinių teisių turėjimą.
Reikia sudaryti tokią sutartį, kad tauta taptų politine tauta, žmonės taptų piliečiais, visi laikytųsi įstatymų. Tik tokia sutartis pateisina visuomenės perėjimą iš prigimtinės į politinę būklę.
Pirmasis visuomenės sutarties sakinys: žmogus gimsta laisvas, bet jis visur yra sukaustytas. Taigi reikia surasti būdus prigimtinės žmogaus teisės ir politinės vergystės prieštaravimui suderinti. Todėl jis ir kalba apie tikrąją visuomenės sutartį, nes jos pasekmė turi būti ta, kad žmonės atgautų tai, ką prarado neteisingai valstybei susidarius.
Jo manymu to meto feodalinė santvarka yra neteisinga ir egzistuoja ne teisėtai, o jėgos pagalba. Kol tauta paklūsta valdžiai, yra gerai, bet jei tauta, pajutusi galimybę numesti naštą ir tai padaro, tai yra gerai, nes taip tauta atgauna prarastą laisvę. Taip jis pateisina revoliucinį kelią.
Ruso nurodo, kad jėga (kaip ir Grocijus) nesukuria teisės nei prigimtinėje, nei politinėje būklėje. Apskritai, bet kokios teisėtos valdžios pagrindas gali būti tik susitarimas. Teisingumas turi būti abipusis. T.y. siekiant sujungti teisę ir pareigas, būtini įstatymai ir susitarimai.
Kaip tikroji sutartis turi būti sudaroma. Visuomenės sutartis turi būti sudaroma: prigimtinė teisė ir lygybė atskiriama nuo kiekvieno individo ir perduodama formuojamo bendro (tauta, valstybė) naudai. Atskiram individui už atiduotas prigimtines teises ir lygybę yra kompensuojama pozityviomis teisėmis ir lygybe, kurios numatytos sutartyje. Ruso požiūriu tokia visuomenės sutartis – ekvivalentūs mainai. Dėl jų visi tampa lygiais. Visuomenės sutartis ir formuojamas suverenitetas yra pagrįstas bendra valia. Ši valia svarbi Ruso mokyme apie valstybę.
Bendra valia nuo visų valios skiriasi: bendros valios atveju kalbama apie bendrus interesus. Jei kalbama apie visų valią, tai kalbame apie asmeninius interesus, kurie sudaro privačių asmenų valių sumą. Atimkite iš visų valios abipusiai priešingas valias, ir visas kitas valias susumuojant gausime bendrą valią. (Atimkite iš visų valios abipusiai priešingas valias ir liks bendra valia?)
Ruso yra už valstybės įstatymus, pagrįstus bendra valia, todėl griežtai kritikuoja partijas, susivienijimus, privačias asociacijas, nes jos ima konkuruoti su bendra valia pagrįstais įstatymais. Tokios partijos, susivienijimai iškreipia bendros valios formavimosi procesą, nes gali atsitikti taip, kad balsuojamų bus tiek, kiek organizacijų, o ne kiek žmonių. Šiuo požiūriu Ruso antrina Makiaveliui – partijos, sektos neša tik žalą valstybei.
Valstybės valdžia turi tam tikras ribas, o ne absoliuti. Valstybės valdžia negali apkrauti pavaldinių naštomis, nereikalingomis bendruomenei, tai yra valstybinės valdžios galios ribos Pats suverenas, Ruso požiūriu, nėra varžomas savo paties priimtų įstatymų, todėl, kad jei suverenas negalėtų priimti tokio Įstatymo, nuo kurio vykdymo jis pats save galėtų atleisti, tai prieštarautų pačio politinio organizmo prigimčiai suvereno prigimčiai?. “Nėra ir negali būti jokio įstatymo, kuris būtų privalomas visai tautai”. Tautai neprivaloma net visuomenės sutartis. Suverenas yra anksčiau nei Įstatymas, aukščiau nei teisėjas.
Apie tautos ir individo santykį: “Suverenas disponuoja neribota teise į pavaldinių gyvybę ir mirtį. Piliečiui (sudarius visuomenės sutartį) nebepriklauso svarstyti apie jam įstatymų keliamą pavojų” (tai antiindividualistinė formuluotė, net pas Hobsą to nėra).
Ruso individui nesuteikia jokių garantijų santykiuose su valdžia, nes suverenas susideda iš privačių asmenų, todėl suverenas negali turėti skirtingų interesų, nei jį sudarančių asmenų interesai.
Suverenas negali turėti jokio noro kenkti savo nariams. Tokios idėjos leidžia teigti, kad Ruso teorija nesuteikia individui jokių garantijų. Kad piliečiai vykdytų įsipareigojimus suverenui, reikalingos garantijos. Iš čia kyla prievartos būtinybė. Kad visuomenės sutartis netaptų tuščias privalumas, į ją įtraukiamas Įsipareigojimas, kad jeigu kas nors atsisakys paklusti bendrai valiai,jis bus priverstas paklusti. Tai reiškia, kad tas nepaklusęs individas jėga bus verčiamas būti laisvas. Visuomenės sutartis valstybei suteikia neribotą valdžią savo narių atžvilgiu. Valstybės valdžią, kurią apsprendžia bendra valia, Ruso vadina suverenitetu.
Suverenitetas yra vientisas, todėl gali ir turi būti kalbama tik apie vienintelį suverenitetą – tautos suverenitetą. (Suvereniteto suvokimas perimtas iš Bodeno?) Tauta – visi visuomenės sutarties dalyviai. Visi dalyviai yra visi suaugę vyrai.
Radikalūs Ruso pasekėjai (jakobinai, marksistai) iškreipia Ruso teoriją ir teigia, kad suverenitetas priklauso kuriam nors atskiram visuomenės luomui (trečiajam luomui, proletariatui).
Tauta yra bendros valios turėtojas – suverenas, todėl tauta, Ruso požiūriu, gali atstovauti tik pati tauta. Tokios Ruso mintys sąlygojo, jog jis neigia valdžių padalijimo idėją, atstovaujamas valdžios formas. Įstatymu leidžiamoji valdžia, kaip suvereni valstybės valdžia, gali būti vykdoma tik pačios tautos tiesiogiai. Vykdomoji valdžia kaip tik negali priklausyti tautai, nes jos sprendimai nepriskirtini įstatymų sričiai, todėl nepriklauso suvereno kompetencijai (suvereno kompetencija Įstatymai). Vykdomoji valdžia atsiranda ne visuomenės sutarties atžvilgiu, o suvereno sprendimu Jau sudarius visuomenės sutartį. (įstatymo leidėjas suverenas, o vykdytojas suvereno atstovai) Vykdomoji valdžia – tarpininkas tarp suvereno ir piliečio. Tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių santykis: kiekvienas veiksmas turi dvi priežastis:
1. moralinę (moralinė priežastis yra – valia);
2. fizinę (fizinė priežastis yra -jėga, kuri vykdo valią). Valstybė taip pat turi du judintojus – valią ir jėgą:
1. įstatymų leidžiamoji – valia;
2. įstatymų vykdomoji – jėga.
Vykdomosios valdžios funkcijos. Vykdomoji valdžia yra įgaliota vykdyti Įstatymus bei saugoti laisvę. Priklausomai nuo to, kam suteikta vykdomoji valdžia (visiems, keletui, ar vienam), Ruso atskiria valdymo formas:
1) demokratija; 2) aristokratija; 3)monarchija.
Bet kuriuo atveju. bet kuriai iš šių valdymo formų esant, suverenitetas (įstatymų leidžiamoji valdžia) priklauso tautai.
Demokratija tinka mažoms valstybėms, aristokratija – vidutinėms, monarchija – didelėms.
Siekiant įtvirtinti visuomenės sutarties nuostatas ir siekiant kontroliuoti vykdomąją valdžią, reikia periodiškai šaukti tautos susirinkimus. Jie turi atsakyti į du klausimus:
1) Ar suverenas norėtų išsaugoti esančią valdymo formą;
2) Ar tauta nori palikti valdymą tiems asmenims, kurie valdė iki šiol.
Tauta turi teisę pakeisti ne tik valdymo formą, bet ir pakeisti ar net nutraukti visuomenės sutartį. Nutraukus visuomenės sutartį, tauta grįžta į prigimtinę būklę.
Įstatymus Ruso skirsto į a) politinius; b) pilietinius; c) baudžiamuosius; d) ypatingai svarbūs – tradicijos, papročiai ir visuomenės nuomonė. Visuomenės sutarčiai priklauso tik politiniai Įstatymai. Įstatymų tikslas yra laisvė ir lygybė. Laisvė apskritai neįmanoma be lygybės: “Įstatymų galia, kuri siektų išsaugoti lygybę”.
Ruso seka Monteskjė kalbėdamas apie būtinybę atskiros valstybės įstatymais įvertinti geografines sąlygas, tautos užsiėmimą, papročius, tradicijas irt.t. Priimant įstatymus reikia atsižvelgti į geografines sąlygas, papročius ir kt.
Be visiems bendrų taisyklių, kiekviena tauta turi savyje tam tikrus pagrindus, kurie padaro įstatymus tinkamais tik jai vienai. Įstatymai yra būtina pilietinės asociacijos sąlyga. Įstatymų kūrimas – didelis ir sunkus darbas, kuris reikalauja daug žinių, proto, sugebėjimų prognozuoti. Tai lyginama su išradėju: išradėjas sukuria modelį, o valdytojas (vykdomoji valdžia) kaip darbininkas tik surenka tą modelį ir paleidžia.
Kai valstybei kyla ypatingas pavojus (pvz. grėsmė santvarkai, laisvei, lygybei), Ruso leidžia sustabdyti įstatymų galiojimą. Sustabdžius įstatymus ypatingu aktu, visuomenės saugumu rūpintis pavedama labiausiai nusipelnusiam. Jis iš esmės yra diktatorius. Valstybė virsta diktatūra, o visa valdžia suteikiama diktatoriui. Tačiau Ruso pabrėžia, kad diktatūra turi būti trumpalaikė.
Ruso mintys turėjo didelę įtaką. Prancūzijos didžiajai revoliucijai ir ypač jakobinams ši teorija, jo mintys buvo idėjinis šaltinis.

<.>
SAMUELIS PUFENDORFAS (1632 -1694 m.)
Savo naujų, savitų idėjų nepaliko. Svarbus tuo, kad remdamasis Bodenu, Hobsu, Grocijumi, pagrindė, sistemingai išdėstė prigimtinės teisės teoriją. Teorijos išeities taškas – prigimtinės būklės koncepcija. Ji ypatinga tuo: visų karas prieš visus prigimtinėje būklėje nevyksta, viešpatauja taika, nevaržoma lygybė ir laisvė, nėra prievartinės valdžios( Prieštarauja Kritijui, Makiaveliui, Hobsui, Spinozai, Pritaria Lokui, Grocijui, bet jam pritaria Kantas). Kai gyventojų skaičius auga, taika tampa nepastovi, netvirta ir silpnai ginama, kyla grėsmė prigimtinėms teisėms, gyvybei, nuosavybei.
Tokia padėtis duoda impulsą žmonėms atsisveikinti su prigimtine būkle ir sukurti valstybę, nes ji gali patikimai užtikrinti žmonėms saugumą.
Pufendorfas bando supasaulietinti šią teoriją, bet nemano, kad valstybė atsiranda be Dievo įtakos. “Valstybė negali atsirasti be laisvo žmonių susitarimo. Tokio susitarimo ir valstybės atsiradimo iniciatorius yra Dievas. Valstybę sukuria žmonės, bet valstybė yra iš Dievo”.
Teisiniai valstybės pagrindai yra: 1) Pactum (sutartis); ir 2) Decretum (nutarimas).
Pactum pagrindu atskiri individai susijungia ir sukuria valstybę. Kai sutartis jau sudaryta, jos pagrindu yra priimamas nutarimas – decretum. Jis nustato visiems priimtiną valdymo formą ir nutarimo pagrindu sudaromi valstybės organai. Nutarimas įpareigoja valdytojus rūpintis tautos gerove, o piliečius įpareigoja paklusti valdžiai (Pritaria Sokratui ir Grocijui).
Valstybė pagal Pufendorfą yra juridinis asmuo, valstybės valia – visumos valia.
Pufendorfas yra už absoliutinę monarchiją, nirs Įžvelgia nemažai trūkumų Tokią mintį diktuoja Vokiečių religijos (jis nori suvienyti susiskaldymą). Absoliutinė monarchija gali geriausiai išreikšti valstybės tikslus.
Valstybės paskirtis – užtikrinti taiką ir saugumą visuomenėje. Atskirų žmonių prigimtinę teisę valstybė riboja, tačiau prigimtinės teisės nepanaikina. Kažkokios prigimtinės teisės ir po pactum ir decretum sudarymo individams išlieka – tikėjimo laisvė, teisė į nuosavybę, teisė kurti šeimą (Ruso, Hobsas taip nemanė). Individams tų likusių prigimtinių teisių dalis valstybei yra neprieinama. Tai individų privataus gyvenimo sfera, o valstybė į tą sferą nesikiša. Tokie valstybės aktai, kuriais ji kišasi Į individų privataus gyvenimo sferą, yra neteisingi. Atskiras individas teisės priešintis valdžiai neturi, bet jei šalis vedama į pražūtį, jei pažeidžiamos prigimtinės teisės, tai visos tautos priešinimasis yra teisėtas, t.y. galimas.

<.>
EMANUELIS KANTAS (1724 – 1804 m.)
Gimė Karaliaučiuje mažaturčio amatininko (iš odos gamino baldus) Šeimoje. Kantas buvo tipiškas profesorius – visas jo gyvenimas buvo rašyti knygas, mokyti, tyrinėti. Visą gyvenimą praleido Karaliaučiuje, išskyrus 10 metų, kai buvo pasitraukęs ir gyveno kaime. Karaliaučiaus universitete baigė filosofijos studijas, tame universitete ir profesoriavo.
Svarbiausi Kanto darbai: “Į amžinąją taiką” (1795m.); “Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu” (iš kosmopolitinių pozicijų) (1784m.); “Metafiziniai teisės mokslo pagrindai” (1797m.).
Neišvengiamai tenka pripažinti, kad žmogus priklauso ne tik empiriniam bet ir mąstymo pasauliui, t.y.proto imperatyvų valdomam pasauliui. Kiekvieno žmogaus veikla turi būti pagrįsta tam tikru aprioriškai įrodomu visuotinai būtinu imperatyvu – kategorinis imperatyvas. Jis sako – elkis taip, kad tavo valios maksima galėtų būti visuotinės moralės dėsnis.
Žmogus – moralinis subjektas, sugebantis pakilti virš empirinio pasaulio. Tai reiškia, kad žmogus turi galimybę elgtis nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių. Iš to seka, kad jis sugeba paklusti proto dėsniams.
Būtent tokie samprotavimai leidžia Kantui teigti, kad žmogus – yra tikslas pats sau savaime. Jei žmogus yra tikslas savaime (pats sau), tai jam nereikalinga jokia išorės globa,jis gali pasirinkti pats, vedamas savo mąstymo. Problema yra ta, kad ne kiekvienas asmuo savo individualią laisvę panaudoja kategoriniam imperatyvui realizuoti. Iš istorijos matyti, kad individo laisvė dažnai virsta savivale. Apskritai istorijos procesas aiškiai demonstruoja, kad individuali laisvė virsta savivale, bei moralės ir teisės sferų netapatumą.
Teisė tapatinama su išoriniu individų laisvės apribojimu – t.y. žmogus, kada tampa teisės subjektu, nebegali vadovautis vien tik savo individualiomis elgesio maksimomis, bet privalo paklusti įstatymui. (sokratas, grocijus manė panašiai) Tas įstatymas yra pagrįstas išorine prievarta (hobsas, Spinoza). Tos prievartos esmė – įstatymų užtikrinimas. Prievarta padeda suderinti atskirų individų laisves.
Moralė. Kanto nuomone, tuo tarpu siejama su individo mintimis, individo išgyvenimais, kurių teisė paveikti negali – jie neįeina į teisės veikimo sferą.. Kantas sako: “aš galiu priversti atlikti vieną ar kitą veiksmą, kuris būtų priemonė tam tikram tikslui pasiekti, tačiau aš negaliu būti priverstas turėti tikslą”.
! Iš to seka, kad moralinių nuostatų primesti iš šalies neįmanoma, o teisė neatskiriamai suaugusi su prievarta.!
Tikrąjį teisės tikslą Kantas suvokia kaip sąlygų sudarymą realizuoti žmogaus moralinę prigimtį. Norint realizuoti teisę, reikia, kad ji būtų visuotinai privaloma. Tą visuotinį privalomumą galima užtikrinti tik prievarta, nes kito būdo nėra. Teisė, pats jos buvimas, jau aprioriškai numato prievartos taikymą tam, kas nesutinka apriboti savo laisvės pagal visuotinai pripažintą taisyklę. Užtikrinti prievartinį teisės realizavimą gali tik valstybė.
Valstybė – daugelio žmonių, paklūstančių teisiniams įstatymams, sąjunga .
Anot Kanto, valstybė neturi rūpintis materialiniu piliečių aprūpinimu (sveikata, darbu, švietimu ir pan.). Valstybės uždavinys nėra ir rūpinimasis piliečių laime, gerove. Čia Kantas sutinka su Ruso – visa tai galima pasiekti ir ne valstybėje. be valstybės (prigimtinėje būklėje?).
Pagrindinis valstybės rūpestis – valstybės gėris yra tobula teisė, maksimalus valstybės Konstitucijos atitikimas teisės principams, todėl valstybė turi sukurti tokią išorine teisės prievarta pagrįstą tvarką, kuri suderintų individų laisves pagal juos visus vienodai įpareigojantį principą.
Būtent tokios mintys nulemia, kad Kantas priskiriamas prie teisinės valstybės koncepcijos pradininkų.
Teisinės valstybės atveju nereiškia, kad įstatymai piliečiams primetami prieš jų valią. Jei taip būtų, tai visiškai nesiderintų, kad piliečiai, kaip moraliniai subjektai, laisvai gali determinuoti (apibrėžti) savo valią.
Teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi leisti tokius įstatymus, kurie išreikštų suvienytą tautos valią, o į kiekvieną valdinį turi būti žiūrima taip, lyg jis tai valiai būtų pritaręs.
Kalbėdamas apie valstybės atsiradimą, Kantas pateikia vieną hipotezę. Iki valstybės atsiradimo yra prigimtinė būklė, kurioje nėra jokių teisingumo garantijų. Moralinė pareiga, pagarba prigimtinei teisei skatina žmones pereiti iš prigimtinės būklės į pilietinę visuomenę – tokią, kur individai paklūsta įstatymams.
Kokiu pagrindu atskiri izoliuoti individai susijungia į tautą ir taip sukuria valstybę? Atskiri individai susijungia į tautą ir sukuria valstybę sutarties pagrindu. Kanto sutartis ypatinga tuo, kad ją sudarydami žmonės nepaaukoja dalies laisvės valstybei, kad patikimai užsitikrintų naudojimąsi likusia laisvės dalimi. Sudarydami sutartį, žmonės atsisako neribotos ir netvarkingos laisvės, kad įgytų tikrąją laisvę teisinėje būklėje. Be to, kiekvienas pilietis valstybėje turi ne tik laisves, bet jam privaloma paklusti visų piliečių valiai, kuri išreiškia valstybės sutartį.(Panašu į Pufendorfą)
Valstybę sukuria moraliniai subjektai, todėl valstybė negali žiūrėti Į savo piliečius kaip į vaikus, negali norėti padaryti juos laimingus. Jie patys pasirenka, apsisprendžia. Gyvenimo valstybėje prasmė – kiekvieno valia ieškoti laimės tuo keliu, kuris jam atrodo geras, bet su sąlyga, kad jis nevaržys kitų laisvės siekti to tikslo.
Išskiria tris teisės kategorijas:
1. Prigimtinė teisė. Ji išvedama iš grynojo proto, t.y. iš visuotinių ir būtinų žmogaus elgesio imperatyvų.
2. Pozityvinė teisė. Pozityvinės teisės šaltinis – įstatymo leidėjo valia.
3. Teisingumas. Kalbėdamas apie teisingumą, sako, kad jis nenumatytas įstatymuose, todėl jo vykdymo negalima užtikrinti prievarta.
Prigimtinė teisė skirstoma į dvi šakas:
1) Privatinę teisę. Privatinė teisė reguliuoja santykius tarp individų kaip savininkų.
2) Viešąją teisę. Viešoji teisė nustato į valstybę susivienijusių piliečių tarpusavio santykius.
Kalbėdamas apie privatinę teisę, Kantas pasisako už privatinių santykių šalių lygybę, prieš šalių privilegijas. Privatinės teisės objektais gali būti ne tik daiktai, ar elgesys, bet ir patys žmonės. Tokios pažiūros leidžia jam pateisinti vyro valdžią žmonai, šeimininko – samdiniams.
Centrinis viešosios teisės institutas yra tautos teisė dalyvauti priimant jos valią išreiškiančią konstituciją. Centrinis viešosios teisės institutas reiškia tautos suverenitetą. Iš tautos suvereniteto išplaukia trys principai:
1. Kiekvieno visuomenės nario laisvė;
2. Kiekvieno žmogaus lygybė su kitais (tai reiškia visų lygybę prieš įstatymą);
3. Visų piliečių savarankiškumas (tai buvimas pilietinių politinių santykių subjektu).
Galima pastebėti, kad Kantas nėra labai demokratiškas. Jo nuostatos netrukdo žmones skirstyti į aktyvius ir pasyvius. Neturi teisės balsuoti tie, kurie turi vykdyti kitų asmenų nurodymus.
Sekdamas Monteskje, Kantas kiekvienoje valstybėje išskiria tris valdžias:
1) įstatymų leidžiamoji, 2)vykdomoji, 3)teisminė.
Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso suvereniai kolektyvinei tautos valiai. Vykdomoji valdžia yra teisėto valdovo rankose, ir ji paklūsta įstatymų leidžiamajai valdžiai, kaip aukščiausiai. Teisminė valdžia yra skiriama nuo vykdomosios. Kantas sutinka su Monteskje, kad valdžių subordinacija, glaudus bendradarbiavimas turėtų užkirsti kelią despotizmui.
Valdymo formų klasifikacijai didesnio dėmesio neskiria. Skiria tris valdymo formas, kriterijus – įstatymų leidėjų skaičius:
1. Autokratija (arba absoliutizmas) – įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso vienam asmeniui;
2. Aristokratija;
3. Demokratija.
Kada Kantas kalba apie valdymo formą, svarbiausia, ne keliems asmenims priklauso įstatymų leidžiamoji valdžia, o svarbiausi tie metodai. kuriais valdoma tauta. Šiuo požiūriu jis skiria respublika ir despotija.
Respublika – tokia valdymo forma, kada įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios yra atskirtos. Despotija -tokia valdymo forma, kai įstatymų leidžiamoj ir vykdomoji valdžios yra sujungtos. Kantas anaiptol nemano, kad respublika – demokratijos sinonimas, o despotija – absoliutizmo (autokratijos) sinonimas. Jo požiūriu, absoliutizmas gali būti ir respublika Jei bus atskirtos valdžios.
Demokratiją Kantas tapatina su despotija. Pagrindas – demokratijos atveju visi dalyvauja įgyvendinant valdžią, todėl labai sunku atskirti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias. Kur valdžių atskyrimo nėra – despotija.
Kantas pasisako už aukščiausios valdžios ir įstatymų autoritetą. Įdomiai aiškina teiginį, kad visa valdžia kyla iš Dievo. Tai nereiškia kad Dievas suteikė valdžią kažkam. Šis teiginys reiškia proto principą, kuris nurodo, kad egzistuojančiai Įstatymų leidžiamai valdžiai reikia paklusti nepaisant jos vadžios kilmės. Kantas mano, kad Įstatymų Leidžiamoji valdžia ir įstatymas gali ir turi užkirsti kelią žmonių savivalei, galinčiai kelti grėsmę valstybės stabilumui. Tačiau įstatymų leidėjas ir vykdytojas turi tik teises, bet ne pareigas pavaldinių atžvilgiu (panašu į Hobsą). Tokia Logika vadovaudamasis Kantas nurodo, kad negalima priešinti valdžiai, net jei ji ir pažeidžia savo pareigas. Kategoriškai atmeta sukilimo prieš valdžią galimybę, nes jis sugriautų pačią sutarties idėją: “Sukeldamas prieš valstybę, individas sukeltų prieš save patį”.
Analizuoja Kantas ir tą problemą, kad žmogus viduje gali nejausti pareigos valstybei, tačiau išoriškai toks asmuo privalo vykdyti valstybės įstatymus.
Kalbėdamas apie politinius teisinius institutus, Kantas suvokia, kad jie istorijos raidoje kinta. Jis yra už nuoseklias, palaipsnes reformas. Prieš revoliucinius sukilimus Juos sieja su chaosu, anarchija.

JOHANAS GOTFRYDAS FICHTĖ (1762 – 1814 m.)
Gimė audėjo šeimoje. Tačiau Fichtė pavyko gauti turtingo žmogaus paramą, kuri leido studijuoti Vienos, Leipcigo universitetuose. Baigęs profesoriavo Jenos universitete. Iš pareigų buvo pašalintas. Labai įdomus, nes griežtas, konservatyvus.
Užsikrėtė nacionalistinėmis pažiūromis (nes Vokietija susiskaldžiusi). Vienyti valstybę reikia (jei nepavyksta religiniu) tautiniu pagrindu. Įstojo į vokiečių kariuomenę, kartu su žmona slaugė ligonius, užsikrėtė šiltine ir mirė.
Svarbiausi darbai: – 1 .”Prigimtinės teisės pagrindai pagal mokslo pradus” (1796m.), – 2.”Uždaroji pirklių valstybė” (1780m.).
1. “Prigimtinės teisės pagrindai pagal mokslo pradus”
“Ne tik aš vienas esu laisvas, bet ir kiti yra laisvi. 0 kad taip iš tikrųjų būtų, reikia tas laisves suderinti”. Teisė – būtini laisvų asmenų santykiai. Teisė yra grynojo proto sąvoka. Teisės pagrindą sudaro 3 elementai:
1) protingas asmuo suvokęs save, kaip turintį laisvę veikti;
2) protingas asmuo gali pripažinti sau veikimo laisvę, tik pripažinęs ją kitiem;
3) protingas žmogus siekia, kad jo santykiai su kitais asmenimis būtų pagrįsti teise (teisiniai santykiai). Teisinis santykis yra tuomet, kai vieno individo laisvė yra ribojama kito individo laisvės.
Teisė – vieno asmens laisvės apribojimas kito asmens laisve. Fichtė nurodo, kad teisė galima tik ten, kur vyksta laisvių susidūrimas (tik ten, kur konfliktuoja). Teisės požymiai:
1) kiekvieno teisė yra proto kūrinys;
2) paprotinė ir pozityvinė teisė nėra teisė Jei neatitinka proto reikalavimų;
3) teisė yra tik žmonių santykis su žmonėmis (taip jis kritikuoja koncepcijas, kai įmanomi teisiniai santykiai tarp žmogaus ir gyvūno);
4) teisė reguliuoja tik išorinius veiksmus. T.y. tai, kas nepasireiškia išoriškai, teisės sferai nepriklauso.
Konstatuoja, kad teisės esmė – yra jos priverstinis pobūdis. Tai reiškia, kad tik fizinė jėga sankcionuoja teisę, gali užtikrinti teisės realizavimą. Reikalinga institucija, kuri, reikalui esant, galėtų užtikrinti teisės realizavimą prievarta. Tokia institucija yra valstybė.
Valstybės prievarta nuo kitų prievartos rūšių skiriasi tuo, kad valstybės prievartos pagrindas – bendroji valia, o ne individualioji. Bendroji valia atsirandanti tik sutarties pagrindu. Dėl šių priežasčių žmonės sudaro valstybės steigimo sutartį, kurios tikslai yra dvejopi (valstybės steigimo sutarties tikslai):
1) nustatyti kiekvieno laisvės ribas;
2) steigti prievartinę valdžią. Valstybės sutarti sudaro 4 elementai:
1. Kiekvienas savo turima nuosavybe garantuoja, kad nepažeis kitų nuosavybės (panašiai, kaip hobsas);
2. Kiekvienas įsipareigoja ginti svetimą nuosavybę su sąlyga, kad tokia pačia tvarka bus ginama ir jo nuosavybė;
3. Kiekvienas įsilieja Į bendrą vienetą, kurio dalies įžeidimas reikalauja visų pagalbos;
4. Kiekvienas dėl padaryto pažeidimo įsipareigoja paklusti bendram vienetu, t.y. atsakyti už padarytą pažeidimą.
Tauta iš tikrųjų ir pagal teisę yra aukščiausioji valdžia, visos kitos valdžios šaltinis, atsakinga tik Dievui.
Valdžių padalijimo koncepcija (Monteskjė) Fichtei nepriimtina. Negalima ir netikslinga atskirti vykdomąją ir teisminę valdžias. Jei vykdomoji valdžia privalo vykdyti teismo sprendimus, tai ji yra ne valdžia, o kitos valdžios įrankis. Ir priešingai, jei vykdomoji valdžia gali prieštarauti teismo sprendimams, tai ji tampa teismine valdžia ir net aukštesne už ją.
Fichtė bet kuriuo atveju įsitikinęs, kad valdžių padalijimo nėra. Jis pripažįsta kitokį padalijimą. Jo valdžių padalijimas pagrįstas principu: negalima būti byloje ir šalimi ir teisėju. Argumentai tam. Valstybės valdžia gali būti vykdoma tik pagal įstatymus. Kaip nustatyti, nuspręsti, ar valdžia vykdoma pagal įstatymus? Fichte nurodo, kad šiame ginče yra dvi šalys: 1) tauta, ir 2) vyriausybė.
Fichtė sako, kad šios šalys nei viena neturi teisės spręsti (nes yra suinteresuotos). Reikalingas trečias asmuo, kuris galėtų būti teisėjas. Tokie teisėjai turėtų būti eforai (eforų institucija). Tauta tam tikram terminui turėtų juos rinkti. Jiems būtų pavesta spręsti tautos ir vyriausybės ginčą.
Panašiai kaip bažnyčia turi teisę skelbti interdiktus, tokius interdiktus turėtų skelbti ir eforai. Eforai, jei mato, kad bręsta ginčas, turėtų sustabdyti vykdomosios valdžios vykdymą. Po tokio interdikto paskelbimo niekas neturi klausyti vyriausybės, vykdyti jos nurodymų.
Paskelbę interdiktą, eforai sušaukia tautos susirinkimą, kuris turi spręsti, kiek vyriausybės veikla yra teisėta. Tauta nepriklauso nuo nieko, todėl jai tenka paskutinis žodis, tenka spręsti ginčus.
Labai greitai, 1812m. Fichte suvokė, kad ši idėja yra nereali. Jei tauta, gindama savo teises, nuSalina vyriausybę, tai jokiu būdu nėra maištas. Maištas gali būti tik prieš viršesnį o kas žemėje gali būti viršesnis už tautą. Viršesnis yra tik Dievas.
2. “Uždaroji pirklių valstybė”
Šį darbą Fichte parašė veikiamas prancūzų socialistų utopistų įtakos (Meljė, Sensimonas). Čia modeliuoja savo idealią valstybę.
Valstybės svarbiausias tikslas turėtų būti: kiekvienam užtikrinti galimybę verstis savo darbu. Svarbiausias žmogaus tikslas – užsitikrinti pragyvenimo šaltinį. Dėl to žmonės jungiasi į valstybę, kuri turi galimybę užtikrinti pragyvenimo šaltinį.
Fichte kalba ne tik apie teisę į darbą, bet ir teisę turėti darbą. Be to, valstybė kiekvienam piliečiui turi užtikrinti pragyvenimo minimumą. Todėl tiems, kurie kenčia nepriteklių, turėtų būti užtikrinta jų nuosavybės dalies neliečiamybė. Tą nuosavybę nustačiusi valstybė turėtų ją ginti.
Nuosavybės paskirstymas turėtų būti toks, kad visi galėtų tinkamai, pasiturimai gyventi. “Yra neteisinga, jei vienas naudojasi prabangos daiktais, o kitas neturi lėšų pragyvenimui” Priešingai aristoteliui, ir Demokritui) .
Valstybės uždaviniai:
1) mainų ir gamybos organizavimas;
2) kiekvienai gamybos šakai reikalingų žmonių skaičiaus nustatymas ir kt.
Valstybė ne tik paskirsto darbą, žmones į šakas, bet ir nurodo, ką pirmiausia reikėtų gaminti. Tai pirmiausia būtini, o tik vėliau prabangos reikmenys.
Kad tai būtų galima realizuoti praktiškai, Fichtė siūlo valstybei atsiriboti nuo svetimšalių konkurencijos. Ekonominiu požiūriu valstybė gali būti tokia pat savarankiška, kaip ir savarankiška teisiniu ir politiniu pobūdžiu.
Visa kas suvartojama, turi būti pagaminta pačioje valstybėje, ir atvirkščiai – kas valstybėje pagaminta, turi būti joje ir suvartojama.
Fichtė į užsienį leidžia išvykti tik menininkams ir mokslininkams. Pirkliams tai nereikalingas dalykas – to nereikia daryti, t.y. vykti į užsienį.
Vokiečių tautos nelaimių akivaizdoje, Fichte pažiūros iš kosmopolitinių evoliucionuoja į nacionalistines. Jis troško vokiečių tautos atgimimo, kad būtų įgyvendinta buržuaziniais, demokratiniais pagrindais sutvarkyta valstybė (kaip Anglijoje, Prancūzijoje). Siekiant šio tikslo, ypač akcentuojama tautos švietimo, mokslo, auklėjimo svarba.

ISTORINĖ TEISĖS MOKYKLA
Ji susiformuoja XVIII a. pabaigoje – XIX a. pr. Vokietijoje ir tampa įtakinga. Svarbiausia atsakyti i klausima: kaip atsiranda teisė, kokia teisės istorija.
Atstovai:
Gustavas Hugo (1764 – 1844m.) – pradininkas. Veikalas: “Prigimtinės teisės kaip pozityvinės teisės, ir ypatingai privatinės teisės filosofijos vadovėlis”.
F. K. Savinji – Frydrichas Karlas Savinji (1779 – 1861m.). Labai įtakingas, žymiausias atstovas. Svarbiausi darbai: “Apie valdymą”, “Apie mūsų laikmečio pašaukimą įstatymų leidybai ir teisės mokslui”. Šiame kūrinyje polemizuojama, ar reikalinga Įstatymų kodifikacija. Atsakymas – ne, kodeksų nereikia. Tokios mintys sustabdė kodifikaciją beveik 100-ui metų.
Svarbiausias darbas – 6 tomų “Šiuolaikinės romėnų teisės sistema”.
J.F.Puchta (1798 – 1846m.). Svarbiausi darbai: “Paprotinė teisė”, “Institucijų kursas”.
Istorinės teisės mokyklos atstovai kritikavo prigimtinės teisės koncepciją. Kritikavo ir tai, jog pozityvinė teisė yra dirbtinė konstrukcija, atsirandanti tik iš įstatymų leidėjo veiklos.
Jų požiūriu, galiojanti teisė – tai ne tik tie nurodymai, kuriuos visuomenei duoda specialiai įgalioti asmenys. Jų manymu, teisė (tiek viešoji, tiek privatinė) atsiranda spontaniškai, ne įstatymo leidėjo valia.
Hugo teisę lygina su kalba. Kalba neatsiranda iš sutarties, neduoda kieno nors nurodymų. Teisė kyla iš stichiškai susiklostančių bendravimo normų, kurias pripažįsta visuomenė.
Pozityvinė teisė kyla iš paprotinės teisės, o pastaroji išauga iš tautos dvasios, tautos sąmonės gelmių. Įstatymo leidėjo aktai tik papildo pozityvinę teisę.
Hugo požiūriu, teisės normų, teisės institutų atsiradimas yra objektyvus procesas, vyksta dėl objektyvių priežasčių. Teisės formavimasis vyksta nepriklausomai nuo žmonių valios. Į teisės formavimosi procesą Hugo siūlo nesikišti, “tiesiog reikia laikytis nuo seno susiformavusios ir šimtmečių patikrintos tvarkos”.
Savinji nuomone, kartu su tautos dvasia evoliucionuoja ir teisė. Ji nėra atskirų asmenų kuriama, teisė kyla iš tautos dvasios, o tauta yra bendruomenė, kuri gyvena bendrai, turinti vienodą teisinę sąmonę. Savinji sako, kad istoriniais pavyzdžiais to įrodyti negalima, nes istorija randa tautas, kurios jau turi savo kalbą bei papročius. Teisė yra organiškai susijusi su tautos dvasia ir teisė, kaip kalba, auga ir tobulėja kartu su tauta.
Vėliau, kaip nurodo Savinji, toks teisės kūrimas aptemdomas įstatymų kūrimo proceso. Atsiranda įstatymų leidybos teisėkūra. “Teisę kuria ir teisininkai, bet veikia ir tautos dvasia”.
Teisės kūrimo elementai:
1) Socialinis – tai yra iš tautos kylanti teisė;
2) Techninis – kyla iš teisininkų veiklos.
Savinji mano, kad įstatymu leidybos uždavinys yra ne kurti teisės.o tyrinėjant tautos dvasia atrasti teise. Jėga, kuri kuria teisę, yra tautos dvasios vienybė. Tauta – ne tik dabarties karta, bet ir visos ankstesnės kartos (palikdamos papročius, tradicijas ir t.t.).
Kritika: Kaip šios teisės mokyklos pagrindu paaiškinti, kad skirtingos tautos turi tuos pačius teisės institutus, tas pačias teisės normas? Savinji sako, kad iš tikrųjų yra teisės nuostatų, bendrų visai žmonijai. Puchta teigia, kad tautos dvasia esti objektyviai, tautos dvasia veikia nepaisant atskirų individų nuomonės. Atskiri asmenys prie teisės kūrimo neprisideda. Teisę kuria tautos dvasia, teisė auga natūraliai: kaip iš grūdo išauga augalas, taip iš tautos išauga teisė.
Atskiri asmenys teisės nekuria, jie tik ją žino.
Šios mokyklos atstovų požiūriu, pozityviniai Įstatymai yra bejėgiai kovoti prieš visuomenės gyvenimo ydas. Geriausiu atveju pozityviniai įstatymai gali padėti sutvarkyti paprotinę teisę.
Puchta: įstatymų leidėjas turi maksimaliai tiksliai išreikšti bendrą tautos nuostatą.

G.V.F. HĖGELIS (1770 -1831 m.)
Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis Gimė Štutgarte. Studijavo visuotinę teologiją, filosofiją. Profesoriavo Haidinge, Berlyne.
Svarbiausi darbai: 1) “Vokietijos konstitucija”; 2) “Apie mokslinius prigimtinės teisės tyrimo būdus”; 3) “Dvasios fenomenologija”; 4) “Dvasios filosofija”; 5) “Teisės filosofijos pagrindai” – svarbiausias; 6) “Istorijos filosofija”.
Teisė – nėra laisvės apribojimas (kaip supranta Kantas, Fichtė). Teisė – yra tai, kas Įkūnija laisvę. Teisė Hėgeliui – objektyvaus proto rezultatas (empirizmui nekreipia).
Hėgelis – idealistas, objektyvinio idealizmo atstovas.
Objektyvi proto savybė – laisva valia. Laisvė yra tokia pati valios savybė, kaip pavyzdžiui, daiktų savybė yra jų svoris. Todėl teisė – laisvos valios kūrinys; tai objektyvi būtis; teisė įkūnija laisvą valią.
‘Teisės filosofijos pagrinduose” Hėgelis teisę supranta 3 prasmėmis:
1. Teisė kaip laisvė, arba teisės idėja;
2. Teisė kaip tam tikras laisvės laipsnis ir forma, arba ypatingoji teisė;
3. Teisė kaip įstatymas arba pozityvioji teisė.
1 Teisė ir laisvė sudaro vienybę. Šia prasme Teisės filosofija = laisvės filosofijai;
2 Teisė, kaip įkūnyta laisvė, yra tam tikra ypatingųjų teisių hierarchija. Tai tam tikros konkrečios teisės. Hierarchijos viršūnėje yra valstybės teisė.
3 Teisė kaip įstatymas yra viena iš ypatingųjų teisių (tai seka iš 2 prasmės). Įstatymas – konkreti teisės išraiškos forma. Įstatymų leidybos keliu teisei suteikiamas visuotinumas, apibrėžtumas. Įstatymu galima reguliuoti tik išorinius individų santykius, elgesį. Laisvos valios ir atitinkamai teisės formos yra:
1. Abstrakčioj» teisė;
2. Moralė;
3. Dorovė.
1. Abstrakčioji teisė. Apima: 1) nuosavybės; 2) sutarties; ir 3) neteisybės problematiką.
Abstrakčioji teisė išreiškia grynąją konkrečios teisės ir laisvės galimybę. Galioja pagrindinis teisės liepimas:
“būk asmuo ir gerbk kitus asmenis”.
Individo laisvė pirmiausia pasireiškia privačios nuosavybės teise. Hėgelis tai grindžia formalia teisine žmonių lygybe. Žmonės lygūs, nes lygios jų teisės turėti privačią nuosavybę.
Asmenų teisės nelygios tuo atžvilgiu, kad jie gali turėti nevienodą nuosavybės kiekį, Individai turi teisę kiekvieną daiktą paversti savo nuosavybe. Tačiau tokia individų teisė veda prie susidūrimo su analogiškomis kitų asmenų teisėmis. Atskirų asmenų valios susidūrimas pašalinamas sutartimi. Sutarties šalys – privatūs savininkai. Sutarties dalykas gali būti tik materialiai išreikštas daiktas, kuris gali būti perleistas savininko nuožiūra. Tai reiškia, kad santuoka ,kaip sutartis, yra fikcija (niekas niekam nieko neperleidžia).
Fikcija yra ir valstybės sutarties teorijos.
Neteisybės yra labai įvairių formų: svarbiausia yra nusikaltimai – sąmoningi teisės pažeidimai, o bausmės paskirtis yra atstatyti pažeistas teises.
Kada individas (Hėgelio individas – teisnumas, potenciali galimybė) , kaip abstrakčios teisės turėtojas, tampa laisvos valios subjektu(t.y. kada gali laisvai veikti), svarbūs tampa jo poelgių motyvai ir tikslai. Pereinama nuo abstrakčios teisės prie moralės.
2. Moralė. Subjektyvi valia objektyvizuojasi poelgyje, todėl tik išoriniai veiksmai gali būti teisės veikimo sfera. Abstrakti teisė ir moralė objektyvizuojama šeimos, pilietinės visuomenės ir valstybės. Per šiuos elementus objektyvizuojama abstrakti teisė ir moralė.
Pilietinė visuomenė – atskiro individo privačių tikslų ir interesų realizavimo sferos. Tikroji laisvė pilietinėje visuomenėje nepasiekiama todėl, kad ji yra draskoma priešingų antagonistinių interesų (privačių interesų). Iš esmės pilietinė visuomenė – visų karas prieš visus (Hobsas).
Pilietinė visuomenė – poreikių sistema, pagrįsta viešpataujančia privačia nuosavybe ir visuotine formalia žmonių lygybe. Pilietinė visuomenė iš esmės galima tik buržuazinėje visuomenėje, nes feodalizmo laikais, nei dar anksčiau ji negalima.
Valstybė – tai 1) laisvės idėja, 2) konkreti ir aukščiausioji teisė, 3) teisinis darinys, ir panašiai.
Visų pirma, valstybė – realizuota dorovinė idėja. Valstybė tarnauja ne atskirų asmenų interesams, o pati valstybė yra sau tikslas Kantas „žmogus yra tikslas pats sau savaime“.. Valstybės, egzistavimas pagrindžiamas protu. Valstybei priklausyti yra aukščiausia individų pareiga. Valstybė, veikiama savivalės atsitiktinumų, gali iškrypti. Net ir iškrypusi (bloga) valstybė nenustoja būti valstybe ir išsaugo savo dorovinį savitumą, kaip ir sergantis žmogus nenustoja būti žmogumi. Valstybė – tai tam tikra idėja. Valstybės idėja pasireiškia 3 momentais:
1. Valstybė – tiesioginė tikrovė Jos santvarka arba valstybės vidaus teisė;
2. Valstybės santykis su kitomis valstybėmis (išorinė valstybės teisė);
3. Pasaulio istorija.
1) Jei valstybė yra teisingai protingai sutvarkyta, tai 1-as momentas pasireiškia kaip valdžių padalijimu pagrįsta konstitucinė monarchija. Valdžios: 1) įstatymų leidžiamoji, 2) vykdomoji ir 3) valdovo valdžios.
Hėgelis neneigia, kad valdžių padalijimas yra laisvės garantas, bet valdžios negali būti atskirtos – tai sudėtinės vieno vieneto dalys. vykdančios skirtingas funkcijas. Valdžios viena kitos neriboja. Įstatymų leidžiamoji valdžia nustato tai, kas bendra. Vykdomoji valdžia tai, kas atskira, pritaiko prie bendro. Valdovo valdžia jungia dvi pirmąsias valdžias. Valdovo valdžios uždavinys – išreikšti valstybę viename asmenyje, nes tai sudaro valstybės suvereniteto esmę.
Matome, kad Hėgeliui tautos suvereniteto idėja nepriimtina. Jis yra monarcho kaip suvereno Salininkas: suverenas yra konstituciškai valdantis monarchas.
Iš kitos pusės Hėgelis nurodo, kad gerai valdomoje valstybėje (konstitucinė monarchija) visi reikalai sprendžiami įstatymų pagrindu. Monarchas nėra nepriklausomas,jis irgi varžomas įstatymų.
Vyriausybės valdžia (teismai priskirti prie šios valdžios) turi tai, kas atskira, taikyti prie bendro – ji privalo vykdyti monarcho sprendimus, užtikrinti valstybės institucijų, įstatymų, konstitucijos egzistavimą. Bet siekiant apsisaugoti nuo valstybės valdžios savivalės, reikia kontroliuoti valstybės valdžią. Suvereni valdžia iš viršaus turi kontroliuoti vyriausybės valdžią. 0 iš apačios – pilietinė visuomenė, t.y. įvairios korporacijos, Įvairios asociacijos, sąjungos.
Įstatymų leidžiamoji valdžia turi nustatyti tai, kas bendra. Įstatymų leidybos įstaiga turi susidėti iš dviejų rūmų:
1. aukštųjų ir
2. žemųjų (deputatų) rūmų.
Aukštieji rūmai sudaromi paveldėjimo būdu iš kilmingųjų asmenų. Deputatų rūmai formuojami iš visos likusios visuomenės dalies. Hėgelis nurodo, kad žemieji rūmai renkami ne individualaus balsavimo būdu, o kandidatai renkami nuo asociacijų, sąjungų -jos deleguoja savo atstovus.
2) Antras momentas – valstybės išorinė teisė. Valstybės tarpusavyje bendrauja kaip laisvi savarankiški ir nepriklausomi individai. Tarptautiniai santykiai – ta sfera, kur pasireiškia išorinė valstybės teisė.
Tarptautinė teisė nėra tikroji teisė. TT nustato tai, kaip turėtų būti. Tačiau reali tikrovė priklauso nuo atskirų suverenių valstybių valios.
Valstybės tarpusavyje bendrauja taip, kaip individai prigimtinėje būklėje. Hobsas Hėgelis neneigia to, kad tarp valstybių gali būti sudaromos teise pagrįstos sutartys, kurių reikia laikytis.
Valstybės privalo pripažinti viena kitos suverenumą, nesikišti į kitų valstybių reikalus, jas gerbti. Jei nepavyksta suderinti valstybių valių, kyla ginčas, kurį gali išspręsti tik karas. Karas yra tik laikinas dalykas, visada išlieka taikos galimybė ir todėl karo metu valstybės privalo gerbti viena kitą, pripažinti viena kitos suverenumą ir t.t. — 3) Trečias momentas – pasaulio istorija (pasaulio dvasia). Pasaulio dvasia pasireiškia per suverenių valstybių susidūrimą. Kai šios valios susiduria, pasireiškia pasaulio dvasia. Iš pasaulio dvasios kyla visi pasaulio reiškiniai. Žmonija negali suvokti visos pasaulio dvasios, todėl, kad ji pasireiškia pamažu, atskirais žmonijos istorijos periodais, tai yra tais periodais, kurių metu veikia tik viena tauta, kuri ir Įkūnija pasaulio dvasią.
Žmonijos istorija dalijama į 4 pasaulius (šalia – šiuos 4 pasaulius atitinkančios valstybių formos):
1. Rytų pasaulis – Rytų teokratija;
2. Graikų pasaulis – Antikos demokratija ir aristokratija;
3. Romėnų pasaulis – (tas pats );
4. Germanų pasaulis – Germanų šiuolaikinė konstitucinė monarchija.
Rytai žinojo ir žino, kad tik vienas yra laisvas. Graikijos ir Romos pasaulis žino, kad laisvi yra keli, o germanų pasaulis žino,jog laisvi yra visi.
Pasaulio dvasia pasireiškia atitinkamais laikotarpiais vienoje tautoje, kuri ir nulemia istoriją, ir turi galimybę sukurti pasaulio istorijos epochą. Pirmiausiai pasaulio dvasia pasireiškė rytuose, vėliausiai germanų tautose (germanai – ne tik vokiečiai). Šioms valstybėms suteikiama galimybė nulemti pasaulio epochą. JAV ir Rusijoje pasaulio dvasia dar nepasireiškė, tai Įvyks ateityje.
Hėgelio valstybės teorija – etatistinė valstybės teorija, skirtingai nuo liberalios, demokratinės teorijos. Hėgelis valstybę iškelia prieš visuomenę. Jis neigia žmogaus teisės ir laisvės yra savarankiškai vertingos. Hėgelio valstybės teorija, nors ir etatistinė, bet ji – teisinė valstybė, teisės idėja, kur politinį viešpatavimą riboja teisė.
Esminis Hėgelio teorijos skirtumas nuo kitų etatistinių valstybės teorijų yra tai, kad Hėgelio valstybė – tokia laisva organizacija, kur politinį viešpatavimą riboja teisė. Čia glūdi valstybės teorijos skirtumas nuo kitų etatistų (kitose etatistinėse teorijose valstybė iškeliama virš teisės, atmetama teisinės valstybės idėja).

VIII tema. POLITINĖS IR TEISINĖS TEORIJOS XIXa.

<.>
EDMUNDAS BERKAS – Burke – (1729 -1797 m.)
Konservatizmo ideologijos pradininkas. Gimė Dubline, buvo teisininkas, tačiau atsidėjo politikos karjerai.
Berko supratimu, pagrindinis konservatizmo ideologijos principas – siekimas išlaikyti esamos padėties dama ir tvarką. Darną ir tvarką apibrėžia religija ir tradicijos – bendro žmonių gyvenimo pagrindas. Tokias idėjas propaguodamas, Berkas neigiamai vertina Prancūzijos Didžiąją revoliuciją.
Žymiausia knyga – “Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją” (1789 ar 1790m.).
Berkas pabrėžia, kad Valstybė yra žmonių sąjunga, Tačiau tuo pat metu valstybė yra ir bendruomenė, jungianti praeities, dabarties ir ateities kartas. Žmonių tarpusavio santykiai – yra tam tikras tęstinumas. Žmonės, galėdami laisvai apsispręsti, klysta, todėl žmonių klaidos atsiliepia tiek visuomenės, tiek valstybės tęstinumui. Revoliucijos gamtos leidžiamos tik tam, kad būtų atkurtas pažeistas valstybės ir visuomenės tęstinumas. Kaip tik tai vyko Anglijoje 1688m. Tuo tarpu Prancūzijos revoliucija nebuvo nukreipta atkurti tęstinumą, o nutraukė, sugriovė ryšį su praeitimi, tradicijomis ir papročiais. Be to Prancūzijos revoliucijos pasekmė buvo tai, kad buvo pažeista tvarka Europoje (Prancūzija įsivėlė Į karą su visa Europa).
Berkas neneigia to, kad žmogus turi Įvairias teises – ir teisę dalyvauti valdant valstybę. Būtų visiškas absurdas, jei 24mln. (Anglija tuo metu) valdytų 200 tūkst. (kilmingieji). Berkas teigia, kad teisė dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus priklauso nuo turimos nuosavybės. Gindamas Anglijos kilmingųjų, turtingųjų teises, Berkas pabrėžia, kad tokia tvarka duota Dievo, kaip harmoninga,reikalinga tvarka.
Su tam tikromis išlygomis sutinka su mintimi, kad vienos valstybės tvarką galima realizuoti kitoje valstybėje. Berkas teigia. kad po 1688m. Anglijoje nusistovėjusi tvarka – ideali tvarka.

<.>
DŽEREMIS BENTAMAS (1748 -1832 m.)
Žymiausi darbai: “Įstatymų leidybos principai”, “‘Fragmentas apie vyriausybę”, “Konstitucinio kodekso pradai visoms valstybėms”, “Deontologija, arba moralės mokslas”.
Bentamas yra utilitarizmo pradininkas. 4 pagrindiniai utilitarizmo teorijos teiginiai:
1. Žmogaus veiklos prasmė – yra pasitenkinimas ir skausmo nebuvimas (eliminavimas);
2. Nauda – pats svarbiausias visų reiškinių vertinimo kriterijus;
3. Nauda – tai, kas didžiausiam žmonių kiekiui suteikia didžiausią laimę arba gėrį;
4. Visuotinės naudos maksimalizavimas, siekiant individualių ir visuomeninių interesų harmonijos, – yra žmonijos vystymosi tikslas.
Bentamas nurodo, kad žmogus pats turi rūpintis savimi ir nauda, neturi laukti kieno nors pagalbos iš šalies. Bentamo skirtingumas nuo kitu liberalu:
1. Jis atmeta laisvės kategorijas. Laisvę tapatina su savivale. Jis sako: “Mažai yra tokių žodžių, kurie būtų tokie pražūtingi, kaip žodis laisvė”
2. Žmogaus teisės ir laisvės – blogio įsikūnijimas. Atmeta žmogaus teises ir laisves, kaip atmeta ir prigimtinės teisės mokyklos teiginius. “Prigimtinės, neatimamos ir šventos teisės niekada neegzistavo. Šios teisės nesuderinamos su bet kurios konstitucijos egzistavimu, išsaugojimu. O piliečiai, reikalaudami šių teisių ir laisvių, reikalauja ne ko kito, kaip anarchijos”;
3. Atmesdamas prigimtinės teisės idėją, Bentamas kritikuoja tuos, pagal kuriuos teisė ir įstatymas nesutampa. Tuos autorius, kurie skiria teisė ir įstatymą, kaltina tuo, kad jie siekia suteikti teisei antiįstatymišką prasmę. Teisė ir įstatymas, Bentamo požiūriu, yra vienybė.
Tokios mintys leidžia Bentamą priskirti prie pozityviosios teisės mokyklos pradininkų.
Bentamas atmeta sutartinės teisės kilmės idėją, kuri yra neįrodoma tezė – fikcija.
Kalbėdamas apie valdymo formas, pasisako už respubliką, o paveldimąją aristokratiją ir monarchiją jis atmeta. Trys pagrindinės valdžios šakos turi būti padalintos (leidžiamoji, vykdomoji, teisminė). Bentamas nesutinka su tuo, kad šios trys valdžios turi veikti viena nuo kitos nepriklausomai. Priešingai – šios trys valdžios turi glaudžiai bendradarbiauti. Jei šios valdžios besąlygiškai būtų viena nuo kitos nepriklausomos, tarp jų kiltų nuolatiniai nesutarimai, susidūrimai.
Bentamas – demokratinės respublikos šalininkas. Jis mano, kad Anglijoje turi veikti vienerių rūmų parlamentas (siūlo panaikinti Lordų rūmus – aukštuomenės rūmus).
Siekdamas demokratizuoti visuomenės politinę sistemą, Bentamas pasisako už tai, kad būtų plečiama rinkimų teisė, suteikiant teisę balsuoti ne tik vyrams, bet ir moterims. Be to, turi būti užtikrinta ir kitų demokratinių institutų veikla: laisva spauda, vieši susirinkimai ir pan. Būtent tokių institutų veikloje Bentamas mato galimybę kontroliuoti Įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias. Vyriausybės paskirtis – užtikrinti piliečių ir jų nuosavybės saugumą (valstybė turi atlikti apsaugines funkcijas).
Bentamas vienareikšmiškai nenurodo, kokia turėtų būti vyriausybės įgaliojimų apimtis (vyriausybė – įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia). Sekdamas savo mokytojo A.Smith (ekonomistu) Bentamas nurodo, kad vyriausybė netyrėtų tiesiogiai kištis Į ekonominių santykių sferą, nes tai galėtų sukelti neigiamas pasekmes.
Bentamas siekia, kad įstatymų leidyba atitiktų visuomenėje vykstančius socialinius, ekonominius, politinius procesus. Tokios mintys leidžia jį priskirti prie sociologinės teisės mokyklos pradininkų.

J. S.MILL (1806-1873 m.)
Džonas Stiuartas Milis – vienas įtakingiausių XIX a. filosofų. Gimė Londone, niekad nelankė mokyklos, universiteto, neturėjo samdomų mokytojų. Iš esmės tai savamokslis mokslininkas. Jo tėvas – James Mill – taip pat buvo žymus filosofas.
Žymiausi darbai: “Esė apie kai kuriuos neišspręstus politinės ekonomijos klausimus” (l83lm.), “Logikos sistema”, “Politinės ekonomijos pagrindai”, “Laisvės dėsnis” (“Apie laisvę”), “Samprotavimai apie atstovaujamąją valdžią”, “Utilitarizmas” ir kiti kūriniai.
Visa Mill filosofija persmelkta teiginiu, kad būtina derinti ne tik atskiru individu. bet ir kitų socialiniu grupių interesus. Individuali laisvė – absoliuti žmogaus nepriklausomybė toje sferoje, kuri liečia tik jį. Šioje sferoje individas gali veikti savo nuožiūra. Individuali laisvė – gali būti minties laisvė, sąžinės laisvė, laisvė veikti drauge su kitais individais, kaip ir laisvė pasirinkti ir tvarkyti savo likimą. Individualiai laisvei grėsmę kelia ne tik valdžios institutai, bet ir tironiška daugumos nuomonė. Ar valstybė, galų gale visuomenė gali legaliai riboti atskiro individo laisvę? Valstybė, visuomenė turi teisė riboti atskiro individo laisvę tik tuo atveju Jei atskiro individo veiksmai daro žalą aplinkiniams, visuomenei. Individų laisvė yra pirminė politinių struktūrų atžvilgiu (ji yra atsiradusi anksčiau, valstybė priklauso nuo žmonių valios. sugebėjimų). Mill atsisako ankstyvojo liberalizmo idėjų, pagal kurias valstybė vertinama kaip bloga iš prigimties (“kokie valstybę sudarantys individai, tokia ir valstybė).
Valstybė nei geresnė, nei blogesnė negu atskiri individai. Valstybė yra tokia, kokia yra visuomenė. Kaip tik visuomenė atsakinga už valstybės būklę. Valstybė turi garantuoti individams teises ir laisves, tačiau tuo pat metu vienas iš valstybės uždaviniu. nustatyti ir užtikrinti tam tikrą tvarką, kurios esmė yra tai, kad žmonės neturi pažeisti kitų individų teisių ir interesų.
Be to individai taip pat turi priimti dalį prievolių, kurios kiekvienam tenka valstybei vykdant savo uždavinius. Pvz. individai turi pareigą ginti visuomenę ir jos narius nuo žalos, skriaudų ir t.t. Mill akcentuoja: laisvas individas reiškia įstatymams paklusnu individą. Tvarka, kuri yra pagrįsta laisve – būtina socialinio progreso sąlyga. Tą tvarką užtikrina teisingai sutvarkyta ir veikianti valstybė. Būtent valstybė yra tokios laisve pagrįstos tvarkos tvirtumo ir stabilumo garantas.
Idealus valstybės tipas – atstovaujamasis valdymas. Tai valdymas, kai tauta (ar bent didžioji jos dalis) disponuoja aukščiausia valdžia per periodiškai renkamus atstovus. Gerai sutvarkyta veikianti valstybė pirmiausia gina individo teises, laisves ir nuosavybę, sudaro sąlygas žmonių gerovei įtvirtinti. Geriausia bet kurios tautos vyriausybė bus ta, kuri sudarys sąlygas tautai žengti į priekį.
Pats Mill yra valdžių padalijimo koncepcijos šalininkas. Ypatingai svarbu aiškiai atriboti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias. Leidžiamoji valdžiai turi atstovauti tautos atstovybė – parlamentas. Parlamento uždavinys -Įstatymų leidyba. Kitos jo funkcijos: 1) kontroliuoti vyriausybę; 2) būti ta institucija, Į kurią individai gali kreiptis su prašymais, skundais, pasiūlymais.
Valdymas (vykdomoji valdžia) turi būti patikėtas administracijai. Centrinė administracija (vyriausybė) turi stebėti, kaip vykdomi įstatymai, ir jeigu įstatymai vykdomi netinkamai, ji privalo kreiptis į teismą tam, kad būtų atstatyta įstatymo galia arba ji turi kreiptis į rinkėjus, kad būtų nušalintas pareigūnas, netinkamai vykdantis ar pažeidžiantis įstatymus.
Mill sako, kad valstybinės valdžios galios turi būti apribotos. Yra neleistini ir nepateisinami (bet kurios vyriausybės ar jos pareigūnų) bandymai padaryti neribotą valdžią, plėsti jos ribas. Neribota valdžia pažeidžia individų privataus gyvenimo laisvę. Vien todėl tokie kėsinimaisi nėra leistini. Todėl valstybės veikla pernelyg išsiplečia. Valstybė pažeidžia veiklos formas. Tad valstybinė valdžia tenkina ne tautos, o valstybės biurokratijos interesus.
Dar viena perdėto valstybinės valdžios galių išsiplėtimo pasekmė – tauta tampa socialiai pasyvi, praranda laisvės drąsą ir atsakomybės jausmą. Kada yra tokia situacija visuomenė degraduoja. Todėl neišvengiamai seka valstybės degradacija.

BENJAMIN CONSTANT – Konstanas – (1767 -1830 m.)
Dažnai vadinamas Europietiško liberalizmo tėvu (prancūzas). Svarbiausias darbas – “Konstitucinės politikos kursas”( 1810-1820m.).
Kaip ir jo pirmtakai liberalai, taip pat nagrinėja individualios laisvės problemą, lygino naujųjų laikų Europą ir antikinį pasaulį.
Senovės Romoje laisvė reiškė kiekvieno piliečio galimybę dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus. Antikiniame pasaulyje individas visiškai paklūsta viešajai valdžiai. Naujaisiais laikais laisvė reiškia pirmiausiai asmeninę nepriklausomybę, saugumą, savarankiškumą, taip pat ir teisę įtakoti valstybės valdymą. Naujųjų laikų valstybės tikslas – įstatymiškai užtikrinti individualia dvasine ir materialiąją piliečio autonomiją. pirmiausiai -nuosavybe Žmogus gali savarankiškai ir protingai realizuoti save ir savo sugebėjimus, gali tik savo individualių pastangų dėka užsitikrinti savo pragyvenimui. Valstybė turi tik netrukdyti. Valstybės galios turi baigtis ten, kur prasideda privataus gyvenimo nepriklausomybė ir asmeninis individo gyvenimas.
Nesutinka su liberalizmo nuostatomis, kad valstybė būtų silpna, ar kad jos turi būti kuo mažiau. Konstanas mano, kad valdžios institutai – taip pat socialinio ——— padariniai. Tik reikia tiksliai apibrėžti valdžios institutų ribas. “Nereikia, kad vyriausybė išeitų iš jai nustatytos veiklos sferos, tačiau jai skirtose veiklos ribose valdžia turi būti aiškiai neribota”.
Tinkamiausia valdymo forma to laikmečio valstybėms – konstitucinė monarchija. Konstitucinio monarcho valdžia – neutrali valdžia. Tad ji nepriklausoma nuo trijų klasikinių valdžių ir kad monarcho valdžia turi galimybes užtikrinti trijų klasikinių valdžių vienybę ir bendradarbiavimą. Konstanas teigia, kad karalius nesuinteresuotas, kad viena valdžia paneigtų kitas, o priešingai – jis suinteresuotas, kad valdžios palaikytų viena kitą ir veiktų harmoningai ir darniai.
Be valstybinės valdžios individualią laisvę garantuoja ir teisė. Teisė – atsvara savivalei ir tik ji yra vienintelė galima žmonių tarpusavio santykių forma.

Anarchizmas
Pažodžiui verčiant, anarchizmas – santvarka be valstybės. Valstybė anarchistams visada buvo grėsmingiausias individo laisvės priešas. Ideologų nemažai, daugiausiai rusai.

MARKSAS STIRNER – Kasparas Šmitas – (1808 -1856 m.)
Buvo gimnazijos mokytojas, bet iš savo pareigų atleistas. Svarbiausias kūrinys: “Vientelis ir jo nuosavybė”. Labai radikalus, drąsus mąstytojas. Nyčė jį vadina pačiu drąsiausiu mąstytoju nuo Hobso laikų.
Kategoriškai tvirtina, kad vienintelė socialinė realybė – individas pajėgus savo valia paneigti visas socialines nuostatas, nustatančias subordinacines ir priklausomybės nuostatas tarp žmonių.
Taip veikiantys individai kuria savo elitinių ? socialinių, ypač etinių vertybių kodeksą. Stirner mano, kad kiekvienas individas turi teisę į viską, ką jis besugalvotų veikti. Jo požiūriu,jei individas mano, kad jis turi teisę į kažką, tai jis tą teisę ir turi. Be viso to apskritai nėra jokios teisės. Stirner bet kuriai prievartai jaučia visišką antipatiją, propaguoja tik savanoriškumą.
Esminis jo ideologijos teiginys – žmonės turi paneigti socialinės subordinacijos ir priklausomybės santykius ir savanoriškumo pagrindais jungtis i asociacijas. Jos ir turi pakeisti valstybę.
Vokietijoje Stirner idėjos liko be didesnio atgarsio, bet jos paplito tarp rusų anarchistų.
Anarchistai nurodo, kad kova dėl laisvės ir lygybės idealu – kiekvieno anarchisto užduotis. Laisvės ir lygybės idealai, neatimamos žmogaus teisės yra neatsiejamos nuo socialinio teisingumo principų realizavimo. Jų neužtikrinus negalima pasiekti socialinį teisingumą. Istoriškai yra susikūrusi subordinacijos santykiais ir prievarta pagrįsta sistema, kuri prievarta kėsinasi į žmogų. Prievartos formos įvairios: bažnyčia, valstybė (valstybė – pati atgrasiausia prievartos prieš žmogų forma, konkrečiai valstybinės valdžios aparatas), privati nuosavybė, šeima, religija, grynieji pinigai.
Anarchizmo ideologai ragina žmones veikti, savo valios pastangomis išsilaisvinti iš šių netikrų autoritetų valdžios ir iš naujo nustatyti harmoningus santykius žmonių bendrijoje.

PJERAS PROUDHON – Prudonas – (1809 -1865 m.)
Jo pažiūroms būdinga reformistinė visuomenės pertvarkymo pozicija. Reformos turėtų vykti laipsniškai ir jos turėtų performuoti visuomenę į gausybę bendruomenių, kurios tarpusavyje butų susijusios savanoriškomis sutartimis, federaciją. Savanoriškos sutartys turėtų apibrėžti žmonių teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu visose gyvenimo srityse (pirmiausiai ūkio). Būtent tos visuomenės bendruomenės turėtų vykdyti kai kurias likusias valstybės funkcijas, kurios reikalingos federacijos reikmėms tenkinti.
Prudonas yra stambios privatinės nuosavybės, bet ne apskritai privatinės nuosavybės priešininkas. Nuosavybė, Prudono supratimu, individo laisvių pamatas ateities visuomenėje. Iš to seka, kad ateities visuomenėje turi išlikti smulkūs, bet ne stambūs gamintojai, kurie veiktų savarankiškai ir apsieitų be grynųjų pinigų.

MICHAILAS BAKUNINAS (1814 -1876 m.)
Pagal kilmę – kilmingos šeimos palikuonis. Buvo Rusijos armijos karininkas. Iš kariuomenės išstojo, išvyko mokytis į vakarų Europą filosofijos. Dukart buvo nubaustas mirties bausme, abu kartus to išvengė.
Anarchizmo idealų realizavimą Bakuninas sieja su mintimis apie didelį ginkluotą masių sukilimą arba anarchistinę revoliuciją.
Vienintelis būdas paraginti mases veikti – aktyvi konspiracinė veikla ir sąmokslai. Svarbus anarchistinės revoliucijos rengimo ir anarchizmo propagandos elementas – individualūs kovotųjų veiksmai, pasireiškiantys tiek bendrų anarchistinių —•— skatinimų, tiek pasikėsinimų į stambių savininkų? valdžios atstovų ir jų sąjungininkų gyvybes, sąjūdžio skatinimu.
Bakuninas mano, kad įgyvendinus anarchizmo idealus, privati nuosavybė turi užleisti vietą kolektyvinei nuosavybei. Sugriovus senąją santvarką iš šios santvarkos griuvėsių turėjo spontaniškai iškilti naujos grupinės struktūros, kurios disponuotų savomis kolektyvinėmis gėrybėmis.
Du Bakunino pažiūroms būdingi elementai:
1. Bakuninas absoliučiai atmeta valstybę, kaip labiausiai nusikalstamą žmonijos istorijoje kūrinį. Valstybė pavojinga liaudies laisvei, nesvarbu kas ir kokiais interesais tą valstybę valdytų.
2. Tvirtas įsitikinimas, kad rengiantis revoliuciniam masių perversmui neišvengiamas teroras apskritai prieš valdžios aparatą ir konkrečius asmenis, einančius svarbias valstybines pareigas, taip vadinamas individualusis teroras.

OGIUSTO KONTO – Conte – (1798 -1857 m.) politinė ir teisinė teorija
Kontas – asmuo, kuris padėjo pagrindus pozityvizmo filosofijai.
Svarbiausi darbai: “Pozityviosios filosofijos kursas” ir “Pozityviosios politikos sistema”.
Kontas manė, kad žmonių santykius galima suvokti protu ir juos galima protingai valdyti. Nurodo, kad žmonijos mąstymo plėtra vyko klaidingu keliu, todėl reikia sukurti tokį mokslą, kuris pakeistų bet kurias spekuliacijas ir kuris padėtų atskleisti visuomenės raidą ir visuomeninį vystymąsi lemiančius dėsnius. Bandoma sukurti socialinė fizika.
Manyta, kad toks mokslas padės atskleisti standartinę evoliucijos kryptį, kurios visos visuomenės, atsižvelgiant Į tam tikrą jų specifiką, turi laikytis. (Panašiai metodus pritaikė Darvinas). Anot Konto, žmonijos mastymo raida perėjo tris stadijas:
1. teologinė;
2. metafizinė;
3. pozityvioji.
Teologinės stadijos metu visi reiškiniai aiškinami Įvairių antgamtiškų būtybių valia. Metafizinėje stadijoje antgamtiškų būtybių valią pakeičia tam tikros abstrakčios sąvokos: protas, gamta. Pozityviojoje stadijoje mąstymas grindžiamas stebėjimu, bandymu ir lyginimu. Kontas nurodo: bet kuriuos reiškinius reikia tirti vadovaujantis kokia nors teorija, t.y. moksliškai, o ne spontaniškai. Ypač vadovaujantis kuria nors teorija turi būti tiriami visuomenės reiškiniai, nes jie yra painiausi.
Tiriant visuomenės reiškinius, pasitelkiami visi trys mąstymo metodai: 1) stebėjimas, 2) bandymas, 3) lyginimas.
Kontas mano, kad visuomenių tikslai yra dvejopi:
1. Visuomenių tikslas – kitų valdymas;
2. Gamtos jėgų valdymas.
Svarbiausias visuomenės tikslas seniau buvo kitų valdymas arba apsigynimas nuo priešų. Taigi visuomenės buvo karingos. Dabarties visuomenės svarbiausias tikslas – gamtos jėgų valdymas, todėl visuomenės yra pramoninės.
Bakuninas nurodo, kad žmonės nesąmoningai sukūrė įvairias sąjungas. Sąmoningai nebuvo sudaryta jokia sutartis steigti valstybę, nebuvo jokių sutarčių. Gyvendami šeimomis (šeima – pirmykštė žmonių sąjunga), žmonės po truputį išsiugdė tam tikras savybes, kurios būtinos gyventi visuomenėje (altruizmas, patriotizmas, tėvynės meilė ir pan.).
Mokslus pagal jų sudėtingumo laipsni suskirstė taip:
1) matematika;
2) astronomija;
3) fizika;
4) chemija;
5) biologija;
6) sociologija.
Kiekvienas tolesnis mokslas naudojasi pirmesnių mokslų duomenimis. Kontas sako: jei norima išspręsi kokį nors visuomeninį, matematikos ar fizikos klausimą, reikalingas specialistas, žmogus, kuris turi žinių.
Konto teisės samprata pagrįsta idėja, kad žmogaus laisvei neprieštarauja tai, jog visuomenės reiškiniai pagrindžiami nekintamais dėsniais ar įstatymais.
Tikroji laisvė pasireiškia tada, kai vadovaujamasi pažintais dėsniais. Pvz., į žemę krintančio daikto laisvė yra jo kritimas, kurio laikas proporcingas kritimo greičiui. Tai tikroji laisvė.
Analogiškai tokie dėsniai galioja ir žmonių, ir gyvūnų, ir augalų pasaulyje. Kiekviena funkcija yra laisva tik tiek, kiek ji aptinka tam tikrus dėsnius ir kiek ji yra nevaržome nei iš vidaus, nei iš išores. Iš to seka, kad žmogaus teisės ir laisvės, jei nepagrįsta atitinkamais Įstatymais, yra ne kas kita, o anarchija. Kaip nurodo Kontas, kadangi dieviškoji teisė neegzistuoja, visos žmogaus teisės protingu ir garbingu susitarimu turi būti panaikintos, o žmogui turi būti palikta tik teisė vykdyti savo pareigas.

Marksizmas

Karlas Marksas (1818 – 1883m.) ir F.Engelsas (1820 – 1895m.)
Vokiečiai. Marksistai stengėsi atrasti būdus, kaip galima būtų išvaduoti dirbančiuosius nuo bet kurios eksploatacijos, socialinės priespaudos ir socialinės nelygybes.
Tiek Marksas tiek Engelsas kėlė uždavinį apibrėžti tokią santvarką, kur dirbantiesiems būtų suteikta teisė į nuosavybę ir valdžią, kadangi tik tokia santvarka gali užtikrinti kompromisą valstybės vystymesi (tik tokia santvarka gali užtikrinti harmoningą valstybės vystymąsi). Taip sukurta marksistinė istorinė materialistinė ? idealistinė valstybės ir teisės teorija.
Tiek Marksas tiek Engelsas buvo labai produktyvūs autoriai. Svarbiausi veikalai:
1. “Komunistų partijos manifestas”,
2. “Kapitalas” (I tomas Markso, II ir III tomai – Engelso),
3. ‘Apie šeimos, privatinės nuosavybės ir nelygybės kilmę” (Engelsas).
Savo mintis apie jų laikmečio visuomenę marksistai išdėstė komunistų partijos manifeste (1845 ar 1848m.). Nurodo, kad kapitalizmas pasiekęs savo vystymosi aukščiausią tašką ir toliau nebesugeba valdyti nei gamybos, nei mainų procesų. Tai yra kapitalistiniai santykiai trukdo pinigų augimui ir todėl yra socialinio proceso stabdis. Kapitalizmas, kaip visuomenės sanklodos forma, visiškai išsisėmė, buržuazija negali kontroliuoti proletariato, kuris pakils į kovą prieš buržuaziją. Proletarinė revoliucija jau čia pat (“Šmėkla klaidžioja po Europą”).
Proletariato uždavinys per neišvengiamai ateinančią revoliuciją- ne tik panaikinti privatinę nuosavybę, bet ir sunaikinti viską, kad užtikrina privatinės nuosavybės egzistavimą. Artimiausias uždavinys – panaikinti buržuazijos viešpatavimą ir iškovoti (panaikinti?) politinę valdžią.
Markso ir Engelso pozicija (nors buvo koreguojama) visąlaik buvo tokia pat:
1. Marksistai įsitikinę, kad pagaliau pavyko sukurti tokį visuomenės mokslą, kuris geriau nei kiti iki šiol buvę visuomenės mokslai, įgalina pažinti kapitalizmą kaip ekonominę formaciją.
2. Pirmaujančiose valstybėse kapitalizmas jau išsisėmė ir netrukus turės įvykti socialistinė revoliucija.
Marksistų požiūriu, socialinio gyvenimo pagrindas – materialiniai – gamybiniai (ekonominiai) santykiai. Marksistų požiūriu tai yra reali bazė, o valstybė ir teisė – visuomeninės – ekonominės struktūros antstatas. Reali bazė yra ne tik antstato? valstybės ir teisės pagrindas, bet tiesiogiai veikia ir valstybė ir teisė. Tai reiškia, kad atitinkamus gamybinius santykius atitinka konkreti valstybė ir konkreti teisė. Ta reali bazė visada yra pirminė ir visada nulemia politinį ir teisinį antstatą. Iš to seka, kad bet koks pakitimas gamybiniuose santykiuose lemia ir visuomenės politines ir teisinės struktūros pokyčius. Tiek feodalizmas, tiek ir kapitalizmas, tiek ir ateinantis socializmas – tam tikros visuomenės raidos pakopos. Kiekviena iš jų turi savitą politinę ir teisinę organizaciją.
Gamybos procese sukuriamas tam tikras pridėtinis produktas (pridėtinė vertė). To produkto paskirstymas nulemia klasinę visuomenės struktūrą, kurioje konkreti klasė užima atitinkamą vietą.
Visuomenės klasės marksistų požiūriu yra antagonistinės, todėl visuomenėje vyksta klasių kova. Siekiama įsiviešpatauti visuomenėje ir įgyvendinti savo interesus. Esant tokioms aplinkybėms, politinių ir teisinių struktūrų veikią nulemia viešpataujanti ekonominė klasė.
Antikinės struktūrose nulėmė vergvaldžiai, feodalinėse – feodalai, kapitalistinėse – kapitalistai, socialistinėje – dirbantieji.
Politinių ir teisinių struktūrų veikla vyksta 2 kryptimis:
1. Ekonomiškai viešpataujanti klasė panaudojo valstybę ir teisę, kad įtvirtintų ir išsaugotų savo Įtaką ir išnaikintų priešiškas klases jėgas?.
2. Valstybė ir teisė vykdo tam tikras funkcijas, kurios visoms visuomenėms yra bendros.
Marksas ir Engelsas teigė: Klasinėje visuomenėje nėra nei klasiškai neutralios valstybės, nei klasiškai neutralių įstatymų. Todėl bet kuris socialinis reiškinys negali būti paaiškintas, neatsižvelgus į klasių kovos kontekstą.
Klasių kovos sąlygomis valstybės aparatas – ta institucija, kuri legitimiai taiko prievartą visuomenei. Apskritai marksistams būdingas prievartinio valstybės elemento išskyrimas.
Politinė valdžia tikrąja to žodžio prasme – tai organizuota vienos klasės prievarta kitoms klasėms.
Engelsas nurodo, kad valstybė – praeinantis reiškinys, kuris reikalingas tik tol, kol vienai klasei reikalinga numalšinti savo priešininkus (kol vyksta klasių kova). Kol kas valstybė reikalinga proletariatui ne laisvės interesams, o siekiant numalšinti priešininkus. Kada bus galima kalbėti apie laisvę, tada valstybė išnyks. Visos Markso ir Engelso mintys gali būti išreikštos viena formule: valstybė – tai organizacija, sistemingai vienos klasės prievartai kitoms klasėms taikyti.
Viena centrinių marksizmo ideologijos idėjų – proletariato diktatūra. Klasių kova neišvengiamai veda į proletariato diktatūrą. Marksas nurodo, kad kol egzistuoja kitos kasės (ypač kapitalistų), kol proletariatas priverstas su jomis kovoti, tol proletariatas priverstas taikyti prievartos priemones. Reikia nugalėti senųjų klasių pasipriešinimą.
Tuo pat metu marksizmo ideologai nurodo: kai proletariatas iškovoja politinę valdžią, tuomet nors klasių kova tebevyksta, bet vyksta protingu ir humanistiniu keliu, nes tuo suinteresuotas pats proletariatas. Gali būti taikoma ne tik grubi prievarta, bet ir švelnesnės formos: laisvės apribojimas, teisių suvaržymai, ekonominis ir ideologinis spaudimas ir kt.
Kaip nurodo marksistai, švelnesnės kovos priemonės yra ne ? mažiau efektyvios, nei grubi fizinė prievarta. Tiek Marksui, tiek Engelsui gyvas proletariato pavyzdys buvo 1871m. Paryžiaus Komuna.
Marksas ir Engelsas nurodo, kad viešoji valdžia – visuomenės valdymo forma. Viešosios valdžios įgyvendinimo priemonės, metodai kinta drauge su epochomis, keičiantis ekonominiams santykiams. Tačiau viešoji valdžia reikalinga bet kuriai visuomenei.
“Komunistų partijos manifeste” rašoma: tuomet kada išnyks klasiniai skirtumai, kada visos gamybos priemonės bus sutelktos dirbančiųjų rankose, tuomet viešoji valdžia praras savo politinį pobūdį. Kada bus sunaikintas klasinis buržuazinis atstovavimas, prasidės nauja epocha. Marksas išskiria 3 šios istorinės epochos periodus:
1. Perėjimas nuo kapitalizmo prie socializmo, kuris yra pirmas komunistinės visuomenės laiptelis;
2. Žemesnioji komunistinės visuomenės fazė;
3. Aukščiausioji komunizmo, komunistinės visuomenės fazė.
Pirmojo periodo specifika – šiuo laikotarpiu valstybė turi būti proletariato diktatūros įrankis ir turi spręsti uždavinius, kylančius dėl vis dar tebevykstančios klasių kovos, dėl nuverstų klasių pasipriešinimo ir dėl privatinės nuosavybės išgyvendinimo. Todėl valstybė dar reikalinga.
Antrajame periode gamybos priemonės perėjo iš privatinės nuosavybės į visuomeninę nuosavybę – visai visuomenei. Nebelieka išnaudotojiškų klasių ir todėl klasinė politinė prievarta, kaip kokios nors klasės malšinimas, tampa nebereikalinga, tačiau valstybė dar išlieka.
Trečiame periode numatomas visiškas valstybės išnykimas. Drauge su visiška darbininkų klasės pergale pasibaigs, išnyks klasinis proletariato viešpatavimas. Valstybė atsiranda tik pasiekus tam tikrą valstybės vystymosi stadiją. Kada visuomenė pasieks tokį vystymosi laipsnį, tokią stadiją, kurios nebuvo pasiekusi, valstybė išnyks.
Engelsas: valstybė egzistuoja neamžinai, todėl ji neišvengiamai išnyks. Visuomenė, kurios nauja organizacija, bus laisvų darbininkų asociacija, komunistinė visuomenė. “Savo valstybinę mašiną kartu su bronziniu kirvuku nusiūs į senienų muziejų”. Tokioje komunistinėje visuomenėje dalyvavimas sprendžiant visuomenės reikalus taps kiekvieno dirbančio socialine pareiga. Neigia požiūrį, kad valstybės valdymas – kurio nors siauro žmonių rato privilegija. Valdyti gali visi.

RUDOLFAS FON JERINGAS – Jhering – (1818 -1892 m.)
Vokietis. Vienas žymiausių XIX a. antros pusės jurisprudencijos mokslo atstovas. Svarbiausi darbai: 1) “Romėnų teisės dvasia”, 2) ‘Tikslai teisėje”, 3) “Kova dėl teisės”. Pirmojoje knygoje rašoma, kad kiekvienas organizmas gali būti tiriamas 2 aspektais:
1. anatominių;
2. fiziologiniu.
Anatominiu būdu tiriamos sudedamosios organizmo dalys ir jų tarpusavio sąveika (struktūra). Fiziologiniu aspektu tiriamos organizmų funkcijos.
Jeringas sako, kad ir teisė turi būti tiriama šiais aspektais. Tirdamas teisę, ypatingą dėmesį koncentruoja į teisės funkcijų analizę. Jeringas mano, kad funkcijos geriausiai atskleidžia kiekvieno organizmo tikslus.
“Tikslai teisėje”. Jeringas teigia, kad visos teisės kūrėjas yra tikslas (tam tikra teleologinė samprata). Tad kas yra teisės kūrėjas? Teisę kuria tik į valstybę susiorganizavusi visuomenė. Tokios visuomenės viršūnėje yra valstybės aparatas, įkūnijantis viešąją valdžią. Jis ir kuria teisę.
Jeringas sako, kad valstybė – vienintelis teisės šaltinis.
Teisės turini sudaro interesai. Tačiau ne bet kokie, o tik tokie, kurie bendri visiems socialinių santykių subjektams, kitaip tariant, tai yra visuomeniniai interesai,
Teisė – tai interesas užtikrintas išorine valstybės prievarta. Kadangi interesai yra reliatyvus ir kintantis dalykas, tai keičiasi ir teisė. Pagal formą teisė – tai normų, kaip visuotinai privalomų elgesio taisyklių, visuma.
Teisės esmė – tai valstybės prievarta užtikrinamos visuotinai privalomos elgesio taisyklės. Taigi išeina, kad teisė be valstybės egzistuoti negaJi.
Jeringo požiūriu, valstybė – tai socialinės prievartos organizacija. Valstybė ne tik kuria teisę ir ne tik užtikrina teisės egzistavimą, bet ir valdo teisę.
Anot Jeringo, teisė – valstybės valdžios vykdoma politika. Svarbiausias valstybės uždavinys rūpinimasis teise. Pagal tokią sampratą, teisė – tarsi nuo valstybės priklausomas jos priedas. Kaip sako Jeringas: “teisė be valdžios – tuščias ir neatitinkantis realybės teiginys. Tik valdžia, kuri užtikrina teisės normų įgyvendinimą, padaro teisę tokią, kokią ji yra”.
Jeringas nurodo, kad valstybė turi užtikrinti erdvę ekonominei individų veiklai, teisę į individų gyvybę, ginti individų politines teises.
Ankstyvosiose valstybėse teisė buvo vienašalė jėga, kuri turi užkirsti kelią privačių interesų Įsigalėjimui. Kad taip neatsitiktų valstybė pasitelkia teisę. Palaipsniui teisė įgyja abipusę privalomą galią, t.y. privaloma tiek valstybei, tiek atskiriems individams. Jeringas pabrėžia: tai, kad pati valstybė ar valdžios atstovai laikosi teisės normų, geriau kaip niekas kitas įskiepija pavaldiniams paklusnumą įstatymams, be kurio neįmanoma tvirta valstybė.
Iš esmės valstybė savo priimama teise pati varžo savo veiksmų laisvę. Kyla natūralus klausimas, ar pati valstybė visais atvejais privalo skrupulingai laikytis teisės reikalavimų? Jei valstybės valdžia būtų priversta rinktis tarp visuomenės ir teisės, Ji privalo paaukoti teisę visuomenės interesams išgelbėti.
Jeringui nepriimtina istorinės teisės mokyklos pozicija, kad teisė – natūralios evoliucijos rezultatas. “Kovoje dėl teisės”. Jeringas nurodo, kad bet kuri teisė gali būti pasiekta tik kovoje. Teisė – kova, o teisės gyvavimas – tai tautų, valstybių, luomų ir atskirų individų kova.(?Darvinas Evoliucija – nuolatinė kova už būklę).

LIUDVIKAS GUMPLOVIČIUS (1838 -1909 m.)
Austras, žymus sociologas. Jis yra užkariavimo teorijos pagrindėjas.
Svarbiausi darbai: “‘Rasė ir valstybė”, “Bendroji valstybės teisė”.
Svarbiausias socialinio gyvenimo faktorius – kova dėl išlikimo. Šioje kovoje dalyvauja tiek atskiri individai, tiek ir valstybės. Šita kova – amžinas žmonijos palydovas, pagrindinis visuomenės vystymosi variklis. Šita kova išsilieja į atskirą žmonių grupių tarpusavio kovą, kurioje kiekviena grupė stengiasi nugalėti kitas ir jas pavergti.
Gumplovičius formuluoja akivaizdu istorijos dėsni. pagal kurį stiprieji nugali silpnuosius, po to stiprieji susivienija, kad bendromis jėgomis pavergtų stiprųjį trečiąjį irt.t.
Jei žmonija įsisavins šį istorijos dėsnį, tai bus labai paprasta išspręsti neišsprendžiamą atrodančią politinės istorijos mįslę.
Žmonių grupių tarpusavio kovos šaltiniai yra įvairūs. Gumplovičius akcentuoja, kad žmonių grupių tarpusavio kovą nulemia rasiniai skirtumai (rasė – tam tikra socialinė kultūrinė grupė). Iš kitos pusės tarpusavio kovas sąlygoja siekiai patenkinti savo materialinius poreikius. Senovėje tarpusavio kovos baigdavosi tuo, kad laimėjusieji pasisavindavo turtą, o pralaimėjusiuosius sunaikindavo. Vėliau pralaimėjusieji paliekami gyvi ir paverčiami vergais.
Žmonių grupių tarpusavio kovose nugali tie, kurie pasižymi karine drausme ir intelektualinėmis savybėmis, Siekdami įtvirtinti savo viešpataujančią padėtį ir užtikrinti pavergtųjų paklusnumą, nugalėtojai privalo imtis tam tikrų organizacinių priemonių. Būtent taip ir atsiranda valstybė.
Šiuo metu (XIX a.), be kovų tarp rasių ir valstybių prisidėjo ir kovos valstybių viduje. Tai, kas anksčiau buvo antropologiškai organizmų kova kartu —-—- transformavosi į atskirų socialinių grupių, sluoksnių, luomų tarpusavio kovą.
Valstybė atsiranda kaip priemonė, kurios pagalba nugalėjusioji grupė užsitikrina silpnesniųjų grupių paklusnumą. Gumplovičius atmeta teiginį, kad valstybės paskirtis – derinti priešingus interesus. Valstybės paskirtis – užtikrinti nugalėtoju viešpataujančia padėti. Valstybė – prievartos organizacija.
Valstybės paskirtis – nustatyti tam tikrą teisinę tvarką, kuri nuo viršaus iki apačios paremta valdymo -pavaldumo santykiais. Gumplovičius taip pat pabrėžia: užtai ką individas turi (laisvę, nuosavybė, šeimą, asmenines teises), turi būti dėkingas valstybei.
Iš kitos pusės valstybė – ne tik atskiram individui, bet ir visumai valstybėje gyvenančių žmonių užtikrina tinkamas pragyvenimo sąlygas. Tokia valstybės samprata nulemia ir atitinkamą teisės supratimą.
Išoriškai teisė – ne kas kita kaip valstybinės valdžios nurodymai. Viduje teisė – dorovė, nes dorovė – neišsenkamas teisės šaltinis. Dorovė teise tampa tik tuomet, kai ji išreiškiama valstybės Įstatymuose. Teisės atsiradimą nulemia tik valstybė. Iki valstybinėje būklėje apskritai nėra teisės. Iš kitos pusės teisė valstybėje -valstybės funkcijų įgyvendinimo įrankis, priemonė. Jokiu būdu ne daugiau.
Atsižvelgdamas į tokį samprotavimą Gumplovičius atmeta neatimamas, prigimtines žmogaus teises. Valstybės buvimas visiškai nesuderinamas su tokiomis neatimamomis žmogaus teisėmis. Žmogus turi pasirinkti, arba valstybė su jai būdingais valdymo-pavaldumo santykiais, arba anarchija.

Leave a Comment