Planas
1. Naujųjų amžių politinė filosofija2. Machiavelli1)Naujųjų laikų absoliutizmas2) Machiavellio interesai3) Moralinis abejingumas4) Visuotinis egoizmas5) Visagalis įstatymų leidėjas6) Apie tuos, kurie į valdžią atėjo per nusikaltimus7) Apie liaudies iškeltus valdovus3. J. Locke1) Apie įstatymų leidimo, vykdomąją ir federacinę valstybės valdžią.2) Apie prigimtinę būklę3) Apie valstybės formas4) Apie įstatymų leidimo valdžios apimtį4 J. J. Rousseau1) Apie vyriausybę apskritai2) Apie vyriausybės įsteigimą3) Apie įstatymą4) Apie mišrius valdymus5 T. Hobbes1) Valstybės tikslas – individo saugumas2) Valstybės atsiradimas. Valstybės apibrėžimas3) Pilietinis įstatymas
Naujųjų amžių politinė filosofija. Naujųjų laikų pradžia siejama su tuo laikotarpiu, kada Europoje (Ispanijoje, Anglijoje, Prūsijoje, Austrijoje, Prancūzijoje ir kitur) galutinai įveikiamas feodalinis susiskaldymas ir įsitvirtina centralizuota karalių valdžia. Absoliutinių monarchijų valdovai savo kontrolei galutinai pajungia ne tik popiežiaus valdomą Katalikų Bažnyčią, bet ir anksčiau iš esmės nevaldomus ir nepaklusnius vietinius didikus – vasalus. Natūralu, kad tokia svarbi politinio gyvenimo permaina, kaip naujo valstybės pavidalo iškilimas, negalėjo neatsispindėti ir politinėje filosofijoje. Naujieji amžiai XIV-XVIII a. šiuo laikotarpiu formuojasi mechacistinis pasaulio supratimas. Gamta – mašina, pasaulis – gamtos dalis, visa tai gali būti tiesiogiai suprasta ir paaiškinta.Pasikeitus tik vienai ar dviem kartoms po nesėkmingo konciliaristų mėginimo įdiegti bažnyčioje viduramžių konstitucionalizmo principus bei praktiką, atstovaujamųjų institucijų įtaka valstybėje labai susilpnėjo. Popiežiaus absoliutizmo atgimimą XV a. viduryje – stulbinamai spartų, turint galvoje daugiau kaip šimtmetį trukusį popiežystės nuosmukį – lydėjo milžinškas monarchų valdžios sustiprėjimas bevei visose Vakarų Europos šalyse. Visose karalystėse karaliaus valdžia stiprėjo konkuruojančių institucijų sąskaita – diduomenės, parlamentų, laisvųjų miestų ar dvasininkijos, – ir beveik visur viduramžiškoji atstovavimo sistema išblėso visiems laikams. Tiktai Anglijoje palyginti neilgai trukęs Tudorų absoliutizmas , tiek valdymo idėjos neregėtai pasikeitė. Politinė valdžia, anksčiau plačiai pasklidusi tarp vasalų ir korporacijų, skubiai buvo suimta į rankas karaliaus, kuris tuo metu buvo svarbiausias stiprėjančios tautinės vienybės telkėjas. Suvereno kaip visos politinės valdžios šaltinio koncepcija, kurią anksčiau propagavo kai kurie Romos imperijos teisės paveikti teisininkai bei radikaliausi popiežiaus šalininikai, pavertę šią koncepciją dieviškosios popiežiaus teisės teorija, XIV a. tapo įprasta politinės minties forma. Šie politinės minties ir praktikos pasikeitimai atspindėjo visos Europos visuomenės struktūros pasikeitimus, kurie visur buvo panašūs, nors pasižymėjo daugybe vietinių skirtumų. Xv a. pb. metų metus vykę ekonominiai pokyčiai sudarė tokią padarinių sankaupą, kuri prilygo revoliuciniam viduramžių institucijų pertvarkymui. Nepaisant teorijų apie visuotinę bažnyčią ir visuotinę imperiją, šios institucijos rėmėsi tuo, kad viduramžių visuomenė ekonominės ir politinės organizacijos požiūriu iš tikrųjų buvo kone visiškai lokalinė. Tai buvo neišvengiamas ryšio priemonių ribotumo padarinys. Didelės politinės teritorijos negalima buvo valdyti kitaip, kaip remiantis tam tikru federalizmu, palikusiu vietiniams organams didelį savarankiškumą. Prekyba taip pat buvo daugiasia vietinė, o jeigu ir peržengdavo šias ribas, tai todėl, kad tam tikros rūšies prekės judėdavo pastoviais maršrutais į monopolizuotus uostus bei rinkas. Tokią prekybą galėjo kontroliuoti gamintojų gildijos, kurios buvo savavaldžios institucijos; viduramžių prekybos organizacijos vienetas buvo miestas. Nei judėjimo laisvė, nei pinigų naudojimas XIV a. nebuvo labai paplitę.Joks žymesnis ryšių plėtimas buvo absoliučiai nesuderinamas su taip lokaliai monopolizuotais ir kontroliuojamos prekybos tęsimu. Laisva prekyba pasidarė ekonomiškai naudingesnė už pastovius maršrutus ir monopolizuotas rinkas. Didžiausius pelnus gaudavo “pirklys avantiūristas”, kuris buvo pasiruošęs pasinaudoti kiekviena rinka, turėjo kapitalą ir galėjo jį investuoti į verslą, prekiavo visomis prekėmis, žadančiomis gerą pelną. Toks pirklys, valdydamas rinkas, galėjo vis daugiau kontroliuoti ir gamybą; jam, galima sakyti, visai neturėjo įtakos gildijų ir miestų valdžia. Reikalingos prekybos kontrolės, prekių kokybės standartizavimo, samdos įkainių ir sąlygų reguliavimo turėjo imtis stambesnės valdžios struktūros negu viduramžių savavaldūs miestai. Europoje šitai perėmė į savo rankas visų karalysčių valdžia. Be to, kadangi reikėjo globoti ir skatinti plačią prekybą, ši užduotis taip pat buvo ne pagal jėgas vietinei valdžiai. Iki XVI a. visų karalysčių valdžia ėmė vykdyti sąmoningą nacionalinių išteklių eksplotavimo, vidaus ir užsienio prekybos skatinimo ir nacionalinės galios stiprinimo politiką.Šie ekonominiai pokyčiai turėjo svarbių socialinių ir politinių padarinių. Pirmą kartą nuo Romos imperijos laikų Europos visuomenėje atsirado nemaža klasė žmonių, turinčių ir pinigų, ir iniciatyvą. Dėl akivaizdžių priežasčių ši klasė natūraliai tapo diduomenės ir viusiskaldymų ir netyvarkos priešu. Jos interesus atitiko “stipri” valdžia – ir viduje, ir užsienyje, todėl natūralu, kad ji sudarė politinę sąjungą su karaliumi. Šiuo metu jai pakako matyti karaliaus valdžią stiprėjant, nepaisant visų trukdymų bei apribojimų, supusių viduramžių monarchiją. Ji dar negalėjo siekti, kad parlamentas pažabotų diduomenės įtaką, todėl troško pajungti atstovaujamąsias institucijas monarchijai. Džiaugėsi matydama, kaip diduomenė trukdoma išlaikyti nežabotas pakalikų gaujas, kurios įbaugindavo teismus bei teisėsaugos pareigūnus ir papildydavo plėšikų gretas. Buržuazijai visais požiūriais buvo naudinga, kad karinė jėga ir teisingumo vykdymas būtų kiek įmanoma sutelkti karaliaus rankose. Apskritai organizuota ir gerai funkcionuojanti valdžia gerokai sustiprėjo. Karaliaus valdžia, žinoma, buvo despotiška ir dažnai engianti, tačiau karaliaus valdžia buvo geriau už visa tai, ką galėjo duoti feodalinė diduomenė.
MACHIAVELLI. (1469-1527) Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas. Jis gimė Florencijoje kilmingų, bet nusigyvenusių didikų šeimoje. Jis išmoko lotynų kalbą ir studijavo senovės autorių raštus. Labai jį domino politikos klausimai; pats gana anksti ėmė dalyvauti politiniame gyvenime. Naujųjų laikų absoliutizmas. XVI a. pr. Absoliutinė monarchija buvo tapusi – arba sparčiai darėsi – vyraujančiu valdymo tipu Vakarų Europoje. Visur beatodairiškai buvo laužomos viduramžių institucijos, nes absoliutinė monarchija buvo diegiama brutaliomis priemonėmis ir dažniausiai atvirai rėmėsi jėga. Jos destruktyvumą slėpė tik tai, kad ilgainiui žmonės buvo labiau linkę didžiuotis nacionalinėmis monarchijomis, kurioms ji padėjo rastis, negu sielvartauti dėl jos sunaikintų viduramžių institucijų. Absoliutinė monarchija panaikino feodalinį konstitucionalizmą ir laisvuosius miestus-valstybes, nuo kurių daugiausia priklausė viduramžių civilizacija, lygiai kaip nacionalizmas vėliau panaikino dinastijų teisėtumą, kuriam davė pradžią absoliutinė monarchija. Pati bažnyčia, būdingiausia iš visų viduramžių institucijų, tapo jos auka – arba tų socialinių jėgų, nuo kurių ji priklausė. Silpnus ir turtingus – bloga lemiantis derinys ginklų žvangėjimo amžiuje – vienuolynus vienodai eksproprijavo ir katalikiškos, ir protestantiškos monarchijos, kad parūpintų turtų naujai viduriniajai klasei, kuri buvo pagrindinė monarchijos jėga. Bažnyčiosvadovai visur vis labiau buvo pajungiami karaliaus kontrolei, kol pagaliau bažnyčios teisinė valdžia išnyko. Sacerdotium išnyko kaip galia, o bažnyčia tapo tuo, kuo krikščioniškai minčiai ji niekada nebuvo buvusi, – savanorišku susivienijimu arba nacionalinės valdžios partneriu.Absoliutinė monarchija, panašiai kaip feodalinė konstitucinė monarchija, įsigalėjo beveik visoje Vakarų Europoje.Machiavellio interesai. Reikšmingiausi jo politiniai veikalai yra Valdovas ir Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą, abu pradėti ir beveik užbaigti 1513 m. Valdžios traktavimas šiose dviejose knygose reikšmingai skiriasi; kai kurie autoriai, sekdami Rousseau, laikė jas prieštaraujančiomis viena kitai. Iš tiesų taip nėra, ypač jeigu atsižvelgtume į aplinkybes, kuriomis buvo sukurtas Valdovas; tačiau, nelaimei, daugelis pažįsta Machiavelli būtent iš šio veikalo. Abiejose knygose pateikiami tos pačios temos – valstybių iškilimo bei žlugimo priežastys ir priemonės, kuriomis politikai gali pasiekti jų patvarumą – aspektai. Abiem knygoms vienodai būdingos ypatybės, ypač išgarsinusios Machiavelli, tokios kaip nesibodėjimas amoralių priemonių naudojimu politikoje ir įsitikinimas, kad valdžia daugiausia remiasi jėga bei apgavystėmis.Machiavellio politiniai veikalai greičiau priklauso ne politinei teorijai, o diplomatinei literatūrai, kurios ištisus tomus prirašė to meto Italijos rašytojai. Niekada diplomatijos žaidimas nebuvo žaidžiamas taip žiauriai, kaip santykiuose tarp Italijos valstybių Machiavellio laikais. Niekada niekas taip neatsižvelgė į visas derybų permainas, kaip šie valdovai – visi jie buvo avantiūristai, – kurie savo sėkmės laidu vienodai laikė ir meistrišką lošimą, ir bukaprotišką jėgą. Diplomatiniai rašiniai, taip pat ir Machiavellio, turi jiems būdingų pranašumų ir trūkumų. Tai galiausiai politinės situacijos silpnųjų bei stipriųjų aspektų įžvalga, labai aiškus ir šaltakraujiškas sprendimas apie priešininiko išteklius ir būdą, kuo objektyviausias politikos ribų įvertinimas, patikimas sveikas protas numatant įvykių logiką ir veiksmų rezultatą. Būtent dėl šių ypatybių, kurios jam buvo itin būdingos, Machiavelli tapo mėgstamu diplomatų – nuo jo laikų iki šių dienų – rašytoju. Tačiau diplomatiniai raštai ypač pasižymi polinkiu perdėti paties žaidimo kaip proceso svarbą ir sumenkinti tikslus, dėl kurių tikriausiai žaidimas yra žaidžiamas. Natūraliai daroma prielaida, kad politika pati savaime yra tikslas.Tai ryškiausia Machiavellio ypatybė. Jis rašo beveik vien tik apie valdymo mechanizmą, apie priemones, kuriomis stiprinamos valstybės, apie politiką, kuri padėtų joms išplėsti savo galią, ir apie klaidas, dėl kurių valstybės žlunga ar yra sunaikinamos. Kone vienintelis jo dėmesio objektas – politinės ir karinės priemonės; Machiavelli jas beveik visai atskiria nuo religinių, moralinių bei socialinių motyvų ir atsižvelgia tik į pastarųjų poveikį politinėms priemonėms. Politikos tikslas yra išsaugoti ir didinti pačią politinę galią, o vertinimo kriterijus jam yra šios veiklos sėkmė. Politika gali būti žiauri, klastinga ir nepaisanti įstatymų – tam Machiavelli iš esmės yra abejingas, nors jis gerai suvokia, kad tokios ypatybės gali turėti įtakos politinei sėkmei. Jis dažnai svarsto amoralumo pranašumus, jeigu valdovas meistriškai naudojasi juo siekdamas savo tikslų, ir daugiausia dėl to yra pelnęs prastą reputaciją. Tačiau iš esmės jis veikiau ne amoralus, o abejingas moralei. Jis tiesiog atriboja politiką nuo visų kitų motyvų ir rašo apie ją taip, tarsi ji būtų tikslas pati savaime. Moralinis abejingumas. Artimiausią analogiją Machiavellio siūlomam politinės naudos ir moralumo atskyrimui tikriausiai rastume kai kuriose Aristotelio Politikos dalyse, kur Aristotelis kalba apie valstybių išsaugojimą neatsižvelgdamas į tai, geros ar blogos. Tačiau anaiptol nėra tikra, kad Machiavelli rėmėsi šiomis dalimis kaip metodu. Nepanašu, kad jis būtų kuo nors sąmoningai sekęs, nors, galimas daiktas, buvo ryšys tarp jo sekuliarizmo ir natūralistinio aristotelizmo, prieš du šimtmečius davusio pasauliui Taikos gynėją. Machiavelli ir Marsilijų siejo neapykanta popiežystei kaip Italijos susiskaldymo priežasčiai; be to, šiuodu vyrai puoselėjo iš esmės panašias idėjas apie politinę naudą, kuri turėtų būti pasaulietinis religijos padarinys. Tačiau Machiavellio sekuliarizmas apima daug daugiau negu Marsilijaus ir nekaustomas gudravimų, kurių reikalauja dvilypė tiesa. Marsilijus gynė mąstymo autonomiją , laikydamas krikščioniškąją moralę priklausančia anapusiniam pasauliui; Machiavelli ją smerkia dėl to, kad ji yra ne šio pasaulio. Krikščionišąsias dorybes jis laikė ugdančiomis nuolankumą ir šiuo aspektu nepalankiai lygino krikščionybę su vyriškesnėmis senovės religijomis:“…didžiausiu gėriu ji laiko nuolankumą, nusižeminimą ir panieką žmogiškiems dalykams, o stabmeldiškojireligija labiausiai vertino sielos didybę, kūno stiprybę ir visa, kas daro žmones nepaprastai stiprius. Taigi atrodo, jog toks gyvenimo būdas pavartė žmones silpnais ir atidavė juos niekšų valiai; pastarieji ramiai sau gali juos engti, nes mato, jog didžiumai žmonių, trokštančių rojaus, labiau rūpi iškęsti visas skriaudas negu už jas atkeršyti.”Kaip matome iš šio fragmento, Machiavelli nebuvo abejingas moralės bei religijos, būdingų visai žmonijai, poveikui socialiniam ir politiniam gyvenimui. Jis pateisino amoralių priemonių naudojimą, kad valdovas pasiektų savo tikslą, bet niekada neabejojo, jog dėl žmonių moralinio sugedimo geras valdymas pasidaro neįmanomas. Jis žavėjosi pilietinėmis senovės romėnų bei savo amžininkų šveicarų dorybėmis ir tikėjo, kad jos atsiranda iš tyrumo šeimoje, savarankiškumo ir tvietumo asmeniniame gyvenime, paprastumo ir kuklumo, ištikimybės ir pasitikimumo atliekant visuomenines pareigas. Tačiau, tai nereiškia, kad valdovas turi išpažinti savo valdinių religiją ar paremti jų dorybes. Machiavelli anaiptol nebuvo aklas neapskaičiuojamoms jėgoms politikoje, tačiau tai, kas neapskaičiuojama, jam tebuvo tik jėgos. Armijos moralumas yra toks pat tikras kaip ir šautuvai, o išmintingas valdovas pasirūpina, kad viena, ir kita būtų kuo geriausia. Machiavelli siūlo radikalų dvejopo moralės kriterijaus modelį: vienas kriterijus valdovui, o kitas pavieniams piliečiams. Pirmasis vertinimas pagal tai, kaip sėkmingai išlaiko ir stiprina savo valdžią; antrasis – kaip stipriai jo elgesys veikia socialinę grupę. Valdovas grupei nepriklauso ar bent jau susijęs su ja labai ypatingusantykiu, todėl jis yra aukščiau už moralę, prievartą primetamą grupės nariams.Machiavelli nebuvo atsiribojęs; tiesiog jį domino tik vienas tikslas – politinė galia, o visa kita nerūpėjo. Jis niekada nepraleisdavo progos sumaišyti su žemėmis valdovus, leidusius savo šalims nusilpti. Machiavellio politinės teorijos buvo plėtojamos ne kaip sistema, bet kaip pastabos apie atskiras situacijas. Tačiau už jų arba ir jose pačiose dažnai slypėjo nuoseklus požiūris, kuris galėjo būti išplėtotas į politinę teoriją. Machiavelli nelabai domėjosi filosofija ir nebuvo itin linkęs apibendrinti – jis pasitenkindavo valstybės veikėjui naudingomis maksimomis; kartais jis tiesiog konstatuodavo savo principus, dažnai laikė juos savaime suprantamais, praktiškai niekada nesistengė jų kaip nors įrodyti. Rizikuojant sudaryti vieningesnį įspūdį, negu leidžia jo darbai, būtų naudinga sujungti išsklaidytus jo apibendrinimus, ypač dėl to, kad vėlesni mąstytojai iš tų idė, ypač dėl to, kad vėlesni mąstytojai iš tų idėjų, kurias perėmė iš jo, sukūrė sistemingą teoriją.Visuotinis egoizmas. Beveik viskas, ką Machiavelli rašė apie politiką, remiasi prielaida, kad žmogaus prigimtis iš esmės savanaudiška ir kad veiksmingiausi motyvai, kuriais turi remtis politikas, yra egoistiniai, tokie kaip masėms būdingas saugumo troškimas arba valdovų troškimas turėti galią. Valdymas iš tikrųjų remiasi silpnumu ir netobulumu individo, negalinčio apsisaugoti nuo kitų individų agresyvumo, jeigu jo negina valstybės galia. Negana to, žmogus iš prigimties godus ir agresyvus; žmonės siekia išsaugoti tai, ką jau turi, ir įsigyti dar daugiau. Žmogaus galios ir turto troškimas neturi jokių normalių ribų, tačiau faktiškai ir galią, ir turtus visada riboja natūralus jų trūkumas. Taigi nuolatinė žmonių būsena yra kova ir konkurencija, kuri gresia atvira anarchija, jei jos neriboja už įstatymo slypinti jėga; o valdovo galia remiasi kaip tik anarchijos grėsme ir tuo, kad saugumas įmanomas tik esant stipriai valdžiai. Machiavelli savąją valdžios sampratą nuolat pateikia kaip savaime suprantamą, nors niekur jos neišplėtoja į bendrą psichologinę elgesio teoriją. Tačiau jis dažnai užsimena, kad žmonės apskritai yra blogi ir kad išmintingas valdovas turėtų šią prielaidą grįsti savo politiką. Jis ypač atkakliai teigia, kad sėkmingo valdymo tikslas turi būti pirmiausia nuosavybės ir gyvybės saugumas, nes tai patys visuotiniausi žmogaus prigimties troškimai. Iš to kyla ciniška jo pastaba, kad žmogus lengviau atleidžia tėvo nužudymą neg tėvonijos konfiskavimą. Apdairus valdovas gali žudyti, bet jokiu būdu ne grobti. Šis Machiavellio samprotavimų aspektas, papildytas aiškinančia ir pateisinančia sistemine psichologija, tapo Hobbeso politine filosofija. Visagalis įstatymų leidėjas. Antrasis Machiavellio nuolat dėstomas bendrasis principas – tai ypatinga įstatymų leidėjo svarba visuomenėje. Sėkmingai funkcionuojančią valstybę gali kurti vienas žmogus, ir jo sukurti įstatymai bei valdymas lemia jo valdinių nacionalinį charakterį. Moralinės ir pilietinės dorybės kyla iš įstatymo; kai visuomenė pagenda, ji nebegali savęs reformuoti, ir vienas įstatymų leidėjas turi paimti ją į rankas ir atkurti sveikus principus, nustatytus kūrėjo.Machiavelli galvojo ne vien tik ir ne daugiausia apie politinę organizaciją, bet apie visą moralinę ir socialinę tautos struktūrą, kurią jis laikė nulemta teisės bei įstatymų leidėjo išminties ir įžvalgos. Praktiškai nėra ribų tam, ką gali daryti valstybės vadovas, jeigu jis supranta savo meno taisykles. Jis gali sugriati senas valstybes ir įkurti naujas, keisti valdymo formas, perkelti žmones iš vienos vietos į kitą ir įskiepyti savo valdiniams naujas dorybes. Jeigu valdovui trūksta kareivių, sako Machiavelli, jis turi kaltinti tik save, nes tai jis turėjo imtis priemonių įveikti savo žmonių bailumui ir suglebimui. Įstatymų leidėjai yra ne tik valstybės, bet ir visuomenės su visomis jos moralėmis, religinėmis ir ekonominėmis institucijomis architektas.Toks perdėtas vertinimas, ką gali padaryti valdovas ir valstybė, turėjo keletą priežasčių. Iš dalies jis tiesiogiai atkūrė senovės įstatymų leidėjo mitą, kurį Machiavelli rado tokių rašytojų kaip Ciceronas ir Polibijas veikaluose. Iš dalies jis atspindėjo tai, kaip Machiavelli suprato problemą, su kuria susidurdavo valdovas pagedusioje XIV a. Italijoje. Vien tik politinis genijus turėjo padėti vykusiam valdovui sukurti pakankamai stiprią karinę jėgą, kad ji galėtų mažų miestų ir kunigaikštysčių netvarką ir pagaliau įkvėptų naują visuomeninę dvasią ir pilietinę ištikimybę. Visos to meto aplinkybės susidėjo taip, kad absoliutus valdovas Machiavelliui atrodė lemiąs nacijos likimą. Valdovas, kaip valstybės kūrėjas, yra ne tik už įstatymų ribų, bet jeigu įstatymai sukuria moralę, tai ir už moralumo ribų. Nėra kito kriterijaus jo veiksmams vertinti, išskyrus jo politinių priemonių stiprinti ir įamžinti valstybės galiai sėkmingumą. Atvirumas, su kuriuo Machiavelli pritarė šiai išvadai ir įtraukė ją į savo patarimus valdovui, yra pagrindinė prastos Valdovui reputacijos priežastis, nors Samprotavimai tikrai nebuvo geresni. Jis atvirai laimino žiaurumą, išdavystę, žmogžudystę ir kitas priemones, jeigu tik jos naudojamos pakankamai protingai ir slaptai, kad pasiektų tikslą. Machiavellio valdovas, tobulas įžvalgumo ir savitvardos įsikūnijimas, vienodai išnaudojantis ir savo dorybes, ir ydas, buvo ne kas kita, kaip idealizuotas XIV a. Italijos tirono paveikslas. Tai tikslus, gal tik perdėtas, portretas žmogaus, kuris despotų amžius išstūmė į politinio gyvenimo priešakines linijas. Machiavelli dėl savo temperamento žavėjosi sumaniu, tegu ir neturinčiu skrupulų valdovo tipu ir didžiai nepasitikėjo pusinėmis priemonėmis politikoje – jas jis teisingai laikė kylančiomis dažniau iš silpnumo negu iš principo. Žavėjimasis šiuo tipu kartais paskatindavo pasiduoti labai paviršutiniškiems vertinimams, kaip tada, kai jis rėmė baisųjį Cezareę Borgiaą, laikydamas jį išmintingo valdovo modeliu, ir teigė, kad jo politinį žlugimą lėmė tiktai neišvengiamas nelaimingas atsitikimas. Machiavelli niekada neišplėtojo savo tikėjimo vasagaliu įstatymų leidėju į bendrą politinio absoliutizmo teoriją, kaip vėliau padaramžius išstūmė į politinio gyvenimo priešakines linijas. Machiavelli dėl savo temperamento žavėjosi sumaniu, tegu ir neturinčiu skrupulų valdovo tipu ir didžiai nepasitikėjo pusinėmis priemonėmis politikoje – jas jis teisingai laikė kylančiomis dažniau iš silpnumo negu iš principo. Žavėjimasis šiuo tipu kartais paskatindavo pasiduoti labai paviršutiniškiems vertinimams, kaip tada, kai jis rėmė baisųjį Cezareę Borgiaą, laikydamas jį išmintingo valdovo modeliu, ir teigė, kad jo politinį žlugimą lėmė tiktai neišvengiamas nelaimingas atsitikimas. Machiavelli niekada neišplėtojo savo tikėjimo vasagaliu įstatymų leidėju į bendrą politinio absoliutizmo teoriją, kaip vėliau padarė Hobbesas. Jo sprendimams turėjo įtakos žavėjimasis dviem dalykais – išradingu despotu ir laisvais, savavaldžiais žmonėmis, – kurie buvo nesuderinami. Jis gana nevykusiai sudėjo abu juos drauge kaip valstybės įkūrimo ir jau įkurtos valstybės išsaugojimo teorijas. Vartojant modernesnius terminus būtų galima pasakyti, kad jis pateikė vienokią revoliucijų teoriją ir kitokią – valdymo. Todėl despotizmą jis rekomendavo tik dviem gana ypatingais atvejais – kuriant naują valstybę ir pertvarkant pagedusią valstybę. Įkurta valstybė gali tapti, stabili tik tada, kai liaudžiai suteikiama teisė dalyvauti valdyme ir kai valdovas tvarko eilinius valstybės reikalus remdamasis įstatymais, gerbdamas nuosavybę bei valdinių teises. Despotiška prievarta yra veiksmingas politinis vaistas, reikalingas pagedusioms valstybėms, o tam tikrais atvejais – visoms valstybėms, tačiau drauge ir nuodai, kurious reikia vartoti labai atsargiai.Apie tuos, kurie į valdžią atėjo per nusikaltimus. Yra du būdai, kuriais eilinis pilietis gali tapti valdovu; jie visai nepriklauso nei nuo laimės, nei nuo narsumo ir, jų negalima palikti nuošaly, nors apie vieną iš jų tiktų samprotauti kalbant apie respublikas. Jie tokie: pirmas – kai eilinis pilietis tampa valdovu per nusikaltimus ir piktadarybes; antras – kai paprastas žmogus tampa savo tėvynės valdovu per kitų piliečių malonę. Machiavelli kalbėdamas apie pirmąjį, pateikė du pavyzdžius – vieną iš senovės, kitą iš dabarties.Sicilietis Agatoklis tapo Sirakūzų karaliumi nors buvo kilęs ne tik iš paprastų piliečių, bet tiesiog iš žemo ir niekingo luomo. Jis gimė puodžiaus šeimoje ir per visą savo amžių gyveno nedorai, bet kadangi jam buvo būdinga dar ir nedidelė dvasios ir kūno stiprybė, tad įstojęs į kariuomenę nuo eilinio ištarnavo iki Sirakūzų pretoriaus.paskirtas į šias pareigas, jis nutarė tapti valdovu, jėga pasilaikyti jam patikėtą valdžią ir nepriklausyti nuo niekeno malonės.Tuo tikslu susimokęs su kartaginiečiu Hamilkaru – šis su savo kariuomene tuo metu kariavo Sicilijoje, – vieną dieną sukvietė Sirakūzų liaudį neva apsvarstyti respublikos reikalų, ir kareiviai pagal sutartą ženklą išžudė visus senatorius ir turtingiausius žmones iš liaudies. Jiems žuvus, Agatoklis užgrobė valdžią ir valdė nesutikdamas jokio piliečių pasipriešinimo. Kas atidžiau patyrinėtų jo gyvenimą ir darbus, tas nerastų nieko arba rastų labai mažai, ką būtų galima priskirti laimei. Machiavelli sakė, kad jis į valdžią atėjo ne iš kieno nors kito malonės, bet perėjęs visus karinės tarnybos laipsnius, kurious įsigydavo per didelį vargą ir pavojus, o paskui valdžią išsaugojo ryžtingais ir drąsiais veiksmais. Tačiau šaunumu nepavadinčiau piliečių žudynių, taip buvo galima paimti valdžią, bet jokiu būdu nenusipelnyti šlovę. Prilyginti jį žymiausiems žmonėms neleidžia jo žiaurumas, nežmoniškumas ir daugybė jo padarytų piktadarybių.Mūsų laikais valdant popiežiui Aleksandrui VI, Oliverotas da Fermas prieš keliolika metų, būdamas dar mažas, liko našlaičiu. Jį užaugino dėdė iš motinos pusės Džovanis Foljanis, kuris ankstyvoje jaunystėje jį leido mokytis karybos pas Paolą Vitelį. Mirus Paolui, jis nusprendė, kad jam žema tarnauti kitiems.jis troško užgrobti fermą, todėl parašė dėdei laišką, kuriame pranešė atvykstąs į fermą, ir norėtų, kad jam būtų paroštos sutiktuvės.Dėdė išpildė visus jo pageidavimus ir viskuo ko jis prašė jis pasirūpino. Jo troškimas buvo užimti dėdės fermą; nužudęs dėdę ir visus kitus žmones susirinkusius į jo sutiktuvių iškilmes. Jis privertė paklusti visus jo valiai, o kas nepakluso buvo negailestingai žudomi; buvo sudaryta nauja valdžia, kurios valdovu pasiskelbė jis pats.Machiavelli pažymi, jog tas, kas užgrobia valdžią turi numatyti visas skriaudas ir padaryti jas vienu užmoju, kad paskui nereikėtų kasdien jų daryti ir kad galėtų, jų nedarydamas, nuraminti žmones ir patraukti juos į savo pusę geradarystėmis. Kas elgiasi kitaip iš baimės arba blogai patartas, yra priverstas nepaleisti kardo iš rankų ir negali pasitikėti savo valdiniais, o šie negali jaustis saugūs. Tad skriaudas reikia padaryti iš karto, nes kuo mažiau jų tenka patirti, tuo mažesnė nuoskauda, o geradarystes reikia daryti po truputį, kad žmonės geriau pajustų jų skonį. Svarbiausia, valdovas turi su savo valdiniais elgtis taip, kaip jokie įvykiai – nei geri, nei blogi – nepriverstų keisti elgsenos, nes atėjus sunkiam metui ne laikas griebtis blogio, o geradarystės tada jau nepagelbės: mat valdiniai jas laikys priverstinėmis ir nejaus jokio dėkingumo.Apie liaudies iškeltus valdovus. Dabar pakalbėkime apie antrajį būdą, kai paprastas pilietis tampa savo šalies valdovu ne prievarta ir nuožmiu smurtu, bet kitų jo tėvynainių valia. Tokią valdžią galime pavadinti pilietine; ji pasiekiama ne narsa ar laime, bet veikiau apsukriu gudrumu. Į tokią valdžią ateina arba liaudies, arba didžiūnų valia, nes kiekviename mieste sutinkami priešiški gaivalai. Taip yra todėl, kad liaudis nenori būti didžiūnų engiama ir valdoma, o didžiūnai nori valdyti ir engti liaudį. Po šių gaivalų susidūrimo mieste įsigali arba patvaldystė, arba laisvė, arba bevaldystė.Vienvaldystė gali būti arba liaudies, arba didžiūnų rankų darbas, nelygu katrai pusei pasitaiko proga. Didžiūnai, matydami, jog neįstangs atsispirti liaudžiai, stengiasi sukurti gerą vardą vienam iš saviškių ir paskelbia jį valdovu, kad jo šešėlyje galėtų tenkinti savo užgaidas. Liaudis matydama, kad nepajėgs atsispirti didžiūnams, apgaubia kurį nors vieną šlove ir paskelbias jį valdovu, kad savo valdžia juos gintų. Kas į valdžią ateina didžiūnų remiamas, tam sunkiau išsilaikyti joje negu tam, kas valdovui tampa liaudies valia: mat pasidaręs valdovu, atsiduria tarp žmonių, kurie save laiko jam lygiais ir kuriems jis negali įsakinėti ir negali valdyti savo nuožiūra. Kas į valdžią ateina iš liaudies malonės, tas viešpatauja vienas; nepaklusnių visai neatsiranda arba jų būna labai mažai. Didžiūnų neįmanoma kaip reikiant patenkinti, neskriaudžiant kitų, o liaudį galima kuo puikiausiai patenkinti, nes jos norai teisingesni negu didžiūnų: pastarieji trokšta engti, o liaudis – nesileisti engiama. Valdovas neįstengia apsiginti nuo priešiškai nusiteikusios liaudies, nes jos pernelyg daug, bet gali apsiginti nuo didžiūnų, kurių ne taip daug. Blogiausia, ko gali tykėtis valdovas iš priešiškai nusistačiusios liaudies, yra tai, kad ji paliks jį, o iš priešiškų didžiūnų reikia bijoti, kad ne tik apleis jį, bet ir kad atsigręš prieš jį. Didžiūnai būdami įžvalgesni ir gudresni, iš anksto rūpinasi saugumu ir stengiasi nusipelnyti palankumą tos pusės, katra – jų spėjimu – laimėsianti. Valdovas yra priverstas gyventi su ta pčia liadimi, bet lengvaigali išsiversti be tų pačių didikų, nes jo valioje juos išaukštinti ir nužeminti, dalyti malones ir jas atmti. Kad būtų aiškiau, Machiavelli pasakė du pagrindinius elgesio su didikais būdus: didikai valdomi jų pačių priemonėmis, kurios priklauso nuo to, ar jie susieja savo likimą su tavuoju, ar ne. tuos, kurie išvien ir nėra savanaudžiai, reikia mylėti ir gerbti; tuos, kurie nesiglaudžia prie valdovo, vėlgi reikia vertinti dvejopai. Jeigu jie taip elgiasi iš bailumo ir įgimti neryžtingumo, jais galima pasinaudoti, ypač jei yra išmintingi, nes gerovės metais jie tave gerbs, o stojus neramiems laikams, tau nereikės jų bijoti. Bet jeigu jie tyčia šalinasi tavęs, vedami garbės troškimo, vadinasi, rūpinasi labiau savimi negu tavimi. Valdovas turisaugotis ir bijoti lyg tikrų priešų, nes sunkią valandą jie visada mėgins pražudyti valdovą. Kas valdovu tampa per liaudies malonę, tas turi išsaugoti jos palankumą; tai ne taip jau sunku, nes liaudis trokšta tiktai nebūti engiama. O kas valdovu pasidaro prieš liaudies valią, didžiūnų remiamas, tas pirmiausia turi stengtis laimėti dar ir liaudies palankumą; tai irgi lengva padaryti – tereikia ją paimti savo globon. Kadangi žmonės, sulaukęgero iš to, iš kurio tikėjosi vien bloga, pajunta didesnį dėkingumą savo geradariui, tai liaudis bus palankesnė valdovui šiuo atveju negu tada, jei į valdžią jis būtų atėjęs iš jos malonės. Yra daug būdų, kaip nusipelnyti jos palankumą, bet apie juos Machiavelli nekalba, nes jie keičiasi priklausomai nuo žmogaus ar aplinkybių, be to, jiems nėra jokių taisyklių. Machiavelli pasakė, kad valdovas turi laimėti liaudies palankumą, antraip sunkią valandą nebus išsigelbėjimo.J. LOCKE. Dž. Lokas (1632-1704 m.) gimęs Anglijoje, netoli Bristolio. Tėvas buvo teisininkas. Jis reiškė laisvę visoms religijoms, tik katalikams pripažino valstybėje teises klausyti svetimos valdžios – popiežiaus. Reiškė laisvę, galėjimą naudotis savo gėrybėm veikiančiu įstatymų teise. Betgi valstybės valdžia negali būti nei kieno varžoma, kada leidžia įstatymus liečiant piliečių gynybą, laisvę, nuosavybę, o tikybos dalykai nepriklauso jai. Piliečiai, kurių teisės įžeistos, turi teisę sukilti prieš valdžią, nes gi ji kiekviena valdžia yra sukurta tam tikram tikslui ir yra tikslo apribota, kai tas tikslas niekinamas arba valdžia tampa jam neištikima, tada pasitikėjimas valdžia yra suniekintas. Visuomenė saugoja savo rankose valdžią, kad apgintų save nuo kiekvienos įstaigos, nes įstatymų leidėjų pasikėsintojų, jei tie pasirodytų neišmintingi arba niekšai, kad leistų įstatymus prieš piliečių laisvę, nuosavybę visuomenės teisė nusikratyti tais, kas įžeidžia gyvybinius pagrindus. Apie įstatymų leidimo, vykdomąją ir federacinę valstybės valdžią. Įstatymų leidimo valdžia yra toji valdžia, kuri turi teisę nurodyti, kaip bus naudojama valstybės jėga saugant bendruomenę ir jos narius. Kadangi įstatymai, kurie turės būti vykdomi nepaliaujamai ir veikti nuolatos, gali būti sukurti per trumpą laiką, nera reikalo, kad įstatymų leidimo valdžia veiktų nuolat, nes jai ne visuomet atsiras darbo. Ir kadangi pagunda gali būti per didelė silpnai žmogaus prigimčai, linkusiai geisti valdžios, tie patys asmenys, kurie turi teisę kurti įstatymus, gali taip pat įsigeisti paimti į savo rankas teisę juos vykdyti, kad tokiu būdu pasidarytų sau išimtį ir nebūtų pavaldus savo sukurtiems įstatymams ir kreiptų įstatymą, jį kuriant jį vykdant, savo asmeninei naudai; taip jų interesai tampa atskiri nuo likusios bendruomenės, priešingi visuomenės ir valdžios tikslui. Todel gerai sutvarkytose valstybėse, kur atsižvelgiama, kaip tai dera, į visumos labą, įstatymų leidimo valdžia atiduodama į įvairių asmenų rankas, kurie, susirinkę tam tikru laiku, turi vieni ar kartu su kitais kurti įstatymus, o tai atlikę, ir vėl išsiskirstę, patys tampa pavaldūs savo išleistiems įstatymams; šie nauji ir tiesioginiai pavaldumo saitai verčia juos rūpintis tuo, kad jų leidžiami įstatymai padėtų bendram labui. Bet kadangi įstatymai, sukurti iškart ir per trumpą laiką, turi pastovią ir nuolatinę galią ir turi būti nepaliaujamai vykdomi bei prižiūrimi, būtina turėti visą veikiančią valdžią, kuri garantuotų, kad priimti ir galiojantys įstatymai būtų vykdomi. Todel įstatymų leidimo ir vykdomoji valdžia dažnai būna atskiriamos.Kiekvienoje valstybėje yra dar viena valdžia, kurią galima pavadinti prigimtine, nes ji atitinka tą galią, kurią kiekvienas žmogus prieš tapdamas visuomenės nariu. Juk nors valstybėje jos nariai yra atskiri asmenys ir vienas kito atžvilgiu patys yra valdomi visomenės įstatymų, tačiau likusios žmonijos atžvilgiu jie yra tarsi vienas kūnas, kuris tėra, kaip kad anksčiau buvo kiekvienas jo narys, Prigimtinėje būklėje su likusia žmonija. Todėl nesutarimai, atsirandantys tarp žmogaus, priklausančio visumenei, ir kitų, jai nepriklausančių, yra tvarkomi visuomenės, o skriaudos, padarytos vienam jos nariui, atitaisymas yra jos visos reikalas. Taigi šiuo požiūriu visa bendroumenė yra vienas kūnas, esantis Prigimtinėje būklėje visų kitų, tai bendruomenei nepriklausančių valstybių ar asmenų atžvilgiu. Šiai valdžiai priklauso karo ir taikos teisė, koalicijų ir sąjungų teisė bei visi santykiai su užsienio amenimis ir bendruomenėmis. Šia valdžią, galima vadinti federacine. Šios dvi valdžios, vykdomoji ir federacinė, nors iš tikrųju skirtingos, nes pirmoji aprėpia visuomenės municipalinių istatymų vykdymą jos viduje visoms jos dalims, o antroji – visuomenės saugumo bei jos interesų laidavimą išorės santykiuose su tais, iš kurių ji gali turėti naudos ar kurie jai gali pakenti, vis dėlto jos beveik visada susietos. Ir nors šios federacinės valdžios geras ar blogas panaudojimas labai svarbus vastybei, ji kur kas mažiau pajėgi tvarkytis iš anksto nustatytais nuolatiniais įstatymais negu vykdomoji valdžia; todėl ji būtinai turi palikta blaiviam protui ir išminčiai tų, kurių rankose ji yra, kad ja būtų naudojamasi bendram labui. Juk įstatymai, kurie liečia valdinių tarpusavio santykius ir kurie vadovauja jų veiksmams, visai lengvai gali eiti pirma jų. Tačiau, kaip elgtis su svetimšaliais, labai priklauso nuo jų veiksmų ir jų ketinimų bei interesų įvairovės, todel sprendimas čia dažniausiai turi būti paliktas sveikai nuovokai tų, kuriems ši valdžia suteika, kad jie galetų vadovautis visu savo sumanumu valstybės naudai.Apie prigimtinę būklę. Jeigu žmogus Prigimtinėje būklėje yra toks laisvas, kaip buvo sakyta, jeigu jis yra absoliutus savęs paties ir savo nuosavybės šeimininkas,lygus patiems didžiausiems ir niekam nepavaldus, tai kodėl jis nori išsiskirti su savolaisve, savo viešpatija ir priklausyti nuo kokios nors kitos valdžios galios ir vadovavimo ? Akivaizdus atsakymas yra tai, kad nors Prigimtinėje buklėje jis turi tokią teisę, tačiau naudojimasis ja yra itin neužtikrintas ir kiti gali nuolat į ją kėsintis; kadangi visi yra tokie pat karaliai kaip jis pats, kiekvienas žmogus jam lygus, ir kadangi dauguma žmonių nėra labai griežti lygybės ir teisingumo gynėjai, naudojimasis nuosavybe, kurią jis turi šioje savo padėtyje, yra labai nesaugus, labai neužtikrintas. Tai verčia jį savo noru atsisakyti tos padėties, kuri, kad ir kiek laisva, kupina baimės nuolatinių pavojų; ir ne reikalo jis siekia ir nori stoti į visuomenę su kitais jau susivienijusiais ar besiruišainčiais vienitys tam, kad visi kartu gintų savo gyvybes, laisves bei valdes – tai, ką vadinu bendru vardu – nuosavybe.Taigi didysis ir svarbiausias tikslas, dėl kurio žmonės vienijasi į valstybes ir paverčia save pavaldžiasis vyriausybėms, yra jų nuosavybės apsauga; jai garantuoti Prigimtinėje būklėje trūksta daugelio dalykų. Pirmiausia trūksta sukurto, įtvirtinto, viešai pripažinto įstatymo, kuris būtų priimtas bendru sutarimu ir pripažintas gėrio bei blogio matu ir bendru matu sprendžiant visus jų tarpusavio nesutarimus. Juk nors Prigimties įstatymas yra aiškus ir suprantamas visoms protingoms būtybėms, tačiau dėl savo intereso poveikio bei dėl gilinimosi stokos jo neišmanantys žmonės nėra linkę pripažinti jį esant įstatymą, galiojantį kiekvienam iš jų.Antra, Prigimtinėje būklėje trūksta žinomo ir nešališko teisėjo, įglioto spręsti visus nesutarimus pagal tam tikrą įstatymą. Juk kiekvienas šioje būklėje yra Prigimties įstatymo vykdytojas ir Teisėjas, o kadangi žmonės yra šališki patiems sau, tai aistra ir kerštas juos dažniausiai per toli nuveda, kai, per daug karščiuojantis dėl savo reikalo, nerūpestingumas ir lengvapėdiškumas padaro juos per daug nedemėsingus kitų žmoniu reikalams.Trečia, Prigimtinėje būklėje dažnai pritrūksta galios paremti ir palaikyti teisingą sprendimą ir jį deramai įvykdyti. Tie, kurie kokiu nors nederamu veiksmu prasižengia, retai liausis tai darę, savo neteisybę jei gali apginti jėga. Dėl tokio priešinimosi daugeliu atvejų bausmė yra pavojinga ir dažnai pražūtinga tiems, kurie mėgina ją įvykdyti.Taigi žmonių padėtis, nepaisant visų Prigimtinės būklės privilegijų, yra nepakenčiama, kol jie yra joje, todėl jie verčiami kuo greičiau burtis į visumenę. Kaip tik dėl šios priežasties retai sutinkame kiek nors žmonių, ilgesnį laiką gyvenančių šioje būklėje. Nepatogumai, kurie jiems ten gresia dėl netvarkingo ir nenumatomo kiekvieno žmogaus naudojimosi savo galia bausti kitą už praižengimus, verčia juos ieškoti prieglobsčio valdžios išleistuose įstatymuose ir surasti čia apsaugą savo nuosavybei. Kaip tik tai skatina kiekviena iš jų savo noru atsisakyti savo paties baudžiamosios galios, kad bausmę vykdytų paskirtas vienas iš jų ir pagal tokias tasykles, dėl kurių susitars bendruomenė ar jos įgaliotieji asmenys. Ir kaip čia turime pirmykštę teisę ir įstatymų leidimo bei vykdomosios valdžios pradmenis, vyriausybių ir pačių visuomenių pradžią. Juk Prigimtinėje būklėje žmogus, jei nekalbėsime apie jo turimą laisvę nekaltiems malonumams , turi dvi galias. Pirmoji – tai galia daryti tą, ko, jam atrodo, reikia jo paties ir kitų apsaugai, kiek tai leidžia Prigimties įstatymas; šiuo įstatymu, kuris bendras jiems visiems, jis ir visi kiti žmonės tampa viena bendruomene, sukuria vieną visuomenę, kitokią negu visi kiti kūriniai; ir jegu ne išsigimusių žmonių sugedimas ir ydingumas, tai nebūtų jokio reikalo, jokios būtinybės žmonėms atsiskirti nuo šios didžiosios ir prigimtos bendruomenės ir burtis į mažesnes bendrijas. Kita galia, kurią žmogus turi Prigimtiėje būklėje, yra galia bausti už prasižengimus šitam įstatymui. Abieju šių galių jis atsisako įstodamas į privačią, jei galiu ją taip pavadinti, arba dalinę politinę visuomenę ir įsitraukdamas į kokią nors valstybę, atskirtą nuo kitų žmonių.Pirmąją galią, t. y. daryti tai, ko, jam atrodo, reikia jo paties ir kitų žmonių apsaugai, jis atiduota tvarkyti visuomenės sukurtiems įstatymams, kiek reikia jo paties ir visuomenės apsaugai; ir šie visuomenės įstatymai daug kur apriboja tą laisvę, kurią jis turėjo pagal Prigimties įstatymą.Antrąją galią, t. y galią bauti, jis atiduoda visą, o savo paties vienintele valdžia ir nuožiura jis galėjo naudoti vykdydamas Prigimties įstatymą, jis panaudoja talkindamas visuomenės vykdomaja valdžai, kiek to reikia įstatymui. Juk dabar, būdamas naujoje padėtyje, kurioje jis gali naudotis daugeliu patogomų, sukurtų kitų tos pačios bendruomenės narių darbu, pagalba ir bendradarbiavimu, taip pat naudodamasis jos visuminės jėgos apsauga, jis, rūpindamasis savimi, privalo atsisakyti prigimtinės laisvės tiek, kiek to prireiks visuomenės gerovei, klestėjimui bei saugumui. Ir tai ne tik būtina, bet ir teisinga, nes kiti visuomenės nariai daro tą patį.Nors žmonės, susiburdami į visuomenę, del jos išsižada tos lygybės, laisvės ir vykdomosios galios, kurias jie Prigimtinėje būklėje, atiduodami įstatymų leidimo valdžiai teisę naudoti jas, kaip to prireiks visuomenės labui, tačiau kiekveinas tai daro tik siekdamas geriau apsaugoti save, savo laisvę ir savo nuosavybę ( nes negalima tarti apie jokią būtybę, kad ji keistų savo padetį siekdama ją pabloginti ), todėl visuomenės galia ar jos įkurta įstatymų leidimo valdžai negali būti išplėsta daugiau negu reikia bendram labui, o privalo saugoti kiekvieno nuosavybę šalindama tą trūkumų trejetą, kuris Prigimtinę būklę daro tokią nesaugią ir nelengvą. Vadinasi, tas, kuris turi valstybės leidimo, arba aukščiausiąją, valdžią, privalo valdyti pagal nustatytus nuolatinius įstatymus, paskelbtus tautos ir jai žinomus, o ne pagal sugalvotus potvarkius; jis privalo valdyti talkininkaujant nešališkiems ir griežtiems teisėjams, kurie pagal šiuos įstatymus turi spręsti nesutarimus, ir naudoti savo šalyje bendruomenės jėga tik siekiant vykdyti tokius įstatymus , o užsienyje – tik užkertant kelią arba atsilyginant už svetimų daromą žala ir ginant bendruomenę nuo jų antpuolių ir įsiveržimų. Ir visa tai būti siekant ne ko kito, o tik tautos taikos, saugumo. Apie valstybės formas. Buvo parodyta, žmonėms pirmąkart susivienijant į visuomenę, dauguma savo prigimtimi turi savyje visą bendruomenės valdžią, ji gali retkarčiais visą ją panaudoti kurdama tai bendruomenei įstatymus ir vykdydama tuos įstatymus per jos paskirtus pareigūnus; tokiu atveju valdymo forma yra visiška demokrattija; arba ji gali įstatymų leidimo valdžią atiduoti į keleto rinktinių žmonių ir jų palikuonių ar įpėdinių rankas, ir tada yra oligarchija; arba į vieno žmogaus rankas, ir tada yra monarchija; jeigu – jam ir jo įpėdiniams, tai čia paveldimoji monarchija; jeigu jam tik iki gyvos galvos, o po jo mirties teisė skirti įpėdinį grįžta daugumai, tai čia yra renkamoji monarchija. Ir atitinkamai iš šių formų kuriamos sudėtines bei mišrios valdymo formos, kurios bendruomenei atrodo geriausios. Jeigu įstatymų leidimo valdžią dauguma iš pradžių atiduoda vienam ar keliems asmenims tik iki gyvos galvos ar tik tam tikram laikui, o po to vėl susigrąžina sau aukščiausiąją valdžią, kai šita valdžia tokiu būdu grąžinama, bendruomenė gali vėl iš naujo ir savo nuožiūra atiduoti ją į kitas rankas ir taip sukurti naują valdymo formą, kadangi valdymo forma priklauso nuo to, kam suteikiama aukščiausioji valdžia, t. y. įstatymų leidimo valdžia, tai priklausomai nuo to, kam suteikiama galia leisti įstatymus, tokia yra ir valstybės forma. Locke vartodamas žodį “valstybė” turi omenyje ne demokratiją ar kokią nors kitą valdymo formą, o kiekvieną nepriklausomą bendruomenę.Apie įstatymų leidimo valdžios apimtį. Didysis žmonių tikslas buriantis į visuomenę yra garantuoti taikų ir saugų naudojimąsi savo nuosavybe, o didysis įrankis ir būdas tam pasiekti yra toje visuomenėje pripažinti įstatymai, pirmasis ir kertinis visų valstybių pozytivus įstatymas yra įstatymo leidimo valdžios įkūrimas, pirmasis ir kertinis prigimties įstatymas, kuriam pavaldi įstatymų leidimo valdžia yra visuomenės ir kiekvieno jos nario apsauga. Ši įstatymų leidimo valdžia yra ne tik aukščiausia valstybės valdžia, bet šventa ir nuolatinė valdžia tose rankose, į kurias bendruomenė ją kartą įdėjo. Joks kieno nors kito įsakas, kad ir kokia įsivaizduojama forma, kad ir kokios jėgos remiamas, negali turėti įstatiminės galios ir privalomumo, jeigu jis nėra patvirtintas to įstatymų leidimo organo, kurį visuomenė išsirinko ir paskyrė; be šito toks įsakas negalėtų turėti to, kas absoliučiai būtina, kad jis taptų įstatymu, – visuomenės sutikimo, virš kurio nėra nieko, kas turėtų galią leisti įstatymus kitaip negu pagal iš jos gautą sutikimą ir jie privalo, net savo sąžinėje, kartu su vietiniais gyventojais paklusti jos tvarkai. Niekas žmogaus negali padaryti tokio, o tik tikras įstojimas į ją pozityviu įsipareigojimu ir viešu pažadu bei sutartimi. Kaip tik tai, Locke manymu yra politinių visuomenių pradžia ir kaip tik toks sutikimas padaro žmogų valstybės nariu.J. J. ROUSSEAU. (1712-1778) jis naujomis idėjomis praturtino socialines teorijas. Jis švietimo epochos mąstytojas, aistringas visuomenės pertvarkymo teoretikas. Prancūzų didžiosios revoliucijos ideologas. Savo darbuose jis ištobulino reikšmingiausią socialinės ir politinės teorijos – tautos suvereniteto principą, iš esmės užbaigdamas “visuomenės sutarties” teoriją.Apie vyriausybę apskritai. Kiekvienas laisvas veiksmas turi dvi priežastis, kurios drauge jį sukelia; viena iš jų – moralė, būtent valia, apsprendžianti veiksmą; kita – fizinė, būtent jėga, jį atliekanti. Politiniame “organizme” išsiskiria jėga ir valia; pastaroji vadinama įstatymų leidžiamąja valdžia, o pirmoji – įstatymų vykdomąja valdžia. Niekas jame nevyksta arba neturi vykti, joms nedalyvaujant. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso tautai ir gali priklausyti tik jai; remiantis anksčiau nustatytais principais, lengvai galima suprasti, kad vykdomoji valdžia negali priklausyti visai tautai, kaip įstatymų leidėjai, ar suverenui, nes ši valdžia pasireiškia tik paskirais aktais, nepriklausančiais įstatymų sričiai, taigi ir kompetencijai suvereno, kurio visi aktai yra įstatymai. Tautos jėgai reikalingas įgaliotinis, kuris ją sukauptų ir paskatintų veikti pagal bendrosios valios nurodymus, kuris būtų tarpininkas tarp valstybės ir suvereno ir tam tikru būdu visuomenėje, kaip kolektyvinėje asmenybėje, atliktų tai, ką žmoguje atlieka sielos ir kūno vienybė. Tokią paskirtį valstybėje turi vyriausybė, klaidingai painiojama su suverenu, kurio ji yra tik tarnas. Vyriausybė – tarpinis organizmas, įsteigtas pavaldinių ir suvereno tarpusavio ryšiams palaikyti, įgaliotas vykdyti įstatymus ir remti tiek pilietinę, tiek politinę laisvę. Šio organizmo nariai vadinami magistratais arba karaliais, t. y. valdytojais, o visas “organizmas” vadinamas valdovu. Rousseau vyriausybe ar aukščiausia administracija vadina įstatimšką vykdomosios valdžios vykdymą, o valdovu ar magistratu – žmogų ar organą, kuriam ši valdžia patikėta. Vyriausybėje glūdi tarpinės jėgos, kurių tarpusavio santykis ir apsprendžia visumos santykį su visuma ar suvereno santykį su valstybe. Vyriausybė iš suvereno gauna įsakymus ir juos perduoda tautai; kad valstybė išlaikytų pastovią pusiausvyrą, vyriausybės galia turi būti lygi galiai piliečių, kurie yra suverenai ir kartu pavaldiniai. Jei suverenas panorės valdyti arba magistratas – leisti įstatymus ir jei pavaldiniai atsisakys paklusti, arba anarchijos auka. Apie vyriausybės įsteigimą. Sudėtinis aktas, arba sudarytas iš dviejų kitų aktų: įstatymo įvedimo ir įstatymo vykdymo. Pirmuoju suverenas nutaria, kad egzistuos vyriausybinis korpusas, sudarytas viena ar kita forma. Šis aktas – įstatymas. Antruoju tauta skiria vyresniuosius, kuriems bus pavesta įsteigtoji valdžia. Šis skyrimas yra tik atskiras aktas; tai ne kitas įstatymas, o tik pirmojo tęsiny ir vyriausybinis aktas. Žinoma, yra sunku suprasti, kaip gali būti vyriausybinis aktas, kai dar nėra vyriausybės, ir kaip tauta, būdama tik suverenas arba pavaldinys, tam tikromis aplinkybėmis gali tapti valdovu arba magistratu. Čia atsiskleidžia dar viena politinio “organizmo” savybių, kurių dėka jis suderina tariamai prieštaringus veiksmus. Ta savybė pasireiškia, aukščiausiajai valdžiai staiga virstant demokratija, kai be kokių nors pastebimų permainų, tik naujo visų santykio su visais dėka piliečiais, tapę magistratais, nuo bendrų aktų pereina prie konkrečių ir nuo įstatymo – prie jo vykdymo. Toks santykių pasikeitimas – ne kokia nors grynai spekuliatyvi subtilybė, neturinti pavyzdžio praktikoje: jis būdingas Anglijos parlamentui, kai žemieji rūmai tam tikrais atvejais virsta dideliu komitetu, kad galėtų geriau svarstyti reikalus, ir, vadinasi, iš aukščiausiojo susirinkimo, kokiu jie buvo iki šiol, tampa tik paprasta komisija. Taigi po to jie praneša patys sau, kaip bendruomenių rūmams, tai ką jie ką tik nutarė kaip didelis komitetas, ir vėl kitu vardu svarsto tai, ką vienu metu jau išsprendė. Toks pranašumas būdingas demokratinei vyriausybei: ji gali būti sudaryta paprastu bendrosios valios aktu. Po to ši laikinoji vyriausybė arba lieka valdžioje, jei tokia yra priimta forma, arba suvereno vardu nustato įstatymo diktuojamą valdymo būdą; taigi viskas vyksta pagal taisykles. Jokiu kitu teisėtų būdu, neatsisakant anksčiau išdėstytų principų, vyriausybės įsteigti negalima.Apie įstatymą. Visuomenės susitarimu politiniam “organizmui” mes suteikėme gyvybę ir egzistenciją; dabar įstatymų leidimu reikia jam suteikti judėjimą ir valią, nes pirminis aktas, kurio dėka šis organizmas susidaro ir tampa vieningas, dar nenustato, ką jis turi daryti, kad išsilaikytų.Rousseau tvirtina, kad įstatymų objektas visada yra bendro pobūdžio, įstatymas pavaldinius traktuoja kaip visumą, o veiksnius – kaip abstrakčius, bet niekada žmogaus netraktuoja kaip individo arba kaip atskiro poelgio. Įstatymas gali numatyti privilegijas, bet jis negali suteikti jų jokiam konkrečiam asmeniui. Įstatymas gali sukurti keletą piliečių klasių, gali net nurodyti savybes, suteikiančias teisę priklausyti kiekvienai iš šių klasių, bet jis negali konkrečiai nurodyti, kad tokie ar tokie asmenys bus priimti į vieną ar kitą klasę. Jis gali įsteigti karaliaus valdžią ir karūną padaryti paveldimą, bet jis negali nei rinkti karaliaus, nei kokią nors šeimą paskelbti karaliaujančią, – žodžiu, bet koks veiksmas, kurio objektas yra individualaus pobūdžio, neliečia įstaymų leidžiamosios valdžios. Įstatyme turi derintis valios ir jos objekto visuotinis poibūdis, tai visi savavališki kokio nors atskiro žmogaus, kad ir kas jis būtų, potvarkiai jokiu būdu nėra įstatymai. Įstatymai – tai tik pilietinės asocijacijos sąlygos. Tauta, paklūstanti įstatymams, turi būti jų kūrėja.Apie mišrius valdymus. Atskiros valdymo rūšys grynu pavidalu neegzistuoja. Vienasmeniam valdovui reikalingi jam pavaldūs magistratai, o liaudies valdymas privalo turėti vadą. Skaidant vykdomąją valdžią, visada palaipsniui einama nuo didesnio skaičiaus prie mažesnio; skirtumas tik toks, kad kartais didelis skaičius gali priklausyti nuo mažo, o mažas – nuo didelio.Kai kada valdžia pasiskirsto tolygiai: arba kai jossudadamosios dalys yra tarpusavyje priklausomos, kaip Anglijos vyriausybėje, arba kai kiekvienos dalies valdžia yra savarankiška, bet ne visagalė, kaip Lenkijoje. Pastaroji forma netikusi, nes tokiu atveju vyriausybėje nėra jokio vieningumo, o valstybėje nėra vidinio ryšio.Paprastas valdymas savaime yra geriausias, dėl to, kad jis paprastas. Bet jei vykdomoji valdžia nepakankamai priklauso nuop įstatymų leidžiamosios, t. y. jei tarp valdovo ir suvereno daugiau santykių, negu tarp tautos ir valdovo, tai šį neproporcingumą būtina ištaisyti, suskaidant vyriausybę. Tada visų jos dalių galia pavaldiniams nesumažėja, o suskaidymas visos drauge tampa silpnesnės suvereno atžvilgiu. Šis sunkumas kartais pašalinamas, steigiant tarpinius magistratus, kurie, neskaidydamni vyriausybės, padeda tik sudaryti pusiausvyrą tarp abiejų valdžių ir palaikyti jų tarpusavio teises. Bet tada valdymas nėra mišrus, jis tik nuosaikus. Panašiai galima pašalinti ir priešingą sunkumą ir, jeigu valdymas per daug silpnas, įsteigti kolegijas jam sutelkti. Tai būdinga visoms demokratijoms. Pirmuoju atveju valdymą skaido, kad jį susilpnintų, antruoju – kad jį sustiprintų. Paprastos valdymo rūšys turi ir jėgos, ir silpnumo maksimumą, o mišrioms formoms būdinga vidutinė jėga.T. HOBBES. (1588-1679) Tai pirmasis ir žymiausias Naujųjų laikų socialinu ir politiniu filosofu laikomas žmogus. Jis gimė netoli Malsberio miestelio kaimo dvasininko šeimoje. Jis puikiai mokėjo senovės graikų ir lotynų kalbas. Pankerius metus Oksfordo universitete studijavo Aristotelio logiką ir fiziką, taip pat gilino senovės graikų ir lotynų kalbų žinias. Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais jis daugiausia laiko skyrė vertimo darbui; iki pat gilios senatvės jis išsaugojo šviesų protą ir darbingumą.Valstybės tikslas – individo saugumas. Žmonių, kurie iš prigimties myli laisvę ir nori viešpatauti kitiems, jungimosi galutinė priežastis, tikslas ar ketinimas taip save pačius apribojant yra jų pačių savisauga ir patogesnio gyvenimo numatymas, t. y. išsivadavimas iš tos apgailėtinos karo padėties, kuri yra neišvengiama dėl žmonių prigimtinių jausmų ir aistrų, kai nėra regimos valdžios, kuri laikytų juos baimėje ir, grasindama bausme verstų vykdyti susitarimus ir laikytis tų prigimtinių įstatymų. Prigimtiniai įstatymai – teisingumas, nešališkumas, kuklumas, atlaidumas – ir apskritai darymas kitiems to, ko norėtume, kad ir mums būtų daroma – patys savaime, be kokios nors jėgos, priverčiančios jų laikytis, baimės, prieštarauja mūsų įgimtiems jausmams, kurie lenkia mus į šališkumą, išdidumą, kerštingumą ir panašius dalykus. Nepaisant prigimtinių įstatymų, kurių kiekvienas laikosi, kai nori jų laikytis ir kai jis gali tai daryti nerizikuodamas savo saugumu, jeigu nebus įvesta jokia valdžia arba bus įvesta nepakankamai stipri valdžia mūsų saugumui užtikrinti, kiekvienas žmogus pasikliaus ir galės teisėtai pasikliauti savo paties jėga ir vikrumu, kad apsisaugotų nuo kitų žmonių.Valstybės atsiradimas. Valstybės apibrėžimas. Vienintelis būdas suskurti tokią bendrą valdžią, kuri galėtų apginti žmones nuo svetimšalių įsiveržimo ir vienas kitam daromų skriaudų, ir taip juos apsaugoti, kad jie savo triūsu ir žemės vaisiais galėtų gyventi patenkinti – tai perduoti visą jų valdžią ir galią vienam žmogui ar žmonių susirinkimui, kuris galėtų balsų dauguma visų jų valias paversti viena valia, o tai yra tas pats, kaip ir paskirti vieną žmogų ar žmonių susirinkimą atstovauti jiems, ir kiekvienas jų prisiminti visa ir pripažintų save kūrėju viso to, ką jiems atstovaujantis asmuo darys pats ar vers daryti kitus, kas susiję su visuotine taika ir jų saugumu, ir tai[p kiekvienas savo valia pajungtų jo valiai, o savo sprendimą – jo sprendimu. Viename asmenyje suvienytų žmonių daugybė vadinama – valstybe. Pilietinis įstatymas. Hobbes pilietiniais įstatymais laikė tuos, kurių žmonės privalo laikytis dėl to, kad jie yra ne vienos ar kitos konkrečios valstybės, o apskritai valstybės nariai. Atskirus įstatymus turi pažinti tie, kurie profesionaliai tyrinėja skirtingų valstybių įstatymus, tačiau žinoti, kas apskritai yra pilietinis įstatymas, privalu kiekvienam žmogui. Apskritai įstatymas yra ne patarimas, o įsakymas, ir ne bet kurio žmogaus įsakymas bet kuriam kitam žmogui, bet tik to, kurio įsakymas yra skirtas tam, kuris anksčiau buvop įpareigotas jo klausyti. O kalbant apie pilietinį įstatymą, tai prie jo tik pridedamas įsakančiojo asmensvardas, o tai yra valstybės asmuo. Pilietinis įstatymas – kiekvienam pavaldiniui yra tos taisyklės, kurias valstybė jam pateikė žodžiu, raštu ar kitu pakankamu jos valios ženklu, kad naudotųsi jomis, kai reikia atskirti, kas teisinga ar neteisinga, t. y. kas prieštarauja ir kas neprieštarauja taisyklei. Iš to išplaukia, kad kiekvienas žmogus mato, kad kai kurie įstatymai yra skirti apskritai visioems pavaldiniams, kai kurie – tam tikroms provincijoms, kai kurie – konkrečioms profesijoms, dar kiti – konkretiems žmonėms; tai yra įstatymai kiekvienai grupei žmonių, kuriems skirtas įsakymas, ir niekam kitam. Įstatymai iš esmės yra taisyklės, nurodančios, kas yra teisinga ir neteisinga, ir niekas negali būti laikoma neteisingu, jei neprieštarauja kokiam nors įstatymui. Tik valstybė gali kurti įstatymus, nes mes pavaldūs tik valstybei, ir kad įsakymai turi būti pakankamai aiškūs, nes kitaip žmogus nežinos, kurio klausyti. Visose valstybėse įstatymų leidėjas yra tik suverenas, ar tai būtų vienas žmogus, kaip monarchijoje, ar žmonių susirinkimas, kaip demokratijoje ar aristokratijoje, nes įstatymų leidėjas yra tas,kuris leidžia įstatymus. Ir tik valstybė nustato tas taisykles, kurias vadiname įstatymais, ir įsako jų laikytis. Valstybė – įstatymų leidėjas. Tačiau valstybė nėra asmuo ir ką nors daryti gali tik per savo atstovą, todėl suverenas ir yra vienintelis įstatymų leidėjas. Dėl tos priežasties niekas negali panaikinti išleisto įstatymo, išskyrus suvereną, nes įstatymą panaikinti gali tik kitas įstatymas, kuris uždraudžia vykdyti pirmąjį.Išvados
Tarp to meto mąstytojų vyravo kiekvieno jų individuali nuomonė, nes kiekvienas žmogus yra individuali asmenybė tvirtai ginanti savo nuomonę. Žymiausias to meto mąstytojas buvo Nikolas Makiavelis, politika jam tapo būtina; ploitiką jis siejo su likimu.jis teigė, kad aktyvus kūribinis dalyvavimas politikoje, tai laisva individų valia. Žinoma ir šiais laikais žmogus, kuris domisi politika įsitraukia į poltinį gyvenimą, jam tai gyvenimo prasmė, likimas. Daugelis teiginių, kuriuos pasakė Makiavelis yra dar vartojama ir šiais laikais PVZ: “TIKSLAS PATEISINA PRIEMONES” daudelis mūsų dažnai šią frazę pasakome, kai norime ką nors pabrėžti, arba dažnai girdime kitus žmones sakant tai. Toliau kiti mąstytojai tokie kaip Tomas Hobsas, Džonas Lokas, Žanas Žakas Ruso jų nuomonės ir teiginiai kaikuriuo požiūriu sutampa, nes jie perėmė vienas kito mintis t. y. pasisakymus, nes jie visi trys buvo antrosios Naujųjų laikų pusės žmonės, o