politologijos ivadas

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

TARPTAUTINĖS TEISĖS IR POLITIKOS MOKSLŲ INSTITUTAS

Prof. Alg. Prazauskas

Rankraščio teisėmis

POLITOLOGIJOS ĮVADAS

PASKAITŲ KONSPEKTAS

Mes skaitome akivaizdžiomis tiesas: kad visi žmonės yra sutverti Kūrejo lygiais ir apdovanoti neatimomis teisėmis, tarp kurių yra teisė į gyvenimą, į laisvę ir laimės siekimą; kad šių teisių išsaugojimui žmonės sukuria vyriausybes, kurių teisinga valdžia grindžiama valdomųjų sutikimu; kad, jeigu kokia nors valstybinė santvarka pažeidžia tas teises, liaudis turi teisę pakeisti ją arba sugriauti ir sukurti naują santvarką.

(Iš JAV Nepriklausomybės deklaracijos, 1767)

1. POLITIKA IR POLITOLOGIJA

Apibendrinant skirtingas definicijas galima sakyti, kaad politologija yra žinių apie politiką, politinį gyvenimą, politinius interesus, santykius, procesus, politinio gyvenimo organizaciją bei atitinkančias politines sistemas ir politinę sąmonę. Šioje definicijoje keleta kartų figūruoja žodis “politika” ir jo derivatyvai, todėl ji lieka nepilna, jeigu ne visai aišku, kas yra politika. Deja, vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Terminas yra kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio polis – “miestas, valstybė”, išvestinis žodis politikos tarp kitų reikšmių turi ir piliečio, dalyvaujančio sprendžiant miesto-valstybės reikalus, prasmę (nesidomintieji valstybiniais reikalas buvo vadinami idiotes). Šiuolaikiniai poolitikai ir valdininkai labai mėgsta definiciją, kurią prieš šimta metų pasiūlė prancūzas E.Littre: politika yra valdymo menas. Tačiau už šio apibrėžimo ribų lieka nevaldančiųjų grupių siekimas paimti valdžią, be to, vargu ar galima pavadinti menu tokius valdymo metodus, kaip masinės re

epresijos, genocidas, deportacija.

Dažnai cituojamas aforizmas, anot kurio politika yra galimumo menas, realios prasmės neturi, nes tikrovėje politikai labai dažnai nedaro tai, kas galima, ir nebando daryti tai, kas galima. Be to, ši charakeristika nėra specifinis politikos bruožas: galimumo menu galima pavadinti sportą, ūkinę veiklą, mediciną ir daug kitų žmogaus veiklos sferų. Kita definicija apibrėžia politiką kaip veiklą, “per kurią bendruomenėje ir bendruomenės labui priimami bei įgyvendinami sprendimai” (The Blackwell Encyclopaedia of Political Institutions, 1987, p. 482, cituojama “Valstybės pagrindai”, 2 dalis, p. 9). Tačiau kiekvienas pilietis žino, kad ne visi sprendimai liūdija apie rūpestį visumenės gerove, be to, klausimas, ar priimtas sprendimas atitinka gerovės kriterijų, yra labai ginčytinas. Pavyzdžiui, “visuomenės labui” gali būti padidinti mokesčiai arba kūro kainos, tačiau piliečiai gali manyti kitaip, yppač jei padidėjusios pajamos bus panaudotos biurokratinio aparato algoms pakelti. Padarius išlygą dėl visuomemės labo, sprendimus, kurie liečia tam tikros grupės interesus šios grupės lygyje galima vadinti politiniais. Priklausomai nuo grupės pubūdžio ir dydžio galima kalbėti apie įstaigų ir firmu, miesto, srities, valstybės lygio sprendimus. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad riba tarp politinių ir nepolitinių sprendimų yra reliatyvi. Grynai ekonomiai didelios firmos arba profesinės sąjungos sprendimai gali betarpiškai paliesti nemažos visyomenės dalies interesus ir įgyja politinį pobūdį. Amerikoje populiarus posakis “K
Kas gerai General Motors, tas gerai Amerikai”, panašiai kalbama apie “Toyotą” Japonijoje ir žvejų laivyną Islandijoje.

Daug politologų akcentuoja konkurencinius politikos aspektus. Žymus teoretikas Harold Laswell savo knygą pavadino “Politika: kas ką gauna, kada, kaip?” (1936). Šią formulę galima taikyti ne tik politinėms, bet ir visoms kitoms visuomeninio gyvenimo pusėms, tačiau ji pabrėžia kad politikoke centrinis klausimas yra valdžios siekimas ir realizavimas. Valdžia yra svarbiausia politikos ašis, ir jos reikšmę politikoje žinomas JAV sociologas Talcott Parsons pagrįstai palyginao su pinigų vaidmeniu ekonomikoje. Valdžia politikoje yra ir tikslas ir universali priemonė visiems kitiems tikslams pasiekti.

Šie du požiūriai į politiką – kaip į sprendimų priėmimo procesą ir valdžios siekimo bei naudojimosi problemą – atspindi du jos apektus ir du galimus požiūrius į politinio gyvenimo faktus. Vieną ir tą patį įvykį galima analizuoti abiem požiūriais. Jei vyriausybė nusprendė pakelti mokesčius, šį žingsnį galima vertinti kaip vieną iš galimų socialinių ir ekonominių sprendimų (kitas klausimas, laikyti tą sprendimą geru ar blogu) variantų. Kitu požiūriu čia galima įžvelgti taktinį ar strateginį žingsnį kovoje už valdžios išlaikymą arba sandėrio tarp įvairių politinių jėgų (frakcijų, partijų, interesų grupių) rezultatą.

Analizuojant politinę veiklą ir procesus, galima aiškiau suvokti, kas, kodėl ir kaip siekia valdžios ir kaip ja naudojasi, t.y. kaip veikia sprendimų priėmimo mechanizmas. Gilinantis į šias problemas, pr

rireikia išsiaiškinti, kaip atsirado ir kokias funkcijas atlieka įvairios politinės struktūros ir institucijos: politinės partijos ir organizacijos, judėjimai, valstybė, spaudimo grupės, parlamentai, ideologijos, tarptautinė bendrija ir taip toliau.

Logiškai iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo lyg ir aišku, tačiau politinė realybė yra žymiai sudėtingesnė. Pirmiausia, valdžia pasireiškia ne tik (ir ne tiek) atvira forma (vieši nurodymai, įsakai, nutarimai, kurič autoriai yra žinomi), labai dažnai ji yra nematoma, implicitinė. Daug reikalavimu, sprendimų net nesvarstoma todėl, kad jų suinteresuoti veikejai puikiai žino, kad tai būtų bergždžios pastangos. Tiriant realios valdžios pasiskirstymą mieste, srityje, ar valstybėje daugumoje atvejų labai sunku nusakyti, kokios grupės turi realią valdžią ir realiai priima sprendimus. Daugelis tyrinėjimų aiškiai rodo, kad renkamos institucijos, pavyzdžiui, miestų savivaldybės, yra priklausomos ne tik (o dažnai ir ne tiek) nuo aukštesnių valdžios instancijų, bet ir nuo įtakingų grupių, kurios finansiškai palaiko rinkimines kampanijas, o po rinkimų naudojasi savo įtaka valdžios institucijoms ir neretai visiškai kontroliuoja jas. Italijoje mafijos įtaka valdžios struktūroms yra beveik nuolatinė žiniasklaidos ir kinofilmų tema.

Visuomenės gyvenime galima išskirti daug sferų. Politologija pirmiausia tiria politinę sferą, kuri egzistuoja šalia kitų sferų: socialinės, kultūrinės, ekonominės, dvasinės. Kiekviena iš šių sferų yra tam tikra sistema, turi savo struktūros tipą, valdymo sistemą ir, savaime suprantama, žmones, ku

urie toje sferoje atlieka vienokias ar kitokias funkcijas. Kiekvieną sferą tiria speciali mokslo šaka, kurios tikslas yra geriau suvokti tos sferos funcionavimą, jos vystimosi dėsningumus, galimus tobulinimo būdus. Politinė sfera apjungia visas politines institucijas ir mechanizmus, apie kuriuos eis kalba politologijos įvadiniame, arba bendrame kurse. Pirmiausia tai visuomenės politinė sistema (political system), valstybė kaip jos svarbiausias elementas, politinė valdžia ir politikos subjektai (politiniai aktoriai), politiniai režimai, politinės partijos ir judėjimai, rinkiminis procesas (electoral process) ir rinkiminės sistemos, politinis vystimasis (tame tarpe revoliucija ir evoliucija), politinė kultūra, ideologija, tarptautiniai santykiai ir tarptautinė sistema bei jos vystymasis.

Kadangi politinė sfera kertasi su visomis kitomis sferomis, yra išskiriamos įvairios politikos kryptys: socialinė, nacionalinė, ekonominė, agrarinė, finansinė, švietimo ir mokslo, kultūrinė, karinė, demografinė politika ir t.t. Anglų kalboje tie du politikos lygiai nusakomi skirtingais terminais: politics (politika kaip kova už valdžią) ir policies (social, cultural, economic, etc.).

Politikos mokslo funkcijos:

1) normatyvinė – organizacijų ir asmenų politinės veiklos normų ir politinių procedūru (rinkimu tvarkos, organizacijų kūrimo ir t.t.) nustatymas;

2) politinių veiksmų ir procesų planavimas (policy planning);

3) prognozinė – politinio vystymosi prognozių sudarymas, t.y. bandymai atsakyti į klausimą, kas ir kada įvyks politinėje sferoje, kokios gali būti vienokių ar kitokių sprendimų ir veiksmų politinės pasekmės;

4) organizacinė: rekomendacijų ruošimas, kuriant politines institucijas, partijas, ruošiantis deryboms;

5) ideologinė ir auklėjamoji: politinės sąmonės ugdymas, idealų ir politinių vertybių kūrimas; dažniausiai tarp pagrindinių tikslų yra patriotizmo, lojalumo valstybei ugdymas, postkomunistinėse visuomenėse aktualu teisinės valstybės kūrimas, demokratijos konsolidacija.

Pagrindinės pažintinės funkcijos:

1) metodologinė: politinių reiškinių ir procesų analizės būdų ir metodų, politinės teorijos sudarymo taisyklių kūrimas ir vystymas; šita plati funkcija apima daug metodologinių klausimų – nuo duomenų rinkimo ir analizės būdų iki matematinių ir sisteminių metodų panaudojimo, modeliavimo principų, ateities scenarijų kūrimo, žaidimų teorijos taikymo ir kitų klausimų;

2) teorinė: svarbiausias uždavinys yra politinės teorijos, t.y. visa apimančio ir sistemingai vystomo politinės sferos žinojimo; tai pasiekiama, sukuriant politinio mokslo sąvokas ir kategorijas, atskleidžiant politinio proceso dėsningumus. Generalizuota, apibendrinta forma teorinė funkcija sintezuoja visas kitas politikos mokslo funkcijas;

3) deskriptyvinė (descriptive), arba aprašomoji: politinio gyvenimo faktų kaupimas, aprašymas ir analizė, politinių tendencijų išaiškinimas; tikslas yra pažinti konkrečią politinę tikrovę, aprašant ir nagrinėjant, pavyzdžiui, prezidentinius ar parlamentinius rinkimus kokioje nors šalyje, konstituciją, parlamento veiklą, politines partijas (tame tarpe jų programas, struktūrą, veiklą, vietą politinėje šalies arenoje), politinio lyderio karjerą arba reikšmingą epizodą iš politinio gyvenimo (politinę krizę, politinį skandalą ir pan.);

4) aiškinamoji – glaudžiai susieta su aprašomąja funkcija, turi atsakyti į klausimą, kodėl vyksta būtent tokie, o ne kitokie ivykiai.

Analizės metodai:

Institucionalizmas: politinių institucijų tyrimas: valstybės, jos organų, politinių partijų, organizacijų. Institucionalizmas buvo ypač populiarus iki XX amžiaus pradžios, kada politikos mokslai buvo sutapatinami su valstybės studijomis (ypač Vokietijoje).

Palyginamųjų (komparatyvinių) studijų (comparative politics) metodas yra įvairių šalių politinių sistemų arba jų elementų (subsistemų) palyginimas: parlamentų, partinių ir rinkiminių sistemų, politinių režimų ir t.t. Politologinė komparativistika tapo ypač populiari po Antrojo pasaulinio karo. Ypač produktyvi, siekiant išsiaiškinti politinių sistemų stabilumo (ar nestabilumo) prielaidas, imperijų ir multietninių valstybių dezintegracijos priežastis.

Sociologinis metodas (politinė sociologija) plačiai naudojamas, analizuojant visuomenės politinę sistemą, ypač aiškinantis politinio vystymosi sąryšį su socialine struktūra, ekonominiais santykiais, politine kultūra.

Istorinis metodas, arba evoliucionizmas, analizuoja politinius reiškinius jų istorinėje dinamikoje.

Normatyvinio vertybinio metodo tikslas yra nustatyti, kokią reikšmę visuomenei, jos gerbūvio kėlimui, laisvės ir teisingumo įtvirtinimui turi tie ar kiti politiniai procesai ir įvykiai. Kaip optimalaus visuonenės modelio kriterijus dažniausiai naudajama JAV demokratija, o į kitų sistemų vystimąsi žiūrima kaip į judėjimą šio idealaus modelio kryptimi. Normatyvinis metodas dažnai virsta nemoksline propaganda ir indoktrinacija.

Sisteminis metodas susiformavo palyginti neseniai, šeštame-septintame dešimtmetyje. Politinė sistema traktuojama kaip vientisa, save reguliuojanti sistema, kurios branduolys yra politinė valdžia. Politinė sistema yra multifunkcionalinė ir randasi nuolatinėje sąveikoje su visomis kitomis sistemomis (socialine, kultūrine, išorine ir t.t.).

Funkcionalinis metodas analizuoja konkrečius mechanizmus, kurie leidžia sistemai išlikti ir adaptuotis besikeičiančioje visuomeninėje aplinkoje. Akcentuojami sąryšiai su socialiniais ekonominiais procesais ir pabrėžiama, kad kiekvienas politinės sistemos elementas (valstybė, partijos, ideologija, politinė kultūra) savo ribose atlieka visuomenės politinio gyvenimo stabilizavimo funkciją.

Artima šiam metodui yra funkcinė struktūrinė analizė, akcentuojanti politinės sistemos organiška vienybę ir balansuojančias kiekvieno elemento funkcijas.

Biheiviorizmas (nuo angl. behavior – elgesys) pasirodymas laikomas revoliucija politikos moksluose. Biheiviorizmas XX amžiaus pirmoje pusėje buvo viešpataujančia metodologija JAV psichologijoje, o penktame dešimtmetyje jis pradėtas plačiai taikyti socialiniuose ir politiniuose moksluose. Politologijoje biheiviorizmas atidavė pirmenybę empiriniams individų politinės elgsenos tyrimams ir kategoriškai atsiribojo nuo sociologinio metodo ir plačių teorinių apibendrinimų. Kaip rašė Harold Lasswell, “tvirtinimas, kad būsimieji įvykiai yra neišvengiami, – tai propaganda, nesuderinama su mokslo teiginiais”. Septintame ir aštuntame dešimtmetyje nemaža politologų atmetė biheviorizmą. “Postbiheiviorinėje revoliucijoje” ypač aktyviai reiškėsi “naujieji kairiejį” (New Left), gynę filosofines vertybines pozicijas. Tačiau bent Amerikos politologijoje biheviorizmas iki šiol lieka dominuojančia kryptimi.

Antropologinis metodas vertina politinius reiškinius per žmogaus prigimties prizmę, atkreipia dėmesii į biologinius, instinktyvius, kultūrinius ir kitus žmogaus elgesio motyvus. Pastaraisiais dešimtmečiais jau išsiskyrė speciali disciplina – politinė antropologija.

Empiriniai (nuo graikų empeiria – patirtis) metodai naudojasi betarpiška patirtimi ir konkrečiais faktais.

Nuo ketvirtojo dešimtmečio plačiai paplito anketavimas, pradėti viešosios nuomonės tyrimai (public opinion polls). !935 m. George Gallup įkūrė American Institute of Public Opinion. Naudojamos dvi anketavimo formos: apklausa (opinion poll) ir interviu (interview). Ypač plačiai jos naudojamos rinkiminių kampanijų metu, sprendžiant tiek praktinius (pav., siekiant išsiaiškinant, kokie gyventojų sluoksniai ir teritorinės grupės mažiau palaiko kandidatus), tiek mokslinius (sąryšis tarp sociologinių charakteristikų ir elektoralinių preferencijų) uždavinius. Tačiau absoliučiai patikimų rezultatų apklausa neduoda, nes ji vyksta dirbtinoje situacijoje (rinkėjas dar nebalsuoja), be to, rinkėjų preferencijas paveikia kiti faktoriai: įvykiai betarpiškai prieš rinkimus, oras it t.t.

Stebėjimas, ypač jeigu jis atliekamas ilgą laiką, duoda labai daug informacijos apie politinės sistemos gyvenimą ir jos vystymąsi. Ypač tai pasakytina, jei stebėjimas atliekamas iš vidaus. Šis metodas plačiai naudoajamas Amerikos politinio gyvenimo studijose. Mokslinio stebėjimo rezultatus svarbu nepainioti su dalyvių memuarais ir autobiografijomis.

Politinių dokumentų analizė: partijų programų, parlamentų ir vyriausybių posedžių stenogramų, ataskaitų, memuarų, politinių veikėjų laiskų, videomedžiagos. Tai yra svarbus informacijos šaltinis tiek politologams, tiek istorikams.

“Žaidimų teorija” ir situacijos modeliavimas naudojami eksperimentui, atkuriant tam tikra procesą (derybas, parlamento posėdį). Modeliavimas ypač rezultatyvus, panaudojant kompiuterius.

2. POLITINĖS MINTIES RAIDA

Teorinių politikos tyrimų pradžia sietina su Sokrato (469-399 p.K.) vardu. Nors Sokratas skaitė, kad etika ir politika yra neatskiriami, jis bandė pateikti logiškas valdžios, teisigumo, piliečių teisių ir pareigų definicijas. Į demokratiją Sokratas žiūrėjo kritiškai (viename iš susririnkimų pasiūlė balsavimo būdu asilus paversti arkliais ir taip išspręsti pastarųjų deficito problemą). Bene pirmas išsakęs mintii, kad piliečio ir polio santykiai yra sutartinio pobūdžio, Sokratas ypač pabrėžė, kad įstatymai ir tėvynė yra svarbiau už tėvą ir motiną. Maždaug nuo tų laikų elėnai skaitė, kad pagarba įstatymui yra svarbiausias bruožas, skiriantis juos nuo barbarų.

Platonas (427-347 pr.Kr.), mokyklos, pavadintos “Akademija” (387 m. p.K. – 529 m.) įkūrėjas. Svarbiausieji kūriniai apie politiką – “Valstybė” (angliškų vertimų pavadinimas – “Respublika”), “Politikas” ir “Įstatymai”. Visi jie parašyti dialogo forma ir dėsto logiškai užbaigtą politinę teoriją.

Kertinis Platono filosofijos akmuo yra teiginys, perimtas iš Sokrato, kad žinojimas yra aukščiausia dorybė ir tik idėjos išreiškia tikrąją egzistenciją. Iš visų blogybių didžiausia Platonas skaitė nekompetetingumą ir nemokšiškumą, kurie jo nuomone labiausiai būdingi politikams, ypač demokratinėse valstybėse. Antras trūkumas, charakteringas visoms valstybėms, – tai frakcionizmas, “partijų” (t.y. grupių) egoizmas ir tarpusavio kova, savo interesų statymas aukščiau valstybinių. Todėl politinė harmonija Platono nuomone yra nepasiekiamas idealas. Pagrindine nestabilumo priežastimi jus skaitė prieštaravimus tarp turtuolių ir vargšų, t.y. ekonominius faktorius.

Anot Platono, ideali valstybė yra galima žemiška idėjų materializacija. Priklausomai nuo to, koks pradas vyrauja sieloje, žmonės dalijasi į tris kategorijas – valdovus-filosofus, karius-sargus ir gamybininkus (amatininkus ir žemdirbius). Idealioje valstybėje kiekviena grupė turi užsiimti savo reikalu ir nesikišti į jai nesuprantamus kitų reikalus. Platonas rašė, kad “galima padaryti daugiau, geriau ir lengviau, kai kiekvienas dirba kokį nors vieną darbą, kuris atitinka jo sugebėjimus, be to dirba laiku, neužsiimdamas kitais darbais”. Griežta specializacija, primenanti kastų sistemą, yra luominė visuomenė. Auklėjimo tikslas yra jos reprodukcija, griežtas prisilaikymas nekeičiamos privataus ir politinio gyvenimo tvarkos. Dviejų aukštesniųjų luomų nariai negali turėti privačios nuosavybės ir šeimos, jų vaikus auklėja valstybė, o sargų net žmonos turi būti bendros. “Iš principo, kad sargai vyrai ir moterys turės bendrą užsiėminą seka, kad nė vienas vyras ir moteris privačiai nesukurs savo židinio: žmonos priklauso bendrai visiems, taip pat ir vaikai, ir nė vienas iš tėvų nežinos savo vaiko, o vaikas – tėvų”.

Idealioje valstybėje valdo patys geriausieji – išmintingi filosofai, tačiau jie prisilaiko įstatymų ir yra tik valstybės tarnai. Jiems kaip ir sargams uždrausta turėti šeimas, nes “bet kokios nereguliuojamos sąjungos būtų profanacija valstybėje, kurios piliečiai gyvena dorai; valdovai tokio dalyko neleis.”

Platono aprašyta ideali valstybe daugeliui dabartinių komentatorių atrodė kaip komunistinė, nes joje svarbus sluoksnis – sargai – neturi privačios nuosavybės, be to uždrausti pastovūs monogaminiai ryšiai, kurie jo nuomone tarp žmonių yra labai atsitiktini ir nebūtų toleruojami, veisiant gyvulius. Savo “komunizmu” ir apšviesto despotizmo idejomis Platonas labai skyrėsi nuo Euripido, tvirtinusio, kad valstybės stabilumo pagrindas yra vidutinė klasė (jomenai).

Idealiai aristokratinei valstybei Platonas priešpastatė keturias klaidingas ir ydingas valstybės formas (arba “konstitucijas”), atitinkančias keturioms degradacijos stadijoms (VIII knyga):

1) Timokratija, arba timarchija (“garbės valdžia”) – atsiranda privati nuosavybė, valdo garbėtroškos, laisvi žmonės tampa vergais, valstybė nuolat kariauja (Kretos ir Spartos tipas);

2) Oligarchija išsivysto iš timokratijos, kada valdyti pradeda nedidelė turtuolių grupė, o vargingieji neturi galimybės dalyvauti valdyme; konfliktas tarp šių dviejų grupių baigiasi tuo, kad visuomenė nusileidžia dar viena pakopa žemiau, tai –

3) Demokratija, kuri anot Platono atsiranda tada, kai “nugalėję varguoliai vienus savo priešų sunaikina, kitus išveja, o likusių teises sulygina”, į valstybinius postus paskyrimas vyksta burtų keliu. Nepasotinamas laisvės siekimas, būdingas demokratijai, veda prie dorovės smukimo, o tada jau sekas chaosas ir demokratijos žlugimas. Ją pakeičia

4) tironija: atsiranda stipri asmenybė kuri kaip liaudies gynėjas ir statytinis paima valdžią, tačiau greit apriboja piliečių laisves ir faktiškai paverčia juos vergais.

Kaip realią alternatyvą šioms klaidingoms formoms savo vėlyvesnėje knygoje – Įstatymuose – Platonas siūlė sukurti “antrąją pagal vertybę” valstybinę santvarką. Tai miestas-valstybė, kurioje viešpatauja įstatymas, mišri santvarka, apjungianti monarchinį išminties principą ir demokratinį laisvės principą. Ją sudaro 5040 piliečių, padalintų į keturias klases. Leidžiama apribota asmeninė nuosavybė, tačiau piliečiams draudžiama užsiimti amatais ir prekyba, kurie turi būti palikti užsieniečių rankose, ir žemdirbyste, rezervuota vergams. Tokios valstybės santvarka turi kombinuoti monarchijos (37 sargybiniai, tarp jų 10 Naktinės tarybos narių) ir demokratijos (360 atstovų – po 90 nuo kiekvieno luomo – taryba). Kuriant tokią valstybę reikia pradėti nuo apsivalymo nuo nedorų asmenų – juos reikia sunaikinti arba ištremti, kad paliktų tik “geri žmonės”. (Beje, panašius metodus Platonas siūlė kaip konkrečius įstatymų projektus). Svarbią reikšmę toje valstybėje turi įstatymas, tačiau kartu Platonas pabrėžė, kad išmintingas, stiprus valdovas yra aukščiau įstatymo.

Platono mokinį Aristotelį (384-322 i.K.), 20 metų – iki pat įkūrėjo mirties – praleidusio Akademijoje, galima laikyti pirmuoju politologu. Jis ne tiek filosofavo, kiek detaliai analizavo polių politinį gyvenimą ir santvarką. Jo knyga Politika, nors ne visai užbaigta (tai greičiau paskaitų konspektas) visiškai palyginama su XX amžiaus pradžios politologijos vadovėliais.

Aristotelis pirmas visuomeninės minties raidoje pritaikė empirinį metodą – stebėjimą ir indukciją, savo darbuose apie valstybę rėmėsi labai plačia faktiška medžiaga, palygindamas įvairių Graikijos polių valdymo ypatybes. Jis ne tiek filosofavo apie politiką, kaip tai darė jo mokytojas Platonas ir kiti pirmtakai, o atidžiai stebėjo savo laikų politinį gyvenimą ir tuo remdamasis darė savo išvadas ir apibendrinimus. Jis skaitė politiką esant svarbiausia iš visų menų ir mokslų, nes politikos tikslas yra piliečių “aukščiausia gerovė”. Politika turi atlikti auklėjamąją funkciją, padėti pasiekti bendros gerovės ir teisingumo.

Politikoje Aristotelis sieja valstybės funkcijas ir tikslą su aukščiausiu natūraliu žmonių poreikiu – bendravimu ir gero gyvenimo siekimu. Jis teigia, kad valstybė atsiranda, kai keli kaimai susivienija į didesnę ir galinčią aprūpinti save bendriją. Kaip ir ikivalstybinės susivienijimo formos (šeima, kaimas), ji yra natūralus vystimosi rezultatas. Tvirtindamas, kad valstybė yra “kokios nors rūšies bendrija”, Aristotelis sutapatina ją su visuomene. Toks požiūris buvo būdingas antikiniais laikais. Valstybė anot Aristotelio yra aukščiausia visuomeninių ryšių forma, ji turi būti teisybės ir bendros gerovės pasiekimo instrumentu. Valstybė yra (arba bent turi būti) laisvų, moraliai lygių piliečių ryšys, veikiantis pagal įstatymus ir grindžiamas susitarimu, o ne jėga. Žmogus savo prigimtimi yra valstybinis, politinis padaras, ir būtent tuo skiriasi nuo gyvulių: tas “kuris savo noru ar dėl atsitiktinumo neturi valsrybės, yra arba blogas žmogus, žvėris, arba dievas, stovįs aukšciau humaniškumo”. Valstybės gyvęnimo pagrindinė ašis yra politika, kuri privalo padėti apriboti žemiausias, egoistines žmogaus prigimties apraiškas, padaryti žmogų kilnesniu, įtvirtinti proto viešpatavimą. Aristotelio nuomone, tik atsiradus valstybei, sukuriamos sąlygos civilizuotam gyvenimui, sudaromos galimybės atsiskleisti aukštesniems sugebėjimams ir pilnai išreikšti žmogaus prigimtį. Todėl valstybė yra aukščiau šeimos ir aukšciau individo, nes pastariteji, kaip vieningo kūno dalys, negali egzistuoti, jei kūnas yra sunaikintas. Valstybė – tai piliečių parnerystė. Pilietybės gavimo kriterijai yra skirtingi, priklausomai nuo valdymo formos. Kaip taisyklė, pilietis yra asmuo, kuris gali dalyvauti, sprendžiant valstybės reikalus.

Aristotelis pabrėžė, kad bendrai gyvenant yra neišvengiama ir būtina, kad vieni valdytų, o kiti būtų valdomi. Jo nuomłne žmonės skiriasi “nuo pat gimimo”. Panaudodams du pagrindinius kriterijus: kiek yra valdančiųju, ir kieno interesus jie išreiškia, ir palyginės įvairų valstybių santvarką (jo nuomone idealios santvarkos nėra) Aristotelis pateikė naują valstybių klasifikaciją:

________________________________________________________________

| | Išreiškia interesus |

| Valdo |_____________________________________|

| | visų | savo |

|____________________|____________________|_____________________|

| Vienas | Monarchija | Tironija |

| Nedaugelis | Aristokratija | Oligarchija | | Daugelis | Politėja (respublika) | Demokratija |

|____________________|___________________________________________|

Jei valstybė išreiškia visų interesus (monarchija, aristokratija, politėja) jos forma laikytina teisinga. Tironija, oligarchija ir demokratija yra “neteisingos” formos, nes valdančioji grupė vadovaujasi tik savo interesais.

Valstybės formų įvairovę Aristotelis aiškino tuo, kad kiekvienoje valstybėje yra daug skirtingų elementų, iš kurių vienas tampa dominuojančiu. Jo nuomone geriausia valstybė – politėja – yra mišri santvarka, subalansuotai derinanti oligarchijos ir demokratijos elementus. Jos socialinis pagrindas – gausi vidurinioji klasė: “Valdžia gali būti stabili tik ten, kur vidurinioji yra skaitlingesnė už vieną ar abi kitas”, t.y. turtuolius ir neturtėlius. (Beje, anksčiau ir Euripidas, teigė kad būtent vidurinioji klasė “gelbsti valstybes”). Todėl vidurinė klasė būtinai turi dalyvauti valdyme. Palyginės Graikijos polių formas, Aristotelis pažymėjo, kad daugumas konstitucijų yra arba demokratinės, arba oligarchinės, nes 1) vidurinė klasė yra beveik visur neskaitlinga; 2) viena iš dviejų klasių – turto savininkai arba masės tampa dominuojančia jėga ir pakeičia santvarką savo naudai; 3) dominuojantys Graikijoje miestai-valstybės – Atėnai ir Sparta – primetė silpnesniems savo santvarką. Todėl optimali mišri santvarka yra anot Aristotelio labai retas reiškinys.

Prisilaikydamas valstybių klasifikacijos schemos, Aristotelis atkreipė dėmesį į tai, kad politinė santvarka ir jos realus funkcionavimas yra skirtingi dalykai: formaliai demokratinė valdžia gali funkcionuoti kaip oligarchija, o oligarchija gali valdyti demokratiškai. Jis pirmas politinės minties istorijoje pažymi, kad kiekvienai santvarkai būdingos trys dalys: 1) patariamasis organas, kuris svarsto viešus reikalus (skelbia karą ar taiką, sudaro sutartis, leidžia įstatymus, paskiria pareigūns ir išklauso jų ataskaitas, tarnybos terminui pasibaigus); 2) pareigūnai, arba vykdomoji valdžia; 3) teismai. Kiekvienas iš šių organų gali būti sudaromas demokratiškai arba oligarchiškai. Valdžių pasiskirstymo principas įsigalėjo tik naujaisiais laikais, praėjus 2000 metų po Aristotelio.

Skirtingai nuo Platono, Aristotelis buvo įsitikinės, kad nuosavybė, kaip taisyklė, turi būti privati, nes “kada kiekvienas turės savo interesus, žmonės mažiau skųsis vienas kitu ir padarys daugiau pažangos, užsiimdami kiekvienas savo reikalais”. Kartu jis pabrėžė, kad svarbu išvengti pernelyg didelės turtinės nelygybės.

Aristotelis niekada nepuoselėjo idealios valstybės idėjos ir rėmėsi beveik išimtinai empiriniais faktais. Politinėje santvarkoje Aristotelis atiduoda pirmenybę įstatymams, kurie yra konstitucinio valdymo pagrindas ir būtina moralaus ir civilizuoto gyvenimo prielaida. Kadangi ideali valdymo forma nęgzistuoja, bet kokioje valstybėje galima revoliucija. Aristotelis išanalizavo jų priežastis ir priėjo išvados, kad revoliucijos dažniausiai įvyksta dėl yra kokios nors klasės ar grupės nepasitenkinimo, dviejų klasių konflikto, išorinių priežasčių, o demokratijose dėl demagogų įsigalėjimo. Siekiant stabilumo, ypatingą reikšmę turi auklėjimas. Kiekvienas pilietis turi būti mokomas tradicinių antikinei Graikijai dalykų: (1) skaityti ir rašyti, (2) gimnastikos, (3) muzikos ir, galbūt, (4) piešimo.

Aristotelis, kaip ir kiti graikų mąstytojai, laikė miestą-valstybę absoliučiai autonominiu vienetu ir tikėjo, kad polio valdovai turėjo pilną laisvę, priimant politinius sprendimus. “Tuo tarpu miesto-valstybės likimas iš tikrųjų priklausė ne nuo išmintingo vidaus reikalų tvarkymo, o nuo tarpusavio santykių su visu kitu graikų pasauliu ir nuo Graikijos santykių sa Azija rytuose ir su Kartagina bei Italija vakaruose. Prielaida, kad miestas-valstybė gali pasirinkti savo gyvenimo būdą neatsižvelgdamas į šių užsienio santykių brėžiamas ribas, buvo iš principo klaidinga. Platonas ir Aristotelis, kaip ir daugelis kitų protingų graikų, galėjo smerkti vaidingumą ir karingumą, būdingą graikų miestų tarpusavio santykiams, bet, kaip parodė gyvenimas, šios ydos buvo neišnaikinamos, kol miestai liko nepriklausomi” (Sabine & Thorson, 1995: 159).

Senovės Romos svarbiausias politologinis pasiekimas yra legalizmas – poziūris į valstybę kaip teisės kūrinį, piliečių teisinės lygybės pricipo fomulavimas, individo kaip juridinio asmens koncepcija. Iš II-III ą. romėnų teisininkų darbų buvo sudaryti Digestai, kurie imperatoriaus Justiniano laikas buvo išleisti ir Justiniano (arba Romos) teisės pavadinimu vėliau buvo pagrindiniu teisės šaltiniu Europoje iki pat XIX a. pradžios, kada pasirodė Napoleono kodeksas. Romėnų teisė skyrė privačią teisę ir viešąją, liečiančią valstybės reikalus teisę. Privačioji teisė buvo skirstoma į naturaliąją (jus naturale) – abstrakčius teisės principus, civilinę Romos (jus civile) teisę ir jus gentium – kitų tautų, gyvenančių imperijos ribose, paprotinę teisę.

Romėnai pripažino žmonių nelygybę: autoritetingi dėl savo intelekto ar užimamos padėties individams buvo pripažinama dignitas, o kiti, turėję tik libertas – teisę daryti tai, kas neuždrausta įstatymo, turėjo skaitytis su jų nuomone. Kita svarbi sąvoka buvo imperium, pradžioje reiškusi neribotą valdžią, o respublikos laikais įgavusi suvereniteto prasmę.

Markas Tulijus Ciceronas (106-43 p.K.): bene pirmas paskelbė, kad svarbiausia valstybės atsiradimo priežastis buvo poreikis apsaugoti nuosavybę. Respublika yra visų žmonių, viešas reikalas (res publica) ir rezultatas sutikimo teisės ir bendrų interesų klausimais. Teisės pagrindas yra teisingumas, kurio svarbiausias reikalavimas – nekenkti kitiems ir nepretenduoti į svetimą nuosavybę. Ciceronas pasiūlė savo valstybių klasifikaciją, išskyręs tris formas: karaliaus, optimatų (aristokratijos) ir liaudies (demokratija) valdžią. Demokratiją jis skaitė blogiausia forma, o geriausia jo nuomone yra mišri forma, garantuojanti valstybės stabilumą ir teisinę piliečių lygybę. Tobuliausia ir stabiliausia valdymo forma jis skaitė Romos santvarką. Cicerono samprotavimuose yra taip pat tarptautinės teisės pradai: jis kalba apie “tautų teisę”, poreikį vykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir sutartis.

Cicerono dėka Europoje tapo plačiai žinoma stoikų (Seneca ir kt.) teisės doktrina, akcentavusi visuotinę prigimtinę teisę, kurios niekam nevalia atimti. Ciceronas rašė: “Vis dėlto yra tikrasis įstatymas, teisingas protas, – atitinkantis prigimtį, galiojantis visiems, nekintamas ir amžinas, įsakmiai raginantis atlikti pareigas, draudimais atgrasantis nuo piktadarysčių. Tačiau jo nurodymus ir draudimus visada vykdo dori žmones, o nedorėliai jų niekada nepaiso. Neleistina pakeisti šį įstatymą kitu, negalima pakeisti ir kurios nors jo dalies, neįmanoma jo panaikinti viso ištisai. Nei senato, nei tautos negalime būti nuo šio įstatymo atleisti.., visas tautas visais laikais saistys vienas, amžinas ir nekintamas įstatymas, vienas bus ir tarsi bendras visų mokytojas ir valdovas Dievas, šio įstatymo kūrėjas, aiškintojas, leidėjas; kas jam nepaklus, bėgs pats nuo savęs ir, paniekinęs žmogaus prigimtį, taip kartu patirs aukščiausią bausmę, net jeigu ir išvengtų viso kito, kas laikoma bausmėmis” (Sabine & Thorson, 1995: 195-196).

Viduramžiai ir Renesanso epocha

Viduramžių Europai buvo būdingas konfliktas tarp sekuliarinės (pasaulietinės, karališkosios) ir bažnytinės valdžios. Todėl politinėse diskusijose svarbiausias buvo klausimas, kokia iš šių valdžių yra aukštesnė. Daugumas viduramžių mąstytojų – o tai buvo dažniausiai vienuoliai – šį klausimą sprendė bažnyčios naudai. Aurelijus Augustinas (354-430), vienas iš viduramžių pasaulėžiūros kūrėjų, knygoje “Apie Dievo valstybę” (De civitate Dei) pabrėžia dvilypę žmogaus prigimtį, nes žmogus turi kūną ir sielą, susijusius atitinkamai su šiuo ir kitu pasauliu. Todėl žmogus yra kartu šio pasaulio ir Dangiškosios valstybės (miesto) pilietis. Dievas davė žmogui laisvą valią, ir todėl atsiranda prieštaravimas tarp Žemės, arba šėtono karalystės, sukurtos meile sau, užmirštant dievą, ir Dangaus karalystės, sukurtos meilės Dievui, visiškai pamirštant save. Pirmoji karalystė anot Augustino ypač įsikūnijo Asirijos ir Romos imperijose, antroji, Kristaus karalystė – žydų tautoje, o vėliau bažnyčioje ir sukrikščionintoje imperijoje. Dviejų karalysčių priešpastatymas jau buvo žingsnis link atskirų Bažnyčios ir valstybės sferų pripažinimo. Augustino nuomone bažnyčia yra aukščiau “Žemės karalystės” ir aukščiau valstybės. Vertinga yra ta valstybė ir ta valdymo forma, kuri palaiko tesingumą ir pagarbą religijai. Nekrikščionišką valstybę Augustinas neskaitė tikrąja valstybe.

Tomas Akvinietis (1226-1274) traktatuose “Apie valdovų viešpatavimą”, “Teologjos suma” (Summa Theologica), sekdamas Aristoteliu, skaitė žmogų esant politiniu padaru ir skirstė valdymo formas į teisingas ir neteisingas. Jis aiškiai skyrė bažnytinės ir sekuliarios valdžios veiklos sferas – atitinkamai žmonių sielas ir išorinę žmonių veiklą. Gyvenime svarbiausia sielos išganymas, todėl dvasinė valdžia aukščiau žemiškosios. Akvinietis teigė, kad religija, tikėjimas gali padaryti politiką kilnesne, doresne. Ši jo tezė ne tik susilaukė teigiamo atgarsio pasaulietinėje tų laikų literatūroje, bet ir aktuali šiandien. Akvinietis vystė koncepciją valdžios, kurią galima pavadinti teokratine. Valstybinę valdžią skaitė esant Dievo apsireiškimu, tačiau konkretus valdovas nėra Dievo paskirtas, todėl jei karalius bažnyčios požiūriu daro pyktybes, liaudis turi teisę jį nuversti. Valdžia yra gauta iš Dievo, tačiau valdymas yra tarnavimas ir atsakomybė visai bendruomenei. Žemiškojo valdovo funkcija yra padėti žmogaus laimės pamatus, palaikant taiką ir tvarką, prižiūrint, kad būtų atliekamos visos reikalingos valstybės valdymo, teisingumo vykdymo ir gynybos pareigos, šalinant visas kliūtis geram gyvenimui. (Sabine & Thorson, 1995: 276). Geriausia valdymo forma Tomas skaitė monarchiją, blogiausia – tironiją.

Bažnyčios siekimą kontroliuoti pasaulietinę valdžią paneigė Dante (1265-1321), William of Ockham (1290?-1349). Pastarasis tvirtino, kad niekas neturi teisės valdyti be pavaldinių sutikimo ir kad “bet kokia tauta arba valstybė gali sukurti savo įstatymus ir išrinkti savo vadovą”

Niccolo Machiavelli (1469-1527) įtaka tolimesnei politinės minties vystymosi raidai išties milžiniška, nors jis parašė ne itin daug, o labiausiai žinomas jo traktatas Valdovas (Il principe), adresuotas Lorenzo Medici, užgrobusiam valdžią Florencijoje 1512 m., yra tik plona knygutė. (Kitas svarbus ir daugeliu atžvilgiu skirtingas darbas – Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą – yra žymiai mažiau skaitomas). “Machivaellio politiniai veikalai greičiau priklauso ne politinei teorijai, o diplomatinei literatūrai, kurios ištisus tomus prirašė to meto Italijos rašytojai. Politikos tikslas yra išsaugoti ir didinti pačią politinę galią, o vertinimo kriterijus jam yra šios veiklos sėkmė”. Machiavellis nebuvo nei mokslininkas, nei filosofas, o greičiau įžvalgus patarėjas ir publicistas, vadovavęsis pirmiausia sveiku protu.

Machiavellio požiūriu žmonės yra blogos prigimties, egoistai, siekią galios ir turtų, ir jų tarpusavio kovą, gresiančia anarchija, gali apriboti tik stiprus valdovas. Nuo jo ir jo leidžiamų įstatymų priklauso, kokia bus visuomenė:

“Reikia laikyti bendra taisykle štai ką: niekada nebūna arba retai kada būna taip, kad respublikoje arba karalystėje iš pat pradžių būtų įvesta gera tvarka arba kad ta valstybė būtų visiškai pertvarkyta ir būtų atsisakyta visų senųju įstaigų, jeigu ją kūrė ne vienas žmogus. Taigi būtina, kad naują santvarką kurtų tik vienas žmogus, nuo kurio dvasios priklausytų visos naujos įstaigos”.

Sumuojant:

Pirma, Machiavelli pirmas išskyrė politiką kaip atskirą žinių ir veiklos sritį. Jis kategoriškai atribojo politiką kaip analitinį, aiškinantįjį mokslą nuo moralės, reikalavo nepainioti pozityvias žinias apie tai, kas realiai egzistuoja su tuo, kas turėtų egzistuoti.

Antra, viešpatavusiai teologinės valstybės koncepcijai jis priešpastatė pasaulietinės valstybės koncepciją ir aiškino, kad politinės veiklos pagrindas yra konkretūs interesai, ypač turto siekimas ir savisaugos instinktas. Todėl jis patarė valdovams išnaudoti šiuos žmonių polinkius, o taip pat jėgą ir gudrumą, siekiant savo tikslo: “Politikoje reikia būti lape, kad pamatyti spastus, ir liūtu, kad sumušti vilkus”.

Trečia, labai svarbus Machiavelli nuopelnas yra tai, kad jis aiškiai atskyrė valstybę ir visuomenę, kurias jo pirmtakai sutapatindavo. Valstybė – tai ne polis, šalis ar visuomenė, o ypatinga politinė organizacija, arba valdymo organų sistema. Todėl jis pirmas pradėjo analizuoti visuomenės ir valstybės vystymosi dėsningumus ir sąryšį.

Ketvirta, Machiavelli priėjo išvados, kad konrkečių valstybės formų įvairovę sąlygoja kovojančių jėgų balansas, jų tikslai, visuomenės organizacija ir įstatymų pobūdis. Čia jau galima kalbėti apie sociologinę politinio proceso analizę.

Penkta, Machiavelli pabėžė, kad valdymo formų keitimasis yra nuolatinis procesas. “Nuolat besikeisdamos, visos valstybės paprastai pereina iš tvarkos būklės į betvarkę, o paskui grįžta iš betvarkės prie naujos tvarkos”.

Šešta, visų svarbiausių Machiavelli teiginių pagrindas yra situacijos sąvoka – reliatyvi ir dinamiška padėtis, neturinti nieko bendra su absoliučiomis ir statiškomis antikinių ir viduramžių autorių kategorijomis. Už erdvės ir laiko ribų nėra jokios idealios santvarkos, yra tik santvarka, adekvatiška situacijai. Panašiai anot Machiavelli nėra gerų ir blogų metodų valdyti žmones, yra tik būdai, adekvatiški arba neadekvatiški situacijai.

Machiavellio požiūriai į politiką dažnai vertinami kaip cinizmas, nesiskaitymo su priemonėmis apologetika. Terminas machiavellizmas tapo politinio cinizmo ir neišrankumo sinonimu, o pats Machiavelli neretai buvo laikomas šėtonu.

Jean Baudin (1530-1596) traktate Šešios knygos apie valstybę suformulavo pasaulietinę suvereniteto sąvoką, išlikusią iki šių dienų. Jo nuomone, suverenitetas yra “absoliuti ir amžina valdžia, priklausantti valstybei”. Pirmas suverenaus valdovo požymis yra galia deklaruoti įstatymus, privalomus visiems piliečiams, ir būtent ši teisė apjungia kitas suvereniteo teises ir ypatybes: teisę skelbti karą ir sudaryti taiką, peržiūrėti teismų psrendimus, skirti bet kokio lygio valdininkus, nustatinėti mokesčių dydį, pinigų vertę ir t.t. Piliečius sieja vienas būtinas bruožas – paklusnumas suverenui, visi kiti bendrumo požymiai – kalba, religija, vietiniai papročiai ir t.t – nėra būtini. Baudinas labai aiškiai skyrė valstybę kaip suverenios galios turėjimą, ir valdžią – aparatą, per kurį ta galia realizuojama. Pati valstybė – tai teisinis valdymas, kurio tikslas yra garantuoti žmonių teises ir laisvę. Monarchijoje karaliaus valdžią, taip pat mokesčių apimtį, turi apriboti luomų atstovai.

Naujieji laikai

Thomas Hobbes (1588-1679) daugelio laikomas šiuolaikinės politiologijos kaip mokslo pradininku. Svarbiausieji jo darbai: Human Nature, or the Fundamental Elements of Policy; De corpore politico, or the Elements of Law, Moral and Politic (1650), De cive (Apie pilietį, 1642) ir kt., reikšmingiausias veikalas Leviathan, or The Matter, Forme and Power of a Commonwealth, Ecclesiastical and Civill (Leviatanas, arba Bažnytinės ir pasaulietinės valstybės medžiaga, forma ir valdžia, 1651).

Hobbeso filsofiją, kurioje centrine sąvoka buvo visuotinis gamtos faktas – mechaniškas judėjimas ir jo dėsniai, galima apibūdinti kaip materializmą. Jis tvirtino, kad valstybė yra rezultatas sutarties, kurią žmonės sudarė tarpusavyje, siekdami garantuoti taiką ir saugumą. Nesantaika ir aistros kyla siekiaņt valdžios, turtų, žinių ir garbės. “Kada žmonės gyvena be valdžios, kuri visiems jiems įkvėptų baimę, jie yra karo būklėje, ir tai yra karas kiekvieno prieš kiekvieną”.Vadovaudamiesi savisaugos motyvu žmonės perdavė valdovui dalį savo teisių, tačiau už tai įpareigojo jį palaikyti taiką ir gerovę. Šitokį teisių perdavimą Hobbes vadino sutartimi (contract). Valdžią jis tapatino su jėga, nes “susitarimai be kalavijo tėra žodžiai ir apskritai neturi galios apsaugoti žmogų”. “Vienintelis būdas įsteigti tokią bendrą valdžią, kuri įstengtų apginti žmones nuo svetimšalių įsiveržimo, neleistų jiems skriausti vienas kito ir užtikrintų jiems tokį saugumą, kad jie galėtų misti savo triūsu ir žemės vaisiais ir gyventi patenkinti – tai sutelkti visą valdžią ir galią vieno žmogaus arba žmonių susirinkimo. rankose; kitaip tariant, paskirti vieną žmogų ar žmonių susirinkimą atstovauti jiems. Kai šitaip atsitinka, tai daugybė žmonių, šitaip susivienijusių viename asmenyje, vadinami valstybe, lotyniškai civitas. Taip atsiranda tas didysis Leviatanas, arba, tiksliau, jei kalbėsime pagarbiau, tas mirtingasis dievas, kuriam mes, valdomi nemirtingojo dievo, turime būti dėkingi už taiką ir mūsų apgynimą” (FICh, 1986, p. 267). Hobbeso nuomone, “valstybė yra vienas asmuo, už kurio veiksmus dėl tarpusavio susitarimo vienas su kitu tapo atsakinga didžiulė dauguma žmonių, kad jis galėtų taip panaudoti visų jų galią ir išteklius, kaip jam atrodys naudinga jų taikai ir bendram gyvenimui”.

Hobbes buvo absoliučios monarchijos šalininkas ir kategoriškai atmetė bet kokį valdžios pasiskirstymą. Jis buvo įsitikinės, kad piliėčių polinkis patiems vertinti valdžios veiksmus gali atnešti tik žalą. Jo filosofija buvo individualizmas: yra tik individai, kurie siekia gerbūvio ir saugumo, o tokios sąvokos, kaip visuomenės gėris, bendra valia yra tik fikcijos.

Daugeliu atžvilgių priešingus požiūrius dėstė John Locke (1632-1704). Jo nuomone prigimtinė būklė nėra kiekvieno kova prieš kiekvieną, o atvirkščiai – “taikos, geros valios, tarpusavio pagalbos ir saugos” būklė. Siekdami geriau apsaugoti savo prigimtines teises, žmonės vienijasi į bendruomenę, politinę visuomenę susitarimo pagrindu. Aukščiausia yra įstatymų leidžiamoji valdžia, tačiau ir jos kompetencija turi būti ribota (pav., ji negali atimti nuosavybės be sutikimo). Ji nustato vykdomosios valdžios kompetenciją. Valstybė turi tarnauti visuomenei, gindama jos prigimtines teises išsaugoti gyvenimą, laisvę ir nuosavybę. “Pagrindinis ir svarbiausias tikslas žmonių, susivienijusių į valstybę ir paklūstančius vyriausybės valdžiai, yra savo nuosavybės išsaugojimas”.Jei valdžia nevykdo šių funkcijų, tauta ne tik gali, bet ir privalo ją nuversti ir sukurti naują vyriausybę. Tokiu būdu Locke suformulavo konstitucinės monarchijos ir liberalizmo pagrindus.

Charles Louis Montesquieu (1689-1755). Apie įstatymų dvasią (De l’Esprit des Lois, 1749) – vienas iš žymiausių klasikinės politinės minties kūrinių. Šioje knygoje jis vysto sociologinę valdžios ir teisės teoriją, parodo, kad jų struktūra priklauso nuo tautos gyvenimo sąlygų: klimato ir dirvožemio, veikiančius mentalitetą, menų ir ekonomikos būklės, psichinio ir moralinio temperamento, politinės santvarkos formų, įpročių. Svarbiausias jo tikslas buvo išsiaiskinti, kokios sąlygos reikalingos laisvės išsaugojimui.

Montesquieu atmetė madingą tais laikas sutartinę valstybės kilmės teoriją ir skaitė, kad valstybė yra karų išdava. Laisvė ir lygybė jo nuomone yra baziniai žmogaus prigimties bruožai ir todėl pagrindinis teisės, o kartu ir “valstybinio proto” (raison d’etat) šaltiniai. Laisvę jis suprato kaip protingos sutarties būklę ir skyrė ją nuo nepriklausomybės: “valstybėje, kurioje yra įstatymai, laisvė reiškia galimybę daryti tai, ko reikia norėti, ir nebūti verčiamam daryti tai, ko nereikia norėti”. Laisvė galima tik tokioje valstybėje, kurioje veikia valdžių atskyrimo principas, kurį jis dėsto XI knygoje, pasiremdamas Anglijos politinės sistemos interpretacija. Šio principo užuominų galima įžvelgti jau Platono mišrios santvarkos, aprašytos Įstatymuose, ir Aristotelio koncepcijose, tačiau Montesquieu pirmas aiškiai suformulavo valdžių atskyrimą į tris šakas, kiekviena iš kurių apribojama juridiškai ir funkcionuoja kaip atsvara valdžios organų sistemoje: “Kad nebūtų galimybės piktnaudžiauti valdžia, reikalinga tokia tvarka, kuriai esant skirtingos valdžios sulaikytų viena kitą. Jeigu įstatymų leidimo ir vykdomoji valdžia bus vieno asmens ar įstaigos rankose, laisvės nebus. Nebus laisvės ir tuo atveju, jei teisminė valdžia neatskirta nuo įstatymų leidimo ir vykdomosios valdžios”. Detaliai skirtingų valdžių sąveikos Montesquieu neanalizavo ir neabsoliutizavo jų atskyrimo, pažymėdamas, kad legislatyvinė valdžia privalo atsižvelgti į vykdomosios valdžios poreikius ir turi naudotis ypatingomis teisminėmis galiomis, o vykdomoji valdžia išsaugoja veto teisę įstatymų leidimo sferoje.

Bene svarbiausiu XVIII-XIX a. politinės minties vystymosi rezultatas buvo liberalizmo susiformavimas. Plačiau liberalizmas nagrinėjamas skyrelyje apie politines doktrinas. Čia gi svarbu pažymėti, kad liberalizmas ypač intensyviai vystėsi Anglijoje. Ypatinga reikšmę formuluojant liberalizmo doktriną turėjo teisininko Jeremy Benthamo Fragmentas apie valdžia (Fragment on Government), kuriame išsakoma mintis, kad valdžios pagrindas yra ne susitarimas, o žmonių poreikiai, pirmiausia jų laimės siekimas, ekonomistų Adamo Smitho Tautų turtas (Wealth of nations), Davido Ricardo Politinės ekonomijos principas (Principles of Political Economy, 1817), suformulavusių principą laissez faire – valstybės nesikišimo į rinkos ekonomiką normą. Galiausiai John Stuart Mill esė Apie laisvę (On Liberty, 1859), Apie atstovaujamąją valdžią (Considerations on Representative Government) suformulavo svarbų liberaliniį principą, kad žmogus, prisilaikantis skirtingos nuomones, turi teisę būti įtikintas, tačiau negali būti visuomenės, bet kokios daugumos, verčiams keisti savo požiūrius.

Amerikos politinė mintis

Thomas Jefferson (1743-1826), Virginijos advokatas, Nepriklausomybės deklaracijos (1776 07 04) autorius (tada jam buvo 33 metai), vėliau tapo trečiuoju JAV prezidentu (1801-1809).

JAV nepriklausomybės deklaracija prasideda žodžiais: “Mes skaitome akivaizdžiomis tiesas: kad visi žmonės yra sutverti Kūrejo lygiais ir apdovanoti neatimomis teisėmis, tarp kurių yra teisė į gyvenimą, į laisvę ir laimės siekimą; kad šių teisių išsaugojimui žmonės sukuria vyriausybes, kurių teisinga valdžia grindžiama valdomųjų sutikimu; kad, jeigu kokia nors valstybinė santvarka pažeidžia tas teises, liaudis turi teisę pakeisti ją arba sugriauti ir sukurti naują santvarką.”. Tai buvo pirmas žmonijos istorijoje juridinis dokumentas, įtvirtinęs liberalizmo, tautos suvereniteto ir žmogaus teisių principus kaip politinio gyvenimo normą. Deklaracija tapo pavyzdžiu Prancūzijos 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijai ir orientyru demokratiniams judėjimams visame pasaulyje.

James Madison (1751-1836), vienas iš JAV konstitucijos projekto autorių ir artimiausių Jeffersono padėjėjų, ketvirtasis šalies prezidentas (1809-17), gilus civilinės teisės ir konstitucinės teorijos žinovas. Jo didžiulis nuopelnas yra tai, kad juridiškai įtvirtino Nepriklausomybės deklaracijoje paskelbtus principus, sukūrė konkretų valdžių atskyrimo principą, ypač legislatūros, egzekutyvos ir teisinės valdžios balansą. Iki šiol reikšmingi jo suformuluoti rinkimų pravedimo principai, mažumų teisių ir laisvių garantijos. JAV konstitucijoje taip pat pirmą kartą aiškiai apibrėžta federalinės valdžios ir valstijų kompetencija.

Dominavusi XVII-XVIII ą. liberalinė demokratinė kryptis aiškiai atspindėjo augančio trečiojo luomo siekimus, nesuderinamus su absoliutizmu. Atokiai stovi radikali demokratinė pakraipa, asocijuojama su Jean-Jacques Rousseau (1712-1778) vardu.

Jo traktatas Visuomenės sutartis, arba politinės teisės principai prasideda žodžiais: “Žmogus gimsta laisvas, tuo tarpu jis visur supančiotas”. Skirtingai nuo kitų Švietimo epochos mąstytojų, Rousseau kritiškai žiūrejo į proto galimybes, skaitė, kad protas yra griaunantis, nes naikina pagarbą, ir labiau vertino jausmus ir moralinę intuiciją. Jo žodžiais, “mąstantis žmogus yra sugadintas gyvūnas”, mokslas – tuščio smalsumo vaisius, atimantis tikėjimą. Grynos moralinės dorybės būdingos paprastai liaudžiai.

Jo nuomone žmonių bendruomenė yra svarbiausias dorinantis veiksnys, nes iš jos individai gauna savo moralinius ir dvasinius sugebėjimus ir tampa žmogiški. Iš čia pilietybės sąvokos svarba. Rousseau postuluoja bendros visų piliečių – bendruomenės narių aukščiausiąją valią, kuriai turi besąlygiškai paklusti kiekvienas, ir kartu kalba apie neatimamas individo teises. Taip atsirado laisvės paradoksas: “jeigu kas nors atsisakys paklusti bendrai valiai, visas organizmas privers jį tai padaryti; šitai reiškia, kad jį jėga privers būti laisvą”.

Bendroji valia, anot Rousseau, yra visada teisinga. Aukščiausia valdžia priklauso tik tautai ir negali būti atstovaujama, deleguota kokiom nors instancijoms ar institucijoms. “Liaudies deputatai nėra ir negali būti jos atstovais, jie yra tik įgaliotiniai, jie negali priimti jokių galutinių sprendimų. Bet koks įstatymas, jei jo nepatvirtino betarpiškai pati liaudis, yra negaliojantis, tai apskritai ne įstatymas.”Vienintelė laisva valdžia yra tiesioginė demokratija, įstatymai turi būti priimami plebiscito būdu. Tokiu būdu valdžia tampa liaudies valios įsikūnijimu, jokios garantijos prieš suverenią valdžią nėra reikalingos.

Štokią laisvės ir valdžios sampratą labai pamėgo radikalai (Robespierre: “Mūsų valia yra bendroji valia”), nacistai ir komunistai (“Partijos valia – liaudies valia”).

Utopinis socializmas

Thomas More (1478-1535) politinėje satyroje Utopia (1516) vaizduoja idealią valstybę, kurioje nėra privačios nuosavybės, visi darbingi piliečiai užsiima fiziniu darbu, o valdininkai renkami liaudies ir atsiskaito prieš ją. Valstybės galva yra renkamas kunigaikštis, kuris, kaip ir kiti funkcionieriai, yra skaitomas liaudies tarnu. Gamybą ir prodktų paskirstymas yra išimtinėje valstybės kompetencijoje. More manė, kad visų blogybių priežastis yra privati nuosavybė, aristokratijos ir dvasininkijos parazitizmas, o valstybė yra ne kas kita, kaip “savotiškas sąmokslas turtuolių, valstybės vardu ir prisidengdami ja ginančių savo asmeninę naudą”. Panašaus modelio visuomenę pavaizdavo Tommazo Campanella (1568-1639) “Saulės mieste”, kur viskas bendra (net drabužiai), visi be išimties dirba (po 4 valandas).

Henri Saint-Simon (1760-1825) siūlė įgyvendinti principą: dvasinė valdžia – mokslininkams, pasaulietinė – verslininkams, o liaudžiai – teisė rinkti valdovus. Politikos vaidmuo tokioje visuomenėje būtų sumažintas iki minimumo ir apsiribotų gamybos valdymu. Jis skaitė, kad įvesti tokią santvarką galima be revoiliucijų, apsiribojant feodalų nušalinimų nuo valdžios ir jos perdavimu pramoninkų Sąjungai. Konkrečius visuomenės pertvarkymo projektus, turinčius garantuoti “didžiausią naudą didžiausiam skaičiui žmonių” jis siūle įvairiems Eropos šalių karaliams, tačiau tie jais nesusideomėjo.

Francois Marie Charles Fourier (1772-1837) įsivaizdavo, kad ateityje žmonės gyvens falangose – agrarinėse pramoninėse draugijose, kurių nariai (1500 žmonių) kartu gyvens dideliame name, 5/12 pajamų skirs darbo užmokesčiui, 3/12 – kapitalui, 4/12 – talentams. Bet kokia politiką jis skaitė bergždžia ir tvirtino, kad nei respublikinė valdymo forma, nei visuotinė rinkiminė teisė nepakeis egzistuojančios tvarkos ir nepagerins darbo žmonių padėties.

Anglas Robert Owen (1771-1858) taip pat dėl visų blogybių kaltino privačią nuosavybę ir manė, kad kapitalizmą neišvengiamai pakeis nauja santvarka. Jis siūlė ir bandė organizuoti darbo bendrijas – komunas, arba komunistines gyvenvietes ir svarbiausiu politiniu uždaviniu skaitė profsąjunginio ir kooperatinio judėjimo vystymą. Jo numone, sukurti naują visuomenę galima revoliucingai pakeitus žmonių sąmonę ir pritraukiant turtingus ir įtakingus žmones.

3. VALDŽIA

Ji – pagrindinė politikos ašis. Kova dėl valdžios nuo seniausių laikų yra politikos centre, su valdžia, teise disponuoti žmonių, finansiniais, materialiniais ir kitais resursais neatsiejamai surištas reikšmingų sprendimų priėmimas praktiškai kiekvienoje sferoje: ūkio, švietimo, kultūros, mokslo, tarpatutinėje. Valdžia dažnai yra sutapatinama su politika. Bandymai išsiaiškinti, katra iš jų atsirado anksčiau beveik neišvengiamai baigiasi išvada, kad politika yra valdžios priežastis, o valdžia – politikos priežastis. Valdžia yra viena iš svarbiausių ir seniausių politinių žinių problemų, lieratūros ir meno temų. Neatsitiktinai žymus XX amžiaus JAV sociologas T.Parsons valdžios reikšmę politikoje palygino su pinigų vaidmeniu ekonomikoje. Net daugiau negu pinigai, valdžia yra uniiversali priemonė, įgalinanti pasiekti bet kokį tikslą – nuo šlovės ir asmeninio praturtėjimo iki bandymų nukariauti kitas šalis arba padaryti savo krašto gyventojus socialinio eksperimento objektu. Todėl valdžia daugiau negu pinigai yra kovos tarp individualių žmonių ir tarp atskirų grupių priežastis. Būtent dėl valdžios kyla pilietiniai karai, neretai vykdomas genocidas – fizinins žmonių naikinimas. Paskaičiuota, kad vidaus konfliktuose XX amžiuje žuvo apie 130 milijonų žmonių, tame tarpe Sovetų Sąjungoje (nuo 1917 m.) – 55 milijonai, Kinijoje (nuo 1923 m.) – 49, Kambodžoje (1975-79 m.) – 2, Turkijoje (1909-1918) – 1,8 mln., Vokietijoje (nuo 1933 m.) – 762 tūkst. žmonių.

Labai dažnai valdžia yra sutapatinama su jėga, ir neatsitktinai daugelyje kalbų abi sąvokas išreiškia tas pats žodis: angliškas power, prancūziškas pouvoir, vokiškas Macht, nors siauresne prasme, kalbant apie valstybinės valdžios organus šiose kalbose atitnkamai vartojami žodžiai authorities, autorites, Behörde. Tačiau valdžia ne būtinai yra vien jėga ir prievarta ir ją būtų klaidinga vertinti išimtinai kaip neigiamą reiškinį. Be valdžios neįmanoma yra jokia organizuota veikla, pradedant nuo spektaklio ar kinofilmo pastatymo, sportinių varžybų pravedimo ir universitetų veiklos ir baigiant piliecių saugumo palaikymu, ekonomikos valdymu, visuomeninių konfliktu sprendimu. Be valdžios negali egzistuoti jokia bendrija, nei pirmykščių žmonių būrelis, nei tuo labiau šiuolaikinė visuomenė.

Priklausomai nuo požiūrio (approach) apie kuriuos kalbėta pirmame skyrelyje, valdžios fenomenas yra interpretuojamas įvairiai. Biheivioristiniu požiūriu valdžia yra tam tikras elgesio tipas, instrumentalizmas interpretuoja valdžią kaip galimybę panaudoti įvairias priemonės, siekiant tam tikro tikslo (statuso, privilegijų, turto), struktūralizmas supranta ją kaip tam tikros rūšies santykius tarp valdančiųjų ir valdomųjų. Bet kokiu atveju valdžios fenomenas išreiškia nelygybės, dominavimo ir paklusnumo santykius. Asimetriški santykiai tarp žmonių atsiranda todėl, kad žmonės dėl įvairių priežasčių – iš prigimties, dėl paveldėto arba pasiekto statuso – yra nevienodi, skiriasi savo fizinėmis, protinėmis, socialinėmis galimybėmis, žiniomis (ypač sugebėjimu orientuotis įvairiose situacijose), charakterio savybėmis. Vieni siekia vadovauti (paskaičiuota, kad tokių žmonės kiekvienoje visuomenėje sudaro apie 5 procentus), dauguma gi linkusi paklusti. Konkrečiose situacijose lemiančiu faktoriu gali būti kvalifikacija, specializuotas žinojimas: “kapitonu” natūralu būti tam, kuris yra labiausiai kompetentingas šioje situcijoje.

Vakarų mokslinėje tradicijoje pirmine valdžios forma skaitoma individuali valdžia. Ji suprantama kaip galimybę įsakinėti situacijoje, kada tas, kuriam įsakinėjama, privalo paklusti. Jonas turi teisę įsakinėti Petrui, o Petras turi vykdyti Jono įsakymus. Analizuojant šį interpersonalinės konstrukcijos modelį, nesunku pastebėti, kad valdžios fenomenui būdingi keturi elementai: du partneriai (valdžios subjektas ir objektas), valdžią turinčiojo įsakymas ir tam tikros normos, nustatančios, kad įsakinėjantis turi teisę tai daryti (kitas klausimas, kaip ta teisė įgyta), o tas, kuriam įsakoma, privalo paklusti. Kitaip galima pasakyti, kad valdžia prasideda ten, kur informacija, rekomendacija arba sprendimas yra realizuojami, siekiant tam tikro tikslo. Normos riboja ir valdžios ribas: orekstrantai privalo klausyti dirigento tik kaip orekstro vadovo (pagrindinai repeticijų ir koncertų metu), eismą reguliuojančiam policininkui mašinų vairuotojai ir pėstieji pavaldūs tik kaip judėjimo dalyviai, tuo tarpu kai absoliutus monarchas praeityje daugelyje šalių, ypač Rytuose, turėjo beveik neribotą valdžią.

Valdžia gali būti realizuojama todėl, kad įsakantysis nepaklusnumo atveju gali panaudoti sankcijas: apkulti, atleisti iš darbo, uždėti baudą, atjungti telefoną, pasodinti į kalėjimą ir t.t. Šalia baudžiamųjų sankcijų plačiai naudojamos ir incentyvinės (paskatinamosios) sankcijos: apdovanojimai, premijos, lengvatos ir privilegijos. Realiame gyvenime dažnai būna, kad formalios institucijos, turinčios teisę įsakinėti toje ar kitoje veiklos sferoje, neturi resursų imtis sankcijų prieš nepaklūstančius. Pavyzdžiui, susilpnėjus valstybinei valdžiai piliečiai arba firmos gali nemokėti mokesčių, nelabai bijodamos, kad bus nubaustos. Todėl efektyvus valdžios funkcionavimas priklauso nuo to, kiek visuomenė, paskiros institucijos ir piliečiai priima normas, reguliuojančias valdžios santykius.
Valdžios formos

Skirtinos dvi valdžios formos: potenciali (implicitinė) ir reali (manifestuojama). Reali valdz’ia pasireiškia, kai atiduodamas ir vykdomas konkretus įsakymas ar nurodymas: policininkas duoda ženklą vairuotojui sustoti, vadovas įsako (arba paprašo) darbuotoją paruošti kokį nors dokumentą. Potenciali valdžios būklė yra galimybė panaudoti sankcijas, jeigu padaryti kokie nors veiksmai, nepageidautini valdžios subjektų požiūriu, arba atvirkščiai, apdovanoti už norimus veiksmus. Potencialioje būklėje valdžios efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo autoriteto: kuo valdžia autoritetingesnė, tuo ji efektyvesnė. Būtent šia prasme Vakarų kalbose valdžia kaip autoritetas (authority) skiriama nuo valdžios kaip galios arba jėgos (power).

Abi valdžios formos egzistuoja ir veikia visuose lygiuose: visuomeniniame (gyvenvietė, miestas, rajonas, visa šalis), asociatyviniame, t.y. įvairiuose susivienijimuose (darbo kolektyvuose, visuoomeninėse organizacijose, politinėse partijose) ir privačiame (mažojoje grupėje, šeimoje). Visuomeninio ir asociatyvinio lygio valdžiai būdinga pirmaidės pavidalo struktūra: žemesnės valdžios instancijos paklūsta aukštesnėms.

Valdžia gali būti oficiali (legali) arba neoficiali (nelegali). Legalios valdžios sfera ir kompetencija apibrėžta įstatymuose, tuo tarpu kai nelegali valdžia oficialiai nęgzistuoja ir todėl jos galia (power) faktiškai yra nekontroliuojama. Pavyzdžiui, mafiozinės grupės įvairiose šalyse kontroliuoja įvairias visuomenės gyvenimo sferas, ypač ūkinę veiklą ir poilsio industriją (restoranus, kazino), renka mokesčius, taiko baudžiamąsias sankcijas (iki pat mirties bausmės). Yra žinoma atvejų, kai nelegali valdžia tampa jėga, galingesne už valstybę (nakotikų verslininkai Venecueloje, ginkluotos grupės Čečėnijoje).

Politinė valdžia

Priklausomai nuo funkcionavimo srities skiriama politinė ir nepolitinė (asmeninė, teisminė ir kt.) valdžią. Nepolitinė valdžia būdinga gamybos sferai, korporacijoms, įstaigoms, giminystės grupėms (taip pat pirmykštėje visuomenėje) ir pan. Politinė valdžia pirmiausia reiškia politinį dominavimą. Jos pagrindinis tikslas yra formuoti ir kontroliuoti visuomenės politinę sistemą, politinį gyvenimą ir politinius santykius tarp visuomenės ir valstybės, tarp įvairių socialinių ir teritorinių gyventojų grupių, partijų ir t.t. Politinės valdžios subjekto galia ne visada apima visa visuomenę: tai gali būti teritorijos dalis, arba dalis piliečių (studentai, pensininkai, savo partijos nariai). Be to, ji gali apsiriboti galimybe daryti įtaką, priimant politinius sprendimus. Pavyzdžiui, opozicinė partija, jeigu ji turi pakankamą vietų skaičių parlamente, negali “prastumti” savo įstatymo projekto, tačiau gali užblokuoti valdančiosios partijos siūlomą variantą, ir todėl gali arba priversti ją ieškoti kompromisinio sprendimo, arba gauti kompensaciją kitokia forma (pav., partija N balsuoja už biudžetą su sąlyga, kad jos atstovui bus duotas ministro portfelis).

Kaip ir bet kokios kitos valdžios formų santykiuose, politinės valdžios subjektas negali nesiskaityti su objekto jėga, jo sugebėjimu nepaklusti. Todėl politinė valdžia yra ne tik (o šiuolaikinėse pilietinėse visuomenėse ir ne tiek) dominavimas, bet ir tam tikras konsensas, susitarimas kad bus skaitomasi su visų suinteresuotų sluoksnių ir grupių interesais. Valdžia šiuolaikinėje visuomenėje sutapatinama ne tik su jėga, bet ir su autoritetu. Todėl jai būdingos dvi dichotomijos: (a) viešpatavimas – paklusnumas, (b) vadovavimas – sutikimas. Pirmąją išreiškia normos, apibrėžiancios, kas galima ir kas negalima, kas teisinga ir kas neteisinga. Vadovavimo pagrindinės apraiškos yra organizavimas, kreipimasis, įtikinimas.

Pilniausia politinės valdžios forma yra valstybinė valdžia. Svarbiausias jos bruožas yra viršenybė, visuotinumas (veikia visos visuomenės vardu), jos sprendimų ir potvarkių privalomumas visai visuomenei, platus naudojamų priemonių spektras. Teoriškai, valstybinės valdžios sfera yra neribota. Daugelyje šalių, valstybinė valdžia savo noru apriboja savo veiklos sferą, kitose šalyse, ypač totalitarinių režimų sąlygomis valstybinė valdžia kontroliuoja ne tik visas pagrindines visuomeninio gyvenimo sferas, bet ir asmeninį piliečiuu gyvenimaa.

Daugumas politologų vienu svarbiausių valstybinės valdžios bruožų skaito monopolinę teisę panaudoti jėgą. Tą mintį buvo išsakę dar Machiavelli ir Hobbes, o smulkiau ją išvystė vienas žymiausių XX amžiaus sociologų Max Weber. Vistik šiuolaikinės valstybinės valdžios efektyvumo pagrindas yra ne jėgos panaudojimo galimybė, o autoritetas.

Valstybinė valdžia skirstoma į įstatymų leidžiamąją (legislatyvą), vykdomąją (egzekutyvą) ir teisminę. Kaip buvo parodyta antrame skyrelyje, šią valdžių pasiskirstymo koncepciją išvystė John Locke ir Ch. L. Montesquieu, o praktiškai ji anksčiausiai buvo realizuota JAV konstitucijoje (1787 m.). Pastaraisias dešimtmečiais priimta kalbėti apie “ketvirtąjf valdžif” – žiniasklaidą, kuri demokratijos sąlygomis tapo efektyviu instrumentu, kontroliuojant kitų valdžiu šakų veiklą, o autoritarinių režimų yra valstybės naudojama, auklėjant piliečių lojalumą ir paklusnumą valdžiai. Mintį, kad spauda (radijo ir TV tada dar nebuvo) yra “ketvirtoji valdžia”, pirmas išsakė Montesquieu, rašęs, kad spauda “išreiškia piliečių poreikius, perduoda jų nusiskundimus, demaskuoja piktnaudžiavimus, verčia visus turinčius valdžią laikytis dorybės, dėl ko spaudai užtenka parodyti juos visuomenei”.

Valdžios pagrindai ir resursai

Primityviose visuomenėse svarbiausias valdžios pagrindas buvo jėga, ypač militarinis šaunumas. Istoriniu laikotarpiu ikiindustrinėse visuomenėse lemiamu faktoriumi tampa turtas, nors nereti atvejai, kai aukščiausią valdžią buvo pasiekę – dažniausiai karinių gabumų dėka, kareiviai, kilę iš žemųjų visuomenės sluoksnių. Industrinėse visuomenėse, vystantis ir stiprėjant pilietinei visuomenei, betarpiškas ryšys tarp turto ir valdžios žymiai susilpnėja: turtas nustoja būti valdžios garantija, svarbesnę reikšmę įgyja organizaciniai ir vadybiniai sugebėjimai. Mūsų laikais labai išaugo informacijos politinė reikšmė. Informacinių resursų apimtis, kuriais gali pasinaudoti politikas arba partija, tampa būtina valdžios prielaida.

Nagrinėjant valdžios pagrindus negalima išleisti iš akių ir valdomųjų, arba valdžios objektų savybių ir nuostatų. Vieni (o praeityje – daugumas) yra paklusnūs dėl baimės, kurią jiems sukelia valdantieji, jų galios panaudoti prievartą arba kitas baudžiamasias sankcijas. Baimė kaip pagrindinis valdžios ramstis būdinga despotiškiems ir totaliariniams režimams. Jau gilioje senovėje, antikinėje Graikijoje kur kas svarbesniu valdžios pagrindu (šalia valdovo ar valdančiosios grupės savybių) buvo skaitomas įsitikinimas. Formuojant palankius valdžiai įsitikinimus, naudojami įvairūs būdai: plečiant palankią informaciją apie valdžią (propaganda), kontroliuojant auklėjimo sistemą, demonstruojant valdžios galią ir teisingumą. Svarbią reikšmę turi įsitikinimas, kad valdžia apsaugo nuo išorinių priešuu, ir demonstratyvinis karinių pergalių efektas. Visa tai ir pasiekimai kitose sferose kartu paėmus sudaro valdžios autoriteto pagrindą – vieną svarbiausių, valdžios ramsčių, ypač dabartiniais laikais. Stabili ta valdžia, kuri ne baimę sukelia, o kuri turi autoritetą. Valdžios diskreditacija, susilpne’jus jos represinėms galimybėms neišvengiamai veda prie politinės krizės arba net revoliucijos (Prancūzija 1789 m.,Rusija 1917 m., Lietuva 1988-1989 m.ir daug kitų atvejų, )

Kitas svarbus modernios valdžios ramstis yra racionalus interesas. Jei daugumas piliečių palaiko valdžią ne dėl galimų sankcijų baimės, o todėl kad ji gerai atlieka visuomenei reikalingas funkcijas (palaiko viešąją tvarką ir teisėtumą, garantuoja laisvę, palaiko ūkio ir kultūros vystymąsi ir t.t), tokia valdžia yra stabili ir turi geresnes galimybes veikti efektyviai, negu valdžia, kuri laikosi jėga ir gyventojų įbauginimu.

Daugumas politiologų skiria čia aptartus valdžios pagrindų ir valdžios resursų sąvokas. Pastaroji pabrėžia arsenalą priemonių, kuriomis naudojasi valstybinė valdžia, atlikdama savo funkcijas. Išskirtinos kelios resursų grupės.

1) Ekonominiai resursai reikalingi betarpiškai valdžios aparato išlaikymui, įvairių sričių (ekonomikos, socialinio aprūpinimo, kultūros, švietimo ir mokslo vystymo) programų vykdymui, vidaus ir išorės saugumo užtikrinimui. Pagrindinis įplaukų šaltinis yra mokesčiai, kuriuos moka piliečiai, korporacijos, firmos, licenzijų išdavimas, muitas, daugelyje šalių taip pat pelnas, kurį uždirba valstybinės įmonės ar ūkio šakos (pav., atominė energetika, geležinkelio transportas, komunikacijos). Iš visų šitų pajamų sudaromas valstybinis biudžetas, kuriame tiksliai nurodoma, kaip bus panaudojamos surinktos lėšos.

2) Jėgos resursai: armija, policija, teismai, kalėjimai.

3) Socialiniai resursai: prestižingos ir/arba gerai apmokamos pareigos valstybiniame aparate, lengvatų ir privilegijų sistema, darbo vietos. Net JAV, kur nėra valstybinių įmonių, federalinė ir valstijų valdžia yra didžiausias darbdavys šalyje: valstybinėje tarnyboje užimta keliolika milijonų žmonių.

4) Organizaciniai resursai susidaro iš įvairių valdžios institucijų ir tarnybų, organizuotų hierarchišku pagrindu. Šios rūšies resursų efektyvumą nulemia tai, kad valstybinė valdžia yra monocentrinė. Atskirų pakopų ar sferų valdžios organai turi tam tikrą autonomiją, nes hipercentralizuota valdymo systema, kaip rodo Sovietų Sąjungos ir kitų buvusių komunistinių valstybių patirtis, yra neefektyvi. Tačiau svarbiausius sprendimus, liečiančius vystymosi strategiją, resursų paskirstymo ir perskirstymo principus, valstybės sauguma, biudžetą ir t.t. priima aukščiausieji valdžios organai. Jų sprendimai ir direktyvos yra privalomos visoms žemesnėms instancijos, o neretai ir visai visuomenei. Jeigu žemesnės instancijos ar visuomenės grupės nevykdo aukščiausios valdžios nutarimų ir potvarkių, tai liūdija, kad jos organizaciniai resursai dėl kokių nors priežasčių išseko, ir šalis tampa beveik nebevaldoma. Taip atsitiko Sovietų Sąjungoje paskutiniais jos egzistavimo metais, sugriuvus Sąjungai – Gruzijoje, Tadžikistane, Rusijoje. Organizacinių resursų stoka būdinga daugeliui Afrikos, Lotynų Amerikos, Azijos šalių.

5) Informaciniai resursai visais laikais ir visada turėjo ypatinga reikšmę bet kokiai valdžiai. Valstybinė valdžia semiasi naudojasi informacija iš įvairių šaltinių, kaip savų (ministerijų ir departamentų, tarp jų saugumo organų ir policijos), taip ir išorinių – nacionalinės ir užsieninės žiniasklaidos, įvairaus profilio mokslinio tyrimo (tarp jų ir viešosios nuomonės) centrų. Gaunama iš skirtingų šaltinių informacija yra labai nelygiavertė (juolab kad yra nemaža ir sąmoningos dezinformacijos), todėl jos analizė ir įvertinimas visada buvo valdžiai problema. Pastaraisiais dešimtmečiais ji pasidarė ypač sudėtinga. nes informacijos srautas tapo neapžvelgiamas; jeigu kokia nors tarnyba ir sugeba susipažinti ir bent minimaliai apdoroti informaciją iš savo veiklos baro, dažnai ji pasirodo bevertė dėl įvykių ar procesų kitose sferose: investicijos kitoje šalyje gali žūti todėl, kad laiku nesužinota apie ten brendusį politinį perversmą, numatyta ribota militarinė akcija gali tapti katastrofa (Vietnamo karas, SSRS intervencija Afganistane, karas Čečėnijoje) jeigu duomenys apie oponento karines pajėgas nebuvo sugretinti su informacija apie gyventojų nuostatas ir nuotaikas. Savaime suprantama, kad dabartinėmis sąlygomis, kai beveik visos šalys (išskyrus nebent Šiaurės Korėją) yra įjungtos į globalinę ekonominę sistemą neįmanoma formuoti jokios nacionalinės ekonominio vystymosi strategijos, neatsižvelgiant į ekonominius procesus, vykstančius kitose šalyse ir pasuuliniu mastu. Dėl visų šių priežasčių nuolatinis montoringas, informacijos kaupimas ir analizė darosi svarbiausiu – ir niekada pilnai neišnaudojamu – bet kokio lygio valdžios resursu.

Informaciniai valdžios resursai turi ir kitą svarbų aspektą: siekdama stabilumo ir efektyvumo, valdžia privalo skleisti teigiamą informaciją apie savo veikla, formuoti visuomenėje (ir užsienyje) pozityvų savo įvaizdį (imidžą). Propagandai, arba viešųjų santykių (public relations) vystymui kiekviena valdžia skiria daug dėmesio, tačiau jos galimybės šiuo atžvilgiu yra labai skirtingos priklausomai nuo politinio režimo tipo. Autoritariniai ir ypač totalitariniai režimai griežtai kontroliuoja žiniasklaidą ir gali uždrausti bet kokią neigiamo pobūdžio informacija apie valdžią. Spaudos ir žodžio laisvė – būtini demokratijos atributai – padaro žiniasklaidą galinga, valstybinės valdžios beveik nekontroliuojama jėga. Todėl žinisklaida (mass media) neatsitiktinai vadinama “ketvirtąja valdžia” (šalia legislatyvinės, vykdomosios ir teisminės). Valstybinės valdžios propagandistinės galimybės ypač ribotos Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur valstybė neturi teisės steigti TV, radijo stotis (išskyrus transliavimą užsieniui), laikraščius, ir visa žiniasklaida yra privati.

6) Ideologiniai resursai yra pirmiausia konkrečios visuomenės lūkesčiai, vertybių sistema, politinės nuostatos, pasaulėžiūra. Valdžia pretenduoja į tai, kad ji išreiškia ir gina visas šias tautines vertybes. Kartu valdžia, ypač esminių socialinių ir politinių pakitimų sąlygomis, formuoja savo ideologiją ir siekia, kad ji būtų priimta visų piliečių. Ideologija yra galingas resursas stabilioje visuomenėje, kur nėra itin aštrių socialinių, etninių ir kitokių prieštaravimų. Ilgalaikė socialinė įtampa ir aštrųs konfliktai sulaužo pilietinę santarvę, o neišvengiamas socialinės arba etninės fragmentacijos yra ideologinis susiskaldymas. Tada valdžia susiduria su neišsprendžiama dilema: arba palaikyti kuria nors grupę (ir jos ideologiją) ir tuo pačiu netekti kitų grupių bei sluoksniu paramos, arba prisilaikyti viršgrupinės, bendros ideologijos ir rizikuoti netekti visų pagrindinių grupių paramos.

Priklausomai nuo epochos, konkrečios situacijos ir visuomenės specifikos įvairių valdžios resursų reikšmė yra labai nevienoda. Visais laikais ir visur buvo ypač svarbūs informaciniai resursai, kurių reikšmė itin padidėjo dabar, kai išsivysčiusiose šalyse industrinę visuomenę keiča informacinė. Tačiau būta atveju, kai informacijos stoka kompensuojama masinėmis represijomis ir/arba totaline visuomenės gyvenimo kontrole (komunistiniai režimai, ypač Sovietų Sąjungoje). Visuomenes gyvenimo sekuliarizacija ir elektroninės žiniasklaidos poveikis labai padidino ideologijos kaip resurso reikšmę: daugeriopai padidėjus kiekvienam piliečiui prieinamos informacijos apimčiai, palaikyti visuomeninę santarvę darosi itin sunku. Todėl daugelyje valstybių, ypač musulmonų šalių, kaip ideologinį ramstį badoma panaudoti religinį fundamentalizmą (grįžimo prie tikėjimo pagrindu filosofija ir judėjimas) arba nacionalizmą. Jėgos resursai svarbūs autoritarinių režimo sąlygomis, tačiau demokratinių šalių vidaus gyvenime jų panaudojimas apsiriboja viešosios tvarkos palaikymu (ypač vykstant svarbiems futbolo mačams) ir kova prieš nusikalstamumą.

Politinės valdžios legitimumas (teisėtumas)

Valdžia yra visuomenės skaitoma teisėta, jeigu ji įsitvirtina būdais, priimtinais šiai visuomenei, ir atlieka funkcijas, kurias dauguma piliečių skaito privalomomis. Šiuo atžvilgiu įvairiais laikas ir įvairiose visuomenėse valdžios teisėtumo kriterijai buvo labai skirtingi.

Max Weber, nuodugniai tyrės valdžios fenomeną, išskyrė tris pagrindinius valdžios legitimumo šaltinius: tradiciją, charizmą, racionalų teisinį pagrindą.

Tradicija kaip legitimumo pagrindas ypač būdinga monarchijoms: karalius valdo todėl, kad taip buvo “nuo senovės”. Šis legitimumo tipas gali būti svarbus stabilumo faktorius: valdančiosios dinastijos egzistuoja šimtmečiais, o atskirais atvejais net apie tūkstantį metų.

Charizma (graik. “dievo dovana”) reiškia politinio vadovo labai aukšta populiaruma ir autoriteta, juo daugumas žmonių vos ne aklai tiki. Dažniausiai tokie vadai atsiranda, vykstant svarbiems posūkiams visuomenės gyvenime, ypač revoliucijų ir tautinio išsivadavimo judėjimo sąlygomis. Charizmatinio tipo vadais dažnai skaitomi Mahatma Gandhi ir Džavaharlalas Nehru Indijoje, Mao Tsetungas Kinijoje, Sukarno Indonezijoje, Aun Sangas Birmoje (šiuolaikinė Myanma), ajatola Chomeini Irane, George Washingtonas ir Abrahamas Lincolnas JAV, Simonas Bolivaras Pietų Amerikoje. Charizma yra grynai asmeninis politinis kapitalas, jo neįmanoma perduoti jokiam įpėdiniui. Todėl, jeigu charizmatinis lyderis kokiu nors išimtiniu bųdu ir ilgam tampa šalies ar vyriausybės vadovu, po jo mirties beveik neišvengamas arba nestabilumo periodas, arba įsitvirtina autoritarinis (neretai karinis) režimas.

Racionalus teisinis pagrindas kaip valdžios šaltinis reiškia, kad valdžia formuojama remiantis racionaliais ir visuotinai visumenės pripažintais įstatymais. Daugumoje šiuolaikinių šalių tai pasiekiama, renkant atstovaujančius įstatymų leidybos organus (parlamentus), o prezidentinėse respublikose – taip pat ir prezidentus. Teisinis legitimumas pastaraisias dešimtmečiais tapo priimta visame pasaulyje norma, todėl net diktatūros tipo ir autoritariniai režimai praktikuoja parlamentinius ir prezidentinius rinkimus (tačiau vengiant bet kokios konkurencijos), arba per kontroliuojamą referendumą iš anksto nustato ilgą prezidento valdymo periodą (taip buvo padaryta buvusiose sovietinėse Centrinės Azijos respublikose).

Visais atvejais piliečių akyse bene svarbiausiu legitimumo kriterijumi yra rezultatai: žmonės paklūsta valdžiai ir pripažįsta jos autoritetą todėl, kad valstybė užtikrina vidinį ir išorinį saugumą, palaiko tvarką, daugelyje šaliuu taip pat garantuoja bent minimalias gyvenimo sąlygas. To dėka legitimumą įgyja režimai, kurių teisėtumas pradžioje yra dvejotinas, arba jo apskritai nėra (pav. Hitlerio fašistinis režimas)

Politinės valdžios funkcijos

Valdžia nėra vien dominavimas, ji atlieka funkcijas, be kurių jokia visuomenė negalėtų egzistuoti. Tokių funkcijų labai daug (plačiau jos nagrinėjamos skyrelyje apie valstybę), tačiau jas galima sujungti į dvi pagrindines grupes.

Pirmiausia, tai valdymo funkcija, Tai yra pagrindinė valdžios funkcija, apimanti visą visuomenę ir atskiras jos gyvenimo sferas. Kaip visuomenės mastu, taip ir atskirose sferose į valdymo funkcijas įeina (a) neišvengiamai iškylančių dėl interesų įvairovės konfliktų reguliavimas ir interesų harmonizacija (idealiai – visos visuomenės labui), (b) veiklos koordinacija, įskaitant ir resursų paskirstymą ir perskirstymą, (c) socialinio, ekonominio, kultūrinio bei politinio visumemenės vystymosi strategijos kūrimas, (d) betarpiškas dalyvavimas, vykdant numatytą strategiją ir sprendžiant iškylančius klausimus.

Antroji tarp bendriausiuu valdžios funkcijų yra politinės sistemos optimizacija. Valdžia privalo siekti, kad politinė sistema, apjungianti valstybę, politines partijas, judėjimus ir visas politines institucijas, funkcionuotų normaliai, būtų stabili, laiku ir adekvatiškai reaguotų į iškylančias problemas. Priešingu atveju neišvengiamos chroniškos politinės krizės ir nestabilumas, kurių pasekme gali būti politinės sistemos fragmentacija, šalies gyvybingumo sumažėjimas ir bendras nuosmukis.

4. POLITINĖ VADOVYBĖ IR POLITINIS ELITAS

Anglų kalboje vadovaujančios asmenybės, o taip pat vadovavimo procesas apibūdinami žodžiu leadership, kuris plačiai varojamos politotologiniuose tekstuose. Lietuviškai vartojami skirtingi terminai neretai sukelia keblumų, verčiant iš anglų kalbos. Lyderio ir vadovo sąvokos lietuvių kalboje neretai vartojamos kaip sinonimai, tačiau kai kurie politologai skaito jas skirtinomis: vadovas (head) yra išrinktas ar paskirtas funkcionierius (administratorius, pirmininkas, valdininkas, biurokratas), kuris oficialiai vadovauja kolektyvui arba grupei, tuo tarpu kai lyderis išsiskiria savo asmeninėmis savybėmis, vaidina svarbiausią vaidmenį kolektyve, nors formaliai gali ir nebūti jo vadovu. Kitas skirtumas yra tai, kad lyderio statusą reikia nuolat patvirtinti. Lyderis gali būti, o gali ir nebūti vadovu, lygiai taip pat vadovas – ne būtinai lyderis. Lyderiai, kaip ir valdžia, būdingi visada ir visoms grupėms. Lyderiai yra mažose grupėse, darbo kolektyvuose, regione, šalyje, tarptautinėje arenoje.

Lyderio fenomenas

Kompensacinė teorija, pagal kurią valdžia ir vadovavimas yra priemonė kompensuoti asmeninį psichologinį deficitą: įvykusias dvasines traumas, neįveiktą, iš vaikystės užsilikusią baimę, pavydą, konfliktų pasekmes. Tai patvirtina kai kurių politinių veikėjų biografijos faktai.

Artima kompensacinei yra psichoanalitinė (S.Freudo, 1856-1939) teorija, kuri teigia, kad siekimas dominuoti yra sublimacijos forma, t.y. tokiu psichiniu procesu, kada afektyvūs poreikiai, pirmiausia seksualiniai, yra transformuojami į socialinę veiklą (arba kūrybą);

Lyderio bruožų teorija (Francis Halton, 1822-1911) aiškina vadovavimą ypatingomis lyderių savybėmis;

Struktūrinėje funkcinėje teorijoje (Talcott Parsons, 1902-1979) vadovavimas yra socialinės bendrijos funkcija: lyderis yra žmogus, kurį išsirenka jo pasekėjai, siekdami tam tikrų tikslų, kitaip tariant, lyderis yra instrumentas grupės rankose;

Situacinė teorija analogiškai teigia, kad kyderis yra situacijos, aplinkybių funkcija: kiekviena grupė išsirenka sau lyderį, kuris esamomis aplinkybėmis geriausiai atitnka grupės poreikiams.

Sintetinė teorija priima paminetų teorijų pagrindinius teiginius, tačiau dėl to tampa eklektiška ir nieko nepaaiškina.

Išskyrus atvejus, kada politinis lyderis faktiškai yra marionetė arba kompromisinė silpna figūra (parinkta mažiausios žalos principu), lyderis – tai asmenybė, kuriai valdžia yra arba aukščiausia vertybė (valdžios ieškotojų kategorija), arba universali priemonė pasiekti kitokiems tikslams: politinės sistemos pakeitimo, tautinės nepriklausomybės, socialinių ir ekonominių pokyčių. Lyderiui reikalingos tokios savybės, kaip atsidavimas tikslui, įžvalgumas, sugebėjimas tiksliai įvertinti situaciją ir priimti optimalius sprendimus, mokėjimas įtikinti kitus žmones, organizacinis talentas. Max Weber atžymėjo, kad politiniam lyderiui reikalingas aistringumas ir šaltas protas (nes “politika yra daroma galva, o ne kitomis kūno ar sielos dalimis”), valdingumas. Skirtingi lyderiai turi arba vieną, tačiau labai išreikštą iš šių savybių, arba dažniau kokią nors jų kombinaciją. Pastaraisiais dešimtmečiais, išsivysčius elektroninei žiniasklaidai, nemaža reikšmę įgyja lyderio imidžas, kurį sukuria politinės reklamos specialistai.

Politikos moksluose gausu lyderių tipologijų ir klasifikacijų, sukurtų remiantis įvairiais kriterijais. Atitinkamai su valdžios pagrindų tipologija Max Weber skyrė tradicinius, charizmatiškus ir legalius lyderių tipus. Pagal vadovaujamą objektą išskiriami bendranacionaliniai, grupių, partijų, regionų lyderiai. Priklausomai nuo bendravimo ir vadovavimo stilaus skiriami autoritariški lyderiai, siekią absoliutizuoti savo valdžią ir asmeniškai priimti sprendimus, paliekant kitiems tik vykdytojų vaidmenį, ir demokratiški lyderiai, kurie remiasi vadovaujamųjų aktyvumu, palaiko jų iniciatyvą, priimant sprendimus siekia bendro sutarimo. Pagal politinės sąmonės tipą išskiriami reformatoriai (anot Franciso Tucker’io siekia įgyvendinti bazinį bendrijos mitą, idealų egzistuojančios politinės sistemos modelį), revoliucionieriai (atmeta bazinį mitą ir siekia pakeisti politinę sistemą) ir konservatoriai, siekią išlaikyti status quo. Veiklos sferos atžvilgiu išskiriami programuotojai (formuluoja tikslus), strategai (planuoja tikslo pasiekimo būdus) ir vykdytojai (realizuoja numatytą veiskmų programą). Kombinuojant skirtingus kriterijus sudaromi apibendrinantys lyderių modeliai-portretai:

lyderis – “įkvėpėjas”, arba “vėliavnešys”: ryški asmenybė, turinti savitą tikrovės matymą ir įvertinimą bei alternatyvas; šio tipo lyderiai nubrėžia tikslus, sutelkia aplink save daug pasek’ejų ir nurodo jiemsveiklos kryptis ir būdus; prie tokių lyderių priskirtini M.K.Ganhi, Sun Jatsenas, Martin Luther King.

lyderis – “pranašas” linkęs į mistiką, dažnai religinio tipo;

lyderis-”tarnas” nepasižymi originalumu, jo pagrindinis privalumas – išreikšti grupės interesus, vadovautis jais ir veikti grupės vardu;

situacinis lyderis atsiranda, kai iškyla reikalaujanti sprendimo nauja problema, neįeinanti į funkcionuojančių institucijų pagrindinių interesų sferą; pavyzdžiui, blogėjant ekologinei situacijai, susiformavo “žaliųjų” judėjimas ir kartu atsirado situcinių lyderių vakansijos;

lyderis-”prekiautojas” – siūlo savo planus ir, turėdamas įtikinėjimo gabumų, suranda “pirkėjų”, kurie tampa jo šalininkais; šio lyderio tipas ypač būdingas, vykstant politinei liberlaizacijai, kad politinėje rinką atsiranda liberalios, socialdemokratinės, nacionalistinės, konservatyvios ir kitokios platformos;

lyderis-”gaisrininkas” pasižymi sugebėjimu greitai ir efektyviai veikti kristiškose situacijoe arba iškilus konfliktams; pavyždžiu gali būti Rusijos generolo Lebedžio, tada ėjusio Saugmo tarybos sekretoriaus pareigas, sutartis su Čečenijos rezistentais dėl karo pabaigos.

“valdžios ieškotojai” – siekia valdžios kaip pagrindinio tikslo; tarp jų galima išskirti keletą subtipų:

agitatoriai – nori kontroliuoti kitus žmones, aktyviai dalyvauja įvairiose komisijose, konferencijose, kalba susirinkimuose ir mitinguose – visur, kur yra proga įtikinėti ir paveikti klausytojus;

administratoriai labiau linkę dirbti grupėje, įsakinėti, organizuoti.

teoretikai skelbia savo požiūrius ir įsitikinimus pareiškimų ir deklaracijų forma, dažnai bando kurti atitinkamas teorijas.

Priklausomai nuo konkrečios situacijos atskirose šalyse, nuo kultūros ir mentaliteto ypatybių susiklosto aplinkybės, palankios vienokio ar kitokio tipo lyderio iškilimui. Tarpukario laikotarpiu daugelyje Europos šalių į valdžią atėjo autoritarinio tipo lyderiai, tačiau to neįvyko stabilesnėse ir turėjusias senesnes demokratines tradicijas Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse. Charizmatiniai ir revoliucinio tipo lyderiai atsiranda, keičiantis politinei sistemai, vykstant tautiniam išsivadavimo judėjimui. Tačiau pasikeitus situacijai tokio tipo lyderiai labai retai tampa gerais administratoriais (išimtis: Dž. Nehru), ir visuomenei geriau, jeigu jie pasitraukia arba net yra nušalinami. Kaip rodo Lenino, Stalino, Mao Cetungo, Fidelio Castro pavyzdys, revoliucionieriai valdžioje yra labai pavojingi.

Pagrindinės politinio lyderio funkcijos iš esmės artimos valdžios funkcijoms, tačiau ryškiau išreikštas naujovės elementas:

– diagnostinė: situacijos įvertinimas, svarbiausiu problemų išskyrimas; lyderis privalo rasti atsakymą į klausimus: “Kas ne taip?”, “Ko reikia visuomenei?”

– askriptyvinė ir strateginė: visuomenės vystymosi tikslų nustatymas ir jų pasiekimo kelių formulavimas (programų, konkrečių sprendimų forma)

– organizacinė ir mobilizacinė – mobilizuoti paramą. siekiant užsibrėžtų tikslų, tame tarpe priemonės:

– legislatyvinės,

– mobilizacinės,

– reguliatyvinės,

– koordinuojančios,

– kontroliuojančios.

– komunikatyvinė – įvairių politinių, ekonominių, keltūrinių, regioninių, profesionalinių ir kitokių grupii interesų išreiškimas ir prezentacija; atliekama betarpiškame bendravime, taip pat renkant, apibendrinant ir platinant informaciją;

– taktinė – konkretaus momento situacijos įvertinimas, išskiriant svarbiausias problemas, politinės elgsenos nustatymas.

Politinis ir valdantysis elitas

Politinio proceso pagrindiniai subjektai yra ne tiek individai, lyderiai, kiek grupės, dažniausiai vadinamos elitais (nuo lotyniško eligere – “atrinkti” ir prancūziško elite – “geriausia, atrinkta”). Nuo XVII a. žodis buvo vartojamas, kalbant apie aukščiausios kokybės prekes, XIX amžiuje pradėjo reikšti aukščiausias socialines grupes, o šiame šimtmetyje plačiai vartojamas sociologijoje ir politikos moksluose. Kaip terminas, elitas interpretuojamas labai įvairiai: jis gali reikšti asmenis, daugiausia pasiekusius savo veiklos srityje, valdantįjį sluoksnį, kūrybinę mažumą (priešpastatomą nekūrybinei daugumai), aukščiausio lygio valdininkus, specialistus ir t.t. Nemaža politologų skaito šį terminą nemoksliniu, pabrėždami, kad jis arba sutampa su klasine struktūra ir tokiu atveju neturi naujo turinio, arba pateikia tik paprasčiausią dichotomija “elitas – masės” ir tuo pačiu pernelyg suprimityvina visuomenės struktūrą. Tačiau neginčytina, kad terminas jau pirmoje amžiaus pusėje įsitvirtino Europos (Italijos, Vokietijos, Prancūzijos), o po Antrojo pasaulinio karo taip pat Amerikos politologijoje.

Valdantįjį elitą sudaro individai, kurie užima dominuojančias, svarbiausias pozicijas įvairose visuomenės gyvenimo sferose. Atitinkamai išskiriamos kelios valdančiųjų elitų kategorijos:

ekonominis elitas – stambaus kapitalo atstovai, didžausiu (šalies mastu) firmų bankų ir kitų ekonominių obejektų savininkai;

ideologinis arba informacinis elitas – labiausiai žinomi žiniasklaidos, dalinai aukštojo mokslo ir humanitarinių mokslų atstovai;

karinis elitas – generalitetas, aukštojo rango karininkai; šio elito įtakingumas priklauso nuo visuomeninio gyvenimo militarizacijos laipsnio;

mokslinis elitas;

literatūros ir meno elitas;

kriminalinis elitas: įtakingiausių, kontroliuojančių tam tikras visuomenės gyvenimo sferas, mafiozinių grupių vadovai (cosa nostra, “krikštatėvis” su artimiausiais bendražygiais), kriminalinio pasaulio “autoritetai”;

politinis elitas – nedidelė grupė politikų ir aukščiausio rango valdininkų, betarpiškai kontroliuojančių valstybinę valdžią ir vadovaujančių visuomenei.

Kai kuriais atvejais susidaro kontrelitai – elitarinio pobūdžio grupės, kurių nariai nesistengia įsijungti į egzistuojančius elitus, o priešpastato save jiems arba siekia kolektyviai jas išstumti ir užimti jų vietą. Tai dažniausiai yra įvairūs protesto judėjimai, kultūrinis underground’as, revoliucinės partijos, kai kada taip pat religinės sektos. Kontrelitų egzistavimas neretai lieka beveik nepastebėtas, kol nepąiškėja, kad jie tapo įtakinga jėga. Dar 1917 m. pavasarį bolševikai Rusijos imperijoje atrodė esą marginaline grupe, o po pusmečio jie jau įvykdė valstybinį perversmą ir tapo valdančiuoju politiniu elitu. Devintojo dešimtmečio pabaigoje Rytų ir Vidurio Europos “socialistinėse” šalyse antikomunistinis kontrelitas, apie kurio įtaką buvo galima tik spėlioti, lengvai užėmė komunistinio politinio elito vietą.

Tiksliai apibrėžti kiekvieno elito ribas neįmanoma nei teoriškai, nei praktiškai, maždaug aišku tik, kas yra “didieji bosai”, sudarą kiekvieno elito branduolį. Dažnai yra naudojami formalūs kriterijai: politiniu elitu skaitomi ministrai, parlamento frakcijų ir komisijų vadovai, moksliniam elitui priskiriami tiriamųjų institutų direktoriai, universitetų rektoriai, mokslinių sąjungų vadovai. Tačiau formalūs kriterijai neduoda pilno vaizdo, nes įtakingas politikas ar žymus mokslininkas, nekalbant jau apie meno žmones ir rašytojus, gali ir neužimti jokio vadovaujančio posto. Kitos problemos, iškylančios analizuojant elitus, yra susijusi su tuo, kad elitų (kaip ir valdžios) vidinė struktūra yra sudėtinga. Ekonominis elitas apjungia viršutinę dalį atskirų ūkio, mokslinis – mokslinių šakų elitų, panašiai nacionalinį elitą sudaro stambiausiųjų miestų ir regionų elitų viršūnė, tačiau į jį patenka ne visi profesionalinių elitų nariai. Elitų formalizavimo principą plačiai panaudojo sovietinis režimas: patikrinti, priimtini režimui įvairių sričių ir lygių veikėjai būdavo įtraukiami į nomenklatūros sąrašus ir tik tie žmonės galėjo užimti vadovaujantį postą įvairiose sferose. Centrinių ministerijų ir žinybų, respublikų, sričių ir didelių miestų bei jų partinių organizacijų vadovai, generalitetas buvo komunistų partijos centro komiteto nomenklatūra, rajoninio lygio vadovai – respublikinių partinių organizacijų nomenklatūra ir t.t.

Elitų formavimosi būdai:

– paveldėjimas buvo ypač būdingas luominėms visuomenėms, kur žmogaus padėtis socialinėje ir, mažiau, politinėje hierarchijoje priklausė nuo tėvų statuso. Šiais laikais elitinio statuso paveldėjimas būdingas Rytų šalims: kai kur yra išlikusios absoliutinės monarchijos (Jordanija, SAE), neretai paveldimumo mechanizmas funkcionuoja šalia konkurencinių principų: Indijoje Nehru šeimai priklausė trys premjerministrai: Dz. Nehru, Indira Gandhi, Radživas Gandhi, Šri Lankoje premjerministro Solomono Bandaranaike duktė vėliau užemė tą patį postą, Pakistane buvusi premjere Benazir Bhutto yra Zulfikaro Ali Bhutto duktė, buvusi Filipinų prezidentė Quorazon Aquino – opozicijos lyderio Aquino žmona. Paveldėjimo mechanizmas veikia ir Japonijoje. “Kauno dienos” korespondentė rašė: “Japonijoje vyrauja vadinamoji antrosios kartos politikų karta, politikų gildija primena šeimų dinastijas. Ir buvusio, ir dabartinio premjero tėvai buvo nuo valdžios vairos nesitraukiančios Liberalų demokratų partijos lyderiai. Antrosios ar net trečiosios politikų kartos atstovams patekti į valdžią daug lengviau – iš jų nereikalaujama nei ypatingo išsilavinimo, nei specifinių įgūdžių, kaip kad iš pirmosios kartos, turėjusios savo gebėjimais išsikovoti postus” (Kauno diena 1998 09 26).

– giminystės ir vedybiniai ryšiai

– iš valdančiųjų sluoksnių (ypač būdingas autoritariniams režimams);

– iš visos visuomenės (demokratinėse valstybėse, ypač visuomenėse, kurioms būdingas aukštas socialinis mobilumas);

– atviras arba uždaras atrankos būdas;

-konkurencinis arba nekonkurencinis atrankos būdas;

Politiniai elitai yra valdžios subjektai, todėl jų funkcijos yra beveik identiškos valstybinės valdžios funkcijoms:

– strateginė – perspektyvinių visuomenės vystymosi planų ir politinių programų sudarymas; tai reikalauja aukšto profesionalizmo, ryžtingumo;

– komunikatyvinė – įvairių politinių, ekonominių, kultūrinių, regioninių, profesinių grupių interesų ir poreikių formulavimas ir realizavimas; vykdoma betarpiškais kontaktais, o taip pat renkant ir apdorojant informaciją;

– organizacinė – piliečių arba jų atskirų grupiu mobilizavimas, siekiant konkrečių tikslų; organizacinėje veikloje išskirtinos specializuotos funkcijos: legislatyvinės, mobilizacinės, reguliatyvinės, koordinacinės, kontrolinės.

– integratyvinė – visuomenės stabilumo, jos politinės ir ekonominės sistemų stiprinimas, konfliktų prevencija, skirtingų grupių interesų harmonizavimas, politinių jėgų lygsvaros palaikymas.

Elitų teorijos

Šiuolaikinių elitų teoriju klasikai yra italų mokslininkai Vilfredo Pareto (1849-1923) ir Gaetano Mosca (1858-1941) ir šveicaras Robert Michels (1876-1936).

Mosca, “Politinio mokslo elementai” (1896), kurios angliškas vertimas (The Ruling Class) išėjo tik 1939 m., ir todėl elitų teorijos pirmuoju autoriumi keletą dešimtmečių buvo skaitomas Pareto. “Visose visuomenėse – nuo mažiausiai išsivysčiųsių, vos pasiekusių civilizacijos aušrą iki pačių progressyviausių ir stipriausių – randame dvi klases žmonių – valdančiąją klasę ir pajungtą klasę. Pirmoji iš jų, visada mažiau skaitlinga, atlieka visas politines funkcijas, monopolizuoja valdžia ir naudojasi pranašumais, kuriuos suteikia valdžia, o antroji, skaitlingesnė klasė yra pajungta ir pirmosios kontroliuojama”. Vystydamas šią mintį, Mosca prieina išvados, kad visais laikais ir visose visuomenėse yra galima tik viena valdymo forma – oligarchija. Valdžia pereina nuo vienos mažumos kitai, bet niekada – daugumai. Jo nuomone, kuo didesnė visuomenė, tuo mažesnis valdančiosios mažumos lyginamasis svoris, ir tuo sunkiau daugumai pasipriešinti mažumos viešpatavimui. Taip yra todėl, kad pirma, elitas yra labiau organizuotas, ir antra, jis kontroliuoja valstybę. Pastaroji yra tik “konkreti organizacija daugelio elementų, valdančių visuoemenę”, kitaip tariant – instrumentas elito rankose. Be to, kiekvienas elitas valdo, remdamasis “politine formule” – ideologija, kuri pateisina elito dominavimą ir yra įdiegiama į visuomenės sąmonę.

Elito bazė ir viešpatavimo pagrindas priklauso nuo visuomenės tipo. Pirmykštėje visuomenėje tai buvo karinis šaunumas, vėliau svarbiausią reikšmę įgyja mokėjimas manipuliuoti religiniais simboliais. Sekančioje vystymosi pakopoje elitinio statuso pagrindas yra turtas. Galiausiai, labiausiai išsivysčiusiose visuomenėse, valdant biuokratijai arba technokratijai, lemiamą reikšmę turi specializiuotos žinios. Tokiu būdu elitai išsirikiuoja chronologine tvarka: karinis, religinis, ekonominis, profesionalinis (merit elite) elito tipas. Tai nereiškia, kad įsigalėjus vienam elitui, ankstyvesni dingsta – jie lieka, bet dominuoja vienas tipas. Mosca įveda subelito sąvoką, apimančią vidutinę tarnautojų, menedžerių, molslininkų klase. “Kiekvieno politinio organizmo stabilumas priklauso nuo šio antrojo sluoksnio moralės ir intelekto lygio bei veiklos”.

Laikui bėgant elitas netenka sugebėjimų suteikti daugumai laukiamas paslaugas, arba jos netenka savo vertės, atsiradus kitiems poreikiams, interesams ir problemoms. Todėl vieną valdantįjį elitą pakeičia kitas. Mosca atžymi, kad istorijoje veikia dvi tendencijos – aristokratinė ir demokratinė. Tačiau nei pirma, nei antra nenumato masiu valdžios – tai yra neįmanoma. Skirtumas yra tik tas, kad aristokratinis elitas yra uždaras ir nepasipildo žmonėmis iš nęltitinių sluoksnių, tuo tarpu kai demokratiška valdančioji mažuma pasipildo iš visu sluoksnių, kooptuojant tuos individus, kurių psichologinės savybės yra naudingos valdymo tikslais. Vienu iš svarbiausių elito pasipildymo kanalų Mosca pripažino demokratinius rinkimus. Tačiau jo nuomone rinkimai nėra instrumentas, leidžiantis masei kontroliuoti elitą.

Vilfredo Pareto. “Bendrosios sociologijos traktate” (1915-19) – racionalios veiklos ir elitų teorijas. Anot pirmosios, racionalių siekimų pagrindas yra objektyvus neracionalumas ir apskritai neracionalus elgesys būdingas žmogaus prigimčiai.

Pareto tvirtino, kad elitui priskirtini žmonės, kurie turi tam tikras įgimtas savybes. Nepasiekę vadovaujančių postų jie sudaro kontrelitą, arba nevaldantįjį elitą. Valdantieji elitai yra dviejų tipų: vienų viešpatavimo pagrindas yra gudrumas (“lapės”), kitų – jėga (“liūtai”). Visi elitai remiasi taip pat derivacijomis, t.y. mitais, arba ideologija. Norint palaikyti socialinį stabilumą, reikia kooptuoti į elitų eiles naujus žmones, turinčius elitines savybes, ir išmesti netekusius šių savybių. Tačiau šitaip nevyksta, nes elitai ne tik siekia išlaikyti įgytas privilegijas, bet ir perduoti jas savo palikuonims. Todėl elito kojybė laikui bėgant blogėja ir kartu auga kontrelitas. Galų gale pastarasis mobilizuoja mases arba ir be jų pagalbos nuverčia sena’jį elitą ir tampa valdančiuoju. Procesas prasideda iš naujo, ir taip vyksta be galo. “Istorija yra aristokratijų kapinės”, reziumuoja Pareto savo koncepciją.

Robert Michels. “Politinės partijos. Oligarchinių tendencijų šiuolaikinėje demokratijoje sociologinė studija” – remiasi darbininkų ir socialistinių partijų medžiaga, t.y. analizuoja būtent tas politines organizacijas, kurios ypač kalbėjo liaudies, darbo žmonių vardu.

Demokratija neįmanoma be organizacijos, nes nėra kitų būdų suformuluoti ir išreikšti kolektyvinę valią, realizuoti atstovavimo principą. Didelė masė žmonių, minia negali priimti jokių sprendimų, lengvai pasiduoda ir panikai, ir nepagrįstam entuziazmui.Todėl būtina perduoti įgaliojimus delegatams, kuie atstovauja masei ir išreiškia jos valią. Atsiranda pastovūs lyderiai. Nuo čia organizacijoje pradeda pasireikšti oligarchinės tendencijos.

Kuo daugiau organizacijoje narių, kuo sudėtingesnė jos struktūra ir kuo platesnė veikla, tuo didesnė joje pastoviai dirbančių biurokratų vaidmuo, ir atvirkščiai, tuo mažesnės eilinių narių galimybės ją kontroliuoti. Biurokratai greitai tampa “lyderiais”. Profesionalių lyderių atsiradimas yra demokratinės organizacijos galo pradžia. Kuo galingesnė orgainzacija, tuo labiau jai reikalingas stiprus lyderis. Kovingos revoliucinės partijos tampa diktatoriškomis (Lasalle pateisino diktatūrą tuo, kad ji yra vienintelis būdas greitai mobilizuoti narius), net perima karinę terminologija. Organizacijai plečiantis, joje įsigali netiesioginių rinkimų sistema: centrinę vadovybe renka ne eiliniai partijos nariai, o o jų išrinkti partijos ar organizacijos suvažiavimo delegatai. Lyderiai, įgydami darbo komitetuose ir parlamente patirtį, tampa paraktiškai nepakeičiami, nes išrinkimas trumpam periodui nepasiteisina. Vokiečių socialistų lyderiai Wilhelmas Liebknechtas ir Augustas Babelis ėjo vadovaujančias pareigas virš 30 metų.

Nemaža dalimi lyderių nepakeičiamumą nulemia tai, kad jie kontroliuoja organizacijos finansus ir spaudą. Didžiausias pavojus lyderiams – ne eiliniai organizacijos nariai ar rinkėjai, o tarpusavio kova. Revoliucijose būtent lyderiai sunaikina vienas kitą: Dantoną – Robespierrėas, pastarąjį – išlikę dantonistai. Pagrindinėmis nesantaikos tarp lyderių priežastimis Michelsas skaite konfliktą tarp ateinan’cių į judejimą įžmybių ir veikėjų, padariusių karjerą judėjime, socialinę kilmę, amžiaus skirtumą, horizontalią stratifikaciją.

Ilgai vadovaujant, neišvengiamai vyksta lyderių metamorfozė. Jie patiki savo didybe, nepakeičiamumu, pamiršta idealius tikslus ir tampa oportunistais, pateisindami naujos taktikos poreikį pakitusiomis aplinkybėmis. Lyderiams būdingas bonapartizmas – individualus viešpatavimas liaudies vardu, demokratijos ir autoritarizmo sinteze. Vadas įkūnyja daugumą, todėl priešintis jo valiai nedemokratiška. Negalima jo ir pakeisti, nes jis – liaudies statytinis, o liaudis negali prieštarauti sau. Bonapartizmas pretenduoja į tai, kad jis tiesiogiai, be tarpinių grandžių, išreiškia liaudies valią.

Kita svarbus faktorius, nulemiantis oligarchines tendencijas, yra biurokratijos augimas. Panašiai kaip ir valstybė, didelė organizacija ar partija tampa stambiu darbdavių, nuo kurios finansiškai tampa priklausomas didelis skaičius tarnautojų: buhalterių, vairuotojų, žurnalistų, spaustuvių ir kitų padalinių darbininkų.

Visur organizacijose susidaro siauras vadovaujantis vidinis ratas. Realiai demokratiją anot Michelso galima pavaizduoti tokia schema:

Komitetas __

Funkcionieriai ______

Aktyvūs dalyviai ______________

Užregistruoti nariai _____________________________________
Rinkėjai _______________________________________________________________________

Michelsas smulkiai nagrinėja politinių lyderių bruožus. Didelę reikšmę, ypač pradinėje stadijoje, turi oratoriniai sugebėjimai. Beveik visi pirmieji socialistų lyderiai buvo puikūs oratoriai, tuo tarpu kai žymus teoretikas Eduardas Bernsteinas, Marxo žentas Paul Lafargue netapo lyderiais. Gražbilystės dėka minios akyse galima įsigyti beveik neribotą prestižą. Maše ypač imponuoja balso stiprumas ir grožis, laikysena, proto lankstumas, o kalbų turinys turi tik antraeilę reikšmę. Didelį įspūdi miniai daro oratoriaus šlovė, klausytojai labai lengvai pasiduoda įžymybių įtakai.

Didėjanti organizacija greitai netenka bet kokio revoliucingumo. Radikalizmas sparčiai sumažeja, kai partija integruojasi į valstybinės valdžios institucijas, tačiau neturi realios galimybės tapti valdančiaja. Ta pačia kryptimi ją stumia poreikis plėsti savo socialinę bazę, pritraukti kaip galima daugiau narių ir rinkėjų. Dėl šių priežacių keičiasi partijos programa, atsisakoma nuo revoliucinių tikslų.

Michelsas teigia, kad išvengti oligarchijos neįmanoma. Net jei būtų likviduota valstybė, kaip tai numatyta Marxo koncepcijoje, socialinių resursų tvarkymui reikalinga išvystyta biurokratija. Administratorius arba valdininkas, kuris tvarkosi turtais, įgyja ne mažesnė įtaką, negu privatus kapitalo savininkas. “Proletariato diktaūra” gali tapti tik oligarchų grupės diktatūra, grup’e, kontroliuojanti valdžia darys viską, kad įgytą valdžia išlaikyti savo rankose. “Socialistai gali laimėti pergalę, bet socializmas – niekada, nes jis žūs savo pasekėjų triumfo valandą”, – raše Michelsas. “Bet kokia partinė organizacija išreiškia oligarchinę valdžia, paremtą demokratinių pagrindu. Masės niekada realiai nevaldys. Todėl klausimas, kurį reikia svarstyti, yra ne dėl idealios demokratijos galimybės, o apie tai, kiek demokratija yra pageidautina, galima ir realizuojama konkrečiu momentu. Tai yra pagrindinė politinio mokslo problema”.

Pokario teoretikai detaliau analizavo elitus, akcentavo ne tiek psichologinius, kiek sociologinius (Harold Laswell) ir ekonominius faktorius, daugiau dėmesio skyre empiriniams tyrimams. Amerikoje buvo atkreiptas dėmesys į tą aplinkybę, kad rinkimų mechanizmo dėka masės tam tikru laipsniu kontroliuoja elitus, o atskirų elitinių grupių kova už valdžią sukuria tam tikrą jėgų balansą ir apriboja dominavimo galimybes. Politika tokiu būdu tampa sąveika tarp įvairių grupių. Kaip rašė Karl Mannheim (1893-1947), “realus politikos formavimas yra elitų rankose, tačiau tai dar nereiškia, kad visuomenė nedemokratiška”, nes piliečiai turi galimybę per rinkimus reguliariai išreikšti savo nuostatas, nušalinti lyderius arba priversti juos priimti sprendimus, reikalingus daugumai.

Kiek kitokia yra žinomo politologo Josepho Schumpeterio (1883-1950) koncepcija. Jis siejo demokratiją su kapitalistine ekonomine sistema ir analizavo ją rinkos ekonomikos kategorijomis. Kaip ekonomikoje pelno siekimas yra svarbiausias verslininkų tikslas, taip politikoje svarbiausia varomąja jėga yra valdžios siekimas. “Liaudies” vaidmuo demokratinėje visuomenėje yra ne valdymas ir net ne dalyvavimas priimant svarbius sprendimus, o “sudarymas vyriausybės arba tarpinio organo, kuris formuoja vykdomąją valdžią”. Anot Schumpeter’io demokratija yra valdžios išrinkimo ir įgaliojimo mechanizmas, o ne visuomenės tipas ar moralinių normų rinkinys. Šitas mechanizmas užtikrina dviejų ar daugiau grupių politikų, kurie patys, susiorganizavę į partijas, iškelia save, konkurenciją už rinkėjų balsus. Rinkėjai vienai iš tų grupių įteikia mandatą valdyti iki sekančių rinkimų. Rinkėjai nesprendžia jokių politinių klausimų ir renka ne atstovus, kurie spręs jiems (rinkėjams) rūpimas problemas, o žmones, kurie priims sprendimus. Schumpeteris net labiau kritiškai, negu Michelsas, žiur’i į liaudies suvereniteto mitą, arba jo klsaikinės demokratijos versiją. “Liaudies valia yra politinio proceso produktas, o ne varomoji jėga. Analizuodami politinius procesus mes turime reikalą pagrindinai ne su tikra, o su pagaminta valia – pagaminta tiksliais komercinės reklamos būdais”, – rašo Schumpeter’is. Taip yra todėl, kad demokratija yra ne kas kita kaip rinkos mechanizmas. Rinkėjai – tai vartotojai, o politikai – verslininkai, siūlą savo “prekę” – pažadus ir programas. Elektorato nuostatos ir pasirinkimas yra formuojami, panaudojant komercinės reklamos technologiją, todėl “vartotojo suverenitetas” yra tik iliuzija. Politinė rinka reaguoja į paklausą, o paklausa priklauso nuo perkamosios galios, t.y. pinigų. Politikoje perkamoji galia reiškia galimybę palaikyti kandidatą arba partiją rinkiminės kampanijos metu, organizuoti spaudimo grupę parlamente, užsakyti reklamą žiniasklaidoje. Visuomenėje, kur yra socialinė nelygybė, “vartotojo suverenitetas” didžiulei neturtingai daugumai neturi jokios prasmės, juo gali naudotis tik viršutiniai sluoksniai, Visa tai yrai “reikšminga demokratinio proceso dalis”. Iš čia išvada: “Liaudis nekelia ir nesprendžia jokių klausimų.., greičiau klausimai, nuo kurių priklauso jos likimas, paprastai yra keliami ir sprendžiami už ją”.

Ekonomistai pavadino Schumpeter’io teoriją “ekonominiu demokratijos modeliu”. Toliau ja vystydamas Anthony Downes atžymėjo, kad skirtingos politinės partijos ieško įvairių kelių, siekdamos užsitikrinti rinkėjų paramą. Išdavoje susiformuoja daug elitų ir savotiška balansų ir atsvarų sistema, vadinama pliuralistiniu modeliu. Spaudžiant partijoms, visuomeninėms organizacijoms, profesinėms dirbančiųjų sąjungoms, valdymas tampa kompromisų, įvairių interesų derinimo reikalu.

Kaip matyti, ekonomistai daugiau žiūri į politiką kaip žaidimą ekonominių bosų, ginančių savo interesus, o politologai daugiau palaikė elitinę demokratijos sampratą. Labai reikšmingą demokratijos interpreteciją pateikė Robert Dahlis (g. 1915). Išleistoje 1971 m. knygoje “Poliarchija. Dalyvavimas ir opozicija” jis palaikė tezę, kad elitų viešpatavimas yra neišvengemiamas, o “liaudies valdžia” yra neįmanoma. Demokratija jo nuomone – tai abstrakcija, idealus modelis. Daugiausia, ką gali pasiūlyti Vakarų politinės sistemos – tai elitų konkurencija (tuo pačių ir alternatyva konkretiems elitams) ir funkcionavimą institutų ir mechanizmų, apsaugančių visuomenę nuo sunkių kovos tarp elitų pasekmių. Skirtingai nuo Schumpeter’io, Robertas Dahlis nemano, kad rinkimai neturi principinės reikšmes, atvirkščiai, jie priverčia politinius lyderius bent šiek tiek skaitytis su masių lūkesčiais. “Daugumas piliečių turi tam tikrą (moderate) įtaką, nes išrinkti funkcionieriai turi galvoje realias arba įsivaizduojamas rinkėjų preferencijas”, spresdami konkrečius klausimus.

Tokią sistemą, kuriai būdinga laisva ir besikeičianti konkurencija tarp įtakingų elitų, Dahlis pavadino poliarchija (“daugelio valdymas”). Jo nuomone, politinėje sistemoje reikia analizuoti veiklą ypač įtakingų, sudarančių poliarchiją ir kontroliuojančių valdžios mechanizmą. Kalbėti apie lygybę galima tik prasme galimybių dalyvauti poliarchijoje, elitinėje visuomenės substruktūroje.

5. POLITINĖ SISTEMA. VALSTYBĖ

Politinė sistema šalia politikos yra svarbiausia politikos mokslų sąvoka. Ji yra politinės sferos karkasas. Politinę sistema apjungia visas politines institucijas, roles, santykius ir politinės organizacijos principus, išreiškinačius visuomenės politines, socialines, teisines, kultūrines normas, istorines tradicijas ir vertybes. Kaip matyti iš šios definicijos, politinėje sistemoje galima išskirti tris skirtingų elementų grupes. Pirmiausia, tai struktūriniai ir organizaciniai elementai: valstybė, politinės partijos, organizacijos ir judėjimai. Antrąją grupę sudaro subjektyvūs, susiję su žmonių sąmone elementai: normos, vertybės, lūkesčiai, tradicijos ir t.t. Trečioji grupė – tai santykių sistema, tarpusavio ryšiai tarp piliečių ir valdžios, politinių partijų ir valstybės, tarp skirtingų valdžios šakų ir t.t.; kitaip tariant, tai yra tinklas ryšių tarp visų politikos subjektų ir objektų.

Mokslinės analizės tikslais paminėti politnės sistemos elementai yra grupuojami į keletą subsistemų. Dažniausiai išskiriamos keturios tokios subsistemos.

1) institucinė subsistema: valstybė, valdymo formos, valdžios organai, politinis
režimas, politinės patijos, organizacijos, judėjimai;

2) reguliuojanti subsistema: politinės ir teisinės normos, pradedant konstitucija ir baigiant tradicijomis bei papročiais, tuinčiais sąryšį su politikos sfera;

3) komunikacinė subsistema: suma visų ryšių tarp politinių institucijų, taip pat tarp jų ir piliečių;

4) ideologinė subsistema apima politines teorijas, koncepcijas, požiūrius ir yra
svarbi, nustatant politinius tikslus ir jų pasiekimo būdus.

Šios subsistemos yra kiekvienoje politnėje sistemoje, politinėje bendrijoje, šalyje. Tačiau jų turinys yra labai skirtingas įvairiose šalyse ir skirtingais laikais. Vokietijos, Lietuvos ir Kinijos politinėse subsistemose yra daug vientipiškų elementų, tačiau jų’ pobūdis, turinys ir tarpusavio ry’siai yra labai daugeliu atžvilgiu mažai panašūs. Tai pasakytina ir apie tos pačios šalies skirtingų epochų, pavyzd’ziui, XVIII amžiaus ir šių laikų, politinę sistemą.

Politinei sistemai būdinga hierarchiška, piramidės formos struktūra. Kiekvienoje sistemoje (ir subsistemoje) galima išskirti aukšciausią, vidurinį (arba tarpinį) ir žemutinį, masinį lygį. Kiekviename lygyje veikia konkuruojančios struktūros: legalios (valstybinės ir nevalstybinės) ir neformalios (šešėlinės, uždaros): nesunku pastebėti, kad tiek valdininkai, tiek eiliniai žmonės vadovaujasi ne tik įstatymu, bet ir nerašytomis normomis (“žaidimo taisyklėmis”), kad šalia formalių valdžios institucijų egzistuoja neformalios grupės, kurių nariais yra dalis funkcionierių ir kokie nors įtakingi žmonės, neužimą jokių postų valstybinės valdžios struktūrose. Labai dažnai būtent šiose uždarose struktūrose įtakingi įvairių sferų elitų ir valdžios atstovai sprendžia svarbiausius klausimus, sudaro susitarimus, kurie paskui arba tampa pagrindu formaliems valdžios nutarimams, arba apskritai yra neafišuojami ir plačiajai visuomenei lieka nežinomi. Tokio pobūdžio struktūros ypač būdingos vidutiniam lygiui, kur labiau pasireiškia biurokratijos vaidmuo, o priimami sprendimai, tame tarpe dėl aukštesnės valdžios nutarimų vykdymo, betarpiškai liečia gyventojų interesus.

Politinė sistema, kaip jau minėta pirmame skyrelyje, funkcionuoja sąveikoje su
kitomis visuomenės gyvenimo sferomis: ekonomine, kultūrine, ekologine ir t.t. Sąryšį iliustruoja JAV politologo Davido Eastono pasiūlyta schema (Davidas Easton, Gabriel Almond. The Politics of Developing Areas. Princeton, 1960, p 16-17):

A p l i n k a

reikalavimai ______________________ sprendimai
Įėjimas ————————–>| Politinė sistema |————————–> Išėjimas

^ parama |____________________ | veiksmai |

| A p l i n k a |

|_____________________________________________________________________ |

Politinės sistema, ypač šiais laikais, nęgzistuoja izoliuotai. Ją supanti aplinka yra tarptautinė bendrija ir jos elementai: kitos politinės sistemos (šiuo atveju – valstybės), tarptautinės socialinės sistemos (ekonominė, kultūrinė ir kt.), politinės struktūros (JTO, NATO, Europos sąjunga ir kt.).

Įėjimas – tai visi reiškiniai ir faktoriai, kurie veikia sistemą: pokyčiai ekonomikoje, aplinkos įtaka, ir ypač reikalavimai – signalai, į kuriuos sistema negali nereaguoti, ir parama, arba sistemos legitimumas. Politinės sistemos efektyvumo požiūriu svarbu balansas tarp paramos ir reikalavimų: jei reikalavimų daug, o paramos maža, sistemai gresia “perkrovimas”, nes netureėdama pakankamai paramos, sistema negali veikti efektyviai, siekiant patenkinti reikalavimus. Pasekmė tokiu atveju yra politinės sistemos funkcionavimo sutrikimas ir destabilizacija. Jei maža reikalavimų ir daug paramos, galima laukti, kad sistema anksčiau ar vėliau nustos vystytis. Pagal šią schemą įėjimo pagrindinės funkcijos yra:

1. Politinė socializacija ir dalyvavimas;

2. Interesų išreiškimas;

3. Interesų integracija;

4. Politinė komunikacija;

Kitaip tariant, įėjimo stadijoje piliečiai politinės socializacijos procese, kuris prasideda šeimoje ir mokykloje, įsisavina priimtas visuomenėje politines normas, vertybes, veiklos stilių bei suformuoja savo lūkesčius. Politinės partijos, organizacijos, judėjimai, interesų grupės suformuluoja įvairių grupių interesus reikalavimų forma. interesus. Vykstant abiem procesams svarbią reikšmę turi politinės komunikacijos, veikiančios per žiniasklaidą, betarpiškus kontaktus tarp įvairų grupių.

Apdorojusi signalus, išėjime sistema pateikia spendimus (įstatymus, nurodymus, sutartis, veiksmų programas) ir/arba atlieka reikalingus veiksmus: įvykdo reformą, sukuria institucijas, perskirsto finansinius resursus, nubaudžia grasinančius sistemai ir apdovanoja ją palaikančius žmones ir pan. Spaudžiant įvairioms grupėms, daugelyje šalių visiems piliečiams buvo suteikta rinkiminė teisė, dirbantiesiems nustatytas minimalus atlyginimas, visiems garantuotas nemokamas vidurinis mokslas ir t.t. Daugumoje atveju pasiekta tai ne iš karto, o po ilgų, neretai trunkančių dešimtmečius, politinių kolizijų, dalinių nuolaidų. Valstybinė valdžia dažniausiai atreaguoja į keliamus reikalavimus tada, kai spaudimas tampa politiškai pavojingu valdančiosioms grupėms.

Sprendimai, kurie patenkina grupių reikalavimus, sustiprina paramą ir pakelia valdžios autoritetą. Tačiau valstybinė valdžia toli gražu ne visada adekvatiškai reaguoja į signalus-reikalavimus, dažnai nepriima reikalingų sprendimų ir nesiima jokių veiksmų. Tai nereiškia, kad politinės sistemos “išėjime” nieko nevyksta. “Išėjimo” mechanizmas tokiais atvejais suveikia, nepriklausomai nuo valdžios, arba net prieš jos valią: susikuria judėjimas, siekiantis išspręsti iškilusią problemą (t.y. sistemoje atsiranda naujas elementas), pasiekiamas susitarimas tarp atskirų politinių jegų, sumažėja parama valstybinei valdžiai. Labai išraiškinga reakcija į valdžios neveiklumą ir jos pastangas atmesti populiarius reikalavimus, buvo devinto dešimtmečio pabaigos “dainuojančios” (Čekijoje – “aksominė”) revoliucijos Baltijos ir Vidurio Europos valstybėse.

Politinė sistema apima visą politinę sferą, kuri, kaip jau buvo minėta, daugiau ar mažiau yra susieta su visomis kitomis sferomis: ekonomine, kultūrine, ekologine ir t.t. Todėl pagrindinė politinės sistemos funkcija yra socialinė-politinė integracija. Integracija yra procesas, kurio rezultate skirtingos, neretai priešiskos grupės įjungiamos į politinę bendriją, priimdamos bendras, būdingas šiai visuomenei, normas, taisykles, bazines politines vertybes, tikslus ir politinio veiksmo būdus.

Integracijos problema yra nuolatinė ir neturi jokio galutinio sprendimo. Ji ypač aktuali, kai susikuria nauja politinė bendrija (paprastai tai valstybė), vienijanti keletą anksčiau egzistavusių bendrijų. Pastarosios negali staigiai išnykti vien todėl, kad buvo nukariautos, apvienytos dinastinės sąjungos būdu, arba savo noru nusprendė susivienyti: lieka skirtingi interesai, dažnai nesutampa politinės normos ir papročiai, skiriasi tradicijos. Todėl iškyla komunikacinės problemos, nesusipratimai, konfliktai. Kol politinė bendrija netaps visuomene, socialinė bendrija, vidiniai skirtumai ir nesutarimai bus pagrindu nuolatiniam nestabilumui ir net politinės bendrijos egzistavimui. Visos imperijos nuo senovės iki mūsų laikų, subyrėjo pirmiausia todėl, kad jos buvo tik politinės bendrijos (Gemeinschaft), svetimų viena kitai tautų konglomeratai, o ne integruotos visuomenės (Gesellschaft).

Integracijos problema, nors paprastai ne taip aštriai, nuolat iškyla ir tose visuomenėse, kurios yra palyginti homogeniškos. Neišvengiama vystymosi pasekmė yra diferenciacija: gylėja specializacija, atsiranda naujos socialinės grupės, kurios savo ruožtu skaldosi toliau, neišvengiamai vyksta socialinė diferenciacija. (Tuo lengvai galima įsitikinti, palyginus dabartine bet kokios visuomenės socialinę struktūra su ta, kuri egzistavo prieš keletą šimtmečių). Jeigu atsiradę nauji segmentai nėra integruojami į egzistuojančią politinę sistema, nesuranda joje savo vietos, neišvengiamai prasideda politinė fragmentacija ir poliarizacija ir, jeigu tas procesas laiku nesustabdomas, politinė sistema griūva – įvyksta revoliucija ir jos išdavoje formuojasi kito tipo politinė sistema.(Jeigu revoliucija nuslopinama, tada apskritai galima kalbėti apie įvykusį sukilimą ar maištą). 1789 m. revoliucija Prancūzijoje ar 1917 m. vasario revoliucija Rusijoje įvyko todėl, kad abiem atvejais egzistavusioje politinėje sistemoje, kurios branduolys buvo monarchija, nebuvo integruoti naujieji sluoksniai – miestiečiai ir ekonomiškai sustiprėjusi buržuazija.

Socialinė-politinė integracija apima praktiškai visas visuomenės gyvenimo puses ir tiesiogaiai ar netiesiogiai kiekviena politologinė tema turi ir integracinį aspektą. Čia trumpai apžvelgsime svarbiausius.

Pagrindinis integracijos tikslas yra visuomeninių grupių įjungimas į politinę sistemą. Šį procesą galima pavadinti politine integracija. Stabilumo palaikymo tikslais minimalus uždavinys būtų įjungti bent labiausiai įtakingas, turinčias plačią parama, politines jėgas. Tai užtikrina bent trumpalaikį sistemos stabilumą ir sudaro minimalias sąlygas jai efektyviai funkcionuoti. Tačiau sistemos vidinis saugumas ir stabilumas žymiai padidėja, jeigu į ją inkorporuojamos visas, tame tarpe ir aktyviai nesireiškiančias politikoje grupės. Integruotos grupės tampa politiniais aktoriais – politinio proceso subjektais, viešai išreiškia savo poreikius ir, veikdamos sistemos rėmuose, prisilaikydamos priimtų normų ir taisyklių, siekia jų realizavimo. Atreguliuota ir stabili sistema ir jos centrinis elementas – valstybė, yra jautri “signalams”, priklausomai nuo jų stiprumo ir esamų galimybių, nustato prioritetus ir priima sprendimus arba atlieka konkrečius veiksmus. Pavyzdžiui, jei visuomenėje žymiai sustiprėja socialinė įtampa dėl turtinės nelygybės, o ekonominis elitas, vadovaudamasis savo interesais, nenori daryti nuolaidų, valdžia gali įstatymu pakelti minimalų darbo užmokestį arba padidinti mokesčius firmoms ir įmonėms ir iš padidėjusių į biudžetą įplaukų sudaryti socialinės paramos fondus.

Nacionaline integracija. Sunkiausia integruoti yra tautines mažumas, nes čia iškyla ne tik interesų, bet ir identiteto, kultūros ir gyvenimo būdo problema. Tos tautinės mažumos, kurios yra palyginti skaitlingos ir nuo seno gyvena kompaktiškoje teritorijoje šimtmečius išsaugo savo atskirą identitetą. Dažnai jų kultūra ir kalba etninės teritorijos ribose turi normatyvinį, privalomą visiems grupės nariams statusą. Išskyrus netipiškus kultūrinio pliuralizmo atvejus (Indija, su kai kuriomis išlygomis Šveicarija) integracija reiškia, kad mažuma turi pripazinti bent kaip alternatyvinę normą daugumos kultūrą ir kalbą. Todėl dažnai tautinės mažumos (arba bent jų kultūrinis elitas) sutapatina integraciją su asimiliacija, ir visais būdais jai priešinasi. Didžiausia grėsmė politinei sistemai ir valstybei iškyla, jeigu tautinė mažuma sieka atsiskirti ir sukurti savo nepriklausomą valstybę, arba prisijungti prie kaimyninės valstybės. Mažumų separatizmas būdingas daugeliui valstybių, tarp jų ir išsivysciusių demokratinių šalių (baskai Ispanijoje, Šiaurės airijos katalikai Jungtinėje Karalystėje, Kvebekas Kanadoje), nekalbant jau apie pokomunistines šalis (serbai Kroatijoje ir Bosnijoje, slavai Moldavijoje, Krymo rusai Ukrainoje, abchazai ir osetinai Gruzijoje, armėnai Azerbaidžane) ir komunistinę Kiniją (tibetiečiai, uigurai). Dažnai separatizmas įžiūrimas taip pat teritorinės ir net kultūrinės autonomijos reikalavimuose, ypač jeigu mažuma yra dalis tautos, sudarančios daugumą kaimyninėje valstybėje. Dėl šios priežasties daugelyje šalių, ypač kurių režimai yra nedemokratiški, valdžia įvairiais būdais apriboja mažumų kultūrines teises: jų gimtoji kalba nenaudojama viešoje sferoje, nedėstoma mokyklose, ja draudžiama leisti spaudą ir knygas. Prievartinė asimiliacija dažniausiai ne tik nepasiekia savo tikslo, bet ir turi priešingas išdavas: diskriminuojama etninė mažuma nepripažįsta valstybės teisėtumo ir pradeda siekti secesijos. Todėl kiekvienai multietninei valstybei, siekiant ilagalaikio stabilumo, svarbu surasti tokius integracijos būdus, kurie skatintų ne mažumų paritkuliarizmą ir separatistinius siekius, o integraciją ir lojalumą.

Visuomenės vystymosi tikslų nustatymas. Jau buvo minėta, kad šia funkciją paprastai, tačiau ne visada, atlieka taip pat politinė vadovybė ir elitai. Politinei sistemai kaip visumai ši funkcija yra privaloma. Vienaip ar kitaip piliečiams turi būti aišku, kokia linkme vystosi bendrija, kokie bus santykiai tarp jų ir valdžios, kokie prioritetai svarbiausi vidaus ir užsienio politikoje, kaip bus užtikrinamas teisėtumas, palaikomas stabilumas, kokia bus socialinė, ekonominė, kultūrinė politika. Visais šiais klausimais politinės sistemos funkcija yra pasiekti kaip galima platesnio pritarimo ir konsensuso. Tai yra vienas iš būdų išvengti politinio ir socialinio nestabilumo, kurie iškiltų, jeigu laimėjusi rinkimus politinė partija pradėtų vadovautis išimtinai savo programinėmis nuostatomis: socialistai – kurti socialistinę santvarką, konservatoriai – restauruoti ankstyvesnįjį režimą, religinės pakraipos partijos – kurti teokratinę valstybę.

Integracijai svarbią reikšmę turi visuomeninės politinės veiklos režimo reguliavimas. Visuomeniniai politiniai santykiai, o kartu ir politinė sistema, gali būti stabilūs tik su sąlyga, kad piliečiai, įvairios jų grupės, politinės partijos ir pati valstybė prisilaiko priimtų normų, santykiai tarp valstybės ir nevalstybinų organizacijų, o taip pat individualių piliečių, yra aiškiai apibrėžti ir atitinka istorinėms tradicijoms, visuomenės ir jos atskirų grupių nuostatoms.

Politinė sistema ir jos subsistemos nuolat kinta, evoliucionuoja. Jų vystymosi kryptys ir kelia labai skiriasi priklausomai nuo vidinių istorinių, kultūrinių, ekonominių ir kitų, o taip pat išorinių faktorių. Todėl vargu ar galima kalbėti apie kokį nors universalų politinių sistemų vystymosi modelį. Šeštame – septintame dešimtmetyje Vakarų šalyse buvo madinga politinio vystymosi (political development) teorija, teigusi, kad yra tik viena evoliucijos kryptis – link Vakarų demokratijos modelio. Pagal šią teoriją besivystančios šalys būdavo išrikiuojamos į eilę, priklausomai nuo to, kiek joms liko eiti iki Vakarų standarto. Tačiau laikas ir gilesni tyrinėjimai parodė, kad net artimos politinės sistemos vystosi ne identiškai, ir tuo labiau nėra jokio iš anksto nubrėžto ir privalomo maršruto. Galima kalbėti tik apie kai kuriuos bendrus politinių sistemų vystymosi dėsningumus. Pirma, kiekvienai sistemai būdingos priešingos centralizacijos ir decentralizacijos tendencijos, išreiškiančios interesų konfliktą tarp bendranacionalinių ir vietinių elitų. Antra, socialinės diversifikacijos ir diferenciacijos išdavoje, o taip pat didejant socialiniam mobilumui ir augant gyventojų išsilavinimo lygiui, plečiasi politinis dalyvavimas, politikoje dalyvauja daugiau grupių ir piliečių. Atitinkamai politinės sistemos struktūra darosi sudėtingesnė ir jos efektyvumas, kaip taisyklė, padidėja. Trečia, vykstant politinės sistemos kaitai, beveik neišvengiamai atsiranda fragmentacijos simptomų: sustiprėja kova dėl valdžios tarp skirtingų grupių, susiformuoja labai daug politinių partijų, nustoja veikti kokios nors bendros normos. Tokia situacija buvo būdinga daugeliui Azijos ir Afrikos šalių – buvusioms kolonijoms pirmuosius keletą metų po neprikalusomybės paskelbimo, vėliau ji pasikartojo postkomunistėse šalyse. Tačiau egzistuoja tokios fragmentuotos ir nęfektyvios sistemos gana neilgai: arba per keletą metų pasiekiamas minimalus nacionalinis konsensusas, įsitvirtina bendros normos, smulkios negyvybingos partijos išnyksta ir sistema stabilizuojasi, arba, jeigu fragmentacija nemažeja ir visuomenei gresia chaosas, viena iš galingesnių politinių jėgų ivykdo perversmą ir įveda autoritarinį režimą, kuris tampa stabilumo garantu.

Valstybė

Valstybė yra svarbiausia ir centrinė polititinės sistemos institucija. Valstybė daugiau negu bet kokia kita institucija organizuoja, nukreipia ir kontroliuoja bendrą žmonių ir jų grupių veiklą, jų tarpusavio santykius. Valstybei tenka pagrindinė politinės sistemos funkcijų dalis, o be to ji atlieka specifines funkcijas (saugumo užtikrinimas, teritorinis vientisumas, užsienio politika).

Politikos moksluose valstybė turi dvi pagrindines prasmes: 1) politinės valdžios ir visuomeninių procesų valdymo organizaciją. Vakarų tautų kalbose šitas organizacinis aspektas išreikštas pačiame termine: state, etat reiškia būklę, padėtį luomą (vok. Staat neturi luomo – Stand -reikšmės); 2) suvereni politinė bendrija, Įvairiose kalbose žodžio vartojimas žymiai skiriasi: anglai beveik nevartoja jo

Valstybės svarba labai ryškiai išreikšta žmonių identifikacijoje. Tai mažiau pastebima, esant savo šalyje, tačiau bet kur užsienyje žmogus identifikuojamas pirmiausia pagal pilietybę: Lietuvos pilietis yra lietuvis, nepriklausomai nuo jo etninės savimonės.

Valstybė visuomenės politinėje organizacijoje:

______________________

/ |

/ |

/ Partijos —— Visuomeninės

| / organizacijos |

|_________|Valstybė|__________|

______/ /

Žiniasklaida | Bažnycia /

___________ |___________/

Centrinė valstybės padėis būdinga kiekvienai stabiliai sistemai. Tačiau jos vaidmuo būna labai skirtingas. Vienose sistemose koncentriniai ratai, vaizduoją valstybės ribas, priartėja prie išorinio rato: tai simbolizuotų, kad valstybė beveik sutampa su politine sistema, pajungdama partijas, žiniasklaidą, bažnyčią. Kitais atvejais, atvorksččiai, mažas valstybinis skritulys rodo, kad valstybinio reguliavimo sferos yra žymiai apribotos.

Valstybė esminiais bruožais skiriasi nuo ikivalstybinių gentinių sąjungų ir bendruomenių. Pagrindiniai skirtumai yra keturi:

1. Atsiranda viešoji valdžia su prievartos (prinuždenije) aparatu;

2. Atsiranda aparatas, užimtas tik valdymu, t.y. valstybinis aparatas;

3. Gyventojai dalinami teritorinių principu, nepriklausomai nuo giminystės ryšių;

4. Atsiranda mokesčiai ir prievolės.

Vienas iš svarbiausių valstybės bruožų yra suverenitetas: egzistuoja aukščiausia, niekam nepavaldi valdžia, kurios sprendimai yra privalomi visiems gyventojams. Tačiau realiai suverenitetas būna dažnai apribojamas: viduramžių Europoje, ypač iki Reformacijos, didelią įtaką turėjo bažnyčia, šiais laikais – tarptautinė bendrija ir tarptautinės organizacijos. Dabartiniame pasaulyje žmogaus ir mažumų teisės jau nėra skaitomi išimtinai valstybės vidaus reikalu. Suverenitetą dar labiau apriboja valstybių narystė įvairiose tarptautinėse organizacijoe (JTO, Tarptautinėje darbo organizacijoje, Europos Taryboje, ESBO ir daugelyje kitų) ir regioniniuose susivienjimuose (pavyzdžiui, Europos Sajungoje).

Antra ypatybė, būdinga tik valstybei, yra monopoline teisė panaudoti prievartą. Dėl tos priežasties aukščiausias pareigūnas – prezidentas arba premjeras – neretai palyginamas su vyriausiuoju policijos viršininku.

Valstybės elementai.

Teritorija yra fizinė, materialinė valstybės bazė, erdvė, kuria apima konkreti
valstybinė valdžia. Valstybės teritorija formuojasi įvairiais būdais:

1) teritorinė ekspansija, kuriantis valstybei, įjungiant Į jos sudėtį ikivalstybinius
susivienijimus;

2) nukariavimas ir aneksija kaimyninių valstybių arba jų terotirijos dalies;

3) dinastinės sąjungos;

4) politinės sąjungos (Šveicarija);

5) buvusių imperijų adminstracinių sienų ribose (buvusios Europos šalių kolonijos Azijoje, Afrikoje, Amerikoje);

6) tarptautinių susitarimų, plebiscitų, ginkluotų konfliktų išdavoje.

Išskyrus retas išimtis, kada valstybės sienos sutampa su jūros krantu arba aukštu kalnagūbriu (Himalajai tarp Indijos ir Kinijos, Pirėnai tarp Prancūzijos ir Ispanijos), valstybinės sienos yra istorijos vingių ir atsitiktinumų rezultatas. Legitimumą valstybinėms sienoms suteikia laikas – kuo ji senesnė, tuo laikoma “natūralesne”, arba tarpvalstybinis konsensusas skaityti visas sienas, egzistuojančias nuo kokios nors datos (Europoje – po Antrojo pasaulinio karo) nekeistinomis.

Valstybės gyventojai, arba piliečiai, yra žmonės, priklausomi nuo valstybinės valdžios. Nežiurint etnininių, religinių, kultūrinių, klasinių ir kitokių skirtumu, gyventojai sudaro bendriją, kurią valdo konkrečios šalies valstybinė valdžia. Jei kokios nors didesnės grupės, ypač tautinės ir teritorinės, nepripažista egzistuojančios valdžios, tai gali sudaryti pavojų valstybės egzistavimui. Galima atžymėti kaip bendrą dėsningumą, kad sociokultūrinis homogeniškumas yra svarbi valstybės tvirtumo bei stabilumo prielaida ir, atvirkščiai, religinė arba etninė fragmentacija paverčia pilietinės vienybės išsaugojimą nuolatine problema.

Valstybinis aparatas. Be daugiau ar mažiau išvystytas valdžios aparato negali
apsieiti jokia bendrija ar organizacija: kaimas, politinė partija, universitetas. Valstybinės valdžios aparatas skiriasi tuo, kad jo kompetencijoje yra visa šalies teritorija ir jam pavaldūs visi gyventojai. Šiuolaikines valstybinės valdžios struktūroje yra šie svarbiausieji elementai:

– valstybės galva (prezidentas, monarchas);

– legislatyviniai valdžios organai (vadinami skirtingais pavadinimais);

– vykdomosios valdžios organai (vyriausybė, biurokratinis aparatas);

– teisinės valdžios organai.

Tarp jų pagal užimtųjų valdininkų ir tarnautojų skaičių labai išsiskiria vykdomosios valdžios organai. Išsivysčiusiose šalyse valstybinėje tarnyboje, įskaitant ginkluotasias pajėgas ir policiją, užimta iki 8% viso dirbančiųjų skaičiaus. JAV valstybinių tarnautojų priskaičiuojama apie 17 milijonų, (1950 m. buvo 6.4 mln). Valstybinių tarnautojų skaičius skirtingose šalyse labai svyruoja, priklausomai nuo valstybės funkcijų apimties.

Bendra tendencija yra valstybinio aparato didėjimas. Vyriausybė atlieka valdymo funkcijas per viešąją administraciją, kurios pagrindas dabartinėse valstybėse yara biurokratija – tarnautojų, dirbančiųjų valdžios įstaigose korpusą. Tarp valstybinių tarnautojų visose šalyse yra mokytojai (išskyrus dirbančius nevalstybinėse mokyklose), policininkai, municaplitetų darbuotojai, vidutinio ir aukšto lygio valdininkai (ministrų padėjėjai, departamentų vadovai, prezidento aparatas ir t.t.). Aukšto rango valdininkai dažniausiai yra baigę prestižingas savo šalies arba (kalbant apie besivystančius kraštus) užsienio aukštasias mokyklas, kur jie įgyja techninę arba vadybininko specialybę. Išsivysčiusioms šalims būdinga aukštos kvalifikacijos, efektyviai funkcionuojanti biurokratija, neturtingose, neseniai tapusiosese nepriklausomose valstybėse tarnautojams dažniausiai stinga kvalifikacijos, operatyvumo, bešališkumo ir kitų savybių, be kurių efektyvus darbas nėra įmanomas.

Max Weber atžymėjo sekančias būdingas biurokratijos ypatybes:

– pavaldumo ir atsakomybės hierarchija: kiekvieno lygio tarnautojai yra pavaldūs vadovui ir per jį – aukštesnei įstaigai, aukštesnės instancijos atsakingos už žemesnių grandžių veiklą;

– neasmeniškas darbo pobūdis: darbas atliekamas ir sprendimai priimami ne tarnautojo nuožiūra, o griežtai pagal taisykles; tuo sąlygojamas būdingas biurokratijai formalizmas, “popierizmas”, kada net sprendžiant paprasčiausius iš pirmo žvilgsnio klausimus iš lankytojo reikalaujami įvairūs pažymejmai, kitų valdininkų parašai;

– darbo pastovumas: tarnautojai užimti visą darbo dieną, laikui bėgant gali kilti
aukšciau tarnybos laiptais;

– profesionalizmas: biurokrato darbas reikalauja specialaus pasiruošimo, tarnautojas privalo gerai žinoti taisykles, instrukcijas.

“Kauno dienos” korespondentė Aušra Lėka rašė apie dabartinę Japonijos biurokratiją: “1948 metais įsteigta vyriausybinė Valstybės tarnautojų agentūra kasmet organizuoja egzaminus įvairių sričių specialistams, pretenduojantiems į valstybinę tarnybą. Sėkmingai išlaikiusieji egzaminus patenka į kvalifikacijos sąrašą, iš kurio valstybinės institucijos renkasi pretendentus vienoms ar kitoms pareigoms.Jei kartą patenki į valstybinę įstaigą ir nepadarysi rimtesniuų prasižengimų, pamažu, vėl gi pagal specialias amžiaus ir darbo stažo lenteles, kasmet gali kopti karjeros laiptais, bet ne greičiau, nei tai numatyta prieš dešimtmečius nubraižytose lentelėse. Teoriškai galima pagreitinti šį procesą, tačiau tai greičiau reta išimtis nei taisyklė. Tik artėdamas prie 40-ies gali tikėtis tapti padalinio direktoriaus pavaduotoju, dar po dešimties metų – generaliniu direktoriumi, o peržengęs 55 metų ribą, jei karjera klostėsi idealiai, pasiekti aukščiausią karjeros valdininko – viceministro postą” (Kauno diena 1998 09 26).

Šiuolaikinėje valstybėje biurokratija yra galinga jėga.Paprastam piliečiui būtent biurokratija, valstybiniai tarnautojai yra “valstybė”: policininkai, vietinių savivaldų ir kitų įstaigų tarnautojai, kolektyviai vadinami “viešąja administracija” (public administration). Priklausomai nuo rinkimų rezultatų parlamentų ir vyriausybių sudėtis gali pasikeisti, nes aukščiausius postus užima nugalėjusios partijos arba koalicijos vadovai ir atstovai. Amerikoje iki XIX a. pradžios nugalėjusioji partija paskirdavo valdininkais savo narius visuose lygiuose (net policijos ir pašto skyrių viršininkus), Europos šalyse valdininkų postus buvo galima paprasčiausiai nupirkti. Tokia praktika darė valdymą neefektyviu, ir plečiantis valstybės funkcijoms, buvo pamažu pereita prie pastovios valstybinės tarnybos. Pagrindiniu viešojo adminstravimo elementu tapo biurokratija, apsaugota nuo politinio spaudimo. Vidutinio ir žemesnio lygio tarnautojai lieka, be to, ilgai dirbdami toje pačioje vietoje, jie daug geriau, negu politiniai vadovai, žino savo sferos problematiką, niuansus, turi plačius ryšius. Todėl biurokratija ne tik įgyja savo specifinius interesus, bet ir turi plačias galimybes juos apginti, o politinė valdžia, ypač legislatyvinė, fiziškai neįstengia kontroliuoti biurokratijos. Todėl viešoji administracija yra ta jėga, kuri betarpiškai “daro” politiką kasdieniniame gyvenime, įgyja autonomiją ir sunkiai pasiduoda kontrolei tiek iš eilinių piliečių, tiek iš vyriausybės ir legislatyvos pusės. Tai ypač būdinga didelioms valstybėms. Kai kurios Indijos valstijos ar Kinijos provincijos gyventojų skaičiumi pralenkia bet kuria Europos valstybę, ir centrinei šių šalių valdžiai sunku kontroliuoti vietinės biurokratijos darbą. Be to, sunku rasti objektyvius kriterijus, kurie leistų įvertinti valstybinio tarnautojo darbo kokybę.

Korupcija.Ūgdo cinizmą, nepagarbą įstatymui, diskredituoja politinę sistemą, padaro didžiulius ekonominius nuostolius (skaitoma, kad dėl korupcijos Italijos valstybinė skola – 1993 m. duomenimis – padidėjusi 15%, arba 200 milijardų dolerių).

Kontrolės mechanizmai:

1) Valstybės kontrolierius (Švedijos ombudsman) tikrinia piliečių skundus dėl viešosios administracijos piktnaudžiavimo.

2) Informacijos laisvė: piliečių teisė susipažinti su administracijos dokumentais, taisyklėmis, darbo tvarka.

3) Politinių lyderių kontrolė taikoma labai ribotai.

4) Viešosios nuomonės spaudimas ir kritika.

Teisminė valdžia

Legislatyvinės valdžios priimti įstatymai apibrėžia žmonių tarpusavio santykių normas ir elgsenos taisykles, o taip pat piliečių ir valstybės santykius. Teismai yra valstybinės institucijos, kurios nagrinėja prasižengimus įstatymui ir nubaudžia nusikaltusius.

Didžiojoje Britanijoje ir jos buvusios kolonijose yra paplitusi precedentinė įstatymo (case law) sistema, išsivysčiusi paprotinės teisės pagrindu. Jos rėmuose skaitoma, kad teismai yra beveik nepriklausomi nuo valstybinės valdžios ir dalinai patys kuria įstatymus. Nagrinėdami konkrečią bylą, teismai vadovaujasi konstitucija ir kitais įstatymais, tačiau įstatymo nenumatytais atvejais, o taip pat jei įstatymas aiškiai paseno ir neatspindi laiko dvasios, priimtas sprendimas tampa precedentu, sprendžiant kitas panašias bylas. Tačiau naujas įstatymas gali pakeisti precedento nustatytą normą.

Kitose Europos šalyse pagrindinių teisinių normų šaltinių buvo Romos teisė, kurios pagrindas yra detalus kodeksas. Jį parengia ir interpretuoja valdžia. Šia tradiciją naujaisiais laikas sustiprino Napoleono kodeksas, XIX a. pradžioje įvestas Prancūzijoje ir Napoleono nukariautuose kraštuose. Kodekso įstatymų sistemoje precedentas turi mažesnę svarbą, sprendžiant bylas remiamasi pirmiausia kodeksais (civilinių, kriminaliniu ir kt.). Teisėjas yra tik valstybinis tarnautojas, kurio tikslas nagrinėjant bylą yra nustatyti tiesą. Kodekso sistemose nėra nekaltumo prezumpcijos (habeas corpus teisės), teisės neliūdyti prieš save ir kitų normų, ginančių kaltinamąjį. Kodekso teisė paplitusi daugumoje šalių, kurios nebuvo Anglijos kolonijos, ji taip pat įvedama po revoliucinių perversmų.

Skirtumas tarp dviejų sistemų XX amžiuje žymiai sumažėjo, vienai sistemai perimant kitos sistemos elementus. Konstitucionalizmo ir teisinės valstybės rėmuose kodeksų sistemos sustiprino individo teisės, ypač santykiuose su valstybe, vis plačiau pripažistama habeas corpus teisė (Prancūzijoje nuo 1959 m.). Šiuolaikinėse industrinėse visuomenėse iškyla daug problemų santykiuose tarp juridinių asmenų (korporaciju, bendrovių), taip pat tarp jų ir valstybės, todėl daugelyje šalių sudaryti administraciniai teismai, kurie remiasi daugiasia teisinio precedento sistema. Kiek mažiau pastebima kodeksų sistemos įtaka precedentų sistemai, tačiau kai kuriose valstybėse šalia jos sudaromi kodeksai. Bendra tendencija yra panašios teisinės sistemos formavimasis visose demokratinėse industrinėse valstybėse.

Šalyse, kur islamas yra valstybinė religija (Marokas, Tunisas, Egiptas, Irakas, Saudų Arabija, JAE, Jemenas, Afganistanas, Pakistanas ir kt.) šalia Vakarų teisinės sistemos praktikuojama musulmonų teisės sistema – šarija, kurios pagrindą sudaro tikinčiojo pareigos ir religinės normos. Todėl lyginant su Vakarų teisinėmis sistemomis šarija yra ne tokia lanksti, dažnai numato labai griežtą bausmę, nepriklausomai nuo nusikaltėlio padarytos žalos. Pavyzdžiui, už vagystę nukertama ranka, nepriklausomai nuo to, kas pavogta. Šarija draudžia imti procentus už paskolą, gerti vyną. Tai buvo išvystyta teisės sistema jau X amžiuje.

Valstybės vaidmuo daugumoje pasaulio šalių nuolat didėja. Apie tai akivaizdžiai liūdija valstybinių išlaidų augimas. Antroje XIX – pirmoje XX a. pusėje Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ir JAV jos sudare tik 8-10% BVP, dabar pakilo iki trečdalio (JAV, Britanija) ir net pusės (Švedija, Danija, Italija) BVP, o kai kuriose šalyse (Nyderlanduose, Airijoje, Belgijoje) net daugiau (57-59% BVP, Lietuvoje 1999 m. – 21.1%). Šis reiškinys, dažnai vadinama valstybės ekspansija, sąlygoja įvairios priežastys. Demokratinėse šalyse valdančiosios partijos stengiasi įvykdyti pažadus, duotus rinkiminės kampanijos metu, ir todėl didina tiesioginius arba netiesioginus (PVM, akcizė) mokesčius. Piliečiai savo ruožtu kelia didesnius reikalavimus valstybei; daugelyje mažiau pasiturinčių sa’lių tai vyksta turtingesnių šalių demonstracinio efekto įtakoje. Didėjant visuomenės ir politinės sistemos sudėtingumui, valstybė, norėdama atlikti reguliavimo ir kontrolės funkcijas, priversta plėsti savo aparatą. Galiausiai, kiekvienai biurokratinė struktūrai būdinga augimo ir plėtojimosi savybė.

Funkciniu požiūriu kai kurie politologai skirias du valstybės tipus: individualistines valstybes ir kolektyvistines. Individualistinės valstybės sampratą vystė Hobbesas, kurio nuomone valstybė egzistuoja individui, užtikrindama jo saugumą, privačios nuosavybės neliečiamumą ir tvarką. Kolektivistinės valstybės, grindžiamos Rousseau ir jo pasekėjų, ypač utopinių socialistų idėjomis, siekia įgyvendinti vienaip ar kitaip suprantamą bendrą valią ir kolektyvinio gėrį, jose stipriai išreikšti (arba dominuoja) socialistiniai principai.

Jungtinėse Amerikos Valstijose visuomenėje ir tarp mokslininkų populiari nuomone, kad valstybė pirmiausia yra resursų paskirstymo institucija, o kitas dvi pagrindines funkcijų grupes sudaro reguliavimas ir administravimas. Iš tiesų resursų paskirstymas yra viena iš svarbiausių valstybės funkcijų. Valstybė per tiesioginių ir netiesioginių mokesčių sistemą sukaupa lėšas, kurios vėliau skirstomos socialiniam aprūpinimui, panaudojamos viešiems darbams atlikti, stimuliuoti atskirų šalies regionų, ūkio šakų vystymui ir t.t. Tačiau ne mažiau svarbu, kad valstybė yra pagrindinė instancija, nustatanti lėšų skirstymo taisykles, arba principus. Konkreti valstybinių išlaidų apimtis kiekvienoje sferoje nustatoma kasmet, priimant biudžetą, tačiau ši procedūra atliekama, prisilaikant ilgalaikės vystymosi strategijos, kurioje apytikriai numatoma, kokia biudžeto dalis skiriama socialiniam aprūpinimui, švietimo ir mokslo sferai, gynybai, valstybinio aparato išlaikymui ir t.t. Tiek strategijos nustatymas, tiek biudžeto priėmimas formaliai yra valstybinės valdžios prerogatyva, tačiau sprendžiant šiuos klausimus aktyviai dalyvauja ir kiti politinės sistemos elementai: spaudimo ir interesų grupės, profesinės sąjungos, politinės partijos, žiniasklaida.

Labai plati yra reguliavimo funkcija, kuria atlieka visos trys valdžios šakos. Legislatyva priima įstatymus, kuriose fiksuojamos teisėtvarkos normos (tarp jų civilinius ir kriminalinius kodeksus), reguliuojami santykiai tarp individų, grupių. Legislatyva taip pat ratifikuoja tarpatutines sutartis ir tuo būdu kontroliuoja užsienio politikos sferą. Be to, ji tvirtina biudžetą ir kontroliuoja jo vykdymą.Teisinė valdžia interpretuoja įstatymus ir taiko juos konkrečiais teisė pažeidimo atvejais. Vykdomoji valdžia vykdo legislatyvinės ir teisinės valdžių sprendimus. Kaip ir resursų paskirstymo sferoje, reguliavimo funkcija, ypač normų nustatymas, vyksta dalyvaujant taip nevalstybinėms institucijoms, atsižvelgiant į visuomenės nuomonę. Kuo svarbesnis klausimas, kuo daugiau jis liečia piliečių interesus, tuo aktyviau – demokratinio režimo sąlygomis – visuomenė, atskiros grupės reiškia savo nuomonę. Ypač svarbiais klausimais valstybinė valdžia taip pat tiesiogiai kreipiasi į piliečius, pasiūlydama klausimą spręsti referendume arba plebsicite. 1991 m. Lietuvoje buvo surengtas plebiscitas nepriklausomybės klausimu, 1992 m. referendumu priimta konstitucija. Įvairiais klausimais referendumai buvo organizuoti daugumoje postkomunistinių šalių, arba jų atskirose dalyse. Šveicarijoje nuo seno visi svarbesni įstatymai priimami referendumuose, ir jie ten rengiami kasmet po keletą kartų.

Itin svarbi reguliavimo sfera yra konfliktai. Jie iškyla tarp individualių piliečių, tarp įvairių grupių, tarp individų, grupių ir pačios valstybės. Pagrindinis valstybinės valdžios uždavinys konfliktų reguliavimo srityje yra kaip galima sumažinti konfliktų dažnuma ir intensyvumą. Svarbiausia primonė, siekiant šio tikslo yra instituciniai būdai. Konfliktai tarp indidvidualių piliečių, rečiau – tarp piliečių ir grupių – sprendžiami dažniausiai teisme. Tačiau konfliktai tarp grupių dažniausiai turi politinį pobūdį ir todėl spręstini politiniais būdais. Geriausia, jei yra galima surasti kompromisinį, priimatiną abiem konfliktuojančioms pusėms sprendima, nes tokiu atveju yra didelė tikimybė, kad klausimas vėl nebus keliamas ir konfliktas nesitęs. Žymiai sunkiau sprendžiamos konfliktai, kurie apibūdinami kaip žaidimas su nuline suma (zero-sum game) ir kurių esmė yra ta, kad laimėjusioji pusė gauna lygiai tiek, kiek netenka pralaimėjusioji. Pavyzdžiui, po sovietinio režimo žlugimo daug bažnyčių grąžinta unitams, stačiatikių bažnycįa jų neteko. Panašaus pobūdžio yra konfliktai tarp kelių bendrijų, pretenduojančių į teisę valdyti tą pačią teritorija. Tokiais atvejais toli gražu ne visada pavyksta pasiekti konsensusą ir priimti kompromisinį sprendimą. Priiemus sprendimą, remiantis daugumos nuomone, pralaimejusioji pusė dažniausiai neatsisako vilties, kad nuosprendis gali būti ateistyje pakeistas, jeigu ji veiks aktyviau arba imsis ryžtingesnių žingsnių. Todėl sprendimų vienos puses naudai išdavoje konfliktas neretai dar daugiau pąštrėja.

Termino administravimas reikšmė yra valdymas, Amerikoje žodis administracija vartojamas kaip “vyriausybės” sinonimas. Adminstravimas – tai sferos, kuriose vyriausybė dirba betarpiškai, o ne apsiriboja tarpininkavimu arba lėsū paskirstymu.

Gynyba yra visose šalyse vyriausybės monopolija. Krašto apsaugai daugumoje šalių skiriama 2-5% BVP, kai kur žymiai daugiau: Izraelyje ir Artimųjų Rytų šalyse – virš 10%, Šiaurės Korėjoje – virš 25%). Daugumoje šalių tarnyba armijoje yra privaloma ir tęsiasi paprastai nuo 10 (Prancūzija) iki 18 mėnesių, rečiau iki 3 metų (Izraelis, Egiptas, o Šiaurės Korėjoje net 5-8 metai). Kai kuriose šalyse (JAV, Indijoje) armija yra profesionali, tarnyba joje apmokama ir pasirenkama savo noru. Norma yra skaitoma, kad ginkluotose pajėgose užimta 1% visų gyventojų; realiai kariškių lyginamasis svoris svyruoja tarp 5% (Šiaurės Korėja; Izraelis – 3.4%) ir 0.1-0.2% (Madagaskaras, Indija, Japonija).

Švietimas, ypač pradinis ir vidurinis mokslas (išskyrus privačias mokyklas) yra valstybės finansuojamas. Išsivysčiusiose šalyse šiam tikslui skiriama apie 5% BVP (Izraelyje – apie 9%); neturtingose šalyse svyruoja nuo 2-3% (Haiti, Madagaskaras, Indija, Kinija) iki 8% (Alžyras, Botsvana). Išsivysčiusiose šalyse vidurinėse mokyklose mokosi 90- 100% atitinkančios amžiaus grūpės vaikų; Trečiojo pasaulio valstybėse – apie 50% ar net mažiau (Madagaskare – 18%, Haityje -22%).

Sveikatos apsauga ir socialinis aprūpinimas. Daugumas valstybių, ypač išsivysčiusiose šalyse, rūpinasi sveikatos apsauga, socialinių aprūpinimu senatvėje arba netekus darbingumo. Sįems tikslams skiriama arti pusės biudžetinių išlaidų, o Švedijoje – net du trečdaliai. Daugumas neturtingų Trečiojo pasaulio valstybių tam gali skirti mažiau 10% (Sirijoje – 4.1%) biudžetinių išlaidų. Šios lėšos skiriamos nemokamai medicinei pagalbai neturtingiems gyventojams (Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje taip pat vyresniems, negu 65 metų), subsidijuojamų butų ir namų statybai, išmokoms daugiavaikėms šeimoms, bedarbiams ir t.t. Paramos programos yra labai įvairios, priklausomai nuo valstybės galimybių ir vietinių są’lygu. Pavyzdžiui, daugelyje tropiniu kraštų labai aštri yra geriamojo vandens problema, ir kaimo vystymo programose daug dėmesio skiriama šulinių įrengimui.

Mokslas ir technika. Išsivysčiusios šalys, o netolimoje praeityje taip pat komunistinės, daug dėmesio skiria sudėtingų technologijų vystymui. Tai ypač svarbu todėl, kad dėl brangios darbo jėgos jos negali konkuruoti pasaulinėje rinkoje su žymiai pigesne produkcija iš besivystančių šalių. Apie pusę (Japonijos atveju – 3/4) išsivysčiusių šalių eksporto sudaro taip vadinamos aukštosios technologijos (high-tech) prekės: sudėtingos staklės ir mašinos, ginklai, automobiliai, lėktuvai, kompiuteriai ir pan. Nors pagrindinė technologinių inovacijų dalis tenka privačioms firmoms, labai daug lemia valstybinė parama fundamentaliems tyrimams, taip pat užsakymai, strateginės mokslinių tyrimų vystymo koncepcijos ir programos.

Ekonominis vystymasis.

Kultūra.

Valstybės formos

______________ ___________

—————|Valdymo forma |—–|Monarchija| – Absoliutinė

| |______________| |__________| – Konstitucinė (parlamentinė)

| | – Dualinė

| |

| |

| |

| | ___________
Valstybės |——————|Respublika | – Parlamentinė
formos |__________| – Prezidentinė

| – Mišri

| _______________ ____________

|————— |Valst. sąranga |—–|Unitarinė |

| |______________| |valstybė | (taip pat turinčios aut. vienetus)

| | —————–

| | ____________

| |——————-|Federacija |

| |—————-|

|

| (Konfederacija)

| ________________ _____________

|—————-|Politinis režimas|—-|Demokratinis|

|_______________| |____________|

|

| ____________

|——————-|Autoritarinis| – Karinis

| |___________|

| ______|_____

|——————-| Totalitarinis |

| |___________|

| ____________

|——————-|Pereinamasis|

|___________|

————————-

|Religijos vaidmuo| – pasaulietinė

————————- – religinė

Valdymo formos kriterijus yra valstybės galvos postas. Monarchijoje (graik. “vieno valdžia”) tai yra karalius (Japonijoje – imperatorius), kurio valdžia paveldima.

Konstitucinėse monarchijos kitaip vadinamos apribotomis, taip pat parlamentinėmos monarchijomis, valstybės galva yra tik nominali, reprezentacinė figūra. Tokios monarchijos yra Didžoji Britanija, Ispanija, Belgija, Nyderlandai, Skandinavijos šalys, Nepalas.

Respublikose valstybės galvą renka gyventojai arba reprezentacinis organas (parlamentas, arba speciali kolegija). Estijoje prezidentas renkamas tiesiogiai gyventojų, tačiau jei pirmame rate nė vienas iš pretendentų nesuranka absoliučios daugumos balsų, prezidentą iš dviejų, daugiausia balsų gavusių pretendentų, renka parlamentas.

Prezidentinėse respublikose prezidentas yra kartu valstybės ir vyriausybės (t.y. vykdomosios valdžios) vadovas ( JAV ministro pirmininko posto nėra, Prancūzijoje yra). Prezidentas ir parlamentas (JAV – Kongresas, Prancūzijoje – Nacionalinė asamblėja) yra renkami tiesiogiai ir funkcionuoja nepriklausomai vienas nuo kito. Todėl joms būdingas griežtas legislatyvinės, vykdomosios ir teisinės valdžios pasidalijimas. Parlamentas neturi teisės nušalinti prezidento, išskyrus atvejus, kada prezidentas yra apkaltintas (dėl tokios galimybės 1974 m. atsistatydino JAV prezidentas Nixonas, 1992 m. – Brazilijos prezidentas Collaras), o prezidentas – paleisti parlamentą. Prezidentas formuoja vyriausybę (daugiausia iš savo partijos narių), turi teisę vetuoti parlamento priimtus įstatymus. Ministrai paprastai nėra parlamento nariais. Vyriausybė nepriklausoma nuo parlamento, ir pastarasis negali išreikšti nepasitikejimo vyriausybe. Tačiau ir parlamentas mažai priklauso nuo vyriausybės. Parlamentuose labai svarbų vadmenį vaidina komitetai, nuo kurių žymia dalimi priklauso siūlomų įstatymų projektų likomas. Balsuojant partinė afiliacija neturi tokios reikšmės, kaip parlamentinių respublikų legislatyvose, nes vyriausybė yra nepriklausoma nuo parlamento ir jo narių lojalumas jai nėra svarbus.

Prezidentinės respublikos yra JAV, daugumas Lotynų Amerikos šalių, Prancūzija.

Privalumai. PR leidžia sukurti stiprią vykdomąją ir legislatyvinę valdžią, stabilią vyriausybę. Prezidentas nevaržomai sudaro kabinetą (JAV paprastai vadinamą administracija) daugiausia iš specialistų: profesorių (JAV valstybės sekretoriai Henry Kiessinger ir Zbigniew Brzezinski), juristų, menedžerių (gynybos ministras Robert McNamara). Tačiau sistema gali efektyviai funkcionuoti, jei prezidentas ir parlamento dauguma priklauso tai pačiai partijai. Priešingu atveju iškyla nesutarimai ir net galimos konstitucinės aklavietės, pavyzdžiui, legislatyva gali laiku nepatvirtinti vyriausybės pateikto biudžeto (taip neretai atsitinka JAV) arba kito įstatymo projekto, o prezidentas savo ruožtu gali vetuoti įstatymus. Todėl labai dažnai būna neaišku, kas konkrečiai atsakingas už valdžios padarytas klaidas, o rinkėjams sunku apsispręsti, už kokį kandidatą ar partiją balsuoti rinkimuose. Dėl atsakomybės neaiškumo, įstatymų leidėjai neretai balsuoja neatsakingai, pavyzdžiui, pasisakydami kartu už mokesčių sumažinimą ir išlaidų socialinei sferai padidinimą. Dėl tos pačios priežasties rikimų metu partijos dažnai žada pernelyg daug: neįvykdžius pažadus, prezidentas kaltę visada galima suversti kongresui, o kongresas – prezidentui. Dar didesnis fragmentuotos valdžios minusas yra jos nesugebėjimas priimti ir vykdyti plačias programas, nes tam reikia įvairių institucijų pritarimo. Galiausiai, prezidentinėse sistemose nepraktikuojamos reguliarios vyriausybės narių ataskaitos legislatūrai. Vykdomoji valdžia dirba izoliuotai, o jos prasižengimai, kurie lengvai būtų išsprendžiami parlamentinėse sistemose, gali turėti rimtas pasekmes (Watergatėo skandalas, kainavęs Richardui Nixonui prezidento posto, Bobo Clintono ryšys su Monika Lewinsky).

Parlamentinėse respublikose aukščiausias įstatymų leidybos organas yra parlamentas, kurio nariai – nuo šimto iki kelių šimtų žmonių – yra renkami tiesioginiuose rinkimuose. Partija arba koalicija, turinti parlamente daugumą vietų formuoja vykdomąją valdžią – vyriausybę (ministrų kabinetą), partijos lyderis paprastai tampa ministru pirmininku (premjeru, kancleriu). Vyriausybės nariai dažniausiai yra kartu parlamento deputatai. Premjeras gali paleisti parlamentą ir paskirti naujus rinkimus, o parlamentas – išreikšti nepasitikėjimą vyriausybe (tokiu atveju taip pat skelbiami nauji rinkimai). Parlamentinėse respublikose realiai nėra legislatyvinės ir vykdomosios valdžios pasidalijimo, nes viena ir kita yra tos pačios partijos arba koalicijos rankose, ministrai yra kartu ir parlamento nariai. Nors formaliai vyriausybė priklauso nuo parlamento ir yra jam atsakinga, faktiškai ministrų kabinetas, sudarytas iš valdančiosios partijos lyderių, kontroliuoja parlamentą. Įstatymų projektus beveik visada pateikia vyriausybė, o parlamentas juos tik svarsto. Debatuose dalyvauja ir balsuoja taip pat ministrai, kurie paprastai yra įtakingiausi valdančiosios partijos nariai, todė įstatymai dažniausiai priimami be esminių pakeitimų. Pavyzdžiui, Britanijos parlamento Bendrovių rūmai patvirtino 97% kabineto pateiktų įstatymo projektų, 1967-1971 m. atmetė tik dvi iš kabineto pasiūlytų 1772 įstatymo projekto pataisų, tačiau priėmė tik 210 iš 4198 pataisų, kurias pasiūlė parlamento nariai. Valstybė galva (monarchas arba prezidentas) tik pasirašo priimtus įstatymus ir atlieka tik reprezentacines funkcijas. Taigi, parlamentinėse respublikose įstatymų leidyboje pagrindinis vaidmuo priklauso vykdomajai valdžiai – ministrų kabinetui.

Privalumas – lankstumas. Valdančioji partija arba koalicija gali lengvai priimti sprendimus ar įstatymus, kurie reikalingi pasikeitusioje situacijoje arba iškilus svarbioms problemoms. Todėl ir piliečiams, tarp jų ir rinkėjams yra aišku, kas atsakingas už klaidingus sprendimus ar neefektyvią valdžios veiklą – tai visada yra valdančioji partija arba jų blokas, turėję visas galimybes įvykdyti savo pažadus. Be to, parlamentinė sistema stimuliuoja daugiapartinės sistemos vystymąsi, suteikia galimybę net neskaitlingoms mažumoms dalyvauti aukščiausios valdžios lygyje, sukuria palankias sąlygas politiniam dialogui ir kompromisinių sprendimų ieškojimui.

Tačiau šie privalumai gali tapti ir parlamentinės sistemos trūkumais. Jei nė viena partija neturi parlamente daugumos, belieka sudaryti arba koalicinę, arba mažumos vyriausybę, kuri abiem atvejais gali būti nestabili. Koalicijos partneris, net jeigu tai nedidelė partija, turinti tik keletą vietų parlamente, gali dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, jeigu neįvykdomi kokie nors jos reikalavimai) pasitraukti iš koalicijos. Parlamentas gali visada pareikšti nepasitikėjimą mažumos vyriausybe. Jai atsistatydinus, vyksta nauji rinkimai, bet ir jie gali neduoti aiškios persvaros kokiai nors vienai partijai. Nestabilumas gali tapti chronišku, o parlamentinė sistema neretai netenka gyventojų pasitikėjimo. Nuolatinės vyriausybės krizės Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo 1933 m. baigėsi nacistų įvykdytu perversmu, Prancūzijoje nuo 1945 m. iki 1958 m., kada kariškiai įvedė prezidentinę sistemą, per 13 metų pasikeitė net 25 vyriausybės. Italijoje, daugiausia dėl vidinių Krikščionių demokratų partijos nesutarimų, vyriausybė vidutiniškai išsilaiko mažiau, negu vienerius metus: 1945-1994 m. vyriausybė ten keitėsi 53 kartus (nuo 1995 iki 1998 m. spalio 9, kada Romano Prodi kairiojo centro “Alyvmedžio” koalicija vieno balso dauguma parlamentas išreiškė jai nepasitikėjimą, – du kartus).

Parlamentinėse sistemose gana ribotos yra parlamento galios įstatymų leidybos sferoje, nes parlamentas faktiškai privalo priimti (tegu ir po ilgų debatų) vyriausybės pateiktus įstatymų projektus, nes jų atmetimas būtų tolygus nepasitikėjimo išreiškimui ir vyriausybė turėtų atsistatydinti, o parlamentas – paleistas.

Kitas trūkumas yra tai kad premjeras parlamentinėje sistemoje yra tik partinis lyderis ir daugumoje atveju neturi tokio autoriteto, kokį turi tiesiogiai renkamas prezidentas Margaret Thatcher ir Helmuth Kohl, užėmę premjero (kanclerio) postą tris terminus iš eilės yra išimtini atvejai. Galiausiai, jeigu viena partija turi kvalifikuota dauguma (paprastai virš 2/3 vietų), ji įgyja beveik neribotą valdžią ir net gali savo nuožiūra keisti konstituciją arba bent tas jos dalis, kurias keisti parlamentas turi teisę. Pavyzdžiui, 1975 m. partija Indijos nacionalinis kongresas, turėdama 2/3 vietų parlamente, priėmė keletą konstitucinių pataisų, kurios žymiai apribojo opozicinių partijų, taip pat ir piliečių teises.

Galiausiai, lyginant su prezidentinėmis sistemomis, specialios parlamento komitetai (nacionalinio saugumo, užsienio politikos, teisės ir kitais klausimais) savo kompetencija ir įtaka nėra labai reikšmingi, ypač D.Britanijos parlamente, kur nėra pastovių komitetų ir sudaromi tik laikini, skirti konkretaus bilio svarstymui. (JAV Kongrese biliai nesvarstomi, jei jų nerekomeduoja atitinkamas komitetas).

Atžymėti parlamentinės sistemos trūkumai anaiptol nereiškia, kad parlamentas yra tik simboliška institucija, vyriausybės priedas. Parlamente viešai svarstomi vyriausybės pateiktų įstatymų projektai ir tuo suteikiama galimybė išsakyti savo nuomonę tiek valdančiosios partijos, tiek opozicijos nariams. Po debatų vyriausybė labai dažnai padaro pataisas jos pačios pasiūlytuose biliuose. Be to, parlamentas atidžiai seka vyriausybės veiklą, o kabinetas savo ruožtu reguliariai atsiskaito parlamentui: tuo tikslu yra rengiamos kasmetinės ataskaitos, kurių būtina dalis yra tolimesnės veiklos programa. Daugumos parlamentų dienotvarkėje taip pat numatomas atsakymų į klausimus laikas, kada vienas kabineto nariai atsakyti į klausimus apie savo darbą.

Mišriose respublikose prezidento kompetencija platesnė, negu parlamentinėse, tačiau jis turi žymiai mažiau valdžios, negu prezidentinėse respublikose. Prezidentas neformuoja vyriausybės, neturi veto teisės.

Daugumoje prezidentinių valstybių yra vienokia ar kitokia konstitucinės priežiūros forma. JAV Aukščiausiasis Teismas gali pripažinti negaliojančiu bet kokį prezidento aktą arba Kongreso įstatymą. Aukščiausieji teismai arba konstituciniai teismai atlieka panašias funkcijas Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Meksikoje, Indijoje. Tačiau yra daug šalių, kur konstitucinės priežiūros nėra: tai Šveicarija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Islandija, Nyderlandai, Norvegija, Švedija ir kt.

Unitarinės valstybės yra absoliutinių monarchijų paveldėtojos. Absoliutizmo laikotarpiu buvo įvestas vieningas centralizuotas valdymas, bendri visai valstybei įstatymai ir valdžios organai. Didžioji dauguma dabartinių valstybių yra unitarinės. Demokratinėse valstybėse administraciniai vienetai paprastai turi plačias savivaldos teises (išskyrus įstatymų leidybą), nes tokiu būdu yra skatinama vietinė iniciatyva ir atitinkamai padidėja valdymo efektyvumas. Vietiniai valdžos organai rūpinasi ūkio klausimais (gyventojų aprūpinimas elektra, viešasis transportas, sveikatos apsauga, švietimas). Tačiau jie yra tik valdymo ir administracinės struktūros, betarpiškai pavaldžios šalies vyriausybei. Tačiau centrinė valdžia gali anuliuoti bet kokį vietinių savivaldybių priimtą politinį sprendimą Kitaip tariant, pastaroji turi neribotą suverenitetą visoje šalies teritorijoje. Unitarinė sąranga padeda ugdyti nacionalinę vienybę, nekyla politinių ir teisinių konfliktų tarp centrinės ir vietinės valdžios organų. Todėl, jei tarp įvairių rajonų gyventojų nėra didelių kultūrinių skirtumų, ypač grupių, kurioms būdingas specifiškas tautinis identitetas, unitarinė sistema sudaro prielaidas efektyviam valdymui. Tačiau jai stinga lankstumo, jautrumo vietinei, ypač kultūrinei specifikai. Tai dažnai sukelia tautinių mažumų nepasitenkinimą, ir jos pradeda reikalauti platesnių savivaldos teisių. Daugelyje valstybių į tokius reikalavimus atsižvelgiama. Autonominiai vienetai su savo legislatyvomis ir joms pavaldžiais vykdomosios valdžios organais sudaryti Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Suomijoje, Švedijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Kinijoje, Filipinuose ir kai kuriose kitose šalyse.

Federacija yra sena valstybinės sąrangos forma. Federacijos bruožų turėjo Šventoji Romos imperija (800-1806), Lombardijos lyga (1167-1250), Hanza (1158-1669), Jungtinės Nyderlandų provincijos (1567-1798). Pirmoji šiuolaikinio tipo federacija yra JAV (1787 m. konstitucija), 1848 m. federalizmo pagrindais persitvarkė Šveicarijos konfederacija, 1867 m. buvo priimta Kanados, 1871 m. – Vokietijos (vėliau – 1919 m. ir 1949 m.), 1900 m. – Australijos federalinės konstitucijos. Dabar pasaulyje tarp 180 valstybių federacinių yra 21. Iš pirmo žvilgsnio tai nedaug, tačiau jose gyvena virš trečdalio (36%) pasaulio gyventojų ir užima federacijos beveik pusę (44%) sausumos. Tarp jų yra didžiausios pasaulio valstybės: Indija (25 valstijos), JAV (50 valstijų), Brazilija (26 valstijos), Rusija (89 respublikos ir sritys), Meksika (31 valstija), VFR (16 žemių), Pakistanas, Nigerija, Kanada, Australija, o taip pat Argentina, Belgija, Malaizija, Pietų Afrikos Respublika, Ausrija, Šveicarija, Gruzija. 9 iš 21 federacijų yra buvusios Anglijos kolonijos.

Pagrindinis federacijos tikslas yra kompromisas tarp vienybės ir įvairovės. Todėl svarbiausias jos bruožas yra suvereniteto pasidalinimas tarp dviejų lygių legislatyvinės, vykdomosios (ir dažniausiai teisinės) valdžios: federalinio centro ir federacijos narių. Todėl federacinėje valstybėje piliečiai yra pavaldūs dviem valdžioms, kurių kompetencija yra apibrėžta konstitucijoje. Federalinės ir provincijų valdžios galių pasiskirstymas yra labai skirtingas įvairiose federacijoe. Visose centro kompetencijoje yra gynyba, užsienio reikalai, pinigų emisija, pilietybės suteikimas, dažnai taip pat komunikacijos ir transportas ir kai kurios kitos ūkio šakos. Konstitucijos ir jos pataisų priėmimas yra bendras centrinės valdžios ir provincijų reikalas, sprendžiamas pagal konstitucijoje numatytas procedūras (paprastai pataisos priimamos tik su daugumos provincijų pritarimu). Federacijos nariams priklauso arba likusios (residual) galios (JAV, Kanadoje, Šveicarijoje) arba jos yra aiškiai išvardintos konstitucijoje. Kai kurių šalių (pav. Indijos) konstitucijose yra trys kompetencijos pasiskirstymo sąrašai: federalinės valdžios, vietinės valdžios, ir sutampančių, arba konkuruojančių, galių sąrašas. Į pastarąjį paprastai įtraukiami klausimai, kur reikalingas yra kaip centrinės, taip ir vietinės valdžios reguliavimas, pavyzdžiui, švietimas daugiatautėse valstybėse (dėl poreikio suderinti bendras mokymo programas federacijos mastu, ir švietimo finansavimo, vadovėlių paruošimo vietine kalba ir jos dėstymo programų provincijos lygyje). Akivaizdu, kad joks sąrašas negali numatyti visų situacijų ir galimų problemų, todėl kiekvienoje federacijoje tarp federalinės ir provincijų vyriausybių konfliktai yra normalus reiškinys. Jeigu nepasiekiamas sprendimas derybų keliu, konfliktą sprendžia konstitucinis arba aukščiausiasis teismas, o Šveicarijoje – piliečiai (referendumu).

Formalus federacijos požymis yra parlamentas, kurį sudaro dveji rūmai: žemutinių rūmų (Bundestago – Vokietijoje, Atstovų rūmų – JAV, Valstybinės dūmos – Rusijoje, Liaudies susirinkimo – Indijoje) deputatai renkami tiesiogiai, proporcionaliai rinkėjų skaičiui, o viršutiniuose rūmuose (Bundesrate, Senate, Federacijos taryboje, Valstijų susirinkime) viena ar kita procedūra išrinkti ar paskirti nariai atstovauja autonomines provincijas (valstijas, žemes). Parlamentinėse sistemose vyriausybėje taip pat pagal nustatytą formulę arba prisilaikant tradicijos yra įvairuų provincijų atstovai.

Federacijos subjektams būdingi valstybingumo požymiai: paprastai yra ganantuojamas jų teritorijos vientisumas, jie turi savo konstitucijas, pilietybę, ribotą politinę autonomiją. Todėl federacijose yra normalus reiškinys, kad šalyje ir atskirose provincijose gali valdyti skirtingos partijos arba jų blokai. Pavyzdžiui Vakarų Bengalijos valstijoje Indijoje jau virš 20 metų valdo kairiųjų frontas, kuriame dominuoja Indijos komunistų partija (marksistinė). Tokiais atvejais santykiai tarp centrinės valdžios ir opozicijos arba regioninių (tautinių) partijų valdomų provincijų komplikuojasi. Vokietijoje, Indijoje ir kitose federacijose provinciniai rinkimai, ypač didžiosiose provincijose tampa valstybinės reikšmės politiniu įvykiu. Indijoje kalbama, kad šalį valdyti gali tik ta partija, kuri valdo Uttar Pradešo valstija, kur gyvena virš 100 milijonų žmonių. Todėl rinkiminėse kamapanijose į provincijų legislatūras labai aktyviai dalyvauja bendranacionalinių partijų ir šalies vadovai.

Akivaizdus federacinės sistemos pranašumas yra glaudesnis ryšys tarp valdžios ir gyventojų, kas ypač aktualu dideliose valstybėse. Suteikdama daugiau teisių ir autonomiją regionams, federacijos užtikrina daugiau demokratijos ir apsaugo nuo centrinės valdžios tironijos. Kitas federacijų privalumas yra sugebėjimas adekvatiškai išreikšti tautinių mažumų ir kitų kultūrinių grupių interesus, atsižvelgti į vietinę specifiką. Tai daugeliu atveju sustiprina mažumų pasitikėjimą valstybe, užtikrina politinėje sistemoje nišą regionų ir mažumų elitams. Tai padeda ugdyti nacionalinę vienybę. Tačiau federacinė sistema turi trūkumų, kurie žymiai sumažina valdžios efektyvumą ir net gali sudayti pavojų valstybės vienybei. Žymiai sudėtingesnis tampa centrinės legislatyvinės valdžios darbas, ypač konstitucinių pataisų priėmimas, nes tam daugeliu atvejų reikalingas federacijos narių sutikimas. Daug laiko sugaištama, derinant bendranacionalines programas ir sprendžiant klausimus, kurie liečia provincijų interesus. Galiausiai, plati politinė ir teritorinė autonomija skatina, o neretai ir sukuria, regioninį identitetą ir gali sudaryti prielaidas ne lojalumo augimui, o atvirkščiai, separatistinių siekių stiprėjimui.

Formaliai unitarinės ir federacinės valstybės skiriasi centralizacijos lygiu. Tačiau šis skirtumas yra daugiau teisinio ir institucinio pobūdžio, realiai centralizacijos laipsnis priklauso nuo kitų faktorių. Pirmiausia, tai politinio režimo tipas: bet kokia politinė decentralizacija, realus suvereniteto pasidalijimas yra galimi tik demokratinėse valstybėse. Autoritariniai, kariniai, komunistiniai (išsyrus Jugoslaviją po Tito mirties ir SSSR paskutiniais jos gyvavimo metais) yra nesuderinami su pagrindiniais federalizmo principais. Antra, daug ką nulemia resursų dalis, kurią per mokesčius sukaupia centrinė ir vietinė valdžia. Unitarinėse valstybėse daugumoje atveju daugiausia pajamų sukaupia centrinė vyriausybė: Nyderlanduose – 95%, Didžiojoje Britanijoje – 81%, Prancūzijoje – 78%, Švedijoje – 60%). Japonijoje šis rodiklis sudaro tik 44%, o daugiau negu pusė atitenka provincijoms ir municipalitetams. Ne mažesni skirtumai būdingi ir federacijoms: Australijos centrinė vyriausybė surenka 71% mokesčių, JAV – 56%, Vokietijoje – 42 % (iš likusių 58% žemės, arba Länder surenka 35% ir savivaldybės – 23%), Šveicarijoje – 32% (kantonai – 45%, savivaldybės – 24%). Nesunku suvokti, kad pajamų dydis yra vienas iš svarbiausių faktorių, nuo kurių priklauso vietinės valdžios autonomija. Tačiau daug nulemia ir tradicija. Pavyzdžiui, Anglijoje nuo seno centrinė valdžia beveik nekontroliavo vietinių išlaidų, o Prancūzijoje net statant naują mokyklą pirma reikėjo gauti Paryžiaus leidimą. Federacijose, kaip taisyklė centrinė valdžia gauna daugiau lėšų, negu reikia jos funkcijoms atlikti, tuo tarpu kai provincijų valdžia turi daugiau funkcijų, negu pinigų. Ši problema yra sprendžiama keliais būdais: 1) perduodant dalį funkcijų centrinei valdžiai (tai daroma visose federacijose, tačiau sukelia politines komplikacijas); 2) perduodant provincijoms mokesčių šaltinius (tačiau tai padidina nelygybę tarp turringesnių ir skurdesnių provincijų); 3) provincijoms perduodami fondai. Pastarasis būdas yra plačiausiai taikomas. Kai kuriose federacijose (pav., Indijoje) lėšos yra perskirstomos tarp valstijų pagal specialias formules, kuriose atsižvelgiama į pajamų lygį vienam gyventojui, turimus resursus, infrastruktūros išsivystymą ir t.t., dažnai (ypač JAV) suteikiami grantai specifinėms programoms vykdyti, arba “blokiniai” – besąlygiški grantai (Australijoje, Kanadoje). JAV septintojo dešimtmečio pabaigoje federaliniai grantai sudarė 1/6 valstijų ir savivaldybių pajamų.

XX amžiuje bendra federacijų vystymosi tendencija buvo augantis federalinės valdžios vaidmuo. Tai buvo vykdoma per teismų sprendimus (JAV), priimant konstitucines pataisas (Šveicarijoje, Indijoje), didinant federalinius mokesčius (Kanadoje, Australijoje). Tačiau šiame procese svarbu ne tiek centro prerogatyvų augimas, kiek didėjanti reikšmė galių, kurios visada buvo centro kopmpetencijoje (gynyba, prekyba).

Į klausimus, kokia valstybės sąranga – unitarinė ar federacinė, centralizuota ar decentralizuota yra geresnė, negalima vienareikšmiškai atsakyti. Pakankamai akivaizdu, kad didelėms, ypač daugiatautėms, multietninėms šalims daugiau tinka federacinė, decentralizuota sistema. Ji neperkrauna centrinės vyriausybės gausiomis ir dažnai labai specifiškomis regionų problemomis, ne mažiau svarbu tai, kad suteikdama daugiau teisių provincijoms centrinė vyriausybė nusiima dalį atsakomybės už provincijos reikalus ir todėl sukelia mažiau nepasitenkinimo. Indijoje teritorinės reorganizacijos (ypač 1956 ir 1971 metų) išdavoje visos didesnės tautos, o šiaurės rytų pasienyje taip pat ir mažos tautelės, gavo autonomiją, ir tai sustiprino jų lojalumą valstybei. Panaši buvo federalizavimo ir decentralizacijos pasekmė Belgijoje ir Ispanijoje.Tačiau būna atvejų, kada tai sustiprina išcentrines tendencijas: įgijusios autonomijos teises provincijos (tiksliau, jų įtakingos politinės jėgos) pradeda siekti valstybinės nepriklausomybės. Būdingi pavyzdžiai – Vengrija Habsburgų imperijoje, Kvebeko provincija Kanadoje ir Slovakija buvusioje Čekoslovakijos federacijoje. Kitas, neišvengiamas federacijų trūkumas yra sudėtinga sprendimų priėmimo, ypač konstitucinių pataisų priėmimo procedūra, nes daug laiko sugaištama pozicijų suderinimui ir toli gražu ne visada pavyksta pasiekti konsensusą. (Racionalūs šveicarai, siekdami išvengti bereikalingų debatų, konstitucines pataisas ir daugumą bendravalstybinių įstatymų priima referendumuose). Federacijose neįmanoma išvengti dubliuojančių institucijų, didesnio biurokratinio aparato ir papildomų išlaidų. Amžina debatų tema yra resursų paskirstymas tarp turtingų ir skurdesnių valstijų: pirmosiosios visada nepatnekintos, kad iš jų per daug atimama, kitos – kad jos pernelyg mažai gauna iš federalinių fondų. Nuo seno ši problema aktuali Indijai, o dabar, po suvienijimo ir Vokietijai.

Išsivysčiusiose šalyse bendra tendencija yra artėjimas prie maždaug vienodo centralizacijos lygio: unitarinėms valstybėms daugiau būdinga valdymo decentralizacija (kartais vadinama devoliucija), federacinėse, ypač Jungtinėse Amerikose Valstijose, stiprėja integracinės tendencijos ir centralizacija.

Konfederacijos teisiniu atžvilgiu yra ne valstybės, o suverenių valstybių sąjungos, kuriose yra tik kai kurie viršvalstybiniai organai, koordinuojantys sutartyje numatytas veiklos sferas. Konfederacija galima skaityti Europos Sąjungą, kai kurie konfederacijos bruožai būdingi Nepriklausomų valstybių sandraugai (NVS).

Teokratinės valstybės buvo Omejidų ir Abbasidų chalifatai, jėzuitų valstybė Paragvajus XVII amžiuje, Čečenija imamo Šamilio laikais, Tibetas iki 1951 m. Tarpinę padetį tarp pasaulietinių ir teokratinių valstybių dabar užima tos šalys, kuriose viena iš religijų paskelbta valstybine: islamas Bachreine, Jordanijoje, Jemene, Katare, Kuveite, Saudi Arabijoje, Malaizijoje, Maldivuose, Pakistane, budizmas Bhutane ir Tailande, judaizmas Izraelyje, hinduizmas Nepale.

6. POLITINIS REŽIMAS

Funkcionalinį politinių sistemų aspektą išreiškia politinis režimas – politinių santykių tarp visuomenės ir valstybės visuma, valstybinės valdžios formavimo ir funkcionavimo metodų sistema. Politinio režimo charakteristika duoda atsakymą į klausimą: kam priklauso valstybinė valdžia ir kaip ji naudojama. Kaip rašo prancūzų politologas Raimondas Aronas, “režimai skiriasi vienas nuo kito politinių vadovų rinkimo procedūromis, realios valdžios subjektų paskyrimo būdais, valdžios viršenybės fikcijos transformacija į tikrąją valdžią” (1993: 48).

Dabar dažniausiai priimta skirti du režimo tipus: demokratinius ir autoritarinius (autokratinius). Totalitarinį (fašistinį, komunistinį) režimą vieni tyrinėtojai skaito esant kraštine autoritarinio režimo forma, kiti – atskiru tipu. Dažnai atskiru tipu skaitomas ir mišrus, arba pereinamasis režimas, kurį be išlygų negalima pavadinti nei demokratiniu, nei autoritariniu. Kaip autoritarizmo sinonimas neretai varojamas terminas diktatūra, kurio pagrindine reikšmė yra politinės, ekonominės ir ideologinės valdžios koncentracija vieno vadovo arba siauros grupes rankose. Todėl politinių režimų tipologija ir klasifikacija yra vienas iš kebliausių ir sudėtingiausių politikos mokslo klausimų. JAV politologas Robertas Dahl’is siūlo atsisakyti griežtos tipologijos ir vietoj jos naudoti dinamišką schemą, kurioje kampus užima abstraktūs režimų modėliai, o konkrečios sistemos yra tik artėjimas prie vieno iš kraštinių taškų: uždaros hegemonijos, poliarchijos, konkurencines oligarchijos ir inkliuzyvios hegemonijos. Didžiausią lauką šioje schemoje užima tarpiniai arba mišrūs režimai:

__________________________________________

^ Konkurencinės Poliarchijos

| oligarchijos

| / III
Liberalizacija | I /
(vieša konku- | /

rencija) | Mišrūs /

| režimai /

| /

| /

| /

| /

| Uždaros / II Inkliuzyvios

| hegemonijos / hegemonijos

|________________________________________>

Inkliūzivumas (dalyvavimas)

(R.Dahl 1971: 7)

Pagal Roberto Dahl’io schemą skirtingi režimai nėra įspraudžiami į griežtai atsiribojusias kategorijas, o užima tam tikrą vietą erdvėje, priklausomai nuo jų dominuojančių savybių. Anglijos politinei sistemai nuo senų laikų buvo būdinga vieša konkurencija dėl valdžios, tačiau konkuruoti galėjo tik aristokratinės grupes. Pagal schemą jai būdingas I vystymosi kelias – link konkurencines oligarchijos, ir tik žymiai vėliau, nuo XIX amžiaus antros pusės, sustiprėjus darbininkų judėjimui ir plečiant rinkiminę teisę, režimas pradėjo transformuotis į poliarchiją. Kitose šalyse paraleliai platinamos ir konkurencijos, ir dalyvavimo galimybes, dar kitur režimas yra inkliuzyvus (formaliai politikoje gali dalyvauti platūs gyventojų sluoksniai), tačiau realios konkurencijos galimybės yra ribotos.

Roberto Dahl’io schemą galima skaityti bene geriausiu politinių režimų klasifikacijos problemos sprendimu. Tačiau politiniame diskurse, žiniasklaidoje ir kasdieninėje kalboje nuo senovės Graikijos laikų yra vartojamos sąvokos “demokratija”, oligarchija, tironija, o XX a. pabaigoje dažniausiai kalbama apie du režimų tipus: demokratinį ir autoritarinį (arba autokratinį).

Demokratinis režimas

XX a. pirmoje puseje priklausomai nuo vartojamo kriterijus išryškėjo trys požiūriai į demokratiją:

1) pagal valdžios šaltinio kriterijų demokratija yra liaudies valdžia;

2) pagal valdžios tikslų kriterijų demokratija yra valdžia, veikianti žmonių labui ir jų vardu;

3) pagal vyriausybes formavimo procedūrų kriterijų demokratija yra sistema, užtikrinanti piliečių įtaką, sudarant valdžios organus.

Pakankamai akivaizdu, kad pirmieji du kriterijai yra labai migloti, gali būti traktuojami įvairiai ir palieka daug vietos politinei demagogijai. Be abejo, svarbi režimo charakteristika yra idealai, morales ir humanitariniai klausimai. Hobbes tokiu idealu skaitė pilietinę taiką, Rousseau – valdžios legitimumo įtvirtinimą, komunistai – beklasinės visuomenės sukūrimą. Vienas ar kitas šių aspektų buvo atskirų mąstytojų (pav. Platono, Aristotelio, Montesquieu) naudotas, sudarant valstybių tipologijas. Jeigu “liaudies valdžia” (demos+kratos) reiškia, kad visi piliečiai betarpiškai dalyvauja valdyme (t.y. priimant sprendimus), tai demokratija yra galima, kaip pagrįstai teigė antikiniai autoriai, tik mažose valstybėse, tokiose kaip senovės Graikijos poliai. Naujaisiais laikais žinoma nemaža pavyzdžių, kada tiesioginiai piliečių sambūrių veiksmai tampa minios valdžia – ochlokratija. Tai gali atsitikti tik epizodiškai ir, svarbiausia, vietiniu, o ne valstybės mastu, todėl ochlokratijos fenomenas paprastai nėra aktualus klausimas. Teorinės ir praktinės problemos iškyla, bandant išsiaiškinti liaudies valią.

Viena iš demokratijos interpretacijų, vyravusi dar Graikijos poliuose, teigia demokratija pirmiausia yra dalyvavimas valdyme: piliečiai susirenka, svarsto aktualius klausimus, priima ir vykdo sprendimus. Tai yra vadinama dalyvaujamąja arba tiesiogine demokratija. Akivaizdu, kad eilinių piliečių galimybės betarpiškai ir pastoviai dalyvauti valdyme geriausiu atveju apsiriboja vietiniu lygiu, pav., kai susirinkę keliasdešimt piliečių sprendžia kaimo ar mažos gyvenvietės problemas. Bet koks susirinkimas, kuriame dalyvauja didesnis skaičius žmonių, negali sudaryti galimybes kiekvienam aktyviai dalyvauti diskusijoje, o tuo labiau tai neįmanoma šalies mastu. Vienintele išeitis yra patikėti sprendimų priemimą išrinktiems atstovams, kitaip tariant deleguoti įgaliojimus. Tada politinės bendrijos dydis gali būti neapribotas, nes atskiros gyventojų grupės, suskirstytos teritoriniu ar kokiu nors kitu principu, išrenka savo atstovus ir įgalioja juos išreikšti ir ginti rinkėjų interesus. Šita demokratijos forma yra vadinama atstovaujamąja demokratija.

Visos kitos demokratinės procedūros yra susietos su atstovavimo principo realizavimu ir balanso tarp daugumos ir mažumos paieška. Dažniausiai demokratija yra sutapatinama su daugumos (50% + 1 balsas) valia, tačiau ir tai nesupaprastina problemos: pirma, reikalinga taisykle, apibrėžianti politines bendrijos ribas, naudojant tam tikrus amžiaus cenzo, teritorinius ir kitus kriterijus; antra, priimant sprendimus praktiškai niekada nedalyvauja 100% turinčių balso teisę piliečių, todėl labai dažnai, ypač jei persvara yra nežymi, priimtas sprendimas išreiškia faktiškai mažumos nuomonę; trečia, daugumos valios prioritetas gali lengvai tapti daugumos tironija mažumos (arba mažumų atžvilgiu); ketvirta, visos išvardintos problemos tampa ypač aktualios, realizuojant neišvengiamą didėliose bendrijose atstovavimo principą.

Dėl visų šių priežasčių šiuo metu populiariausias yra požiūris, kad demokratija yra tam tikras valdžios formavimo būdas. Trumpiausia demokratijos definicija skelbia: “Demokratijos – tai politines sistemos, kuriose balsų dauguma (plurality) nustato vyriausybes sudėtį” (Zeigler 1993: 74). Prie to galima prideti ir mechanizmus, įgalinančius rinkejus kontroliuoti valdžią. Kitaip tariant, demokratija turi (1) kiek galima sumažinti tikimybę, kad valdžia gali atitekti nekompetetingiems politikams arba demokratijos priešams ir (2) kaip galima daugiau apriboti piktnaudžiavimą valdžia ir valdančiųjų galimybes pridaryti žalos.

Demokratijos prielaidos

Peržvelgus žmonijos istoriją nuo seniausių laikų iki dabarties, yra visiškai aišku, kad demokratiniai režimai įsitvirtino ir plačiau paplito tik nuo XX amžiaus pradžios. Ir dabar Afrikoje, daugumoje Azijos, daugelyje Lotynų Amerikos šalių, o taip pat kai kuriose Europos valstybese (Baltarusija) politines sistemas negalima pavadinti demokratiškomis. Iš to galima daryti išvadą, kad demokratijos įsigalėjimui yra reikalingos tam tikros prielaidos arba sąlygos, kurios yra anaiptol ne kiekvienoje visuomeneje.

Jau minėta politinio vystymosi koncepcija (political development theory) demokratiją siejo su bendru išsivystymo lygiu: pajamomis vienam gyventojui, urbanizacija, raštingumo įsigalejimu. Daugumoje demokratinių šalių šie rodikliai iš tiesų yra aukšti, tačiau ir išimčių pernelyg daug: JAV iki pat XIX a. vidurio buvo agrarinė visuomenė, Indija iki šiol yra neturtinga šalis, daugumas jos gyventojų mažaraščiai. Iš kitos puses aukštas išsivystymo lygis neužtikrino demokratijos Vokietijoje po 1933 m., iki pastarųjų metų taip pat Pietų Korėjoje, Taivane. Žlugus Sovietų Sąjungai, Baltijos valstybių ir kaimyninės Baltarusijos išsivystymo lygis praktiškai buvo identiškas, tačiau pastarojoje šalyje demokratinis režimas neįsigalėjo.

Svarbi sąlyga yra pilietinė visuomenė. Šis terminas interpretuojamas įvairiai. Vieni politologai skaito, kad pilietinė visuomenė – tai nepolitiniai santykiai tarp įvairių, valstybės nekontroliuojamų asociacijų ir susivienijimų (religinių, profesionalinių, interesų grupių, kooperatyvų, klubų ir t.t.). Kitų nuomone politinės visuomenės esmę išreiškia būtent ta aplinkybė, kad šie susivienijimai (prie jų pridedant ir politines partijas) yra tarpinė grandis tarp žmogaus ir valstybės ir tuo pačiu apsaugo individą nuo visiško pajungimo valstybei. Bet kokiu atveju pilietinei visuomenei būdinga, kad valstybė betarpiškai nekontroliuoja daug svarbių visuomenes ir individualių piliečių gyvenimo sferų. Svarbus pilietinės visuomenės bruožas yra būtent platus nevyriausybinių organizacijų (NGOs – non-government organizations) tinklas.

Esminis pilietinės visuomenės bruožas pliuralizmas – požiūris, kad neegzistuoja bendra visos visuomenės valia, o yra tik individai ir grupės, siekiančios apginti savo interesus. Šias idėjas išreiškė Hobbes, Locke, Madison. XIX amžiaus viduryje John C.Calhoun rašė apie bendrą, valstybinę gerovę, kad ji “paprastai yra niekas kitas, kaip stipriausio intereso balsas arba interesų kombinacija; ir neretai maža, bet energinga ir aktyvi visuomenės dalis” (cit. Zeigler, 89). Taigi, pliuralizmas yra politiškai konkuruojančių elitų, grupių teorija. Pagrindiniai jos postulatai:

1. Visuomenėje veikia daug vadovaujančių grupių. Tos, kurios turi galią priimant vienus sprendimus, nebūtinai ją turi, priimant kitus. Nėra tokios frakcijos, kuri dominuotų priimant visų valstybines politikos sričių sprendimus.

2. Politika ne visada atspindi daugumos prioritetus, bet dažniau interesų grupių sąveikos pusiausvyrą; t.y. konkuruojančių interesų grupių įtakos linkusios išsibalansuoti, todėl tokia politika yra tikslingas artėjimas prie visų žmonių preferencijų suderinimo.

3. Piliečiai tiesiogiai nedalyvauja priimant sprendimus: juos derybose, susitarimais ir kompromisais priima jų atstovai.

4. Nors individai tiesiogiai nedalyvauja priimant sprendimus, jie gali daryti įtaką dalyvaudami organizuotose grupėse, atspindinčiose jų interesus.

5. Tokios grupės yra atviros; gali formuotis naujos grupės ir prieiti prie politinės sistemos įtakos centrų.

6. Individai gali įtakoti valstybinę politiką netiesiogiai, pasirinkdami konkuruojantį elitą rinkimuose. Rinkimai ir politinės partijos įgalina individus pareikalauti iš vadovų atsakyti už savo veiksmus.

7. Nors politinė įtaka netolygiai paskirstoma, valdžia yra plačiai išskaidyta. Dalyvavimas priimant sprendimus dažnai apsprendžiamas žmonių susidomėjimu tam tikru sprendimu; ir kadangi vadovavimas yra nepastovus ir mobilus, valdžia priklauso nuo kiekvieno požiūrio į valstybinius reikalus, vadovavimo profesionalumo, informacijos apie problemas, demokratinių procedūrų žinojimo, organizacinių sugebėjimų ir visuomeninių santykių.

Politinių grupių vaidmens atžvilgiu demokratines sistemos žymiai skiriasi tarpusavyje. Nors demokratijos sąlygomis valdžiai visada parankiau turėti reikalą su grupėmis, o ne atomizuota individų mase ir todėl demokratiniai režimai skatina grupių politinį dalyvavimą, vienur yra labai daug tarpusavyje konkuruojančių grupių, o kitur jų skaičius ir narystė yra pastovūs, funkcijos ir teisės yra gana aiškiai apibrėžtos. Pavyzdžiui, Šveiacarijos politiniame ir visuomeniniame gyvenime ypač svarbų vaidmenį vaidina kalbinės (germano-, franko- ir italošveicarai), konfesinės (katalikai ir protestantai), ideologinės (liberalai ir socialistai) grupės, visuose valdžios lygiuose postai paskirstomi pagal nustatytas kvotas, prisilaikant proporcingumo principo. Šveicarijoje yra įprastos situacijos, kad pretendentas, pavyzdžiui į pašto tarnybos arba generolo postą gali būti tik asmuo, kuris kartu yra frankofonas, katalikas ir socialistas.

Tokia sistema, kurioje atskiros socialinės ir/arba sociokultūrines grupės įgauna organizacijų, o tiksliau korporacijų bruožų, yra vadinama korporatyvizmu. Korporatyvizmas gali būti ir demokratinis, kada tokiu būdų siekiama įgyvendinti lygybės principą tarp įvairių socialinių, kultūrinių, religinių grupių, ir šiuo atveju jis vadinamas socialiniu korporatyvizmu. Aukštas korporatyvizmo lygis būdingas Šveicarijai, Norvegijai, Švedijai, Japonijai, žymiai mažiau jis išreikštas Australijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Izraelyje ir yra žemas Šiaures Amerikoje, Prancūzijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje.

Kita jo forma yra valstybinis korporatyvizmas, kada valstybė (dažniausiai tai vienpartinė sistema) pati nustato, kokias grupes ji pripažįsta ir apibrėžia jų Teisės bei pareigas. Valstybinis, autoritarinio tipo korporatyvizmas iki pastarųjų metų buvo būdingas Nepalui (kur oficialiai buvo pripažintos taip vadinamos “klasinės organizacijos”: darbininkų, moterų, atsargos kariškių ir kt.), Pietų Korėjai, Taivanui, daug jo elementų būta Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse šalyse. Abiem korporatyvizmo formoms būdinga tai, kad jos suteikia valstybinį ar pusiau valstybinį, dažnai monopolistinį statusą sustambintoms interesų grupems, faktiškai įjungia jas į valdžios mechanizmą ir apriboja (nedemokratinėse sistemose – eliminuoja) jų konkurenciją. Oficialiai pripažintos organizacijos betarpiškai sąveikoja su biurokratija, apeinant legislatyvą ir kitus reprezentacinius valdžios organus. Iš vienos pusės tai sumažina parlamentų ir ideologizuotos kovos reikšmę, tačiau iš kitos pusės gali padėti efektyviau spręsti problemas, nes biurokratija paprastai yra geriau informuota, turi daugiau patirties ir kompetencijos, negu profesionalūs politikai.

Demokratinė politinė kultūra

Galiausiai, būtina demokratijos sąlyga yra, kad dauguma gyventojų, tiek politinis elitas, tiek eiliniai piliečiai pripažintų demokratines vertybes, principus ir normas, t.y. įsisavintų tam tikro tipo politinę kultūrą. Tai yra paprastai ilgo istorinio vystymosi rezultatas, susijęs su socialiniais pakitimais, bendru kultūros lygiu, santykiais su kaimyninėmis valstybėmis. Anaiptol neatsitiktinai demokratinės vertybės ir normos pirmiausia įsitvirtino tose šalyse, kurioms mažiausiai grėse išorinis pavojus: Islandijoje, Anglijoje, Skandinavijos kraštuose, JAV.

Svarbią reikšmę demokratijos stabilumui turi istorinės tradicijos ir nusistovėjusios politinės normos. Apie tai Friedrich von Hayek (1998: 146-147) rašo: “Individai, nesutariantys dėl bendrų verybių, kartais gali sutarti dėl tam tikrų konkrečių tikslų ir efektyviai veikti remdamiesi tokiu susitarimu. Tačiau tokio sutarimo dėl konkečių tikslų niekada nepakaks, kad susiklostytų toji stabili tvarka, vadinama visuomene”. Skandinavijos šalyse, Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Belgijoje, Šveicarijoje demokratinis režimas yra labai stabilus, politinės krizės – retas reiškinys. Bent iš dalies tai nulemia senos, siekiančios viduramžių periodą, demokratinės tradicijos, būdingos šių šalių visuomenėms. Tuo tarpu šalyse, kur per pastaruosius keletą šimtmečių ne kartą vyko revoliucijos ir buvo keičiamos konstitucijos (Prancūzijoje, Italijoje) pilietinės santarves, pagarbos konstitucijai, politines tolerancijos yra pastebimai mažiau, o politines krizės vyksta dažniau. Tuo labiau tai būdinga pokolonijinėms ir pokomunistinėms visuomenems, ilgą laiką gyvenusios autoritarinių režimų sąlygomis.

Viena iš būtinų demokratijos prielaidų yra kompromisinių sprendimų norma, kurios turi prisilaikyti tiek valdančiosios, tiek opozicinės grupės, o taip pat skirtingos valdžios šakos. Demokratija negali funkcionuoti, jei jos siekia ne bendradarbiauti, o daugiau linkusios konfrontuoti. Vykdomosios ir legislatyvinės valdžios konfrontacija ir bekompromisinė opozicijos nuostata ne tik sumažina valstybinės valdžios efektyvumą, bet ir gali ją visai paralyžuoti. Skirtingose šalyse savitarpio susipratimas tarp valdžios šakų, o taip pat tarp valdančiosios partijos ir opozicijos užtikrinamas įvairiais būdais. Parlamentinėse respublikose ir konstitucinėse monarchijose vyriausybę formuoja partija arba koalicija, nugalejusi rinkimuose, ir tokiu būdu partinė drausmė užtikrina vyriausybei parlamento paramą. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijose parlamente svarbiais klausimais deputatai negali balsuoti savo nuožiūra, o turi paklusti partijos parlamentinio organizatoriaus, taip vadinamojo “botago” (angl. whip) nurodymams. Prezidentinese respublikose, tarp jų ir JAV, tokios partinės drausmės nesilaikoma, ir todėl prezidentas – demokratas ir jo administracija gali funkcionuoti, net jeigu kongrese (arba parlamente) daugumą sudaro kitos (respublikonų) partijos atstovai: vyriausybes veiksmus palaiko dauguma (nebūtinai visi) prezidento partijos nariai ir tam tikra dalis respublikonų.

Demokratinės konstitucinės normos gali būti igyvendintos tik teisinėje valstybėje (vok. Rechtsstaat), kuriai būdinga:

a) įstatymo viršenybė – valstybė, visi jos organai, bet kokie piliečių susivienijimai turi paklusti įstatymui, visi piliečiai, nepriklausomai nuo jų kilmės, rasės, religijos yra lygūs prieš įstatymą;

b) turi funkcionuoti efektyvi sistema, kontroliuojanti įstatymų vykdymą (nepriklausomi teismai, viešoji nuomonė, žiniasklaida);

c) daugumos politologų nuomone turi būti realizuotas legislatyvines, vykdomosios ir teisminės valdžios pasiskirstymo principas.

Visi šie principai turi būti aiškiai apibrežti konstitucijoje – pagrindininiame ir aukščiausiame šalies įstatyme. Todėl demokratinis režimas neretai sutapatinamas su konstitucionalizmu – doktrina, anot kurios valstybinė valdžia turi griežtai laikytis konstitucijoje užfiksuotų principų, o pati konstitucija turi būti teisinga, nesuteikdama privilegijų ar ypatingų teisių nė vienai grupei. Konstitucionalizmas ypač būdingas anglosaksų šalims: Didžiajai Britanijai, JAV, Kanadai, Australijai, Naujajai Zelandijai. JAV Aukščiausias Teismas turi teisę pripažinti negaliojančiu bet kokį įstatymą, kuris jo nuomone neatitinka konstitucijos. Kitose minėtose šalyse aukščiausiojo teismo nėra, tačiau yra labai stipri asmens apsaugos tradicija nuo bet kokių neteisėtų valdžios veiksmų.

Angliškojo konstitucionalizmo paradoksalus bruožas yra tai, kad Didžioji Britanija neturi konstitucijos. Ją anglams pakeičia parlamento ir teismų sprendimai, o taip pat nerašytos normos ir tradicijos. Ankstyviausias konstitucinės reikšmės dokumentas yra 1215 m. karaliaus Johno pasirašyta Magna Charta, kuri kartu su kitais dokumentais (pav., 1911 ir 1949 m. parlamento aktais, nustatančiais abiejų parlamanto rūmų galias) sudaro statutą. Monarcho ir piliečių teisės yra apibrėžtos teismų sprendimuose. Įdomiausia, kad kai kurie itin svarbūs principai apskritai nėra užfiksuoti jokiame juridiniame dokumente. Pati įtakingiausia institucija Didžiojoje Britanijoje yra ministrų kabinetas, kuris yra sudarytas iš valdančiosios partijos lyderių ir todėl faktiškai kontroliuoja parlamentą. Tačiau joks statutas ar teismų sprendimas apie šią instituciją net neužsimena, išskyrus 1937 metų įstatymą, nustatantį kabineto narių algas. Kabineto kompetencija, veiklos taisyklės, santykiai su parlamentu yra tik priimta norma, tapusi tradicija. Lygiai taip pat niekur nenurodyta, kad karalius (arba karalienė) privalo pasirašyti parlamento priimtus įstatymus, nors be monarcho parašo įstatymai neįsigalioja.

Konstitucionalizmas net anglosaksų šalyse nėra ir, matyt, negali būti absoliutus. Kritiškose situacijose net demokratiškiausiose šalyse neretai tenka laikinai atsisakyti svarbių demokratinių normų. Didžiojoje Britanijoje Antrojo pasaulinio karo metu nebuvo surengti rinkimai į parlamentą ir Winstonas Churchillis net priekaištavo amerikiečiams, kad tie 1944 m. neatsisakė prezidentinių rinkimų. Amerikoje, neatsižvelgiant į piliętinių teisių normas, karo metu buvo internuoti japonų kilmės piliečiai, nes buvo dvejonių dėl jų lojalumo.

Konstitucionalizmo tradicijos yra pastebimai silpnesnės kitose šalyse. Prancūzija XIX amžiuje turėjo net keturias konstitucijas, o rinkimų sistema iki šiol keitėsi 9 kartus – dažniausiai valdančiosios partijos naudai. Be to, valstybinė valdžia neretai manipuliuodavo žiniasklaida, ne visada idealiai vykdavo rinkimai, o kariškiai buvo du kartus paėmę valdžią į savo rankas. Tačiau palyginus su dauguma pasaulio šalių Prancūzija gali beveik būti teisinės valstybės pavyzdžiu. Diktatūros, kariniai režimai, kurie nesilaiko jokių konstitucinių normų, iki šiol yra įprastas reiškinys Afrikoje, ilgą laiką taip pat daugelyje Azijos ir Lotynų Amerikos šalių. Elementariausios piliečių Teisės neturėjo jokios vertės komunistinese šalyse, ypač Sovietų Sąjungoje ir Kinijoje.

Demokratinėse šalyse įstatymas apriboja valstybinę valdžią, bet ir piliečiai privalo paklusti valdžios sprendimams, priimtiems jos kompetencijos rėmuose. Tai įmanoma su sąlyga, kad valdžia yra laikoma legistimiška, turi autoritetą ir jai nereikia remtis jėga. Visuomenė, ypač politinės jėgos, tarp jų ir opozicija privalo pripažinti ne tik režimo (ir konkrečios vyriausybės) legitimumą, bet ir jo privalumus, nesiekti jėga nuversti esančios vyriausybes. Kaip rašo prancūzų politologas Raimonas Aronas, “režimas šekmingai funkcionuoja su sąlyga, kad piliečiai jį priima. Amžina valdymo būdo kritika yra faktorius, žymia dalimi susilpninantis valdymą”. Būdingo kai kurioms postkomunistinems visuomenėms neigiamo požiūri į režimą ir valdžią rezultatas yra teisinis nihilizmas, pilietinių pareigų nesilaikymas, augantis nusikalstamumas. Kaip rodo viešosios nuomonės apklausos, ir Lietuvoje mažiau ketvirčio piliečių pasitiki vyriausybe, teismais, seimu, t.y. visomis trimis valdžios šakomis, ir tik aukštas prezidento autoritetas (virš 3/4 pasitikinčiųjų) suteikia demokratiniam režimui legitimumo (Lietuvos rytas 1998 09 19).

Sistematizuotą galimybių ir institucinių garantijų, užtikrinančių demokratijos funkcionavimą, sąrašą sudarė Robert Dahl (1971; 1994):
__________________________________________________________________________
Galimybė Reikalingos institucinės garantijos
__________________________________________________________________________
I. Formuluoti 1. Teisė kurti organizacijas ir dalyvauti jose;

preferencijas 2. Teisė išreikšti interesus;

3. Teisė balsuoti;

4. Politinių lyderių teisė varžytis dėl rinkėjų paramos;

5. Alternatyvi informacija.
II. Išreikšti 1. Teisė kurti organizacijas ir dalyvauti jose;

preferencijas 2. Teisė išreikšti interesus;

3. Teisė balsuoti;

4. Viešus postus užimančių pareigūnų renkamumas;

5. Politinių lyderių teisė varžytis dėl rinkėjų paramos;

6. Alternatyviniai informacijos šaltiniai;

7. Laisvi ir dori rinkimai.
III. Lygūs preferen- 1. Teisė kurti organizacijas ir dalyvauti jose;

cijų įskaitymas 2. Teisė išreikšti interesus;

3. Teisė balsuoti;

4. Viešų pareigų renkamumas;

5. Politinių lyderių teisė varžytis dėl rinkėjų paramos;

5a. Politinių lyderių teisė varžytis dėl rinkėjų paramos;

6. Alternatyviniai informacijos šaltiniai;

7. Laisvi ir dori rinkimai;

8. Institucijos, užtikrinančios vyriausybės politikos priklauso-

mybę nuo rinkėjų balsų ir kitų preferencijos apraiškų.

Trumpiau galima pasąkyti, kad demokratinis režimas turi užtikrinti galimybes formuluoti ir išreikšti interesus ir užtikrinti, kad visi interesai, arba preferencijos būtų vertinamos tolygiai.

Demokratija ir elitai

Konstitucinės normos ir politines institucijos, nesant kitų prielaidų, dar negarantuoja demokratijos ir neapsaugo nuo diktatūros arba siauros grupės hegemonijos. Klasikine demokratijos teorija, ypač kaip ją interpretavo Madisonas, teigia, kad kiekvienas individas arba grupė asmenų, nesant išorinių apribojimų, siekia tironijos ir suvaržo kitų žmonių teisės. Tokia buvo ir pagrindinė elitų teoretikų išvada. Vadovų rinkimas taip pat neatmeta tironijos galimybės. Apie tai rašė ne tik Michelsas, bet ir žymiai anksčiau Hamiltonas: “Atiduokite valdžią daugeliui, ir jie pajungs mažumą. Atiduokite valdžią mažumai, ir ji pajungs daugumą”. Panašiai samprotavo ir Madisonas: “173 despotai (legisltūros nariai. – A.P.) be abejo bus tokie pat despotiški, kaip ir vienas. Renkamas despotizmas – tai ne ta vyriausybė, dėl kurios mes kovojome”. Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse valstybėse formaliai egzistavo trijų valdžios šakų pasidalinimas, reguliariai vyko rinkimai, tačiau realiai valdžia priklausė komunistų partijos viršūnei – politiniam biurui arba net vienam asmeniui (1930-1953 metais – generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui). Legislatyvinės, vykdomosios ir teisminės valdžios pasidalinimas ne visada užtikrina jų balansą. Vykdomoji valdžia, disponuojanti prievartos aparatu, gali pajungti kitas dvi valdžios šakas. Apie tai akivaizdžiai kalba konfrontacija tarp prezidento ir Aukščiausios Tarybos 1993 metais Rusijoje, kada prieš maištingą parlamentą buvo panaudoti tankai, ir daugybė pavyzdžių iš Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos moderniosios istorijos. Tai duoda pagrindo išvadai, kad demokratiją užtikrina ne konstitucines normos ir politinės institucijos, o demokratinių konstitucinių normų ir partinės sistemos harmonija, politinių partijų pobūdis, jų programiniai tikslai ir politinės koncepcijos.

Akivaizdu, kad sprendimų priemimą įtakoja lyderiai, kurie išreiškia atskirų grupių interesus. Skirtingai nuo ankstyvesnio periodo, kada visuomenės struktūra buvo palyginti paprasta ir politikoje dominavo kelių sluoksnių (viduramžių Europoe – luomų) elitai, dabar vadovaujančių grupių itin pagausėjo. Politika nustojo būti aristokratinių arba ekonomiškai dominuojančių klasių monopoliu. Viena iš svarbiausių industrializacijos, urbanizacijos ir švietimo išdavų yra paraleliai vykstą visuomenės diferenciacijos ir augančiuo grupių skaičiaus politines mobilizacijos procesai. Išsivysčiusioje visuomenėje politinis elitas yra labai margas, ir ši aplinkybė sudaro plačias konkurencijos galimybes.

Šiose sąlygose keičiasi ir elektoralinė elgsena. Didelė visuomenės dalis dabar balsuoja rinkimuose už partijas ir kandidatus, kurie tiesiogiai nesusieti su ekonomiškai dominuojančiomis grupėmis. Tai tapo galima dėl kelių priežascių. Visuotinės rinkiminės teisės dėka politinė karjera tapo labiau atvira, prieinama vidurinių klasių atstovams, smulkiems tarnautojams ir (kadangi aukštasis išsilavinimas tapo prieinamas visiems sluoksniams) darbininkams ir valstiečiams. Išsivysčiusiose šalyse į politiką ateina vis daugiau išsilavinusių, įsisavinusių žodžio meną žmonių: teisininkų, žurnalistų, dėstytojų, profsąjungų ir kitų visuomeninių organizacijų aktyvistų. Ir atvirkščiai, pastoviai mažėja stambiojo kapitalo atstovų. Dalinai tai susieta su tuo, kad politinė karjera užtikrina mažiau socialinių gėrybių, ypač materialinių, negu daugelis kitų veiklos sferų. Sėkmingo advokato arba solidžios firmos menedžerio pajamos yra daugkart didesnės, negu JAV prezidento arba Britanijos premjero alga, o galimybės panaudoti savo politinį postą praturtėjimo tikslams išsivysčiusiose šalyse (skirtingai nuo labiau atsilikusių Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos ir kai kurių postkomunistinių kraštų) susietos su nemaža rizika. “Politinė klasė” – tai tik viena, ir toli gražu ne pati saugiausia ir prestižingiausia tarp kitų elitinių grupių. Todėl senose Vakarų demokratijose politinis ir ekonominis elitai nesutampa, kaip nesutampa ekonominė galia ir politinė valdžia. Pliuralistinėje sistemoje “politiniai lyderiai iškyla iš įvairių suinteresuotų ir aktyvių piliečių grupių, kai kurie – iš oficialių tarnybų ir rečiau rinkimų būdu. Todėl pliuralizmas yra geriausiai suprantamas kaip įsitikinimas, kad išsivysčiusios demokratijos, ypač Jungtines Amerikos Valstijos, generuoja gausių, konkuruojančių elitų sistemą (jungiančią ir interesų grupes), kuri per derybas ir kompromisus sprendžia valstybinę politiką” (Zeigler, 91).

Nežiūrint konkurencijos, dalis gyventojų ir ypač kairiosios pakraipos politiniai judejimai yra įsitikinę, kad atskiri politiniai lyderiai, partijos ir pati vyriausybė yra tik savotiškos marionetės, paklusniai vykdančios stambiojo kapitalo ir kitų įtakingų grupių nurodymus. Dalinai tokia išvada seka iš jau minėtos Josepho Schumpeterio rinkos kapitalizmo koncepcijos. Negalima neigti, kad stambios korporacijos ir įtakingos interesų (arba spaudimo) grupes, stengiasi vienaip ar kitaip paveikti vyriausybę, kai priimami sprendimai liečia jų interesus. Tai daroma is suteikiant paramą politikams bei partijoms rinkimų metu, per lobby (angl. vestibiulis, kuluarai) sistemą, kurios rėmuose profesionalūs lobistai stengiasi įtakoti legislatorius. Tačiau ryšiai su korporacijomis ir interesų grupių spaudimas yra tik vienas iš faktorių, į kuriuos turi atsižvelgti politikas. Parlamento deputatas ar kongresmenas negali sau leisti visiškai ignoruoti savo rinkėjų ir žiniasklaidos nuomonės, jėgų balanso savo partijoje ir parlamente, santykių su vykdomąja valdžia ir daugybės kitų aplinkybių. Tapti kokios nors grupes marionete, ir tuo labiau būti apkaltintu esant papirktu demokratinėje šalyje reikštų politinės karjeros galą. Todėl daugumas legislatorių išsivysčiusiose šalyse anaiptol ne tiek priklausomi nuo stambiojo verslo ir kitų ekonominių elitų, kaip tai bando pavaizduoti kairieji radikalai ir tolimi nuo politikos žmonės. Būtent todėl, kad politikai gali veikti plačiųjų visuomenės sluoksnių naudai daugelyje Europos šalių realizuotos socialinio saugumo programos, sumažinta socialinė nelygybe, priimti antimonopoliniai įstatymai ir daug kitų reformų, kuriu bendras rezultatas yra gerovės valstybė (welfare state).

Antra, realiai visuomenėje egzistuoja įvairausios grupės, kurių interesai kiekvienoje situacijoje gali sudaryti skirtingas kombinacijas: pavyzdžiui vienu klausimu grupės A ir B gali užimti poziciją, priešingą grupių C ir D interesams, o grupės E ir F gali likti neutralios, o kitu klausimu galima kombinacija A ir C E prieš D ir F, o B ir E užimti neutralią poziciją. Kadangi grupių skaičius šiuolaikinėje visuomenėje yra labai didėlis, atitinkamai gali būti tiek daug skirtingų kombinacijų, kad kiekvienu klausimu interesų konfigūracija būtu nauja ir nepakartojama. Taip funkcionuoja pliuralistinis demokratijos modėlis.

Demokratija yra procesas, ir kaip kiekvienas visuomeninis procesas ji yra priklausoma nuo daugelio faktorių, tiek palankių jai, tiek ir nepalankių. Istorijoje būta daug atveju, kad dėl nepalankių faktorių įtakos demokratiniai režimai žlugo. Taip įvyko Vokietijoje 1933 m., atėjus į valdžią nacistams, taip įvyko daugelyje šalių, atgavusių nepriklausomybe dekolonizacijos eigoje. Bent Didžioji Britanija, prieš pripažinant savo kolonijų nepriklausomybę, stengėsi, kad jose susiformuotų demokratinis režimas. Tačiau įsitvirtino jis tik Indijoje, o dešimtyse kitų šalių po kelerių ar keliolikos metų demokratiniai režimai žlugo (tarp stambesnių valstybių čia galima paminėti Pakistaną, Nigeriją, Sudaną). Visur tai įvyko dėl paaštrėjusių vidinių konfliktų, savo ruožtu prasidėjusių dėl to, kad nelygybė pasiekė kraštutinį laipsnį.

Pavojai demokratijai

Robert Dahl (1973) skaito, kad pagrindiniai nepasitenkinimo šaltiniai poliarchijose yra (1) nelygybė ir (2) poliarizacija ir segmentacija. Jokia politinė sistema negali atsižvelgti į visų grupių poreikius, ir kuo jų daugiau, tuo juos sunkiau susumuoti ir priimti sprendimą. Siekdamas išvengti visiško paraližavimo, demokratinis režimas yra priverstas ignoruoti daugelį interesų. Galimi atvejai, kada dominuojančios grupės gyvena poliarchijos sąlygomis, ir primeta savo hegemoniją kitoms. Vyrų piliečių “demokratija” senovės Atėnuose reiškė hegemoniją vergams, panaši situacija viduramžiais buvo Venecijoje, kur dominavo 1500-2000 šeimų, o vėliau Amerikoje iki vergijos panaikinimo. Šiuos atvejus galima skaityti išimtiniais ir kvalifikuoti kaip dualistines sistemas. Tačiau kiekvienoje poliarchijoje yra akivaizdi resursų nelygybė. Be to, atsovavvimo principas sudaro lygybės užtikrinimo techninę problemą, kurios negali išspręsti nei mažoritarinis, nei proporcionalus atstovavimas. Net mažose šalyse įtakos atžvilgiu yra milžiniškas skirtumas tarp eilinių piliečių ir valdančiųjų politikų. Jeigu kokios nors grupes interesai yra ignoruojami pastoviai, šioje grupėje nepasitenkinimas gali tapti labai intensyvus.

Atsakymą į klausimą, ar nelygybes sąlygomis poliarchija gali būti stabili, nulemia keli faktoriai:

1) antagonizmo lygis tarp grupių – labai svarbus, tačiau sunkiai išmatuojamas dydis;

2) antagonistų, arba vieno ir to paties konflikto dalyvių skaičius – bipolinė (du dalyviai) arba multipolinė (dalyvių trys ar daugiau) sistema;

3) ar identiškas dalyvių sąstatas įvairiuose konfliktuose: jeigu jis sutampa, tada konfliktai turi komuliatyvinį pobūdį ir stiprina antagomizmą tarp grupių; jeigu nesutampa, antagonizmas yra grynai situacinis;

4) ar ilgas yra laikotarpis, kuriam būdingos išvardintos savybės.

Esant neaukštam antagonizmo lygiui ilgalaikio konflikto sąlygomis formuojasi arba nuosaiki (moderate) bipolinė (jeigu konflikto dalyviais yra dvi grupės), arba multipolinė (jei konflikto dalyvių daugiau) sistema; aukšto antagonizmo pasekmė yra atitinkamai poliarizacija arba kraštutinė segmentacija, t.y. visuomenė yra susiskaldžiusi į daug priešiškų grupių. Visais atvejais konfliktas yra kumuliacinis, ir ypač pavojingas, jei jo išdava yra poliarizacija. Jeigu konfliktai nesutampa (skiriasi jų dalyvių sudetis), žemo antagonizamo atveju formuojasi arba persikertančios grupes, o esant stipriam priešiškumui – moderuota segmentacija, t.y. visuomenei būdingi segmentacijos požymiai, tačiau visiško susiskaldymo nėra.

Aukštas antagonizmo lygis ir poliarizacija tampa pagrindu politinei mobilizacijai ir sudaro pavojų poliarchijai, nes ji neturi išvystyto slopinimo mechanizmo ir nuostatos jėga užspausti atvirą nepasitenkinimą, tačiau palieka jam galimybes viešai pasireikšti. Jeigu poliarizacija yra teritorinio pobūdžio, geriausia išeitimi gali būti taikingas išsiskyrimas (pav., kaip Norvegijos ir Švedijos 1905 m., Čekijos ir Slovakijos 1991 m.). Tačiau jeigu visuomenėje jau yra susiformavusi tautinė savimonė, secesija tampa nepriimtina. Tokiu atveju neišvengiamas arba pilietinis karas (JAV 1861m., Ispanija 1936 m.), arba hegemonijos įsigalėjimas.

Šiuolaikinėms visuomenėms labiau būdinga segmentacija – pasidalijimas į didelį skaičių grupių, negu poliarizacija. Tačiau ir segmentacija gali tapti pavojinga, kada ji susieta religiniais, ethniniais arba rasiniais skirtumais. Jeigu tokios grupės yra sukoncentruotos kompaktiškoje teritorijoje, jos gali siekti ne tik autonomijos, bet ir atsiskyrimo (musulmonai moro Filipinuose, tamilai Šri Lankoje, sikhai Indijoje, frankokanadiečiai Kvebeke, baskai Ispanijoje ir t.t). Taip pat tais atvejais, kada segmentacija nekelia tiesioginio pavojaus šalies vienybei, ji visvien žalinga politinei sistemai. Politikai sugaišta tiek daug laiko ir jėgų, siekdami sudaryti koalicijas, kurios retai būna ilgalaikės, kad politika tampa (arba atrodo tampančia) vien savanaudiška kova dėl valdžios ir privilegijų. Tokie politikos formos ir stilius didina piliečių nepasitenkinimą demokratija, ūgdo cinišką požiūrį į politinę sistemą. Dar blogiau tai, kad nesant abipusių garantijų, kiekvienas didesnis segmentas turi nuolat baimintis, kad koalicija, kurioje jis nedalyvauja, visai nesiskaitys su jo interesais. Jeigu atskiroms grupėms suteikiama veto teisė, koalicija gali tapti neveiksminga, nes jai sunku ryžtingai spręsti bet kokią svarbesnę problemą, aktualią vienai arba kelioms grupėms. Todėl imobilumas, sąstingis yra būdingas segmentuotų visuomenių bruožas, ir todėl jose anksčiau ar veliau pradedama reikalauti naujos, efektyvesnes politinks sistemos įvedimo.

Nėra universalių būdų, padedančių sumažinti antagonizmą demokratinėse valstybėse. Vienas iš kelių – sumažinti vyriausybės vaidmenį, siekiant kad ji kuo mažiau būtų tiek privilegijų, tiek nepasitenkinimo šaltiniu. Tačiau tai gali būti tik laikina priemonė, nes šiuolaikiniame pasaulyje, kai tiek daug nulemia tarptautiniai ekonominiai ir politiniai ryšiai, vyriausybei nuolat tenka priimti atsakingus sprendimus. Todėl reikalingi kiti įtampos mažinimo keliai. Vienas jų – sudaryti plačią koaliciją, kuri galėtų tapti valdančiąja (kaip Indijos nacionalinis kongresas, Japonijos Liberalioji demokratų partija, Malaizijos Nacionalinės vienybės organizacija). Tačiau daugelio šalių patirtis parodė, kad koalicinės fronto pobūdžio partijos yra daugiau išimtys, atsiradusios konkrečiomis aplinkybėmis, ir galinčios funkcionuoti tik mažoritarinės rinkiminės sistemos sąlygomis: esant proporcionaliai rinkimų sistemai, INC geriausiu savo periodu surinkdavęs truputi daugiau, negu 40% balsų, niekada nebūtų tapęs valdančąja partija. Kai kuriose šalyse efektyvus instrumentas yra didesniųjų grupių veto teisė (Šveicarija, ilgą laiką taip pat Libanas), tačiau šiuo atveju būtina prielaida yra valdymo decentralizacija, o tai be rizikos galima taikyti nedaugelyje šalių. Todėl visose poliarchijose šalia politizuoto parlamento problemų sprendimas realizuojamas per kitas institucijas – vykdomąją valdžią, biurokratiją, derybų mechanizmus, neformalias struktūras.

Autoritariniai (autokratiniai) režimai

Autoritarinių (autokratinių) režimų svarbiausias bruožai yra priešingi demokratijos principams:

– nėra teisinės valstybės ir netaikomos konstitucionalizmo normos;

– apribojamas pliuralizmas (kontroliuojama arba visai uždraudžiama nepriklausomų nuo valstybinės valdžios asociacijų, organizacijų, susivienijimų, partijų veikla), yra būdinga valdžios centralizacija ir koncentracija vieno žmogaus arba vienos institucijos rankose;

– neleidžiama vieša konkurencija dėl valdžios;

– neleidžiama opozicija: uždraudžiama sudaryti opozicines partijas, bet koks pasipriešinimas valdžiai užgniaužiamas, panaudojant represyvinį aparatą (policiją, specialiasias tarnybas, armiją);

– realiai neegzistuoja valdžios pasiskirstymo principas, valstybinę valdžią monopolizuoja vykdomoji valdžia;

– apriboja žmogaus teisės ir akcentuoja piliečių pareigas, tarp kurių svarbiausia yra laikoma lojalumas režimui, kuris sutapatinamas su valstybe ir tauta; reikalaujama absoliutaus paklusnumo valdžiai;

– būdingas komandinis, direktyvinis vadovavimo stilius;

– viena iš svarbiausių autoritarinių režimų atramų tampa armija, vyksta visuomenės gyvenimo militarizacija..

Autoritarizmas egzistavo nuo seniausių laikų: Rytų despotijos, Graikijos tironijos, viduramžių absoliutizmo forma. Mūsų laikais autoritariniai režimai ypač būdingi susiskaldžiusioms visuomenems, neturinčioms išvystytos socialinės ir politinės struktūros, netolimoje praeityje taip pat šalims, kurių saugumui nuolat grėse pavojus (Pietų Korėja, Taivanas).

Autoritarinė valdžia paprastai nesiekia reguliuoti tų sferų, kurios betarpiškai nėra susijusios su politika. Todėl palyginti nepriklausomos gali likti (nors ne visada lieka) ekonomika, kultūra, asmeniniai santykiai. Šeima, giminė, bažnyčia ne tik išsaugo savo autonomiją, bet dažnai yra palaikomi valstybės, kuri teigiamai žiūri į tradicines vertybes. Tradicija ir konservatizmas yra viena iš svarbių autokratinio režimo paramos šaltinių.

Legitimumo tipai:

tradicinis, ypatingai monarchija arba nuo seno dominuojančios grupės; ideologinis arba teologinis: režimas pateisinamas tuo, kad jis gina visuomenei svarbiausias vertybes, apsaugo nuo išorinio pavojaus (taip vadinamas apsupimo sindromas), arba įgyvendina religines normas;

personalinis: lojalumas charizmatiniam lyderiui.
Daugeliui autokratinių režimų yra būdinga yra dominuojanti ideologija – ideologinis pliuralizmas yra nesuderinamas su autoritarizmu.

Daugelyje šalių autorkratiniai režimai buvo pereinamoji stadija prie labiau reprezentatyvinės valdymo formos. Turkijoje Kemalio Atatürko (1881-1938), revoliucijos vadovo ir pirmojo respublikos prezidento (1923-1938) režimas daug nuveikė, formuojant pasaulietišką tautinę valstybę, o po Antrojo pasaulinio karo surengė laisvus rinkimus ir taikingai užleido valdžią opozicinei Demokratinei partijai. Panašus politinio vystymosi kelias būdingas Pietų Korėjai, Taivanui, Brazilijai, Argentinai.

Visų priimtos autoritrinių režimų tipologijos nėra. Kai kurie politologai skiria keletą autokratijos subtipų (pagr. pagal Zeigler, 181-200):

I.Konservatyvūs režimai.

A. Tradicinės monarchijos (Saudų Arabija, Jordanija, Marokas, Kuveitas). Vykdomoji valdžia priklauso monarchui (Maroke – nuo 1664 m.). Svarbus bruožas – klientelizmas, t.y. susitarimai dėl valstybinių pareigų užemimo; dažnai taikomos represijos už politinius prasižengimus.

B. Asmeninės diktatūros (Malavi: diktatorius Hastings C. Banda valdo iki gyvos galvos, visi piliečiai privalo priklausyti Malawi Kongreso partijai, bet kokia opozicinė veikla draudžiama. Kiek liberalesnis buvo generolo Franco režimas Ispanijoje 1939-1975m: pagal 1966 m. konstituciją formaliai buvo įvestas valdžios padalijimas tarp valstybės vadovo ir parlamento, laisvi 100 deputatų rinkimai į 600 vietų parlamentą, veikė platus liberalios pakraipos katalikų judėjimas “Opus Dei”, darbininkų asociacijos).

II. Radikalūs režimai.

A. Teokratijos (Iranas nuo 1979 m., Islamo republikos partija turi ne tik valdžios monopolį, bet ir kontroliuoja papročius, elgseną, pramogas, etc. Veikia Revoliucijos sargų gvardija, turinti apie ketvirtį milijono narių. Ekonominė doktrina deklaruoja kolektyvizmą ir beklasę visuomenę).

B. Militaristiniai ideologizuoti režimai (Alžyras: realiai valdžia priklauso technokratiniam elitui – kariniam, partiniam ir administraciniam, deklaruojama islamiškojo socializmo doktrina, kurioje dominuoja nacionalistinis atspalvis. Sukurta palyginti efektyvi socialistinė ekonomika, BVP vienam gyventojui 9-me dešimtmetyje išaugo du kartus ir pasiekė 3000 USD).

III. Autoritarinis parlamentarizmas (Pietų Korėja iki 1987 m. rinkimų, užbaigusių 1972-1987 karinės padėties periodą ir represijas; Taivanas – iki 1986 m. nebuvo legalios opozicijos; Singapūre dominuoja Liaudies veikimo partija PAP, opozicija sunkiai toleruojama, nors keli jos kandidatai išrinkti; sandinistinė Nikaragua)

IV. Militaristiniai režimai.

A. Tiesioginis karinis valdymas. Kariniai režimai susiformuoja po karinių perversmų. Ypač jie būdingi besivystančioms Azijos, Afrikos, iki pastarųjų dešimtmečių taip pat Lotynų Amerikos šalims, 1967-1974 m. kariškiai valdė Graikijoje. Paskaičiuota, kad XX amžiuje buvo virš 80 bandymų įvykdyti karinį perversmą. Karinio režimo įsigalėjimas dažniausiai sietinas su ekonominiu nestabilumu, išorine grėsme (Pakistanas, Pietų Korėja, Taivanas, Tailandas), etniniais konfliktais (Sudanas, Turkija), civilinės valdžios korupcija. Beveik visose šalyse, kur ilgąu įsiviešpatauja kariškiai, vidutinės klasės yra silpnos ir neskaitlingos. Kai kada kariniai režimai įgyja taip vadinamo “naujojo autoritarizmo” formą ir pagrindinių savo tikslu skaito ekonominio vystymosi paspartinimą (Pinocheto režimas Čilėje).

Nigerija: 250 etninių grupių, 100 kalbų; labiausiai pažengę pietiečiai ibo, kuriems 1960 ir atiteko valdžia. Dėl nuolatinių skerdynių ibo bandė atsisikirti, 1967 m. sukūrę nepriklausomą Biafros respubliką, tačiau ji negavo tarpttautinio pripažinimo ir po kelerius metus vykusio karo buvo likviduota. Po to karinis režimas sukūrė federaciją – 19 neetninių provincijų. Civilinis valdymas atstatytas 1979 m., tačiau sustiprėjo etnopolitinė poliarizacija: ibo – Nigerijos liaudies partija, joruba – Vienybės partija, laimėjo šiaurės musulmonai -Nacionalinė partija. Jų bandymai primesti musulmonų kultūrą pietiečiams vėl sukėlė nesantaiką ir baigėsi 1984 m. puču, kurio išdavoje vėl karinis režimas).

B. Civiliniai-kariniai režimai (Čilė, Egiptas). Paprastai neturi vieningos ideologijos, elitai siekia tik praturtėti. Čilėje 1973 m. su JAV pagalba nuversta socialistinė Allende’s vyriausybė, vyko denacionalizacija ir masinės represijos. 1978 m. plebiscitas formaliai patvirtino Pinocheto diktatūros teisėtumą. 1981 m. priimta konstitucija, o po 1988 m. referendumo, kada iš 90% balsavusių 55% atmetė Pinocheto pretenzijas likti prezidentu iki 1997 m., diktatorius 1989 m. pastitraukė. Ekonomika pradėjo augti tik nuo 1985 m., todėl juo jau buvo nusivylę ir gyventojai ir didelė kariškių dalis. Svarbus postūmis buvo ir Jono Pauliaus II vizitas 1987 m.)

V. Kleptokratijos – “vagių valdymas”: Duvalier laikų Haiti, Marcoso Filipinai, Zairas. Marcos pervedė sau apie 20 mlrd USD ir buvo turtingiausias pasaulio diktatorius, Mobutu – apie 10 mlrd, jo turto tvarkymo administracijoje dirbo 25 000 tarnautojų; tačiau tai yra aukščiausias plėšimo lygis pasaulyje).

Kai kurie politologai tarp autokratinių režimų atskiru tipu skaito etnokratiją, kurios būdingu bruožu jie skaito vienos etninės grupės dominavimą multietninėje visuomenėje. Šiuo požiūriu etnokratiniai režimai egzistuoja Latvijoje, Estijoje, postsovietinėse Centrinės Azijos valstybėse (išskyrus Kyrgyzstaną). Tačiau etnokratijos samprata visai netinka homogeninėms visuomenėms (Japonija, abi Korėjos, Islandija), o svarbiausia, kovoje dėl valdžios etninis faktorius neturi esminės reikšmės: konkuruojančios politinės jėgos yra diferencijuotos ne etniniu, o kitu pagrindu (ideologiniu, socialiniu, teritoriniu ir t.t.). Etninės mažumos gali būti diskriminuojamos, arba valdžia mažai paiso jų interesų, tačiau režimas gali atrodyti “etnokratiniu” tik siauru etninės mažumos (ar mažumų požiūriu).

Vienareikšmiškai sunku įvertinti autoritarinių režimų efektyvumą. Bene didžiausia jų problema yra valdžios perdavimo mechanizmo nebuvimas. Po diktatoriaus mirties tokie režimai arba žlunga (Ispanija, Portugalija), arba seka chroniškas nestabilumo periodas. Ekonomikos sferoje įspūdingi Pietų Korėjos, Taivano pasiekimai, Ispanijoje per septintąjį dešimtmetį pramonės gamyba išaugo trigubai, , pajamos vienam gyventojui 1957-1987 m. padidėjo nuo 300 iki 7000 dolerių, sparčiai vystėsi ir Graikijos ekonomika, valdant kariškiams.

Totalitarinis režimas

Pavadinimas kilęs iš lotyniško totalitas – visuma ir pirmą kartą pasirodė Italijoje XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje: Mussolini savo režimą dažnai vadino lo statto totalitario – “totalitarinė valstybė”. Totalitarinės valstybės šalia Italijos buvo nacistinė Vokietija, Sovietų Sąjunga, kitos “socialistinės” šalys, dabar – Šiaurės Korėja, Kuba, kiek švelnesne forma – Vietnamas, Kinija, Irakas.

Totalitarinis režimas visiškai atmeta visuomenės autonomiją, nepripažįsta pilietinės visuomenės ir siekia be išlygų kontroliuoti visas visuomeninio gyvenimo sferas, panaikindamas ribas tarp privataus ir visuomeninio gyvenimo. Tuo jis skiriasi nuo autokratinio režimo. Vienintelė partija naudojasi valdžios monopoliu ir kontroliuoja armiją, žiniasklaidą, ekonomiką, pateisindama savo viešpatavimą tuo, kad tik ji išreiškia tikrus visos liaudies interesus. SSRS patys populiariausi šūkiai buvo “Partija ir liaudis vieningi”, “Partijos valios – liaudies valia”. Vadovaujantis šia logika, bet kokia opozicija valdžiai yra antiliaudiška ir geriausiu atveju gali išreikšti tik egoistinius kokių nors siaurų grupių interesus. Partija totalitarinėje sistemoje susilieja su valstybe, o pastaroji sutapatinama su visuomene. Neišvengiamai įvyksta visiška valdžios centralizacija, visuomeninės organizacijos, profesinės sąjungos faktiškai tampa valstybinėmis institucijomis, pajungtos partijos ir režimo interesams. Sovietų Sąjungoje valstybinė propaganda apibūdindavo profesinės sąjungas kaip “komunizmo mokyklą”. Bet kokios demokratinės laisvės ir žmogaus teisės yra nepripažįstamos. Tiesa, sovietinės konstitucijos skelbė žodžio ir susirinkimų laisvę, tačiau su išlyga, kad šios laisvės gali būti realizuojamos tik “darbo žmonių interesų labui”, o tai realiai reiškė tik vieną – režimo labui.

Totalitarinis režimas nepripažista jokios demokratijos ir partijos vidiniame gyvenime. Vladimiras Leninas dar 1903 m. parašytoje brošiūroje “Ką daryti” išdėstė partijos koncepciją, pagal kurią partiją sudaro profesionalių revoliucionieriu – vadovų branduolys ir eiliniai “pirminių” (vietinių) organizacijų nariai. Pastarieji formaliai turi teisę pateikti aukščiau stovinčioms organizacijoms savo pasiūlymis ir idėjas, tačiau privalo besąlygiškai vykdyti jų nurodymus ir neturi teisės suabejoti aukštesnių vadovų nuostatų, direktyvų ir instrukcijų teisingumu. Leninas pavadino tokia subordinacijos sistema “demokratiniu centralizmu” – tai maždaug tolygu “autoritarinei demokratijai”, ir šis principas įsitvirtino bolševikų partijos statute.

Totalitarinių sistemų valdančiosiose partijose praktiškai niekada nebūdavo rengiami demokratiniai partinių vadovų rinkimai. Visų lygių vadovai paskiriami iš viršaus, jie gi būdavo ir suvažiavimų delegatai, formaliai “rinkę” aukščiausiąją partijos vadovybę. Kitaip tariant, partijos štabas pats paskirdavo savo rinkėjus. Todėl partiniai rinkimai tapdavo lojalumo išraiškos vadovybei ritualu.

Pagal formalius kriterijus sunku apibrėžti totalitarinių režimų legitimumo laipsnį. Bolševikai Rusijoje užgrobė valdžią, nuvertę laikinąja vyriausybę, t.y. įvykdė valstybinį perversmą. Hitlerio nacionalsocialistų partija Vokietijoje suformavo vyriausybę po pergalės rinkimuose ir šiuo atveju jos atėjimas į valdžią buvo legitimiškas. Tačiau toliau abiem atvejais jokio įstatymo nebuvo laikomasi. Bolševikai 1918 m. išvaikė Steigiamąjį susirinkimą, kuriame daugumą vietų turėjo eserų (socialrevoliucionierių) partija, o po to uždraudė visas partijas. Panašiai pasielgė nacistai. Tačiau sovietų Rusijoje vėliau reguliariai buvo rengiami rinkimai, ir nors jokios konkerencijos nebūdavo, o kandidatų sąrašus iš anksto sudarydavo atitinkamų lygių partiniai organai, rinkimai buvo vertinami kaip teisinis valdžios pagrindas. Bolševikinio režimo legitimacijai turėjo tarnauti ir konstitucija (1918, 1924, 1936 ir 1977 m. versijos). Oficiali ideologija nuolat tvirtino, kad būtent “socialistinė demokratija” yra aukščiausia demokratijos forma.

Legitimumas totalitariniams režimams yra tik fasadas. Jo pagrindiniai tikrieji ramsčiai yra indoktrinacija ir baimė.

Totalitariniai režimai skelbia esą revoliuciniai, siekiantys sukurti naujo tipo sistemą (“naująją tvarką” Vokietijoje, socializmą ir komunizmą Sovietų Sąjungoje ir kitose taip vadinamose “socialistinėse šalyse”) visos liaudies labui. Režimo menami pranašumai prieš demokratines šalis ir pasiekimai, ištikimybė ir paklusnumas valdžiai, partijos išmintis yra pagrindiniai indoktrinacijos siužetai, kurie intensyviai skiepijami mokyklose, universitetuose, per žiniasklaidą, literatūrą ir meną. Ypatingas dėmesys skiriamas kinui (Leninas: “Iš visų meno rūšių pati svarbiausia mums yra kinas”), monumentaliajai skulptūrai.

Propagandos ir indoktrinacijos tikslas: “naujas žmogus”: entuziastingas ir atsidavęs režimui.

Realūs ir potencialūs režimo turi įsitikinti savo bejėgiškumu ir baimintis, kad net už mažiausią nelojalumo apraišką jie būs griežtai nubausti. Masinės represijos buvo ypač būdingos Sovietų Sajungai Stalino laikais, Kinijai (iki Mao Cetungo mirties).

Ryškiausios totalitarizmo formos yra fašizmas ir bolševizmas. Ideologijos pobūdžiu jie priešingi ir nieko bendra neturi. Vokiškajam fašizmui būdingas tautos ir rasės kultas, antimaterializmas, misticizmas, dvasinio prado svarba, atviras demokratijos atmetimas, nors apskritai išvystytos ir užbaigtos ideologijos nacizmas neturėjo. Bolševizmas atvirkšciai, proklamuoja internacionalizmą (darbo žmonių, tautų, progresyviosios žmonijos vienybę), materializmą, ekonominių faktorių ir prielaidų svarbą ir skelbė, kad “socialistinė demokratija” yra aukščiausia demokratijos pakopa. Tiktai Brežnevo konstitucijoje atsirado straipsnis, paskelbęs, kad sovietinės politinės sistemos branduolys yra KPSS).

Poststalininiį režimą Sovietų Sajungoje vieni politologai skaito totalitariniu, kiti – autoritariniu, ar viena iš autokratijos atmainų (ideokratija).

Totalitariniu režimu laikytinas ir Libijos, oficialiai vadindamos Socialistinė Libijos arabų liaudies džamahirija (Al Jumahiriyah al Arabiyah al Libiyah ash Shabiyah al Ishirakiyah). Formaliai valdžia priklauso liaudžiai (per tarybas), tačiaui faktiškai Libija yra karinė diktatūra. Svarbiausia nacionalinė šventė – Revoliucijos diena yra rugsėjo pirmoji – tą dieną 1969 metais pulkininkas Muammar Abu Minyar al-Qadhafi įvykdė karinį perversmą ir užgrobė valdžią. Aukščiausias vyldomosios valdžios organas formaliai yra Generalinis liaudies komitetas, kurį renka tarybos. Įstatymų leidybos organą – Generalinį liaudies kongresą taip pat renka tarybos. Dalyvavimas tarybų rinkimuose yra privalomas visiems piliečiams. Politinių partijų nėra, nelegaliai veikia tik siauri arabų nacionalistiniai sąjūdžiai. Oficiali doktrina suformuluota Qadhafi “Žaliojoje knygoje”. Naftos eksporto dėka Libija yra viena turtingiausių Afrikos šalių (per capita GDP 1995 6510 USD – aukščiausias)

Mišraus tipo ir pereinamieji režimai

Šie režimai dabartiniame pasaulyje yra skaitlingiausi ir žymiai skiriasi vienas nuo kito. Kai kurie tyrinėtojai juos vadina “autoritariniu parlamentarizmu” ar net “autoritarine demokratija”. Pagal R.Dahl’io klasifikaciją jie išsidėsto tarp uždaros hegemonijos ir poliarchijos, kartais arčiau konkurencinės hegemonijos (Didžioji Britanija XVIII a. pabaigoje, Japonija XIX a. pabaigoje, 1968 m. Čekoslovakija) arba arčiau inkliuzyvios hegemonijos (SSRS žlugimo išvakarėse, dabartinė Ukraina, Slovakija, Albanija).

Pereinamojo tipo režimai dažniausiai yra nestabilūs. Politikoje aktyviai reiškiasi interesai, kuriuos ankstyvesnis autokratinis režimas užspaudavo, ir tai kelia grėsmę pereinamajai sistemai. Opozicija reikalauja daugiau teisių (Liaudies frontas Azerbaidžane). Jei daromos nuolaidos, gali paspartėti demokratijos konsolidacija (Baltijos ir Vidurio Europos valstybės devintojo dešimtmečio pavaigoje), tačiau neretai imamasi represiju ir grįžtama prie autokratijos. Šiaip ar taip, pereinamasis režimas negali ilgai stovėti prie demokratijos slenksčio.

7. PARTIJOS, VISUOMENINIAI POLITINIAI

JUDĖJIMAI IR ORGANIZACIJOS. INTERESŲ GRUPĖS

Politiniai procesai visuomenėje yra įvairių grupių kovos ir sąveikos rezultatas. Kuo labiau išsivysčiusi visuomenė, tuo tokių grupių daugiau. Genčių struktūra buvo labai paprasta, joje buvo galima išskirti tik kelias genderines ir amžiaus grupes. Šiuolaikinėse visuomenėse, net nedideliose valstybėse, grupių yra dešimtys tūkstančių. Daugelis jų yra amorfiškos, neturi pastovios narystės, egzistuoja tik laikinai, kitos yra labiau organizuotos, sukuria savo susivienijimus ar asociacijas, kurios išreiškia ir gina grupės narių interesus. Tuo pačiu jos tampa politinio proceso dalyvėmis, arba politiniais aktoriais. Priklausomai nuo tikslų, veiklos ir organizacijos ypatybių grupiniai politiniai aktoriai yra skirstomi į politines partijas ir organizacijas, visuomeninius politinius judėjimus, interesų grupes.

Politinės partijos

Demokratinėse politinėse sistemose politinės partijos yra svarbiausia politinės veiklos organizacinė forma. Nors partijos yra viena įprasčiausių politinių institucijų, tiksliai apibrėžti kas yra partija ne taip paprasta. Terminas kilęs iš lotynų pars – “dalis”, tačiau tai visiškai nieko nepasako apie jos esmę. Yra virš 200 partijos definicijų, kuriose pabrėžiama vienas ar kitas tos institucijos bruožas:

1) grupė, turinti bendras ideologines vertybes;

2) specifinio tipo organizacija;

3) aktyviausia tam tikros klasės arba socialinės grupės dalis, išreiškianti jos bendrus interesus;

4) politinio konflikto apraiška ir su juo susietų problemų sprendimo instrumentas.

Tačiau panašių arba net identiškų savybių gali turėti ir kitos asociacijos, pavyzdžiui, kai kurios interesų grupės, apie kurias bus kalbama žemiau. Tiksliausia laikytina Max’o Weber’io pasiūlyta definicija: partija yra savanoriška naryste grindžiama visuomeninė organizacija, kurios tikslas yra pasiekti valdžios jos vadovams ir sudaryti aktyviems nariams tinkamas dvasines ir materialines sąlygas, siekiant tam tikros materialinės naudos ir/arba asmeninių privilegijų. Beveik tą pąčią mintį kiek paprasčiau ir išsamiau formuluoja Shively (1995: 195): “Politinė partija yra valdininkų arba būsimųjų valdininkų grupė, kartu su žymia piliečių grupe sudaranti organizaciją; pagrindinis tos organizacijos tikslas yra užtikrinti funkcionieriams galimybes patekti į valdžią arba išsilaikyti valdžioje”. Galima tik patikslinti, kad turima omenyje valstybinė valdžia arba jos dalis (pav., vietiniame – municipaliteto ar provincijos lygyje) ir pažymėti, kad politinės partijos yra ne vien kovos dėl valdžios instrumentai, bet ir svarbios sprendimų priėmimo dalyvės. Todėl bent demokratinėse šalyse politinės partijos daugiau negu bet koks kitas politinės sistemos elementas įkūnyja politikos esmę. Vienintelė išimtis yra kai kur dar pasitaikančios anarchistų partijos (pav., Anarchosindikalistų konfederacija Rusijoje), kurios ne tik nenori dalyvauti kovoje dėl valdžios ir valdyme, bet ir apskritai vieninteliu savo programiniu tikslu skaito valstybinės valdžios, kartu ir valstybės sunaikinimą.

Politinio pobūdžio grupės be abejo atsirado kartu su valdžia, nes kiekvienas, turėjęs valdžią arba pretendavęs į ją, negalėjo apsieiti be šalininkų ar bendraminčių. Tačiau iki pat XIX amžiaus šiuolaikinio tipo partijų nebuvo, egzistavusios politinio pobūdžio grupės veikiau buvo klikos ir elitiniai klubai, o terminai “partija”, “frakcija” (faction), “interesas” buvo vartojami kaip sinonimai.

Šiuolaikinių partijų ankstyviausiais pirmtakais buvo politiniai klubai, kurie atsirado Anglijoje formuojantis parlamentarizmui ir išreiškė susipriešinusių elitinių grupių interesus. Dar 1688 m. revoliucijos metu susiformavusios vigų (Whigs) ir torių (Tory) grupės nuo XIX a. vidurio žinomos liberalų ir konservatorių pavadinimu. Daugumoje kitų Europos šalių partijos formavosi nuo XVIII amžiaus pabaigos kaip opozicija absoliutizmui. Tačiau kaip taikliai pastebėjo Max Weber dar XIX amžiuje “pastoviai politika užsiiminėjo tik nedaugelis. Tik žurnalistas buvo apmokamas profesionalus politikas, o laikraščio leidėjai – vienintelė pastovi politinė organizacija”.

Partijų formavimasis paspartėjo XIX amžiaus antroje pusėje (Amerikoje – nuo pirmojo dešimtmečio), ypač vykstant revoliucijoms, kada susikūrė daugumas klasinių partijų: buržuazinių, dvarininkijos, darbininkų, ir kt. 1867 m. Anglijoje reformų arba liberalų asociacijos, susikūrusios prieš keletą dešimtmečių, susiorganizavo kaip partijos šiuolaikine termino prasme.

Partijų atsiradimas sietinas su rinkimais, ypač rinkimų teisės išplėtimu, kada profesinės sąjungos, religinės bendruomenės ir tautiniai klubai įsijungė į elektoralinį procesą ir tuo būdu susiformavo kaip partijos. Tokiu būdu visuomeninių judėjimų pagrindu susikūre partijos, kurias genetiškai galima pavadinti neparlamentinėmis, pav., Britanijos leiboristų (Labour – darbo) partija. Kitos partijos, kaip Britanijos konservatorių partija, susikūrė parlamentuose, bendrų požiūrių ir interesų pagrindu. Postkomunistinėse šalyse daugumas partijų susidarė, atkūrus seniau veikusias partijas (socialdemokratai, krikščionys demokratai, Armenijoje – dašnakciutun, Rusijoje – kadetai ir pan.), skilus demokratiniams ir tautiniams judėjimams, atsiradusiiems politinės liberalizacijos laikotarpiu.

Politinių partijų formavimasis ir augimas yra glaudžiai susijęs su atstovavimo principo įsitvirtinimu (John Locke, Alexis de Tocqueville, Charles Louis Montesquieu, John Stuart Mill). Skirtingai nuo antikinių filosofų, naujųjų laikų mąstytojai gerai suvokė, kad šiuolaikinėse valstybėse, turinčiose milijonus gyventojų, joks tiesioginis liaudies valdymas nėra įmanomas, ir vienintelė išeitis yra atstovaujamas valdymas (representative government). Praktiškai realizuojant atstovavimo principą politinės partijos pasirodė esančios efektyviausiu atstovavimo instrumentu. Politinės partijos yra ta institucija, kuri leidžia vienu metu išsiaiškinti ir apibendrinti skirtingų grupių interesus, suderinti juos bendravalstybiniame lygyje ir, pasinaudojant parlamentinėmis procedūromis, priimti konkrečius sprendimus. Socialinio arba ideologinio atstovavimo nuostata dažnai išreikšta pavartijų pavadinimuose: konservatoriai, socialdemokratai, liberalai, krikščionys demokratai, “Telugu desam” (“Telugų šalis” Indijoje) ir t.t. Ne mažesenę reikšmę partijos turi ir realizuojant rinkiminę teisę: pirma, būtent jos aktyviai agituoja piliečius dalyvauti rinkimuose, antra, konkurencija tarp partijų, keliančių skirtingus reikalavimus ir siūlančių skirtingus problemų sprendimų būdus suteikia rinkimams daugiau prasmės ir padidina jų reikšmę. Piliečiai vienu ar kitu būdu išrenka savo atstovus, kuriems suteikiama teisė kurti įstatymus, sudaryti visų lygių vykdomosios valdžios organus ir priiminėti kitus sprendimus. Įsigalėjant atstovavimo principui, išryškėjo dvi kiek skirtingos jo interpretacijos. Anglijoje buvo priimtas taip vadinamas faktiškas atstovavimas, kurio esminis bruožas yra tai, kad parlamento nariai yra skaitomi ne teritorinių ar socialinių grupių, o visos tautos atstovais. Amerikoje, priešingai, įsigalėjo teritorinio (geografinio) atstovavimo principas, pagal kurį legislatoriai renkami kaip teritorinių grupių atstovai ir privalo kongrese ginti savo rinkėjų interesus.

Partijų vaidmuo labai sustiprėjo industrinėse visuomenėse ir mokslinės techninės revoliucijos sąlygomis. Informacinėje visuomenėje partijų likimas kol kas neaiškus. Kai kurių politologų nuomone, galima kalbėti apie partijų sunykimo tendenciją ir jų transformaciją į politines organizacijas.

Politiniu partijų struktūra ir funkcijos

Realizuojant atstovavimo principą, tarpininkaujant tarp eilinių piliečių ir visų lygių valstybinės valdžios organu didelę reikšmę turi partijų organizacinė struktūra. Partijos yra hierarchiškos organizacijos, joms būdingi trys lygiai.

Žemiausias lygis yra blokas rinkėjų, palaikančių šią partiją ir balsuojančių už ją rinkimuose. Kitaip tariant, tai yra partijos šalininkai, jos masinė bazė.Jeigu partijoje nepraktikuojama fiksuojama narystė, t.t. nėra narių sąrašų, partijos šalininkai yra skaitomi partijos nariais.

Sekantis lygis yra pati partinė organizacija, apimanti visą jos struktūrą nuo vietinių skyrių (cells, branches iki centrinio vadovaujančio organo. Kiekviena stambi partija (išskyrus tautinių mažumų partijas multietninėse valstybėse) siekia, kad jos vietinių skyrių tinklas apimtų visą šalies teritoriją. Jungtinėse Amerikos Valstijose Demokratų partija turi apie 2500, respublikonai – apie 2000 vietinių skyrių visose valstijose. Vietiniai skyriai paprastai įeina į stambesnio administracinio vieneto organizacijos sudėtį, todėl, priklausomai nuo adminstracinio padalinimo, įvairiose šalyse yra apylinkių, apygardų, provincijų ir kitų teritorinių vienetų organizacijos. Kiekvienoje grandyje yra savo partinis aparatas (biurokratija), kuris atlieka kasdieninį darbą. Aukščiausias partijos organas yra suvažiavimas, kuris išrenka centrinį pastovų organą.

Faktiškai daugumoje partijų pagrindinį vaidmenį vaidina siaura lyderių grupė, kuri anglų kalba vadinama caucus. Partijų formavimosi laikotarpiu tai uždara įtakingiausių asmenų grupė, į kurią negalima įstoti, o pačios partijos iki visuotinės rinkiminės teisės įvedimo buvo, anot Maurice Duverger (1990: 38), “ne kas kita, kaip caucus’ų federacijos”. Senose demokratijose caucus’ų reikšmė dabar sumažėjo, bet jie vis dar labai būdingi besivystančių šalių politinėms partijoms.

Trečias lygis yra partijos atstovai legislatyvinės ir vykdomosios valstybinės valdžios struktūrose: parlamento ir savivaldybių nariai, ministrai ir kiti pareigūnai. Griežtos ribos tarp partijos funkcionierių ir profesionalios biurokratijos nėra ir pareigų užemimo tvarka yra skirtinga įvairiose šalyse, tačiau senose demokratinėse šalyse prisilaikoma normos, kad profesionalių valdininkų sluoksnyje būtų nedaug partijos skiriamų pareigūnų.

Lentelė. Partijų funkcijos
__________________________________________________________________________

Politinė:

– kova dėl valdžios;

– politinė mobilizacija;

– politinės sistemos legitimacija;

– tiesioginis arba netiesioginis dalyvavimas formuojant ir vykdant

valstybės vidaus ir užsienio politiką;

– alternatyvinių sprendimų rengimas;

– rinkiminės programos vykdymas;

– politinė socializacija;

– konfliktų sprendimas.

Organizacinė:

– rinkiminių kampanijų organizavimas;

– kandidatų parinkimas renkamoms pareigoms užimti;

– programinių nuostatų ir sprendimų vykdymas;

– kadrų valdančiajam elitui ruošimas;

– dalyvavimas formuojant valdžios organus;

Teorinė:

– visuomenės būklės analizė ir ateities perspektybų įvertinimas;

– interesų išaiškinimas, formulavimas ir pagrindimas;

– visuomenės vystymosi strategijos paruošimas;

Ideologinė:

– savo vertybių ir idealų platinimas ir gynimas;

– politinės situacijos vertinimo, savo programinių tikslų ir politikos

aiškinimas bei propaganda.
__________________________________________________________________________

Daugelyje šalių partijų veikla, jų tarpusavio santykiai, o taip pat santykiai su valdžia yra pagrindinė politinio gyvenimo ašis. Rinkimai stabiliose visuomenėse vyksta tik kartą per keletą metų, nedažni ir kiti svarbūs politiniai įvykiai. O partijos vienu ar kitu būdu primena apie save vos ne kasdien. Naujienose iš parlamento visada figūruoja skirtingų partijų atstovų požiūriai svarstomais klausimais, opozicija vienaip ar kitaip išsako savo nuomonę apie vyriausybės veiksmus, partijų lyderiai dažnai surengia spaudos konferencijas, televizija rodo politines diskusijas, kuriose dalyvauja skirtingų partijų atstovai. Todėl daugumas piliečių sužino apie politinį gyvenimą, pradeda orientuotis šalies vidaus ir užsienio politikoje pirmiausia partijų veiklos dėka. Kritiškais momentais partijos surengia masinius mitingus, kurių tikslas gali būti įvairus: politinė parama valdžiai ar kokiam nors lyderiui, reikalavimai, protestas prieš valdžios sprendimus ar kokios nors politinės grupės veiksmus. Kitaip tariant, partijos beveik visur (išskyrus nepartines sistemas), kovodamos dėl valdžios, siekdamos įtakoti sprendimų priėmimą (politinė funkcija) ir propaguodamos savo tikslus ir požiūrius (ideologinė funkcija) kartu atlieka politinės socializacijos funkciją. Partijos daugiau negu bet kokios kitos struktūruotos politinės institucijos įtraukia į politiką plačius gyventojų sluoksnius. Jos yra atviros kiekvienam piliečiui, demokratinėse šalyse kiekvienas gali dalyvauti jų veikloje, būti masinių partijų nariais. Todėl jos yra svarbiausias masinio politinio dalyvavimo (mass political participation) instrumentas. Masių dalyvavimas partijų veikloje, piliečių parama partijoms rinkimuose reiškia, kad partijos yra tarp svarbiausių institucijų, suteikiančių legitimumą politinei sistemai ir režimui. Galiausiai, aktyviems partijų šalininkams ir nariams, o ypač lyderiams būdinga partinė identifikacija (party identification): daugelyje šalių kai kurios partijos gyvuoja jau virš šimto metų, todėl ryšys su partija suteikia daugeliui žmonių pastovumo jausmą permainingame pasaulyje.

Partijos daugumoje šalių yra politinio elito mokykla. Jauni žmonės, siekią tapti politikais, paprastai pradeda nuo to, kad aktyviai įsijungia į vienos ar kitos partijos vietinio skyriaus veiklą. Jeigu atliekant įvairias užduotis, ypač rinkiminių kampanijų metu, išryškėja jų organizaciniai gabumai, mokėjimas bendrauti su žmonėmis ir kartu palaikyti gerus santykius su vietinio lygio partine vadovybe, po kelerių metų toks aktyvistas jau gali tapti partijos kandidatu rinkimuose arba būti paskirtas į atsakingesnes pareigas partijos struktūroje. Anksčiau ar vėliau energingas, nuovokus ir, svarbiausia, turįs gabumų konkurencijos sferoje, žmogus gali tapti parlamento nariu, o jeigu partija laimi rinkimus arba įeina į valdančiosios koalicijos sudėtį, turi šansų tapti ministrų ir net vyriausybės vadovu.

Keliai, kurie veda į valdžios viršūnes, yra skirtingi ir priklauso nuo politinės sistemos ypatybių ir valstybės formos. Prezidentinėse respublikose prezidentas savo nuožiūra gali paskirti ministrais politikoje anksčiau nedalyvavusius žmones: savo mėgiamą politinį apžvalgininką, pažįstamą gerą verslininką, savo buvusį profesorių, arba turintį aukšą profesionalinį autoritetą (Henry Kiessinger, Zbigniew Brzezinski). Amerikoje daugumas politikų daro savo karjerą, pamažu kildami pakopomis partinėje hierarchijoje, tačiau kandidatų nominacijos sistema – pirminiai rinkimai (primaries) sudaro galimybę atskiriems asmenims, ypač garsiems žmonėms, pasinaudoti rinkėjų parama ir iškart patekti į aukštesnes politikos sferas. Parlamentinėse demokratijose padaryti politinę karjerą, apeinant partijas, galimybės yra gana ribotos.

Pakankamai akivaizdus partijos vaidmuo formuojant šalies vidaus ir užsienio politiką. Tai būdinga ne tik valdančiosioms, bet ir stambesnėms opozicinėms partijoms, kurių atstovai gali padaryti įtakos, priimant sprendimus ar įstatymus. Tačiau tuo partijų vaidmuo neapsiriboja.

Politinė partija yra kartu kontrolės mechanizmas. Partijos viduje lyderiai, nuo kurių priklauso žemesnio rango vadovų karjeros perspektyvos, turi plačias galimybes kontroliuoti pastaruosius. Politinės sistemos rėmuose, ypač autoritarinių režimų sąlygomis, partija gali kontroliuoti daugelį arba net visas visuomeninio gyvenimo sferas, paskirdama valdininkais ir visuomeninių organizacijų vadovais savo narius. Tokia praktika buvo ypač paplitusi Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistų valdomose šalyse.

Stabiliose sistemose politinės partijos atlieka integracinę funkciją. Rinkos ekonomika ir individo laisvės principų įgyvendinimas turėjo ir neigiamų pasekmių , viena tarp kurių – visuomenės fragmentacija ir atomizacija. Klasikinio tipo individualaus atstovavimo partijos, būdingos JAV, o taip pat kitos kadrinės partijos, realiai atgyja tik rinkiminės kampanijos metu, o jų pagrindinė funkcija yra kandidatų išrinkimas, kurie toliau vadovaujasi vien savo sąžine. “Šita efemerinės partijos kaip rinkiminio komieto koncepcija neatitinka šiuolaikinės masinės demokratijos politinei realybei ir praktikai. Šis faktas (tegu dažniausiai ir nenoriai) tapo pripažintas svarbioje kontroverzijoje dėl partinės drausmės ir net daugelyje teisminių sprendimų, kodifikuojančių partijų veiklos taisykles, atsakomybę ir prerogatyvas”. Nepastebimai susiformavo naujas partijos tipas – integracijos partija. Jos pirmuoju pavyzdžiu buvo kontinentinės Europos socialistai, kurių organizacija, kaip kartais juokais sakoma, lydi žmogų nuo lopšio (vaikų priežiūros asociacijos) iki kapo (ateistinės laidotuvės). Nežiūrint partijos vadovybės oligarchinių tendencijų ir menko daugumos narių aktyvumo, masinės partijos plečia savo įsipareigojinų sferą, užtikrindamos individo nišą ir integruodamos jį į visuomenę.

Demokratinės integracijos partijos skiriasi nuo bolševikinių ir fašistinių totalinės integracijos partijų, reikalaujančių iš individo besąlygiškos kapituliacijos (Neumann S. , 1990: 47-48). Partijos dalyvauja derinant skirtingų grupių interesus ir priimant sprendimus, o tuo pačių susilpnina socialinius ir politinius konfliktus, kurie galėtų peraugti į fragmentaciją ir poliarizaciją. Tačiau šalyse, kur silpnos demokratinės tradicijos ir normos, susipriešinimas ir nesantaika tarp partijų, siekimas kaip galima daugiau pakenkti politiniams oponentams, opozicinių partijų destruktyvinė veikla arba kvietimai nuversti valdžią, tautinių mažumų partijų separatistiniai planai dažnai sustiprina būtent šias pastarasias tendencijas. Todėl daugelyje šalių yra partijų, kurių programiniai tikslai ir veikla yra daugiau dezintegracinio pobūdžio.

Su integracija yra glaudžiai susieta konfliktų reguliavimo funkcija. Sociologijoje dar Georgas Simmel’is (1908) suformulavo funkcionalinio konflikto koncepciją, kuriai pokario metais toliau vystė Lewis Coser. Jos pagrindinis teiginys yra, kad konfliktas vienu ar kitu būdu yra išsprendžiamas (kraštutiniu atveju net likviduojant vieną iš konfiktuojančių pusių) ir to išdavoje visuomenėje yra atstatomas jėgų balansas ir stabilumas. Kitaip tariant, konfliktas yra svarbus bet kokios sistemos savireguliavimo mechanizmas. Partijos akumuliuoja, išreiškia ir siekia apginti didelių grupių interesus svarbiausiais, strateginiais visuomenės vystymosi klausimas ir tuo jos tampa politiniais konflikto sprendimo instrumentais. Suprantama, čia kalbama ne apie smulkius konfliktus, o pirmoje eilėje apie nacionalinio arba šalies masto susipriešinimą, kaip pavyzdžiui, XVIII a. vidurio konfliktas tarp torių (aristokratinės “kaimo partijos”) ir Londono (karaliaus rūmų ir iždo, kuriuos šiuo atveju palaikė miestas)

Tačiau integracija nėra universali, būdinga visoms partijoms funkcija. Fragmentuotose visuomenėse jos gali atlikti ir priešingą vaidmenį, papildydamos socialinę ar etninę segmentacija politine fragmentacija ir tuo būdu institucionalizuodamos atskirų grupių susipriešinimą.

Aukščiau apžvelgtos funkcijos yra daugiau ar mažiau bendros visoms partijoms, išskyrus anarchistines. Tačiau konkrečių partijų atliekamos funkcijos labai priklauso nuo partijos tipo, jos vietos partinėje politinėje sistemoje, šios sistemos ir politinio režimo tipo.

Politinių partijų klasifikacija

Partijos būna labai įvairios, todėl klasifikacija naudinga, siekiant suvokti ir įvertinti jų reikšmę konkrečioje politinėje sistemoje, veiklos būdus. Klasifikuojant naudojami įvairūs kriterijai: organizuotumo lygis, ideologija, reliatyvus narių skaičius ir kt.

Pagal savo vietą politinėje sistemoje skiriami keli tipai:

1) Valdančiosios ir opozicinės partijos. Šis skirtumas daugeliu atvejų nėra pastovus, nes demokratinėse šalyse po elinių rinkimų arba formuojant koalicines vyriausybes jos gali susikeisti vietomis. Toks keitimasis būdingas Vokietijai (krikščionys demokratai ir socialdemokratai), Didžiajai Britanijai (konservatoriai ir leiboristai), JAV (respublikonai ir demokratai), panaši tendencija išryškėja ir Lietuvoje (LDDP ir iš kitos pusės – konservatorių ir krikščionių demokratų aljansas).

2) Legalios ir nelegalios. Legalios partijos turi savo rinkėjus ir viešai kovoja dėl valdžios. Nelegalios veikia pogrindyje, dažniausiai šalyse, kur autoritariniai režimai draudžia opozicinių partijų veiklą. Demokratinėse šalyse paprastai draudžiama veikla partijų, kurios naudoja smurto metodus, kursto religinę, tautinę arba rasinę neapykantą.

3) Parlamentinės ir neparlamentinės. Parlamentinių partija veikla pagrindinai yra dalyvavimas rinkimuose ir valdžios organuose; parlamentuose jų atstovai sudaro frakcijas. Neparlamentinės partijos daugiau naudoja ir kitas politinės kovos formas: propagandistines kampanijas, protesto mitingus, demonstracijas. Kai kurios partijos veikia kaip parlamentinės ir kartu naudojasi neparlamentiniais metodais (ryškiausias pavyzdys – Rusijos Federacijos komunistų partija); tai iš vienos pusės gali sustiprinti partijos įtaką parlamente, tačiau kartu beveik neišvengiamai iškyla konfliktai tarp jos parlamentinės frakcijos, kuri turi laviruoti valdžios koridoriuose, sudarinėti sandėrius ir tenkintis kompromisais, ir partinės organizacijos, kurios aktyvistai neretai apkaltina partijos atstovus parlamente oportunizmu, partijos programinių ir strateginių tikslų išdavyste.

Pagal socialinę sudėtį skirtinos klasinės, etninės (etnoregioninės, tautinės) partijos.

Etninės – integracinės – šis pasidalijimas būdingas multietninėms šalims, kur dalis partijų išreiškia tautinių grupių interesus, o kitos formuojasi ideologinių pagrindu nepriklausomai nuo etnininio principo. Didžiojoje Britanijoje šalia bendranacionalinių konservatorių, leiboristų ir liberalų demokratų partijų veikia etninės Škotų nacionalinė partija (Scottish National Party), Uelso nacionalinė partija (Welsh National Party arba Plaid Cymru), trys Olsterio unionistų protestantų partijos, Olsterio katalikų partija Sinn Fein (politinis IRA – Airijos respublikonų armijos sparnas), Ispanijoje šalia Liaudies Partijos, Ispanijos socialistinės darbininkų partijos, Komunistų partijos ir kitų partijų veikia Katalonijos vienybės ir sąjungos partija, Baskų nacionalistinė partija (PNV), Vieninga baskų liaudis (HB), Baskų tėvynė ir laisvė (ETA), Kanarų koalicija, kurios sudėtyje yra penkios partijos. Belgijoje 7-me dešimtmetyje susikūrė trys etnoregioninės partijos: Liaudies sąjunga (Volksunie) Flandrijoje, Valonų sąskrydis Valonijoje ir Frankofonų Demokratinis frontas Briuselyje, o per sekančius 10 metų į tris etnoregionines dalis skilo kiekviena iš stambiausių partijų: Krikščionių socialinė, Socialistinė ir Liberalioji. Indijoje rinkiminė komisija – pastoviai veikianti vyriausybinė institucija registruodama paritijas, siekiančias dalyvauti rinkimuose, oficialiai skyria regionines (veikiančias vienos valstijos ribose) ir nacionalines (turinčias savo organizacijas keliose ar visose valstijose) partijas.

Ideologiniu požiūriu yra keletas skirtingų klasifikacijos variantų:

1) kairieji – centras – dešinieji

2) nuosaikios (moderate) – radikalios – ekstremistinės
Ispanijoje tarp baskų partijų Baskų nacionalistinė partija yra nuosaiki, ETA – ekstremistinė, pastarajai kategorijai priklauso Spalio Pirmosios Antifašistinės rezistencijos grupė (GRAPO)

3) revoliucinės – reformistinės – konservatyvios

4) pagal konkrečią ideologinę pakraipą: liberalios, socialdemokratinės, klerikalinės (religinės), komunistinės, fašistinės. Pagal ideologinius kriterijus partijų spektras skirtingose šalyse svyruoja nuo labai riboto (dažniausiai – viena dešinioji ir viena kairioji partija) iki labai margo.

Kadangi beveik visos partijos gali būti klasifikuojamos pagal kiekvieną iš paminėtų ideologinių kriterijų, ideologiniu požiūriu ta pati partija gali būti apibūdinta, pavyzdžiui, kaip centristinė, nuosaiki, reformistinė, socialdemokratinė, kita – kaip dešinioji, radikali, konservatyvi, klerikalinė. Klasifikacijos ideologiniu kriterijumi pernelyg supaprastina ideologinę įvairovę, todėl nortint tiksliau įvertinti konkrečios partijos ideologiją būtina žinoti jos programines nuostatas aktualiais skirtingų visuomenės gyvenimo sferų klausimais. Kaip rodo demokratinių partijų programų analizė, bene vienintelis klausimas, randamas visose programose, yra socialinė-ekonominė politika. Palyginus įvairių partijų pozicijas, išryškėja, kad pagrindiniai skirtumai liečia sekančius klausimus:

1) valstybinė arba privati gamybos priemonių nuosavybė;

2) didelis arba mažas valstybės vaidmuo reguliuojant ir planuojant ekonomiką;

3) palaikymas arba opozicija turto perskirstymo neturtingųjų labui;

4) valstybinio socialinio saugumo plėtra arba apribojimas.

Pagal organizacinę struktūrą: masinės, kadrinės, visaapimančios.

Masinės partijos (mass parties) susikūrė masinių judėjimų ir organizacijų – dažniausiai darbininkų sąjungų – pagrindu. Todėl joms labiau būdinga ideologinė orientacija (daugumoje atvejų – socialistinė arba socialdemokratinė), kuri tarnauja politinės mobilizacijos pagrindu. Partija siekia pritraukti kaip galima daugiau narių, daug dėmesio skiria darbininkų klasės politiniam švietimui. Nariai yra pagrindinis masinės partijos kapitalas. Jie aktyviai dalyvauja partijos veikloje, moka nario mokesčius, įš kurių sudaromas fondas partinei veiklai: švietimui, renginiams, rinkiminėms kampanijoms. Kaip jau buvo atžymėta, masinės partijos atlieka demokratinės integracijos funkciją, kas buvo ypač svarbu industrializcijos ir susietos su ja sparčios urbanizacijos laikotarpiu: būtent masinės darbininkų (kai kur dar denominacinės, arba religinės) partijos Vakaruose padėjo integruoti proletariatą į politinę sistemą (Kirchheimer O., 1990: 50-51). Masinės partijos – tai dažniausiai socialistų, socialdemokratų ir komunistų partijos. Tačiau šiuo klausimu tarp politologų nėra vieningos nuomonės ir daugelis jų priskiria kitas partijas, kurioms būdinga plati masinė bazė ir/arba kolektyvinė narystė (t.y. partijos nariais gali būti ne tik atskiri individai, bet ir įvairūs susivienijimai, organizacijos, darbo kolektyvai ir kitokios grupės).

Kadrinės partijos (cadre parties) yra pagrįstos kita koncepcija. Jos vertina ne narių kiekybę, o kokybę. Jos dažniausiai vienyja autoritetingus žmones, verslininkus, bankininkus, įvairių sferų elito narius, galinčius padaryti įtaką rinkėjams arba paremti partiją finansiškai, taip pat rinkiminės kampanijos ekspertus. Narystė grynai asmeninis reikalas, organizacija – amorfiška: nėra statutų, narių bilietų, priėmimo į partiją procedūros, fiksuotų nario mokesčių, reguliarių susirinkimų, nuolatinės veiklos, dažniausiai taip pat ir oficialios programos. Tokių partijų sponsoriais yra stambios monopolijos, verslininkai, kiti turtingi žmonės, svarbią reikšmę joms turi strateginiai ryšiai su įvairių sferų elitais, ypač biurokratija, o kai kuriose šalyse taip pat aukštaisiais kariškiais.

Skirtingai nuo masinių partijų, kadrinės partijos iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos nedalyvavo integruojant mases į industrinę visuomenę ir jos politinę sistemą. Kadrinės partijos suaktyvėja tik vykstant rinkiminėms kampanijos. Programinės nuostatos ir tikslai formuoluojami priešrinkiminiuose manifestuose, tačiau tiek centrinė, tiek vietinės organizacijos nebūtinai turi jas vykdyti. Kadrinės partijos yra konservatoriai ir saikingos Vakarų Europos šalių partijos, Amerikos partijos. Plečiant rinkimų teisę, kadrinės partijos, būdingos partijų evoliucijos pradiniam etapui, palaipsniui įgyja masinių partijų bruožų ir dabar skiriasi nuo pastarųjų ne masiškumo, bet organizaciniais principais. Grynai kadrinių partijų pokariniu laikotarpiu beveik neliko.

Visaapimančios partijos (catch-all parties) turi masinių ir kadrinių partijų ypatybių ir ne visi politologai skaito, kad jas galima skaityti trečiuoju partijų tipu.. Britanijos Darbo partija (Labour party), įsteigta 1900 m., vienyja tik kolektyvinius narius – profesines sąjungas, todėl nors profsąjungų nariai moka mokesčius ir yra narių sąrašai, individualus leiboristas partijai niekuo neįsipareigoja. Būdingų visaapimančios partijos bruožų turi JAV Demokratų ir Respublikonų partijos: rinkiminės kampanijos metu pirminiuose rinkimuose praktikuojama rinkėjų registracija ir fiksuojami įsipareigojimai balsuoti už vieną ar kitą kandidatą. Tačiau tuo panašumas su kadrinėmis partijomis ir apsiriboja: pastovios narystės, nario mokesčio, reguliarių susirinkimų nėra, tačiau ryškiai matomas siekimas apeliuoti į visus gyventojų sluoksnius. Tuo tikslu akcentuojami bendranacionaliniai, o ne specifinių grupių interesai ir prioritetai, kaip tai ypač ryškiai rodo de Gaulle’o ir jo Nacionalinės respublikinės sąjungos (Union nationale republicaine) pavyzdys. Viena iš svarbių aplinkybių, palengvinusių kvazimasinių partijų iškilimą, buvo bendra, būdinga postindustrinėms visuomenės, politinė deideologizacija, arba taip vadinama ideologijos pabaiga – požiūris, kad postindustrinėse visuomenėse strateginiai visuomenės atnaujinimo projektai, alternatyvūs ateities modeliai netenka politinio aktualumo. Tačiau ideologinis politinių partijų suartėjimas netolygu jų realiai vykdomos politikos tapatumui. Būdami valdžioje, socialdemokratai (Anglijoje – leiboristai) ir liberalai (arba konservatoriai) vykdo kiek skirtingą politiką: kaip rodo palyginamieji tyrimai, pirmieji siekia kaip galima daugiau sumažinti nedarbą, sukuriant naujas darbo vietas, daugiau dėmesio skiria socialiniam aprūpinimui, antrųjų prioritetinis tikslas yra sumažinti infliaciją užimtumo ir socialinės sferos sąskaita.

Prie šio tipo artėja daugelis kitų masinių ir kadrinių partijų. Plečiant valstybinio partijų finansavimo praktiką (ypač rinkiminių kampanijų metu), nepaprastai išaugus galimybėms tiesiai kreiptis į rinkėjus per žiniasklaidą, nario mokesčiai ir individuali parama, galinga organizacinė struktūra dabar anaiptol ne tokie svarbūs, kaip tai buvo iki XX amžiaus vidurio. Išimtis šios tendencijos yra tos masinės partijos, kurios tradiciškai turi plačią ir stabilią socialinę bazę, užtikrinančią joms tvirtą daugumą parlamente (pav., Norvegijos ir Švedijos socialdemokratai).

Religinės partijos dabar daugiau būdingos kai kurioms musulmonų šalims. Europoje tikslingiau kalbėti apie religinės pakraipos, dažniausiai krikščionių demokratų partijas, būdingas kai kurioms katalikiškoms šalims. Šis reiškinys yra susijęs su bažnyčios ir valstybės santykių istorija. Bažnyčia visose Europos šalyse, kaip jau buvo atžymėta antrajame skyriuje, pretendavo į dvasinę valdžią, o kartu ir teisę kontroliuoti švietimą bei mokslą. Protestantiškose ir stačiatikių šalyse nacionalinė bažyčia faktiškai tapo pavaldi valstybei ir nesipriešino šiai kontrolei, juolab kad valstybė palaikė protestantų siekimą įvesti privalomą pradinį mokslą (dar XVII amžiuje) gimtąja kalba. Katalikiškose šalyse liberalų ir radikalų privalomo pasaulietiško švietimo koncepcija (įkvėpta 1789 m. Prancūzijos revoliucijos) sukėlė aštrius konfliktus visuomenėje ir paruošė dirvą krikščioniškų partijų atsiradimui, kurios formavosi beveik identiškais keliais, kaip ir socialdemokratinių partijos. Net aktyviau negu pastarosios, krikščionių demokratų partijos steigė savo institucijas: mokyklas, jaunimo organizacijas, profesines sąjungas, sporto klubus, laikraščius, žurnalus, vėliau net radijo ir TV stotis.

Partinės sistemos (PS)

Partinė sistema (party system) yra visuomenės politinės sistemos dalis arba subsistema, apimanti visas veikiančias šalyje partijas ir jų tarpusavio santykius. Skiriasi PS partijų skaičiumi ir kokybiniais požymiais. Partijų tarpusavio santykiai priklauso nuo politinės sistemos esmės, ypač nuo politinio režimo. Kartu PS yra vienas iš požymių, apibūdinančių politinį režimą.

Pačiais bendriausiais bruožais partinę sistemą galima pavaizduoti šitokia schema (Daalder H., 1990: 85):

Valdantieji elitai

— ——

/ \ Antisisteminės elitinės grupės

// vald. ir

Antisisteminės partijos / / opozicinės Antisisteminės partijos

(kairiosios) / / partijos (dešiniosios)

/ /_____________

/ / Izoliac. partijos

/ Antisisteminės grupės

/ Subsisteminės¬_grupės____

Antisisteminės (tiek elitinės, tiek masinės) ir subsisteminės grupės ir partijos boikotuoja arba yra indiferentiškos politinei sistemai. Demokratinės partinės valdžios sfera apsiriboja valdančiosiomis ir opozicinėmis partijomis, todėl jos efektyvumas priklauso nuo to, kokią pirmaidės dalį užima ši sfera. Anglijos ir Švedijos partinėse politinėse sistemos ji beveik sutampa su piramide, kai kuriose kitose sistemose ji užima labai mažą jos dalį (Italija, Weimaro Vokietija, Ketvirtoji respublika Prancūzijoje, t.y. iki 1958 m., dabartinė Rusija). Proporcija nėra pastovi: izoliacionistinės ir antisisteminės grupės dažnai integruojamis į valdžios struktūrą, iš kitos pusės, opozicijos sistemai (antisisteminės partijos ir grupės) ir indiferentiškumo (subsisteminės grupės) striprėjimas gali labai sumažinti demokratinės politikos lauką.Antisiteminės partijos gali tikslingai siekti jos diskreditacijos ir anti- bei subsisteminių grupių stiprėjimo. Tai buvo būdinga komunistų taktika daugelyje šalių

Kaip ir partijas, partines sistemas galima klasifikuoti, panaudojant įvairius kriterijus. Tačiau daugumoje šalių yra toli gražu ne visų ideologinių pakraipų ir skirtingų tipų partijų. Jungtinėse Amerikos Valstijose atstovaujamos valdžios principai buvo įgyvendinti anksčiau, negu susiformavo darbininkų klasė, todėl ten nesusikūrė socialdemokratinė partija. Daugelyje išsivysčiusų šalių (Anglijoje, Skandinavijos šalyse, Šveicarijoje ir kitose) nebūdingos radikalios ir ekstremistinės partijos. Todėl partinių sistemų tipologija paprastai remiasi partijų skaičiumi, nors ir šis kriterijas dažnai yra labai reliatyvus, nes ne visada aišku, kiek partijų galima priskaičiuoti. Vienas iš galimų būdų yra skaičiuoti visas pasiskelbusias arba įregistruotas partijas, kitas – tik tas partijas, kurios turi platesnę rinkėjų paramą. Pirmuoju atveju į sąrašą patektų ne tik didžiausios masinės partijos, bet ir mikroskopinės partijomis pasiskelbusios grupės. Antruoju atveju rezultatas labai priklausys nuo procentinio “slenksčio”: pavyzdžiui, virš 5% balsų gali surinkti tik 3-4 partijos, o į 3% barjerą įveikusių sąrašą gali patekti keliskart daugiau partijų.

Skirtingus PS tipus galima pavaizduoti schema (kur P reiškia bet kokią partiją, o linija – socialinę bazę):

Bepartinės sistemos
__________________________________________________________

Vienpartinės sistemos
| P |
|_________________________________________________________|

Daugiapartinės sistemos su dominuojančia partija
| P | P | P | P | P |P|
|_________________________________________________________|

Dvipartinės sistemos
| P | P | P | P | P |
|_________________________________________________________|

Daugiapartinės sistemos be dominuojančios partijos (moderuotas pliuralizmas)
| P | P | P | P | P | P | P |
|_________________________________________________________|

Fragmentuotos daugiapartinės sistemos (poliarizuotas pliuralizmas)
| P | P | P | P | P |P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|P|
|________|_____|___|__|__|__|__|__|_|_|_|_|__|_|_|_|__|_|_|

Vienpartinėse sistemose yra tik viena partija, kitų legali veikla yra uždrausta. Praktiškai partija susilieja su valstybinės valdžios struktūromis, tampa jų dalimi. Tokia sistema buvo būdinga Italijai 1924-1945 m., Vokietijai 1933-1945 m., Ispanijai 1939-1975 m., Portugalijai Sovietų Sąjungai, kitoms “socialistinėms” šalims, dabar ji išlieka Kinijoje, Kuboje, Afganistane, Irane, kai kuriose kitose Azijos ir Afrikos šalyse. Būdingos vienpartinės sistemos totalitariniams ir autoritariniams režimams. Tačiau negalima nepažymėti, kad neretai vienpartinės sistemos buvo ir lieka gana efektyviu instrumentu, siekiant įveikti įvairių visuomenės grupių susipriešinimą, gresiančią pilietinių karu fragmentaciją.

Daugiapartinės sistemos su dominuojančia partija dažnai susiformuoja, jei ilgą laiką (bent keletą dešimtmečių) tęsiasi tautinio išsilaisvinimo judėjimas, kuris beveik visada yra plati koalicija politinių jėgų, siekiančių nepriklausomybės. Jeigu judėjimas gali vykti legaliai, naudojantis konstituciniais metodais, kaip tai ypač buvo būdinga Didžiosios Britanijos kolonijoms, judėjimas sukuria tvirtą organizacinę struktūra, įgyja plačią masinę bazę ir susiformuoja kaip masinė partija. Ryškus pavyzdys – Indijos nacionalinis kongresas (INC), įkurtas dar 1885 m. ir po nepriklausomybės atkūrimo (1947 m.) be pertraukos 30 metų buvęs valdančiąja partija. Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo iki pat pastarųjų metų panašiai dominavo Liberalinė demokratų partija. Daugiapartinės sistemos su dominuojančia partija nėra išimtinis reiškinys demokratinėse šalyse, tačiau jos nėra labai patvarios: iš dominuojančios partijos anksčiau ar vėliau išeina atskiros grupės kurios sudaro savarankiškas partijas, pamažu sustiprėja opozicijos įtaka ir galiausiai susiformuoja vienoks ar kitoks daugiapartinės sistemos variantas. Taip atsitiko Indijoje (pirmas INC skilimas įvyko 1969 m.), tam tikrų paralelių galima rasti dešimto dešimtmečio pradžioje Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Baltijos valstybėse.

Formaliai šiam partinės sistemos tipui yra artima sistema su hegemoniška partija, tačiau esminis skirtumas yra tai, kad kitų pąrtijų veikla ir socialinė bazė yra griežtai apribojamos. Šios partijos negali konkuruoti su hegemoniška valdančiaja partija ir nesudaro jai rimtos opozicijos. Tokios sistemos būdingos Kinijai, Sirijai, Turkmenistanui, Uzbekistanui, netolimoje praeityje – Rytų Vokietijai ir kai kurioms kitoms “socialistinėms” šalims.

Klasikiniai dvipartinių sistemų (arba bipartismo) pavyzdžiai yra JAV (Respublikonų ir Demokratų partijos) ir Didžioji Britanija (konservatoriai ir leiboristai). Šiose sistemose dviem partijoms kartu atitenka 90-99% rinkimuose dalyvaujančių rinkėjų balsų; balsų skirtumas tarp laimėjusios rinkimus partijos ir pralaimėjusios dažniausiai sudaro tik 1% ir beveik niekada neviršyja 3% . Stabilumu jos toli pranoksta kitus partinių sistemų modelius ir todėl bene dauguma politologų (pirmiausia amerikiečių) skaito bipartinę sistemą optimalilausiu partinės sistemos modeliu.

Daugiau paplitusi modifikuota dvipartinė sistema (neretai vadinama 2 1/2 arba 2+1): dvi pagrindinės, maždaug vienodo pajėgumo partijos gauna rinkimuose 75-90% dalyvaujančių rinkėjų balsų (skirtumas tarp dviejų stambiausių partijų gali svyruoti nuo 7-8% iki keliolikos procentų), tačiau abiem trūksta bent kelių ar keliolikos vietų, kad būtų galima sudaryti vienpartinę vyriausybę. Todėl jos priverstos blokuotis su trečiaja, žymiai silpnesne partija. Vokietijoje iki susivienijimo tokia trečiąja jėga buvo Laisvųjų demokratų partija. Panaši sistema būdinga Kanadai, Austrijai, Australijai. Tačiau sistemos “2 1/2” nėra itin pastovios ir dažniausiai tampa daugiapartinėmis. Taip įvyko ir Vokietijoje, kur pamažu sustiprėjo Žaliųjų partijos įtaka ir į sistemą įsijungė Demokratinio socializmo partija – buvę Rytų Vokietijos komunistai.

Moderuotose daugiapartinėse sistemose yra paprastai trys-keturios maždaug vienodo pajėgumo partijos, neretai šalia jų veikia iki keliolikos smulkesnių. Galimi du variantai: arba visos pagrindinės partijos siekia dalyvauti koalicinėje vyriausybėje (Nyderlandai, Belgija, Šveicarija, Danija), arba grupuojasi į stambesnius kairiųjų, dešiniųju, neretai dar į centristų blokus. Pastarojo subtipo sistemos dabar ypač būdingos pokomunistinėms valstybėms, tarp jų ir Lietuvai. Istorinė patirtis rodo, kad efektyvumo ir stabilumo bent atžvilgiu minėtose Europos šalyse tokios sistemos niekuo nenusileidžia bipartinėms (JAV ir Anglijos) sistemoms. Tačiau nesant tvirtų koalicinės politikos ir kompromisų siekimo tradicijos, sistema yra potencialiai nestabili. Partijoms, ypač jei jų lyderiai turi didelių politinių ambicijų, dažnai nelengva susitarti dėl koalicijos sudarymo sąlygų, nes mažesnieji koalicijos partneriai gali pareikalauti prestižingų postų vyriausybėje, gali laikytis gana nepriklausomai nuo ministro pirmininko. Galiausiai, nereti atvejai, kada tenka suformuoti mažumos vyriausybę, kuri gali išsilaikyti tik tokiu atveju ir tik tol, kol ją palaiko bent dalis opozicijos. Tokios situacijos pastaraisias metais ne kartą buvo susidariusios Indijoje, po 1998 m. spalio mėnesio parlamentinių rinkimų Latvijoje koalicija, kurią sudarė partijos “Latvijos kelias”, partijos “Tėvynei ir laisvei” ir Judėjimo už Latvijos nacionalinę nepriklausomybę susivienijimas bei Naujoji partija, turi seime tik 46 vietas iš 100.

Kraštinis daugiapartinės sistemos variantas yra atomizuota, arba fragmentuota partinė sistema, kuriai būdinga keliasdešimt (kai kada virš šimto) smulkių partijų, tarp jų ir antisisteminės, t.y. nepripažįstančios esamos politinės sistemos. Partijoms būdingos priešiškos ideologijos ir dvipusė, nuolat konfrontuojanti tarpusavyje ir neatsakinga opozicija – iš kairės ir iš dešinės. Viena ar kelios partijos, užimančios centristinę poziciją, sudaro vyriausybę. Kraštinės partijos vyriausybės formavime paprastai nedalyvauja. Daugumos partijų vienintelė egzistavimo priežastis yra politinio veikėjo noras turėti savo partiją. Tokia sistema būdinga Bolivijai, su tam tikromis išlygomis – Gruzijai, Rusijai (1998 m. – 5000 partijų. Maurice Duverger (1954/1990: 290) pagrįstai tvirtino, kad gausybė partijų, daugelis kurių egzistuoja neilgai, tikslingiau skaityti daugiapartiškumo nebuvimu, “partijų priešistorine era”, tokią situaciją jis skaitė būdinga daugeliui tapukario Centrinės Europos, naujoms Afrikos, Artimųjų Rytų ir Lotynų Amerikos šalių.

Stabilų daugiapartinių sistemų funkcionavimą sąlygoja nacionaliniai, socialiniai, istoriniai, ideologiniai, kultūriniai ir kiti faktoriai. Nemažą reikšmę turi ir rinkiminės sistemos ypatybės, apie kurias bus kalbama VIII skyriuje.

Partinių politinių sistemų funkcionavimo ypatybės

Jau buvo kalbėta, kad pagrindinė ir būtina normalaus politinės, tame tarpe ir partinės sistemos, sąlyga yra tai, kad visos politinės partijos pripažintų egzistuojančią sistemą ir prisilaikytų priimtų šalyje politinės elgsenos normų. Įvairios ekstremistinės arba revoliucinės (kitaip tariant, antisisteminės) partijos, ypač jei jas palaiko kokia nors stambesnė socialinė grupė, religinė ar etninė mažuma, neišvengiamai destabilizuoja padėtį ir gali priversti valdžią imtis veiksmų, apribojančių partijų veiklą. Demokratinės sistemos, įkurtos daugelyje buvusių kolonijų, žlugo pirmiausia todėl, kad konkuruojančios partijos prisilaikė visai nesuderinamų požiūrių, neprisilaikė bendrų žaidymo taisyklių, o daugelis dar nepripažino režimo ir net valstybės legitimumo. Autoritarinis režimas, kuri daugumoje atvejų įvedė kariškiai, buvo vienintelė reali išeitis iš chaoso.

Demokratiniams režimams yra būdingos partijos, kurios veikia prisilaikydamos tradicinio europinio parlamentarizmo normų ir principų. Valdo paprastai partija (arba jų blokas), nugalėjusi rinkimuose, jai oponuoja opozicinės, tačiau ne priešiškai nusistačiusios partijos. Vykdomas teisinis partijų veiklos reguliavimas, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių (bet ne Didžiosios Britanijos ir JAV) konstitucijose apibrėžtos partijų funkcijos ir veiklos sąlygos. Autoritarinių ir totalitarinių režimų sąlygomis PS tampa režimo paramos instrumentu, o dominuojanti partija iš esmės susilieja su valstybe. Partinės sistemos keičiasi. Per pastaruosius 10 metų daugumoje postkomunistinių valstybių vietoje vienpartinių susiformavo daugiapartinės sistemos. Afrikoje 1964-1989 metais 38 šalyse įsitvirtino vienpartinės ir 20 šalių – bepartinės sistemos, tačiau vėliau dauguma (34) vienpartinės sistemos persiformavo į daugiapartines.

Šalyse su tvirtesnėmis demokratijos tradicijomis taip pat yra “antisisteminių” partijų ir grupių, tačiau jos užima marginalinę padėtį, neturi plačios paramos ir todėl separatistinės partijos Didžojoje Britanijoje (Sinn Fein), Ispanijoje (baskų ETA), Indijoje (Nacionalinis mizo frontas, Nacionalinė naga taryba) , sikhų Dal khalsa, musulmonų partijos Kašmyre) negali padaryti tokio destruktyvinio efekto.

Daugiapartinių sistemų (kartu ir visos politinės sistemos) stabilumas labai priklauso nuo partijų etninių ir regioninių sąsajų. Jeigu dominuojančių bei kitų reikšmingesnių partijų bazė yra teritorinė ir ypač etnoregioninė, tai neišvengiamai stiprina (etno) regioninę politinę diferenciaciją, o perspektyvoje net fragmentaciją. Tarp demokratinių valstybių tokios tendencijos būdingos šalims, kuriose veikia įtakingos etnoregioninės partijos: Belgijai, Kanadai, Indijai, iš dalies Ispanijai. Visose šiose šalyse problema buvo sprendžiama, decentralizuojant valdymą arba panaudojant federacinės sandaros principus, tačiau tai, kaip rodo Kanados ir kai kurių Indijos valstijų (Pandžabo, Kašmyro, Nagalendo, Mizoramo) pavyzdžiai, nebūtinai užtikrina išcentrinių tendencijų susilpnėjimą. Daugiapartinė sistema nesudaro teritorinės dezintegracijos pavojaus tuo atveju, jeigu skirtingų partijų socialinė bazė proporcingai aipma visą šalies teritoriją.

Kita svarbi partinės sistemos efektyvumo prielaida yra visuomenės struktūra. Išsivysčiusiose šalyse didžiausią gyventojų sluoksnį sudaro vidutinė klasė. Siekdamos maksimalaus rinkėjų skaičiaus paramos, visos stambesnės partijos turi orientuotis į šią klasę ir todėl klasinės partijos (pav., kairieji ir dešinieji Europoje, demokratai ir respublikonai JAV) tampa visaliaudinėmis, ideologiniai skirtumai tarp jų labai sumažėja. Lemiamą reikšmę gali turėti ir mažumų parama, ir partijos negali neatsižvelgti. Išdavoje visose didesnėse partijose atsiranda frakcijos, kurias su tam tikromis išlygomis galima pavadinti kairiosiomis, dešiniosiomis ir centristinėmis. Todėl ideologiniai ir programiniai skirtumai tarp dabartinių masinių partijų žymiai sumažėjo, kai kurių politologų nuomone artėja prie nulio, daugiau būdingas tampa bendras bruožas – pragmatizmas, o ne ideologija. Galiausiai, vietinės partijų organizicijos turi išreikšti ir savi regionų interesus, o tai reiškia, kad didžiosios partijos turi būti decentralizuotos. Jungtinėse Amerikos Valstijose politologai kartais juokauja, kad šalyje veikia 51 Respublikonų ir tiek pat Demokratų partijų. Dėl šių visų priežasčiųsavo požiūriais ir nuostatomis kokios nors frakcijos ar vietinės organizacijos nariai yra artimesni konkuruojančios partijos analogiškai frakcijai arba organizacijai, negu kitoms savo partijos frakcijoms.

Vidinė partijų diferenciacija ir bendras partijų suartėjimas turi svarbių pasekmių sistemos funkcionavimui. Kiekvienai partijai tenka ieškoti kompromisų tarp skirtingų frakcijų savo gretose, kooptuoti jų atsovus į partijos vadovybės ir, jei partija tampa valdančiąja, vyriausybės sudėtį. Formaliai vienpartinė vyriausybė realiai nedaug skiriasi nuo koalicinės.

Kita labai reikšmingas šio proceso rezultatas yra tai, kad valdančiųjų partijų kaita neturi dramatiškų pasekmių nei visuomenei, nei jos politinei sistemai. Dvipartinėse sistemose (JAV, D.Britanijoje, su išlygomis taip pat Vokietijoje) čia svarbų vaidmenį vaidina moderuotas abiejų partijų pobūdis, daugiapartinėse sistemose – koalicinių vyriausybių tradicija. Atitinkamai pasikeitė ir rinkėjų elgsena. Senoms demokratijoms (JAV, Anglija) būdinga, kad rinkimuose nemaža rinkėjų dalis visai nebalsuoja. Tapusios visaapimančiomis, partijos netenka savo pastovaus elektorato – Vakarų Europoje ši tendencija (aiškiai susieta ir su klasinių skirtumų mažėjimu) išryškėjo nuo septintojo dešimtmečio pabaigos. Be to, susiformavo taip vadinamas negatyvaus balsavimo fenomenas: rinkėjai balsuoja už konkretų kandidatą vien todėl, kad neduoti laimėti jo varžovui. Kaip parodė viešosios nuomonės apklausa, 1980 m. prezidentiniuose rinkimuose JAV beveik pusė, atidavusių savo balsus už Reagan’ą iš tikrųjų norėjo tik atsikratyti Jimmy Carter’io. (Beje, negatyvaus balsavimo fenomenas būdingas ir pokomunistinėms šalims. Rusijoje Boris Jelcin laimėjo 1996 m. rinkimus vien todėl, kad daugumai rinkėjų komunistas Ziuganov buvo dar mažiau priimtinas).

Visuomeniniai judėjimai ir organizacijos

Visuomeniniai judėjimai yra susivienijimai žmonių, siekiančių bendrų, paprastai tiksliai suformuluotų tikslų. Suformuodami savo struktūras, jie tampa organizacijomis. Skirtingai nuo partijų, judėjimams ypač būdinga kolektyvinė narystė: į jų sudėtį įeina, šalia individualių narių, įvairios organizacijos ir politinės partijos. Kitas specifinis judėjimų bruožas yra tai, kad jie nebūtinai dalyvauja kovoje dėl politinės (tame tarpe valstybinės) valdžios: pavyzdžiui, žaliųjų judėjimai daugelyje šalių ilgai nedalyvavo politikoje ir tik vėliau, susiorganizavę į partijas, įsijungė į elektoralinę kova ir dabar turi savo atstovus parlamente. Vokietijoje žalieji po 1998 m. rinkimų tapo ta frakcija, su kuria socialdemokratai sudarė koalicinę vyriausybę.

Judėjimų raidoje galima išskirti keletą stadijų, arba etapų. Pirmojoje stadijoje formuojasi ir yra svarstomos idėjos ir požiūriai, atsiranda aktyvistai. Antroji stadija – idėjų propaganda, siekimas pritraukti kaip galima daugiau šalininkų ir rėmėjų. Trečiojoje stadijoje, kai judėjimas įgyja platesnę socialinę bazę, formuluojami reikalavimai, aktivizuojasi veikla (neretai ir politinė). Ketvirtoji stadija yra savotiška kryžkelė: judėjimas, pasiekęs savo tikslą (reikalavimai yra patenkinti) arba užgęsta, arba atvirkščiai, perauga į visuomeninę politinę organizaciją arba į partiją ir siekia dalyvavimo valdyme.

Normaliomis stabiliomis sąlygomis judėjiams praeina šias stadijas per keletą dešimtmečių. Tačiau vykstant radikalioms politinėms permainoms, pavyzdžiui, griūvant autoritariniam režimui ir vykstant visuomeninio gyvenimo demokratizacijai, galima yra labai sparti judėjimo evoliucija. Susikaupęs masinis nepasitenkinimas duoda judėjimams progą per keletą mėnesių tapti įtakinga politine jėga. Taip įvyko ‘aksominės” ir “dainuojančios” revoliucijos kai kuriose Rytų ir Vidurio Europos šalyse (ypač Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Armėnijoje), kada per vienerius ar dvejus nuo steigiamojo suvažiavimo judėjimai tapo valdančiaisiais blokais.

Visuomeninės arba nevalstybinės organizacijos (NGOs – non-government organizations) yra nevalstybinės socialinių ryšių formos, susidarančios bendrų interesų pagrindu. Dažniausiai organizacijos yra profesionalinio pobūdžio, turi statutus, suformuluotus tikslus, fiksuota narystė, renkamus organus ir vadovybę. Didžiausios masinės organizacijos yra profesinės, jaunimo, sąjungos, mokslinės bendrijos. Pagrindiniai darbo metodai yra įtikinimas ir auklėjimas.

Skirtumas tarp judėjimų ir organizacijų yra reliatyvus: kiekviena masinė organizacija veikia kaip judėjimas (pav., jaunimo, moterų, profsąjungų). Jeigu organizacija įsijungia į politinį procesą, ji įgyja formalų ar neformalų visuomeninį politinį statusą ir tampa politiniu judėjimu. Politinių judėjimų socialinė bazė yra nevienalytė, marga ir plati. Ypač įtakingos yra profsąjungos, kuriose daugelyję šalių sudaro politinių partijų pagrindą ir dažnai yra jų kontroliuojamos. Įtakingi politiniai ir profsąjungų susivienijimai (federacijos, konfederacijos) neretai viešai (liaudies frontai Baltijos respublikose nuo 1988 m. rudens iki 1990 m. pavasario, kada jie laimėjo rinkimus) arba užkulisinės kovos būdais primeta savo valią vyriausybėms.

Yra keli judėjimų klasifikacijos variantai, naudojant skirtingus kriterijus:

pagal tikslą: reformistiniai, konservatyvūs, nacionaliniai demokratiniai, ekologiniai, revoliuciniai, kontrrevoliuciniai;

pagal veiklos sferą: socialiniai (jaunimo, feministiniai ir kt.), tautiniai, religiniai, moksliniai, švietimo, blaivybės;

pagal veikos vietą: vietiniai, regioniniai, šalies masto (“nacionaliniai”), tarptautiniai;

pagal veiklos metodus: legalūs ir nelegalūs, taikingi ir ginkluoti (teroristinės grupės: IRA – Airijos respublikinė armija Olsteryje, ETA Ispanijoje, “raudonosios brigados” Italijoje, taip pat partizanų judėjimai, neretai kontroliuoją dalį šalies teritorijos).

Interesų grupės

Svarbų vaidmenį politinėse sistemose, ypač demokratinėse, vaidina interesų grupės (interest groups) – organizuotos piliečių grupės, siekiančios, kad valstybė vykdytų tam tikrą politiką konkrečioje srityje (Shively: 219). Nors demorkatijos teorija daugiau kalba apie individo teises, realiame gyvenime politinė valdžia apskritai ir tuo labiau valstybinė valdžia, turi skaitytis pirmiausia su didelių grupių – inteligentijos, darbininkų, fermerių, verslininkų ir t.t. interesais. Politika vyksta pagrindinai grupių lygyje, o jos dalyviai yra ne tik politinės partijos, judėjimai ir valstybinės institucijos, bet ir siauresnės interesų grupės.

Skirtingai nuo politinių partijų, interesų grupės nesiekia politinės, juolab valstybinės valdžios. Dažnai jos yra identiškos judėjimams ir organizacijoms. Tačiau daugelis interesų grupių skiriasi nuo organizacijų tuo, kad yra labiau homogeniškos ir kartu mažiau struktūruotos. Svarbiausia, interesų grupių pagrindinis tikslas yra tai, kad valstybinė valdžia, priimdama sprendimus, kaip galima daugiau atsižvelgtų į jų poreikius ir spręstų joms rūpimas problemas. Filatelistų asociacija ar šunių mėgėjų klubas yra tik organizacijos, o verslininkų asociacijos, profesinės sąjungos yra kartu interesų grupės. Savo veikla jos užtikrina efektyvią konkurenciją ir galimybes dalyvauti politikoje palyginti platiems gyventojų sluoksniams. Veikia interesų grupės dažniausiai per lobby. Jungtinėse Amerikos Valstijose lobizmas neretai yra vadinamas trečiaisias Kongreso rūmais (šalia Atstovų rūmų ir Senato).

Interesų grupių daugiausia yra demokratinėse šalyse, nes demokratija ne tik sankcionuoja, bet ir skatina interesų artikuliavimą. Tačiau panašios grupės funkcionuoja kiekvieno režimo sąlygomis. Nesant galimybės formaliai sukurti suinteresuotas grupes, jų funkcijas žymia dalimi atliekas kitos egzistuojančios organizacijos: armija, profesinės sąjungos, universitetai, mokslininkų asociacijos, sporto klubai ir t.t. Amerikoje didžiausieji interesų grupių susivienijimai yra:

Nacionalinė pramonininkų asociacija (apjungia 75% visų pramoninių kompanijų);

Prekybos rūmai, kurių nariais yra 27 000 vietinių prekybos rūmų, 200 000 kompanijų ir 13 000 verslininkų asociaciju;

Nacionalinė smulkiojo verslo asociacija (500 000 kompanijų);

Nacionalinė nepriklausomo verslo federacija (400 000 kompanijų);

Nacionalinė švietimo asociacija;

Amerikos fermerių biurų asociacija;

Amerikos advokatų asociacija;

Karinės pramonės lobby;

Žydų lobby
ir daugelis kitų. Prie JAV vyriausybės veikia apie 2000 patariamųjų komitetų (advisory commitees and boards), kurių nariais yra taip pat verslo ir interesų grupių atstovai. Amerikoje interesų arba spaudimo (pressure groups) įtaka yra tiek svarbi, kad neretai manoma, kad jos gali ne tik konkuruoti su poitinėmis partijomis, bet ir aprskritai užimti jų vietą.

Nedidelioje Norvegijoje dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo veikė apie 1200 interesų grupių, tarp jų 540 atstovavo įvairias ekonomines asociacijas, 274 – taranautojus ir profesines sąjungas, 119 – kultūrą, 94 – sportą, 52 – religinius susivienijimus ir tik 52 buvo grynai politinio pobūdžio (Shively 1995: 220).

Nemaža interesų grupių susikūrė ir Lietuvoje. LiJOT – Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, vienijanti 34 nevalstybines jaunimo organizacijas, tarp jų ir Lietuvos studentų sąjungą (LSS), Lietuvos krikščioniškoji jaunimo baliveybės sąjunga “Žingsnis”, Kauno jaunimo organizacijų sąjunga “Apskritasis stala”, Lietuvos skautija ir daug kitų.

Interesų grupės demokratinėse šalyse yra svarbiausia pilietinės visuomenės institucija. Jų būna įvairaus tipo. Dažnai susiformuoja taip vadinamos anominės (bevardės) grupės. Jos neturi formalios organizacinės struktūros, dažnai ir vadų, mažai koordinuoja savo veiklą, kurioje neretai panaudojama jėga. Daugumoje atvejų tai minia, siekianti įvykdyti kokį nors veiksmą. Tokios grupės 1968 m. veikė Amerikoje juodųjų ir Prancūzijoje studentų maištų laikotarpyje. Panašaus pobūdžio yra fanų grupės, švenčiančios savo komandos pergalę arba atvirkščiai, sukeliančios riaušes dėl jos pralaimėjimo.

Neasociacinių grupių išskirtinis bruožas yra tai, kad jos nėra organizuotos ir nesiekia kokio nors konkretaus tikslo. Tai tam tikra kategorija žmonių, kuriuos kiti išskiria kaip grupę. Tai gali būti autoritetingų konkrečios vietovės žmonių grupė, su kuria valdžios atstovai gali tartis iškilusiu klausimu, arba respondentų kategorija viešosios nuomonės tyrime, kada jie sugrupujami kaip studentai, fermeriai, pagyvenę žmonės. Skaitoma, kad jų atsakymai išreiškia grupės nuomonę.

Institucinės grupės yra formalios organizacijos, tokios kaip armija, universitetai. Panašaus tipo institucijos gali pradėti funkcionuoti kaip suinteresuotos grupės, kai pradeda kelti savo reikalavimus, kartais tuo tikslų pasamdydamos profesionalų lobistą.

Asociacinės grupės specialiai sukuriamos politiniais tikslais – pastoviai ginti savo narių interesus, demorkatinėse šalyse jos sudaro pagrindinę interesų grupių masę.

Interesų grupės savo veikloje naudoja platų priemonių arsenalą ir įvairią taktiką.

1) Vakarų šalyse labiausiai paplitęs interesų grupių veiklos būdas yra lobingas (lobbing). Visos svarbesnės grupės stengiasi turėti savo lobby valdžios organuose, ypač parlamentuose (JAV – Kongrese). Lobby sudaro kompetentingi žmonės, kurie gerai žino savo atstovaujamos grupės problemas, moka įtikinančiai išaiškinti jų reikalavimus valdžiose sferose ir, svarbiausia, gerai orientuojasi valdžios koridoriuose, pažįsta parlamento narius, žino su kuo ir kaip reikia kalbėti. Dažniausiai toks poreikis iškyla, kai svarstomas biudžetas arba įstatymų projektai, kurie liečia grupės interesus. Siekdami paveikti legislatorius, lobistai iš esmės veikia kaip tarpinė grandis tarp interesų grupių ir valstybinės valdžios ir daro įtaką, formuojant politiką.

2) Informacijos kontrolė. Kai kuriais atvejais grupė disponuoja specializuota informacija arba jos nariai turi ypatingą kvalifikaciją. Pavyzdžiui, mokslininkai, įvairių korporacijų ekspertai, lakūnai, gydytojai yra nepakeičiami savo srities žinovai, ir valdžia turi skaitytis su jų nuomone, sprendžiant klausimus, liečiančius jų interesus. Savaime suprantama, panaudoti informaciją kaip spaudimo priemonę gali tik grupės, kurių kompetencija yra svarbi ir kurių negalima pakeisti. Daugumas profsąjungų, religinės grupės, hobi asociacijos neturi specializuotos unikalios informacijos arba kvalifikacijos.

3) Rinkiminė veikla. Stambios grupės rinkimų metu gali rinkti lėšas tarp savo narių kandidatui ar partijai palaikyti, aktyviai dalyvauti rinkiminėje kampanijoje, palaikyti rinkėjų balsais. Rinkiminėse kampanijose dažnai aktyviai reiškiasi profsąjungos, didelės religinės organizacijos, ethninės grupės. Tačiau toli gražu ne kieviena grupę gali aktyviai reikštis rinkiminėje kampanijoje. Filatelistų asociacijos arba Škotijos terjerų mėgėjų klubo nariai gali turėti labai skirtingus požiūrius Į politines partijas ir kandidatus ir vargu ar paklustų savo vadovų rekomedacijoms.

4) Ekonominės galios panaudojimas. Interesų grupės, užimančios strateginę vietą ekonominėje sferoje, ypač profesinės sąjungos ir verslininkų asociacijos, siekdamos apginti savo interesus, gali paraližuoti svarbių sferų funkcionavima, paskelbdamos streiką arba grąsindamos ekonominėmis priemonėmis.

5) Vieša informacinė kampanija. Grupės, tarp jų ir neskaitlingos, gali bandyti pakeisti politiką netiesioginiu būdu – pradėdamos informacinę kampaniją žiniasklaidoje, tikėdamosios tuo paveikti viešąją nuomonę, kuri savo ruožtu priverstų valdžia pakeisti savo politiką. Tačiau pasinaudoti ša taktika gali turtingos grupės. Aštuntame dešimtmetyje Amerikos korporacijos, sukilus nepasitenkinimui dėl aplinkos teršos, organizavo skelbimų kampanija, kuris devizas buvo “teršia ne verslas, teršia žmonės”.

6) Prievarta ir dezorganizacija (disruption). Plačiai teroristinę taktiką naudojo radikalios kairiosios grupės (Raudonosios brigados Italijoje, IRA Šiaurės Airojoje, ETA Ispanijoje). Terorizmas yra efektyviausias būdas pasireikšti smulkioms grupėms (pav., mažiau šimto narių). Šia taktiką gana sėkmingai gali naudoti separatistinės organizacijos, kurios negresia pavojus netekti savo tautiečių paramos.

7) Bylinėjimasis (litigation). Demokratinėse šalyse kai kurios suinteresuotos grupės gali siekti pakeisti arba anuliuoti kokį nors įstatymą per teismą. Tam nereikia nei daug narių, nei ypatingai didelių išlaidų. Amerikoje pirmaisias pokario dešimtmečiais per teismą juodųjų organizacijos pasiekė, kad būtų desegreguotos mokyklos pietinėse valstijose ir leista juodiesiems dalyvauti pirminiuose rinkimuose.

Interesų grupės keičia savo taktiką priklausomai nuo savo dinamikos. Amerikoje juodųjų judėjimas perėjo nuo bylinėjimosi prie viešų masinių kampanijų, o vėliau jos plačiai įsitraukė į elektoralinę veiklą.

Pasverti interesų grupių ir politinių partijų vaidmenį postindustrinų visuomenių demokratinės sistemose yra gana sunku. Iš vienos pusės yra bent keletas faktorių, mažinančių suinteresuotų grupių efektyvumą. Pirma, ne visi interesai yra vienodai gerai organizuoti. Pranašumą turi grupės, kurių nariai yra daugiau sukoncentruoti tam tikroje teritorijoje, labiau išsilavinę, labiau priklausomi nuo valdžios priimamų sprendimų. Todėl ne visų grupių balsas vienodai girdimas. Pavyzdžiui, daugumoje Vakarų šalių verslo grupės turi įtaką, neproporcinga šio sluoksnio svoriui tarp visų gyventojų. Daugelyje besivystančių salių panašiai labai įtakingi yra stambūs žemvaldžiai, paprastai turį stiprius ryšius su armija (jų seįmos nariai sudaro didžiausią dalį karininkų). Izraelyje dėl dviejų didžiausių partijų (Likud ir Darbo partijos) lygsvaros, neproporcingai sustiprėjo ortodoksinių religinių sektų įtaka. Dėl jų spaudimo šeštadieniais gyvenimas Izraelyje apmiršta, net neskraido nacionalinės aviakompanijos “El Al” lėktuvai. Amerikoje daugumas gyventojų pasisako už asmeninių ginklų apribojimą, tačiau įtakinga National Rifle Association daugumoje vietovių efektyviai sukliudė priimti griežtesnius įstatymus. Antra, daugumas suinteresuotų grupių nėra itin demokratiškos organizacijos. Kaip ir politinėse partijose, grupių lyderiai panaudoja administracinę struktūra savo valdžiai įtvirtinti ir dažnai nelabai paiso eilinių narių nuomonės. Teoriškai pastarieji gali pereiti į kitą grupę, tačiau praktiškai tai nėra būdinga, nes suintersuotų grupių narius nuo to žingsnio sulaiko lengvatos ir privilegijos, kurias suteikia grupė savo nariams.

Tačiau galima pateikti nemaža argumentų, įrodant kad partijų reikšmė ir net politinė įtaka yra dar labiau ribota. Problemą labai aiškiai reziumuoja italų politologas Alessandro Pizzorno (1990: 66-67): “Didėjantis ekonominis tarpusavio priklausomumas nacionaliniame ir tarptautiniame lygiuose stiprina tarptautinių ir privačių nacionalinių aktorių (arba inetresų grupių. – A.P.) veto galias, apribodamas sistemos centrinės valdžios autonomiją, jos galimybę vykdyti ilgalaikę politiką (policies) ir suformuoti vieningą valią pakeisti visuomenę pagal kokią nors bendrą programą. Kadangi politiniai sprendimai yra vien derybų tarp atskirų interesų išdava, politinės partijos turi pritaikyti savo struktūrą prie realių aktorių – ineteresų grupių poreikių.

Tačiau ne visi politiniai sprendimai yra derybų tarp privačių interesų rezultatas. Net pliuralistinėse sistemose tam tikro lygio sprendimai apeina pliuralistines atstovavimo procedūras, nes jie liečia sistemos kaip visumos problemas jos santykiuose su kitomis sistemomis tarptautinėje scenoje. Čia yra arcana imperii sfera: sprendimai yra slapti, uždari, svarbūs (momentous). Nei interesų organizacijos, nei politinės partijos nėra tinkamiausios struktūros formuoti sprendimams, tokios yra tik mažos grupės valdančiųjų, arba neformaliai susietų su jais asmenų. (Tai nereiškia, kad visi užsienio politikos sprendimai priskirtini šiam lygiui; didelė jų dalis yra derybų tarp įvairiausių interesų rezultatas.

Atrodo, kad natūrali pliuralistinių režimų išdava yra dualinė valdžios struktūra: cezarinis, uždaras sprendimų lygis ir realiai pliuralistinis, poliarchinis, derybinis. Prie šių dviejų valdžios lygių reikėtų pridėti trečiąjį – “nevaldžios” lygį: tą gyventojų dalį, kuri įeina ir išeina iš darbo rinkos, neturi saugumo, nepriklauso jokiai sąjungai, partijai ar asociacijai, neturi jokio ryšio su bet kokia politinio atstovavimo struktūra, balsuoja arba nebalsuoja, vadovaudamasi vien mechanišku polinkiu (allegiances). Politinės partijos galbūt galėtų susidomėti šiuo gyventojų sluoksniu, tačiau jo mobilizacijos kaina joms būtų pernelyg aukšta”.

* * *

Partijų, visuomeninų judėjimų ir organizacijų, o taip pat interesų grupių sistemą galima vertinti kaip vieną svarbiausių balanso ir atsvaros mechanizmų,, labai žymiai apribojančių politinių ar ekonominių elitų dominavimo galimybes valstybės valdyme. Kartu visų šių grupių skaitlingumas ir susiskaidymas sąlygoja jų tarpusavio konkurenciją ir demokratinėse šalyse gana efektyviai užtveria kelią kokios nors vienos grupės hegemonijai. Kartu reikia atžymėti, kad Vakarų Europos partinėse sistemose pastaraisias dešimtmečiais vyksta reikšmingi pokyčiai, kurių tolimesnė raida dar neaiški ir kuriuos kol kas sunku įvertinti. “Dabar, atžymėdama naujų politinių partijų atsiradimą, tradiciškai dominavusių alternatyvų nuosmukį, ir visuotiną elektoralinį nestabilumą, dabartinė [politologinė] literatūra verčia mus patikėti, kad mes stebime masinę politinę transformaciją ir stovime prie visiškai naujo masinės politikos amžiaus pradžios, amžiaus, kuriame susiskaidymas (cleavages) nėra įšaldytas, tradiciniai socialiniai skirtumai tampa politiškai nereikšmingi, o partijos griūva” (Mair P., 1990: 11)

8. RINKIMAI IR RINKIMINĖS SISTEMOS

Rinkimai į atstovaujamos (įstatymų leidybos) valdžios organus ne be pagrindo skaitomi vienu svarbiausiu režimo legitimacijos instrumentu ir būtina demokratinės politinės sistemos funkcionavimo sąlyga. Gyventojų dalyvavimas rinkimuose dabar praktiškai visose šalyse vertinamas kaip egzistuojančios sistemos ir valstybės pripažinimas ir visuotinės paramos išraiška, todėl net autoritariniai režimai teikia rinkimams labai svarbią reikšme. Demokratinių režimų sąlygomis rinkimai yra svarbiausias gyventojų valios išreiškimo mechanizmas ir kartu jų dalyvavimas valdyme, renkant savo atstovus į legislatyvinius organus, o prezidentinėse respublikose – taip pat ir vykdomosios valdzios (vyriausybės) ir valstybės vadovą (mišriose respublikose daugiau apsiribojama pastarąja prezidento funkcija). Šalia parlamentų ir prezidento federacinėse valstubėse dar renkamos provincijų (valstijų, žemių, kantonų) legislatyvos, daugumoje šalių taip pat administracinių teritorinių vienetų bei misetų savivaldybės, kai kuriose valstybėse taip pat tam tikros pareigūnų kategorijos (teisėjai, prisiekusieji, šerifai ir pan.).

Autoritarinių režimų sąlygomis rinkimai dažnai yra tik formalumas: rinkėjai neturi pasirinkimo, privalėdami balsuoti tik už valdančiosios partijos pasiūlytus kandidatus, nėra jokios balsų skaičiavimo kontrolės. Rinkimus galima skaityti laisvais ir demokratiškais, jeigu prisilaikoma žemiau išvardintų pagrindinių principų.

1) Visuotinė rinkiminė teisė: visi suaugę piliečiai nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties, rasinių ir etninių ypatybių ir politinių įsitikinimų turi teisę balsuoti ir būti išrinktais. Šiai sąlygai neprieštarauja ta aplinkybė, kad rinkėjams keliami kai kurie reikalavimai: jie turi būti pasiekė tam tikrą amžių (18-21 metų), turėti šalies pilietybę, būti psichiškai sveiki, daugelyje šalių taip pat reikalaujama, kad jie turėtų pastovią gyvenamąją vietą. Šie minimalūs reikalavimai yra labai naujas reiškinys, nes visuotinės rinkiminės teisės įsigalėjimas buvo labai ilgas procesas. Daug amžių rinkimuose galėjo dalyvauti tik aukštesnieji luomai, beveik visur buvo griežtas turto cenzas. Nyderlanduose, vienoje iš demokratiškiausių Europos šalių, 1800 m. teisė dalyvauti rinkimuose turėjo tik 12% suaugusių gyventojų, 1890 m. – 27%, 1900 – 63%. Jungtinėse Amerikose Valstijose rinkiminė teisė buvo mažiau apribota, tačiau negrams ji buvo suteikta tik 1870 m., o faktiškai jie pradėjo dalyvauti rinkimuose dar vėliau – nuo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio. Daugumoje Vakarų šalių visuotinė rinkiminė teisė įsigalėjo tik po Pirmojo pasaulinio karo ir net vėliau: moterims ji buvo suteikta Amerikoje 1918 m., Prancūzijoje – 1944 m., Graikijoje – 1956 m., Šveicarijoje – 1971 m.

2) Lygi rinkiminė teisė: visų rinkėjų balsai turi vienodą vertę.

3) Slaptas balsavimas skirtingai nuo viešo reiškia kad rinkėjo sprendimas balsuojant yra paslaptis ir nėra jokių būdų išsiaiškinti, kaip balsavo kiekvienas individualus rinkėjas.

4) Tiesioginiai rinkimai: rinkėjai tiesiogiai balsuoja už individualius kandidatus į atstovaujamąjii organą arba asmenis, įrašytus į partijų kandidatų sąrašus. Kai kuriais stvejais renkama tarpinė grandis, pav. rinkėjų korpusas JAV prezidento rinkimuose, tačiau šiuo atveju išrinktieji atstovai iš anksto yra pareiškę, kokį kandidatą jie palaiko ir neturi teisės keisti savo nuostatos.

5) Konkurencija dėl rinkėjų balsų ir, atitinkamai, balsuojančiųjų galimybė išreikšti savo preferenciją vienam iš kandidatų.

Rinkimai, ypač demokratinėse sistemose, atlieka keletą labai reiks;mingų funkcijų:

1) jie yra vienas iš svarbiausių politinės sistemos ir režimo legitimacijos instrumentų, nes dalyvaudami rinkimuose, piliečiai patvirtina savo lojalumą sistemai ir režimui. Autoritariniai režimai dėl šios priežasties siekia užtikrinti maksimalų piliečių dalyvavimą rinkimuose. Rinkimų boikoto atvejų kritiškose situacijose būna demokratinėse valstybėse: pav., tokie atvejai nereti atskirose Indijose valstijose (Pandžabe, Asame);

2) rinkimai yra vienas iš svarbiausių liaudies suvereniteto išraiškos formų, nes (a) tik šiuo būdu legaliai yra suformuojama valstybinė valdžia ir (b) visais kitais atvejais daugumas piliečių aktyviai nedalyvauja politikoje ir neišreiškia savo valios;

3) rinkimai yra politinių partijų gyvybingumo patikrinimas: visiškas pralaimėjimas reiškia, kad partija fakrtiškai netenka galimybės aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, t.y. kovoje dėl valdžios ir sprendimų priėmimo procese; tokiais atvejais partija arba nutraukia savo politinę veiklą arba yra reformuojama (keičia savo programą, pavadinimą, strategiją ir taktiką).

Rinkiminės sistemos

Rinkimų procedūrą įvairiose šalyse yra labai skirtinga, priklausomai nuo režimo tipo, valstybinės sąrangos, partinės sistemos ir kai kurių kitų faktorių. Konkrečių rinkiminių sistemų ypatybės yra pagrindas skirti keletą jų tipų. Rinkiminė sistema yra suma taisyklių, būdu ir procesų, taikomų fromuojant atstovaujamosios valstybinės valdžios organus. Rinkiminės sistemos skiriasi viena nuo kitos įvairias bruožais. Rinkimų įstatymuose reguliuojama kandidatų iškėlimo ir registracijos tvarka, rinkiminės kampanijos normos ir taisyklės, rezultatų įvertinimo sistema.

Beveik visose šalyse įstatymas nurodo minimalų rinkėjų amžių ir kandidatų amžių; parlamento nariams jis yra paprastai ne mažiau 25-30 metų. pretendentams į prezidento postą kiek aukštesnis. Skirtinga yra kandidatų iškėlimo tvarka. Austrijoje ir Švedijoje kandidatus į parlamentą gali siūlyti tik politinės partijos, Vokietijoje – partijos ir piliečiai (tam reikia 200 rinkėjų parašų), daugelyje kitų šalių – tik rinkėjai (Prancūzijoje, Japonijoje, Indijoje tam užtenka vieno rinkėjo parašo, Airijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose reikia surinkti 10-25 parašus, Rusijoje – 200 tūkstančių parašų). Daugelyje šalių nepriklausantys jokiai partijai kandidatai privalo registruojantis palikti užstatą, kuris negrąžinamas, jei kandidatas negavo nustayto minimumo balsų.

Objektyvaus ir vienintelio teisingo liaudies atstovų išrinkimo būdo nėra. Teoriškai gali pasiūlyti daug rinkiminės sistemos variantų, pagrįstų skirtingais principais ir siekiančių skirtingų tikslų, tačiau nė viena iš jų nebus tobula ir priimtina visoms politinėms jėgoms ir visoms gyventojų grupėms. Realiai susiformavo dvi pagrindinės sistemos – mažoritatinė ir proporcionali – ir mišri, vienokiu ar kitokiu būdu naudojanti dviejų pirmųjų sistemų principus.

Mažoritarinė sistema veikia 8 iš 23 išsivysčiusių Vakarų šalių. Pagal šią sistemą šalies teritorija yra padalijama į rinkimines apygardas, kuriose renkamas vienas ar keli deputatai. Išrinktu skaitomas tas, kandidatas (rečiau – kandidatų sąrašas) kuris surinko arba nustatytą absoliučią balsų daugumą (t.y. 50 % + 1 balsas iš visų, dalyvavusių rinkimuose), arba kandidatas, gavės daugiausia balsų. Pastaroji sistema dažnai vadinama “pirmas prie finišo” (first past the post) ir taikoma anglosaksų politinės tradicijos šalyse: Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Indijoje (pastaroji apskritai perėmė daug Westminterio modelio elementų). Jeigu reikalaujama absoliuti dauguma, arba bent tam tikras rinkėjų aktyvumas (balsavusių rinkimuose rinkėjų procentas), surengiami pakartotiniai rinkimai. Juose balsuojama už kandidatus, kurie pirmame rate surinko daugiausia balsų, tačiau pakartotinų rinkimų rezultatai vertinami skirtingai įvairiose šalyse: nugalėjusiu gali būti paskelbtas arba surinkęs absoliučią daugumą (tai dažniausiai praktikuojama šalyse, kur į antrą ratą išeina du pretendentai), arba paprastą daugumą (pav. Prancūzijoje, kur į antrąjį ratą patenka tie, kurie pirmajame surinko virš 10% balsų).

Mažoritarinė sistema turi keletą svarbių privalumų. Rinkėjai balsuoja už kandidatus, kurie žinomi apygardoje arba bent tampa žinomais rinkiminės kampanijos metu. Be to, ji gana efektyviai užkerta kelią į valdžią smulkioms partijoms, palanki stabilios legislatyvos formavimuisi, kliudo partinės sistemos fragmentacijai. Mažoritarinė sistema geriausiai veikia dvipartinės sistemos sąlygomis, kada šalyje veikia dvi maždaug vienodo pajėgumo partijos. Kitais atvejais mažoritarinė sistema gali pridaryti daug painiavos. Jeigu partinė sistema yra labai fragmentuota, rinkimų rezultatai gali labai iki neatpažįstamumo iškreipti realų jėgų santyki. Teoriškai visai įmanoma, kad konkuruojant 10 vienodo popoliarumo partijų, viena iš jų, surinkusi 10,01% balsų gali (jei įstatymas nenumato antrojo rinkimų rato) visas vietas parlamente ir pastarasis (ir jo suformuota vyriausybė) atspindės tik labai mažos rinkėjų dalies preferencijas: juk 89,99% dalyvavusių rinkimuose rinkėjų faktiškai balsavo prieš šią partiją. Tai, be avejo, hipotetiškas atvejas. Tąciau jei partinėje sistemoje dominuoja viena partija, labai dažnai atsitinka, kad apie 40% gautų balsų užtikrina 2/3 ar net 3/4 vietų parlamente. Dar blogiau, kad legislatyvos su tvirta dauguma gali būti suformuotos net tokiais atvejais, kada rinkimuose dalyvauja vos keliolika procentų rinkėjų. Be to, daugiapartiškumo sąlygomis mažoritarinė sistema gali skatinti įvairius politinius sandėrius: atskiros partijos gali susitarti nekonkuruoti tarpusavyje konkrečiose arba visose apygardose ir, jeigu toks sprendimas paskelbiamas paskutinę dieną prieš rinkiminių biuletenių patvirtinimą, kitų partijų šansai laimėti labai sumažėja. Tokie manevrai ypač būdingi besivystančioms šalims, kur tradicinės visuomenės mažiau teikia reikšmės ideologiniams ir politiniams principams. Pavyzdžiui, Indijos rinkiminėje praktikoje gausu priešrinkiminių sandėrių tarp kairiųjų ir dešiniųjų, sekuliaristinių ir religinių, bendranacionalinių ir aiškiai separatistinių partijų.

Rinkimų rezultatai mažoritarinėje sistemoje daug priklauso nuo rinkiminių apygardų sudarymo. Pavyzdžiui, didelė grupė, sudaranti reliatyvią rinkėjų daugumą dešimtyje apygardų, gali išrinkti daugiau savo atstovų, negu tokio pat dydžio grupė, sukoncentruota keliose apygardose. Todėl daugeliui partijų rinkimų rezultatus gali nulemti rinkiminių apygardų formavimo principai.

Daugelyje šalių taikoma vienaip ar kitaip modifikuota mažoritarinė sistema. Pavyzdžiui, nustatomas minimalus balsų procentas, kuri turi surinkti kandidatas-nugalėtojas, nustatomos kvotos (kitaip tariant, rezervauojamos vietos parlamente) etnininėms ar tautinėms mažumoms, nedidelių partijų surinkti balsai sumuojami ir vietos tarp jų padalinamos proporcingai gautų balsų skaičiui.

Daugumoje industrinių Vakarų šalių ir Lotynų Amerikoje veikia proporcinės rinkiminės sistemos. Rinkėjai balsuoja už partijas, tiksliau – įvairių partijų kandidatų sąrašus, ir mandatai skirstomi proporcingai gautų balsų skaičiui. Pavyzdžiui, jeigu partija A surinko 50% balsų, o partija B – 25%, tai parlamente, turinčiame 200 vietų, jos gauna atitinkamai 100 ir 50 mandatų, o išrinktais skaitomi tie kandidatai, kurie pateiktuose rinkėjams sąrašuose užėmė vietas ne žemiau 100-ios ir 50-os. Tokia maksimaliai supaprastinta proporcionali sistema veikia Izraelyje, kur partija gali pateikti savo sąrąšą, surinkusi keletą tūkstančių rinkėjų parašų ir padavusi keletą tūkstančių doleriu užstato. Partija, surinkusi ne mažiau 1% balsų, gauna vietų skaičių, proporcinga gautų visoje sąlyje balsų procentui (praktiškai gali buti 1-2 % vietų daugiau, nes didesnėms partijoms pripliusuojami balsai, paduoti už partijas, nesirinkusias 1% balsų).

Yra du pagrindiniai proporcionalios sistemos variantai. Vienose šalyse (Nyderlanduose, Vokietijoje iki 1990 m.) rinkiminės apygardos neišskiriamos ir visuose balsavimo punktuose rinkėjai gauna identiškus biuletenius su partijų kandidatų sąrašais. Šitokia sistema suteikia pranašumą partijoms, kurios turi platų vietinių organizacijų tinkla arba bent rinkėjų paramą visoje šalyje. Kitas variantas yra daugiamandatinės apygardos (Airija, Japonija), vietas skirstant proporcingai balsų skaičiui, surinktam atskirose apygardose. Šiuo atveju smulkesnės ir regioninės partijos turi daugiau šansų gauti vietų parlamente.

Proporcinė rinkimų sistema palanki politinio pliuralizmo ir duagiapartinės sistemos vystymuisi ir gali gana tiksliai atspindėti politinių jėgų balansą šalyje – esant sąlygai, kad partinė sistema yra stabili, partijos turi plačią masinę bazę, o jų skaičius nėra labai didelis. Dėl šių proporcionalios sistemos privalumų ji daugelyje šalių pakeitė anksčiau taikytą mažoritarinę sistemą. Kitos priežastys buvo taik, kad ji sudarė palankesnes galimybes naujoms reformistinėms partijoms, o kartu padėjo išgyventi anksčiau dominavusioms, tačiau netekusioms plačios paramos partijoms (pav., agrarinėms, liberalioms), kurios mažoritarinės sistemos sąlygomis būtų išstumtos iš parlamento (būtent taip atsitiko Anglijos liberalams, kurie praeityje buvo pagrindiniais konservatorių konkurentais).

Proporcionali rinkiminė sistema turi nemaža kitų esminių trūkumų.

1) Parlamentinėse sistemose dažnai iškyla sunkumų, formuojant vyriausybę: jeigu nė viena partija neturi parlamente absoliučios daugumos vietų, tenka sudaryti margus daugiapartinius kabinetus. Tam sugaištama daug laiko, nes iškyla sunkumų, dalijantis prestižingiausius ir svarbiausius postus (ministro pirmininko, jo pavaduotojų, užsienio ir vidaus reikalų, gynybos ir kai kurių kitų ministrų postų). Be to, koalicinės vyriausybės nėra itin stabilios. Dažnai užtenka to, kad vienas iš koalicijos partnerių atšaukia savo artovą iš vyriausybės ir kyla vyriausybinė krizė, kuri daugeliu atveju baigiasi nęiliniais rinkimais.

2) Politinės jėgos, kurios labai mažą paramą šalies mastu, gauna dalį valstybinės valdžios. Jeigu šalyje daug tokių maždaug vienodo pajėgumo partijų, parlamentas gali tapti neveiksmingu politinių debatų klubu, nekalbant jau apie minėtas vyriausybės sudarymo problemas.

3) Kadangi rinkėjai balsuoja už partijų sąrašus, daugumos kandidatų pavardės dažniausiai jiems yra visai negirdėtos, be to nėra beveik jokio ryšio tarp rinkėjų ir deputatų.

4) Partijų kandidatai labai priklauso nuo lyderio (geriausiu atveju – nuo partijos vadovybės), nes lyderis asmeniškai (arba siaura grupė) sprendžia, kokioje sąrašo vietoje įrašyti vieną ar kitą kandidatą. Daugeliu atveju, ypač jei partija maždaug žino, kiek vietų ji gali laimėti, tai reiškia, kad partijos lyderis faktiškai skiria deputatus.

5) Tai ne tik atveria kelią įvairioms manipuliacijoms, politinėms intrigoms partijos viduje, bet ir gali užtikrinti parlamente vietą net labai nepopuliariems politikams.

Visi abiejų rinkiminių sistemų trūkumai yra gerai žinomi. Todėl daugelyje šalių naudojamos modifikuotos arba mišrios sistemos: dalis mandatų skirstoma pagal mažoritarinę sistemą, dalis – pagal partijų sąrašus. Vokietijojoje ir Rusijoje žemesniuosiuose rūmuose vietos dalijamos pusiau, Australijoje atstovų rūmai renkami pagal mažoritarinę modifikuotą (reikalinga absoliuti balsų dauguma) sistemą, senatas – pagal proporcinę. Kai kuriose šalyse (Australijoje, Airijoje) partijų sąrašuose rinkėjai patys atžymi kandidatų eilės numerius. Tose šalyse, kur legislatūrą sudaro dveji rūmai (tai ypač būdinga federacijoms), dažnai yra skirtinga rinkimų procedūra į viršutinius ir žemutinius rūmus. Žemutinių rūmų deputatai renkami viena ar kita tvarka tiesiogiai ir proporcingai rinkėjų skaičiui, o viršutinių rūmų deputatai vienose šalyse renkami tiesiogiai (JAV, Vokietijoje), kitur – netiesiogiai (Indijoje juos renka valstijų legislatūros, o dalį paskiria prezidentas), dar kitur viršutinius rūmus sudaro vietinės valdžios vadovai (Rusijoje – federacijos narių legislatyvų ir vyriausybių vadovai). Anglijoje Lordų rūmuose iš 1200 narių 4/5 yra paveldimi perai ir nepaveldimi perai, 2 arkivyskupai, 24 vyriausieji vyskupai ir kiti aristokratijos atstovai. Amerikoje Atstovų rūmų deputatai renkami proporcingai gyventojų skaičiui, Senato – po du nuo kiekvienos valstijos.

Įvairiausių modifikacijų ir abiejų sistemų kombinacijų yra labai daug. Taip vadinamose senose demokratijos rinkiminės sistemos yra nusistovėjusios, tačiau šalyse, kuriose demokratinis režimas yra jaunas, rinkimų įstatymai yra dažnai keičiami, ir kiekvienu konkrečiu momentu gana sunku tiksliai nusakyti, kiek yra rinkiminių sistemų pasaulyje ir kokiam iš pagrindinių trijų tipų jos priskirtinos.

Rinkiminė kampanija

Rinkiminė kampanija yra laikotarpis, kurio metu politinės partijos, valstybiniai organai, atsakingi už rinkimų organizavimą atlieka parengiamąjį organizacinį, ideologiniį ir propagandistinį darbą.

Daugumoje šalių rinkimų tvarką reglamentuoja specialus įstatymas. Laisvų demokratinių rinkimų kampanijoms būdingi trys pagrindiniai principai:

1) visoms partijoms ir kandidatams turi būti suteiktos vienodos galimybės, tame tarpe viršutinė išlaidų riba, užtikrintas vienodas laikas eteryje;

2) visi kandidatai privalo būti lojalūs politiniams oponentams ir konkurentams; pretendentai negali leisti sau jokių falsifikacijų ir įžeidinėjimų;

3) valstybinis aparatas turi buti neutralus, negali kištis į rinkiminę kampaniją; kandidatams ir partijoms draudžiama panaudoti rinkiminės kampanijos tikslams valstybines tarnybas ir lėšas, išskyrus tai, kuo vienodai gali pasinaudoti visos konkuruojančios partijos ir kandidatai (laikas eteryje, jeigu šalyje televizija ir radijas priklauso valstybei, lėšos, skiriamos visoms partijoms).

Įstatymo pagrindu sudaromos rinkiminės apygardos, kurių dydis priklauso nuo rinkimų lygio: vietinių rinkimų apygardos yra smulkios, didesnių teritorinių vienetų (valstijų, sričių, provincijų) – žymiai didesnės, parlamentinių ir prezidentinių rinkimų – pačios didžiausios.

Paruošiamasis etapas, dažnai vadinamas “vidine kampanija”, nes tai yra darbas, atliekamas partijos viduje. Jis prasideda ilgai prieš oficialią rinkiminės kampanijos pradžią. Tuo laikotarpiu partijos stengiasi išsiaiškinti rinkėjų nuotaikas ir lūkesčius, įvertinti savo, taip pat konkurentų rinkimines perspektyvas įvairiuose šalies rajonuose. Atlikus šį analitinį darbą, partijos sudaro kandidatų sąrašus, įvertina jų galimybes, nustato partijos taktiką, suformuluoja rinkminius šūkius, atsižvelgdamos į tai, kokios problemos yra aktualiausios konkrečios apygardos rinkėjams. Tai yra labai kruopštus analitinis darbas, kurio sėkmė priklauso nuo inteletualinių partijos resursų ir jos galimybių pasinaudoti ekspertų (politologų, sociologų, ekonomistų ir kitų) paslaugomis. Organizuoja visą šitą darbą vykdo rinkiminis štabas. Jo, ir ypač štabo vadovo, atsakomybė yra rinkiminės kampanijos organizavimas ir vykdymas. Vadovas turi būti labai geras organizatorius, adminstratorius, mokėti įvertinti ir apibendrinti ekspertų išvadas bei rekomendacijas. Kitaip tariant, jis privalo turėti lyderio savybių. Dažniausiai štabo vadovas atrenkamas arba iš kandidato artimiausių draugų, arba profesionalus organizatorius-vadybininkas, turįs tokio darbo patirtį.

“Išorinė kampanija”, arba viešas etapas prasideda nuo rinkiminės kampanijos datos paskelbimo (paprastai tai keletas mėnesių prieš rinkimus) ir oficialaus kandidatų ir partijų pareiškimo apie savo norą balotiruotis. Iš pirmo žvilgsnio grynai formalus momentas, oficialus pareiškimas yra labai subtilus žingsnis. Siekiant, kad pareiškimas pritrauktų maksimalų žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį, reikia optimaliai parinkti pareiškimo laiką ir vietą. Pareiškime bent bendrais bruožais nusakoma jo programa arba svarbiausias šūkis. Visa tai lengviau padaryti kandidatams, jau užimantiems oficialius postus: jie geriau pažįstami rinkėjams, negu “naujokai”, anksčiau gali gauti organizacinės ir finansinės paramos.

Paskelbus rinkiminės kampanijos pradžią, rinkiminės komisijos pradeda rinkėjų ir kandidatų registracija. Daugumoje šalių sudaromi rinkėjų sąrąšai, remiantis policijos ar kitų valstybinių tarnybų duomenimis, Amerikoje ir kai kuriose kitose šalyse rinkėjai turi užsiregistruoti asmeniškai.

Po kandidatų ir partijos registracijos ir oficialaus pareiškimo paskelbiama oficiali platforma arba bent kompleksas pažadų. Rinkiminės platformos ir programos būna labai skirtingos. Partijų rinkimin’es platformos daugiau ar mažiau remiasi partijos programa arba, jos neturint, tradicinėmis partijos nuostatomis. Pavzyzdžiui, socialdemokratai daugiau akcentuoja socialinį saugumą, didesnį valstybės vaidmenį ekonomikos reguliavime, liberalai – laisvos rinkos principus, žalieji – gamtos apsaugą ir ekologines problemas ir t.t. Individualių kandidatų, ypač nepriklausomų, t.y. neatstovaukančių (bent oficialiai) jokiai partijai, platformos be to dar skiriasi savo pakraipa: politinėse platformose akcentuojamas kandidato požiūris į svarbias visuomenės gyvenimo problemas ir siūlomi jų sprendimo būdai, asmeninėse platformose pabrėžiamos pretendento kaip lyderio savybės, ypač jo sugebėjimas veikti ryžtingai ir efektyviai.

Idealiai kandidatai turi pateikti aiškiai suformuluotų pasiūlumų ir pažadų rinkėjams “paketus”. Siekiant išsiaiškinti rinkėjų preferencijas ir interesus, o taip pat požiūrį į kandidatą, štabai organizuoja viešosios nuomonės apklausas. Tokios apklausos, paprastai atliekamos telefonu (tai daug pigiau, negu anketavimas), daromos keletą kartų, nes rinkėjų, ypač iš anksto neapsisprendusių, balsavimas sunkiai nusakomas. Tačiau apklausos, o taip pat konsultantų paslaugos, kainuoja brangiai, ir kandidatų bei partijų galimybės šiuo atžvilgiu yra labai nelygios.

Rinkiminės platformas plačiai reklamuoja žiniasklaida, jos platinamos kaip lapeliai, plakatai, laiškai rinkėjams. Efektyviausia yra vizualinė informacija, todėl bene svarbiausią reikšmę turi (ir sudaro didžiausią dalį – apie du trečdalius visų išlaidų) kalbos per televizija ir specialiai paruošti reklaminiai klipai. Nežiurint visų šių pastangų, daugumas rinkėjų blogai suvokia programinius skirtumus. Kaip rodo Amerikos rinkėjų apklausos, apie 40% iš jų nežino, kuo skiriasi pretendentų į prezidentus pozicijos ir net dvigubai daugiau neturi supratimo, kuo skiriasi demokratų ir respublikonų kandidatų į Kongresą programos. Kandidatai, ir jų štabai labai gerai žino, kad elektoratas klestinčiose šalyse yra labai apolitiškas. Todėl žiniasklaidai pateikiama daug kitokio pobūdžio žinių:

– teigiama informacija apie save;

– neigiami pranešimai apie konkurentus;

– kandidatų palyginimas (savaime suprantama, savo naudai);

– atsakymai į varžovų kritiką.
Pradiniame rinkiminės kampanijos etape daugiau pastangų dedama, siekiant sukurti savo teigiamą imidžą (image), vėliau dėmesys sutelkiamas neigiamai informacijai apie varžovus ir palyginimams. Tokia eiga turi psichologinį pagrindą: žinoma, kad rinkėjai priešiškai reaguoja į neigiamą informaciją, jeigu kandidatas prieš tai nesulūrė savo teigiamo imidžo. Ypatingų problemų šiuo atžvilgiu turi “naujokai”, todėl jie dažnai stengiasi parodyti, kad puikiai žino paprastų žmonių problemas, pabrėžia savo artimumą liaud’ziai, siekia įrodyti, kad “as – vienas iš jūsų”. Kandidatai, jau užimą renkamus postus, atvirkščiai, akcentuoja savo politinės ir valstybinės veiklos patirtį, visos šalies ir tarptautinių problemų gilų supratimą ir teigia, kad būtent tai užtikrina jų potencialias galimybes pasitarnauti tautai. Paprastai, neigiama informacija apie varžovus daugiau naudojasi “naujokai”, nes jų pagrindinė tezės esmė beveik visada yra ta, kad užimą svarbius postus veikėjai (prezidentas, deputatai) nedaug nuveikė per savo kadenciją ir neverti būti pakartotinai išrinktais. Pastarieji daugeliu atvejų, ypač jei naujų pretendentų vardai mažai žinomi arba dėl lėšų stokos jie mažokai pasirodo televizorių ekranuose, gali sau leisti nekreipti dėmesio į tokią kritiką.

Rinkiminėje kampanijoje labai svarbus ir specifiškas yra laisvos informacijos vaidmuo, ypač televizijos korespondentų. Žurnalistams rinkimai – tai naujienų šaltinis. Žurnalistinė etika neleidžia tiesiai komentuoti kandidatų platformas, juolab kad jos yra verta dėmesio naujiena tik paskelbimo dieną. Teležurnalistui svarbiausia – “įvykis”, ypač įvairūs incidentai, kandidatų klaidos, nevykęs humoras, auditorijos elgesys susitikimuose su kandidatu. Žurnalistai akylai seka pretendento į prezidento postą kampanija ir mažiausia jo klaida gali brangiai atsieiti. Todėl kandidatas turi sugebėti visada gerai atrodyti prieš kamerą, šypsotis, greit ir adekvatiškai reaguoti į kiekvieną situaciją. Ne kiekvienas pretendentas turi tokios patirties, todėl kandidatai dažnai naudojasi paslaugomis show-biznio specialistų, kurie padeda kurti kandidato imidžą pradedant nuo laikysenos ir baigiant šukuosena ar kaklaraiščio spalva.

Didelė reikšmė rinkiminėje kampanijoje turi betarpiški susitikimai su rinkėjais. Kandidatas turi apkeliauti visą rinkiminę apygardą, o pretendentas į prezidento postą – visą šalį.

Efektyvi rinkiminė kampanija kainuoja labai brangiai. Pagrindiniai jų finansavimo šaltiniai yra kandidato arba partijos ištekliai, sponsorių parama ir valstybinis finansavimas. Kaip jau minėta, daugumoje šalių įstatymas nustato išlaidų ribą, ir jeigu teisme bus nustatyta, kad išleista daugiau, kandidato išrinkimas yra pripažįstamas negaliojančiu. Lygiai taip pat kandidatams-valdininkams kategoriškai draudžiama savo rinkiminės kampanijos tikslais naudotis tarnybiniu transportu, komunikacijomis, valstybinėmis lėšomis.

Labai svarbus rinkimų momentas yra balsavimo procedūra ir balsų skaičiavimas. Dabar praktiškai visose šalyse paplito slapto balsavimo praktika, kurios pradžia buvo XIX a. paaigoje įvesti taip vadinamieji “australiškieji biuleteniai”: visų kandidatų vardai surašyti ant vieno standartinio lapo (anksčiau biuletenius ruošdavo ir dalindavo kiekviena partija atskirai, jie skyrėsi forma ir spalva, todėl balsavimo paslaptis nebuvo užtikrinta). JAV nuo to pat laikotarpio naudojamos specialios rinkimų mašinos, kurios vykstant balsavimui automatiškai skaičiuoja rezultatus.

Balsuojant svarbu užtikrinti, kad visi rinkėjai gautų tik nustatytą biuletenių skaičių, kad nebūtų fiktyvaus balsavimo. Labai griežtai ir tiksliai turi būti atliktas balsų skaičiavimas, turi būti išvengta falsifikacijos. Todėl balsavimo metu, skaičiuojant balsus ir sumuojant rezultatus turi būti leista dalyvauti konkuruojančių partijų, o pagal ESBO normas – ir užsienio stebėtojams. Europos šalyse rinkimai nebėra grynai vidaus reikalas: ESBO atstovai stebi rinkimų eigą ir nuo jų įvertinimo priklauso, ar rinkimai pripažįstami laisvais ir demokratiškais, o jų rezultatai – galiojančiais.

Vertinant rinkimus kaip liaudies valios išraišką ir vieną svarbiausių piliečių dalyvavimo politikoje formų, svarbus yra klausimas, ar išrinktas deputatas yra atsakingas jį išrinkusiems piliečiams. Šiuo atžvilgiu priimtos dvi skirtingos normos. Taip vadinamo atstovavimo mandato norma reiškia, kad deputatas yra tautos atstovas ir neprivalo skaitytis su rinkėjų pageidavimais. Šį principą labai aiškiai suformulavo, atsakydamas į savo rinkėjų pretenzijas, Prancūzijos politikas, žinomas filosofas ir matematikas markizas Jean Condorcet (1743-1794): “Jūs pasiuntėte mane čia [į parlamentą. – A.P.) tam, kad aš išreikščiau savo, o ne jūsų valią”. Imperatyvinis mandatas (arba jau aukščiau minėtas teritorinio atstovavimo principas) reiškia, kad deputatas yra tik tarpininkas tarp savo rinkėjų, kurių interesus jis privalo išreikšti ir ginti, ir valdžios; jei deputatas blogai atlieka šį darbą, jis gali būti atšauktas. Praktikoje labai greitai paaiškėjo, kad prisilaikyti imperatyvinio mandato principo neįmanoma. Rinkėjai negali iš anksto paruošti nurodymus, kaip deputatas turi balsuoti visais, tame tarpe ir nenumatytais klausimais, o bandymai nuolat “tartis su rinkėjais” visai paralyžuotų parlamento veiklą. Todėl visose šalyse, kuriose įstatymų leidybos organas turi realią legislatyvinę funkciją, imperatyvinio mandato sistema nėra taikoma ir nenumatytos procedūros, kurios leistų rinkėjams atšaukti deputatą. Jie gali tik nebalsuoti už jį tik sekančiuose rinkimuose. Tai reiškia, kad juridiškai deputatas yra savarankiškas, tačiau priklauso nuo rinkėjų politiškai.

Politikos teatralizacija

Jau minėjome, kad rinkiminėi kampanijai būdingi spektaklio bruožai. Kai kurie politologai (George Mead ir Chicago socialinė psichologija, K.Deutsch: 1964, Muray Edelman: 1976), tyrę politinės veiklos formas ir jos ekspresyvinį aspektą, daro išvadą, kad politika apskritai yra žymia dalimi simboliškas veiksmas. Edelmanas skiria kovą dėl sprendimų ir jas priimančių agenturų ir šios kovos inscenizacija, strateginį racionalumą ir simbolišką mistifikaciją. Toks dvipusis požiūris leidžia išvengti naivaus objektivizmo, priimant kaip tikrus visus politinio gyvenimo įvykius. (Politik als Ritual. Frankf.a.M./N.Y., 1976; Political Language. Words That Succęs and Politics That Fail. N.Y. etc., 1977; The Symbolic Uses of Politics. Urbana/Chicago, 1988; Constructing the Political Spectacle. Chicago, 1988).

Edelman diferencijuoja ir priešpastato du politikos lygius: (a) “spektaklio politiką”, kuri yra jo žodžiais tik “žiūrovų sportas”, “abstrakčių simbolių paradas”, “judrus panoptikumas” masėms, ir (b) “sprendimų politiką” – “organizuotų grupių veikla, siekiant politinių tikslų ir specifinės apčiuopiamos naudos (Vorteile)”. Ten, kur priimami sprendimai, viešumas nepageidautinas, nes jis daugeliu atvejų gali tik sukliudyti pasiekti norimą rezultatą, sudaryti politinį sandėrį, pasiekti kompromisą. Visuomenei skiriami tik galutiniai “komunikatai” – įstatymai, rezoliucijos, pareiškimai ir pan. “Spektaklio politika” yra politinė elgsena, veikianti arba turinti paveikti publiką. Tai, ką mato visuomenė, yra tik iliustruotas, vaizdingas panoptikumas. Mitas ir ritualas yra simboliškos formos, leidžiančios lyderiams pritraukti visuomenės dėmesį ir paveikti jos politinius požiūrius ir įsitikinimus. Todėl daugumai žmonių politika yra spektaklis, simbolių ir mitų paradas.Tuo būdu supaprastinant politinę realybę yra stabilizuojamas politinis viešpatavimas, o konfliktai įgyja žaidimo, spektaklio bruožų. Edelman nuomone, politikos teatralizavimo rezultatas yra gyventojų politinis “kvietizmas” – ramumas, pasyvumas. Žmonės nustoja racionaliai suvokti realius interesus ir konfliktus, ir todėl negali efektyviai dalyvauti politikoje.

Viešpatavimas lieka mažumos, mokančios manipuliuoti simboliais, privilegija. Priežastis yra ne narkotinė simbolių galia, o tai, kad grupės, nesugebančios racionaliai analizuoti sudėtingas situacijas, siekia jas stereotipizuoti ir supaprastinti. Tokia hipotezė paneigia vieną svarbiausių demokratijos postulatų, tvirtinančių, kad masinis dalyvavimas (mass participation) yra bene svarbiausia demokratinio proceso dalis.

Priskirti vienai ar kitai kategorijai ne visada galima, nes potencialiai kiekvienas politinis veiksmas turi instrumentalų ir ekspresyvų turinį. Juos reikia suprasti kaip Maxo Weberio idealius tipus.

Žiniasklaidos progresas padidino politinio veiksmo ekspresyvinės pusės svarbą. Vizualizacijos poreikis reikalauja dramatizacijos ir personalizacijos: žiniasklaida turi būti įdomi, pramoginga. Nuo “pramoginės vertės” ir “story” priklauso įvykio prezentacija arba nutylėjimas. Personalizavimas ir dramatizacija leidžia žurnalistams prieinamai ir “įtemptai” parodyti sudėtingus ryšius ir reiškinius (kai kurie leidiniai net specializuojasi šioje sferoje, pav. Der Spiegel, TV žurnalas “Monitor”). Amerikos TV dominuoja “entertainment format”. TV turi būti seņsacinė.

Politika be dramatizacijos ir personalizacijos šiuolaikiniam žmoguibūtų visai neįdomi, jai privaloma personalizacija ir dramatizacija, ypač akivaizdžios rinkiminėse kampanijose. Politika tampa inscenizacija, turinti savo “gramatiką” ir dramaturgiją. Jei anksčiau politiką apsprendė idėjos, tai dabar svarbiausia asmenybės, tiksliau rolių atlikėjai. Politika vystosi palei režisūros įstatymus, o kiekvienas politikas stengiasi parodyti save kaip savotišką žvaigždę. Teatrinė kaukė arba imidžas simbolizuoja ne tiek individą, kiek grupę, partiją, valstybę, tautą. Simbolių pasirinkimas yra ribotas: herojai, sukčiai, pralaimėtojai, aukos. Ribotos ir temų pasirinkimas: moralė, garbė, valdžia, pinigai, meilė, įtaka, mirtis, vyriškumas, moteriškumas, netektis, laimė yra centrinės temos. Stereotipai: valstybinis veikėjas, demagogas, funkcionierius, avantiūristas, gražuolis, vienišas, mąstytojas.

Personalizacija ir dramatizacija nėra nauji reiškiniai, tačiau jų reikšmė ypač padidėjo, atsiradus elektroninėms media tarpkariniu laikotarpiu. Daug spektaklio elementų būta jau Paryžiuje 1789-1793 m. – politinės dramos, kurios baigdavosi ešafotu. Labai daug dėmesio imidžo kūrimui skyrė Benito Mussolini.

Demokratinėse visuomenėse reikia veikti subtiliau. Žiniasklaidos poreikiams labai atitinka rinkiminė kampanija JAV. Reaganas ypač išvystė teatrinės profesionalizacijos ir tobulinimo strategiją: show-politikos forma tapo ne tik aristotelinė drama, bet ir Hollywoodo star-system. Reaganas neatsitiktinai dažnai vadinamas TV-prezidentu. Nuo jo laikų tvirtai skaitoma, kad artistinė patirtis politikui yra ne minusas, o pliusas. “Milijonams žmonių Reagano metai buvo savotiškas namų kinas. Reaganas buvo idealus kino herojus”: Ronny ir Nancy kaip drąsus šerifas ir jo pasiaukojanti žmona, kovoją prieš Blogį – vietoj neįdomių diskusijų apie tokius politinius reikalus, kaip užsienio prekyba, agrariniai klausimai, mokyklos reforma, skaičiai, argumentai ir kontrargumentai. Pridedami dramatiški epizodai: Nancy kovoja prieš narkotikus, vėžį, JAV nubaudžia pamišusį Qaddafį už sprogimą Berlyno diskotekoje, Reaganas atneša amžiną taiką, ir pan. Show-politics maksimaliai priartėja prie Hollywoodo režisūros normų. Dirba ‘kulisinis personalas” – profesionalūs padėjėjai (pav. Reagano speech-writer Peggy Noonan).

Anot Der Spiegel, Vokietijoje Krikščionių demokratų sąjunga – “aukštai išvystytas politkoncernas su savo gamybos ir pardavimo sistema” (2/1987).

Kai kurių politologų ir filosofų (Habermas, Cassirer) nuomone,yra pavojus, kad teatrinė dimensija, public relations gali pradėti dominuoti, tapti svarbesne už sprendimų politiką. Politinėje sferoje jų nuomone įsigali “teatrokratija”. “Politinė”, “valdančioji” klasė, neretai vadovaujama buvusių profesionalių artistų, inscenizuoja savo spektakli, o realius sprendimus palieka už kulisų. Tačiau kartu atžymima, lad politikos personalizacija ir dramatizacija atlieka integracijos, stabilizacijos, identiteto kūrimo, politinės socializacijos ir inkultūracijos funkcijas. Gandhi, Mao, Peronas, Castro, Nasseras, Cory Aquino kaip simboliai galėjo suvaidinti svarbų vaidmenį, kuriant nacionalinį identitetą ir realizuojant politines alternatyvas.

Kai kurie naujausi tyrimai Amerikoje parodė, kad teatralizacija, vadinama taip pat videokratija, turi ir priešingų pasekmių. Prieš penketą metų reklamos specialistai pastebėjo, kad reklaminiai klipai nustojo daryti įtakos jauniems (20-30 metų amžiaus) amerikiečiams. Pradėjus tirti šio reiškinio priežastis, paaiškėjo, kad jaunoji karta, pripratusi prie vaizdajuosčių ir kompiuterių, vizualinį produktą supranta kaip dirbtiną, lengvai formuojamą ir keičiamą, o ne kaip faktą, tikrovės atspindį ir juolab ne kaip dokumentinį kadrą. Poluliari reklaminė schema: “naudokite mūsų firmos produktą X, ir jums į glėbį puls gražuolė blondinė”, orientuota į potencialaus pirkėjo pasąmonę, nustojo veikti. Videotechnikos karta gerai suvokia virtualinės realybės technologiją ir, skirtingai nuo vyresniosios kartos, vertina panašią sceną pirmiausia kaip artefaktą, o ne realaus pasaulio faktą. Todėl jaunų žmonių nuostata reklamos atžvilgiu skeptiška ir kritiška, jie laukia konkrečių racionalių įrodymų, kad reklamuojama prekė iš tiesų yra geresnė už kitas panašias prekes. Politinėje reklamoje veikia tie patys dėsningumai, todėl yra rimto pagrindo manyti, kad politikos teatralizacija gali greitu laiku netekti savo efektyvumo ir politikams teks daugiau dėmesio skirti racionaliai argumentacijai ir konkretiems savo politinių sugebėjimų įrodymams.

9. POLITINĖ KULTŪRA IR POLITINĖ SOCIALIZACIJA

Politinė kultūra yra kultūros plačiąja prasme dalis, žmonijos, tautos, grupės politinė patirtis. Politika ir politinė kultūra yra tampriai susietos, viena negali egzistuoti be kitos. Politinę kultūrą galima apibrėžti kaip vertybinę normatyvinę sistemą, normų, taisyklių, principų ir papročių kompleksą, reguliuojantį politinę elgseną, pirmoje eilėje valdžios pasiekimo bei jos naudojimo ir politinių sprendimų priėmimo būdus. Politinės kultūros sampratos elementų nemaža Aristotelio, Platono, de Tocqueville’o, Montesquieu, Max’o Weber’io darbuose. Pirmas šį terminą pradėjo vartoti Johannes Herder (1744-1803), tačiau ilgą laiką politinė kultūra nebuvo specialiai nagrinėjama. Pirmieji tai padarė septintame dešimtmetyje JAV mokslininkai Gabriel Almond ir Sydney Verba. Esminis jų nuopelnas yra tai, kad šalia tradicinių politikos mokslo sferų – valstybės, formalių politinės sistemos institucijų ir biheivioristų pamėgtos politinės elgsenos analizės pradėta daugiau dėmesio skirti žmogui kaip politiniam aktoriui, jo vertybėms, įsitikinimams, orientacijoms ir pažiūroms. Tačiau reikia turėti omenyje, kad nemaža politologų apskritai nepripažįsta politinės kultūros kategorija. Vieni jų teigia, kad ji yra tautologija (kažkokių reiškinių grupė pavadinama politine kultūra ir po to per šią sąvoką bandoma juos aiškinti). Tačiau nesunku pastebėti, kad vadovaujantis tokia logika tektų apskritai atmesti kultūros ir atskirų jos sričių bei formų (pav., liaudies kultūros, muzikinės kultūros) sąvokas.

Nė viena šiuolaikinė visuomenė nėra vienalytė, todėl išskirtini keli politinės kultūros lygiai, būdingi skirtingoms grupėms. Kiekvienoje visuomenėje yra profesionalioji politinė kultūra, būdinga politikams ir partijų aktyvistams, ir masinė politinė kultūra, susieta su “sveiko proto” sąvokomis ir būdinga daugumai piliečių; aiškią ribą tarp profesionalios ir masinės politinės kultūros nubrėžti neįmanoma, nes jos glaudžiai sąveikoja (todėl neretai sakoma: kokia visuomenė, tokie ir politikai). Kiekvienoje visuomenėje yra dominuojanti politinė kultūra ir atskirų grupių (jaunimo, inteligentijos, darbininkų), taip pat etnoregioninės (tautiniu mažumų) politinės subkultūros. Daugiatautėms visuomenėms neretai būdingos kelios, neretai labai skirtingos etnoregioninės politinės kultūros (pav., Baltijos ir Centrinės Azijos tautų buvusioje Sovietų Sąjungoje). Neretas reiškinys yra atskirų grupių, priešpastatančių save visuomenei, politinė kontrkultūra.

Politinės kultūros struktūrą galima pavaizduoti šia schema:

Politinės kultūros elementai

Politinė patirtis Politinė sąmonė Politinė elgsena

Ideologinis komponentas Emocinis-psichologiis

komponentas

politinės žinios Orientacijos į: normų laikymasis

politiniai įsitikinimai politines institucijas sprendimų priėmimo

politinės vertybės normatyvinę sistemą kultūra

politinius įvykius elektoralinio proceso

konkrečius politinius kultūra

vaidmenis biurokratijos subkultūra

kitus politinius objektus

Politiniai simboliai ir mitai

Politinės tradicijos

Visi politinės kultūros elementai yra tiesiogiai arba netiesiogiai susieti. Pakanakamai aišku, kad nuo politinių žinių apimties ir turinio priklauso politiniai politinės orientacijos ir politinė elgsena, o pastaroji, ypač politinių elitų elgsena savo ruožtu daro įtakos žmoniu politiniams įsitikinimams ir orientacijoms.

Yra keli skirtingi politikos suvokimo lygiai. Pats paprasčiausias ir labiausiai paplitęs politikos interpretacijos lygis yra buitinis, “sveiko proto” (common sense) lygis – individų ir grupių politiniai požiūriai, kurie susiformuoja, stebint politinius įvykius. Šiam lygiui būdingas pusiau emocinis, pusiau racionalus politikos supratimas, nebandant analizuoti stebimų procesų ar įvykių esmę, suvokti jų dėsningumą, vidinius prieštaravimus. Politiinių įvykių supratimas lieka fragmentuotas, nes žmogus neišsiaiškina jų tarpusavio ryšių, nenuoseklus, labai dažnai vienodai teisingais laikomi nesuderinami teiginiai, tikima mitu ir atmetamas visiškai aiškus ir neginčytinas faktas. Tačiau kartu, jeigu tokių nelogiškų elementų nėra pernelyg daug, “sveikas protas” (arba “liaudies išmintis”) padeda eiliniam piliečiui saugiai orientuotis politiniuose įvykiuose ir kartu tikėti, kad jis puikiai supranta politiką.

“Sveiko proto” požiūrių suma konkrečiu klausimu sudaro viešąją nuomonę (public opinion). Ji taipogi yra daugiau emocinio, negu racionalaus politinių reiškinių vertinimo rezultatas. Žymia dalimi viešąją nuomonę formuoja žiniasklaida, ypač TV. Viešoji nuomonė supaprastina ir daugeliu atvejų iškraipytai vertina politinius įvykius ir reiškinius, kartais ji atspindi išankstinį, neparemtą patirtimi ar faktais neigiamą nusistatymą prieš konkrečias grupes, šalis, partijas, individualius politikus. Viešajai nuomonei būdingas nepastovumas – tai patvirtina periodiškai atliekamų apklausų serijos. Pavyzdžiui, neapsisprendusių rinkėjų nuostata gali pasikeisti net per keletą dienų, priklausomai nuo atsitiktinių priežasčių (pamatyto per TV epizodo, oro permainos ir pan.). Todėl taip dažnai rinkimų rezultatai yra staigmena apklausimus atlikusiems sociologams.

“Sveiko proto” suvokimo lygį reikia skirti nuo masinės sąmonės. Pastaroji atspindi daugiau ar mažiau pastovius, būdingus pagrindinei gyventojų masei požiūrius, tiksliau jų spektrą. Formuojasi masinė politinė sąmonė politinės praktikos įtakoje, žymia dalimi – auklėjimo būdu (ypač mokykloje ir šeimoje), taip pat apibendrinant žiniasklaidos pateikiamą informaciją. Tarp svarbiausių masinės politinės sąmonės elementų yra požiūriai į politinę sistemą, reęimą, valstybę, svarbiausias politines institucijas. Šie požiūriai paprastai yra gana pastovūs, tuo tarpu kai viešoji nuomonė apie vyriausybę, politines partijas, konkrečius politikus nuolat kinta.

Empirinis lygis yra aukštesnė politinių reiškinių suvokimo pakopa – ilagalaikio stebėjimo ir išvadų suma, kuria sukaupia tie piliečiai, kurie domisi politika ir seka politinių įvykių raidą. Jeigu šalyje žiniasklaidą nekontroliuoja vyriausybė, arba yra prieinami kiti informacijos šaltiniai (pav., buvusios Sovietų Sąjungos piliečiams – uŽsienio šalių radijo laidos),tokie žmonės laikui bėgant sukaupia nemažą politinių žinių bagažą, kuris leidžia jiems susidaryti savo nuomonę apie politiką ir gana užtikrintai orientuotis politiniuose įvykiuose.

Aukščiausias politikos supratimo lygis yra teorinis: požiūrių sistema, kuri remiasi socialiniu ir politinių sąryšių analize ir operuoja mokslinėmis sąvokomis ir kategorijomis. Nuo teorijos reikia skirti ideologiją (graikų idea+logos, “mintis” ir “žodis”, terminą įvedė Destut le Tracy, 1754-1830) – daugiau ar mažiau sistematizuotą sąvokų ir idėjų sumą, išreiškiančią grupės, politinės pakraipos, klasės, valstybės interesus. Apie ideologiją plačiau kalbama sekančiame skyriuje. Skirtina taip pat doktriną – principų ir požiūrių kompleksą svarbiais politinio gyvenimo klausimais. (Pav., anot “Brežnevo doktrinos” socialistinis lageris, t.y. Sovietų Sąjunga ir priklausomos nuo jos komunistinės šalys, turėjo “kolektyvinį suverenitetą”; realiai ši doktrina išreiškė SSRS hegemoniją šių šalių atžvilgiu).

Politinis vertybių spektras itin platus: demokratinės laisvės, žmogaus teisės, socialinis saugumas, laisva konkurencija, stipri centrinė valdŽia, autoritetingas vyriausybės ir valstybės vadovas ir t.t

Politiniai simboliai daro daugumai žmonių didesnį poveiki, negu politinės kalbos ir programos. Tai valstybinė vėliava, herbas, istoriniai veikėjai (valdovai, karvedžiai, charizmatiniai lyderiai), istoriniai paminklai (valdovų rūmai, pilys), dokumentai (JAV konstitucija ir Nepriklausomybės deklaracija, Anglijoje – 1215 m. Didžioji laisvių chartija). Simboliką įtvirtina sena tradicija (ypač Anglijoje), kartais ji atsiranda spontaniškai, dažniau yra sukurriama. JAV vėliava simbolizuoja valstijas (13 pradinių valstijų istorinį vaidmenį papildomai pabrėžia atitinkamas horizontalių juostų skaičius), trys kryžiai Britanijos vėliavoje simbolizuoja šventuosius Anglijos, Škotijos ir Airijos globėjus.

Būdama bendrosios kultūros dalimi, politinė kultūra kartu yra tautinės kultūros ir mentaliteto dalis, susieta su visa tautos istorija ir su civilizacija, kuriai priklauso konkreti tauta. Pagrindiniai “blokai”, kurie formuoja tautos politinę kultūrą yra:

– civilizacija;

– nacionalinis charakteris ir mentalitetas;

– socialinė visuomenės struktūra;

– kolektyvinė istorinė atmintis;

– aplinka (kaimyninės tautos ir šalys);

– išorinė orientacija;

– modernizacijos lygis (raštingumas, technologija, urbanistinė revoliucija).

Civilizacija ir religinis politinės kultūros komponentas. Daugelio tautų bendrojoje kultūroje etniniai elementai (išskyrus kalbą) sudaro palyginti nedidelę dalį. Dominuoja dažniausiai pasaulinės tai, kas perimta iš pasaulinės kultūros. Didelį bloką sudaro elementai, perimti iš civilizacijos, etnologinėje literatūroje dažnai vadinamos didžiąja tradicija (skirtingai nuo etnoregioninės tradicijos ir liaudies kultūros – folk tradition. Civilizacija sietina pirmiausia su religija, nes tikyba daug nulemia vertybių sistemą, etikos normas, bendravimo su kitais žmonėmis standartus, ritualus, atliekamus gyvenimo ciklo eigoje (gimimas, vestuvės, laidotuvės), nustato šventines dienas. Daugumas šiuolaikinių tautu išpažįsta vieną iš didžiųjų arba pasaulinių religijų (krikščionybę, islamą, budizmą) ir jų kultūrai būdingas atitinkamas religinis substratas.

J.Ellule rašo, kad Vakarų kultūros pagrinde yra trys paveldai: graikų intelektas, romėnų tvarka (teisė) ir krikščioniškasis dvasingumas. Įtampa tarp šių Vakarų kultūros elementų yra nuolatinis jos vidinės dinamikos šaltinis. Graikų genijaus filosofinis tobulumas ir institucinis romėnų kultūros tobulumas turi viena bendro: jie instrumentalūs, tarnauja efektyvumui, tuo tarpu kai dvasingumui būdingas neinstrumentalumas, “netarnybinė” esmė. XX amžiaus “didžiosios ideologijos” – technokratinė ir komunistinė – kiekviena savaip bandė pataisyti šį paradoksą, pašalinti jo pagrinde glūdinti prieštaringumą ir galiausiai sukurti “monolitinį subjektą” – vieno išmatavimo žmogų. Tačiau civilizacinė tradicija pasirodė esanti stipresnė, ir unifikuota technokratinė visuomene nesusiformavo.

Religinė tradicija padarė stiprią įtaką mentalitetui. Krikščionims protestantams racionalizmas labiau būdingas, negu katalikams ir, juo labiau, stačiatikiams, ir šiuos skirtumai būdingi taip pat ir ateistams. Jungtinėse Amerikos Valstijose protestantizmas iš esmės buvo respublikoniška ir demokratiška religija. Tautoms, iki šiol išsaugojusioms savo specifinę religiją arba jos pakraipą (žydams, amerikiečiams, su tam tikromis išlygomis rusams, kinams, japonams, indams), kaip ir didžiosioms tautoms (amerikiečiams, rusams) būdinga skaityti save dievo išrinktąja tauta, turinčia atlikti svarbią misiją visos žmonijos labui. Religinis politinės kultūros substratas yra viena iš priežasčių, nulemiančių jos pastovumą ir sugebėjimą adaptuotis naujose sąlygose.

Su civilizacija ir religija tampriai yra susieta moralė. Moralės ir politikos sąryšiui jau nuo senovės daug dėmesio skyrė tiek Rytų, tiek Vakarų filosofai. Pagrindinės galimos pozicijos yra trys: 1) visiškas politikos politikos pajungimas moralei (Konfucijus, daugumas antikinės Graikijos filosofų, klasikinis islamas); 2) bet kokio sąryšio tarp politikos ir moralės paneigimas (Kautiljos “Arthašastra”, Machiavelli, Hobbes); 3) siekimas suderinti moralę ir politiką (daugumas naujųjų laikų ir dabartinių filosofų bei politologų). Praeityje centriniai šios problemos klausimai buvo teisingumas (dora tai, kas teisinga), kolektyvinis gėris (dorovinga tai, kas naudinga bendrijai, valstybei), šiais laikais aktualiausia yra tikslo ir priemonių tarpusavio sąryšis. Max Weber nurodė, kad sąryšis tarp jų, o taip pat tarp tikslų ir šaltinių pasekmių turi būti racionalus, nes ne visos priemonės leidžia pasiekti tą patį tikslą, o daugeliu atveju pasirinktos priemonės determinuoja tikslą (pav., fizinio susidorojimo su opozicinėmis grupėmis tikslas yra ne politinis stabilumas, o dominuojančių grupių valdžios įtvirtinimas). Pastaraisias dešimtmečiais Vakarų šalyse (ir tarptautinėje bendrijoje) įsigalėjo nuostata, kad svarbiausias politikos dorovingumo kriterijus yra žmogaus teisės. Tai rodo, kad politikos ir moralės problema Vakarų civilizacijoje yra sprendžiama iš būdingų individualizmo pozicijų.

Tačiau tai nepadeda išvengti situacinių dilemų. Prisilaikydamas moralės principų, politikas rizikuoja nepasiekti reikiamo rezultato, kitaip tariant, jis neįvyldys savo kaip politiko pareigos. Siekiant rezultato, daugeliu atveju nelieka vietos moralei. Dorovė lieka silpniausia politikos vieta, ir neretai sakoma, kad politika švariomis rankomis nedaroma. Politinė moralė geriausiu atveju yra dviprasmiška, nes kiekvienas veiksmas ir sprendimas gali būti vertinamas tiek situaciniu, tiek amžinų vertybių požiūriu. Tai vaizdžiai iliustruoja inkvizitoriaus dilema: arba smurtas prieš įtariamąjį amoralus, tačiau pateisinamas aukščiausiu sielos išgelbėjimo tikslu, arba galima vadovautis krikščioniškos meilės žmogui principu, jo vardan paaukojant aukštesnį tikslą.

Realiai problema yra dar keblesnė, nes individuali ir grupinė dorovė yra skirtingi dalykai, pastaroji yra žymiai sudėtingesnė. Dorovingas žmogus gali neretai prieš savo valią (arba sąmoningai siekdamas kovoti už dorovę) atsidurti nusikalstamoje organizacijoje ar institucijoje, ir atvirkščiai, amoralus individas gali dominuoti dorovingą grupę. Taip atsiranda moraliniai politiniai paradoksai. Galiausiai, amoralumą skatina politinė įtampa tarp skirtingų politinės sistemos elementų: valdžios šakų, valdančiosios partijos ir opozicijos, politinių lyderių ir visuomenės.

Išorinė orientacija yra susieta su civilizacija. Pav., Europos periferijoje (politine ir kultūrine prasme) gyveną lietuviai nuo krikšto laikų buvo orientuoti į Vakarų civilizaciją ir, nežiūrint daug amžių trukusios sąveikos su rytų slavais, liko palyginti nedaug paveikti rusų integruojančio branduolio.

Nacionalinis charakteris – pastoviausių ir būdingiausių konkrečiai tautai supančio pasaulio suvokimo ypatybių ir reakcijų visuma. Pirmiausia tai temperamentas, emocinės apraiškos, jų formos ir intensyvumas. Net epizodiškas stebėjimas patvirtina, kad į identišką įvykį skirtingai reaguoja, pav., skandinavai, italai, rusai, gruzinai, indai, japonai. Nacionalinio charakterio apibūdinimų ypač gausu kelionių į užsienio šalis aprašymuose. XIX a. viduryje nacionalinis charakteris giliau tyrinėtas Vokietijoje, kur susiformavo tautų psichologijos (Völkerpsychologie) mokykla (W.Wundt, M.Lazarus, H.Steintal ir kt.), ypač akcentavusi “tautos dvasios” (Volksgeist)
svarbą istorijoje. JAV etnopsichologinė mokykla XX a. viduryje (A.Cardiner, R.F.Benedict, M.Mead, R.Merton, R.Linton) pagrindinį dėmesį skyrė “kultūrinei elgsenai’ ir tuo pagrindu konstruavo konkrečių etninių grupių “vidutinės asmenybės modelį” ir “bazinę asmenybę” (basic personality). Dabar nacionalinio charakterio problematika lieka aštrių ginčų objektu: vieni politologai čia įžiūri nacionalistų ir rasistų mėginimą įrodyti genetiškai determinuotą tautų nelygybę, kiti teigia, kad nacionalinių charakterių skirtumai yra tik teigiamai vertintinas įvairovės pasireiškimas. Pastarasis požiūris ypač būdingas kultūrinio reliativizmo teeorijos šalininkams, kurių nuomonė kiekviena kultūra yra adaptacijos prie konkrečios aplinkos rezultatas, ir todėl visos kultūros yra lygiavertės. Bet kokiu atveju yra pakankamai aišku, kad nacionalinio charakterio skirtumai turi įtakos politinių vertybių sistemai (ypač tai pastebima kolektivizmo – individualizmo dichotomijoje), politinei elgsenai.

Socialinės struktūros įtaka yra pakankamai aiški, nes skirtingiems gyventojų sluoksniams yra būdingi savita bendroji subkultūra, skirtingos vertybių, tarp jų ir politinių, sistemos. Dar praeitame amžiuje išsivysčiusose Europos šalyse, o daugelyje Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos kraštų ir šiandien, aristokratijos, valstiečių, darbininkų politinės nuostatos ir vertybės labai ženkliai skyrėsi. Paprastai normatyvines funkcijas atlieka dominuojančių sluoksnių politinė kultūra. Dabar Vakarų šalyse kultūriniai skirtumai tarp atskirų socialinių sluoksnių labai sumažėjo, be to labai padidėjo socialinis mobilumas. Todėl bendroje politinėje kultūroje dominuoja vidutinių sluoksnių politinės nuostatos, vertybės ir elgsenos modeliai (behaviour patterns).

Kolektyvinė istorinės atminties (istoriniai mitai, etniniai stereotipai) įtaka labiausiai pastebima tuose politinės kultūros elementuose, kurie turi sąryšio su tautos ir valstybės saugumu. Pav., daugelis didelių tautų skaito savo egzistavimą, nepriklausomybės išsaugojimą savaime suprantama dalyku (anglai pirmą ir paskutinį kartą buvo nukariauti 1066 m., amerikiečiai apskritai nežino, ką reiškia būti okupuota šalimi, kinai nukaraiutojus mongolus ir mandžurus asimiliavo). Mažoms tautoms, ypač buvusioms ar iki šiol gyvenančioms daugiataučių imperijų sudėtyje, būdingas išlikimo sindromas (survival syndrome).

Aplinka (kaimyninės tautos ir šalys): perimami kaimyninių, ypač labiau išsivysčiusių tautų bendrosios, taip pat politinės kultūros elementai (pav., lietuviai iš lenkų, latviai ir estai – iš vokiečių), dažnai įvykiai ir procesai kaimyninėje šalyje turi demonstracinį efektą.

Modernizacijos lygis (raštingumas, technologija, urbanistinė revoliucija).

Tipologija. Yra keletas skirtingų politinės kultūros tipologijų. Panaudojant kriteriumi piliečių požiūrį į politiką, Almond ir Verba išskyrė sekančius tris tipus:

1) parapijinė (parochial) arba periferinė politinė kultūra: piliečiai nesidomi politiniu gyvenimu, nes nėra specializuotų politinių vaidmenų (pav., daugelio Afrikos genčių vadas arba šamanas atlieka nediferencijuotas politines, ekonomines ir religines lyderio funkcijas);

2) pavaldinybinei (subject) politinei kultūrai būdinga stipri (teigiama arba neigiama) orientacija į politinę sistemą ir kartu labai nežymus politinis aktyvumas; šis tipas buvo labai būdingas feodalinei visuomenei, taip pat dabartinėms tradicinėms arba pusiau tradicinėms visųomenėms (ypač Afrikoje, daugelyje Azijos ir Lotynų Amerikos šalių);

3) dalyvavimo politinė kultūra (participant political culture): piliečiai siekia aktyviai dalyvauti politinės sistemos veikloje, tiek jos “įėjimo” (reikalavimai, spaudimas, parama), tiek “išėjimo” (reakcija į valdŽios veiksmus ir sprendimus) fazėje.

Šie tipai yra abstrakčios, idealios kategorijos, retai sutinkamos tikrovėje. Paprastai kiekviename jų lengvai pastebimos skirtingos orientacijos. Todėl tipologijos autoriai šalia pagrindinių “grynų” tipų išskyrė dar tris mišrias formas:

1) parapijinė pavaldinybinė (parochial subject): didelė gyventojų dalis atmeta tradicinių vietinių elitų (genčių vadų, feodalų) valdžią ir orientuojasi į centrinės valdžios institucijas ir struktūras. Vakaruose daugumas visuomenių praėjo šį etapą, kada kūrėsi centralizuotos tautinės valstybės, dabar šis politinės kultūros tipas būdingas daugeliui Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalių. Pavyzdžiui, Pietų Afrikos respublikoje genčių vadai (tituluojami “karaliais”) turi daug valdžios, tačiau didelė gyventojų dalis daugiau orientuota į centrinę, modernesnę baldŽiaa;

2) pavaldinybinė dalyvavimo (subject participant) politinė kultūra skiriasi tuo, kad didelė visuomenės dalis yra orientuota į “įėjimą” (kelia reikalavimus), o kita, neretai net didesnė dalis – į išėjimą, yra paklusni autoritarinei valdžiai ir laikosi pasyviai. Tokia situacija buvo būdinga XIX a. Prancūzijai, nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio Vokietijai, Italijai.

3) parapijinė dalyvavimo (parochial participant) politinė kultūra būdinga atsilikusioms (pusiau)tradicinėms visuomenėms, dažniausiai buvusioms kolonijoms, kuriose paskelbiant nepriklausomybę bevusios metropolijos pavyzdžiu įkuriama demokratinė sistema. Ypač daug panašių bandymų daryta buvusiose Britanijos kolonijose, kurios nepriklausomybę iškovojo pagrindinai taikiais būdais, o kolonijinė administracija stengėsi jas paruošti savarankiškam egzistavimui. Aktyviai politikoje daluvauja tik nedidelė gyventojų dalis, tačiau kiekvienoje vietovėje, ypač kaimuose, viešpatauja tradiciniai lyderiai. Išskyrus Indiją, kur susiformavo platesnė vidutinė ir raštinga miestiečių klasė, visur kitur tie eksperimentai buvo nesėkmingi ir net praėjus dar pusei amžiaus tik nedaugelyje šalių atkuriamos atstovaujančios valdymo sistemos.

Nesunku pastebėti, kad ši tipologija yra evaluacinio pobūdžio, nes politinės kultūros išskiriamos ir išdėstomos priklausomai nuo to, kiek jos palankios demokratinės sistemos funkcionavimui.

Pagal politinės kultūros homogeniškumo laipsnį Gabriel Almond skiria sekančius tipus:

homogeninė, arba integruota politinė kultūra: daugumas politinio proceso dalyvių pripažįsta egzistuojančios politinės sistemos principus, bendras politinės elgsenos normas, vertybes (išsivysčiusios Vakarų šalys, dalis postkomunistinių valstybių: Lenkija, Čekija, Vengrija, Slovėnija, Lietuva, estai, latviai);

ikiindustrinė mišri: būdingos tradicinių ir vesternizuotų institucijų bei normų ir orientacijų įvairios kombinacijos (daugumas besivystančių šalių);

totalitarinė – dirbtinai sukurtas homogeniškumas;

fragmentuota politinė kultūra: tarp piliečiai arba atskiros socialinės grupės nesutaria dėl bazinių vertybių.

Bent du paskutiniai tipai kelia abejonių. Totalitarinis režimas, be abejo, sukuria identiškų instituciju sistemaa ir savo profesionalią politinė kultūra. Tačiau daugiatautėse totalitarinėse valstybėse, ypač jei jos apjungia skirtingų civilizacijų tautas, etnoregioninės kultūros (arba subkultūros) neišnyksta. Atidžiau pažiūrėjus, nesunku pastebėti, kad sovietinė politinė sistema anaiptol nevienodai funkcionavo, pav., Lietuvoje, Azerbaidžane ir Uzbekistane. Lietuvoje komunistų partijos vaidmuo buvo žymiai menkesnis, negu kitose paminėtose respublikose, Azerbaidžane aukščiausiame valdžios lygyje didžiulį mąstą įgijo korupcija (buvo perkami ir parduodami ministrų, kompartijos centro komiteto narių postai), Uzbekistane pirmasis kompartijos sekretorius ir jo parankiniai (sričių organizacijų sekretoriai) valdė kaip tradiciniai Rytų despotai. Devinto dešimtmečio pabaigoje prasidėjus politinei liberalizacijai labai greit išryškėjo, kad šių tautų nacionalinės politinės kultūros skiriasi ne tik specifiniais bruožais bet ir priklauso skirtingiems tipams: Lietuvoje aiskiai vyravo dalyvavimo kultūra, Uzbekistane – pavaldinybinė, Azerbaidžane – pavaldinybinė dalyvavimo politinė kultūra.

Vargu ar galima skaityti logišku fragmentuotos politinės kultūros tipą, nes akivaizdu, kad šiuo atveju realiai galima kalbėti tik apie skirtingas politines kultūras. Pagrįsti šį tipa galima nebent geografiniu požiūriu: sakydamii, kad kokios nors šalies politinė kultūra yra fragmentuota, turime suvokti, kad vieningos, o gal net ir vyraujančios politinės kultūros ten nėra. Šiuo metu vargu ar galima be išlygų kalbėti, pavyzdžiui, apie Rusijos, Bosnijos, Kipro ar Sudano politinę kultūrą.

Nagrinėjant daugiautaučių šalių politinę kultūrą pravartu skirti keletą būdingų situacijų:

1) bendranacionalinė politinė kultūra ir etnografinių (Vokietija) arba etninių (Kanada, Šveicarija, Belgija, Ispanija) grupių politinės subkultūros;

2) analogiška konfigūracija plius etnoregioninės politinės kultūros, kurios turi pakankamai daug savitumų ir negali būti skaitomos bendranacionalinės kultūros regioniniais variantais (subkultūromis); pavyzdžiai: Rumunija, Indija, Indonezija;

3) etnoregioninės politinės kultūros ir subkultūros, nesant bendros visiems gyventojams politinės kultūros, nors viena iš jų gali būti dominuojanti; pavyzdžiai: Bosnija, Kroatija, SSRS, Kipras, Sudanas, Malaizija, Tailandas.

Politinė socializacija

Socializacija vadinamas priimtų visuomenėje kultūros, vertybiu sistemos, elgsenos ir komunikacinių normu įsisavinimas. Politinė socializacija yra atitnkamų politinės kultūros įsisavinimo procesas. Sąvoka “politinė socializacija” vartojama dviem prasmem. Siaurąja prasme ji reiškia tikslingą politinių vertybių, įsitikinimų ir įgūdžių ugdymą. Tai pagrindinai atlieka valstybinės ir oficialios institucijos: mokykla, valstybinė žiniasklaida, dalinai valdžios organai (paminklų statyba, muziejai, gatvių pavadinimai, memorialinės lentos ir pan.), siekdama įskiepyti dominuojančią arba normatyvinę politinę kultūrą. Plačiaja prasme politinę socializaciją vykdo visa politinė ir susiliečiančios su ja sferos: visos valdžios šakos, politinės partijos, žiniasklaida, nemaža literatūros ir meno dalis. Šia prasme politinė socializacija tęsiasi visą zmogaus gyvenimą.

Praktika ir specialūs tyrimai rodo, kad politinio pobūdžio žinios įsisavinamos dar ankstyvoje vaikystėje. 4-6 metų vaikai per TV sužino apie svarbiausius politinius veikėjus, įsimena pavardes, atpažįsta juos ekrane, dažnai iš tėvų ar vyresnių šeimos narių įsisavina, kad vieni veikėjai yra geri, o kiti blogi. Vaikų psichologijos specialistai teigia, kad iki 11 metų vaikai dar neturi pakankamų logiško ir abstraktaus samprotavimo įgūdžių ir negali susieti savo šeimos padėties su politiniais procesais. Jų politiniai įvaizdžiai yra neaiškus, painūs ir personifikuoti. Jie apskritai negalvoja apie politiką, nors iš suaugusiųjų pokalbių ir TV laidų žino apie valdžios ir paklusnumo santykius. Britanijoje ir JAV 2/3 vaikų prieš pasiekdami 12 metų amžių jau turi daugiau ar mažiau išreikštas nuostatas, simpatijas ir antipatijas atskirų veikėjų ir partijų atžvilgiu, tačiau jų samprotavimai yra dar labai paviršutiniški. Partijas jie sutapatina su lyderiais, rinkiminės kampanijos metu pradeda suvokti jas kaip žmonių grupes.

Vaikų politinės žinios ir nuostatos daugiau sistematizuojamos mokykloje. Tačiau paauglių politinės socializacijos procesas gali sulėtėti, jei namie ir mokykloje jie susiduria su skirtingu politinių įvykiu ir faktų verinimu.

10. POLITINĖS SROVĖS

Liberalizmas

Liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias žmogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su būdinga jai konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą socialinėje sferoje. Kaip ideologija liberalizmas susiformavo griūvant feodalinei tvarkai ir įsitvirtinant kapiatalistiniams visuomeniniams santykiams. Jis buvo trečiojo luomo – daugiausia miestiečių – ideologija. Tarp liberalizmo klasikų yra daug plačiai žinoomų vardų: John Locke, Voltaire, Montesquieu, Immanuil Kant, Goethe, Diderot, Franklin Jefferson, Adam Smith, J.S.Mill (pastarajam priklauso populiari liberalizmo maksima: “Žmogus geriau, negu bet kokia vyriausybė, žino ko jam reikia”).

Pagrindinės liberalizmo idėjos susiformavo XVIII a. antroje pusėje. Glaustai jos išdėstytos JAV Nepriklausomybės deklaracijoje (1767 m.) ir Prancūzijos revoliucijos metu priimtoje “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje” (1789 m.). Pastarojoje sakoma: “Bet kokio politinio susivienijimo tikslas yra neatimamų žmogaus teisių gynimas. Tos teisės yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir pasipriešinimas priespaudai”. Pagrindiniai liberalizmo principai ankstyviausiai buvo įgyvendinti JAV, D.Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse.

Kaip masinis judėjimas liberalizmas ypač stipriai išaugo Anglijoje ir Amerikoje. Anglijoje ypatingą reikšmę liberalizmo plitime suvaidino nonkonformistinės religinės sektos, siekusios apsaugoti savo laisvę ir teises, ir auganti vidurinioji klasė, o jo ideologijaa aiškiai suformulavo ir išplatino ir pavertė tikrai tautine filosofija radikalūs filosofai: XVIII a. pabaigos maastytojas

Svarbiausias liberalizmo principas yra žmogaus laisvė kaip būtina jo kitų teisių realizavimo prielaida. Liberalų požiūriu laisvė yra aukščiausia ir absoliuti vertybė, apribota tik viena sąlyga – nesikėsinti į kitų žmonių laisvę, arba, kaip rašė Immanuil Kant, “mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė”. Kitaip tariant, liberalizmas yra individualizmo politinė filosofija, kurios pamatu yra pagrindinių teisių triada: gyvenimo, laisvės ir nuosavybės teisės. Jų realizavimo sąlygos yra lygiateisiškumas, vienodos galimybės, teisinė valstybė, tolerantiškumas, mažumų teisių garantijos. Todėl liberalizmo negalima tapatinti su neribota laisve – atvirkščiai, atsakomybė už savo veiksmus yra viena jo pagrindinių normų. Visi šitie principai tiesiogiai ar netiesiogiai susieti su sutartinių santykių tarp žmogaus ir valstybės koncepcija, anot kurios valstybė egzistuoja pirmiausia tam, kad būtų apgintos žmogaus laisvės. Tokiu būdu liberalizmas yra glaustai susietas su demokratija, viena neįmanoma be kito.

Ekonominės liberalizmo doktrinos pagrindiniai postulatai yra teisė į nuosavybę, laisva rinka, ekonominės veiklos nepriklausomybė nuo valstybės. Klasikinio liberalizmo požiūriu valstybė turi atlikti tik “naktinio sargo” vaidmenį – apsugoti nuosavybę. Tačiau nuosavybę liberalai neskaito absoliučia vertybe: ji suprantama kaip individo nepriklausomybės nuo valstybės, jos nesikišimo į žmogaus gyveimą garantija. Kaip sakė amerikiečių mąstytojas Henry Thoreau (1817-1862), “kuo mažiau valdymo, tuo geriau” (the less government, the better). Tas pats principas išreikštas ir prancūzišku terminu laissez faire (“netrukdykite veikti”).

Būdingas liberalizmui pliuralizmo principas apima visas sferas: politiką, ekonomiką, kultūrą, žiniasklaidą ir kt. Jo realizavimas praktikoje reiškia, kad sukuriamos ne tik sąlygos konkurencijai ir vystymuisi, bet ir padidėja visuomenės bei politinės sistemos sugebėjimas reaguoti į vidaus bei išorinės aplinkos pokyčius, lengviau įsisavinti naujoves.

XIX a. pabaigoje industrinėse šalyse tapo aišku, kad laissez faire principas, neribojamas kapitalistinių santykių ir laisvos rinkos vystymasis neužtikrina liberalių vertybių įsigalėjimo, interesų harmonijos ir teisingumo didžiulei gyventojų daugumai. Labai padidėjus socialinei diferenciacijai, liberalizmas iš esmės gynė tik privilegijuotų, turtingųjų sluoksnių interesus. Todėl nemažos dalies filosofų, politologų, politinių veikėjų (John A.Hobson /1858-1940/, T.Green, Benedetto Croce, John Dewey) pastangomis įvyko klasikinio liberalizmo revizija, naujai buvo suformuluoti jo postulatai ir principai. Reformuotas liberalizmas buvo pavadintas naujuoju arba socialiniu liberalizmu. Jam būdinga:

– siekimas surasti optimalų laisvės ir lygybės santykį;

– valstybės politinio vaidmens socialinėje ir ekonominėje sferoje pripažinimas;

– socialinio teisingumo idėja, perimta iš marksizmo ir socialdemokratijos;

– valstybės funkcijų išplėtimas, siekiant liberalių vertybių realizavimo, žmogaus teisės ir laisvių užtikrinimo.

Naujasis liberalizmas Vakarų Europoje faktiškai atsisakė laissez faire ideologijos ir valstybės kaip “naktinio sargo” koncepcijos. Ypač ryškus posūkis įvyko po ketvirtojo dešimtmečio pradžioje vykusios pasaulinės depresijos: JAV prezidento (1933-45) demokrato Franklino D.Roosevelto (1882-1945) “naujasis kursas” (New Deal, 1933: socialinis draudimas, darbdavių piktnaudžiavimo apribojimas, draudimas dirbti vaikams, viešųjų darbų /public works/ plėtra, paskolos savivaldoms), valstybinio reguliavimo įvedimas kitose šalyse reiškė, kad paminėtus naujojo liberalizmo principus pradėta įgyvendinti.

Tačiau po Antrojo pasaulinio karo liberalizmas neteko savo vietos tarp svarbiausių politinių pakraipų. Spaudžiant technologinio racionalizmo ideologijai ir realizuojant demokratijos principus, konservatoriai iš dešinės ir socialdemokratai (JAV – demokratai) perima pagrindinius liberalizmo postulatus, kurie tampa bendra parlamentinių partijų (išskyrus komunistines) nuosavybe, bendro socialinio konsenso požymiu. Šeštame – septintame dešimtmetyje Vakaruose naujasis liberalizmas kiek atgijo, dabar Liberalusis internacionalas, įkurtas 1947 m. Oxforde, vienija virš 50 partijų. Tačiau daugumas jų (išimtys – JAV Demokratų partija, Japonijos ir Australijos liberalų partijos) šiuolaikiniame pasaulyje faktiškai atrodo konservatyviomis.

Liberalizmo kaip politinės jėgos vaidmuo labai sumažėjo pirmiausia todėl, kad jo pagrindiniai principai išsivysčiusiose šalyse seniai įgyvendinti, į juos žiūrima kaip į savaime suprantamą civilizuoto gyvenimo normą. Kaip pasakė JAV sociologas R.Nisbet, “liberalizmo, kaip jį mes suprantame XX amžiuje, vieta yra istorijos šiukšlyne”. Tačiau šis verdiktas gali pasorodyti pirmalaikis. Po komunistinės sistemos, autokratinių režimų įvairiose šalyse (ypač Lotynų Amerikoje ir Azijoje) žlugiimo labai išaugo liberalizmo sąlininkų skaičius ir atsirado nauji milžiniški plotai, kur jo idėjas dar reikia įgyvendinti ir įtvirtinti.

Konservatizmas

Šiuolaikinio konservatizmo kaip ideologijos ir politikos istorija prasideda nuo Prancūzijos revoliucijos ir sietina su Edmundo Burke (1729-1797), klasikinio konservatorių teksto “Apmąstymai apie revoliuciją Prancūzijoje”, Josefo de Maistre (1753-1821) ir Louis Bonald’o (1754-1840) vardais. Terminas paplito, kai rašytojas vikontas de Chateaubriand (1768-1848) pradėjo nuo 1815 m. leisti žurnalą Le conservateur. Žymiais konservatoriais buvo D.Britanijos premjeras Benjamin Disraeli (1804-1881, pavardė jaunystėje – d’Israeli), Vokietijos kancleris ir suvienytojas Otto von Bismarck (1815-1898).

Klasikinis konservatizmas atspindėjo daugiausia privilegijuotų sluoksnių, aristokratijos vertybes, orientacijas ir nuostatas. Konservatorių nuomone žmogus savo esme yra nuodėmingas sutvėrimas, o jo protas – ribotas. Todėl jie atmetė Švietimo epochos ir Prancūzijos revoliucijos idėjas, tapusią madinga visuomeninės sutarties koncepciją, kurios logiškas tėsinys buvo individo laisvė. Būdamas aritokratijos ideologija, konservatizmas savaip interpretavo žmogaus, visuomenės ir valstybės santykius. Konservatorių nuomone visuomenė savo prigimtimi yra linkusi į autoritarinį valdymą, ir todėl indidvidas turi paklusti visuomenei. De Bonaldas tiesiai skelbė: “Žmogus egzistuoja tik visuomenei, o visuomenė sukuriama tik sau”. Tačiau toliau ši idėja buvo vystoma anaiptol ne kolektyvizmo linkme. Mat, žmonės iš prigimties nėra ir negali būti lygūs, todėl visuomenei ir valstybei turi vadovauti elitai, kitaip tariant aristokratija. Konservatoriai tikėjo, kad taikos ir tvarkos negalima išsaugoti, jei nelaikomasi tradicijų, nepuoselėjamos ilgaamžės institucijos. Edmund Burke tvirtino, kad laisvė kaip ją suprato Prancūzijos revoliucijos ideologai, nieko bendra neturi su tikrąja laisve, kurią turi anglai papročių ir tradicijų dėka. Konservatoriai buvo įsitikinę, kad bet kokie visuomeninės santavarkos pertavarkymo projektai yra pavojingi, nes naujovių pasekmes sunku numatyti, tuo tarpu kai egzistuojančios institucijos, normos ir vertybės yra laiko patikrintos ir įrodė savo naudingumą. Tai, kas realiai egzistuoja, yra geriau, negu fantazijos ir utopijos, to kas patogu ir funkcionalu, nereikia atmesti tobulybės vardan.

Šioje logikoje aiškiai matomas būdingas konservatizmui realizmas, egzituojančios tikrovės pripažinimas, artimas garsiajai Hegelio formulei. Realizmo tęsinys yra pragmatizmas, teigiamas požiūris į kompromisą: geriau nuolaida oponentui, negu pragaištingas konfliktas, ypač revoliucija. Konservatoriai anaiptol neatmetė evoliucijos, palaipapsnio vystymosi koncepcijos, pabrėždami tik, kad iš praeities reikia būtinai išsaugoti viską, kas yra naudinga ir vertinga: tautinius papročius, tradicijas, religiją, “tautos dvasią”. Tokios nuostatos darė konservatizmą patraukliu ne vien aristokratijai, bet ir platesniems sluoksniams – valstiečiams, vidutinėms miestiečių klasėms. Tautiniu tradicijų kultas kaip konservatizmo bruožas labai būdingas tautiniams sąjūdžiams, kurie savo esme yra protesto judėjimai prieš svetimos kultūros spaudimą.

Pragmatiškos nuostatos labai prevertė konservatoriams, industrinių pilietinių visuomenių formavimosi metu. XIX a. antroje pusėje ir ypač XX amžiuje konservatizmas labai pasikeitė ir net atsisakė kai kurių savo svarbiausių postulatų. Konservatoriai pripažino laisvos rinkos santykius, konstitucionalizmą, atstovaujamo valdymo principus, parlamentarizmą, ideologinį pliuralizmą, technokratizmą, gerovės valstybės (welfare state) koncepciją. Lankstumas, pragmatizmas ir sugebėjimas adaptuotis sudarė svarbias konservatizmo atgimimo prielaidas ir aštuntame bei devintame XX a. dešimtmečiuose. Prie “naujųjų dešiniųjų”, kaip dabar vadinami konservatoriai (dar kitaip – neokonservatoriai) prisijungė nemaža buvusių liberalų ir net socialdemokratų. Prieš maždaug 20-25 metus konservatoriai konservatorių partijos atgavo valdžią Vokietijoje, D.Britanijoje, Prancūzijoje, padidino savo įtaką Skandinavijos šalyse ir tuo sustabdė vykusį nuo septintojo dešimtmečio Europos “kairėjimą”. Būtent tuo laikotarpiu iškilo tokie žymūs konservatorių lyderiai, kaip Ronald Reagan (g. 1911), Margaret Thatcher (g. 1925), Helmuth Kohl (g. 1930). Dešimto dešimtmečio pabaigoje švytuoklė pradėjo judėti atgal ir kairieji vėl atgavo prarastas pozicijas daugumoje Vakarų Europos šalių, taip pat kai kuriose postkomunistinėse valstybėse (Lenkijoje).

1983 m. įsteigta Tarptautinė demokratinė sąjunga, vienyjanti Vakaru Europos konservatorių partijas, Respublikonų partiją (JAV), Japonijose Liberalų demokratų partiją, Australijos konservatorius.

Neokonservatoriai yra konceptualiniai skeptikai, jie neieško fundamentalių principų, todėl kai kurių politiologų nuomone jie apskritai neturi jokios ideologijos. Tačiau paradoksaliausia tai, kad būtent jie tapo permainų iniciatoriais tuo momentu, kada kuriantis postindustrinei visuomenei, prasidėjus energetinei krizei (kai 1973 m. arabų šalys keliskart pakėlė naftos kainą) ir pablogėjus ekologinei situacijai išsivysčiusiose šalyse labiausiai prireikė skubių reformų. Iškėlę “konservatyvaus atsinaujinimo” šūkį ir ivykdę reformas įvairiose srityse, konservatoriai įrodė, kad reikalui esant jie gali būti radikalesniais reformatoriais, negu partijos, besiskelbiančios reformistinėmis.

Dabartiniai konservatoriai daug dėmesio skiria kultūrai ir kultūrinėms tradicijoms. Jiems būdinga paprastesnio, labiau organizuoto ir homogeniško pasaulio nostalgija. “Mūsų šūkiai remiasi ne ekonominėmis teorijomis, o religija”, rašo vienas jų ideologų. Vokietijoje, Prancūzijoje konservatoriai propaguoja senosios Europos kaip graikų, lotynų, keltų, germanų ir slavų kultūrų liejinio, kviečia net atsisakyti judėjų ir krikščionių tradicijų ir atgaivinti pagoniškosios Europos vertybes. Įsitikinę, kad kiekvienai rasei būdingi savi “genetiniai polinkiai”, naujieji dešinieji neigia universalią etiką, pabrėžia kiekvienos tautos kultūrinė specifiką. Akcentudodami grupines vertybes ir interesus, kai kurie jų neigia individualias teises bei laisves ir tvirtina, kad žmogus gali būti laisvas tik kaip kolektyvo (pirmiausia tautos) narys. Prancūzijos gaulle’istai atmeta būdingus liberalizmui egoizmą ir individualizmą, technokratiją, jų doktrinoje svarbiausią vietą užima prancūzų tautos prioritetas ir Prancūzijos didybė. Britanijos konservatoriai-tradicionalistai didžiausiomis vertybėmis skaito įstatyma ir tvarką, autoritetą ir drausmė; apie Britanijos didybė jie nekalba, nes tai anglams yra aksioma, savaime suprantamas dalykas.

Konservatorių nuomone visuomenė yra dvasinė realybė ir kartu labai trapi struktūra. Todėl norint užtikrinti jos stabilumą saugiau vadovautis praejusių kartų išmintimi, o ne spręsti kiekvieną klausimą savo nuomone ir protu, arba pagal abstrakčias teorijas, schemas ar kažkokius fundamentalius principus. Jų nuomone istorinė patrirtis parodė, kokios pavojingos gali būti revoliucijos ir įvairūs socialiniai eksperimentai, neribota laisvė, kurios pasekme dažnai yra chaosas ir anarchija.

Socialdemokratija

Socialdemokratija yra XIX a. darbininkų ir socialistinio judėjimo dėsningas rezultatas. Vystantis parlamentarizmui ir augant profsąjungų bei socialistinių partijų įtakai, dalis jų lyderių atmetė Karlo Marxo idėją, kad kapitalizmas turi būti likviduotas revoliucijos išdavoje ir tokiu būdu sukurta socialistinė visuomenė. Socialdemokratai skelbė, kad daugumas darbininkų klasės reikalavimų gali būti įgyvendinta taikiu, parlamentiniu būdu. Galutinis skilimas tarp socialdemokratų ir komunistų įvyko po bolševikinio perversmo Rusijoje ir III Komunistinio internacionalo įsteigimo 1919 m. (paleistas 1943 m. Maskvos nurodymu).

Pradinę socialdemokratinę koncepciją XIX a. viduryje sufromulavo L. von Stein’as. Ji numatė darbininkų judėjimo politinę, ekonominę ir kultūrinę integraciją į politinę sistemą. Tačiau socialdemokratinės teorijos pradininku skaitomas Eduardas Bernsteinas (1850-1932), kuris atmetė proletariato diktatūros idėją, įrodė poreikį įsijungti į parlamentinę veiklą ir skaitė, kad dėl ekonominių dėsningumų ir demokratijos vystymosi dėka kapitalizmas gali taikiu būdu transformuotis į socializmą. Toliau šias idėjas vystė austromarksistai Otto Bauer, M.Adler, Karl Renner, Rusijos menševikai (G.Plechanov, 1856-1918) ir taip vadinamieji legalieji marksistai (P.Struvė). Tačiau programiniuose daugumos socialdemokratinių partijų dokumentuose taikaus perėjimo koncepcija buvo užfiksuota tik po Antrojo pasaulinio karo, 1951 m. įkūrus Socialistinį internacionalą (Socinterną). Dabar šioje tarptautinėje organizacijoje yra virš 50 partijų. Tarp žymiausių veikėjų – Vokietijos SDP lyderis, buvęs (1969-1974 m.) kancleris, vėliau Socinterno prezidentas, Nobelio taikos premijos (1971) laureatas Willy Brandt (1913-92), Prancūzijos prezidentas (1981-1996 m.) Francois Mitterand (1916-1996), Švedijos premjeras Ulof Palme (1927-1986), Austrijos federalinis kancleris (1970-1983) Bruno Kreisky.

Pagrindiniai socialdemokratijos postulatai:

politinėje sferoje – žmogaus teisių ir laisvių, atstovaujamos pliuralistinės demokratijos ir teisinės valstybės principų realizacija;

ekonominėje sferoje – visuomenės interesų prioritetas prieš privačius interesus, mišri ekonomika (privati, valstybinė ir visuomeninė nuosavybė), demokratinė ekonomikos kontrolė;

socialinėje sferoje – laisvės, socialinio teisingumo ir lygybės principų įgyvendinimas.

Šiuos principus pradėta placįiai realizuoti, kai socialistai atėjo į valdžią Danijoje (1929 m.), Švedijoje ir Norvegijoje (1932 m.). Per keletą dešimtmečių išsivystė taip vadinamo funkcionalaus arba švediškojo (skandinaviškojo) socializmo modelis. Skandinavijos socialdemokratinė valdžia per trumpą laiką sukūrė labai efektyvią ekonomiką ir užtikrino beveik visišką užimtumą. Tačiau svarbiausias švediškojo socializmo bruožas, skiriąs jį nuo kitų išsivysčiusių šalių, yra nacionalinių pajamų perskirstymas socialinio teisingumo tikslais. Tam skiriama iki 1/3 BVP, o rezultatas – Skandinavijos šalyse nėra skurstančių sluoksnių, sukurta efektyviausia pasaulyje socialinio aprūpinimo sistema ir pasiektas aukštas ne tik pragyvenimo, bet ir kultūrinis lygis.

Pastaraisiais dešimtmečiais socialdemokratija atsikrato marksizmo likučių, palankiai žiūri į privačią nuosavybę, rinkos ekonomiką, politinį pliuralizmą, pabrėžia, kad laisvė yra svarbiausias socializmo tikslas. Socialdemokratai skaito tikslingu valstybinį ekonomikos reguliavimą, socialinę pagalbą neturtingiesiems, gerbūvio valstybę. Neokonservatizmo įtakoje socialdemokratiniame judėjime sustiprėjo dešinysis jo sparnas: pasisakoma už valstybinio ekonomikos reguliavimo sumažinimą, poreikį denacionalizuoti atskiras ūkio šakas, skelbiamaa, kad gerbūvio valstybę turi pakeisti gerbūvio visuomenė (pav., “naujasis švediškas modelis”). Viena iš socialdemokratijos nutolimo nuo socializmo priežasčių nedvejotinai yra “realaus socializmo” Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje žlugimas.

Atsisakę radikalių permainų, pastaraisiais metais socialdemokratai atgavo prarastas pozicijas ir grįžo į valdžią daugumoje Vakarų Europos šalių. Paskutinė jų pergalė – laimėti rinkimai Vokietijoje (1998 09 27), kai jie gavo 41% balsų (CDU – 29, CSU – 6.7%, žalieji – 6.7, FDP – 6.2, PDS – 5.2% ) ir 298 vietas Bundestage (buvo 252) [CDU, anksčiau turėjusiai 244, beliko 198, CSU – 47 (buvo 50), žalieji – 47 (49), FDP – 44 (47), PDS – 35 (30)]. CDU/CSU valdė 16 metų, H.Kohlis (68), nors ir nepadarė, nė vienos rimtos politinės klaidos, daugumai nusibodo. G.Schroeder (54) pasisako už atsinaujinimą, ekonomikos liberalizavimą ir privatizavimą, thatcherizmą su žmogiškuoju veidu. Jo šešėliniame kabinete kaip ekonomikos ministras figūravo M.Steuman – nepartinis milijonierius.

Komunizmas ir socializmas

Terminą “socializmas” (nuo lot. socialis – visuomeninis) pirmieji pradėjo vartoti jau minėtas Saint Simon ir krikščioniškojo socializmo ideologas Pierre Leroux (1797-1871). Revoliucinio perėjimo iš kapitalizmo per proletariato diktatūrą į socializmą vadovaujant darbininkui klasei , idėją suformulavo Karl Marx ir Friedrich Engels “Komunistų manifeste” (1847 m.). Komunistinės ideologijos, paskelbtos moksline teorija, pagrindiniai šaltiniai anot Vlddimiro Uljanovo-Lenino (1870-1924) buvo utopinis socializmas, anglų klasikinė politekonomija ir vokiečių filosofija, ypač Hegelio dialektikos ir Ludwigo Feuerbacho (1804-1872) materializmo junginys.

Marxas rašė apie savo sukurtą istorijos filodofiją: “Ką aš esu padaręs nauja, buvo įrodymas: 1) kad klasių egzistavimas tėra susijęs su tam tikromis istorinėmis gamybos raidos fazėmis, 2) kad būtinas klasių kovos rezultatas yra proletariato dikratūra, 3) kad, esant šiai diktatūrai, bus panaikintos visos klasės ir pereita į neklasinę visuomenę”. Marx kategoriškai atmetė popularius savo bendraamžių teiginius, kad valdymo formas ir teisnius santykius visuomenėje determinuoja žmogaus prigimtis arba yra sutarties rezultatas. Jo nuomone, socialinė struktūra ir politinės sistemos pagrindai priklauso nuo materialinių gyvenimo sąlygų, pirmiausia nuo gamybinių santykių, kurie deteminuoja ir žmonių maastymą, tame tarpe religiją, moralę, teisę. Vadovaujantis šia ekonominio determinizmo logika buvo sukurta “socialinių ekonominių formacijų” kaitos schema: pirmykštė bendruomenė (arba pirmykštis komunizmas) – vergovinė santvarka – feodalizmas – buržuazinė (kapitalistinė) santvarka – socialistinė (komunistinė) santvarka. Socialistai skaitė sią schemą istorijos įstatymu, o “mokslinį komunizmą” – vienintele moksline socialine teorija.

Komunistinės ideologijos kūrėjai buvo įsitikinę, kad kapitalizmo vystymosi neišvengiamas rezultatas yra visuomenės poliarizacija į dvi priešiškas klases – buržuaziją ir proletariatą, ir kartu gamybos jėgų progresas tampa nesuderinamas su kapitalistiniais gamybos santykiais (privačia nuosavybe). Todėl jų nuomone proletariato pergalė, o kartu ir klasinės visuomenės likvidacija, yra istoriškai determinuoti. Patys stebėję 1848 m. antifeodalines revoliucijas Europoje, Marx ir Engels manė, kad panašiu būdu įvyks ir socialistinės revoliucijos. Jų pergalei reikalinga viena svarbi prielaida – revoliucijos turi įvykti vienu metu daugumoje išsivysčiusių kapitalistinių šaliu, nes priešingu atveju “tarptautinė buržuazija” revoliuciją nuslopins.

Užsiėmę kapitalizmo (tiksliau jo britaniškojo varianto) analize, naujos teorijos klasikai net bendrais bruožais nenurodė, kaip funkcionuos būsimoji komunistinė visuomenė, kaip bus įgyvendinama lygybė, kokios bus valdžios funkcijos, ką reiškia svarbiausias komunizmo postulatas “Iš kiekvieno – pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius”.

Praktiškai tuos klausimus sprendė rusiškasis marksizmo variantas, pavadintas marksizmu-leninizmu, arba – su neigiamu atspalviu – bolševizmu.

V.Leninas – labai ryškus politinis lyderis ir publicistas, tačiau geriausiu atveju vidutinis teoretikas, papildė savo pirmtakų “teoriją” profesionalių revoliucionierių partijos – darbininkų klasės avangardo teorija (anot Lenino, pati darbininkų klasė nesupranta savo istorinės misijos ir apsiriboja ekonomine kova). Tokios naujo tipo partijios principas buvo suformuluotas brošiūroje Ką daryti? (1902). Lenin taip apibūdino “naujo tipo” partiją:

“Mažas, glaudžiai sutelktas patikimiausių, labiausiai prityrusių ir užgrūdintų darbininkų branduolys, turintis įgaliotų žmonių svarbiausiuose rajonuose ir pagal visas griežčiausios konspiracijos taisykles palaikantis ryšius su revoliucionierių organizacija, plačiausiai padedamas masių ir be jokio įforminimo visiškai galįs atlikti visas funkcijas, kurios tenka profesinei organizacijai, ir, be to, atlikti kaip tik taip, kaip pageidaujama socialdemokratijai”.

Iki pat Pirmojo pasaulinio karo Lenin buvo užimtas savo partijos koncepcijos gynyba – net Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos skilimo kaina (į bolševikų ir menševikų frakcijas). Karo sąlygomis, neatsižvelgdamas į komunistinius kanonus, jis paskelbė (padaryta tai buvo dviejuose straipsneliuose laikraščiuose), kad socialistinė revoliucija ne būtinai turi įvykti labiausiai išsivysčiusiose šalyse, kad ji gali prasidėti “silpniausioje imperializmo grandyje” (atseit, neišsivysčiusioje šalyje) ir po to peraugti į pasaulinę revoliuciją. Vadovaudamiesi šia proklamacija, bolševikai atsisakė parlamentinių politinės kovos būdų ir, nelaukdami rinkimų į steigiamąjį susirinkima, kuris turėjo paruošti demokratišką Rusijos konstituciją, nuvertė laikinąją vyriausybę. Jų 1917 m. spalio (lapkričio) mėnesio avantiūra, vėliau pavadinta Didžiąja spalio socialistine revoliucija, turėjo dramatiškas pasekmes Rusijai ir daugeliu atžvilgiu nulėmė beveik visą XX amžiaus istoriją.

Per visą žmonijos istoriją nebuvo nė vieno socialistinės revoliucijos atvejo išsivysčiusiose šalyse, visos marksistų revoliucinės pergalės apsiribojo arba atsilikusiomis šalimis (Rusija, Jugoslavija, Kinija, Vietnamas, Kuba, Birma) arba buvo pasiektos SSRS įsikišimu (Rytų Vokietija, Čekoslovakija, Vengrija ir kitos Rytų ir Centrinės Europos šalys). Dabar vienokia ar kitokia socialistinė sistema beliko Šiaurės Korėjoje, Kuboje, su liberalizuota ekonomika -Kinijoje, Vietname.

Objektyviai vertinant “realaus socializmo” rezultatus reikia turėti omenyje, kad komunistiniai režimai visur buvo totalitariniai (geriausiu atveju – autoritariniai), didžiausiose komunistinėse sąlyse įvyko masiškos represijos, fiziškai sunaikinta dešimtys milijonų žmonių. Šito negalima pamiršti, vertinant komunistinių režimų pasiekimus: modernizaciją (visuotinis raštingumas, urbanizacija, industrializacija gana atsilikusios technologijos pagrindu), socialinį saugumą, esant labai žemam gyvenimo lygiui.

Neomarksizmas, arba eurokomunizmas yra nevienalytė pakraipa, kurios ideologai, daugiausia Vakarų Europos (ypač Italijos) komunistai (Antonio Gramsci, 1891-1937, Palmiro Togliatti, 1893-1964) labai skirtingai interpretavo Marxo paveldą. Neomarksistai beveik nepripažino Lenino autoriteto, Rytų (arba rusiškajam) komunizmui priešpastatė labiau civilizuotą europietišką versiją. Jų nuomone postindustrinės visuomenės sąlygomis proletariatas nustoja būti revoliucine jėga, jo vietą užima inteligentija, studentai, jaunimas. Pripažįsta neomarksistai taip pat parlamentinę veiklą kaip politinės kovos būdą. Žlugus komunistiniams režimams eurokomunizmas žymiai susilpnėjo. Septintame dešimtmetyje organizaciniu atžvilgiu nesuvienytas neomarksizmas tapo (ir išlieka iki šiol) populiarus JAV ir kitose išsivysčiusiose šalyse, daugiausia tarp kairiosios liberalios inteligentijos, taip pat daugelyje universitetų.

Neotrockizmo pagrindas yra Levo Trockio (Bronšteino, 1879-1940) pasaulinės, arba “permanentinės revoliucijos” koncepcija. Pasaulinės revoliucijos vardan Trockis skatino revoliucijos “eksportą” į kitas šalis, ginkuotą kovą. Septintame ir aštuntame dešimtmečiuose neotrockistinio kairiojo ekstremizmo grupės veikė daugelyje šalių, ypač Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Pastaraisiais dešimtmečiais neotrockistai atsisakė kraštutinių postulatų ir bent jau nebetvirtina, kad branduolinis “preventyvinis” karas būtų greičiausias būdas sunaikinti kapitalizmą.

Reziumuojant komunistinės doktrinos reikšmę negalima nepasakyti, kad kaip ideologija jis išreiškė seną nemažos, o gal ir didžiosios žmonijos dalies svajonę apie tobulesnę ir tesingesnę visuomenę. Tačiau jam būdingi keli neįveikiami trūkumai. Marksistai, kaip ir jų pirmtakai utopiniai socialistai, visiškai ignoravo valdžios ir jos realizavimo problemą, arba visą politinės sociologijos problematiką. Todėl nieko nuostabaus, kad realiai komunistinės sistemos ne tik vystėsi pagal Michelso nusakytą oligarchijos “geležinį istorijos įstatymą,”, bet ir nužengė daug toliau, išsigimdamos į totalitarinius režimus. Antra, kaip ir utopinis socializmas, komunizmas buvo priešindustrinės patriarchalinės visuomenės reakcija į modernizaciją ir negalėjo pasiūlyti projekto politinės sistemos, kuri būtu adekvatiška (o kartu ir funkcionali) industrinės visuomenės poreikiams. Trečia, pasiskelbęs vienintele teisinga ir moksline visuomenės vystymosi teorija, praktikoje komunizmas užkirto kelią nuomonių pliuralizmui, iškylančių problemų alternatyvių sprendimų paieškoms. Komunistinės sistemos tapo nejautrios tiek “įėjimo” stadijoje (t.y. reikalavimams ir realiai, o ne fiktyviai paramai), tiek neatsakingos “išėjime” (sprendimai ir veiksmai). Politiniu požiūriu tai buvo voliuntarizmas ir avantiūrizmas nuo pat pradžios (bolševikinio perversmo) iki galo. Todėl, kai tik išsisėmė priverstinės resursų mobilizacijos ir ekstensyvaus vystymosi galimybės, komunistinės sistemos tapo neefektyvios pagal visus – ekonominius, socialinius, technologinius, kultūrinius – kriterijus. Neefektyvumas buvo mažiau pastebimas, kol gamybos sferoje dominavo fordizmo principai, tačiau formuojantis postindustrinei, informacinei visuomenei komunistinių sistemų neadekvatiškumas tapo akivaizdus.

Apie skirtingų politinių pakraipų įtaką Europos Sąjungoje galima spręsti pagal Europos parlamento sudėti (vietų skaičius 1994 m.):

Europos socialistų partija – 198

D. Britanijos leiboristai – 62

Vokietijos SDP – 40

Ispanijos socialistinė partija – 20

Europos liaudies partija (konservatoriai) – 157

Vokietijos CDU – 39

Ispanijos Liaudies partija – 28

Britanijos konservatoriai – 18

Europos liberalai – 43

Kairiųjų konfederacinė sąjunga – 28

Žalieji – 23

Šiuo metu ES būdinga “kairioji banga”: kairiosios partijos yra valdančiosios trylikoje iš penkiolikos Sąjungos narių.

Fašizmas ir nacionalsocializmas

Fašizmas (lot. fasio, ital. fascismo – pluoštas, susivienijimas) – dešinysis ekstremistinis judėjimas ir ideologija, atsiradęs 1919 m. Italijoje, kur Benito Mussolini (1883-1945) vadovaujama Partito Nazionale Fascista buvo valdančioji partija nuo 1922 m.,, vėliau Vokietijoje ir kitose Europos šalyse. Fašizmas yra atvirai antidemokratiškas, rasistinis, šovinistinis ir iracionalus. Aukščiausia vertybe fašistai skaitė valstybę, vokiečiu fašistai daugiau akcentavo tautos (das Volk) reikšmę. Būdingas bruožas yra vado (il duce, Führer) kultas.

Vokietijoje terminą nacionalsocializmas įvedė XX a. pradžioje Friedrich Naumann, siekęs integruoti darbininkų judėjimą į demokratinę sistemą ir tuo būdu neutralizuoti tapusią populiaria marksistinę klasių kovos doktriną. Naumanno šalininkai taip ir liko nedidele intelektualų grupele, o terminą perėmė Hitlerio pasekėjai (Nationalsozialistische deutsche Arbeiterpartei – Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija, kuriai nuo 1921 m. jis vadovavo), kurie save skaitė revoliucionieriais, o valstietiją ir darbininkų klasę – svarbia tautos dalimi. Psichologinė nacionalsocializmo bazė yra liguista reakcija į pralaimėtą karą, Vokietiją pažeminusią Versailles sutartį. Nacistai tvirtino, kad karas pralaimėtas ne todėl, kad priešai turėjo geresnes armijas ar daugiau resursų, o dėl vidinės ardomosios kai kurių grupių (komunistų, žydų, socialdemokratu, pacifistų) veiklos. Šios idėjos, labai supaprastinusios tikrovę, susilaukė daug atgarsio, ypač tarp jaunimo. Nacionalsocializmo ideologijoje pastebima įvairių veikėjų ir mąstytojų įtaka: Adamo Müller’io antiliberalizmas ir miglotos idėjos apie korporatyvinę valstybė, Otmaro Spann’o neoromantizmas, Houstono S. Chamberlaine, Adolfo Stöcker’io ir Karlo Lüger’io (skelbusio, kad kapitalizmas ir marksizmas – žydų išradimai) antisemitizmas, Oswaldo Spengler’io “prūsiškasis socializmas” ir naujo Cezario pranašavimas, Nietzschės viršžmogio kultas.

Nacionalizmas

XX amžiuje nacionalizmas yra nedvejotinai labiausiai paplitusi ideologija. Tačiau skirtingai nuo kitų ideologinių pakaipų nacionalizmas beveik neturi bendrų postulatu, ir nors apie jį parašyta tūkstančiai studiju, nėra ne tik vieningo požiūrio į nacionalizmą, bet ir priimtinos jo sampratos. Vieni mokslininkai skaito, kad nacionalizmas yra lojalumas tautai ar valstybei, kiti – kad jis išreiškia siekimą gyventi homogeniškoje visuomenėje, treti tvirtina, kad nacionalizmas yra politinė grupinio egoizmo, ketvirti mano, kad jam apskritai stinga bet kokio programinio turinio. Problemą dar labiau supainioja dvi aplinkybės: (1) kad nacionalizmas lengvai susilieja su kitomis ideologinėmis pakraipomis, tarp jų konservatizmu, komunizmu, socialdemokratija, (2) požiūris į nacionalizmą yra dažniausiai labai politizuotas – vieni jį sutapatina su patriotizmu, kiti, ypač kosmopolitai ir globalinės integrcijos šalininkai – su fašizmu, rasizmu ir kitomis labai smerktinomis pakraipomis.

Nacionalizmo fenomenas tampa žymiai aiškesnis, pažvelgus į jį kaip tautinių, t.y. grupinių interesų apraiška. Kiekviena grupė, ypač jei jei turi savimonę ir aiškiai išreikštą identiteta, turi ir bendrų interesų. Svarbiausias jų yra siekimas sukurti optimalias sąlygas grupės egzistavimui. Tai yra būdinga ir nacionalizmui. Priklausomai nuo situacijos, optimalios sąlygos gali reikšti nepriklausomybės atkūrima, identiteto išsaugojimą, teritorinio susivienijimą, kalbos ir kultūros vystymą, lygiateisiškumo pripažinimą ir daugybę kitų dalykų. Kadangi tautą sudaro įvairios teritorinės, socialinės, politinės ir kitokios grupės, galimi skirtingi tautinių interesų interpetacija ir prioritetų tvarka, pav., vieni gali būti karinio neutraliteto šalininkais, kiti – pasisakyti už prisijungimo prie karinio bloko, dalis visuomenės gali būti už valstybinį ekonomikos reguliavimą, kita dalis – už minimalų valstybės vaidmenį ekonomikoje. Todėl atskirų grupių nacionalizmas yra skirtingas. Tačiau kartu yra tam tikras blokas požiūrių, dėl kurių visos grupės, arba bent didžioji dauguma sutinka: nepriklausomybės išsaugojimas, išorinis ir vidinis saugumas, ekonominis klestėjimas, kultūros bei mokslo pažanga ir pan. Taip pažvelgus į nacionalizmą, tampa aišku, kad skirtumai tarp atskirų grupių pažiūrų yra daugiausia taktinio pobūdžio – kaip geriau numatytą tikslą pasiekti. Tik tais atvejais, kada visuomenė yra labai fragmentuota ir susipriešinusi, pav. pilietinio karo sąlygomis, sunkiau kalbėti apie nacionalizmą, nors net tada jis anaiptol nedingsta: pilietinio karo Amerikoje metu nei pietiečiai, nei šiauriečiai nesiekė atkurti Britanijos valdžia, sovietinėje Rusijoje analogiškoje situacijoje tiek raudonieji, tiek baltieji siekė atkurti valstybę buvusios imperijos ribose.

XX a. viduryje vyravo nuomonė, kad nacionalizmo epocha jau praėjo, tačiau ši išvada pasirodė pernelyg skubota. Septintame dešimtmetyje – taip vadinamas etninis paradoksas: etnoregioniniai judėjimai Belgijoje, Kanadoje, baskų separatizmas Ispanijoje, konfliktas Šiaurės Airijoje, etc.

Islamiškasis fundamentalizmas

Islamiškasis, arba musulmonų fundamentalizmas yra reakcija į Vakarų kultūros ekspansija ir sekuliarizacijos procesus. Vienokia ar kitokia konservatyvi reakcija į svetimą kultūrą yra dėsningas reiškinys. Islamiškasis fundamentalizmas išsiskiria daugiau mastu, nes musulmonų valstyb’ių grandinė yra nusidriekusi per pusė pasulio nuo Vakarų Afrikos iki Ramiojo vandenyno. Būtent dėl tos priežasties daugelis Vakarų politikų ir analitikų teigia, kad žlugus komunizmui, islamiškasis fundamentalizmas yra pagrindinis Vakarų priešas.

Islamiškasis fundamentalizmas išreiškia pirmiausia vidutinių sluoksnių, inteligentijos ir jaunimo pastangas surasti trečiąjį – nekapitalistinį ir nesocialistinį, atitinkantį musulmonų tradicijas ir mentalitetą socialinio, ekonominio ir politinio vystymosi kelią. “Musulmonų ekonomikos” sferoje neigiamai žiūrima į kapitalo konentraciją monopolijų rankose, skatinama “darbinė nuosavybė”, mišri ekonomika. Socialinėje sferoje tikimasi įveikti susipriešinimą, vystant dvasinė harmoniją musulmonų solidarumo pagrindu. Islamiškojo atgimimo ideologai kviečia islamo principų pagrindu unifikuoti visų musulmoniškųjų valstybių ekonomines sistemas, valstybinė sąrangą ir teisę.

Islamo ideologai gerai supranta, kaip toli pažengė musulmoniškų šalių vesternizacija visose sferose, ypač miestuose. Todėl norint sugrąžinti islamo normas ir principus reikalinga “islamiškoji revolucija” – tokia, kaip Irane. Ji interpretuojama kaip džichadas – šventoji kova už tikybą asmens ir šalies lygyje (“mažasis džichadas” – dvasinis tobulinimasis, kova už nepriklausomybę) ir pasauliniu mastu (“didysis džihadas”).

Islamo politinė teorija ženkliai skiriasi nuo būdingų Vakarams politinių pakraipų. Korane ir kituose ankstyvuosiuose šaltiniuose nieko nepasakyta apie valstybės organizavimą ir funkcijas, politinę sistemą, visuomenės ir valdžios santykius. Aiškiau apibrėžta tik chalifato (“perėmimas”, “įpėdinystė”) sąvoka, nurodanti, kas turi būti pranašo Muchamedo paveldėtoju. Vėliau būtent šiuo terminu vadinama valstybė.

Chalifato organizacijos ir funkcionavimo principus musulmonų teisininkai suformulavo, praėjus dešimtmečiams ir šimtmečiams po pranašo mirties, panaudodami netiesioginias užuominas Korane ir Muchamedo bei pirmųjų chalifų praktiką. Politinė koncepcija įgijo ganėtinai užbaigtą formą X amžiuje. Jos centrinė kategorija yra chalifatas, suprantamas ir kaip valdžios esmė, ir kaip valstybė.

“Islamo karalyste” (dar-al-islam) – tai šalis kurioje be išlygų galioja islamo teisės normos (šarija) ir kurios saugumą užtikrina musulmonai. Chalifatas yra teokratinė valstybė: chalifas turi užtikrinti, kad būtų laikomasi šarijos, ir kad islamas paplistų visame pasaulyje. Jis paskiria sau padėjėjus, provincijų gubernatorius (vali), džichado vadą (emirą), kitus valdininkus. Patariamojo organo teisėis sukuriama asamblėja, arba taryba šura (iš šio žodžio šuravi ‘ -”sovietinis”). Suverenitetas priklauso Alachui, o valstybė sukuriama jo duoto musulmonų bendruomenei (umma) įgaliojimo. Todėl šioje žemėje dievo vardu umma turi neribotą suverenitetą ir aukščiausiąją valdžią. Ummos suverenitetas pasireiškia tuo, kad ji renka chalifa, kuriam suteikiama teisė vadovauti, bet ne suverenitetas. Formaliai chalifas yra atsakingas bendruomenei, turi su ja tartis visais svarbiais klausimais, o jo kompetencija tiksliai apibrėžta musulmonų teisėje. Chalifo kadencija neribojama, tačiau jis gali būti nušalintas, jeigu grupė autoritetingų teisės žinovų (mudžtachidų) nustatys, kad jis nesilaiko sutarties sąlygų. Šiuo atžvilgių musulmonų valstybės koncepcija turi panašumo su visuomeninės sutarties teorija, kurią pusė tūkstančio metų vėliau suformulavo Europos mąstytojai.

Chalifato tikslu musulmonų teisininkai skaitė islamiškojo socialinio teisingumo realizacija, tikinčiųjų ummos interesų gynimą. Tačiau faktiškai islamo politinė teorija ignoravo liaudį. Bendrijos vardu islamo teisinės normos įtvirtino elitų viešpatavimą. Jau Omeijidų chalifate (661-750) susiformavo despotiška monarchija, chalifo “rinkimai” tapo formalumu: religinis elitas automatiškai tvirtino chalifo pasiūlytą įpėdinį, o vėliau ir bet kokį valdžios uzurpatorių.

Tradicinė chalifato koncepcija užima svarbią vietą šiuolaikinių musulmonų valstybės ir teisės teoretikų darbuose. Palygindami chalifatą su šiuolaikinėmis politinėmis sistemomis, jie teigia, kad chalifatas yra daug tobulesnis, turi visas atstovaujamos demokratijos institucijas.

Daugelyje musulmoniškųjų šalių monarchą (karalių, emirą, šeichą) formaliai “renka” religinių autoritetų kolegija. Saudų Arabijoje karaliui priklauso aukščiaušia vykdomoji ir teismine valdžia, be to, jis gali vetuoti įstatymus. Jungtiniuose Arabų emiratuose karalius pats priima įstatymus. Kai kurios musulmonų valstybės oficialiai paskelbtos islamiškomis respublikomis (Iranas, Pakistanas), kitose islamo principai ir šarija yra teisės pagrindas (Saudų Arabijoje, JAE, Egipte, Libijoje ir kitur). Artimiausiais idealios islamo valstybės tipui skaitomi Iranas, Saudų Arabija, JAE.

Teoriškai islamo valstybė neturi sienų – visa musulmonų umma turėtų sudaryti vieną valstybę su bendra armija, žalia islamo vėliava (su pusmėnuliu), biudžetu. Musulmonų valstybės užsienio politika turi tarnauti vienam tikslui – islamo paplitimui visame pasaulyje. Valstybė turi rūpintis savo piliečių švietimu ir gerbbūviu ir auklėti juos kaip giliai tikinčius musulmonus.

11. MULTIETNINĖS VISUOMENĖS: INTEGRACIJA AR DEZINTEGRACIJA?

Pasaulyje priskaičiuojama mažiau 200 nepriklausomų valstybių, tuo tarpu kai etninių grupių yra apie 3000. Todėl pasaulyje nedaug etniškai homogeniškų, šalių: Islandija, Japonija, Korėja, kai kurios arabų šalys. Migracijų išdavoje tautinių mažumų atsirado daugelyje šalių, kurios anksčiau buvo palyginti homogeniškos: Vokietija (turkai, jugoslavai ir kiti migrantai čia sudaro virš 10 proc. gyventojų), Skandinavijos šalys, o Kuveite (prieš 1990/91 metų karą) imigrantų buvo net virš 50 proc. visų gyventojų.

Skirtumai tarp grupių labai dažnai tampa konfliktų priežastimi, o šiais laikais sudaro platformą politinei mobilizacijai: atsiranda lyderiai, judėjimai, partijos, kurių tikslas yra išreikšti ir ginti grupės interesus, ir tokiu būdu grupė tampa politiniu aktoriumi.

Etninės grupės ir tautos išsiskiria tarp kitų socialinių grupių tuo, kad jos yra žymiai labiau pastovios ir jų savimonė, arba identitetas labiau išreikšti tiek grupės, tiek individo lygyje.

Kiekvienam žmogui būdinga savita ir nepakartojama identiteto struktūra, išreiškianti jo narystę įvairiose grupėse. Pav., N. identiteto strktūroje gali būti tokie svarbiausi elementai: studentas, sūnus, VDU studentas, pirmakursis, jaunuolis, kaunietis, krepšininkas, kalbąs angliškai, lietuvis, “Žalgirio” gerbėjas, Aleksoto gyventojas, automobilio savininkas ir t.t. Daugumos identiteto struktūros elementų svarba priklauso nuo situacijos, tiksliau nuo to, kas yra komunikacijų partneris: pagyvenės žmogus, tėvas, kitos auk’stosios mokyklos studentas, kito miesto gyventojas, užsienietis ir pan. Metams einant, identiteto struktūra keičiasi: buvės studentas tampa tarnautoju arba vadovu, persikelia į kitą miestą, pats tampa tėvu, nebejaunu žmogumi.

Dažniausiai vienintelis pastovus identiteto struktūros elementas yra tautybė (etnine prasme, angliško nationality pagrindinė reikšmė yra “pilietybė”). Galimybės ją pakeisti (asimiliacija) realiai egzistuoja tik vaikystėje, kol dar vyksta socializacijos procesas, arba jeigu asimiliuojančios visuomenės kultūra yra labai artima (pav., kaip airių ir anglų, rusų ir ukrainiečių kultūros). Dažniausiai asimiliacijos procesas tęsiasi keletą žmonių kartų, ir užbaigia jį tik anūkai. Tačiau jeigu etniniai skirtumai sutampa su rasiniais, asimiliacija tampa labai problematiška. Vidurio ir Centrinės Europos šalyse iki šiol neasimiliuotomis grupėmis lieka čigonai, didelė dalis žydų, Vokietijoje gimę ir užaugė turkai, indėnai Naujojo pasaulio šalyse, Sibiro ir Tolimųjų Rytų autochtonai Rusijoje.

Etninio identiteto stabilumas yra ne vienintelė tautinio solidarumo priežastis. Ne mažiau svarbu yra tai, kad etninis identitetas turi sudėtingą vidinę struktūrą, kurios elementai yra svarbūs emocinių, kultūriniu, socialiniu požiūriu. Tarp jų reikšmingiausi yra:

kultūriniai simboliai – kalba, liaudies arba etninė kultūra (folk culture, skirtinga nuo šiuolaikinės, dauguma atžvilgių internacionalinės kultūros);

istoriniai simboliai – žymių praeities veikėjų asmenybės (valdovai, karvedžiai), istoriniai paminklai (senos pilys, reikšmingų istorinių įvykių vietos), mitologizuota istorinių įvykių (nebūtinai savrbių) interpretacija;

tėvynės samprata – sąryšis su tam tikra teritorija, kuri skaitoma protėvių žeme nuo seniausių laikų, gamtiniai simboliai (peizažas, upė, floros ir faunos simboliai);

bendros kilmės samprata;

bendra religija (daugeliu atveju, tačiau ne visada: pav., tarp vokiečių, olandų, latvių yra ir katalikų, ir protestantų, tarp albanų – musulmonų ir krikšcionių).

Išvardinti elementai susieja žmones kur kas stipriau, negu kiti identiteto komponentai (profesija, gyvenamoji vieta, amžiaus grupė). Daugumai žmonių tauta ar etninė grupė yra visuomenė – socialinė erdvė, kurioje jis orientuojasi, sugeba efektyviai bendrauti, supranta ir gali interpretuoti gaunamą informaciją. Patekus į kitos tautos žmonių aplinką, net mokant jų kalbą neišvengiamai iškyla komunikacinių problemų. Todėl kai kurie mokslininkai interpretuoja tautą kaip intensyvių komunikacijų (keitimosi informacija) tinklaa. Nubraižius žemėlapyje visų komunikacijų (asmeninio bendravimo, žiniasklaidos priemonių, knygų platininmo ir t.t.) tinklaa, paaiškėtų, kad Lietuvoje sovietiniu laikotarpiu tarp lietuvių jis buvo daugkart intensyvesnis, negu tarpgrupinės komunikacijos tarp lietuviu ir kitų tautinių grupių ar kaimyninių tautų, tuo tarpu kai Lietuvoje gyvenę rusai daugiau buvo susieti su Rusijos rusais: skaitė tuos pačius Maskvoje leidžiamus laikraščius ir žurnalus, žiūrėjo Maskvos TV laidas, bet mažai domėjosi lietuviško “tinklo” informacija.

Atrodo, etninis identitetas yra natūralus solidarumo ir etninio nacionalizmo pagrindas. Tačiau realiai politikoje bent kiek reiškiasi ir kelia vienokius ar kitokius reikalavimus vos keli šimtai grupių. Todėl labai svarbu išsiaiškinti du dalykus: pirma, kodėl vienos grup’es yra politiškai mobilizuotos, o kitos (tokių didžiulė dauguma) lieka inertiškos, ir antra, kodėl skiriasi mobilizuotų grupių reikalavimai: vieni nori tik lygių politinių ar kultūrinių teisiu, kiti siekia kultūrinės autonomijos (mokytis gimtosios kalbos mokyklose, turėti savo laikraščius, kultūros centrus), dar kiti – teritorinės autonomijos, kai kurios grupės – nepriklausomybės.

Tai priklauso nuo daugelio faktorių.

1) Ne visoms etninėms grupėms ir tautoms būdingas išvystytas identitetas. Neretai ji užgožia kitos identiteto formos, ypač religija (tai buvo būdinga viduramžiais daugeliui Europos tautų, dabar – Šiaurės Indijos, daugeliui kitų Azijos ir Afrikos regionų). Dažnai identiteto struktūroje stinga arba yra labai nežymus istorinės atminties komponentas, pav., daugumas baltarusių mano neturį savo istorijos ir nepriima Baltarusijos Liaudies fronto ideologų teiginio, kad Didžioji Lietuvos kunigaikštystė buvo baltarusių tautinė valstybė (1992-1995 m. Vyrtis ir balta-raudona-balta vėliava buvo Baltarusijos valstybiniai simboliai, tačiau 1995 05 referendume 3/4 baltarusių juos atmetė ir buvo sugražinta sovietinė simbolika). Vykstant modernizacijos procesui daugeliu atvejų etninis identitetas susilpnėja, jei labai mažai išvystyta profesionalioji kultūra: tokiu atveju mobilesnieji sluoksniai perima dominuojančią valstybėje kultūrą ir praktiškai asimiliuojasi (lietuviai bajorai ir miestiečiai Lietuvos-Lenkijos valstybėje, stačiatikiai baltarusiai carinėje Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje.

2) Etnodemografinė situacija: teritorinės autonomijos gali reikalauti tik gyvenančios kompaktiškoje teritorijoje grupės.

3) Geopolitiniai faktoriai: siekti nepriklausomybės yra prasmė, jei ta teritorija ribojasi su užsienio valstybėmis arba jūra ir jokiu būdu nėra etninis anklavas;

4) Etninis heterogeniškumas (įvairovė): kuo daugiau skiriasi etninės grupės (tautos) viena nuo kitos savo kultūro ir gyvenimo būdu, tuo mažiau jos susietos tarpusavyje ir sunkiai įsisavina arba tiesiog atmeta idėją, kad jos sudaro politinę bendriją (“Nigerijos tautą”, “tarybinę liaudį”).

5) Politinių kultūrų suderinamumas: bendra politinė kultūra yra būtina politinės sistemos stabilumo prielaida.

6) kolektyvinė istorinė atmintis:

a) tradiciniai santykiai su kaimyninėmis grupėmis (teigiami ir neigiami etniniai stereotipai).

b) inkorporacijos būdas:

– užkariavimas (Rusijos ekspansija į rytus, prie Baltijos jūros, link Kaukazo);

– aneksija, t.y. prievartinis prijungimas, pasinaudojant kariniu

pranašumi arba sutartimis su kitomis stipresnėmis valstybėmis (Lenkijos pasidalijimai);

– dinastinė sąjunga (Ispanija, Lietuvos-Lenkijos valstybė);

– suvienijimas išorinio užkariavimo išdavoje (daugumas

buvusių Europos valstybių kolonijų Afrikoje ir Azijoje)

– taikus prisijungimas (daugumas dabartinės Šveicarijos kantonų);

c) bendro gyvenimo patirtis: kokie susiklostė santykiai su kaimyninėmis tautomis ir ypač su dominuojančia tauta (pav.,

lietuvių santykiai su rusais);

d) santykių sa valstybe patirtis: kokia buvo valstyb’es politika

konkrečios tautos atžvilgiu: vyko ar nevyko forsuota asimiliacija,

ar buvo diskriminacija, kiek buvo skaitomasi su tautos interesais,

kiek jos politinis elitas turėjo įtakos visos valstybės politikoje,

ar nebuvo represijų, deportacijos ir t.t.;

7) etninių grupių išorinė orientacija:

a) požiūris į integruojantį branduolį, t.y. teigiamas ar neigiamas

požiūris į dominuojančios tautos kultūrą, siekimas ją perimti arba

atvirkščiai – atsiriboti;

b) požiuris į kitas toje valstybėje gyvenančias tautas;

c) “branduoliai” už šalies ribų: ar yra už valstybės ribū tautos,

kurių kultūra labiau vertinama, mentalitetas skaitomas artimesniu;

8) režimo politika mažumų atžvilgiu (integracijos būdai): kultūrinio

pliuralizmo pripažinimas ar bandymai asimiliuoti, lygiateisis ar žemesnis statusas, autonomijos ribos ir t.t

9) etninė stratifikacija –

a) socialinė – realiai egzistuojanti socialinė nelygybė sutampa su

tautybe;

b) politinė – dominuojantis ir pajungtas politinis statusas;

c) kultūrinė – tautinės kultūros vieta visos šalies kultūroje, normaty-

vinė kultūra šalies mastu, etnoregione;

10) išoriniai faktoriai: ar yra grupės (pav., emigracija) arba šalys, palaikančios

tautos siekimą išsaugoti savo kultūrą, pasiekti autonomiją arba nepriklau-

somybę (realiai tarptautinė bendrija ir ypač didžiosios valstybės nepalaiko tautinių mažumų siekimo sukurti/atkurti savo nepriklausomą

valstybę).

Vieni iš šių faktorių gali skatinti tautinius judėjimus, kiti – būti nepalankūs arba jū įtaka gali būti dvireikšmė. Jeigu dauguma jū stimuliuoja tautinį judėjimą, susidarius palankioms aplinkybėms (režimo liberalizacija arba destabilizacija, karas su kita valstybe), labai greitai įvyksta politinė mobilizacija nacionalizmo pagrindu, t.y. “tautinis atgimimas” ir išauga judėjimas už nepriklausomybe. Kai kada tam pakanka ir vienos priežasties (asimiliacijos baimė, nepasitenkinimas savo statusu, tradiciniai priešiški santykiai su dominuojančia tauta), tačiau paprastai tokiais atvejais būdingesni yra siauri, neturį plačios paramos intelektualų judėjimai arba ekstremistinių grupių veikla. Jei daugumas faktorių nėra palankūs tautinei mobilizacijai, jokie tautiniai reikalavimai nekeliami, ir todėl keli tūkstančiai tautinių mažumų, neretai ir didelės tautos (pav., Indijoje, Indonezijoje) jokių politinių reikalavimų nekelia.

12. POLITINIS VYSTYMASIS

Politinio vystymosi samprata turi dvi prasmes. Siaurąja prasme tai yra viena iš politologinių koncepcijų, buvusi ypač populiari šeštame ir septintame dešimtmečiuose (political development). Ji buvo plačiai taikoma, tiriant politinius procesus postkolonijjinėse Azijos ir Afrikos šalyse; svarbiausias jos postulatas buvo, kad politinio vystymosi kryptis yra politinių sistemų evoliucija link Vakarų, ypač anglosaksų demokratinės sistemos modelio. Plačiaja prasme politinis vystymasis suprantamas kaip pokyčiai politinėje sistemoje, politinėje kultūroje ir elgsenoje.

Ilgalaikėje perspektyvoje politinis vystymasis yra determinuotas, priklauso nuo daugelio socialinių, kultūrinių, ekonominių, išorinių geopolitinių, technologinių ir kitų faktorių. Kartu istorijoje ir politikoje daug nulemia atsitiktinumas. Tačiau realizuojamas jis tik situacijose, kada visuomenė ar valstybė yra kryžkelėje ir galimos yra kelios tolimesnio vystymosi alternatyvos. Vokietijos surengtą revoliucionierių (Lenin ir Co.) atvykymą į Rusiją 1917 m. pavasarį galima skaityti atsitiktiniu įvykiu, nulėmusiu bolševikinį perversmą, tačiau pastarasis pasisekė todėl, kad karo sąlygomis Rusijoje labai sustiprėjo nepasitenkinimas carine valdžia ir ją pakeitusia laikinąja vyriausybe. Tai atvėrė revoliucijos galimybę kaip vieną iš alternatyvų evoliuciniam procesui (jau buvo numatyti rinkimai į steigiamąjį susirinkimą). Bolševikų atvykimas ir valdžios nesugebėjimas izoliuoti juos padarė perversmą neišvengiamu. Atsitiktinumais galima skaiyti taip pat daugybė klaidingų, voliuntaristinių sprendimų, kurių daug kiekvienos šalies istorijoje.

Politinį vystymąsi negalima sutapatinti su progresu, teigiamais (vienu ar kitu požiūriu) poslinkiais. Istorijoje pilna pavyzdžių, iliustruojančių kaip civilizacijos, kultūros, valstybės, pasiekusios aukščiausias tos ar kitos epochos technologinio, politinio, kultūrinio vystymosi pakopas, vėliau šimtmečius degraduoja ir neretai visai išnyksta. Tai būdinga ir politinėms sistemoms. Jų raidoje išskiriami keturi pagrindiniai etapai:

1) politinės sistemos formavimasis (constitution) yra revoliucinis perėjimas iš vienos sistemos, išsėmusios savo galimybes ir netekusios legitimumo sustiprėjusių antisisteminių grupių požiūriu, į kitą sistemą. Formavimosi periodu keičiasi politinės institucijos, procedūros, sprendimų priėmimo mechanizmos, normatyvinė politinė kultūra;

2) politinės sistemos funkcionavimas yra jos stabilumo periodas, kada pakitimai paminėtose sferose įsitvirtina, o taip par sutvirtėja valdančiųjų grupių pozicijos; šiam etapui būdinga sistemos reprodukcija ir nusistovėjusios sąveikos formos su išorine aplinka (t.y. reikalavimais ir parama “įejimo” stadijoje ir sprendimais bei veiksmais “išėjime”);

3) politinės sistemos evoliucija susieta su socialinių politinių jėgų balanso, ekonominiais, technologiniais ir kitais pokyčiais; nuo XIX amžiaus vidurio politinės sistemos daugumoje Vakarų šalių beveik visais atžvilgiais labai pasikeitė, tačiau visos reformos vyko tos pačios sistemos rėmuose, JAV nuo 1787 m. galioja ta pati konstitucija;

4) politinės sistemos nuosmukis ir irimas: vyrauja griaunančios tendencijos, veikiant antisisteminėms grupėms, labai susilpnėja parama ir sistemos sugebėjimas adekvatiškai reaguoti į jų spaudimą ir arba yra priverstas daugiau negu formavimosi etape vartoti prievartą ir represijas, arba centrinė valdžia nustoja efektyviai kontroliuoti periferiją ir tada įvyksta sistemos dezintegracija (Romos, Didžiųjų Mogolų imperijos, Sovietų Sąjunga, buvusi Jugoslavija.

Per žinomą žmonijos istorijos periodą nueitas didžiulis politinio vystymosi kelias. Lyginant su senovės laikais ir viduramžiais žymiai sudėtingesnė tapo valstybė ir labai išaugo jos funkcijų apimtis, valdymas tapo labai specializuotas, nepalyginamai išaugo piliečių paramos valstybei vaidmuo, šalyse, kur įsigalėjo atstovaujamo valdymo forma pati valstybinė valdžia tapo viešos konkurencijos objektu. Analizuojant pokyčius, įvykusius per pastaruosius keletą amžių, reikšmingiausiais galima skaityti sekančius.

1) Sudėtingesnė tapo visuomenės politinė sistema: atsirado naujos politinės srovės, susiformavo ir svarbią vietą užėmė politinės partijos ir judėjimai, valstybiniame aparate atsirado daug naujų elementų, atliekančių specializuotas funkcijas ir atatinkamai išaugo valdymo aparatas (biurokratija).

2) Išaugo gyventojų politinis dalyvavimas. Labai padidėjo skaičius grupių, kurios aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime (pirmiausia “įėjimo” stadijoje). Naujausiais laikais valdžia tapo prieinama trečiajam luomui, vėliau masinių judėjimų (darbininkų, profesinių sąjungų, feministinio ir kt.) vis platesni gyventojų sluoksniai pasinaudojo atstovaujamo valdymo principu. Galiausiai, įvedus visuotinę rinkiminę teisę bent juridiškai visi piliečiai gali dalyvauti formuojant valdžią. Aktyvus ir nuolatinis (t.y. neapsiribojant balsavimu rinkimuose) politinis dalyvavimas dabar tapo būtina demokratijos funkcionavimo prielaida, nes priešingu atveju padidėja atstumas tarp valdžios ir piliečių, politika tampa elitų tarpusavio kovos dėl valdžios ir privilegijų arena, išauga korupcija, politinės partijos ir valstybinė valdžia netenka piliečių paramos.

3) Susiformavo visiškai naujo tipo politinė kultūra: naujos politinės vertybės, lūkesčiai, elgsenos normos. Ypač ryškus pavyzdys yra politinės laisvės ir žmogaus teisių samprata. Piliečio ir valstybės santykių problemą nagrinejo dar antikinės Graikijos filosofai, sprendę ją valstybės (polio) naudai. Naujaisiais amžiais Europoje (bet ne Rytuose) įsigalejo visuomeninės sutarties teorija, anot kurios valstybė turi apsaugoti pagrindines žmogaus teises (gyvenmo, laisvės, nuosavybės), ir tautos (liaudies) suvereniteto koncepcija. Nuo XX amžiaus pradžios politinės laisvės samprata tampa universalia, visame pasaulyje pripžinta politine vertybe ir net autokratiškiausieji pasaulio režimai skelbia save laisvės šalininkas (stalinistinė Sovietų Sąjunga – “laisviausia šalis pasaulyje”, Kuba – “laisvės sala”). Po Antrojo pasaulinio karo žmogaus teisės tampa visuotinai pripažinta tarptautine norma, jos pagrindiniai principai suformuluoti JTO priimtoje Visuotinės žmogaus teisių deklaracijoje (1948) ir kituose JTO dokumentuose, taip pat daugelyje regioninių (Europos, Amerikos, Afrikos) tarptautinių dokumentų.

4) Nuo XIX a. formuojasi globalinė politinė kultūra. Pradžioje tai buvo susieta su kolonizacijos procesu, kada įjugtose į Vakarų valsrybių kolonijines imperijas Azijos ir Afrikos šalyse pradėjo vesternizacija kaip vienas iš modernizacijos aspektų: pamažu elitiniai sluoksniai perėmė metropolijų politines normas, teisinės valstybės sampratą, valdymo principus ir t.t. Nors kolonijinis režimas pagal defiiciją yra autokratiškas (suveneritetas priklauso metropolijai), tačiau kolonijose (ypač D.Britanijos) buvo vystoma savivalda (daugeliu atveju – taip vadinamas indirect rule, netiesioginis valdymas, perduodant vykdomosios valdžios funkcijas tradicinėms institucijoms), o svarbiausia, įvedus europietiška švietimo ir aukštojo mokslo sistemą ir vystantis žiniasklaidai, pradėjo plisti ir populiarios Vakaruose liberalizmo idėjos. Demokratinės normos ir procedūros labiausiai įsigalėjo D.Britanijos valdose. Nors daugelyje šalių demokratinio tipo politinės sistemos, kurias sukūrė prieš išeidami kolonizatoriai, gana greitai griuvo ir užleido vietą autoritariniams režimams, demokratinis eksperimentas sudarė paliko ženklų pėdsaką politinėje kultūroje. Dar svarbiau tai, kad pastaraisias dešimtmečiai, paspartėjus globalizacijos tempui ir vykstant komunikacinei revoliucijai, visuotiniai pripažintos liberalizmo įdėjos tampa masinės politinės sąmonės elementu. Tai, “dainuojančios revoliucijos” Rytų ir Vidurio Europos šalyse (Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Baltijos valstybėse), politinė liberalizacija Pietų Korėjoje, Taivane, daugelyje Lotynų Amerikos šalių akivaizdžiai patvirtina, kad masinė ir profesionalioji politinė daugelio šalių polinė kultūra įsisavino bazinius globalinės politinės kultūros elementus.

5) Formuojasi pilietinė visuomenė ir sureguliuojami jos santykiai su valstybe. Politikoje labai padidėja eilinių žmonių vaidmuo: neskaitant antikinių poliu, kurie iš šiuolaikinės perspektyvos atrodo kaip minivalstybės, pirmą kartą istorijoje politika ir valdymas (turint omenyje visus valdžios lygius) nustojo būti siaurų elitinių grupių privilegija: nors galima argumentuotai įrodynėti, kad valdo mažuma, svarbu tai, kad jos valdžia dabar apriboja ne tik teisinės normos (arba tradicija ankstyvesnėse visuomenėse), bet ir nuolatinis visuomenės arba atskirų interesų grupių spaudimas. Valdymo procesas, sprendimų priėmimas tapo nepalyginamai sudėtingesnis, negu praeityje. Ypač tai pasakytina apie fragmentuotas, susiskaldžiusias visuomenes. Nesant visuomeninio konsenso, valstybinė valdžia negali imtis strateginių uždavinių sprendimo, priversta nuoat laviruoti, tampa nęfektyvi.

6) Naujausiais laikais, atsiradus visiškai naujoms komunikacijos priemonėms, nepaprastai išaugo masinių komunikacijų, žiniasklaidos (mass media) vaidmuo. Tam dirvą paruošė knygų spausdinimo (Gutenberg, 1445; spausdinimo mašina, 1847), telegrafo (1840), telefono (Bell, 1870), garso įrašo (Charles Crosse’o “paleofonas”, 1877), kino (broliai Lumiere, 1895), radijo (Marconi), televizijos, kompiuterio išradimai. “Komunikacinio sprogimo” išdavoje informacija tapo specifine valdžios forma ir viena iš valdžios (plačiąja prasme, t.y. ne tik valstybinės) priemonių, ir dabar neretai sakoma, kad informacija valdo pasaulį. Žiniasklaida gali būti labai efektyvia politinės mobilizacijos priemone (pav., “Sąjūdžio” Lietuvoje, Liaudies frontų Estijoje ir Latvijoje fenomenas 1988-1990 m.), diskredituoti režimą, arba atvirkščiai, jei yra režimo griežtai kontroliuojama, užkirsti kelią opozicijos formavimuisi (Šiaurės Korėja, Kinija, Irakas, Iranas, Turkmenistanas, Uzbekistanas ir daug kitų šalių).

Politinį vystymąsi sąlygoja visi pokyčiai ir procesai, kurie vyksta visuomenėje: atskirų grupių interesų konfliktai, ūkio, kultūros, technologijos vystymasis, sąveika su kitomis visuomenėmis.(Pabrėžtina, kad daugelis šiuolaikinių politologų laikosi technologinio determinizmo koncepcijų, t.y. skaito, kad politinių sistemų tipai sietini su technologijos išsivystymo lygiu. Tarp šių koncepcijų šalininkų yra žymūs politologai Raimond Aron, Walt Rostow, Zbigniew Brzezinski, John Galbright, Alwin Toffler. Svarbiausią reikšmę turi visuomenės tipas. Pastaraisiais dešimtmečiais priimta skirti keletą pagrindinių tipų: priešindustrines, industrines, postindustrines ir informacines visuomenes.

Priešindustrinė (tradicinė, ikikapitalistinė) visuomenė yra pagrindinai agrarinė visuomenė, kurioje gamybos pagrindu yra ikinewtoninis mokslas ir technologija, dominuoja tradicinė, daugiausia religinė pasaulėžiūra (tikima lemtimi, piktomis dvasiomis ir pan.). Tai yra natūralinis ūkis, kurio svarbiausias tikslas yra patenkinti gamintojų poreikius. Dominuoja pirmoji ūkinės veiklos sfera – žemės ūkis, prekyba yra ribota ir nereguliari. Visuomenei būdingas luominė hierarchiška struktūra, kurioje dominuoja šventikų (clergy) ir žemvaldžių luomai; pastariesiems priklauso ir valdžia – decentralizuota Vakarų (iki XVIII-XIX a.) visuomenėse, despotinė, egzistuojanti šalia pusiau autonominių kaimo bendrijų, – Rytuose. Būdingiausios institucijos yra bažnyčia ir kariuomenė. Svarbiausias visuomeninių santykių reguliavimo mechanizmas – tradicija, t.y. ne teisinės normos, o senos gėrio ir blogio nuostatos, elgesio normos. Įstatymas nepriešpastatomas papročiams, o atvirkščiai, yra jų rezulatas. Tradicinėms visuomenėms būdingos kolektyvinės, grupinės veiklos formas, žmogus visiškai priklausomas nuo grupės (šeimos, bendruomenės, cecho), tačiau kartu yra jos ginamas.

Šiuolaikiniame pasaulyje priešindustrinės visuomenės tipui artimos kai kurios Azijos šalys (Bhutanas, Nepalas, Afganistanas, Jemenas), daugelis Afrikos šalių. Tačiau net labiausiai atsilikusiose yra modernizacijos elementų gamybos ir visuomeninio gyvenimo sferose.

Industrinei visuomenei būdingas aukštas pramoninės gamybos lygis, dominuojanti antroji (pramonine) ekonominės veiklos sfera, orientuota į masinė ilgalaikio vartojimo daiktų (automobilių, šaldytuvų, audio- ir videoaparatūros ir tūkstančių kitokių) gamybą. Industrinės visuomenės pradžia skaitomas garo mašinos išradimas, galutine stadija – mokslinė techninė revoliucija. Industrializacija ir susijusi su ja urbanizacija radikaliai pakeitė visą visuomenės struktūrą ir jos gyvenimą pradedant nuo elgesio formų ir baigiant mąstymo racionalizmu. Visa gamyba tampa prekybine, t.y. orientuota į pelno siekimą. Socialinės organizacijos pagrindu tampa kapitalas ir darbas, dominuojančią padėtį užima finansistai ir verslininkai. Būdingiausia industrinės visuomenės institucija yra finansinė-industrinė korporacija, tačiau stambioji gamyba niekur iki galo neišstumia vidutinių ir smulkių firmų bei verslininkų, kurie nuolat ieško naujų, pramoninių gigantų neužimtų nišų.

Vienas svarbiausiu visuomeninių pokyčių yra luominių privilegijų ir paveldijamų socialinių skirtumų išnykimas ir lygių pilietinių teisių ir laisvių įsigalėjimas. Valdžia tampa centralizuota, tačiau kartu vystosi demokratinės valdymo formos, tradicija kaip visuomeninių santykių reguliatorius užleidžia vietą įstatymui ir teisinėms normoms. Svarbiausia socialinių politinių pokyčių industrinėje visuomenėje išdava yra stabili teisinė demokratinė valstybė.

Postindustrinei visuomenei būdingas perėjimas nuo prekių gamybos ekonomikos į aptarnavimo ekonomiką (trečiąją ekonominės veiklos sferą), teoriniai tyrimai ir atradimai ekonomikos ir valstybinio valdymo srityse. Kai kuriose labiausiai išsivysčiusiose šalyse komunikacijų ir informacijos industrija sukuria didesnė BVP dalį, negu sunkioji arba apdirbimo pramonė.Vietoj klasinio visuomenės pasidalijimo įsigalioja profesionalizmas. Meritokratija (nuo angl. merit – “nuopelnas, pasiekimas”) nereiškia socialinės įvairovės išnykimo, nes lieka galioja prigimtinės nelygybės (gabumų skirtumų) principas. Nedingsta ir socialiniai bei politiniai konfliktai, tačiau jie dažniausiai atspindi prieštaravimus tarp žinojimo ir nekompetetingumo. Būdingiausiomis institucijomis skaitomi universitetai ir mokslinio tyrimo įstaigos bei centrai.

Postindustrinės visuomenės formavimąsi sąlygojo pirmiausia mokslinė techninė revoliucija, kuri dažnai vadinama antruoju pramoniniu perversmu, arba informacine kompiuterine revoliucija. Jos pradžia skaitomas pirmosios elektroninės skaičiavimo mašinos sukūrimas JAV 1946 m., o masinį pobūdį ji įgijo aštuntame dešimtmetyje. Šiai revoliucijai būdinga:

– kokybiškai naujas mokslo ir technikos lygis (kosminiai tyrimai, kompiuterinė technologija, komunikacinis perversmas);

– labai padidėjės žinių kaupimo tempas (kai kuriais įvertinimais dabar mokslinės informacijos apimtis išauga dvigubai per dvejus metus, tuo tarpu kai pirmaisias pokario dešimtmečiais tai įvykdavo per 15 metų);

– prioritetinis fundamentaliųjų tyrimų vystymasis, aplenkiant technologinių novacijų tempus;

– nuolat mažėjantis laiko tarpas nuo naujų mokslinių žinių atsiradimo ir jų panaudojimo technologijoje;

– informacijos vaidmens didėjimas materialinės gamybos augime (informacija šiuo atveju suprantama ne kaip pranešimai, o kibernetine, informatikos prasme – kaip sistemos valdomumo laipsnis).

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad dabar jau galima kalbėti apie naują visuomenės tipą – informacinę visuomenę, kiti skaito, kad tai kol kas yra tik postindustrinės visuomenės vystymosi etapas, prasidėjęs prieš 10-15 metų. Pagrindinis pokytis yra tai, kad ekonomikoje pradeda dominuoti ketvirtoji – informacinė sfera, išaugo darbo intelektualizacija, mokslas, kultūra, švietimas ir sveikatos apsauga, kurie anksčiau buvo skaitimi “negamybine sfera”, tampa gamybine jėga, orientuota ne tik į materialinių gėrybių gamybą, bet ir į patį žmogų.

Manoma, kad informacinės visuomenės vystymosi tendencija yra (arba bent ryškėja) tai, kad kapitalas ir darbas užleis vietą žinioms ir informacijai, nuosavybė kaip socialinės diferenciacijos pagrindas neteks reikšmės ir svarbiausias kriterijus bus išsilavinimas ir profesionalizmas. Visuomenės išsivystymo lygis tampa priklausomu ne nuo gamtinių resursų, bet nuo žmonių kokybės – jų profesionalinio išsilavinimo, intelektualinių sugebėjimų, sąžiningumo, darbštumo. Svarbiausiu kapitalu tampa žmogus. Kaip pavyzdžiai nurodomos nedidelės ir neturinčios reikšmingų gamtinių išteklių šalys: Japonija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Belgija, Šveicarija. Jeigu praeityje D.Britanijos klestėjimą nulėmė ta aplinkybė, kad darbas buvo pigus, lyginant su technika, tai dabar padėtis radikaliai pasikeitė: Amerikoje paruošti vieną specialistą, turintį universitetinį išsilavinimą, kainuoja virš 1 milijono dolerių.

Informacinėje visuomenėje socialines klases pakeičia nediferencijuotos “informacinės bendrijos”, kurių pagrindu yra santykiai tarp žmonių, užimtų įvairiapuse veikla. Svarbiu bruožu skaitoma nematerialinė darbo motivacija: prieš 30-40 metų išsivysčiusiose šalyse pirmoje vietoje buvo uždarbis, o dabar šis motyvas nusileido į 5-7 vietą, praleisamas pirmyn darbo turinį ir pobūdį, savės realizavimo galimybes, profesinio augimo perspektyvas, psichologinį klimatą darbo vietoje.

Sąvoka “informacinė visuomenė” vartojama taip pat globaline prasme, siekiant pabrėžti, kad elekroninės žiniasklaidos dėka dabar apie kiekvieną svarbesnį įvykį momentaliai sužino visas pasaulis, o įvykiai specifinėse sferose (mokslo, technologijos, sporto, madų ir pan.) – suinteresuotoms grupėms ir individams. Šia prasme plačiai vartojamas išsireiškimas “pasaulinis kaimas” (global village).

Kai kurių futurologų nuomone, galima kalbėti ne tik apie naują visuomenę, bet ir naują žmogaus rūšį – homo intelligence vietoj dabartinio homo sapiens. Kiti atvirkščiai, baiminasi, kad “kompiuterinės kultūros” įtakoje žmonės tampa panašūs į mašinas su jų primityvia ir schematiška logika, gali netekti kūrybinio potencialo, sugebėjimo spręsti sunkius uždavinius, nekalbant jau apie tokias egzistavimo kibernetinėje erdvėje (cyberspace) neigiamas pasekmes, kaip nesidomėjimas betarpiška aplinka (ir žmonėmis).

Postindustrinės ir informacinės visuomenės formavimasis kol kas dar vyko labai trumpai, net nepasikeitus vienai žmonių kartai. Todėl dabar dar sunku spręsti, ar tai yra skirtingi visuomenės tipai, ar to pačio tipo (postindustrinės-informacinės visuomenės) vystymosi etapai. Galbūt po 15-20 metų išsivysčiusiose šalyse visuomenė pasikeis dar daugiau, negu per tokį pat praeitą laikotarpį, ir bus pagrindo kalbėti apie naują (postinformacinę?) visuomenę. Vertinant pokario laikotarpį politologinių požiūriu, t.y. siekiant išsiaiškinti, kiek pasikeitė išsivysčiųsių šalių politinės sistemos (institucijos, normos, politinė kultūra) tikslingiau kalbėti apie evoliuciją vienos (postindustrinės-informacinės) sistemos rėmuose.

Politinė dinamika

Politinis vystymasis yra visuomenėje iškylančių prieštaravimų išdava, o ilgalaikėje perspektyvoje politinės sistemos tipą nulemia susiformavusios viesuomenės tipas. Reikšmingi politiniai pokyčiai visada yra konfliktų rezultatas, nes kiekvienoje visuomenėje yra ir permainų šalininkų ir jų priešų. Grupės, kurių interesus saugo egzistuoajanti politinė sistema, yra lojalios jai ir, jeigu jų padėčiai nekyla betarpiška grėsmė, nenori nieko keisti. Tai yra konservatyvi reakcija į socialinio ir politinio vystymosi iššūkį. Kitos, reformistinės grupės siekia patobulinti egzistuojančią sistemaa, padidinti jos sugebėjimą reaguoti į iškylancįas problemas. Revoliucionierių nuomone egzistuojanti politinė sistema negali išsprėsti svarbiausių visuomeninių problemų, kliudo tolimesniam vystymuisi ir negali būti reformuota, todėl ji turi būti pakeista. Galiausiai, separatistai – kompaktiškoje teritorijoje gyvenančios tautinės (rečiau – religinės) mažumos – skaito savo buvimą sistemoje, o kartu ir valstybe, neteisėtais (daugiausia todėl, kad sistema ignoruoja arba nepatenkina jų poreikių ir lūkesčių) ir siekia atsiskirti nuo jos. Žiūrint kokia pozicija nugali, yra keturios alyernatyvos:

– egzistuojančios sistemos reprodukcija (konservatyvus variantas);
– sistemos reforma;
– revoliucinė transformacija;
– dalinis arba visiškas valstybės suirimas.

Pakankamai aišku, kad konservatyvioji alternatyva gali užtikrinti stabilumą tik tuo atveju, kol potencialinės sistemos galimybės nėra išsemtos ir ji turi plačią paramą. Tačiau vykstant vidiniams socialiniams ir ekonominiams poslinkiams, beiskeičiant išorinei aplinkai, neišvengiamas konservatyvios pozicijos rezultatas yra stagnacija ir sistemos irimas, kuris gali baigtis jos žlugimu. Taip atsitiko absoliutinėms monarchijomis Vakarų Europos šalyse, komunistinėms sistemoms Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje.

Suirus valstybei, jos vietoje susikūrusiose valstybėse išlieka tos pačios alternatyvos. Pav., sugriuvus Sovietų Sąjungai naujose Centrinės Azijos valstybėse, Baltarusijoje apsiribota autoritarinio režimo reforma, Baltijos šalyse, Armenijoje, su išlygomis taip pat Rusijoje įvyko politinės sistemos kaita, Ukraina kol kas išliko pereinamoje stadijoje, Gruzija, Azerbaidžanas ir Moldavija dalinai suiro ir atskirose jų regionuose yra skirtingos politinės sistemos.

Reforma (nuo lot. reformare – “pertvarkyti, keisti”) yra bet kokio pobūdžio naujovė valdymo sferoje, betarpiškai negriaunanti jos pagrindų. Reformos poreikis didėja, augant įtampai visuomenėje, ir šiuo atžvilgiu reforma yra nuolaida arba kompromisas. Tačiau reformos gali būti vykdomos ir nesant matomo spaudimo arba net prieš dominuojančių sluoksnių valią (pav., Petro I reformos Rusijoje, kuris, siekdamas eurepeizuoti šalį šalia visa ko įsakė bajorams skusti barzdas ir gerti kavą). Reformos sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo to, ar naujovės (a) iš tiesų pašalina kliūtis normaliam vystymuisi ir (b) yra vykdomos laiku. Pav., Michailo Gobačiovo ir jo bendraminčių bandymai atidėti sovietinio federalizmo reformą Sovietų Sąjungoje (“po to, kai bus išsprėstos ekoniminės ir kitos neatidėliotinos problemos) nevejotinai paspartino Sąjungos dezintegraciją. Klasikiniais šekmingų reformų pavyzdžiais galima skaityti visuotinės rinkiminės teisės įvedimą Europos šalyse po Pirmojo pasaulinio karo, Franklino Roosevelto “naująjį kursą”, aštuntojo dešimtmecio ekonominę reformą Kinijoje, valstijų reorganizaciją Indijoje (1956, 1971 m.), reprivatizaciją (arba denacionalizaciją) ir mažojo bei smulkiojo verslo paramos politiką D.Britanijoje aštuntame-devintame dešimtmetyje.

Nuo reformos skirtina kontrreforma – dalinis arba visiškas atsisakymas nuo įvestų naujovių. Kontrereforma galima skaityti socialinio aprūpinimo mažinimą Vakarų šalyse. Tačiau riba tarp reformų ir kontrreformų yra gana reliatyvi. Jau minėtą reprivatizaciją D.Britanijoje galima pavadinti ir kontrreforma, nes jos eigoje buvo likviduotos leiboristų įvestos naujovės ekonomikos sferoje.

Revoliucija yra staigus perėjimas iš vienos būklės į kitą, ir ta prasme šis zo’dis vartojamas, kalbant apie revoliuciją moksluose, technologijoje ir kitose sferose. Politinė revoliucija reiškia politinės sistemos kaitą, vykstančia per trumpą laiką. Alexis de Tocqueville (1805-1859) tvirtino, kad “beveik visos revoliucijos, pakeitusios žmonių gyvenimą, buvo daromos siekiant įtvirtinti arba panaikinti lygybę”. Daugumas politologų dabar taip pat skaito lygybės siekimą svarbiausia revoliucijų priežastimi.

Nors revoliucija yra socialinis sprogimas, ji yra ilgalaikio proceso rezultatas. Pirmuoju etapu galima skaityti lūkesčių periodą. Jeigu didelių sluoksnių viltys išsipildo (kaip, pav., socialistinio darbininkų judėjimo lūkesčiai Vakarų šalyse), socialinė įtampa sumažėja. Ir atvirkščiai, nepasitenkinimas sustiprėja, jeigu platūs sluoksniai nusivilia, jaučiasi apgauti. Pastaruoju atveju sekantis yra brendimo etapas, kada nepasitenkinimas savo padėtimi perauga į nepasitenkinimą egzistuojančia tvarka ir politine sistema. Režimas netenka legitimumo, į jį žiūrima kaip į parazituojančią grupę, o paramos netekimas automatiškai reiškia, kad sumažėja ir sistemos efektyvumas. Valstybė gali bandyti kontroliuoti situacija, panaudodama represijas, tačiau tai įmanoma, jeigu armija išlieka lojali režimui ir jos panaudojimui negali sukliudyti išoriniai faktoriai (tarptautinės sankcijos, ekonominė blokada, ginkluoto įsikišimo galimybė).

Jei revoliucija baigiasi pergale, sekantys etapai yra konsolidacija (t.y. nugalėjusių jėgų įsitvirtinimas svarbiausiose sferose) ir institucionalizacija – naujų politinių, ekonominių, kultūrinių struktūrų kūrimas, t.y. naujos politinės sistemos formavimasis.

Daugumoje atveju revoliucija iššaukia kontrrevoliucijaa – pastangas atkurti nuverstą režimą. Kontrrevoliucijos mastas ir formos gali būti labai įvairios: ginkluotas pasipriešinimas, pilietinis karas, maištai, diversijos, užsienio šalių intervencija, ekonominė blokada ir pan. Jei kontrrevoliucija nugali, restauruojams senasis režimas (pranc. ancien regime), dažniausiai modifikuotos formos (pav., kaip bonapartizmas, siekiąs sukurti neklasinės ir nepartinės, išreiškinačios tautos valią valdžios įvaizdį).

Perėjimas iš autoritarizmo į demokratiją

Perėjimas į demokratiją globaliniu mastu yra svarbiausias politinių procesų, vykusių naujaiusiais laikais, būdingiausias bruožas.

Taip vadinamose “senosiose demokratijose” tai vyko evoliuciniu keliu, liberalizuojant konkurenciją dėl valdžios pradžioje tarp elitinių grupių, o vėliau plečiant elektoratą. Toks vystymosi kelias buvo būdingas Didžiajai Britanijai, Nyderlandams, Belgijai, Šveicarijai, Skandinavijos šalims, taip pat kai kurioms D.Britanijos valdoms (Kanada, Australija, Naujoji Zelandija).

Revoliuciniu keliu, nuverčiant senąjį režimą demokratija įsigalėjo Prancūzijoje (1789-92, 1848, 1870), Vokietijoje (1919), Austrijoje (1918).

Kai kuriose šalyse demokratinės sistemos yra tautinio išsivadavimo judėjimo išdava: JAV, Suomija, Indija, Baltijos valstybės.

Prieš 25-30 metų demokratiniai režimai (įskaitant ir jų ankstyvasias formas) buvo būdingi maždaug ketvirtadaliui iš tada egzistavusių 140 valstybių. Pastaraisiais dešimtmečiais demokratinių šalių skaičius žymiai padidėjo, žlugus autoritariniams režimams daugelyje Lotynų Amerikos ir Europos šalių (Graikijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Rytų ir Vidurio Europje), Rusijoje, Filipinuose, Pietų Korėjoje, Taivane ir kai kuriose kitose pasaulio šalyse.

Apie demokratijos įsigalėjimo prielaidas jau kalbėta 6 skyrelyje. Čia dar reikia tarptautinius faktorius. Dar 1940 m. JAV prezidentas Roosevelt paskelbė, kad Amerika turi tapti “demokratijos arsenalu”. Pokario metais “Trumano doktrinoje” (Truman Doctrine, 1947) paskelbta, kad JAV “palaikys laisvas tautas, kurios priešinasi ginkluotų mažumų arba išorinių jėgų bandymams pajungti jas”. Demokratijos gynimas buvo užfiksuotas 1948 m. sukurtos Amerikos Valstybių Organizacijos (OAS, Organization of American States) deklaracijoje, Europos Tarybos (Council of Europe, 1949), NATO (1949), 1962 m. taip pat Europos Ekonominės Bendrijos (European Economic Community, dabar – Europos Sąjunga) dokumentuose. Nors labai dažnai didžiosios valstybės, ypač JAV, nesilaikė deklaruojamų principų ir neretai rėmė net diktatatorius (Haiti, Nikaragvoje, Portugalijoje, Filipinuose ir daugelyje kitų šaliu; prezidentas Ronald Reagan, lankydamsis Filipinuose 1982 m. gyrė diktatoriu Marcošą už jo nuopelnus demokratijai), tačiau daugeliu atveju tarptautinis spaudimas buvo efektyvzs politinės liberlalizacijos instrumentas. Tačiau kur kas svarbiau yra tai, kad Vakarų deklaruojami demokratijos principai (ir išsivysčiusių sąlių demonstracinis efektas) sudarė alternatyvaa autoritarizmui ir būtent šios alternatyvos egzistavimas griovė autoritarinių režimų legitimumą. Tai ypač aiškiai pasireiškė, griūvant komunistiniams režimams Rytų Europoje, taip pat Lietuvoje, kur buvo siekiama atkurti ne tik nepriklausomybę, bet ir demokratinę sistemą.

Viena svarbiausių prasidėjusios XX a. pabaigoje politinės liberalizacijos priežasčių yra tai, kad postindustrinės/informacinės visuomenės elementai sparčiai auga daugumoje šalių. Autoritariniai režimai susiduria su dilema: ar priimti naujas technologijas, tarp jų naujausias komunikacijos priemones ir neriboti jų naudojimosi galimybių visiems piliečiams, arba bandyti atsitverti nuo išorinio pasaulio “geležine uždanga” ir pasmerkti save atsilikmui. Izoliacija tampa nepriimtina alternatyva, kai ekonominio vystymosi ir modernizacijos išdavoje išauga vidutiniai sluoksniai ir bendras kultūrinis lygis. Pirmiausia dėl šios priežasties autoritariniai režimai užleido vietą atstovaujamoms valdymo sistemoms kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, Pietų Korėjoje, Taivane.

Demokratijos įsigalėjimas yra ilgalaikis procesas, nes nepakanka sukurti vien institucijas ir procedūras (politines partijas, laisvus rinkimus) bei pripažinti demokratines laisves, bet ir reikia, kad politikai ir dauguma gyventojų įsisavintų demokratinę politinę kultūrą: pripažintų “žaidimo taisykles”, pliuralizmą, lygybės principą, mažumų teises, konfliktinėse situacijose siektų kompromisinių sprendimų ir t.t. Tai ypač sunkiai vyksta fragmentuotose visuomenėse, taip pat šalyse, kur dominuoja autoritarinė (“pavaldinybinė”) politinė kultūra (Afrikoje, musulmoniškose valstybėse). Svarbiausia, dėl civilizacijų, kultūrų, istorinės paraeities, menataliteto ir daugybės kitų tautinių skirtumų žmonija yra pernelyg marga ir įvairi, kad galėtų priimti kokį nors vieną, tegu ir labai gerą, politinės sistemos modelį.

13. TARPTAUTINIAI SANTYKIAI IR GLOBALINĖ POLITIKA

Daugelyje užsienyje išleistų politologijos vadovėlių ir politikos mokslų programose tarptautinų santykių temos apskritai nėra. Tačiau vargu ar panašų ignoravimą galima pateisinti. Pirma, vidaus ir užsienio politikos klausimai, ypač šiuolaikiniame pasaulyje, yra tiek persipynę, kad vienų negalima nagrinėti be kitų. Pav., Lietuvoje daug svarbių vidaus politinio gyvenimo aspektų priklauso nuo santykių su ES, kitomis užsienio valstybėmis, ir atvirkšciai, užsienio politikos pasiekimus ir nesėkmes dažnai nulemiai vidiniai politiniai procesai. Antra, analizuojant tiek vidaus, tiek užsienio politiką vartojamos tos pačios kategorijos ir sąvokos: “valstybė”, “valdžia”, “teisė”, “ideologija”, o tai reiškia, kad iš esmės nagrinėjami tie patys reiškiniai, tik kiek skirtingu požiūriu. Trečia, kaip tarptautinių santykių subjektai pastaraisiais dešimtmečiais šalia valstybių vis aktyviau reiškiasi transnacionalinės korporecijos (TNC, arba multinationals), politinės partijos, judėjimai, organizacijos, interesų grupės, atskiri individai. Galiausiai, nagrinėjant tarptautinius santykius taikomi pagrindinai tie patys politikos mokslų metodai: stebėjimas, dokumentų analizė, palyginimas, modeliavimas, sisteminis metodas, žaidimų teorija ir t.t

Politikos mokslai ir tarptautinė problematika atsirado ir vystėsi kartu, dažnai jų kūrėjai buvo tie patys autoriai. Seniausiu tarpvalstybinių santykių analizės pavyzdžiu skaitoma Thukidido (471-401 p.K.) “Peloponeso karo istorija aštuoniose knygose”. Klasikinėje arba tradicinėje tarptautinių santykių mokslo kryptyje žymus yra Machiavelli, Thomaso Hobbes’o (jėgos kaip tarpvalstybinių santykių “reguliatoriaus” samprata), Barucho Spinozos (1632-1677) indėlis. Žymiai vėliau atsirado idealistinė pakraipa, pagrįsta tikėjimu, kad reikia ir įmanoma nutraukti karus ir konfliktus tarp valstybių (Immanuil Kant, XX amžiuje – JAV prezidentai Wodrow Wilsom, Jimmy Carter, George Bush, valstybės sekretoriai John F.Dulles ir Z.Brzezinski, SSRS lyderiai Nikita Chruščiovas ir M.Gorbačiovas). Pokario dešimtmečiais susiformavo politinio realizmo kryptis (Henry Kiessinger, Hans Morgenthau), kuri tęsia klasikinę tradiciją ir nagrinėja tarptautinius santykius kaip kovos ir varžymosi areną tarp valstybių, ginančių savo nacionalinius (t.y. valstybinius) interesus. Kitos naujausios pakraipos yra:

modernizmas – taikomi matematiniai metodai ir modeliavimas;

transnacionalizmas – akcentuoja individų, nevalstybinių organizacijų (NGOs) ir judėjimų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose ir tarptautinės bendrijos formavimosi procese;

neomarksistinis centro – periferijos modelis: dominuoja išsivysčiusios industrinės valstybės (centras), o atsilikusios šalys (periferija) yra žaliavų ir resursų šaltiniu; artima šiam modeliui yra priklausomo vystymosi koncepcija;

struktūrinio realizmo, arba struktūralizmo požiūriu tarpatautinės sistemos struktūrinės savybės priklauso nuo didžiųjų valstybių sąveikos.

Pasaulinė bendrija (tarptautinė visuomenė0

Visoms sistemoms, pradedant mažiausiomis, būdingos yra integracinės ir išcentrinės tendencijos. Tarptautinėje sistemoje taip pat jau nuo seniausių laikų kūrėsi ir griuvo imperijos, kurių vietoje atsirasdavo mažesnės valstybės, plito pasaulinės religijos, o vėliau kūresi “nacionalinės bažnyčios” (anglikonų, rusū stačiatikių, armėnų’-gregorianų, Tibeto lamaitų ir t.t.) .

Pasaulinę bendriją arba visuomenę (world/global/international community) sudaro visos egzistuojančios, pripažintos valstybės – pagrindiniai tarptautinių santykių veikėjai (actors).. Griūvant imperijoms, naujausiais laikais jų skaičius sparčiai augo ir vien XX amžiuje padidėjo 6 kartus: 1900 m. buvo 30 valstybių, 1990 – 160, o 1996 JTO nariū jau buvo 185. Šalia valstybių pasaulinėje bendrijoje veikia tarpvalstybiniai susivienyjimai, tarptautiniai judėjimai (pav., profesinių sąjungų, žalių’jų, žmogaus teisių gynimo), nevalstybinės organizacijos, teroristinės bei kriminalinės grupės.

Šio amžiaus pabaigoje pasaulinė bendrija yra integruota įvairiausių ir priešingų elementų sistema. Joje susiformavo tarptautinės bendrijos -didelės valstybių grupės, priskiriamos jau nagrinėtiems visuomenių tipams: postindustriniam, industriniam, ir agragriniam-industriniam. Atitinkamai kalbama apir “tris pasaulius”.

“Pirmasis pasaulis” – tai postindustrinės valstybės (JAV, Kanada, Vakarų’ Europos šalys, Japonija, Australija). Šalia jau minėtų postindustrinės visuomenės bruožų joms būdinga taupanti resursus, energiją ir darbą gamyba, pagrįsta naujausiomis technologijomis, ypač mikroprocesorių technika. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šioje valstybių grupėje yra apie 2000 USD. Didelė dalis šių šalių produkcijos eksportupjama. 1990 m. Vokietija eksportavo prekių už 421 mrd. USD, JAV – 394 mlrd., Japonija – 286 mlrd., Prancūzija – 216 mlrd., D.Britanija – 185 mlrd., Italija – 170 mlrd., ir net palyginti mažų šalių – Olandijos, Belgijos ir Honkongo eksporto vertė sudarė atitinkamai 134 mlrd., 118 mlrd. ir 82 mlrd. (palyginimui Lietuvos eksportas 1998 m. sudarė tik 4 mlrd. dolerių). Postindustrinėse šalyse gyvena tik 15 proc. pasaulio gyventojų, tąciau jos tenka 78 proc. mašinų ūkio, 71 proc. pasaulinės prekybos ir 64 proc. pajamų.

“Antrasis pasaulis” – industrinės, daugumoje postkomunistinės Rytų ir Vidurio Europos šalys, Rusija, Kinija. Tarp jų Rusija yra gamtos resursų atžvilgiu turtingiausia šalis pasaulyje, ir energetiniai resursai (nafta ir gamtinės dujos) yra pagrindinis jos eksportas. Būdinga tradicinė, reikalaujanti daug resursų, energijos ir darbo technologija.

“Trečiąjį pasaulį” sudaro besivystančios (developing) arba neišsivysčiusios (underdeveloped) šalys, daugiausia – buvusios kolonijos (ypač Afrikoje ir Azijoje), kuriose vyrauja tradicinė industrinė ir priešindustrinė gamyba. Šių šalių grupėje apie 800 milijonų žmonių gyvena pusbadžiu, apie 40 milijonų kasmet miršta dėl išsekimo, tačiau kartu būdingas labai aukštas (2-4%) natūralus gyventojų prieauglis. Periferinėms valstybėms labai stinga lėsų, jau devintame dešimtmetyje jų skola išsivysčiusioms šalims viršyjo 730 milijardų USD. Eksportuoja pagrindinai gamtinius resursus, žaliava ir žemės ūkio produktus. Zambijos eksporte 81 proc. sudaro varis, Ugandos – 95 proc. kava, Mauritanijos – 83 proc. – geležies rūda, Fidži – 78 proc. cukrus ir t.t.Vidutinis uždarbis – 35 USD.

Pastaraisiais dešimtmečiais šis tradicinis padalinimas kiek pakito, nes taip vadinamos naujos industrin’es valstybės (Pietų Korėja, Taivanas, Singapūras, Tailandas, Malaizija, Argentina, Brazilija, Meksika, Portugalija, Graikija, Turkija priartėjo prie”antrojo pasaulio” lygio, o kai kuriais atžvilgiais ir pralenkė šios grupės šalis.

Geografinių atžvilgiu postindustrinės valstybės (išskyrus Australiją) yra šiaurėje, o besivystančios – pietuose, todėl pirmojo ir trečiojo “pasaulių” priešpastatymas dažnai apibūdinamas terminu “Šiaurė – Pietūs” (North – South). “Antrasis pasaulis” užima tarpinę padetį tiek geografiniu, tiek kitais atžvilgiais: pagal kai kuriuos kriterijus kai kurios jam priskiriamos valstybės lenkia “pirmojo pasaulio” šalis (Rusija ir Kinija turi branduolinį ginklą, kurio neturi Vokietija, Italija ir mažosios postindustrinės šalys), kitais kriterijais atsilieka nuo “trečiojo pasaulio” šalių (pagal vidutinė gyvenimo trukmė Rusijoje yra antroje šalių šimtinėje).

Šis valstybių skirstymas yra gana sąlygiškas, tačiau jis išreiškia svarbią pasaulinės bendrijos ypatybę. Tarptautinės teisės požiūriu visos valstybės yra lygios, tačiau realiai lygybės nėra. Pasaulinė bendrija yra hierarchiška, stratifikuota pagal skirtingus krieterijus. Raketinio branduolinio potencialo atžvilgiu galingiausios valstybės yra JAV, Rusija, Kinija, Didžioji Britanija ir Prancūzija, pagal ekonominį potencialą pirmauja JAV, Japonija, Vokietija, teritorijos dydžiu – Rusija, Kanada, Kinija, JAV, Brazilija ir Australija. Supervalstybėmis (superpowers) skaitoms šalys, kurioms būdingi šie požymiai:

(a) galimybė įvykdyti planetos masto sunaikinimus, palaikoma galingo nuolat tobulinamo branduolinio ginklo ir raketinės technikos;

(b) galimybė padaryti poveikį visos žmonijos egzistavimui;

(c) negalimas karinis pralaimėjimas bet kokiai kitai valstybei ar valstybių grupei, jei į pastarąją neįeina kita supervalstybė.

Skirtingai nuo supervalstybių, didžiosios valstybės (great powers) turi įtakos pasauliniam vystymuisi, tačiau nedominuoja tarptautiniuose santykiuose. Šiuo kriterijumi didžiosiomis valstybėmis galima skaityti Vokietiją, Japoniją, D.Britaniją, Prancūziją. Siauresniu mąstu išskiriamos regioninės didžiosios valstybės (regional powers) yra įtakingos ir/arba gali nulemti įvykių eigą atskiruose regionuose: Indija – Pietų Azijoje, Egiptas – tarp arabų šalių, Brazilija – Pietų Amerikoje, Artimuosiuose Rytuose į regioninės valstybės vaidmenį pretenduoja Iranas, Irakas, ir Saudų Arabija, postsovietinėje Centrinėje Azijoje dėl hegemonijos konkuruoja Uzbekistanas ir Kazachstanas, Vidurio Europoje pastaraisiais metais daug kalbama apie augančią Vokietijos įtaką.
Kiti tarptautinių santykių dalyviai (veikėjai)

Labai svarbus tarptautiniame gyvenime yra nevalstybinių dalyvių vaidmuo: tarpvalstybinių vyriausķbinių (inter-governmental, toliau: TVO) ir tarpvalstybinių nevyriausybinių (non-government, toliau: TNO) organizacijų, transnacionalinių korporacijų, įvairių judėjimų.

Ankstyviausia tarptvalstybinė vyriausybinė organizacija buvo 1815 m. Vienos kongrese sukurta Pastovioji laivininkystės Reinu komisija. XIX a. susikūrė dar keliolika TVO: Tarptautinė sanitarinė konvencija (1853), Tarptautinė telegrafo sąjunga (1865), Pasaulinė pašto sąjunga (1878). 1923 m. susikūrė Tarptautinė kriminalinės policijos organizacija (Interpol). Pirmosios politinio pobūdžio TVO atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, tarp jų Tautų liga (Ženeva, 1920-1946; JAV nedalyvavo), Tarptautinė darbo organizacija (ILO – International Labour Organization). Dabar didžiausia ir autoritetingiausia TVO yra Jungtinių Tautų Organizacija, įkurta 1945 m. ir vienyjanti 185 valstybes. Prie JTO veikia Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO).

Regioninės ir specializuotos tarpvalstybinės vyriausybinės organizacijos (skliausteliuose -angliškos santrumpos, įkūrimo metai):

Arabų valstybių liga (1945);

Amerikos Valstybių organizacija (OAS, 1948, 30 valstybių)

NATO (1949);

(Britanijos) Sandrauga – D.Britanijos dominionai ir daugelis jos buvusiui kolonijų (50 valstybių, formalios sutarties nėra, vyriausybių vadovų susitikimai vyksta karta per dvejus metus);

Europos Taryba

Europos Bendrija/Sąjunga (pradžia datuojama 1951, 1957 m., dabartinis pavadinimas – nuo 1993 m.)

Europos Laisvosios Prekybos Asociacija (EFTA, 1960: Austrija, Šveicarija, Skandinavijos šalys)

Afrikos Vienybės organizacija (OAU, 1963, 51 valstybė)

Islamo Kongreso organizacija (OIC, 1969, virš 50 valstybių)

Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (CIS, 1991, buvusios sovietinės respublikos, išskyrus Baltijos valstybes).

Yra įvairiausių TVO klasifikacijų. Dažniausiai minimi šie tipai:

– universalios (Tautų Liga, JTO);

– tarpregioninės (Islamo konferencijos organizacija);

– (sub)regioninės (ES, Beniliuksas)

– finansinės (Tarptautinis valiutinis fondas, Pasaulinis Bankas)

– mokslinės (“Eurika”)

– techninės (Tarptautinė Telekomunikacijų Sąjunga)

– specializuotos (Tarptautinis matų ir svorių biuras)

Dabar veikia virš 400 TVO. Dauguma jų turi didelį administracinį aparatą (pav., JTO dirba apie 50 000 žmonių) ir neretai jos įgyja autonomijaa, siekia savo specifinių tikslų, nesutampančių su jas isteigusių valstybių siekiais. Kartu nė viena TVO, išskyrus Europos Sąjungą) negali pasiekti, kad visi jų sprendimai būtų vykdomi. Nepaisoma daugybės JTO Generalinės asamblėjos rezoliucijų (pav., 1948 m. rezoliucijos dėl arabų valstybės Palestinos įkūrimo), kyla konfliktai net tarp NATO narių (pav., 1974 m. Turkija okupavo beveik pusę Kipro ir paskelbė ten “Šiaurės Kipro Turkų respubliką), popieriuje lieka šimtai NVS priimtų sprendimų.

Tarpvalstybinių ņevyriausybinių organizacijų (TNO) 1905 m. buvo 134, dabar jų yra virš 4000. Tai – neteritoriniai savanoriški susivienyjimai, sukurti ne vyriausybių, o profesinių, religinių, privačių ir kitokių organizacijų. Seniausios TNO yra bažnyčios, ypač Katalikų bažnyčia. Tarp NTO yra politinės (Socinternas ir kitos partijų sąjungos), profesinės, sportinės (FIFA, UEFA, FIDE), religinės (Pasaulinė bažnyčių taryba, 1954) ir kitokios organizacijos. Jū sprendimai paprastai neturi juridinės galios ir nėra ratifikuojami. NTO veikia kaip koordinaciniai organai arba interesų, arba spaudimo grupės, siekiančios įtakoti atitinlamas VTO (ypač JTO) ir/arba atskirų šalių vyriausybes. Taip veikia žmogaus teisių gynimo organizacijos (International Helsinki Federation, Amnesty International), žaliųjų Gręn Peace ir kitos.

Pasaulinėje ir atskirų šalių ekonomikoje ypatingą įtaka turi transnacionalinės korporacijos (TNC, multinationals) – stambios firmos ir korporacijos, turinčios savo skyrius, bankus, gamyklas, įstaigas daugelyje pasaulio šalių. TNC priskaičiuojama virš 7000, jų filialų – virš 30 000. Daugiausia TNC kapitalo investuota “pirmojo pasaulio” šalyse, ypač JAV. 200 didžiausių transnacionalinių kompanijų, kuriose užimta 0,3% viso pasaulio dirbančiųjų, bendras metinis pelnas siekia 7100 milijardų USD, tuo tarpu kai 80% pasaulio gyventojų gyvena šalyse, kurių bendros pajamos sudaro tik 3900 milijardų dolerių; korporacija Mitsubishi yra turtingesnė už Indonezijaa, turinčiaa 210 milijonų gyventojų.

Plečiantis tarptautiniam bendradarbiavimui, kaip aktyvūs tarptautinių santykių aktoriai vis labiau reiškiasi įmonės, kultur’rinės, sportinės organizacijos, universitetai, moksliniai tyrimo centrai, atskiri individai. Todėl valstybės vaidmuo visoje tarptautinių ryšių sistemoje pastebimai mažeja, daugiau apsiribodamas politinių klausimų sprendimu, nors ir šiuo atžvilgiu valstybės, ypač neturtingesnės ir/arba mažesnės, dažnai yra priverstos veikti taip, kaip to reikalauja transnacionalinės korporacijos.

Tarptautinių santykių dalyviais yra taip pat tautinio išsivadavimo (dažniausiai vadinami separatistiniais arba secesionistiniais) judėjimai. Ypatingą vietą užima teroristinės organizacijos, palaikančios tarpusavyje glaudžius ryšius. Tarp jų:

Airijos respublikonų armija (IRA, 1919);

Armėnijos išlaisvinimo slapta armija (siekianti išlaisvinti “Didžiaajaa Armėnijaa, esančiaa Turkijos sudėtyje);

Jungtinis žydų pogrindis (JAV);

Raudonosios brigados (Italija);

Raudonosios Armijos frakcija (Fraktion Rote Armę, Vokietija)

Action directe (Prancūzija)

Kovinės komunistų grupės (Belgija).

1984 m. bandyta sukurti vieninga “euroterorizmo” centraa, organizuoti bendri pasikėsinimai į NATO karininkus. Maždaug 60 šalių veikia neofašistinės grupės. Ypač aktyviai teroristinės grupės veikia Lotynų Amerikoje ir Artimuosiose Rytuose.
Tarptautiniai santykiai

Tarptautiniai santykiai (international relations) reiškia pirmiausia tarpvalstybinius santykius, žodis “tauta” (nation) šiame derinyje yra “valstybės” sinonimas. Tarptautiniai santykiai yra skirstomi pagal veiklos sferas ir formas į politinius, diplomatinius, ekonominius, karinius, ideologinius, teisinius ir t.t. ir teritoriniu atžvilgiu į globalinius, tarpregioninius, regioninius, subregioninius, daugiašalius ir dvišalius.

Užsienio politika yra bendras valstybės kursas tarptautiniuose reikaluose, vykdomas įvairiomis, pirmiausia diplomatinėmis priemonėmis. Jo principai reguliuoja valstybės santykius su kitomis valstybėmis.

Valstybės užsienio politiką sąlygoja daug faktorių. Pirmiausia tai geografinė padėtis: kaimyninės šalis, išėjimas prie jūros ar jo nebuvimas. Suspausta tarp dviejų kaimynų (kaip Nepalas ar Bhutanas Himalajuose), valstybė neturi didelio pasirinkimo ir yra priversta arba orientuotis į vieną iš jų, arba bandyti balansuoti. Geografijos ir užsienio politikos santykis ilga laiką buvo specialios politinės teorijos – geopolitikos – objektu. Nors kai kurie geopolitiniai faktoriai (pav., atstumas kaip abipusio saugumo garantija) šiais laikais neteko reikšmės, valstybinių sienų ilgumas, teritorijos konfigūracija, išejimas prie jūros, atstumas nuo svarbiausių ekonominių centrų, gamtiniai ištekliai iki šiol turi įtakos valstybių, ypač mažiau išsivysčiusiū, užsienio politikai.

Didelę reikšmę turi ekonominis ir karinis potencialas, neretai taip pat ideologija, religija, priklausomumas vienai ar kitai civilizacijai.

Kiekviena valstybė kaip tarptautinių santykių subjektas siekia išsaugoti suverenitetą ir kartu užsitiktinti optimalias gyvavimo sąlygas, tarp kurių pirmoji yra saugumas. Dėl to iškyla viena iš sudėtingiausių tarptautinių santykių problemų – taip vadinama saugumo dilema (security dilemma). Jos esmė yra ta, kad vienos valstybės siekimas sustiprinti savo saugumą gali būti kitos, ypač kaimyninės valstybės įvertintas kaip pavojus savo saugumui ir sukelti atsakomąją reakciją: diplomatinį ar ekonominį spaudimą, grasinimą panaudoti jėgą, ginklavimosi varžybas ir net “preventyvinį karą” (užpulti priešą, kol jis tai nepadarė pirmas). Saugumo dilemą vaizdžiai iliustruoja ginkluotės varžybos tarp SSRS ir JAV, Indijos ir Pakistano santykių raida ir daug kitų pavyzdžių. Baltijos valstybės siekia NATO narystės, norėdamos užsitikrinti savo saugumą nuo Rusijos, Rusija vertina tai kaip pavojų savo saugumui ir jos pastangos sukliudyti Baltijos prisijungimui prie Vakarų karinio bloko savo ruožtu vertinamos Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje kaip hegemoninių Rusijos užmačių pasireiškimas ir dar labiau stiprina saugumo siekimą po NATO skėčiu.

Lemiamą reikšmę tarptautinių santykių vystymęsi turi veikiančių tarptautinėje sistemoje jėgų balansas. Valstybės pajėgumas priklauso nuo daugelio faktorių. Anksčiau svarbiausiu kriterijumi buvo skaitoma karinė galia, kuri užtikrindavo ne tik saugumą, bet ir buvo svarbi sėkmingos teritorinės ekspansijos prielaida. Šiuolaikiniame pasaulyje situacija pasikeitė: galingiausios armijos gali pralaimėti partizaniniame kare (JAV Vietname, Sovietų Sąjunga Afganistane), karas gali atsieti visais atžvilgiais brangiai ir turėti vien neigiamas pasekmes (Irano-Irako karas, Irako bandymas užgrobti Kuveitą). Dar svarbiau, kad karinės galios didinimas gali turėti bumerango efektą: milžiniškos ir niekaip neatsiperkančios išlaidos ginkluotei (dalinai išskyrus high-tech vystymą, spartinanti technologinį progresą), šiuolaikiniai brangūs ginklai ir armijos išlaikymas tampa sunkia našta ekonomikai ir gali išsekinti šalį. Ginkluotės varžybos galiausiai sužlugdė Sovietų Sąjungos ūkį, visiškai išsekino nedaug resursų turinčią Šiaurės Korėją. Valstybės saugumą dabar daugiau nulemia ekonominis potencialas (persipynę ekonominiai ryšiai su potencialiu priešu), sugebėjimas mobilizuoti resursus, diplomatija ir ypač regioninės saugumo sistemos, t.y. kariniai politiniai blokai. Viso šiaurės pusrutulio vakarinės dalies saugumą dabar užtikrina NATO (North Atlantic Treaty Organization), įkurta 1949 m., kitose pasaulio dalyse buvo blokai SEATO (South East Asia Treaty Organization, 1954-1977, jungusi JAV, D.Britaniją, Prancūziją, Pakistaną, Filipinus, Australiją ir N.Zelandiją), CENTO (Central Treaty Organization, 1955-1979: D.Britanija, Turkija, Iranas, Pakistanas, iki 1958 m. taip pat Irakas).

Tarptautinių santykių vystymosi tendencijos

Po Sovietų Sąjungos ir jos karinio bloko (Varšuvos sutarties organizacijos) dezintegracijos žlugo taip vadinama bipolinė, arba dviašinė sistema, kurią sudarė dvi susipriešinusios sistemos ir nuošalyje buvės neprisijungusių šalių judėjimas (neutralios, daugiausia “trečiojo pasaulio” šalys, taip pat Jugoslavija ir Kuba). Pagrindinės dabartinės tendencijos:

1) Būdingiausias šiuolaikinio pasaulio vystymosi bruožas yra globalizacija – nuolat didėjantis visų valstybių tarpusavio priklausomumas ir sąveika politikos, ekonomikos, kultūros sferose, pasaulinio masto integracinės tendencijos, apribojančios visųį net pačių didžiausių valstybių suverenitetą;

2) Skaitoma, kad vyksta galios decentralizacija ir formuojasi daugiapolinis (multipolar) pasaulis; tačiau šiam požiūriui priešpastatomos kelios kitos alternatyvos –

a) bendras JAV, ES ir Japonijos dominavimas;

b) JAV – vienintelis lyderis pasaulyje;

c) bipolinės sistemos atkūrimas (JAV ir Kinija);

d) civilizacijų (Vakarų, islamo, Kinijos ir gal kitų) konfliktas.
Visi variantai dabar plačiai svarstomi, tačiau šiuo metu vyrauja nuomonė, kad kol kas politiniu ir militariniu atžvilgiais dominuoja JAV.

3) Įsigalėjo naujas branduolinio ginklo vertinimas; dar 1983 m. amerikiečiai kompiuteriu pagalba išskaičiavo, kad neišvengiamas apsikeitimo branduoliniais smūgiais rezultatas būtų “branduolinė naktis (žiema), ir tai padėjo pasiekti susitarimo dėl branduolinių ir raketinių ginklų arsenalo mažinimo (SALT I, SALT II).

4) Formuojasi supratimas apie visuotiną saugumą kaip svarbiausią nacionalinio saugumo garantą. Dalinai tai susieta su milžiniška ginkluotės kaina: sukauptas karinis turtas, kurį būtų galima panaudoti civiliniams tikslams (kompiuteriai, aviacija, transportas ir pan.) vertinamas 500 milijardų USD, kariuomenėje tarnauja apie 25 milijonus žmonių ir dar tiek dirba kariniame komplekse, kur užimta apie 25 proc. mokslininkų ir sunaudojama 40 proc. mokslui skiriamų lėšų.

5) Kuriasi konfliktų prevencijos politiniais metodais sistema, regioniniai konfliktų stabdymo centrai. Veikia ši sistema dar nelabai efektyviai ir dažniau tarptautinėms organizacijoms tenka atlikti taikos palaikymo funkcijas (Bosnija, Kosova, Kipras, Tadžikistanas, Gruzija ir kt.).

6) Saugumo samprata tapo platesnė ir dabar apima ne tik karinį saugumą, bet ir gamtosaugą, siekimą įveikti ekonomines ir technologines disproporcijas, kovą prieš tarptautinį terorizmą, narkomafiją. Treciojo pasaulio šalys jau nuo devintojo dešimtmečios pradžios reikalauja sukurti naują pasaulinę ekonominę tvarkaa, numatant eilę priemonių:

– anuliuoti dalį skolų, pratęsti jų grąžinimo terminus;

– padidinti ekonominę ir techninę pagalbą;

– padėti vystyti svarbiausias ūkio šakas, perduodant naujausias technologijas;

– padėti modernizuoti žemės ūkį;

– pašalinti tarptautinės prekybos kainų žirkles (t.y. padidinti žaliavų kainą ir sumažinti baigtosios produkcijos kainą).

“Pirmojo pasaulio” šalyse auga supratimas, kad neišsprendus “trečiojo pasaulio” ekonominių problemų, ne tik nebus garantuotas Vakarų saugumas, bet ir jų egzistavimas nelabai tolimoje ateityje taps problematišku: atsilikusiose šalyse sparčiai didėja gyventojų skaičius, nemaža valstybių gali sukurti savo branduolinius ginklus, nuolat didėja emigrantų srautas iš pietų į šiaurę. Atsiriboto nuo skurstančio “trečiojo pasaulio” darosi sunku ir pavojinga.

7) Šiuolaikinė karinė technologija ir politinė, ekonominė bei kultūrinė globalizacija labai sumažino geopolitinių faktorių reikšmę. Geopolitika kaip mokslas buvo populiari XIX amžiuje (Friedrich Ratzel, 1844-1904) ir pirmoje XX a. pusėje, dabar ji tapo archaiškos mąstysenos bruožu, bud’dingu daugiausia senosios kartos kariškiams ir politikams.

Tarptautinė teisė

Tarptautinės teisės samprata istoriškai susieta su suvereniteto sąvoka, kuri viduramžiais pirmiausia reiškė teisę skelbti karą, sudarinėti taikos sutartis ir sąjungas. Šiuolaikinė tarptautinė teisė apibrėžiama kaip visuma teisių ir visuiotinai priimtų normų, veikiančių tarptautinėje sistemoje. Tarptautinės teisės subjektai yra valstybės ir tarpvyriausibinės organizacijos, pastaraisiais metais taip pat ir individualūs piliečiai.

Šiuolaikinės TT pagrindas daugeliu atžvilgiu yra Vakarų liberalinis teisių ir pareigų modelis ir jo sampratos (politinė laisvė, lygybė, teisė ir kt.). Svarbiausieji TT principai, turį juridinę galią, užfiksuoti JTO statute, Tarptautinės teisės principų deklaracijoje (1970), Galutiniame saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo akte (1975) ir kituose tarptautiniuose dokumentuose. Pagrindiniai principai yra:

– suvereniteto gerbimas;

– atsisakymas panaudoti jėgą arba grasinti ja;

– nesikišimas į valstybių vidaus reikalus;

– tautų lygiateisiškumas ir jų apsisprendimo teisė;

– valstybinių sienų neliečiamumas (pripažinimas);

– taikus ginčų sprendimas;

– žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas (1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir kiti dokumentai);

– bendradarbiavimas tarp valstybių;

– pasaulinės bendrijos demilitarizacija;

– tarptautinių normų ir teisių vykdymas.

Iki šių principų realizacijos dar labai toli. Ne visos valstybės pasirašė ir ratifikavo pagrindinius dokumentus (pav., apie pusę valstybių nepasirašė 1966 m. socialinių, kultūrinių, pilietinių ir politinių teisių paktų, Kinija, Indija, Pakistanas ir kai kurios kitos šalys – susitarimų dėl branduoliniu ginklų). TT yra nelabai efektyvi taip pat todėl, kad nėra mechanizmų ir procedūrų, garantuojančių JTO ir kitų tarptautinių organizacijų sprendimų vykdymaa. Galiausiai, tarptautinės normos nesudaro vieningo kodekso, apjungia prieštaringus principus, pav., tautų apsisprendimo teisę ir sienų neliečiamumo, žmogaus teises ir nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principą.

Tarptautinės teisės laikymasis ir tarptautinių įsipareigojimų vykdymas labai priklauso nuo vyriausybių valios ir jų galimybių nepaisyti kitų šalių ir/arba pasaulinės bendrijos nuomonės. Mažosios šalys šiuo atžvilgiu daugiau turi atsižvelgti į sankcijų galimybę, tačiau radikalūs režimai (Kuba, Š.Korėja, diktatūros Afrikoje) dažnai jų nepaiso. Karinės jėgos panaudojimas reikalauja sudėtingos procedūros, be to JTO neturi tam pakankamai resursų. Reikalavimai vykdyti tarptautines normas ir įsipareigojimus taikomi selektyviai, priklausomai nuo kitų, daugiausia geopolitinių faktorių, taip pat nuo konkrečios šalies santykių su didžiosiomis valstybėmis.

LITERATŪRA lietuvių kalba

Aristotelis. Politika. V.: Pradai, 1997. 389 p.

Babachinaitė G. ir kt. Lietuvos valdžių elito teisinės sąmonės ir savimonės ypatumai. V.: Eugrimas, 1998. 126 p.

Balcerowicz, Leszek. Socializmas, kapitalizmas, transformacija. ALK-Algarvė, 1998. 255 p.

Baranova, Jūratė. Politinė filosofija: Metod. mokymo priemonė. V/: Pradai, 1995. 98 p.

Bytamas, D., Boilas K. Demokratija. Klausimai ir atsakymai. Klaipėda: Savivaldos problemų tyrimo centras, 1997. 129 p.

Brzezinski, Zbigniew. Nebevaldomas pasaulis. Globalinė sumaištis XXI amžiaus išvakarėse. V.: Tvermė, 1998. 239 p.

Dalis R. Demokratija ir jos kritikai. V.: Amžius, 1994. 526 p.

Friedman, Milton. Kapitalizmas ir laisvė. Vilnius: Mintis, 1998. 197 p.

Filosofijos istorijos chrestomatija. Renesansas. V.: 1986.

Frankel J. Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje. K., 1993.

Gray, John. Liberalizmas. V.: Pradai, 1992. 107 p.

Hayek, Friedrich von. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. I. Taisyklės ir tvarka. Naujas liberalių teisungumo bei politinės ekonomijos principų išdėstymas. Vilnius: Eugrimas, 1998. 229 p.

Heilbroner, Robert. Didieji ekonomistai. Vilnius: ALK – Amžius, 1995.

Jungtinės Tautos. Pagrindiniai faktai. V., 1995.

Koch, Hal. Kas yra demokratija? V.: Agora, 1997. 127 p.

Lietuvos Respublikos Konstitucoja (bet koks leidimas)

Makiavelis N. Valdovas. V.: UAB Intelektualinių Sistemų Taikymo Centras, 1998. 109 p.

Nisbet R. Konservatizmas. V., 1993.

Politikos būtis ir politinė sąmonė. Sudarė K.Šerpetis. Šiauliai: Ped. in-tas, 1993. 135 p.

Politikos mokslų metmenys. V., 1995.

Politologija: Dokumentai ir užduotys pratyboms. Sudarė L.Doveikis. K.: Litterae universitatis, 1996. xi, 244 p.

Politologijos pratybų sąsiuvinis. V.: Pradai, 1997. 147 p.

Sabine G.H., Thorson T.L. Politinių teorijų istorija. V.: Pradai, 1995. 950 p.

Studijuojantiems politologiją. Sudarė G.Vitkus. K.: Šviesa, 1990. 197 p.

Valstybės pagrindai. Mokomoji knyga. K.: Technologija, 1996. 1-3 dalys.

Vitkus G. Politologijos įvadas: Mokymo priemonė. V.: Leidybos centras, 1992. 272 p.

Wandycz, Piotr S. Laisvės kaina. Vidurio Rytų Europos istorija nuo viduramžių iki dabarties. ALK – Baltos lankos, 1997. 348 p.

Williams, Alan M. Europos Bendrija. Integracijos prieštaravimai. V.: Alma littera, 1996. 279 p.

Zeigler H. Politinė bendruomenė: Įvadas į politinę sistemą ir visuomenės lyginamąją analizę. K.: Littera UVM, 1993. 360 p.

Žmogaus teisės. Mažumų teisės. Tarptautių dokumentų rinkinys. V., 1996. 239p.

Žmogaus teisės. Regioninių tarptautinių dokumentų rinkinys. V.: Mintis, 1993. 375 p.

Leave a Comment