rusijos karine strategija baltijos valstybiu atzvilgiu

Turinys

Įvadas 3

1. Karinės doktrinos požiūris į Baltijos šalis 5

2. Rusijos federacijos siekiai ir tikslai 7

3. Karinės strategijos ir jos įtakos Baltijos valstybėms kaita 9

4. Politinės sistemos įtaka karinės doktrinos požiūriui 11

Išvados 13

Literatūros sąrašas 14Įvadas
Tris Baltijos valstybės, tik nesenai išsivadavusios iš SSRS okupacijos, jau sėkmingai prisijungė prie svarbiausių tarptautinių ir regioninių organizacijų, nuosekliai žengia demokratijos keliu ir bando įdiegti vakarietišką gerovės tipą savo valstybėse.
Niekas mūsų nesirengia okupuoti jėga, tačiau kai kurie dalykai kelia nerimą”, – sako profesorius Vytautas Daujotis . Priežasčių tam galima surasti daugybę, ir visas jas deramai galima būtų argumentuoti. Šiame darbe bus baandoma išnagrinėti vieną priežastį ,kuri turi didelę įtaką visų trijų Baltijos valstybių politikai ir vystimuisi. Tą priežastimi yra įvardijamas Rusijos įtaka ir noras sugrąžinti jai svarbų regioną į savo įtakos zoną. Taigi bus bandomą nagrinėti Rusijos Karinės strategijos, arba doktrinos įtaką Baltijos valstybėms, jų politiniam ir ekonominiam gyvenimui ir kitiems aspektams.
Aktualios literatūros ir didelių darbo įvardyta tema nėra daug. Rusijos karinė doktrina, trumpi straipsniais ir ištraukos. Nagrinėjamai temai išanalizuoti ir iškeltiems tikslams pasiekti bus naudojamos 2002 , 2003 , 2004 , 2005 Lietuvos metinių strategijų apžvalgos, įvairūs straipsniai išš internetinių portalų www. geopolitika.lt , www. veidas.lt , ir kitų. Analizuojant nurodytą temą bus mėginama remtis ne vien lietuviška literatūra ar internetiniais portalais lietuvių kalba, bet ir Rusijos autorių darbais, tokiais kaip ,,Проект новой военной доктрины РФ: США приравнены к террористам” ir kiti straipsniai rusų kalba.
Darbo tikslas yra išnagrinėti kokią įt

taką Baltijos valstybėms ir jų vystimuisi turi Rusijos karinė politika. Darbe nebus stengiamasi išanalizuoti ir tiksliai nustatyti poveikio gaires ir mastus, tiesiog bus bandoma apibrėžti poveikio šaltinius ir rūšis. Tuo tikslu darbas bus suskirstytas į keturias dalis, kurios turi didžiausią įtaką Rusijos karinės strategijos pozicijai. Iš pradžių bus bandoma apibūdinti dabartinę Rusijos karinę doktriną, pagrindinius jos aspektus, liečiančius tris Baltijos šalis. Vėliau bus pabandytą nusakyti Rusijos federacijos siekius, ir tikslus Baltijos regione. Trečioje dalyje bus siekiama parodyti Rusijos karinės doktrinos įtakos pokyčius nuo SSRS žlugimo iki dabar. Galiausiai numatoma apibūdinti, kokią įtaką Rusijos karinės doktrinos požiūriui į Baltijos šalis turi Rusijos politinis elitas.
Iškeltiems darbo rezultatams pasiekti bus naudojamas aprašomosios analizės modulis. Šis modelis labiausiai tiko naudotų straipsnių analizei ir fragmentuotos literatūros aprašymui.1. Karinės dooktrinos požiūris į Baltijos šalis
Dabar galiojanti Rusijos Karinė doktrina, priimta 2000-siais, teigia, kad karinio konflikto su kuria nors valstybe ar valstybių bloku tikimybė yra labai nedidelė ir nė viena valstybė nėra laikoma potencialiu Rusijos priešu. Pagrindinėmis naujosiomis grėsmėmis Rusijos saugumui ir teritoriniam vientisumui laikomas tarptautinis terorizmas, masinio naikinimo ginklų plitimas, narkotikų kontrabanda. Tarp kitų grėsmių nurodomos ,,teritorinės pretenzijos Rusijos Federacijai“ bei ,,karinių blokų ir sąjungų, galinčių grasinti Rusijos Federacijos saugumui, plėtimasis.
Karinės grėsmės ir tradicinė, paremta teritorine gynyba, saugumo samprata tebedominuoja vi
isų trijų Baltijos valstybių saugumo diskurse. Visgi nuo 1994 m., Rusijai išvedus karinius dalinius ir visų Baltijos valstybių teritorijos, šios valstybės nebesusiduria su tiesioginę Rusijos karine grėsme .
Kaip jau buvo minėta Rusija oficialiai neišskiria realios karinės grėsmės iš kitų šalių, tačiau jos požiūris į skirtingas valstybės aiškiai skiriasi. Karinėje doktrinoje yra minimi regionai, tarp jų ir Baltijos, kurie yra labai svarbus tiek geopolitiniu, tiek ir ekonominiu požiūriu Rusijos Federacijai. Lietuvos Respubliką vertėtų išskirti iš kitų valstybių vien dėl savo geografinės padėties, juk būtent Lietuvai atskiria Rusijos eksklavą, Kaliningrado sritį nuo didžiosios Rusijos. Be abejonė, yra paliečiamas ir rusakalbių, gyvenančių Baltijos valstybėse, klausimas. Šituo aspektu yra daugiau išskiriamos Latvijos ir Estijos Respublikos. Rusijos požiūris, po visų trijų Baltijos valstybių prisijungimo prie NATO, , ne radikaliai, bet pasikeitė. Tam didelės reikšmės turėjo, dar iki šiol aiškiai jaučiama Rusijos Federacijos ir NATO priešprieša, kuri po 2001 rugsėjo 11 d. įvykių buvo sušvelnėjusi, bet palaipsniui vėl griežtėja. Kaip teigiama 2004 metinėje apžvalgoje, ypač 2003 – 2004 m. Rusijos karinėje politikoje įvyko daug radikalių pokyčių, kurios ateityje greičiausiai turės labai didelę reikšmę Baltijos regionui
Taigi JAV ir NATO – pagrindinis neoficialus Rusijos karinis priešininkas. Pagal daugelį požymių, Rusija vis dar rengiasi pasauliniam karui, o ne lokalinio ar separatistinio pobūdžio konfliktams, kurie yra dabar vertinami, kaip vi
iena iš didžiausių pasaulinio saugumo problemų. Pati Rusija jau dešimtmetį kariauja Čečėnijoje, o prieš tai SSRS apie 10 m. kariavo Afganistane. Ar Rusija, dideles lėšas skirdama raketinio-branduolinio ginklo tobulinimui, rengiasi žymiai realiau gresiantiems lokaliniams karams arba separatistinio pobūdžio susirėmimams? Atsakymo ilgai ieškoti nereikia, o greičiau reikėtų iškelti kitą klausimą, kurio atsakymas parodytų su kuo ruošiasi kariauti Rusija?
Stiprėjant Rusijos Federacijai ir akivaizdžiai didėjant jos norui susigrąžinti buvusią SSRS galybę, neatmetamas ir radikalus karinės strategijos pasikeitimas. Tendencijos tam jau yra matomos. Visų pirmą karinių pajėgų restruktūrizacija ir įdiegtos reformos davė laukiamų rezultatų. Dar anksti lyginti buvusią SSRS karo mašinos galybę ir apskritai, nemanoma, kad Rusija siek pasiekti tokį lygį, bet tikrai bandys reabilituoti savo karo mašiną. Kaip pavyzdys gali būti nurodomas didėjantis, Baltijos laivyno, esančio Kaliningrado srityje ir tenai esančios įgulos, aktyvumas. Tai galima traktuoti, kaip tiesioginį signalą Baltijos valstybėms, kartu ir visoms NATO narėms, apie atsigaunančias Rusijos užmačias. Nesenas incidentas dėl Rusijos naikintuvo SU-27, iškėlė naujus klausimus. Ar tai buvo sąmoninga provokacija, ar pačios Rusijos vidinės koordinavimo problemos? Aiškaus atsakymo taip ir nėra, tačiau tiek sąmoningos provokacijos, tiek vidinio koordinavimo trūkumas vienodai yra pavojingos Baltijos valstybėms.
Reali, kad karinė agresija iš Rusijos Baltijos valstybių atžvilgiu šiuo metu sunkiai įmanoma, ne dėl Rusijos ka
arinio silpnumo, o dėl to, jog Rusijai šiuo metu nėra naudinga konfrontacija su ES ir NATO valstybėmis. Pirmiausia ES valstybės Rusijai svarbios kaip jos energetinių išteklių vartotojos. Taigi, jei Rus.ija norėtų sukelti karinę grėsmę bent vienai iš trijų Baltijos valstybių, ji tai sugebėtų padaryti kelių mėnesių bėgyje, tačiau jai tiesiog nėra tokio poreikio. Visgi Rusijos Federacija bando atkurti tokia Baltijos valstybių priežiūra, kokia buvo joms esant SSRS sudėti. Neseniai netoli Sankt Peterburgo, Leningrado srityje. Rusijos gynybos ministras Sergėjus Ivanovas inspektavo, prie Lechtusi gyvenvietės statomą radiolokacinį išankstinio perspėjimo apie raketinį puolimą kompleksą ,,Voronež“. Šis kompleksas įrengiamas vietoje Latvijoje, Skrundoje buvusios tos pačios paskirties komplekso ,,Darjal-U“. Naujasis kompleksas – žymiai modernesnis, yra pajėgus fiksuoti ne tiktai tarpžemyninių balistinių, bet ir operatyvinių-taktinių bei sparnuotųjų raketų skrydžius ir paleidimus. Planuojama, kad kompleksas pradės kovinį budėjimą 2007 m..
Taigi Baltijos regionui yra skiriamas ypatingas dėmėsis. Iš istorijos yra žinoma, kad Rusijos imperiniai siekiai niekada nepralenkdavo trijų Baltijos valstybių, dėl įvairių priežasčių, tarp kurių svarbiausia ir svariausia yra geopolitinė šio regiono reikšmė. Dar SSRS laikais Baltijos valstybėje buvo sutelktas didelis kiekis strateginės ginkluotės ir pajėgų, su tikslų greitai ir efektyviai reaguoti į Vakarų agresiją. Dabar jau ir šį regioną Rusija priversta vadinti Vakarais.2. Rusijos federacijos siekiai ir tikslai
Nagrinėjant Rusijos tikslus Baltijos regione turėtų būti iškirtas vienas esminis, kuris įtakoja kitas užsienio politikos gaire susijusias su Lietuva, Latvija ir Estija. Strateginis Rusijos tikslas Rusijos Federacijos ilgalaikių interesų ir įtakos zonos atkūrimas Baltijos valstybėse. Priežasčių ir priemonių tam yra daug, tarp kurių pirma būtų ekonomines priemonės, t.y. dujos ir nafta. Šios priemonės efektyviai leidžia Rusijai siekti įgyvendinti savo uždavinius. Antra, tai Rusijos piliečių ir rusakalbių padėtis. Buvo pakankamai ilgai baiminamasi, kad Rusijos vyriausybė gali pasinaudoti rusakalbių mažuma kaip „penktąja kolona“. Neretai galima išgirsti, kaip Rusijos vyriausybė traktuoja save, kaip būtent šitos visuomenės dalies gynėja ir jų teisių sergėtoja. Trečia tai Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritis. Tiesa šituo aspektų, Rusijos valdžia neretai pati tampa įkaite. Ir galiausiai Baltijos valstybėse nerimą kėlė ir tebekelia Rusijos „demokratiškumas“.
Žvelgiant iš Rusijos pozicijų ,,Artimasis užsienis” yra gyvybiškai svarbus Rusijos užsienio politikos siekiams. Visų pirmą Rusijai būtų labai patogu destabilizuoti padėti regione ir taip didinti savo įtakos zoną buvusiose SSRS respublikose. Energetinė ir dalina ekonominė priklausomybė yra vienos pagrindinių priemonių, kuriomis Rusijos federacija bando arba paveikia Baltijos šalis. Be abejonės Rusijai svarbi yra ir Kaliningrado sritis, kuri po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjunga, iš dalies tapo atskirta nuo Rusijos federacijos. Savaime tai kelia problemų ir apsunkina šios srities centralizuotą valdymą iš Maskvos. Galiausiai Maskvai būtų labai naudinga turėti daugiau savo sąjungininkių Europos sąjungoje ir taip griauti ją iš vidaus. Neatmetamas variantas, kad tokios per prievartą gali tapti viena ar kelios Baltijos valstybės.
Kalbant apie tarptautines organizacijas, tai Rusija iki šiol paniškai bijo NATO. Todėl NATO organizacijos priartėjimas prie Rusijos sienų, kelia jai nerimą. Vertėtų pabrėžti, kad Rusija iš dalies norėtų demilitarizuoti Baltijos regioną, taip patenkindama savo vidinį indentitėtą.
Akivaizdu, kad be aktyvesnės JAV, ES ir NATO paramos buvusios sovietinės respublikos sunkiai atsilaikys prieš Maskvą. Į postsovietinę erdvę aktyviai skverbiasi Rusijos energetikos kompanijos, investicijos ir kitas kapitalas. Kremlius saviems tikslams sumaniai išnaudoja Rytų Europos šalių politinių sistemų nestabilumą. Įvairiaspalvės revoliucijos postsovietinėje erdvėje taip pat neužtikrina Rusijos įtakos sumažėjimo. Žaisdama gyventojų nuotaikomis, Maskva jau gali planuoti „vienspalves“ (arba Kremliaus plytų spalvos) kontrrevoliucijas
Kalbant apie Lietuvą, tai čia Rusijos tikslai yra ypatingi. Tai lemia išskirtinė Lietuvos geografinė padėtis ir ekonominė priklausomybė, kuri uždarius Ignalinos atominė elektrinę dar turėtų padidėti. Todėl turėtų būti nekeistas, toks aktyvus Rusijos žvalgybos agentūrų dėmėsis Lietuvai ir jos politikai. Rusijoje yra supranta, kad Lietuva yra Vakarinis ,,Fort Post” ir stipriausias dėmuo iš visų Baltijos valstybių
Darius Varanavičius teigia, kad pastarųjų metų įvykiai Lietuvoje taip pat rodo, kad ir mūsų šalis yra traktuojama būtent taip, kad Rusijos specialiųjų tarnybų politinius bei kitus interesus Baltijos šalyse galima pateisinti šaltais ir racionaliais nedemokratinio režimo valdymo bei galios didinimo argumentais. Atskiri Lietuvos politikai iki šiol neatsispiria pagundai tarpusavio kovose lengvabūdiškai mėtytis Rusijos specialiųjų tarnybų korta vietoje to, kad daugiau dėmesio skirti lietuviškos kontržvalgybos veiklai, išaiškinant tikruosius užsienio šalių agentus. Jei prisiminsime, kokiais kaltinimais ir pažymomis buvo švaistomasi Rolando Pakso apkaltos metu, galėsime drąsiai teigti, kad kai kurie tų įvykių herojai jau senokai turėtų būti nuteisti už Tėvynės išdavystę. Tačiau pasiekus tam tikrų politinių tikslų, pavyzdžiui, R. Pakso atstatydinimo, kažkur pasimetė ir visos pažymos.
Svarbu paminėti, kad efektyvus padėties destabilizavimo būdas Bal.tijos regione yra teritoriniai nesutarimai. Nagrinėjant šitą aspektą, Lietuvos padėtis yra geriausia iš visų Baltijos valstybių, nes Lietuva ir Rusija, abidvi, nepaisant daugelio ginčų, yra ratifikavusios sienos sutartį. Šio ginčo sprendime didėlę reikšmę turėjo ES pozicija.
Apskritai kalbant, tai teritoriniai nesutarimai su Rusiją yra ilgai besitęsiantys ir sunkiai sprendžiami. Nepaisant to, kad teritoriniai ginčai pastaruoju metu yra sušvelnėję, tačiau iki šiol jie nėra iki galo išspręsti. Rusija iki šiol nėra ratifikavusi sienų delimitavimo sutarties su Estija ir Latvija3. Karinės strategijos ir jos įtakos Baltijos valstybėms kaita
Niekas mūsų nesirengia okupuoti jėga, tačiau kai kurie dalykai kelia nerimą”, – sako profesorius Vytautas Daujotis .
Bendrai aptariant Rusiją per paskutinius penkiolika metų, mes galime išžvelgti ir apibrėžti keletą etapų, kaip kito Rusijos karinės strategijos požiūris į Baltijos valstybes. Nors oficialiai jis išliko panašus, bet praktiškai Lietuvai ir kitoms Baltijos regiono valstybės prisijungus prie NATO, bei pačioje Rusijoje įvykus valdžios, vidaus ir išorės politikos pasikeitimams, keitėsi ir požiūris į regioną. Todėl pastarojo meto Rusijos karinė politika yra glaudžiai susijusi su šalies vadovybės vykdoma užsienio ir vidaus politika.
Turėtume išskirti tris laikotarpius:
Pirmasis – ,,detante” laikotarpis
Pastarasis laikotarpis yra apibrėžiamas nuo 1990 iki 1996m. Po Sovietų Sąjungos žlugimo ir vėliau sekusios suirutės, tuometinė Rusijos valdžia aiškiai neturėjo jokios ateities vizijos dėl Baltijos regiono. Pagrindinės jos tikslas, kuris buvo įvykdytas, tai Rusijos kariuomenės karinių pajėgų ir ginkluotės laipsniškas išvedimas iš Baltijos regiono. Toliau sekė draugiškų santykių su visomis Baltijos valstybėmis užmezgimas ir vystymas. Kitaip tariant tada susiformavusi Rusijos federacija ir jos valdžia aiškiai paliko Baltijos valstybės ir nesiekė jų išlaikyti savo įtakos zonoje. Naujosios Rusijos karinė doktrina, kaip tokia, buvo tik kuriama, o aiškios pozicijos dar nebuvo suformuluota, dėl akivaizdžios priežasties – visišką betvarkė valstybės aparate ir politiniame Rusijos gyvenime
Antrasis – pozicijos ieškojimo laikotarpis
Antrąjį laikotarpį turėtume įstatyti į rėmus nuo 1996 iki 2000 m.. Šiame laikotarpyje aiškėja Rusijos poziciją visų trijų buvusių savo respublikų atžvilgių. Iškyla, klausimai susiję, su rusakalbių tautinės mažumos padėtimi Latvijoje ir Estijoje. Pradeda strigti įvairių tarpvalstybinių sutarčių pasirašymas ir vėlesnis jų ratifikavimas. Kitaip tariant Rusiją pradeda aiškiau žiūrėti į Baltijos regioną, su tikslu neleisti visiškai išleisti jo iš savo įtakos zonos. Nors aiškios karinės grėsmės nėra deklaruojama, vis dėlto Rusija pradeda naudoti savo energetinius išteklius, siekiant padaryti poveiki Baltijos valstybėms. Būtina atsižvelgti ir į pačios Rusijos vidinės kovos dėl valdžios sumažėjimą, kuris leido daugiau domėtis užsienio batalijomis.
Trečiasis – karinės ir politinės strategijos griežtėjimo laikotarpis
Šitą laikotarpį galimą būtų nagrinėti nuo 2000 m. iki dabar. Rusijai atgavus savo geopolitines ir imperines ambicijas, aiškiai pradėjo griežtėti jos pozicija ir Baltijos valstybių atžvilgiu. Nors oficialiai buvusios socialistinės – Vengrija, Čekija, Slovakija, Lenkija ar trys Baltijos šalys jau seniai Rusijos įvardytos “artimuoju užsieniu” ir neva paliktos ramybėje.
Didėlis postūmis matosi 2003 –2005 m., kuris greičiausiai yra sąlygotas visų Baltijos ir apskritai Vidurio ir Rytų Europos regiono prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos. Jis visų pirmą pasireiškia neigiamos nuomonės formavimo apie Baltijos valstybės Rusijos viduje, tai yra masinio informavimo priemonėse. Nors oficialiai Rusijos Federacijos poziciją visų Baltijos valstybių atžvilgiu pasikeitė, tik tiek kiek pasikeitė Lietuvos Latvijos ir Estijos statusas NATO organizacijos atžvilgių. Rusija pradėjo traktuoti buvusias savo respublikas kaip NATO sudedamąją dalį ir automatiškai, pasikeitė požiūris, nes Rusijos karinėje doktrinoje NATO iki šiol yra laikoma esminiu priešininku. Dar daugiau, Rusija mano esanti morališkai nuskriausta, nes prarado viena iš savo įtakos zonų Vakarinėje savo dalyje. Todėl, kokie valdžios žingsniai, kaip pasirašytos sutarties dėl sienos su Estija anuliavimas, energetinių išteklių tiekimo trukdžiai, padažnėjusios Baltijos laivyno pratybos ties Lietuvos pasienių, nenoras derėtis dėl ,,2K” projekto tik akivaizdžiai parodo, kad Rusija jau nebenori taikytis, su savo vaidmeniu politinėje pasaulio arenoje ir Baltijos regione.
Šiuo metų pasirodė naujų pranešimų, dėl to, kad Rusijoje yra kuriam .visiškai nauja karinė doktriną. Teigiama, kad joje bus dar aiškiau nustatyti Rusijos priešai, t.y. NATO, JAV ir tarptautinis terorizmas. Be to, joje numatoma, kad Rusija galės kištis į netoli savo pasienio kilusius konfliktus. Tokiais galima būtų apibūdinti Šiaurės Osetijos, ir Abchazijos. Taigi Rusija pagal nauja doktrina aiškiai padeda garsinti tokiom suverenioms respublikoms, kaip Gruzija ir ketina kištis į jos vidaus politiką. Papildomai Rusija įsipareigoja ginti savo piliečių interesus užsienyje, jei jiems grės kokia nors grėsmė. Kitaip tariant yra atvirai pareiškiama, kad bus kišamasi į visų valstybių vidaus reikalus, kurios nepaisys Rusijos piliečių ir greičiausiai rusakalbių interesų. Į tokių valstybių sąrašą be abejonės jau patenka Latvija ir Estija ir galbūt pretenduoja Lietuva. Apibendrinant naujos doktrinos projektą, tai jis turėtų atspindėti realią Rusijos Federacijos vidaus ir užsienio politikos kreivę.4. Politinės sistemos įtaka karinės doktrinos požiūriui
Analizuojant Rusiją, kaip nedemokratišką valstybę, arba valstybę kurioje yra iškreiptas demokratijos supratimas, tai joje ypač didelę reikšmę vidaus ir užsienio politikos kryptims turi asmeniniai politikų sprendimai, politikų asmenybės ir politinių grupuočių kova.
Bandant nagrinėti politikų įtaką karinės doktrinos požiūriui, reikėtų atskirai aiškintis dviejų Rusijos prezidentų, tai Boriso Jelcino ir Vladimiro Putino valstybės valdymo politiką.
Borisas Jelcinas, tas žmogus, kuris pradėjo kloti demokratiškos Rusijos pagrindus, kurio metu Rusijoje įsigalėjo suirutė ir išsikerojo platus, lojalus prezidentui oligarchų tinklas. Boriso Jelcino valdymo metodą, galima apibūdinti formule: nuolatinė kadrų bei favoritų kaita, siekiant neleisti, kad susiformuotų stabilios, centrui oponuojančios struktūros . Pati Rusija virto nestabilumo centrų, vidinių batalijų arena. Todėl 1993 priimta karinė doktrina atspindėjo Rusijos reformų laikotarpį ir buvo numatytą, ne kaip ilgalaikių tikslų dokumentas, o laikinas teisinis aktas, trumpam laikotarpiui apibrėžiantis Rusijos karinė strategiją. Naują dokumentą neaplenkė ir demokratijos vėjai, bet nepaisant šito tai liko SSRS laikų dokumentas, pritaikytas to meto Rusijos politiniai situacijai. Esminis skirtumas buvo tas, jog doktrina iš puolamosios virto į gynybinio tipo. Lietuva ir visos Baltijos šalys tik laimėjo iš Rusijos suirutės ir Baltijos regiono pabėgimo iš Rusijos įtakos zonos. 1993 m. išvestą Rusijos kariuomenė, sumažintas ginkluotės ir kariuomenės skaičius Kaliningrado srityje. Visgi Kaliningrado demilitarizavimo ir karinio tranzito į Kaliningradą klausimas iki šiol išlieka aktualus, nors reikia pripažinti jis savo aktualumą pamažu praranda dėl kelėtos priežasčių. Pirma, kariuomenės skaičius Kaliningrado srityje yra ženkliai sumažintas. Antra, dėl tranzito į Kaliningradą susitarimai tarp Lietuvos ir Rusijos yra pasirašyti ir vykdomi
Vladimirui Putinui atėjus į valdžią ir iškarto pradėjus reformuoti visą vidinę politiką, centralizuoti valstybės valdymą akivaizdžiai tai pradėjo atsispindėti ir Rusijos užsienio politikoje bei karinėje doktrinoje. 2000 m. priimtos pataisos, atvirai parodė Rusijos siekį atgauti savo prarastas pozicijas. Pradėtos diegti reformos kariuomenėje. Vladimiras Putinas pabandė sutvarkyti karines pajėgas ir gražinti joms buvusią galią, sutramdyti karininkų savivalę ir karinių pajėgų merdėjimą. Socialinės garantijos karininkams, ir profesinės tarnyboms kariams, kariuomenės aparato mažinimas ir jos efektyvumo didinimas atgaivino Rusijos karo pramonę ir karinį aparatą.

Visiškai akivaizdu, kad Vladimiro Putino Rusija tik formaliai, o svarbiausia laikinai susitaikė su regioninės jėgos statusu. Praktiniais Kremliaus užsienio politikos žingsniais siekiama atgaivinti supervalstybę. V. Putinas nusuko nuo demokratijos kelio, kad sustiprintų valstybę visų pirmą iš vidaus. Kartu jis nepamiršo ir užsienio politikos. Baltijos regionas, kuris laikinai buvo dingęs iš Boriso Jelcino įtakos zonos, Vladimiro Putino laikais atgavo savo strateginę reikšmę. Pradėtą žymiai grubiau žiūrėti į rusakalbių padėtį ir naudoti juos kaip kišimosi į visų trijų Baltijos valstybių vidaus politikas ir politinius gyvenimus. Pažymėtini J. Borisovo ir R. Pakso atvejus, kur buvo numatoma Rusijos užsienio žinybų įtaką. Taip pat jau minėtas energetinis sektorius, kuriame tiek Lietuva, tiek Latvija, tiek Estija yra visiškai priklausomos nuo Rusijos. Pačioje Rusijoje pradėta naudoti aiški dezinformacijos sklaida Baltijos regiono atžvilgiu. Kuriami specialūs tinklalapiai ir kitą. Viename tokių Baltijos šalys apibūdinamos kaip Vakarų sukurtas “sanitarinis kordonas”, sudarytas iš “mažų, piktų, istoriškai neatsakingų tautų ir valstybių, su maniakinėmis pretenzijomis ir servilistine priklausomybe nuo Vakarų”. Jos neįstengia “tapti lygiaverčiu Europos komponentu, bet iš visų jėgų stengiasi atstumti Maskvą ir Euraziją”. Ir toliau – Eurazijos uždavinys – kad šitas kordonas nustotų egzistavęs( .)” .
Taigi Vladimir.o Putino prezidentavimo laikotarpyje neiškilo reali karinė grėsmė vienos ar visų Baltijos valstybių atžvilgių, bet sugriežtėjo karinės doktrinos traktavimas grasinant ne karine ekspansija, bet ekonominėmis ir energetinėmis priemonėmis.Išvados
Analizuojant karinę Rusijos doktriną, ir jos poveikį kaimynėms, suprantama kad jį turi didžiulį poveikį visų trijų Baltijos valstybių politiniam vystimuisi. Nors realios karinės intervencijos galimybės yra lygios nuliui, vis dėlto Rusiją naudoja kitas priemones, savo užsienio politikos tikslams pasiekti ir nustatytos karinės doktrinos gairėms išlaikyti. Tos priemonės daugiau orientuojasi į ekonominius ir energetinius Lietuvos, Latvijos ir Estijos saitus su Rusija. Svarbų paminėti rusakalbių padėtį, nes būtent jie dažnai tampa priedanga kišimuisi į vidinius Baltijos valstybių reikalus, apeiliuojant tiek NATO, tiek ir ES kad yra pažeidžiamos šitos visuomenės dalies teisės. Be to Rusija nori reabilituotis ir susigrąžinti visas tris Baltijos šalis į savo įtakos zonų ribas, iš kurios jos ištrūko sugriuvus SSRS ir atėjus į valdžią Borisui Jelcinui. Reikėtų nuolat analizuoti Rusijos Federacijos vidinę padėti ir valdančiojo elito nusistatymą Vakarų valstybių atžvilgiu, nes Rusijoje labiau nei kitose civilizuoto pasaulio valstybėse tai turi poveikį užsienio ir karinės politikos, kartų ir karinės strategijos interpretavimui.Literatūros sąrašas
1. Jasutis G., Sadauskas K., ,,Rusijos karinė doktrina: konvencinės ir branduolinės ginkluotės santykis”, Politologija (1), 2002m, 75 – 65
2. Vladas Sirutavičius, ,,Kremliaus kalvėje bandoma kalti naują geopolitinę ašį”, Tarptautinė politika: komentarai ir interpretacijos, Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 222 – 224
3. Česlovas Launavičius, ,,Netekusi vienų imperinių svertų, Maskva ieško naujų”, Tarptautinė politika: komentarai ir interpretacijos, Vilnius, Eugrimas, 2002, p. 173 – 176
4. Ramūnas Vilpišauskas, ,,Maskvos įtakos nepavyks išvengti nė vienai kaimynei”, Tarptautinė politika: komentarai ir interpretacijos, Vilnius, Eugrimas, 2002, p. 176 – 180
5. Kristina Puleikytė, ,,Rusijos veiksnys Baltijos valstybių saugumo politikoje”, http://www.geopolitika.lt/index.php?lang=lt&content=lt_geo_4_1&parent=lt_geo_4
6. Simas Jankauskas, ,,Naujoj Rusijos politika Vidurio Rytuose ir Lietuvoje”, http://www.geopolitika.lt/index.php?lang=lt&content=lt_geo_1_19&parent=lt_geo_1
7. Darius Varanavičius, ,,Kas formuoja Rusijos politiką?”, http://www.geopolitika.lt/index.php?lang=lt&content=lt_geo_1_6&parent=lt_geo_1
8. Algirdas Patackas, ,,Projektas “2K”, Lietuva ir Rusijos geopolitiniai tikslai”, http://www.slaptai.lt/Tekstai/Valstybes/Lietuva/Lie_2k.htm, ,,Atgimimas”2003 m.
9. Eugenijus Gentvilas, “Lietuvos misija – tramdyti Rusiją”, http://www.veidas.lt/lt/leidinys.full/3fd06a6180e79
10. Nerijus Maliukevičius, ,,Informacijos karas: Rusijos požiūris”, http://www.postscriptum.lt/7-karas/informacijos-karas-rusijos-poziuris/
11. Arūnas Spraunius, ,,Du požiūriai į santykius su Rusija”, http://www.ziniur.lt/apie/pranesimai?item=172
12. Dainoras Lukas, ,,Imperiniai užmojai – ne praeitis” http://www.gunsi.lt/failai/1096734130.doc
13. Darius Jakulevičius, Kazimieras Gediminas Bučiūnas, ,,Rusijos karinės politikos apžvalga: praeities mitai, šiandienos grėsmės, ateities vizijos”, Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2004, Vilnius: Lietuvos karo akademija , 2005, p., 171 – 194
14. Raimundas Lopata, ,,Rusijos Federacijos Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities atvejis”, Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2003, Vilnius: Lietuvos karo akademija , 2004, p., 177 – 192
15. Česlovas Lagunavičius, ,,Rusijos užsienio politika po Rugsėjo 11 – osios”, Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2002, Vilnius: Lietuvos karo akademija , 2003, p., 157 – 170
16. Vladas Sirutavičius, Inga Stanytė – Toločkienė, ,,Rusijos Federacijos Kaliningrado srities strateginė reikšmė”, Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2002, Vilnius: Lietuvos karo akademija , 2003, p., 170 – 200
17. Matas Jakaitis, ,,Pagrindinio Rusijos priešininko įvaizdis ir tikėtinos grėsmės”, http://www.geopolitika.lt/index.php?lang=lt&content=lt_geo_1_1&parent=lt_geo_1
18. Алексей Демьянов, ,, Больше, чем доктрина”, http://lenta.ru/articles/2006/09/19/doctrine/
19. NEWSru.com, ,,Проект новой военной доктрины РФ: США приравнены к террористам”, http://www.abkhazeti.ru/new/index.php?name=News&file=article&sid=290
20. Анна Плотникова, ,, В России разрабатывают новую военную доктрину”, http://www.voanews.com/russian/archive/2006-09/2006-09-19-voa2.cfm

Leave a Comment