KOLPINGO KOLEGIJA
TEISĖS SPECIALYBĖ
VALDŽIA
Politologijos referatas
2002-11-30
Kaunas, 2002
II
TURINYS
Įvadas 3Valdžios šaltiniai 4Akivaizdi ir neakivaizdi valdžia 5Valdžia pagal politologą J. Viatrą 6Valdžios samprata 8Valdžia ir valdžios santykiai 11Vykdomoji valdžia 16Teisminė valdžia 17Išvados 18Literatūra 19
III
ĮVADAS
Bendras žmonių gyvenimas turi būti organizuojamas, reguliuojamas irtvarkomas. To reikia, nes žmonėms tenka spręsti ne tik asmenines problemas,bet ir bendras problemas, tvarkyti viešuosius reikalus. Dėl savoindividualių reikalų kiekvienas asmuo sprendžia pats, bendriems reikalamstvarkyti reikalingas bendras visų grupės žmonių sutarimas ir organizuotasveikimas. O taip nėra lengvai pasiekiama. Neretai ir vienam asmeniui sunkupriimti sprendimą, o ką jam kalbėti apie žmonių grupę. Pagrindinė problema, su kuria susiduria žmonių grupės, kai jomsreikia priimti sprendimus, yra nuomonių įvairovė. Žinoma, visiemslabiausiai pageidautinas sprendimas būtų tas, kuris atitiktų visasnuomones, bet tikrovėje taip niekada nebūna. Todėl žmonių grupė kaip visumagali priimti bendrą sprendimą ir garantuoti kad jis būtų įgyvendintas, tiktuo atveju, jei visi žmonės, patinka jiems siūlomas sprendimas ar ne, galųgale jam pritaria. Taigi iš to aišku, kad bendrą sprendimą turi diktuotigrupės lyderis (tai vienas iš grupės narių), išsiskiriantis iš kitų tuo,kad imasi ir gali vadovauti visai grupei. Kitaip sakant, žmogus tampalyderiu tada, kai sugeba įtikinti kitus taip, kad šie apsisprendžia jampaklusti. Tarp lyderio ir kitų grupės narių susidaro santykiai, kurievadinami Valdžia. Valdžia – ypatingas žmonių tarpusavio santykis, kadavienas žmogus paklūsta kito žmogaus valiai. Kitaip dar valdžią galimavadinti sugebėjimą primesti ir vykdyti savo valią, t.y. paveikti žmonestaip, kad jie elgtusi kaip norima, kaip naudinga. Manau, kad tema apie valdžią yra aktuali kiekvienam žmogui. Nes
kiekvieną savo gyvenimo dieną, kad ir kur bebūtų žmogus visada susiduria suvaldžia, nes valdžia nuolatos reguliuoja mūsų gyvenimą, nustato tai kąnevalia žmogui daryti, kontroliuoja gyvenimą įstatymais ir t.t. Daugiausia literatūros apie valdžią galima rasti politologijosknygose, bei teisės mokslo šaltiniuose, taip pat apie valdžią kasdien rašomūsų dienraščiai ir kalba radijas bei televizija.IV
VALDŽIOS ŠALTINIAI
Praktiškai politinė valdžia yra suvokiama 3 būdais: 1. Kaip galimybė pasiekti kolektyvinius tikslus (tvarką, teisę ir gerovę). 2. Kaip galia ir būdas įgyvendinti kieno nors valią net esant opozicijai. 3. Kaip poveikis individams, kuris gali būti ir prieš jų interesus. Norint pasiekti, kad vienas asmuo pradėtų vykdyti kito asmens valią,galima tik disponuojant tam tikromis priemonėmis – valdžios šaltiniais.Taigi valdžios šaltiniai gali būti labai įvairūs: 1. Fizinė prievarta, panaudojant jėgą ar grąsinant jąpanaudoti. Fizinė prievarta būna galima, t.y. legali (naudojama valstybėsorganų – kariuomenės, policijos) ar negalima, t.y. nelegali (banditizmas,terorizmas ir pan.) 2. Žmogaus ar žmonių nuosavybė; šis valdžios šaltinis kartu su fizine prievarta buvo labai paplitęs vergovinėje, o iš dalies feodalinėjė santvarkoje. 3. Daiktų, gyvybiškai būtinų kitiems žmonėms (privati nuosavybė), pabrėžiant, kad daiktai gali būti tiek naudojimo reikmenys, tiek ir gamybos priemonės. 4. Organizacinė hierarhija, kuri yra būdinga tiek valstybinėms organizacijoms, tiek ir visuomeniniams judėjimams; čia aukštesniųjų valdžios pakopų. 5. Asmens kvalifikacija arba tikrasis autoritetas, būdingi gydytojams, advokatams, menininkams, taip pat kai kuriems politikams. 6. Jausmai (simpatijos, draugystės, meilė), būdingi šeimų ir kai kurių kitų mažų socialinių grupių santykiams.
V
AKIVAIZDI IR NEAKIVAIZDI VALDŽIA
Sąligiškai visus valdžios pasireiškimus galima suskirstyti į 2grupes – akivaizdžią valdžią ir neakivaizdžią valdžią.
Lengvai pastebima ir fiksuojama yra tik akivaizdi valdžia.Pavyzdžiui, policininko eismo reguliuotojo gestai, nukreipiantys transportosrautus, teismo nuosprendis nusikalteliui arba 1939m. Lietuvai pateiktaVokietijos reikalavimas atiduoti Klaipėdos kraštą. Akivaizdžios valdžiosatveju lengva nustatyti ir įsakančiojo valdžios šaltinį, ir paklūstančiojomotyvus nesipriešinti. Pagaliau yra ir suformuluotas įsakymas, kas turibūti padaryta. Neakivaizdi valdžia, priešingai, nėra lydima aiškiai suformuluotoįsakymo. Taip pat sunku nustatyti tiek valdžios šaltinį, tiek paklusimomotyvus. Daug neakivaizdžios valdžios pavyzdžių galime rasti šeimosgyvenime. Pavyzdžiui, dukra jaučia pareigą paskambinti tėčiui ar mamai,jeigu ketina kur nors užtrukti ilgam ir negrįšti į namus įprastu laiku. Jitai daro ne todėl, kad tėvai griežtai prisakė, o todėl, kad puikiaisupranta savo tėvus ir nenori, kad jie be reikalo jaudintūsi. Kaip matome,tėvų valdžia dukrai yra neakivaizdi. Nėra nei aiškiai suformuluoto įsakymo,nei aiškaus valdžios šaltinio ir pagaliau aiškių motyvų, kurie verčia dukrąelgtis būtent taip. Tačiau kad ir kaip ten būtų, valdžios santykis tarptėvų ir dukros atsiranda: ji paklūsta savo tėvų pageidavimui.VI
VALDŽIA PAGAL POLITOLOGĄ J. VIATRĄ
Piliečiai nevienodai vertina valdžią: vieni stengiasi į ją patekti,kiti vengia to, dar kiti užima visai neutralią poziciją. Kaip teigia lenkųpolitologas J. Viatras, kad tinkamai ir teisingai įvertintume asmenybėspolitinį aktyvumą, reikia atsižvelgti į šias aplinkybes: a) dalyvavimą politiniame gyvenime; b) domėjimąsi politika; c) politinio gyvenimo faktų žinojimą. Taigi, pagal šiuos kriterijus išskiriami šie tipai: 1. AKTYVISTAI, kurie mano, kad dalyvavimas valdžioje yra teigiamassocialinis reiškinys. Jie paprastai stengiasi patekti į valdžią,o patekę įją, stengiasi išsilaikyti, jie nuolat domisi politika, tačiau politikos
žinojimas ir išmanymas dažnai priklauso nuo asmens išsilavinimo ir nuo to,ar toje visuomenėje yra pakankamai kvalifikuotos informacijos apiesvarbiausius politinius ir socialinius įvykius. 2. ŽINOVAI STEBĖTOJAI. Jie domisi politika, gerai nusimano apieįvykius, tačiau politiniame gyvenime stengiasi nedalyvauti, prireikus šiežmonės gali tapti netgi politiniais lyderiais, tačiau vos suradę tinkamąprogą, stengiasi pasitraukti iš aktyvios politinės veiklos. Daug tokiųžmonių būna tarp rašytojų, žurnalistų, mokslininkų ir kitų žmonių. 3. ŽINOVAI KRITIKAI. Jų požiūris į valdžią ir į politiką yraneigiamas. Yra manoma, kad šie žmonės gerai žino politinį gyvenimą, nes jįnuolat kritikuoja. 4. PASYVŪS PILIEČIAI. Šie piliečiai labai mažai domisi politiniugyvenimu, vengia dalyvauti valdymo procese ir apskritai mano, kad ne taiyra svarbiausia gyvenime. Tokių žmonių yra didelė dauguma, jie dažnai geraižino politinio gyvenimo pagrindinius faktus. Dauguma politinių aktyvistų vadovaujasi asmeniniais motyvais.Metodiniu požiūriu, J. Viatro nuomone, išskiriamos 3 asmenų grupės.VII
1. Asmenys, kuriems valdžia yra tam tikras žaidimas. Politikos„lošėjas“ pripažįsta, kad valdžia yra vertinga savaime, teikia didelįmalonumą ir pasitenkinimą, kuo stipresni varžovai, kuo aukštesnio postosiekiama, tuo įdomesnis žaidimas. Šio tipo veikėjai nesidomi neiideologijomis, nei programomis, nes idėjiniai įsitikinimai trukdo „lošti“,tai reiškia – kovoti dėl valdžios ar jos išlaikymo. Manoma, kad tokiųpolitikų yra nedaug ir kad tokia motyvacija yra nepagrindinė. 2. Asmenys, kuriems valdžia yra viešpatavimo galimybė. Tokių žmoniųyra kur kas daugiau – tai vadinamosios autoritarinės asmenybės. Šio tipoasmenybės jaučia malonumą, priversdamos kitus paklusti. Autoritarinėmsasmenybėms būdinga mąstysena: a) egzistuoja žmonės, kurie turi valdžią ir,kurie neturi valdžios: pirmieji kelia pagarbą, o antrieji – panieką; b)reikia nuolat maištauti prieš silpną valdžią ir visiškai paklusti stipriai
valdžiai; c) netinka pripažinti žmonių lygybės XX a. Buvo daug tokiųasmenybių – A. Hitleris, B. Husolinas, J. Stalinas ir kt. 3. Asmenys, kuriems valdžia yra turto, šlovės ir kitų gėrybiųšaltinis. Galbūt dauguma politikų ir yra tokie.VIII
VALDŽIOS SAMPRATA
Plačiąja prasme valdžia suprantama, kaip galimybė ir sugebėjimasveikti žmonių, socialinių grupių, klasių veiklą ir elgesį ekonominiais,ideologiniais ir organizaciniais teisiniais mechanizmais. Valdžia galiremtis autoritetu, tradicijomis, prievarta. Valdžios sąvokos traktavimasyra labai platus (ekonominė, politinė, valstybinė, šeimos valdžia), nesapibūdina įvairius santykius. Politinės valdžios objektas – politiniai santykiai. Valdžiąįgyvendina per politinius žmonės profesionalai. Valdžios pagalba sudaromivadovavimo, viešpatavimo ir priklausomybės santykiai. Politinės valdžios esmę sudaro visuomenės klasės, socialinės grupės,valdančio elito, individo sugebėjimas įgyvendinti savo valią, kuriąobjektyviai sąlygoja klasės, grupės, elito, individo poreikiai beiinteresai. Svarbiausios politinės valdžios vykdymo priemonės yra politika,administraciniai – teisiniai aktai, teisės normos. Politinio gyvenimo sudėtingumas leidžia pasireikšti daugeliu valdžiossampratų. Valdžios apibrėžimai gali būti: 1. BIHEVIORISTINIS – valdžia yra elgesio pakeitimo galimybė. 2. TEOLOGINIS – valdžia yra konkrečių rezultatų pasiekimas. 3. INSTRUMENTINIS – valdžia – tai galimybė panaudoti prievartą. 4. STRUKTŪRINIS – valdžia – tai ryšių tarp valdančiųjų ir valdomųjų nustatymas. 5. KONFLIKTINIS – valdžia – tai sprendimai, reguliuojantys gėrybių paskirstymą konfliktinėmis situacijomis. Valdžios požymiai: visuomenės apribota teisė įsakinėti, pareiga paklusti,autoritetas, įtikinimas, prievarta (valstybės valdžios būdingas požymis –rėmimasis prievartos aparatu ir įstatymu). Valdžios dispozicijoje taip patyra ideologinio, ekonominio poveikio priemonės. Valdžios reiškimosi formos turi du aspektus: 1) valdžia visuomenėskonfliktams spręsti; 2) valdžia telkia visuomenės jėgas bendriems tikslams
pasiekti. Todėl pasireiškia konfliktinis ir tikslinis valdžios aspektai.Kiekvieno jų reikšmė priklauso nuo visuomenės tipo. Totalitarinėjevisuomenėje konfliktai nuslopinami prievarta. Demokratinėje visuomenėjevaldžia derina reikalavimus.IX
Valdžia turi būti nukreipta į kompromisų tarp visuomenės grupiųpaiešką, autagonizmų neutralizavimą. Bendriausia valdžios sąvoka apima šiuos elemtus: 1. Valdžios santykiai sieja ne mažiau kaip du partnerius; tai gali būti atskiri asmenys arba jų grupės. 2. Valdžią turinčio asmens įsakymus lydi prievartos panaudojimo grėsmė. 3. Valdomojo paklusnumas valdančiajam. 4. Visuomenės normos, suteikiančios valdančiajam teisę įsakinėti ir įpareigojančios valdomąjį paklusti. Bendros valdžios supratimas gali padėti išsiaiškinti politinės irvalstybinės valdžios sąvokas. Politinė valdžia – prievarta pagrįsta vienosžmonių grupės valdžia kitai žmonių grupei arba grupėms. Politinė valdžia,pagal išvardintus bendrus valdžios elementus, turi ir specifinių požymių:a) socialiniai valdančiųjų ir valdomųjų grupių skirtumai ir b) organizuotaprievarta kaip valdžios pagrindas. Valstybinė valdžia – tai valdžia, funkcionuojanti esant specialiamvalstybės aparatui tam tikroje teritorijoje naudojanti įteisintą,organizuotą prievartą. Valstybinė valdžia – tai aukščiausia, labiausiaiišsivysčiusi valdžios forma.
Valdžios modeliai
Indianos Universiteto politologas Jeffry Isaac, teigė, kadšiuolaikinėjė politologijoje naudojami 4 valdžios modeliai: 1. VOLIUNTARISTINIS modelis. Jis grindžiamas visuomenės sutartiesteorijos tradicijomis metidologiniu individualizmu. Taip valdžia aiškinakaip ir jų grupių sugebėjimą „pasiekti, kad kiti darytų tai, ką kitu atvejujie nedarytų, sutvarkyti reikalus besikeičiančioje aplinkoje, ir keistiįvykių tvarką“. Kitaip skant, šis valdžios modelis valdžią suvokia perindividualių ir grupinių santykių, stimulų ir reakcijų logiką, arbapriežastinius ryšius.
X
Istorinės šitos teorijos šaknys yra T. Hobso, Dz. Loko, D. Hjumo
filosofiniuose kūriniuose, kuriuos 6 dešimtmečio pabaigoje ir 7 dešimtmečiopradžioje išplėtojo „racionalaus pasirinkimo“ teorijos atstovai –amerikiečiai A. Dows ir P. Blau – politikos tyrimuose aptaręmikrochonomikos metodus, o tarp politologų aktyviausiu šios srovėsšalininku buvo R. Dahl. 2. HERHENAUTINIS modelis. Jis valdžią interpretuoja kaip bendrų idėjų(prasmių) atskiroje socialinėje bendruomenėje darinį. Šios koncepcijos ašisyra teisė „idėjos kuria institutus“ arba įsitikinimai arba požiūriai yravaldžios santykių elementai. Istorinė šio valdžios modelio pradžia yravokiečių fenomenologija, įskaitant ir Hegelį, bei XIXa. Vokiečiųsocialiniai teoretikai – Raukė, Diltėjus, Veberis. Analogišką valdžiosinterpretaciją galima rasti kai kurių politikos analizės klasikų –Aristotelio, Hakjavelio, Hontesbje, de Tokvilio darbuose. 3. Struktūralistinė teorija. Ji apibrėžia valdžią kaip „struktūrinębūtinybę“. Valdžia neatsiranda vien iš socialinių subjektų ir individųelgesio sąveikos, ir ji nėra vien simbolinė ar normatyvinė tikrovė, opriešingai jos „materialumas“ iškyla per jos struktūrinius vaidmenis,pozicijas ir santykius. Šios teorijos pradžia yra Harkso ir Diurkheinodarbuose. Vienos žymiausių jos šiuolaikinių atstovų yra amerikiečiųsocialogas A. Giddens. 4. POSTMODERNISTINĖ valdžia. Ši valdžios samprata stokoja teoriniovientisumo ir išbaigtumo, o vietoj bendro valdžios apibrėžimo kreipiadėmesį į kalbą ir simbolius, pripažindama juos svarbiausiais valdžioselementais. Fenimistiniai šios teorijos šakos pasekiejai, kaip N. Hartsock,žvelgia į valdžią siekdami jos pasikeitimo, t.y. siūlo dominavimosantykius pakeisti bendradarbiavimu, pabrėžia alternatyvių valdžiosšaltinių – individo ir socialinės energijos, sugebėjimų ir potencialoreikšmę.XI VALDŽIA IR VALDŽIOS SANTYKIAI
Taigi valdžia vaidina ypatingą vaidmenį visuomenės politiniamegyvenime. G. Parsons valdžios vaidmenį politinėje sistemoje vaizdingaipalygina su pinigų vaidmeniu ekonominėje srityje. Yra visuomenei
pripažinta, kad valdžia – pats efektyviausias būdas politiškai vadovautivisuomenei. Yra daug įvairių požiūrių į valdžią, bet daugelio politologų nuomonevaldymo santykiai visuomenėje yra objektyvaus pobūdžio, atsiranda iš josesmės, iš būtinumo susivienyti, derinti žmonių grupių veiksmus, kad būtųpasiekti norimi bendri tikslai. Atsiradus valdžios santykiams žmonėssusiskirstė į valdančiuosius ir valdomuosius, kurie paklūsta pirmiesiems.Tai leidžia suvokti valdžią kaip tam tikrus socialinius mainus, kainorintys gauti moralinį įvertinimą, užsitikrinti materialinę gerovę,saugumą, arba dėl kitų motyvų, paklusnumu atsilygino tiems, kurie visa taigali duoti. R. Dahrendorf teigia, kad žmonių susiskirstymas pagal turtą arišsilavinimą nėra labai svarbus, o, socialinė neligybė yra naturali.Esminis skirtumas tarp žmonių yra kitur – suvokia kaip galimybę disponuotiresursais: informacija (žiniomis), jėga, turtu, autoritetu. Kito politologomanymu, politikai valdžios siekia kaip priemonės dėl idealių arbaegoistinių tikslų. Tačiau ir pati valdžia politikui gali tapti tikslu,jeigu jis nori tik mėgautis jos teikiamu prestižu, siekia turėtiautoritetą. Kitaip tariant, autoritetas, kurių dažniausiai įgyjavaldantieji, padeda jiems atlikti valdymo funkciją, todėl yra laikomosviena iš svarbiausių valdžios įgyvendinimo formų. Valdyti – tai priimtisprendimus ir įsakinėti tiems, kurie turi juos vykdyti. Įsakymamspaklūstama tada, kai jie remiasi moraline, ideologine, asmens autoriteto,ginkluota arba kitokia materialiąja jėga. Nors valdžios negalima sulygintisu prievarta, bet ji arba jos grėsmė yra efektyvi valdančiųjų priemonė,todėl dažnai naudojama. Konfliktinio požiūrio į valdžią atstovai ypačakcentuoja prievartą, laikydami ją neišvengiamu ir vyraujančiu politinėsvaldžios simboliu. Valdžia ir politika yra neatskiriamai tarpusavyjesusiję. Šie reiškiniai yra vienas kito priežastis. Valdžios atsiradimas irišlaikymas yra politika, o valdžia yra politikos vykdymo priemonė.XII
Politinė valdžia turi savo ypatumus. Nuo nepolitinės valdžios jiskiriasi savo viršenybe ir visuotinumu (politinės valdžios sprendimai yraprivalomi visai visuomenei, kitoms valdžioms, ji persmelkia visas žmoniųveiklos sritis), legalumu, taikant valdymo priemones, taip pat prievartą(tai daroma visos visuomenės vardu, pasitelkiant teisės ir politikosnormas), monocentiškumu (politinė valdžia, kitaip negu kitos valdžiosrūšys, turi vieną centrą), gebėjimu įstoti į visas visuomenės veiklosrūšis, labai plačiu taikomų priemonių spektru (tarp jų specialiu prievartosaparatu), sugebėjimu suvienyti arba supriešinti žmones. Politinės valdžiosgalia priklauso nuo valdžios resursų – autoriteto, informacijos, turto,jėgos. Neturėdama šių resursų ji nebūtu reali valdžia. Tuo tarpu nepolitinėvaldžia dažnai būna paremta tik autoritetu. Politinės valdžios funkcijosyra šios:1) vadovauti visoms visuomenės sritims,2) kontroliuoti politinius ir kitus santykius,3) organizuoti visuomenės politinį gyvenimą,4) sukurti tam tikrą, tinkamiausią, valdymo tipą, politinį režimą irvalstybės santvarką, kurie atliktų visuomenei iškilusius uždavinius irtikslus,5) reguliuoti individualų elgesį,6) užtikrinti stabilumą visuomenėje. Tam, kad šios funkcijos būtų atliktos, politinė valdžia įgaunaformalių arba neformalių, legalių arba nelegalių institucijų (valstybės,partijų, organizacijų) formą ir sukuria jų hierarhijos laiptus.Aukščiausioje politinės valdžios pakopoje yra valstybinė valdžia, kuri turimonolitinę teisę leisti visiems privalomus įstatymus, remiantis teisėsaugosįstaigomis ir prievartos aparatu, kitais būdais daryti įtaką piliečiams. Nors valdžia visada yra susijusi su prievarta, tačiau jos stabilumasir efektyvumas, ypač dabartiniu metu, labai daug priklauso nuo to, aržmonės jai paklūsta savarankiškai. Valdžia, remiama valdomųjų, sugebantiįtikinėti juos savo buvimo ir savo veiksmų teisėtumu, įtikinti, kadvaldžios institucijos atitinka jų interesus, vadinama legitimia valdžia.
Politologas H. Weber išskyrė 3 valdžios legitimumo šaltinius ir iš jųatsiradančius valdžios tipus – tradicinį, charizmatinį ir racionalų.XIII
Tradicinis legitimumas yra pagrįstas valdžios paveldimumo tradicija,charizmatinis – tikėjimu, kad aukščiausiasis valdžios asmuo, paveldėjęsvaldžią ar ją įgijęs kitu būdu, turi nepaprastas savybes.Racionalus legitimumas atsiranda tada kai pavaldiniai pripažįsta teisėtaigavusių valdžią sugebėjimus valdyti.Politologas D. Easton šiuos legitinumo šaltinius papildė kitais –ideologiniu (moralinė pavaldinių nuostata, kad valstybinė santvarka ir josprincipai yra jiems vertingi), struktūriniu (žmonių prisirišimu priepolitinio režimo struktūrų ir normų), asmeniniu (mažai besiskiriančiu nuocharizmatinio). Dabartiniu metu, kada politinė valdžia tampa vislegitimesnė, dažniausiai legitimumas būna mišrus.
LEGITIMUMAS. VYRIAUSYBĖS VALDŽIA
Kiekvienoje valstybėje tenka susidurti su savo valdžios legitimumoproblema. Tai reiškia valdžios teisėtumu. Jokia vyriausybė negali ilgaiišsilaikyti valdžioje, jeigu piliečiai nepripažįsta jos valdžios teisėta.Ir prievarta čia niekuo negali padėti. Ji gali būti veiksminga tik iki tamtikros ribos. Politologas J. Viatras sako, kad: „Valdžia – tai galimybėįsakinėti tada, kai tas, kuriam įsakinėjama, privalo paklusti“. SocialogasH. Vėberis nurodo vidines ir išorines valdžios legitimumo prielaidas.Vidines prielaidas sudaro vidinis (emocinis) individo įsitikinimas, kadesamos tvarkos pusiausvyra sąlygoja žmonių gerovę ir socialinę apsaugą.Išorinės valdžios teisėtumo prielaidas sudaro įsitikinimas, kad bet kurisnustatytas tvarkos pažeidimas bus pasmerktas kitų žmonių, kurie tą tvarkąlaiko reikšminga ir teisėta; antra išorinė valdžios teisėtumo prielaida yrabuvimas specialaus tvarkos saugojimo aparato, kuris tai tvarkai garantuotigali panaudoti prievartą. Vyriausybės teisė valdyti piliečius yra įtvirtinama įvairiais būdais.Klasikiniu tokio būdo skirstymo pavyzdžiu iki šiol yra laikomi vokiečio
socialogo H. Vėberio 3 vyriausybės valdžios įtvirtinimo būdus. Socialogasteigė, kad vyriausybės valdžia piliečiams būna įtvirtinama remiantistradicija, teisinėmis procedūromis. 1. Tradicinė vyriausybės valdžia tai tokia valdžia, kuri remiasi perilgą laiką susiformavusiu žmonių įpročiu paklusti.XIV Tokios tradicijos sekamos gali būti per daugelį metų susidaręspaprotys, kad aukščiausioji valdžia vyriausybėje priklauso monarchui, opereiti iš vienų rankų į kitas gali tik paveldėjimo būdu, t.y. senajammonarchui mirus, į sostą gali ateiti tik jo įpėdinis. Tradicija turiypatingą reikšmę tiksliai nustatant, kas būtent gali būti karaliausįpėdiniu – ar vyriausias sūnus, ar vyriausia duktė, ar karaliaus brolis irt.t., o gal naujas karalius turi būti išrinktas? Todėl jeigu, miruskaraliui, kas nors pažeisdavo nusistovėjusią tradiciją ir užimdavo sostąsavavališkai, tokia valdžia būdavo laikoma neteisėta. Istorijoje yra žinomadaug atvejų, kai kildavo pilietiniai karai tarp teisėto sosto įpėdinio irvaldžios užgrobėjo šalininkų. Ši tradicija, kaip vyriausybės valdžios įtvirtinimo būdas, jaupraeities reikalas, bet dar ir dabar vaidina svarbų vaidmenį. Jos įtakąpradeda reikšti tada, kai vienos vyriausybės valdžia išsilaiko valdžiojeilgesnį laiką. Tokiu būdu pamažu žmonės prisitaiko prie vyriausybėspolitikos, nors daugelio žmonių ji galbūt ir netenkina. Tačiau tokiaivyriausybei, kuri išsilaiko valdžioje ilgesnį laiką ir kurios teisė valdytiremiasi piliečių įpročiu jai paklusti, atkrinta rūpestis nuolat įrodinėti,kad ja reikia pasitikėti. O įrodyti, kad esamą vyriausybę ir jos politikąreikia iš esmės pakeisti ir kad ji neatitinka tikrųjų visuomenės interesų,tenka tiems piliečiams, jų grupėms ar organizacijoms, kurios yra tuo
suinteresuotos. Jeigu tokių vyriausybės priešininkų yra nedaug – vyriausybėpaprasčiausiai gali su jais susidoroti jėga, bet turi nesukelti didesniųneramumų visuomenėje, kuri iš įpročio paliko rami ir paklusni. 2. Charizma – kaip vyriausybės valdžios teisėtumo užtikrinimo būdas,yra vienas iš svarbiausių tiek praeities, tiek ir šiuolaikinėje politikoje,yra susiję su konkrečiais politiniais lyderiais, konkrečiomis asmenybėmis.Charizmatinių lyderių iškilimas ir atėjimas į vadžią ypač būdingas naujaibesikuriančioms valstybėms, kurių vyriausybės valdžia negali semtisnusistovėjusioms tradicijoms. Todėl naujai besikuriančiose valstybėselabiausiai pasitikima tokiomis vyriausybėmis, kurios sudarytos žmonių,įsitikinimais ir nuostatomis artimi daugumai žmonių, o kita vertus – jauturintys didelių nuopelnų savo valstybei. Pavyzdžiui, daugelyje naujųvalstybių vyriausybėmis piliečiai patiki todėl, kad tų vyriausybių lyderiaivadovavo kovai už nepriklausomybę. Žvelgiant į kitą medalio pusę galimasakyti, kad lyderių charizma paremta vyriausybės valdžia negali ilgaiišsisaikyti, jeigu vyriausybei nepasiseka pasiekti akivaizdžių laimėjimųtvarkant valstybinius reikalus.XV 3. Vyriausybės valdžia remiasi teisinėmis procedūromis kai valstybėjevisos valdžios institucijos formuojamos pagal iš anksto nustatytas irsuderintas normas bei taisykles. Paprastai šiuolaikinėje valstybėje tokiostaisyklės bei procedūros yra fiksuojamos konstitucijos ir atitinkamuįstatymu. Pavyzdžiui, Lietuvos Prezidento ir Seimo rinkimų tvarką numatoLietuvos Respublikos Konstitucija ir specialūs įstatymai.
ĮSTATYMŲ LEIDŽIAMOJI VALDŽIA
Įstatymų (t.y. aukščiausiosios teisinės galios norminių aktų,reglamentuojančių svarbiausius visuomeninius santykius) priėmimas patikimasparlamentui – valdžios institucijai, kurią sudaro tautos išrinkti atstovai.Jie išreiškia įvairius visuomenės interesus, taip pat atstovaujaleidžiamoji valdžia užtikrina demokratiją ir tautos savivaldą. Kartu reikiapabrėžti, kad ne tik parlamentas, bet ir pati tauta tiesiogiai gali priimti
įstatymus. Bet daugelis įstatymų yra priimti parlamento laikantissudėtingos įstatymų leidybos procedūros. Parlamentas įvairiose šalysevadinamas skirtingai: kongresas, riksdagas, folketingas, asamblėja,susirinkimas, parlamentas ir kt. Parlamentas – bendrinis įstatymųleidžiamosios institucijos pavadinimas. Parlamento narių skaičių,parlamento struktūrą, darbo procedūros nustato kiekvienos šalieskonstitucija ir įstatymai, taip pat parlamentų reglamentai (statutai). Norsparlamentui patikėta svarbiausių bendro elgesio taisyklių – įtatymų –priėmimas, vis dėto pasitaiko, kad parlamentai priima ir individualauspobūdžio aktus, t.y. išsprendžia konkrečius klausimus. Be to, kai kuriųšalių konstitucijos pripažįsta deleguojamąją įstatymų leidybą, kaikonstitucijos nustatytais atvejais ir sąlygomis vykdomoji valdžia perimaturinčių įstatymo galią bendro pobūdžio aktų kūrimo teisę.XVI
VYKDOMOJI VALDŽIA
Monarcho vaidmuo valstybės gyvenime evoliucijos eigoje neteko teisėsleisti vienam įstatymus, vėliau dalyvauti juos priimant, tačiau monarchamsliko teisė užtikrinti įstatymų įgyvendinimą, įpareigoti piliečius jųlaikytis, prireikus net panaudoti jėgą prieš piliečius. Jiems paklusdavokariuomenė, jie buvo atsakingi už šalies gynybą. Vykdomoji valdžia labiausiai pakito moderniose visuomenėse. Ji išmonarcho perėjo į vyriausybės ir ministrų rankas, įgavo naujų funkcijų,kurioms įgyvendinti parlamentas neturi priemonių. Pripažįstama, kadvykdomosios valdžios institucijų įgaliojimai išsiplėtė, jų padaugėjo. Vykdomoji valdžia – tai institucijos, kurios įgyvendina valstybinęvaldžią vykdydamos įstatymus ir kitus teisės aktus. Valstybės vadovas(prezidentas, monarchas) atstovauja šaliai, vykdo kitus šalieskonstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus. Vyriausybė –aukščiausiosji kolegali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybėsskyrimo būdas priklauso nuo šalies valdymo formos, politinių ir istoriniųtradicijų, kitų ypatumų. Parlamentinėse monachijose ir respublikosevyriausybę formuoja parlamentas. Prezidentinėse respublikose vyriausybęformuoja prezidentas. Parlamentinėse monarchijose ir respublikosevyriausybei vadovauja ministras pirmininkas, o prezidentinėse respublikose– pats prezidentas. Vyriausybės kompetencijai paprastai priklauso:
1) įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimas;2) vadovavimas civilinei ir karinei administracijai;3) vidaus ir užsienio politikos įgyvendinimas;4) biudžeto projekto sudarymas ir biudžeto vykdymas, t.t. Šiuolaikinė vykdomosios valdžios raidos Tendencija – Vyriausybė„išaugo“ tradicinį jai patikėtą vaidmenį. Šiandien ir vis dažniauapibrėžiama vykdomosios valdžios prioritetinė reikšmė, ypač akcentuojantvyriausybės vaidmens didėjimą. Vyriausybę vis rečiau norima traktuoti kaipparlamento valios įgyvendintoją. Pabrėžiama, kad vyriausybės politinėreikšmė ypač padidėjo dėl būtinumo skubiai spręsti įvairius klausimus, dėltechninio pobūdžio problemų, su kuriomis ji tiesiog nesusiduria.XVII
TEISMINĖ VALDŽIA
Teismas įgyvendina teisminę valdžią. Tai nepriklausoma irsavarankiška valdžia. Teisminę valdžią įgyvendina teismai. Teismų paskirtis– teisingumo vykdymas sprendžiant nustatyta procesine tvarka baudžiamasias,civilines bei administracines bylas. Teismai formuojami įvairiais būdais:teisėjai vienur renkami, kitur skiriami. Teismų nepriklausomybė nuo kitųvaldžios institucijų užtikrinama tuo, kad teismai niekam nėra pavaldūs,išskyrus įstatymą. Svarbi teismų nepriklausomumo garantija – teisėjųkadencija, neliečiamybė, aukšta socialinė padėtis ir tinkamas materialinisaprūpinimas. Teisminė valdžia laiduoja tikslų įstatymų taikymą, teismas kiekvienukonkrečiu atveju užtikrina teisingumą, jis laiduoja įstatymų laikimąsi. Teismai nebus tikra valdžia, jei jų nepriklausomybė nebus garantuota.Pomokomos istorinių skaitinių vaikams knygelėje pateikiamos viduramžiųPrancūzijos karaliaus, ŠV. Liudviko, vykdančio teisingumą po ąžuolais,pavyzdys yra tik valdžių sujungimas. Teisėjui negali įsakinėti neiparlamentas, nei vyriausybė. Jis paklūsta tik įstatymui, yra jo saugotojas.Teismo nepriklausomybė – esminių piliečių teisių garantija. Piliečiamsteismas kasdieniniame gyvenime – tai galbūt svarbiausia iš visų valdžių.Jie yra labai suinteresuoti, kad šia valdžia kitos valdžios nemanipuliuotų.Teisminės valdžios nepriklausomybė ypač labai svarbi tais laikotarpiais,
kai ir įstatymo leidžiamąją, ir vykdomąją valdžią kontroliuoja vienapolitinė „dauguma“. Teisminės valdžios nepriklausomybė įkūnija valdžiųpadalijimą, ji saugo asmenį, garantuoja, kad valstybė gerbs teisę. Todėlgalima tik apgailestauti, kad valdžių padalijimo teorijoje tradiciškai jaiskiriama palyginti labai nedaug vietos.XVIII
IŠVADOS
Taigi, manau, kad drąsiai galime teigti, jog centrinė politikos ašisyra valdžia. Kiekvienos politinės organizacijos esminis elementas yravaldžia. Valdžia vadovauja visoms visuomenės sritims, kontroliuojapolitinius santykius, organizuoja politinį visuomenės gyvenimą, užtikrinastabilumą visuomenėje, reguliuoja individų elgesį. Iš valdžios funkcijų matome, kad valdžia gali reikštis įvairiaispavidalais, būti formali arba institucinė. Tačiau ar valdžia yra akivaizdi,paremta grasinimu panaudoti jėgą, ar neakivaizdi, kai nelengva nustatyti,koks yra jos šaltinis, ji yra glaudžiai susijusi su politika. Valdžia yralabai svarbi politikai. Ir svarba slypi tame, kad jos dėka žmonės įveikiasavo skirtingumus, gali priimti bendrus sprendimus ir vieningai veikti.Jeigu neegzistuotų valdžia, vieni žmonės nepaklustų kitiems, tai jokiasocialinė grupė, tarp jų ir valstybė, negalėtų priimti nei bendrųsprendimų, nei tuo labiau negalėtų jų įgyvendinti. Valdžios iškovojimas ir jos išlaikymas sudaro politikos, politiniųsantykių esmę. Politika yra kova už valdžią ir gebėjimus realizuotivaldžią, t.y. reguliuoti visuomenės raidą, visuomeninius santykius taip,kad jie atliktų valdžią turinčios klasės, socialinės grupės, elitointeresus. Išnagrinėję valdžios teisėtumą, t.y. legitimumą galima teigti, kadlegitimumas – tai toks vyriausybės valdžios teisėtumas, kuris remiasivalstybės piliečių pasitikėjimu ir sutikimu paklusti. Pagal tradicinę valdžių padalijimo sampratą valstybės valdžiosskirstomos į : įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisinę valdžią. Šios
valstybės valdžios įgyvendinančios institucijos vykdo svarbiausiasvalstybės funkcijas. Norint užtikrinti kiekvienos valstybės valdžiosinstitucijos kryptingą veiklą, pirma nustatoma šių institucijųkompetencija, apibrėžiama kaip jų tarpusavio sąveika. Manau, kad drąsiai galima teigti, kad valdžia – pats efektyviausiasbūdas politiškai vadovauti visuomenei.XIX
LITERATŪRA
1. T. Birmontienė, E. Jarašiunas, E. Kūris, M. Maksimaitis, G. Mesonis, A. Normantas, A. Pumputis, E. Vaitiekienė, S. Vidrinskaitė, J. Žilys „Lietuvos Konstitucinė teisė“, Vilnius 2001m. 2. F. Žigaras „Politologija“, Vilnius 2001m. 3. Y. Vitkus „Politologija“, Vilnius 2001m. 4. „Šiuolaikinė valstybė“, Kaunas 1999m. 5. „Valstybės pagrindai“ II dalis, 1996-1997m.