KOLPINGO KOLEGIJA
TEISĖS SPECIALYBĖ
VALDŽIA
Politologijos referatas
2002-11-30
Kaunas, 2002
II
III
Įvadas
Bendras žmonių gyvenimas turi būti organizuojamas, reguliuojamas ir tvarkomas. To reikia, nes žmonėms tenka spręsti ne tik asmenines problemas, bet ir bendras problemas, tvarkyti viešuosius reikalus. Dėl savo individualių reikalų kiekvienas asmuo sprendžia pats, bendriems reikalams tvarkyti reikalingas bendras visų grupės žmonių sutarimas ir organizuotas veikimas. O taip nėra lengvai pasiekiama. Neretai ir vienam asmeniui sunku priimti sprendimą, o ką jam kalbėti apie žmonių grupę.
Pagrindinė problema, su kuria susiduria žmonių grupės, kai joms reikia priimti sprendimus, yra nuomonių įvairovė. Žinoma, visiems labiausiai pageidautinas sprendimas būtų tas, kuris atitiktų visas nuomones, bet tikrovėje taip niekada nebūna.
Todėl žmonių grupė kaip visuma gali priimti bendrą sprendimą ir garantuoti kad jis būtų įgyvendintas, tik tuo atveju, jei visi žmonės, patinka jiems siūlomas sprendimas ar ne, galų gale jam pritaria. Taigi iš to aišku, kad bendrą sprendimą turi diktuoti grupės lyderis (tai vienas iš grupės narių), išsiskiriantis iš kitų tuo, kad imasi ir gali vadovauti visai grupei.
Kitaip sakant, žmogus tampa lyderiu tada, kai sugeba įtikinti kitus taip, kad šie apsisprendžia jam paklusti. Tarp lyderio ir kitų grupės narių susidaro santykiai, kurie vadinami Valdžia. Valdžia – ypatingas žmonių tarpusavio santykis, kada vienas žmogus paklūsta kito žmogaus valiai. Kitaip dar valdžią galima vadinti sugebėjimą primesti ir vykdyti savo valią, t.y. paveikti žmones taip, kad jie elgtusi kaip norima, kaip naudinga.
Manau, kad tema apie valdžią yra aktuali kiekvienam žmogui. Nes kiekvieną savo gyvenimo dieną, kad ir kur bebūtų žmogus visada susiduria su valdžia, nes valdžia nuolatos reguliuoja mūsų gyvenimą, nustato tai ką nevalia žmogui daryti, kontroliuoja gyvenimą įstatymais ir t.t.
Daugiausia literatūros apie valdžią galima rasti politologijos knygose, bei teisės mokslo šaltiniuose, taip pat apie valdžią kasdien rašo mūsų dienraščiai ir kalba radijas bei televizija.
IV
Valdžios šaltiniai
Praktiškai politinė valdžia yra suvokiama 3 būdais:
1. Kaip galimybė pasiekti kolektyvinius tikslus (tvarką, teisę ir gerovę).
2. Kaip galia ir būdas įgyvendinti kieno nors valią net esant opozicijai.
3. Kaip poveikis individams, kuris gali būti ir prieš jų interesus.
Norint pasiekti, kad vienas asmuo pradėtų vykdyti kito asmens valią, galima tik disponuojant tam tikromis priemonėmis – valdžios šaltiniais.
Taigi valdžios šaltiniai gali būti labai įvairūs:
1. Fizinė prievarta, panaudojant jėgą ar grąsinant ją panaudoti. Fizinė prievarta būna galima, t.y. legali (naudojama valstybės organų – kariuomenės, policijos) ar negalima, t.y. nelegali (banditizmas, terorizmas ir pan.)
2. Žmogaus ar žmonių nuosavybė; šis valdžios šaltinis kartu su fizine prievarta buvo labai paplitęs vergovinėje, o iš dalies feodalinėjė santvarkoje.
3. Daiktų, gyvybiškai būtinų kitiems žmonėms (privati nuosavybė), pabrėžiant, kad daiktai gali būti tiek naudojimo reikmenys, tiek ir gamybos priemonės.
4. Organizacinė hierarhija, kuri yra būdinga tiek valstybinėms organizacijoms, tiek ir visuomeniniams judėjimams; čia aukštesniųjų valdžios pakopų.
5. Asmens kvalifikacija arba tikrasis autoritetas, būdingi gydytojams, advokatams, menininkams, taip pat kai kuriems politikams.
6. Jausmai (simpatijos, draugystės, meilė), būdingi šeimų ir kai kurių kitų mažų socialinių grupių santykiams.
V
Akivaizdi ir neakivaizdi valdžia
Sąligiškai visus valdžios pasireiškimus galima suskirstyti į 2
grupes – akivaizdžią valdžią ir neakivaizdžią valdžią.
Lengvai pastebima ir fiksuojama yra tik akivaizdi valdžia.
Pavyzdžiui, policininko eismo reguliuotojo gestai, nukreipiantys transporto srautus, teismo nuosprendis nusikalteliui arba 1939m. Lietuvai pateikta
Vokietijos reikalavimas atiduoti Klaipėdos kraštą. Akivaizdžios valdžios atveju lengva nustatyti ir įsakančiojo valdžios šaltinį, ir paklūstančiojo motyvus nesipriešinti. Pagaliau yra ir suformuluotas įsakymas, kas turi būti padaryta.
Neakivaizdi valdžia, priešingai, nėra lydima aiškiai suformuluoto įsakymo. Taip pat sunku nustatyti tiek valdžios šaltinį, tiek paklusimo motyvus. Daug neakivaizdžios valdžios pavyzdžių galime rasti šeimos gyvenime. Pavyzdžiui, dukra jaučia pareigą paskambinti tėčiui ar mamai, jeigu ketina kur nors užtrukti ilgam ir negrįšti į namus įprastu laiku.
Ji tai daro ne todėl, kad tėvai griežtai prisakė, o todėl, kad puikiai supranta savo tėvus ir nenori, kad jie be reikalo jaudintūsi. Kaip matome, tėvų valdžia dukrai yra neakivaizdi. Nėra nei aiškiai suformuluoto įsakymo, nei aiškaus valdžios šaltinio ir pagaliau aiškių motyvų, kurie verčia dukrą elgtis būtent taip. Tačiau kad ir kaip ten būtų, valdžios santykis tarp tėvų ir dukros atsiranda: ji paklūsta savo tėvų pageidavimui.
VI
Valdžia pagal politologą J. Viatrą
Piliečiai nevienodai vertina valdžią: vieni stengiasi į ją patekti, kiti vengia to, dar kiti užima visai neutralią poziciją. Kaip teigia lenkų politologas J. Viatras, kad tinkamai ir teisingai įvertintume asmenybės politinį aktyvumą, reikia atsižvelgti į šias aplinkybes:
a) dalyvavimą politiniame gyvenime;
b) domėjimąsi politika;
c) politinio gyvenimo faktų žinojimą.
Taigi, pagal šiuos kriterijus išskiriami šie tipai:
1. AKTYVISTAI, kurie mano, kad dalyvavimas valdžioje yra teigiamas socialinis reiškinys. Jie paprastai stengiasi patekti į valdžią,o patekę į ją, stengiasi išsilaikyti, jie nuolat domisi politika, tačiau politikos žinojimas ir išmanymas dažnai priklauso nuo asmens išsilavinimo ir nuo to, ar toje visuomenėje yra pakankamai kvalifikuotos informacijos apie svarbiausius politinius ir socialinius įvykius.
2. ŽINOVAI STEBĖTOJAI. Jie domisi politika, gerai nusimano apie įvykius, tačiau politiniame gyvenime stengiasi nedalyvauti, prireikus šie žmonės gali tapti netgi politiniais lyderiais, tačiau vos suradę tinkamą progą, stengiasi pasitraukti iš aktyvios politinės veiklos. Daug tokių žmonių būna tarp rašytojų, žurnalistų, mokslininkų ir kitų žmonių.
3. ŽINOVAI KRITIKAI. Jų požiūris į valdžią ir į politiką yra neigiamas. Yra manoma, kad šie žmonės gerai žino politinį gyvenimą, nes jį nuolat kritikuoja.
4. PASYVŪS PILIEČIAI. Šie piliečiai labai mažai domisi politiniu gyvenimu, vengia dalyvauti valdymo procese ir apskritai mano, kad ne tai yra svarbiausia gyvenime. Tokių žmonių yra didelė dauguma, jie dažnai gerai žino politinio gyvenimo pagrindinius faktus.
Dauguma politinių aktyvistų vadovaujasi asmeniniais motyvais.
Metodiniu požiūriu, J. Viatro nuomone, išskiriamos 3 asmenų grupės.
VII
1. Asmenys, kuriems valdžia yra tam tikras žaidimas. Politikos „lošėjas“ pripažįsta, kad valdžia yra vertinga savaime, teikia didelį malonumą ir pasitenkinimą, kuo stipresni varžovai, kuo aukštesnio posto siekiama, tuo įdomesnis žaidimas. Šio tipo veikėjai nesidomi nei ideologijomis, nei programomis, nes idėjiniai įsitikinimai trukdo „lošti“, tai reiškia – kovoti dėl valdžios ar jos išlaikymo. Manoma, kad tokių politikų yra nedaug ir kad tokia motyvacija yra nepagrindinė.
2. Asmenys, kuriems valdžia yra viešpatavimo galimybė. Tokių žmonių yra kur kas daugiau – tai vadinamosios autoritarinės asmenybės. Šio tipo asmenybės jaučia malonumą, priversdamos kitus paklusti. Autoritarinėms asmenybėms būdinga mąstysena: a) egzistuoja žmonės, kurie turi valdžią ir, kurie neturi valdžios: pirmieji kelia pagarbą, o antrieji – panieką; b)
reikia nuolat maištauti prieš silpną valdžią ir visiškai paklusti stipriai valdžiai; c) netinka pripažinti žmonių lygybės XX a. Buvo daug tokių asmenybių – A. Hitleris, B. Husolinas, J. Stalinas ir kt.
3. Asmenys, kuriems valdžia yra turto, šlovės ir kitų gėrybių šaltinis. Galbūt dauguma politikų ir yra tokie.
VIII
Valdžios samprata
Plačiąja prasme valdžia suprantama, kaip galimybė ir sugebėjimas veikti žmonių, socialinių grupių, klasių veiklą ir elgesį ekonominiais, ideologiniais ir organizaciniais teisiniais mechanizmais. Valdžia gali remtis autoritetu, tradicijomis, prievarta. Valdžios sąvokos traktavimas yra labai platus (ekonominė, politinė, valstybinė, šeimos valdžia), nes apibūdina įvairius santykius.
Politinės valdžios objektas – politiniai santykiai. Valdžią įgyvendina per politinius žmonės profesionalai. Valdžios pagalba sudaromi vadovavimo, viešpatavimo ir priklausomybės santykiai.
Politinės valdžios esmę sudaro visuomenės klasės, socialinės grupės, valdančio elito, individo sugebėjimas įgyvendinti savo valią, kurią objektyviai sąlygoja klasės, grupės, elito, individo poreikiai bei interesai. Svarbiausios politinės valdžios vykdymo priemonės yra politika, administraciniai – teisiniai aktai, teisės normos.
Politinio gyvenimo sudėtingumas leidžia pasireikšti daugeliu valdžios sampratų. Valdžios apibrėžimai gali būti:
1. BIHEVIORISTINIS – valdžia yra elgesio pakeitimo galimybė.
2. TEOLOGINIS – valdžia yra konkrečių rezultatų pasiekimas.
3. INSTRUMENTINIS – valdžia – tai galimybė panaudoti prievartą.
4. STRUKTŪRINIS – valdžia – tai ryšių tarp valdančiųjų ir valdomųjų nustatymas.
5. KONFLIKTINIS – valdžia – tai sprendimai, reguliuojantys gėrybių paskirstymą konfliktinėmis situacijomis.
Valdžios požymiai: visuomenės apribota teisė įsakinėti, pareiga paklusti, autoritetas, įtikinimas, prievarta (valstybės valdžios būdingas požymis –
rėmimasis prievartos aparatu ir įstatymu). Valdžios dispozicijoje taip pat yra ideologinio, ekonominio poveikio priemonės.
Valdžios reiškimosi formos turi du aspektus: 1) valdžia visuomenės konfliktams spręsti; 2) valdžia telkia visuomenės jėgas bendriems tikslams pasiekti.
Todėl pasireiškia konfliktinis ir tikslinis valdžios aspektai.
Kiekvieno jų reikšmė priklauso nuo visuomenės tipo. Totalitarinėje visuomenėje konfliktai nuslopinami prievarta. Demokratinėje visuomenėje valdžia derina reikalavimus.
IX
Valdžia turi būti nukreipta į kompromisų tarp visuomenės grupių paiešką, autagonizmų neutralizavimą.
Bendriausia valdžios sąvoka apima šiuos elemtus:
1. Valdžios santykiai sieja ne mažiau kaip du partnerius; tai gali būti atskiri asmenys arba jų grupės.
2. Valdžią turinčio asmens įsakymus lydi prievartos panaudojimo grėsmė.
3. Valdomojo paklusnumas valdančiajam.
4. Visuomenės normos, suteikiančios valdančiajam teisę įsakinėti ir įpareigojančios valdomąjį paklusti.
Bendros valdžios supratimas gali padėti išsiaiškinti politinės ir valstybinės valdžios sąvokas. Politinė valdžia – prievarta pagrįsta vienos žmonių grupės valdžia kitai žmonių grupei arba grupėms. Politinė valdžia, pagal išvardintus bendrus valdžios elementus, turi ir specifinių požymių:
a) socialiniai valdančiųjų ir valdomųjų grupių skirtumai ir b) organizuota prievarta kaip valdžios pagrindas.
Valstybinė valdžia – tai valdžia, funkcionuojanti esant specialiam valstybės aparatui tam tikroje teritorijoje naudojanti įteisintą, organizuotą prievartą. Valstybinė valdžia – tai aukščiausia, labiausiai išsivysčiusi valdžios forma.
Valdžios modeliai
Indianos Universiteto politologas Jeffry Isaac, teigė, kad šiuolaikinėjė politologijoje naudojami 4 valdžios modeliai:
1. VOLIUNTARISTINIS modelis. Jis grindžiamas visuomenės sutarties teorijos tradicijomis metidologiniu individualizmu. Taip valdžia aiškina kaip ir jų grupių sugebėjimą „pasiekti, kad kiti darytų tai, ką kitu atveju jie nedarytų, sutvarkyti reikalus besikeičiančioje aplinkoje, ir keisti įvykių tvarką“. Kitaip skant, šis valdžios modelis valdžią suvokia per individualių ir grupinių santykių, stimulų ir reakcijų logiką, arba priežastinius ryšius.
X
Istorinės šitos teorijos šaknys yra T. Hobso, Dz. Loko, D. Hjumo filosofiniuose kūriniuose, kuriuos 6 dešimtmečio pabaigoje ir 7 dešimtmečio pradžioje išplėtojo „racionalaus pasirinkimo“ teorijos atstovai –
amerikiečiai A. Dows ir P. Blau – politikos tyrimuose aptarę mikrochonomikos metodus, o tarp politologų aktyviausiu šios srovės šalininku buvo R. Dahl.
2. HERHENAUTINIS modelis. Jis valdžią interpretuoja kaip bendrų idėjų (prasmių) atskiroje socialinėje bendruomenėje darinį. Šios koncepcijos ašis yra teisė „idėjos kuria institutus“ arba įsitikinimai arba požiūriai yra valdžios santykių elementai. Istorinė šio valdžios modelio pradžia yra vokiečių fenomenologija, įskaitant ir Hegelį, bei XIXa. Vokiečių socialiniai teoretikai – Raukė, Diltėjus, Veberis. Analogišką valdžios interpretaciją galima rasti kai kurių politikos analizės klasikų –
Aristotelio, Hakjavelio, Hontesbje, de Tokvilio darbuose.
3. Struktūralistinė teorija. Ji apibrėžia valdžią kaip „struktūrinę būtinybę“. Valdžia neatsiranda vien iš socialinių subjektų ir individų elgesio sąveikos, ir ji nėra vien simbolinė ar normatyvinė tikrovė, o priešingai jos „materialumas“ iškyla per jos struktūrinius vaidmenis, pozicijas ir santykius. Šios teorijos pradžia yra Harkso ir Diurkheino darbuose. Vienos žymiausių jos šiuolaikinių atstovų yra amerikiečių socialogas A. Giddens.
4. POSTMODERNISTINĖ valdžia. Ši valdžios samprata stokoja teorinio vientisumo ir išbaigtumo, o vietoj bendro valdžios apibrėžimo kreipia dėmesį į kalbą ir simbolius, pripažindama juos svarbiausiais valdžios elementais. Fenimistiniai šios teorijos šakos pasekiejai, kaip N. Hartsock, žvelgia į valdžią siekdami jos pasikeitimo, t.y. siūlo dominavimo santykius pakeisti bendradarbiavimu, pabrėžia alternatyvių valdžios šaltinių – individo ir socialinės energijos, sugebėjimų ir potencialo reikšmę.
XI
Valdžia ir valdžios santykiai
Taigi valdžia vaidina ypatingą vaidmenį visuomenės politiniame gyvenime. G. Parsons valdžios vaidmenį politinėje sistemoje vaizdingai palygina su pinigų vaidmeniu ekonominėje srityje. Yra visuomenei pripažinta, kad valdžia – pats efektyviausias būdas politiškai vadovauti visuomenei.
Yra daug įvairių požiūrių į valdžią, bet daugelio politologų nuomone valdymo santykiai visuomenėje yra objektyvaus pobūdžio, atsiranda iš jos esmės, iš būtinumo susivienyti, derinti žmonių grupių veiksmus, kad būtų pasiekti norimi bendri tikslai. Atsiradus valdžios santykiams žmonės susiskirstė į valdančiuosius ir valdomuosius, kurie paklūsta pirmiesiems.
Tai leidžia suvokti valdžią kaip tam tikrus socialinius mainus, kai norintys gauti moralinį įvertinimą, užsitikrinti materialinę gerovę, saugumą, arba dėl kitų motyvų, paklusnumu atsilygino tiems, kurie visa tai gali duoti.
R. Dahrendorf teigia, kad žmonių susiskirstymas pagal turtą ar išsilavinimą nėra labai svarbus, o, socialinė neligybė yra naturali.
Esminis skirtumas tarp žmonių yra kitur – suvokia kaip galimybę disponuoti resursais: informacija (žiniomis), jėga, turtu, autoritetu. Kito politologo manymu, politikai valdžios siekia kaip priemonės dėl idealių arba egoistinių tikslų. Tačiau ir pati valdžia politikui gali tapti tikslu, jeigu jis nori tik mėgautis jos teikiamu prestižu, siekia turėti autoritetą.
Kitaip tariant, autoritetas, kurių dažniausiai įgyja valdantieji, padeda jiems atlikti valdymo funkciją, todėl yra laikomos viena iš svarbiausių valdžios įgyvendinimo formų. Valdyti – tai priimti sprendimus ir įsakinėti tiems, kurie turi juos vykdyti.
Įsakymams paklūstama tada, kai jie remiasi moraline, ideologine, asmens autoriteto, ginkluota arba kitokia materialiąja jėga. Nors valdžios negalima sulyginti su prievarta, bet ji arba jos grėsmė yra efektyvi valdančiųjų priemonė, todėl dažnai naudojama. Konfliktinio požiūrio į valdžią atstovai ypač akcentuoja prievartą, laikydami ją neišvengiamu ir vyraujančiu politinės valdžios simboliu. Valdžia ir politika yra neatskiriamai tarpusavyje susiję. Šie reiškiniai yra vienas kito priežastis. Valdžios atsiradimas ir išlaikymas yra politika, o valdžia yra politikos vykdymo priemonė.
XII
Politinė valdžia turi savo ypatumus.
Nuo nepolitinės valdžios ji skiriasi savo viršenybe ir visuotinumu (politinės valdžios sprendimai yra privalomi visai visuomenei, kitoms valdžioms, ji persmelkia visas žmonių veiklos sritis), legalumu, taikant valdymo priemones, taip pat prievartą (tai daroma visos visuomenės vardu, pasitelkiant teisės ir politikos normas), monocentiškumu (politinė valdžia, kitaip negu kitos valdžios rūšys, turi vieną centrą), gebėjimu įstoti į visas visuomenės veiklos rūšis, labai plačiu taikomų priemonių spektru (tarp jų specialiu prievartos aparatu), sugebėjimu suvienyti arba supriešinti žmones.
Politinės valdžios galia priklauso nuo valdžios resursų – autoriteto, informacijos, turto, jėgos. Neturėdama šių resursų ji nebūtu reali valdžia. Tuo tarpu nepolitinė valdžia dažnai būna paremta tik autoritetu. Politinės valdžios funkcijos yra šios:
1) vadovauti visoms visuomenės sritims,
2) kontroliuoti politinius ir kitus santykius,
3) organizuoti visuomenės politinį gyvenimą,
4) sukurti tam tikrą, tinkamiausią, valdymo tipą, politinį režimą ir valstybės santvarką, kurie atliktų visuomenei iškilusius uždavinius ir tikslus,
5) reguliuoti individualų elgesį,
6) užtikrinti stabilumą visuomenėje.
Tam, kad šios funkcijos būtų atliktos, politinė valdžia įgauna formalių arba neformalių, legalių arba nelegalių institucijų (valstybės, partijų, organizacijų) formą ir sukuria jų hierarhijos laiptus.
Aukščiausioje politinės valdžios pakopoje yra valstybinė valdžia, kuri turi monolitinę teisę leisti visiems privalomus įstatymus, remiantis teisėsaugos įstaigomis ir prievartos aparatu, kitais būdais daryti įtaką piliečiams.
Nors valdžia visada yra susijusi su prievarta, tačiau jos stabilumas ir efektyvumas, ypač dabartiniu metu, labai daug priklauso nuo to, ar žmonės jai paklūsta savarankiškai. Valdžia, remiama valdomųjų, sugebanti įtikinėti juos savo buvimo ir savo veiksmų teisėtumu, įtikinti, kad valdžios institucijos atitinka jų interesus, vadinama legitimia valdžia.
Politologas H. Weber išskyrė 3 valdžios legitimumo šaltinius ir iš jų atsiradančius valdžios tipus – tradicinį, charizmatinį ir racionalų.
XIII
Tradicinis legitimumas yra pagrįstas valdžios paveldimumo tradicija, charizmatinis – tikėjimu, kad aukščiausiasis valdžios asmuo, paveldėjęs valdžią ar ją įgijęs kitu būdu, turi nepaprastas savybes.
Racionalus legitimumas atsiranda tada kai pavaldiniai pripažįsta teisėtai gavusių valdžią sugebėjimus valdyti.
Politologas D. Easton šiuos legitinumo šaltinius papildė kitais –
ideologiniu (moralinė pavaldinių nuostata, kad valstybinė santvarka ir jos principai yra jiems vertingi), struktūriniu (žmonių prisirišimu prie politinio režimo struktūrų ir normų), asmeniniu (mažai besiskiriančiu nuo charizmatinio). Dabartiniu metu, kada politinė valdžia tampa vis legitimesnė, dažniausiai legitimumas būna mišrus.
LEGITIMUMAS. VYRIAUSYBĖS VALDŽIA
Kiekvienoje valstybėje tenka susidurti su savo valdžios legitimumo problema. Tai reiškia valdžios teisėtumu. Jokia vyriausybė negali ilgai išsilaikyti valdžioje, jeigu piliečiai nepripažįsta jos valdžios teisėta.
Ir prievarta čia niekuo negali padėti. Ji gali būti veiksminga tik iki tam tikros ribos. Politologas J. Viatras sako, kad: „Valdžia – tai galimybė įsakinėti tada, kai tas, kuriam įsakinėjama, privalo paklusti“. Socialogas
H. Vėberis nurodo vidines ir išorines valdžios legitimumo prielaidas.
Vidines prielaidas sudaro vidinis (emocinis) individo įsitikinimas, kad esamos tvarkos pusiausvyra sąlygoja žmonių gerovę ir socialinę apsaugą.
Išorinės valdžios teisėtumo prielaidas sudaro įsitikinimas, kad bet kuris nustatytas tvarkos pažeidimas bus pasmerktas kitų žmonių, kurie tą tvarką laiko reikšminga ir teisėta; antra išorinė valdžios teisėtumo prielaida yra buvimas specialaus tvarkos saugojimo aparato, kuris tai tvarkai garantuoti gali panaudoti prievartą.
Vyriausybės teisė valdyti piliečius yra įtvirtinama įvairiais būdais.
Klasikiniu tokio būdo skirstymo pavyzdžiu iki šiol yra laikomi vokiečio socialogo H. Vėberio 3 vyriausybės valdžios įtvirtinimo būdus. Socialogas teigė, kad vyriausybės valdžia piliečiams būna įtvirtinama remiantis tradicija, teisinėmis procedūromis.
1. Tradicinė vyriausybės valdžia tai tokia valdžia, kuri remiasi per ilgą laiką susiformavusiu žmonių įpročiu paklusti.
XIV
Tokios tradicijos sekamos gali būti per daugelį metų susidaręs paprotys, kad aukščiausioji valdžia vyriausybėje priklauso monarchui, o pereiti iš vienų rankų į kitas gali tik paveldėjimo būdu, t.y. senajam monarchui mirus, į sostą gali ateiti tik jo įpėdinis.
Tradicija turi ypatingą reikšmę tiksliai nustatant, kas būtent gali būti karaliaus įpėdiniu – ar vyriausias sūnus, ar vyriausia duktė, ar karaliaus brolis ir t.t., o gal naujas karalius turi būti išrinktas? Todėl jeigu, mirus karaliui, kas nors pažeisdavo nusistovėjusią tradiciją ir užimdavo sostą savavališkai, tokia valdžia būdavo laikoma neteisėta. Istorijoje yra žinoma daug atvejų, kai kildavo pilietiniai karai tarp teisėto sosto įpėdinio ir valdžios užgrobėjo šalininkų.
Ši tradicija, kaip vyriausybės valdžios įtvirtinimo būdas, jau praeities reikalas, bet dar ir dabar vaidina svarbų vaidmenį. Jos įtaką pradeda reikšti tada, kai vienos vyriausybės valdžia išsilaiko valdžioje ilgesnį laiką. Tokiu būdu pamažu žmonės prisitaiko prie vyriausybės politikos, nors daugelio žmonių ji galbūt ir netenkina.
Tačiau tokiai vyriausybei, kuri išsilaiko valdžioje ilgesnį laiką ir kurios teisė valdyti remiasi piliečių įpročiu jai paklusti, atkrinta rūpestis nuolat įrodinėti, kad ja reikia pasitikėti. O įrodyti, kad esamą vyriausybę ir jos politiką reikia iš esmės pakeisti ir kad ji neatitinka tikrųjų visuomenės interesų, tenka tiems piliečiams, jų grupėms ar organizacijoms, kurios yra tuo suinteresuotos. Jeigu tokių vyriausybės priešininkų yra nedaug – vyriausybė paprasčiausiai gali su jais susidoroti jėga, bet turi nesukelti didesnių neramumų visuomenėje, kuri iš įpročio paliko rami ir paklusni.
2. Charizma – kaip vyriausybės valdžios teisėtumo užtikrinimo būdas, yra vienas iš svarbiausių tiek praeities, tiek ir šiuolaikinėje politikoje, yra susiję su konkrečiais politiniais lyderiais, konkrečiomis asmenybėmis.
Charizmatinių lyderių iškilimas ir atėjimas į vadžią ypač būdingas naujai besikuriančioms valstybėms, kurių vyriausybės valdžia negali semtis nusistovėjusioms tradicijoms. Todėl naujai besikuriančiose valstybėse labiausiai pasitikima tokiomis vyriausybėmis, kurios sudarytos žmonių, įsitikinimais ir nuostatomis artimi daugumai žmonių, o kita vertus – jau turintys didelių nuopelnų savo valstybei. Pavyzdžiui, daugelyje naujų valstybių vyriausybėmis piliečiai patiki todėl, kad tų vyriausybių lyderiai vadovavo kovai už nepriklausomybę. Žvelgiant į kitą medalio pusę galima sakyti, kad lyderių charizma paremta vyriausybės valdžia negali ilgai išsisaikyti, jeigu vyriausybei nepasiseka pasiekti akivaizdžių laimėjimų tvarkant valstybinius reikalus.
XV
3. Vyriausybės valdžia remiasi teisinėmis procedūromis kai valstybėje visos valdžios institucijos formuojamos pagal iš anksto nustatytas ir suderintas normas bei taisykles. Paprastai šiuolaikinėje valstybėje tokios taisyklės bei procedūros yra fiksuojamos konstitucijos ir atitinkamu įstatymu. Pavyzdžiui, Lietuvos Prezidento ir Seimo rinkimų tvarką numato
Lietuvos Respublikos Konstitucija ir specialūs įstatymai.
ĮSTATYMŲ LEIDŽIAMOJI VALDŽIA
Įstatymų (t.y. aukščiausiosios teisinės galios norminių aktų, reglamentuojančių svarbiausius visuomeninius santykius) priėmimas patikimas parlamentui – valdžios institucijai, kurią sudaro tautos išrinkti atstovai.
Jie išreiškia įvairius visuomenės interesus, taip pat atstovauja leidžiamoji valdžia užtikrina demokratiją ir tautos savivaldą. Kartu reikia pabrėžti, kad ne tik parlamentas, bet ir pati tauta tiesiogiai gali priimti įstatymus. Bet daugelis įstatymų yra priimti parlamento laikantis sudėtingos įstatymų leidybos procedūros. Parlamentas įvairiose šalyse vadinamas skirtingai: kongresas, riksdagas, folketingas, asamblėja, susirinkimas, parlamentas ir kt. Parlamentas – bendrinis įstatymų leidžiamosios institucijos pavadinimas. Parlamento narių skaičių, parlamento struktūrą, darbo procedūros nustato kiekvienos šalies konstitucija ir įstatymai, taip pat parlamentų reglamentai (statutai). Nors parlamentui patikėta svarbiausių bendro elgesio taisyklių – įtatymų –
priėmimas, vis dėto pasitaiko, kad parlamentai priima ir individualaus pobūdžio aktus, t.y. išsprendžia konkrečius klausimus. Be to, kai kurių šalių konstitucijos pripažįsta deleguojamąją įstatymų leidybą, kai konstitucijos nustatytais atvejais ir sąlygomis vykdomoji valdžia perima turinčių įstatymo galią bendro pobūdžio aktų kūrimo teisę.
XVI
Vykdomoji valdžia
Monarcho vaidmuo valstybės gyvenime evoliucijos eigoje neteko teisės leisti vienam įstatymus, vėliau dalyvauti juos priimant, tačiau monarchams liko teisė užtikrinti įstatymų įgyvendinimą, įpareigoti piliečius jų laikytis, prireikus net panaudoti jėgą prieš piliečius. Jiems paklusdavo kariuomenė, jie buvo atsakingi už šalies gynybą.
Vykdomoji valdžia labiausiai pakito moderniose visuomenėse. Ji iš monarcho perėjo į vyriausybės ir ministrų rankas, įgavo naujų funkcijų, kurioms įgyvendinti parlamentas neturi priemonių. Pripažįstama, kad vykdomosios valdžios institucijų įgaliojimai išsiplėtė, jų padaugėjo.
Vykdomoji valdžia – tai institucijos, kurios įgyvendina valstybinę valdžią vykdydamos įstatymus ir kitus teisės aktus. Valstybės vadovas (prezidentas, monarchas) atstovauja šaliai, vykdo kitus šalies konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus. Vyriausybė –
aukščiausiosji kolegali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybės skyrimo būdas priklauso nuo šalies valdymo formos, politinių ir istorinių tradicijų, kitų ypatumų. Parlamentinėse monachijose ir respublikose vyriausybę formuoja parlamentas. Prezidentinėse respublikose vyriausybę formuoja prezidentas. Parlamentinėse monarchijose ir respublikose vyriausybei vadovauja ministras pirmininkas, o prezidentinėse respublikose
– pats prezidentas. Vyriausybės kompetencijai paprastai priklauso:
1) įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimas;
2) vadovavimas civilinei ir karinei administracijai;
3) vidaus ir užsienio politikos įgyvendinimas;
4) biudžeto projekto sudarymas ir biudžeto vykdymas, t.t.
Šiuolaikinė vykdomosios valdžios raidos Tendencija – Vyriausybė „išaugo“ tradicinį jai patikėtą vaidmenį. Šiandien ir vis dažniau apibrėžiama vykdomosios valdžios prioritetinė reikšmė, ypač akcentuojant vyriausybės vaidmens didėjimą. Vyriausybę vis rečiau norima traktuoti kaip parlamento valios įgyvendintoją. Pabrėžiama, kad vyriausybės politinė reikšmė ypač padidėjo dėl būtinumo skubiai spręsti įvairius klausimus, dėl techninio pobūdžio problemų, su kuriomis ji tiesiog nesusiduria.
XVII
Teisminė valdžia
Teismas įgyvendina teisminę valdžią. Tai nepriklausoma ir savarankiška valdžia. Teisminę valdžią įgyvendina teismai. Teismų paskirtis
– teisingumo vykdymas sprendžiant nustatyta procesine tvarka baudžiamasias, civilines bei administracines bylas. Teismai formuojami įvairiais būdais:
teisėjai vienur renkami, kitur skiriami. Teismų nepriklausomybė nuo kitų valdžios institucijų užtikrinama tuo, kad teismai niekam nėra pavaldūs, išskyrus įstatymą. Svarbi teismų nepriklausomumo garantija – teisėjų kadencija, neliečiamybė, aukšta socialinė padėtis ir tinkamas materialinis aprūpinimas.
Teisminė valdžia laiduoja tikslų įstatymų taikymą, teismas kiekvienu konkrečiu atveju užtikrina teisingumą, jis laiduoja įstatymų laikimąsi.
Teismai nebus tikra valdžia, jei jų nepriklausomybė nebus garantuota.
Pomokomos istorinių skaitinių vaikams knygelėje pateikiamos viduramžių
Prancūzijos karaliaus, ŠV. Liudviko, vykdančio teisingumą po ąžuolais, pavyzdys yra tik valdžių sujungimas. Teisėjui negali įsakinėti nei parlamentas, nei vyriausybė. Jis paklūsta tik įstatymui, yra jo saugotojas.
Teismo nepriklausomybė – esminių piliečių teisių garantija. Piliečiams teismas kasdieniniame gyvenime – tai galbūt svarbiausia iš visų valdžių.
Jie yra labai suinteresuoti, kad šia valdžia kitos valdžios nemanipuliuotų.
Teisminės valdžios nepriklausomybė ypač labai svarbi tais laikotarpiais, kai ir įstatymo leidžiamąją, ir vykdomąją valdžią kontroliuoja viena politinė „dauguma“. Teisminės valdžios nepriklausomybė įkūnija valdžių padalijimą, ji saugo asmenį, garantuoja, kad valstybė gerbs teisę. Todėl galima tik apgailestauti, kad valdžių padalijimo teorijoje tradiciškai jai skiriama palyginti labai nedaug vietos.
XVIII
Išvados
Taigi, manau, kad drąsiai galime teigti, jog centrinė politikos ašis yra valdžia. Kiekvienos politinės organizacijos esminis elementas yra valdžia. Valdžia vadovauja visoms visuomenės sritims, kontroliuoja politinius santykius, organizuoja politinį visuomenės gyvenimą, užtikrina stabilumą visuomenėje, reguliuoja individų elgesį.
Iš valdžios funkcijų matome, kad valdžia gali reikštis įvairiais pavidalais, būti formali arba institucinė. Tačiau ar valdžia yra akivaizdi, paremta grasinimu panaudoti jėgą, ar neakivaizdi, kai nelengva nustatyti, koks yra jos šaltinis, ji yra glaudžiai susijusi su politika. Valdžia yra labai svarbi politikai. Ir svarba slypi tame, kad jos dėka žmonės įveikia savo skirtingumus, gali priimti bendrus sprendimus ir vieningai veikti.
Jeigu neegzistuotų valdžia, vieni žmonės nepaklustų kitiems, tai jokia socialinė grupė, tarp jų ir valstybė, negalėtų priimti nei bendrų sprendimų, nei tuo labiau negalėtų jų įgyvendinti.
Valdžios iškovojimas ir jos išlaikymas sudaro politikos, politinių santykių esmę. Politika yra kova už valdžią ir gebėjimus realizuoti valdžią, t.y. reguliuoti visuomenės raidą, visuomeninius santykius taip, kad jie atliktų valdžią turinčios klasės, socialinės grupės, elito interesus.
Išnagrinėję valdžios teisėtumą, t.y. legitimumą galima teigti, kad legitimumas – tai toks vyriausybės valdžios teisėtumas, kuris remiasi valstybės piliečių pasitikėjimu ir sutikimu paklusti.
Pagal tradicinę valdžių padalijimo sampratą valstybės valdžios skirstomos į : įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisinę valdžią. Šios valstybės valdžios įgyvendinančios institucijos vykdo svarbiausias valstybės funkcijas. Norint užtikrinti kiekvienos valstybės valdžios institucijos kryptingą veiklą, pirma nustatoma šių institucijų kompetencija, apibrėžiama kaip jų tarpusavio sąveika.
Manau, kad drąsiai galima teigti, kad valdžia – pats efektyviausias būdas politiškai vadovauti visuomenei.
XIX
Literatūra
1. T. Birmontienė, E. Jarašiunas, E. Kūris, M. Maksimaitis, G. Mesonis,
A. Normantas, A. Pumputis, E. Vaitiekienė, S. Vidrinskaitė, J. Žilys
„Lietuvos Konstitucinė teisė“, Vilnius 2001m.
2. F. Žigaras „Politologija“, Vilnius 2001m.
3. Y. Vitkus „Politologija“, Vilnius 2001m.
4. „Šiuolaikinė valstybė“, Kaunas 1999m.
5. „Valstybės pagrindai“ II dalis, 1996-1997m.