valdžia

KOLPINGO KOLEGIJA

TEISĖS SPECIALYBĖ

VALDŽIA

Politologijos referatas

2002-11-30

Kaunas, 2002

II

TURINYS

Įvadas 3
Valdžios šaltiniai 4
Akivaizdi ir neakivaizdi valdžia 5
Valdžia pagal politologą J. Viatrą 6
Valdžios samprata 8
Valdžia ir valdžios santykiai 11
Vykdomoji valdžia 16
Teisminė valdžia 17
Išvados 18
Literatūra 19

III

ĮVADAS

Bendras žmonių gyvenimas turi būti organizuojamas, reguliuojamas ir
tvarkomas. To reikia, nes žmonėms tenka spręsti ne tik asmenines problemas,
bet ir bendras problemas, tvarkyti viešuosius reikalus. Dėl savo
individualių reikalų kiekvienas asmuo sprendžia pats, bendriems reikalams
tvarkyti reikalingas bendras visų grupės žmonių sutarimas ir organizuotas
veikimas. O taip nėra lengvai pasiekiama. Neretai ir vienam asmeniui sunku
priimti sprendimą, o ką jam kalbėti apie žmonių grupę.

Pagrindinė problema, su kuria susiduria žmonių grupės, kai joms
reikia priimti sprendimus, yra nuomonių įvairovė. Žinoma, visiems
labiausiai pageidautinas sprendimas būtų tas, kuris atitiktų visas
nuomones, bet tikrovėje taip niekada nebūna. Todėl žmonių grupė kaip visuma
gali priimti bendrą sprendimą ir garantuoti kad jis būtų įgyvendintas, tik
tuo atveju, jei visi žmonės, patinka jiems siūlomas sprendimas ar ne, galų
gale jam pritaria. Taigi iš to aišku, kad bendrą sprendimą turi diktuoti
grupės lyderis (tai vienas iš grupės narių), išsiskiriantis iš kitų ttuo,
kad imasi ir gali vadovauti visai grupei. Kitaip sakant, žmogus tampa
lyderiu tada, kai sugeba įtikinti kitus taip, kad šie apsisprendžia jam
paklusti. Tarp lyderio ir kitų grupės narių susidaro santykiai, kurie
vadinami Valdžia. Valdžia – ypatingas žmonių tarpusavio santykis, kada
vienas žmogus paklūsta kito ž

žmogaus valiai. Kitaip dar valdžią galima
vadinti sugebėjimą primesti ir vykdyti savo valią, t.y. paveikti žmones
taip, kad jie elgtusi kaip norima, kaip naudinga.

Manau, kad tema apie valdžią yra aktuali kiekvienam žmogui. Nes
kiekvieną savo gyvenimo dieną, kad ir kur bebūtų žmogus visada susiduria su
valdžia, nes valdžia nuolatos reguliuoja mūsų gyvenimą, nustato tai ką
nevalia žmogui daryti, kontroliuoja gyvenimą įstatymais ir t.t.

Daugiausia literatūros apie valdžią galima rasti politologijos
knygose, bei teisės mokslo šaltiniuose, taip pat apie valdžią kasdien rašo
mūsų dienraščiai ir kalba radijas bei televizija.

IV

VALDŽIOS ŠALTINIAI

Praktiškai politinė valdžia yra suvokiama 3 būdais:

1. Kaip galimybė pasiekti kolektyvinius tikslus (tvarką, teisę

ir gerovę).

2. Kaip galia ir būdas įgyvendinti kieno nors valią net esant

opozicijai.

3. Kaip poveikis individams, kuris gali būti ir prieš jų

interesus.

Norint pasiekti, kad vienas asmuo pradėtų vykdyti kito asmens valią,
galima tik diisponuojant tam tikromis priemonėmis – valdžios šaltiniais.
Taigi valdžios šaltiniai gali būti labai įvairūs:

1. Fizinė prievarta, panaudojant jėgą ar grąsinant ją
panaudoti. Fizinė prievarta būna galima, t.y. legali (naudojama valstybės
organų – kariuomenės, policijos) ar negalima, t.y. nelegali (banditizmas,
terorizmas ir pan.)

2. Žmogaus ar žmonių nuosavybė; šis valdžios šaltinis kartu su

fizine prievarta buvo labai paplitęs vergovinėje, o iš dalies

feodalinėjė santvarkoje.

3. Daiktų, gyvybiškai būtinų kitiems žmonėms (privati

nuosavybė), pabrėžiant, kad daiktai gali būti tiek naudojimo

reikmenys, tiek ir gamybos priemonės.

4. Organizacinė hierarhija, kuri yra būdinga tiek valstybinėms

organizacijoms, tiek ir visuomeniniams judėjimams; čia aukštesniųjų

valdžios pa

akopų.

5. Asmens kvalifikacija arba tikrasis autoritetas, būdingi

gydytojams, advokatams, menininkams, taip pat kai kuriems politikams.

6. Jausmai (simpatijos, draugystės, meilė), būdingi šeimų ir kai

kurių kitų mažų socialinių grupių santykiams.

V

AKIVAIZDI IR NEAKIVAIZDI VALDŽIA

Sąligiškai visus valdžios pasireiškimus galima suskirstyti į 2
grupes – akivaizdžią valdžią ir neakivaizdžią valdžią.

Lengvai pastebima ir fiksuojama yra tik akivaizdi valdžia.
Pavyzdžiui, policininko eismo reguliuotojo gestai, nukreipiantys transporto
srautus, teismo nuosprendis nusikalteliui arba 1939m. Lietuvai pateikta
Vokietijos reikalavimas atiduoti Klaipėdos kraštą. Akivaizdžios valdžios
atveju lengva nustatyti ir įsakančiojo valdžios šaltinį, ir paklūstančiojo
motyvus nesipriešinti. Pagaliau yra ir suformuluotas įsakymas, kas turi
būti padaryta.

Neakivaizdi valdžia, priešingai, nėra lydima aiškiai suformuluoto
įsakymo. Taip pat sunku nustatyti tiek valdžios šaltinį, tiek paklusimo
motyvus. Daug neakivaizdžios valdžios pavyzdžių galime rasti šeimos
gyvenime. Pavyzdžiui, dukra jaučia pareigą paskambinti tėčiui ar mamai,
jeigu ketina kur nors užtrukti ilgam ir negrįšti į namus įprastu laiku. Ji
tai daro ne todėl, kad tėvai griežtai prisakė, o todėl, kad puikiai
supranta savo tėvus ir nenori, kad jie be reikalo jaudintūsi. Kaip matome,
tėvų valdžia dukrai yra neakivaizdi. Nėra nei aiškiai suformuluoto įsakymo,
nei aiškaus valdžios šaltinio ir pagaliau aiškių motyvų, kurie verčia dukrą
elgtis būtent taip. Tačiau kad ir kaip ten būtų, valdžios santykis tarp
tėvų ir dukros atsiranda: ji paklūsta savo tėvų pageidavimui.

VI

VALDŽIA PAGAL POLITOLOGĄ J. VIATRĄ

Piliečiai nevienodai vertina valdžią: vieni stengiasi į ją patekti,
kiti vengia to, dar kiti užima visai ne

eutralią poziciją. Kaip teigia lenkų
politologas J. Viatras, kad tinkamai ir teisingai įvertintume asmenybės
politinį aktyvumą, reikia atsižvelgti į šias aplinkybes:

a) dalyvavimą politiniame gyvenime;

b) domėjimąsi politika;

c) politinio gyvenimo faktų žinojimą.

Taigi, pagal šiuos kriterijus išskiriami šie tipai:

1. AKTYVISTAI, kurie mano, kad dalyvavimas valdžioje yra teigiamas
socialinis reiškinys. Jie paprastai stengiasi patekti į valdžią,o patekę į
ją, stengiasi išsilaikyti, jie nuolat domisi politika, tačiau politikos
žinojimas ir išmanymas dažnai priklauso nuo asmens išsilavinimo ir nuo to,
ar toje visuomenėje yra pakankamai kvalifikuotos informacijos apie
svarbiausius politinius ir socialinius įvykius.

2. ŽINOVAI STEBĖTOJAI. Jie domisi politika, gerai nusimano apie
įvykius, tačiau politiniame gyvenime stengiasi nedalyvauti, prireikus šie
žmonės gali tapti netgi politiniais lyderiais, tačiau vos suradę tinkamą
progą, stengiasi pasitraukti iš aktyvios politinės veiklos. Daug tokių
žmonių būna tarp rašytojų, žurnalistų, mokslininkų ir kitų žmonių.

3. ŽINOVAI KRITIKAI. Jų požiūris į valdžią ir į politiką yra
neigiamas. Yra manoma, kad šie žmonės gerai žino politinį gyvenimą, nes jį
nuolat kritikuoja.

4. PASYVŪS PILIEČIAI. Šie piliečiai labai mažai domisi politiniu
gyvenimu, vengia dalyvauti valdymo procese ir apskritai mano, kad ne tai
yra svarbiausia gyvenime. Tokių žmonių yra didelė dauguma, jie dažnai gerai
žino politinio gyvenimo pagrindinius faktus.

Dauguma politinių aktyvistų vadovaujasi asmeniniais motyvais.
Metodiniu požiūriu, J. Viatro nuomone, išskiriamos 3 asmenų grupės.

VII

1. Asmenys, kuriems valdžia yra tam tikras žaidimas. Politikos
„lošėjas“ pripažįsta, kad valdžia yra vertinga savaime, teikia didelį
malonumą ir pasitenkinimą, kuo stipresni varžovai, kuo aukštesnio po

osto
siekiama, tuo įdomesnis žaidimas. Šio tipo veikėjai nesidomi nei
ideologijomis, nei programomis, nes idėjiniai įsitikinimai trukdo „lošti“,
tai reiškia – kovoti dėl valdžios ar jos išlaikymo. Manoma, kad tokių
politikų yra nedaug ir kad tokia motyvacija yra nepagrindinė.

2. Asmenys, kuriems valdžia yra viešpatavimo galimybė. Tokių žmonių
yra kur kas daugiau – tai vadinamosios autoritarinės asmenybės. Šio tipo
asmenybės jaučia malonumą, priversdamos kitus paklusti. Autoritarinėms
asmenybėms būdinga mąstysena: a) egzistuoja žmonės, kurie turi valdžią ir,
kurie neturi valdžios: pirmieji kelia pagarbą, o antrieji – panieką; b)
reikia nuolat maištauti prieš silpną valdžią ir visiškai paklusti stipriai
valdžiai; c) netinka pripažinti žmonių lygybės XX a. Buvo daug tokių
asmenybių – A. Hitleris, B. Husolinas, J. Stalinas ir kt.

3. Asmenys, kuriems valdžia yra turto, šlovės ir kitų gėrybių
šaltinis. Galbūt dauguma politikų ir yra tokie.

VIII

VALDŽIOS SAMPRATA

Plačiąja prasme valdžia suprantama, kaip galimybė ir sugebėjimas
veikti žmonių, socialinių grupių, klasių veiklą ir elgesį ekonominiais,
ideologiniais ir organizaciniais teisiniais mechanizmais. Valdžia gali
remtis autoritetu, tradicijomis, prievarta. Valdžios sąvokos traktavimas
yra labai platus (ekonominė, politinė, valstybinė, šeimos valdžia), nes
apibūdina įvairius santykius.

Politinės valdžios objektas – politiniai santykiai. Valdžią
įgyvendina per politinius žmonės profesionalai. Valdžios pagalba sudaromi
vadovavimo, viešpatavimo ir priklausomybės santykiai.

Politinės valdžios esmę sudaro visuomenės klasės, socialinės grupės,
valdančio elito, individo sugebėjimas įgyvendinti savo valią, kurią
objektyviai sąlygoja klasės, grupės, elito, individo poreikiai bei
interesai. Svarbiausios politinės valdžios vykdymo priemonės yra politika,
administraciniai – teisiniai aktai, teisės normos.

Politinio gyvenimo sudėtingumas leidžia pasireikšti daugeliu valdžios
sampratų. Valdžios apibrėžimai gali būti:

1. BIHEVIORISTINIS – valdžia yra elgesio pakeitimo galimybė.

2. TEOLOGINIS – valdžia yra konkrečių rezultatų pasiekimas.

3. INSTRUMENTINIS – valdžia – tai galimybė panaudoti prievartą.

4. STRUKTŪRINIS – valdžia – tai ryšių tarp valdančiųjų ir valdomųjų

nustatymas.

5. KONFLIKTINIS – valdžia – tai sprendimai, reguliuojantys gėrybių

paskirstymą konfliktinėmis situacijomis.

Valdžios požymiai: visuomenės apribota teisė įsakinėti, pareiga paklusti,
autoritetas, įtikinimas, prievarta (valstybės valdžios būdingas požymis –
rėmimasis prievartos aparatu ir įstatymu). Valdžios dispozicijoje taip pat
yra ideologinio, ekonominio poveikio priemonės.

Valdžios reiškimosi formos turi du aspektus: 1) valdžia visuomenės
konfliktams spręsti; 2) valdžia telkia visuomenės jėgas bendriems tikslams
pasiekti.

Todėl pasireiškia konfliktinis ir tikslinis valdžios aspektai.
Kiekvieno jų reikšmė priklauso nuo visuomenės tipo. Totalitarinėje
visuomenėje konfliktai nuslopinami prievarta. Demokratinėje visuomenėje
valdžia derina reikalavimus.

IX

Valdžia turi būti nukreipta į kompromisų tarp visuomenės grupių
paiešką, autagonizmų neutralizavimą.

Bendriausia valdžios sąvoka apima šiuos elemtus:

1. Valdžios santykiai sieja ne mažiau kaip du partnerius; tai gali

būti atskiri asmenys arba jų grupės.

2. Valdžią turinčio asmens įsakymus lydi prievartos panaudojimo

grėsmė.

3. Valdomojo paklusnumas valdančiajam.

4. Visuomenės normos, suteikiančios valdančiajam teisę įsakinėti ir

įpareigojančios valdomąjį paklusti.

Bendros valdžios supratimas gali padėti išsiaiškinti politinės ir
valstybinės valdžios sąvokas. Politinė valdžia – prievarta pagrįsta vienos
žmonių grupės valdžia kitai žmonių grupei arba grupėms. Politinė valdžia,
pagal išvardintus bendrus valdžios elementus, turi ir specifinių požymių:
a) socialiniai valdančiųjų ir valdomųjų grupių skirtumai ir b) organizuota
prievarta kaip valdžios pagrindas.

Valstybinė valdžia – tai valdžia, funkcionuojanti esant specialiam
valstybės aparatui tam tikroje teritorijoje naudojanti įteisintą,
organizuotą prievartą. Valstybinė valdžia – tai aukščiausia, labiausiai
išsivysčiusi valdžios forma.

Valdžios modeliai

Indianos Universiteto politologas Jeffry Isaac, teigė, kad
šiuolaikinėjė politologijoje naudojami 4 valdžios modeliai:

1. VOLIUNTARISTINIS modelis. Jis grindžiamas visuomenės sutarties
teorijos tradicijomis metidologiniu individualizmu. Taip valdžia aiškina
kaip ir jų grupių sugebėjimą „pasiekti, kad kiti darytų tai, ką kitu atveju
jie nedarytų, sutvarkyti reikalus besikeičiančioje aplinkoje, ir keisti
įvykių tvarką“. Kitaip skant, šis valdžios modelis valdžią suvokia per
individualių ir grupinių santykių, stimulų ir reakcijų logiką, arba
priežastinius ryšius.

X

Istorinės šitos teorijos šaknys yra T. Hobso, Dz. Loko, D. Hjumo
filosofiniuose kūriniuose, kuriuos 6 dešimtmečio pabaigoje ir 7 dešimtmečio
pradžioje išplėtojo „racionalaus pasirinkimo“ teorijos atstovai –
amerikiečiai A. Dows ir P. Blau – politikos tyrimuose aptarę
mikrochonomikos metodus, o tarp politologų aktyviausiu šios srovės
šalininku buvo R. Dahl.

2. HERHENAUTINIS modelis. Jis valdžią interpretuoja kaip bendrų idėjų
(prasmių) atskiroje socialinėje bendruomenėje darinį. Šios koncepcijos ašis
yra teisė „idėjos kuria institutus“ arba įsitikinimai arba požiūriai yra
valdžios santykių elementai. Istorinė šio valdžios modelio pradžia yra
vokiečių fenomenologija, įskaitant ir Hegelį, bei XIXa. Vokiečių
socialiniai teoretikai – Raukė, Diltėjus, Veberis. Analogišką valdžios
interpretaciją galima rasti kai kurių politikos analizės klasikų –
Aristotelio, Hakjavelio, Hontesbje, de Tokvilio darbuose.

3. Struktūralistinė teorija. Ji apibrėžia valdžią kaip „struktūrinę
būtinybę“. Valdžia neatsiranda vien iš socialinių subjektų ir individų
elgesio sąveikos, ir ji nėra vien simbolinė ar normatyvinė tikrovė, o
priešingai jos „materialumas“ iškyla per jos struktūrinius vaidmenis,
pozicijas ir santykius. Šios teorijos pradžia yra Harkso ir Diurkheino
darbuose. Vienos žymiausių jos šiuolaikinių atstovų yra amerikiečių
socialogas A. Giddens.

4. POSTMODERNISTINĖ valdžia. Ši valdžios samprata stokoja teorinio
vientisumo ir išbaigtumo, o vietoj bendro valdžios apibrėžimo kreipia
dėmesį į kalbą ir simbolius, pripažindama juos svarbiausiais valdžios
elementais. Fenimistiniai šios teorijos šakos pasekiejai, kaip N. Hartsock,
žvelgia į valdžią siekdami jos pasikeitimo, t.y. siūlo dominavimo
santykius pakeisti bendradarbiavimu, pabrėžia alternatyvių valdžios
šaltinių – individo ir socialinės energijos, sugebėjimų ir potencialo
reikšmę.

XI

VALDŽIA IR VALDŽIOS SANTYKIAI

Taigi valdžia vaidina ypatingą vaidmenį visuomenės politiniame
gyvenime. G. Parsons valdžios vaidmenį politinėje sistemoje vaizdingai
palygina su pinigų vaidmeniu ekonominėje srityje. Yra visuomenei
pripažinta, kad valdžia – pats efektyviausias būdas politiškai vadovauti
visuomenei.

Yra daug įvairių požiūrių į valdžią, bet daugelio politologų nuomone
valdymo santykiai visuomenėje yra objektyvaus pobūdžio, atsiranda iš jos
esmės, iš būtinumo susivienyti, derinti žmonių grupių veiksmus, kad būtų
pasiekti norimi bendri tikslai. Atsiradus valdžios santykiams žmonės
susiskirstė į valdančiuosius ir valdomuosius, kurie paklūsta pirmiesiems.
Tai leidžia suvokti valdžią kaip tam tikrus socialinius mainus, kai
norintys gauti moralinį įvertinimą, užsitikrinti materialinę gerovę,
saugumą, arba dėl kitų motyvų, paklusnumu atsilygino tiems, kurie visa tai
gali duoti.

R. Dahrendorf teigia, kad žmonių susiskirstymas pagal turtą ar
išsilavinimą nėra labai svarbus, o, socialinė neligybė yra naturali.
Esminis skirtumas tarp žmonių yra kitur – suvokia kaip galimybę disponuoti
resursais: informacija (žiniomis), jėga, turtu, autoritetu. Kito politologo
manymu, politikai valdžios siekia kaip priemonės dėl idealių arba
egoistinių tikslų. Tačiau ir pati valdžia politikui gali tapti tikslu,
jeigu jis nori tik mėgautis jos teikiamu prestižu, siekia turėti
autoritetą. Kitaip tariant, autoritetas, kurių dažniausiai įgyja
valdantieji, padeda jiems atlikti valdymo funkciją, todėl yra laikomos
viena iš svarbiausių valdžios įgyvendinimo formų. Valdyti – tai priimti
sprendimus ir įsakinėti tiems, kurie turi juos vykdyti. Įsakymams
paklūstama tada, kai jie remiasi moraline, ideologine, asmens autoriteto,
ginkluota arba kitokia materialiąja jėga. Nors valdžios negalima sulyginti
su prievarta, bet ji arba jos grėsmė yra efektyvi valdančiųjų priemonė,
todėl dažnai naudojama. Konfliktinio požiūrio į valdžią atstovai ypač
akcentuoja prievartą, laikydami ją neišvengiamu ir vyraujančiu politinės
valdžios simboliu. Valdžia ir politika yra neatskiriamai tarpusavyje
susiję. Šie reiškiniai yra vienas kito priežastis. Valdžios atsiradimas ir
išlaikymas yra politika, o valdžia yra politikos vykdymo priemonė.

XII

Politinė valdžia turi savo ypatumus. Nuo nepolitinės valdžios ji
skiriasi savo viršenybe ir visuotinumu (politinės valdžios sprendimai yra
privalomi visai visuomenei, kitoms valdžioms, ji persmelkia visas žmonių
veiklos sritis), legalumu, taikant valdymo priemones, taip pat prievartą
(tai daroma visos visuomenės vardu, pasitelkiant teisės ir politikos
normas), monocentiškumu (politinė valdžia, kitaip negu kitos valdžios
rūšys, turi vieną centrą), gebėjimu įstoti į visas visuomenės veiklos
rūšis, labai plačiu taikomų priemonių spektru (tarp jų specialiu prievartos
aparatu), sugebėjimu suvienyti arba supriešinti žmones. Politinės valdžios
galia priklauso nuo valdžios resursų – autoriteto, informacijos, turto,
jėgos. Neturėdama šių resursų ji nebūtu reali valdžia. Tuo tarpu nepolitinė
valdžia dažnai būna paremta tik autoritetu. Politinės valdžios funkcijos
yra šios:
1) vadovauti visoms visuomenės sritims,
2) kontroliuoti politinius ir kitus santykius,
3) organizuoti visuomenės politinį gyvenimą,
4) sukurti tam tikrą, tinkamiausią, valdymo tipą, politinį režimą ir
valstybės santvarką, kurie atliktų visuomenei iškilusius uždavinius ir
tikslus,
5) reguliuoti individualų elgesį,
6) užtikrinti stabilumą visuomenėje.

Tam, kad šios funkcijos būtų atliktos, politinė valdžia įgauna
formalių arba neformalių, legalių arba nelegalių institucijų (valstybės,
partijų, organizacijų) formą ir sukuria jų hierarhijos laiptus.
Aukščiausioje politinės valdžios pakopoje yra valstybinė valdžia, kuri turi
monolitinę teisę leisti visiems privalomus įstatymus, remiantis teisėsaugos
įstaigomis ir prievartos aparatu, kitais būdais daryti įtaką piliečiams.

Nors valdžia visada yra susijusi su prievarta, tačiau jos stabilumas
ir efektyvumas, ypač dabartiniu metu, labai daug priklauso nuo to, ar
žmonės jai paklūsta savarankiškai. Valdžia, remiama valdomųjų, sugebanti
įtikinėti juos savo buvimo ir savo veiksmų teisėtumu, įtikinti, kad
valdžios institucijos atitinka jų interesus, vadinama legitimia valdžia.
Politologas H. Weber išskyrė 3 valdžios legitimumo šaltinius ir iš jų
atsiradančius valdžios tipus – tradicinį, charizmatinį ir racionalų.

XIII

Tradicinis legitimumas yra pagrįstas valdžios paveldimumo tradicija,
charizmatinis – tikėjimu, kad aukščiausiasis valdžios asmuo, paveldėjęs
valdžią ar ją įgijęs kitu būdu, turi nepaprastas savybes.
Racionalus legitimumas atsiranda tada kai pavaldiniai pripažįsta teisėtai
gavusių valdžią sugebėjimus valdyti.
Politologas D. Easton šiuos legitinumo šaltinius papildė kitais –
ideologiniu (moralinė pavaldinių nuostata, kad valstybinė santvarka ir jos
principai yra jiems vertingi), struktūriniu (žmonių prisirišimu prie
politinio režimo struktūrų ir normų), asmeniniu (mažai besiskiriančiu nuo
charizmatinio). Dabartiniu metu, kada politinė valdžia tampa vis
legitimesnė, dažniausiai legitimumas būna mišrus.

LEGITIMUMAS. VYRIAUSYBĖS VALDŽIA

Kiekvienoje valstybėje tenka susidurti su savo valdžios legitimumo
problema. Tai reiškia valdžios teisėtumu. Jokia vyriausybė negali ilgai
išsilaikyti valdžioje, jeigu piliečiai nepripažįsta jos valdžios teisėta.
Ir prievarta čia niekuo negali padėti. Ji gali būti veiksminga tik iki tam
tikros ribos. Politologas J. Viatras sako, kad: „Valdžia – tai galimybė
įsakinėti tada, kai tas, kuriam įsakinėjama, privalo paklusti“. Socialogas
H. Vėberis nurodo vidines ir išorines valdžios legitimumo prielaidas.
Vidines prielaidas sudaro vidinis (emocinis) individo įsitikinimas, kad
esamos tvarkos pusiausvyra sąlygoja žmonių gerovę ir socialinę apsaugą.
Išorinės valdžios teisėtumo prielaidas sudaro įsitikinimas, kad bet kuris
nustatytas tvarkos pažeidimas bus pasmerktas kitų žmonių, kurie tą tvarką
laiko reikšminga ir teisėta; antra išorinė valdžios teisėtumo prielaida yra
buvimas specialaus tvarkos saugojimo aparato, kuris tai tvarkai garantuoti
gali panaudoti prievartą.

Vyriausybės teisė valdyti piliečius yra įtvirtinama įvairiais būdais.
Klasikiniu tokio būdo skirstymo pavyzdžiu iki šiol yra laikomi vokiečio
socialogo H. Vėberio 3 vyriausybės valdžios įtvirtinimo būdus. Socialogas
teigė, kad vyriausybės valdžia piliečiams būna įtvirtinama remiantis
tradicija, teisinėmis procedūromis.

1. Tradicinė vyriausybės valdžia tai tokia valdžia, kuri remiasi per
ilgą laiką susiformavusiu žmonių įpročiu paklusti.

XIV

Tokios tradicijos sekamos gali būti per daugelį metų susidaręs
paprotys, kad aukščiausioji valdžia vyriausybėje priklauso monarchui, o
pereiti iš vienų rankų į kitas gali tik paveldėjimo būdu, t.y. senajam
monarchui mirus, į sostą gali ateiti tik jo įpėdinis. Tradicija turi
ypatingą reikšmę tiksliai nustatant, kas būtent gali būti karaliaus
įpėdiniu – ar vyriausias sūnus, ar vyriausia duktė, ar karaliaus brolis ir
t.t., o gal naujas karalius turi būti išrinktas? Todėl jeigu, mirus
karaliui, kas nors pažeisdavo nusistovėjusią tradiciją ir užimdavo sostą
savavališkai, tokia valdžia būdavo laikoma neteisėta. Istorijoje yra žinoma
daug atvejų, kai kildavo pilietiniai karai tarp teisėto sosto įpėdinio ir
valdžios užgrobėjo šalininkų.

Ši tradicija, kaip vyriausybės valdžios įtvirtinimo būdas, jau
praeities reikalas, bet dar ir dabar vaidina svarbų vaidmenį. Jos įtaką
pradeda reikšti tada, kai vienos vyriausybės valdžia išsilaiko valdžioje
ilgesnį laiką. Tokiu būdu pamažu žmonės prisitaiko prie vyriausybės
politikos, nors daugelio žmonių ji galbūt ir netenkina. Tačiau tokiai
vyriausybei, kuri išsilaiko valdžioje ilgesnį laiką ir kurios teisė valdyti
remiasi piliečių įpročiu jai paklusti, atkrinta rūpestis nuolat įrodinėti,
kad ja reikia pasitikėti. O įrodyti, kad esamą vyriausybę ir jos politiką
reikia iš esmės pakeisti ir kad ji neatitinka tikrųjų visuomenės interesų,
tenka tiems piliečiams, jų grupėms ar organizacijoms, kurios yra tuo
suinteresuotos. Jeigu tokių vyriausybės priešininkų yra nedaug – vyriausybė
paprasčiausiai gali su jais susidoroti jėga, bet turi nesukelti didesnių
neramumų visuomenėje, kuri iš įpročio paliko rami ir paklusni.

2. Charizma – kaip vyriausybės valdžios teisėtumo užtikrinimo būdas,
yra vienas iš svarbiausių tiek praeities, tiek ir šiuolaikinėje politikoje,
yra susiję su konkrečiais politiniais lyderiais, konkrečiomis asmenybėmis.
Charizmatinių lyderių iškilimas ir atėjimas į vadžią ypač būdingas naujai
besikuriančioms valstybėms, kurių vyriausybės valdžia negali semtis
nusistovėjusioms tradicijoms. Todėl naujai besikuriančiose valstybėse
labiausiai pasitikima tokiomis vyriausybėmis, kurios sudarytos žmonių,
įsitikinimais ir nuostatomis artimi daugumai žmonių, o kita vertus – jau
turintys didelių nuopelnų savo valstybei. Pavyzdžiui, daugelyje naujų
valstybių vyriausybėmis piliečiai patiki todėl, kad tų vyriausybių lyderiai
vadovavo kovai už nepriklausomybę. Žvelgiant į kitą medalio pusę galima
sakyti, kad lyderių charizma paremta vyriausybės valdžia negali ilgai
išsisaikyti, jeigu vyriausybei nepasiseka pasiekti akivaizdžių laimėjimų
tvarkant valstybinius reikalus.

XV

3. Vyriausybės valdžia remiasi teisinėmis procedūromis kai valstybėje
visos valdžios institucijos formuojamos pagal iš anksto nustatytas ir
suderintas normas bei taisykles. Paprastai šiuolaikinėje valstybėje tokios
taisyklės bei procedūros yra fiksuojamos konstitucijos ir atitinkamu
įstatymu. Pavyzdžiui, Lietuvos Prezidento ir Seimo rinkimų tvarką numato
Lietuvos Respublikos Konstitucija ir specialūs įstatymai.

ĮSTATYMŲ LEIDŽIAMOJI VALDŽIA

Įstatymų (t.y. aukščiausiosios teisinės galios norminių aktų,
reglamentuojančių svarbiausius visuomeninius santykius) priėmimas patikimas
parlamentui – valdžios institucijai, kurią sudaro tautos išrinkti atstovai.
Jie išreiškia įvairius visuomenės interesus, taip pat atstovauja
leidžiamoji valdžia užtikrina demokratiją ir tautos savivaldą. Kartu reikia
pabrėžti, kad ne tik parlamentas, bet ir pati tauta tiesiogiai gali priimti
įstatymus. Bet daugelis įstatymų yra priimti parlamento laikantis
sudėtingos įstatymų leidybos procedūros. Parlamentas įvairiose šalyse
vadinamas skirtingai: kongresas, riksdagas, folketingas, asamblėja,
susirinkimas, parlamentas ir kt. Parlamentas – bendrinis įstatymų
leidžiamosios institucijos pavadinimas. Parlamento narių skaičių,
parlamento struktūrą, darbo procedūros nustato kiekvienos šalies
konstitucija ir įstatymai, taip pat parlamentų reglamentai (statutai). Nors
parlamentui patikėta svarbiausių bendro elgesio taisyklių – įtatymų –
priėmimas, vis dėto pasitaiko, kad parlamentai priima ir individualaus
pobūdžio aktus, t.y. išsprendžia konkrečius klausimus. Be to, kai kurių
šalių konstitucijos pripažįsta deleguojamąją įstatymų leidybą, kai
konstitucijos nustatytais atvejais ir sąlygomis vykdomoji valdžia perima
turinčių įstatymo galią bendro pobūdžio aktų kūrimo teisę.

XVI

VYKDOMOJI VALDŽIA

Monarcho vaidmuo valstybės gyvenime evoliucijos eigoje neteko teisės
leisti vienam įstatymus, vėliau dalyvauti juos priimant, tačiau monarchams
liko teisė užtikrinti įstatymų įgyvendinimą, įpareigoti piliečius jų
laikytis, prireikus net panaudoti jėgą prieš piliečius. Jiems paklusdavo
kariuomenė, jie buvo atsakingi už šalies gynybą.

Vykdomoji valdžia labiausiai pakito moderniose visuomenėse. Ji iš
monarcho perėjo į vyriausybės ir ministrų rankas, įgavo naujų funkcijų,
kurioms įgyvendinti parlamentas neturi priemonių. Pripažįstama, kad
vykdomosios valdžios institucijų įgaliojimai išsiplėtė, jų padaugėjo.

Vykdomoji valdžia – tai institucijos, kurios įgyvendina valstybinę
valdžią vykdydamos įstatymus ir kitus teisės aktus. Valstybės vadovas
(prezidentas, monarchas) atstovauja šaliai, vykdo kitus šalies
konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus. Vyriausybė –
aukščiausiosji kolegali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybės
skyrimo būdas priklauso nuo šalies valdymo formos, politinių ir istorinių
tradicijų, kitų ypatumų. Parlamentinėse monachijose ir respublikose
vyriausybę formuoja parlamentas. Prezidentinėse respublikose vyriausybę
formuoja prezidentas. Parlamentinėse monarchijose ir respublikose
vyriausybei vadovauja ministras pirmininkas, o prezidentinėse respublikose
– pats prezidentas. Vyriausybės kompetencijai paprastai priklauso:
1) įstatymų ir kitų teisės aktų įgyvendinimas;
2) vadovavimas civilinei ir karinei administracijai;
3) vidaus ir užsienio politikos įgyvendinimas;
4) biudžeto projekto sudarymas ir biudžeto vykdymas, t.t.

Šiuolaikinė vykdomosios valdžios raidos Tendencija – Vyriausybė
„išaugo“ tradicinį jai patikėtą vaidmenį. Šiandien ir vis dažniau
apibrėžiama vykdomosios valdžios prioritetinė reikšmė, ypač akcentuojant
vyriausybės vaidmens didėjimą. Vyriausybę vis rečiau norima traktuoti kaip
parlamento valios įgyvendintoją. Pabrėžiama, kad vyriausybės politinė
reikšmė ypač padidėjo dėl būtinumo skubiai spręsti įvairius klausimus, dėl
techninio pobūdžio problemų, su kuriomis ji tiesiog nesusiduria.

XVII

TEISMINĖ VALDŽIA

Teismas įgyvendina teisminę valdžią. Tai nepriklausoma ir
savarankiška valdžia. Teisminę valdžią įgyvendina teismai. Teismų paskirtis
– teisingumo vykdymas sprendžiant nustatyta procesine tvarka baudžiamasias,
civilines bei administracines bylas. Teismai formuojami įvairiais būdais:
teisėjai vienur renkami, kitur skiriami. Teismų nepriklausomybė nuo kitų
valdžios institucijų užtikrinama tuo, kad teismai niekam nėra pavaldūs,
išskyrus įstatymą. Svarbi teismų nepriklausomumo garantija – teisėjų
kadencija, neliečiamybė, aukšta socialinė padėtis ir tinkamas materialinis
aprūpinimas.

Teisminė valdžia laiduoja tikslų įstatymų taikymą, teismas kiekvienu
konkrečiu atveju užtikrina teisingumą, jis laiduoja įstatymų laikimąsi.

Teismai nebus tikra valdžia, jei jų nepriklausomybė nebus garantuota.
Pomokomos istorinių skaitinių vaikams knygelėje pateikiamos viduramžių
Prancūzijos karaliaus, ŠV. Liudviko, vykdančio teisingumą po ąžuolais,
pavyzdys yra tik valdžių sujungimas. Teisėjui negali įsakinėti nei
parlamentas, nei vyriausybė. Jis paklūsta tik įstatymui, yra jo saugotojas.
Teismo nepriklausomybė – esminių piliečių teisių garantija. Piliečiams
teismas kasdieniniame gyvenime – tai galbūt svarbiausia iš visų valdžių.
Jie yra labai suinteresuoti, kad šia valdžia kitos valdžios nemanipuliuotų.
Teisminės valdžios nepriklausomybė ypač labai svarbi tais laikotarpiais,
kai ir įstatymo leidžiamąją, ir vykdomąją valdžią kontroliuoja viena
politinė „dauguma“. Teisminės valdžios nepriklausomybė įkūnija valdžių
padalijimą, ji saugo asmenį, garantuoja, kad valstybė gerbs teisę. Todėl
galima tik apgailestauti, kad valdžių padalijimo teorijoje tradiciškai jai
skiriama palyginti labai nedaug vietos.

XVIII

IŠVADOS

Taigi, manau, kad drąsiai galime teigti, jog centrinė politikos ašis
yra valdžia. Kiekvienos politinės organizacijos esminis elementas yra
valdžia. Valdžia vadovauja visoms visuomenės sritims, kontroliuoja
politinius santykius, organizuoja politinį visuomenės gyvenimą, užtikrina
stabilumą visuomenėje, reguliuoja individų elgesį.

Iš valdžios funkcijų matome, kad valdžia gali reikštis įvairiais
pavidalais, būti formali arba institucinė. Tačiau ar valdžia yra akivaizdi,
paremta grasinimu panaudoti jėgą, ar neakivaizdi, kai nelengva nustatyti,
koks yra jos šaltinis, ji yra glaudžiai susijusi su politika. Valdžia yra
labai svarbi politikai. Ir svarba slypi tame, kad jos dėka žmonės įveikia
savo skirtingumus, gali priimti bendrus sprendimus ir vieningai veikti.
Jeigu neegzistuotų valdžia, vieni žmonės nepaklustų kitiems, tai jokia
socialinė grupė, tarp jų ir valstybė, negalėtų priimti nei bendrų
sprendimų, nei tuo labiau negalėtų jų įgyvendinti.

Valdžios iškovojimas ir jos išlaikymas sudaro politikos, politinių
santykių esmę. Politika yra kova už valdžią ir gebėjimus realizuoti
valdžią, t.y. reguliuoti visuomenės raidą, visuomeninius santykius taip,
kad jie atliktų valdžią turinčios klasės, socialinės grupės, elito
interesus.

Išnagrinėję valdžios teisėtumą, t.y. legitimumą galima teigti, kad
legitimumas – tai toks vyriausybės valdžios teisėtumas, kuris remiasi
valstybės piliečių pasitikėjimu ir sutikimu paklusti.

Pagal tradicinę valdžių padalijimo sampratą valstybės valdžios
skirstomos į : įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisinę valdžią. Šios
valstybės valdžios įgyvendinančios institucijos vykdo svarbiausias
valstybės funkcijas. Norint užtikrinti kiekvienos valstybės valdžios
institucijos kryptingą veiklą, pirma nustatoma šių institucijų
kompetencija, apibrėžiama kaip jų tarpusavio sąveika.

Manau, kad drąsiai galima teigti, kad valdžia – pats efektyviausias
būdas politiškai vadovauti visuomenei.

XIX

LITERATŪRA

1. T. Birmontienė, E. Jarašiunas, E. Kūris, M. Maksimaitis, G. Mesonis,

A. Normantas, A. Pumputis, E. Vaitiekienė, S. Vidrinskaitė, J. Žilys

„Lietuvos Konstitucinė teisė“, Vilnius 2001m.

2. F. Žigaras „Politologija“, Vilnius 2001m.

3. Y. Vitkus „Politologija“, Vilnius 2001m.

4. „Šiuolaikinė valstybė“, Kaunas 1999m.

5. „Valstybės pagrindai“ II dalis, 1996-1997m.

Leave a Comment