POLITOLOGIJOS ĮVADAS
PASKAITŲ KONSPEKTAS
Mes skaitome akivaizdžiomis tiesas: kad visi žmonės yra sutverti Kūrejo lygiais ir apdovanoti neatimomis teisėmis, tarp kurių yra teisė į gyvenimą, į laisvę ir laimės siekimą; kad šių teisių išsaugojimui žmonės sukuria vyriausybes,kurių teisinga valdžia grindžiama valdomųjų sutikimu; kad, jeigu kokia nors valstybinė santvarka pažeidžia tas teises, liaudis turi teisę pakeisti ją arba sugriauti ir sukurti naują santvarką…
(Iš JAV Nepriklausomybės deklaracijos, 1767)
1. POLITIKA IR POLITOLOGIJA
Apibendrinant skirtingas definicijas galima sakyti, kad politologija yra žinių apie politiką, politinį gyvenimą, politinius interesus, santykius, procesus, politinio gyvenimo organizaciją bei atitinkančias politines sistemas ir politinę sąmonę. Šioje definicijoje keleta kartų figūruoja žodis “politika” ir jo derivatyvai, todėl ji lieka nepilna, jeigu ne visai aišku, kas yra politika. Deja, vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Terminas yra kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio polis – “miestas, valstybė”, išvestinis žodis politikos tarp kitų reikšmių turi ir piliečio, dalyvaujančio sprendžiant miesto-valstybės reikalus, prasmę (nesidomintieji valstybiniais reikalas buvo vadinami idiotes). Šiuolaikiniai politikai ir valdininkai labai mėgsta definiciją, kurią prieš šimta metų pasiūlė prancūzas E.Littre: politika yra valdymo menas. Tačiau už šio apibrėžimo ribų lieka nevaldančiųjų grupių siekimas paimti valdžią, be to, vargu ar galima pavadinti menu tokius valdymo metodus, kaip masinės represijos, genocidas, deportacija. Dažnai cituojamas aforizmas, anot kurio politika yra galimumo menas, realios prasmės neturi, nes tikrovėje politikai labai dažnai nedaro tai, kas galima, ir nebando daryti tai, kas galima. Be to, ši charakeristika nėra specifinis politikos bruožas: galimumo menu galima pavadinti sportą, ūkinę veiklą, mediciną ir daug kitų žmogaus veiklos sferų. Kita definicija apibrėžia politiką kaip veiklą, “per kurią bendruomenėje ir bendruomenės labui priimami bei įgyvendinami sprendimai” (The Blackwell Encyclopaedia of Political Institutions, 1987, p. 482, cituojama “Valstybės pagrindai”, 2 dalis, p. 9). Tačiau kiekvienas pilietis žino, kad ne visi sprendimai liūdija apie rūpestį visumenės gerove, be to, klausimas, ar priimtas sprendimas atitinka gerovės kriterijų, yra labai ginčytinas. Pavyzdžiui, “visuomenės labui” gali būti padidinti mokesčiai arba kūro kainos, tačiau piliečiai gali manyti kitaip, ypač jei padidėjusios pajamos bus panaudotos biurokratinio aparato algoms pakelti. Padarius išlygą dėl visuomemės labo, sprendimus, kurie liečia tam tikros grupės interesus šios grupės lygyje galima vadinti politiniais. Priklausomai nuo grupės pubūdžio ir dydžio galima kalbėti apie įstaigų ir firmu, miesto, srities, valstybės lygio sprendimus. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad riba tarp politinių ir nepolitinių sprendimų yra reliatyvi. Grynai ekonomiai didelios firmos arba profesinės sąjungos sprendimai gali betarpiškai paliesti nemažos visyomenės dalies interesus ir įgyja politinį pobūdį. Amerikoje populiarus posakis “Kas gerai General Motors, tas gerai Amerikai”, panašiai kalbama apie “Toyotą” Japonijoje ir žvejų laivyną Islandijoje.Daug politologų akcentuoja konkurencinius politikos aspektus. Žymus teoretikas Harold Laswell savo knygą pavadino “Politika: kas ką gauna, kada, kaip?” (1936). Šią formulę galima taikyti ne tik politinėms, bet ir visoms kitoms visuomeninio gyvenimo pusėms, tačiau ji pabrėžia kad politikoke centrinis klausimas yra valdžios siekimas ir realizavimas. Valdžia yra svarbiausia politikos ašis, ir jos reikšmę politikoje žinomas JAV sociologas Talcott Parsons pagrįstai palyginao su pinigų vaidmeniu ekonomikoje. Valdžia politikoje yra ir tikslas ir universali priemonė visiems kitiems tikslams pasiekti.Šie du požiūriai į politiką – kaip į sprendimų priėmimo procesą ir valdžios siekimo bei naudojimosi problemą – atspindi du jos apektus ir du galimus požiūrius į politinio gyvenimo faktus. Vieną ir tą patį įvykį galima analizuoti abiem požiūriais. Jei vyriausybė nusprendė pakelti mokesčius, šį žingsnį galima vertinti kaip vieną iš galimų socialinių ir ekonominių sprendimų (kitas klausimas, laikyti tą sprendimą geru ar blogu) variantų. Kitu požiūriu čia galima įžvelgti taktinį ar strateginį žingsnį kovoje už valdžios išlaikymą arba sandėrio tarp įvairių politinių jėgų (frakcijų, partijų, interesų grupių) rezultatą.
Analizuojant politinę veiklą ir procesus, galima aiškiau suvokti, kas, kodėl ir kaip siekia valdžios ir kaip ja naudojasi, t.y. kaip veikia sprendimų priėmimo mechanizmas. Gilinantis į šias problemas, prireikia išsiaiškinti, kaip atsirado ir kokias funkcijas atlieka įvairios politinės struktūros ir institucijos: politinės partijos ir organizacijos, judėjimai, valstybė, spaudimo grupės, parlamentai, ideologijos, tarptautinė bendrija ir taip toliau.
Logiškai iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo lyg ir aišku, tačiau politinė realybė yra žymiai sudėtingesnė. Pirmiausia, valdžia pasireiškia ne tik (ir ne tiek) atvira forma (vieši nurodymai, įsakai, nutarimai, kurič autoriai yra žinomi), labai dažnai ji yra nematoma, implicitinė. Daug reikalavimu, sprendimų net nesvarstoma todėl, kad jų suinteresuoti veikejai puikiai žino, kad tai būtų bergždžios pastangos. Tiriant realios valdžios pasiskirstymą mieste, srityje, ar valstybėje daugumoje atvejų labai sunku nusakyti, kokios grupės turi realią valdžią ir realiai priima sprendimus. Daugelis tyrinėjimų aiškiai rodo, kad renkamos institucijos, pavyzdžiui, miestų savivaldybės, yra priklausomos ne tik (o dažnai ir ne tiek) nuo aukštesnių valdžios instancijų, bet ir nuo įtakingų grupių, kurios finansiškai palaiko rinkimines kampanijas, o po rinkimų naudojasi savo įtaka valdžios institucijoms ir neretai visiškai kontroliuoja jas. Italijoje mafijos įtaka valdžios struktūroms yra beveik nuolatinė žiniasklaidos ir kinofilmų tema.
Visuomenės gyvenime galima išskirti daug sferų. Politologija pirmiausia tiria politinę sferą, kuri egzistuoja šalia kitų sferų: socialinės, kultūrinės, ekonominės, dvasinės. Kiekviena iš šių sferų yra tam tikra sistema, turi savo struktūros tipą, valdymo sistemą ir, savaime suprantama, žmones, kurie toje sferoje atlieka vienokias ar kitokias funkcijas. Kiekvieną sferą tiria speciali mokslo šaka, kurios tikslas yra geriau suvokti tos sferos funcionavimą, jos vystimosi dėsningumus, galimus tobulinimo būdus. Politinė sfera apjungia visas politines institucijas ir mechanizmus, apie kuriuos eis kalba politologijos įvadiniame, arba bendrame kurse. Pirmiausia tai visuomenės politinė sistema (political system), valstybė kaip jos svarbiausias elementas, politinė valdžia ir politikos subjektai (politiniai aktoriai), politiniai režimai, politinės partijos ir judėjimai, rinkiminis procesas (electoral process) ir rinkiminės sistemos, politinis vystimasis (tame tarpe revoliucija ir evoliucija), politinė kultūra, ideologija, tarptautiniai santykiai ir tarptautinė sistema bei jos vystymasis.
Kadangi politinė sfera kertasi su visomis kitomis sferomis, yra išskiriamos įvairios politikos kryptys: socialinė, nacionalinė, ekonominė, agrarinė, finansinė, švietimo ir mokslo, kultūrinė, karinė, demografinė politika ir t.t. Anglų kalboje tie du politikos lygiai nusakomi skirtingais terminais: politics (politika kaip kova už valdžią) ir policies (social, cultural, economic, etc.).
Politikos mokslo funkcijos:1) normatyvinė – organizacijų ir asmenų politinės veiklos normų ir politinių procedūru (rinkimu tvarkos, organizacijų kūrimo ir t.t.) nustatymas;2) politinių veiksmų ir procesų planavimas (policy planning);3) prognozinė – politinio vystymosi prognozių sudarymas, t.y. bandymai atsakyti į klausimą, kas ir kada įvyks politinėje sferoje, kokios gali būti vienokių ar kitokių sprendimų ir veiksmų politinės pasekmės;4) organizacinė: rekomendacijų ruošimas, kuriant politines institucijas, partijas, ruošiantis deryboms;5) ideologinė ir auklėjamoji: politinės sąmonės ugdymas, idealų ir politinių vertybių kūrimas; dažniausiai tarp pagrindinių tikslų yra patriotizmo, lojalumo valstybei ugdymas, postkomunistinėse visuomenėse aktualu teisinės valstybės kūrimas, demokratijos konsolidacija.
Pagrindinės pažintinės funkcijos:
1) metodologinė: politinių reiškinių ir procesų analizės būdų ir metodų, politinės teorijos sudarymo taisyklių kūrimas ir vystymas; šita plati funkcija apima daug metodologinių klausimų – nuo duomenų rinkimo ir analizės būdų iki matematinių ir sisteminių metodų panaudojimo, modeliavimo principų, ateities scenarijų kūrimo, žaidimų teorijos taikymo ir kitų klausimų;2) teorinė: svarbiausias uždavinys yra politinės teorijos, t.y. visa apimančio ir sistemingai vystomo politinės sferos žinojimo; tai pasiekiama, sukuriant politinio mokslo sąvokas ir kategorijas, atskleidžiant politinio proceso dėsningumus. Generalizuota, apibendrinta forma teorinė funkcija sintezuoja visas kitas politikos mokslo funkcijas;3) deskriptyvinė (descriptive), arba aprašomoji: politinio gyvenimo faktų kaupimas, aprašymas ir analizė, politinių tendencijų išaiškinimas; tikslas yra pažinti konkrečią politinę tikrovę, aprašant ir nagrinėjant, pavyzdžiui, prezidentinius ar parlamentinius rinkimus kokioje nors šalyje, konstituciją, parlamento veiklą, politines partijas (tame tarpe jų programas, struktūrą, veiklą, vietą politinėje šalies arenoje), politinio lyderio karjerą arba reikšmingą epizodą iš politinio gyvenimo (politinę krizę, politinį skandalą ir pan.);4) aiškinamoji – glaudžiai susieta su aprašomąja funkcija, turi atsakyti į klausimą, kodėl vyksta būtent tokie, o ne kitokie ivykiai.
Analizės metodai:
Institucionalizmas: politinių institucijų tyrimas: valstybės, jos organų, politinių partijų, organizacijų. Institucionalizmas buvo ypač populiarus iki XX amžiaus pradžios, kada politikos mokslai buvo sutapatinami su valstybės studijomis (ypač Vokietijoje).Palyginamųjų (komparatyvinių) studijų (comparative politics) metodas yra įvairių šalių politinių sistemų arba jų elementų (subsistemų) palyginimas: parlamentų, partinių ir rinkiminių sistemų, politinių režimų ir t.t. Politologinė komparativistika tapo ypač populiari po Antrojo pasaulinio karo. Ypač produktyvi, siekiant išsiaiškinti politinių sistemų stabilumo (ar nestabilumo) prielaidas, imperijų ir multietninių valstybių dezintegracijos priežastis.Sociologinis metodas (politinė sociologija) plačiai naudojamas, analizuojant visuomenės politinę sistemą, ypač aiškinantis politinio vystymosi sąryšį su socialine struktūra, ekonominiais santykiais, politine kultūra.Istorinis metodas, arba evoliucionizmas, analizuoja politinius reiškinius jų istorinėje dinamikoje.Normatyvinio vertybinio metodo tikslas yra nustatyti, kokią reikšmę visuomenei, jos gerbūvio kėlimui, laisvės ir teisingumo įtvirtinimui turi tie ar kiti politiniai procesai ir įvykiai. Kaip optimalaus visuonenės modelio kriterijus dažniausiai naudajama JAV demokratija, o į kitų sistemų vystimąsi žiūrima kaip į judėjimą šio idealaus modelio kryptimi. Normatyvinis metodas dažnai virsta nemoksline propaganda ir indoktrinacija.Sisteminis metodas susiformavo palyginti neseniai, šeštame-septintame dešimtmetyje. Politinė sistema traktuojama kaip vientisa, save reguliuojanti sistema, kurios branduolys yra politinė valdžia. Politinė sistema yra multifunkcionalinė ir randasi nuolatinėje sąveikoje su visomis kitomis sistemomis (socialine, kultūrine, išorine ir t.t.).Funkcionalinis metodas analizuoja konkrečius mechanizmus, kurie leidžia sistemai išlikti ir adaptuotis besikeičiančioje visuomeninėje aplinkoje. Akcentuojami sąryšiai su socialiniais ekonominiais procesais ir pabrėžiama, kad kiekvienas politinės sistemos elementas (valstybė, partijos, ideologija, politinė kultūra) savo ribose atlieka visuomenės politinio gyvenimo stabilizavimo funkciją.Artima šiam metodui yra funkcinė struktūrinė analizė, akcentuojanti politinės sistemos organiška vienybę ir balansuojančias kiekvieno elemento funkcijas.Biheiviorizmas (nuo angl. behavior – elgesys) pasirodymas laikomas revoliucija politikos moksluose. Biheiviorizmas XX amžiaus pirmoje pusėje buvo viešpataujančia metodologija JAV psichologijoje, o penktame dešimtmetyje jis pradėtas plačiai taikyti socialiniuose ir politiniuose moksluose. Politologijoje biheiviorizmas atidavė pirmenybę empiriniams individų politinės elgsenos tyrimams ir kategoriškai atsiribojo nuo sociologinio metodo ir plačių teorinių apibendrinimų. Kaip rašė Harold Lasswell, “tvirtinimas, kad būsimieji įvykiai yra neišvengiami, – tai propaganda, nesuderinama su mokslo teiginiais”.Septintame ir aštuntame dešimtmetyje nemaža politologų atmetė biheviorizmą. “Postbiheiviorinėje revoliucijoje” ypač aktyviai reiškėsi “naujieji kairiejį” (New Left), gynę filosofines vertybines pozicijas. Tačiau bent Amerikos politologijoje biheviorizmas iki šiol lieka dominuojančia kryptimi.Antropologinis metodas vertina politinius reiškinius per žmogaus prigimties prizmę, atkreipia dėmesii į biologinius, instinktyvius, kultūrinius ir kitus žmogaus elgesio motyvus. Pastaraisiais dešimtmečiais jau išsiskyrė speciali disciplina – politinė antropologija.Empiriniai (nuo graikų empeiria – patirtis) metodai naudojasi betarpiška patirtimi ir konkrečiaisfaktais. Nuo ketvirtojo dešimtmečio plačiai paplito anketavimas, pradėti viešosios nuomonės tyrimai (public opinion polls). !935 m. George Gallup įkūrė American Institute of Public Opinion. Naudojamos dvi anketavimo formos: apklausa (opinion poll) ir interviu (interview). Ypač plačiai jos naudojamos rinkiminių kampanijų metu, sprendžiant tiek praktinius (pav., siekiant išsiaiškinant, kokie gyventojų sluoksniai ir teritorinės grupės mažiau palaiko kandidatus), tiek mokslinius (sąryšis tarp sociologinių charakteristikų ir elektoralinių preferencijų) uždavinius. Tačiau absoliučiai patikimų rezultatų apklausa neduoda, nes ji vyksta dirbtinoje situacijoje (rinkėjas dar nebalsuoja), be to, rinkėjų preferencijas paveikia kiti faktoriai: įvykiai betarpiškai prieš rinkimus, oras it t.t.
Stebėjimas, ypač jeigu jis atliekamas ilgą laiką, duoda labai daug informacijos apie politinės sistemos gyvenimą ir jos vystymąsi. Ypač tai pasakytina, jei stebėjimas atliekamas iš vidaus. Šis metodas plačiai naudoajamas Amerikos politinio gyvenimo studijose. Mokslinio stebėjimo rezultatus svarbu nepainioti su dalyvių memuarais ir autobiografijomis.Politinių dokumentų analizė: partijų programų, parlamentų ir vyriausybių posedžių stenogramų, ataskaitų, memuarų, politinių veikėjų laiskų, videomedžiagos. Tai yra svarbus informacijos šaltinis tiek politologams, tiek istorikams.“Žaidimų teorija” ir situacijos modeliavimas naudojami eksperimentui, atkuriant tam tikra procesą (derybas, parlamento posėdį). Modeliavimas ypač rezultatyvus, panaudojant kompiuterius.2. POLITINĖS MINTIES RAIDA
Teorinių politikos tyrimų pradžia sietina su Sokrato (469-399 p.K.) vardu. Nors Sokratas skaitė, kad etika ir politika yra neatskiriami, jis bandė pateikti logiškas valdžios, teisigumo, piliečių teisių ir pareigų definicijas. Į demokratiją Sokratas žiūrėjo kritiškai (viename iš susririnkimų pasiūlė balsavimo būdu asilus paversti arkliais ir taip išspręsti pastarųjų deficito problemą). Bene pirmas išsakęs mintii, kad piliečio ir polio santykiai yra sutartinio pobūdžio, Sokratas ypač pabrėžė, kad įstatymai ir tėvynė yra svarbiau už tėvą ir motiną. Maždaug nuo tų laikų elėnai skaitė, kad pagarba įstatymui yra svarbiausias bruožas, skiriantis juos nuo barbarų.
Platonas (427-347 pr.Kr.), mokyklos, pavadintos “Akademija” (387 m. p.K. – 529 m.) įkūrėjas. Svarbiausieji kūriniai apie politiką – “Valstybė” (angliškų vertimų pavadinimas – “Respublika”), “Politikas” ir “Įstatymai”. Visi jie parašyti dialogo forma ir dėsto logiškai užbaigtą politinę teoriją.Kertinis Platono filosofijos akmuo yra teiginys, perimtas iš Sokrato, kad žinojimas yra aukščiausia dorybė ir tik idėjos išreiškia tikrąją egzistenciją. Iš visų blogybių didžiausia Platonas skaitė nekompetetingumą ir nemokšiškumą, kurie jo nuomone labiausiai būdingi politikams, ypač demokratinėse valstybėse. Antras trūkumas, charakteringas visoms valstybėms, – tai frakcionizmas, “partijų” (t.y. grupių) egoizmas ir tarpusavio kova, savo interesų statymas aukščiau valstybinių. Todėl politinė harmonija Platono nuomone yra nepasiekiamas idealas. Pagrindine nestabilumo priežastimi jus skaitė prieštaravimus tarp turtuolių ir vargšų, t.y. ekonominius faktorius.Anot Platono, ideali valstybė yra galima žemiška idėjų materializacija. Priklausomai nuo to, koks pradas vyrauja sieloje, žmonės dalijasi į tris kategorijas – valdovus-filosofus, karius-sargus ir gamybininkus (amatininkus ir žemdirbius). Idealioje valstybėje kiekviena grupė turi užsiimti savo reikalu ir nesikišti į jai nesuprantamus kitų reikalus. Platonas rašė, kad “galima padaryti daugiau, geriau ir lengviau, kai kiekvienas dirba kokį nors vieną darbą, kuris atitinka jo sugebėjimus, be to dirba laiku, neužsiimdamas kitais darbais”. Griežta specializacija, primenanti kastų sistemą, yra luominė visuomenė. Auklėjimo tikslas yra jos reprodukcija, griežtas prisilaikymas nekeičiamos privataus ir politinio gyvenimo tvarkos. Dviejų aukštesniųjų luomų nariai negali turėti privačios nuosavybės ir šeimos, jų vaikus auklėja valstybė, o sargų net žmonos turi būti bendros. “Iš principo, kad sargai vyrai ir moterys turės bendrą užsiėminą seka, kad nė vienas vyras ir moteris privačiai nesukurs savo židinio: žmonos priklauso bendrai visiems, taip pat ir vaikai, ir nė vienas iš tėvų nežinos savo vaiko, o vaikas – tėvų”.Idealioje valstybėje valdo patys geriausieji – išmintingi filosofai, tačiau jie prisilaiko įstatymų ir yra tik valstybės tarnai. Jiems kaip ir sargams uždrausta turėti šeimas, nes “bet kokios nereguliuojamos sąjungos būtų profanacija valstybėje, kurios piliečiai gyvena dorai; valdovai tokio dalyko neleis…”Platono aprašyta ideali valstybe daugeliui dabartinių komentatorių atrodė kaip komunistinė, nes joje svarbus sluoksnis – sargai – neturi privačios nuosavybės, be to uždrausti pastovūs monogaminiai ryšiai, kurie jo nuomone tarp žmonių yra labai atsitiktini ir nebūtų toleruojami, veisiant gyvulius. Savo “komunizmu” ir apšviesto despotizmo idejomis Platonas labai skyrėsi nuo Euripido, tvirtinusio, kad valstybės stabilumo pagrindas yra vidutinė klasė (jomenai). Idealiai aristokratinei valstybei Platonas priešpastatė keturias klaidingas ir ydingas valstybės formas (arba “konstitucijas”), atitinkančias keturioms degradacijos stadijoms (VIII knyga):1) Timokratija, arba timarchija (“garbės valdžia”) – atsiranda privati nuosavybė, valdo garbėtroškos, laisvi žmonės tampa vergais, valstybė nuolat kariauja (Kretos ir Spartos tipas);2) Oligarchija išsivysto iš timokratijos, kada valdyti pradeda nedidelė turtuolių grupė, o vargingieji neturi galimybės dalyvauti valdyme; konfliktas tarp šių dviejų grupių baigiasi tuo, kad visuomenė nusileidžia dar viena pakopa žemiau, tai –3) Demokratija, kuri anot Platono atsiranda tada, kai “nugalėję varguoliai vienus savo priešų sunaikina, kitus išveja, o likusių teises sulygina”, į valstybinius postus paskyrimas vyksta burtų keliu. Nepasotinamas laisvės siekimas, būdingas demokratijai, veda prie dorovės smukimo, o tada jau sekas chaosas ir demokratijos žlugimas. Ją pakeičia 4) tironija: atsiranda stipri asmenybė kuri kaip liaudies gynėjas ir statytinis paima valdžią, tačiau greit apriboja piliečių laisves ir faktiškai paverčia juos vergais.
Kaip realią alternatyvą šioms klaidingoms formoms savo vėlyvesnėje knygoje – Įstatymuose – Platonas siūlė sukurti “antrąją pagal vertybę” valstybinę santvarką. Tai miestas-valstybė, kurioje viešpatauja įstatymas, mišri santvarka, apjungianti monarchinį išminties principą ir demokratinį laisvės principą. Ją sudaro 5040 piliečių, padalintų į keturias klases. Leidžiama apribota asmeninė nuosavybė, tačiau piliečiams draudžiama užsiimti amatais ir prekyba, kurie turi būti palikti užsieniečių rankose, ir žemdirbyste, rezervuota vergams. Tokios valstybės santvarka turi kombinuoti monarchijos (37 sargybiniai, tarp jų 10 Naktinės tarybos narių) ir demokratijos (360 atstovų – po 90 nuo kiekvieno luomo – taryba). Kuriant tokią valstybę reikia pradėti nuo apsivalymo nuo nedorų asmenų – juos reikia sunaikinti arba ištremti, kad paliktų tik “geri žmonės”. (Beje, panašius metodus Platonas siūlė kaip konkrečius įstatymų projektus). Svarbią reikšmę toje valstybėje turi įstatymas, tačiau kartu Platonas pabrėžė, kad išmintingas, stiprus valdovas yra aukščiau įstatymo.
Platono mokinį Aristotelį (384-322 i.K.), 20 metų – iki pat įkūrėjo mirties – praleidusio Akademijoje, galima laikyti pirmuoju politologu. Jis ne tiek filosofavo, kiek detaliai analizavo polių politinį gyvenimą ir santvarką. Jo knyga Politika, nors ne visai užbaigta (tai greičiau paskaitų konspektas) visiškai palyginama su XX amžiaus pradžios politologijos vadovėliais.Aristotelis pirmas visuomeninės minties raidoje pritaikė empirinį metodą – stebėjimą ir indukciją, savo darbuose apie valstybę rėmėsi labai plačia faktiška medžiaga, palygindamas įvairių Graikijos polių valdymo ypatybes. Jis ne tiek filosofavo apie politiką, kaip tai darė jo mokytojas Platonas ir kiti pirmtakai, o atidžiai stebėjo savo laikų politinį gyvenimą ir tuo remdamasis darė savo išvadas ir apibendrinimus. Jis skaitė politiką esant svarbiausia iš visų menų ir mokslų, nes politikos tikslas yra piliečių “aukščiausia gerovė”. Politika turi atlikti auklėjamąją funkciją, padėti pasiekti bendros gerovės ir teisingumo.Politikoje Aristotelis sieja valstybės funkcijas ir tikslą su aukščiausiu natūraliu žmonių poreikiu – bendravimu ir gero gyvenimo siekimu. Jis teigia, kad valstybė atsiranda, kai keli kaimai susivienija į didesnę ir galinčią aprūpinti save bendriją. Kaip ir ikivalstybinės susivienijimo formos (šeima, kaimas), ji yra natūralus vystimosi rezultatas. Tvirtindamas, kad valstybė yra “kokios nors rūšies bendrija”, Aristotelis sutapatina ją su visuomene. Toks požiūris buvo būdingas antikiniais laikais. Valstybė anot Aristotelio yra aukščiausia visuomeninių ryšių forma, ji turi būti teisybės ir bendros gerovės pasiekimo instrumentu. Valstybė yra (arba bent turi būti) laisvų, moraliai lygių piliečių ryšys, veikiantis pagal įstatymus ir grindžiamas susitarimu, o ne jėga. Žmogus savo prigimtimi yra valstybinis, politinis padaras, ir būtent tuo skiriasi nuo gyvulių: tas “kuris savo noru ar dėl atsitiktinumo neturi valsrybės, yra arba blogas žmogus, žvėris, arba dievas, stovįs aukšciau humaniškumo”. Valstybės gyvęnimo pagrindinė ašis yra politika, kuri privalo padėti apriboti žemiausias, egoistines žmogaus prigimties apraiškas, padaryti žmogų kilnesniu, įtvirtinti proto viešpatavimą. Aristotelio nuomone, tik atsiradus valstybei, sukuriamos sąlygos civilizuotam gyvenimui, sudaromos galimybės atsiskleisti aukštesniems sugebėjimams ir pilnai išreikšti žmogaus prigimtį. Todėl valstybė yra aukščiau šeimos ir aukšciau individo, nes pastariteji, kaip vieningo kūno dalys, negali egzistuoti, jei kūnas yra sunaikintas. Valstybė – tai piliečių parnerystė. Pilietybės gavimo kriterijai yra skirtingi, priklausomai nuo valdymo formos. Kaip taisyklė, pilietis yra asmuo, kuris gali dalyvauti, sprendžiant valstybės reikalus.Aristotelis pabrėžė, kad bendrai gyvenant yra neišvengiama ir būtina, kad vieni valdytų, o kiti būtų valdomi. Jo nuomùne žmonės skiriasi “nuo pat gimimo”. Panaudodams du pagrindinius kriterijus: kiek yra valdančiųju, ir kieno interesus jie išreiškia, ir palyginės įvairų valstybių santvarką (jo nuomone idealios santvarkos nėra) Aristotelis pateikė naują valstybių klasifikaciją:________________________________________________________________||Išreiškia interesus||Valdo|_____________________________________||| visų|savo||____________________|____________________|_____________________|| Vienas | Monarchija | Tironija|| Nedaugelis | Aristokratija | Oligarchija || Daugelis | Politėja (respublika) | Demokratija ||____________________|___________________________________________|
Jei valstybė išreiškia visų interesus (monarchija, aristokratija, politėja) jos forma laikytina teisinga. Tironija, oligarchija ir demokratija yra “neteisingos” formos, nes valdančioji grupė vadovaujasi tik savo interesais.Valstybės formų įvairovę Aristotelis aiškino tuo, kad kiekvienoje valstybėje yra daug skirtingų elementų, iš kurių vienas tampa dominuojančiu. Jo nuomone geriausia valstybė – politėja – yra mišri santvarka, subalansuotai derinanti oligarchijos ir demokratijos elementus. Jos socialinis pagrindas – gausi vidurinioji klasė: “Valdžia gali būti stabili tik ten, kur vidurinioji yra skaitlingesnė už vieną ar abi kitas”, t.y. turtuolius ir neturtėlius. (Beje, anksčiau ir Euripidas, teigė kad būtent vidurinioji klasė “gelbsti valstybes”). Todėl vidurinė klasė būtinai turi dalyvauti valdyme. Palyginės Graikijos polių formas, Aristotelis pažymėjo, kad daugumas konstitucijų yra arba demokratinės, arba oligarchinės, nes 1) vidurinė klasė yra beveik visur neskaitlinga; 2) viena iš dviejų klasių – turto savininkai arba masės tampa dominuojančia jėga ir pakeičia santvarką savo naudai; 3) dominuojantys Graikijoje miestai-valstybės – Atėnai ir Sparta – primetė silpnesniems savo santvarką. Todėl optimali mišri santvarka yra anot Aristotelio labai retas reiškinys.
Prisilaikydamas valstybių klasifikacijos schemos, Aristotelis atkreipė dėmesį į tai, kad politinė santvarka ir jos realus funkcionavimas yra skirtingi dalykai: formaliai demokratinė valdžia gali funkcionuoti kaip oligarchija, o oligarchija gali valdyti demokratiškai. Jis pirmas politinės minties istorijoje pažymi, kad kiekvienai santvarkai būdingos trys dalys: 1) patariamasis organas, kuris svarsto viešus reikalus (skelbia karą ar taiką, sudaro sutartis, leidžia įstatymus, paskiria pareigūns ir išklauso jų ataskaitas, tarnybos terminui pasibaigus); 2) pareigūnai, arba vykdomoji valdžia; 3) teismai. Kiekvienas iš šių organų gali būti sudaromas demokratiškai arba oligarchiškai. Valdžių pasiskirstymo principas įsigalėjo tik naujaisiais laikais, praėjus 2000 metų po Aristotelio.
Skirtingai nuo Platono, Aristotelis buvo įsitikinės, kad nuosavybė, kaip taisyklė, turi būti privati, nes “kada kiekvienas turės savo interesus, žmonės mažiau skųsis vienas kitu ir padarys daugiau pažangos, užsiimdami kiekvienas savo reikalais”. Kartu jis pabrėžė, kad svarbu išvengti pernelyg didelės turtinės nelygybės.
Aristotelis niekada nepuoselėjo idealios valstybės idėjos ir rėmėsi beveik išimtinai empiriniais faktais. Politinėje santvarkoje Aristotelis atiduoda pirmenybę įstatymams, kurie yra konstitucinio valdymo pagrindas ir būtina moralaus ir civilizuoto gyvenimo prielaida. Kadangi ideali valdymo forma nęgzistuoja, bet kokioje valstybėje galima revoliucija. Aristotelis išanalizavo jų priežastis ir priėjo išvados, kad revoliucijos dažniausiai įvyksta dėl yra kokios nors klasės ar grupės nepasitenkinimo, dviejų klasių konflikto, išorinių priežasčių, o demokratijose dėl demagogų įsigalėjimo. Siekiant stabilumo, ypatingą reikšmę turi auklėjimas. Kiekvienas pilietis turi būti mokomas tradicinių antikinei Graikijai dalykų: (1) skaityti ir rašyti, (2) gimnastikos, (3) muzikos ir, galbūt, (4) piešimo.
Aristotelis, kaip ir kiti graikų mąstytojai, laikė miestą-valstybę absoliučiai autonominiu vienetu ir tikėjo, kad polio valdovai turėjo pilną laisvę, priimant politinius sprendimus. “Tuo tarpu miesto-valstybės likimas iš tikrųjų priklausė ne nuo išmintingo vidaus reikalų tvarkymo, o nuo tarpusavio santykių su visu kitu graikų pasauliu ir nuo Graikijos santykių sa Azija rytuose ir su Kartagina bei Italija vakaruose. Prielaida, kad miestas-valstybė gali pasirinkti savo gyvenimo būdą neatsižvelgdamas į šių užsienio santykių brėžiamas ribas, buvo iš principo klaidinga. Platonas ir Aristotelis, kaip ir daugelis kitų protingų graikų, galėjo smerkti vaidingumą ir karingumą, būdingą graikų miestų tarpusavio santykiams, bet, kaip parodė gyvenimas, šios ydos buvo neišnaikinamos, kol miestai liko nepriklausomi” (Sabine & Thorson, 1995: 159).
Senovės Romos svarbiausias politologinis pasiekimas yra legalizmas – poziūris į valstybę kaip teisės kūrinį, piliečių teisinės lygybės pricipo fomulavimas, individo kaip juridinio asmens koncepcija. Iš II-III ą. romėnų teisininkų darbų buvo sudaryti Digestai, kurie imperatoriaus Justiniano laikas buvo išleisti ir Justiniano (arba Romos) teisės pavadinimu vėliau buvo pagrindiniu teisės šaltiniu Europoje iki pat XIX a. pradžios, kada pasirodė Napoleono kodeksas. Romėnų teisė skyrė privačią teisę ir viešąją, liečiančią valstybės reikalus teisę. Privačioji teisė buvo skirstoma į naturaliąją (jus naturale) – abstrakčius teisės principus, civilinę Romos (jus civile) teisę ir jus gentium – kitų tautų, gyvenančių imperijos ribose, paprotinę teisę.Romėnai pripažino žmonių nelygybę: autoritetingi dėl savo intelekto ar užimamos padėties individams buvo pripažinama dignitas, o kiti, turėję tik libertas – teisę daryti tai, kas neuždrausta įstatymo, turėjo skaitytis su jų nuomone. Kita svarbi sąvoka buvo imperium, pradžioje reiškusi neribotą valdžią, o respublikos laikais įgavusi suvereniteto prasmę.Markas Tulijus Ciceronas (106-43 p.K.): bene pirmas paskelbė, kad svarbiausia valstybės atsiradimo priežastis buvo poreikis apsaugoti nuosavybę. Respublika yra visų žmonių, viešas reikalas (res publica) ir rezultatas sutikimo teisės ir bendrų interesų klausimais. Teisės pagrindas yra teisingumas, kurio svarbiausias reikalavimas – nekenkti kitiems ir nepretenduoti į svetimą nuosavybę. Ciceronas pasiūlė savo valstybių klasifikaciją, išskyręs tris formas: karaliaus, optimatų (aristokratijos) ir liaudies (demokratija) valdžią. Demokratiją jis skaitė blogiausia forma, o geriausia jo nuomone yra mišri forma, garantuojanti valstybės stabilumą ir teisinę piliečių lygybę. Tobuliausia ir stabiliausia valdymo forma jis skaitė Romos santvarką. Cicerono samprotavimuose yra taip pat tarptautinės teisės pradai: jis kalba apie “tautų teisę”, poreikį vykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir sutartis.
Cicerono dėka Europoje tapo plačiai žinoma stoikų (Seneca ir kt.) teisės doktrina, akcentavusi visuotinę prigimtinę teisę, kurios niekam nevalia atimti. Ciceronas rašė: “Vis dėlto yra tikrasis įstatymas, teisingas protas, – atitinkantis prigimtį, galiojantis visiems, nekintamas ir amžinas, įsakmiai raginantis atlikti pareigas, draudimais atgrasantis nuo piktadarysčių. Tačiau jo nurodymus ir draudimus visada vykdo dori žmones, o nedorėliai jų niekada nepaiso. Neleistina pakeisti šį įstatymą kitu, negalima pakeisti ir kurios nors jo dalies, neįmanoma jo panaikinti viso ištisai. Nei senato, nei tautos negalime būti nuo šio įstatymo atleisti.., visas tautas visais laikais saistys vienas, amžinas ir nekintamas įstatymas, vienas bus ir tarsi bendras visų mokytojas ir valdovas Dievas, šio įstatymo kūrėjas, aiškintojas, leidėjas; kas jam nepaklus, bėgs pats nuo savęs ir, paniekinęs žmogaus prigimtį, taip kartu patirs aukščiausią bausmę, net jeigu ir išvengtų viso kito, kas laikoma bausmėmis” (Sabine & Thorson, 1995: 195-196).
Viduramžiai ir Renesanso epocha
Viduramžių Europai buvo būdingas konfliktas tarp sekuliarinės (pasaulietinės, karališkosios) ir bažnytinės valdžios. Todėl politinėse diskusijose svarbiausias buvo klausimas, kokia iš šių valdžių yra aukštesnė. Daugumas viduramžių mąstytojų – o tai buvo dažniausiai vienuoliai – šį klausimą sprendė bažnyčios naudai. Aurelijus Augustinas (354-430), vienas iš viduramžių pasaulėžiūros kūrėjų, knygoje “Apie Dievo valstybę” (De civitate Dei) pabrėžia dvilypę žmogaus prigimtį, nes žmogus turi kūną ir sielą, susijusius atitinkamai su šiuo ir kitu pasauliu. Todėl žmogus yra kartu šio pasaulio ir Dangiškosios valstybės (miesto) pilietis. Dievas davė žmogui laisvą valią, ir todėl atsiranda prieštaravimas tarp Žemės, arba šėtono karalystės, sukurtos meile sau, užmirštant dievą, ir Dangaus karalystės, sukurtos meilės Dievui, visiškai pamirštant save. Pirmoji karalystė anot Augustino ypač įsikūnijo Asirijos ir Romos imperijose, antroji, Kristaus karalystė – žydų tautoje, o vėliau bažnyčioje ir sukrikščionintoje imperijoje. Dviejų karalysčių priešpastatymas jau buvo žingsnis link atskirų Bažnyčios ir valstybės sferų pripažinimo. Augustino nuomone bažnyčia yra aukščiau “Žemės karalystės” ir aukščiau valstybės. Vertinga yra ta valstybė ir ta valdymo forma, kuri palaiko tesingumą ir pagarbą religijai. Nekrikščionišką valstybę Augustinas neskaitė tikrąja valstybe.
Tomas Akvinietis (1226-1274) traktatuose “Apie valdovų viešpatavimą”, “Teologjos suma” (Summa Theologica), sekdamas Aristoteliu, skaitė žmogų esant politiniu padaru ir skirstė valdymo formas į teisingas ir neteisingas. Jis aiškiai skyrė bažnytinės ir sekuliarios valdžios veiklos sferas – atitinkamai žmonių sielas ir išorinę žmonių veiklą. Gyvenime svarbiausia sielos išganymas, todėl dvasinė valdžia aukščiau žemiškosios. Akvinietis teigė, kad religija, tikėjimas gali padaryti politiką kilnesne, doresne. Ši jo tezė ne tik susilaukė teigiamo atgarsio pasaulietinėje tų laikų literatūroje, bet ir aktuali šiandien. Akvinietis vystė koncepciją valdžios, kurią galima pavadinti teokratine. Valstybinę valdžią skaitė esant Dievo apsireiškimu, tačiau konkretus valdovas nėra Dievo paskirtas, todėl jei karalius bažnyčios požiūriu daro pyktybes, liaudis turi teisę jį nuversti. Valdžia yra gauta iš Dievo, tačiau valdymas yra tarnavimas ir atsakomybė visai bendruomenei. Žemiškojo valdovo funkcija yra padėti žmogaus laimės pamatus, palaikant taiką ir tvarką, prižiūrint, kad būtų atliekamos visos reikalingos valstybės valdymo, teisingumo vykdymo ir gynybos pareigos, šalinant visas kliūtis geram gyvenimui. (Sabine & Thorson, 1995: 276). Geriausia valdymo forma Tomas skaitė monarchiją, blogiausia – tironiją.
Bažnyčios siekimą kontroliuoti pasaulietinę valdžią paneigė Dante (1265-1321), William of Ockham (1290?-1349). Pastarasis tvirtino, kad niekas neturi teisės valdyti be pavaldinių sutikimo ir kad “bet kokia tauta arba valstybė gali sukurti savo įstatymus ir išrinkti savo vadovą”
Niccolo Machiavelli (1469-1527) įtaka tolimesnei politinės minties vystymosi raidai išties milžiniška, nors jis parašė ne itin daug, o labiausiai žinomas jo traktatas Valdovas (Il principe), adresuotas Lorenzo Medici, užgrobusiam valdžią Florencijoje 1512 m., yra tik plona knygutė. (Kitas svarbus ir daugeliu atžvilgiu skirtingas darbas – Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą – yra žymiai mažiau skaitomas). “Machivaellio politiniai veikalai greičiau priklauso ne politinei teorijai, o diplomatinei literatūrai, kurios ištisus tomus prirašė to meto Italijos rašytojai… Politikos tikslas yra išsaugoti ir didinti pačią politinę galią, o vertinimo kriterijus jam yra šios veiklos sėkmė”. Machiavellis nebuvo nei mokslininkas, nei filosofas, o greičiau įžvalgus patarėjas ir publicistas, vadovavęsis pirmiausia sveiku protu. Machiavellio požiūriu žmonės yra blogos prigimties, egoistai, siekią galios ir turtų, ir jų tarpusavio kovą, gresiančia anarchija, gali apriboti tik stiprus valdovas. Nuo jo ir jo leidžiamų įstatymų priklauso, kokia bus visuomenė:“Reikia laikyti bendra taisykle štai ką: niekada nebūna arba retai kada būna taip, kad respublikoje arba karalystėje iš pat pradžių būtų įvesta gera tvarka arba kad ta valstybė būtų visiškai pertvarkyta ir būtų atsisakyta visų senųju įstaigų, jeigu ją kūrė ne vienas žmogus. Taigi būtina, kad naują santvarką kurtų tik vienas žmogus, nuo kurio dvasios priklausytų visos naujos įstaigos”.
Sumuojant:Pirma, Machiavelli pirmas išskyrė politiką kaip atskirą žinių ir veiklos sritį. Jis kategoriškai atribojo politiką kaip analitinį, aiškinantįjį mokslą nuo moralės, reikalavo nepainioti pozityvias žinias apie tai, kas realiai egzistuoja su tuo, kas turėtų egzistuoti.Antra, viešpatavusiai teologinės valstybės koncepcijai jis priešpastatė pasaulietinės valstybės koncepciją ir aiškino, kad politinės veiklos pagrindas yra konkretūs interesai, ypač turto siekimas ir savisaugos instinktas. Todėl jis patarė valdovams išnaudoti šiuos žmonių polinkius, o taip pat jėgą ir gudrumą, siekiant savo tikslo: “Politikoje reikia būti lape, kad pamatyti spastus, ir liūtu, kad sumušti vilkus”.Trečia, labai svarbus Machiavelli nuopelnas yra tai, kad jis aiškiai atskyrė valstybę ir visuomenę, kurias jo pirmtakai sutapatindavo. Valstybė – tai ne polis, šalis ar visuomenė, o ypatinga politinė organizacija, arba valdymo organų sistema. Todėl jis pirmas pradėjo analizuoti visuomenės ir valstybės vystymosi dėsningumus ir sąryšį.Ketvirta, Machiavelli priėjo išvados, kad konrkečių valstybės formų įvairovę sąlygoja kovojančių jėgų balansas, jų tikslai, visuomenės organizacija ir įstatymų pobūdis. Čia jau galima kalbėti apie sociologinę politinio proceso analizę.Penkta, Machiavelli pabėžė, kad valdymo formų keitimasis yra nuolatinis procesas. “Nuolat besikeisdamos, visos valstybės paprastai pereina iš tvarkos būklės į betvarkę, o paskui grįžta iš betvarkės prie naujos tvarkos”.Šešta, visų svarbiausių Machiavelli teiginių pagrindas yra situacijos sąvoka – reliatyvi ir dinamiška padėtis, neturinti nieko bendra su absoliučiomis ir statiškomis antikinių ir viduramžių autorių kategorijomis. Už erdvės ir laiko ribų nėra jokios idealios santvarkos, yra tik santvarka, adekvatiška situacijai. Panašiai anot Machiavelli nėra gerų ir blogų metodų valdyti žmones, yra tik būdai, adekvatiški arba neadekvatiški situacijai.Machiavellio požiūriai į politiką dažnai vertinami kaip cinizmas, nesiskaitymo su priemonėmis apologetika. Terminas machiavellizmas tapo politinio cinizmo ir neišrankumo sinonimu, o pats Machiavelli neretai buvo laikomas šėtonu.
Jean Baudin (1530-1596) traktate Šešios knygos apie valstybę suformulavo pasaulietinę suvereniteto sąvoką, išlikusią iki šių dienų. Jo nuomone, suverenitetas yra “absoliuti ir amžina valdžia, priklausantti valstybei”. Pirmas suverenaus valdovo požymis yra galia deklaruoti įstatymus, privalomus visiems piliečiams, ir būtent ši teisė apjungia kitas suvereniteo teises ir ypatybes: teisę skelbti karą ir sudaryti taiką, peržiūrėti teismų psrendimus, skirti bet kokio lygio valdininkus, nustatinėti mokesčių dydį, pinigų vertę ir t.t. Piliečius sieja vienas būtinas bruožas – paklusnumas suverenui, visi kiti bendrumo požymiai – kalba, religija, vietiniai papročiai ir t.t – nėra būtini. Baudinas labai aiškiai skyrė valstybę kaip suverenios galios turėjimą, ir valdžią – aparatą, per kurį ta galia realizuojama. Pati valstybė – tai teisinis valdymas, kurio tikslas yra garantuoti žmonių teises ir laisvę. Monarchijoje karaliaus valdžią, taip pat mokesčių apimtį, turi apriboti luomų atstovai.
Naujieji laikai
Thomas Hobbes (1588-1679) daugelio laikomas šiuolaikinės politiologijos kaip mokslo pradininku. Svarbiausieji jo darbai: Human Nature, or the Fundamental Elements of Policy; De corpore politico, or the Elements of Law, Moral and Politic (1650), De cive (Apie pilietį, 1642) ir kt., reikšmingiausias veikalas Leviathan, or The Matter, Forme and Power of a Commonwealth, Ecclesiastical and Civill (Leviatanas, arba Bažnytinės ir pasaulietinės valstybės medžiaga, forma ir valdžia, 1651).
Hobbeso filsofiją, kurioje centrine sąvoka buvo visuotinis gamtos faktas – mechaniškas judėjimas ir jo dėsniai, galima apibūdinti kaip materializmą. Jis tvirtino, kad valstybė yra rezultatas sutarties, kurią žmonės sudarė tarpusavyje, siekdami garantuoti taiką ir saugumą. Nesantaika ir aistros kyla siekiaòt valdžios, turtų, žinių ir garbės. “Kada žmonės gyvena be valdžios, kuri visiems jiems įkvėptų baimę, jie yra karo būklėje, ir tai yra karas kiekvieno prieš kiekvieną”.Vadovaudamiesi savisaugos motyvu žmonės perdavė valdovui dalį savo teisių, tačiau už tai įpareigojo jį palaikyti taiką ir gerovę. Šitokį teisių perdavimą Hobbes vadino sutartimi (contract). Valdžią jis tapatino su jėga, nes “susitarimai be kalavijo tėra žodžiai ir apskritai neturi galios apsaugoti žmogų”. “Vienintelis būdas įsteigti tokią bendrą valdžią, kuri įstengtų apginti žmones nuo svetimšalių įsiveržimo, neleistų jiems skriausti vienas kito ir užtikrintų jiems tokį saugumą, kad jie galėtų misti savo triūsu ir žemės vaisiais ir gyventi patenkinti – tai sutelkti visą valdžią ir galią vieno žmogaus arba žmonių susirinkimo… rankose; kitaip tariant, paskirti vieną žmogų ar žmonių susirinkimą atstovauti jiems… Kai šitaip atsitinka, tai daugybė žmonių, šitaip susivienijusių viename asmenyje, vadinami valstybe, lotyniškai civitas. Taip atsiranda tas didysis Leviatanas, arba, tiksliau, jei kalbėsime pagarbiau, tas mirtingasis dievas, kuriam mes, valdomi nemirtingojo dievo, turime būti dėkingi už taiką ir mūsų apgynimą” (FICh, 1986, p. 267). Hobbeso nuomone, “valstybė yra vienas asmuo, už kurio veiksmus dėl tarpusavio susitarimo vienas su kitu tapo atsakinga didžiulė dauguma žmonių, kad jis galėtų taip panaudoti visų jų galią ir išteklius, kaip jam atrodys naudinga jų taikai ir bendram gyvenimui”.
Hobbes buvo absoliučios monarchijos šalininkas ir kategoriškai atmetė bet kokį valdžios pasiskirstymą. Jis buvo įsitikinės, kad piliėčių polinkis patiems vertinti valdžios veiksmus gali atnešti tik žalą. Jo filosofija buvo individualizmas: yra tik individai, kurie siekia gerbūvio ir saugumo, o tokios sąvokos, kaip visuomenės gėris, bendra valia yra tik fikcijos.Daugeliu atžvilgių priešingus požiūrius dėstė John Locke (1632-1704). Jo nuomone prigimtinė būklė nėra kiekvieno kova prieš kiekvieną, o atvirkščiai – “taikos, geros valios, tarpusavio pagalbos ir saugos” būklė. Siekdami geriau apsaugoti savo prigimtines teises, žmonės vienijasi į bendruomenę, politinę visuomenę susitarimo pagrindu. Aukščiausia yra įstatymų leidžiamoji valdžia, tačiau ir jos kompetencija turi būti ribota (pav., ji negali atimti nuosavybės be sutikimo). Ji nustato vykdomosios valdžios kompetenciją. Valstybė turi tarnauti visuomenei, gindama jos prigimtines teises išsaugoti gyvenimą, laisvę ir nuosavybę. “Pagrindinis ir svarbiausias tikslas žmonių, susivienijusių į valstybę ir paklūstančius vyriausybės valdžiai, yra savo nuosavybės išsaugojimas”.Jei valdžia nevykdo šių funkcijų, tauta ne tik gali, bet ir privalo ją nuversti ir sukurti naują vyriausybę. Tokiu būdu Locke suformulavo konstitucinės monarchijos ir liberalizmo pagrindus.
Charles Louis Montesquieu (1689-1755). Apie įstatymų dvasią (De l’Esprit des Lois, 1749) – vienas iš žymiausių klasikinės politinės minties kūrinių. Šioje knygoje jis vysto sociologinę valdžios ir teisės teoriją, parodo, kad jų struktūra priklauso nuo tautos gyvenimo sąlygų: klimato ir dirvožemio, veikiančius mentalitetą, menų ir ekonomikos būklės, psichinio ir moralinio temperamento, politinės santvarkos formų, įpročių. Svarbiausias jo tikslas buvo išsiaiskinti, kokios sąlygos reikalingos laisvės išsaugojimui.
Montesquieu atmetė madingą tais laikas sutartinę valstybės kilmės teoriją ir skaitė, kad valstybė yra karų išdava. Laisvė ir lygybė jo nuomone yra baziniai žmogaus prigimties bruožai ir todėl pagrindinis teisės, o kartu ir “valstybinio proto” (raison d’etat) šaltiniai. Laisvę jis suprato kaip protingos sutarties būklę ir skyrė ją nuo nepriklausomybės: “valstybėje, kurioje yra įstatymai, laisvė reiškia galimybę daryti tai, ko reikia norėti, ir nebūti verčiamam daryti tai, ko nereikia norėti”. Laisvė galima tik tokioje valstybėje, kurioje veikia valdžių atskyrimo principas, kurį jis dėsto XI knygoje, pasiremdamas Anglijos politinės sistemos interpretacija. Šio principo užuominų galima įžvelgti jau Platono mišrios santvarkos, aprašytos Įstatymuose, ir Aristotelio koncepcijose, tačiau Montesquieu pirmas aiškiai suformulavo valdžių atskyrimą į tris šakas, kiekviena iš kurių apribojama juridiškai ir funkcionuoja kaip atsvara valdžios organų sistemoje: “Kad nebūtų galimybės piktnaudžiauti valdžia, reikalinga tokia tvarka, kuriai esant skirtingos valdžios sulaikytų viena kitą… Jeigu įstatymų leidimo ir vykdomoji valdžia bus vieno asmens ar įstaigos rankose, laisvės nebus… Nebus laisvės ir tuo atveju, jei teisminė valdžia neatskirta nuo įstatymų leidimo ir vykdomosios valdžios”. Detaliai skirtingų valdžių sąveikos Montesquieu neanalizavo ir neabsoliutizavo jų atskyrimo, pažymėdamas, kad legislatyvinė valdžia privalo atsižvelgti į vykdomosios valdžios poreikius ir turi naudotis ypatingomis teisminėmis galiomis, o vykdomoji valdžia išsaugoja veto teisę įstatymų leidimo sferoje.
Bene svarbiausiu XVIII-XIX a. politinės minties vystymosi rezultatas buvo liberalizmo susiformavimas. Plačiau liberalizmas nagrinėjamas skyrelyje apie politines doktrinas. Čia gi svarbu pažymėti, kad liberalizmas ypač intensyviai vystėsi Anglijoje. Ypatinga reikšmę formuluojant liberalizmo doktriną turėjo teisininko Jeremy Benthamo Fragmentas apie valdžia (Fragment on Government), kuriame išsakoma mintis, kad valdžios pagrindas yra ne susitarimas, o žmonių poreikiai, pirmiausia jų laimės siekimas, ekonomistų Adamo Smitho Tautų turtas (Wealth of nations), Davido Ricardo Politinės ekonomijos principas (Principles of Political Economy, 1817), suformulavusių principą laissez faire – valstybės nesikišimo į rinkos ekonomiką normą. Galiausiai John Stuart Mill esė Apie laisvę (On Liberty, 1859), Apie atstovaujamąją valdžią (Considerations on Representative Government) suformulavo svarbų liberaliniį principą, kad žmogus, prisilaikantis skirtingos nuomones, turi teisę būti įtikintas, tačiau negali būti visuomenės, bet kokios daugumos, verčiams keisti savo požiūrius.
Amerikos politinė mintis
Thomas Jefferson (1743-1826), Virginijos advokatas, Nepriklausomybės deklaracijos (1776 07 04) autorius (tada jam buvo 33 metai), vėliau tapo trečiuoju JAV prezidentu (1801-1809).JAV nepriklausomybės deklaracija prasideda žodžiais: “Mes skaitome akivaizdžiomis tiesas: kad visi žmonės yra sutverti Kūrejo lygiais ir apdovanoti neatimomis teisėmis, tarp kurių yra teisė į gyvenimą, į laisvę ir laimės siekimą; kad šių teisių išsaugojimui žmonės sukuria vyriausybes, kurių teisinga valdžia grindžiama valdomųjų sutikimu; kad, jeigu kokia nors valstybinė santvarka pažeidžia tas teises, liaudis turi teisę pakeisti ją arba sugriauti ir sukurti naują santvarką…”. Tai buvo pirmas žmonijos istorijoje juridinis dokumentas, įtvirtinęs liberalizmo, tautos suvereniteto ir žmogaus teisių principus kaip politinio gyvenimo normą. Deklaracija tapo pavyzdžiu Prancūzijos 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijai ir orientyru demokratiniams judėjimams visame pasaulyje.James Madison (1751-1836), vienas iš JAV konstitucijos projekto autorių ir artimiausių Jeffersono padėjėjų, ketvirtasis šalies prezidentas (1809-17), gilus civilinės teisės ir konstitucinės teorijos žinovas. Jo didžiulis nuopelnas yra tai, kad juridiškai įtvirtino Nepriklausomybės deklaracijoje paskelbtus principus, sukūrė konkretų valdžių atskyrimo principą, ypač legislatūros, egzekutyvos ir teisinės valdžios balansą. Iki šiol reikšmingi jo suformuluoti rinkimų pravedimo principai, mažumų teisių ir laisvių garantijos. JAV konstitucijoje taip pat pirmą kartą aiškiai apibrėžta federalinės valdžios ir valstijų kompetencija.
Dominavusi XVII-XVIII ą. liberalinė demokratinė kryptis aiškiai atspindėjo augančio trečiojo luomo siekimus, nesuderinamus su absoliutizmu. Atokiai stovi radikali demokratinė pakraipa, asocijuojama su Jean-Jacques Rousseau (1712-1778) vardu.
Jo traktatas Visuomenės sutartis, arba politinės teisės principai prasideda žodžiais: “Žmogus gimsta laisvas, tuo tarpu jis visur supančiotas”. Skirtingai nuo kitų Švietimo epochos mąstytojų, Rousseau kritiškai žiūrejo į proto galimybes, skaitė, kad protas yra griaunantis, nes naikina pagarbą, ir labiau vertino jausmus ir moralinę intuiciją. Jo žodžiais, “mąstantis žmogus yra sugadintas gyvūnas”, mokslas – tuščio smalsumo vaisius, atimantis tikėjimą. Grynos moralinės dorybės būdingos paprastai liaudžiai.Jo nuomone žmonių bendruomenė yra svarbiausias dorinantis veiksnys, nes iš jos individai gauna savo moralinius ir dvasinius sugebėjimus ir tampa žmogiški. Iš čia pilietybės sąvokos svarba. Rousseau postuluoja bendros visų piliečių – bendruomenės narių aukščiausiąją valią, kuriai turi besąlygiškai paklusti kiekvienas, ir kartu kalba apie neatimamas individo teises. Taip atsirado laisvės paradoksas: “jeigu kas nors atsisakys paklusti bendrai valiai, visas organizmas privers jį tai padaryti; šitai reiškia, kad jį jėga privers būti laisvą”.Bendroji valia, anot Rousseau, yra visada teisinga. Aukščiausia valdžia priklauso tik tautai ir negali būti atstovaujama, deleguota kokiom nors instancijoms ar institucijoms. “Liaudies deputatai nėra ir negali būti jos atstovais, jie yra tik įgaliotiniai, jie negali priimti jokių galutinių sprendimų. Bet koks įstatymas, jei jo nepatvirtino betarpiškai pati liaudis, yra negaliojantis, tai apskritai ne įstatymas.”Vienintelė laisva valdžia yra tiesioginė demokratija, įstatymai turi būti priimami plebiscito būdu. Tokiu būdu valdžia tampa liaudies valios įsikūnijimu, jokios garantijos prieš suverenią valdžią nėra reikalingos.Štokią laisvės ir valdžios sampratą labai pamėgo radikalai (Robespierre: “Mūsų valia yra bendroji valia”), nacistai ir komunistai (“Partijos valia – liaudies valia”).Utopinis socializmas
Thomas More (1478-1535) politinėje satyroje Utopia (1516) vaizduoja idealią valstybę, kurioje nėra privačios nuosavybės, visi darbingi piliečiai užsiima fiziniu darbu, o valdininkai renkami liaudies ir atsiskaito prieš ją. Valstybės galva yra renkamas kunigaikštis, kuris, kaip ir kiti funkcionieriai, yra skaitomas liaudies tarnu. Gamybą ir prodktų paskirstymas yra išimtinėje valstybės kompetencijoje. More manė, kad visų blogybių priežastis yra privati nuosavybė, aristokratijos ir dvasininkijos parazitizmas, o valstybė yra ne kas kita, kaip “savotiškas sąmokslas turtuolių, valstybės vardu ir prisidengdami ja ginančių savo asmeninę naudą”. Panašaus modelio visuomenę pavaizdavo Tommazo Campanella (1568-1639) “Saulės mieste”, kur viskas bendra (net drabužiai), visi be išimties dirba (po 4 valandas).Henri Saint-Simon (1760-1825) siūlė įgyvendinti principą: dvasinė valdžia – mokslininkams, pasaulietinė – verslininkams, o liaudžiai – teisė rinkti valdovus. Politikos vaidmuo tokioje visuomenėje būtų sumažintas iki minimumo ir apsiribotų gamybos valdymu. Jis skaitė, kad įvesti tokią santvarką galima be revoiliucijų, apsiribojant feodalų nušalinimų nuo valdžios ir jos perdavimu pramoninkų Sąjungai. Konkrečius visuomenės pertvarkymo projektus, turinčius garantuoti “didžiausią naudą didžiausiam skaičiui žmonių” jis siūle įvairiems Eropos šalių karaliams, tačiau tie jais nesusideomėjo.Francois Marie Charles Fourier (1772-1837) įsivaizdavo, kad ateityje žmonės gyvens falangose – agrarinėse pramoninėse draugijose, kurių nariai (1500 žmonių) kartu gyvens dideliame name, 5/12 pajamų skirs darbo užmokesčiui, 3/12 – kapitalui, 4/12 – talentams. Bet kokia politiką jis skaitė bergždžia ir tvirtino, kad nei respublikinė valdymo forma, nei visuotinė rinkiminė teisė nepakeis egzistuojančios tvarkos ir nepagerins darbo žmonių padėties.Anglas Robert Owen (1771-1858) taip pat dėl visų blogybių kaltino privačią nuosavybę ir manė, kad kapitalizmą neišvengiamai pakeis nauja santvarka. Jis siūlė ir bandė organizuoti darbo bendrijas – komunas, arba komunistines gyvenvietes ir svarbiausiu politiniu uždaviniu skaitė profsąjunginio ir kooperatinio judėjimo vystymą. Jo numone, sukurti naują visuomenę galima revoliucingai pakeitus žmonių sąmonę ir pritraukiant turtingus ir įtakingus žmones.
3. VALDŽIA
Ji – pagrindinė politikos ašis. Kova dėl valdžios nuo seniausių laikų yra politikos centre, su valdžia, teise disponuoti žmonių, finansiniais, materialiniais ir kitais resursais neatsiejamai surištas reikšmingų sprendimų priėmimas praktiškai kiekvienoje sferoje: ūkio, švietimo, kultūros, mokslo, tarpatutinėje. Valdžia dažnai yra sutapatinama su politika. Bandymai išsiaiškinti, katra iš jų atsirado anksčiau beveik neišvengiamai baigiasi išvada, kad politika yra valdžios priežastis, o valdžia – politikos priežastis. Valdžia yra viena iš svarbiausių ir seniausių politinių žinių problemų, lieratūros ir meno temų. Neatsitiktinai žymus XX amžiaus JAV sociologas T.Parsons valdžios reikšmę politikoje palygino su pinigų vaidmeniu ekonomikoje. Net daugiau negu pinigai, valdžia yra uniiversali priemonė, įgalinanti pasiekti bet kokį tikslą – nuo šlovės ir asmeninio praturtėjimo iki bandymų nukariauti kitas šalis arba padaryti savo krašto gyventojus socialinio eksperimento objektu. Todėl valdžia daugiau negu pinigai yra kovos tarp individualių žmonių ir tarp atskirų grupių priežastis. Būtent dėl valdžios kyla pilietiniai karai, neretai vykdomas genocidas – fizinins žmonių naikinimas. Paskaičiuota, kad vidaus konfliktuose XX amžiuje žuvo apie 130 milijonų žmonių, tame tarpe Sovetų Sąjungoje (nuo 1917 m.) – 55 milijonai, Kinijoje (nuo 1923 m.) – 49, Kambodžoje (1975-79 m.) – 2, Turkijoje (1909-1918) – 1,8 mln., Vokietijoje (nuo 1933 m.) – 762 tūkst. žmonių.Labai dažnai valdžia yra sutapatinama su jėga, ir neatsitktinai daugelyje kalbų abi sąvokas išreiškia tas pats žodis: angliškas power, prancūziškas pouvoir, vokiškas Macht, nors siauresne prasme, kalbant apie valstybinės valdžios organus šiose kalbose atitnkamai vartojami žodžiai authorities, autorites, Behörde. Tačiau valdžia ne būtinai yra vien jėga ir prievarta ir ją būtų klaidinga vertinti išimtinai kaip neigiamą reiškinį. Be valdžios neįmanoma yra jokia organizuota veikla, pradedant nuo spektaklio ar kinofilmo pastatymo, sportinių varžybų pravedimo ir universitetų veiklos ir baigiant piliecių saugumo palaikymu, ekonomikos valdymu, visuomeninių konfliktu sprendimu. Be valdžios negali egzistuoti jokia bendrija, nei pirmykščių žmonių būrelis, nei tuo labiau šiuolaikinė visuomenė.
Priklausomai nuo požiūrio (approach) apie kuriuos kalbėta pirmame skyrelyje, valdžios fenomenas yra interpretuojamas įvairiai. Biheivioristiniu požiūriu valdžia yra tam tikras elgesio tipas, instrumentalizmas interpretuoja valdžią kaip galimybę panaudoti įvairias priemonės, siekiant tam tikro tikslo (statuso, privilegijų, turto), struktūralizmas supranta ją kaip tam tikros rūšies santykius tarp valdančiųjų ir valdomųjų. Bet kokiu atveju valdžios fenomenas išreiškia nelygybės, dominavimo ir paklusnumo santykius. Asimetriški santykiai tarp žmonių atsiranda todėl, kad žmonės dėl įvairių priežasčių – iš prigimties, dėl paveldėto arba pasiekto statuso – yra nevienodi, skiriasi savo fizinėmis, protinėmis, socialinėmis galimybėmis, žiniomis (ypač sugebėjimu orientuotis įvairiose situacijose), charakterio savybėmis. Vieni siekia vadovauti (paskaičiuota, kad tokių žmonės kiekvienoje visuomenėje sudaro apie 5 procentus), dauguma gi linkusi paklusti. Konkrečiose situacijose lemiančiu faktoriu gali būti kvalifikacija, specializuotas žinojimas: “kapitonu” natūralu būti tam, kuris yra labiausiai kompetentingas šioje situcijoje.Vakarų mokslinėje tradicijoje pirmine valdžios forma skaitoma individuali valdžia. Ji suprantama kaip galimybę įsakinėti situacijoje, kada tas, kuriam įsakinėjama, privalo paklusti. Jonas turi teisę įsakinėti Petrui, o Petras turi vykdyti Jono įsakymus. Analizuojant šį interpersonalinės konstrukcijos modelį, nesunku pastebėti, kad valdžios fenomenui būdingi keturi elementai: du partneriai (valdžios subjektas ir objektas), valdžią turinčiojo įsakymas ir tam tikros normos, nustatančios, kad įsakinėjantis turi teisę tai daryti (kitas klausimas, kaip ta teisė įgyta), o tas, kuriam įsakoma, privalo paklusti. Kitaip galima pasakyti, kad valdžia prasideda ten, kur informacija, rekomendacija arba sprendimas yra realizuojami, siekiant tam tikro tikslo. Normos riboja ir valdžios ribas: orekstrantai privalo klausyti dirigento tik kaip orekstro vadovo (pagrindinai repeticijų ir koncertų metu), eismą reguliuojančiam policininkui mašinų vairuotojai ir pėstieji pavaldūs tik kaip judėjimo dalyviai, tuo tarpu kai absoliutus monarchas praeityje daugelyje šalių, ypač Rytuose, turėjo beveik neribotą valdžią.Valdžia gali būti realizuojama todėl, kad įsakantysis nepaklusnumo atveju gali panaudoti sankcijas: apkulti, atleisti iš darbo, uždėti baudą, atjungti telefoną, pasodinti į kalėjimą ir t.t. Šalia baudžiamųjų sankcijų plačiai naudojamos ir incentyvinės (paskatinamosios) sankcijos: apdovanojimai, premijos, lengvatos ir privilegijos. Realiame gyvenime dažnai būna, kad formalios institucijos, turinčios teisę įsakinėti toje ar kitoje veiklos sferoje, neturi resursų imtis sankcijų prieš nepaklūstančius. Pavyzdžiui, susilpnėjus valstybinei valdžiai piliečiai arba firmos gali nemokėti mokesčių, nelabai bijodamos, kad bus nubaustos. Todėl efektyvus valdžios funkcionavimas priklauso nuo to, kiek visuomenė, paskiros institucijos ir piliečiai priima normas, reguliuojančias valdžios santykius.Valdžios formosSkirtinos dvi valdžios formos: potenciali (implicitinė) ir reali (manifestuojama). Reali valdz’ia pasireiškia, kai atiduodamas ir vykdomas konkretus įsakymas ar nurodymas: policininkas duoda ženklą vairuotojui sustoti, vadovas įsako (arba paprašo) darbuotoją paruošti kokį nors dokumentą. Potenciali valdžios būklė yra galimybė panaudoti sankcijas, jeigu padaryti kokie nors veiksmai, nepageidautini valdžios subjektų požiūriu, arba atvirkščiai, apdovanoti už norimus veiksmus. Potencialioje būklėje valdžios efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo autoriteto: kuo valdžia autoritetingesnė, tuo ji efektyvesnė. Būtent šia prasme Vakarų kalbose valdžia kaip autoritetas (authority) skiriama nuo valdžios kaip galios arba jėgos (power).Abi valdžios formos egzistuoja ir veikia visuose lygiuose: visuomeniniame (gyvenvietė, miestas, rajonas, visa šalis), asociatyviniame, t.y. įvairiuose susivienijimuose (darbo kolektyvuose, visuoomeninėse organizacijose, politinėse partijose) ir privačiame (mažojoje grupėje, šeimoje). Visuomeninio ir asociatyvinio lygio valdžiai būdinga pirmaidės pavidalo struktūra: žemesnės valdžios instancijos paklūsta aukštesnėms.Valdžia gali būti oficiali (legali) arba neoficiali (nelegali). Legalios valdžios sfera ir kompetencija apibrėžta įstatymuose, tuo tarpu kai nelegali valdžia oficialiai nęgzistuoja ir todėl jos galia (power) faktiškai yra nekontroliuojama. Pavyzdžiui, mafiozinės grupės įvairiose šalyse kontroliuoja įvairias visuomenės gyvenimo sferas, ypač ūkinę veiklą ir poilsio industriją (restoranus, kazino), renka mokesčius, taiko baudžiamąsias sankcijas (iki pat mirties bausmės). Yra žinoma atvejų, kai nelegali valdžia tampa jėga, galingesne už valstybę (nakotikų verslininkai Venecueloje, ginkluotos grupės Čečėnijoje).
Politinė valdžia
Priklausomai nuo funkcionavimo srities skiriama politinė ir nepolitinė (asmeninė, teisminė ir kt.) valdžią. Nepolitinė valdžia būdinga gamybos sferai, korporacijoms, įstaigoms, giminystės grupėms (taip pat pirmykštėje visuomenėje) ir pan. Politinė valdžia pirmiausia reiškia politinį dominavimą. Jos pagrindinis tikslas yra formuoti ir kontroliuoti visuomenės politinę sistemą, politinį gyvenimą ir politinius santykius tarp visuomenės ir valstybės, tarp įvairių socialinių ir teritorinių gyventojų grupių, partijų ir t.t. Politinės valdžios subjekto galia ne visada apima visa visuomenę: tai gali būti teritorijos dalis, arba dalis piliečių (studentai, pensininkai, savo partijos nariai). Be to, ji gali apsiriboti galimybe daryti įtaką, priimant politinius sprendimus. Pavyzdžiui, opozicinė partija, jeigu ji turi pakankamą vietų skaičių parlamente, negali “prastumti” savo įstatymo projekto, tačiau gali užblokuoti valdančiosios partijos siūlomą variantą, ir todėl gali arba priversti ją ieškoti kompromisinio sprendimo, arba gauti kompensaciją kitokia forma (pav., partija N balsuoja už biudžetą su sąlyga, kad jos atstovui bus duotas ministro portfelis).Kaip ir bet kokios kitos valdžios formų santykiuose, politinės valdžios subjektas negali nesiskaityti su objekto jėga, jo sugebėjimu nepaklusti. Todėl politinė valdžia yra ne tik (o šiuolaikinėse pilietinėse visuomenėse ir ne tiek) dominavimas, bet ir tam tikras konsensas, susitarimas kad bus skaitomasi su visų suinteresuotų sluoksnių ir grupių interesais. Valdžia šiuolaikinėje visuomenėje sutapatinama ne tik su jėga, bet ir su autoritetu. Todėl jai būdingos dvi dichotomijos: (a) viešpatavimas – paklusnumas, (b) vadovavimas – sutikimas. Pirmąją išreiškia normos, apibrėžiancios, kas galima ir kas negalima, kas teisinga ir kas neteisinga. Vadovavimo pagrindinės apraiškos yra organizavimas, kreipimasis, įtikinimas.
Pilniausia politinės valdžios forma yra valstybinė valdžia. Svarbiausias jos bruožas yra viršenybė, visuotinumas (veikia visos visuomenės vardu), jos sprendimų ir potvarkių privalomumas visai visuomenei, platus naudojamų priemonių spektras. Teoriškai, valstybinės valdžios sfera yra neribota. Daugelyje šalių, valstybinė valdžia savo noru apriboja savo veiklos sferą, kitose šalyse, ypač totalitarinių režimų sąlygomis valstybinė valdžia kontroliuoja ne tik visas pagrindines visuomeninio gyvenimo sferas, bet ir asmeninį piliečiuu gyvenimaa.Daugumas politologų vienu svarbiausių valstybinės valdžios bruožų skaito monopolinę teisę panaudoti jėgą. Tą mintį buvo išsakę dar Machiavelli ir Hobbes, o smulkiau ją išvystė vienas žymiausių XX amžiaus sociologų Max Weber. Vistik šiuolaikinės valstybinės valdžios efektyvumo pagrindas yra ne jėgos panaudojimo galimybė, o autoritetas. Valstybinė valdžia skirstoma į įstatymų leidžiamąją (l