Multipartizmo užuomazgų susiformavimas Lietuvoje

Įvadas
Šiuolaikinė demokratinė politika neįsivaizduojama be politinių partijų. Politinės partijos ir partinė sistema yra šių dienų atstovaujamos demokratijos aksiomos.
Daugiapartinė sistema Lietuvoje nėra naujiena. Ji buvo Lietuvoje 1920-1926 m. egzistavus parlamentinei demokratijai. Prasidėjus tautinio atgimimo sąjūdžiui, susidarė sąlygos Lietuvoje atsikurti politinėms partijoms ir daugiapartinei sistemai.
Daugiapartinės sistemos kūrimuisi stiprus impulsas buvo 1990 m. paskelbta nepriklausomybė, priimtas politinių partijų įstatymas ir 1992 m. priimta LR konstitucija, užtikrinusi demokratinę santvarką.
Šiame darbe supažindinsiu su tuo, kaip Lietuvoje formavosi daugiapartinė sistema, kaip kūrėsi naujos ir savo veiklą atnaujino senos pa artijos ir kokie įstatymai turėjo svarbiausią įtaką Lietuvos politinėms partijoms, partinei sistemai.

Daugiapartiškumo atgimimas, politinės partijos ir partinė sistema 1988-1992 metais
Politinės partijos kaip ir daugiapartinė sistema nėra istorinė naujiena Lietuvoje. Pirmosios politinės partijos susikūrė XIX a. pab,.XX a. pr. Pirmosios politinės partijos to meto visuomenėje atstovavo skirtingoms tautinio atgimimo srovėms. Partijų veikla spartino visuomeninės minties diferenciaciją ir įtvirtino besikristalizuojančias politines ideologijas.
Visą 1988-2003 m. politinių partijų raidą galima apibūdinti kaip modernios partinės sistemos formavimosi laikotarpį. Šiuo laikotarpiu išsiskiria keli etapai, apibūdinantys partinės sistemos išryškėjusias te endencijas. Šį penkiolikos metų partinės sistemos laikotarpį galima skirstyti į tris partijų raidai reikšmingus etapus: 1. 1988-1922 m., 2. 1922-2000 m., 3. 2000-2003 m.
Liberalizavus sovietinį režimą ir 1988 metais Lietuvoje prasidėjus tautinio atgimimo judėjimui, šalyje susidarė sąlygos politinių partijų steigimui (atkūrimui) ir daugiapartinės sistemos plėtotei. Visuomenės demokratizacijos procesai išjudino so

ovietinės sistemos monolitą. Masinės Sąjudžio (LPS) opozicijos spaudžiama, LSSR Aukščiausioji Taryba 1989 m. Gruodžio 7 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio Įstatymo) 6 ir 7 straipsnių pakeitimo“. Šiomis pataisomis buvo sukurtos juridinės prielaidos įteisinti jau iki tol šalyje faktiškai veikusias politines organizacijas. Tai buvo valdymo monopolį kontroliavusios LKP susitaikymo ženklas su tuo, kad šalyje neišvengiamai pradės funkcionuoti daugiapartinė sistema.
Politinių partijų, kaip organizacijų, Lietuvoje veiklą sąlygojo perėjimo į demokratiją ir jos konsolidacijos aplinka. Ilgainiui partijų veikla vis labiau buvo apibrėžta konstituciškai ir įstatymiškai.
Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta 1992 metais, kai daugiapartinė sistema tik formavosi. 35 Konstitucijos straipsnyje teigiama, kad „piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams“. Tuo pačiu pažymėta, kad konkrečiau politinių partijų, kitų po olitinių ir visuomeninių organizacijų, steigimą ir veiklą reglamentuoja kiti įstatymai. Taip pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo bandyta konstitucionuoti politines partijas: išskirti jų vaidmens ir funkcijų integralumą politinėje sistemoje.
Faktiškas politinių partijų atgimimas ir raida kurį laiką aplenkė teisinį partijų veiklos įtvirtinimą. Iki 1989 metų imtinai, partijų įstatyminis įteisinimas dažniausiai vyko post factum, t.y. faktiškas partijų kūrimasis ar atsikūrimas aplenkė formalų jų įteisinimą. Neatsitiktinai 1989 metais buvo oficialiai įregistruotos vos dvi partijos – LKP ir Lietuvos demokratų partija arba ketvirtadalis iš tuomet jau veikusių ne ma
ažiau nei aštuonių partijų. 1990 metų rugsėjo mėnesį AT priėmė Politnių partijų įstatymą, kuris buvo viena svarbiausių pastangų suformuluojant teisinius, formalius partijų susikūrimo ir veiklos reikalavimus bei taisykles. Įstatyme pirmą kartą juridiškai apibrėžta partijų funkcinė paskirtis ir vieta politinėje sistemoje. Antai įstatymo preambulėje pasakyta, kad „politinių partijų ir politinių organizacijų įvairovė užtikrina Lietuvos Respublikos politinės sistemos demokratiškumą. Partijų įstatymas suteikė visiems Lietuvos piliečiams teisę jungtis į politines partijas ir dalyvauti jų veikloje, išskyrus krašto apsaugos karininkus ir liktinius, kadrinius vidaus reikalų ir valstybės saugumo tarnybų darbuotojus, teisėjus, prokurorus bei tardytojus. Įstatymas taip pat nustatė esminius partijų registracijos reikalavimus, tai yra, kad partija turėtų Lietuvoje ne mažiau kaip keturis šimtus steigėjų, savo suvažiavime ar konferencijoje patvirtintą statutą (įstatus), programą ir išrinktus vadovaujančius organus. Partijų įstatymas įteisino ir teritorinį partijų organizavimo principą, skirtingai nuo sovietmečiu galiojusio principo veikti partijai darbo kolektyvuose.
Stabili partinė sistema, kurioje vyrauja prosisteminės, t.y. esamą politinę tvarką remenčios partijos, yra būtina sėkmingos demokratizacijos, o dar labiau demokratijos įtvirtinimo prielaida. Paslankiausiose partinėse sistemose rinkėjai neretai linksta paremti populistinius politinius lyderius, nei kad suformuoja daugiau ar mažiau stabilias tapatybes su prosisteminėmis partijomis. Institucionalizuotos ir politiškai sėkmingos partijos linksta įtvirtinti demokratines politinio žaidimo taisykles ir skatina efektyvios partinės vyriausybės suformavimą. Taigi prosisteminių partijų legitimacija yr
ra visų naujųjų demokratijų esminis demokratijos konsolidacijos elementas. Kita vertus, visa tai yra sudėtingas procesas, kurį sąlygoja daugelis veiksnių, tarp kurių yra įstatymais apiprėžtos partijų sukūrimo ir veiklos taisyklės, partinių tapatybių pastovumas visuomenėje, partijų veiklos valdžioje efektyvumas, istorinės partinės subkultūros ir jų pasiskirstymas, asmeninis partijų lyderių patrauklumas, prioritetai ir veikla. Partijų legitimacijos procese galima išskirti ne mažiau nei keturis etapus:
1. partijos įteisinamos kaip politinio proceso dalyvės įstatymiškai, suteikiant piliečiams teises jungtis į politines asociacijas, o šioms asociacijoms atveriant galimybes rengti politines kampanijas bei dalyvauti rinkimuose. 2003 metų rugsėjo mėn. Lietuvoje buvo užregistruotos net 38 politinės partijos. Šis teisinio partijų pripažinimo etapas daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių prasidėjo pirmųjų demokratinių rinkimų išvakarėse ar iš karto po jų;
2. partijų atstovaujamųjų galių pripažinimas ir įteisinimas balsavimu už jas, jų atstovų delegavimu į vietos ar kitas valdžios institucijas, bet ne į parlamentą. Paprastai partijų, kurios sugeba patekti į vietos valdžią , skaičius yra mažesnis nei oficialiai registruotų partijų. Pagal šį požymį legitiminių partijų skaičius yra dar mažesnis, nes po 1997 metų savivaldybių rinkimų tik 17 partijų atstovai pateko į vietos valdžią, o 2002 metais savivaldybių rinkimuose, nepaisant sustiprėjusių Lietuvos partinės sistemos fragmentacijos tendencijų, 23 partijos.;
3. parlamentinė partijų legitimacija ir jų sugebėjimų būti atstovais parlamente įteisinimas visuomenės nuomonėje per rinkėjų elgseną ir rinkimų formules. Šiuo lygmeniu legitimių partijų ratas dar su
usiaurėja, nes tik 14 partijų turėjo savo atstovus 1996 – 2000 metų kadencijos Seime ir 16 partijų turėjo 2000 – 2004 metų seime;
4. partijų, kaip koalicinės ar vienpartinės vyriausybės dalyvių, įteisinimas pasiekiamas per jų dalyvavimą skirtingų ministrų kabinetų veikloje. Po 1992 metų rinkimų ( jie yra atskaitos taškas kaip de facto pirmieji daugiapartiniai) tik 6 partijas, t. y. LDDP, TS(LK), LKDP, NS(SL), LLS, ir LCS galima pagrystai vertinti kaip partijas, sugebančias dalyvauti ir formuoti vyriausybės politiką. Iki 2001 metų istorinė LSDP dėl savo parlamentinio svorio ir jos atstovų LR Seimo valdymo institucijose tai pat galėjo būti priskirta vyriausybinių partijų grupei, nors jos atstovai nedalyvavo ministrų kabinetuose 1992 – 2000 metais.
Partinės demokratijos patirtis, sukaupta tarpukario Lietuvoje (1918 – 1940 m.), taip pat buvo reikšmingas veiksnys formuojantis moderniajai partinei sistemai. 1988 – 1990 m., susidarius sąlygoms teisėtai partijų veiklai, Lietuvoje pirmiausia buvo atkurtos būtent anuo metu veikusios partijos, tapusios „tradicinėmis“.
Atkurtos visos pagrindinės partijos, veikusios tarpukario Lietuvoje iki jų uždraudimo: LDP (1989 m. vasario 5d.) ir LKDP ( 1989m. vasario 16d.), taip pat – LTS (1989m. balandžio 11 d.), LSDP (1989 m. rugpjūčio 12d.) ir LVP (1990 m. rugpjūčio 18 d.), kiek vėliau (1994 m. gegužės 27 d.) buvo atkurta ir TPP. Be to, greta atkurtų pirmųjų partinių organizacijų veikė keletas visuomeninių organizacijų, iš esmės kėlusių politinius reikalavimus ir siekusių politinių tikslų: Lietuvos laisvės lyga (LLL), Helsinkio grupė, tarpukario Lietuvoje veikusi „Jaunoji Lietuva“.
Pažymėtina, kad dauguma atkurtųjų partinių organizacijų savo dokumentuose paskelbė tęsenčios savo pirmtakų, tarpukario Lietuvoje veikusių politinių partijų veiklą bei tradicijas. Pavyzdžiui, savo įstatuose apie tai kalba LDP, LSDP, LTS, LKDP ir TPP.
Rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą absoliučia dauguma laimėjo Sąjudžio remti kandidatai, taip pat nemažai vietų iškovojo LKP po keletą mandatų gavo kitos partijos. 1990 m. kovo 11 d., AT-AS paskelbus Nepriklausomybės Atkūrimo aktą, pasibaigė megapolinių konglomeratų vyravimo laikotarpis ir pokomunistinės konfrontacijos fazė, prasidėjo sisteminių reformų (demokratijos institucijų ir rinkos ekonomikos) kūrimas.
Konkurenciniai rinkimai ir parlamentinės veiklos galimybės suaktyvino politinį gyvenimą. Tai buvo labai dinamiška partinės sistemos raidos pradžia. 1990-1992 metais AT-AS tapo pagrindine partijų politinės veiklos arena, pozicijos – opozicijos santykių pobūdį lėmė Sąjudžio daugumos ir nepriklausomos LKP (LDDP) konkurencija. Politinės jėgos labai sparčiai diferencijavosi, ir tai nulėmė parlamento koalicinės Sąjudžio daugumos subyrėjimą bei partinę fragmentaciją AT-AS veiklos pabaigoje. Valdančiosios daugumos susiskaldymas antrojoje AT-AS veiklos pusėje tuo pačiu rodė ir skėtinio Sąjudžio suirimą. AT-AS susikūrė protopartinės frakcijos, kurios skatino ne tik alternatyvių politinių įdėjų raišką parlamente, bet ir politinių organizacijų kūrimąsi už jo ribų.
1988-1992 metais, galima sakyti, susiformavo svarbiausios šiuolaikinės Lietuvos daugiapartinės sistemos prielaidos. Politiniai interesai sparčiai diferencijavosi ir visuomenėje, ir pagrindine jų raiškos arena tapusiame parlamente. Lietuvoje susikūrė arba buvo atkurta nemažai partinių organizacijų ( laikotarpio pabaigoje buvo įkurtos ir veikė ne mažiau kaip 11 politinių partijų), išryškėjo pozicijos – opozicijos santykių kontūrai, buvo priimtos svarbiausios teisinės nuostatos, reglamentuojančios partijų veiklą. 1992 m. vasarą į konfrontuojančius blokus susiskaldžiusiam parlamentui pavyko susitarti dėl pirmalaikių rinkimų, o priimtas naujasis parlamento rinkimų įstatymas turėjo atverti palankias politinių partijų veiklos perspektyvas.
Daugiapartinės sistemos institucionalizacija ir konsolidacijos bruožai 1992 – 2000 m.
Partinės sistemos institucionalizacija yra reikšmingas demokratijos kokybės ženklas. Laisvi ir sąžiningi rinkimai svarbūs, bet tai yra tik vienas demokratizacijos žingsnis. Demokratija reikalauja, kad lyderiai būtų ne tik renkami, bet ir taptų atskaitingi rinkėjams. Stabilioje partinėje sistemoje rinkėjai priverčia vyriausybes atsakyti už savo veiklą, balsuodami už ar prieš valdančiąją partiją. Partinės sistemos institucionalizacija kaip tik ir reiškia procesą, kuris stabilizuoja partijų pasiūlą, suformuoja jų konkurencijos pusiausvyrą, o rinkėjai gal realiai pareikalauti partijų ir galiausiai valdžios atsakomybės.
1992 m. Seimo rinkimų rezultatai nulėmė naują jėgų išsidėstymą politinėje arenoje. Įvyko „antrasis apsivertimas“, t.y. rinkimus laimėjo ir į valdžia sugrįžo ekskomunistinė LDDP, kuri pakeitė politinės sistemos demokratizaciją ir reformas pradėjusį Sąjudį. Tačiau šis „politinės švytuoklės“ poslinkis iš dešinės į kairę yra svarbesnis kaip naujojo politinio elito įtakos perskirstymas, o ne kaip politinių partijų konsolidacijos veiksnys.
1992 m. įvykę Seimo rinkimai, kuriuose partijos pirmą kartą konkuravo pagal mišrios rinkimų sistemos modelį, išryškino penkis besiformuojančios partinės sistemos lyderius: LDDP, LKDP, LSDP, TS/LK ir LCS, (pastarosios dvi partijos „atsirado” 1993 m, pirmojoje pusėje, reformavus Sąjūdį ir LCI).
1992 metų Seimo rinkimai apibūdinami kaip pirmieji realiai daugiapartiniai rinkimai Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo. Kokybiniu požiūriu pirmieji daugiapartiniai rinkimai surikiuoja protopartijas į bent tris grupes: pirma, partijas, kurios gauna pakankamai balsų ir gali būti beveik tikros, kad sugebės išlaikyti rinkėjų paramą ir ateityje (LDDP ir Sąjudis 1992 metais); antra, tas politines organizacijas, kurio gali tapti reikšmingomis, jei susijungs su kitomis į koalicijas ar vieningą organizaciją (LKDP, LSDP, Liberalų sąjunga ir pan.); trečia, partijas, kurioms nepakanka balsų gauti mandatus parlamente (Lietuvos laisvės lyga, Tautos pažangos judėjimas ir kitos). Skirtingoms grupėms priklausančios partijos nevienodai modeliuja savo politinę elgseną. Politiškai įtakingos partijos gali konsoliduoti paramą sau, pasinaudodamos parlamento arena ir poveikiu vyriausybės politikai. Antrosios grupės partijos turi surasti tinkamus sąjungininkus, o trečiųjų politikai dažniausiai turi pamiršti politinės karjeros ambicijas.
Tačiau objektyviai 1992 metais dauguma politinių partijų, išskyrus vieną kitą (pirmiausia LDDP), buvo silpnos ir programiniu – ideologiniu, ir struktūriniu – organizaciniu požiūriais. Apskritai tada politinių partijų santykius ir partinės sistemos pobūdį sąlygojo du konfliktuojantys blokai, kuriuose dominavo opozicijoje atsidūręs Sąjudis ir valdančioji LDDP. Partijų santykius galima apibūdinti kaip konfrontacinius, ir ir tik vėliau, artėjant 1995 m. savivaldybių rinkimams, tarp partijų išryškėjo nestabilaus bendradarbiavimo užuomazgos.
Vienas reikšmingiausių šio laikotarpio įvykių – Sąjudžio reforma ir naujos politinės partijos Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) – TS(LK) susikūrimas. Sąjudžio transformaciją paskatino nepavykęs bandymas įsteigti Nepriklausomybės partiją (NP), turėjusią tęsti politinę Sąjudžio misiją, bei pralaimėjimas 1992 m. Seimo rinkimuose. Dar 1993 m. pradžioje buvo nutarta įkurti Sąjudžio idealus perimančią politinę partiją (tada pavadinta Tėvynės atgimimo sąjunga) ir tuo pačiu nuspręsta, kad savo veiklą tęs kaip visuomeninė organizacija. TS(LK) steigiamoji konferencija įvyko 1993 m. gegužės 1 d. Taigi po penkerių veiklos metų Sąjudis buvo reorganizuotas ir jo pagrindu buvo sukurta politinė partija. Kelerius metus ir Sąjudis, ir TS(LK) tapo dešiniąsias politines jėgas vienijančiu branduoliu bei pagrindine atsvara kairiosioms partijoms dvinarėje politinėje sistemoje.
Politinių partijų teisinio statuso politinėje sistemoje suvokimas labai pasikeitė 1992 m. referendume priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją. Jos 35 straipsnyje buvo įtvirtinta piliečių teisė laisvai vienytis į politines partijas bei visuomenines organizacijas, jei šie tikslai neprieštarauja šalyje nustatytai teisinei tvarkai. Politinių partijų reikšmingumą rodė ir jų minėjimas kai kuriuose kituose Konstitucijos straipsniuose.
Atsižvelgiant į LR Konstitucijos nuostatas, reikėjo patikslinti politinę bei visuomeninę veiklą vykdančių struktūrų, t.y. politinių partijų ir visuomeninių organizacijų, apibrėžimą, statusą bei funkcijas. 1994 m. birželio 15d. buvo priimtos svarbios Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo pataisos (iš esmės nauja įstatymo redakcija), siekiant politines partijas (politines organizacijas) atskirti nuo visuomeninių organizacijų. Pagal nustatytą šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, politinėmis partijomis (organizacijomis) galėjo tapti tos visuomeninės organizacijos ir judėjimai, kurie iki 1994 m. rugsėjo 1d. arba iki 1995 m. sausio 1d. turėjo apsisprręsti dėl savo statuso ir perregistruoti įstatus. Kitaip tariant, visuomeninės politinės organizacijos bei judėjimai turėjo apsispręsti – lieka jos visuomeninėmis ar pasirenka politinės partijos (organizacijos) sratusą.
Visuomeninių organizacijų (judėjimų) eliminavimas iš tiesioginio valstybės valdymo sistemos, jų teisės kelti kandidatų sąrašus rinkimuose atėmimas, paveikė partinės sistemos plėtrą. Vienos, „arčiau” politikos buvusios visuomeninės-politinės organizacijos, pakeitė savo statusą ir papildė politinių partijų (organizacijų) gretas (pvz., Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS), Laisvės sąjunga); antroji grupė perregistravo savo įstatus ir liko visuomeninėmis organizacijomis (pvz., Lenkų sąjunga). Prie trečiosios grupės galima priskirti naujai susikūrusias politines partijas, kurių susikūrimą inicijavo tam tikros visuomeninėmis struktūromis panorusios likti organizacijos-(pvz., Lietuvos pramonininkų konfederacija – Lietuvos ūkio partija (LŪP), nuo bankų, investicinių bendrovių nukentėję indėlininkai – Lietuvos socialinio teisingumo sąjunga (LSTS). Ketvirtąją grupę sudaro politinės partijos, kurių steigimąsi suaktyvino suvokimas, kad visuomeninio statuso pasirinkimas jiems nėra geriausiais variantas veikli politinį procesą (Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), Lietuvos rusų sąjunga (LRS), Lietuvos tautinių mažumų aljansas (LTMA), „Rinkimai 96″).
Politinių partijų veiklą reglamentavusios juridinės bazės pertvarka arba korekcija tapo pagrindine politinių partijų kūrimosi „naujos bangos” priežastimi. 1994-1997 m. susikūrė 16 politinių partijų (organizacijų), t.y. beveik pusė per visą 1989-1997 m. periodą susikūrusių politinių organizacijų.
Politinių partijų veiklos teisinio reglamentavimo bei institucionalizacijos pokyčiai turėjo didelę įtaką partinės sistemos raidai. Atsižvelgdamos į naujas teisines normas, daugelis visuomeninių organizacijų pasirinko politinių partijų statusą („Jaunoji Lietuva“, Lietuvos laisvės lyga, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvo laisvės sąjunga, Lietuvos lenkų rinkimų akcija), o artėjantys Seimo rinkimai taip pat skatino naujų politinių partijų kūrimąsi. Todėl 1994 – 1996 metus galima apibūdinti kaip partijų steigimosi proveržį, nes susikūrė 18 politinių partijų, taigi tai buvo intensyviausias politinių partijų kūrimosi laikotarpis.
1993 – 2000 metais kasmet, išskyrus 1994 ir 1999 metus, vyko nacionalinio ir vietos lygmens rinkimai: 1992, 1996 ir 2000 metais – Seimo, 1993 ir 1998 metais – Prezidento, 1995, 1997 ir 2000 metais – savivaldybių tarybų. Konkurenciniai rinkimai visur yra esminis partijų ir partinės sistemos raidos veiksnys. Tik nedaugelį partijų rinkimuose lydėjo santykiškai pastovi sėkmė. Tai buvo partijos (LDDP, LSDP, LCS, LKDP ir TS(LK)), susikūrusios dar iki 1994 m. ir partinėje sistemoje sudariusios „didįjį penketą“. 1994 – 1996 metais šių partijų santykiai darėsi vis racionalesni, švelnėjo jų konkurencijos pobūdis, radosi bendradarbiavimo elementų. Sutarimas pirmiausia lietė Lietuvos saugumo ir užsienio politikos prioritetus – integraciją į transatlantines saugumo ir Vakarų Europos ekonominę bendriją. Išsiskyrė aiškūs lyderiai (TS(LK) ir LDDP), padažnėjo ir darėsi vis sėkmingesni (ypač savivaldybių rinkimuose) partijų bendradarbiavimo bandymai (tarp TS(LK), LKDP ir LPKTS, LLS ir LCS, LDDP ir LSDP). Partijų santykiuose sumažėjo konfrontacijos, vis dažniau problemas bandyta spręsti pragmatiškai, remiantis programinių nuostatų suderinimo principais.
Kita vertus, partinėje sistemoje pamažu ryškėjo ir kai kurie nerimą keliantys jos raidos perspektyvų požymiai. Visų pirma, nors politinės partijos ir siekė save labiau identifikuoti ideologiškai, skyrė vis daugiau dėmesio programinio tapatumo problemoms, suformuoti ir išlaikyti autentiškus bei stabilius elektoratus negebėjo. Rinkėjų preferencijos buvo nepastovios, su partijomis jie save tapatino menkai, todėl rinkimuose kaskart pasireikšdavo retrospektyvinis balsavimas, kai renkamasi vadovaujantis atmetimo principu. Šį teiginį patvirtina 1996 m. Seimo rinkimuose įvykęs „trečiasis apsivertimas“, kai rinkimuose vėl suveikė „politinė švytuoklė“, leidusi valdančiosios partijos statusą susigrąžinti TS(LK); tuo tarpu LDDP rinkimus pralaimėjo, netekusi maždaug 30 proc. rinkėjų balsų. Tada TS(LK) taip pat lydėjo sėkmė ir savivaldybių tarybų rinkimuose.
Dar iki 1996 m. Seimo rinkimų padidėjęs partijų skaičius rodė stiprėjančią partinės sistemos fragmentaciją, tačiai politiškai įtakingų partijų skaičius beveik nepakito: skirstant parlamento mandatus pagal proporcinę formulę, kaip ir 1992 metais, dalyvavo tiek pat ir, tos pačios partijos. Tai buvo tam tikras aiškus partinės sistemos stabilumo požymis. Kita vertus, nors didžioji dalis rinkėjų balsų atiteko rinkimus laimėjusioms penkioms įtakingiausioms partijoms, beveik 36 procentai balsų atiteko kitoms rinkimuose dalyvavusioms partijoms. 1994 – 1996 metais užaugusią politinių partijų pasiūlą iškart 1996 m. Seimo rinkimuose lydėjo ryškėjantis rinkėjų balsų išsiskaidymas. Visa tai patvirtino partinės sistemos tendenciją evoliucionuoti link 3-5 partijų išskaidytos ir tolygios daugiapartinės sistemos. Tuo pačiu tai rodė, jog kitų „trečiųjų“ ir alternatyvių „didžiajam penketui“, partijų galimybės įsitvirtinti partinėje sistemoje irgi gerokai sustiprėjo.
1992-2000 metais politinės partijos intensyviai ir prieštaringai ieškojo ideologinio bei programinio tapatumo. Strategines ideologines pozicijas užimti partijoms, atstovaujančioms klasikinėms politinėms doktrinoms: konservatizmui ir krikščioniškajai demokratijai (TS(LK) ir LKDP), socializmui ir socialdemokratijai (LDDP ir LSDP), liberalizmui ir socialliberalizmui (LLS ir LCS, nuo 1998 m. ir NS(SL)). Net kelios partijos vadovavosi nacionalizmo nuostatomis.
Dėl politinės sistemos transformacijos sudėtingumo partijoms atstovauti įvairiems visuomeniniams interesams buvo labai sudėtingas uždavinys, lygiai kaip ir rinkėjams suformuoti savo preferencijas bei pasirinkti politines partijas. Ilgą laiką politinės partijos varžėsi ir savo programinius sprendimus grindė vertybiniais – ideologiniais postulatais.
Tik 1995 – 2000 metais, įtvirtinus rinkos santykius ir paspartėjus visuomenės diferenciacijai, išryškėjo partijų pastangos savo veiklą grįsti socialinėmis- ekonominėmis vertybėmis. Tai rodo kai kurių partijų pastangos švelninti anksčiau suformuluotus savo programinius teiginius bei naujai apibrėžti savo ideologinę orientaciją. Be to, partijos atvirai reiškė savo pretenzijas į arčiau partinės sistemos centro esančias nišas ir kūrė visuotinių partijų strategijas rinkėjams sutelkti.
Prezidento apkaltos sūkuryje buvo pareikštos iniciatyva tobulinti Lietuvos partinę sistemą. Seime socialdemokratai (LSDP) pareiškė iniciatyvą pakeisti politinių partijų steigimo tvarką Lietuvoje. Pagrindinis principas – padidinti steigimui būtinų asmenų skaičių nuo 400 iki 1000 ir įvesti savotišką partijų veiklos „auditą” prieš kiekvienus rinkimus, siekiant įsitikinti realia, o ne popierine tokių oraganizacijų veikla.
Daugiapartiškumo principas Lietuvoje tikrai nenukentėtų, jei vietoje 36 liks 20 ar dar mažiau partijų, tačiau visos jos turėtų būti daugiau ar mažiau pajėgios konkuruoti politinėje arenoje ir atstovauti didesnių rinkėjų grupių, o ne pavienių asmenų interesams.
Neilga demokratinės Lietuvos istorija rodo, jog vietinius rinkėjus itin lengva mobilizuoti, kai pasitelkiama gąsdinimo taktika. Savo laiku (1992 m.) LDDP gąsdino žmones tuo, jog valdžioje likę Vytautas Landsbergis su Gediminu Vagnoriumi galutinai sugriaus žemės ūkį. Pasekmės – tais pačiais metais Lietuvoje, pirmojoje iš posovietinių valstybių, į valdžią grįžo neokomunistinė partija. 1996 m. konservatoriai (TS) visus baugino Rusija, prie ko pridėjus saldžius rublinių indėlių grąžinimo pažadus laimėta 1996 m. pergalė Seimo rinkimuose. 2000 m. minėtos partijos oponentai jau galėjo visus gąsdinti visišku Lietuvos ūkio išpardavimu neaiškios kilmės investuotojams, dėl to valdžios gijas į savo rankas paėmė A. Paulauskas bei R.Paksas.
Žvelgiant į praeitį matyti, kad mūsų rinkėjui yra būdingas žmogiškasis smalsumas, viltis, jog naujai sukurtos politinės jėgos pakeis nelengvą daugumos žmonių gyvenimą. Praktika parodė, kad tokios naujai atsiradusios partijos kaip Naujoji sąjunga, Liberalų demokratų partija, Darbo partija sėkmingai pasirodė Seimo ir savivaldybių rinkimuose. Tačiau vėlgi pats gyvenimas atskleidžia chrestomatinę tiesą, jog partijų formavimasis yra ilgas, sudėtingas ir neretai komplikuotas procesas, o rinkėjas arba to nesupranta, arba tai lieka už visuomenės dėmesio ribų.

Išvados
Visos 1989-1991 m. susikūrusios arba atkurtos partijos buvo panašios savo tikslais, deklaruojamomis programomis, jų įgyvendinimo taktika ir t.t. Jų įtaka politiniam procesui nebuvo didelė, pagrindinį vaidmenį vaidino Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) ir LKP.
Išskirtiniu įvykiu politinių partijų gyvenime buvo 1990 m., rugsėjo 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymas, realiai apibrėžęs politinių partijų vietą ir vaidmenį valstybės, visuomenės gyvenime. Įstatyme pirmą kartą juridiškai apibrėžta partijų funkcinė paskirtis ir vieta politinėje sistemoje.
1990-1993 m., Lietuvoje susikūrė arba atsikūrė 14 politinių partijų. Dvi iš jų, LDDP ir TS/LK, susikūrė anksčiau, veikusių organizaeijųi pagrindu, nuo pat savo veiklos pradžios jos tapo vienomis iš svarbiausių politinių partijų Lietuvoje.
1994 m. birželio mėn. Seimas priėmė dvi svarbias Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo pataisas. Įstatymo pataisomis šalia „politinių partijų” kategorijos lygiomis teisėmis ir sąlygomis įteisintas „politinių organizacijų” institutas. Ir politinėms partijoms, ir politinėms organizacijoms numatomi vienodi teisiniai reikalavimai, vienodos jų veiklos sąlygos. Juridinės bazės pertvarka tapo pagrindine politinių partijų kūrimosi „naujos bangos” priežastimi. 1994-1997 m. susikūrė 16 politinių partijų t.y. beveik pusė per visą 1989-1997 m. periodą susikūrusių politinių organizacijų.
Per keletą nepriklausomybės metų, Lietuvos partinėje sistemoje didžiausią reikšmė įgijo 5 partijos – TSLK, LKDP, LCS, LDDP, LSDP.
Partinė sistema nėra konsoliduota. Partijos kartais kuriamos paremti kandidatą į prezidentus (pvz. Liberalų demokratų partija 2002m.), arba tokiuose rinkimuose dalyvavusiam kandidatui paremti (Naujoji sąjunga 1998m.)
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Vidurio Rytų Europos valstybių, partijos ir partinė sistema po 1990 m. vis dar formuojasi ir labai dinamiškai kinta.

Naudota literatūra
1. Algis Krupavičius, Alvidas Lukošaitis, Lietuvos politinė sistema. Sąranga ir raida.
2. Jūratė Novagrockienė, Politikos mokslo pagrindai.
3. Lietuvos politinės partijos ir partinės sistemos.
4. Lietuvos politologų asociacija, Demokratija Lietuvoje: elitas ir masės. Metinės konferencijos medžiaga. Vilnius, 1995 m. lapkričio 24 – 25 d.

Leave a Comment