Seimo rinkimai (2000m.)

2000-ūjų m. Seimo rinkimai ir jų įtaka Lietuvos
partinei sistemai

PLANAS

I ĮŽANGA
II DĖSTOMOJI DALIS:
1) Partinių sistemų skirstymo kriterijai ir jų tipologija.
2) Lietuvos partinės sistemos raida ir jos vystymosi tendencijos iki 2000-ūjų metų Seimo rinkimų.
3) 2000 m. Seimo rinkimai ir jų įtaka lietuvos partinei sistemai.
III IŠVADOS

ĮŽANGA

Rinkimai- tai atstovaujamosios demokratijos įgyvendinimo įrankis, kuris buvo žinomas jau labai seniai. Tokia gyventojų valios išraiškos forma jau buvo naudojamasi senovės Graikijos miestuose- valstybėse. Laikui bėgant ir plečiantis pačioms valstybėms rinkimų procedūra darėsi sudėtingesnė dėl vis didėjančio juose dalyvaujančių žmonių skkaičiaus. Rinkimai, kuriuose dalyvauja visi valstybės piliečiai ir kurių rezultatai yra nepaprastai svarbūs visam vyriausybės ir jos politikos likimui, atsirado tik XVIII a. pabaigoje- XIX a. pradžioje.

Šiuolaikinėse valstybėse rinkimai vaidina nepaprastai svarbų vaidmenį. Jų dėka užtikrinamas pagrindinis demokratinio valdymo principas, įtvirtintas ir LR Konstitucijos 2 straipsnyje, kuriame skelbiama, jog suverenitetas priklauso tautai. Rinkimai- tai ne tik valdžios legitimumo garantas, kurio dėka valstybės piliečiai gali teisėtai valdyti savo šalį. Tai ir procesas, kurio metu valstybės piliečiai- rinkėjai iš daugelio pasiūlytų kandidatų išsirenka tuuos asmenis, kuriais labiausiai pasitiki ir kuriems sutinka suteikti teisę valdyti valstybę. Galų gale, rinkimai- tai įrankis partinės sistemos kitimo ir vystymosi tendencijai atskleisti, nes kiekvieni rinkimai atneša kažką naujo, o tai reiškia tam tikrus pasikeitimus valstybės politinėje arenoje, pasireiškiančius pa

artijų tarpusavio santykio bei kitų vienokią ar kitokią partinę sistemą nulemiančių veiksnių pakitimu. Būtent rinkimai ir jų įtaką partinei sistemai, o, tiksliau tariant, 2000 m. Lietuvos Seimo rinkimai ir jų įtaka Lietuvos partinei sistemai bus aptariami šiame referate.

DĖSTOMOJI DALIS

PARTINIŲ SISTEMŲ SKIRSTYMO KRITERIJAI

IR JŲ TIPOLOGIJA

Kad išsiaiškintume kaip 2000 m. Seimo rinkimai įtakojo Lietuvos partinę sistemą, visų pirma turime žinoti kriterijus, pagal kuriuos partinė sistema priskiriama vienam ar kitam tipui. Žinodami kuo daugiau politinių partijų skirstymo kriterijų bei jų tipologijų mes galėsime tiksliau nustatyti Lietuvos partinės sistemos statusą.

Paprastai partinės sistemos yra klasifikuojamos pagal valstybėje veikiančių partijų skaičių. Tai, ko gero, klasikinis ir lengviausiai suvokiamas partijų skirstymo kriterijus, kurį naudojo ir partijų teorijos pradininkas- Maurice Duverger (1)-56 psl. Pagal šį kriterijų galime išskirti trijų tipų partines siistemas:
a) daugiapartinę.
b) dvipartinę.
c) “vienpartinę”.
Trumpai aptariant išvardintas partines sistemas, reikėtų pasakyti, jog lemiamą
reikšmę skirtingų partinių sistemų susiformavimui įvairiose šalyse turi tiek istoriškai susiformavusios politinio gyvenimo tradicijos, tiek naudojama rinkimų sitema. “Vienpartinės sistemos” vadinimas sistema yra tik sąlyginis, nes negali būti sistemos, jei valstybėje egzistuoja tik viena veikianti partija. Sistema gali egzistuoti tik jei yra kelios ar daugiau partijų. Daugiaprtinės sistemos sąlygomis veikia ne mažiau kaip 3-4 panašaus įtakingumo ir dydžio partijos bei aibė mažesnių partijų. Tuo tarpu dvipartinėje sistemoje tarpusavyje konkuruoja dvi stambiausios partijos, laimėdamos di

idžiają daugumą balsų ir taip nepalikdamos jokių šansų mažesnėms partijoms. Dvipartinė sistema yra daugiau būdinga senoms demokratijoms, tokioms kaip JAV ar Didžioji Britanija, nes tose valstybėse partijos turi pastovų elektoratą kuris mažai tesikeičia per kiekvienus rinkimus.

Multipartizmą(daugiapartinę sistemą), savo ruožtu, galima skirstyti į :
1) trijų, keturių partijų ir polipartizmą, kaip jį skirstė jau minėtas Duverger

2) nuosaikų ir poliarizuotą, kaip tai darė Giovanni sartori, vadovaudamasis ne partinių sistemų klasifikavimo skaičiaus kriterijumi, o sąveikos tarp partijų kriterijumi. Jis teigė, kad “ partinė sistema yra sąveikų sistema, kylanti iš konkurencijos tarp partijų “ (2)-61 psl. Kritikuodamas tradicinį klasifikacijos modelį , G. Sartori pabrėžia, kad skaičiaus kriterijus stokojo skaičiavimo taisyklių nustatant, kurių partijų pagrindu skirti partines sistemas. Joms žymėti jis įveda relevantinės partijos kategoriją. Pirma skaičiavimo taisyklė nurodo, kad partija laikoma relevantine, jei ji, kokia maža bebūtų, įėjo į vyriausybinę koaliciją arba kuri nuolat gauna nemažai vietų parlamente, bet nė karto neįėjo nė į vieną koaliciją. Tai grėsmės partija. Pagal antrą taisyklę atmetamos partijos, nepasižyminčios nei koaliciniu, nei grėsmės potencialu, o relevantinėmis laikomos tos, kurios dalyvauja formuojant vyriausybę arba opozicijos veikloje. Nuosaikaus pliuralizmo sistemoje veikia trys- penkios relevantinės partijos, o kraštutinio- šešios- aštuonios.

Kad atskleisti konkurencijos tarp partijų pobūdį nepakanka žinoti relevantinių partijų skaičiaus. Tam reikalingas dar vienas kriterijus- ideologija. Pagal šį kriterijų mes galime nu
ustatyti atskirų partijų vietą politinio spektro kairės- dešinės juostoje, partinės sistemos fragmentacijos laipsnį. “ Jei partinė sistema yra fragmentuota, bet ne poliarizuota, tuomet ji priskiriama ribotam ir nuosaikiam pliuralizmui. Jei, atitinkamai, sistema ir fragmentuota, ir poliarizuota- kraštutinio ir poliarizuoto pliuralizmo tipui” (3)- 66 psl. Čia pliuralizmą galėtume sutapatinti su multipartizmo sąvoka.

Poliarizaciją žymi šie rodikliai( jų sąveika): a) partinės sistemos polių skaičius; b) ideologinė distancija tarp partijų; c) partinės sistemos tendencijos- įcentrinė arba išcentrinė; d) santykiai tarp partijų vyriausybėje ir opozicijoje (4)- 308 psl. Jei yra aukštas fragmentacijos laipsnis ir didelis ideologijų skirtumas tarp partijų bei jų tarpusavio konfrontacija, tai galime teigti, kad partinė sistema yra poliarizuota. Atvirkštiniu atveju susiklostys nuosaiki partinė sistema.

Dar vienas bruožas, skiriantis poliarizuotą ir kraštutinį pliuralizmą nuo riboto ir nuosaikaus pliuralizmo yra tas, kad poliarizuotam pliuralizmui yra būdingas antisistemos partijų egzistavimas. Tokios partijos bruožas- noras pakeisti valdymo sistemą, o ne vyriausybę.
Remiantis G. Sartori išplėtimu trijų tradicinių partinių sistemų, kurias nustatė Diuverger, galime išskirti dar kelis partinių sistemų tipus. Tai:

1) nekonkurencinės sistemos viduje išsiskyrosios vienpartinė ir hegemoninė partinės sistemos. Jų skirtumas yra tas, kad vienpartinėje sistemoje gali veikti tik viena partija, o hegemoninėje partinėje sistemoje gali veikti ir kitos partijos, bet joms neleidžiama jokia konkurencija su partija valdžioje.

2) konkurencinės sistemos viduje išskirtos dominavimo, dvipartinė, nuosaikaus pl
liuralizmo, kraštutinio pliuralizmo ir atomizuota partinės sistemos. Dominavimo partinėje sistemoje veikia kelios partijos, bet daugumą vyriausybėje visuomet išlaiko viena partija. Tai nulemia atsvaros nebuvimas didžiausiai partijai. Atomizuotos partinė sistemos vienas pagrindinių bruožų- partijų skaidymasis su kiekvienais rinkimais.

LIETUVOS PARTINĖS SISTEMOS RAIDA

IR JOS VYSTYMOSI TENDENCIJOS IKI

2000 m. SEIMO RINKIMŲ

Prieš pradedant nagrinėti 2000 m. Seimo rinkimų rezultatus ir jų įtaką Lietuvos partinei sistemai, reikia susipažinti su padėtimi, vyravusia iki tol. Reikia aptarti lietuvos partinę sistemą, susiklosčiusią nuo nepriklausomybės atgavimo iki šių rinkimų, nustatant jos vystymosi tendencijas bei kitimą.

Lietuva, kaip buvusi socialistinė valstybė daugiapartinę sistemą paskutinį kartą turėjo iki 1926 m. perversmo, todėl jos, kaip naujai atkūrusios nepriklausomybę valstybės partinės sistemos raidos pradžia tikslinga būtų laikyti 1990 m.
Santykinai, pereinant nuo vienos valstybės santvarkos prie kitos, galima išskirti dvi partinės sistemos raidos fazes, kurios buvo pastebimos ir Lietuvoje. Pirmoji fazė tiesiogiai susijusi su pereinamuoju laikotarpiu. Pirmūjų rinkimų Lietuvoje metu po nepriklausomybės atgavimo varžėsi nediferencijuotos politinės jėgos. Jų motyvacija skyrėsi nuo paskesnių Lietuvoje vykusių rinkimų. Tai lėmė valdžios pasikeitimo būtinybė. Lietuvos gyventojai, balsuodami parodė savo preferencijų pasiskirstymą tarp socializmo išlaikymo ir naujo politinio projekto įgyvendinimo.
Antroje fazėje, kai jau buvo sugriauta buvusios valdžios struktūra, prasidėjo procesas, kurį galime įvardinti kaip partinės sistemos prisitaikymą prie naujos politinės sistemos. Čia svarbiu faktoriumi tampa ne atskirų partijų veikla, o jų tarpusavio santykiai ir sugebėjimas susitarti. Antai priešpriešos politika tarp LDDP ir TS(LK) po 1992 m. Seimo rinkimų neatnešė didelių rezultatų nei vienai nei kitai politinei partijai, ką parodė 1995 m. Savivaldybių tarybų rinkimai. Todėl galima teigti, kad šie rinkimai baigė “antipolikos” erą.
Kalbant apie Lietuvos partinės sistemos raidą iki 2000 m. Seimo rinkimų ir remiantis kriterijais, kurie buvo išvardinti ir apibūdinti prieš tai esančiame paragrafe, galime teigti, kad 1992 m. pabaigoje susiformavo santykiniai Lietuvos partinės sistemos kontūrai. Šiai sistemai buvo būdinga didelė politinių jėgų fragmentacija ir poliarizacija. Fragmentacija pasireiškė tuo, kad beveik kiekvienai pozicijai kairės- dešinės spektre atstovavo po kelias partijas. Kairių pažiūrų parijos: LDDP, LSDP ir Lenkų sąjunga; dešinėje: LCJ, LNJ, LPJ, LŽP, LKDP, LDP, Sąjūdis, LLL.( esančių partijų skaičius buvo ypatingai didelis), o Centras buvo mažiausiai užpildytas.

Taigi, pasitelkiant Diuverger ir Sartori partinių sistemų skirstymą, 1992 m. pabaigos Lietuvos partinę sistemą buvo galima įvardinti kaip poliarizuotą multipartizmą. Tai pasireiškė dviejų polių buvimu skirtingose politinio spektro pusėse, dideliu ideologijų skirtumu tarp partijų bei išcentrine partinės sistemos tendencija. Prie tokių požymių dar galėtume priskirti ir partinės sistemos mažą konsolidaciją.
Apie partijų struktūravimosi procesą ir santykinį partinės sistemos konsolidavimąsi galime kalbėti po 1993 m. LR Prezidento rinkimų. Tam didelę įtaką padarė Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo, priimto 1994 m. nuostata, kad kandidatai atrenkami tik pagal proporcinę rinkimų sistemą, o rikimuose gali dalyvauti tik politinės partijos ir organizacijos. Tai paskatino partijų didėjimą, jų linkimą jungtis į koalicijas. Dar vienas veiksnys, paskatinęs konsoliduotis partijas ir ieškoti tarpusavio sąlyčio taškų buvo partijų atstovavimo barjero pakėlimas nuo 4 iki 5 proc. partijoms ir nuo 5 iki 7 proc. – koalicijoms. Tačiau čia išryškėjo porinkiminės konsolidacijos galimybė.
Po 1996 m. Seimo rinkimų išryškėjo partijų judėjimo centro link, t.y. poliarizacijos mažėjimo tendencija, kuri prieš pat 2000 m. Seimo rinkimus buvo ytin akivaizdi. Lietuvos partinės sistemos apibūdinimą kaip nuosaikiai pliuralistinės įrodo ir relevantinių partijų skaičius. Tokiomis partijomis po 1996 m. rinkimų tapo TS(LK), LKDP, LDDP ir LSDP, o pagal Sartori, nuosaikaus pliuralizmp partinėje sistemoje veikia trys- penkios politinės partijos.
Apibendrinant partinės sistemos raidą iki 2000 m. Seimo rinkimų, labai svarbu paminėti, kad partinė sistema praėjo pradinį savo vystymosi etapą ir dabar yra etape, kuriame “kraštutinius ideologinius partijų konkurencijos argumentus ima įšstumti ekonominė- socialinė dimensija”.(5)- 322 psl. Tačiau dar anksti kalbėti apie tam tikros partinės sistemos nusistovėjimą. Galima kalbėti tik apie tolesnę vystymosi tendenciją, kurią parodė 2000 m. Seimo rinkimai, apie kuriuos toliau bus kalbama.

2000 m. SEIMO RINKIMAI IR JŲ ĮTAKA

LIETUVOS PARTINEI SISTEMAI

Prieš pradedant nagrinėti 2000 m. Seimo rinkimus, būtų tiksjinga, visų pirma, išvardinti tam tikrus statistinius duomenis, kurie padėtų kalbant apie tai, kaip pakito Lietuvos partinė sistema.
Taigi iš penkiolikos rinkimuose dalyvavusių partijų bei politinių organizacijų daugiamandatėje rinkimų apygardoje tik keturios peržengė įstatyme numatytą atstovavimo barjerą, kuris partijoms yra 5 proc., o koalicijoms- 7 proc. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje mandatai pasiskirstė sekančia tvarka: A. Brazausko socialdemokratinė koalicija- 28; Naujoji Sąunga( socialliberalai)- 18; Lietuvos Liberalų sąjunga( LLS)- 16; Tėvynės sąjunga( Lietuvos konservatoriai)- 8 mandatai. Susumavus šių trijų politinių partijų ir koalicijos mandatų skaičių vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardose, gavosi šie rezultatai: A. Brazausko socialdemokratinė koalicija- 49; NS(socialliberalai)- 29; LLS- 34; TS(LK)- 9 mandatai. Dar vienas labai įdomus faktas yra tas, kad nebuvo tokios rinkimuose dalyvavusios partijos ar politinės organizacijos, kuri nebūtų gavusi nors vieno mandato Seime.
Žiūrint į partinę sistemą iš kriterijaus, dalinančio partines sistemas į vienpartinę, dvipartinę ir daugiapartinę, taško, Lietuvos partinė sistema, lyginant ją su ta kuri buvo prieš rinkimus, nepasikeitė. Yra įdomesnė ta detalė, kad atsirado naujų politinių jėgų. Prie tokių politinių jėgų, visų pirma, reikėtų priskirti Naująją sąjungą, kuri netikėtai atsirado Lietuvos politinių partijų, darančių įtaką šalies valdymui, “žemėlapyje”.
Šiais Seimo rinkimais įvyksta tarsi “lūžis”, kuris paneigia kalbas apie Lietuvos partinės sistemos stabilėjimo tendenciją, rinkėjų palaipsninį lojalumo nusistovėjimą tam tikroms partijoms. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo pradžios rinkimų būdu į valdžią ateidavo viena kitą pakeisdamos kelios stabilios partijos, kurios per kiekvienus rinkimus gaudavo daugmaž pastovų balsų skaičių. Tokiomis partijomis nedvejojant galima pavadinti LDDP ir TS(LK). Prieš kiekvienus rinkimus atsirasdavo tam tikras skaičius naujų partijų, tačiau jos arba išviso negaudavo mandatų per rinkimus ir po tam tikro laiko išnykdavo, arba jei ir gaudavo, tai labai nedidelį mandatų skaičių, kuris nedarė didelės įtakos. Tačiau šie rinkimai pakeitė situaciją visiškai kita linkme. Visų pirma 2000 m. Seimo rinkimuose atstovavimo barjero neperžengė tokios politinės partijos, kaip LKDP ir LCS, kurios po 1996 m. rinkimų dalyvavo sudarant vyriausybę. Tai rodo radikalų Lietuvos rinkėjų preferencijų pasikeitimą, kuris atspindi Lietuvos partinės sistemos nestabilumą. Konservatoriai, nors ir peržengdami 5 proc. barjerą, surinko kur kas mažiau balsų nei praeituose Seimo rinkimuose. “Lūžiu” čia galima pavadinti naujojo politikos bloko atėjimą į valdžią, kurio pagrindą sudarė centro- kairiąja save vadinanti Socialliberalų partija bei centro- dešinieji- LLS. Naujosios sąjungos, kaip jau buvo minėta, fenomeną sudaro tai, kad ši partija, atsiradusi rinkimų išvakarėse, sugebėjo patraukti tiek daug rinkėjų balsų. Tai, mano manymu, yra sietina su ekonomine valstybės padėtimi ir išskirtinai ekonominiu šių rinkimų aspektu. Antai naujojo politikos bloko veikėjai sugebėjo patraukti rinkėjų balsus, manipuliuodami tam tikrais konkrečiais populiariais pažadais, kaip, pavyzdžiui, didesnių lėšų skyrimu mokslui ir švietimui, mažinant lėšas krašto apsaugai. Jei kokioje nors vakarų europos valstybėje tokie pažadai nebūtų sukėlę rinkėjų pritraukimo, tai Lietuvos rinkėjams, esant sunkiai šalies ekonomonei būklei, tokie pažadai sukelia pasitikėjimo jausmą partija.

Leave a Comment