Partinės sistemos ir jų tipai

TURINYS

ĮVADAS 3
PARTINĖS SISTEMOS IR JŲ TIPAI PAGAL MAURICE DUVERGER 3
GIOVANNI SARTORI PARTINIŲ SISTEMŲ IR JŲ TIPOLOGIJOS AIŠKINIMAS 8
TRUMPA PAGRINDINIŲ PARTINĖS SISTEMOS TIPŲ APŽVALGA, JŲ PRANAŠUMAI, TRŪKUMAI 15
Daugiapartinė sistema 15
Dvipartinė sistema 16
Vienpartinė sistema 17
IŠVADOS 18
LITERATŪRA 19ĮVADAS
Šiame darbe nagrinėjamos partinės sistemos ir jų tipai. Pagrindinis dėmesys skiriamas M. Diuverger ir G. Sartori partinių sistemų ir jų tipologijos aiškinimams. M. Diuverger partinę sistemą aiškina mikro sociologiniu lygiu, pabrėždamas specifinių šalies sąlygų ir universalių veiksnių sąveikos įtaką partinių sistemų tipų susiformavimui ir išsilaikymui. G. Sartori konstruoja visą apimantį politinių partijų sistemų tipologijos modelį. Pa artinę sistemą jis analizuoja siedamas ją su politine sistema. Jis kritikuoja M. Duverger dėl jo “dualistinio aklumo”, kuris neleido jam pamatyti esminio skirtumo tarp riboto ir kraštutinio pliuralizmo, arba multipartizmo.
Politinių partijų ir partinių sistemų vystymosi, vaidmens ir dinamikos klausimai yra teorinės polemikos objektas ir išsivysčiusiose demokratijos šalyse, ir šalyse, kuriančiose demokratiją. Partinių sistemų formavimasis ir raida yra ypač aktualus postkomunistinių šalių demokratizacijos tyrimo aspektas. Dar ir šiandien keliami klausimai, ar susiformavo ir veikia partinė sistema Lietuvoje, kokia jos prigimtis.
Šio darbo ti ikslas yra bent šiek tiek kompensuoti jaučiamą teorinių pagrindų trūkumą, tiriant partines sistemas ir jų tipus.PARTINĖS SISTEMOS IR JŲ TIPAI PAGAL MAURICE DUVERGER
M. Duverger po knygos Politinės partijos. Jų organizacija ir veikla šiuolaikinėje valstybėje pasirodymo 1951 metais Paryžiuje laikomas dabartinės partijų te

eorijos pradininku. Partinę sistemą jis nagrinėja mikrosociologiniu lygmeniu, pirmenybę teikdamas socialinių-ekonominių, ideologinių, istorinių ir institucinių sąlygų įtakai partijų ir partinių sistemų susiformavimui bei funkcionavimui.
G. Sartori partinės sistemos samprata ir tipologija, atskleista 1976 metais publikuotoje knygoje Partijos ir partinės sistemos. Teoriniai analizės pagrindai, remiasi sistemine analize. Jis pabrėžia politinių veiksnių ir partijų konkurencinės strategijos, sąveikos su politine sistema reikšmę šiuolaikinės partinės sistemos supratimui ir tyrimui.
M Duverger, gvildendamas partinių sistemų raidą ir ypatybes, suformulavo chrestomatiniais tapusius teiginius: rinkimų sistemos tipas betarpiškai veikia partinės sistemos tipo susiformavimą ir išlaikymą; dvipartinė sistema yra efektyvios vyriausybės veiklos laidas, todėl ji skiriasi nuo statiško multipartizmo; visos politinės alternatyvos yra dualistinės prigimties, todėl neegzistuoja centro doktrina.
Partinę sistemą M. Duverger apibrėžia remdamasis tos sistemos sudedamųjų dalių – partijų – charakteristikomis. Partinė si istema apibūdinama pagal kiekvienos šalies partijų koegzistencijos formą ir būdus. Šiai definicijai atskleisti yra svarbūs dviejų klasių elementai. Pirmą klasę sudaro iš pačių partijų, veikiančių vienoje šalyje, struktūros kylantys skirtumai ir panašumai. Antrą klasę sudaro analizės elementai, netaikomi partijoms jas tiriant izoliuotai. Tai – partijų skaičius, jų dydis, sąjungos, geografinis išsidėstymas, politinė sklaida ir panašiai. Partinė sistema yra apibūdinama visų šių charakteristikų atitinkama sąveika. Pasak M. Duverger, partinė sistema yra daugelio sudedamųjų veiksnių, apimančių universalius ir specifinius šaliai bruožus, rezultatas.
Kai kurių ša
alių partinės sistemos specifiką lemiantiems veiksniams jis priskiria istorinę praeitį ir tradiciją, socialinę ir ekonominę struktūrą, religiją, rasinę sudėtį, nacionaliniu mastu konkuruojančius lyderius ir partijas. Universalūs yra socialinis-ekonominis, ideologinis ir techninis (rinkimų sistema) faktoriai. Socialinis-ekonominis veiksnys, kuris istoriškai buvo itin reikšmingas Vakarų Europos partijų susidarymui ir politiniam pasiskirstymui, atspindi socialinės struktūros poveikį politinėms partijoms.
Ypatingą įtaką, kaip partinę sistemą formuojantis veiksnys, daro rinkimų režimas. Balsavimo metodo poveikis ypač reikšmingas šalies partijų skaičiui, dydžiui, partijų aljansų susidarymui ir atstovavimui.
Balsavimo ir partinės sistemų sąveikai atskleisti M. Duverger suformulavo tris hipotezes: 1) proporcinis atstovavimas stiprina partijų, kurios yra sudėtinės, griežtos, nepriklausomos ir stabilios, sistemą; 2) dviejų balsavimo turų mažoritarinė sistema stiprina sistemas partijų, kurios yra sudėtinės, lanksčios, priklausomos ir santykinai stabilios (visais atvejais); 3) vieno turo paprastosios daugumos sistema stiprina dvipartinę sistemą, kuriai būdingas dviejų didžiųjų nepriklausomų partijų keitimasis valdžioje. M. Duverger nurodo, kad tai tik pačios bendriausios tendencijos, neatskleidžiančios visos įtakų įvairovės, kylančios iš rinkimų sistemos tipo. Tačiau trečioji hipotezė jo teigimu, bene labiausiai atitinka sociologinį dėsnį.
Klasifikuodamas partines sistemas M. Duverger remiasi tradiciniu kriterijumi – skaičiumi. Jis skiria vienpartinę, anglosaksišką dvipartinę ir daugiapartinę sistemas. Jo nuomone, ypač svarbu atskleisti dvipartinės ir daugiapartinės sistemų skirtumus, kurie anksčiau buvo apeinami, o pagrindinis dėmesys skiriamas vienpartinės ir daugiapartinės sistemų bruožams ti
irti. Dvipartizmo ir multipartizmo esminį skirtumą įrodo tai, kad dvipartinėje sistemoje veikia vientisas ir stiprus kabinetas, daugiapartinėje – vyriausybė yra paralyžuota dėl savo vidinio susiskaidymo.
Tačiau kai kuriose šalyse kyla sunkumų konstatuoja.nt dvipartiškumą. Jei JAV mažosios partijos niekada neatliko didesnio vaidmens, tai Britanijoje, šalia istorinių Konservatorių ir Liberalų partijų, veikė Leiboristų partija, kuri nuo 1924 metų palaipsniui išstūmė liberalus. Remdamasis ir kitais pavyzdžiais, M. Duverger šį polinkį į dvipartizmą aiškina tendencijų dualizmu. Jis kyla iš natūralaus visuomenės polinkio rinktis vieną iš dviejų, nes kompromisinis sprendimas remiasi dvinare sudėtimi. Nuomonių dualizmas, jo teigimu rodo, kad politikoje nėra centro: gali būti centro partija, bet nėra centro doktrinos. Terminu “centras” apibūdinamas geometrinis taškas, kur susitinka priešingų pakraipų nuosaikieji. Jo pasaulėžiūros pozicija atspindi arba nuosaikaus dviejų polių požiūrius, arba kryžminį dualizmą.
Partinių sistemų kaita taip pat pagrįsta dualizmo principu. Ją skatina arba partijų skilimai, arba politinių pasidalijimų kaita. Dvipartinėje sistemoje ji pasireiškia nuolatiniu partijų sudėties keitimusi centro atžvilgiu. Tai susiję su kairumo fenomenu, pasireiškusiu šiuolaikinių partinių sistemų formavimosi etape, kai dėl socialinės evoliucijos į politiką atėjo nauji sluoksniai. Vienas jo pavyzdžių yra situacija, kai naujai susikūrusios kairiosios partijos stumia senąsias į dešinę ir priverčia jas susilieti arba išnykti. Net jei atsiranda trečioji partija, ji arba susijungia su viena iš didžiųjų partijų, ar
rba eliminuoja (kaip, pvz., liberalai Didžiojoje Britanijoje). Tai du dvipartizmo restauravimo būdai.
Kitas kairumo variantas pasireiškia kairiųjų partijų stiprėjimu dešiniųjų partijų sąskaita. Taigi liberalai stiprėja konservatorių sąskaita, socialistai – radikalų, komunistai – socialistų, bet dešiniosios partijos nesusivienija. Šiuo atveju susiformuoja multipartizmas.
M. Duverger skiria tris istoriškai vienas kitą keitusius dvipartizmo tipus. Pirminei dvipartinei sistemai buvo būdingas pasidalijimas į liberalus ir konservatorius. Socialistinių partijų atsiradimas modifikavo politinių jėgų išsidėstymą, įtvirtindamas opoziciją tarp buržuazinių ir socialistinių partijų. Liberalai arba susijungė su koncervatoriais (Australijoje ir N. Zelandijoje), arba buvo išstumti. Tokiu būdu įsitvirtino antrojo tipo dvipartinė sistema – konservatorių ir leiboristų dualizmas.
Tačiau dvipartinė sistema atsistato tik tose šalyse, kur socialistai pasižymi reformistinėmis tendencijomis. Tai reiškia, kad dvipartizmas įmanomas tik mechaninio dualizmo atveju, kai rungtyniavimas vyksta dėl antraeilių tikslų ir priemonių, abiem pusėm sutariant dėl fundamentalių sistemos pagrindų ir universaliais politinės filosofijos klausimais. Esant metafiziniam dualizmui galimas trečias dvipartizmo tipas, kai partijų kova užkliudo pačią režimo esmę ir fundamentalias būties koncepcijas. Jo pavyzdžiu gali būti Italija, kur komunistų partijai oponavo “Vakarų” partija. Tokioje šalyje paprastosios daugumos balsavimo sistemos įvedimas būtų katastrofiškas. Jei komunistai atsidurtų valdžioje, pirmas jų uždavinys būtų konkurentų (veiklos) uždraudimas; atitinkamai, komunistų priešininkų uždavinys būtų neleisti įvesti Sovietų tipo diktatūros.
Dualizmo tendenciją stiprina universalus veiksnys – paprastosios daugumos rinkimų sistema, palanki dvipartinės sistemos išlaikymui. Tačiau brutalus paprastosios daugumos rinkimų sistemos įvedimas šalyse, kur multipartizmas giliai įleidęs šaknis, negali tapačiai veikti. Ji skatina bipartizmą, bet nebūtinai atveda prie jo, jei fundamentali tendencija sąveikauja su daugeliu kitų, kurios silpnina, kontroliuoja ar sulaiko ją.
Daugiapartinę sistemą M. Duverger santykinai laiko nukrypimu nuo normos, nesutampančiu su nuomonių dualizmo teze. Jis pabrėžia, kad multipartizmas neturi būti painiojamas su partijų nebuvimu šalyse, kur nuomonė yra pasiskirsčiusi tarp keleto grupuočių, kurios yra nestabilios, neapibrėžtos ir trumpalaikės. Tokia būklė geriau apibrėžiama tarpine kategorija.
Multipartizmo susiformavimo priežastys yra vidinis nuomonių skilimas ir jų “persidengimas”. Kiekviena partija v.isada jungia nuosaikiuosius ir kraštutinius, diplomatus ir doktrinierius, taikinguosius ir karinguosius narius.1 Jei remdamosi jais frakcijos veikia partijų viduje, dvipartinė sistema išsilaiko. Jei partijos skyla, – vystosi multipartizmas. Tokių skilimų pasekmė yra centro partijų formavimasis. Teoriškai centro partija turėtų jungti abiejų sparnų nuosaikiuosius atstovus. Praktikoje, jei egzistuoja centro partija, ji yra nevienalytė viduje, nes jungia ir kairiuosius ir dešiniuosius nuosaikiuosius. Tačiau, jei šalyje koegzistuoja dvi centro partijos, jos dažniau kooperuojasi su atitinkamomis “savo” sparno partijomis, o ne tarpusavyje.
M. Duverger skiria tris multipartizmo formas: trijų, keturių partijų ir polipartizmą. Polipartizmas, arba kraštutinių partijų dauginimosi tendencija, reiškiasi keliais būdais.
Pirmasis vadinamas nacionalistiniu arba etiniu polipartizmu, būdingu šalims, susiskaldžiusioms į keletą tradicinių ar rasinių grupių. Šis susiskaldymas persveria socialinį ir politinį pasiskirstymus, produkuodamas kraštutinį segmentavimąsi. Kita polipartizmo apraiška siejama su dešiniojo sparno tendencija skaidytis į mažas grupes dėl kairėjimo poveikio. Senųjų “kairiųjų” partijų judėjimo į dešinę priežastis, kaip aiškina M. Duverger, yra buržuazijos individualizmas ir iš jo kylantis susisluoksniavimas bei faktas, kad labiausiai išsivysčiusi socialinė klasė yra labiausiai diferencijuota. Tai matyti iš jos sugebėjimo išreikšti ir priimti įvairius požiūrius.
Multipartizmui palankios proporcinio atstovavimo ir paprastosios daugumos su vienu balsavimo ratu rinkimų sistemos. Šalys, kuriose veikia paprastosios daugumos dviejų turų rinkimų sistema, visos yra daugiapartinės, tačiau partijų skaičius ir jų stabilumas yra greičiau tam tikros šalies sąlygų derinys.
Proporcinis atstovavimas sustabdo bet kurią dvipartizmo tendenciją. Jo kolektyvinė prigimtis stabilizuoja susiformavusį multipartizmą, nes partijos turi būti organizuotos, disciplinuotos, turėti struktūrą, priešingai individualistinėms anarchiškoms tendencijoms, kurios kartais išsivysto esant dviejų turų sistemai. Proporcinė sistema pasižymi partijų dauginimo efektu. Tačiau jos mechanizmas skiriasi nuo paprastosios daugumos sistemos, nes skatina ne partijų skilimą, o naujų atsiradimą. Paprastai proporcinis atstovavimas išlaiko beveik nepaliestą partijų struktūrą jo įvedimo metu. Jis nedaro dezintegruojančio poveikio, o atsirandančios kartu su juo mažos partijos yra kontroliuojamos vienokio ar kitokio barjero.
M. Duverger dvipartinės sistemos analizė įtvirtino aksioma tapusį požiūrį, kad dvipartinė sistema yra demokratinio valdymo stabilumo laidas. Buvo manoma, jog taip susidaro palankesnės sąlygos vyriausybės atsakomybei užtikrinti, visiškas valdžios perėjimas iš vienos partijos rankų į kitos apsaugo nuo valdymo monopolizavimo, skatina nuosaikią politiką. Daugiapartinė sistema, sutapatinama su koaliciniu valdymu, buvo laikoma nestabilia, statiška, neužtikrinančia rinkėjui tiesioginio pasirinkimo, nes ji yra koalicinių partijų susitarimo rezultatas. Tačiau vėlesni tyrimai ir 1975 m. A. Lijphardo įvestas ir vėliau eksplikuotas konsensuso demokratijos modelis įrodė, kad šalys su daugiapartine sistema taip pat gali būti stabilios, o politika – nuosaiki.GIOVANNI SARTORI PARTINIŲ SISTEMŲ IR JŲ TIPOLOGIJOS AIŠKINIMAS
M. Duverger pagrindinius teiginius kruopščiai peržiūrėjo ir išplėtojo G. Sartori. Jo nuomone, nepakankamas tradicinis partinių sistemų klasifikavimo skaičiaus kriterijus, multipartizmo aiškinimas dvipartinės sistemos dinamikos logika neleido M. Duvergeriui pamatyti skirtumų multipartizmo viduje. Neabejotina, kad M. Duverger teiginiai inspiravo kai kuriuos G. Sartori samprotavimus. Tačiau jo partinės sistemos tipologijos modelio sukūrimui didžiausią įtaką padarė A. Downso erdvinė rinkimų konkurencijos teorija. Remdamasis jo suformuluoto vienmačio nuomonių spektro, kurio pamatu yra pasiskirstę rinkėjai, implikacijomis G. Sartori atskleidė esminius nuosaikaus ir poliarizuoto multipartizmo skirtumus ir įrodė, kad tradicinė klasifikacija neadekvačiai reflektavo politinę tikrovę.
Jo partinės sistemos sampratos ypatybė yra ta, kad ji neatsiejama nuo procedūrinės demokratijos teorijos bei praktikos ir aiškinama demokratijos raidos kontekste. Čia autorius ieško šiuolaikinių partijų ir partinės sistemos susiformavimo bei funkcionavimo istorinių-politinių prielaidų.
Partinei sistemai apibrėžti, jo teigimu, būtina apimti visus “sistemos” kategorijos požymius: pirma, sistema apibūdinama savybėmis, kurios nėra būdingos ją sudarantiems konponentams, juos tiriant atskirai, ir, antra, sistema išplaukia ir yra sudaryta iš jos sudedamųjų dalių sąveikos šablonų, o tai reiškia, jog šios sąveikos nustato sistemos ribas ar bent kontūrus. Jos vyksta ne partijų viduje, o tarp jų. Partinė sistema yra sąveikų sistema, kylanti iš konkurencijos tarp partijų. Ji remiasi partijų sąryšiu, kur partija yra kitų partijų funkcija (matematine prasme) ir reaguoja į kitas partijas kaip varžovės ar priešininkės”. Nors partija, jo teigumu, pati gali būti “mikrosistema”, bet jos moderniojo reiškimosi esmę įkūnija būtent jos, kaip dalies, priklausomybė visumai.
Siekdamas parodyti prigimtinį jos skirtumą nuo anksčiau egzistavusių “partijų”, G. Sartori vartoja žodį “grupuotės”. Šiuo žodžiu vadinamos visos elito grupuotės, veikusios antikoje, viduramžiais ir naujaisiais laikais. Jos egzistavo kaip asmeninių interesų ir konfliktų kovoje dėl padėties ir turto išraiškos priemonė. Tačiau “partija” iš esmės skiriasi nuo grupuotės, nes ji yra funkcinė organizacija, tarnaujanti visumai, o ne sau. Partijų veikla yra nukreipta į bendros naudos siekimą, jos susieja žmones su vyriausybe. Grupuotės yra dariniai sau.
Pliuralistinės partinės sistemos prigimtiniam skirtumui nuo vienpartinės atskleisti G.Sartori taiko “partijos-valstybės sistemos” terminą. Partija šiuo atveju tampa valstybės antrininke – nesvarbu, ar ji siekia absorbuoti valstybę, ar valstybė – partiją, bet kuriuo atveju tai – unitarizmo sistema. Pliuralistinė partinė sistema veikia savanoriškos partinės organizacijos, kuriamos, kaip ir bet kuri kita privati veikla, piliečių valia, pagrindu. Ji remiasi ne tik neprivalomos partinės narystės ar pasiūlos piliečiams rinktis iš daugelio egzistuojančių organizacijų principu, bet ir leidžia savanorišką politinių organizacijų steigimąsi. Todėl partinė sistema yra ne tik autonomiška, bet ir atvira politinės sistemos posistemė.
Partinė sistemos sąveika su politine sistema atskleidžiama per partijų vykdomas funkcijas: išraiškos, perdavimo kanalo ir komunikacijos.
Politinė komunikacija yra universali kategorija, nes sutinkama visose visuomenėse. Perdavimo kanalas, arba partijos sugebėjimas “pernešti” tam tikrų grupių reikalavimus, susiformuoja partinės politinės sistemos struktūrinės konsolidacijos etape. Ji būdinga ir pliuralistinėms partinėms, ir “partijos-valstybės” sistemoms.
Išraiškos funkcija charakterizuoja partinį pliuralizmą, t.y. partijos priklausymą partinei sistemai. Ji būdinga tik pliuralistinei partinei sistemai. Taigi partijos funkcijos tampa ir tam tikrų politinių sistemų atributiniais požymiais. Komunikacijos vaidmuo svarbus aiškinant pliuralistinių ir nepliuralistinių partinių sistemų skirtumus.
Esminis jų skirtumas kyla iš partijų, kaip subsistemų, auton.omijos. Pliuralistinė partinė posistemė sieja žmones su vyriausybe ekspresyvinės komunikacijos sistema, kuria kontroliuojama valstybė. Ir priešingai, “partijos-valstybės” sistema sieja žmones su vyriausybe, sukurdama autoritarinę (represyvinę) komunikacijos sistemą, kontroliuojančią visuomenę. Išraiškos funkcija yra prioritetinė, nes ji suteikia galimybę piliečių “balsui” įsiskverbti į sprendimų priėmimo mechanizmą.
G. Sartori atskleisdamas partinės sistemos įsitvirtinimo politinėje sistemoje mechanizmą ir partijų sisteminę priklausomybę, kaip svarbiausią savybę nurodo konkurencinį santykių tarp partijų pobūdį, kurio pasekmė yra demokratinė partijos daugiapartinėje sistemoje prigimtis.
Jos formavimąsi lėmė trys sąlygos. Pirmiausia tai susiję su visuotinių rinkimų įvedimu, antra, su partijų tvirtėjimo, cementavimosi procesu, trečia, su atsiliepiančios, arba reaguojančios, vyriausybės susiformavimu. Pirmiausia partijos dėl visuotinio balsavimo veikimo iš pirminių partijų virto visos šalies suskirstymais, t.y. susitelkė ne vien bendrų principų, bet ir rinkimų procedūros reikalavimų pagrindu. Kita vertus, partijos tampa tiesiogiai susijusios ir priklausomos nuo partijos ar partijų pagrindu suformuotos vyriausybės sugebėjimo reaguoti į piliečių lūkesčius, o šis sugebėjimas betarpiškai nulemia jų sėkmę ar nesėkmę rinkimuose. Šių tendencijų persipynimas lėmė ne tik šiuolaikinės partijos, bet ir partinės sistemos, kaip politinės sistemos struktūrinio atributo, atsiradimą. Tačiau jei partijos tapo partijomis su pirmąja balsavimo įvedimo banga, tai partinė sistema politinės sistemos posisteme tapo tada, kai balsavimas ir kitos sąlygos apėmė pagrindinius visuomenės segmentus.
Partijos įgyja savo egzistencijos prasmę ir tampa nepakeičiamomis savo rolės vykdytojomis tik esant atstovaujamai ir reaguojančiai vyriausybei. Šis procesas vyko natūraliai: kartu su politikos demokratizavimu partijos tapo išraiškos priemonėmis. Tačiau ir vyriausybė galėjo virsti reaguojančia tik todėl, kad partijos tapo valdinių reikalavimų artikuliacjos, komunikacijos ir jų įgyvendinimo kanalais. Tai buvo visuminis, savaveiksmiškas frakcijos virtimo partija, atsakingos vyriausybės – reaguojančia, parlamentinės partijos – rinkimine, procesas, kuris įdiegė fundamentalią funkciją, funkcinę rolę, ir sistematinę partijos paskirtį.
Fundamentaliu partinės sistemos prigimties pasikeitimo veiksniu G. Sartori laiko masinės partijos atsiradimą, kaip partinės sistemos tapsmo rodiklį. Masinė partija tapo agentu, kuris formavo politinį elgesį ir garantavo partinės priklausomybės stabilumą. Politinis pasirinkimas virto politiniu identitetu – politinės organizacijos rezultatu. Kaip tik masinė partija užtikrino partinės sistemos išplitimą nacionaliniu mastu.
Masinė partija yra analitinė kategorija, kurią reikia skirti nuo masių remiamos partijos. Jai būdingos dvi savybės: pirma, stabilios ir apimančios visą šalį organizacijos išsivystymas ir, antra, elektorato suvokimas jos kaip abstrakčios visumos (ideologijos ir programinių teiginių prasme), kas sudaro jos stabilaus identiteto pamatą. Struktūruota partinę sistemą galima laikyti tada, kai pagrindinės partijos tampa “tvirtesnės” ir “tikresnės” nei jų lyderiai
Masinės partijos įsitvirtinimas apibrėžė rinkimų erdvę ir stabilizavo partinę sistemą: “paramos rinkos” susiaurinimas nedaug vietos paliko naujiems judėjimams. Kur darbo partijų atsiradimo pavojus buvo sutiktas nacionaliniu mastu veikiančių partijų kontrmobilizacija liberaliajame ir konservatyviajame frontuose, naujų parijų formavimosi galimybės buvo ypatingai ribotos.
G. Sartori partinių sistemų tipologija yra neatsiejama nuo politinės sistemos tipo, nes partinės ir politinės sistemų sąveikų šabloną lemia trys anksčiau minėtos partijų funkcijos ir iš to kylantis ekspresyvinės arba represyvinės komunikacijos dominavimas atitinkamame politiniame režime. Sekant politinių partinių sistemų tipologijos logiką, išryškėja keli metodologiškai reikšmingi aspektai.
Pirmiaus.ia būtina skirti susiformavusias ir nesusiformavusias valstybes, nes pastarosios negali būti tiriamos konsoliduotų partinių sistemų kategorijomis. Tai “nediferencijuotos ir difuzinės” besivystančios šalys.
Antra, G. Sartori atriboja konkurencines ir nekonkurencines politines partines sistemas. Viena vertus, jis teigia, kad perėjimas nuo vieno tipo į kitą galimas tik vienodos prigimties partinėse sistemose. Monocentrinės partinės sistemos sušvelnėjimas gali pasireikšti kontrolės, besiremiančios prievarta, mažinimu arba perėjimu nuo vienos partijos sistemos prie hegemoninės.
Pagaliau partinių sistemų tipų skirtumams atskleisti G. Sartori taiko dvimatę metodiką, skaičiaus kriterijų papildymas ideologiniu. Kritikuodamas tradicinį klasifikacijos metodą, jis pabrėžia, kad skaičiaus kriterijus stokojo skaičiavimo taisyklių nustatant, kurių partijų pagrindu skirti partines sistemas. Joms žymėti jis įveda relevantinės partijos kategoriją.
Pirma skaičiavimo taisyklė nurodo, kad partija laikoma relevantine, jei ji, kokia maža bebūtų, įėjo į vyriausybinę koaliciją. Relevantinė yra ir tokia partija, kuri nuolat gauna nemažai vietų parlamente, bet nė karto neįėjo nė į vieną koaliciją. Tai – grėsmės partija.
Antroji taisyklė kyla iš pirmosios: atmetamos partijos, nepasižyminčios nei koaliciniu, nei grėsmės potencialu, o relevantinėmis laikomos tos, kurios dalyvauja formuojant vyriausybę arba opozicijos veikloje.
Relevantinių partijų skaičius rodo tik partinės sistemos fragmentacijos laipsnį, bet neatskleidžia konkurencijos tarp partijų pobūdžio. Todėl būtinas kitas kriterijus – ideologija. Skaičius svarbus, nes indikuoja partinės sistemos formatą ir klasę. Tačiau jis reikšmingas tiek, kiek turi įtakos mechanikai, t.y. partinės sistemos veikimui. Formatas nusako sistemos mechanistinę predispoziciją. Jis yra partinės sistemos funkcinių savybių ir visos politinės sistemos determinantė.
Ideologija, kaip antra tipologijos dimensija, taikoma ideologinei distancijai, t.y. visam politinės sistemos ideologiniam spektrui fiksuoti bei ideologijos intensyvumui nustatyti. Pirmasis kriterijus yra daugiapartinių sistemų matas, antrasis – vienpartinių. Kitaip tariant, fragmentacija yra tikrinama ideologijos kintamuoju. Jei partinė sistema yra fragmentuota, bet ne poliarizuota, tuomet ji priskiriama ribotam ir nuosaikiam pliuralizmui. Jei, atitinkamai, sistema ir fragmentuota, ir poliarizuota – kraštutinio ir poliarizuoto pliuralizmo tipui.
Skaičiaus kriterijus atspindi ir valdžios dispersiją – arba segmentuotą, arba poliarizuotą, bei leidžia nustatyti valdžios koncentracijos laipsnį atitinkamose politinėse sistemose: monopolija ir hierarchija būdingos vienpartinėms sistemoms; unimodalinė koncentracija – dominavimo sistemai; visiška arba bipolė koncentracija – dvipartinei sistemai; žema fragmentacija, arba depoliarizuota segmentacija, – nuosaikiam pliuralizmui; aukšta fragmentacija kartu su poliarizacija – poliarizuotam pliuralizmui.
G. Sartori išplečia tradicinę M. Duverger trijų partinių sistemų klasių schemą. Viena jo inovacijų yra dviejų klasių nekonkurencinės sistemos viduje išskyrimas – vienpartinės ir hegemoninės. Vienpartinėje sistemoje egzistuoja tik viena partija, kitaip tariant, tai “unipartizmo” sistema. Hegemoninėje partinėje sistemoje gali veikti ir kitos partijos, bet joms neleidžiama nei formali, nei de facto konkurencija su partija valdžioje.
Kita inovacija susijusi su konkurencinių partinių sistemų klasių išplėtimu. Jis skiria dominavimo, dvipartinę, nuosaikaus pliuralizmo ir atomizuotą partines sistemas. Dominavimo partinėje sistemoje veikia kelios partijos, bet daugumą vyriausybėje nuolat išlaiko viena partija. Pagrindinė tokios situacijos susidarymo priežastis, kitų partijų “fragmentacinis perteklius”. Ji artima dvipartizmui. Tik pastarasis funkcionuoja švytuoklės principu, o dominavimo partinėje sistemoje nėra politinės jėgos ar partijų koalicijos, kuri galėtų tapti atsvara didžiausiai partijai.
Atomizuota partinė sistema, .G. Sartori žodžiais tariant, yra likutinė klasė. “Atomizuotas pliuralizmas atitinka situaciją, kai partijos yra “etiketės”, neapibrėžtos sąjungos, linkusios skaidytis su kiekvienais rinkimais. Kadangi šis tipas sutampa su partinės sistemos formavimusi prieš jos struktūrinę konsolidaciją etapu, o atomizuota konfigūracija labiausiai atitinka kraštutinį ar poliarizuotą pliuralizmą.
Ypatingą analitinę reikšmę įgyja nuosaikaus ir kraštutinio pliuralizmo klasės. Esminis jų skirtumas kyla iš partijų sąveikos prigimties. Nuosaikaus pliuralizmo sistemoje veikia 3-5 relevantinės partijos, o kraštutinio 6-8. Toks aukštas fragmentacijos laipsnis yra prielaida poliarizacijai, tačiau kartais jis gali atspindėti segmentaciją, kaip pvz., Olandijoje. Jei partinė sistema pasižymi ir ideologine poliarizacija, tai dėl sąveikos su fragmentacija gaunamas kraštutinio ir poliarizuoto pliuralizmo tipas. Nuosaikaus pliuralizmo sistemos mechanika yra tokia pat kaip ir dvipartinės sistemos – bipolė.
Poliarizuotas ir kraštutinis pliuralizmas pirmiausia žymimas tomis savybėmis, kurios jį leidžia skirti nuo riboto ir nuosaikaus pliuralizmo. Pirmas jo bruožas yra antisistemos partijų egzistavimas. Jų spektras yra ganėtinai platus. Tai gali būti “susvetimėjimo”, “protesto” partijos arba jų variacijos. Tačiau svarbiausias jų, kaip režimo ideologinės ir protesto opozicijos, įtakos rodiklis yra delegitimuojantis efektas. Tai partijos, kurios siekia pakeisti ne vyriausybę, o pačią valdymo sistemą. Esminis jų bruožas – atstovavimas svetimai ideologijai, nesutampančiai su egzistuojančios sistemos ideologija. Antisistemos partijos skiriasi nuo revoliucinių, nes jos veikia sistemos viduje ir delegitimuoja ją iš vidaus.
Poliarizuotame multipartizme veikia abipusė opozicija, kai partijai valdžioje oponuoja politinės jėgos, nesugebančios susivienyti kaip alternatyva valdančiajai partijai. Iš esmės jos yra kontropozicijos, nes vyriausybei tuo atveju oponuojama iš kelių spektro taškų.
Trečias polirizuoto pliuralizmo bruožas yra centro pozicijų užėmimas, – vienos ar daugiau partijų. Iš to daroma prielaida, kad konkurencija remiasi ne dvipoline, o tripoline sąveika, kurios neįmanoma paaiškinti dualistiniu modeliu. Vien tik centro pozicijų fizinis užėmimas reiškia, kad politinės sistemos centrinė erdvė yra išstumta iš konkurencijos. Tokiu būdu naikinami įcentriniai politinės sistemos stimulai (energija). Priešingai nuosaikiam pliuralizmui, čia konkurencija yra išcentrinė ir palanki radikaliai ar ekscentremistiniai politikai.
Poliarizacija, kaip ketvirta, sintezuota partinės sistemos savybė, apimanti visas išvardintas charakteristikas, reiškia maksimalų nuomonių pasiskirstymą tarp kraštutinių polių. Tokiai politinei sistemai būdingas didelis susiskaldymas, žemas konsensuso lygis ir kyla politinės sistemos legitimumo krizės pavojus.
Poliarizuota sistema konstatuojama tokiu atveju, jei egzistuoja ideologinė distancija tarp relevantinių partijų. Kadangi centras yra perkrautas (nes jame visada nepakanka erdvės), jo užėmimas yra ir poliariškumo, ir kartu išcentrinių jėgų persvaros, palyginus su įcentrinėmis, priežastis. Būdingiausias tokios sistemos bruožas yra nuolatinis balsų praradimas viename ar kitame arba abiejuose poliuose ir centro silpnėjimas.
Šeštas poliarizuotą sistemą nuo nuosaikaus pliuralizmo skiriantis bruožas yra kongenialus ideologinis politikos modeliavimas. Pliuralistinės sistemos remiasi atitinkamu “mentalitetu”, t.y. ideologija suprantama kaip politikos suvokimo ir priėmimo būdas ir apibrėžiama kaip skirtingomis doktrinomis, principais pagrįstas politinių problemų pateikimas. Čia politinių partijų kova remiasi ideologiniais argumentais, o ne pragmatizmu.
Perdaug ideologizuotos partinės sistemos susiformavimas aiškinamas partijų ideologinio atpažinimo būtinumu. Kai politinė sistema, perėjusi atomizuotos sistemos stadiją, kosoliduojasi, partijos tampa natūralia politinės sistemos perdavimo kanalų sistema. Esant keletui konsoliduotų partijų, jos turi id.eologiškai pagrįsti ir įteisinti savo skirtumus, nes joms trūksta pragmatinio tų skirtumų įrodymo. Kraštutinio pliuralizmo situacijoje partijos paprastai yra mažos ir gali išsilaikyti savo šalininkų doktrinierių tikėjimu, tokiu būdu užsitikrindamos jų ilgalaikę paramą.
Septintas poliarizuoto pliuralizmo bruožas yra nereaguojanti opozicija. Ji nesitiki atsako, t.y. negalėdama patekti į valdžią negali vykdyti savo pažadų. Šią situaciją suformuoja centro ir antisistemos partijų padėtis, nes jos nedalyvauja valdžios pasikeitime. Todėl nesusiformuoja alternatyvios koalicijos ir neveikia švytuoklės principas. Valdžios pasikeitimas yra periferinis, o priėjimas prie valdžios – neribotas, nes į ją patenka tik kairės-centro arba dešinės-centro partijos.
Pagaliau, poliarizuotam pliuralizmui būdinga neįpareigojanti politika. Čia neegzistuoja tikrąja prasme konkurencinė politika, besiremianti teisingu rungtyniavimu, abipusiu pasitikėjimu. Jai būdinga kurstymo eskalacija, kai priešininkai siekia perimti gyventojų paramą iš varžovų vis didindami savo pažadus, nors ir negalėdami jų įvykdyti.
Kaip pažymi pats G. Sartori, kraštutinio ir poliarizuoto pliuralizmo sindromas įrodo, kad tradicine daugiapartinės sistemos kategorija buvo žymimi du visiškai skirtingi partinių sistemų tipai. Kita vertus, jo tipologijos schema yra lanksti, numato mišrių tipų galimybę bei alternatyvas.
Kaip istoriniai poliarizuoto pliuralizmo pavyzdžiai gali būti paminėtos Veimaro ir Prancūzijos ketvirtoji respublikos. Santykinai poliarizuoto multiparizmo tipą atitinka Italija, nors Komunistų partija prarado bauginimo potencialą.
Partinių sistemų tipologija ne tik padeda apibūdinti skirtingus jų tipus, bet ir išsivystymo, stabilizavimosi laipsnį, perspektyvą. Ji leidžia įvertinti ir analizuoti konkurencijos pobūdį tarp partijų, jų įtaką politiniam procesui, žymi pasikeitimus, įvykusius santykiuose tarp partijų ir atitinkamai politinėje sistemoje. Kartu ji atskleidžia valdžios perdavimo būdus, partijų sąveikos su piliečiais ir tarp jų pačių pobūdį. Pagaliau klasifikacija ir tipologija nurodo ir partinių sistemų matavimo parametrus: fragmentaciją ir poliarizaciją. G. Sartori’o partinių sistemų analizės inovacijos šiandien yra visuotinai pripažįstamos. Jo tipologijos metodiką išplėtojo ir patikslino A. Lijphartas, R. Taagapera ir kiti. Šiandien ji taikoma ne vien partinių sistemų tipams nustatyti, bet ir jų dinamikai tirti.TRUMPA PAGRINDINIŲ PARTINĖS SISTEMOS TIPŲ APŽVALGA, JŲ PRANAŠUMAI, TRŪKUMAI
Daugiapartinė sistema
Jeigu valstybės konstitucijoje ir rinkimų įstatymuose numatyta taikyti proporcingo atstovavimo sistema, tai paprastai visada susiklosto daugiapartinė sistema. Jos sąlygomis paprastai veikia ne mažiau kaip 3-4 panašaus įtakingumo ir dydžio partijos bei aibė mažesnių partijų.
Tokia situacija yra tipiška daugiapartinei sistemai. Todėl šioje sistemoje įprastas dalykas yra partijų koalicijos. Daugiapartinėje sistemoje dažnai būna iš viso neįmanoma suformuoti ministrų kabinetą, kurį remtų parlamentinė dauguma.
Labai dažnas daugiapartinės sistemos palydovas yra vadinamosios vyriausybės krizės. Tai reiškia, kad ministrų kabinetas praranda parlamento daugumą, ir parlamento dauguma balsuoja, kad nebepasitiki ministrų kabinetu ir jo politika. Kartais toks balsavimas vadinamas nepasitikėjimo votumu. Tokiu atveju ministras pirmininkas ir visas ministrų kabinetas turi atsistatydinti. Šitokia vyriausybės krizė gali kilti, jeigu vyriausybinė partijų koalicija nėra pakankamai stabili arba opozicijai pasiseka į savo pusę pritraukti daugiau partijų.
Taigi daugiapartinės sistemos padariniai demokratinės valstybės politiniam gyvenimui yra prieštaringi. Viena vertus, daugiapartinėje sistemoje rinkėjai turi dideles pasirinkimo galimybes. Daugybė partijų gali atstovauti pačių įvairiausių gyventojų sluoksnių – nuo stambių verslininkų iki tautinių mažumų – interesams. Kita vertus, daugiapartinę sistemą nuolat lydi vyriausybės krizės grėsmė. Koalicinis ministrų kabineto formavimo pobūdis neproporcingai padidina smulkiųjų partijų vaidmenį. Kartais vyriausybinei koalicijai sudaryti trūksta tik keleto parlamentarų paramos. Ir kokia nors smulki partija, sutikdama jungtis į koaliciją, gali už tai kelti tam tikras sąlygas. Žodžiu, mažai partijai atsiveria galimybės regzti intrigas ir net šantažuoti stambias partijas grasinant pasitraukti iš koalicijos ir taip sukelti vyriausybės krizę.Dvipartinė sistema
Jeigu valstybėje yra taikoma daugumos atstovavimo (mažoritarinė) rinkimų sistema, tokiu atveju paprastai susiklosto dvipartinė sistema. Dvipartinės sistemos įsigalėjimas nereiškia, kad kaip nors kliudoma ar neleidžiama atsirasti ir veikti didesniam politinių partijų skaičiui. Tačiau naudojama rinkimų sistema beveik nepalieka kitoms partijoms, išskyrus dvi stambiausias, jokių šansų laimėti rinkimus ir pretenduoti į vykdomąją valdžią. Todėl dvi stambiausios partijos paprastai dalijasi tarpusavyje apie 80-90 % rinkėjų balsų, bet nė viena iš jų nelaimi daugiau negu 50-60 % rinkėjų paramos. Trečios įtakingos partijos iškilimas dvipartinės sistemos sąlygomis yra mažai tikėtinas. Dvipartinė sistema, kaip ir daugiapartinė, turi trūkumų ir pranašumų. Ko gero, didžiausias jos trūkumas yra tas, kad rinkėjų galimybės rinktis mažesnės negu daugiapartinėje sistemoje. Rinkėjams sunku pasirinkti todėl, kad dviejų didžiausių partijų priešrinkiminės programos daugeliu punktų visada yra labai aptakios ir nuosaikios. Taip yra dėl to, kad partijos siekia įtikti kuo didesniam pačių įvairiausių rinkėjų skaičiui. Tuo tarpu daugiapartinėje sistemoje tokios problemos nėra, ir visi specifiniai įvairiausių piliečių grupių interesai gali būti atstovaujami. Kita vertus, dvipartinė sistema pranašesnė už daugiapartinę tuo, kad užtikrina didelį vyriausybės stabilumą ir retai kada susiduria su vyriausybės krizėmis. Tai įmanoma todėl, kad partijai, laimėjusiai daugumą parlamento rinkimuose, nereikia sudarinėti kokias nors koalicijas ar naudotis “mažumos valdymu”, vadinasi, ir nereikia su niekuo dalytis teisės į vykdomąją valdžią. Ji pati viena gali suformuoti ministrų kab(netą ir nekliudomai įgyvendinti savo politiką.
Kitas dvipartinės sistemos sistemos pranašumas prieš daugiapartinę sistemą yra tas, kad joje didelis vyriausybės stabilumas derinasi su rinkėjų galimybę per artimiausius rinkimus pašalinti nepateisinusią pasitikėjimo partiją iš valdžios. Pagal mažoritarinę sistemą užtenka partijai prarasti vos kelis procentus rinkėjų balsų, ir ji iš karto turi užleisti vykdomąją valdžią konkuruojančiai partijai. Tuo tarpu daugiapartinėje sistemoje tai atsitinka ne taip greitai.
Pagaliau dvipartinė sistema pastebimai padidina politinių partijų atsakomybę bei pasirengimą valdyti valstybę. Kadangi nė viena iš dviejų partijų niekada nėra tikra, kad turės nuolat likti opozicijoje ar galės būti valdžioje, tai kiekviana iš jų visada yra pasirengusi sudaryti savo ministrų kabinetą.Vienpartinė sistema
Kartais demokratinėse valstybėse dėl vienokių ar kitokių istorinių aplinkybių (taip gali būti naujai susikūrusiose valstybėse, kuriose dar tik įsigali demokratinis valdymas) gali susiklostyti partinė sistema, kurioje dominuoja viena partija, tai – vienpartinė sistema. Tokia sistema dažniausiai veikia diktatūrinėse, nedemokratinėse valstybėse, ir tai reiškia, kad skirtingai nuo dominuojančios partijos sistemos, čia visų kitų partijų veikla ir dalyvavimas politikoje yra draudžiamas ir persekiojamas, o demokratiniai rinkimai, kurių metu piliečiai turėtų galimybę rinktis iš kelių kandidačių, iš viso nepraktikuojami. Todėl likusi vienintelė partija iš esmės jau net nėra partija. Ji virsta eilinių partijos narių bei kitų piliečių kontrolės mechanizmu. Negana to, ta vienintelė partija faktiškai pakeičia valstybės valdymo organus ir paverčia juos tik savo valdžios dekoracija.IŠVADOS
M. Duverger ir G. Sartori – vieni labiausiai nusipelniusių tiriant partijas, partines sistemas bei jų tipologiją. Šių žymių žmonių nuosekli partinių sistemų ir jų įvairių tipų analizė yra neįkainojama vertybė, suteikusi mums galimybę susipažinti su partijų, partinių sistemų ir jų tipų susiformavimu, funkcionavimu, raida ir ypatybėmis, partinės sistemos samprata bei jos sąveika su politine sistema ar balsavimu, partinės sistemos specifiką lemiančiais veiksniais, partinių sistemų tipologija bei kitais labai svarbiais ir naudingais dalykais.
Taip pat, apibendrinant visa tai, kas pasakyta apie partijas, partines sistemas ir jų tipus, kurių pagrindu atskleidžiami valdžios perdavimo būdai, partijų sąveikos su piliečiais ir tarp jų pačių pobūdis, reikia pažymėti, kad šis politinio gyvenimo reiškinys yra vienas iš reikšmingiausių šiuolaikinei politikai. Būtent rinkimų procedūra ir dėl to atsiradusios partijos yra tas kanalas, kuris palaiko nuolatinį ryšį tarp piliečių ir valstybės valdymo institucijų bei sukuria svarbiausią demokratijos įgyvendinimo sąlygą – galimybę žmonėms pasirinkti norimą vyriausybę, norimus lyderius ir norimą politiką.LITERATŪRA
1. Novagrockienė J. Politikos mokslo pagrindai. Vilnius: VU, 2001.
2. Vitkus G. Politologija. Vilnius: Danielius, 1998.
3. Novagrockienė J. Partinių sistemų tipologija // Politologija. 1995, Nr. 1.
4. Lietuvos politinės partijos ir partinė sistema. TSPMI Studijų šaltiniai’6. Sud. A. Jankauskas, E. Kūris, J. Novagrockienė. 1-2 knyga. Kaunas: Naujas Lankas, 1997.

Leave a Comment