Elito vieta valdžios sampratoje

ĮVADAS

Demokratija apskritai reiškia liaudies, daugumos valdymą. Kas yra dauguma? Visuomenėje yra aibė mažumų (socialinių grupių), galinčių vienytis ir skaidytis. Dauguma atsiranda kaip mažumų koalicija.Viena iš tų mažumų yra elitas. Kas gi yra daugumos valdžia? “Daugumos valdžios” sąvoka – tai fikcija. Demokratiniais režimais laikomi tie, kur valstybės aparatas turi įgyvendinti daugumos piliečių valią. Mes kalbėsime apie realius politinio gyvenimo faktus, o jie teigia, kad sprendimus priima toli gražu ne dauguma, o elitas. Net išsivysčiusių ir stabilių demokratinių visuomenių politinė praktika rodo, kad vaaldžios paskirstymo ir realizacijos procesas nenumato jame visų piliečių lygiateisio dalyvavimo. Visada ir visur valdo mažuma, kuri priverčia mases pripažinti save. Pažinti elitą – tai pažinti kas yra valdžioje, kas yra demokratinio politinio režimo virsūnėje. Šios mažumos susiformavimas, egzistavimas bei raida tiriami įvairių mokslininkų. Svarbu sužinoti kuo ši mažuma išsiskiria iš kitų, kaip ji formuojasi, kaip ji evoliucionuoja, kaip šios mažumos valdymas suderinamas su demokratija, kur slypi pavojus demokratijai.

1. ELITO VIETA VALDŽIOS SAMPRATOJE

Tiesioginė demokratija yra sunkiai įgyvendinama, kadangi savaime aišku, jog visi vaaldyti negali, taip teigia ir valstybės teorija. Atstovaujamoje demokratijoje valstybės valdžia yra grupės žmonių rankose, kurią politologai vadina valdančiuoju elitu. Valdžios fenomeno suprasti neįmanoma, neišsiaiškinus valdžios subjekto sąvokos, t. y. nesupratus, kas valdo, kas turi teisę įsakinėti, kieno valią vykdo pr

rievartos aparatas, kieno interesus jis gina. Šis klausimas įvairiose valdžios teorijose yra painiausias, jo esmė giliai užmaskuota.

Su valdžios problema yra susijusi valdančių elitų teorija, kuri susiformavo 19 – 20 a. sandūroje. Elitistai teigė, kad kiekvienoje visuomenėje egzistuoja valdanti mažuma, turinti monopolinę valdžios teisę. Ši mažuma (valdantis elitas, klasė) ypatingą padėtį visuomenėje pasiekia ne rinkimuose, bet dėl savo ypatingos padėties ekonomikoje. Rinkimai tik formaliai įtvirtina oligarchiją, t. y. mažumos valdžią, ir nesukuria tos valdžios kontrolės mechanizmo. Valdantysis elitas užima viešpataujančią padėtį visuomenėje esant bet kokiam politiniam režimui ir bet kuriai oficialiai ideologijai. Elitui būdinga grupinė sąmonė, vidinis susitelkimas, bendra veiklos valia. Elitas yra vieninga grupė, susieta korporatyvinių (korporacija – lot. corporatio – bendrija, draugija) interesų. Jo gyvybingumą lemia mokėjimas prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų ir papildyti savo suudėtį.

Elitas – tai sutelkta, kompaktiška mažuma, visiškai monopolizavusi valdžią ir vykdanti politines funkcijas. Jos atėjimą į valdžią lemia elito sugebėjimas susitelkti į vieningą organizaciją.

Elito jėgą sudaro jo organizuotumas. Mažumos susitelkimą lemia išorinės sąlygos – nuosavybė, išsilavinimas, kilmė, vieta valdžios struktūrose, religinėse hierarchijose. Šių pranašumų neturi valdomoji dauguma, todėl ji niekada negali pasiekti elito lygio.

Tačiau elitai nėra vienalyčiai. Kiekvienas iš jų skirstomas į du sluoksnius – aukštesnį ir žemesnį, ir vienas be kito egzistuoti negali. Aukštesnį sluoksnį sudaro žmonės, turintys galimybę priimti sprendimus. Tai dinamiškas elito branduolys. Že
emesnysis sluoksnis yra gausesnis, jis papildo valdančiojo elito branduolį ir yra valdymo funkcijų vykdytojas. Žemesnysis elito sluoksnis – tai biurokratija.

Apie konkrečią valdančiųjų elitų sudėtį yra daug įvairių nuomonių. Vieni teigia, kad valdantiems elitams priklauso žmonės, labiausiai vertinami visuomenėje (V. Paretas – 1848-1923 m.); kiti, kad tai aktyviausi politinėje veikloje žmonės, mėgstą valdžią, sudarantys organizuotą mažumą (G. Moska – 1858-1914 m.); žmonės, turį didžiausią prestižą, padėtį, turtą, intelektu ir morale pranašesni už masę, pasižymintys didele atsakomybe (Ch. Ortega I Gasetas – 1883-1955 m.); treti – tai visuomenės kūribinė mažuma, išsiskirianti iš nekūribinės daugumos (A. D. Toinbis – 1889-1975 m.); elitinio pliuralizmo šalininkai teigia, kad tai palyginti nedidelės visuomenės politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime vadovaujančią padėtį užimančių žmonių grupės; technologinio determinizmo šalininkų nuomone, tai kvalifikuočiausi valdančios biurokratijos specialistai, vadybininkai ir tarnautojai. Iki Antrojo pasaulinio karo valdančių elitų teorijos buvo plačiai paplitusios Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, po karo – JAV.

Valdančiojoje klasėje yra politiškai aktyvi ir politiškai pasyvi dalis. Klasė realizuoja savo viešpatavimą per organizacijas, politiniam valdymui formuoja valstybinę mašiną, kuria politines partijas, formuoja lyderių kaip politinių vadovų sluoksnį. Siekdama įteisinti savo valdžią viešpataujanti klasė kuria savo ideologiją, įtraukdama į šį darbą ne visą klasę, o tik jos dalį – ideologinį ir kultūrinį elitą.

Protinio darbo žmonių išskyrimas, specialios profesijos (elito profesijos) įgijimas antikos laikais rado atspindį Platono “idealiosios valstybės” te
eorijoje, kur valstybės valdytojais gali būti tik žmonės, įgiję specialų išsilavinimą. Platonas siūlė negabius valdytojų vaikus pervesti į žemesnes kastas, o talentingus žemdirbių kastos vaikus iškelti į valdytojus.

Viduramžiais valdžios funkcijų pasidalijimas vyko luomine tvarka. Kiekvienas luomas turėjo atlikti savo funkcijas. Valstybė buvo vaizduojama kaip žmogus, kurio sielą įkūnijo dvasininkai, galvą – valdžia, kojas – valstietija.

Vakarų ideologai, atstovaudami “trečiajam luomui” – valstietijai, amatininkams ir vidutinei buržuazijai, gynė “sutartinės valstybės” teoriją, žmogaus teisių ir laisvių idėjas. Jų ištakose – italų sociologų V. Pareto, G. Moskos, R. Mihelso, vokiečių filosofo O.Špenglerio, austrų psichologo Z.Froido, prancūzų politologo Ž. Sorelio darbai.

Šiuo metu dar nėra sukurto vieningo elito apibrėžimo. Terminas “elitas” kilęs iš lotyniško “eligere”, prancūziško “elite” – geriausias, rinktinis. Anglijoje šis terminas nuo 19 a. pradžios buvo vartojamas apibrėžti aukščiausios socialinės hierarchijos grupėms.

Visuomeniniuose moksluose “elito” sąvoka pasirodo tik 19 – 20 a. sandūroje. Pagrindiniai elito bruožai: 1. Asmenys, geriausia įvertinti savo veiklos sferoje;

2. Žmonės, moraliai ir intelektualiai pranašesni už masę;

3. Asmenys, jaučiantys didelę atsakomybę už visuomenės reikalus.

Nedidelės grupės, susidedančios iš asmenų, užimančių svarbią padėtį politiniame, ekonominiame, kultūriniame gyvenime sudaro atitinkamai politinį, ekonominį, kultūrinį elitą.

Subelitas – tai žmonės, atliekantys atskiras valdžios funkcijas, o kontelitas – tai masių lyderiai (kairiųjų partijų, profsąjungų vadovai).

Viena iš pirmųjų elito teorijų atsirado Italijoje. Jos kūrėjas V. Paretas padarė išvadą, kad elitas – tai viešpataujanti ir valdanti klasė. Ši
is elitas, teigė jis, egzistuoja visose visuomenėse ir valdo jas net tais atvejais, kai visuomenė iš išorės labai demokratiška.

V. Paretas tvirtino, kad valdančioji mažuma – elitas apsprendžia socialinės struktūros dinamiką (elitų cirkuliaciją).

Visuomenės dalijimasi į elitą ir masę išplaukia iš žmonių individualių gabumų nelygybės, kuri reiškiasi visose socialinio gyvenimo sferose. V. Paretas išskyrė karinį, religinį ir komercinį elitą.

Pakitimai visuomenės gyvenime, arba socialinė dinamika, pagal V. Paretą, vyksta elitų cirkuliacijos dėka. Taip socialinė sistema siekia pusiausvyros. Elitai kyla iš žemųjų sluoksnių ir per kovą iškyla į aukščiausią lygį, suklesti ir galų gale išsigimsta, išnyksta. Elitų apytaka yra universalus dėsnis. Istorija iš esmės yra “aristokratų kapinės”.

Pasireiškia du elitų tipai: “liūtai” ( konservatyvūs, valdantys jėga) ir “lapės” ( politinių kombinacijų meistrai). Jei socialinė sistema stabili – valdo “liūtai”, jei sistema nestabili – į valdžią ateina pragmatikai, energingi veikėjai, kombinatoriai. Kiekvienas elitas veikia dviem pagrindiniais metodais: “lapėms” būdingos manipuliacijos, demagogija, “liūtai” valdo šiurkščios jėgos dėka. Abiejų elitų rūšys keičia viena kitą. Kai valdantysis elitas nebeatitinka visuomenės vadovavimo poreikių, jį keičia kitas. Jei tokia cirkuliacija užslopsta, valdantysis elitas išsigimsta ir lemia revoliucinį sistemos perversmą.

Įžymus politinės teorijos atstovas N. Makiavelis rašė, kad politikas turi derinti du bruožus – liūto ir lapės: lapės – kad išvengtų išdeliotų kilpų, liūto – kad sutriuškintų priešininką atviroje kovoje. N. Makiavelio nuomone, valdžios laivas visada turi būti pasirengęs pasisukti į bet kurią pusę, priklausomai kur pučia vėjas – mokėti eiti gėrio ir blogio keliu.

Panašias elito koncepcijas kūrė italų sociologas G. Moska. Jis rašė, kad visose visuomenėse susiformuoja dvi klasės – valdančioji klasė ir valdomoji klasė. Pirmoji klasė kur kas mažesnė, turi visas politines funkcijas, monopolizuoja valdžią, mėgaujasi tos valdžios teikiamais pranašumais, o antroji klasė gausesnė ir yra pirmosios valdoma ir kontroliuojama.

Pagal G. Moską, visuomenės vystymosi pagrindas yra ne ekonomika, bet politika. Valdančioji klasė yra grupė, koncentruojanti individus, turinčius “politinę sąmonę”. Natūralu, kad organizuota mažuma valdo neorganizuotą daugumą. Visa esmė ta, kaip ta mažuma organizuota – liberalumo ar centralizmo principais. Skirtingai nuo “elitų cirkuliacijos” idėjos, G. Moska teigė, kad į elitą pamažu prasiskverbia “geriausieji” liaudies masių elementai.

Italų politologas R. Michelsas suformulavo “geležinį oligarchinių tendencijų dėsnį”. Jo esmė ta, kad jokia piliečių masė psichologiškai nėra pajėgi spręsti bent kiek sudėtingesnių klausimų. Masėms reikalingi vadai, kad jas išjudintų iš apatijos ir organizuotų. Demokratija stabilumo siekimo tikslais yra priversta kurti organizaciją, kuri išskirtų elitą, t. y. aktyvią mažumą, kuria masės pasitikėtų. Ši mažuma, per kurią siekiama demokratijos, virsta oligarchija, jei išnyksta jos kūribinis aktyvumas. Atsakomybė už demokratijos egzistavimą tenka elitui. Elitas privalo išmintingai valdyti, kad išliktų liaudies valdžia. Masės iš esmės politiškai pasyvios ir dezinformuotos, masės visada seka lyderiais ir tik atsako į elitų pasiūlimus.

Stambiausi politologai plėtė įvairiausias pliuralistines valdžios koncepcijas apie “valdžios dispersijos” (lot. dispersio – išsklaidymas, išbarstymas) būtinumą. Jų nuomone, nė viena klasė ar grupė negali turėti valdžios monopolijos. Socialinis – politinis procesas reiškiasi per daugybės “suinteresuotų grupių” konkurenciją ir kompromisą dėl visuomenės teikiamų gėrybių. Grupių konkurencija apsaugo visuomenę nuo vienos iš tų grupių prasiveržimo į dominuojantį elitą. Pliuralistinių elitų koncepcijų aksioma (gr. axioma – priimtas teiginys) teigia, kad vietoje vieningo suverenios valdžios centro turi būti daugybė tokių centrų, iš kurių nė vienas neturi būti visiškai nepriklausomas nuo kitų.

Žymiausi Vakarų politologai K. Manheimas, H. Lasvelas kėlė mintį apie demokratinį valdymą kaip “liaudies palaikomą vyriausybę”. Valdantysis elitas yra bet kurioje visuomenėje, bet ypač demokratinėje visuomenėje įmanoma produktyvi elitų konkurencija dėl valdžios.

Kita populiari koncepcija – “rinkos demokratija”, kai įvairus elitai pateikia savo programas “pardavimui”, o masės – “pirkėjai” – rinkimų būdu priima ar atmeta jas. Tad demokratija yra tokia politinė sistema, kurioje masės, rinkdamosi tarp konkuruojančių elitų, daro įtaką politiniam procesui šalyje. Demokratija skiriasi nuo oligarchijos ne elito buvimu ar nebuvimu, bet uždaru ar atviru elito pobūdžiu, nes dabartiniai elitai vadovauja savo gabumų, o ne kilmės dėka, kaip feodalizme.

Kiekvienoje visuomenėje produkuojamas elitas. Elitas – tai ta dalys, kuri valdo visuomenę, ir segmentas, kuris nedalyvauja valdyme, – kontrelitas. Ar elitas priklausys valdančiajam, ar valdomajam, priklauso ne tik nuo pačių individų charakteristikų, bet ir nuo objektyvių visuomenės poreikių.

Demokratinė visuomenė nėra nesudetinga sistema, kurioje valdantieji tik diktuoja savo valią valdomiesiems, ji palaikoma nuolatinės pusiausvyros tarp elitų būsenoje, t. y. savotiškas demokratinis balansas, kai valdomieji neleidžia valdantiesiems visiškai uzurpuoti valdžios, bet ir valdantysis elitas toleruoja tokią situacija.

Demokratijos šalininkai vadovavosi prielaida, kad visas iškilusias problemas visuomenė efektyviausiai išspręstų, jei visi jos nariai turėtų vienodas teises ir galimybes dalyvauti sprendimų priėmimo procese. Atstovaujamosios demokratijos valdymo struktūra, jų įsitikinimu, gali sėkmingai funkcionuoti pernelyg nedeformuodama lygybės principo:” Efektyvi valdančiojo elito atranka teįmanoma per kiekvieno piliečio įsisąmoninimą, kad jis yra lygus valstybės kūrėjas, kaip ir visi kiti. Nors tai yra iš dalies fikcija, bet ji reikalauja gerbti kiekvieno teises. Tik taip valstybės vairas pateks į gabiausiųjų, doriausiųjų ir išmintingiausiųjų rankas.”
2. DEMOKRATINIAM ELITUI BŪDINGI BRUOŽAI

Elito susiformavimas – ilgo proceso rezultatas.
Politiniai elitai, kuriuos galima laikyti tikrais, susidaro ilgos istorinės evoliucijos keliu, auga kartu su atitinkama intelektualine, kultūrine ir socialine aplinka. Tą aplinką galima pavadinti politine kultūra, politinės kultūros kontekstu, tradicija su atitinkamomis vertybių prioritetais. Normalios istorinės raidos visuomenėje susidaro ne viena, bet kelios politinės kultūros, kelios tradicijos, tokios kaip konservatizmo kultūros tradicija, liberalizmo, krikščioniškosios demokratijos, socialdemokratijos ir kitos politinės kultūros tradicijos, ugdančios ir palaikančios savuosius elitus. Tikrieji elitai negali gyvuoti be savo kultūros konteksto, per jį sąveikauja su tam tikra masių dalimi. Taigi, kad atsirastu elitas – ne tik kaip formali politinė klasė, bet ir kaip socialinis darinys, kuris nuo masės skiriasi savo kokybe, reikia ne tik laiko, bet ir bent minimalių sąlygų visuomenės natūraliai raidai. Nepertraukta elitiškumo tradicija yra viena iš vidinių demokratijos prielaidų. Tad elitų tikrąja prasme su atitinkamomis tradicijomis susidarimas ir plėtra yra esmingai svarbi nacionalinės politikos reikšme.

Valdančioji klasė visada negausi.
Elito teorijos teigia, kad visuomenėje galime atpažinti negausią, bet labai įtakingą žmonių grupę – elitą, kuris valdo visuomenę – mases. Tokio elito buvimas yra neišvengiamas visose visuomenėse ir visokiausiose santvarkose.

Visos elito teorijos vienu ar kitu aspektu pastebi specifišką elito raidą (atranką į elitą, jo cirkuliavimą).
Ilgainiui elitas atsinaujina, pvz. parlamentinės demokratijos keliu, revoliucijos, perversmo keliu ir t. t. Elitai nuolat cirkuluoja, laiko visuomenę nuolatinės transformacijos būsenoje. Demokratijoje elitas turi būti nuolat atnaujinamas, papildomas gabiausiais neelito žmonėmis, tai reškia, kad turi veikti elito cirkuliacijos dėsnis. Veikiant elito cirkuliacijos dėsniui visuomenė išlaikoma stabili. Kai procesas sužlunga, elitas tampa kasta ir reprodukuojasi pats iš savęs, o taip netenka savo ėsmės. Atsiranda stagnacija, tada, kontrelitas nuverčia elitą ir tampa elitu. Jei kontrelitui prireikia masių pagalbos nuversti elitą, tai įvyks revoliucija, o jei neprireiks, tai įvyks perversmas. Taigi demokratijai yra būdingas atvirasis valdančiojo elito tipas. “Demokratinėse valstybėse, kuriose greta ekonominių egzistuoja ir politinių jėgų bei personalijų konkurencija, į elitą prasibrauti išties reikia talento ir gabumų. Tačiau vien gabumų ir talento nepakanka ar nebepakanka, o tokia elito idealizacija atrodo esanti nenatūrali. Be talento dar reikia pinigų reklaminiai kompanijai, gero įvaizdžio, geros išvaizdos, švarios reputacijos, o, svarbiausia – darniai dirbančios komandos, kuri dažniausiai nėra ir matoma. Ši komanda, išstumdama į viršūnes savąjį lyderį, kartu su juo tuo pačiu lokomotyvu prasiveržia į elitą. O šioje komandoje pasitaiko visokių asmenybių: ne tik pačių gabiausių, bet ir ištikimiausių, kantriausių ir šiaip naudingų bei parankių”. Kaip sumaniai demokratinėje visuomenėje elitas bemanipuliuotų masių sąmone ir besistengtų išsilaikyti valdžioje, vis tiek joje lieka elito demokratinio pakeitimo galimybė. Be to esant elito grupuočių konkurencijai sumažėja tokio manipuliavimo mastai, auga demoskavimų galimybė, didėja viešosios nuomonės paveiklumas. Taigi demokratija nepaneigia, nesunaikina elito, bet tik sutvarko, sugrėžtina, institutizuoja elito cirkuliavimo mechanizmą. Šioje koncepcijoje politinė valdžia nėra nepriklausoma ir savitikslę egzistencija turinti esybė. Ji sukurta ir veikia tik dėlto, kad apgintų piliečių laisvę. Todėl joje esmingu tampa nebe elito cirkuliavimo mechanizmas, bet pačios tokios demokratinės sistemos stabilumas.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad normaliomis sąlygomis valdantysis elitas toleruoja ir netgi stimuliuoja pamainos sau rengimąsi atlikti tą funkciją, kurią tuo metu atlieka pats. Taigi natūraliai atsinaujinus valdančiajam elitui, jo naujoji sudėtis bus tokia, kokia subrendo valdomojo elito aplinkoje.

Kompetetingumas.
Iš elito paprastai yra laukiama dvejopo patikimumo arba kompetencijos: dalykinės ir moralinės. Dalykinė kompetencija gali būti įvardijama kaip visuomenės reikalų išmanymas, patyrimas, profesionolumas. Moralinė kompetencija – tai daugiau negu įprastinis laikymasis dešimties Dievo įsakymų. Tai yra vertybinis idėjinis angažavimas, idealizavimas, aukojimasis vardan kilnių tikslų.
Svarbiausioji nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo politiniais elitais priežastis – t. y. korupcija.

Atsakomybė.
Demokratiniai režimai daugelyje Europos šalių žlugo anot P. Slavėno, nes elitas prarado atsakomybės jausmą, nesirūpino stiprinti plačiųjų masių demokratinių įsitikinimų ir net pats idėjiškai dezorientavosi pakliuvęs į materialistinės pasaulėžiūros pinkles.

Elito teorijose yra pažymimas elito organizuotumas, bei specifinės psichologinės savybės, padedančios jam iškilti.
Labai svarbi savybė, kad valdančioji mažuma būtų gerai organizuota, nes tai reiškia, kad visuomenę valdo gerai organizuota mažuma. Demokratinėms sistemoms reikia išradingo vadovavimo, kad būtų sprendžiami konfliktai tarp daugelio interesų grupių, nevaržomai iškeliančių savo reikalavimus. Demokratinėms sistemoms ypač reikia tokio vadovavimo, kuris galėtų suderinti politinius prieštaravimus, atrasti bendrą konkuruojančių grupių veiklos pagrindą ir perkelti diskusiją iš nenaudingo poravimo į naują viziją bei veiklą.

Svarbiausias valdančiojo elito uždavinys, formuojant valdžios struktūras, yra politinio lyderio suradimas, iškėlimas.
Lyderis – tai turįs didžiausią autoritetą ir prestižą grupės narys, kurio asmeninės savybės leidžia jam vaidinti svarbiausią vaidmenį konkrečiose situacijose ir socialiniuose procesuose. Demokratiškas lyderio veiklos stilius reiškia, kad lyderis vadovaudamas grupei į procesą siekia įtraukti ir grupės narius. Demokratijos nesugebėjimas iškelti tinkamų vadovų, organizuoti efektyvų valdymą, autoritarizmo ideologų požiūriu vertė orientuotis į priežiūros principais pagrįstą antidemokratinę sistemą.

Valdančioji klasė legitimizuota ir nesiremia jėga, kai valdantieji sugeba surasti motyvacija ir įtikinti tautą savo valdymo efektyvumu. Elitas visada mėgina racionalizuoti savo vaidmenį, kad išlaikytų mases klusniais, tam naudoja politines formules bei kitokius jo egzistenciją įteisinančius metodus. Valdančiosios klasės savo valdžią teisina ne vien tuo, kad de facto ją turi, jos mėgina rasti ir moralinį bei teisinį pateisinimą.

Elitas savo veikla ir savo psichinėmis savybėmis išreiškia apibendrintas ir vertinamas visuomenės vertybes. Taigi, kokia visuomenė – toks ir elitas; ir atvirkščiai, – žvelgiant į elitą, galime susidaryti ryškų visuomenės vaizdą.

Visos elito teorijos pripažįsta didžiulį elito savarankiškumą, nepriklausomumą nuo masių.

3. DEMOKRATINIS ELITIZMAS

Šios teorijos atstovai – Weberis, Schumpeteris.

Jų darbai padėjo pagrindus konkurencinio elitarizmo demokratijos teorijai procedūrinės demokratijos krypčiai.

Kalbant apie realistinį atstovaujamosios demokratijos funkcionavimą, mums svarbus du jų koncepcijos elementai: biurokratijos suderinamumas su demokratija ir elito konkurencijos idėja.

Biurokratija Weberis vadina racionalaus administravimo sistemas, t. y. organizavimo sistema. Biurokratija yra pagrindinis šiuolaikinės valstybės organizavimo būdas. Tik ji techniškai pajėgi spręsti šiuolaikinės visuomenės problemas ir tikslingai koordinuoti jos įvairialypę veiklą. Šiuolaikinės biurokratijos atsiradimas iš dalies buvo nulemtas politikos demokratinių tendencijų. Weberis daro išvada, kad biurokratija gali ir turi būti padaryta pavaldi parlamentinio elito valiai. Biurokratai niekada netampa tikrais lyderiais, nes jie yra pratę paklusti vyresnybei, tad biurokratijos įsigalėjimo laikais valdžia tampa konservatyvi, neišradinga ir nestabili. Biurokratijos hegemonijos laikotarpiu valstybės aparatą vis labiau kolonizuoja privatūs interesai, valstybei kliudantys vadovautis nacionaliniais interesais. Taigi biurokratinio aparato priežiūrai būtina dinaminė, netgi charizmatinė politinė vadovybė. Stiprus ir veiklus parlamentas, dirbdamas politikos formavimo, bei biurokratijos prieziūros komitetuose, galėtų iškelti tikrus lyderius, įrodžiusius savo galią parlamentinėse bei rinkiminėse batalijose. “Jeigu charizmatinius politinius lyderius pavyktų prijaukinti ir jiems įdiegti demokratijos vertybes, tai valstybinę biurokratiją būtų galima subordinuoti elitams, atsirandantiems partijų konkurencijos procese, ir taip priartėti prie tikrojo atstovaujamosios demokratijos idealo.”

Kalbant apie antrą elementą, tai demokratija yra politinės įeigos filtravimo metodas, kurio išeiga yra elitų pliuralizmas, o ne monopolinio elito viešpatija. Rinkėjai gali reguliariai išsirinkti vadovybę iš konkuruojančių politinių elitų.

4. ELITAS – TAI PAVOJUS DEMOKRATIJAI

Tiesioginė valdžia yra daugiausia sutelkta renkamų valdininkų, jų skiriamų pareigūnų bei valstybės tarnautojų rankose. Renkamieji pareigūnai apima tik siaurą visuomenės dalį ir sudaro tam tikrą elitą. Nepaisant jų būtinumo demokratiniam valdymui, renkamasis elitas kelia pavojų protingo ir demokratiško politikos formavimo perspektyvai. Pati visuomenė negali atlikti politikos formavimo darbų dėl lėtų ir gremėzdiškų posėdžiavimo ir balsavimo procedūrų, galiausiai ji negalėtų susitvarkyti su didėjančia politikos formavimo paklausa. Su didele sprendimų priėmimo apimtimi susitvarko šalies išrinktieji pareigūnai, kasmet rengiant ir keičiant šimtus įstatymų, bei priimant daugybę sprendimų. Taigi mes matome, kad politinis elitas yra ne tik demokratijos būtinybė, tačiau ir pavojus.

Politiniam elitui patirus nesėkmę kenčia visa valstybė. Politiniai elitai nuolat patiria nesėkmių. Tai susiję su nesugėbėjimu matyti ir ypač apibrėžti ir apsvarstyti šaliai iškilusias problemas bei galimybes, kurios neturi precedento.

Kitas politinio elito valdymo trūkumas yra tendencija nebematyti paprastų žmonių problemų. Tai yra itin svarbu kadangi didelis atotrūkis tarp politinio elito ir masių gali privesti prie valstybinio perversmo. Gyvenimo gerovė trukdo valdžios atstovams suprasti jų kasdieninei patirčiai prieštaraujančius socialinius reiškinius.

Turint omenyje, kad nėra susitarimo kaip atsirinkti efektyvius lyderius ir jiems suteikti galios, nenuostabu, kad politiniai lyderiai taip dažnai nuvilia. Iš tikrųjų, žinant supratimo ir susitarimo stoką, būtų labai stebėtina, jei pasirodytų esą kitaip. Viena vertus yra realu tikėtis, kad kartais arba dažnai į vadovaujančias pareigas bus iškelti netinkami vadovauti asmenys ir jie savo pareigas atliks blogai. Be to netgi politikai tam tikra prasme tinkami užimti aukštus postus dėl daugelio priežasčių nuolat nuvils nemažą visuomenės dalį, nes visuomenei būdingas interesų konfliktas ir veikimas vienu interesu labui gali būti žalingas kitiems. Be nuviltų šalininkų grupių, kurios pralaimi dėl vienos politikos arba dėl kelių tokių politikų, patiriama nuostolių, nes tie, kurie užima pagrindinius vyriausybinius postus, dėl per didelių organizacinių ar kitokių kliūčių gali blogai koordinuoti savo vykdomą veiklą.

Organizacinis sudėtingumas apsunkina atsakomybės priskyrimą tam tikriems dalyviams. Pvz. tiesioginis proporcinio atstovavimo rezultatas yra partijų skaičiaus didėjimo tendencija. Daugelio partijų egzistavimas iš esmės reiškia vyriausybinių koalicijų neišvengiamumą. Tai sunkina kiekvienos naujos vyriausybės sudarymą ir atima iš jos galimybę bent kiek ilgiau palaikyti stabilumą. Koalicinėje vyriausybėje visų koalicijos dalyvių atsakomybė yra smarkiai sumažėjusi.

Demokratinio valdymo painiavos išrinktiems valdininkams atveria plačias pasirinkimo galimybes. Netgi jeigu jų pagrindinis tikslas yra perrinkimas, jiems iš tikrųjų nebūtina spręsti socialinių problemų taip, kad jos palankiai būtų vertinamos visuomenės daugumos. Proporcinis atstovavimas suteikia nors ir netiesiogiai politinėms partijoms konstitucinį statusą, kurio jos kitokiu būdu nesugebėtų iškovoti. Aš nebegaliu rinktis žmogaus, kuriam patikėčiau atstovauti man, aš galiu rinktis tiktai partiją. O žmones, galinčius atstovauti partijai, renkasi tiktai pati partija. Partija reiškia savo ideologiją. Kandidatai moraliai įsipareigoja savo partijai, jos ideologijai, o visai ne žmonėms, būdamas išrinktas į parlamentą kaip jos atstovas.

Kai išrinktieji valdininkai daro politinius pasirinkimus, jiems iškyla klasikinė pasirinkimų alternatyva: arba dirbti vardan piliečiams svarbios viešosios politikos, arba dirbti vardan išrinktam elitui naudingos viešosios politikos. Manoma, kad pirmajam požiūriui būdinga neprotingos politikos rizika, o antrasis – sumažina demokratinę atsakomybę. Taigi veiksmų laisvė, kurią išrinktieji valdininkai turi pasirinkdami savo vaidmenis, kartais skatina protingą ir demokratišką politiką, o kartais jai tik trukdo.

IŠVADOS

Valstybė yra svarbiausia visuomenės politines sistemos organizacija, per kurią valdoma visuomenė ir saugoma jos ekonominė ir socialinė struktūra. Visuomenė, susidedanti iš individų, klasių ir socialinių grupių, istorinių, kultūrinių, religinių ir kitų bendruomenių, yra labai sudėtinga sistema, kuriai objektyviai būtinas jos santykių ir raidos reguliavimo objektas. Valdžios subjektas yra valdantis elitas, palyginti labai nedidelė visuomenės dalis, reguliuojanti visuomenės gyvenimą taip, kaip reikalauja jos interesai, ir kartu privalanti vertinti ir kitų visuomenės sluoksnių interesus. Reguliuojant (valdant) visuomeninius santykius, svarbiausias vaidmuo tenka praktiniam to reguliavimo (valdžios) mechanizmui. Toks mechanizmas yra visuomenės politinė organizacija. Svarbiausia jos dalis yra valstybė, pagrindinis valdančio elito valdžios reguliavimo, įgyvendinimo mechanizmas – valdžios organų ir organizacijų visuma, kurią pasitelkdamas valdantis elitas reguliuoja visuomeninius santykius, vadovauja visuomenei, gina interesus ir išreiškia savo valią. Todėl demokratinė valstybė yra sudėtingas ir daugiaplaninis visuomeninis reiškinys. Išreikšdama valdančio elito valią ir interesus, ji kartu išreiškia ir kitų visuomenės socialinių grupių ir bendruomenių interesus. Kiekviena reikšmingesnė visuomenės struktūra turi savąjį elitą, o kiekviena elitinė grupė turi savo interesus.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Bagdonas E. Politinės sistemos V.: VU, 1993.
2. Charles E. Lindblom,Edward J. Woodhouse Politikos formavimo procesas.K.: Šviesa, 1990.
3. Masiulis K. Elitas ir masės:klasika ir Lietuvos realijos // Politologija.-1996.- Nr.1.
4. Patrick Dunleavy Brendan O Leary Valstybės teorijos:Liberalios demokratijos politika. V.: Eugrimas, 1999
5. Politikos mokslų metmenys V.: VU, 1994.
6. Studijuojantiems politologija K.: Šviesa, 1990.
7. Šilauskas S. Elitas ir demokratijos samprata tarpukario Lietuvos politinėje mintyje // Politologija.-1998.- Nr.2.
8. Политология для юристов: Курс лекций. М.: Юристь, 1999.

Leave a Comment