Lietuvos integracija į ES

Lietuvos integracija į Europos sajungą

TURINYS

1. Įvadas 3
2. Ekonominė integracija į ES
2.1. Ekonominė integracija ir jos pakopos 5
2.2. Ekonominės integracijos nauda 13
2.3. ES kaip vienas iš ekonominės integracijos pavyzdžių 19
2.4. Ekonomikos konkurencingumas 21
3. Lietuvos integracijos raida į ES
3.1. Integracijos į ES priežastys ir tikslai 24
3.2. Politinių, teisinių ir ekonominių santykių plėtojimo eiga 28
3.3. Lietuvos perspektyvos kelyje į ES 41
4. Lietuvos integracijos į ES ekonominio aspekto analizė
1. Lietuvos ir ES prekybos eiga įsigaliojus laisvosios prekybos
sutarčiai 46
4.2. Lietuvos užsienio prekybos analizė 48
5. Išvados 541. Įvadas
Europos integracijos studijų centro studija apie Lietuvos integracijos
į Europos Sąjungą būklę, perspektyvas ir pasekmes siekiama atsiliepti į ne
kartą reikštą oficialų ir neoficialų suusidomėjimą tuo, kas gi būtų, jei
Lietuva taptų Eropos Sąjungos (ES) nare.

Lyginant ES valstybes su Vidurio ir Rytų Europos šalimis, taip pat ir
Lietuva, gali kilti toks klausimas:- kodėl ES turėtų būti suinteresuota
priimti gerokai skurdesnes šalis? Esama keleto priežasčių. Trumpai ES
valstybių motyvus būtų galima apibūdinti taip: norima sukurti taikią,
klestinčią ir suvienytą Europą, kuri vadovaujasi bendrais idealais bei
taisyklėmis ir turi didelę įtaką pasaulio politikoje. Tikimasi, kad Lietuva
ir kitas šio regiono šalis įtraukus į bendrą sprendimų priėmimo procesą ES
sukurtų prielaidas palaikyti taikius šalių santykius ir aapsaugotų nuo
galimybės kilti tokiam konfliktui, pvz., Balkanų. Svarbios tiek
idealistinės, tiek ekonominės paskatos. Vieni tokiu būdu siekia sustiprinti
demokratiją ir rinkos ekonomiką Europoje, kiti ES plėtrą sieja su ekonomine
nauda Sąjungos įmonėms. Valstybių kandidačių ūkiui įsiliejus į bendrąją
rinką būtų sudarytos sąlygos ekonominiams augimui, o d

dėl to padidėtų ES
valstybių įmonių produktų paklausa. Tiesa, tai pasakytina ne vien apie
Lietuvą, bet apskritai apie visas siekiančias ES narystės valstybes. Jos
sudaro daugiau kaip 100 mln. gyventojų rinką. Kai kas vadovaujasi
negatyviomis paskatomis. Jų manymu, Lietuvos ir kitų Vidurio ir Rytų
Europos valstybių priėmimas į ES ir ūkio plėtra, atsirandanti dėl
dalyvavimo bendrojoje rinkoje, sumažintų socialinių neramumų ir migracijos
į turtingesnes šalis tikimybę. Labai svarbus ES plėtros motyvas yra ir
siekimas, kad ES pasaulyje taptų įtakingesnė.

Kalbėdami apie integracijos priežastis paminėjome teigiamas, naudingas
Lietuvai jų pasekmes, bet yra galimi ir neigiami Lietuvos narystės Europos
Sąjungoje padariniai. Integracijos į ES procesą, nepaisant daugybės
prognozuojamų privalumų, lydi nepasitikėjimas ir įvairūs nuogąstavimai. Kai
kurie iš jų siejasi su būtinybe keisti gyvenimo ir darbo įpročius, kai
kurie atsiranda dėl informacijos trūkumo, kai kurie yra pagrįsti. Ne
išimtis ir Lietuvos integracija į ES. Kai kas mano, kad įstojus į ES
vietinėms įmonėms labai padidės konkurencija. Iš tiesų konkurencijos
padidėjimas tikėtinas, ir jis gali paskatinti vietos gamintojus keisti
veiklos pobūdį. Tiesa, ES įmonės jau dabar gali daugelį prekių laisvai
įvežti į Lietuvą. ES yra pagrindinė Lietuvos užsienio prekybos partnerė,
ekonominiai ryšiai su ja gana intensyvūs. Be to, tikėtina, kad apsauga nuo
konkurencijos yra laikina nepriklausomai nuo Lietuvos stojimo į ES, nes
rinkos ekonomika grindžiama laisva konkurencija.

Kur kas daugiau diskusijų kylą dėl su ES naryste susijusių
įsipareigojimų ekonominio reguliavimo srityje įgyvendinimo. Akivaizdu, kad
ES reguliavimo normų p
perkėlimas į Lietuvos teisinę ir administracinę
sistemą siejasi su didelėmis pradinėmis išlaidomis. Reikia nemažai
išteklių, kad Lietuvos teisės normos būtų suderintos su ES teise, taip pat
būtų sukurtos reguliavimo institucijos (pvz., sertifikavimo įstaigos,
veterinarijos tarnybos, darbo saugos institucijos ir pan.) ir sudarytos
sąlygos tinkamai joms veikti. Įgyvendinti šias priemones finansiškai padeda
pati ES, tačiau išlaidų teks ir Lietuvos biudžetui.

Su Lietuvos naryste ES siejasi ir baimė prarasti suverenitetą. Iš
tiesų, ES valstybės narės nemažai reikalų sprendžia bendrai ir priimdamos
sprendimus yra atsisakiusios veto teisės. Kai kurias galias, pvz., prekybos
politikos priemonių inicijavimą, jos yra delegavusios ES institucijoms.
Europos Teisingumo Teismo sprendimai valstybių narių vyriausybėms yra
privalomi. Tačiau būdama ES nare Lietuva. galėtų ir sustiprinti savo
suverenitetą. Dėl šiuolaikinės tarptautinės sistemos pobūdžio, valstybių
ekonominės tarpusavio priklausomybės ir savo geopolitinės padėties Lietuva,
dalyvaudama ES sprendimų priėmimo procese, nacionalinius interesus galėtų
įgyvendinti geriau nei nepriklausydama Sąjungai. Daug sprendimų yra
priimama bendru sutarimu, ieškant visoms valstybėms priimtino varianto.
Manoma, jog dauguma mažų valstybių, tapusios ES narėmis, galėjo geriau
atstovauti savo interesams tiek sprendžiant Europos reikalus, tiek
tarptautinėse organizacijose. Be to, ES sutartyse yra įteisinta pagarba
nacionaliniam identitetui, ir Lietuvai narystė Sąjungoje leistų įtvirtinti
savo identitetą. Prisitaikyti prie vykstančių pokyčių Lietuvoje (ir už jos
ribų) daliai žmonių gali būti sunku, tačiau tiems, kurie sugebės
pasinaudoti atsiveriančiomis naujomis galimybėmis, Lietuvos narystė bus
naudinga.

Šiuo metu visuomenėje vyrauja prieštaringas klausimas, kurio negalime
nepaminėti kalbėdami apie st
tjimo į ES priežastis: Lietuva jau buvo vienoje
Sąjungoje, tai kodėl turėtų stoti į kitą? Manytume, tapatinti Europos
Sąjungą su Sovietų Sąjunga yra iš esmės neteisinga. Jų panašumai tėra
išoriniai pavadinimas ar dydis, tačiau visiškai skiriasi ideologija, t.y.
sprendimų priėmimo bei ūkio tvarkymo būdai, tautų ir piliečių teisių
svarba. ES yra demokratinių valstybių bendrija, kurioje sprendimai priimami
atsižvelgiant į šalių ir jų piliečių interesus. Svarbus vaidmuo saugant
demokratiją ir ES sutartyje įtvirtintas ekonomines laisves tenka Europos
Teisingumo Teismui. Galima diskutuoti dėl pusiausvyros tarp centralizacijos
ir savivaldos tam tikrose srityse arba dėl pusiausvyros tarp sprendimų
priėmimo greičio ir bandymų rasti kompromisus. Tačiau svarbiausi ES
principai, kurių turi laikytis ir jos narėmis siekiančios tapti valstybės,
yra demokratinis sprendimų priėmimas, pagarba žmogaus teisėms, įstatymų
viršenybė ir ūkio tvarkymas rinkos sąlygomis. 2. Ekonominė integracija į ES

2.1. Ekonominė integracija ir jos pakopos
1991 m.

• Rugpjūčio 27d. Europos Bendrija pripažino Lietuvos respublikos

nepriklausomybę. Diplomatiniai santykiai buvo užmegzti su kiekviena

Europos Bendrijos valstybe atskirai.

• Gruodžio 3d. atidaryta Lietuvos Respublikos Nuolatinė misija prie

Europos Bendrijos.

1992 m

• Gegužės 11d. pasirašyta Lietuvos ir Europos Bendrijos Sutartis dėl

prekybos bei komercinio ir ekonominio bendradarbiavimo. Įsigaliojo

1993 m. vasario 1 d. Sutarties pasirašymo proga priimta Deklaracija

dėl politinio dialogo tarp EB bei jos šalių narių ir Lietuvos

Respublikos.

1993 m.

• Birželio 21-22d. Kopenhagos ES Taryba įsipareigojo, kad “Vidurio ir

Rytų Europos šalys, pasirašiusios Europos (Asociacijos) sutartis bei

siekiančios narystės ES, galės tapti ES narėmis kai tik prisiims

narystės įsipareigojimus bei įgyvendins ekonomines i

ir politines

sąlygas”. Taryba apibrėžė stojimo sąlygas vadinamas “Kopenhagos

kriterijais”.

1994 m.

• Liepos 18d. pasirašyta sutartis dėl laisvosios prekybos ir su prekyba

susijusių klausimų. Vėliau ji tapo Europos (asociacijos) Sutarties

dalimi ir reglamentuoja prekybinius santykius.Įsigaliojo 1995 m.

sausio 1d.

1995 m.

• Lietuva pradėjo dalyvauti Pasirengimo narystei Europos Sąjungoje

strategijoje (teisės harmonizavimas, struktūrinis ir politinis

dialogas, techninė pagalba, regioninis bendradarbiavimas).

• Birželio 12d. pasirašyta Europos (asociacijos) sutartis, kuri

pripažino Lietuvos siekį tapti ES nare ir sudarė sąlygas Lietuvos

dalyvavimui pasirengimo stojimui į ES strategijoje Vidurio ir Rytų

Europos šalims. Ji taip pat nustatė taisykles, pagal kurias

liberalizuojamas paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas; taip pat

bendradarbiavimas teisės harmonizavimo, finansų, aplinkos apsaugos,

kultūros ir kitose srityse.

• Birželio – rugpjūčio mėn. įkurtos pirmosios Europos integracijos

institucijos Lietuvoje: Vyriausybinė Europos integracijos komisija

(VEIK),URM Europos integracijos departamentas (EID), Europos

integracijos padaliniai ar darbo grupės ministerijose ir žinybose,

Europos integracijos studijų centras (EISC).

• Gruodžio 8d. Lietuva pateikė oficialią paraišką tapti Europos Sąjungos

nare.

• Gruodžio 16d. Madrido ES Tarybos ir Asocijuotų šalių viršūnių

susitikimas įpareigojo Europos Komisiją parengti nuomones apie visų

šalių-kandidačių paraiškas narystei.
1996 m.

• Vasario 28d. Vilniuje buvo atidaryta Europos Komisijos Delegacija.

• Liepos 26 d. įteikti oficialūs atsakymai į Europos Komisijos

klausimyną dėl Lietuvos pasiruošimo prisiimti narystės Europos

Sąjungoje įsipareigojimus. Atnaujinti atsakymai ir patikslinimai

pateikti Komisijai 1997 m. balandžio 3d. ir 1997 m. gegužės 15d.

• Birželio 20d. LR Seimas ratifikavo Europos (Asociacijos) sutartį tarp

Lietuvos Respublikos ir Europos Bendrijų bei jų šalių narių.

• Gruodžio mėn. įkurta Europos reikalų ministerija.

1997 m.

• Sausio mėn. įsteigta LR pasirengimo deryboms dėl narystės Europos

Sąjungoje delegacija – Vyriausybės sudaromas tarpžinybinis laikinas

organas, koordinuojantis įvairių žinybų veiklą rengiantis Lietuvos

narystei ES bei formuojant Lietuvos pozicijas derybose.

• Kovo 3d. priimtas LR Vyriausybės nutarimas, kuriuo perorganizuota bei

į ministrų lygį iškeliama Vyriausybinė Europos integracijos komisija

(VEIK), patvirtinamas Komisijos reglamentas; Komisijai vadovauja

Ministras Pirmininkas.

• Balandžio 1d. įsigalėjo Europos sutarties pakeistas 3 protokolas dėl

prekių kilmės taisyklių, kuriuo Lietuva įsijungė į dialoginę prekių

kil.mės taisyklių išplėtimo sistemą tarp ES, Europos ekonominės erdvės,

EFTA ir CEFTA šalių.

• Liepos 16d. Europos Komisija pateikė savo nuomonę apie Lietuvos

pasiruošimą tapti ES nare. Europos Komisijos nuomone – “derybos dėl

narystės ES turi būti pradėtos, kai tik Lietuva padarys pakankamą

pažangą kad būtų patenkinti Kopenhagos ES viršūnių susitikimo

suformuluoti reikalavimai.” Komisija pripažino, kad Lietuva atitinka

narystei keliamus politinio stabilumo, demokratijos, žmogaus ir mažumų

teisių apsaugos kriterijus, pasiekti geri rezultatai vykdant ekonominę

reformą ir teisės harmonizaciją.

• Liepos 23d. parengtos preliminarios LR Vyriausybės išvados dėl

komisijos nuomonės.

• Rugsėjo mėn. parengtas išplėstinis LR Vyriausybės komentaras dėl

Europos Komisijos nuomonės.

• LR seime įkurtas Europos reikalų komitetas.

• Pasirengimo deryboms delegacija parengė 2 tomų apžvalgą “Lietuva

kelyje į Europos Sąjungą”,išplatintą ES šalims narėms bei ES

institucijoms.

• Spalio 31d. LR Vyriausybės nutarimu patvirtintas Pirmaeilių darbų

spartinant Lietuvos integraciją į ES 1998 metų planas.

• Lapkričio 4d. Europos komisijos Prezidentas Jacques Senter lankėsi

Lietuvoje.

• Gruodžio 12-13d. Liuksemburgo ES Taryba, atsižvelgdama į Europos

Komisijos parengtas nuomones dėl šalių kandidačių pasirengimo narystei

ES, nusprendė pradėti individualias derybas dėl narystės su Čekija,

Estija, Kipru, Lenkija, Slovėnija ir Vengrija. Tuo tarpu pasiruošimą

deryboms su Lietuva ir likusiomis kandidatėmis nuspręsta spartinti ES

teisės aktų peržiūros pagalba.

1998 m.

• Vasario 1d., įsigaliojus Asociacijos (Europos) sutarčiai, patvirtinta

jos vykdymo tvarka: Asociacijos tarybos, Asociacijos komiteto, ir

pakomitečių formavimo principai.

• Vasario 24d. įvyko pirmasis Lietuvos-ES Asociacijos Tarybos posėdis.

• Priimti 4 Asociacijos Tarybos sprendimai: 1) dėl Asociacijos Tarybos

darbo reglamento patvirtinimo; 2) dėl Lietuvos dalyvavimo bendrijos

mokymo, jaunimo ir ugdymo programose sąlygų priėmimo; 3) dėl Europos

sutarties 3 protokolo pakeitimų; 4) dėl Lietuvos dalyvavimo Bendrijos

kultūros programose sąlygų priėmimo.

• Kovo mėn. Parengta Stojimo partnerystės programos esminė dalis –

Nacionalinė acquis priėmimo programa – ir įteikta Komisijai bei ES

šalims.

• Kovo mėn. Panaikinta Europos reikalų ministerija, vietoj jos įkuriant

Europos Komitetą prie Lietuvos vyriausybės.

• Kovo 12 d. Ministro pirmininko vadovaujama delegacija dalyvavo Europos

Konferencijos atidaryme Londone.

• Kovo 24 – 25 d. Vilniuje įvyko Transporto ir telekomunikacijų

pakomitetis.

• Kovo 30 d. Užsienio reikalų ministras A. Saudargas dalyvavo bendro,

visas šalis kandidates apimančio stojimo į ES proceso atidaryme

Londone.

• Nuo balandžio 3 d. Lietuva dalyvauja daugiašalėje ES teisės aktų ir

nacionalinės teisės atitikimo peržiūroje, kuri baigėsi 1999 m. vasario

mėn.

• Gegužės 12 d. Briuselyje įvyko Prekybos , pramonės ir vartotojų teisių

pakomitetis.

• Gegužės 26 d. Briuselyje įvyko bendradarbiavimo muitinių srityje,

statistikos, narkotikų ir nelegalios veiklos prevencijos pakomitetis.

• Birželio 25 d. Briuselyje įvyko pirmasis Lietuvos – -ES asociacijos

komiteto posėdis.

• Liepos 16 d. Lietuva ir ES pasirašė protokolą, keičiantį Europos

sutarties prekybos aspektus, atsižvelgiant į Austrijos, Suomijos ir

Švedijos įstojimą į ES bei Urugvajaus raundo derybų išvadas dėl žemės

ūkio. Protokolas pakeitė Europos sutarties 2 protokolą. Buvo

panaikinti kvotos apribojimai prekėms, eksportuojamoms į Bendriją,

kuri.oms nėra taikomas specifinis žemės ūkio komponentas.

• Liepos 21 d. Lietuvoje lankėsi Europos komisijos narys Hans van den

Broek.

• Rugsėjo 1 d. Europos komisijai buvo pateikta medžiaga apie Lietuvos

pažangą ir pasiruošimą stojimo deryboms, skirta Komisijos ruošiamai

Pažangos Ataskaitai apie Lietuvą.

• Rugsėjo 17 – 18 d. Briuselyje įvyko Aplinkos, energetikos ir

regioninių klausimų pakomitetis.

• Rugsėjo 21 d. Vilniuje įvyko Ekonominių klausimų pakomitetis.

• Spalio 6 d. Briuselyje įvyko žmogiškų išteklių, mokslo, technologijų

plėtros ir socialinės politikos pakomitetis.

• Spalio 8 d. Vilniuje įvyko Finansinių paslaugų, įmonių steigimo ir

kapitalo judėjimo pakomitetis.

• Lapkričio 4 d. Europos Komisija pateikė Pažangos ataskaitą apie šalių

kandidačių pasiruošimą narystei ES, kurioje pripažino esminę Lietuvos

pažangą ir pabrėžė, jog galės rekomenduoti Lietuva derybų dėl narystės

pradžiai, jei pastaroji praktikoje įgyvendins ir vykdys atliktas

reformas ir sprendimus.

• Lapkričio 25 d. Briuselyje įvyko Žemės ūkio ir žuvininkystės

pakomitetis.

• Gruodžio 1 – 2 d. Vilniuje įvyko Įstatymų derinimo, konkurencijos ir

Bendrijos programų atvėrimo pakomitetis.

• Gruodžio11 – 12 d. Vienoje vykęs ES Tarybos susitikimas patvirtino

Europos Komisijos Pažangos Ataskaitą bei su ja susijusias ES UR

ministrų tarybos, vykusios gruodžio 7 d., išvadas. Jose buvo

atkreiptas dėmesys į esminę Lietuvos pažangą ir galimybę pradėti su

Lietuva derybas po to, kai pastarojo meto Lietuvos sprendimai bus

patikrinti praktikoje.

• Gruodžio 18 d. Briuselyje buvo pasirašytas Papildomas protokolas,

kuriuo buvo liberalizuota prekyba tekstile ir jos dirbiniais tarp ES

ir Lietuvos. Protokolo nuostatos šalių susitarimu buvo taikomos

nuo1998 m. sausio 1 d.

• Gruodžio 30 d. LR Vyriausybė patvirtino Prioritetinių priemonių ir

veiksmų 1998-1999 m. planą, kurį Europos Komitetas prie LRV paruošė,

atsižvelgdamas į Komisijos ataskaitoje nurodytus trūkumus.

1999 m.

• Buvo priimti 6 Asociacijos tarybos sprendimai: 1) papildantis Europos

sutarties 3 protokolą; 2) dėl Lietuvos dalyvavimo programoje “SAVE II”

terminų ir sąlygų priėmimo; 3) dėl Lietuvos dalyvavimo Bendrijos

sveikatos ir socialinės politikos programose sąlygų priėmimo; 4) dėl

taisyklių, būtinų Europos sutarties 64(1)(I), (1)(II) ir (2)

straipsniui įgyvendinti priėmimo; 5) dėl Lietuvos alyvavimo Bendrijos

programose mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros bei demonstravimo

srityse (998-2002) sąlygų patvirtinimo; 6) pakeičiantis ES ir Lietuvos

Europos sutarties 3 protokolą dėl sąvokos “prekių kilmė” apibrėžimo ir

administracinio bendradarbiavimo metodų.

• Vasario 15 d. Lietuvoje lankėsi pirmą 1999 m. pusmetį

pirmininkaujančios ES šalies Vokietijos Valstybės sekretorius Europos

reikalams Günter Verheugen.

• Vasario 22 d. Liuksemburge įvyko antrasis Lietuvos-ES Asociacijos

tarybos susitikimas. Jo metu buvo teigiamai įvertinti Lietuvos

pasiruošimas narystei ES bei dvišalių santykių plėtra Europos

Asociacijos sutarties rėmuose. Lietuva buvo paraginta tęsti reformas.

• Kovo 1 d. Lietuva pradėjo dvišalę ES teisės aktų atitikimo su Lietuvos

teisės aktais peržiūrą. Iš 29 derybinių skyrių iki birželio pabaigos

buvo peržiūrėti 28. Kiekvienam skyriui buvo sukurta atskira darbo

grupė, įgaliota ruošti derybinę poziciją, sudaryta iš atitinkamų

ministerijų, departamentų ir kitų institucijų atstovų.

• Gegužės 3 d. Vilniuje įvyko Prekybos, pramonės ir vartotojų teisių

pakomitetis.

• Birželio 18 d. Vilniuj įvyko antrasis ES-Lietuvos Asoci.acijos komiteto

susitikimas. Jame buvo peržvelgtas Lietuvos pasiruošimas narystei ES.

Didžiausias dėmesys buvo skirtas Lietuvos Stojimo partnerystės

įgyvendinimui, akcentuojant joje nurodytas prioritetines pasiruošimo

sritis – ekonomikos, vidaus rinkos, teisingumo ir vidaus reikalų

energetikos reformas, administracinių gebėjimų stiprinimą.

• Birželio 25 d. Briuselyje įvyko Transporto ir transeuropinių tinklų

pakomitetis.

• Liepos 2 d. Europos Komisijai buvo įteikta medžiaga Komisijos

pranešimui apie Lietuvos pažangą ruošiantis narystei ES.

• Liepos 12 d. Briuselyje įvyko Įstatymų derinimo, konkurencijos ir

bendrijos programų atvėrimo pakomitetis.

• Liepos 26 d. Lietuvoje lankėsi Europos komisijos DGIA Generalinio

direktoriaus pavaduotojas F. Lamourex; susitikimuose su aukščiausiais

Lietuvos pareigūnais buvo aptarti Lietuvos pasirengimas narystei ES ir

būsima Europos Komisijos pažangos ataskaita.

• Liepos 28 d. Briuselyje įvyko Ekonominių ir finansinių klausimų

pakomitetis.

• Liepos 29 d. Briuselyje įvyko finansinių paslaugų,įmonių steigimo ir

kapitalo judėjimo pakomitetis.

• Rugsėjo 8 ir 20 d. Europos komisijai 5teikti du papildomi dokumentai

su informacija apie naujausius Lietuvos pasiekimus.

• Rugsėjo 9 d. Ūkio ministras A. Maldeikis Briuselyje aukštiems Europos

Komisijos pareigūnams pristatė Lietuvos Vyriausybės patvirtinta ir

perduotą svarstymui į Seimą nacionalinę energetikos strategiją; taip

pat pateikė informaciją apie tai, kaip stiprinamas Lietuvos pajėgumas

atlaikyti ES rinkos konkurencinį spaudimą.

• Rugsėjo 15 d. Vilniuje įvyko Muitinių bendradarbiavimo, statistikos,

narkotikų ir nelegalios veiklos prevencijos pakomitetis.

• Spalio 7 d. UR ministras A. Saudargas susitiko Briuselyje su Europos

Komisijos nariais G. Verheugen ir P. Lamy, atsakingais atitinkamai už

ES plėtrą ir prekybą, ir pristatė naujausius Lietuvos pasiekimus ir

sprendimus, ruošiantis narystei ES bei būsimoji Komisijos pažangos

ataskaita apie šalių kandidačių pažangą, derybinės Lietuvos

perspektyvos.

• Spalio 8 d. Vilniuje įvyko Inovacijų (ir socialinės politikos)

pakomitetis.

• Spalio 13 d. Europos komisijos posėdyje patvirtintas pranešimas apie

valstybių kandidačių pažangą siekiant narystės ES. Komisija pripažino

Lietuvos ženklią pažangą ir rekomendavo pradėti derybas su Lietuva dėl

narystės 2000 m. pradžioje. Deryboms taip pat rekomenduotos Malta,

Latvija, Slovakija bei, su tam tikromis išlygomis, Bulgarija ir

Rumunija.

• Spalio 15-16 d. Tampere (Suomija) vykusiame ES Tarybos susitikime

šalia Teisingumo ir vidaus reikalų buvo apsikeista Europos Komisijos

Pažangos ataskaitos vertinimais. ES šalių vadovai sutarė Helsinkyje

pakviesti pradėti derybas dėl narystės visas Komisijos rekomenduotas

šalis kandidates.

• Lapkričio 8-12 d. įvyko dvišalė žemės ūkio skyriaus teisės peržiūra; 8

d. papildomai įvyko Šengeno daugiašalė, o 15 d. – Šengeno dvišalė

teisės peržiūra.

• Lapkričio 12 d. Vilniuje viešėjo Europos Komisijos narys, atsakingas

už ES plėtrą, G. Verheugen’as. Susitikimuose su aukščiausiais Lietuvos

pareigūnais jis aptarė Lietuvos pasiruošimą narystei, būsimųjų derybų

dėl narystės ES eigą, pagalbą Ignalinos AE uždarymui, kitas europines

integracijos aktualijas.

• Lapkričio 26 d. Vilniuje įvyko Žemės ūkio ir žuvininkystės

pakomitetis.

• Gruodžio 10-11 d. Helsinkio ES Taryba pritarė komisijos siūlymui

pradėti stojimo derybas su Lietuva ir likusiomis kandidatėmis.

• Gruodžio 14 d. Vilniuje įvyko Aplinkos, energetikos ir transporto

pakomitetis.

• Gruodžio 23 d.. Vyriausybės nutarimu Nr. 1459 pasirengimo deryboms dėl

narystės Europos Sąjungoje delegacija reorganizuota į derybų dėl

narystės Europos Sąjungoje delegaciją.

2000 m.

• Vasario 7 d. Vyriausybinė Europos integracijos komisija (VEIK) pritarė

septynioms derybinėms pozicijoms: Statistika (12), Mažos ir vidutinės

įmonės (16), Mokslas ir mokslo tyrimai (17), Švietimas ir mokymai

(18), Telekomunikacijos ir informacijos technologijos (19), Kultūra ir

audiovizualinė politika (20), Bendra užsienio ir saugumo politika

(27).

• Vasario 10-11 d. Vilniuje viešėjo Europos komisijos pirmininkas R.

Prodi ir Europos Komisijos narys, atsakingas už ES plėtrą, G.

Verheugen’as.

• Vasario 15 d. Briuselyje oficialiai prasidėjo derybos dėl Lietuvos

narystės ES – surengtas pirmasis Stojimo konferencijos Ministrų lygio

susitikimas.

• Vasario 28 d. VEIK pritarė keturioms derybinėms pozicijoms: Įmonių

teisė (5), Konkurencijos politika (6), Pramonės politika (15), ir

Išoriniai santykiai (26).

• Kovo 15 d.LR Vyriausybė patvirtino LR derybines pozicijas derybose dėl

narystės ES “Mokslo ir mokslo tyrimų”, Švietimo ir mokymo”,

“Statistikos” bei “Bendros užsienio ir saugumo politikos” srityse.

• Kovo 22 d. LR Vyriausybė patvirtino LR derybines pozicijas derybose

dėl narystės ES “Mažų ir vidutinių įmonių”, “Išorinių santykių”,

“Konkurencijos” bei “Kultūros ir audiovizualinės politikos” srityse.

• Kovo 28 d. Briuselyje įvyko Stojimo konferencijos Vyriausiųjų

derybininkų lygio pirmasis susitikimas, kurio metu užsienio reikalų

ministras V. Ušackas kartu su kitais “Helsinkio grupės” vyriausiais

derybininkais ES pirmininkaujančios Portugalijos atstovams ir Europos

Sąjungos Tarybos sekretoriatui oficialiai įteikė 8 pirmąsias LR

derybines pozicijas.

Ignalinos AE uždarymo problematika

1999

• Balandžio 14-16 d. Vilniuje įvyko pirmasis jungtinės Europos Komisijos

– Lietuvos energetiko darbo grupės posėdis. Jame buvo aptari Ignalinos

AE uždarymo išlaidos bei socialinių – ekonominių padarinių Visaginui

bei Lietuvai dydis, nutrata toliau plėtoti diskusiją, derinti

požiūrius ir konsultuotis dėl Energetikos strategijos galutinio

varianto.

• Liepos 14 d. įvyko antrasis jungtinės Europos Komisijos – Lietuvos

energetiko darbo grupės posėdis, kuriame buvo toliau konsultuojamasi

dėl Nacionalinės energetikos strategijos.

• Rugsėjo 9 d. Ūkio ministras A. Maldeikis Briuselyje aukštiems Europos

Komisijos pareigūnams pristatė Lietuvos Vyriausybės patvirtintą ir

perduotą svarstymui į seimą Nacionalinę energetikos strategiją; taip

pat pateikė informaciją apie tai, kaip stiprinamas Lietuvos pajėgumas

atlaikyti ES rinkos konkurencinį spaudimą.

• Spalio 5 d. Seimas patvirtino Nacionalinę energetikos strategiją.

Vienas iš svarbiausių atnaujintos Nacionalinės energetikos strategijos

elementų yra Ignalinos AE stabdymo planas, kuriame numatyta, kad

Ignalinos AE pirmas blokas bus uždarytas iki 2005 metų. II bloko

uždarymo datos klausimas turi būti sprendžiamas 2004 metų NES. Europos

Komisija mano, kad tai galėtų būti 2009 metai.

• Lapkričio mėn. numatyta Europos rekonstrukcijos ir plėtros banke

atidaryti bendra sąskaitą Ignalinos AE uždarymui, į kurią Europos

komisija šiais metais įneš 10 mln. Euro, o per ateinančius 7 metus –

dar 200 mln. Euro. Vėliau ši sąskaita yra pildoma ne tik ES, bet ir

kitų donorų lėšomis. Šių pinigų negalima naudoti be komisijos

“parašo”.

• Gruodžio 9 d. Ūkio ministerija pateikė ministerijų ir kitų atsakingų

institucijų derinimui įstatymo projektą dėl Ignalinos. AE I bloko

eksploatacijos nutraukimo.

• Gruodžio 15 d. įvyko trečiasis jungtinės Europos Komisijos – Lietuvos

energetikos darbo grupės posėdis, kur buvo svarstomi tolesnis

pasiruošimas IAE uždarymui, donorų konferencijos klausimai.

• Gruodžio 30 d. tarp Europos komisijos ir Lietuvos pasirašytas

finansinis memorandumas, pagal kurį IAE sustabdymo bei tolimesnės

Lietuvos energetikos sektoriaus raidos finansavimo programai ES skiria

10 mln. eurų , bei numato skirti po 20 mln. eurų kasmet.

2000 m.

• Vasario 23 d.Vyriausybės nutarimu sudaryta speciali komisija (iš

atitinkamų ministerijų bei institucijų deleguotų aukštų pareigūnų),

kuri koordinuos su IAE uždarymu susijusius darbus bei tam skiriamus

pinigus. Jai vadovauti paskirtas Ūkio viceministras IAE reikalams R.

Vaitkus. Ūkio ministerija įpareigota suformuoti atskirą nuolatinį

padalinį klausimams, susijusiems su IAE, spręsti, kuris atliks

komisijos sekretoriato funkcijas. Sekretoriatui tiesiogiai vadovaus

komisijos pirmininkas. Tuo tarpu IAE administracija numatė 2000

vasario – kovo mėn. įkurti atskira padalinį pačioje AE

paruošiamiesiems darbams I-ojo bloko eksploatavimo nutraukimo darbams

vykdyti.

• Kovo 8-9 d. Ūkio viceministras R. Vaitkus viešėjo Londone ir

Briuselyje, kur su aukštais ERPB ir Europos komisijos pareigūnais

aptarė tarptautinės finansinių donorų konferencijos organizavimą

birželio pabaigoje Vilniuje.

• Kovo 14 d. Vyriausybė patvirtino IAE I bloko eksploatavimo nutraukimo

įstatymo projektui.

• Kovo 28 d. IAE I bloko eksploatavimo nutraukimo įstatymo projektas

pateiktas svarstyti Seime.

ES techninė pagalba – PHARE, ISPA, SAPARD programos

• 1992-1999 metų laikotarpyje ES per PHARE programą suteikė Lietuvai

apie 345 mln. eurų negrąžintiną finansinę paramą (1999 metais – 68.9

mln. eurų). Prioritetinės 1999 m. sritys – institucinių ir

administracinių pajėgumų stiprinimas, vidaus rinka, teisingumas ir

socialiniai reikalai, aplinkos apsauga.

• Nuo 2000 metų be PHARE programos Lietuva galės pasinaudoti naujomis

pasirengimo narystei programomis – SAPARD (kiekvienais metais apie 50

mln. eurų), skirta žemės ūkiui ir kaimo plėtrai bei ISPA (kiekvienais

metais apie 30 mln. eurų), skirta transporto infrastruktūrai ir gamtos

apsaugai. 2.2. Ekonominės integracijos nauda
Narystė Europos Sąjungoje (ES) Lietuvai naudinga dėl įvairių
priežasčių. Pirmiausia narystė ES padidina šalies saugumą sumažindama
išorinę grėsmę. ES valstybės tarpusavyje koordinuoja užsienio politiką.
Dauguma jų priklauso Vakarų Europos Sąjungai (VES) – gynybos ir saugumo
organizacijai, kuri pastaruoju metu yra integruojama į ES bendrosios
užsienio ir saugumo politikos struktūrą. Beje, kai kas teigia, kad Lietuvos
saugumui užtikrinti pakaktų būti tik NATO nare. Tačiau taip manantieji
šalies saugumą suvokia labai siaurai, t.y. tik kaip karinės grėsmės
sumažinimą, ir neatsižvelgia į kitus narystės ES pranašumus. Narystė ES ne
tik sumažina išorinės agresijos tikimybę, bet ir sustiprina tvarką bei
padidina saugumą pačioje šalyje: jos narės bendrai sprendžia
nusikalstamumo, sienų kontrolės, terorizmo, aplinkos taršos ir kitas
piliečių saugumui svarbias problemas. Europoje užtikrinant saugumą ateityje
vis didesnį vaidmenį gali vaidinti ES. Dėl nuolatinio keitimosi informacija
ir bendro sprendimų priėmimo taip pat labai sumažėja nesusipratimų ir
konfliktų tarp ES narių tikimybė. Manoma, jog būtent tai, kad šeštajame
dešimtmetyje buvo sukurtos Europos Bendrijos, prisidėjo prie taikaus Vakarų
Europos šalių, ypač istoriškai dažnai konfliktavusių didžiųjų valstybių,
sambūvio.

Lietuvos narystė ES turi ekonominių pranašumų. ES pagrindas – bendroji
rinka, kurioje laisvai juda prekės, asmenys, paslaugos ir kapitalas. Kitaip
sakant, visoje ES teritorijoje siekiama sudaryti tokias pat sąlygas laisvai
judėti kaip ir vienoje valstybėje. Lietuvai prisijungus prie ES jos
verslininkai galės laisvai prekiauti visoje ES teritorijoje, piliečiai
galės laisvai judėti, mokytis ir įsidarbinti bet kurioje ES valstybėje.
Tiesa, kai kurių laisvių įgyvendinimui gali būti taikomi pereinamieji
laikotarpiai, o jų trukmė priklausys tiek nuo Lietuvos pasirengimo narystei
ES ir derybinių gebėjimų, tiek nuo situacijos Sąjungoje. Pašalinus
ekonominės veiklos kliūtis bus geriau naudojami gamybos ištekliai – darbo
jėgos, kapitalo bei gamtos. Manoma, kad būdama ES nare šalis tampa
patrauklesnė investuotojams. Dėl šių priežasčių ekonominė veikla darosi
efektyvesnė, mažėja kainos ir kyla šalies gerovė. Tiksliai įvertinti
ekonominį ES poveikį labai sunku, nes nelengva atskirti, kas yra Lietuvoje
vykdomų reformų, o kas – integracijos į ES padariniai. Dar sunkiau
skaičiais įvertinti ir palyginti ekonominės narystės ES išlaidas ir naudą
individams, atskiroms visuomenės grupėms ar visam šalies ūkiui. Tiesa,
ankstesnės plėtros atvejais buvo bandyta įvertinti narystės ES poveikį.
Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad dėl dalyvavimo bendrojoje rinkoje metinis
Portugalijos ūkio augimas 1995-2010 m. padidės 0,7 proc. Tačiau tokie
apibendrinimai beveik neatspindi integracijos poveikio konkretiems žmonėms.

ES remia mažiau išsivysčiusius valstybių narių regionus. Tikėtina, kad
tapusi ES nare Lietuva sulauktų finansinės jos paramos. Nors mūsų valstybė
turėtų mokėti įnašus į bendrą biudžetą, iš ES biudžeto gaunamos išmokos dar
ilgai viršytų Lietuvos įmokas. Lietuva jau dabar gauna arba netrukus gaus
ES paramą, skirtą teisės normų derinimui, investicijoms į infrastruktūrą ir
institucijų plėtrą, regionų bendradarbiavimui (PHARE programa), žemės ūkio
ir kaimo plėtojimui (SPARD programa), transporto plėtrai ir aplinkosaugai
(ISPA programa). 2000 m. iš PHARE programos Lietuvai numatyta skirti apie
42 mln. eurų, o 2000 – 2006 m. iš SAPARD ir ISPA programų – apie 200 mln.
eurų. Kai kas svarbiausius Lietuvos narystės ES pranašumus sieja būtent su
finansine parama, kuri įstojus į Sąjungą per metus gali siekti iki 4 proc.
Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Vis dėlto tai reikėtų vertinti
atsargiai. Galimas daiktas, kad šiuo metu ES taikomos finansinės p.aramos
valstybių narių žemės ūkiui bei regionų plėtrai taisyklės prieš Lietuvai
stojant į ES bus pakeistos.

ES finansinės paramos nauda ūkio plėtrai labai priklauso nuo jos
veiksmingo panaudojimo. Graikijos ekonominė raida ES liudija, kad išmokos
iš ES biudžeto gali neduoti laukiamo ekonominio efekto. Dėl šių priežasčių
didesnė ekonominė nauda yra sietina su Lietuvos dalyvavimu bendrojoje
rinkoje.

Dar vienas svarbus Lietuvos narystės ES aspektas – dalyvavimas
Europoje vykstančiuose procesuose. Tai svarbu tiek politikos, tiek
ekonomikos, tiek kultūros atžvilgiu. Dalyvaujant didžiausioje pasaulyje
regioninėje organizacijoje įgyja daugiau galimybių siekti nacionalinių
tikslų. Svarbu ir tai, kad įsitraukusi į ES sprendimų priėmimo procesą
Lietuva galėtų daryti įtaką jų turiniui. Tai, kad Lietuva yra maža
valstybė, netrukdytų prisidėti prie bendros politikos kūrimo. Sprendimai ES
paprastai yra priimami bendru sutarimu, nors formaliai tam tikrose srityse,
pvz., sprendžiant bendrosios rinkos klausimus, taikoma daugumos balsavimo
taisyklė. Viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių Austriją, Suomiją
ir Švediją stoti į ES, buvo siekis prisidėti prie bendros politikos, kuri
turi įtakos ir ES nepriklausančioms valstybėms, kūrimo. Šiuolaikinėje
pasaulio ekonomikoje tokio stambaus ekonominio vieneto kaip ES politika
turi daug įtakos kitoms valstybėms. Tai itin aiškiai atsiskleidė Lietuvos
gamintojų prekėms Rusijoje ir kitose rinkose pradėjus konkuruoti su ES
subsidijuojamais žemės ūkio produktais. Galiausiai narystė ES Lietuvai
daugeliu atžvilgių yra naudingesnė nei alternatyvos jos stojimui į ES, ypač
kai į ją įstos kitos šios regiono šalys.

2000 vasario mėn. Šiuo metu Lietuvoje vyksta intensyvus pasirengimo
narystei Europos Sąjungoje procesas. Siekiant atitikti narystės
reikalavimus, vykdomos struktūrinės ūkio reformos bei priimami ir
įgyvendinami ES teisę ir jos taikymo praktiką, vadinamąjį acquis,
atitinkantys teisės aktai. Lietuvos narystės ES nauda ir kaštai nagrinėjami
ir aptariami nuo pat Lietuvos ir ES santykių pradžios. Derybų dėl narystės
pradžia ir padidėjęs Lietuvos visuomenės skeptiškumas narystės ES atžvilgiu
skatina dar kartą sugrįžti prie šios temos.

2000 m. vasario 15 d. oficialiai pradėtos derybas su Europos Sąjunga
žymi naują Lietuvos ir Europos Sąjungos santykių etapą. Rengiant pagrįstus
derybinius pasiūlymus bei derantis dėl naudingų Lietuvai narystės sąlygų,
labai svarbu įvairiapusiškai įvertinti narystės ES naudą ir kaštus
Lietuvai. Būtent derybų metu yra susitariama dėl pagrindinių stojimo
sąlygų, pagal kurias kandidatės priims, įgyvendins ir užtikrins acquis
įgyvendinimą. Derybų trukmė paprastai priklauso nuo pasiruošimo deryboms
laipsnio ir Lietuvoje, ir Europos Sąjungoje. Lietuvos, teisinės ir
demokratinės valstybės, pagrindinis tikslas yra laiduoti savo piliečiams jų
teisių apsaugą ir sudaryti sąlygas jų ekonominei bei socialinei gerovei.
Todėl derantis dėl Lietuvos narystės ES svarbu maksimizuoti narystės
teikiamą naudą ir minimizuoti su ja susijusius kaštus.

Lietuvos apsisprendimą tapti Europos Sąjungos nare, kuris buvo ne
kartą išreikštas jos politinių lyderių ir įformintas oficialiu prašymu
tapti ES nare 1995 m., daugiausia apsprendė ne ekonominiai, o geopolitiniai
ir saugumo motyvai, siekis tapti neabejotina Vakarų Europos valstybių klubo
nare. Tačiau, nors santykiai su ES pastaraisiais metais plėtojosi ypač
dinamiškai (1995 m. pasirašyta Europos sutartis, 1997 m. Lietuva įtraukta į
stojimo procesą, o 1999 m. vasario 15 d. pradėjo derybas dėl narystės),
integracijos procesas užsitęsė. Pasirodė, kas jis gerokai labiau
komplikuotas, nei anksčiau atrodė daugumai Lietuvos žmonių ir politiniam
bei ekonominiam elitui. Pasirengimas naryst.ei, kuris apima ne tik Lietuvos
teisės, ypač ekonominės, derinimą su ES teise, bet ir Lietuvos
administracinės sistemos pertvarkymą, politikos daugelyje sričių
peržiūrėjimą, reikalauja didelių administracinių ir finansinių išteklių ir
kartu primena, kad narystė ES apriboja Lietuvos valstybės autonomiją. Šis
apribojimas ir vis augantis integracijos proceso sąlygiškumas bei tikra ir
tariama Lietuvos ir ES įsipareigojimų asimetrija skatina neigiamas
visuomenės ir politinio elito nuotaikas ES atžvilgiu. Jas aštrina ir tai,
kad pradinis geopolitinis imperatyvas neatrodo toks aktualus, didesnį
rūpestį kelia ekonominės problemos, ir šiame kontekste vėl aktualizuojami
klausimai apie Lietuvos narystės ES naudą ir kaštus.

Teiginys, kad narystės ES nauda ir kaštai yra sunkiai apskaičiuojamas
dalykas yra banalus, bet teisingas. Pirmiausia dėl to, kad metodologiškai
naudą ir kaštus reikia vertinti atsižvelgiant į alternatyvas, t.y.,
palyginant Lietuvos praradimus, jai tampant ES nare, su kitomis
potencialiomis plėtros alternatyvomis. Pirmiausia, Lietuva netenka jai
nepriimtinos galimybės grįžti į NVS įtakos sferą ir, antra, galimybės
vystytis individualiai, nepriklausant jokiems regioniniams susivienijimams.
Abi šios alternatyvos neatrodo gyvybingos nei politiškai, nei ekonomiškai.
Individualios plėtros galimybes ypač apriboja Lietuvos geopolitinė padėtis,
jos ekonomikos priklausomybė nuo prekybos, bei rinkos mažumas. Tokie
pavyzdžiai, kaip Norvegija ar Šveicarija greičiau iliustruoja ne
alternatyvias plėtros galimybes, bet yra labai savotiškos išimtys, kurias
sąlygoja unikalus vidinių bei išorinių veiksnių rinkinys, kuris nebūdingas
Lietuvai.

Antra, sunku atskirti, ką mes darome rengdamiesi ES narystei, o ką –
tiesiog kurdami stabilią demokratiją, pagrįstą žmogaus teisėmis ir teisės
viešpatavimu ir konkurencingą rinkos ekonomiką, t.y., modernią valstybę,
lygiateisę tarptautinės bendruomenės narę, galinčią pasitikti
globalizacijos iššūkį. Šie tikslai yra lygiagretūs ir vienas kitą
sustiprina. Vadinamieji Kopenhagos kriterijai, kuriuos ES nustatė kaip
derybų dėl narystės pradžios sąlygas, iš esmės atitinka transformacijos,
vykstančios Lietuvoje tikslus. Todėl Lietuvos narystės ES ar pasirengimo
jai kaštai iš esmės yra modernios valstybės kūrimo kaštai, kuriuos
tikslingiau būtų vadinti investicijomis, kurios atsiperka ne iš karto,
tačiau būtinos norint garantuoti stabilią ir saugią valstybės plėtrą, kuri
yra esminė gerovės augimo sąlyga. Kaštais griežtąja prasme arba
tiesioginiais narystės kaštais būtų galima pasekmes tų žingsnių, kurie
Lietuvai ar tam tikrai socialinei bei profesinei grupei būtų nenaudingi,
tačiau jų reikia imtis tenkinant ES teisės reikalavimus ir kitas narystės
sąlygas.

Trečia, narystės ES naudos ir išlaidų problema yra labai kompleksiška.
Šis kompleksiškumas pirmiausia susijęs su pačios ES veiklos sferos platumu.
Per daugiau, kaip 40 savo veiklos metų Europos Sąjunga tapo ne tik vieninga
rinka, kuri reguliuojama bendromis taisyklėmis, bet ir gana vieningu
veikėju tarptautinėje sistemoje, daug bendrų bruožų turinčia teisingumo
erdve. Dėl to įsijungimo į Sąjungą pasekmių ratas apima ir politinę, ir
ekonominę, ir teisinę valstybės sistemas, paliečia daugelį socialinių,
profesinių, visuomeninių grupių.

Nepaisant šių sunkumų, kurie į narystės ES naudos ir išlaidų
vertinimus įneša nemažai neapibrėžtumo ir apsunkina kiekybinius
skaičiavimus, kokybiškai pateikti bendras išvadas dėl narystės pasekmių ne
tik būtina, bet ir įmanoma. Skirtingai nuo susiklosčiusių stereotipų, šis
Lietuvos valstybės žingsnis buvo planuojamas ir grindžiamas daug kruopščiau
ir plačiau, nei daugelis kitų esminių valstybės sprendimų. Žemiau pateikti
vertinimai,. savo ruožtu, grindžiami kitų į ES įsijungusių ir valstybių ir
šiuo metu kaip ir Lietuva narystei besirengiančių kitų Vidurio ir Rytų
Europos valstybių patirtimi. Pastaroji patirtis vertinga todėl, kad
pasirengimas narystei ir jo tiesioginės bei netiesioginės pasekmės
glaudžiai susijusius su narystės pasekmėmis. ES poveikis Lietuvai ir kitoms
šalims kandidatėms žymus jau dabar, tad ir toliau tekste bus vartojamas ne
tik būsimasis, bet ir būtasis laikas.

Žemiau pateikiamas kokybinis narystės ES naudos ir kaštų vertinimas
struktūruojamas pagal poveikio sritis, siejamas su pagrindiniais modernios
valstybės tikslais ir jos veiklos sritimis. Jie gana fragmentiški, tačiau
turėtų padėti susidaryti mūsų laukiančių iššūkių mastą ir pobūdį.

Nepaisant to, kad, kaip rodo apklausos, prisijungimas prie ES
aiškiausiai siejamas su gerovės lūkesčiais, nereikėtų pamiršti esminės
kultūrinės narystės ES reikšmės. Europos integracija vyko ir vyksta tarp
valstybių, kurias sieja ne tik prekybiniai, ekonominiai ar saugumo
interesai, bet ir bendros vertybės. Pripažinus faktą, kad ES tapo
geopolitine Europos, Europos kultūros forma, akivaizdu, kad narystė ES
turėtų sustiprinti kultūrinę Lietuvos priklausomybę Europai. Ši kultūrinė
priklausomybė turi didžiulę reikšmę pasitikėjimui tarp atskirų piliečių,
ūkio subjektų ir valstybių, ir, atitinkamai, yra svarbi saugumo ir net
ekonominės gerovės sąlyga.

Narystė ES ir pasirengimas jai Lietuvos vidaus reformoms suteikia
aiškų tikslą, kryptį ir papildomą impulsą. Kadangi esminiai narystės
reikalavimai ir transformacijos poreikiai sutampa, pirmieji sukonkretina
vidaus reformų žingsnius. ES raginimai bei pati narystės perspektyva,
paremiama konkrečia technine bei finansine ES pagalba, pagreitina reformų,
vykstančių Lietuvoje procesą.

Ne tiek pagrindžiant, kiek iliustruojant šį teiginį reikia pasakyti,
kad ES visuomet skatino demokratijos konsolidaciją Lietuvoje, nemažai
prisidėjo skatindama rinkos reformas ir finansinę discipliną. Tiek ES
kritiškos pastabos, pateikiamos reguliariuose Europos Komisijos
pranešimuose apie Lietuvos pažangą rengiantis narystei ES, tiek jų pagrindu
formuluojami Stojimo partnerystės Lietuvai prioritetai bei su jais siejama
ES pagalba daugiausia per poveikį Lietuvos vyriausybių darbotvarkei
paskatino spartesnę Lietuvos ūkio liberalizaciją ir privatizavimą, esmines
struktūrines reformas – ES skatino bankroto procedūrų efektyvinimą,
energetikos sektoriaus, žemės ūkio reformas. Narystė ES Lietuvoje paskatins
ir vadinamąsias antrosios kartos struktūrines reformas, kurios reikalingos
didėjant valstybių tarpusavio priklausomybei.

Narystė ES bei pasirengimas jai didina Lietuvos stabilumą ir saugumą.
Įstojusi į šią organizaciją, Lietuva turės tvirtas savo politinės ir
ekonominės sistemos stabilumo, taip pat, didžia dalimi, išorinio saugumo
garantijas. Nors Lietuva ir praras dalį nacionalinės autonomijos nustatyti
bei vykdyti vidaus ir užsienio politiką, ji įgaus galimybę dalyvauti
bendrame ES sprendimų, kurie jau dabar riboja Lietuvos autonomiją,
priėmime.

Pasirengimas narystei ES reiškia papildomas Lietuvos investicijas,
perimant ir įgyvendinant ES acquis, tačiau tai įtvirtins modernią ir
efektyvią ūkio ir kitų politikos sričių reguliavimo struktūrą bei žymiai
patobulins Lietuvos teisinę sistemą.

Vienas iš svarbiausių pasirengimo narystei ES aspektų yra jos acquis
daugelyje sričių perėmimas ir įgyvendinimas. Narystei ES keliami
reikalavimai tapo esminiais Lietuvos vidaus politikos uždaviniais,
apimančiais Lietuvos ūkio politikos sprendimus daugybėje sričių: nuo
pramonės ir prekybos iki aplinkos apsaugos ir socialinės politikos, o
teisinis ES acquis derinimas bei priėmimas Lietuvoje .virto kasdienio
politinio proceso dalimi. Tai brangiai kainuojantis procesas, tačiau jo
ilgalaikė nauda akivaizdi. Jis paskatins modernios reguliavimo sistemos
stabilumą bei rinkos dalyvių pasitikėjimą ja. Tai naudinga tiek užsienio,
tiek vietos investuotojams.

Modernios reguliavimo sistemos perėmimas bei lengvesnis patekimas į
bendrąją ES rinką yra esminiai Lietuvos ekonomikos augimo veiksniai. Galima
prognozuoti, kad, padidėjus masto ekonomijai, pagreitės pramonės
restruktūrizacijos tempai, išaugs prekybos su ES apimtis, atsiras daugiau
tyrimų ir plėtros galimybių. Prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo judėjimo
laisvių užtikrinimas paskatins efektyvesnį išteklių paskirstymą ir gamybos
iškraipymų pašalinimą. Įvedus vieningą valiutą, išnyks pervedimo ir keitimo
kaštai, taps efektyvesnė prekyba bei kitokie ekonominiai mainai.

Tiksliai, kiekybiškai nustatyti Lietuvos narystės ES ekonomines
pasekmes sudėtinga. Galimų kiekybinių Lietuvos narystės ES ekonominių kaštų
bei naudos apskaičiavimai priklauso nuo to, kada prognozuojama Lietuvos
narystė ES, kiek per tą laikotarpį pasikeis Lietuvos ūkio rodikliai ir
struktūra, kaip keisis ES reguliavimo sąranga. Tačiau vieningos rinkos
sukūrimo ES pasekmių tyrimai rodo, kad ES valstybėse narėse nuo devintojo
dešimtmečio pabaigos padidėjo konkurencija ir jos įmonių konkurencingumas,
masto ekonomija (pagreitintas pramonės restruktūralizacijos tempas,
prekybos regionalizacija, daugiau tyrimų ir plėtros galimybių),
investicijos ir ekonominio augimo tempai. Taip pat pastebėta teigiama įtaka
smulkiam ir vidutiniam verslui, darbo vietų kūrimui. Šias pasekmes tiksliai
įvertinti galima tik ilgalaikėje perspektyvoje. Tikėtina, kad dėl “žemų”
Lietuvos starto pozicijų dėl narystės poveikio BVP metinis augimas galėtų
padidėti 2-3 procentais.

Kaip teigiama iki šiol Lietuvoje atliktose studijose, narystė ES
sukeltų stipresnį konkurencinį spaudimą Lietuvos kompanijoms ir per trumpą
laikotarpį būtų ženkliai perskirstytos pajamos tarp ūkio šakų ir kompanijų.
Trumpuoju laikotarpiu Lietuvoje ištekliai greičiausiai bus telkiami darbui
imliose ūkio šakose (tekstilės, medienos pramonėje), kuriose Lietuvos
kompanijos, išsilyginus kainoms, turės santykinį pranašumą prieš
atitinkamas ES kompanijas. Didžiausius kainų sulyginimo ir prisitaikymo
kaštus gali patirti mašinų gamybos bei kai kurios kitos sunkiosios pramonės
šakos. Išteklių perskirstymas darys skirtingą poveikį Lietuvos vartotojams
ir gamintojams, pavyzdžiui, žemdirbiai turėtų gauti papildomų pajamų
Lietuvos vartotojų ir ES mokesčių mokėtojų sąskaita. Kaupimo pasekmės
atsiranda dėl prekybos poveikio nacionalinių išteklių lygiui ir yra
susijusios su gamybos veiksnių kaupimo tempu. Jos pasireikš per ilgesnį
laikotarpį ir labai priklausys nuo vyriausybės makroekonominės politikos,
skatinančios privačias investicijas į Lietuvos ūkį. Išdėstymo pasekmės yra
susijusios su geografiniu esamų išteklių paskirstymu. Lietuvą galima
laikyti tranzito centru, kuriame gaminama produkcija skirta tiek eksportui
į Vakarus, tiek į Rusijos rinką. Manoma, kad, kai maža šalis integruojasi į
didelę erdvę, ji patiria neproporcingai didelę naudą BVP augimo atžvilgiu,
tačiau tai kartu reiškia, kad didėja mažos šalies trumpalaikiai
prisitaikymo kaštai.

Narystė ES apskritai siejama su teigiamu poveikiu valstybės kandidatės
politikos vykdymo stabilizavimui, reformų konsolidavimui ir investuotojų
pasitikėjimo didinimui. Lietuva turės galimybę konkuruoti stabilesnėje ir
labiau prognozuojamoje tarptautinėje rinkoje, perimti efektyvesnio
ekonomikos valdymo patirtį. Kalbant apie vieningos valiutos įvedimą, kaip
ir visoje ES, išnyks pervedimo ir keitimo kaštai, taps efektyvesnė prekyba
bei kitokie ekonominiai mainai.

Finansinė nauda.Trumpalaikius Lie.tuvos prisitaikymo prie ES kaštus
turėtų kompensuoti tiesioginė ES parama, teikiama iš ES biudžeto.
Preliminarūs apskaičiavimai rodo, kad po įstojimo maksimalūs Lietuvos
įnašai į ES biudžetą galėtų sudaryti 1,27%, o gautos pajamos – apie 4% jos
BVP. Taigi, Lietuvos pajamos iš ES biudžeto būtų mažiausiai 3 kartus
didesnės už jos įnašus. Ji ilgą laiką gautų žymią finansinę paramą iš
struktūrinių fondų, taip pat dalyvaudama bendrojoje žemės ūkio politikoje.
Ruošdamasi narystei ES, 1991-1999 m. Lietuva jau gavo 275 mln. EUR
(daugiau, kaip 1 mlrd. Lt) paramos pagal ES PHARE programą. 2000 metais ;
išankstiniais duomenimis, 2000 m. ji turėtų gauti apie 60-90 mln. EUR. Be
to, nuo 2000 m. išmokos Lietuvai iš PHARE, ISPA (struktūrinės politikos
stojimo priemonės, skirtos daugiausia transporto ir aplinkos apsaugos
projektams finansuoti) SAPARD (stojimo paramos programos žemės ūkiui ir
kaimo plėtrai) fondų sieks daugiau, kaip 100 mln. EUR (apie 400 mln. Lt).

Europos Sąjungos biudžetas 1996 m. siekė 86,5 mlrd. EUR, t.y., mažiau
nei 1.2% visų ES valstybių narių bendro vidinio produkto (BVP) sumos.
Preliminarus 2000 m. biudžetas sudarys 89,6 mlrd. EUR. Europos Sąjungoje
šalių narių įnašai į jos biudžetą neturi viršyti 1,27% ES BNP. Imant
vidurkį, kiekvienos šalies visi įnašai į Sąjungos biudžetą taip pat bus
panašūs; be to, tai bus maksimalus šalies įnašo dydis. Lietuvoje BNP
neskaičiuojamas, todėl vietoj jo paprastai naudojamas BVP rodiklis. 1998 m.
nominalus Lietuvos BVP esamomis kainomis sudarė 42,767 mlrd. Lt. Taigi,
1,27% sudaro 543 mln. Lt. Tikėtina, kad derybose dėl narystės pavyks
pasiekti, kad pirmaisiais metais Lietuva mokėtų tik dalį šio įnašo, kuris
palaipsniui galėtų augti. Tad realiai iš pradžių šis įnašas gali būti ir
keliais kartais mažesnis. 2000 m. ES valstybių narių įnašai neviršys 1,11%
ES bendrojo nacionalinio produkto (BNP) dydžio.

Iš ES biudžeto Lietuva gautų žymiai daugiau. 1999 m. kovo 24-25 d.
Berlyno Europos Viršūnių Tarybos susitikime buvo pateikta nauja ES
finansavimo tvarka 2000-2006 m. Remiantis ja, naujoms valstybėms narėms yra
numatytas atskiras nuo kitų valstybių narių biudžeto išmokų straipsnis 2002-
2006 m. Jos 2002 m. gautų 6,45 mlrd. EUR, 2004 m. – 11,61 mlrd. EUR, o 2006
m. – 16,78 mlrd. EUR. Remiantis dažniausiai daroma prielaida, kad Lietuva
gaus 5% visoms valstybėms kandidatėms skiriamos ES biudžeto sumos, pagal
naują finansavimo tvarką Lietuva, tapusi ES nare, mažiausiai gautų 2002 m.
– 323 mln. EUR, 2004 m. – 581 mln. EUR, 2006 m. – 839 mln. EUR. Tikslesnį
Lietuvos pajamų iš ES biudžeto kiekį, jai tapus ES nare, galima
apskaičiuoti, darant skirtingas prielaidas apie jos įstojimo metus ir jau
įstojusių naujų valstybių narių skaičių. Jei remsimės sena ES finansavimo
tvarka, galiojusia iki 2000 m., preliminarūs apskaičiavimai rodo, kad po
įstojimo Lietuvos gautos pajamos iš ES biudžeto gali sudaryti apie 4% BVP,
t.y., 400 mln. EUR. Skirtingų tyrimų duomenimis, metinės įplaukos iš
Bendrijos biudžeto į Lietuvą gali sudaryti nuo 323 mln. iki 1,5 mlrd. EUR.
Bet kuriuo atveju, lyginant galimų Lietuvos pajamų ir išlaidų proporciją,
galima prognozuoti, kad Lietuvos pajamos iš ES biudžeto bus maždaug 4-13
kartų didesnės už jos įnašus.

Šios išmokos Lietuvą pasieks per įvairius ES fondus. Kaip šalis,
kurioje pajamos vienam žmogui yra mažesnės nei 75% ES vidurkio, ji gaus
rimtą finansinę paramą iš struktūrinių fondų. Šią paramą Lietuva gaus iki
tol, kol priartės prie ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui; tai gali
tęstis 20-50 metų, priklausomai nuo jos plėtros tempų. Visą tą laiką
Lietuvai teikiamos lėšos keletą kartų viršytų jos įmokų į ES biudžetą sumą.
Preliminarūs apskaičiavimai rodo, kad, pagal naują finansavimo tvarką, iš
struktūrinių fondų Lietuvos gaunama E.S biudžeto dalis 2002 m. mažiausiai
sudarytų 187,5 mln. EUR, 2004 m. – 396 mln. EUR, o 2006 m. – 604 mln. EUR
(jei vėl remsimės prielaida, kad Lietuva gaus 5% lėšų, skiriamų visoms
valstybėms narėms). Be šių išmokų Lietuva turėtų gauti pajamų, vykdydama
bendrą žemės ūkio politiką.

Didžiausi prisitaikymo kaštai susiję su tais ES reikalavimais, kurie
keliami infrastruktūrai ir, plačiąja prasme, “gyvenimo kokybei”. Šių
reikalavimų įgyvendinimas transporto, energetikos, aplinkos apsaugos
srityse reikalaus didelių investicijų. Tačiau ES jau dabar tikina, kad
šiose srityse valstybėms kandidatėms bus suteikiami pakankamai ilgi
pereinamieji laikotarpiai ir bus teikiama rimta techninė ir finansinė
pagalba.

Šių prisitaikymo kaštų mastą galima iliustruoti aplinkos apsaugos
pavyzdžiu. Šioje srityje Lietuvoje atlikti pakankamai išsamūs tyrimai.
Aplinkos ministerijos parengta ataskaita “Lietuvos aplinkos apsaugos teisės
normų derinimo su Europos Sąjungos įstatymais kaštai” papildo 1998 m.
patvirtintą Aplinkos apsaugos teisės normų derinimo su Europos Sąjungos
reikalavimais strategiją. Ataskaitoje pateikiama skirtingo detalumo
penkiolikos direktyvų analizė. Ji akcentuoja aplinkosaugos sritis, kuriose
derinimo su ES acquis išlaidos pasiteisina ir kuriose derinimo nauda
mažesnė nei kaštai, taip pat sritis, kuriose sektorinė politika turi
keistis, kad būtų išvengta pernelyg didelių prisijungimo prie ES kaštų.
Ataskaita taip pat analizuoja prognozuojamus su derinimo procesu susijusius
administracinius ir monitoringo kaštus.

Remiantis atlikta analize, galima pateikti keletą preliminarių išvadų.
Pirma, net ir santykinai nedidelio nagrinėtų direktyvų skaičiaus
įgyvendinimo kaštai bus dideli. Bendros investicijos, reikalingos šių
teisės normų suderinimui su ES aplinkos apsaugos acquis, 1996 m. kainomis
atitinkamai sudarys 288,7 mln. EUR 2000 m., 873,8 mln. EUR – 2005 m., 1656
mln. EUR – 2010 m., 2363,2 mln. EUR – 2015 m. ir 3104.1 mln. EUR – 2020 m.
Metiniai kaštai 1996 m. kainomis atitinkamai sudarys 139,4 mln. EUR, 360,9
mln. EUR, 615,7 mln. EUR, 791,3 mln. EUR ir 904,7 mln. EUR. Antra, trijų
pagrindinių direktyvų (88/609/EEC (Didelės deginimo įmonės), 91/271/EEC
(Miesto nuotekos) ir COM(97) 105 (pasiūlyta Sąvartynų)) trys komponentai
(atitinkamai pagal išvardintas direktyvas – orimulsijos naudojimas, nuotekų
surinkimo sistemų įvedimas visiems gyventojams ir organinių atliekų
panaudojimas) bus labai brangūs ir iš viso sudarys 111,7 mln. EUR. Šių
komponentų kaštai gali būti didesni nei aplinkosauginė nauda arba dabartinė
Lietuvos aplinkos apsaugos politika turėtų būti peržiūrėta.

Nors apie Lietuvos narystės ES naudą ir kaštus kalbama apibendrintai,
reikia turėti omeny, kad narystės ES poveikis įvairioms socialinėms ir
visuomenės grupėms gerokai skirsis. Ji bus palankiausia konkurencingiems
gamintojams, ypač konkurencingiems, didesnius ūkius turintiems žemdirbiams,
vartotojams (išskyrus žemės ūkio produktų kainas), išsilavinusiems,
jauniems žmonėms.

Apibendrinant galima teigti, kad narystės ES nauda išryškės tik
ilgainiui, artimiausiu, pasirengimo narystei metu, pasirengimo narystei
kaštai, matyt, ne tiek nusvers teikiamą naudą, kiek bus labiau pastebimi.
Tai ir kelia visuomenės paramos narystės ES tikslui problemą. Ją
sprendžiant narystę ES reikėtų laikyti ilgalaike investicija į Lietuvos
valstybės, jos piliečių ateitį, be kurios Lietuvos plėtros perspektyvos
būtų daugiau, nei abejotinos.. 2.3. ES kaip vienas iš ekonominės integracijos pavyzdžių
Ekonominė ir pinigų sąjunga (angl. economic and monetary union, pranc.
union économique et monétaire, vok. Wirtschafts- und Währungsunion) –
Europos Sąjungos ekonominės ir pinigų politikos derinimo procesas, kurio
galutinis tikslas – bendrų pinigų įvedimas.

Pirmą kartą ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) sukūrimas paminėtas
Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartyje, tačiau tuo metu ši
sąvoka dar neapėmė bendrų pinigų įvedimo, buvo numatytas tik ekonominės ir
pinigų politikos koordinavimas. 1969 m. gruodžio 1-2 d. EB viršūnių
susitikime Hagoje šešios tuometinės EB valstybės susitarė dėl EPS su
bendrais pinigais sukūrimo ir nustatė galutinę datą – 1980 m., taip pat
paskyrė aukšto rango grupę, turėjusią pateikti pranešimą dėl galimybių
sukurti EPS ir jos kūrimo grafiko. EPS klausimu tuometinė EB buvo
pasidalijusi į dvi stovyklas: vieni manė, kad pirmasis žingsnis turėtų būti
bendradarbiavimas pinigų politikos srityje, kiti teigė, kad pirmiausia turi
būti pasiektas tam tikras ekonomikos koordinavimo lygis. Abi stovyklos buvo
parengusios alternatyvius artėjimo prie EPS planus.

1970 m. abiejų stovyklų teiginiai buvo sujungti Vernerio pranešime
(pavadintame darbo grupei vadovavusio Liuksemburgo ministro pirmininko
Pjero Vernerio (Pierre Werner) vardu), pateikusiame ir EPS sukūrimo iki
1980 m. tvarkaraštį. Šiame pranešime buvo pabrėžiamas lygiagretus judėjimas
EPS link: koordinuojant ir derinant ekonominę politiką ir kartu palaipsniui
mažinant valiutų kursų svyravimų skirtumus, integruojant kapitalų rinkas ir
įvedant bendrus pinigus bei įsteigiant Europos centrinį banką. Visas
procesas plane suskirstytas į stadijas.

1971 m. Taryba patvirtino kiek modifikuotą Vernerio planą, numačiusį
per pirmąją stadiją (iki 1974 m.) koordinuotos intervencijos priemonėmis
apriboti valiutų kursų svyravimus. Buvo nustatyta maksimali leistina
valiutų svyravimo riba – 2,25 proc. į bet kurią pusę lyginant su JAV
doleriu, o kelios valstybės sutiko nustatyti dar mažesnius skirtumus.
Įgyvendinant šiuos planus 1973 m. buvo įsteigtas Europos monetarinio
bendradarbiavimo fondas. Tačiau dėl aštuntojo dešimtmečio pradžios
ekonominių ir finansinių pasaulio krizių daugelis EB valstybių (išskyrus
Vokietijos Federacinę Respubliką ir Beneliukso šalis) nesugebėjo laikytis
nustatytų valiutų svyravimų. Taip idėjos sukurti EPS įgyvendinimas buvo
atidėtas neapibrėžtam laikui.

1978 m. liepos 6-7 d. Florencijoje Europos viršūnių taryba patvirtino
Prancūzijos ir Vokietijos pasiūlymą sukurti vadinamąją Europos piniginę
sistemą ir jos pagrindinį elementą – Europos valiutų Ekonominė ir pinigų
sąjunga krepšelį, žinomą sąlyginio piniginio vieneto ekiu vardu. Europos
piniginė sistema įsigaliojo nuo 1979 m. kovo 13 d. Ji turėjo užtikrinti EB
valstybių pinigų tarpusavio santykių stabilumą, bet, žinoma, jokiu būdu
nebuvo pinigų sąjunga tikrąja to žodžio prasme. Tuo tarpu prie ekonominės
ir pinigų sąjungos sukūrimo idėjos buvo grįžta 1989 m. birželio mėn., kai
Madride Europos viršūnių taryba pritarė tuometinio Komisijos pirmininko
Žako Deloro (Jacques Delors) pranešimui, kuriame buvo numatyti trys EPS
sukūrimo etapai. Pirmasis etapas turėjo prasidėti 1990 m. liepos 1 d., o
dėl kitų etapų Europos viršūnių taryba nusprendė sušaukti specialią
tarpvyriausybinę konferenciją.

Tarpvyriausybinė konferencija parengė Europos Sąjungos sutartį. Pagal
šią sutartį antrasis EPS įgyvendinimo etapas turėjo prasidėti 1994 m.
sausio 1 d. Perėjimui prie galutinio, trečiojo, etapo – bendrų pinigų
įvedimo – buvo numatytos dvi galimos datos: nuo 1997 m. sausio 1 d. arba ne
vėliau kaip nuo 1999 m. sausio 1 d. Taip pat numatytos atitinkamos EPS
kūrimo ir funkcionavimo institucijos (Europos centrinių bankų sistema,
Europos pinigų institutas, Europos .centrinis bankas), sprendimų priėmimo
mechanizmai ir reikalavimai būsimoms EPS narėms – konvergencijos
kriterijai. Buvo numatyta, kad 1996 m. ES valstybių finansų ministrai,
remdamiesi Komisijos ir Europos pinigų instituto ataskaitomis, nuspręs,
kurios valstybės atitinka bendros valiutos įvedimo reikalavimus. Jeigu
konvergencijos kriterijus atitiktų bent septynios valstybės, tuomet Taryba
(Komisijos siūlymu ir Europos Parlamento pritarimu) absoliučia balsų
dauguma galėtų nuspręsti leisti visoms valstybėms pradėti trečiąjį etapą.
Jeigu Taryba nepriimtų tokio sprendimo, tuomet į trečiąjį etapą išsyk
žengtų tik kriterijus atitinkančios valstybės.

Vyko sudėtingi debatai, būta ir interesų susikirtimų, kol 1995 m.
gruodžio mėn. Madride Europos viršūnių taryba būsimuosius pinigus pavadino
eurais ir patvirtino jų įvedimo planą, pasirinkdama vėlesnę trečiojo etapo
paskelbimo datą – 1999 m. sausio 1 d. Įsigaliojus Europos Sąjungos
sutarčiai kiekvienoje Europos viršūnių taryboje buvo pabrėžiama, kad
vyriausybių pastangos pasiekti konvergencijos kriterijų atitikimą nebuvo
bevaisės. Tačiau bendrų pinigų įvedimas tebekėlė abejonių ir buvo
vertinamas kaip vienas sudėtingiausių bei ambicingiausių ES uždavinių,
todėl būta raginimų atidėti EPS įgyvendinimą. Valstybės, kurių
konvergencijos rodikliai buvo geresni, nuogąstavo, kad dėl prasčiau
pasirengusių valstybių naujasis euras gali būti silpnas. Pavyzdžiui,
finansiškai stabilesnės valstybės reikalavo, kad EPS baigiamasis etapas
būtų pradėtas numatytu laiku, tačiau nešvelninant prisijungimo kriterijų.
Kai kurios valstybės manė, kad stiprus euras, nors ir vėliau įvestas, būtų
geriau negu laiku įvestas silpnas.

Vis dėlto 1996 m. gruodžio mėn. Dubline Europos viršūnių taryba priėmė
Ekonominės ir pinigų sąjungos stabilumo paktą, kuriame valstybės sutarė
griežtai laikytis EPS kūrimo terminų ir reikalavimų. Priėmus šį paktą EPS
įgyvendinimo perspektyva tapo daug aiškesnė. EPS stabilumo paktą Europos
viršūnių taryba patvirtino Amsterdame (1997 m. birželis) ir Liuksemburge
(1997 m. gruodis). 1998 m. 88 gegužės 2-3 d. Briuselyje surengtame
specialiame Europos viršūnių tarybos susitikime buvo patvirtintas
laikinasis Europos centrinio banko pirmininkas ir šešių narių banko
valdyba, taip pat patvirtintas valstybių, atitinkančių stabilumo kriterijus
ir tinkamų bei norinčių žengti į trečiąjį EPS etapą, sąrašas: Airija,
Austrija, Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai,
Portugalija, Prancūzija, Suomija, Vokietija. Savo noru dalyvauti trečiajame
EPS etape kol kas atsisakė Danija, Didžioji Britanija ir Švedija, o
Graikija atitiko ne visus konvergencijos kriterijus. Tačiau šios valstybės
galės vėliau prisijungti prie EPS ir įsivesti eurą.

Po šių nutarimų galutinai buvo atvertas kelias paskelbti EPS ir įvesti
bendrą valiutą. Vėlesni Europos viršūnių tarybos susitikimai (1998 m.
birželio mėn. Kardife ir 1998 m. gruodžio mėn. Vienoje) patvirtino
ankstesnius sprendimus, kad bendra ES valiuta – euras – bus įvesta nuo 1999
m. sausio 1 d. Tačiau iš pradžių euras bus įvedamas tik negrynųjų
(sąskaitinių) pinigų pavidalu. Pagal ligšiolinius susitarimus grynųjų
pinigų (banknotų ir monetų) išleidimas į apyvartą turėtų prasidėti nuo 2002
m. sausio 1 d. ir baigtis iki 2002 m. liepos 1 d. Nuo to momento
nacionaliniai piniginiai ženklai nustos galioję.

Euro įvedimas 1999 m. sausio 1 d. turėjo didelės reikšmės ne tik euro
zonos, bet ir visoms pasaulio valstybėms. Pakeitęs daugumos Europos
Sąjungos (ES) valstybių narių nacionalinius pinigus, euras tapo antra
svarbiausia tarptautine valiuta pasaulyje. Jo – kaip tarptautinės valiutos
– naudojimas labai priklausys nuo tarptautinių finansų rinkų požiūrio. Ne
eur.o zonoje euras gali būti naudojamas valstybiniais (oficialiais) ir
privačiais (neoficialiais) tikslais. Oficialiais tikslais euras naudojamas
kaip bazinė, oficialiųjų tarptautinių atsargų ir intervencinė valiuta, o
neoficialiais – investicijoms ir finansinėms operacijoms (tarptautinių
skolos vertybinių popierių ir akcijų rinkose, bankų sektoriuje), mokėjimams
bei prekių ir paslaugų kainų nustatymui tarptautiniu mastu. 2.4. Ekonomikos konkurencingumas
Konkurencijos politikos objektas dažniausiai apibrėžiamas išskiriant
du pagrindinius tikslus, kuriuos turi garantuoti rinkos ekonomikos ūkinė
teisė. Pirma, tai yra priemonės, kurios užkerta kelia nesąžiningai
konkurencijai (nesąžiningos konkurencijos teisė), antra, konkurencijos
apsaugojimas nuo konkurenciją ribojančių veiksmų (konkurencijos teisė).
Nesąžiningos konkurencijos teisė paaiškina, kaip negalima konkuruoti
rinkoje, kurioje varžosi keletas nepriklausomu ūkio subjektų, o
konkurencijos teisė paaiškina, kaip negalima apriboti konkurencijos
rinkoje. Pagal sporto varžybų analogiją būtų galima teigti, kad vieno iš
boksininkų smūgis žemiau juostos savo varzovui yra nesąžininga
konkurencija, o abiejų varžovų išankstinis susitarimas, kuris iš jų bus
laimėtojas, – konkurencijos ribojimas. Nesąžiningos konkurencijos teisė ir
konkurencijos teisė yra lyg dvi ribos, apibrėžiančios erdvę, kurioje turi
vykti laisvoji konkurencija, sudaranti rinkos ekonomikos pagrindą ir
sukurianti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimalų
ekonominių išteklių pasiskirstymą bei efektyvų jų naudojimą ir veikiančią
ekonominio augimo ir vartotojų gerovės didinimo kryptimi.

Istoriškai anksčiau susiformavo ir jau turi šimtametę tradiciją
nesąžiningos konkurencijos teisė. Formuojantis ir plėtojantis ūkiui, kuris
grindžiamas laisvąja konkurencija, visuomenės suvokiamu poreikiu tampa
nesąžinirigos konkurencinės kovos būdų ir priemonių uždraudimas, nes jas
naudojant nepagrįstai yra suvaržoma ir apsunkinama kitų ūkio subjektų
veiklos laisvė arba sukeliama painiava ar klaidinami vartotojai. Suvokimas,
kad būtina apsaugoti pačią konkurenciją garantuojant kiekvieno rinkos
dalyvio ūkinės veiklos laisvę, Europoje susiformavo ir teisės norma tapo
tik po Antrojo pasaulinio karo. Tam įtakos turėjo JAV ūkinės teisės
tradicija. Nors ir “jaunesnė”, būtent konkurendjos teisė Europos ekonominės
bendrijos (EEB), o vėliau ir Europos Sąjungos (ES) sutartyse buvo labiau
išplėtota negu nesąžiningos konkurencijos teisė.

EEB sutarties 85 ir 86 straipsniuose apibrėžiamos konkurencijos
taisyklės leidžia tvirtinti, kad konkurencija yra svarbiausias bendrosios
rinkos funkcionavimo principas.

Ūkio subjektų susitarimai (EEB sutarties 85 straipsnis). EEB sutarties
85 slraipsnio pirmoji dalis draudžia įmonių ar įmonių junginių (sąjungų,
asociacijų ir pan.) susitarimus, suderintus veiksmus ar sprendimus, kurių
tikslas ar pasekmė yra konkurencijos sumažinimas, apribojimas ar
iškraipymas ir kurie gali paveikti prekybą tarp šalių narių. 85 straipsnio
pirmojoje dalyje pateikiamas ir pavyzdinis draudžiamų susitarimų, suderintų
veiksmų ir sprendimų sąrašas. 85 straipsnio antroji dalis nustato, kad
šiame straipsnyje draudžiami susitarimai, suderinti veiksmai ar sprendimai
yra negaliojantys nuo jų sudarymo momento.

Šio straipsnio draudimas apima ne tik bet kokia forma sudarytus
susitarimus, bet ir suderintus veiksmus. Kaip šio straipsnio pažeidimai ETT
sprendimuose yra vertinami sutampantys įmonių veiksmai, kuriais ribojama
konkurencija, nors jie ir nėra įrodytų draudžiamų susitarimų rezultatas,
tačiau būtent įmonių veiksmų, ribojančių konkurenciją, sutapimas įrodo
prieš konkurenciją nukreiptą įmonių bendradarbiavimą, t.y. jų suderintus
veiksmus.

Svarbus minėto straipsnio ypatumas yra tas, kad konkurenciją
ribojančiuų susitarimų ar suderintų veiksmų draudimas yra labai ptatus ir
apima tiek horizontaliuosius (kartelinius konkurentų susitarimus), tiek
vertikaliuosius susitarimus (pirkimo-pardavimo arba tiekimo sutartis).
Remiantis šio straipsnio trečiąja dalimi, EEB sutartimi įgaliotos
institucijos gali nuspręsti, kad 85 straipsnio draudimas netaikomas kai
kuriems susitarimams, sprendimams ar sude.rintiems veiksmams.

Detaliau tai paaiškinama jau minėtame ET regIamente Nr. 17, kuris
numato galimybę taikyti bendrąsias ir individualias išimtis. Individualios
išimtys kiekvienu konkrečiu atveju taikomos EK sprendimu, kai pateikiamas
suinteresuotų ūkio subjektų prašymas. Bendrosios išimtys taikomos tam
tikroms sutarčių rūšims (išimtinėms pirkimo-pardavimo, distribucinėms,
licenziju ir technologijų perdavimo, spedalizacijos, tyrimo ir tobulinimo
sutartims ir pan.), taip pat sutartims, kurios sudaromos tam tikrose ūkinės
veiklos srityse (draudimas, prekyba automobiliais ir pan.) ir yra
įteisintos atitinkamais ET ir Europos Komisijos (EK) reglamentais.
Valstybių narių nacionalinės institucijos ir teismai privalo šiuos
reglamentus taikyti, kai konkretūs susitarimai prieštarauja nacionalinėms
konkurencijos teisės normoms.

Draudžiamų susitarimų, suderintų veiksmų ir sprendimų kontrotei
vykdyti EK turi atitinkamus įgalinimus: informacijos gavimo ir tyrimu
vykdymo, privalomųjų įpareigojimu ir piniginių baudų skyrimo įmonėms teisę.

Piktnaudziavimo dominuojancla padėtimi draiidimas (EEB sutarties 86
straipsnis). EEB sutarties 86 straipsnis draudžia vienai ar daugiau įmonių
piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi bendrojoje rinkoje ar tam tikroje jos
dalyje, jeigu tai gali tūrėti įtakos prekybai tarp valstybių narių.
Straipsnyje pateikiamas ir pavyzdinis draudžiamų veiksmų sąrasas. Pačiame
straipsnyje dommuojančios padėties sąvoka nėra plačiau paaiškinta. Jo
taikymo praktika formavosi EK ir ypač ETT sprendimų pagrindu. Teismas
dommuojančią padėtį apibrėžė kaip “ekonominę jėga, kurią įmonė turi ir kuri
leidžia jai atitinkamoje rinkoje apriboti efektyvią konkurenciją, ir dėl to
ji gali veikti taip, kaip jai tinkamiausia, nepriklausomai nuo konkurentų,
partnerių ir galiausiai nuo vartotojų”6. Svarbi yra atitinkamos rinkos
sąvoka, kuri praktikoje apibrėžiama kaip tam tikros prekės rinka tam
tikroje geografinėje teritorijoje, kuri gali apimti visų bendrąją rinką
arba tam tikrą jos dalį. Tam tikros prekės rinkai priskiriami visi
produktai ar paslaugos, vartotojų požiūriu pakeičiantys vienas kitą,
atsižvelgiant į jų savybes, kainą ir panaudojimą. Nustatant įmonės
dominuojančią padėtį svarbiausiu veiksniu tapo įmonės kontroliuojama
atitinkamos rinkos dalis. ETT yra suformulavęs tokį teiginį: “Dominuojanti
padėtis gali būti nastatyta remiantis keletu veiksnių, kurie atskirai
paimti nebus lemiami, tačiau esant kitiems veiksniams būtent didetė rinkos
dalis yra labai svarbus rodiklis”. Anaiizuojant EEB sutarties 86 straipsnio
taikymo praktiką pateikiami šie apibendrinimai: “[.] rinkos dalis,
mažesnė kaip 30 procentų, teisingai apibrėžtoje atitinkamoje rinkoje
negalėtiį būti dominuojančios padėties įrodymu esant ir kitiems veiksniams
ar net išimtinėms aplinkybėms. 30-40 procentu rinkos dalis taip pat nėra
absoliutus dominuojančios padėties įrodymas. Šiuo atveju reikia papildomų
įrodymų, kad yra didelių rinkos
dalių skirtumų, palyginti su kitomis įmonėmis, reikšmingų trukdymų patekti
į rinką bei kitų aplinkybių, patvirtinančių dominuojančios padėties buvimą.
Atrodo, kad rinkos dalis, didesnė kaip 40 procentų, turėtu būti pakankama
ir svarbi dominuojančiai padėčiai nustatyti atsižvelgjant į: a) rinkos
dalies kitimą laike; b) artimiausių konkurentų rinkos dalis; c) veiksnius,
kurie galėtų padaryti priešingą įtaką įmonės dominuojančiai padėčiai”.

Vertmant draudimo pikmaudžiauti dominuojančia padėtimi praktiką visų
pirma atkreiptinas dėmesys į ETT išvadą, apibendrinančią kai kurias bylas.
“Piktnaudžiavimo koncepcija – tai objektyvi koncepcija, susijusi su
dominuojančios įmonės elgesiu, kuriuo siekiama veikti rinkos struktūras
silpninant konkurenciją, naudojant būdus, kurie dažniausiai nėra naudojam.i
normaliomis rinkos sąlygomis, dėl kurių yra apribojama konkurencija bei jos
tolesnis vystymasis ir augimas”. Skiriamos dvi pagrindinės draudžiamų
veiksmų rūšys: pirmajai priklauso veiksmai, dėl kurių konkurencija yra
mažinama ar jai trukdoma eliminuojant veikiančius ar potencialius
konkurentus, antrajai – nesąžiningi ar nepagrįsti veiksmai savo partnerių
atžvilgiu, kurie priklauso nuo dominuojančios įmonės prekių tiekimo ar
jsigijimo.

Lietuvos konkurencijos teisė iš esmės remiasi tais pačias principais
kaip ir EEB sutartimi numatytos konkurencijos taisyklės. Tačiau yra ir tam
tikrų skirtumų, kuriuos identifikuoti svarbu sprendžiant konkurencijos
teisės derinimo uždavinius. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4
straipsnis draudžia ribojančius ar trukdančius konkurendjai susitarimus ar
suderintus veiksmus tarp konkumojančių ūkio subjektų, t.y. draudimas iš
esmės apima tik kartelinio pobūdžio susitarimus ir šiuo atžvilgiu yra
siauresnis negu EEB sutarties 85 straipsnyje numatytas konkurenciją
ribojančių susitarimų, suderintu veiksmų ir sprendimų draudimas.
Sprendžiant derinimo uždavinį konkurenciją ribojančių susitarimų draudimas
Lietuvos konkurencijos teisėje turėtų būti išplėstas apimant ir vertikalaus
pobūdžio susitarimus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, kartu
atitinkamai numatant galimybę taikyti bendrąsias ir mdividualias išimtis.
Materialinės teisės normos, draudžiančios piktnaudžiavimą dominuojančia
padėtimi, Konkurencijos įstatyme iš esmės sutampa su EEB sutarties 86
straipsmo nuostatomis, tačiau siekiant didesnio suderinamumo jos turėtų
būti patikslintos visų pirma numatant kolektyvinio dominavimo galimybę ir
atsisakant galimybės daryti draudimo piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi
išimtis. Nors Konkurencijos įstatymas ir atitinkamas Konkurencijos tarybos
poįstatyminis aktas numato ūkio subjektų koncentracijos kontrolę, ši
konkurencijos teisės dalis turėtų būti iš esmės pertvarkoma siekiantją
suderinti su įgyvendinant EEB sutartį susiformavusia įmonių koncentracijos
kontrole. Visų pirma įstatymų lygiu turėtų būti patikslinta ūkio subjektų
koncentracijos samprata, kuri turėtų apimti susiliejimus ir kontroles
įgijimą, jskaitant ir fizinių asmenų įgyjamą kontrolę, nustatytas pranešimų
dėl numatomos vykdyti koncentracijos pateikimo kriterijus bei numatyta
draudžiamos koncentracijos samprata. Ypatingas dėmesys derinant Lietuvos
konkurencijos teisę turėtų būti skiriamas įgyvendinimo praktikai. Šiuo
požiūriu labai svarbūs yra institucijos, atsakingos už konkurendjos
politiką, teisinės sandaros klausimai, kurie turėtų būti tobulinami dviem
pagrindinėmis kryptimis. Visų pirma turi būti labiau garantuotas
konkurencijos institucijos sprendimu priėmimo nepriklausomumas nuo bet
kokios pašalinės įtakos, taip pat konkurencijos institucijai turi buti
suteikti atitinkami įgalinimai, būtini efektyviai konkurencijos teisės
kontrolei vykdyti. Konkurendjos įstatymo 8 straipsnis konkurencijos
institucijai suteikia teisę gauti informaciją, tačiau ši teisė nėra
pakankama konkurenciją ribojantiems veiksmams tirti ir būtiniems įstatymo
pažeidimo įrodymams surinkti. Nepakankami įstatyminiai konkurencijos
institucijos įgalinimai turėtų būti laikomi pagrindine silpnos įstatymo
kontrolės priežastimi, visų pirma turint galvoje kartelinių susitarimų
kontrolę. Aktuali Lietuvos konkurencijos teisės įgyvendinimo probtema yra
procesinių normų, kurios garantuotų asmenų teises į gynybą ir ūkio subjektų
komercinės paslapties apsaugą, kūrimas.

Dėl EEB sutarties ir Lietuvos konkurencijos teisės materialių normų
suderinimo, atrodo, neturėtų kilti didelių sunkumų, kadangi Lietuvos
konkurencijos teisė nuo pat pradžių formavosi veikiama Europos tradicijos.
Daugiau problemų gal.i kilti praktiškai įgyvendinant konkurencijos teisės
normas. Čia pagrindinė problema yra nepakankamas visuomenės pažinimas ir iš
to kylantis nepasirengimas ūkinėje veiktoje vadovautis konkurencijos teisės
principais. Visuomenės informavimo ir supažindinimo su konkurencijos teisės
principais uždaviniui spręsti turėtų būti skiriamas daug didesnis dėmesys,
kuris pareikalaus laiko ir ypatingu pastangų ateityje, siekiant, kad
konkurencijos principais būtų grindžiama valstybės ekonominė politika ir
kasdienio ūkinio gyvenimo praktika.

3. LIETUVOS INTEGRACIJOS Į ES RAIDA 3.1. Integracijos į ES priežastys ir tikslai
Iš tiesų, kodėl Lietuva nori įstoti į ES? Tuo labiau, kad štai jau
beveik dešimtmetį stojimas į ES yra laikomas vienu iš pagrindinių Lietuvos
užsienio politikos tikslų (kiti du – narystė NATO ir geri kaimyniniai
santykiai). Atsakant į šį klausimą galime išskirti svarbiausius aspektus:

Garantuoti ilgalaikę taiką tarp buvusių priešiškų šalių Europoje taip,
kad karas tarp dviejų didžiųjų Europos kraštų – Prancūzijos ir Vokietijos –
būtų ne tik “neįsivaizduojamas, bet ir materialiai neįmanomas”;

Narystė ES padidina šalies saugumą sumažindama išorinę grėsmę. ES
valstybės tarpusavyje koordinuoja užsienio politiką. Dauguma jų priklauso
Vakarų Europos Sąjungai (VES) – gynybos ir saugumo organizacijai, kuri
pastaruoju metu yra integruojama į ES bendrosios užsienio ir saugumo
politikos struktūrą. Beje, kai kas teigia, kad Lietuvos saugumui užtikrinti
pakaktų būti tik NATO nare. Tačiau taip manantieji šalies saugumą suvokia
labai siaurai, t.y. tik kaip karinės grėsmės sumažinimą, ir neatsižvelgia į
kitus narystės ES pranašumus. Narystė ES ne tik sumažina išorinės agresijos
tikimybę, bet ir sustiprina tvarką bei padidina saugumą pačioje šalyje: jos
narės bendrai sprendžia nusikalstamumo, sienų kontrolės, terorizmo,
aplinkos taršos ir kitas piliečių saugumui svarbias problemas. Europoje
užtikrinant saugumą ateityje vis didesnį vaidmenį gali vaidinti ES. Dėl
nuolatinio keitimosi informacija ir bendro sprendimų priėmimo taip pat
labai sumažėja nesusipratimų ir konfliktų tarp ES narių tikimybė. Manoma,
jog būtent tai, kad šeštajame dešimtmetyje buvo sukurtos Europos Bendrijos,
prisidėjo prie taikaus Vakarų Europos šalių, ypač istoriškai dažnai
konfliktavusių didžiųjų valstybių, sambūvio.

Narystė ES Lietuvoje išorinio saugumo problemą netiesiogiai padarytų
ne tokią opią, padidintų ne mažiau svarbų vidaus saugumą (“tvarką”).

2. Ekonominė priežastis, susijusi su laisvu priėjimu prie didesnės
rinkos ir nuo to priklausančia masto ekonomija, efektyvesniu išteklių
paskirstymu, gamybos netikslumų pašalinimu, netrukdomu gamybos išteklių
paskirstymu efektyviausio panaudojimo vietose ir BVP augimu. Bendra
ekonominė Lietuvos integracijos į ES nauda yra sunkiai paneigiama, – galimi
tik skirtingi prognozuojami dyd˛iai.

ES pagrindas – bendroji rinka, kurioje laisvai juda prekės, asmenys,
paslaugos ir kapitalas. Kitaip sakant, visoje ES teritorijoje siekiama
sudaryti tokias pat sąlygas laisvai judėti kaip ir vienoje valstybėje.
Lietuvai prisijungus prie ES jos verslininkai galės laisvai prekiauti
visoje ES teritorijoje, piliečiai galės laisvai judėti, mokytis ir
įsidarbinti bet kurioje ES valstybėje. Tiesa, kai kurių laisvių
įgyvendinimui gali būti taikomi pereinamieji laikotarpiai, o jų trukmė
priklausys tiek nuo Lietuvos pasirengimo narystei ES ir derybinių gebėjimų,
tiek nuo situacijos Sąjungoje. Pašalinus ekonominės veiklos kliūtis bus
geriau naudojami gamybos ištekliai – darbo jėgos, kapitalo bei gamtos.
Manoma, kad būdama ES nare šalis tampa patrauklesnė investuotojams. Dėl šių
priežasčių ekonominė veikla darosi efektyvesnė, mažėja kainos ir kyla
šalies gerovė. Tiksliai įvertinti ekonominį ES poveikį labai sunku, nes
nelengva atskirti, kas yra Lietuvoje vykdomų reformų, o kas – integracijos
į ES padariniai. Dar sunkiau skaičiais įvertinti ir palyginti ekonominės
narystės ES išlaidas ir naudą individams, atskiroms visuomenės grupėms ar
visam šalies ūkiui. Tiesa, ankstesnės plėtros atvejais buvo bandyta
įvertinti narystės ES poveikį. Pavyzdžiui, buvo nustatyta, kad dėl
dalyvavimo bendrojoje rinkoje metinis Portugalijos ūkio augimas 1995-2010
m. padidės 0,7 proc. Tačiau tokie apibendrinimai beveik neatspindi
integracijos poveikio konkretiems žmonėms.Lietuvoje prognozuojamas
potencialus gerovės .kilimas ES, susijęs su vieningos rinkos programos
įgyvendinimu (Lentelė Nr. 1):

Lentelė Nr.1
Etapai Mlrd.ECU % BVP
1 etapas Nauda, susijusi su prekybos apribojimų

pašalinimu 8-9 0.2-0.3
2 etapas Nauda, susijusi su gamybos apribojimų
pašalinimu. 57-71 2.0-2.4
Bendra apribojimų pašalinimo nauda 65-80 2.2-2.7
3 etapas Nauda, susijusi su geresniu masto
ekonomijos išnaudojimu 61 2.1
4 etapas Nauda, susijusi su susmarkėjusia
konkurencija, didinančia verslo efektyvumą. 46 1.6
Nauda, susijusi su rinkos integravimu (3 ir 4 etapai) 62-107 2.1-3.7
Bendra 12 ES narių 1988m. kainomis 174-258 4.3-6.4

ES remia mažiau išsivysčiusius valstybių narių regionus. Tikėtina, kad
tapusi ES nare Lietuva sulauktų finansinės jos paramos. Nors mūsų valstybė
turėtų mokėti įnašus į bendrą biudžetą, iš ES biudžeto gaunamos išmokos dar
ilgai viršytų Lietuvos įmokas. Lietuva jau dabar gauna arba netrukus gaus
ES paramą, skirtą teisės normų derinimui, investicijoms į infrastruktūrą ir
institucijų plėtrą, regionų bendradarbiavimui (PHARE programa), žemės ūkio
ir kaimo plėtojimui (SPARD programa), transporto plėtrai ir aplinkosaugai
(ISPA programa). 2000 m. iš PHARE programos Lietuvai numatyta skirti apie
42 mln. eurų, o 2000 – 2006 m. iš SAPARD ir ISPA programų – apie 200 mln.
eurų. Kai kas svarbiausius Lietuvos narystės ES pranašumus sieja būtent su
finansine parama, kuri įstojus į Sąjungą per metus gali siekti iki 4 proc.
Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Vis dėlto tai reikėtų vertinti
atsargiai. Galimas daiktas, kad šiuo metu ES taikomos finansinės paramos
valstybių narių žemės ūkiui bei regionų plėtrai taisyklės prieš Lietuvai
stojant į ES bus pakeistos.

Dažnai nurodoma, kad dėl narystės ES sumažėtų Lietuvos autonomija
nustatant ir įvykdant ekonominę ar socialinę politiką, ypač tokiose srityse
kaip bendroji prekybos politika, konkurencijos politika ir pan., kur
sprendimams priimti nebūtinas visų valstybių narių pritarimas. Tokį teiginį
reikėtų atsargiai vertinti, kadangi sunku pasakyti, kokiu atveju Lietuvos
sprendimų autonomija būtų labiau ribojama: ar tuomet, kai ji nebūtų ES nare
ir dėl to neturėtų galimybių tiesiogiai prisidėti prie ES ekonominės
politikos priemonių, kurios tiesiogiai veikia ekonomiškai glaudžiai
susijusių Europos šalių ūkius, rengimo, ar tuomet, kai deleguotų sprendimo
teisę Sąjungos institucijoms ir taip tiesiogiai dalyvautų jų darbe. Kadangi
Lietuva yra nedidelė ir atvira šalis, ES priimamai sprendimai smarkiai
veiks Lietuvos ūkį ir atskiras jo šakas net ir tokiu atveju, jei Lietuva
nebus ES narė. Dėl to galima tikėtis, kad vieną iš pagrindinių Lietuvos
narystę ES remiančių grupių bus kompanijos, eksportuojančios prekes į
Sąjungą.Tačiau restruktūrizacijos laikotarpiu didesnę prieš narystę
nukreiptą įtaką gali turėti dėl ūkio reformų kaštų ir didėjančios
konkurencijos nuostolius patiriančios stambios kompanijos, ypač žemės ūkio
srityje.

3. Dar vienas svarbus Lietuvos narystės ES aspektas – dalyvavimas
Europoje vykstančiuose procesuose. Tai svarbu tiek politikos, tiek
ekonomikos, tiek kultūros atžvilgiu. Dalyvaujant didžiausioje pasaulyje
regioninėje organizacijoje įgyja daugiau galimybių siekti nacionalinių
tikslų. Svarbu ir tai, kad įsitraukus į ES sprendimų priėmimo procesą
Lietuva galėtų daryti įtaką jų turiniui. Tai, kad Lietuva yra maža
valstybė, netrukdytų prisidėti prie bendros politikos kūrimo. Sprendimai ES
paprastai yra priimami bendru sutarimu, nors formaliai tam tikrose srityse,
pvz., sprendžiant bendrosios rinkos klausimus, taikoma daugumos balsavimo
taisyklė. Viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių Austriją, Suomiją
ir Švediją stoti į ES, buvo siekis prisidėti prie bendros politikos, kuri
turi įtakos .ir ES nepriklausančioms valstybėms, kūrimo. Šiuolaikinėje
pasaulio ekonomikoje tokio stambaus ekonominio vieneto kaip ES politika
turi daug įtakos kitoms valstybėms. Tai itin aiškiai atsiskleidė Lietuvos
gamintojų prekėms Rusijoje ir kitose rinkose pradėjus konkuruoti su ES
subsidijuojamais žemės ūkio produktais. Galiausiai narystė ES Lietuvai
daugeliu atžvilgių yra naudingesnė nei alternatyvos jos stojimui į ES, ypač
kai į ją įstos kitos šios regiono šalys.

4. Kalbant apie stojimo priežastis, svarbu paminėti sistemines
pasėkmes. Narystė ES siejama su teigiamu poveikiu valstybės kandidatės
politikos vykdymo stabilizavimui, reformų konsolidavimui ir investuotojų
pasitikėjimo didinimui. Dėl pasitikėjimo augimo sumažėtų palūkanų normos,
nes pagerėtų šalies rizikos reitingas. Savo ruožtu palūkanų mažėjimas
skatintų investicijas bei ekonominę veiklą. Tačiau, investicijų augimui ne
mažiau svarbi yra Lietuvoje vykdoma makroekonominė politika, nuo kurios
priklauso pasirinkto rinkos ekonomikos modelio diegimas, atitinkantis ES
rinkos struktūrą, reguliavimo mechanizmus, normas ir pan.

5. Su integracija susijęs ekonominės veiklos reguliavimas darys
poveikį ne tik teisinei sistemai ir administravimo struktūroms, bet ir
Lietuvos įmonėms. Reguliuojant aplinkosaugą, darbo saugos ir kitus
socialinius reikalus, kad būtų apsaugoti vartotojai ar suteiktos tvirtesnės
socialinės garantijos, gali būti apribota įmonių veikla. Lietuvos įmonės
turės skirti lėšų tam, kad Sąjungos lygiu reguliuojamose srityse atitiktų
griežtesnes normas. Be to, ne visos ES priimtos normos šiuo metu tinka
Lietuvos ūkiui. Ekonominio reguliavimo kaina Lietuvos biudžetui bei įmonėms
priklausys ir nuo to, ar tinkamai mūsų valstybinės institucijos įgyvendins
šiuos su naryste susijusius įsipareigojimus (pvz., kaip šios priemonės bus
išdėstytos laiko atžvilgiu, ar jos efektyviai įgyvendins siekiamus
tikslus). Pažymėtina, kad būtent nuo Lietuvos institucijų gebėjimo
tvarkytis pačioje šalyje ir vykdyti protingą ekonominę politiką priklausys
tai, kiek pasinaudosime narystės ES teikiamomis galimybėmis ir kiek ji mums
kainuos.

Ne dėl savo kaltės Lietuva taip pavėluotai įsijungia į Europos
integracijos procesą. Berlyno sienos griūtis, Lietuvos ir kitų Baltijos
kraštų nepriklausomybės atkūrimas bei Sovietų sąjungos žlugimas prieš
devynerius metus atvėrė galimybę Lietuvai palaipsniui įsitraukti į kuo
glaudesnį bendradarbiavimą su Europos sąjungos šalimis, kurias vienija:

• tikėjimas bendromis laisvės, demokratijos ir įstatymo viršenybės

vertybėmis;

• pasiryžimas plėtoti ekonominę ir socialinę pažangą bei aukštą

užimtumo lygį dėl vieningos geopolitinės erdvės, kurioje nėra

vidaus sienų, dėl ekonominės ir socialinės sanglaudos bei

ekonominės ir pinigų sąjungos sukūrimo;

• siekis bendromis pastangomis užtikrinti laisvę, saugumą ir

teisingumą, kur, viena vertus, laisvas žmonių judėjimas bei,

kita vertus, sienų kontrolė ir kova prieš nusikalstamumą

užtikrinami per vidaus reikalų politikos derinimą;

• pasiryžimas stiprinti Europos sąjungos tarptautinį identitetą,

ypač per bendros užsienio ir saugumo politikos įgyvendinimą bei

palaipsnį bendros gynybos politikos kūrimą.

Dabar, kai ruošiamasi sėsti prie derybų stalo bei nuosekliai derinti
įstatymus su es teise, pravartu prisiminti pirmojo Europos komisijos
prezidento Walter Hallstein žodžius (1957 m.): “mes ne tik integruojame
ekonomikas, mes integruojame politiką. Mes ne tik dalinamės savo baldais,
mes statome naują ir didesnį namą”. 1957 metais, būdama okupuota ir
prievarta Sovietizuojama, Lietuva negalėjo dalyvauti bendras vertybes
išpažįstančių Europos šalių saug.umo ir ekonominės gerovės kūrimo projekte.
Šiandien yra galimybė tapti šio beprecedentinio projekto dalimi: perimant
patirtį ir technologijas, gaunant įvairiapusę paramą Lietuvos ūkiui
restruktūrizuoti, darant jį labiau konkurentabilų bei laipsniškai tampant
aktyvia bendrų Europos sąjungos politikos nuostatų kūrėja, dalyve,
įgyvendytoja. “

Pirmąkart Bendrijos sutartys buvo iš esmės peržiūrėtos Suvestiniame
Europos akte, kuris įsigaliojo 1987 m. liepos mėn. Po kelerius metus
trukusių karštų debatų buvo parengta išsami teisinė sistema, kuri iki 1992
m. leido sukurti bendrą prekių, kapitalo bei paslaugų rinką ir užtikrinti
laisvą žmonių judėjimą. Ji taip pat paskatino atskiras valstybes glaudžiau
bendradarbiauti aplinkos ir mokslinių tyrimų bei technologijų plėtros
srityse, o Europos politiniam bendradarbiavimui suteikė tvirtą teisinį
pagrindą.

Europos integracijos procesą paspartino Europos Sąjungos sutartis,
pasirašyta 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte. Ji suteikia bendrą teisinį
pagrindą trims Europos Bendrijoms – EAPB, Euratomui ir EEB. Tarp šių trijų
organizacijų Europos ekonominė bendrija visada užėmė ypatingą vietą: ji ne
tik kėlė grynai ekonominį tikslą sukurti didelę bendrąją rinką, bet ir ėmė
formuoti atskirų sektorių politiką (pavyzdžiui, socialinę ir aplinkos
politiką arba atsilikusių regionų plėtros gaires).

Atsižvelgiant į tokį Bendrijos užduočių išsišakojimą Mastrichto
sutartyje buvo nuspręsta oficialiai pakeisti EEB pavadinimą ir ateityje ją
vadinti Europos Bendrija (EB). Taigi trys pirmosios Europos Bendrijos
sudaro Europos Sąjungos vadinamąjį pirmąjį ramstį, arba Bendrijos ramstį,
kuris simbolizuoja didelę valstybių narių integraciją. Mastrichto sutartis
ES “statiniui” suteikė dar du naujus ramsčius: vienas jų yra bendroji
užsienio ir saugumo politika, o kitas – bendradarbiavimas teisingumo ir
vidaus reikalų srityse. Taip siekta pagerinti ES valstybių narių
bendradarbiavimą tose srityse, kurios yra susijusios su subtiliais
nacionalinio suverenumo aspektais. Todėl čia valstybės narės buvo linkusios
riboti politinę integraciją. Mastrichto sutartyje buvo išsamiai aptartas
bendros valiutos – euro – įvedimas, logiškai užbaigiantis rinkos be sienų
formavimo procesą. Sutartis taip pat išplėtė pilietybės sampratą ir ES
piliečiams suteikė naujas teises: teisę balsuoti ir būti išrinktiems per
savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus, peticijos teisę bei teisę
paduoti apeliacinį skundą Europos ombudsmenui. Parlamentas taip pat įgijo
naujų teisių, pavyzdžiui, bendrų su Taryba sprendimų teisę.

Amsterdamo sutartyje yra pabrėžiama būtinybė koordinuoti darbo vietų
kūrimo iniciatyvas, stiprinti Bendrijos socialinių reikalų, aplinkos ir
visuomenės sveikatos politiką. Vidaus reikalų srityje 15 valstybių narių
Amsterdame susitarė glaudžiau bendradarbiauti kovoje su terorizmu,
narkotikais ir nusikalstamumu. Buvo nuspręsta suderinti imigracijos bei
vizų politiką ir palaipsniui sukurti Europos laisvės, saugumo ir teisingumo
zoną. Taip pat buvo siekiama labiau įtvirtinti bendrąją užsienio ir saugumo
politiką ir tuo tikslu parengti bendrų veiksmų sistemą, kuri Sąjungos
veiklai suteiktų aiškią kryptį.. 3.2. Politinių, teisinių ir ekonominių santykių plėtojimo eiga
Ekonominiai.1998 m. gruodžio 12 d. Vienos Europos viršūnių taryba
akcentavo Europos Komisijos požiūrį, išdėstytą 1998 m.lapkričio 4 d.
paskelbtame Bendrajame dokumente (Composite paper). Šiame dokumente Europos
Komisija pastebėjo,jog “[1997-1998 m.] Lietuva pasiekė žymios pažangos.
Visgi tam, kad Lietuvą būtų galima laikyti atitinkančia ekonominius
Kopenhagos kriterijus, o Europos Komisija galėtų rekomenduoti derybų
pradžią, turi būti imtasi papildomų priemonių, o kai kurie naujausi
sprendimai turi būti patikrinti praktiškai”. 1998 m. gruodžio 12 d. Vienos
Europos viršūnių taryba pritarė Europos Komisijos nuomonei, kad,
įvertindama žymią Lietuvos pažangą, Europos Komisija galės pasiūlyti derybų
pradžią, jei naujausi sprendimai bus patikrinti praktiškai.

Po pažangos pranešimo Europos Komisijai parengimo 1998 m. Lietuvoje
buvo toliau įgyvendinama likusi reformų dienotvarkė. Lietuvos ūkio
restruktūrizavimo srityje pažangos pasiekta, šalinant įėjimo į rinką ir
išėjimo iš jos barjerus, toliau mažinant tiesioginį valstybės dalyvavimą,
liberalizuojant ūkinės veiklos taisykles. Išorinis šokas, kurį sąlygojo
Rusijos krizė ir sulėtėjęs ES ekonominis augimas, dar labiau paspartino
pramonės ir įmonių restruktūrizavimą.

Toliau auga tiesioginės užsienio investicijos (TUI). 1999 m. balandžio
1 d. kumuliatyvinės tiesioginės užsienio investicijos sudarė 6,98 mlrd. Lt.
(1,74 mlrd. JAV dolerių). ES tenkanti TUI dalis sudarė apie 60 proc.
Apžvelgiamu laikotarpiu buvo sėkmingai mobilizuojamas vidaus kapitalas.
Nepaisant Rusijos krizės, 1999 m. I ketv., lyginant su 1998 m. I ketv.,
Lietuvos bankai sugebėjo padidinti bendruosius aktyvus 4,7 proc. Visi
Lietuvos komerciniai bankai 1999 m. I ketv. baigė pelningai. Vyriausybė
sėkmingai įvedė naują taupymo instrumentą – taupymo lakštus. Ilgalaikės
obligacijos litais buvo išleistos pirmą kartą.

Lietuvos prekyba su ES:

Lietuvos prekybos su ES apimtys nuolat didėja: 1996 m. prekyba su ES
sudarė 38,4 proc. visos Lietuvos užsienio prekybos, 1997 m. – 40,8 proc.;
1998 m. – 45,4 proc.; o 1999 m. I ketv. – 48,6 proc. (1999 m. balandžio
mėn. viršijo 50 proc.). Vis dėlto, išvardintų rodiklių augimas turėtų būti
vertinamas atsižvelgiant į sumažėjusias Lietuvos prekybos su NVS šalimis
apimtis. Antra vertus, Lietuvos importas iš ES 1999 m. I ketv., lyginant su
1998 m. I ketv., sumažėjo.

Nors Lietuvos prekybos su ES balansas vis dar išlieka neigiamas, 1999
m. I ketv. lyginant su 1998 m. I ketv., pastebimas 7 proc. eksporto augimas
ir 20 proc. importo sumažėjimas. Atsižvelgiant į Rusijos krizės sukeltas
pasekmes ir sulėtėjusius ES šalių ekonominio augimo tempus rodo reikšmingą
Lietuvos pažangą.

1998 m. antroje pusėje, Lietuvos ūkui pajutus didelį Rusijos krizės
sukelto užsienio prekybos šoko poveikį, ekonominis augimas sustojo. Iš
dalies dėl to, kad eksportui numatyti produktai užplūdo vidaus rinką,
nedarbo lygis išaugo, o infliacija sumažėjo iki labai žemo lygio. Be to,
ženklus realiojo efektyvaus valiutos kurso padidėjimas turėjo įtakos
importo kainų sumažėjimui. 1998 m., nepaisant staigaus vietinės paklausos
sumažėjimo, einamosios sąskaitos deficitas ir toliau didėjo, tačiau 1999 m.
pirmąjį ketvirtį šiek tiek sumažėjo. Stambūs privatizacijos sandoriai labai
padidino tiesioginių užsienio investicijų įplaukimą, suteikiantį būtinus
išteklius didėjančiam užsienio prekybos neigiamam balansui finansuoti. Iš
dalies, reaguodama į užsienio prekybos šoką, Lietuva sušvelnino savo
fiskalinę politiką. Buvo tęsiamos struktūrinės reformos, tačiau kai
kuriuose svarbiuose sektoriuose, kaip antai energetikos, reformos tebėra
nepakankamos.

1998 m., smarkiai išaugus suvartojimui ir padidėjus investicijoms
pirmajame pusmetyje, realusis BVP išaugo 5,1 proc. Tačiau antrajame metų.
ketvirtyje pasiekęs aukščiausią ribą, viršijančią 10 proc., paskutiniajame
ketvirtyje kasmetinis augimas faktiškai sustojo. Mažmeninės prekybos
apimtys išaugo maždaug 11 proc., tačiau praėjusį spalį ėmė mažėti. Kasybos
ir apdirbamosios pramonės pardavimų apimtys išaugo 7 proc., tačiau praėjusį
gruodį ėmė mažėti. Bendrosios žemės ūkio produkcijos apimtys, labiausiai
dėl sumažėjusio žemės ūkio kultūrų auginimo, nukrito 3 proc., kadangi
mažėjanti paklausa Ukrainos ir Rusijos rinkose padarė neigiamą įtaką
Lietuvos žemės ūkio produktų sektoriui.

Pirmajame 1999 m. ketvirtyje dėl užsienio prekybos paklausos
sumažėjimo ir sutrikusio naftos tiekimo naftos perdirbimo įmonėms, kas
sudaro žymią pramoninės produkcijos dalį, realusis BVP sumažėjo 5,7
procentais. Per pirmuosius penkis šių metų mėnesius pardavimų pramonės
sektoriuje buvo 7,6 proc. mažiau nei per tą patį 1998 m. laikotarpį.

Per pirmuosius septynis 1999 m. mėnesius vidutinis įregistruotas
nedarbo lygis nuo per atitinkamą 1998 m. laikotarpį įregistruotų 6,6 proc.
išaugo iki 7,9 procentų. 1998 m. nedarbo lygis, siekiantis 13,3 proc., buvo
didesnis nei įregistruotas nedarbo lygis, tačiau buvo matyti mažėjimo
tendencijos. Tačiau iki 1999 m. gegužės nedarbo lygis išaugo iki 14,0
procentų. 2000 metų gegužės 1 d. jis yra 11.2%.

1998 m. prekybos balanso deficitas išaugo nuo maždaug 12 proc. per
ankstesnius metus iki 14 proc. BVP. Nedidelis beveik 1 proc. BVP paslaugų
prekybos balanso padidėjimas iš dalies kompensavo prekybos prekėmis balanso
deficito didėjimą. Todėl einamosios sąskaitos deficitas 1998 m. išaugo iki
daugiau nei 12 proc. BVP. Pirmąjį 1999 m. ketvirtį, prekybos ir einamosios
sąskaitos deficitui siekiant atitinkamai 11 proc. ir beveik 10 proc., šios
tendencijos pasikeitė. Praėjusiais metais grynųjų tiesioginių užsienio
investicijų skaičius smarkiai išaugo. Tiesioginių užsienio investicijų
srautas padengė didelę dalį augančių šalies užsienio finansavimo poreikių.
Pasiekusios aukščiausią tašką 1998 m. birželį, oficialiosios atsargos ėmė
mažėti, tačiau vis dar dengia daugiau nei trijų mėnesių prekių ir paslaugų
importą. Per pirmuosius penkis 1999 m. mėnesius Lietuvos užsienio skola,
kurios dydis nekito beveik visą 1998 m. laikotarpį, nominalia išraiška
išaugo daugiau nei vienu penktadaliu.

Infliacija smarkiai sumažėjo, atspindėdama lito vertės padidėjimą,
žemės ūkio produkcijos perteklių vidaus rinkoje ir pasaulines prekių kainų
tendencijas. 1999 m. rugpjūtį 12 mėnesių infliacija siekė -0,2 proc.
palyginti su 3,6 proc. 1998 m. rugsėjį. Akcizo mokesčiai ir kai kurios
valstybės reguliuojamos kainos buvo padidintos, tačiau mažėjančios maisto
produktų kainos, kurios sudaro maždaug 40 proc. vartotojų kainų indekso,
panaikino bet kokį infliacinį spaudimą.

Efektyvusis lito kursas ženkliai padidėjo ne vien tik dėl Rusijos
rublio devalvacijos, bet ir dėl lito susiejimo su JAV doleriu, kurio vertė
Europos valiutų atžvilgiu smarkiai pakilo. Valiutų valdybos modeliui
Rusijos krizė nesukėlė didesnių sunkumų. Smarkiai padidėjus užsienio
valiutos įplaukimui, kreditavimo mastai greitai išsiplėtė. Lietuvos bankas
apdairiai ruošiasi palaipsniui panaikinti valiutų valdybos modelį.
Atsižvelgdamas į tarptautinėse finansų rinkose vyraujančią situaciją,
Lietuvos bankas nusprendė atidėti lito susiejimo su JAV doleriu
orientacijos pakeitimą susiejimo su euru orientacija ne anksčiau kaip po
1999 m.

Fiskalinė politika 1998 m. antrą pusmetį gerokai sušvelnėjo.
Einamosios pajamos nesiekė planuotų dydžių, kadangi augimas sulėtėjo, tuo
tarpu nebiudžetinės išlaidos smarkiai išaugo vienkartines privatizacijos
sandorių pajamas naudojant kaip tiesioginį finansavimo šaltinį.
Reikšmingiausios priemonės, padariusios įtaką minėtam . augimui, buvo
Santaupų atkūrimo planas ir parama nuo Rusijos krizės nukentėjusioms
įmonėms. Pagal santaupų atkūrimo programą iki šiol asmenims buvo pervesta
santaupų, kurių dydis yra ekvivalentiškas 2,5 proc. BVP. Be to, skolinimo
operacijų skaičius taip pat išaugo ir siekė 1,5 proc. BVP. Tai turėjo
įtakos valstybės finansinio deficito išaugimui nuo 1 proc. BVP 1997 m. iki
prognozuotų 5 proc. 1998 m.

Pirmąjį 1999 m. pusmetį Vyriausybė toliau laikėsi išlaidų didinimo
politikos, tuo tarpu mokestinė bazė dėl Rusijos krizės sukeltų padarinių
sumažėjo. Lietuvos Vyriausybė, remdamasi optimistinėmis 4 proc. augimo
prognozėmis, suplanavo 1999 m. subalansuotą biudžetą. Tačiau kai 1999 m.
viduryje paaiškėjo, kad biudžeto pajamos ir išlaidos daugiau nei 10 proc.
nukrypsta nuo planuojamų rodiklių, naujoji Vyriausybė buvo priversta
koreguoti planus. Naujoji Vyriausybė atidėjo trečiojo ir paskutiniojo etapų
santaupų atkūrimo pervedimus, lygiaverčius maždaug 1,5 proc. BVP.
Vyriausybė siūlo sumažinti 1999 m. biudžeto išlaidas 6 proc. Šių priemonių
patvirtinimas ir jų visiškas įgyvendinimas galėtų sumažinti 1999 m.
biudžeto deficitą maždaug iki 5 procentų.

Netrukus po Rusijos krizės Lietuvos Vyriausybė vėl įžengė į
tarptautines kapitalo rinkas 1998 m. pabaigoje išleisdama dvi nedideles
euro obligacijų emisijas, kurių vertė siekė 50 milijonų eurų. 1999 m.
birželį išleisdama penkerių metų trukmės 200 milijonų eurų vertės euro
obligacijų emisiją, Vyriausybė prisiėmė įsipareigojimus mokėti didesnę
premiją rizikai padengti. Rugsėjo mėnesį Vyriausybė pradėjo leisti dar
vieną 250 milijonų eurų vertės emisiją, norėdama finansuoti užsienio skolų
grąžinimą ir suteikti paskolas naftos perdirbimo įmonėms. Šią emisiją
numatoma išleisti 4 – 6 savaičių laikotarpiu.

Įvertinimas pagal Kopenhagos kriterijus

Veikianti rinkos ekonomika

Makroekonomikos stabilumas susilpnėjo dėl Rusijos krizės ir
atitinkamos pirminės reakcijos į krizę, kas sukėlė valstybės biudžeto
būklės pablogėjimą, taip pat ir dėl užsienio prekybos disbalanso didėjimo.
Vyriausybė stengėsi sušvelninti socialines ir ekonomines pasekmes gerokai
padidindama valstybės išlaidas. Tai galėjo atitolinti tam tikrą tiesioginį
Rusijos krizės poveikį, tačiau taip darydama Vyriausybė taip pat naudojo
nepakankamus finansinius išteklius neveiksmingoms įmonėms remti vietoj to,
kad skatintų investicijas ir struktūrines reformas. Tokios veiklos
pasirinkimo rezultatas buvo greitas valstybės finansų būklės pablogėjimas.

Infliacija sumažėjo iki labai žemo lygio, kadangi defliacinės kai
kurių rinkų tendencijos nusvėrė kai kurių valstybės reguliuojamų kainų
sureguliavimą didėjimo tvarka. Nominaliojo ir realiojo darbo užmokesčio
didėjimas buvo palaipsniui sumažintas iki dydžių, kurie labiau priartėja
prie bendro produktyvumo augimo. Tačiau valstybinio sektoriaus darbo
užmokesčio augimas buvo pernelyg didelis, o tai prisidėjo prie fiskalinio
ir einamosios sąskaitos deficito augimo. Vidutinės trukmės laikotarpiu
esamo užsienio prekybos disbalanso negalima išlaikyti vienodo lygio, ir
didelio einamosios sąskaitos deficito sumažinimas privalo išlikti vienu iš
prioritetų.

Lietuva ir toliau daro pažangą, kurdama veikiančią rinkos ekonomiką.
Buvo patobulinta teisinė bazė, reglamentuojanti patekimą į rinką ir išėjimą
iš rinkos, toliau vyko privatizacijos procesas, tačiau didelių įmonių ir
bankų privatizavimą reikia pagreitinti. Tačiau verslą reglamentuojančių
įstatymų įgyvendinimas turi būti skaidresnis, o bankroto procedūros vis dar
tinkamai neveikia. Atsižvelgiant į labai ženklų valstybės biudžeto deficito
padidėjimą, Lietuvos valdžios institucijoms reikės imtis papildomų
priemonių, kad būtų užtikrintas tolygus valstybė.s finansų naudojimas per
vidutinės trukmės laikotarpį.

Gebėjimas įveikti konkurencijos spaudimą ir Sąjungoje veikiančias rinkos

jėgas

Kaip nurodyta Darbotvarkėje 2000, Lietuvos gebėjimas įvykdyti šį
kriterijų priklauso nuo veikiančios rinkos ekonomikos ir stabilios
makroekonomikos sistemos, kuri rinkos dalyviams leistų numatyti tolesnę
galimą raidą ir pagal tai priimti sprendimus. Tam taip pat reikia pakankamo
žmogiškojo bei fizinio kapitalo, įskaitant infrastruktūrą. Reikia
pertvarkyti valstybines įmones, be to, visos įmonės turi investuoti lėšas
savo veiklos efektyvumui gerinti. Kuo daugiau galimybių įmonės turės gauti
finansavimą iš užsienio ir kuo sėkmingiau jos galės atlikti pertvarkymus ir
diegti naujoves, tuo geresnes prisitaikymo prie naujovių sąlygas jos turės.
Apskritai, kuo didesnis ekonominės integracijos su Sąjunga laipsnis bus
pasiektas dar prieš stojimą, tuo lengviau ekonomikai bus prisiimti narystės
įsipareigojimus. Tai įrodo prekybos su ES valstybėmis narėmis apimtys ir
prekių asortimentas.

Lietuvos pažanga kuriant veikiančią rinkos ekonomiką, apie kurią
byloja neseniai įvykusi kelių didelių pramonės ir infrastruktūros įmonių
privatizacija, taip pat ir stabilios makroekonomikos sąlygos paspartino
ekonomikos pertvarkymo procesą.

Investicijos kaip BVP dalis 1998 m. ir toliau didėjo ir sudarė 25,8
proc. Tiesioginės užsienio investicijos, sudarančios 8,6 proc. BVP, pasiekė
rekordinius dydžius. Nors maždaug 80 proc. visų TUI įplaukė sudarius vieną
privatizacijos sandorį, metų ketvirčių duomenys rodo pastovų tiesioginių
užsienio investicijų srauto didėjimą, kuris trejus metus iš eilės sąlygojo
grynųjų įplaukų padvigubėjimą. Toks atsparumas tarptautinių investitorių ne
labai palankaus požiūrio į besikuriančias rinkas akivaizdoje rodo
pasitikėjimą Lietuvos ekonomikos pertvarkymu.

Toliau pertvarkoma ekonomika. Tačiau ne visuose sektoriuose padėtis
yra vienoda. Gana sparti pažanga tokiuose pramonės sektoriuose kaip
tekstilės pramonė, kur privatizacijos procesas prasidėjo anksti, tačiau jis
turėtų paspartėti paslaugų sektoriuje (draudimas, telekomunikacijos ir
transportas). Žemės ūkio produktų sektoriuje pakankamai didelė maisto
produktų ir tiekėjų pramonės dalis buvo privatizuota, o besisteigiančios
mažesnės maisto produktų perdirbimo įmonės patiria vis didėjančią
konkurenciją. Tačiau atsižvelgiant į itin didelius neišnaudojamus pajėgumus
šiame sektoriuje, vis dar tebėra poreikis šį procesą paspartinti.

Pertvarkos procesas energetikos sektoriuje, kuriame vyriausybės
iniciatyvos pasireikšdavo lėčiau, buvo sulėtėjęs. Vietoj to, kad
primygtinai skatintų nuostolingai dirbančių energetikos įmonių pertvarkymą,
Vyriausybė leido šioms įmonėms kaupti skolas. Tai didžia dalimi prisidėjo
prie valstybės skolos susikaupimo. Gerai yra tai, kad centrinio šildymo
sistema buvo sėkmingai decentralizuota ir perduota savivaldybėms valdyti,
be to, užsienio investitoriai ėmė rodyti realų susidomėjimą Lietuvos
energetikos bendrovėmis. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija
įgijo svarią reputaciją, tačiau jos kompetencija ribota.

Lietuva yra Baltijos laisvosios prekybos erdvės narė ir šiuo metu veda
derybas dėl įstojimo į Pasaulio prekybos organizaciją iki 2001 m. vidurio.
Nepaisant tam tikrų dėl Rusijos krizės įtakos neseniai įvykusių radikalių
pasikeitimų, užsienio prekybos režimas yra labai liberalus. Išskyrus žemės
ūkio produkciją, vidutinis muitų mokesčių dydis yra gana nedidelis.
Netarifinės kliūtys importuotiems gaminiams apsiriboja vien tik
reikalavimais gauti licenciją tam tikroms nustatytoms prekėms – naftai,
alkoholiui ir tabakui, bei tam tikrais viešųjų pirkimų apribojimais.

Labai svarbus buvo prekybos perorientavimas. Besikeičiantis Lietuvos
preky.bos modelis atspindi tiek toliau vykdomą pertvarkymo procesą, t.y.
pramonės šakų konkurencingumo didinimą ES rinkose, tiek NVS rinkų žlugimo
poveikį. Vidutinės-aukštos pridėtinės vertės produkcijos eksportas sudaro
beveik 25 proc. Lietuvos eksporto į ES. Dėl to Lietuvos eksportui mažesnę
įtaką daro kainų svyravimai. Be to, vidutinės-aukštos pridėtinės vertės
produkcijos eksporto dalis yra gana didelė Lietuvos eksporto į ES
atžvilgiu.

Dėl Rusijos krizės valdžios institucijos ėmėsi įvairių priemonių
finansinių sunkumų turinčioms įmonėms paremti. Jos leido įmonėms atidėti
mokėjimus socialinio draudimo fondui, padidino prekybos kai kuriais
produktais apsaugą ir ėmėsi garantuoti skolų grąžinimą, ypač energetikos
sektoriuje veikiančių bendrovių. Tokia valdžios nuožiūra pasirinkta
intervencija rizikuojama iššvaistyti valstybės lėšas neveiksmingoms,
neperspektyvioms įmonėms ir trukdoma įmonėms prisitaikyti prie rinkos
sąlygų. Tokios pagalbos formų būtina kaip galima greičiau atsisakyti, ir
Lietuva turėtų grįžti prie politikos, leidžiančios laisvą rinkos jėgų
veikimą.

Dauguma privačių įmonių Lietuvoje yra smulkios ir vidutinės įmonės,
kuriose sukuriama apie 70 proc. šalies ūkio pridėtinės vertės. Tai yra
svarbus pokytis nuo 1991 m., kai smulkių ir vidutinių įmonių produkcija
sudarė 16 proc. BVP. Tačiau pramonės sektoriuje vis dar dominuoja keletas
stambių ir pasenusių įmonių, kurias reikia arba likviduoti arba
pertvarkyti. Bendrą įmonių pelningumą reikia gerinti, kad įmonės gebėtų
konkuruoti rinkose be vyriausybės pagalbos.

Šeimos ūkiams priklauso didžioji dalis žemės, ir jų dalis bendroje
žemės ūkio gamyboje 1998 m. toliau ženkliai didėjo. Vidutinis šeimos ūkio
dydis – 12 ha. Vyriausybės parama žemės ūkiui pasireiškė intervencija į
žemės ūkio rinkas, tiesioginiais mokėjimais, gamybos priemonių subsidijomis
ir eksporto subsidijomis. Žemės ūkio paskolų garantijų fondo lėšos buvo
gerokai padidintos investicijoms į vidutinės trukmės įrangą remti. Žemės
ūkyje vis dar būtinos reformos, ir užimtumo mažėjimas šiame sektoriuje,
1998 m. sudarantis 18,6 proc. viso užimtumo, bus neišvengiamas.

Didėja pažanga pertvarkant gamybos sektorių Lietuvoje ir
perorientuojant prekybą į vakarus. Tačiau neigiamas Rusijos krizės sukeltas
šokas atskleidė trūkumus, tuo tarpu reakcija į krizę ne visais atvejais
buvo atitinkama. Būtina paspartinti įmonių pertvarkymą stengiantis
pagerinti įmonių našumą ir produktų kokybę. Artimiausiu laikotarpiu
didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas energetikos sektoriaus
pertvarkymui ir tolesniam tiesioginių užsienio investicijų pritraukimui,
kas padėtų Lietuvai pasiekti reikiamos pažangos per vidutinės trukmės
laikotarpį įveikiant konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgas.

Politiniai. Europos Komisija 1998 m. lapkričio mėn. paskelbė savo
Ataskaitą apie Lietuvos pažangą rengiantis narystei Europos Sąjungoje. Savo
pranešime apie Lietuvą Europos Komisija pripažino didelę pažangą, kurią
padarė Lietuva rengdamasi narystei per pastaruosius pusantrų metų, tačiau
nusprendė, kad ji vis dar netenkina antrojo bei trečiojo Kopenhagos
kriterijų ir dėl to dar negali būti rekomenduoti pradėti derybas. Analizė
parodė, kad:

1. Beveik visos Komisijos identifikuotos problemos ar nepadaryti

darbai nėra nauji ir buvo fiksuoti 1997 m. paskelbtoje Europos

Komisijos paskelbtoje Nuomonėje apie Lietuvos pasirengimą narystei

ES. Reikėtų atkreipti dėmesį į tokias 1997 metų Europos Komisijos

Nuomonėje nurodytas ir Europos Komisijos Ataskaitoje pakartotas

problemas:

• viešojo administravimo reforma, valstybės tarnybos ir kiti

įstatymai numatantys valstybės tarnautojų atskaitomybę ir

. atsakomybę;

• vidutinės trukmės ūkio plėtros strategijos parengimas;

• intelektinės nuosavybės teisių apsauga;

• konkurencingumo stiprinimas;

• regioninės politikos suformulavimas ir įgyvendinimas,

pasiruošimas naudotis struktūriniais fondais;

• teismų funkcionavimo gerinimas;

• kova su korupcija;

• įmonių finansinės disciplinos laikymasis;

• bankroto bylos;

• pramonės restruktūrizavimas;

• žemės ūkio pertvarkymas;

• žuvininkystė.

2. Beveik visos identifikuotos problemos ar nepadaryti darbai jau

įgavo konkrečių jų sprendimo priemonių, kurios numatytos

pagrindinėse Lietuvos pasirengimo narystei ES programose –

Nacionalinėje Acquis perėmimo programoje (NAPP), Nacionalinėje

teisės harmonizavimo darbų programoje (NTHP) bei kitose – pavidalą.

Pavyzdžiui, tarp tokių galima paminėti :

• vidutinės trukmės ūkio strategijos parengimas;

• energetikos strategijos parengimas;

• LR teisės aktų derinimas su ES teise audiovizualinio

sektoriaus srityje;

• autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo įgyvendinimą

užtikrinančių įstatymų ir poįstatyminių aktų priėmimas;

• valstybinės darbo inspekcijos plėtra;

• tarptautinių jūros transporto saugos konvencijų

ratifikavimas;

• vartotojų teisių gynimą užtikrinančių įstatymų – Produktų

saugos, Maisto, Geriamojo vandens – parengimas ir

priėmimas;

• administracinių teismų įstatymo priėmimas ir

įgyvendinimas;

• veterinarijos ir fitosanitarijos tarnybų plėtra ir

stiprinimas;

• su ES teise suderinti įstatymai, reguliuojantys įmonių

veiklą – Akcinių bendrovių, Įmonių, Audito įstatymų

pakeitimai ir papildymai;

3. Dalis šių problemų jau išspręstos arba sprendžiamos ir Komisijos

Ataskaitoje buvo fiksuotos dėl to, kad pastaroji rėmėsi

metodologine prielaida, jog pažanga įstatymų derinimo srityje,

kurioje Komisija Lietuvai pateikė nemažai pastabų, gali būti

fiksuojama tik tada, kai įstatymas ar kitas teisės aktas yra LR

Seimo ar Vyriausybės priimtas ir įgyvendinimas. Tuo tarpu dalis

reikalingų įstatymų projektų jau paruošti, bet dar nepriimti Seime,

arba baigiami ruošti. Tarp jų galima paminėti:

• Moterų ir vyrų lygių teisių ir galimybių įstatymas (jau

priimtas, dabar reikia siekti užtikrinti jo įgyvendinimą,

įkurti tam būtinas institucijas);

• Valstybės tarnybos įstatymas;

• Konkurencijos įstatymo pataisos;

• Viešųjų pirkimų įstatymas;

• Administracinių teismų įstatymas.

Dėl to LR Vyriausybės pavedimu ir buvo parengtas prioritetinių
priemonių 1998 -1999 m. planas, kuriuo iš esmės siekiama garantuoti NAPP ir
NTHP priemonių, kuriomis sprendžiamos Komisijos ataskaitoje identifikuotos
priemonės, vykdymą iki 1999 m. IV ketvirčio, kai turi būti rengiama nauja
Komisijos ataskaita apie Lietuvos pasirengimą narystei ES. Be to, numatomos
papildomos priemonės, jei nei NAPP, nei NTHP priemonėmis identifikuota
problema nesprendžiama.

Komisijos Ataskaitoje pateiktos analizės pripažinimas nereiškia, kad
kaip besąlygiškai objektyvios turėtų būti pripažįstamos ir Komisijos
išvados dėl to, ar Lietuva atitinka Kopenhagos kriterijus. Komisijos
Ataskaitos analizė parodė, kad Komisijos išvados daugiausia grindžiamos ne
tik ir ne tiek konkrečiais trūkumai.s ar nepadarytais darbais, bet teiginiu,
jog priimtus sprendimus, ypač ekonominės politikos srityje, reikia
patikrinti praktiškai. Tai reiškia, jog Komisija, nepaisant jos tvirtinimų,
kad narystės kriterijai nepasikeitė ir kad situacija deryboms 1997 m.
Nuomonėje rekomenduotose valstybėse kandidatėse yra kriterijus,
sukonkretinantis Kopenhagos narystės ES sąlygas, iš esmės pakoregavo
Kopenhagos kriterijų interpretaciją.

Akcentuotina tai, jog Lietuvai daugiausia problemų kyla dėl ekonomikos
kriterijaus vykdymo. Dar nebaigtas privatizavimas, o ir svarbūs ir dideli
objektai privatizuoti neseniai, tad neaišku, ar dėl to įmonės pradės veikti
efektyviau. Išskirtinas dalykas – bankroto įstatymas, kuris, neseniai
priimtas ir reikia laiko įvertinti jo efektyvumą.

Acquis perėmimo srityje Europos Komisija tarp svarbiausių problemų
nurodė Stojimo partnerystėje jau fiksuotų prioritetų vykdymą: be jau
minėtos energetikos strategijos bei vidutinės trukmės ekonominės
strategijos minimi prioritetai vidaus rinkos (naujųjų įstatymų
įgyvendinimas, ypač viešųjų pirkimų ir autorių teisių srityje, bei
konkurencijos politika išskiriant valstybės pagalbos sritis, kuri,
Komisijos nuomone, nepakankamai gerai reglamentuojama ir kontroliuojama),
administracinių pajėgumų (viešosios administracijos reforma) bei teisingumo
ir vidaus reikalų (akcentuojant sienos kontrolės sustiprinimą) srityse.

Vertinant administracinius gebėjimus pabrėžiama personalo apmokymo
svarba bei teisėjų kvalifikacijos Europos teisės srityje kėlimas.

Apibendrinant galima teigti, jog, pripažįstant Europos Komisijos
analizės objektyvumą pasirengimo narystei darbus per artimiausius tris
ketvirčius iki naujos Komisijos Ataskaitos reikia koncentruoti minimomis
kryptimis. Atsižvelgiant ir į LR Vyriausybės prioritetus, Komisijos
Ataskaitos netikslumus bei į tai, kokie darbai turėtų didžiausią poveikį
teigiamam Komisijos įvertinimui galima išskirti tokių prioritetinių darbų
sąrašą:

1. Baigti likusių didžiųjų valstybinių įmonių privatizavimą.

2. Bankroto įstatymo vykdymą sustiprinti daug nekainuojančiomis

administracinėmis priemonėmis: spartinant įmonių administratorių

rengimą, sustiprinant bankroto skyrių Ūkio ministerijoje, įkuriant

Bankroto įstatymo vykdymo priežiūros komisiją, į kurią įeitų

suinteresuotų ministerijų ir žinybų atstovai.

3. Reikėtų baigti rengti Energetikos strategiją, kurioje būtų

fiksuojami Ignalinos uždarymo terminai nekeičiant kuro kanalų su

sąlyga, jei būtų skiriama tarptautinė pagalba šiam tikslui.

4. Baigti rengti vidutinės trukmės ekonominę strategiją.

5. Teisinėmis ir administracinėmis priemonėmis sustiprinti

valstybės pagalbos kontrolės sistemą.

6. Administracinėmis priemonėmis sustiprinti autorių teisių

priežiūrą.

7. Priimti visą viešojo administravimo įstatymų paketą ir pradėti

jo įgyvendinimą.

8. Pradėti rengti Europos teisės kursus teisėjams.

Visų šių darbų sėkmingo vykdymo bei efektyvaus jų pristatymo Europos
Komisijai, kitoms ES institucijoms bei ES valstybėms narėms sąlyga ir forma
yra Nacionalinės Acquis priėmimo programos vykdymas, pasirengimo narystei
naudojamų instrumentų (programų, institucijų) racionalizacija, kurios dalis
yra Lietuvos pažangos monitoringo sistemos sukūrimas bei tam tikra
pasirengimo narystei proceso konceptualizacija, kuri galėtų įgauti Lietuvos
integracijos į ES strategijos pavidalą. Pastaruosius darbus numato daryti
Europos Komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Teisiniai. Tarptautiniu sutarčių vykdymo tvarką Lietuvoje nustato:
Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 21 d. įstatymas “Dėl Lietuvos
Respublikos tarptautiniu suta.rčių”, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992
m. sausio 7 d. nutarimu Nr. 5 “Dėi Letuvos Respublikos įstatymo “Dėl
Lietuvos Respublikos tarptautiniu sutarčiu” įgyvendinimo tvarkos”, Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 877 patvirtinti
Lietuvos Respublikos užsienio reikalu ministerijos nuostatai ir 1994 m.
rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamentas.

Remdamasi įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių” 13
straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo Lietuvos Respublikos
tarptautinių sutarčių priimtus įsipareigojimus. Apie šio įstatymo 7
straipsnio antrojoje dalyje nurodytu Lietuvos Respublikos tarptautinių
sutarčių vykdymo eigą Lietuvos Respublikos Vyriausybė praneša
Aukščiausiąjai Tarybai (dabar – Seimui).

Vyriausybės nutarimo Nr. 5 3 punktas nurodo:

“Lietuvos Respublikos ministerijos ir departamentai, kurie turi vykdyti
tarptautinę sutartį:

3.1. teikia informaciją apie jos vykdymą Ekonomikos ministerijai

[šiuo metu – Ūkio ministerijai -J. M.} ir Statistikos departamentui

prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės;

3.2. kas pusę metų raštiškai praneša apie tarptautinės sutarties

vykdymą Užsienio reikalų mmisterijai, o apie užsienio prekybos ir

kitų tarptautinių ekonominių sutarčių vykdymą – ir Tarptautinių

ekonominių santykių ministerijai, kuri prireikus informuoja Lietuvos

Respublikos Vyriausybę.”

Šio nutarimo 4 punktas nustato, kad “Užsienio reikalų ministerija
kasmet informuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę apie tarptautinės
sutarties vykdymą”.

Tačiau dabar galiojantys norminiai aktai negarantuoja, kad yra
sukurtos visos teisinės ir institucinės prielaidos tarptautinių sutarčių
vykdymo kontrolei, ypač tai svarbu tarptautinių ekonomininių sutarčių
atžvilgiu.

Valdymo institucijos savo pajėgas kol kas daugiausia skiria naujų
sutarčių rengimui bei derinimui, o vykdymas dažniausiai apsiriboja vien
formalios informacijos pateikimu Vyriausybei. Be to, reikia turėti omenyje
ir tą aplinkybę, kad kontroliuojamasis ir kontroliuojantysis dažniausiai
yra tas pats asmuo – konkreti ministerija, atsakinga už sutarties rengimą
ir jos vykdymą, todėl sunku tikėtis, kad ji bus suinteresuota kelti aikštėn
savo darbo įgyvendinant ekonomines sutartis trūkumus.

Europos sutarties įgyvendinimui svarbią reikšmę turi konstatavimas, ar
ši sutartis ir atskiros jos normos yra self executing, ar jos turi
tiesioginio taikymo aktų galią, sukuriančią teises ir pareigas Lietuvos
teisės subjektams, visų pirma jos piliečiams ir įmonėms.

Tarptautinėje teisėje tiesioginis sutarties taikymas grindžiamas
principais, kurie 1928 m. buvo suformuluoti nuolatinioTarptautinio
teisingumo teismo konsultacinėje nuomonėje dėl Gdansko teismų
jurisdikcijos: “Paprastai tarptautinė sutartis negali nustatyti individų
tiesioginių teisių ir pareigų. Tačiau negalima paneigti to fakto, kad pats
tarptautinės sutarties dalykas sutarties šalių valia reiškia, jog šalys
priima tam tikras normas, nustatančias individų teises ir pareigas,
įgyvendinamas nacionaliniuose teismuose. Tai reiškia, kad atsakymo dėl
tarptautinės sutarties tiesioginio galiojimo ir taikymo visų pirma reikėtų
ieškoti pačioje sutartyje – tiek sutarties tekste, tiek dokumentuose,
susijusiuose su sutarties rengimu, derybomis bei svarstymu parlamente.
Asociacijos sutarties tekste nėra nuostatų dėl tiesioginio jos taikymo,
tokias išvadas galima padaryti tik aiškinant konkrečias sutarties
nuostatas.

Sutarties rengimo dokumentai travaux preparatoires nėra susisteminti
ir oficialiai paskelbti, todėl jais neįmanoma pasinaudoti. Be to, reikia
atsižvelgti ir į Europos sutarties šalių skaičių: be Lietuvos, ją sudarė
trys. Bendrijos bei 15 valstybių, priklausančių Bendrijoms, todėl vargu ar
būtų įmanoma sužinoti visų sutarties šalių valią dėl tiesioginio sutarties
taikymo.

Sutarties svarstymo Seime medžiaga negali buti panaudota aiškinant
konkrečią Lietuvos įstatymų leidėjo valią dėl sutarties teisinės galios.
Kai kurių parlamentarų kalbos parodė, jog vykdant Lietuvos teisinę
integracijq į Europos Sajungą yra būtina supažindinti parlamentarus su
Sąjungos teisės pagrindais.

Kadangi nei travaux preparatoires, nei Europos sutarties svarstymo
Seime medžiaga neduoda tiesaus atsakymo dėl galimybės tiesiogiai ją
taikyti, tuo tikslu reikia sutarties nuostatas nagrinėti pasiremiant
tarptautinės teisės doktrina dėl self executing sutarčių taikymo bei
Europos Sąjungos teise, nustatančia reikalavimus Sąjungos sutartims, kad
jos galėtų tiesiogiai veikti vaIstybių vidaus teisėje, sukurdamos individų
teises ir pareigas.

Nuo istorinę reikšmę turinčio 1963 m. sprendimo Van Gend en Loos
byloje Sąjungos teisėje galioja nuostata, kad Sąjungos teisės normos,
atitinkančios tam tikrus kriterijus, gali būti taikomos nacionaliniuose
teismuose. Šioje byloje Europos teisingumo teismas pripažino, kad
importuotojas OIandijos teismuose gali tiesiogiai remtis Romos sutarties 12
straipsniu, uždraudusiu po sutarties įsigaliojimo įvesti naujus muitų
mokesčius. Kitaip tariant, Bendrijų teismas traktuoja Romos sutarties
nuostatas kaip galinčias tiesiogiai veikti nacionalinėje teisėje be
nacionalinės teisės pagalbos, tai yra pripažįstama, kad Romos sutartis,
kaip ir kitos Europos Sąjungos pirminę teisę sudarančios sutartys,
priklauso vadinamųjų self executing treaties kategorijai. Tokią reikšmę
gali turėti ir tos Europos sutarties normos, kurios yra pakankamai
apibrėžtos ir gali būti tiesiogiai taikomos Lietuvos teismuose.
Priklausymas self executing treaties kategorijai yra labai svarbi
aplinkybė, užtikrinanti Sąjungos teisės privalomumą ir efektyvumą (effet
utile). Europos teisingumo teismas, pasiremdamas tarptautinės teisės
argumentais, padarė išvadą, kad Asociacijos sutarties nuostatos tam tikrais
atvejais turi būti tiesiogiai taikomos. Teismas pabrėžė, kad dėl būtinybės
užtikrinti vienodą Bendrijų teisės taikymą visose valstybėse narėse
sutarties taikymas negali atskirose valstybėse narėse skirtis ir būti
priklausomas nuo teisinės galios, kurią tarptautinėmis sutartimis suteikia
jų vidaus teisė. Be to, tikimybė, kad trečiosios šalies teismai nepripažins
Asociacijos sutarties nuostatoms tiesioginės galios, nėra nesuderinama su
šių sutarčių nuostatų tiesioginiu taikymu. Tarptautinė teisė reikalauja,
kad valstybės savo įsipareigojimus vykdytų pagal tarptautines sutartis,
palikdama valstybėms teisę pačioms spręsti, kokiomis teisinėmis priemonėmis
užtikrinti šių įsipareigojimų vykdymą, išskyrus tuos atvejus, kai tokios
priemonės yra numatytos pačioje sutartyje. Taigi tas faktas, kad vienos
šalies teismai nepripažins sutarties nuostatoms tiesioginės galios, kai tuo
tarpu kita šalis pripažins tokią galią, dar nereiškia, jog nėra
abipusiškumo įgyvendinant sutartį. Be to, teismo nuomone jungtinių komitetų
ir kitų organų, besirūpinančių tinkamu sutarčių implementavimu, buvimas
nepašalina būtinybės teisminiu būdu įgyvendinti sutartį. Tai, kad
nacionalinis teismas taikys besąlyginę ir aiškią sutarties nuostatą, negali
trukdyti jungtiniam komitetui įgyvendinti savo funkcijas.

Lietuvos teismams ir valdymo institucijoms, vykdančioms Asociacijos
sutartį, reikės spręsti sudėtingą uždavinį – nustatyti, ar konkreri Europos
sutarties norma turi tiesioginio taikymo galią ir fiziniai bei juridiniai
asmenys gali ja remtis. Spręsti šį uždavinį sunkina tai, kad ir Sąjungos
teisėje nėra išsamaus Sąjungos pirmin.ės ir antrinės teisės tiesioginio
taikymo katalogo. Išskyrus reglamentus, kurie visada yra tiesioginio
taikymo aktai, kitais atvejais teisėjai dažnai turi savarankiškai spręsti,
ar jie gali tiesiogiai vadovautis Sąjungos teisės normomis. Lietuvos
teismams gali tekti spręsti ir tiesioginio kai kurių Asociacijos sutarties
nuostatų taikymo bylas, kadangi jos dažnai yra analogiškos Sąjungos
sutarčių nuostatoms. Tiesioginio veikimo galią paprastai turi sutartyse
esantys aiškūs ir besąlygiški draudimai atlikti tam tikrus veiksmus.

Europos teisingumo teismo nuomone, tokie draudimai yra idealus
atvejis, sukuriantis teises ir pareigas teisinio santykio dalyviams.

Europos teisingumo teismas išaiškino, kad tiesioginio taikymo galios
neturi tos sutarčių nuostatos, kurios nėra besąlygiškos, suformuluotos
nenaudojant imperatyvo arba suteikiančios valstybei narei teisę pačiai
spręsti dėl sutarties nuostatos įgyvendinimo. Dėl šios priežasties nėra
tiesioginio taikymo tos normos, kuriose, pavyzdžiui, vartojami žodžiai
“šalis dės pastangas” ir pan. Tokios formuluotės yra vartojamos ir Europos
sutartyje.

Apibendrinant būtu galima teigti, kad Europos sutartis turi įstatymo
galią ir tos jos nuostatos, kurios yra aiškios ir besąlygiškos, turės būti
tiesiogiai taikomos. Kokios normos turės tokia galią, parodys teisminė
praktika, tačiau numatant sutarties normų taikymo teismuose sunkumus
reikėtų tam iš anksto ruoštis ir imtis konkrečių priemonių.
Viena iš tokiu priemonių, kuri padėtų teismams irvaldymo institucijoms
nustatyti.

Asociacijos sutarties normų teisinę galią ir jų turinį, galėtų būti
sutarties komentaro parengimas. Jame būtų pateikti Europos Sąjungos teismų
precedentai bei teisminė doktrina.

Sutartis nereikalauja, kad visi Lietuvos teisės aktai būtu suderinti
su Sąjungos teise. Įstatymai turi būti suderinami tik tam tikrose srityse,
kiek tai reikalinga vieningąjai Lietuvos ir Europos Bendrijų valstybių
rinkai sukurti ir funkcionuoti. Sutartis taip pat nereikalauja, kad Lietuva
Sąjungos teisę priimtų ištisai ir paraidžiui: joje yra reikalaujama teisės
suderinimo, arba suartinimo (approximation of laws). Teisės suartinimą
galima suvokti kaip tokį dviejų savarankiškų teisės sistemų – Lietuvos ir
viršnacionalinės Sąjungos teisės – suderinimo lygį, kad būtų sudarytos
sąlygos įgyvendinti sutartyje apibrėžtus asociacijos tikslus.

Asociacijos sutartis garantuoja Lietuvai didesnį nacionalinės teisės
savarankiškumą negu valstybėms jau esančioms Europos Sąjungos narėmis,
netgi tose srityse, kuriose tiesiogiai taikomi Bendrijų teisės aktai,
neleidžiantys joms nukrypti nuo nustatyto “europinio” standarto. Kol
Lietuva nėra Europos Sajungos narė, Sąjungos institucijų aktai nėra
tiesioginiai Lietuvos teisės šaltiniai ir gali būti orientyras arba
teisinio reguliavimo modelis Lietuvoje. Tačiau kalbant apie teisės
suderinamumo apimtį ir mastą reikia turėti omenyje ir sutarties preambulėje
deklaruojamą Lietuvos tikslą tapti Europos Sąjungos nare. Siekdama šio
tikslo, Lietuva kelia sau didesnius reikalavimus, negu iš jos reikalauja
Asociacijos sutartis, todėl ji turės derinti su Sąjungos teise visus dabar
Lietuvoje priimamus teisės aktus.

Teisės derinimas, vykstantis Lietuvoje, kaip ir kitose asocijuotosiose
valstybėse, turi bendrų bruožų su teisės derinimu, vykstančiu Europos
Sajungos valstybėse, tačiau yra nemažai esminių skirtumų.

Tarptautinės sutartys, reglamentuojančios Europos Sajungos veiklą,
nekelia tikslo sukurti bendrą unifikuotą teisinę sistemą. Tikslas yra
sukurti bendrąja rinką, o SąJungos teisės paskirtis yra padėti kurti ir
plėtoti vieningąją rinką. Vienas iš teisinių vieningosios rinkos
reguliavimo metodų yra sutartyse nustatomi draudimai, kurių privalo
iaikytis visos va.lstybės – Sajungos narės. Draudimai, suformuluoti Europos
Sąjungos sutartyse, turi būti tiesiogiai taikomi, irjais turi vadovautis ne
tik valstybės, bet ir jų vidaus teisės subjektai.

Antrasis metodas, padedantis teisiskai reguliuoti bendrosios rinkos
funkcionavimą, yra teisės derinimas. Derinimas taikomas tais atvejais, kai
dėl skirtingų nacionalinių normų gali būti trukdoma funkcionuoti
vieningąjai rinkai.

Teisinio reguliavimo skirtumams šalinti taikomi įvairūs teisės
derinimo būdai:

1. visa apimantis derinimas, neleidžiantis nukrypti nuo nustatyto

teisės standarto;pasirinktasis derinimas, suteikiantis galimybę

gamintojui pasiūlyti suderintas taisykles arba laikytis

nacionalinių taisyklių;

2. dalinis derinimas, kai suderintos taisyklės nustatomos tik

komercinėms operacijoms per sieną, o komercinėms operacijoms,

vykstančioms pačioje valstybėje, taikomos nacionalinės normos;

3. minimalus derinimas – Bendrijos lygiu nustatomas minimalus

privalomasis standartas, o valstybės narės turi teisę savo nuožiūra

taikyti griežtesnes taisykles;

4. altematyvus derinimas, kai valstybės narės turi teisę pasirinkti

altematyvas; nacionalinių taisyklių tarpusavio pripažinimas,

(pavyzdžiui, aukštojo mokslo diplomu pripažinimas);

5. tarpusavio kontrolės pripažinimas, kai tam tikros procedūros,

atliktos vienoje valstybėje, pripažįstamos kitoje.

Lietuvos teisei perimant Sajungos teisės aktus reikia atsižvelgti į
šių aktų vietą Sąjungos teisės šaltinių struktūroje bei jų veikimo
specifiką. Derinant valstybių -Sąjungos narių teisę dažniausiai naudojamos
direktyvos. Teisės derinimo direktyvų pagrindu procesas Europos Sąjungoje
susideda iš dviejų stadijų: direktyvos rengimo ir priėmimo, kada vyksta
valstybių nacionalinių interesų derinimas, ir nacionalinės teisės derinimo
pagal direktyvos reikalavimus.

Suprantama, kad Lietuvos sąlygomis įmanoma tik antroji stadija, tačiau
rengiantis implementuoti direktyvas dažnai praverstų susipažinti su jų
priėmimo kontekstu ir dėl jų vykusiomis diskusijomis. Tai padėtų geriau
suvokti direktyvų paskirtį, taip pat numatyti ir pasirinkti Lietuvai
efektyvius direktyvose numatytų priemonių įgyvendinimo būdus. Be to,
implementuojant direktyvas ir atsižvelgiant į Lietuvos ekonomines bei
socialines realijas gali būti tikslinga tai atlikti ne iš karto, o keliais
etapais: iš pradžių galima perimti tik bendriausius direktyvose išdėstytus
principus, o visiškai įgyvendinti direktyvoje numatytas priemones – kitame
etape.

Kitokia situacija susidaro implementuojant reglamentus. Reglamentai
yra tiesioginio galiojimo Sąjungos teisės aktai, ir jų nereikia
transformuoti į nacionalinę teisę. Įsigaliojus reglamentui, jam
prieštaraujančios nacionalinės teisės normos paprasčiausiai netaikomos. Kol
Lietuva nėra Europos Sajungos narė, reglamentai negalės būti tiesiogiai
taikomi, irjuose nustatytas normas reikės įgyvendinti priimant specialius
Lietuvos teisės aktus.

Rengimasis stoti į Europos Sajungą nėra vienintelė priežastis, dėl
kurios Lietuvoje vykdoma teisės reforma. Ją reikėtų vykdyti ir tuo atveju
jeigu Lietuva nesirengtų jungtis į Sąjungą, nes reformos visų pirma
reikalauja rinkos ekonomika.

Politinis ir teisinis sprendimas rengtis stoti į Sąjungą teisės
reformą daro ktyptingą duoda konkrečius orientyrus ir nurodo vertybes,
kurias teisė turi įtvirtinti. Tačiau Sajungos teisė pati savaime negali
išspręsti visų Lietuvos teisinėje sistemoje susikaupusių problemų, kadangi
jos prigimtis ir funkcijos yra kitokios negu nacionalinės teisės. Dėl šios
priežasties teisės derinimas su Sąjungos teise plačiąja prasme reiškia, kad
turi įvykti kardinali kokybinė Lietuvos tei.sinės sistemos transfomacija.

Įgyvendinant Lietuvos teisinę integraciją į Europos Sąjungą neužtenka
vien suderinti teisės normu tekstą. Tai yra tik pirmas žingsnis kuriant
naują teisinę sistemą, suderintą su Europos Sąjungos teisine erdve, ir į
tai ypatingą asocijuotųjų valstybių dėmesį atkreipia Baltoji knyga.
Pilnavertė teisinė integracija įvyks kai Lietuvos institucijų,
jgyvendinančių Sąjungos teisę, praktinė veikla atitiks esminius Europos
Sąjungos teisės bendruosius principus ir vertybes, kuriuos ne visada galima
rasti sutarčių ir antrinės teisės normose. Šie principai ir vertybės yra
sudedamoji Sąjungos valstybių narių, įgyvendinančių rule of law, teisinės
kultūros dalis, tapusi savaime suprantamu dalyku, kurio nebereikia kartoti
teisės aktuose. Teisinė integracija plačiąja prasme – tai Vakarų Europos
teisinės kultūros ir tradicijų perėmimas kartu su teise, kuri buvo sukurta
įsteigus Europos Bendrijas. Europos Sajungos teisės negalima suvokti
atsietai nuo jos pagrindą sudarančių vertybių, kurioms reikštis visuomenės
gyvenime buvo palankios sąlygos. Suprantama, kad teisinės kultūros negalima
įvesti dekretu, tačiau vykdant teisės reformą Vakarų teisinės kultūros
vertybės būtų propaguojamos ir puoselėjamos. Jos yra nesuderinamos su šiuo
metu paplitusiais teisinio mąstymo stereotipais, kuriuos suformavo
totalitarinės valstybės aplinka.

Lietuvos teisinėje literatūroje yra bandymų pateikti neigiamus
“lietuviško teisinio mentaliteto” bruožus:

1. formaliosios (“teisės raidės”) irgiluminės (“teisės dvasios”)

atskyrimas;

2. grynai formalus paprotinės teisės pradų neigimas, praktikoj’e

dažnai ignoruojant įvestas formalias normas arba jas

interpretuojant sau naudingu būdu;

3. įvestų normų nepripažinimas tol, kol jos nėra patvirtintos vienų

ar kitų autoritetų (nutarimai dėl įstatymų vykdymo, poįstatyminiai

aktai ir pan.);

4. teisinių aktų nekonstruktyvumo ir deklaratyvumo toleravimas;

5. feodalinio mąstymo reliktai, pasireiškiantys tuo, kad neretai

bandoma ignoruoti net savo pačių priimtus normatyvinius aktus (“man

įstatymai negalioja”), arba juos kaitalioti (“valstybė – tai aš”);

6. koncepcinis ir techninis konservatyvumas.

Minėtieji neigiami “lietuviško teisinio mentaliteto” bruožai dažnai
reiškia-si per formalaus teksto suabsoliutinimą, susiaurinant teisės
sampratą ir prilyginant ją paviršutiniškai traktuojamam norminio akto
tekstui. Toks “tekstocentrizmas” yra vienas iš paaiškinimų, kodėl
ekonomines ir socialines problemas dažnai bandoma spręsti kuriant naujus
įstatymus, tiksliau -Jų tekstus. Įstatymų projektų autoriai retai domisi
kokio nors įstatymo, visų pirma teisminio, taikymo praktika.

Lietuvos teisės taikymo srityje šiuo metu dominuojantį
“tekstocentrizmą” reikėtų sieti su sovietinės teisės dogmų ir tarybinės
teisinės valstybės idėjų gajumu mūsų teisinėje sąmonėje. Tokį reiškinį
galima paaiškinti dar ir tuo, kad taikant tekstą reikia kur kas mažiau
intelektualinių pastangų ir gebėjimų, be to, mažesnė ir atsakomybės našta:
“kaltas ne teisėjas, o netikęs įstatymas”. Įgyvendinant Lietuvoje rule of
law principą reikia išsivaduoti iš siauros pozityvistinės (normatyvistinės)
teisinės valstybės sampratos, kurios pagrindines dogmas galima taip
suformuluoti:

1. teisės šaltiniai gali būti tik oficialūs teisės aktų tekstai;

2. jokiu būdu negalima nukrypti nuo teisės akto teksto;

3. pareiga paklusti teisės akto tekstui yra besąlygiška.

Be teisės normų, išdėstytų sutartyje ir antrinės teisės aktuose,
Sąjungos teisės šaltiniai yra bendrieji teisės principai, kildinami iš
valstybių narių teisinių sistemų. Pagal šiuos principus aiškinami Sąjungos
teisės aktų tekst.ai, vertinamas Bendrijų institucijų ir valstybių narių
priimamų aktų legalumas.

Vienas iš dažniausiai Sajungos teisėje taikomų yra proporcingumo
principas, nustatantis, kad negalima individo veikimo laisvės apriboti
labiau negu reikia viešajam (bendrjam) interesui užtikrint.

Lietuvos ūkio subjektams ypač svarbu būtų taikyti teisinio tikrumo
(legal certainty) principą, kuris reiškia, kad teisinio reguliavimo
adresatai neturi patekti į netikrumo situacija dėl savo teisių ir pareigų.
Teisėtų lūkesčių principas papildo pirmąįį principą; lūkesčiai asmenų,
veikiančių sąžiningai teisės pagrindu, neturi būti sužlugdyti.

Europos teisingiimo teismas konstatavo, kad esant neaiškumams ir
dviprasmybėms įstatymas turi būti aiškinamas mokesčių mokėtojų naudai.

Dar vienas Bendrijų teisės principas, kurį reikėtų pradėti taikyti
Lietuvos teisėje, yra teisėtų lūkesčių principas legitimate expectation. Jo
tikslas – užtikrinti privatiems asmenims teisinio reguliavimo stabilumą.
Tai ypač svarbu keičiant teisės aktus. Planuodami savo velklą, fiziniai ir
juridiniai asmenys turi pagrindo tikėtis, kad išliks ta pati teisinė
aplinka kaip ir priimant sprendimą, jeigu nėra duomenų apie teisinių normų
keitimą. Jeigu teisinė aplinka pablogėja ir dėl to fiziniai ir juridiniai
asmenys patiria nuostolių jie turi teisę reikalauti atlyginti juos.

Bendrųjų teisės principų taikymas jokiu būdu nereiškia, kad siūloma
nuo kraštutinio normatyvizmo pereiti prie jo priešybės – abstrakčių teisės
principų taikymo. Pirmiausia bendrieji teisės principai Sajungos teisėje
taikomi ribojant valstybės valdžios kyšimąsi į privačių subjektų ūkinę
veiklą. Antra, ši koncepcija reiškia tik tai, kad tuo atveju, kai teisės
normos aiškiai pažeidžia teisės aprobuotus teisingumo ir racionalumo
kriterijus, kolizija tarp įstatymo raidės ir teisės tam tikromis
aplinkybėmis turi būti sprendžiama pastarosios naudai. Didesnis
pasitikėjimas teisėjų gebėjimu taikyti teisę, o ne vien pažodžiui vykdyti
įstatymų leidėjo ne visada sąmoningai sukurtą formuluotę leistų pakoreguoti
įstatymo klaidas, padėtų išvengti dažno įstatymų kaitaliojimo. Tai pagaliau
prisidėtų prie įstatymų leidybos tobulinimo, kadangi atsirastų teisminės
valdžios dialogas su kitomis valdžiomis – įstatymų leidžiamąja ir
vykdomąja.

Nacionalinės teisės derinimo programa, kurią Lietuva, kaip ir kitos
asocijuotosios valstybės, turi įgyvendinti, iš principo skiriasi nuo teisės
derinimo proceso Europos SąJungos valstybėse, taip pat skiriasi nuo tos
derinimo programos, kurią turėjo įgyvendinti anksčiau prie Europos Bendrijų
besijungiančios valstybės.

Pirmas esminis skirtumas tarp Lietuvos teisės derinimo ir derinimo
proceso yra tas, kad perimant Sąjungos teisę kartu vykdoma kardinali
teisinės sistemos reforma. Tuo pačiu metu reikia ne tik perimti !abai
išvystytą Sąjungos teisę, bet ir kurti naujos šiuolaikinės teisinės
sistemos pagrindus, be kurių Sąjungos teisės normos Lietuvos teritorijoje
negalėtų būti efektyviai taikomos laikantis to paties teisinio standarto,
kuris jau kelis dešimtmečius veikia Vakarų ir Šiaurės Europos valstybėse.

Antras esminis skirtumas tarp derinimo, vykstančio Sąjungoje ir
asocijuotose valstybėse, yra tas, kad jos turi perimti teisę, prie kurios
kūrimo negalėjo prisidėti.

TEISĖS DERINIMO PRIORITETAI. Lietuvos teisės derinimas su Sąjungos
teise visų pirma yra dinamiškas procesas, turintis ne tik sutartyįe
nurodytus tikslus, bet ir savo taktiką, prioritetinį racionalų išteklių
paskirstymą. Lietuvos teisės reformos kaštus būtų galima sumažinti pagal
sutarties teikiamas galimybes pasirenkant tokią teisės derinimo taktiką,
kuri pirmiausia neapsiribotų vien pasyviu Bendrijos reikalavimų vykdymu.
Sutartis leidžia Asociacijos narei išskirti sav.o prioritetus, modernizuoti
teisę tose srityse siekiant apsaugoti nacionalinius ekonominius interesus.

Įgyvendinant teisinės integracijos priemones svarbu aktyviai
pasinaudoti Asociacijos teikiamomis galimybėmis saugoti Lietuvos ūkio
subjektų ir vartotojų interesus pasmarkėjusios konkurencijos ir
suaktyvėjusios prekybos sąlygomis. Pavyzdžiui, mūsų teisėje reikėtų
numatyti tokias pat piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rinkoje
taisykles, kokios galioja Europos Sąjungoje. Lietuvos įmonės ateityje vis
dažniau taps Europos firmų prekių ir paslaugų platintojomis, sudarys
agentavimo, distribucijos, franšizės sutartis, todėl tikslinga ir Lietuvos
teisėje turėti iš Sąjungos teisės perimtas nuostatas, saugančias
ekonomiskai silpnesnio verslo partnerio teisėtus interesus.

Europos Komisija, apibūdindama sąlygas, kurios būtinos Bendrijų teisės
aktams įgyvendinti, pabrėžia jog svarbiausias reikalavimas, keliamas
asocijuotosioms valstybėms, perimančioms vidaus rinką reguliuojančius
teisės aktus, yra ne derinti teisės aktus, o administracinius mechanizmus
ir visuomenę pritaikyti prie sąlygų, privalomų, kad tokie įstatymai veiktų.
Tai yra sudėtingas procesas, reikalaujantis sukurti būtinas institucijas
bei struktūras ir nustatantis iš esmės naujas pareigas tiek valstybinio
valdymo institucijoms, tiek teismams, tiek privačiam sektoriui.

Viena iš tokių pareigų yra užtikrinti, kad Sąjungos teisė būtu
vienodai suvokiama ir taikoma visose Europos sutartį pasirasiusiose šalyse.
Suprantama jog Lietuvoje bus aktuali Bendrijų teisės suvokimo ir vienodo
taikymo problema, kadangi nėra užsienio ir tarptautinių organizacijų teisės
taikymo patirties. Be to, kaip rodo teismų praktika, teismai vengia taikyti
tiesioginio galiojimo tarptautinių sutarčių normas, ‘motyvuodami tuo, kad
nėra suprantamas šių normų turinys. Rengiantis pradėti taikyti Europos
sutartį, Lietuvos valdymo institucijoms ir teismams svarbu gerai perprasti
Europos Sąjungos teisės aiškinimo principus, susipažinti su Europos
teisingumo teismo laikomais Sąjungos teisės aiškinimo metodais. Taikomos
teisinės koncepcijos Bendriju teisėje nebūtinai turi tą pačią reikšmę kaip
valstybių narių teisėje. Pagaliau kiekviena Bendrijų teisės nuostata turi
būti aiškinama bendrame visos Bendrijų teises kontekste, atkreipiant dėmesį
į teisės aktus bei pasiektą Bendrijų teisės evoliucijos etapą.

Galima sakyti, kad Europos teisingumo teismas naudojasi visais
svarbiausiais teisės aiškinimo metodais, kuriuos turi tiek Bendrijų šalių
nacionalinė, tiek tarptautinė teisė: gramatinis-loginis bei sisteminis
aiškinimo metodas padeda atskleisti vartojamų sąvokų prasmę, istorinis
metodas leidžia nustatyti įstatymų leidėjo valią arba tarptautinės
sutarties atžvilgiu – bendrąją susitariančiųjų šalių valią, teleologinis
metodas taikomas teisės akto tikslams ir paskirčiai išsiaiškinti. Europos
teisingumo teismas taiko visus šiuos tradicinius teisės aiškinimo metodus
tiek atskirai, tiek derindamas kelis jų, tačiau pagrindiniais laiko
teleologinį ir sisteminį metodų sistemą.

Suprantama, derinant Lietuvos teisę su Europos Sąjungos teise
didžiausią reikšmę turės normatyvinis derinimo būdas – priimant naujus ar
keičiant jau galiojančius Lietuvos teisės aktus. Tačiau galimas ir kitas
būdas, plačiai taikomas Europos Sąjungoje – netiesioginis Sąjungos teisės
taikymas aiškinant nacionalinės teisės normas jos kontekste. Tai būtų
ekonomiškas ir operatyvus teisės derinimo su Europos teisės standartais
būdas. Toks derinimo būdas tiktų šalinant jau galiojančių įstatymų spragas
arba aiškinant neaiškias jų nuostatas. Nacionalinės teisės aiškinimas
remiantis Sąjungos teise yra ne tik tikslingas, bet neretai ir būtinas,
kadangi jau dabar Lietuvoje galioja nemažai. teisės aktų, perimtų iš
Sąjungos teisės.

Lietuvos teisės integracija į Europos Sąjungą nereiškia, kad visiems
Lietuvos teisėjams reikės spręsti Europos Bendrijų teisės klausimus.
Sąjungos teisė pagal savo prigimtį daugiausia yra ekonominė (komercinė)
teisė, todėl su šia originalia teisine sistema dažniausiai turės reikalo
teisėjai, nagrinėjantys muitų taikymo, mokesčių, konkurencijos ir panašias
bylas. Tai reikėtų turėti omenyje organizuojant teisėjų bei advokatų
mokymą, kad jau dabar, pasirengimo narystei Europos Sąjungoje etape,
atsirastų teisininkų, kurie būtų susipažinę su Sąjungos teise irjos taikymu
teismuose. Asociacijos sutarties nuostatų taikymas teismuose būtų gera
įžanga prieš pradedant taikyti Sąjungos teisinę sistemą. 3.3. Lietuvos perspektyvos kelyje į ES
Saugumo problemos požiūriu Lietuvos perspektyvas stoti į Europos
Sąjungą reikėtų vertinti labai teigiamai. Geografinis Lietuvos artumas
Rusijai gal ir galėtų kelti komplikacijų, tačiau tik tuo atveju jeigu
pastaroji vėl akivaizdžiai imtųsi vykdyti ekspansionistinę politiką
kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau šiuo metu Rusijos keliamos grėsmės
regionui ir konkrečiai Lietuvai nėra tokio lygio, kad iš esmės trukdytų
Lietuvai ir kitoms VRE šalims įsijungti į Europos Sąjungą. Kita vertus,
nėra irjokiu kitų esminių kliūčių, kurios trukdytų stojančiai į ES Lietuvai
priimti bendrosios užsienio ir saugumo politikos (BUSP) nuostatas. Lietuva,
kaip asocijuotoji valstybė jau dabar gali dalyvauti ir dalyvauja daugelyje
ESBUSP akcijų.

Kalbant apie Lietuvos sanlykius su kaimynais reikia pažymėti, kad
šiandien jie yra kone “pavyzdiniai”, palyginti su kitomis VRE šalimis
kandidatėmis. Jau dabar Lietuva su Lenkija, Latvija, Estija ir Šiaurės
šalimis sudaro savotišką saugumo bendriją, kurioje sunkiai tikėtinas
karinės jėgos naudojimas tarpusavio santykiuose. Deja, to kol kas dar
negalima pasakyti apie Lietuvos santykius su Baltarusija ir Rusija. Tačiau
dabartiniai santykiai su šiomis kaimyninėmis valstybėmis yra geri, o jų
atžvilgiu vykdoma Lietuvos politika iš esmės neprasilenkia su bendra
Europos Sąjungos nuostata plėsti saugumo bendriją ir taikos zoną į Rytus ir
vengti konfrontacijos su Rusija atsinaujinimo. Lietuva nuolat demonstruoja,
kad yra pasirengusi prisidėti prie Baltijos regiono ir visos Europos
saugumo ir stabilumo didinimo.

Neturėtų būti problemiški Lietuvai ir Europos viršūnių tarybos
suformuluoti demokratijos reikalavimai. Tai rodo demokratijos sąlygų
analizės instituciniu, sociologiniu ir tarptautinių agentūrų vertinimo
požiūriu rezultatai.

Institucinio stabilumo deficitą Lietuvoje perėjimo į demokratiją
pradžioje lėmė politinės sistemos reforma ir jos sukelta institucinė
adaptacija trumpalaikės perėjimo perspektyvos atžvilgiu. Tačiau 1993 m. ši
reforma sėkmingai baigėsi – buvo priimta nauja Konstitucija ir suformuotos
svarbiausios valdžios institucijos.

Sociologiniu požiūriu Lietuvoje pastebimas kone didžiausias
demokratine sistema patenkintų, o kartu ir demokratinį rėžimą palaikančių
žmonių skaičiaus mažėjimas, palyginti su kitomis pokomunistinėmis šalimis.
Tai atspindi vadinamosios perėjimo duobės fenomeną. “Perėjimo duobėje”
atsidūrė ir pasitikėjimas politiniais bei visuomenės institutais.
Pasitikėjimo lygio smukimą lėmė lūkesčių sumažėjimas, didesnis realizmas
bei (vis dar) menkas interesų įpilietinimas, bet jis turėtų po kiek laiko
bent šiek tiek pakilti piliečiams išmokus visuomenės institutais naudotis
savo interesams reikšti ir ginti. Ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu paramos
atsargų gausa priklausys ir nuo socialinės taikos sąlygų bei ekonominės
reformos rezultatų. Tuo tarpu paramą dabartinei politinei sistemai
“perėjimo duobės” laikotarpiu kol kas palaiko ne tik ir ne tiek
pasitenkinimas dabartine materialine padėtimi ar ekonomikos reformų
rezultatais, kiek teigiama projekcija į ateitį bei negatyvus praeities
vertinimas. Tam, kad demokratijos plėtra Lietuvoje nepatektų į menkos
konsolidacijos spąstus, būtina, jog ilgainiui transformacijos ir
integracijos į ES kaštų pasiskirstymas išsilygintų arba bent nedidėtų.
Lietuvai būtina stengtis sumažinti ar bent jau stabilizuoti socialinę
nelygybę, kuri, kaip ir Lenkijoje, yra viena didžiausių Vidurio ir Rytų
Europoje.

Ekonominių reformų sparta ir sėkmė yra būtinas, tačiau nepakankamas
veiksnys politinei sistemai institucionalizuoti ir demokratinio režimo
legitimumui padidinti. Svarbiausiu veiksniu čia tampa politinių, pilietinių
bei mažumų teisių užtikrinimas ir la.ikymasis. The Freedom House
vertinimais, Lietuva, taip pat Slovėnija, Lenkija, Vengrija bei Čekija yra
laisvos ir toliausiai pažengusios politinių teisių bei pilietinių laisvių
srityje Vidurio ir Rytų Europos šalys. Nors toks reitingas būtų aktualesnis
stojant į Europos Tarybą, o ne į Europos Sąjungą, tačiau palankus
autoritetingos tarptautinės agentūros vertinimas yra dar vienas tam tikro
politinio stabilumo ir demokratijos lygio pripažinimas.

Taigi Lietuvos pasirengimas stoti į ES saugumo ir demokratijos
stabilumo požiūriais gali būti vertinamas teigiamai, tačiau vis dėlto
pagrindiniai ES reikalavimai pageidaujančioms stoti šalims yra susiję su
ekonomika ir teisine sistema.

Rinkos ekonomikos institucijų funkcionalumas ir ekonomikos
konkurencingumas buvo įvertinti pagal tris kriterijų grupes, t.y. pagal
bendrą šalies ūkio būklės ir reformų sėkmės laipsnį, pagal ūkio plėtotės
tempą ir pagal Lietuvos ūkio būklės ir reformų pažangos lyginamąjį vaizdą.

Išskiriant pagrindines Lietuvos ekonomikos charakteristikas reikia
pažymėti, kad, pirma, nuo 1992 m., kuriuos galima vadinti monetarinio šoko
metais, infliacija Lietuvoje nuolat mažėjo. 1996 m.jos lygis siekė tik
13,1% ir buvo beveik du kartus žemesnis, nei prognozuota skaičiuojant 1996
m. biudžetą (25%). Antra, ilgalaikių paskolų metinių palūkanų normos
rodiklio Lietuvoje negalima apskaičiuoti taip pat kaip ES šalių rodiklių,
nes kol kas yra nesulyginama ilgalaikių paskolų trukmė. Galima konstatuoti
tik tai, jog Lietuvos Vyriausybės veiklos programoje numatyta, kad 1999 m.
metinė infliacija sieks apie 5%. Tikėtina, kad tokiu atveju ilgalaikių
paskolų metinės palūkanų normos viršys 10% ribą. Trečia, nors lito kursas
kol kas yra fiksuotas jo susiejimas su JAV doleriu kelia tam tikrų
problemų. Daugiausia tai susiję su tuo, kad auga Lietuvos užsienio prekybos
su Vakarų Europos šalimis apimtys, tuo tarpu JAV dolerio svyravimai šių
šalių valiutų atžvilgiu yra gana dideli. Lietuvoje parengta Pinigų
politikos programa 1997-1999 m. Nors ir numatoma pereiti prie diskretiškai
reguliuojamos pinigų emisijos, lito kurso perorientavimo politika bus
įgyvendinama atsižvelgiant į ES valiutinės integracijos procesą, lito
svyravimą susiejant su ES šalių valiutų krepšeliu (arba euro). Įgyvendinus
numatytą politiką, turėtų būti visiskai įvykdyti ES reikalavimai, keliami
naujoms narėms šioje srityje. Ketvirta, Lietuvoje biudžeto deficitas,
palyginti su BVP, sudaro apie 2,3%. Grynosios užsienio ir vidaus skolos
suma, palyginta su šalies BVP, sudaro tmputį daugiau nei 6%. Nors abu
minėti rodikliai tenkintų netgi griežtus pinigų sąjungos reikalavimus ir
tuo labiau – galimus reikalavimus prisijungiant prie ES, mūsų valstybės
vidaus ir užsienio skola ateityje gali komplikuoti integracijos procesą.
Visus minėtus ekonomikos būklės rodiklius lemia transformacijos kaštai,
kurie yra obektyvūs. Todėl ES reikalavimai minėtų rodiklių kiekybinėms
išraiškoms neturėtų būti tokie dideli.

Reikėtu atkreipti dėmesį ir į tai, kad valstybė kandidatė dar iki
formalaus priėmimo į ES turės sukurti atvirą ekonomiką bei išplėtoti
ūkinius ryšius su dabartinėmis ES šaiimis. Lietuvos ūkis jau dabar gana
atviras, o prekybiniai ryšiai su ES šalimis toliau plečiami. Antra vertus,
nors eksporto lyginamasis svoris Lietuvos užsienio prekyboje auga, užsienio
prekybos balansas išlieka neigiamas. Kaip atsvara neigiamam prekiu balansui
pastebimai didėja paslaugų eksportas. Teigiamas paslaugų, visų pirma
transporto, balansas yra vienas iš rodiklių, lemiančių teigiamą Lietuvos
einamosios sąskaitos balansą.

Lietuvoje vykstančio privatizavimo proceso rezultatai ir šalyje, ir
užsienyje yra vertinami dvejopai. Per palyginti trumpą laikotarpį nuo
privatizavimo pradžios buvo pasiekta g.erų kiekybinių rezultatų. Greitas
privataus kapitalo atsiradimas stimuliavo vertybinių popierių rinkos
formavimąsi. Antra vertus, Lietuvos privatizavimo metodai nebuvo palankūs
užsienio investuotojams. Valiutinės privatizacijos programa, atskirta nuo
masinės privatizacijos programos, ribojo užsienio investuotojų galimybes
pasirinkti objektus, o ir šiuo metu yra gana sunku įsigyti kontrolinį
akcijų paketą.

Vertinant šalies konkurencingumo lygį labai svarbu atsižvelgti į
problemas, kurios yra svarbiausios gamybos veiksnių srityje – žmogiškųjų
išteklių bei mikrolygio (įmonių veiklos) problemas. Darbo jėgos
išsilavinimas, kvalifikacija ir jos kaštai VRE valstybėse dažnai yra
vertinami kaip vienas didžiausių šių šalių konkurenciniu pranašumu. Tačiau
reikėtų skirti bendrą išsilavinimo lygį, bendrąsias technines žinias nuo
specialiųjų žinių, ypač vadybos srityje, būtinų rinkos ūkio institucijų
veiklos efektyvumui, o kartu ir konkurencingumui užtikrinti. Gana kritiškai
vertinant dabartinį bendrą šalies vadybos žinių lygį, galima pažymėti, kad
šis lygis nuolat kyla. Vertinant žinių paklausą reikia konstatuoti, kad
Lietuvos ūkio konjunktūros gerėjimas, ūkio atvirumas, ūkinių ryšių
globalizacija lemia augantį aukštos klasės specialistų – ir kartu žinių –
poreikį. Tai, kad integracijos procesas yra tolimesnės perspektyvos
klausimas, leidžia manyti, jog tinkamai sprendžiant specialistų rengimo bei
jų kvalifikacijos kėlimo klausimą žmogiškųjų išteklių veiksnys neribos
Lietuvos integracijos į ES. Galima teigti, kad tolesnis įmonių
konkurencingumo augimas pirmiausia bus susijęs su aktyvia veikla sutvarkant
įmonių vidaus ir jų valdymo struktūras, užtikrinant finansinį likvidumą,
skatinant inovacijas, pritraukiant investicijas. Svarbią reikšmę šiuo
požiūriu turės ir ūkinių ryšių internacionalizacija (subkontraktai,
įsijungimas į tarptautinės gamybos, logistikos, informacijos ir kt.
grandines). Pastarasis veiksnys tiesiogiai susijęs su Lietuvos integracijos
į ES procesu.

Šalies kandidatės pasirengimas priimti acquis communautaire ir kitus
narystės įsipareigojimus yra viena svarbiausių jeigu apskritai ne
pagrindinė šalies kandidatės narystės Europos Sąjungoje sąlygų. Viena
vertus, Lietuva, pasirašiusi su ES Europos (Asociacijos) sutartį ir
įsijungusi į rengimo narystei strategiją (pre-accession strategy), de facto
pradėjo acquis commumutaire perėmirno procesą. Asociacijos sutartis
nereikalauja, kad visi Lietuvos teisės aktai būtų suderinti su Sąjungos
teise. Įstatymai turi būti derinami tik tam tikrose srityse, kiek tai
reikalinga vieningosios rinkos tarp Lietuvos ir Europos Sąjungos valstybių
kūrimui ir funkcionavimui. Antra vertus, net ir dabar galima pastebėti tam
tikras problemas, kurias spręsti bus itin svarbu jau konkrečiai derantis
dėl stojimo į ES sąlygų.

Iš karto reikia pažymėti, kad plačąja prasme suderinti Lietuvos
teisinę sistemą su Sąjungos teise įmanoma įvykdžius kardinalią kokybinę
Lietuvos teisinės sistemos transformacija. Tačiau rengimasis stoti į ES
nėra vienintelė Lietuvoje vykstančios teisinės reformos priežastis. Teisinę
reformą reikėtų vykdyti ir tuo atveju, jeigu Lietuva nesirengtų jungtis į
Sąjungą – to visų pirma reikalauja rinkos ekonomika, tačiau politinis ir
teisinis sprendimas rengtis stoti į Sąjungą teisinę reformą daro kryptingą,
teikia konkrečius orientyrus ir vertybes, kurias turi įtvirtinti teisė.

Antra vertus, ES teisė pati savaime negali išspręsti visų Lietuvos
teisinėje sistemoje susikaupusių problemų, kadangi jos prigimtis ir
funkcijos yra kitokios negu nacionalinės teisės. Įgyvendinant Lietuvos
teisinę integraciją į ES neužtenka vien suderinti teisės normu tekstus. Tai
tik pirmas žingsnis kuriant naują teisinę sistemą, sudermtą su . ES teisine
erdve. Piinavertė teisinė integracija gali įvykti, kai Lietuvos
institucijų, įgyvendmančių Sąjungos teisę, praktinė veikla atitiks esminius
ES teisės bendruosius principus ir vertybes, kurias išreiškia Sąjungos
teisė. Šie principai ir vertybės yra sudedamoji Sąjungos valstybių narių,
įgyvendinančių rule of law, teisinės kultūros dalis, tapusi savaime
suprantamu dalyku, kurio nebereikia kartoti teisės aktuose. Teisinė
integracija plačiąja prasme – tai Vakarų Europos teisinės kultūros ir
tradicijų perėmimas kartu su teise, kuri buvo sukurta įsteigus Europos
Bendrijas.

Vakarų teisinės kultūros vertybės yra nesuderinamos su šiuo metu
paplitusiais teisinio mąstymo stereotipais, kuriuos suformavo totalitarinės
valstybės aplinka. Vienas iš tokių stereotipų yra formalaus teksto reikšmės
suabsoliutinimas, susiaurinantis teisės sampratą ir sulyginantis ją su
paviršutiniškai traktuojamu norminio akto tekstu. Toks “tekstocentrizmas”
yra vienas iš paaiškinimų, kodėl dažnai ekonominės ir socialinės problemos
bandomos spręsti kuriant naujus įstatymus, tiksliau – jų tekstus. Įstatymų
projektų autoriai retai domisi kokio nors įstatymo teisminio taikymo
praktika, visų pirma teismine praktika.

Įstatymų leidėjo ir vyriausybės tikėjimas “magiška” norminio akto
teksto galia gali turėti neigiamų pasekmių realizuojant teisės derinimo
programą, ypač jei bus manoma, kad programai realizuoti užtenka Europos
Sąjungos teisės akto tekstą išversti į lietuvių kalbą irjį inkorporuoti į
Lietuvos teisės aktų turinį. Vykdant teisės derinimą reikia perimti ne tik
formuluotes, bet ir teisinės apsaugos standartus. 0 tam reikia pasiremti
pirmiausia Europos Sąjungos teisės šaltiniais, įskaitant teisminę praktiką,
taip pat teisine doktrina, apibūdinančia tokį teisinį standartą. Šiuo
požiūriu reikia aktyviai pasinaudoti Europos sutartyje numatytomis
techninės pagalbos galimybėmis.

Lietuvos teisę derinant su Europos Sąjungos teise labai svarbu yra
tobulinti įstatymų ir kitų teisės aktų priėmimo procesą, kad visose teisės
rengimo ir priėmimo stadijose veiktų šių aktų atitikimo Europos Sąjungos
teisei “filtras”. Dabartinė padėtis negarantuoja, kad nebus priimti
įstatymai ar kiti teisės aktai, prieštaraujantys acquis communautaire. Toks
“filtras” tur veikti tiek Vyriausybėje, tiek Seime, tiek visose teisėdaros
stadijose.

Lietuvoje realiai pradėjus taikyti Europos Sąjungos teisę, iškils jos
vienodo suipratimo bei aiškinimo problema, kadangi Lietuvoje nėra užsienio
ir tarptautinių organizacijų teisės taikymo patirties, be to, kaip rodo
teisminė praktika, teismai vengia taikyti tiesioginio galiojimo
tarptautinių sutarčių normas, motyvuodami tuo, kad nėra suprantamas šių
normų turinys. Rengiantis pradėti taikyti Europos sutartį, Lietuvos valdymo
institucijoms ir teismams svarbu gerai perprasti Europos Sąjungos teisės
aiškinimo principus, susipažinti su Europos teisingumo teismo taikomais
Sąjungos teisės aiškinimo metodais.

Taigi tiek ekonominiu, tiek teisiniu požiūriu Lietuva kol kas nėra
visiskai pasirengusi narystei Europos Sąjungoje. Todėl suprantama, kad
šioms sritims jau dabar Vyriausybė ir kitos administracijos institucijos
skiria labai daug dėmesio. Tai atspindi ir 1995 m. įsteigtų vadinamų
jeuroinstitucijų sistemos pertvarkymas. 1996 m. buvo įkurta speciali
Europos reikalų ministerija, iš kurios laukiama naujų impulsų rengtis
narystei ES. Reikėtų pažymėti, kad tinkamai sutvarkyta rengimosi narystei
ES administracinė sistema neabejotinai yra viena tiek sėkmingo rengimosi
narystei ES, tiek būsimųjų derybų, tiek efektyvaus dalyvavimo ES
institucijų darbe sąlyga.

Aišku, kad tapusi ES nare pati viena Lietuva didelės įtakos ES
sprendimams daryti negalėtų. Tačiau ji taptų tarp.tautinių derybų,
vykstančių daugelių lygmenų, – ir vyriausybių vadovų, ir ministerijų
tamautojų, – dalyve. Šioms deryboms būdinga tai, kad kiekvienu klausimu
dažnai formuojasi valstybių narių blokai ir sudaromi vadinamieji package
deals. Pagrindinė Lietuvos problema bus pasirengimas šioms nuolatinėms
deryboms. Tai daugiausia priklausys nuo ES ekspertų rengimo ir nuo Lietuvos
administracinių struktūrų prisitaikymo prie naujų sąlygų. Dar reikės
sukurti efektyviai funkcionuojantį Lietuvos nacionalinės pozicijos
formavimo mechanizmą. Jį kuriant reikės aiškiai suvokti, kad Lietuvos
politika ES atžvilgiu įsijungus į ES iš užsienio politikos po truputį virs
vidaus politika. Su tuo susijusios galimos problemos, kylančios ir pačioms
ES narėms – sektorizuotas politikos formavimas ir neišplėtotas
tarpžinybinio bendradarbiavimo mechanizmas. Turint omeny, kad Lietuvos
valdymo forma yra pusiau prezidentinė, Lietuvos Europos politikos plačiąja
prasme sėkmė priklausys ir nuo Prezidento bei Vyriausybės darbo
koordinavimo.

Lietuvos ekonomikos, teisinės sistemos ir administracinių struktūrų
pasirengimas ES keliamų kriterijų požiūriu yra neabejotinai pirminės
svarbos dalykai, tačiau kartais jie u˛go˛ia kitą ne ma˛iau svarbų
pasirengimo ES narystei aspektą – tai Lietavos gyventojų, t.y. tų ˛monių,
dėl kurių gerovės ir vykdoma intensyvi pasirengimo ES narystei politika,
nuomonė. Tyrimai rodo, jog 1997 m. sausio mėn. tik kas antras Lietuvos
gyventojas nurodė, kad jei rytoj vyktų referendumas dėl stojimo į ES jis
balsuotų u˛ Lietuvos narystę joje. Tik nedidelė respondentų dalis nurodė,
kad balsuotų prieš Lietuvos narytę ES (kas dešimtas), tačiau gana didelė
apklaustųjų dalis – du iš penkių – šiuo klausimu neturėjo nuomonės arba dar
buvo neapsisprendę. Problema ta, kad kas antras Lietuvos gyventojas nurodė,
jog jis nesidomi jokia informacija nei apie Europos Sąjungą, nei apie ES ir
Lietu vos santykius, nei apie Lietuvos rengimąsi stoti į ES. Ypač mažai
tokio pobūdžio informacija domisi tie apklaustieji, kurie dar
neapsisprendė, pritarti ar nepritarti Lietuvos stojimui į ES (tarp ju net
devyni iš dešimties visiškai nesidomi jokia informacija apie ES), tad
neaišku, kaip šiuos žmones “pasiekti”, kaip pateikti informaciją, kuri
padėtų jiems susidaryti nuomonę apie Lietuvos narystę ES. Tai turėtu tapti
pagrindine būsimosios atitinkamos informacinės kampanijos problema. Tokį
Lietuvos gyventojų indiferentiškumą galima paaiškinti tuo, kad tiek dauguma
narystės šalininkų, tiek priešininkų mano, jog kasdieniniam gyvenimui
neturės įtakos, taps Lietuva ES nare ar ne.

Gana didelį informacijos apie Europos integraciją deficitą ryškiai
atspindi ir Lietuvos gyventojų nuomonė apie Lietuvos pasirengimą ES
narystei. Kaip tik neturėdami pakankamos informacijos žmonės ir yra linkę
manyti, kad Lietuva nėra tinkamai pasirengusi narystei ES. Tyrimų
duomenimis, trečdalis gyventojų mano, kad Lietuva nepakankamai aktyviai
rengiasi stoti į ES. Pažymėtina, kad Lietuvoje beveik nėra manančiųjų,jog
šalis jau dabar yra visai pasirengusi stoti į ES (taip mano tik 1%
apklaustųjų).

Taigi studijoje pateikiami atliktų viešosios nuomonės tyrimų
rezultatai neabejotinai patvirtina, kad norint užsitikrinti solidžią
politinę paramą į ES narystę orientuotai politikai turėtų būti skiriama
išteklių bei intensyviai dirbama ir visuomenės informavimo bei švietimo
srityje. Priešingu atveju neatmetama galimybė, kad atėjus laikui balsuoti
dėl ES narystės visuotiniame referendume esant menkam rinkėjų aktyvumui
referendumas gali paprasčiausiai neįvykti.

4. Lietuvos Integracijos į ES

ekonominio aspekto analizė

4.1. Lietuvos ir ES prekybos eiga įsigaliojus laisvosios p.rekybos sutarčiai

Laisvosios prekybos sutarties įsigaliojimas paskatino ir Lietuvoje
formuotis valstybės pagalbos kontrolės teisę ir praktiką. 1997 m. Lietuvos
Vyriausybė, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 6 straipsniu ir
Laisvosios prekybos sutarties 33 straipsniu, priėmė nutarimą Nr. 137 “Dėl
valstybės pagalbos kontrolės vykdymo tvarkos patvirtinimo “. Šis teisės
aktas draudžia valstybės pagalba, kuri iškreipia ar gali iškreipti
konkurenciją, ir nustato valstybės pagalbos kontrolės tvarka, kuri iš esmės
remiasi EEB sutarties valstybės pagalbos kontrotės principais. Galima
numatyti, kad įgyvendinant minėtąjį nutarimą bus susiduriama su sunkiai
sprendžiamomis problemomis siekiant praktiškai atsisakyti netinkamos
valstybės pagalbos formų, atsižvelgiant tiek į objektyvius ekonominius
pereinamojo laikotarpio sunkumus, tiek ir į ankstesnę valstybės pagalbos
praktika, kuri dažniausiai ignoravo konkurencijos neiškraipymo principą.

Lietuvos ūkio ekonominis aktyvumas atskirų stambių užsienio šalių-
ekonominių regionų finansų ir ekonominių krizių poveikyje, per 1998 metų II
pusmetį ir 1999 metais ženkliai sumažėjo. 1998 metų trečiajame ketvirtyje
sulėtėjo bendrojo vidaus produkto augimo tempas. O 1998 metų IV ketvirtyje
realaus bendrojo vidaus produkto kritimas (palyginus su praėjusių metų
atitinkamu laikotarpiu) sudarė -0,3 proc. (tuo tarpu 1996-1997 metų
laikotarpiu BVP prieaugis siekė 7-10 proc.). Šių metų pirmojo pusmečio
bendrasis vidaus produktas, palyginus su atitinkamu 1998 metų laikotarpiu,
sumažėjo 4,8 procento.

Dėl sutrikusių atsiskaitymų, faktinės Rusijos rublio devalvacijos,
žymiai sumažėjusios Rusijos vidaus rinkos paklausos, prekių eksportas į šią
šalį per 1999 metų 10 mėnesių sumažėjo 66,8 procento, o bendra Lietuvos
eksporto apimtis 19,8 procentu.

Sumažėjo Lietuvos vidaus rinkos visuminė paklausa; mažmeninės prekybos
apimtis per 10 mėnesių, palyginus su 1998 metų 10 mėnesių smuko 12,0
procento. Iš esmės dėl ribotos mokios paklausos vartojimo prekių ir
paslaugų kainų indekso vektorius įgavo bendrą defliacinę kryptį, nors
atskirų prekių grupių (transporto priemonių eksploatacija, ryšių paslaugos,
būsto paslaugos) ženkliai didėjo.

Per 1999 metų sausio-lapkričio mėnesius išgaunamoji ir apdirbamoji
pramonė (IAP) pagamino ir realizavo produkcijos už 15443 mln.litų, lyginant
su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu produkcijos apimtys sumažėjo 7,6
procento.

Žemės ūkis. 1999 metų sausio-lapkričio mėnesiais gyvulių ir paukščių
supirkta 1,0 proc. daugiau, pieno – 19,0 proc. mažiau negu 1998 metų
atitinkamu laikotarpiu. Pieno supirkimo sumažėjimą lėmė keletas priežasčių:
mažesnis karvių skaičius, prastesni žiemos pašarai, šiek tiek aukštesni
kokybės reikalavimai. Pagerėjo pieno kokybės struktūra. Baigta įgyvendinti
nauja pieno kokybės vertinimo sistema – visos pieno perdirbimo įmonės
atsiskaito su pieno tiekėjais pagal VĮ „Pieno tyrimai” nustatytą pieno
sudėtį ir kokybę.

Transportas. 1999 metų sausio-lapkričio mėnesiais, palyginti su 1998
metų atitinkamu laikotarpiu, vežimų geležinkelių transportu sumažėjo 9,6
procento.

Investicijos. Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis 1999
metų sausio-rugsėjo mėnesiais šalies teritorijoje investuota 3644,3
mln.litų. Lyginant su 1998 metų tuo pačiu laikotarpiu, visos materialinės
investicijos sumažėjo 16,1 procento. Tai įvyko daugiausia dėl to, kad
praktiškai buvo pristabdytas sutarčių pasirašymas investiciniams
projektams, finansuojamiems paskolomis. Tam įtakos turėjo ir užsitęsęs AB
„Mažeikių nafta” privatizavimo sutarties pasirašymas. Žymiai sumažėjo
investicijos finansuojamos valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis.
Lyginant su 1998 metų tuo pačiu laikotarpiu, šios investicijos buvo
mažesnės. atitinkamai 52,8 ir 43,8 procento. Bendroje investicijų apimtyje
valstybinis sektorius sudarė 51,3 procento. Daugiausia investicijų buvo
skiriama gyvenamiesiems ir negyvenamiesiems pastatams bei inžineriniams
statiniams – 66,9 proc., įrengimams, mašinoms, transporto priemonėms – 32,5
proc. arba struktūroje pagal veiklos rūšis: apdirbamajai pramonei – 18,4
proc., transportui – 21,2 proc., gyvenamųjų namų statybai – 9,1 procentų.

Tiesioginės užsienio investicijos 1999 metų spalio 1 dienai sudarė
7827,5 mln.litų. Daugiausia investuota į apdirbamąją pramonę (31 proc. visų
investicijų), prekybą (24 proc.), pašto ir ryšių paslaugas (18 proc.),
finansinio tarpininkavimo įmones (12 proc.). Pagrindinės šalys
investuotojos: Švedija – 1463,3 mln.litų (18,7 proc.), JAV – 1122,6
mln.litų (14,3 proc.), Suomija – 804,6 mln.litų (10,3 proc.), Danija –
709,8 mln. litų (9,1 proc.), Vokietija – 627,3 mln. litų (8,0 proc.).

Vienas iš būdų didinti investicijas į Lietuvos ūkį yra įmonių, į
kurias investuotas užsienio kapitalas, kūrimas. Iki 1999 metų gruodžio 1
dienos, Lietuvos Respublikos įmonių rejestro duomenimis, Lietuvoje
įregistruota 6910 bendros Lietuvos ūkio subjektų ir užsienio kapitalo ar
užsienio kapitalo įmonės, kurių bendras įregistruotas įstatinis kapitalas
9,49 mlrd. litų, iš kurio 4,5 mlrd. litų arba 47,9 proc. užsienio kilmės. Į
Lietuvos ūkį iki 1999 metų gruodžio 1 dienos kapitalą yra investavę 110
pasaulio valstybių investuotojai. Daugiausia užsienio kapitalo įregistravo
Europos Sąjungos šalys – 58,4 proc. viso investuoto kapitalo. Pagal
atskiras valstybes pirmauja Danijos, Didžiosios Britanijos, JAV,
Vokietijos, Švedijos ir Norvegijos investuotojai.

Valstybės skola. Per vienuolika šių metų mėnesių valstybės skola
padidėjo 2386 mln.litų (24,8 proc.), ir 1999 m. lapkričio 30 d. sudarė
12000 mln.litų (28,3 proc. prognozuojamo bendrojo vidaus produkto).
Užsienio skola kartu su netiesioginiais įsipareigojimais buvo 9186 mln.litų
arba 76 proc. visos valstybės skolos. 1999 metų lapkričio pabaigoje Lietuva
buvo skolinga užsienio šalių valdymo institucijoms 1971,5 mln.litų,
Tarptautiniam valiutos fondui – 921 mln.litų, tarptautinėms plėtros
organizacijoms (Pasaulio bankui ir Europos rekonstrukcijos ir vystymo
bankui) – 1103,5 mln.litų, kitiems užsienio kreditoriams – 5190 mln.litų.

Infliacija. 1999 metų sausio-lapkričio mėnesiais, kaip ir 1998 metų
pabaigoje, vis dar jaučiama Rusijos finansinės ir ekonominės krizės įtaka,
kai dėl faktinės Rusijos rublio devalvacijos, žymiai susiaurėjusios Rusijos
vidaus rinkos paklausos, sumažėjo mūsų šalyje pagamintų prekių eksportas į
Rusiją. Eksporto apimčių sumažėjimas žymiai padidino Lietuvos gamintojų
produkcijos pasiūlą vidaus rinkoje. Tačiau ribota mūsų vidaus rinkos moki
paklausa turėjo lemiamą poveikį vartotojų kainų formavimui. Per vienuolika
1999 metų mėnesių kainos nepadidėjo, t.y. infliacija buvo nulinė, o kovo,
birželio, liepos, rugpjūčio ir spalio mėnesiais buvo defliacija (vartojimo
kainos krito 0,1-0,7 proc.).

Kiek didesnė infliacija buvo 1999 metų sausio mėnesį – 1 procentas.
Pakeitus Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą, nuo 1999 metų sausio 1d.
itin padidėjo akcizų tarifai dyzeliniam kurui, variklių benzinui ir
cigaretėms. Tai nulėmė šių prekių kainų padidėjimą: atitinkamai 12,7 proc.,
8 proc. ir 8,9 procento. Be to, kasmet žiemos sezonu žymiai brangsta
šviežios daržovės ir vaisiai.

Vidaus prekybos, kaip ir kitų šalies ūkio šakų vystymąsi apsprendė tos
pačios ekonominės sąlygos.

Didžiausią poveikį mažmeninės prekybos apimčių pokyčiams turi šalies
gyventojų perkamosios galios būklė. Darbo užmokesčio, pagrindinio gyventojų
piniginių pajamų šaltinio, augimo tempai šiais metais sparčiai sulėtėjo.
Jeigu 1998 metų sausio-spalio mė.nesiais darbo užmokestis šalies ūkyje
padidėdavo kas mėnesį, palyginus su atitinkamu praėjusių metų mėnesiu, nuo
17,7 proc. iki 31 proc., tai šiais metais darbo užmokesčio prieaugis
svyravo nuo 5,8 proc. iki 15,2 proc., o rugsėjo ir spalio mėnesiais tesiekė
5,8 procento. Gyventojų perkamąją galią neigiamai veikė ir nedarbo lygio
didėjimas. 4.2. Lietuvos užsienio prekybos analizė
Užsienio prekyba. Statistikos departamento duomenimis 1999 metų sausio-
spalio mėnesiais Lietuvos užsienio prekybos apyvarta sudarė 26155,7
mln.litų: eksportas – 10154,4 mln.litų, importas – 16001,3 mln.litų.
Lyginant su tuo pačiu 1998 metų laikotarpiu prekių eksportas sumažėjo 19,8
proc., importas sumažėjo 17,5 procento. Užsienio prekybos balansas tebebuvo
deficitinis, nors per ataskaitinį laikotarpį sumažėjo 13,3 procento.

Per 1999 metų dešimt mėnesius daugiausia prekių eksportuota į ES
valstybes – 49,3 proc. bendro eksporto (į NVS eksportas sudarė 18,9 proc.).
Importuota prekių taip pat daugiausia iš ES valstybių – 45,8 proc. bendro
importo (iš NVS importas sudarė 25,0 proc.). Importas iš ES valstybių,
palyginti su 1998 metų sausio-spalio mėnesius, sumažėjo 20 proc., iš NVS –
21,6 procento. Tuo pačiu laikotarpiu eksportas į ES valstybes padidėjo 6,8
proc., o į NVS sumažėjo 60 procentų.

Svarbiausi Lietuvos užsienio prekybos partneriai: Vokietija (eksportas
– 15,8 proc., importas – 16,5 proc.), Latvija (12,9 proc. ir 2,1 proc.),
Rusija (7,3 proc. ir 20,6 proc.), Baltarusija (6,2 proc. ir 2,3 proc.),
Danija (5,8 proc. ir 3,9 proc.).

Lentelė Nr. 2

Užsienio prekyba
Prekių ir paslaugų eksportas mln.Lt 20283 17276 20363 24051
28127
palyginti su praėjusiais metais proc. 97,1 85,2 117,9 118,1 116,9
Prekių ir paslaugų importas mln.Lt 25393 21444 24694 27498
31240
palyginti su praėjusiais metais proc. 101,8 84,4 115,2 111,4
113,6
Užsienio prekybos (prekių ir paslaugų)

saldo (+,-) mln.Lt -5110 -4168 -4331 -3447 -3113
dalis nuo BVP proc. -11,9 -9,8 -9,7 -7,2 -6,1

*) Įskaitant individualiųjų (personalinių) įmonių darbo užmokestį. **)
Darbuotojai, dirbantys ne visą darbo dieną ir ne visą mėnesį, perskaičiuoti
į dirbančius visą darbo dieną.

Lentelė Nr. 3

Užsienio prekyba
Sritys Tikslai ir uždaviniai Veiksmų kryptys ir įgyvendinimo priemonės
Įgyvendinimo seka
Užsienio prekyba
Skatinti ūkio integraciją į pasaulio ekonomiką 1999 – 2005 m.

Prekybos liberalizavimas
Siekti narystės Pasaulinėje prekybos organizacijoje (PPOVykdyti Laisvosios
prekybos sutarčių (LPS) įsipareigojimus, mažinti muitus pagal nustatytus
grafikus Priimti pakeitimus kilmės taisyklėse, pasirašytose LPS Baigti
derybas dėl narystės PPO Sudaryti LPS pagal PPO nuostatas, įgyvendinant
vidaus taisykles pagal PPO reikalavimus Iki 2001 m. arba pagal priimtus
įsipareigojimus Nuo įstojimo į PPO datos prie visų privalomų susitarimų
prisijungimas be pereinamųjų laikotarpių

Prisiimti ES įsipareigojimus išoriniuose ekonominiuose santykiuose
Pasiruošti priimti ES sektorinius užsienio prekybos aspektus (inicijuoti
konsultacijas ir dvišales derybas su Europos Komisija) Pasiruošti priimti
ES susitarimus muitų sąjungos rėmuose (peržiūrėti dvišalius teisės aktus
išoriniuose ekonominiuose santykiuose Pasiruošti priimti ES įsipareigojimus
LOME konvencijoje. 1999 – 2005 m.
Eksporto skatinimas
Pasiekti, kad eksporto didėtų sparčiau negu BVP ir importas
Patikslinti ir įgyvendinti Eksporto skatinimo programą 2000 – 2005 m.

Ūkio internacionalizacija pagal pažangius konkurencijos rodiklius
Didinti įmonių sektoriaus konkurencingumą ir plėsti tarptautinio
bendradarbiavimo formas. 2000 – 2005 m.
Gerinti socialinius – institucinius konkurencingumo veiksnius (pinigų
stabilumas, Valstybės skolos reguliavimas, socialinė apsauga, švietimas)
2000 – 2005 m.

Lietuvos ūkio specifinėmis sąlygomis (atsižvelgiant į dydį ir
atvirumą) užsienio prekyba žymiai įtakoja šalies ekonomiką (stabilumą,
plėtrą, ūkio restruktūrizavimą ir kt.). Tai, siekiant strateginių
ekonominių tikslų, sąlygoja užsienio prekybos tyrimų ir monitoringo
aktualumą.

Užsienio prekyba tam tikrais aspektais. analizuojama pastoviai. Vis tik
šio ekonomikos sektoriaus reikšmingumas, ypač nuolatinis žymus prekybos
deficitas, neabejotinai rodo, kad reikalingas didesnis dėmesys. Todėl Ūkio
ministerijos užsakymu Ekonomikos ir privatizacijos institute, pasitelkus
platesnį spektrą instrumentų, pradėti gilesni tyrimai.

Šiame užsienio prekybos tyrimų makro lygmens etape buvo iškelti tokie
svarbiausi uždaviniai:

• nustatyti užsienio prekybos tendencijas;

• atskleisti užsienio prekybos dėsningumus įtakojančius veiksnius ir

priežastinius ryšius;

• įvertinti užsienio prekybos ekonominį efektyvumą;

• patikrinti nesąžiningos (konkurencijos požiūriu) užsienio prekybos

diagnozavimo principus.

Tyrimas atliktas 1998-1999 metų užsienio prekybos duomenimis.
Dėsningumams atskleisti panaudoti kai kurie ir ankstesnių metų duomenys, o
1999 metų duomenimis naudotasi pagal prekybos apskaitos faktą (I pusmečio
arba 9 mėn., arba 10 mėn., arba visų metų).

Tendencijos:

Lietuvos užsienio prekybos rodikliai iliustruoja didelį Lietuvos ūkio
atvirumo laipsnį. Lietuvos užsienio prekybos apyvarta prilygsta trims
ketvirtadaliams šalies BVP. Lietuvos prekybos režimas yra pakankamai
liberalus, o importo muitai – vieni iš mažiausių Rytų ir Centrinės Europos
šalyse. Lietuva, siekianti narystės ES bei PPO, įgyvendina užsienio
prekybos politiką, kuriai būdingas liberalizavimas, konkurencingumo
užtikrinimas laisvos rinkos ekonomikos sąlygomis ir dvišalių bei
daugiašalių santykių su kitomis valstybėmis gilinimas.

Nuo 1998 m. II pusmečio pastebėta Lietuvos užsienio prekybos
absoliutaus dydžio mažėjimo tendencija. Mažėjimas palietė tiek eksportą,
tiek importą, nors ir nevienodu mastu. 1998 m. II pusmetyje Lietuvos
eksportas sudarė 91,4%, o importas 97,2% ankstesnio pusmečio lygio. Ši
negatyvi užsienio prekybos tendencija išsilaikė 1999 m. 1999 m. I pusmečio
eksportas sudarė 83,7% ankstesnio pusmečio lygio, o importas – 83%.

Lietuvos 1998 m. ir 1999 m. užsienio prekybos rezultatai iš esmės
pakeitė ankstesniais metais susiformavusias užsienio prekybos tendencijas.
Jeigu, iki 1998 m. pagrindiniai Lietuvos užsienio prekybos partneriai buvo
NVS šalys, tai nuo 1999 m. Lietuvos pagrindinėmis eksporto rinkomis tapo ES
šalys. Dėl sutrikusių atsiskaitymų, Rusijos rublio devalvacijos, gerokai
sumažėjusios Rusijos ir kitų NVS šalių vidaus rinkos paklausos prekių
eksportas į šias šalis žymiai sumažėjo. Šių tendencijų pavyzdžiai: 1998 m.
I ketvirtyje Lietuvos eksportas į NVS šalis sudarė 41,5% viso eksporto, į
Estiją ir Latviją – 10,6%, o 1999 m. II ketvirtyje eksporto į NVS šalis
dalis – 17,5%, į Estiją ir Latviją – 17,8%. Eksporto į Rusiją 1998 m. I
ketvirtyje dalis – 21,9% viso eksporto, o 1999 m. II ketvirtyje – 6,4%,
t.y. 1999 m. II ketvirtyje į Estiją ir Latviją produkcijos buvo
eksportuojama beveik tris kartus daugiau nei į Rusiją.

1999 m. I ketvirtyje eksportas į ES šalis viršijo simbolinę 1/2 ribą
eksporto struktūroje ir sudarė 52,2% viso Lietuvos eksporto. Nors II ketv.
eksportas į ES nežymiai sumažėjo (iki 47,9%), šis sumažėjimas buvo
kompensuotas eksporto padidėjimu ne į NVS šalis, bet į ELPA ir kitas
pasaulio šalis.

Pasikeitė prekybos geografinė struktūra. Mūsų šalies pagrindine
užsienio prekybos partnere tapo Vokietija, nustūmusi į antrą vietą Rusiją.
1999 metais Vokietijai teko 15,9% viso mūsų šalies eksporto ir 16,5% viso
importo, o Rusijai – 6,8% eksporto ir 20,2% importo.

Eksportas. Pastarųjų metų eksporto mažėjimą įtakojo tokios sąlygos:

• Rusijos finansinė-ekonominė krizė sumažino mokią paklausą NVS šalyse;

• Rusijos krizė sulėtino ekonominio augimo tempus Vakarų ir Centrinės

Europos šalyse, t.y svarbiausiose Lietuvos eksporto rinkose;

• dolerio stiprėjimas, tiek euro, tiek rubl.io atžvilgiu, mažino mūsų

eksporto konkurencingumą Rytų ir Vakarų šalių rinkose;

• protekcionistinė NVS šalių politika ribojo lietuviškų prekių patekimą

į šių šalių rinkas;

• Rusijos taikomi eksporto muitai importuojamai į Lietuvą naftai, dujoms

bei šių produktų kainų augimas pasaulinėse rinkose didino mūsų

gamintojų gamybos kaštus.

Pastarųjų metų eksporto tendencijos tokios:

• eksporto santykinė dalis didėja į ES (nuo 35,9% 1998 m. I ketv. iki

47,9% 1999 m. II ketv.), ELPA (nuo 2,4% 1998 m. I ketv. iki 3,4% 1999

m. II ketv.) šalis, taip pat į Estiją ir Latviją (nuo 10,6% 1998 m. I

ketv. iki 17,8% 1999 m. II ketv.);

• eksporto santykinė dalis mažėja į NVS šalis (nuo 41,5% 1998 m. I ketv.

iki 17,5% 1999 m. II ketv.), įskaitant Rusiją (nuo 21,9% 1998 m. I

ketv. iki 6,4% 1999 m. II ketv.);

• 1999 metais tik tekstilės gaminių eksportas išsilaikė 1998 metų

lygyje, visų kitų prekių – sumažėjo;

• 1999 metais pagal eksporto santykinę dalį prekės išsidėsto tokia seka:

kitų prekių grupė (28,9%), tekstilės gaminiai (22,8%), mineraliniai

produktai (15%), maisto produktai (12,5%), mašinos ir mechaniniai

įrengimai (11,4%), chemijos produktai (9,4%).

Eksporto į ES šalis struktūroje 1999 m. (10 mėn. duomenimis) vyravo
tekstilės gaminiai (36,3% viso eksporto). Pastaraisiais metais šių gaminių
lyginamasis svoris turėjo tendenciją didėti, o maisto produktų eksporto
absoliutus dydis ir lyginamasis svoris mažėjo. Jei 1997 m. maisto produktai
sudarė 8,3% eksporto, tai 1999 m. – 6,3% (10 mėn.).
[pic]
1 pav. Eksporto į ES struktūra pagal prekių grupes %

Analizuojant Lietuvos eksportą į NVS šalis, įskaitant Rusiją,
pastebėta, bendrame eksporto kritimo fone, lietuviškų maisto produktų
lyginamojo svorio augimo tendencija. 1999 m. (10 mėn.) maisto produktai
sudarė 20% viso eksporto į NVS šalis.
[pic]
2 pav.Eksporto į NVS struktūra pagal prekių grupes %

Analizuojant pagal retrospektyvinius duomenis eksporto makro lygmenyje
priklausomybes, nustatyti tokie dominuojantys (turintys daugiausia įtakos)
veiksniai:

• Lietuvos eksporto kainos;

• Lietuvos ekonomikos plėtra (BVP pokyčiai, parduota produkcija);

• užsienio šalių paklausa (BVP pokyčiai);

• inertiškumas (turimi užsienio prekybos ryšiai);

• techninė ir technologinė pažanga.

Importas. 1999 metais tik maisto produktų importas padidėjo
(nežymiai), kitų prekių, lyginant su 1998 m., – sumažėjo. Lietuvos importo
struktūra pagal prekių grupes dabar (1999 m. duomenys) tokia: kitų prekių
grupė – 33%, mašinos ir mechaniniai įrengimai – 18,5%, mineraliniai
produktai – 16,8%, maisto produktai – 11,3%, tekstilės gaminiai – 10,4%,
chemijos produktai – 10,1%.

Lietuva daugiausia importuoja prekių iš ES šalių. 1999 m. (10 mėn.)
šioms šalims teko 45,8% viso importo. Tuo tarpu NVS šalių dalis sumažėjo
iki 25%. Didžiausią importo iš ES šalių dalį sudaro mašinos ir mechaniniai
įrengimai (23,8%), o iš NVS šalių net 62,2% importo sudaro mineraliniai
produktai.

Importo pakeitimas vietinės gamybos prekėmis ne visada įmanomas.
Importuojamų kuro-energetinių išteklių Lietuva neturi kuo pakeisti, tačiau
maisto produktų bei tekstilės gaminių sektoriuose reikalinga lankstesnė
ekonominė politika, apimanti platesnį ir subtilesnį rinkos apsaugos
priemonių spektrą. Šioje srityje savo indelį turėtų įnešti Antidempingo bei
Kompensacinių muitų įstatymų efektyvus įgyvendinimas.

Analizuojant pagal retrospektyvinius duomenis importo makro lygmenyje
priklausomybes, nustatyti tokie daugiausia įtakos turintys veiksniai:

• Lietuvos vidaus vartojimo (namų ūkių+valstybės vartojimo) išlaidos;

• inertiškumas (esami užsienio prekybos ryšiai);

• importo kainos;

• Lietuvos eksportas;

• Lietuvos vidaus investicijos;

• užsienio šalies ekon.omikos plėtra (BVP pokyčiai).

Investicinių prekių importas, jo progresyvi struktūra teigiamai
įtakoja šalies ekonominio augimo tempus, tačiau tas poveikis pasireiškia po
tam tikro laiko. Investicinių prekių importo augimas, net didinantis
prekybos balanso deficitą, šalims, vykdančioms didelius ūkio struktūrinius
pertvarkymus, yra toleruotinas. Tačiau 1999 m. II ketvirtyje investicinės
prekės sudarė tik 14,9% viso importo.

Analizuojant investicinių prekių importo empirines priklausomybes,
nustatyti tokie įtakojantys veiksniai: vidaus vartojimas, Lietuvos
eksportas, vidaus investicijos, investicinių prekių kainos. Tai byloja, kad
Lietuva gamina per mažai šiuolaikinių investicinių prekių ir todėl ūkio
poreikiai šioms prekėms tenkinami importo sąskaita.

Užsienio prekybos efektyvumo vertinimas. Vertinant užsienio prekybos
efektyvumą vienas svarbiausių momentų – efektyvumo kriterijaus
pasirinkimas. Nuo pasirinkto kriterijaus priklauso ir įvairių užsienio
prekybos aspektų, kurie atspindi konkrečių rodiklių rinkinį, vertinimas.

Lietuvos užsienio prekybos efektyvumui vertinti naudoti kainų
indeksai, integruojant juos į taip vadinamą „prekybos sąlygų” rodiklį,
atspindintį eksporto ir importo kainų indeksų santykį.

Bendru atveju prekybos sąlygų rodiklio didėjimas (prekybos sąlygų
pagerėjimas) reiškia šalies gyventojų gyvenimo lygio kilimą, o jo
sumažėjimas (prekybos sąlygų pablogėjimas) rodo gyvenimo lygio kritimą.
Jeigu tam tikros šalies eksportuojamų prekių kainos pasaulio rinkoje kyla
palyginus su importuojama į šią šalį produkcija, tai reiškia, kad ši
valstybė už eksporto prekės vienetą gali įsigyti daugiau importuojamų
prekių. Taigi, valstybė iš užsienio prekybos gauna didesnę naudą. Gerėjant
prekybos sąlygoms, didėja šalies potencialas, sudaromos ekonominės
prielaidos gerinti šalies finansinę padėtį, padengti finansinius
įsipareigojimus.

Bendrosios Lietuvos prekybos sąlygos (suminis visų prekių) 1997 m. ir
1998 m. gerėjo, tačiau 1998 m. sumažėjo pozityvi prekybos sąlygų gerėjimo
tendencija. 1997 m. prekybos sąlygų rodiklis buvo lygus 1,049, o 1998 m.
šis rodiklis sumažėjo ir buvo lygus 1,025.

Lietuvos užsienio prekybos efektyvumo dinamika 1997 ir 1998 metais
buvo:
pagal prekių grupes:

• tekstilės gaminiai – 1,078 ir 1,048, kitos prekės – 1,010 ir 1,021,

maisto produktai – 1,047 ir 0,926, mineraliniai produktai – 0,976 ir

1,008, chemijos produktai – 0,962 ir 0,993;

• pagal prekybos partnerius: kitos šalys – 1,199 ir 1,021, NVS šalys –

0,977 ir 1,117, Rusija – 0,919 ir 1,118, Estija ir Latvija (kartu) –

0,989 ir 1,116, ES šalys – 0,842 ir 0,916.

Vidutinių eksporto ir importo kainų pokyčių indeksai leido
apskaičiuoti sąlyginį pelną ir nuostolius užsienio prekyboje.

Dėl vidutinių importo kainų pokyčių, Lietuva 1998 m. gavo sąlyginį
pelną 3307,7 mln. Lt, kas lygu 7,7% minėtų metų BVP. Tačiau tais pačiais
metais dėl vidutinių eksporto kainų pokyčių, mūsų šalis patyrė 1607,1 mln.
Lt sąlyginių nuostolių. Todėl bendrasis saldo (sąlyginis pelnas minus
sąlyginiai nuostoliai) 1998 m. sudarė 1700,6 mln. Lt, kas lygu 3,96% mūsų
šalies BVP.

1998 m. mūsų šalis, dėl vidutinių kainų pokyčių, didžiausią sąlyginį
pelną turėjo importuodama mašinas ir mechaninius įrengimus (2045,8 mln. Lt)
bei mineralinius produktus (823,5 mln. Lt). Maisto produktų vidutinių
eksporto kainų kritimas buvo didesnis nei vidutinių importo kainų kritimas,
todėl bendrasis saldo 1998 m., prekiaujant maisto produktais, buvo (-195,5
mln. Lt).

Šio tyrimų etapo rezultatai bus panaudoti:

• Parengti pasiūlymus kryptingiau orientuoti valstybės pagalbą eksportui

skatinti, Vyriausybės priemonėms bei verslininkų planams ir veiksmams

šioje srityje pagrįsti.

• Parengti ekspor.to ir importo trumpalaikio, vidutinės trukmės ir

ilgalaikio prognozavimo algoritmus. Jų pagrindą sudarys gautos

eksporto ir importo pokyčių priklausomybių analitinės išraiškos, jų

patikimumo įvertinimai bei atskleistų priežastinių ryšių kiekybiniai

parametrai.

Diagnozuoti užsienio prekybos (importo) rinkos sąlygų iškraipymus
(prekyba dirbtinai sumažintomis kainomis). Tai sudarys prielaidas aktyviau
ginti Lietuvos rinką, pirmiausia gamintojus, pasinaudojant Antidempingo
įstatymu ir Kompensacinių muitų įstatymu (jau svarstomas Seime). 5. Išvados
Šiame darbe “Lietuvos integracijos į ES politiniai ir ekonominiai
aspektai” buvo siekiama apžvelgti įvairiais aspektais: apibūdinti dabartinę
Lietuvos ir ES santykių būklę, nagrinėjant Lietuvos galimybes ir narystės
perspektyvas ES keliamų formalių ir neformalių kriterijų požiūriu ir
bandant nustatyti galimas politines ir ekonomines narystės ES pasekmes.

Lietuva toliau žengė į priekį kurdama veikiančią rinkos ekonomiką ir
netrukus, su sąlyga, jei įvykdys likusias numatytas reformas, pasieks
pažangą, reikiamą vidutinės trukmės laikotarpiu konkurencijos spaudimui ir
Sąjungoje veikiančioms rinkos jėgoms įveikti.

Makroekonomikos stabilumas buvo išlaikytas, nors ir tapo labiau
pažeidžiamas iš dalies dėl pasirinktos veiklos reaguojant į Rusijos krizę.
Vyriausybės pastangos sumažinti neigiamą užsienio šoką taip ženkliai
pablogino fiskalinį ir užsienio prekybos balansą, kad gali tapti sunku
išlaikyti makroekonomikos stabilumą.

Pirmenybė turi būti teikiama priemonėms, padedančioms sumažinti
fiskalinį deficitą, leidžiančioms kontroliuoti didelį einamosios sąskaitos
deficitą, užbaigti struktūrinę reformą ir įgyvendinti tebevykstančias
reformas. Visų pirma turėtų būti užbaigtas finansų sektoriaus
privatizavimas, o energetikos sektorius turėtų būti pertvarkytas pagal
neseniai Vyriausybės priimtus svarbius sprendimus. Lietuva turėtų toliau
stengtis perorientuoti savo prekybą į ES ir kitas išvystytas rinkas. Ji
taip pat turėtų investuoti lėšas į infrastruktūrą, kelti darbo jėgos
kvalifikaciją, kad galėtų palaikyti ilgalaikį produktyvumo augimą ir
išlaikytų Lietuvos patrauklumą tiesioginėms užsienio investicijoms.

Tai skatina ne tik formuluoti konkrečias išvadas, bet ir kelti naujus
klausimus ir uždavinius. Neabejotinai reikalinga detalesnė atskirų ūkio
sektorių analizė, kuri sudarytų prielaidas ne tik adekvačiau suvokti esamą
padėtį ir spręstinus uždavinius, bet ir pasirengti būsimoms deryboms su
Europos Sąjunga.

Atliktas tyrimas leidžia konstatuoti, kad nuo to laiko, kai pradėjo
galioti pirmoji Lietuvos bendradarbiavimo sutartis su Europos Bendrija,
beveik visuose sektoriuose įvyko reikšmingų pokyčių, ir, kas svarbiausia,
vykdomos reformos jau akivaizdžiai yra įgijusios tinkamą kryptį ir
pagreitį. Žinoma, ketinimas stoti į Europos Sajungą nėra vienintelė
priežastis, dėl kurios atgavusi nepriklausoniybę Lietuva vykdo ūkio bei
teisinės sistemos reformą ir įgyvendina į Vakarus orientuota užsienio
politiką, tačiau tyrimai rodo, kad narystės ES perspektyva suteikia
vykdomoms reformoms aišku kryptingumą, nustato konkrečius orientyrus ir
siektinas vertybes.

Pabaigoje norėtųsi pateikti vieną Suomijos jaunuolio citatą apie jo
šalies stojimą į ES: “Besivienijančiai Europai nėra alternatyvos”.
Manytume, kad ši citata geriausiai atspindi ir Lietuvos siekius.

6. Literatūros sąrašas

R.Vilpišauskas, 10 klausimų apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje.- V.,
2000

Klaudijus Maniokas, Europos komiteto prie LRV Integracijos strategijos
departamento direktorius

Evaldas Sinkevičius (Informacija iš leidinio “Europos Sąjunga.
Enciklopedinis Žinynas”.- V., 1999)

R.Vilpišauskas, 10 klausimų apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje.- V.,
2000m.
Klaudijus Maniokas,Straipsnis iš leidinio “Europos Sąjunga. Enciklopedinis
Žinynas”.- V., 1999m.

Labutienė E.S., Kvedaraitė V. Užsienio investicijos Lietuvoje. Vilnius:
Lietuvos informacijos institutas, 1996.

Kuvykaitė R. Ryšių su užsieniu organizavimas. Kaunas: KTU, 1995.

Organizacijų vadyba:sisteminiai tyrimai, 3,4 ir 5 knygos, 1996,. 1997m.,
1997m, Vytauto didžiojo universitetas, Kaunas

Užsienio investicijos Lietuvoje. Vadovas užsienio investuotojui. Lietuvos
informacijos institutas. 1998m. Vilnius

Lietuvos ūki.o strategija integruojantis į Europos Sąjungą. Metinės
ekonomikos fakulteto mokslinės konferencijos medžiaga. Vilnius: Vilniaus
universiteto leidykla, 1997.

1998m. užsienio investuotojų apklausa, Lietuvos ekonominės plėtros
agentūra;

Lietuvos ūkio vidutinės trukmės strategija narystės ES kontekste, Ūkio
ministerija, 1999, Vilnius

Lietuvos ekonomikos augimas, V.Babilius, konferencijos “Lietuvos
dienotvarkė: integracija ir plėtra” medžiaga, 1998 10 08, Vilnius

Lietuvos ūkio plėtros iki 2010 metų strategija, Ūkio ministerija, 1998m.

Įsijungimo į ES bendrąją rinką programa, Europos komitetas prie LRV, 1999m.

LR Vyriausybės 1998-2000 metų veiklos programa, 1998, LR Vyriausybė

Lietuvos pažanga rengiantis narystei Europos Sąjungoje, Europos komitetas
prie LRV, 1998.
Konsultacinės investuotojų tarybos posėdžio protokolas, Europos komitetas
prie LRV, 1999m.

Leave a Comment