Pilietinės visuomenės samprata

ĮVADAS

Demokratija, pilietiškumas, tolerancija yra visame pasaulyje pripažintos vertybės. Jomis remiantis, kuriama ir egzistuoja stipri bei laisva valstybė, ir pilietinė visuomenė.
Tai, kad piliečių politinis dalyvavimas yra būtinas bruožas demokratinei valstybei, kuris pasireiškia bent jau per laisvus rinkimus, demokratinėje teorijoje skelbiama nuo Rousseau ir kitų respublikonų laikų.
Šiuo metu vis dažniau politinių partijų lyderiai, žiniasklaidos atstovai kalba apie politinę visuomenę, pilietinį aktyvumą ir iš vis piliečių reikšmę ne tik politiniame,bet ir visuomeniniame gyvenime. Skatinamas bendruomenių kūrimasis, įvairių projektų programų autoriai moko beendruomenių vadovus, kaip įgyvendinti bendruomenės tikslus. Taip suprantame, kad bendruomenės, piliečių aktyvumas, mokėjimas išreikšti valdžiai savo norus, bandymas sukurti savo tokią erdvę, kurioje būtų saugu ir gera gyventi ir kartu prižiūrėti valdžią yra viena iš sričių, leidžiančių gyvuoti demokratijai.

Pilietiškumas nėra vien tik būtinų žinių, principų, taisyklių žinojimas. Tai labiau noras ir suvokimas, kad dalyvauti visuomenės gyvenime yra pareiga, nes esi jos narys ir privalai pasirūpinti savo ir kitų gerove. Ši aktyvaus piliečio nuostata labai svarbi ugdant pilietiškumą šiuolaikinėje pakankamai abejingoje viisuomenėje.
Kas yra pilietinė visuomenė, kokie požiūriai lemia pilietinės visuomenės susiformavimą, kokios pilietinės visuomenės užduotys ir tikslai, kokią reikšmę pilietinė visuomenė suteikia demokratijai – tai pagrindiniai šio rašto darbo klausimai.

PILIETINĖS VISUOMENĖS SAMPRATA

Pilietinė visuomenė – daugiareikšmis, įvairiai interpretuojamas terminas. Pirmasis apie pilietinę visuomenę pradėjo ka

albėti Ciceronas. Pats terminas „pilietinė visuomenė“ yra kildinimas iš Cicerono termino „societas civilis“.[2, 89 p.]. Ciceronas manė, kad valstybė gali egzistuoti tik kai yra remiaimasi valstybės ir piliečių tarpusavio įsipareigojimų vykdymui ir laikymusi. Piliečiai turi suvokti, kad valstybė yra jų reikalas – res populi.[4,197 p.]. Remiantis Cicerono mintimis galime teigti, kad piliečiai visų pirma patys turi rūpintis savo gerove,bei patys sukurti tokią valstybę, kuri atitiktų piliečių tikslus ir poreikius
Apibrėžint pilietinę visuomenę, pirmiausia reikėtų atskirai apibrėžti, kas yra pilietis ir, kas yra visuomenė. Pilietį galima apibrėžti, kaip asmenį, gyvenantį tam tikroje teritorijoje – valstybėje, turinti tos valstybės pilietybę, kalbantį tos valstybės kalba bei turintį tam tikras pareigas ir teises,apbrėžtas tos valstybės konstitucijoje.
Bet kuriuo atveju svarbiausia, kaip pats asmuo suvokia save piliečio „vaidmenyje“, kokius paagrindinius tikslus sau kelia, ir kokias pareigas mano esą būtina vykdyti. Kalbant apie pilietį reikėtų pažymėti, kad pats svarbiausias aspektas, suteikiantis galimybę žmogui pasijusti piliečiu yra laisvės jausmas, kai asmuo žino, jog turi žodžio, religijos ir kitas laisves. Svarbu, kad pilietis suvoktų, jog jis turi ir reikalavimo teisę, tai yra reikalauti ir siekti, kad valdžia teisingai ir sažiningai atstovautų jo, kaip piliečio,interesams. Tačiau tuo pačiu metu pilietis turi pareigą neišduoti valstybės ir jos piliečių bei pats rūpintis valstybės gerove.
Sunku paneigti po
ožiūrį, kad piliečiai turi politinių ir nepolitinių tikslų ir įsipareigojimų. Piliečiai siekia politinio teisingumo ir nori, kad tai įsitvirtintų visose veikiančiose politinėse institucijose. Tuo pačiu metu jie siekia realizuoti savo asociacijų tikslus. Piliečiai turi suderinti šiuos du siekius. [1, 83 p.]
Apibūdinus, kas yra pilietis, galime suprasti, kas yra visuomenė. Pirmiausia reikia paminėti, kad visuomenę sudaro piliečiai.
Demokratinė visuomenė nėra nei asociacija, nei bendruomenė. Demokratinė visuomenė yra išsami ir uždara socialinė sistema. Ji yra savaime išsami ir talpina visus žmonių tikslus. Į visuomenę patenkama gimstant ir iš jos išeinama mirštant. Į visuomenę mes žiūrime ne kaip į kažkur nuošalyje esančią socialinę sistemą, tačiau užimdami joje konkrečią socialinę padėtį. Būtent visuomenėje mes praleidžiame visą gyvenimą.[1, 91-92 p.]
Pilietinę savimonę ypač palanku ugdyti ankstyvoje vaikystėje, kai vaikas domisi jį supančiu pasauliu, nebijo suklysti spręsdamas įvairias problemas, noriai atlieka visuomenines užduotis. Juk pilietiškumas nepriklauso nuo amžiaus, jis nėra vien tik būtinų žinių, principų, taisyklių žinojimas. Tai labiau noras ir suvokimas, kad dalyvauti visuomenės gyvenime yra pareiga, nes tu jos narys ir pats privalai pasirūpinti savo ir kitų gerove. Ši aktyvaus piliečio nuostata labai svarbi ugdant pilietiškumą šiuolaikinėje pakankamai abejingoje visuomenėje.
Nesunku paaiškinti, kodėl teigiama, kad visuomenė nėra nei bendrija, nei asociacija. Pirmas ir pagrindinis skirtumas yra tas, kad į bendruomenę ar asociaciją me
es įstojame, sulaukę brandaus amžiaus laisvu noru ir pasirinkimu. Antras ne mažiaus svarbus skirtumas yra tas, kad bendruomenė ar asocioacija vienija žmones, turinčius panašius tikslus ir siekius. Tuo tarpu visuomenę sudaro žmonės ir nebūtinai turintys tuos pačius tikslus ir poreikius.
Sunku nesutikti ir su Roussean mintimis, kad visuomenėje gali būti individuoalybė, laisvė, savanaudiškumas, pagarba susitarimams. Visuomenė atsiranda iš realaus ryšio, kuris sieja jos narius. Visuomenė privalo turėti bendrų dalykų, tokių kaip bendra kalba, bendars interesas, gerovė, kuri yra ne asmeninių gėrių suma, bet jų šaltinis.[4, 588-590 p.]
Pilietinės visuomenės problematika atsirado Renesanse. Jau tada pradėta kalbėti apie žmogaus teises, kurios gaunamos iš gamtos ir iš Dievo. Pagrindinėmis žmogaus teisėmis buvo apibrėžiamos – teisė į nuosavybę, teisė į gyvybę ir teisę į laisvę. T.Hobbesas ir Dž. Locke teigė, kad tuo metu, kai nebuvo valdžios, politikos, valstybės galiojo visų karo prieš visus būsena. Tai reiškia, kad formaliai žmonės turėjo prigimtines teises, tačiau negalėjo praktiškai jomis pasinaudoti, nes galiojo kumščio teisės.
Pilietinės visuomenės sampratą galime aiškinti visuomenės sutarties teorijos pagrindu. Ši sutarties samprata iš dalies buvo taikoma feodalizmo laikotarpiu, kai feodalas neva pasirašydavo sutartį su savo vasalu. Naujausiais laikais visuomeninė sutartis pradeda aiškinti kiek kitaip. Teigiama, kad valstybę sukuria patys individai, kurie pasirašo visuomeninę sutartį. T. Hobbeso teigimu, žmonės matė netobulumą ir
r nusprendė sukurti valstybę perduodant jai dalį žmonių prigimtinių teisių. Tai reiškia, kad žmogus savo noru sutinka paklūsti valstybei ir perduoda jai dalį kompetencijos, tačiau kitą dalį pasilieka sau. Tokiu būdu atsiranda takoskyra tarp valstybės ir piliečių. Valstybei yra perduodamos tokios funkcijos, kaip viešoji tvarka, nuosavybė, užsienio politika. Tuo tarpu pileičiai patys rūpinasi šeima, savo ūkiu, religija, kultūra. Kitaip tariant valstybė yra tam, kad tarnautų visuomenei. To pasekoje, piliečiai įgyja reikalavimo teisę, kad valstybei perduos jų teisės būtų įgyvendinamos teisingai ir sąžiningai.[4, 3445-448 p.]
Dabar pilietinė visuomenė suprantama, kaip visuomenės dalis, kuri skatinant skirtingus interesus ir apsisprendimą, kuriamos įvairios grupės. Pilietinės visuomenės nereikėtų tapatinti su visa visuomene, kadangi pilietinė visuomenė yra tik ta aktyvioji visuomenės dalis, gebanti sukurti visuomenės organizacijas, interesų grupes, per kurias siekia realizuoti savo interesus. Tie interesai yra įgyvendinami bendraujant ir bendradarbiaujant su valstybe.[2, 90-91 p.]
Pilietinė visuomenė apima šeimas, bažnyčias, savanoriškas asociacijas bei socialinius judėjimus. Pilietinė visuomenė skatina aktyvų piliečių dalyvimą, siekia gero gyvenimo, numato ir reikalauja, kad sprendimai būtų priimami savarankiškai ir nebūtų kontroliuojami valstybės ir jos biurokratinių struktūrų. Pilietinė visuomenė sieja asmenis įvairiose grupėse ir pogrupiuose, todėl pilietinės visuomenės narius sieja bendravimas ir solidarumas su kitais grupės nariais. Pilietinės visuomenės narius sieja tikslo siekimas – bendras gėris.[5]
Pagrindinė prielaida leidžianti formuotis pilietinei visuomenei yra demokratėjimo procesas. Išskiriamos šios pilietinės visuomenės formavimo sąlygos:
· rinkos ekonomikos ir privačios nuosavybės įtvirtinimas;
· atstovaujamų institutų sukūrimas;
· įstatymais pagrįsta individo autanomija;
· visų visuomenės sektorių atvirumas;
· pliuralizmo egzistavimas;
· vertybių ir neformalių normų, reguliuojančių asociacijų sąveikas egzistavimas;
· viešosios valdžios nesikišimas. [2, 90 p.]
Esminis pilietinės visuomenės bruožas pliuralizmas – požiūris, kad neegzistuoja bendra visos visuomenės valia, o yra tik individai ir grupės, siekiančios apginti savo interesus. Šias idėjas išreiškė Hobbes, Locke, Madison. XIX amžiaus viduryje. Taigi, pliuralizmas yra politiškai konkuruojančių elitų, grupių teorija. Pagrindinės jos prielaidos:
· Visuomenėje veikia daug vadovaujančių grupių. Tos, kurios turi galią priimant vienus sprendimus, nebūtinai ją turi, priimant kitus. Nėra tokios frakcijos, kuri dominuotų priimant visų valstybines politikos sričių sprendimus.
· Politika ne visada atspindi daugumos svarbiausius dalykus , bet dažniau interesų grupių sąveikos pusiausvyrą
· Piliečiai tiesiogiai nedalyvauja priimant sprendimus: juos derybose, susitarimais ir kompromisais priima jų atstovai.
· Nors individai tiesiogiai nedalyvauja priimant sprendimus, jie gali daryti įtaką dalyvaudami organizuotose grupėse, atspindinčiose jų interesus.
· Tokios grupės yra atviros, gali formuotis naujos grupės ir prieiti prie politinės sistemos įtakos centrų.
· Individai gali įtakoti valstybinę politiką netiesiogiai, pasirinkdami konkuruojantį elitą rinkimuose. Rinkimai ir politinės partijos įgalina individus pareikalauti iš vadovų atsakyti už savo veiksmus.
· Nors politinė įtaka netolygiai paskirstoma, valdžia yra plačiai išskaidyta. Dalyvavimas priimant sprendimus dažnai apsprendžiamas žmonių susidomėjimu tam tikru sprendimu; ir kadangi vadovavimas yra nepastovus ir mobilus, valdžia priklauso nuo kiekvieno požiūrio į valstybinius reikalus.
Taigi, kad susiformuoti pilietinei visuomenei svarbu esančios sąlygos. Kai egzistuoja valdžios nesikišimas į piliečių privačius interesus, tai yra, atskiriamas privatus ir viešasis sektorius, tik tada pilietis gali drasiai imtis iniciatyvos ir pamažu ims kurtis pilietinė visuomenė. Pilietinės visuomenės susiformavimas ir efektyvumas priklauso nuo visuomenėje susiformavusių tradicijų bei piliečių nebijojimo veikliai dalyvauti valstybės gyvenime. Tai sąlygoja politinė santvarka.

PILIETINĖS VISUOMENĖS SVARBA DEMOKRATIJOJE

„Pilietinė visuomenė yra siejama su demokratija ir teisine valstybe, kur yra būtina valstybės ir pilietinės sąveika“,-paminėta J.Novagrockienės vadovėlyje “Politikos mokslo pagrindai“.[p. 91]
Iš tiesų demokratijos negalime įsivaizduoti be aktyvaus piliečių dalyvavimo visuomeniniame ir pilitiniame gyvenime. Pagrindinis demokratijos požymis yra laisvas ir nevaržomas piliečių dalyvavimas politikoje, tiek renkant politikus, tiek nevaržoma teise būti renkamam, egzistuojantis pliuralistinis požiūris. Piliečių dalyvavimas valstybės gyvenime gali pasireikšti įvairiomis formomis: leistinomis ir neleistinomis, tiesioginėmis ir netiesioginėmis, taip pat gali būti profesionalus ir neprofesionalus. Visa tai lemia piliečių sąmoningumas ir išsilavinimo lygis.
Demokratinis režimas pasiekia aukštą lygį tuomet, kai piliečiai aktyviai įsitraukia į politinį bei visuomeninį gyvenimą, t. y., dauguma arba didelė dalis piliečių savarankiškai ir aktyviai dalyvauja rinkimuose, politinių partijų veikloje, įvairiose asociacijose, savivaldoje, politinėse akcijose. [3, 55 p.]
Stiprėjanti pilietinė visuomenė sutampa ir sustiprėjančiu demokratėjimu. Pilietinė visuomenė pasižymi aukštu pilietinės, politinės teisinės, kultūrinės sąmonės lygiu, politine atsakomybe ir pareigos jausmu. Pilietinė visuomenė negali susidaryti, kai piliečių aktyvumas nėra savaiminis, t. y., nelyla iš pačių piliečių. Tuomet tiek piliečių privatus, tiek politinis gyvenimas tampa visiškai kontroliuojamas valdžios, o tai įvyksta įsigalėjus autokariniams, totalitariniams, diktatoriškiems rėžimams. Pilietinės visuomenės plėtra atsiranda iš demokratijos ir pliuralizmo didėjimo politiniame gyvenime. [3, 61 p.]
Vyrauja požiūris, kad visuomenę galima suskirstyti į dvi dalis:
· politinė;
· pilietinė.
Pilietinė visuomenė nepriklauso nuo valstybės ir jos nekontroliuojama. Ją sudaro piliečių suformuotos struktūros, tai yra, nevyriausybinės organizacijos, sąjungos, draugijos, klubai, žiniasklaida. Būtent pilietinės visuomenės veikla atsiranda iš pačių piliečių privačių interesų ir nėra priklausoma ar reguliojama valdžios ir nėra nukreipti jos tikslams. Kitaip tariant, santykiai tarp piliečių yra horizontalūs – visuomenė pati save organizuoja ir reguliuoja. Susikūjrusios skirtingos piliečių organizacijos suformuoja skirtingus reikalavimus valdžiai ir tik organizacijų brandumas ir mokėjimas įtikinamiau pateikti valdžiai savo reikalavimus, įtakoja tų interesų įgyvendinimą. Demokratijoje valstybė nuolat skatina pilietinę visuomenę ir stengiasi su ja palaikyti kuo glaudesnius ryšius, kadangi, kilus krizei neribojama pilietinė visuomenė palaiko valstybę ir jos institucijas. Tokiu būdu politinė sistema gali atlikti efektyviai savo funkcijas. Pilietinė visuomenė nesiekia politinės valdžios, tokiu būdu pilietinė visuomenė sugeba suformuluoti ir pateikti valdžiai reikalavimus, kuriuos valstybės institucijos įgyvendina. Tuo tarpu totalitarinėse valstybėse valdžia kontroliuoja visas piliečių gyvenimo sritis. Visuomenėje neveikia pilietinės organizacijos, piliečių poreikiai tampa nepatenkinami. Ekonomiškai, socialiai ar politiškai atsilikusios šalims būdinga, kad visuomenė nesugeba organizuotis ir savarankiškai pateikti valdžiai reikalavimus. Būtent tai įrodo demokratijos patyrimo stoką.[3, 62-63 p.]
Pilietinės visuomenės egzistavimas yra būtinas demokratijos procesui. Pilietinės visuomenės susiformavimas demokratinėje visuomenėje įgyvendina savivaldos principą „iš apačios į viršų“. Tai reiškia, kad patys piliečiai pajėgia suformuluoti ir pasiūlyti valdžiai reikalavimus, tokiu būdu įgyvendindami savo interesus ir kartu kurdami tokią valstybę, kurioje galima pasiekti tikslų ir gyventi taip, kaip nori tos valstybės piliečiai. Tai reiškia, kad valdžia, priimdama bet kokius sprendimus, turi būtinai atsižvelgti į pilietinės visuomenės tikslus ir interesus. Kitu atveju valdžia gali susilaukti piliečių nepasitenkinimo ir prarasti legitinumą, kurį ir suteikė tie patys valstybės piliečiai. Pilietinės visuomenės egzistavimas tampa neįprastu saugikliu valdžiai, neleidžiančiu jai savivaliauti. Todėl pilietinė visuomenė gali būti tik demokratijos režime, kur nėra prislopintas pilietinis aktyvumas, kur pripažįstama piliečių teisė reikalauti iš valdžios atskaitomybės, kur suprantama, kad teisę valdyti valstybę, priiti valstybinius sprendimus suteikia patys piliečiai.
Pilietinė visuomenė yra labai svarbi asmenybės raidai. Čia žmonės tenkina savo poreikius, kaupia bendravimo patyrimą, efektyviai gina savo interesus, išsiugdo grupinio bendrumo jausmą, tobulina asmenybę. Gyvenimas pilietinėje visuomenėje yr turtingesnis, kūrybiškesnis ir tuo pačiu socialiai rezultatyvesnis negu valstybėje. Šios visuomenės būvimas daro asmenybę saugesnę visuomenėje ir valstybėje.[3, 63 p.]
Pilietinė visuomenė siejama su demokratija ir teisine valstybe, kur turi egzistuoti ryšys tarp valstybės ir pilietinės visuomenės. Skiriamos tokios pilietinės visuomenės funkcijos:
· valstybės kontroliavimas, atliekamas per politines partijas, visuomenes organizacijas, žiniasklaidą,interesų grupes;
· valstybės tobulinimas, kūrimas;
· asmenybės autanomija ir raida;
· socialinė politinė integracija.[2, 91 p.]
Svarbu, kad pilietinė visuomenė būtų apgalvota ir pajėgtų rezultatyviai kontroliuoti ir kurti valstybę, tobulinti socialinę ir politinę valstybės padėtį.

PILIETINĖ VISUOMENĖ LIETUVOJE

Šiandien Lietuvoje auga susidomėjimas visuomenės politinio elgesio ir jį valdančių taisyklių pažinimu.
Pradėjus formuotis demokratijai lietuviai taip pat pamažu ėmė įsijausti į pilietinį gyvenimą. Nevyriausybinis sektorius Lietuvoje taip pat yra matomas ir girdimas. Galbūt aktyviausiai dalyvauja jaunimo nevyriausybinės organizacijos, kurioms tiek metodišką, tiek finansinę pagalbą teikia pirmiausia Valstybinė jaunimo reikalų taryba. Ją sudaro atstovai iš Lietuvos Respublikos Seimo, skėtinių visuomeninių organizacijų. Visuomenines jaunimo organizacijas skatina veiklai ir įsikūrė įvairiausi fondai, kurie organizuoja projektų finansavimą. Galime pastebėti, kad jaunimo aktyvumas labiau pasireiškia dideliuose miestuose, o mažuose miesteliuose ar net kaimuose jaunimas nesiima iniciatyvos. Dėl tos priežasties, paruošta dirva jaunimo visuomeninių organizacijų veiklai mažuose miestuose ir kaimuose neišlieka ba tam tikro spaudimo iš viršaus. Tas spaudimas panaikina patį visuomeninių organizacijų veiklos principą – „iš apačios į viršų“.
Nėra taip , kad valstybė prislopina ar neragina piliečių aktyvumo. Pilietinės visuomenės kūrimasis yra skatinamas seniūnijose. Disdelis dėmesys skiriamas bendruomenių kurimuisi.Tos bendruomenės turėtų tapti seniūno patariamoji taryba, kuri turėtų teisę išsakyti savo nuomonę, papeikimus bei reikalavimus seniūnijos gyvenimo reikalais. Tokia bendruomenės taryba nevisada sugeba egzistuoti pati savaime be vietinės valdžios, šiuop atveju seniūnijos, koordinavimo.
Lietuvoje yra paruošti seniūnijų bendruomenės tarybų pavyzdiniai nuostatai, kuriuose aiškiai išdėstyta, kad iniciatyva turi kilti būtent iš apačios, tai yra pačių bendruomenės narių. Tuose
nuostatose įtvirtinama, kad pati bendruomenė turi stengtis, kad tokia taryba egzistuotų, pati turi organizuoti tarybos susirinkimus, ruošti darbotvarkes bei tuos susirinkimus protokoluoti. Bendruomenė turi aiškiai išsakyti savo reikalavimus, kontroliuoti ir koordinuoti seniūno darbą bei priimamus sprendimus seniūnijos gyvenimo klausimais. Visa tai artima pilietinės visuomenės principams, tačiau mūsų visuomenė dar nemoka organizuotis ir formuluoti reikalavimų. Todėl reikėtų mokyti ir pripratinti visuomenę prie minties, kad jie yra pagrindiniai valstybės gyvenimo kūrėjai, kad jų reikalavimai turi būti išklausyti ir apsvarstyti. Svarbiausia padėti žmonėms suvokti, kad ne viskas prarasta, kad neverta pasiduoti ir nuleisti rankų.
Lietuvoje savo interesus žmonės įgyvendina per politines partijas ir visuomenine sorganizacijas, pačių bendruomenių kūrimąsis ir egzistavimas dar nėra priimtas ir populiarus.

PABAIGA

Pilietinė visuomenė ir teisinė demokratinė valstybė egzistuoja kartu, papildydamos viena kitą, tai yra tiek pileitinė visuomenė stengiasi, kuo glaudžiau bendrauti ir bendradarbiauti su valdžia, tiek valdžia siekia artimo ir glauduas ryšio su pilietine visuomene.
Demokratinę valstybę sudaro pilietinė visuomenė, kuri demokratiniu būdu tvarko savo valstybės reikalus. Taigi pilietinė visuomenė yra politizuota visuomenė. Pilietinė visuomenė, būdama demokratinės valstybės pamatu ir turiniu, prisiima pareigas ir atsakomybę valstybei, tautinėje valstybėje.
Pilietinė visuomenė valdžios kontrolę, reikalavimų formulavimą ir išdėstymą valdžaiai gali pateikti būtent susiburdama į tam tikras organizacijas, asociacijas, draugijas, interesų grupes ir panašiai. Svarbu, kad pilietinę visuomenę vienytų bendruomeniškumas, solidarumas ir pagarba.
Pilietinė visuomenė, išreikšdama pilietičių vertybes ir elgesio normas, yra demokratijos ramstis ir jos stiprinimo būdas. Ji žadina piliečių sąmoningumą, aktyvumą, kūrybinę mintį, todėl turi stiprią įtaką ilgalaikei šalies ekonominei plėtrai. Lietuvoje pilietinės visuomenės ugdymas turėtų turėti aukštą prioritetą.
Pilietinės visuomenės požiūriu valdžia turėtų bųti instrumentas pasiekti visuomenei prasmingą rezultatą.

LITERATŪROS SARAŠAS:

1. Rawls John „Politinis Liberalizmas“. Vilnius, 2002 m.
2. Novagrockienė Jūratė „ Politikos mokslo pagrindai“. VU, 2001 m.
3. „Šiuolaikinė valstybė“ KTU, 1999 m.
4. Sabine G.H.,Thorson T.L. „Politinių Teorijų istorija“. Vilnius, 1995 m.
5. WWW.Infovi.VU.Lt

Leave a Comment