Švietimo organizacijų įvaizdžio formavimas
Dar palyginti neseniai įvaizdžio formavimo pastangos daugeliui švietimo organizacijų vadovų atrodė nebūtinos. Moksleiviai į bendrojo lavinimo mokyklas buvo paskirstomi rajoniniu principu, aukštosios mokyklos niekada nesiskundė norinčiųjų studijuoti trūkumu, ir gal tik daliai profesinių mokyklų iškildavo moksleivių kontingento sudarymo problemų, tačiau ir šiuos sunkumus joms padėdavo spręsti profesinio orientavimo kabinetai.
Šiandien padėtis yra iš esmės pasikeitusi. Moksleivių tėvams suteikta teisė, esant galimybei, pasirinkti norimą mokyklą, o moksleivio krepšelis tiesiogiai susiejo mokyklos finansavimą su moksleivių skaičiumi, tad mokykloms tapo svarbu pritraukti jų kuo daugiau.
Dėl demografinių priežasčių mažėjant mokyklinio amžiaus vaikų, ši tendencija ateityje tik dar labiau stiprės.
Aukštosios mokyklos taip pat suinteresuotos pakviesti studijuoti kuo daugiau ir kuo gabesnių jaunų žmonių; ypač svarbia paspirtimi nelengvai besiverčiančioms aukštosioms mokykloms tampa mokamos studijos, kurias vis dažniau renkasi dirbantys žmonės, besirūpinantys tolesniu savo asmeniniu ir profesiniu tobulėjimu. Taigi teigiamo švietimo organizacijos įvaizdžio formavimas tampa vis svarbesne sėkmingo švietimo organizacijos gyvavimo sąlyga.
Cutlip, Centre ir Bromo (2000) nurodo, kad teigiamą organizacijos įvaizdį visuomenėje formuoti padeda:
1. Viešoji informacija. Tai informacija apie savo veiklą, kurią švietimo organizacija pateikia plačiajai visuomenei. Viešosios informacijos pavyzdžiais galėtų būti viešos vadovų kalbos, spaudos konferencijos, „atvirų durų“ dienos, interviu žiniasklaidai, viešai platinami mokykliniai laikraščiai, metraščiai ar kiti spaudiniai, interneto svetainėse talpinama informacija ir kt. Tokio pobūdžio informacinė veikla padeda išsamiau supažindinti visuomenę su tuo, kas vyksta švietimo organizacijoje, viešai atsiskaityti už nuveiktus darbus, taip pat pasitarnauja kaip pirminis informacijos šaltinis žiniasklaidos priemonėms.
2. Reklama — tai kryptingai pateikiama pozityvi informacija apie organizaciją, skirta išlaikyti esamus ir pritraukti potencialius švietimo vartotojus.
Švietimo organizacijos reklamuoja savo veiklą, talpindamos reklaminius straipsnius arba skelbimus žiniasklaidos priemonėse, organizuodamos reklamines akcijas, spausdindamos ir platindamos plakatus, bukletus, kalendorius, emblemas, ženklelius ir t. t.
Viešosios informacijos pateikimas paprastai nereikalauja didesnių finansinių sąnaudų – tam pakanka skirti dalį vadovaujančio personalo laiko bei jėgų, o reklama — nepigiai kainuojantis malonumas. Žinoma, valstybinių ir savivaldybių mokyklų galimybės pakankamai ribotos. Norint išleisti kokybišką reklaminį leidinį, sunku išsiversti be rėmėjų pagalbos.
Aukštųjų mokyklų padėtis kiek geresnė, nes tam jos gali skirti dalį pačių užsidirbtų lėšų, tačiau net ir joms sunku konkuruoti su privačiomis švietimo organizacijomis, kurioms reklama yra gyvybiškai svarbi ir kurios gali laisviau tam naudoti savo finansinius išteklius. Be abejo, labiausiai pageidautina yra nemokama reklama. Švietimo organizacijos vadovas turėtų maksimaliai išnaudoti visas galimybes teigiamame kontekste paminėti savo organizaciją ir teikiamas paslaugas.
3. Visuomeninė veikla. Teigiamą švietimo organizacijos įvaizdį formuoti padeda ir jų vadovų visuomeninis aktyvumas. Dalis mokyklų vadovų aktyviai dalyvauja vietos bendruomenių veikloje: padeda organizuoti šventes, koncertus ir kitus visuomenei skitus renginius, yra įvairių draugijų bei kitų visuomeninių organizacijų nariai.
Visuomenės reikmėms mokykla gali leisti panaudoti savo patalpas — sporto ar aktų salę, valgyklą, bib1ioteką ir kt. Visuomeniniais pagrindais mokyklų vadovai talkina vietos švietimo padaliniams bei švietimo ir mokslo ministerijai, dalyvaudami įvairiose darbo grupėse, komitetuose bei komisijose, padėdami įgyvendinti naujas švietimo iniciatyvas ar projektus. Visa tai taip pat padeda formuoti gerą nuomonę apie jų atstovaujamą organizaciją tiek tarp švietimo profesionalų, tiek ir plačiosios visuomenės sluoksniuose.
4. Lobizmas. Lobizmas — tai kryptingas poveikis valdžiai, siekiant daryti įtaką jos priimamiems sprendimams. Į lobizmą visuomenė žiuri nevienareikšmiškai.
Daliai visuomenė atrodo, kad, siekdami švietimo organizacijai palankių sprendimų, vadovai nepagrįstai naudojasi turima įtaka bei galiomis ir kartu sudaro savo organizacijai palankesnes sąlygas nei kitoms organizacijoms.
Tačiau jei mokyklos vadovas sugeba įtikinti vietos valdžią skirti lėšų mokyklos kapitaliniam remontui, o universiteto rektorius išgauna iš vyriausybės pažadą atnaujinti biblioteką, sunku būtų jiems dėl tokios veiklos priekaištauti. Juk antraip tie ištekliai būtų panaudoti ne švietimo, bet kitiems tikslams. Šiuo atveju gaunama ne tik materialinė nauda — vadovai pademonstruoja aplinkiniams sugebėjimus efektyviai rūpintis savo organizacijos interesais, o tai taip pat sustiprina organizacijos prestižą aplinkinių akyse.
5. Santykiai su rėmėjais. Net ir labiausiai išsivysčiusiose šalyse švietimo organizacijos ieško rėmėjų, galinčių joms padėti. Surasti rėmėjus nėra lengva: pramonės ir prekybos organizacijos ne visada įžvelgia tokio rėmimo naudą sau; individualūs rėmėjai abejoja, ar tinkamai bus panaudotos gautos lėšos, arba iš principo laikosi nuomonės, kad valstybines švietimo įstaigas turi visiškai išlaikyti valstybė ir jokios papildomos paramos joms nereikia. Kita vertus, jei pavyksta gauti rėmėjų paramą, solidžios firmos arba visuomenėje žinomo individualaus rėmėjo vardas neabejotinai sustiprina švietimo organizacijos prestižą.
Kaip įvairios interesų grupės galėtų prisidėti prie teigiamo švietimo organizacijos įvaizdžio formavimo? Šia tema rašantys autoriai paprastai pažymi, jog bendrojo lavinimo mokyklos ir aukštosios mokyklos turi kiek skirtingas interesų grupes – skiriasi ir jų atliekami vaidmenys. Formuojant teigiamą mokyklos įvaizdį, svarbų vaidmenį atlieka šios interesų grupės:
• Tėvai. Moksleivių tėvai paprastai atstovauja skirtingoms socialinėms bei profesinėms grupėms, todėl jų nuomonė apie mokyklą lengvai pasiekia pačius įvairiausius visuomenės sluoksnius. Mokykloje veikianti stipri tėvų organizacija, aktyviai dalyvaujanti jos gyvenime ir palaikanti gerus santykius su mokyklos vadovybe, – svarbus teigiamos informacijos apie mokyklą sklaidos garantas.
• Mokyklos personalas. Tai, kokį įspūdį lankytojams sudaro mokyklos personalas (ne tik pedagoginis, bet ir administracinis, ūkinis ir kt.), kaip jis atrodo, elgiasi ir kaip bendrauja su aplinkiniais, kaip vertina savo darbovietę ir ką apie ją pasakoja kitiems, taip pat stipriai veikia mokyklos įvaizdžio formavimą.
• Mokiniai. Atliktų tyrimų duomenimis, tėvai dažniausiai tiki tuo. Ką jiems apie mokyklą pasakoja jų vaikai. Vėliau ši informacija perduodama ir draugams bei pažįstamiems. Taigi vadovai turėtų būti suinteresuoti teigiamos moksleivių nuomonės apie savo mokyklą formavimu ir skatinti pedagoginį personalą kryptingai dirbti šia linkme.
• Pramonės ir verslo atstovų santykiai su mokykla yra įvairialypiai. Darbdaviai apie mokyklą sprendžia pagal ateinančius pas juos dirbti buvusius mokyklos auklėtinius. Rėmėjams vienoks ar kitoks įvaizdis formuojasi pagal tai, kiek vertinama ir kaip panaudojama jų parama. Tiekėjams svarbus švietimo organizacijos kaip patikimos partnerės įvaizdis: ar skaidriai organizuojami konkursai, ar laikomasi prisiimtų įsipareigojimų, ar laiku atsiskaitoma už prekes bei paslaugas.
• Specifinių interesų turinčios visuomenės grupės. Jų spektras gali būti labai įvairus. Tai visuomeninės sporto, meno, kultūros organizacijos, siekiančios, kad tos veiklos sritys, kurioms jos atstovauja, rastų deramą vietą mokykloje. Tai taip pat įvairios veteranų, jaunimo, sveikuolių, patriotinės, filantropinės ir kt. Organizacijos, norinčios, kad mokykla savo veikloje remtųsi jų propaguojamais idealais. Vadovui ne visada lengva patenkinti visų tokio pobūdžio grupių pageidavimus. Kartais jų interesai konfliktuoja tarpusavyje arba neatitinka bendrosios mokyklos misijos. Jei sėkmingai pavyksta suderinti šiuos interesus, galima užkariauti visuomenės dalies, kuriai šios organizacijos atstovauja, simpatijas.
• Žiniasklaidos atstovai. Žiniasklaida – yra galinga visuomenės nuomonę formuojanti jėga. Deja, dažnai mokyklos vengia žiniasklaidos atstovų, manydamos ( ir ne be pagrindo), kad žurnalistus labiau domina ne ugdymo pasiekimai, bet mokyklų darbo trūkumai, skandalai ir konfliktai. Tam, kad bendravimas su visuomenės informavimo priemonėmis būtų konstruktyvus, reikėtų, užuot jų vengus, imti iniciatyvą į savo rankas.
Mokykla turėtų užmegzti ir palaikyti gerus santykius su švietimo tema rašančiais žurnalistais bei laidų kūrėjais, operatyviai informuoti juos apie mokyklos laimėjimus ir diegiamas naujoves.
Įvykus mokykloje visuomenės rezonansą sukėlusiam įvykiui, mokykla turėtų pateikti apie jį kuo išsamesnę informaciją tam, kad užkirstų kelią gandams ir neteisingoms interpretacijoms. Jei žiniasklaida taps mokyklos sąjungininke, bus nepalyginti lengviau formuoti palankų visuomenės požiūrį.
• Vietos ir centrinės švietimo valdžios atstovai. Viena vertus, mokyklai svarbu, kad miestų (rajonų) švietimo padalinių bei Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojų nuomonė apie mokyklą būtų palanki. Tai leistų mokyklai, esant reikalui, sulaukti iš institucijų paramos ir palaikymo, ji dažniau būtų kviečiama dalyvauti nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose, kaip teigiamas pavyzdys pateikiama visuomenės ir žiniasklaidos atstovams. Kita vertus, ir Švietimo ir mokslo ministerija, o tuo labiau vietos švietimo padaliniai yra suinteresuoti, kad jų prižiūrimos mokyklos turėtų gerą reputaciją, kadangi pagal tai visuomenė spręs ir apie jų pačių veiklos efektyvumą.
Aukštosios mokyklos įvaizdžio formavimo procese dalyvauja šios interesų grupės:
• Studentai. Studentai skiriasi nuo moksleivių tuo, kad jie yra ne vien tik švietimo vartotojai, bet sykiu ir pilnametystės sulaukę visuomenės nariai, dalyvaujantys rinkimuose, visuomenės nuomonių apklausose, bendraujantys su žiniasklaida ir t. t.
Vis didesnę dalį šiandieniniųstudentų, ypač aukštesnio lygio studijose, sudaro subrendę žmonės, neretai dirbantys atsakingą darbą ir užimantys atitinkamą padėtį visuomenėje. Svarbiausias nuomonę apie aukštąją mokyklą formuojantis veiksnys — dėstytojų ir studentų santykiai.
Jei bendravimas su dėstytojais atviras, nuoširdus ir konstruktyvus, studentai nepriklausomai nuo aukštosios mokyklos dydžio ar jos prestižo išlaiko gerus prisiminimus apie studijas. Baigę aukštąsias mokyklas, studentai tampa savotiškais geros valios pasiuntiniais, propaguojančiais savajį universitetą, o galbūt ir jį remiančiais.
• Dėstytojai. Dėstytojams dažniau negu bendrojo lavinimo mokyklos mokytojams tenka atlikti savo organizacijų reprezentavimo funkciją. Jie pristato pranešimus moksliniuose seminaruose bei konferencijose, skaito paskaitas kitose aukštosiose mokyklose, dalyvauja tarptautinių mainų programose ir kt.
Dalis dėstytojų derina akademinį darbą su pareigomis Seime, Vyriausybėje, kitose valstybinėse institucijose, taip pat pramonės ir verslo organizacijose. Visais šiais atvejais jie, atstovaudami savo aukštajai mokyklai, sykiu prisideda ir prie jos įvaizdžio formavimo. Deja, ne visi dėstytojai tam skiria pakankamai dėmesio, o kai kurie apskritai stengiasi reprezentavimo funkcijų išvengti. Aukštosios mokyklos vadovams svarbu užtikrinti, kad įtakingi ir viešumoje dažnai pasirodantys akademinio pasaulio atstovai nepamirštų teigiamame kontekste paminėti tos aukštosios mokyklos, kurioje jie dirba.
• Absolventai. Aukštųjų mokyklų vadovai turėtų sekti, kad fakultetai bei katedros neprarastų ryšio su savo absolventais, ir dėti pastangas, kad šie ir toliau laikytų save universiteto bendruomenės nariais. To galima siekti įvairiomis priemonėmis: padedant organizuoti įvairių laidų absolventų susitikimus, kviečiant į aukštosios mokyklos jubiliejines iškilmes, steigiant absolventų asociacijas, įtraukiant jų atstovus į universiteto tarybą ir kt. Lojalūs ir pozityviai į savo alma mater žiūrintys absolventai, tapę įtakingais visuomenės nariais, gali daug prisidėti prie teigiamos nuomonės apie aukštąją mokyklą formavimo, paremti materialiai arba dalyvauti lobistinėje veikloje.
• Pramonės ir verslo atstovai. Kitaip negu bendrojo lavinimo įstaigos, aukštosios mokyklos pajėgios įgyvendinti palyginti didelės apimties pramonės ir verslo užsakymus. Tai moksliniai tyrimai, specialistų rengimas, kvalifikacijos tobulinimas ir kt.
Savo ruožtu pramonės ir verslo organizacijos gali tikėtis stambių aukštųjų mokyklų užsakymų plečiant ar renovuojant studentų miestelius, atnaujinant auditorijų bei laboratorijų įrangą ar vykdant kompiuterizavimo programas. Deja, neretai pastebima, kad verslo ir akademinės bendruomenių santykiai nėra tokie glaudūs, kaip galima būtų tikėtis.
Tam tikra dalis akademinės bendruomenės narių įtariai žiūri į verslą, o verslininkai mano, kad aukštosios mokyklos pernelyg teoriškai orientuotos ir stokoja pragmatizmo. Jei pavyktų įveikti egzistuojančius nepasitikėjimo barjerus ir užmegzti konstruktyvų abiem pusėms naudingą bendradarbiavimą, aukštosios mokyklos įvaizdis tarp pramonės ir verslo atstovų neabejotinai pagerėtų.
• Vyriausybė. Kokybiškas aukštasis mokslas, leidžiantis aprūpinti darbo rinką kvalifikuotais specialistais ir kartu padedantis kelti šalies gerovę, – svarbus socioekonominis veiksnys ir sykiu sudėtinė pozityvaus valstybės įvaizdžio dalis.
Prestižiniai universitetai gali sėkmingai atlikti šalies reprezentavimo funkciją – juose sutinkami užsienio valstybių vadovai, viešas paskaitas skaito garbūs svečiai, teikiami garbės daktaro laipsniai ir kt. Todėl valstybė suinteresuota palaikyti aukštą šalies universitetų prestižą. Vienokį ar kitokį aukštųjų mokyklų įvaizdį formuoja ir faktinė vyriausybės veikla.
Pavyzdžiui, nepakankamas aukštojo mokslo finansavimas, žemi dėstytojų atlyginimai menkina universitetų įvaizdį visuomenėje.
Todėl, sėkmingai užsiimdami lobistine veikla ir skatindami vyriausybę priimti jiems palankius sprendimus, aukštųjų mokyklų vadovai ne tik stengiasi pagausinti organizacijos išteklius, bet ir prisideda prie savosios aukštosios mokyklos įvaizdžio gerinimo.
• Žiniasklaidos atstovai. Universitetai yra pranašesni už mokyklas tuo, kad turi geresnes galimybes leisti savo laikraščius bei rengti laidas; be to, kai kurie iš jų patys rengia žurnalistus. Tai reiškia, kad jų santykiai su žiniasklaida gali būti pakankamai glaudūs.
Studentai drąsiau nei moksleiviai išsako savo nuomonę, aktyviau reiškia savo nepasitenkinimą ir, esant reikalui, nevengia kreiptis į visuomenės informavimo priemones.
Triukšmingi studentų protestai lengvai patraukia žiniasklaidos dėmesį visose pasaulio šalyse.Todėl aukštųjų mokyklų vadovams tenka sumaniai laviruoti: ir nuolat bendrauti su žiniasklaida, pateikti jai pozityvią informaciją apie savo aukštąją mokyklą, ir palaikyti gerus santykius su studentų organizacijomis, stengtis išspręsti studentų problemas dar iki joms tampant plačiosios visuomenės susidomėjimo objektu.
• Tėvai. Universitetų gyvenime tėvai atlieka ne tokį reikšmingą vaidmenį kaip mokyklose. Tačiau tėvai dažnai būna pagrindiniai materialiniai studentų rėmėjai, todėl jų požiūris aukštosioms mokykloms taip pat svarbus. Tėvai neretai vaidina lemiamą vaidmenį jaunuoliui renkantis aukštąją mokyklą. Todėl tėvams derėtų skirti tinkamą dėmesį „atvirų durų“ dienomis, belankant savo vaikus fakulteto patalpose ar bendrabutyje, taip pat kitų susitikimų metu. (Želvys R., Švietimo organizacijų vadyba)
Nei viena vidurinio lavinimo mokykla, nei aukštoji mokykla neturės gero įvaizdžio, jei jose dirbantys pedagogai neturės pedagogui skirtų asmeninių ir profesinių bruožų.
Pats žodis „ pedagogas“ išvertus iš graikų kalbos reiškia vaikų vedlys. Jau vien tai leidžia mums suprasti, jog pedagogo darbas yra be galo atsakingas (vesti vaikus teisingu gyvenimo keliu). Šio darbo rezultatas priklauso nuo paties pedagogo, kaip žmogaus ir kaip profesionalo, savybių.
L. Jovaiša teigia, kad ugdymas yra pagalba vaikui, pasireiškianti globa, maitinimu, priežiūra, formuojanti jo santykius su aplinka (pasauliu).
Pirmiausia, pedagogas turi gerai žinoti ir išmanyti savo dalyką, mokėti nuosekliai dėstyti , sudominti savo dalyku. Jo kalba turėtų būti be priekaištų, svarbi intonacija, logika, mimika, aktorinis menas, be abejo ir sugebėjimas komunikuoti. Taip pat labai svarbu vertinti savo paties psichinę ir emocinę būklę, išlaikyti jausmų pusiausvyrą.
Ugdytojams paprastai keliama daug įvairių reikalavimų, grindžiamų pedagoginiu pašaukimu. Pedagoginis pašaukimas – motyvacinių potencialių ir charakterologinių asmenybės bruožų derinys įgalinantis rinktis ugdymo darbą, jausti pasitenkinimą savo darbo rezultatais ir gyvenimo prasme. Todėl pedagoginį darbą dirbti be pašaukimo yra neetiška savo ir kitų atžvilgiu.
Ugdytojui pridera būti turiningu žmogumi. Tokiu jis tampa, kai jo veiklos motyvacijose dominuoja vertybių poreikis. Nuolatinis dvasinių vertybių poreikio tenkinimas užtikrina ugdytojo vidinį turtingumą.
Ugdymo veikėjas yra laimingas ne tiktai tenkindamas savo vertybių poreikius, bet ir siekimu savo dvasios vertybes perduoti kitiems. Praktinės veiklos siekimas, kad žmogus būtų gražesnis iš išorės ir iš vidaus, kad įsisavintų vertybes ir jomis vadovautųsi savo gyvenime ir tuo būdu kurtų savo ir kitų laimingą gyvenimą, realizuoja pedagoginio pašaukimo uždavinius. Lietuvių pedagogas Jonas Vabalas-Gudaitis aukščiausiu ugdymo tikslu laikė ateities meilę. Ji kartu yra svarbiausias pedagogo veiklos motyvas. H.Pestalocis yra pasakęs: „ Tik per savo širdį aš pasidariau tuo, kas esu.“.
Pedagoginiame darbe realizuojamos mokslinės, gamybinės, meninės, politinės, papročių, religinės vertybės augančioje kartoje. Toks darbas turi būti aukštai kvalifikuotas ir atitikti visos visuomenės ir atskiro individo poreikius, galimybes. Pats darbas drausmina, reikalaudamas kokybiško rezultato. Todėl pats ugdytojas privalo būti darbštus ir drausmingas.
Labai svarbus yra bendravimo menas. Jo pagrindas – pedagoginis taktas. Taktas – saiko jausmas, gebėjimas kiekvienu konkrečiu atveju greitai ir tiksliai nustatyti santykių būdą ir jį mokamai reikiamą momentą. Tai didelė ugdytojo vertybė.
Pedagogo taktiško elgesio formavimąsi sąlygoja socialinis intelektas, dorovinės ir estetinės pažiūros, taurios emocijos. Dorovinis ir socialinis jautrumas padeda suprasti kitą, įvertinti situaciją. Tik teigiamų padarinių numatymas, tvirtas ir teisingas jo vidinis motyvavimas, sudaro sąlygas taktiškam elgesiui.
Autoritetą reikia įgyti, bendraujant su kolegomis ir vaikais. Pirmoji autoriteto įgijimo sąlyga – moralinė atsakomybė už patikėtą darbą, už auklėtinių mokslinę, dorovinę ir dvasinę kultūrą. Pedagogui tenka rūpintis suformuoti tokį autoritetą, kuris visą laiką teigiamai veiktų vaikus, o tai įgyjama pagalba silpniems, teisingumu visiems, pedagoginiu optimizmu, aktyviu visuomeniškumu, principingumu bei dvasingumu.
Pedagogo autoritetą stiprina pedagoginė kultūra; visapusiška erudicija, aukštas profesionalumas bei dalyko žinojimas. Pedagoginės kultūros požymiai yra šie: dvasingumas; pilietinis ir tautinis susipratimas; mokėjimas sudominti vaikus; sudėtingus dalykus daryti paprastais, sunkius – lengvais, greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko vidinius išgyvenimus ir humaniškai į juos reaguoti; viską daryti aukščiausiu lygiu; valdyti save: savo kalbą, kalbos toną, judesius, žvilgsnį, šypseną, žodžius. Tai priklauso nuo pedagoginių sugebėjimų.( Jovaiša L. Asmenybė ir profesija.)
Žinoma, daug kas priklauso nuo mokyklos bendruomenės:
Geriausiai mokyklos bendruomenės vertina etosą-mokyklą, kultūrą, savivaldą, mokyklos ryšius. Mokyklos aplinka turėtų būti svetinga, gerai veikianti tėvų, kitų atvykstančių asmenų sutikimo, priėmimo ir informavimo sistema. Mokykla turi pasižymėti švara, tvarka, drausme.Vaikai, besimokantys tam tikroje mokykloje visų pirmą turėtų jaustis saugūs. Bendruomenės nariai turėtų dalyvauti kuriant mokyklos viziją, filosofiją, tikslus ir prisiimti atsakomybę už jų įgyvendinimą ir kuriamą mokyklos įvaizdį.
Mokykloje bendruomenės narių saugumui turi būti teikiamas prioritetas. Bendruomenės nariai turi jaustis saugūs, veikiant pagalbos teikimo sistema.
Mokyklos veikla grindžiama bendruomenės narių bendravimu ir bendradarbiavimu, vyrauja pagalba vieni kitiems.
Sudaromos sąlygos įvairiapusei mokinių saviraiškai, laikomasi esminių principų: visapusiškumo, visuotinumo, atvirumo.
Papildomo ugdymo valandos panaudojamos tikslingai, tenkinant mokinių poreikius, atsižvelgiant į mokyklos papildomo ugdymo organizavimo tradicijas. Mokykloje sukurtos geros sąlygos mokinių saviraiškai (skaitykla, salė, biblioteka, muziejus, sporto salė, choreografijos klasė).
Mokyklos bendruomenė savo veiklą orientuoja į žmogų, jo asmenybės ugdymą, ypač didelis dėmesys skiriamas estetiniam mokinių ugdymui, tautos tradicijų puoselėjimui. Mokyklos veiklos prioritetai – ugdymo proceso modernizavimas, mokinių poreikių tenkinimas, demokratiškumas, socialinis jautrumas bendruomenės nariams ir kt.
Vidinė ir išorinė veiklos analizė išryškino šiuos privalumus: didėjantį mokyklos prestižą, IKT mokymo procese įvedimą, aktyvų dalyvavimą šalies ir tarptautiniuose projektuose. Savitą vertybių sistemą formuoti padeda veikli mokinių savivalda, kurios veiklos prioritetas – demokratinių santykių tobulinimas.
Mokykloje mokiniams, turintiems elgesio ir bendravimo, mokymosi sunkumų, užtikrinama socialinio pedagogo pagalba. Renkami duomenys socialinio paso sudarymui, domimasi mokinių adaptacija, vedama pamokų lankomumo apskaita, tiriamos mokyklos nelankymo priežastys, aktyviai dirbama žalingų įpročių prevencijos srityje, vyksta individualus darbas su rizikos grupės mokiniais, kaupiama informacija apie jų socialinę aplinką.
Aktyviai bendradarbiaujama su miesto ir rajono vaikų teisių apsaugos tarnybomis, pedagoginėmis psichologinėmis tarnybomis, miesto ir rajono policijos komisariatu.
Vienas iš pagrindinių mokyklos uždavinių bendravimo ir bendradarbiavimo tarp mokinių ir mokytojų tobulinimas, siekiant vis humaniškesnių santykių. Mokykloje mokiniai jaučiasi saugūs. Mokyklos strateginės veiklos programoje ryškus mokinių sveikatos prioritetas, žalingų įpročių prevencija.
Mokykla palaiko partneriškus ryšius su vietos savivalda, kitomis mokyklomis, partneriais šalyje ir užsienyje.
Teigiamą mokyklos įvaizdį formuoja nuolat publikuojami straipsniai apie mokyklos bendruomenės pasiekimus apskrities spaudoje.
Bendradarbiaujama su miesto mokyklomis, nevyriausybinių jaunimo organizacijomis.
Rengiamos atvirų durų dienos tėveliams. (www.panemune.alytus.lm.lt)
Literatūra:
Želvys R. Švietimo organizacijų vadyba
Jovaiša L. Asmenybė ir profesija www.panemune.alytus.lm.lt
ŠVIETIMO VERTINIMAS UGDYMO ĮSTAIGŲ VERTINIMAS
BENDROJO LAVINIMO MOKYKLŲ VIDAUS AUDITAS
Mokykla yra sistema sistemoje: t. y. šalies švietimo sistemos dalis ir drauge gana autonomiška organizacija, turinti savą veiklos ciklą. Mokyklos kaip atskiros organizacijos vertė yra jos unikalumas, gebėjimas susikurti savą kultūrą ir savą veiklos ritmą. Tačiau vertinant mokyklą kaip švietimo sistemos dalį yra svarbesnis jos gebėjimas atitikti bendrus reikalavimus: siekti nacionalinių švietimo tikslų ir išlaikyti atitinkantį šalies reikalavimus ugdymo kokybės bei veiklos efektyvumo lygį. Todėl mokyklai, kaip ir kitoms švietimo sistemoms, būtinas nuolatinis veiklos stebėjimas bei vertinimas.
Nacionalinės švietimo sistemos gali skirtis tikslais, keliamais mokyklų auditui.
Vertinant siekiama nustatyti, ar visa švietimo sistema įgyvendina jai keliamus uždavinius;
diagnozuojamos problemos ir informuojami visų lygmenų švietimo vadybininkai bei visuomenė. Vertinimo duomenys yra visuomenės diskusijų švietimo klausimais akstinas.
Kiekvienai atskiros mokyklos bendruomenei jie padeda planuoti darbą ir kurti savo veiklos tobulinimo planus. Šalyse, kuriose tėvai laisvai renkasi mokyklas savo vaikams, viešai skelbiami vertinimo duomenys padeda jas palyginti. Mokyklas išlaikančiose bendruomenėse vertinimo duomenimis pagrindžiamas atsiskaitymas už lėšų naudojimo efektyvumą.
Nacionalinės švietimo sistemos skiriasi mokyklų vertinimo griežtumu: jo kraštutinumai yra inspektūros vykdoma nuolatinė visų mokyklos veiklos sričių kontrolė arba visiškas pasitikėjimas mokyklos veikla pasitenkinant moksleivių ir jų tėvų vertinimais. Griežta išorės kontrolė yra brangi, nes verčia išlaikyti daug inspektūros, didina psichologinę mokyklos personalo įtampą ir gali trikdyti jų darbą. Jokios priežiūros nebuvimas taip pat brangus, nes neskatina mokyklų ieškoti efektyvesnių darbo būdų. Todėl ieškoma tarpinių vertinimo variantų, atitinkančių šalies poreikius, galimybes bei pasirinktą švietimo sistemos valdymo filosofiją.
Mokyklų vertinimas būna arba vidaus (savęs vertinimas), arba išorės, arba derinami abu būdai. Abi vertinimo formos turi būti pagrįstos specialiais kriterijais ir atliekamos pasirengusių vertintojų. Europos Sąjungos švietimo politika skatina rinktis vienas kitą papildančių vidaus ir išorės vertinimų derinį. Išorės auditas skirtas mokyklai atsiskaityti ir visoje šalyje vykstantiems procesams stebėti, vidaus – mokyklos raidai skatinti.
Lietuvoje apsispręsta dėl mokyklų vidaus audito pobūdžio, turinio, metodikos. Išorės audito modelis yra rengiamas pagal Švietimo ir mokslo ministerijos parengtą ir Pasaulio banko remiamą projektą.
Bendrojo lavinimo mokyklos vidaus audito kūrimas
2000–2001 m. m. buvo parengta ir išbandyta mokyklos vidaus audito metodika. Projektą koordinavo Švietimo ir mokslo ministerija ir Mokyklų tobulinimo centras, koncepciją ir metodiką rengė speciali Švietimo ir mokslo ministerijos ir kitų švietimo institucijų darbuotojų darbo grupė.
Projekto tikslas – parengti nacionalines ugdymo vertybes atitinkančius mokyklos veiklos vertinimo kriterijus ir jais pagrįstą metodiką, kuri ugdytų mokyklos bendruomenės gebėjimus analizuoti bei vertinti savo darbą ir skatintų tobulėti mokyklą.
Modelis. Kuriant šią metodiką remtasi
Škotijos mokyklų veiklos vertinimo modeliu. Jis daugiau pagrįstas kokybiniu (aprašomuoju) vertinimu. Panaši metodika naudota ir Europos mokyklų kokybinio vertinimo bandomajame projekte (1997–1998). Pastarojo projekto patirtis parodė, kad kokybinis vertinimas, lyginant su lig šiol įprastesniu statistika pagrįstu kiekybiniu, yra lengviau suvokiamas mokyklos bendruomenės;
įtraukia daugiau jos narių; labiau patinka jo dalyviams; pateikia išsamesnę informaciją; kai kuriais atvejais yra patikimesnis už kiekybinį. Naudojami ir kiekybiniai metodai.
Š
VIETIMO VERTINIMAS UGDYMO ĮSTAIGŲ VERTINIMAS
MOKYKLOS VEIKLOS RODIKLIAI VIDAUS
AUDITO METODIKOJE
1. Ugdymo turinys
1.1. Ugdymo planai
1.2. Ugdymo programos
1.3. Mokytojų veiklos planavimas
2. Mokymosi pasiekimai
2.1. Mokymosi rezultatai
2.2. Egzaminų, standartizuotų diagnostinių testų rezultatai
2.3. Bendroji pasiekimų kokybė
3. Mokymasis ir ugdymas
3.1. Ugdymo proceso kokybė
3.2. Mokymosi kokybė
3.3. Moksleivių poreikių tenkinimas
3.4. Vertinimas kaip ugdymo proceso dalis
3.5. Bendravimas su tėvais
4. Pagalba moksleiviams
4.1. Mokyklos mikroklimatas
4.2. Asmenybės raida ir socialinių įgūdžių ugdymas
4.3. Profesinis švietimas
4.4. Moksleivių polinkių, pasiekimų ir profesinio švietimo dermė
4.5. Pedagoginės pagalbos efektyvumas
4.6. Specialiųjų poreikių moksleivių ugdymas
5. Mokyklos etosas
5.1. Mokyklos kultūra
5.2. Mokyklos bendruomenė ir savivalda
5.3. Mokyklos ryšiai
6. Ištekliai
6.1. Mokymo bazė ir sąlygos
6.2. Aprūpinimas ištekliais
6.3. Materialinių išteklių tvarkymas ir panaudojimas
6.4. Personalo politika
6.5. Efektyvus personalo patirties panaudojimas
6.6. Pedagogų tobulinimasis ir vertinimas
6.7. Mokyklos finansinių išteklių valdymas
7. Mokyklos valdymas ir kokybės garantavimas
7.1. Vidaus auditas
7.2. Mokyklos strateginis planas ir metinė veiklos programa
7.3. Strateginio plano ir veiklos programos įgyvendinimas
7.4. Mokyklos vadovų veiklos efektyvumas
7.5. Metodinių grupių vadovų veiklos efektyvumas
Vertinimo turinys. Mokyklos vidaus audito rodikliai sugrupuoti skiriant septynias vertinimo sritis (žr. sąrašą kairėje). Jų aprašai pateikti specialiame leidinyje (Bendrojo lavinimo mokyklos vidaus audito metodika. Projektas.
Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras,
2000).
Projekto eiga. 2001 m. mokyklų vidaus audito metodika buvo tobulinama ir skleidžiama. Projekte dalyvavo 23 mokyklos, kurių bendruomenės po specialių mokymų atliko vidaus auditą, parengė mokyklų veiklos aprašus ir pateikė siūlymus projekto rengėjams.
Rezultatai. Vidaus audito bandymas atskleidė, kad mokyklos savęs vertinimas:
skatina mokyklas stebėti, analizuoti, vertinti įvairias savo veiklos sritis ir ugdo bendrąją vertinimo kultūrą;
mažina darbuotojų gynybiškumą;
atskleidžia komandinio darbo svarbą ir ugdo jo gebėjimus;
padeda išsiaiškinti, kas yra gera mokykla, ir kurti savo įstaigos ateities viziją;
padeda mokyklai susirinkti duomenis, reikalingus atsiskaityti steigėjui bei prisistatyti klientams;
yra mokyklos tobulinimo įrankis.
Tolesni darbai. Mokyklos vidaus vertinimas yra bendro švietimo kokybės vertinimo šalyje dalis. Tęsiant šį darbą reikės:
apibrėžti vidaus vertinimo santykį su išorės (galimi du šio santykio modeliai
– išorės vertinimas atspindi vidaus arba šios vertinimo rūšys papildo viena kitą nekartodamos);
apibrėžti vidaus vertinimo vietą švietimo monitoringo sistemoje.