viskas apie pedagogiką

1. LIETUVOS MOKYKLOS REFORMA. TIKSLAS IR UŽDAVINIAI, EIGA IR PROBLEMOS.
vykdoma jau daugiau kaip 10m. Ji tebevykdoma ir šiandien. I etape 1988 iki 1990 atlikti tokie darbai: pas-kelbta tautinės mok-los kon-cepcija, pradėtos burti LT pe-gų, mokslininkų menininkų jėgos, siekiant sukurti naujas, savosios tautos kultūra pagrįs-tas ugdymo turinio programas, vadovėlius, mo-kymo priemo-nes; parengti teoriniai švieti-mo reformos pagrindai. II eta-pas.prasidėjo atkūrus LT val-bę: reorganizuotos švietimo valdymo struktūros, pradėta profesinių bei aukštesniųjų mok-lų pertvarka, priimtas LR švietimo įstatymas, įteisinęs švietimo reformos nuostatas ir sudaręs juridinį pagrindą šv siistemos pertvarkai. III etapas 1998-2001m–kuriama vienin-ga tęstinė šviet sistema,kuri apima (ne)formalųjį švietimą, (ne)nuoseklųjį, valstybinių bei privačių šviet įstaigų tinklą. IV etapas.2001m.-2004m.- ti-krinami bei apibendrinami at-likti rezultatai, tikslinama bei plėtojama struktūra, progra-mos, vadovėliai. Priimta valst-ybės švietimo strategija 2003-2012m.
Sparčiai besivystant industrinei visuomenei, pereinant į naują etapą – informacinę, žinių visuomenę, neišvengiamai būtina naujai žvelgti į jaunosios kartos ugdymą, jos rengimą gyvenimui ir veiklai. 1989 m. buvo paskelbti įvairių švietimo koncepcijų projektai (ikimokyklinio ugdymo, dailės mokyklos pertvarkos, vaikų muzikos, meno mokyklų, specialiosios mokyklos pertvarkos, profesinės mokyklos, mokytojų reengimo Lietuvos mokyklai Vilniaus pedagoginiame institute ir kt.). Ypatingą reikšmę Lietuvos švietimo pertvarkai turėjo LR Švietimo įstatymas, priimtas 1991-06-25 LR AT. Jame išvardinti švietimo sistemos uždaviniai, aptariama švietimo sistemos struktūra ir svarbiausi atskirų švietimo sistemos grandžių veiklos aspektai, moksleivių, tėvų, pedagogų te

eisės, pareigos ir atsakomybė, švietimo proceso organizavimas ir valdymas. 1990-1991 m. buvo likviduota dalis ikimokyklinių ir mokyklinių įstaigų, sunaikinti gamybinio mokymo kombinatai, atsisakyta mokyklinio amžiaus vaikų apskaitos, o 1991-92 m. iš naujo buvo sudaromas pedagogų ir mokyklų duomenų bankas. 1997 m. baigėsi I Lietuvos švietimo reformos etapas. Parengti reikšmingi įvairaus pobūdžio dokumentai ir programos, žymia dalimi pertvarkyta visa švietimo sistema. Tačiau visos problemos nebuvo išspręstos. II švietimo reformos etapui suformuluoti 3 prioritetiniai tikslai: 1. Ugdymo bei studijų modernizavimas ir švietimo kokybės gerinimas; 2. Socialinių pedagoginių mokymosi ir studijų sąlygų tobulinimas; 3. Švietimo sistemos harmonizavimas. 1998-07-02 pataisytas švietimo įstatymas, kuris nustatė Lietuvos Respublikos švietimo sandarą, švietimo įstaigų veiklos ir valdymo pagrindus. Šiame įstatyme nurodoma, kad švietimas įgyvendinamas senų tipų švietimo įstaigose: ikimokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo mokyklose, profesinio mokymo įstaigose, auukštesniosiose, aukštosiose ir papildomo ugdymo mokyklose. Įstatyme nurodyti pagrindiniai švietimo sistemos uždaviniai: 1. puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, ugdyti intelektą, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pamatus; 2. suteikti jaunajai kartai bendrąjį ir profesinį išsilavinimą, atitinkantį dabarties mokslo ir technikos ir kultūros lygį; 3. sudaryti Lietuvos gyventojams tęstinio lavinimosi galimybę; 4. ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuomenei ir Lietuvos valstybei sampratą; dalyvauti politiniame, ekonominiame, kultūriniame, visuomeniniame gyvenime; 5. užtikrinti tradicinių religinių bendrijų vaikams tokias pats ugdymo sąlygas, kaip ir Lietuvos vaikams. Pr
roblemos: mokytojų rengimas dėstyti po du, tris mokymo dalykus, prasta mokyklų materialinė padėtis, prastas techninis stovis (kompiuteriai, informatikos kabinetų steigimas, pastatų atnaujinimas, bibliotekų modernizavimas, mokinių pavėžėjimo organizavimas), nepakankamas švietimo finansavimas, žemi mokytojų atlyginimai, mažėja lėšos vaikų nusikalstamumo prevencijai, vasaros poilsio organizavimui ir pan. Mokyklų reformos: Mokyklų tinklo pertvarkymas – jos turi būti išdėstytos taip, kad kuo optimaliau atitiktų savivaldybės, regiono gyventojų poreikius, kad švietimas ir kokybiškas išsilavinimas turi būti prieinamas visų socialinių sluoksnių žmonėms. Arti vaiko namų turi būti įstaigos, teikiančios ikimokyklinį, priešmokyklinį, pradinį ir specialųjį ugdymą.
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo buvo atlikti įvairūs darbai – parengti teoriniai švietimo reformos pagrindai:
• švietimo įstatymas;
• tautinės m-klos koncepcija
• bendrosios programos
• standartai
• įvairių m-klų bendrojo lav., profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų nuostatai;
• atnaujinamas ugdymo turinys;
• pakeista egzaminų vertinimo reforma;
• diagnostinis testavimas, valstybiniai egzaminai;
• parengta m-klų vidinio audito vertinimo sist.;
• atnaujinamos m-klos;
• vykdoma pedagogų rengimo pertvarka ir kvalifikacijos tobulinimas;
• moksleivių pavežėjimas;
• ŠS finansavimo principo pakeitimas („pinigų krepšelis paskui moksleivį“);
• pertvarkomas m-klų tipų tinklas;
• soc. Paslaugų teikimas m-klose (nemokamas maitinimas, įvedami soc.pedagogai, logopedas, psichologas.
Tikslai ir uždaviniai: a) puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, ugdyti intele-ktą, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pamatus; b) suteikti jaunajai kartai ben-drąjį ir profesinį išsilavinimą, atitinkantį dabarties mokslo ir technikos ir kultūros lygį; c) ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuomenei ir L-vos valstybei sampratą; d) dalyvauti po
oliti-niame, ekonominiame, kultū-riniame, visuomeniniame gy-venime; e) užtikrinti tradicinių religinių bendrijų nariams to-kias pats teises ir sąlygas ug-dyti vaikus kaip ir visus gy-ventojus. Eiga ir problemos: Reforma vykdyta nepakan-kamai koordinuotai, per lėtai ir per mažai reaguojant į spar-čias pokomunistinės tikrovės permainas, laiko iššūkius, kin-tančius visuomenės poreikius. Atskirais atvejais kaita buvo per skubi, per daug stichiška, nepakankamai suvokta ir pa-laikyta m-lų bendruomenės ir visuomenės.
Problemos: 1. Nepakankamas švietimo sfe-ros finansavimas. 2. Per ma-žos lėšos skiriamos studentui paruošti.3. Moksliniai tyrimai beveik nefinansuojami. 4. Menkėja studijų kokybė. 5. Didelis atotrūkis tarp miesto ir kaimo m-lų – tiek finansavi-mu, tiek materialine mokymo baze. 6. Nuotolinio (distanci-nio) mokymo plėtojimo stoka. 7. Žalingų įpročių paplitimas – dalies mokinių, m-los ir vi-sos visuomenės problema. 8. Daugelio dalykų mokymo programos išplėstos, orientuo-tos į itin gabius ir gabius vai-kus, o juk m-lose vid gabumų mokinių yra l daug. Tai verčia mokinius ne tik daug savaran-kiškai dirbti, bet ir samdyti korepetitorius. 9. Antroji (po-pietinė) pamaina bendrojo la-vinimo m-lose. 10. Klasių dienynai – juk mokytojo pa-reiga – mokyti mokinius, o ne pildyti krūvas įv „popierių“, kurių reikalingumas dažnai yra abejotinas.

2. SVARBIAUSI LIETUVOS ŠVIETIMĄ REGLAMENTUOJANTYS DOKUMENTAI.
1. LR švietimo įstatymas. Nustato L R švietimo sandarą, švietimo įstaigų veiklos ir valdymo pa-grindus. Švietimas įgyvendi-namas: ikimok-linio ugdymo, bendrojo lavinimo mok-lose, profesinio mokymo įstaigose, aukštesniosiose, aukštosiose ir papildomo ugdymo mok-lose. Įstatyme nurodyti pag-rindiniai švietimo sistemos už

ždaviniai: a) puoselėti as-mens dvasines ir fizines ga-lias, ugdyti intelektą, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gy-vensenos pamatus; b) suteikti jaunajai kartai bendrąjį ir pro-fesinį išsilavinimą, atitinkantį dabarties mokslo ir technikos ir kultūros lygį; c) ugdyti pi-lietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuo-menei ir L-vos valstybei sam-pratą; d) dalyvauti politinia-me, ekonominiame, kultūri-niame, visuomeniniame gy-venime; e) užtikrinti tradici-nių religinių bendrijų nariams tokias pats teises ir sąlygas ugdyti vaikus kaip ir visus gyventojus. 2. Valstybinė švietimo strategija 2003-2012 m. Paskirtis – suteikti LT švietimui praktinę viziją, dėl kurios susitartų visuomenė ir parlamentinės partijos. Kvie-čia visuomenę ir valstybę į švietimą žiūrėti kaip į pati-kimą tautos ateities kūrimosi būdą, kuris gali padėti esmin-gai sustiprinti visuomenės kū-rybines galias, išsaugoti ir kurti tautos tapatybę, išugdyti pilietinę visuomenę, įveikti skurdą, padidinti šalies ūkio konkurencingumą. 3. Švieti-mo ministerijos parengti įvai-rūs poįstatyminiai aktai. 4. Investicinis švietimo projek-tas, t.y. vadinamoji Mok-lų tobulinimo programa, kuria iš esmės siekiama patobulinti LT m-lą – nuo naujų moky-mo metodų, naujų mokymo priemonių, info-nių technolo-gijų įdiegimo, švietimo koky-bės vadybos sistemos sukū-rimo iki pastatų atnaujinimo bei mok-lų tinklo pertvar-kymo, metodinių rekomenda-cijų sukūrimo. 5. Pagrindinio ugdymo Bendrosios progra-mos ir standartai. Jų pagrindu mokytojai gali kurti savaran-kiškai individualias mokymo programas – taip skatinama jų iniciatyva, kūrybingumas, naujovių ieškojimas. Remian-tis bendrosiomis programo-mis, sukurti valstybiniai ben-drojo išsilavinimo standartai, kurių pagr. f-ja yra ugdymo rezultatų vertinimas. Šie do-kumentai orientuoja kurti mo-dernų valstybės švietimą ir mokslą, konkurencingą ir Baltijos šalių, ir ES erdvėje. M-la t.b. priartinta prie moki-nio, ji neturi virsti atskirų da-lių lipdiniu.
Pirmą kartą priimtas – 1991 m., antrą – 1998 m.(reikia pasitikslinti???). Šis įstatymas nustato Lietuvos Respublikos švietimo sandarą, švietimo įstaigų veiklos ir valdymo pagrindus. Šiame įstatyme nurodoma, kad švietimas įgyvendinamas senų tipų švietimo įstaigose: ikimokyklinio ugdymo, bendrojo lavinimo mokyklose, profesinio mokymo įstaigose, aukštesniosiose, aukštosiose ir papildomo ugdymo mokyklose.
Įstatyme nurodyti pagrindiniai švietimo sistemos uždaviniai:
1. puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, ugdyti intelektą, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pamatus;
2. suteikti jaunajai kartai bendrąjį ir profesinį išsilavinimą, atitinkantį dabarties mokslo ir technikos ir kultūros lygį;
3. sudaryti Lietuvos gyventojams tęstumo(?) lavinimosi galimybę;
4. ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuomenei ir Lietuvos valstybei sampratą; dalyvauti politiniame, ekonominiame, kultūriniame, visuomeniniame gyvenime;
5. užtikrinti tradicinių religinių bendrijų nariams tokias pats teises ir sąlygas ugdyti vaikus kaip ir visus gyventojus.

3. PEDAGOGIKA – UGDYMO MOKSLAS. PAGRINDINĖS ŠIO MOKSLO SĄVOKOS.
Žmogus – visuomenės narys. Kiekvieno atskiro žmogaus padėtį ir vaidmenį visuomenėje lemia daugybė sąlygų, iš kurių viena svarbiausių – žinios ir profesinė kompetencija, asmenybės kūrybingumas, gebėjimas bendrauti, apskritai jo asmenybės išvystymo lygis. Visa tai didele dalimi nulemia jaunosios kartos ugdymo pobūdis tiek šeimoje, tiek ugdymo įstaigose, t. y. istoriškai susiformavusi vaikų ir jaunimo rengimo gyvenimui sistema. Ugdymas atsirado kartu su žmogumi ir visuomet buvo labai reikšminga visuomeninio gyvenimo funkcija. Pamažu kaupta ir perduodama iš kartos į kartą jaunos kartos ugdymo patirtis, apibendrinta liaudies sakytinėje kūryboje, kiek vėliau atsispindėjo teologijos, filosofijos, politikos, retorikos veikaluose. Vadinasi, pedagogika – žmogus ugdymo mokslas.
Pedagogika, remdamasi kitų mokslų duomenimis, nagrinėja tik jai būdingą dalyką – žmogaus ugdymą. Tai unikali pedagogikos mokslo funkcija – praktiškai bei empiriškai patikrintų ir teoriškai pagrįstų ugdymo (mokymo, lavinimo ir auklėjimo) principų, turinio, organizavimo, metodikų ir t. t. kūrimas. Pedagoginių reiškinių esmė, ryškiausiai atspindi vaikų ir jaunimo ugdymo procese, kuriame ypatingą vietą užima mokymas. Tas amžius yra ypač reikšmingas ir būdingas asmenybės vystymesi Todėl daugelį dešimtmečių pedagogika buvo suprantama kaip jaunosios kartos ugdymas. Pastaruoju metu vis labiau akcentuojama, jog žmogaus ugdymas tęsiasi visą gyvenimą – spartaus mokslinio-techninio progreso sąlygomis neišvengiamai būtina nuolat papildyti turimas žinias.
Pedagogika nagrinėja daug klausimų: ugdymo tikslus, švietimo sistemos principus, mokymo turinį, mokymo pricipus, mokymo metodus, mokymo organizavimo formas, mokymo rezultatų apskaitą, auklėjimą mokymo procese, tautinį, religinį, dorovinį, darbinį, estetinį ir fizinį auklėjimą, elgesio kultūros ir drausmės ugdymą, mokinių organizacijų veiklą, mokyklos darbo organizavimą. Jos santykius su šeima. Įvairiais aspektais nagrinėjami mokytojo veiklos ir santykių su moksleiviais bei kitais žmonėmis klausimai.
Pagrindinės pedagogikos sąvokos
1.Ugdymas – visuomeninės-istorinės patirties jaunajai kartai perdavimas, siekiant parengti ją gyvenimui ir darbui.
2.Mokymas – pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių; šiame procese kartu vystosi mokinių pažinimo jėgos ir intelektas, formuojasi jų pažiūros ir vertybės.
3.Lavinimas – tai ugdomųjų asmenų žinių, mokėjimų bei įgūdžių, jų sistemos įvaldymas, fizinių ir protinių galių tobulinimas.
4.Auklėjimas – tai asmenybės dorovinių ir estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų ir idealų, charakterio bruožų, kultūrinio elgesio įgūdžių bei įpročių formavimas.
5.Formavimasis – tai naujų savybių, individualių bruožų sudarymas, išugdymas, įskiepijimas ir pan.
6.Švietimas – tai arba įvairiais keliais bei būdais žinių teikimas, arba mokymo ir auklėjimo įstaigų, jų sistemų, teikiančių arba organizuojančių išsilavinimą.
Terminas sudarytas iš graikų k. žodžio „paidos“-vaikas, „agein“-vesti, vedžioti. „Paidagogas“-vergas, kuris vesdavo vaikus į mokyklą ir atgal. Vėliau, kai atsirado klasės, reikėjo kurti m-klas, galvoti, kaip perteikti info.
Pedagogika – tai mokslas apie žmogaus ugdymą, pilnutinės asmenybės ugdymą.
17a. čekų moksl. Komenskis apibendrino sukauptą patirtį. Tai buvo žingsnis į pedag., kaip į atskirą mokslą, kuris tyrinėjo ir ieškojo būdų, kaip mokyti ir lavinti jaunąją kartą, kad ji atsakytų i vyr. kartos iškeltus klausimus.
Klasifikacijos nėra išbaigtos, nes iš vienos pusės pedag. Diferencijuojasi, skaidosi į smulkesnius mokslus, o iš kitos pusės integruojasi su socio., psich.
Pedag. l.stipriai susijusi su filos., biolog., istorija, geograf., sociol., statis., fizika, matem.
Pedag.:
1. kartu su kitais mokslais kompleksiškai tyrin. asmenybės ugdymą;
2. remiasi kitų mokslų išvadomis;
3. siekia, kad jos išvadas naudotų kt. mokslai;
4. su kitais mokslais keičiasi mokslinio tyrimo metodais.
Pedag.-mokslas ir menas. Jei mokslas, tai turi būti subjektyvus; jei menas, tai iš mokytojų ir moksleivių pusės.
Sąvokos:
1. lavinimas – tai žmogaus psichinių, fizinių galių ugdymas;
2. auklėjimas – tai idealo formavimas, teigimas įpročių ugdymas, elgesio koregavimas, vertybių ugdymas; įvairiais laikais įvairiai suvokiamas;
3. mokymas – tai info perdavimas ir įsisavinimo procesas;
4. švietimas – tai info perdavimas;
5. saviugda – vienoks ar kitoks savęs ugdymas.

4. UGDYMAS – VISUOMENINIS REIŠKINYS.
Ugdymas – visuomeninės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui. Žmonių visuomenė suinteresuota perduoti patirtį jaunajai kartai, kad ši galėtų savarankiškai gyventi, dirbti ir toliau įgydama savo patirties turtinti tai, ką yra perėmusi iš vyresniosios kartos. Ugdymas – tai lemiama sąlyga, tas veiksnys, kuris padeda išsaugoti ir plėtoti gamybinę bei moralinę visos žmonijos, atskiros tautos patirtį ir jos kultūrą.
Ugdymas atsirado su visuomene. Kaip visuomeninis reiškinys ugdymas yra sąlygojamas visuomenės vystymosi dėsningumų, t.y. raida. Todėl kiekvienoje istorinėje epochoje jis yra skirtingas. Ugdymas kinta, kai kinta materialinės ir socialinės gyvenimo sąlygos, gamybos lygis ir pobūdis. Valdančios klasės per ugdymą vykdo savo politiką. Tuo ir pasireiškia klasinis ugdymo pobūdis. Visą laiką ugdymas atspindėjo visuomenės bei atskirų valstybių istorinio vystymosi ypatybės. Juo labiau išsivysčiusi valstybė, tuo daugiau dėmesio skiria ugdymui, nuo jo kokybės priklauso šalies pažanga. Taigi nėra ir negali būti ugdymo, tinkamo visiems laikams ir visoms šalims. Ugdymas tai ypatinga žmonijos veiklos ir žmonių tarpusavio santykių sfera – tai visuomenės svarbiausia funkcija, jos tęstinumo sąlyga. Asmenybės vystymuisi turi įtakos įvairūs veiksniai: prigimtis, aplinka ir ugdymas. Prigimtis – biologiniai veiksniai, vystymosi prielaidos, kurias atsineša vaikas gimdamas, Jos gali būti sąlygojamos paveldėjimo ir kitų veiksnių, turėjusių įtakos embriono vystymuisi. Aplinka – visa tai, kas supa vaiką nuo pat pirmos dienos. Mikroaplinka – tai su kuo vaikas tiesiogiai kontaktuoja. Kuo aktyvesnis vaiko bendravimas su aplinka, tuo didesnis aplinkos poveikis jam. Makroaplinka – tai visuomenė, kurioje vaikas gyvena, jos socialinės ekonominės sąlygos ideologija. Ugdymas – tikslingas, specialiai organizuotas poveikis žmogui siekiant tobulinti asmenybę, vadovauti jos raidai. Geras ugdymas gali sustiprinti ar sumažinti ir prigimties, ir aplinkos poveikį. Tai pirmiausia tikslingas tėvų siekimas formuoti vienus ar kitus vaiko charakterio bruožus.

Ugdytinis kaip ugdymo veiksnys. Ugdytinio ugdomumas susideda iš:
1. Ugdymo galimumo;
2. ugdymo reikalingumo;
3. ugdomumo lytys(fizinis, psichinis, dvasinis).
Ugdytinis savo prigimti, ypatybėmis ir išsivystymo eiga yra pradas, kuris individualizuoja ugdomąjį veikimą.

Ugdytinių skirtybės:
1. amžiaus tarpsniai(kūdikystė, ankstyvoji vaikystė 2-7 metai, vėlyvesnioji vaikystė 8-12 m., paauglystė 13-17 m.);
2. lyčių skirtybės:
*kylančios iš nevienodos vyro ir moters prigimties;
*atsitiktinai susidariusios istoriniame žmonijos vyksme.
3. pavaldumas, tai žymės, kurios yra paveldimos nuo pat gimimo;
4. emocinis savotiškumas (temperamentas);
5. intelektualinis savotiškumas, jį sudaro inteligencijos ypatybės;
6. socialinis savotiškumas, kuris charakterizuoja jo priklausimą tam tikrai visuomeninei grupei ir atvaizduoja jos įgimtas ir kultūrines ypatybes;
7. fizinės nenormalybės;
8. psichinės nenormalybės.
Ugdymo veiksnys yra visa tai, kas sąmoningai ar nesąmoningai, tiesioginiu ar netiesioginiu būdu turi ugdomosios veikmės ugdytiniui.

Šalkauskis išskiria 3 ugdytojų grupes:

I. Pašaukti iš prigimties ugdymo veiksniai:
1. Šeima. Jai tenka rūpintis naujosios kartos ugdymu. Tėvai sugeba individualizuoti ugdymą pagal kiekvieno vaiko individualias savybes. Jame bendrauja tėvas ir motina, todėl sueina vyriškumo ir moteriškumo įtakos. Šeimyninis ugdymas yra harmoningas ir visašališkas. Pats gyvenimas šeimoje auklėja ir lavina;
2. Valstybė. Tai pašauktas iš prigimties ugdymo veiksnys. Jai priimta rūpintis fiziniu piliečių auklėjimu. Turi teisę rūpintis valstybiniu pilietiniu naujų kartų auklėjimu. Turi rūpintis minimaliu piliečių išsilavinimu. Turi rūpintis profesiniu išsilavinimu, kad žmogus galėtų dirbti visuomenei naudingą darbą. Pedagogų ir sociologų sakoma, kad ji turi ugdymo reikalus remti, kontroliuoti ugdymo vykimą, sudaryti ugdymui materialinį pagrindą;
3. Bažnyčia. Ji turi pareigą ir teisę į dorinį religinį tikinčiųjų auklėjimą. Ji turi teisę steigti mokyklas.
II. Pašaukti iš paskirties(ugdomosios įstaigos):
1. Ugdomosios įstaigos. Tai lavinamoji(mokykla formuoja jaunuomenę ryšium su ugdomosiomis gėrybėmis) ir auklėjamoji įstaiga, ima ugdymo uždavinius auklėjamuoju aspektu.
2. Jaunuomenės ugdymosi organizacijos. Jos papildo ir atbaigia mokyklos funkcijas.
III. Atsitiktiniai ugdymo veiksniai: tai yra toks veiksnys, kuris neturėdamas ugdomosios intencijos turi ugdomosios įtakos naujajai kartai. Tai – šeimos dalyviai, draugai, tėvų namai, apylinkė, klimatas, tėviškė, tauta, kultūra.
Ugdymo veikėjai. Jais yra asmuo, kuris, priklausydamas ugdymo veiksniams, vykdo ugdomąjį veikimą norimai, sąmoningai ir iš pašaukimo.
Tai:
1. Tėvai. Jie yra pašaukti ugdomosioms pareigoms;
2. Mokytojai, auklėtojai. Jais laikomi, kuriems lavinimas ir auklėjimas yra profesija.
3. Kunigai – tai aukščiausio pedagoginis pašaukimas.
Pagrindinės ugdomojo darbo savybės – tikslingumas, planingumas; metodingumas, jis numato kaip panaudoti vykdomąsias darbo priemones ir prisitaikyti prie vykdymo aplinkybių.
Bendrosios ugdytojo savybės: pedagoginiai gabumai; pedagoginis supratimas; pedagoginis patyrimas; faktiškas sugebėjimas sėkmingai dirbti ugdomąjį darbą.
Formalieji ugdymo veiksniai:
1. Ugdomasis idealas. Jis veikia ugdytinį netiesioginiu būdu, nes jį renkasi ugdytojas savo ugdomajam veikimui. Bet gali veikt ir tiesioginiu būdų, kai jis vienokiu ar kitokiu būdu įeina į ugdytinio sąmonę.
2. Ugdytinio prigimtis ir asmuo. Tai kiek pats asmuo savarankiškai pasireiškia ugdymosi darbe. Auga ir vystosi pats ugdytinis, nes jame glūdi prigimties tendencijos ir asmeninių pastangų šaltinis.
3. Ugdytojo asmenybė. Ugdytojo asmenybė ypatingai svarbi auklėjime, nes ugdytojas yra vadovas patarėjas, vedantis į vertingą asmenybę;
4. Ugdomosios gėrybės. Joje yra realizuota kokia nors vertybė.
Išvada – ugdymas jaunosios kartos yra neatsiejamai susijęs su visuomenės raida. Ypač svarbu siekti, kad ugdymas lenktų visuomenės vystymąsi ir tuo skatintų progresą.
Ugdymo sąvoka dažnai nevienodai traktuojama.Ugdymas suprantamas: 1.kaip ugdytinių ir ugdytojų bendra veikla, kaip jų sąveika, kūryba; 2.kaip vyresniųjų ir vaikų bendravimas; 3.kaip pedagoginė situacija; 4. kaip vadovavimas jaunajai kartai. Plačiąja prasme Ugdymas – tai procesas, apimantis pedagogų ir besimokančių bendrą veiklą, suaugusių vadovavimą, kurio metu siekiama tikslo – perduoti visuomeninę-istorinę patirtį, išugdyti asmenybę, kuri galėtų orientuotis kintančiame pasaulyje, būtų pasirengusi gyvenimui ir darbui. Ugdymo procese vyksta bendravimas tarp ugdytojų (mokykla, šeima, bažnyčia) ir ugdytinių. Ugdytojai atlieka vadovaujantį vaidmenį – ugdymo procese perteikia jaunimui žmonijos kauptą patirtį ir žinias, mokėjimus, įgūdžius, vertybes. Kartu formuoja požiūrį į aplinką, charakterio bruožus, elgesį, įpročius, ugdomi gebėjimai (mąstymas, kalba, vaizduotė). Ugdymas vyksta tam tikroje aplinkoje (jai veikiant ugdytinį). Tačiau ypatingą vaidmenį atlieka pedagoginis procesas, kurį vykdo mokykla (ugdytiniai įgyja bendrąsias žinias). Žinios ir profesinė kompetencija, kūrybingumas, apsprendžia žmogaus padėtį dabartinėje visuomenėje. Ugdymo procese didelis vaidmuo tenka mokyklai, šeimai, bažnyčiai. Siauresnės sąvokos įeinančios į ugdymą – mokymas, auklėjimas, lavinimas. Mokymas – pedagoginis procesas, kurio metu mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių; šiame procese kartu vystosi mokinių pažinimo jėgos ir intelektas, formuojasi jų pažiūros ir vertybės, t.y. jie lavinami ir auklėjami. Mokymas – tai svarbiausia mokyklos funkcija. Mokymo metu įgyjami žinių pagrindai, mokiniai mokosi jas taikyti praktikoje, savarankiškai plėsti ir tobulinti. Lavinimas- ugdomųjų asmenų žinių, mokėjimų bei įgūdžių, jų sistemos įvaldymas, fizinių ir protinių galių (atminties, mąstymo ir jo operacijų, dėmesio, pastabumo, vaizduotės, kalbos ir t.t.) tobulinimas, jų gebėjimų, mokėjimo savarankiškai veikti formavimas. Lavinimo rezultatas – išsilavinimas, kuris įgyjamas visų pirma mokymosi metu, o taip pat ir įvairioje veikloje, savarankiškai kaupiant įvairią informaciją. Auklėjimas – tai asmenybės dorovinių ir estetinių vertybių, dvasinių poreikių, įsitikinimų ir idealų, charakterio bruožų ir kultūringo elgesio įgūdžių bei įpročių formavimas. Vykdomas dorovinis, religinis, tautinis, darbinis, tarptautinis, estetinis auklėjimas. Auklėjimas vyksta visu pirma mokymo metu, o taip pat ir įvairiame užklasiniame darbe, ypač klasės organizuojamoje veikloje. Ypatingą vaidmenį auklėjime atlieka šeima. Ugdymo proceso raiška(daugiamatiškumas). 1)Susitikimas; 2)Veikla; 3)Veikimas; 4)Bendravimas; 5)Įtaka; 6)Sąveika; 7)Kūryba; 8)Saviraiška; 9)Prasmės ieškojimas; 10)Vyksmas; 11)Internalizavimas(įsisavinimas); 12)Būsenų kaita.

5. PEDAGOGIKA – MOKSLAS IR MENAS.
P –tai žm. Ugdymo mokslas, kuriame apibendrinta ugdymo paskirtis.
P turi visas mokslui budingas struktūras – mokslo objektą, hipotezes, tyrimo dalyką ir metodus.Šalkauskis apibūdino pedagogikos mokslo svarbą taip:1) padeda mokytojui įgyti daugiau asmeninio patyrimo;2) paskatina pedagogine pažangą3) įneša į ugdymo praktiką tikslingumo ir planingumo.
Ped. mokslo paskirtis yra padėti mokytojui kuo tobuliau organizuoti jaunosios kartos ugdymą, kūrybingiau pasinaudoti sukaupta patirtimi. Tačiau mokėjimas remtis pedagoginiais dėsningumais, kūrybiškai naudotis pedagoginėmis žiniomis -tai jau menas.kuris būtinas pedagogų veikloje, nes tiek mokytojai, tiek mokiniai yra skirtingos ir savitos asm., skirt poreikių, gebėjimų, interesų, patirties. Kadangi ugdymas yra dvipusis procesas ir jo sėkmė priklauso tiek nuo ugdytinio, tiek nuo ugdytojo. Pedagogikos teorija –mokslas, o praktika–menas. Pedagoginiam darbui labai svaru yra pedagoginis pašaukimas –charakterio ir motyvacinių savybių visuma (poreikis bendrauti su jaunimu, meilė mokiniams, atjauta, mokėjimas suprasti.
Terminas sudarytas iš graikų k. žodžio „paidos“-vaikas, „agein“-vesti, vedžioti. „Paidagogas“-vergas, kuris vesdavo vaikus į mokyklą ir atgal. Vėliau, kai atsirado klasės, reikėjo kurti m-klas, galvoti, kaip perteikti info.
Pedagogika – tai mokslas apie žmogaus ugdymą, pilnutinės asmenybės ugdymą.
17a. čekų moksl. Komenskis apibendrino sukauptą patirtį. Tai buvo žingsnis į pedag., kaip į atskirą mokslą, kuris tyrinėjo ir ieškojo būdų, kaip mokyti ir lavinti jaunąją kartą, kad ji atsakytų i vyr. kartos iškeltus klausimus.
Klasifikacijos nėra išbaigtos, nes iš vienos pusės pedag. Diferencijuojasi, skaidosi į smulkesnius mokslus, o iš kitos pusės integruojasi su socio., psich.
Pedag. l.stipriai susijusi su filos., biolog., istorija, geograf., sociol., statis., fizika, matem.
Pedag.:
1.kartu su kitais mokslais kompleksiškai tyrin. asmenybės ugdymą;
2.remiasi kitų mokslų išvadomis;
3.siekia, kad jos išvadas naudotų kt. mokslai;
4.su kitais mokslais keičiasi mokslinio tyrimo metodais.
Pedag.-mokslas ir menas. Jei mokslas, tai turi būti subjektyvus; jei menas, tai iš mokytojų ir moksleivių pusės.
Sąvokos:
1.lavinimas – tai žmogaus psichinių, fizinių galių ugdymas;
2.auklėjimas – tai idealo formavimas, teigimas įpročių ugdymas, elgesio koregavimas, vertybių ugdymas; įvairiais laikais įvairiai suvokiamas;
3.mokymas – tai info perdavimas ir įsisavinimo procesas;
4. švietimas – tai info perdavimas;
5. saviugda – vienoks ar kitoks savęs ugdymas.

6. PEDAGOGIKOS RAIDA UŽSIENYJE.
Pedagogikos šaknys glūdi liaudies ugdymo praktikoje, per daugelį amžių kaupėsi, jaunosios kartos ugdymo patirtis, kuri, tobulėjant visuomenei, nuolatos turėjo ir sudarė ugdymo teorijos užuomazgą. Apibendrinta pedagoginė mintis formavosi religijos, filosofijos, politikos sistemoje ir buvo susijusi su bendru žmogaus, to meto visuomenės supratimu.
Vergovinėje santvarkoje, kai viešpataujančių klasių vaikų ugdymas tapo atskira visuomenės veiklos sfera, ugdymo problemas nagrinėja to meto mąstytojai: Aristotelis, Demokritas, Platonas, Sokratas, jie kartu buvo ir pedagogikos teoretikai. Nagrinėdami pedagogikos problemas, jie kėlė ugdymo tikslų, mokymo bei auklėjimo turinio, įvairaus mokymo organizavimo, vaikų amžiaus periodizacijos ir kt. klausimus. Romos filosofas Kvintilianas Ia., aprašė mokymo patirtį, reikalavimus mokytojui, kurių tarpe – būtinybė žinoti vaiko individualius polinkius ir gabumus, pasisakė prieš fizines bausmes.
Vakarų Europos pedagogikos plėtojimąsi ilgus amžius veikė krikščioniškoji ideologija. Pedagoginė mintis intensyviau plėtojasi Renesanso epochoje. Šiuo laikotarpiu iškeliamas išsilavinusio pasauliečio idealas, kreipiamas dėmesys į estetinį lavinimą, reikalaujama plėsti protinį lavinimą, mokantis matematikos, astronomijos, mechanikos, gamtos mokslų. Kartu reikalaujama ugdyti vaiko aktyvumą, žadinti kūrybiškumą, pasisakoma prieš fizines bausmes.
Janas Amosas Komenskis (1592 – 1670) buvo naujų laikų pedagogikos kūrėjas. Parašė “Didžioji didaktika” (1632m) jis reikalavo, kad gimtosios kalbos mokykla būtų visuotinė ir visiems privaloma, kad visas ugdymas atitiktų gamtos dėsnius. Jis pagrindė klasės pamokos sistemą, reikalavo realinio lavinimo, iš esmės teisingai nusakė žinių perėmimo procesą.
Anglų filosofas Dž. Lokas(1632 – 1704) teigė, jog ugdymas nulemia asmenybę, reikalavo atsižvelgti į vaiko individualybę. Svarbiausia auklėjimo priemonė – ne kalbos, o pav., aplinka, tai, ką aplink mato vaikas.
Prancūzas Ž. Ž. Ruso (1712 – 1778) pagrindinis jo reikalavimas – atsižvelgti į natūralų vaiko vystymąsi, t. y. derintis prie vaiko prigimties, prie jo amžiaus ypatumų. Svarbiausia ugdyti vaikų domėjimąsi mokslu, lavinti jų protinius gebėjimus, diegti jiems teisingas ir naudingas idėjas. Jis tvirtino, jog prioritetas mokant priklauso pačiam mokiniui, jo interesams, o mokytojas – tik patarėjas, vaiko palydovas.J. H. Pestalocis (1746 – 1827) – svarbiausiu ugdymo tikslu laikė visų įgimtų žmogaus jėgų ir gabumų plėtojimą. Jis sukūrė elementariojo mokymo teoriją, reikalavo individualizuoti mokymą, akcentavo mokymo ir auklėjimo vienybės idėją. Rusijos ped. K. Ušinskis ( 1824 – 1866) – reikalavo teorijos ir praktikos vieningumo, į mokymo procesą žiūrėjo kaip į tam tikrą darbinės veiklos rūšį. Didelę reikšmę skyrė mokymo vaizdumui, prieinamumui, nuoseklumui, vaikų aktyvumui mokymo procese, mokymo ir auklėjimo vienovei.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje – realizuojamas privalomas mokymas , Europoje ir JAV. Siekiant išlaikyti paauglius privalomo mokymo laikotarpiu mokykloje, ieškoma kelių lengvinti mokymąsi.Susiformuoja kelios ugdymo teorijos: pragmatinė pedagogika – Dž. Diujis. – visas jaunosios kartos ugdymas turi būti pajungtas gyvenimo praktikos keliamų uždavinių sprendimui, t. y. svarbu išmokyti prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, rasti būdus, kaip įveikti sunkumus. Veiksmo pedagogika – pagrindinis dėmesys yra skiriamas praktinei veiklai, darbiniam rengimui, suteikti darbinių mokėjimų ir įgūdžių maksimumą. Asmenybės pedagogika – propagavo stiprios, savarankiškos, išsilavinusios asmenybės ugdymą. Aktyvių, iniciatyvių fiziškai ir protiškai išlavintų jaunuolių, gerai parengtų gyvenimui ir praktinei veiklai, ugdymą propagavo naujojo auklėjimo kryptis . Tuo tarpu laisvojo auklėjimo šalininkai vaiką idealizavo, reikalavo jam laisvės ir pagrbos.

7. PEDAGOGIKOS RAIDA LIETUVOJE.
Lietuvoje pedagogikos šaknys taip pat gludi liaudies ugdymo praktikoje, jos idėjos atsispindi liaudies kūryboje. Teorinė pedagoginė mintis pradėjo plėtotis XVI a., humanizmo ir reformacijos laikotarpiu. Liaudies švietimu, mokymu gimtąja kalba rūpinosi A. Kulvietis, M. Mažvydas, S. Rapolionis. XX a. pradžioje panaikinus spaudos draudimą, periodikoje buvo rašoma vaikų psichologijos, aktualiais mokymo ir auklėjimo klausimais – apie lietuvių kalbos mokymą, apie mokymo metodus, apie vadovėlius, apie tuo metu plintančias laisvojo auklėjimo, darbo mokyklos idėjas ir t. t.
Nepriklausomoje Lietuvoje, sparčiai formuojantis švietimo sistemai, pedagogų dėmesio centre buvo ne tik jaunosios kartos ugdymo tikslo bei paskirties, bet ir svarbiausios auklėjimo bei didaktikos problemos, visu pirma mokymo turinio ir metodų, mokymo organizavimo, mokytojo ir mokinių sąveikos klausimai. Lietuvos pedagogai aktyviai domėjosi užsienio pedagogika, todėl kelamos pedagoginės idėjos rado gyvą atgarsį ir Lietuvoje.
Žymus mūsų ped. S. Šalkauskis ( 1886 – 1941) savo darbuose nagrinėjo bendrosios pedagogikos, auklėjimo teorijos, didaktikos ir švietimo organizavimo sistemos klausimus, t. y. sukūrė savitą ugdymo teoriją. Jo idėjų tęsėjas buvo A. Maceina (1908 – 1987), jis ugdymą suprato kaip žmogaus kūrimą žmoguje, todėl ugdomąją sąveiką laikė pedagogikos teorijos ir pedagoginės praktikos centru.
Per okupacijos periodą, esant labai sudėtingai politinei ir socialinei situacijai, vis dėlto plėtojosi mokyklų tinklas. Reikėjo spręsti įvairias ugdymo problemas, todėl augo ir moksliniai pedagoginiai kadrai.
Atkūrus nepriklausomybę, prasidėjo naujas pedagogikos raidos etapas, pertvarkant visą Lietuvos švietimo sistemą, vykdant bendrojo lavinimo mokyklos reformą.
1.Toliau sėkmingai dirba pedagogikos mokslininkai; 2.Sparčiai auga pedagogikos mokslininkų skaičius.; 3.Kasmet aukštosiose mokyklose, vyksta įvairios mokslinės konferencijos, kuriose gvildenamos ir pedagoginės problemos; 4.Vis daugėja pedagogikos mokslo darbų rinkinių; 5.Pedagogikos problemos kiek atsispindi švietimo klausimus nagrinėjančiose koncepcinio pobūdžio darbuose, yra paskelbtos įvairių mokyklų tipų koncepcijos.; 6.Leidžiama ped. Literatūra, atspindinti pastarųjų metų mokymo organizavimą ir kitas pedagogikos problemas.

VISŲ LYGIŲ PIRMOSIOS MOK-LOS L-VOJE, JŲ ĮKŪRIMO APLINKYBĖS, DATOS.

Nėra žinių, kad iki XIVa. Paskut dešimt L-voje būtų veikusios m-los. Mo-kyta, auklėta bei fiziškai la-vinta, matyt, namuose ir lau-ke per karines pratybas. Ug-dymas buvo šeimos ir bažny-čios rankose. Krikščionybės įvedimo L-voje proga 1387-1388m. Vilniuje buvo pas-tatyta katedra. Prie tokių bažnyčių būdavo steigiamos vadinamosios katedros mok-los. 1397m. dokumentuose tokia m-la jau minima. Ji bu-vo bažnytinė, skirta katekiz-mo mokymuisi. Katedros m-la turėjo privilegiją, jog čia nebus steigiama jokia kita m-la. Tik XVIa. pradž. šioje m-loje imta plėsti bendrojo la-vinimo turinį, dėstyti retori-ką, muziką. Kadangi pradėjo sparčiai formuotis parapijos, pradėjo daugėti ir panašių m-lų. Pagal bažnyčios nuosta-tus dvasinė vyresnybė prie parapinių bažnyčių turėjo steigti m-las, be to vyskupys-tės statute buvo nurodoma ir ko mokyti, pvz., kad moky-tojai perteiktų vaikams ir jaunuomenei tinkamą mok-slą, garbingus įpročius ir ka-talikiškas bei pagrindines do-rybes. 1409m. tokia m-la įs-teigta Trakuose, o 1513m. Vilniuje prie Šv. Jonų bažny-čios. Nuo XVIa. prdž. L-voje plito renesanso idėjos. Ir ka-talikai ir reformatai įžvelgė dideles švietimo galimybes paveikti visuomenę – ne tik bajorus, miestiečius, bet ir dalį valstiečių. Šiam tikslui buvo skiriama ir pritaikoma pati žemiausia – pradinė – švietimo pakopa. Pradinis švietimas L-voje buvo įgy-jamas kelių tipų parapinėse, privačiose viešose bajorų steigiamose m-lose, didelių miestų savivaldybės išlaiko-mose m-lose, namuose, pas cechų meistrus, kur buvo iš-mokstama ne tik amato įgū-džių, bet ir kalbų bei rašto. XVIa. – XVIIIa. pr. L-voje buvo daugiausia parapinių m -lų. XVI – XVIIa. prasidėjo feodalizmo krizė, augo mie-stai, plito reformacija, atsi-randa vidurinių m-lų arba kolegijų užuomazgos. Feoda-linėje visuomenėje, kolegi-jos, kaip ir kitos m-los, daug priklausė nuo bažnyčios. L-voje, be vyravusios katalikų bažnyčios, buvo pravoslavų, o prasidėjus reformacijai – liuteronų, kalvinistų bažny-čios. Kiekviena stengėsi tu-rėti savo vid. m-las, kurios mokytų bei auklėtų jaunimą tam tikros bažnyčios dvasia. Pirmąją vid. m-lą 1539m. Vilniuje įkūrė reformatas Abraomas Kulvietis. Buvo mokoma tokių naujų ugdymo elementų, kaip graikų, lotynų kalbų. M-la egzistavo tik 3 metus, buvo uždrausta, kaip skleidžianti erezijas. 1569m. Vilniaus vyskupas į L-vą pa-kviečia Jėzuitų ordiną – sti-printi krikščionybę ir kovoti su reformatais. Kadangi švie-timas buvo viena svarbiausių priemonių, 1570m. buvo įku-rta Vilniaus Jėzuitų akademi-ja. Išaugus L-vos vidaus po-litiniam gyvenimui, seimuo-se bei seimeliuose bajorams tekdavo svarstyti įvairius klausimus, reikėjo išmanyti įstatymus, pažinti papročius, aiškinti istorinius įvykius. Katalikų bažnyčiai reikėjo išprususių teologų, sugeban-čių stoti į viešus disputus su reformatais ir paneigti jų kritiką. Visa tai vertė 1570m. įsteigtą Vilniaus kolegiją pa-kelti iki universiteto lygio, kas ir buvo padaryta 1579m. Vilniaus aukštoji m-la, pava-dinta akademija ir universite-tu, jungė 3 ano meto mokslo įstaigos sąvokas: kolegiją, universitetą ir akademiją. Universitete buvo 2 fakulte-tai – teologijos ir filosofijos. Po keliolikos metų buvo įku-rti kiti – teisės ir medicinos. Pirmais veikos dešimtame-čiais mokymo ir auklėjimo lygiu Vilniaus akademija neatsiliko nuo kitų Europos universitetų.

9.PEDAGOGIKOS MOKSLŲ SISTEMA.
Pedagogikos mokslai:
1.Bendroji (teorinė) pedagogika;
2.Ikimokyklinė pedagogika
3. Mokyklinė pedagogika:
1)Didaktika
Lingvodidaktika
Dalykų didaktikos (metodikos)
2)Auklėjimo teorija ir metodika (hodegetika)Saviauklos pedagogika
3)Specialioji
Surdopedagogika
Tiflopedagogika
Oligofrenopedagogika
Logopedija
4)Profesinė
4.Šeimos pedagogika (familistika)
5.Socialinė pedagogika
6.Liaudies pedagogika
7.Pedagogikos istorija
8.Lyginamoji pedagogika

Lietuvos švietimo sistema yra apibūdinta LR švietimo įstatyme:
1. Ikimokyklinis ugdymas (iki 6 metų); 2. Bendrasis lavinimas (trijų pakopų bendro lavinimo mokykla: 1-4 klasės (pradinė mokykla); 5-10 klasės (pagrindinė mokykla); 11-12 klasės(vidurinė mokykla), gimnazija; jaunimo mokykla, 3. Profesinis rengimas profesinėse aukštesniosiose kolegijose; 4.Suaugusiųjų švietimas (nuo 18 metų. Tai aukštesniosios mokyklos, kolegijos, aukštosios mokyklos(jose įgyjama kvalifik.); 5.Papildomas ugdymas(neformalus,savišvieta, būreliai, kursai). Lietuvos švietimo institucijos nustatomos pagal vykdomą formaliojo švietimo programą. Mokyklos: darželiai-mokyklos; pradinės mokyklos; pagrindinė mokykla; jaunimo mokykla; spec.vaikų auklėjimo ir globos namai; ligoninės mokykla; sanatorinė mokykla; vidurinės mokyklos; gimnazijos; suaugusių mokyklos; ugdymo centrai; spec.mokyklos; spec.ugdymo centrai; meninio, sportinio ugdymo mokyklos. Profesinio mokymo įstaigos: profesinės mokyklos; profesinio mokymo centrai ir kursai; spec.profesinio mokymo įstaigos spec.poreikių asmenims (su negalia, nuteistiems). Aukštosios mokyklos – universitetai ir kolegijos, jos gali būti valstybinės ir nevalstybinės.
10. PEDAGOGIKOS MOKSLINIS TYRIMAS IR JO METODAI.
1.Pedagogika – ugdymo mokslas (ugdymo teorijos atžvilgiu) ir ugdymo menas (pedagoginės veiklos prasme).
2.Pedagogikos tyrimo objektas yra pats pedagoginis procesas, jo organizavimas – tiria mokytojų veiklos:tikslo, turinio, metodų, priemonių pedagoginį prasmingumą; fiksuoja dėl tų veiksmų vykstančius ugdytinių fizinio, psichinio, socialinio vystymosi pokyčius; formuluoja pedagoginės veiklos tobulinimo rekomendacijas, remdamiesi tyrimų išvadomis.
Pedagogikos tyrimo objektas yra labai sudėtingas dėl daugybės kintamųjų, kurie skirstomi į kelias grupes: a)numanomi kintamieji. Jie susiję su mokytojų savybėmis, su jų patirtimi, pasirengimu ir konkrečiais įgūdžiais bei motyvacija; b)konteksto kintamieji. Jie susiję su aplinka, prie kurios mokytojas turi prisitaikyti , tai mokinių patirtis, ankstesnės žinios, mokinių gebėjimai, klasės bruožai; c)proceso kintamieji. Jie susiję su klasės veikla ir procedūromis, tai yra jie susiję su tuo, ką daro mokytojai ir mokiniai; d)rezultato kintamieji. Susiję su klasės mokymo ir sąveikos rezultatais. Pedagoginio tyrimo esme – ugdymo dėsningumų pažinimas ir moksliškai patikrintų ugdymo būdų kūrimas.
3.Pedagoginio reiškinio mokslinio tyrimo specifika (pedagogika neturi tiriamojo modelio pakaitalo; negalima užfiksuoti visus ugdomojo pokyčius;sunku išskirti pašalinių veiksnių poveikį.
4.Pedagoginio tyrimo lygiai: a)grupinis (reiškinys tiriamas atskiroje žmonių grupėje, klasėje); b)institucinis (reiškinys tiriamas atitinkamose institucijose, kurio nors profilio mokyklose); c)socialinis (reiškinys tiriamas visos visuomenės mastu).
5.Pedagoginio reiškinio tyrimo etapai: tiriamos problemos išskyrimas, temos formulavimas; tyrimo objekto apibrėžimas; tyrimo uždavinių nustatymas; tyrimo hipotezės formulavimas; tyrimo programos sudarymas; tyrimas; duomenų apdorojimas; medžiagos analizė ir aprašymas.
6.Tyrimo metodai: 1)stebėjimas (pvz. vaikų tyrimai, siekiant išsiaiškinti kaip bręsta vaiko protas); 2)pokalbis; 3)anketų metodas (klausimai, kontroliniai, anketos atviros, uždaros, pusiau uždaros); 4)eksperimentas; 5)sociometrijos metodas; 6)testai; 7)dokumentų analizės metodas; 8)teorinės analizės metodas; 9)metaanalizės metodas (tyrinėtojas teoriškai pagrindžia savo požiūrį, t.y. interpretuoja rezultatus); 10)grožinis pasakojimas; 11)biografinis-autobiografinis metodas, aiškinantis, kodėl tiek mažai moterų užima vadyb. pareigas; 12)poliarinių profilių metodas; 13)neužbaigtų sakinių metodas; 14)kolyzinių situacijų metodas (pvz. nupiešti ir įvertinti situaciją pagal piešinį); 15) audio, video metodas.
Yra įvairios pedagogikos mokslinio tyrimo metodų klasifikacijos: L. Jovaiša: 1)mokslinių tyrimų projektavimo metodai; 2)pirminės pedagoginės informacijos rinkimo metodai; 3)duomenų vertinimo ir panaudojimo metodai; 4)rezultatų apiforminimo ir įdiegimo metodai. B. Bitinas prie naujų pedagoginių teiginių ieškojimo metodų priskiria pedagoginės patirties apibendrinimą ir pedagoginį eksperimentą, o prie kitos gr. – duomenų rinkimo ir apdorojimo metodų – stebėjimą, pokalbį, tiriamųjų atsakymus raštu, dokumentų nagrinėjimą, duomenų apdorojimo metodus.
11.PEDAGOGIKOS RYŠYS SU KITAIS MOKSLAIS.
Kadangi ped. – socialinis, visuomeninis mokslas, ji ypač glaudžiai susijusi su kitais socialiniais mokslais. Pedagogika visu pirma remiasi filosofija, o taip pat istorijos, ekonomijos, sociologijos, etikos, estetikos mokslų duomenimis. Nagrinėjama mokymo ir auklėjimo metodų, jų efektyvaus taikymo, mokymo ir auklėjimo organizavimo klausimus ji naudojasi psichologijos, fiziologijos, aukštosios nervinės veiklos, žmogaus anatomijos, kibernetikos duomenimis. Numatydama mokymo turinį, ji remiasi daugelio mokslo šakų medžiaga – kitaip neįmanoma sudaryti mokymo programų, parašyti vadovėlių, mokymo priemonių.
Terminas “pedagogika” pradėtas vartoti 17 a. pradžioje. Anglų filosofas F.Bekonas 1623 m. pateikė mokslų klasifikaciją, kurioje mini pedagogiką (suprantama kaip vadovavimas skaitymui). Terminas įsigali 18 a. pab. Pedagogiką kaip mokslą įtvirtino čekų pedagogas J.A.Komenskis. Pedagogika (iš graiku k.reiškia vaikų auklėjimas)- tai jaunosios kartos ugdymo mokslas. 20 a. nusistovi pedagogikos ir didaktikos (iki tol suprantama kaip ugdymas) terminų vartojimas. Didaktika kaip mokymo teorija tampa pedagogikos mokslo dalis. Pedagogikos objektas – žmogus. Jį tiria daugelis kitų mokslų – psichologija, filosofija, biologija, fiziologija, antropologija, sociologija (tirianti aplinkos įtaka vaikui), medicina, kibernetika. Pedagogika išsivystė iš filosofijos. Ypatingą reikšmę turi etika (mokanti tinkamo elgesio ir propaguojanti bendražmogiškąsias savybes). Pedagogika yra susijusi su logika – mokslu mąstyti. Pedagogika, remdamasi šių mokslų duomenimis, nagrinėja žmogaus ugdymą. Ypatingą vietą ugdyme užima mokymo procesas, kuriame perduodamos žinios, moralinės vertybės, patirtis jaunajai kartai. Taip pat mokymo organizatorius – mokytojas, kuris turi turėti ne tik teorinių mokymo žinių, bet ir gebėjimą kūrybiškai remtis tomis žiniomis, jas sumaniai taikyti (tai jau menas). Tad mokymo organizavimas tampa savotiška kūryba. Todėl ne vienas žymus pedagogas pedagogiką ir jos šaką didaktiką laikė ir mokslu ir menu. Mokymo teorija – mokslas, praktika – menas. Pedagogikai kaip mokslui būdinga struktūra, turi objektą, numato tikslus, metodus ir hipotezes, kaip menas pedagogika reikalauja iš žmogaus individualių savybių. Pedagogikos mokslo paskirtis – padėti mokytojui kuo tobuliau organizuoti jaunosios kartos ugdymą, kuo kūrybiškiau pasinaudoti per ištisus amžius sukaupta patirtim. Pastaruoju metu vis labiau akcentuojama, kad žmogus turi būti ugdomas visą gyvenimą – spartėjant mokslo ir technikos pažangai, būtina nuolat mokytis, papildyti jau turimas žinias, kelti profesinę kvalifikaciją. Socialinių ir ekonominių sąlygų kaita verčia pergalvoti savo pažiūras, naujai pažvelgti į dorovines ir estetines vertybes. Teigiama, kad ugdymo procesas turi tapti permanentine ugdymo sistema. Todėl pedagogikos objektu siūloma laikyti tik jaunosios kartos ugdymą (besiformuojanti asmenybė). Šiame kontekste įsigali platesnis ugdymo supratimas – edukologija – mokslas, tiriantis permanentinį žmogaus ir grupių mokymą. Andragogika – mokslas, tiriantis suaugusių mokymą. Taigi ugdymas – visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunosioms kartoms, siekiant parengti jas gyvenimui ir darbui. Šiame procese patirtį perduoda tam pasirengę vyresnieji (mokytojai, kurie organizuoja mokymo procesą, tėvai). Mokytojui, kaip mokymo proceso organizatoriui, svarbios ir būtinos ne tik mokymo teorijos žinios, bet ir gebėjimas kūrybiškai remtis tomis žiniomis, jas sumaniai taikyti. Mokėjimas remtis pedagoginiais dėsningumais, kūrybiškai naudotis didaktikos žiniomis – tai jau menas. Mokymo organizavimas – savotiška kūryba. Todėl ne vienas žymus pedagogas pedagogiką ir jos šaką didaktiką laikė ir mokslu ir menu (Pedagogika – tai mokslas, o tų žinių taikymas gyvenime – menas sakė Šalkauskis). Svarbiausios ugdymo procese yra šeima ir mokykla. Pastarojoje ugdymas suprantamas kaip dvipusis procesas (mokytojas jas perduoda, mokiniai – perima žinias ir patirtį). Čia iškyla mokinio ir mokytojo santykių, pavaldumo ir kt. problemos. Mokytojas turi žinoti kada geriausiai tikrinti mokymo rezultatus, kaip ir kada duoti mokiniams savarankiškai dirbti; jis turi pedagogines žinias naudoti kūrybiškai. Pedagogikos mokslų sistema. Naujos ugdymo mokslo šakos: edukologija (skirstoma socialinė edukologija, kultūros edukologija, subkultūros edukologija). Tradicinės pedagogikos šakos (visuotinai pripažintos): 1. Bendroji arba teorinė pedagogika nagrinėja pačius bendriausius ir svarbiausius ugdymo klausimus, jo dėsningumus, būdingus visoms amžiaus grupėms ir įvairių tipų mokykloms, ugdymo institucijoms. Ją sudaro 2 pagr. dalys didaktika ir auklėjimo teorija. 2. Ikimokyklinė pedagogika;3. Mokyklinė pedagogika (bendrojo lavinimo mokyklos pedagogika): didaktika, auklėjamoji teorija ir metodika, specialioji(pvz. Logopedija, tiflopedagogika ir kt.), profesinė. 4. Aukštosios mokyklos pedagogika; 5. suaugusių pedagogika; 6. Šeimos pedagogika (tiria vaikų rengimo gyvenimui šeimoje problemas); 7. Socialinė pedagogika; 8. Liaudies pedagogika; 9. Pedagogikos istorija(tiria pedagogikos teorijos ir ugdymo praktikos įv. Šalyse); 10.Lyginamoji pedagogika (įvairių pedagoginių teorijų, pažiūrų, idėjų, įvairių šalių švietimo sistemų lyginimas). Pedagogikos ryšys su kitais mokslais. Pedagogika susijusi su daugeliu mokslų, tiriančių žmogų: filosofija, sociologija, psichologija, biologija, medicina, kibernetika (procesų valdymas). Pedagogika išsivystė iš filosofijos. Ypatingą reikšmę turi etika (moko elgesio normų), sociologija (tyrinėja aplinkos įtaką vaikui), logika (moko mąstyti). Tad pedagogika tyrinėja asmenybės ugdymą, remiasi kitų mokslų išvadomis ir mokslinio tyrimo metodais. Skirtingai nuo visuomeninių ir technikos mokslų, pedagogika nagrinėja specifinius mokymo, auklėjimo ir lavinimo klausimus. Kiti mokslai padeda pažinti asmenybę, jos vidinį pasaulį, raidos dėsningumus, suprasti jos ryšį su supančia aplinka, organizuoti ugdymo procesą, kurio pagrindą sudaro mokymas. Tad pedagogikai yra būdinga integracija su kitais mokslais. Pedagogija – praktinis mokyklos organizavimas.
Pedag. l.stipriai susijusi su filos., biolog., istorija, geograf., sociol., statis., fizika, matem.
Pedag.:
1. kartu su kitais mokslais kompleksiškai tyrin. asmenybės ugdymą;
2. remiasi kitų mokslų išvadomis;
3. siekia, kad jos išvadas naudotų kt. mokslai;
4. su kitais mokslais keičiasi mokslinio tyrimo metodais.

12. DIDAKTIKA – MOKYMO TEORIJA.
Didaktika –mokymo teorija, kuri apibūdinama ir kaip bendrasis mokymo mokslas, ir kaip mokymo bei mokymosi mokslas, ir kaip visuotinė mokymo ir mokymosi teorija ir t.t.
Didaktika sudaro ugdymo turinį, kuris priklauso nuo daugelio išorinių aplinkybių: visuomenės struktūros, tradicijų, konkrečios švietimo sistemos, istorinio bei pedagoginio vystymosi. Didaktikos apibrėžimas priklauso ir nuo filosofinio požiūrio. Didaktikos prasmė ir tikslas yra visų pirma parodyti, kaip organizuoti mokymą, kad mokiai įgytų nuodugnių ir tvirtų žinių, atitinkančių šiuolaikinį visuomenės raidos lygį. Didaktikos turinio blokai:
1. Mokymo tikslas, jo esmė
2. Mokymo (didaktiniai) principai
3. Mokymo turinys
4. Mokymo organizavimas
Šiuolaikinį ugdymo turinio pobūdį, siekiamus ugdymo tikslus bei uždavinius turi atitikti mokymosi organizavimas, mokytojo naudojami ugdymo metodai. Siekdamas bendrųjų ugdymo tikslų, mokytojas renkasi ir modeliuoja tinkamus ugdymo metodus arba jų derinius. Laisvė rinktis metodus pirmiausiai įpareigoja juos žinoti ir naudojant juos laikytis pagrindinių didaktikos principų.
Ugdymo būdai arba metodai – tai mokytojo veiksmų modeliai. Kartu ugdymo metodai – tai ir ugdymo stiliai, nusakantys mokytojo ir mokinių bendro darbo pobūdį, jų sąveikos savitumus.
Metodai gali būti skirstomi įvairiais pagrindais. Kiekvienoje epochoje veikia įprastieji, tradiciniai ir naujoviški, modernūs metodai. XX a. viduryje ugdymo metodai dažniausiai skiriami į dvi grupes: orientuotus į mokytoją ir orientuotus į vaiką.
Bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosiose programose pažymima, kad metodus įtakoja skirtingas požiūris į mokyklos vaidmenį kultūros raidoje. Išskirtos šios nuostatos: reprodukcinė ir interpretacinė, kurios įtakoja ir metodus.
Šiuolaikinėje didaktikoje pabrėžiama:
– vaikui kaip subjektui siūloma visa, kas ugdytų jo dalykinę ir visuomeninę kompetenciją bei individualias nuostatas, gebėjimą veikti;
– mokymo turinys pateikiamas taip, kad būtų sudaromos situacijos ieškoti, tyrinėti, atrasti;
– mokyti ir mokytis – reiškia kartu, sutartinai veikti planuojant, apmąstant ir įgyvendinant; orientuojamasi į projektus, problemas, veiklą.

13. MOKYMO TURINYS, JAM KELIAMI REIKALAVIMAI.
Mokymo turinys – tai specialiai atrinkta svarbiausia visos žmonijos ir tautos kultūros dalis, kuri reikalinga mokiniams pasirengti gyvenimui. Bendro lavinimo mok-los uždavinys parengti mokinius gyvenimui, suteikti jiems žinių. Mokymo turinys visada buvo viena iš svarb. filosofinių, mokslinių, politinių problemų. Jo vienokį ar kitokį sudarymą lemia istorinė, kultūrinės sąlygos, mokslo ir technikos pažanga, klasinė visuomenės sudėtis, jos politinės-idėjinės pažiūros ir nuostatos. Todėl reikia nuolat tobulinti mokymo turinį, peržiūrėti jo ryšius su gyvenimu. Galima tvirtinti, kad mokymo turinys nuolat ir neišvengimai keisis, rasis vis sudėtingesnės mokomosios medžiagos atrinkimo ir informacijos mažinimo problema. Dabar nepriklausomos Liet. sąlygomis reformuojant m-klą, mokymo turinys iš esmės naujai rengiamas. Pertvarkant mokymo turinį siekiama priderinti jį prie pasaulinių mokslo ir technikos laimėjimų, mokinių amžiaus ypatybių ir jų interesų, didinti jo ugdomąjį poveikį, geriau laiduoti mokymo prieinamumą, perimamumą, diferencijavimą ir pan. Liet. bedrojo lavinimo m-klos bendrosiose programose akcentuojama: pagr. ugdymo tendencija tampa ne atkartojamu žinių gausinimas, o pastangos suvokti ir suprasti žmogų ir pasaulį sudarant mokiniui sąlygas pačiam patirti, pačiam išgyventi, pačiam savo projektus kurti ir įgyvendinti.šiuolaikinio mokymo turinio kūrimąsi veikia ir tradicinė m-klos darbo patirtis, senosios didaktikos stereotipai ir atsinaujinimo tendencijos, modernios didaktikos nuostatos. Natūralu, kad kuriant, parenkant mokymo turinį, susiduriama su nemažais sunkumais. Jie kyla todėl, kad nuolat gausėja mokslinės informacijos, atrandama naujų faktų, reiškinių, jie yra sudėtingesni. Mokymo turinys turi atspindėti svarb. žmonijos laimėjimus, visuomenės išsivystymą,t.y. atitikti mokslą, technikos, gamybos, meno, kultūros raidos lygį, net orientuotis į tam tikrą visuomenės raidos perspektyvą, turi būti mokiniams prieinamas pagal jų jėgas. Mokymo turinys turi būti formuojamas remiantis šiais principais: 1)Humanizavimo; 2)Moksliškumo; 3)Nuoseklumo;4)Istoriškumo; 5)Sistemingumo; 6)Ryšio su praktika; 7)Individualizacijos; 8)Prieinamumo. Mokymo turinys susidaro iš: 1)žinių apie gamtą, žmogų, mokslą ir kt. 2) intelektinių ir praktinių įgūdžių sistemos 3) pagr. žmonijos kūrybinės veiklos patirties elementai. 4) vertybiniai-emociniai mokinio santykiai su aplinka, jo požiūris į savo veiklą. Mokymo t. keitėsi keičiantis visuomenei. M. t. keliami reikalavimai: 1) m.t. turi padėti ugdyti pilnavertę asmenybę (mokin turi įgyti kuo daugiau žinių) 2)m.t. turi padėti ugdyti tautiškumą. 3)m.t. turi suteikti žinių pagrindus, jų sistemą. 4)m.t. turi padėti įdiegti bendražmogiškąsias vertybes. 5)ypač svarbu mokymo turinio integracija. Dalykai turi būti siejami vieni su kitais. 6)Mokymo turinio diferencijavimas, jo prieinamumas. (kad mokiniai būtų mokomi pagal savo jėgas) 7)svarbu suteikti mokiniui praktinių žinių. Šie reikalavimai turi išryškėti dokumentuose, kurie apibūdina mokymo turinį (mokymo programa, vadovėliai, mokymo planai). Mokymo planas tai pats pradinis mokymo turinio dokumentas, kuriame nurodomi mokomieji dalykai, apibūdinamas jų pasiskirstymas pagal klases, nurodomas valandų skaičius kiekvienam dalykui, kiekvienoje klasėje. Mokymo planas nustato lavinamajai įstaigai tikslus, uždavinius, priemones ir metodus. Sudarant mokymo planą, atsižvelgiama į bendruosius mokymo uždavinius, mokinių amžių, kiekvieno dalyko reikšmę. Mokymo planą konkretina mokymo programos. Kiekvienas dalykas turi savo programą, ir tam tikrą valandų skaičių. Svarbu tinkamai paskirstyti mokomuosius dalykus mokslo metams, remiantis didaktikos principais bei tarpdalykiniais ryšiais. Kai kurių dalykų negalima mokyti be tam tikro mokinių pasirengimo, kitus reikia nagrinėti paraleliai, nes tarp jų yra glaudūs ryšiai, jie papildo vienas kitą/ planas sudaromas remiantis šiais principais: 1)Valstybingumo 2)Perimamumo 3)Visapusiškumo 4)Moksliškumo 5)Sistemingumo 6)Diferenciacijos. Mokymo programa dokumentas, kuriame atskleidžiamas mokomojo dalyko turinys, t.y. privalomu kiekvienos klasės mokinių, žinių, mokėjimų ir įgūdžių apimtis, nagrinėjimo nuoseklumas ir trukmė. Mokymo programos yra bendrosios ir individualios. Bendrosios programos apima svarbiausius kultūros lobius, žmogaus ir tautos egzistencijos problemas ir tt. B.pr-os brėžia gaires, kuriomis remdamasi m-klos bendruomenė pasirengia individualiąsias programas. Individualią programą kuria mokytojas atskiram mokomajam dalykui. Mokymo programos sudaromos remiantis:1)istoriškumo; 2)moksliškumo; 3)prieinamumo 4)vientisumo; 5)sistemingumo; 6)nuoseklumo principais Vadovėlis tai knyga, kurioje išdėstytas mokymo turinys. Jis yra pagr. mokinio knyga, kurią studijuodamas jis įgyja kurio nors mokslo žinių pagrindus, formuoja mokėjimus ir įgūdžius, ugdosi vertybines orientacijas. Vadovėlis turi mokinius mokyti savarankiškai dirbti, žinias taikyti praktiškai. Vadovėliui keliami reikalavim: turi atitikt programą, medžiaga turi būti pateikta kuo įdomiau, kalba turi būti lengvai suvokiama, svarbu apiforminimas, iliustracijos, svarbu kad būtų nurodyti pagr. klausimai, užduotys,pabaigoje užduotys, apibendrinimai.

14. MOKYMO PRINCIPAI.
Mokymo principas – didaktikos kategorija, nusakanti, kaip realizuoti mokymo dėsningumus. Jie yra veiklioji mokymo teorijos pusėm regamentuojanti mokymo turinį, jo metodus bei organizavimą. Mokymo principai apibūdina normatyvinius mokymo pagrindus, pagrindines sėkmingo mokymo sąlygas. Mokymas yra sudėtingas procesas, todėl labai sunku atskleisti jo dėsningumus ir suformuluoti mokymo principus. Pvz., J.A.Komenskis mokymą bandė aiškinti remdamasis empiriniu pažinimu. Pagrindinis dėsnis, jo nuomone, yra mokymo gamtiškumas.J.H.Pestalocis ir jo pasekėjai (J.Herbartas, A.Distervegas, K.Ušinskis ir kt.) mokymą bandė aiškinti remdamiesi mokymo turiniu, mokytojo bei mokinių veikla. Todėl reikalavimus mokymui jie formulavo pagal psichologinius bei loginius dėsnius.Mokymo principus sąlygoja lavinimo paskirtis, jo tikslai. Todėl jie yra istoriniai. Kintant mokymo tikslams ir turiniui, kito ir mokymo principai. Neteko prasmės ir reikšmės, pvz., mokmo atitikimo gamtą, įgimtus mokinio gabumus ir kt.principai. Mokymo principai yra vienareikšmiai, bendriausi visą mokymo procesą – turinį, metodus, organizavimą – reguliuojantys reikalavimai. Mokymo teorijoje kol kas plačiausiai atstovaujama sistema, kurią sudaro tokie mokymo principai: 1) mokymo moksliškumas, 2) mokymo sistemingumas ir nuoseklumas 3) teorijos ir praktikos ryšys 4) mokinių sąmoningumas ir aktyvumas 5)mokymo vaizdingumas 6)mokymo prieinamumas ir individualizmas mokant kolektyvą 7) išmokimo tvirtumas.Mokymo principai – pagrindinės idėjos, esminiai reikalavimai, kuriais vadovaujamasi parenkant mokymo turinį, mokymo metodus, organizuojant patį mokymą. Mokymo principais vadovaujasi pedagogas teoretikas, sudarydamas mokymo planus ir programas, vadovėlio autorius, metodininkas, rengdamas tam tikro dalyko mokymo priemones, užduotis, klausimus; ir kiekvienas mokytojas, mokydamas vaikus.Mokymo principus detaliau atskleidžia mokymo taisyklės: jos bendruosius reikalavimus pritaiko mokymui.Mokymo principų turinys
Moksliškumo principas. Jis reikalauja, kad mokiniams būtų teikiamos mokslo žinios, mokėjimai, įgūdžiai, turintys principinę teorinę ir praktinę vertę, kad mokiniai nebūtų mokomi nemoksliškų dalykų, abejotinų teiginių, išktaipančių mokslo tiesas ir trukdančių jas įvaldyti. Mokymą reikia organizuoti taip, kad kiekvienas mokinys panaudotų ir plėtotų visas lavinimosi galimybes, protines galias. Mokymas turi remtis mokslinėmis išvadomis apie mokinį, plėtoti jo pažinimo galimybes. Vadovaujantis moksliškumo principu sudaromos mokomosios programos bei vadovėliai. Jų autoriai siekia mokomąją medžiagą parinkti taip, kad moksleiviai įgytų vientisą mokslo žinių sistemą. Moksliškumo principo reikalavimus mokytojui išreiškia tokios mokymo taisyklės:
1. siekti, kad mokiniai teisingai suvoktų jiems aiškinamus faktus, dėsnius, sąvokas, procesus; mokėtų skirti esminius ryšius ir santykius nuo neesmini, suprastų priežąsties – pasekmės ryšius.
2. Reiškinius, dėsnius nagrinėti jų vystymesi, atskleisti šio vystymosi priežąstis, siekti, kad mokiniai juos suvoktų su jų istorija, atsiradimu bei kitimo priežastimi.
3. naudoti terminus, kuo artimesnius moksliniams.
4. Atskleisti mokslinio pažinimo metodus, priartinti mokymą prie mokslinio pažinimo.
5. Supažindinti mokinius su mokslo bei technikos naujovėmis, atsklesti jų atsiradimą, vystymąsi.
6. Parodyti mokslo žinių ryšį su gyvenimu, su praktine veikla.
Sistemingumo ir nuoseklumo principas. Šiuo principu reikalaujama mokymą organizuoti taip, kad mokiniams būtų perteikiama mokslo pagrindų sistem, kad mokiniai žinias, mokėjimus bei įgūdžius įvaldytų nuosekliai, be spragų. Šis principas turi senas tradicijas, jį pabrėžė visi žymiausieji pedagogai (J.A.Komenskis, J.H.Pestalocis ir kt). Sisteminguas – tai reikalavimai mokymo turiniui. Nuoseklumas – mokymo organizavimui. Sistemingumo ir nuoseklumo principo teorinis pagrindas – materialaus pasaulio vientisumas, visuotiniai jo reiškinių priežąsties – pasekmės ryšiai. Mokymo sistemingumo reikalavimais vadovaujamasi sudarant lavinimo turinį. Sistemingumo ir nuoseklumo principas reikalauja nustatyti ryšius tarp dalykų, giminingas žinias sieti į vienstisą sistemą. Sistemingumo ir nuosekl.princ.reikalavimus mokytojui nusako tokios taisyklės:
1. mokinių išmoktus įvairių mokslo sričių faktus, sąvokas, dėsnius jungti į dalykines ir tarpdalykines sistemas.
2. Siekti mokymo turinio, metodų ir formų perimamumo, kai mokiniai pradeda mokytis naujų dalykų, kai pereina iš žemesnės mokymo pakomos į aukštesnę.
3. naują medžiagą perteikti remiantis senomis žiniois, kurios padeda lengviau išmokti naują;gilnti ir plėsti anksčiau išmoktą, perteikiant naują; šalinti mokinių žinių spragas.
4. naują medžiagą perteikti skaidant ją dalimis ir vėl sintetinant nauju lygiu.
5. Išnagrinėjus mokomąją medžiagą, daryti dalines ir bendras išvadas.
6. Sistemingai kontroliuoti ir vertinti mokymosi rezultatus.
Teorijos ir praktikos ryšio principas. Juo reikalaujama skatinti ir mokyti mokinius įgytas žinias taikyti praktiškai, naudoti jas tolesniam tikrovės pažinimui ir jos pertvarkymui. Šis principas papildo moksliškumo, sistemingumo principų reikalavimus. Teorijos ryšio su praktika nesilaikymas yra pagrindinė formalių mokinių žinių priežastis. Teorijos ir raktikos ryšio pobūdį sąlygoja mokymo turinys, mokinių amžius, jų išsilavinimas, mokyklos aplinka ir kt. Galimi tokie ryšio būdai: 1. praktika remiamas teorinių žinių perteikimas: per stebėjimus, pavyzdžius, pratimus mokiniai įgyja teorinių žinių 2. naujos mokomosios medžiagos, žinių iliustravimui mokiniai operuoja daiktais, pavyzdžiais, atlieka pratimus ir pan. 3. praktika yra teorinių žinių įtvirtinimo, taikymo bei tikrinimo forma. Teorijos ir praktikos ryšio princ.išreiškia šios taisyklės:
1. Atskleisti teorinių žinių reikšmę gyvenime, jų reikalingumą praktiniams uždaviniams spręsti.
2. Remis mokinių asmenine patirtimi, padėti jiems šią patirtį kaupti bei turtinti ir kartu asmeninę patirtį sieti su teorija, atskleisti jos ribotumą.
3. Sudaryti mokiniams aktualias situacijas, kurios skatintų teorinių žinių poreikį: jomis remiantis formuoti naujas žinias, nuo žinių vėl grįžti prie gyvenimo reiškinių, pvz., uždavinių.
4. Plačiai taikyti bandymus, eksperimentus – mokiniams prieinamiausią mokslinės tiesos ieškojimo būdą ir jos kriterijų.
5. Pratinti ir mokyti mokinius savarankiškai tikrinti įgytas žinias.
6. naujų žinių perteikimui naudoti mokiniams artimą gamybinę, socialinę, ekologinę aplinką, jos pvyzdžiui, faktus.
7. Ugdyti mokinių pastabumą, ėmesį, kūrybiškumą ir kt.praktinei veiklai svarbiu protinės veiklos komponentus.
8. Plėsti ir remti teorinėmis žiniomis mokėjimus ir igūdžius, kuriuos mokiniai įgyja nepamokinėje kasdieninėje praktinėje veikloj.
9. Visuomenei naudingą, gamybinį mokinių darbą bei kitokią praktinę veiklą sieti su teorinėmis žiniomis.
Mokinių sąmoningumo ir aktyvumo principas.
Jis reikalauja mokomąją medžiagą pateikti taip, kad mokiniai ją suprastų ir tinkamai įvaldytų, aktyvinti pažinimo veiklą, ypač mąstymą. Optimalūs mokymo rezultatai galimi, kai mokiniai mokosi noriai ir aktyviai, suprasdami mokomąsias užduotis.
Aktyvumas – organiškas mokymosi komponentas, kemiantis žinių įsigijimą, jų taikymą, mokėjimų bei įgūdžių formavimąsi. Sąmoningumo ir aktyvumo principo teorinis pagrindas – marksistinė asmenybės koncepcija, pagal kurią žmogus – ne pasyvus aplinkos produktas, o aktyvus savo gyvenimo sąlygų kūrėjas.
Mokymo sąmoningumo ir aktyvumo principą apibūdina tokios taisyklės:
1. mokyti to, ką mokiniai pajėgia suprasti, t.y. parengti juos naujiems mokslo teiginiams suvokti, naujiems pažinimo veiksmams, veiklos būdams atlikti.
2. naują mokomąją medžiagą sieti su jau išmokta, su mokinio patirtimi.
3. Organizuoti mokinių savarankišką kūrybinę veiklą.
4. Mokyti mokinius bendrųjų mokymosi būdų: skirti daiktų, reiškinių esminius požymius nuo neesminių, lyginti reiškinius, daryti išvadas, apibendrinimus, analizuoti, sinteteinti, abstrahuoti ir pan.
5. Tobulinti mokinių loginį mąstymą: atsakymus pagrįsti, teiginius įrodyti, iliustruoti pavyzdžiais ir pan.
6. Skatintinmokinius įvaldyti teiginius permąstyti, įvertinti, savarankiškai įrodinėti.
7. Vadovauti mokymuisi taip, kad būtų ugdomas mokinių aktyvumas, gebėjimas daryti savarankiškas išvadas.

Vaizdumo principas
J.A.Komenskio nuomone, vaizdumas – atsvara verbaliniam mąstymui.
Tiesioginis mokymo vaizdumas, ypač daiktų, reiškinių stebėjimas natūraliomis sąlygomis vaidina svarbų vaidmenį teikiant mokiniams pradines žinias apie tikrovę. Toks vaizdumas sarbus žemesnėse klasėse, kol vaizdinė mokinių patirtis dar neturtunga, o jų mąstymas paprastesnis. Jutiminis vaizdumas dažniausiai yra įvaldytų sąvokų, apibendrinimų iliustracija, būdas geriau suprasti teoriją, ją sieti su gyvenimu. Šiuolaikinė vaizdumo principo samprata į pirmą vietą iškelia konkretybės ir bendrybės santykį. Mokymo vaizdumas papildo mokinių sąmoningumo ir aktyvumo principą, padeda įgyvendinti moksliškumo, teorijos ryšio su praktika, sistemingumo principų reikalavimus. L.Zankovas nurodė kelias žodžio ir vaizdo derinimo formas:
1. mokytojas žodžiais vadovauja mokinių stebėjimui, o mokiniai patys atskleidžia stebimo objekto savybes 2. mokytojas, remdamasis mokinių stebėjimais bei jų turimomis žiniomis, žodžiais skatina mokinius suvokti nepastebėtus ryšius, daryti išvadas. 3. žinias apie objekto savybes pateikia mokytojas, o stebėjimas sukonkretina, patvirtina mokytojo žodžius, 4. remdamasis mokinių stebėjimu, mokytojas pats apibūdina objekto ryšius su kitais daiktais ir reiškiniais, tas jo savybes, kurių mokiniai negali nepastebėti.
Vaizdumo principas reiškiamas tokiomis taisyklėmis:
1. Nuo paprastų, konkrečių pojūčiais suvokiamų tikrovės elementų analizės nuolat pereiti prie apibendrinimų, abstrakcijų, o nuo šių – vel prie konkrečių, jau labiau apibendrintų tikrovės elementų.
2. Jutiminis vaizdumas naudotinas saikingai, dažniau kaip priemonė mokslinėms išvadoms gilinti, žinioms sieti su praktika.
3. Jutiminis vaizdumas visada turi būti siejamas su aiškinimu žodžiais, analize, sinteze: iš pradžių suvokiamas objektas, po to – jo komponentai, objektas analizuojamas, vėl grįžtama prie viso objekto, komponentai sujungiami į sistemą.
4. Turi būti aiškus vaizdumo priemonių panaudojimo tikslas, pačios priemonės racionaliai taikomos.
5. Vaizdumą reikia naudoti ne tik žinioms tobulinti, bet ir mokinių pastabumui, pažinimo, kūrybiniams gebėjimams ugdyti.
6. Vaizdumo priemones reikia įvairuoti – naudoti natūralias ir dirbtines, paprastas ir apibendrinančias, statiškas ir dinamiškas, objektų atvaizdus ir jų simbolius.
7. Vaizdumas turi būti naudojamas taip, kad nebūtų nustelbiamos teorinės išvados.
Prieinamumo principas.
Tarybinėje didaktikoje prieinamumas reiškia, kad pedagogai turi žinoti mokinių protinės ir praktinės veiklos galimybes, jų žinias, patirtį ir atsižvelgti į šias savybes, apibūdindami lavinimo turinį ir mokomojo proceso organizavimą. Mokymas sėkmingas, kai mokytojas žino kiekvieno mokinio gebėjimus, jo darbo stilių, tempą, polinkius,kai jis protingai derina kolektyvų mokymąsi su aktyviu individualiu kiekvieno mokinio darbu.Per lengvos ir per sunkios užduotys daro mokymąsi neįdomų, lėtina mokinių gbėjimų vystymąsi. Tikrąjį pasitenkinimą mokinys jaučia, kai, sukaupęs jėgas, pajėgiamišspręsti jam keliamus pažinimo uždavinius. Taigi mokymo prienamumas siejamas su ugdomuoju mokymu. Vaiko gebėjimus ir jų vystymąsi gana ryškiai veikia ir aplinka. To paties amžiaus vaikai, gyvenantys skirtingose socialinėse – kultūrinėse sąlygose, skiriasi pažinimo galiomis, patirtimi, veiklos būdais.
Prieinamumo principo reikalavimus apibūdina šios taisyklės:
1. Mokant eiti nuo žinomo prie nežinomo, nuo lengvo prie sunkaus, nuo artimo prie tolimo, nuo paprato prie sudėtingo.
2. Atsižvelgti į mokinių amžiaus ir individualias savybes, gebėjimus, aukštosios nervinės sistemos ypatybes, veiklos stilių, charakterio bruožus.
3. Sistemingai nagrinėti kiekvieno mokinio patirtį, jo žinių, mokėjimų, įgūdžių lygį, prie jo derinti mokymo uždavinius.
4. Keliant reikalavimus mokiniui, orientuotis į artimiausias jo vystymosi galimybes.
5. Parinkti ir realizuoti optimaliausius žinių, mokėjimų, įgūdžių formavimo tempus.
6. Numatyti būdus, kurių dėka kiekvienas vaikas gali geriausiai įvaldyti žinias, mokėjimus, įgūdžius.
7. Įžvelgti sunkumus, su kuriais mokinys gali susidurti mokydamasis, taikyti jų prevencijos būdus.
8. Skatinti ir mokyti mokinius analizuoti, apibendrinti, vertinti savo mokymąsi ir jo rezultatus.
Tvirtumo principas.
Juo reikalaujama mokyti taip, kad mokiniai neužmirštų to, ką išmoko. Vienas iš seniausių ir populiariausių būdų – kartojimas. Kartojimas yra žinių tvirtumo pagrindas. Mokymo rezultatų tvirtumas – visų aptartų mokymo principų realizavimo rezultatas. Tvirtumo esmę sudaro nuolatinis žinių, mokėjimų gilinimas, tikslinimas, vertinimas.
Tvirtumo principas atskleidžiamas tokiomis taisyklėmis:
1. Mokinių įgyjamos žinios turi būti sąmoningos ir teisingos, o mokėjimai ir įgūdžiai remtis žiniomis.
2. Reikalauti įsiminti tik pagrindinę medžiagą, žinių sistmas, o ne pavienius faktus.
3. naudoti visų rūšių mokomąsias užduotis, kurių tikslas mokiniams turi būti aiškus.
4. Įvairinti kartojimo būdus, skirti kūrybinius drbus, reikalaujančius panaudoti ir taikyti žinias.
5. Naujus teiginius grįsti mokinių žinomais faktais, o žinomus papildyti naujais, taikyti naujomis sąlygomis.
Įtvirtinimu siekti, kad mokiniai maksimaliai remtųsi turimomis žiniomis, mokėjimais, naudotų įvairius pažinimo būdus.
Ugdymo principai. Yra bendrieji (humanizavimo, demokratizavimo, tautiškumo, diferencijavimo, integravimo, veiklos, kompleksiškumo ir kt.);daliniai (didaktikos, auklėjimo);specifiniai(valdymo, mokymo planų sudarymo ir kt.). Bendrieji principai. Humanizavimo. Žmogus visų pirma turi išaugti žmogumi, todėl visa švietimo sistema turi būti humaniška. Humaniški santykiai humanizavimas apima vaiko sveikatos stiprinimą, dėmesį kiekv. ugdytiniui. Būtini humaniški ugdytojų ir ugdytinių santykiai. Demokratizavimo. Demokratiškumo požymiai:teisių gerbimas, nuomonių įvairovė, mokymasis mąstyti, mokymasis vadovauti. Teisių gerbimas mokinių požiūriu reiškia savo teisių ir pareigų žinojimą. Mokinys gali pasirinkti švietimo instituciją ir kt. asmenybės demokratizavimas suprantamas kaip visų jos gabumų tobulinimas. Mokytojas turi teisę į savarankiškumą, mokymo formų, metodų pasirinkimą. Nuomonių įvairovė-švietimo vadovai, mokiniai, pedagogai turi galimybę išsakyti savo nuomonę. Mokymasis mąstyti-mokymo procese ugdytiniai skatinami svarstyti, klausti. Mokymasis vadovauti-m-kla moko ugdytinius vertybių, pažiūrų, elgesio būdų. Tautiškumo. Šio principo esmę sudaro tautinės savimonės ugdymas. Žmogus suvokia savąjį aš, save kaip tautos atstovą, kad jį su tautiečiais sieja bendra kalba, papročiai ir kt. šis principas apima visą ugdymą, tai protinį, dorinį, estetinį ugdytojų ir ugdytinių veiklos procesą. Diferencijavimo. Iš prigimties kiekv. vaikas yra individualybė. Pedagogas susiduria su įv. auklėtiniais, todėl reikia surasti tokių mokymo ir auklėjimo formų, kurios atsižvelgtų į kiekv. vaiko ypatumus, padėtų išvengti ugdytinių niveliacijos. Tai padeda išspręsti difer. principas. Integravimo. Tai ugdymo elementų panašumas, sąsajos su kt. reiškiniais. Integracijos aspektai yra pažintinis ir sociokultūrinis. Pažintine integracija siekiama ugdyti integruotą pasaulio pažinimo objektų suvokimą. Pažint. integrac.:dalykinė, tarpdalykinė, kompleksinė, koreliacinė. Dalykinė-mokomojo dalyko ryšiai viduje, t.y. tarp jo elementų; tarpdalykinė-suderinti tarpusavyje įv. disciplinų pateikiamas žinias; kompleksinė-mokymas vyksta temomis, blokais; koreliacinė-į vieno mokomojo dalyko turinį įtraukiamos kt. mokslo sričių temos. Pvz. braižybos temos išskirstytos kt. mokomuose dalykuose. Difer. integrav. Principai vienas su kt. susiję Kompleksiškumo. Ugdymo kompleksiškumas-tikslų, priemonių ir metodų vienybė. Kompleksiška metodika apima:tomis pačiomis priemonėmis siekiama įv. ugdymo tikslų pvz.viena vakarone sprendžiami dorovinio, estetinio ir kt. ugdymo uždaviniai; vienas tikslas siekiamas daugeliu priemonių, pvz.visi mokslo renginiai akcentuoja svarb. m-klai, klasei uždavinį.Veiklos. Liet. M-kla turi būti veiklos m-kla. Tai tokia m-kla, kuri plėtoja mokinio savarankiškumą. Principo esmė-ugdytinio saviveiklos idėja, savarankiškas darbas. Ugdytojas sudaro ugdytinio darbui geras sąlygas, padeda jam veikti.Veikla-tikslo realizavimas. Teigiamo emocinio fono nustatymas. Teigiamas emocinis fonas sukūrimas įv. priemonėmis.Tai ugdytojų skatinimas. Teigiamos emocijos būtinos visur:mokymosi, darbinėje veikloje ir kt. Sudarant teigiamą emocinį foną didelis mokytojo asmenybės vaidmuo:emocionali kalba, elgesys ir kt. PRINCIPAI: 1. Mokymo tęstinumo ir perimamumo principas (organizuojama taip, kad nebūtų spragų); 2. Nuolatinio mokymosi sistemos lankstumo, žinių ir įgūdžių, atvirumo principas (sistema turi taikytis prie žmogaus norinčio tobulėti); 3. Nacionalumo principas (rūpinimosi Lietuvos kultūra, jos identiteto išsaugojimu ir jos istoriniu tęstinumu); 4. Mokymosi humaniškumo principas (formuojant nuolatinio mokymosi nuostatą jis yra pagrindinis). Rodžersas teigė, kad mokymasis remiasi mokytojų asmenine nuostata, mokinio ir mokinių, tėvų tarpasmeniniais pasikeitimais, humaniškumo principais. 5. Mokymo demokratiškumo principas (mokymasis, dirbti kartu komandoje. Elgtis, kad gerai būtų ne tik man, bet ir kitam. Ar aš nepažeidžiu kito teisių savo elgesiu?). 6.Mokymo individualizavimas ir diferencijavimo principas. (Vidinė diferenciacija – kiekviena asmenybė mokymosi turinį priims savaip, mokytojas tik derina kolektyvinį darbą, apgalvoja užduotis).

15. MOKYMO(SI) ORGANIZAVIMO FORMOS. PAMOKA. REIKALAVIMAI ŠIUOLAIKINEI PAMOKAI.
Mokymo organizavimo forma-tai išorinė proceso struktūra. Mokymo organizavimo formos-tai įv. mokomieji užsiėmimai, kurių esmę bei eigą sąlygoja besimokančių sudėtis, taip pat apsprendžia laikas, vieta, mokinio veiklos ir mokytojo vadovavimo pobūdis. Raida iš pradžių mokymas buvo organizuojamas turtingųjų rūmuose ir buvo individualus. Palaipsniui formavosi individualus-grupinis mokymas, bet su kiekvienu vaiku dirbdavo individualiai. Pradėjus sparčiau vystytis amatams ir prekybai, kylant kultūrai reikėjo vis daugiau raštingų, išsilavinusių žmonių. Gyvenimas vertė ieškoti veiksmingesniu mokymo organizavimo formų. Viena tokių formų buvo grupinis mokymas, kuris Europoje pradėjo plisti XVIa. Atskiras užsiėmimas buvo pav. pamoka(atsirado klasės, pamokos sistemos-V.Europa XVIa.). Komenskis(XVIIa.)pirmas aptaria pamoką-nurodė jos pagrindinius bruožus ir laikomas klasės pamokos pagrindėju. Jis iškėlė visuotinio mokslo idėją. XVIII, o ypač XIXa. V.Europoje labai paplito, o XIXa. pamoka įsitvirtino. Pamokos plėtojimasis susijęs su Herbarto, Ušinskio vardais. Vis didėjant žinių apimčiai mokymas sunkėja. XIXa. pradedamas organizuoti privalomas mokymas. Nuo XVIII XIXa. pamoka trunka 45min. nuo tada ji pradedama kritikuoti ieškoma nauju mokymo formų. Norint išvengti trukumu pradėjo formuotis individualaus mokymo sistemos, tai batavinė mokymo organizacija. Joje mokymo laikas dalinamas į 2 dalis: 1)-naudota kolektyviniam darbui,2)-individualiam. Kitokio pobūdžio buvo manheiminė. –čia mokiniai atsižvelgiant į jų pasirengimo, gebėjimus ir mokymosi rezultatus, skirstyti stipriu, vidutiniu, silpnai besimokančiu klases. Mokymo kryptys –toks mokymo metodo taikymo, viso mokymo proceso organizavimo, mokinių ir pedagogų santykiu pobūdis, kuri lemia visuomenės ekonominė ir socialinė padėtis, mokslo, technikos, gamybos ir kultūros lygis, visuomenės ir jos grupių reikalavimai mokyklai. Mokymo kryptis-konkreti mokymo praktika, mokymo organizavimo pobūdis. Kryptys: 1)Dogmatinis-tai gatavų žinių perteikimo ar pateikiamojo mokymo kryptis. 2)Aiškinamasis-pateikiamos ne vien gatavos žinios,bet ir jų komentarai, įrodymai, paaiškinimai. 3)Veiklinamasis(žinių įgijimas veikloje,dirbant)-duodamos užduotis, mokiniai savarankiškai jas vykdydami praktinėj veikloj įgyja žinių. 4)Probleminis(ieškomasis)-mokiniams aktyviai dalyvaujant keliamos probleminės situacijos, formuluojamos ir sprendžiamos problemos, o sprendimai tikrinami. 5)Programuotas-siekiama optimaliai valdyti mokymo procesą, žinias pateikiant specialiai parengtom dalim, tikrinant kiekvienos dalies išmokymą, mokinių atlikto darbo rezultatus. 6)Modulinis-mokiniai savarankiškai dirba pagal savita programą, sudaryta moduliu pagalba. Modulį sudaro: mokymo tikslai, žinios, veiksmų sistema, metodiniai nurodymai, tikrinimo kriterijai. 7)Diferencijuotas mokymas –atsižvelgiama į individualias ir tipines vaikų skirtybes. Jis yra mūsų švietimo sistemos pagrindas. 8)Ugdomasis mok.(šiuolaikinė mokymo kryptis). Mokyklos funkcija- mokymas, suteikti vaikams mokslo žinių pagrindus, mokymas susijęs su auklėjimu ir lavinimu. Siekiama, kad sąmoningai perimtu visuomeninę patirtį, svarbias žinias, mokėjimus, įgūdžius, vertybes, elgesio normas.

Pamoka – tai baigtas, tam tikro laiko apribotas mokymo organizavimo struktūrinis vienetas, pasižymintis tam tikrais bruožais: pamokos dalyvių grupę sudaro to paties amžiaus ir panašaus žinių lygio mokiniai; pamokos vyksta pagal tvarkaraštį; mokinių darbui vadovauja mokytojas; per pamoką mokiniai įgyja sistemingų žinių, formuojami jų įgūdžiai; pamokoje naudojami įvairūs mokymo metodai, organizuojamas kolektyvinis, grupinis ir individualus darbas, ugdomas savarankiškumas. Kadangi kiekvienos pamokos tikslai, turinys, struktūra, metodai yra skirtingi, tai mokytojų ir mokinių veikla turi skirtingą pobūdį. Pamokos bruožai. Pamoka sunkiai pakeičiama, nes: 1) labai racionali socialiniu-ekonominiu požiūriu (sudaro galimybę dirbti vienu metu su visais mokiniais, grupėmis, individualiai pagal vieningą mokymo programą); 2) turi pedagoginių privalumų (mokytojas žinodamas mokinių amžiaus ypatumus, gali organizuoti mokinių veiklą, veikti intelektą, emocijas); 3) jos metu formuojami grupiniai kolektyviniai santykiai (mokomasi dirbti kolektyviai); 4) vyksta protų lenktyniavimas (galima lyginti savo žinias su kitų, mokytis iš kitų); 5) ugdomas kritinis požiūris į įvairių reiškinių aplinką; 6) ugdomas mokinių drausmingumas.

Pamokos metu mokiniai įgyja mokslo pagrindus, plėtojamas jų mąstymas, dėmesys, kalba, atmintis, vaizduotė, formuojami intelektiniai ir praktiniai įgūdžiai, formuojamos pažiūros. Per pamoką vyksta įvairus darbas: kolektyvinis, grupinis, individualus.
Pamokos struktūra – jos dalių arba elementų, sąlygojančių konkrečių didaktinių tikslų realizavimą, sistema. Pamokos struktūra turi būti tokia, kad padėtų mokymosi procese aktyviai veikti mokytojui ir mokiniams. Pamokos struktūrą sudaro šios sudedamosios dalys: parengimas pamokai, tikslus temos skelbimas, medžiagos kartojimas. Pamokos struktūros: recepcinė, naujų žinių perėmimo, naujų veiksmų išmokimo, kartojimo-įtvirtinimo, kontrolės, kūrybinė pratybų, integruota. Pamokos struktūra yra susijusi su žinių įgijimo etapais (parengimas, suvokimas, įtvirtinimas, pritaikymas) ir mokymo metodais. Pamokos struktūrą labiausiai lemia jos tipas. Pamokų klasifikacija (tipai):
Pagal pagrindinį didaktinį tikslą: naujos medžiagos perteikimas; žinių įtvirtinimas (kartojimas, apibendrinimas); mokėjimų ir įgūdžių formavimas; žinių tikrinimas.
Daugelis pamokų gali būti mišrios ar kombinuotos, nes siekiama įvairių didaktinių tikslų.
Pagal mokytojo vadovavimo pobūdį: mokytojas tiesiogiai vadovauja veiklai; mokytojas netiesiogiai vadovauja veiklai; tiesioginis mokytojo vadovavimas mokinių veiklai derinamas su netiesioginiu(pokalbiai, diskusijos). Pagal vyraujantį metodą: pamoka diskusija; pamoka-paskaita; pamoka-seminaras; kino pamokos; ekskursinės pamokos. Pamokos organizavimas. Reikalavimai šiuolaikinei pamokai: 1. pamoka turi būti taip organizuota taip, kad jos metu kiekvienas mokinys aktyviai dirbtų ir sąmoningai perimtų svarbiausius mokomosios medžiagos dalykus, žinias susietų su gyvenimu, praktika, savo patyrimu. 2. mokiniams mokymo medžiaga prieinama, visi turi ją suprasti, suvokti, kas svarbiausia, o pagrindinius dalykus išmokti per pamoką; 3. mokymasis turi būti organizuojamas įdomiai, kūrybiškai panaudojant įvairius mokymo metodus. 4. svarbiausios žinios turi tapti mokinių savastimi. Reikalavimai mokymo turiniui: 1. Svarbiausių dalykų akcentavimas, kuris padeda geriau suvokti ir perimti žinias. 2. Mokymo medžiaga turi sietis su mokinių žiniomis ir patirtimi. Svarbi sociokultūrinė integracija (ryšys su tauta, tradicijom, papročiais). Reikalavimai: 1.Aiškūs pamokos tikslai, t.y. mokytojas turi numatyti pagrindinį didaktinį tikslą, ko sieks per pamoką. Jis padeda: numatyti struktūrą, apgalvot pamokos grandžių seką, parinkt mokomą medžiagą, numatyt mokymo metodus, būdus, aktyvint mokinių veiklą. Reikia atidžiai suformuot lavinamuosius bei auklėjamuosius tikslus, juos kuo konkrečiau, dalykiškiau apibūdint; 2.Tikslingas mokymo medžiagos parinkimas kiekvienos pamokos daliai. Pats mokytojas turi suvokt, kas medžiagoje svarbiausia, kas sudaro temos esmę. Išskiriami svarbiausi dalykai; 3.Sieti mokymo medžiagą su gyvenimu, su mokinių patirtim, jis susijęs su išvardintais 1 ir 2 punktais. Jis svarbus formuot mokymosi motyvus. 4.Kuo visapusiškiau naudot integracijos galimybes, turi būti tarpdalykinė ir sociokultūrinė, jai reikšmingi humanitariniai dalykai. Viena iš integravimo formų – kompleksinis mokymas. 5.Reikia siekt perimamumo principo (remtis tuo ką jau mokiniai yra įgiję ir tai plėtoti). Reikalavimai mokymo organizavimui. Siekti, kad nauja medžiaga būtų perteikiama taip, kad mokinius per pamokas skatintų ieškoti, atrasti ir dirbti savarankiškai. Reikalavimai: 1. tikslingas ir kūrybiškas mokymo metodų bei būdų parinkimas, atsižvelgiant į mokinių amžių, žinių lygį. Taip organizuoti pamoką, kad visi mokiniai, aktyviai dirbdami, sąmoningai perimtų svarbiausius medžiagos dalykus (Mokyme svarbus vaidmuo tenka žodiniams metodams, jų derinimui su stebėjimu, rašomaisiais, grafiniais darbais, vaizdinių ir techninių priemonių taikymu, galima turinį skaidyti į dalis, įtraukiant kartojimą, diskusijos elementus). Sėkmingai mokyti padeda metodų įvairumas, stebėjimo, žodžio ir praktinės veiklos derinimas. 2. savarankiško mokinių darbo per pamokas organizavimas, šios darbo dalies didinimas. Gali būti įvairiai derinamas mokomosios medžiagos pateikimas ir savarankiškas mokinių darbas.
3. kolektyvinis ir individualus darbo derinimas. Kolektyvinė – tai visos klasės veikla. Grupinė – tai kai klasės mokiniai suskirstyti į grupes vykdo diferencijuotas ir vienodas užduotis. Individualus – kai mokinys savarankiškai vykdo užduotį ar veikia savo iniciatyva. 4. tobulinti pamokos struktūrą ir racionaliai naudoti pamokos laiką, kad būtų pasiekta kuo geresnių rezultatų. 5. reikia nuolat kartoti mokymo medžiagą. 6. tikslingas vaizdinių ir techninių mokymo priemonių naudojimas, jų paskirtis kuo tobuliau organizuoti mokymą, jį lengvinti. Ypatingą reikšmę turi kūrybiškas žodžio ir vaizdinių priemonių derinimas, bet jos negali pakeist mokytojo. 7. sisteminga mokymosi rezultatų, gebėjimo taikyti žinias, mokėjimus, įgūdžius kontrolė, tai žinių formavimo veiksnys. 8. gera emocinė atmosfera, partneriški mokytojo ir mokinių santykiai mokymo procese. 9. pamokos ryšys su ankstesnėmis ir būsimom pamokomis. 10. pamokos užbaigimas, teigiami rezultatai. Reikia derinti:
1. Kolektyvinį darbą – kai visi vaikai sprendžia tokias pat užduotis. Mokytojui svarbiausia ar visi vaikai supranta. Naudinga tik tada, kai mokytojas įsitikinęs, kad visi vaikai supras tą medžiagą. 2. Grupinį darbą – vaikai gali būti skirstomi pagal žinių lygį. 3. Individualų darbą – atsižvelgiama į kiekvieno vaiko interesus, gebėjimus. Jis prasmingas, kai atskiriems vaikams duodamos individualios užduotys, mokytojas stebi ir kam geriau sekasi – duoda papildomas užduotis. Reikia per pamoką kuo racionaliau panaudoti laiką. Vaizdumas pamokoje padeda sieti intelektą su jausmais ir lengviau vaikai supranta. Vaizdas turi būti derinamas su žodiniu aiškinimu. Vaizdinės priemonės labai praverčia pamokose. Mokymo organizavimo sėkmė priklauso nuo teigiamų emocijų. Pamokos užbaigtumas – kiekviena pamoka turi vaikui kažką duoti. Dėmesio centre turi būti mokymo metodų modernizacija, jų kūrybiškas panaudojimas, naujų mokymo būdų, metodų paieška. Mokyme labai svarbų vaidmenį vaidina žodis (naujo informacija, svarstymai, diskusijos). Norėdamas tinkamai panaudoti mokymo metodus, mokytojas turi gerai žinoti savo dalyką, turi reikšmės jo gebėjimai, individualios savybės.
REIKALAVIMAI ŠIUOLAIKINEI PAMOKAI
Šiuo metu reikia taip organizuoti pamoką, kad jos metu aktyviai ir sąmoningai dirbtų kiekvienas mokinys, žinias sietų su gyvenimu, praktika, savo patyrimu.
Pamoka – tai apribotas tam tikro laiko, mokymo organizavimo vienetas. Pamokos organizuojamos su tais pačiais mokiniais, pamokos vyksta pagal tam tikrą tvarkaraštį, mokymui vadovauja mokytojas. Per pamoką vyksta įvairus darbas: kolektyvinis, grupinis, individualus. Viena pamoka skiriasi nuo kitos savo tikslais, mokymo turiniu. Pamoka – pagrindinė mokymo organizavimo forma. Todėl reikia siekti, kad pamoka būtų kuo tobulesnė, kuo įdomesnė.
Ko reikia siekti visose pamokose(bruožai):
1. mokiniams mokymo medžiaga prieinama, visi turi ją suprasti, suvokti, kas svarbiausia, o pagrindinius dalykus išmokti per pamoką;
2. lengvinti mokymąsi, daryti jį kuo įdomesniu;
3. svarbiausios žinios turi tapti mokinių savastimi(reikia taip organizuoti mokymą); įsitikinti žinių teisingumu ir kt.
Galima skirti šiuos pamokos reikalavimus:
1. Mokymo turinio aspektu
Nors vadovėlius mokytojai gauna jau paruoštus, tačiau daug informacijos pasirinkti jam tenka pačiam. Čia jis turi atrinkti kas svarbiausia. Svarbiausių dalykų akcentavimas ne tik padeda geriau suvokti, bet čia pat, pamokoje ir perimt.

Mokymo medžiaga turi sietis su mokinių patirtimi. Svarbiausia integracija yra sociokultūrinė. Sociokultūrinė integracija padeda suprasti ryšį su tauta, tradicijom, papročiais. Turi būti istoriškumo panaudojimas pamokose. Būtina istoriškai aiškinti įvairius objektus, reiškinius. Labai svarbu perimamumas, naujos žinios turi remtis jau turima informacija, žiniom patirtimi.
Reikalavimai:
1.Aiškūs pamokos tikslai, t.y. mokytojas turi numatyti pagrindinį didaktinį tikslą, ko sieks per pamoką. Jis padeda: numatyti struktūrą, apgalvot pamokos grandžių seką, parinkt mokomą medžiagą, numatyt mokymo metodus, būdus, aktyvint mokinių veiklą. Reikia atidžiai suformuot lavinamuosius bei auklėjamuosius tikslus, juos kuo konkrečiau, dalykiškiau apibūdint;
2.Tikslingas mokymo medžiagos parinkimas kiekvienos pamokos daliai. Pats mokytojas turi suvokt, kas medžiagoje svarbiausia, kas sudaro temos esmę. Išskiriami svarbiausi dalykai;
3.Sieti mokymo medžiagą su gyvenimu, su mokinių patirtim, jis susijęs su išvardintais 1 ir 2 punktais. Jis svarbus formuot mokymosi motyvus.
4.Kuo visapusiškiau naudot integracijos galimybes, turi būti tarpdalykinė ir sociokultūrinė, jai reikšmingi humanitariniai dalykai. Viena iš integravimo formų – kompleksinis mokymas.
5.Reikia siekt pereinamumo, reikia remtis tuo ką jau mokiniai yra įgiję ir tai plėtoti.
2. Mokymo organizavo aspektu
Pamoka turi būti organizuojama kuo meistriškiau. Nauja medžiaga turi būti perteikiama taip, kad mokinius skatintų ieškoti, dirbti savarankiškai per pamokas. Reikia vaikus išmokyti pačius mokytis.
Reikalavimai:
1. tikslingas mokymo metodų bei būdų parinkimas. Taip organizuot pamoką, kad visi mokiniai, aktyviai dirbdami, sąmoningai perimtų svarbiausius medžiagos dalykus;
2. savarankiško mokinių darbo per pamokas organizavimas, šios darbo dalies didinimas. Gali būti įvairiai derinamas mokomosios medžiagos pateikimas ir savarankiškas mokinių darbas.
3. kolektyvinis ir individualus darbo derinimas. Kolektyvinė – tai visos klasės veikla. Grupinė – tai kai klasės mokiniai suskirstyti į grupes vykdo diferencijuotas ir vienodas užduotis. Individualus – kai mokinys savarankiškai vykdo užduotį ar veikia savo iniciatyva.
4. tobulinti pamokos struktūrą ir racionaliai naudoti pamokos laiką, kad būtų pasiekta kuo geresnių rezultatų.
5. reikia nuolat kartoti mokymo medžiagą;
6. tikslingas vaizdinių ir techninių mokymo priemonių naudojimas, jų paskirtis kuo tobuliau organizuoti mokymą, jį lengvinti. Ypatingą reikšmę turi kūrybiškas žodžio ir vaizdinių priemonių derinimas, bet jos negali pakeist mokytojo.
7. sisteminga mokymosi rezultatų, gebėjimo taikyti žinias, mokėjimus, įgūdžius kontrolė, tai žinių formavimo veiksnys;
8. gera emocinė atmosfera, partneriški mokytojo ir mokinių santykiai mokymo procese;
9. pamokos ryšys su ankstesnėmis ir būsimom pamokom;
10. pamokos užbaigimas, teigiami rezultatai.

Reikia derinti:
1. Kolektyvinį darbą – kai visi vaikai sprendžia tokias pat užduotis. Mokytojui svarbiausia ar visi vaikai supranta. Naudinga tik tada, kai mokytojas įsitikinęs, kad visi vaikai supras tą medžiagą.
2. Grupinį darbą – vaikai gali būti skirstomi pagal žinių lygį.
3. Individualų darbą – atsižvelgiama į kiekvieno vaiko interesus, gebėjimus. Jis prasmingas, kai atskiriems vaikams duodamos individualios užduotys, mokytojas stebi ir kam geriau sekasi – duoda papildomas užduotis. Reikia per pamoką kuo racionaliau panaudoti laiką.

Vaizdumas pamokoje padeda sieti intelektą su jausmais ir lengviau vaikai supranta. Vaizdas turi būti derinamas su žodiniu aiškinimu. Vaizdinės priemonės labai praverčia pamokose.

Mokymo organizavimo sėkmė priklauso nuo teigiamų emocijų.

Pamokos užbaigtumas – kiekviena pamoka turi vaikui kažką duoti. Dėmesio centre turi būti mokymo metodų modernizacija, jų kūrybiškas panaudojimas, naujų mokymo būdų, metodų paieška. Mokyme labai svarbų vaidmenį vaidina žodis (naujo informacija, svarstymai, diskusijos). Norėdamas tinkamai panaudoti mokymo metodus, mokytojas turi gerai žinoti savo dalyką, turi reikšmės jo gebėjimai, individualios savybės.
PAMOKŲ TIPAI, STRUKTŪRA, JŲ ORGANIZAVIMAS
Pamoka – pagrindinė mokymo forma. Pamoka – tai baigtas, tam tikro laiko apribotas mokymo organizavimo struktūrinis vienetas, pasižymintis tam tikrais bruožais. Ji yra racionali socialiniu ir ekonominiu požiūriu. Pamokos struktūra – jos dalių arba elementų, sąlygojančių konkrečių didaktinių tikslų realizavimą, sistema. Tai savita mokymo organizavimo sritis, specifinė jos sudedamų dalių sistema. Struktūros negalima tapatinti su metodais. Ją labiausiai lemia jos tipas. Pamokų klasifikacija pagal pagrindinį didaktinį tikslą:
Pamokų klasifikacija pagal pagrindinį didaktinį tikslą:
1. naujos medžiagos perteikimas;
2. žinių įtvirtinimas;
3. mokėjimų ir įgūdžių formavimas bei jų įtvirtinimas;
4. probleminės pamokos su kūrybišku žinių ir mokėjimų taikymas;
5. tikrinimas.
Pamokos struktūros: recepcinė, naujų žinių perėmimo, naujų veiksmų išmokimo, kartojimo-įtvirtinimo, kontrolės, kūrybinė pratybų, integruota.
Šiandieninės pamokos esminiai bruožai:
1. mokoma medžiaga turi būti prieinama, teisingai suprantama;
2. būtina lengvinti vaikų mokymąsi – daryti kuo įdomiau, akcentuoti svarbiausius medžiagos dalykus;
3. mokslo žinios turi tapti mokinių savastimi.
Mokytojas turi numatyti pamokos tikslus: svarbiausia aiškiai suformuluoti auklėjimo, lavinimo tikslus.
Kai yra keli tikslai pamoka vadinama mišria arba kombinuota.
Pagal mokytojo vadovavimo pobūdį, skirstoma:
1. mokytojas tiesiogiai vadovauja veiklai;
2. mokytojas netiesiogiai vadovauja veiklai;
3. tiesioginis mokytojo vadovavimas mokinių veiklai derinamas su netiesioginiu(pokalbiai, diskusijos).
Pagal vyraujantį metodą pamoka skirstoma:
1. pamoka diskusija;
2. paskaita;
3. seminaras;
4. ekskursinės pamokos.
Pamokos tipas apsprendžia pamokos struktūrą: parengimas pamokai, tikslus temos skelbimas, medžiagos kartojimas.
Pamoka sunkiai pakeičiama, nes:
1. labai racionali socialiniu-ekonominiu požiūriu;
2. sistemingai, nuosekliai daroma įtaka vaikams;
3. formuoja teigiamas emocijas;
4. vyksta protų lenktyniavimas;
5. kritinis požiūris ugdomas į įvairių reiškinių aplinką (vaikų aplinką, mintis, idėjas), gali vykti diskusijos;
6. formuoja grupinius kolektyvo santykius, drausmina asmenis;
7. galima dirbti su visais, grupėmis, individualiai, skirti savarankiškas užduotis;
8. dirbama pagal dalykinę sistemą, mokosi įvairių dalykų, susitinkama su įvairiais specialistais.
*Pamoka racionali socialiniu – ekonominiu požiūriu, t.y. galima dirbti su visa mokinių grupe;
*Per pamoką vyksta gana darni ir organizuota mokinių veikla;
*Per pamoką vyksta savotiškas proto lenktyniavimas. Galima lyginti savo žinias su kitų, mokytis iš kitų;
*Per pamokas mokoma dirbti kolektyviai;
*Gerai organizuota pamoka yra svarbi drausmei ugdyti;
*Mokytojas gali bendrauti tiek su mokinių grupe, tiek individualiai;
*Dalykinis pobūdis mokymo vidurinėse ir vyresnėse klasėse;
*Geros sąlygos mokymo kontrolei.
Galima tobulinti pamoką – tai techninių priemonių atėjimas(kinas, TV).

16. MOKYMO REZULTATŲ TIKRINIMO IR VERTINIMO ESMĖ BEI FUNKCIJOS.
Mokinių žinios turi būti tikrinamos ir veiklos rezultatai vertinami stebint visą mokinių mokymosi procesą. Žinių pasisavinimas vyksta šiais mokymosi etapais: 1). Parengimas. Pagrindinis tikslas – sužadinti mokinių norą aktyviai veikti, atrasti kažką naujo, skatinti sukoncentruoti dėmesį. Šiame etape svarbu mokiniui kokybiškai įsisavinti žinias, todėl mokytojas turi ugdytiniui sužadinti smalsumą, parodyti teigiamą norą jų atžvilgiu veikti ir dirbti. Kiekvieno mokymosi proceso metu būtina sudaryti situaciją, kurioje aiškiai iškiltų pažintinė užduotis. Tam naudojamos priemonės, kurios priklauso nuo dalyko specifikos, parenkamos temos, skatinančios mokinių domėjimąsi tuo dalyku ir socialinė aplinka (materialinė-techninė bazė). Šis parengimas pagal laiką užima apie 45 minutes (parengimas – iki 4 min.-motyvacija). 2). Suvokimas-supratimas. Tai užima maždaug 20-25 minutes. Per šį laiką ugdytinis supažindinamas su nauja medžiaga. Gerų rezultatų duoda naujos medžiagos perteikimas naudojant vaizdines priemones, bendraujant su ugdytiniais, įtraukiant juos į efektyvią veiklą. Produktyviausia pamokos dalis yra nuo 5 min. iki 23(24) min. Mokytojas turi dirbti taip, kad darbas duotų grįžtamąjį ryšį, t.y. pastoviai palaikyti ryšį su klase. Mokytojui taip pat svarbu stebėti, kaip mokiniai supranta dėstomos pamokos medžiagą. 3.) Įvertinimas (žinių tobulinimas). Tai užima apie 10 minučių. Pedagogas turi organizuoti šį etapą taip, kad iki šio etapo naudotas žinias mokiniai sujungtų su jau išmoktomis ir taikytų jas naujose situacijose. 4.) Mokymosi rezultatų taikymas. Tai baigiamasis žinių perėmimo etapas ir galutinis žinių įtvirtinimas, kuris užtrunka 5(6) minutes. Šiame etape dominuoja įvairūs pratimai, užduotys, pagal situaciją skiriami namų darbai. Žinias geriausiai vertinti 3-iame etape.
Tikrinimo ir įvertinimo funkcijos: 1. Mokomoji funkcija.
2. Lavinamoji funkcija. Tikrindamas mokytojas skatina ir protinius mokinio veiksmus – aktyvuojasi mokinių mąstymas, lavėja atmintis, mokiniai pratinami susikaupti, plėtojamas jų dėmesys. 3. Auklėjamoji funkcija. Ši funkcija reikšminga tuo, kad parodo pagrindines mokinių mokymosi veiklos rezultatus ir kaip sistemingai ir objektyviai vertinamos mokinių žinios, vystomas požiūris į dėstomą dalyką. 4. Kontrolės funkcija. Ji būtina, nes parodo mokytojo darbo efektyvumą. 5. Diagnostinė funkcija. Esmė tame, kad mokytojas turėtų žinoti, kaip mokiniai kokybiškai įsisavino žinias. Jei sužino, kad mokiniai gerai įsisavino praėjusias temas, gali toliau tęsti pamokas. 6. Pažinimo funkcija. Jos esmė yra ta, kad tikrinant mokymosi rezultatus, atsiskleidžia mokinių charakteris. Mokytojas gali geriau pažinti savo ugdytinį.
Mokymo rezultatų vertinimas (santykis tarp to, ką mokinys mokėjo, išmoko ir ką turėjo mokėti vertinimo metu), jo rūšys: 1. Neformalus. Tai nuolatinis mokytojo reagavimas įvairiai bendraujant su mokiniu, stebint jo mokymąsi. Jo metu gaunamos tik bendrosios žinios, susidaroma nuomonė apie mokinį, kuri nėra išsami ir negali būti nuolatinė. Mokytojas gali savo vertinimą reikšti žodžiu, nurodo kur mokiniui reikia pasitempti. Svarbus emocinis poveikis: gestais, mimika, žodžiu. 2. Formalus. Mokymo rezultatų vertinimas simboliais (pažymiais ar pan.); parodo mokymosi dinamiką. Ypač efektyvus tada, kai sutampa su mokinių savęs vertinimu. Šis vertinimas objektyvus – mokinys vertinamas ne kaip asmenybė, bet jo mokymosi rezultatai. Neteisinga mažinti pažymį, kuris mąsto lėtai. Kritinis vertinimas, jo rūšys: 1) Formuojamasis, kurio siekiama pakeisti mokymo programą taip, kad ji duotų pageidaujamų rezultatų. Juo naudojamasi tais atvejais, kai norima peržiūrėti mokomąją medžiagą, mokymo būdus. Už šį vertinimą atsakingi mokytojai, administratoriai ir mokomosios medžiagos kūrėjai (ar efektyvus mokomasis žaidimas ir t.t). 2) apibendrinamasis, kuriuo įvertinama ar programa padeda pasiekti pageidaujamų rezultatų. Jis atliekamas kai kuri nors mokomoji medžiaga, metodas ar veiklos būdai yra pakoreguoti ir jais remiamasi. Juo išaiškinama, ar keli konkuruojantys mokymo metodai, būdai duoda tokius pačius rezultatus, ar vieno iš jų efektyvumas didesnis. Mokytojai retai jį atlieka, jį atlieka mokymo sistemą iš šalies stebintys vertintojai. Pažymiai turi būti:1. kiek įmanoma objektyvesni. 2. vertinti nei per gailestingai, nei per griežtai. 3. nerašyti inertiškai (susiformavus nuomonę). 4. pažymiai turi būti diferencijuoti (atsižvelgti į mokinių pastangas). 5. pažymių papildyti vertinamuoju sprendimu (nurodyti teigiamas ir neigiamas atsakymo puses, klaidas, trūkumus – labiau įtikinti mokinį).

17. TIKRINIMO IR VERTINIMO PRINCIPAI.
Žinių tikrinimo ir vertinimo principai (skirti bendrojo lavinimo mokykloms) – tai pagr. reikalavimai, kuriais remiantis organizuojama mokymosi rezultatų apskaita ir nustatomas šių rezultatų lygis. 1. Sistemingumo principas. Jo esmė yra ta, kad tikrinimas turi būti nuoseklus, vykti sistemingai ir nuosekliai (siekti sudaryti tokią situaciją, kad šiandien patikrintas ar įvertintas mokinys nemanytų, kad kitą pamoką nebus apklausiamas. Epizodiškai tikrinant mokinys nustoja ruoštis kiekvienai pamokai, vėliau blogiau perima žinias, prastėja jo darbo kokybė. Tokiu atveju paprastai trimestro pab. stengiamasi ,,pasivyti”, todėl paskubomis išmoktos žinios yra greitai pamirštamos. Išvada – reikia keisti tikrinimo metodiką, kad mokin. iš anksto pastoviai nežinotų kada bus tikrinami). Mokytojas turi išsiaiškinti, ar kiekvienas mokinys suprato dėstomą temą. Mokytojas turi pastebėti mokinių žinių spragas ir skatinti mokinius reguliariai, sistemingai ir nuosekliai dirbti. Taip formuojamas mokinio charakteris. Taip mokinys mokomas savikontrolės ir savęs vertinimo. Čia svarbu skatinti mokinio pasitikėjimą savo jėgomis, suprasti savo galimybes. Laikantis šio principo mokinys pradeda ugdyti pareigingumą sau, drausmingumą, atsakingumą. Per kiekvieną grandį mokiniui reikia sekti mokymosi ryšį, pagauti grįžtamąjį ryšį ir kaip moka taikyti žinias praktiškai. Tikrinti reikia reguliariai t.y. visais žinių, mokėjimų bei įgūdžių valdymo etapais. 2. Objektyvumo principas. Šio principo esmė yra ta, kad tikrinant mokinių žinias ir jas vertinant, reikia laikytis objektyvumo ir atmesti bet kokį išankstinį nusistatymą ar simpatijas. Objektyvumo požymis – mokinių mokymosi rezultatai turi būti vertinami teisingai. Turėtų egzistuoti vaiko žinios, o ne tėvų turtinė padėtis. Mokiniai turi būti vertinami nei per griežtai, nei per daug gailestingai, nes tai sukelia nenorą mokytis. Vengti išankstinio nusistatymo apie mokinio mokymosi lygį, nes dėl įv. priežasčių jų gali nuolat kisti. Mokytojas turi atsižvelgti į užduočių atlikimą laiku. Testai ir aplankų sistema padeda sekti mokymosi rezultatus per tam tikrą laikotarpį ir objektyviau vertinti. 3. Individualaus priėjimo prie mokinio principas. Šio principo esmė yra ta, kad tikrinimo objektu privalo būti kiekvienas mokinys. Pedagogas privalo atsižvelgti į mokinio individualiąsias savybes bei konkrečią situaciją. Šis principas svarbus ne tik silpnai, bet ir gerai besimokinantiems mokiniams. Pedagogas taip pat turi atsižvelgti į įgimtas fizines vaiko savybes, į jo pastangas. Taikant šį principą pravartu individualizuoti mokymo užduotis ir per pamoką ir namų darbams, atsižvelgti į mokinio žinių ir gebėjimų lygį. Problema – dažniausiai visi nori būti vienodai vertinami, kad būtų keliami vienodi reikalavimai. 4. Visapusiškumo principas. Šio principo esmė yra ta, kad mokymosi rezultatai turi būti tikrinami stebint visą mokinio veiklą. Šis principas reikalauja, kad būtų tikrinama įvairaus turinio medžiaga (kaip įsisavino mokymosi žinias, kaip jas taiko praktikoje, kaip sieja su savo patirtimi. Mokinių žinios turi būti tikrinamos visuose etapuose (parengimas, suvokimas, įvertinimas ir t.t.). Principas reikalauja, kad mokytojas naudotų įvairius metodus.

18. MOKYMO REZULTATŲ TIKRINIMO METODAI.
Mokinių žinios turi būti tikrinamos visuose etapuose (parengimas, suvokimas, įvertinimas ir t.t.). Principas reikalauja, kad mokytojas naudotų įvairius metodus. Tikrinimo ir įvertinimo funkcijos: 1. Mokomoji funkcija. 2. Lavinamoji funkcija. Tikrindamas mokytojas skatina ir protinius mokinio veiksmus – aktyvuojasi mokinių mąstymas, lavėja atmintis, mokiniai pratinami susikaupti, plėtojamas jų dėmesys. 3. Auklėjamoji funkcija. Ši funkcija reikšminga tuo, kad parodo pagrindines mokinių mokymosi veiklos rezultatus ir kaip sistemingai ir objektyviai vertinamos mokinių žinios, vystomas požiūris į dėstomą dalyką. 4. Kontrolės funkcija. Ji būtina, nes parodo mokytojo darbo efektyvumą. 5. Diagnostinė funkcija. Esmė tame, kad mokytojas turėtų žinoti, kaip mokiniai kokybiškai įsisavino žinias. Jei sužino, kad mokiniai gerai įsisavino praėjusias temas, gali toliau tęsti pamokas. 6. Pažinimo funkcija. Jos esmė yra ta, kad tikrinant mokymosi rezultatus, atsiskleidžia mokinių charakteris. Mokytojas gali geriau pažinti savo ugdytinį.
Tikrinimo rūšys: 1) Parengiamasis tikrinimas. Jo esmė yra ta, kad primirštas žinais (pvz.vasaros metu), mokslo metų pradžioje arba pradedant naują temą reikia patikrinti. Tai padeda numatyti situaciją ir kaip organizuoti darbą, kokiais metodais dirbti mokytojui toliau. Ši tikrinimo rūšis atlieka kontrolės funkciją. 2.) Sisteminis tikrinimas. Tai sistemingas, pastovus mokinio rezultatų tikrinimas. Jį pedagogas turi vykdyti atsižvelgdamas į mokinių amžių, raidos dydį, įsisąmoninimo ypatumus. Šis tikrinimas atlieka kontrolės funkciją. Tai pagrindinė mokinių mokymosi rezultatų tikrinimo rūšis.3.) Suvestinis (baigiamasis) tikrinimas. Šis tikrinimas atliekamas baigiant temą, skyrių, mokslo metus ir pan. Šis tikrinimas dažniausiai būna baigiamasis egzaminas (pvz.baigiant gimnaziją, mokyklą). Šis tikrinimas atlieka kontrolės funkciją. Mokymo metodai: 1. Žodiniai metodai (žodinė apklausa): pateiktos užduotys ir klausimai turi būti aiškūs, suprantami. Problema – ne visi mokinai yra įtraukti į aktyvų darbą, todėl geriau kai vienas atsakinėja prie lentos, o klasei yra skiriama kita užduotis. Taikyti ją pamokos pradžioje tikslinga tik tuomet, kai įtvirtinama praeitos pamokos medžiaga, nes ji riboja galimybę patikrinti didesnį mokinių skaičių ir užima daug laiko, be to jei pamokos pradžioje mokinys įvertinamas, mokinys gali reaguoti įvairiai: jei pažymys jo netenkina – trukdys klasės darbui. Frontali žodinė apklausa (testai – testavimui būdingi 3 etapai – testo parinkimas, io atlikimas ir rezultatu interpretavimas): leidžia patikrinti kaip mokinys geba trumpai bet tiksliai reikšti savo mintis, aktyvina mokinių dėmesį ir labai pagyvina patį žinių tikrinimą. Pagrindinis trūkumas – sunku teisingai įvertinti žinias, nes mokinys atsako trumpai, atsakymas gali netiksliai atspindėti žinių apimtį; neugdo mokinio kalbos įgūdžių. 2. Tikrinimo metodai raštu: vienu metu patikrinamos visų mokinių žinios, mokiniai pratinami glaustai dėstyti savo mintis. Problema – kai kuriems raštu dėstyti mintis nelengva, tad mokytojas gali susidaryti vaizdą, kad mokinys ne viską suprato. Praktiniai tikrinimo metodai (įskaitos, egzaminai).
Švietimo kokybės valdymas yra ciklinis procesas. Jį sudaro planavimas, vykdymas, analizė, tobulinimas, vėl planavimas ir t. t. Mūsų vertinimo metodika apima šį ciklą ir sudaro sąlygas suvienyti klasės bendruomenę – siekti mokinio ugdymo ir ugdymosi pažangos. Mūsų sukurtos ir naudojamos vertinimo metodikos tinkamumą apibūdiname Švietimo plėtotės centro projekto „Moksleivių pažangos ir pasiekimų vertinimas ugdymo procese“ rekomenduotais rodikliais. 1. Vertinimas planuojamas iš anksto Vadovaudamasis Bendrojo išsilavinimo standartais, Bendrosiomis programomis, mokyklos keliamais tikslais ir uždaviniais, mokytojas visiems mokslo metams sudaro teminius-kalendorinius planus. Vertinimą pradeda planuoti numatydamas ugdymo turinį, integracinius ryšius, darbo metodus, vertinimo pobūdį. Ugdymo turinį suskirsto į 9 dalis – 9 mokslo metų mėnesius. Tai visiems – mokiniui, mokytojui bei tėvams – padeda lengviau pamatyti, ko buvo siekiama, ar pavyko įgyvendinti plane numatytus uždavinius. Bendrosiose programose bei Bendrojo išsilavinimo standartuose nusakyti ugdymo ir ugdymosi tikslai, turinys bei siekiami rezultatai (pasiekimai) yra pagrindiniai kriterijai, kuriais vadovaudamasis mokytojas vertina bendruosius bei dalykinius mokinių gebėjimus, įgūdžius, pastangas, vertybių sistemos formavimąsi. Dienyne, planuodamas ugdymo procesą savaitei, sukonkretina tematiką, numato svarbesnius vertinimo objektus (kas bus vertinama), būdus (kaip, kokia metodika bus taikoma vertinant) bei vertinimo galimybes (individualiai parenkamos vertinimo užduotys, numatomas tinkamiausias vertinimui laikas, vieta ir pan.). Asmenybės ugdymo ir ugdymosi siekiai I–II ir III–IV klasių mokiniams numatomi vieneriems metams. 2. Su vertinimo tikslais, kriterijais, procedūromis mokytojas supažindina moksleivius, jų tėvus, globėjus. Mokslo metų prioritetai, ugdymo pažangos ir pasiekimų vertinimo tikslai, kriterijai, procedūros pirmiausia išanalizuojama mokyklos metodiniame ratelyje. Tada dėl jų diskutuojama su tėvais ir tikslinama, aiškinamasi, kol susitariama. Galiausiai kalbamasi, aiškinamasi, tariamasi su moksleiviais.3. Vertinimo metodika aiški, suprantama visiems vertinimo proceso dalyviams (moksleiviams, tėvams, pedagogams, administracijai)Vertinimas, orientuotas į Bendrojo išsilavinimo standartų kriterijus ir grįstas ideografiniu (individualios pažangos) principu, įgyvendinamas bendru klasės bendruomenės bei mokyklos administracijos susitarimu. Mokytojo pasirinktas vertinimo būdas, konkreti metodika turi būti tėvams iš anksto žinoma. Gerai apsvarsčius, kaip bus siekiama pažangos, smulkiai išanalizavus visą vertinimo proceso eigą ir dėl visko susitarus – niekam neturėtų kilti klausimų.4. Vertinimas padeda moksleiviams tobulėti. Mūsų sukurta ir naudojama vertinimo metodika yra palanki mokiniams, daro jų mokymuisi teigiamą įtaką, nes: a) žadina pasitikėjimą savo jėgomis; b) skatina mokymosi pažangą; c)kelia mokymosi motyvaciją; d) skatina norą ir gebėjimą įvertinti save; e) atskleidžia galimybes ir trūkumus. Susitarimu grįstas, aiškus, suprantamas, moksleiviui priimtinas nuolatinis neformalus ir – retesnis – formalus vertinimas daro teigiamą įtaką tobulėjimui. Emocinis palaikymas, žodinės pastabos, patarimai, įrašai, bylojantys apie pritarimą pasirinktai veiklos krypčiai, mokymosi būdui, paskatinimai, kukliausių laimėjimų pastebėjimas ir žymėjimas, patarimai, koreguojamosios pastabos lipukuose žadina moksleivio pasitikėjimą savo jėgomis, ne tik skatina siekti pažangos, bet ir ugdo savistabą, padeda suvokti savo galimybes ir trūkumus, suprasti, kas sekasi geriau ar pavyksta prasčiau. Dalyvaudamas vertinimo procese, moksleivis greičiau pastebi, kad daro pažangą. Tai jam suteikia noro mokytis, aktyviau įsitraukti į ugdymo ir ugdymosi darbą. 5. Vertinimo metodika skirta vertinti, įvertinti: a) žinias, išmokimą (siaurąja prasme); b) dalykų gebėjimus ir įgūdžius; c) bendruosius gebėjimus (kompetencijas); d) pastangas; e) moksleivio daromą pažangą. Mūsų vertinimo metodika skirta vertinimui, įvertinimui ir įsivertinimui. Pirmiausia siekiama moksleivio ugdymo ir ugdymosi pažangos. Vertinimo pagrindas – neformalus ir formalus ugdomasis (formuojantysis) vertinimas: iš pradžių – stebėjimas, pokalbiai, aiškinimasis su vaiku, apibendrinimai, išvados, patarimai ir pasiūlymai, po to – įrašai, aprašymai, pagyrimai, paskatinimai, lipdukai, lipukai, sutartiniai ženklai, simboliai ir kt. (priklauso nuo mokytojo kūrybingumo). Įrašai daromi pasiekimų knygelės puslapių „Pažanga“ skiltyse „Ugdomasis vertinimas (vertina mokytojas)“, „Mano nuomone.“(įsivertina mokinys), „Atkreipti dėmesį“ (mokytojas nurodo, į ką moksleiviui derėtų atkreipti dėmesį; čia savo nuomonę gali pareikšti ir tėvai). Šiuose pasiekimų knygelių puslapiuose daugiausia vietos skiriama moksleivio įgytoms žinioms, gebėjimui jas panaudoti bei pritaikyti, taip pat moksleivio įgūdžiams aprašyti. Puslapiuose „Koks jis? Kokia ji?“ – teigiamą nuomonę apie vaiko asmenybės tobulėjimą išdėsto tėvai, papildomojo ugdymo pedagogai, kiti ugdytojai. Puslapiuose „Pastebėjau, kad.“, „Geri darbai puošia žmogų“ mokinys rašo apie tai, kas vyksta klasėje, mokykloje, visuomenėje. Vertina, išsako savo nuomonę, teikia pasiūlymus, rašo apie savo nuveiktus darbus, pradžiuginusius jį ir kitus. Stebėdamas moksleivio ugdymą ir ugdymąsi, analizuodamas, kokią pažangą jam pavyko pasiekti, mokytojas mato ir įvertina moksleivio dedamas pastangas. Mokinių ugdymosi galimybės nevienodos, todėl norint kiekvienam laiku suteikti pagalbą ir numatyti tolimesnę mokymosi eigą, būtina atlikti diagnostinį vertinimą (šio vertinimo rezultatais naudojasi tik mokytojas, todėl mokinio pasiekimų knygelėje jie nepateikiami). Mokinio žinios, dalykų gebėjimai bei įgūdžiai apibendrinami baigiantis mokslo metams (ar pusmečiui) mokinio pasiekimų knygelės puslapyje „Ugdymo ir ugdymosi pasiekimai“ rašant trumpą recenziją. Puslapyje „Asmenybės bei socialinė branda (aprašo mokytojas)“ atskleidžiami moksleivio komunikaciniai, socialiniai, pažintiniai, kūrybiniai ir kt. asmenybės brandą liudijantys gebėjimai. 6. Vertinimo metodika leidžia nusakyti mokymo ir mokymosi spragas bei keisti padėtį Moksleivį ugdant ir jam ugdantis atsiradusios spragos matyti:a) iš stebėjimo metu gautos informacijos (iš mokinio bendravimo su kitais moksleiviais ir mokytojais kultūros, jo aktyvumo, asmeninės atsakomybės, kritinio mąstymo, imlumo, savo galių suvokimo ir kt.); b) iš individualios moksleivio pažangos, kurią mokytojas žymisi savo darbo užrašuose, analizės (iš klasės ir namų darbų, savarankiškų darbų rezultatų, pokalbių su tėvais, mokinio pastangų ir kt.); c) iš įrašų, pastabų atklijuojamuose lipukuose. Be teigiamo, skatinamojo moksleivio vertinimo, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, ką reikėtų pakeisti, pagerinti ir kokios pagalbos tam reikia. Mokinio pasiekimų knygelės skiltyje „Atkreipti dėmesį“ mokytojas įklijuoja lipukus, kuriuose nurodo, kas vaikui ne visai pavyko, kokių sunkumų jam kilo, pataria, kaip juos įveikti. Sunkumus įveikus, padėčiai pagerėjus, mokytojas lipukus iš knygelės perklijuoja į savo darbo užrašus, ir šie jam praverčia vertinant pusmečio rezultatus, darant pasiekimų aprašus. Šioje skiltyje, lipukuose, savo nuomonę gali pareikšti ir tėvai. Lipukų atklijavimas iš knygelės yra labai svarbus tiek pedagoginiu, tiek psichologiniu atžvilgiais, nes suteikia mokiniui galimybę pasistengus atsikratyti nemalonių įrašų, primenančių praeities klaidas ar išgyventus sunkumus, ugdo tikėjimą ir pasitikėjimą savo jėgoms, nes suklydus visuomet galima pasitaisyti. Užtikrinamas saugumas, laiduojama sėkmė.

19. MOKYMO REZULTATŲ VERTINIMO PROBLEMOS.
(santykis tarp to, ką mokinys mokėjo, išmoko ir ką turėjo mokėti vertinimo metu), jo rūšys: 1. Neformalus. Tai nuolatinis mokytojo reagavimas įvairiai bendraujant su mokiniu, stebint jo mokymąsi. Jo metu gaunamos tik bendrosios žinios, susidaroma nuomonė apie mokinį, kuri nėra išsami ir negali būti nuolatinė. Mokytojas gali savo vertinimą reikšti žodžiu, nurodo kur mokiniui reikia pasitempti. Svarbus emocinis poveikis: gestais, mimika, žodžiu. 2. Formalus. Mokymo rezultatų vertinimas simboliais (pažymiais ar pan.); parodo mokymosi dinamiką. Ypač efektyvus tada, kai sutampa su mokinių savęs vertinimu. Šis vertinimas objektyvus – mokinys vertinamas ne kaip asmenybė, bet jo mokymosi rezultatai. Neteisinga mažinti pažymį, kuris mąsto lėtai. Kritinis vertinimas, jo rūšys: 1) Formuojamasis, kurio siekiama pakeisti mokymo programą taip, kad ji duotų pageidaujamų rezultatų. Juo naudojamasi tais atvejais, kai norima peržiūrėti mokomąją medžiagą, mokymo būdus. Už šį vertinimą atsakingi mokytojai, administratoriai ir mokomosios medžiagos kūrėjai (ar efektyvus mokomasis žaidimas ir t.t). 2) apibendrinamasis, kuriuo įvertinama ar programa padeda pasiekti pageidaujamų rezultatų. Jis atliekamas kai kuri nors mokomoji medžiaga, metodas ar veiklos būdai yra pakoreguoti ir jais remiamasi. Juo išaiškinama, ar keli konkuruojantys mokymo metodai, būdai duoda tokius pačius rezultatus, ar vieno iš jų efektyvumas didesnis. Mokytojai retai jį atlieka, jį atlieka mokymo sistemą iš šalies stebintys vertintojai. Pažymiai turi būti:1. kiek įmanoma objektyvesni. 2. vertinti nei per gailestingai, nei per griežtai. 3. nerašyti inertiškai (susiformavus nuomonę). 4. pažymiai turi būti diferencijuoti (atsižvelgti į mokinių pastangas). 5. pažymių papildyti vertinamuoju sprendimu (nurodyti teigiamas ir neigiamas atsakymo puses, klaidas, trūkumus – labiau įtikinti mokinį).
Švietimo kokybės valdymas yra ciklinis procesas. Jį sudaro planavimas, vykdymas, analizė, tobulinimas, vėl planavimas ir t. t. Mūsų vertinimo metodika apima šį ciklą ir sudaro sąlygas suvienyti klasės bendruomenę – siekti mokinio ugdymo ir ugdymosi pažangos. Mūsų sukurtos ir naudojamos vertinimo metodikos tinkamumą apibūdiname Švietimo plėtotės centro projekto „Moksleivių pažangos ir pasiekimų vertinimas ugdymo procese“ rekomenduotais rodikliais. 1. Vertinimas planuojamas iš anksto Vadovaudamasis Bendrojo išsilavinimo standartais, Bendrosiomis programomis, mokyklos keliamais tikslais ir uždaviniais, mokytojas visiems mokslo metams sudaro teminius-kalendorinius planus. Vertinimą pradeda planuoti numatydamas ugdymo turinį, integracinius ryšius, darbo metodus, vertinimo pobūdį. Ugdymo turinį suskirsto į 9 dalis – 9 mokslo metų mėnesius. Tai visiems – mokiniui, mokytojui bei tėvams – padeda lengviau pamatyti, ko buvo siekiama, ar pavyko įgyvendinti plane numatytus uždavinius. Bendrosiose programose bei Bendrojo išsilavinimo standartuose nusakyti ugdymo ir ugdymosi tikslai, turinys bei siekiami rezultatai (pasiekimai) yra pagrindiniai kriterijai, kuriais vadovaudamasis mokytojas vertina bendruosius bei dalykinius mokinių gebėjimus, įgūdžius, pastangas, vertybių sistemos formavimąsi. Dienyne, planuodamas ugdymo procesą savaitei, sukonkretina tematiką, numato svarbesnius vertinimo objektus (kas bus vertinama), būdus (kaip, kokia metodika bus taikoma vertinant) bei vertinimo galimybes (individualiai parenkamos vertinimo užduotys, numatomas tinkamiausias vertinimui laikas, vieta ir pan.). Asmenybės ugdymo ir ugdymosi siekiai I–II ir III–IV klasių mokiniams numatomi vieneriems metams. 2. Su vertinimo tikslais, kriterijais, procedūromis mokytojas supažindina moksleivius, jų tėvus, globėjus. Mokslo metų prioritetai, ugdymo pažangos ir pasiekimų vertinimo tikslai, kriterijai, procedūros pirmiausia išanalizuojama mokyklos metodiniame ratelyje. Tada dėl jų diskutuojama su tėvais ir tikslinama, aiškinamasi, kol susitariama. Galiausiai kalbamasi, aiškinamasi, tariamasi su moksleiviais.3. Vertinimo metodika aiški, suprantama visiems vertinimo proceso dalyviams (moksleiviams, tėvams, pedagogams, administracijai)Vertinimas, orientuotas į Bendrojo išsilavinimo standartų kriterijus ir grįstas ideografiniu (individualios pažangos) principu, įgyvendinamas bendru klasės bendruomenės bei mokyklos administracijos susitarimu. Mokytojo pasirinktas vertinimo būdas, konkreti metodika turi būti tėvams iš anksto žinoma. Gerai apsvarsčius, kaip bus siekiama pažangos, smulkiai išanalizavus visą vertinimo proceso eigą ir dėl visko susitarus – niekam neturėtų kilti klausimų.4. Vertinimas padeda moksleiviams tobulėti. Mūsų sukurta ir naudojama vertinimo metodika yra palanki mokiniams, daro jų mokymuisi teigiamą įtaką, nes: a) žadina pasitikėjimą savo jėgomis; b) skatina mokymosi pažangą; c)kelia mokymosi motyvaciją; d) skatina norą ir gebėjimą įvertinti save; e) atskleidžia galimybes ir trūkumus. Susitarimu grįstas, aiškus, suprantamas, moksleiviui priimtinas nuolatinis neformalus ir – retesnis – formalus vertinimas daro teigiamą įtaką tobulėjimui. Emocinis palaikymas, žodinės pastabos, patarimai, įrašai, bylojantys apie pritarimą pasirinktai veiklos krypčiai, mokymosi būdui, paskatinimai, kukliausių laimėjimų pastebėjimas ir žymėjimas, patarimai, koreguojamosios pastabos lipukuose žadina moksleivio pasitikėjimą savo jėgomis, ne tik skatina siekti pažangos, bet ir ugdo savistabą, padeda suvokti savo galimybes ir trūkumus, suprasti, kas sekasi geriau ar pavyksta prasčiau. Dalyvaudamas vertinimo procese, moksleivis greičiau pastebi, kad daro pažangą. Tai jam suteikia noro mokytis, aktyviau įsitraukti į ugdymo ir ugdymosi darbą. 5. Vertinimo metodika skirta vertinti, įvertinti: a) žinias, išmokimą (siaurąja prasme); b) dalykų gebėjimus ir įgūdžius; c) bendruosius gebėjimus (kompetencijas); d) pastangas; e) moksleivio daromą pažangą. Mūsų vertinimo metodika skirta vertinimui, įvertinimui ir įsivertinimui. Pirmiausia siekiama moksleivio ugdymo ir ugdymosi pažangos. Vertinimo pagrindas – neformalus ir formalus ugdomasis (formuojantysis) vertinimas: iš pradžių – stebėjimas, pokalbiai, aiškinimasis su vaiku, apibendrinimai, išvados, patarimai ir pasiūlymai, po to – įrašai, aprašymai, pagyrimai, paskatinimai, lipdukai, lipukai, sutartiniai ženklai, simboliai ir kt. (priklauso nuo mokytojo kūrybingumo). Įrašai daromi pasiekimų knygelės puslapių „Pažanga“ skiltyse „Ugdomasis vertinimas (vertina mokytojas)“, „Mano nuomone.“(įsivertina mokinys), „Atkreipti dėmesį“ (mokytojas nurodo, į ką moksleiviui derėtų atkreipti dėmesį; čia savo nuomonę gali pareikšti ir tėvai). Šiuose pasiekimų knygelių puslapiuose daugiausia vietos skiriama moksleivio įgytoms žinioms, gebėjimui jas panaudoti bei pritaikyti, taip pat moksleivio įgūdžiams aprašyti. Puslapiuose „Koks jis? Kokia ji?“ – teigiamą nuomonę apie vaiko asmenybės tobulėjimą išdėsto tėvai, papildomojo ugdymo pedagogai, kiti ugdytojai. Puslapiuose „Pastebėjau, kad.“, „Geri darbai puošia žmogų“ mokinys rašo apie tai, kas vyksta klasėje, mokykloje, visuomenėje. Vertina, išsako savo nuomonę, teikia pasiūlymus, rašo apie savo nuveiktus darbus, pradžiuginusius jį ir kitus. Stebėdamas moksleivio ugdymą ir ugdymąsi, analizuodamas, kokią pažangą jam pavyko pasiekti, mokytojas mato ir įvertina moksleivio dedamas pastangas. Mokinių ugdymosi galimybės nevienodos, todėl norint kiekvienam laiku suteikti pagalbą ir numatyti tolimesnę mokymosi eigą, būtina atlikti diagnostinį vertinimą (šio vertinimo rezultatais naudojasi tik mokytojas, todėl mokinio pasiekimų knygelėje jie nepateikiami). Mokinio žinios, dalykų gebėjimai bei įgūdžiai apibendrinami baigiantis mokslo metams (ar pusmečiui) mokinio pasiekimų knygelės puslapyje „Ugdymo ir ugdymosi pasiekimai“ rašant trumpą recenziją. Puslapyje „Asmenybės bei socialinė branda (aprašo mokytojas)“ atskleidžiami moksleivio komunikaciniai, socialiniai, pažintiniai, kūrybiniai ir kt. asmenybės brandą liudijantys gebėjimai. 6. Vertinimo metodika leidžia nusakyti mokymo ir mokymosi spragas bei keisti padėtį Moksleivį ugdant ir jam ugdantis atsiradusios spragos matyti:a) iš stebėjimo metu gautos informacijos (iš mokinio bendravimo su kitais moksleiviais ir mokytojais kultūros, jo aktyvumo, asmeninės atsakomybės, kritinio mąstymo, imlumo, savo galių suvokimo ir kt.); b) iš individualios moksleivio pažangos, kurią mokytojas žymisi savo darbo užrašuose, analizės (iš klasės ir namų darbų, savarankiškų darbų rezultatų, pokalbių su tėvais, mokinio pastangų ir kt.); c) iš įrašų, pastabų atklijuojamuose lipukuose. Be teigiamo, skatinamojo moksleivio vertinimo, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, ką reikėtų pakeisti, pagerinti ir kokios pagalbos tam reikia. Mokinio pasiekimų knygelės skiltyje „Atkreipti dėmesį“ mokytojas įklijuoja lipukus, kuriuose nurodo, kas vaikui ne visai pavyko, kokių sunkumų jam kilo, pataria, kaip juos įveikti. Sunkumus įveikus, padėčiai pagerėjus, mokytojas lipukus iš knygelės perklijuoja į savo darbo užrašus, ir šie jam praverčia vertinant pusmečio rezultatus, darant pasiekimų aprašus. Šioje skiltyje, lipukuose, savo nuomonę gali pareikšti ir tėvai. Lipukų atklijavimas iš knygelės yra labai svarbus tiek pedagoginiu, tiek psichologiniu atžvilgiais, nes suteikia mokiniui galimybę pasistengus atsikratyti nemalonių įrašų, primenančių praeities klaidas ar išgyventus sunkumus, ugdo tikėjimą ir pasitikėjimą savo jėgoms, nes suklydus visuomet galima pasitaisyti. Užtikrinamas saugumas, laiduojama sėkmė.
Mokymosi rezultatų tikrinimas ir vertinimas turi ypatingos reikšmės mokinių ir mokytojų santykiams, nes mokytojas vaidina lyg ir teisėjo vaidmenį. Be to, vertinimas turi svarbią visuomeninę reikšmę. Tikrinant ir vertinant svarbu pedagogo objektyvumas, tai negali būt bauginimo priemonė.
Tikrinimo ir vertinimo funkcijos:
1. padeda mokiniams savo žinias įforminti, jas išreikšti;
2. padeda tobulinti ir gilinti mokinių žinias, šalint spragas.
3. lavinamoji funkcija – mokiniai mokosi mastyt.
4. auklėjamoji funkcija – ji parodo mokymosi rezultatus, padeda ugdyt savarankiškumą ir aktyvumą;
5. kontrolės f-ja (konstatuojamoji) – rodo mokymosi rezultatų lygį, atspindi mokytojo darbo efektyvumą;
6. diagnostinė f-ja – mokytojas sužino kiek mokiniai išmoko ir pan.
Mokymosi tikrinimas – tai visos mokinio veiklos stebėjimas.

20. BENDRAS MOKYMO KRYPČIŲ SUPRATIMAS IR SVARBIAUSI JŲ BRUOŽAI.
Mokymo organizavimo forma-tai išorinė proceso struktūra. Mokymo organizavimo formos-tai įv. mokomieji užsiėmimai, kurių esmę bei eigą sąlygoja besimokančių sudėtis, taip pat apsprendžia laikas, vieta, mokinio veiklos ir mokytojo vadovavimo pobūdis. Raida iš pradžių mokymas buvo organizuojamas turtingųjų rūmuose ir buvo individualus. Palaipsniui formavosi individualus-grupinis mokymas, bet su kiekvienu vaiku dirbdavo individualiai. Pradėjus sparčiau vystytis amatams ir prekybai, kylant kultūrai reikėjo vis daugiau raštingų, išsilavinusių žmonių. Gyvenimas vertė ieškoti veiksmingesniu mokymo organizavimo formų. Viena tokių formų buvo grupinis mokymas, kuris Europoje pradėjo plisti XVIa. Atskiras užsiėmimas buvo pav. pamoka(atsirado klasės, pamokos sistemos-V.Europa XVIa.). Komenskis(XVIIa.)pirmas aptaria pamoką-nurodė jos pagrindinius bruožus ir laikomas klasės pamokos pagrindėju. Jis iškėlė visuotinio mokslo idėją. XVIII, o ypač XIXa. V.Europoje labai paplito, o XIXa. pamoka įsitvirtino. Pamokos plėtojimasis susijęs su Herbarto, Ušinskio vardais. Vis didėjant žinių apimčiai mokymas sunkėja. XIXa. pradedamas organizuoti privalomas mokymas. Nuo XVIII XIXa. pamoka trunka 45min. nuo tada ji pradedama kritikuoti ieškoma nauju mokymo formų. Norint išvengti trukumu pradėjo formuotis individualaus mokymo sistemos, tai batavinė mokymo organizacija. Joje mokymo laikas dalinamas į 2 dalis: 1)-naudota kolektyviniam darbui,2)-individualiam. Kitokio pobūdžio buvo manheiminė. –čia mokiniai atsižvelgiant į jų pasirengimo, gebėjimus ir mokymosi rezultatus, skirstyti stipriu, vidutiniu, silpnai besimokančiu klases. Mokymo kryptys –toks mokymo metodo taikymo, viso mokymo proceso organizavimo, mokinių ir pedagogų santykiu pobūdis, kuri lemia visuomenės ekonominė ir socialinė padėtis, mokslo, technikos, gamybos ir kultūros lygis, visuomenės ir jos grupių reikalavimai mokyklai. Mokymo kryptis-konkreti mokymo praktika, mokymo organizavimo pobūdis. Kryptys: 1)Dogmatinis-tai gatavų žinių perteikimo ar pateikiamojo mokymo kryptis. 2)Aiškinamasis-pateikiamos ne vien gatavos žinios,bet ir jų komentarai, įrodymai, paaiškinimai. 3)Veiklinamasis(žinių įgijimas veikloje,dirbant)-duodamos užduotis, mokiniai savarankiškai jas vykdydami praktinėj veikloj įgyja žinių. 4)Probleminis(ieškomasis)-mokiniams aktyviai dalyvaujant keliamos probleminės situacijos, formuluojamos ir sprendžiamos problemos, o sprendimai tikrinami. 5)Programuotas-siekiama optimaliai valdyti mokymo procesą, žinias pateikiant specialiai parengtom dalim, tikrinant kiekvienos dalies išmokymą, mokinių atlikto darbo rezultatus. 6)Modulinis-mokiniai savarankiškai dirba pagal savita programą, sudaryta moduliu pagalba. Modulį sudaro: mokymo tikslai, žinios, veiksmų sistema, metodiniai nurodymai, tikrinimo kriterijai. 7)Diferencijuotas mokymas –atsižvelgiama į individualias ir tipines vaikų skirtybes. Jis yra mūsų švietimo sistemos pagrindas. 8)Ugdomasis mok.(šiuolaikinė mokymo kryptis). Mokyklos funkcija- mokymas, suteikti vaikams mokslo žinių pagrindus, mokymas susijęs su auklėjimu ir lavinimu. Siekiama, kad sąmoningai perimtu visuomeninę patirtį, svarbias žinias, mokėjimus, įgūdžius, vertybes, elgesio normas.

21. MOKYTOJO PROFESINIS MEISTRIŠKUMAS, PAŠAUKIMAS, PEDAGOGINIS TAKTAS.
Sakoma, kad geru pedagogu reikia gimti. Iš tikrųjų, įvairioje pedagogo veikloje, visų pirma organizuojant mokymo procesą, didelės reikšmės turi pedagogo asmenybės bruožai, jo kūrybiškumas, savotiška pedagoginė nuojauta, vadinamoji “ pedagoginė gyslelė ”t. y pedagoginis pašaukimas. Pedagoginis pašaukimas – tai asmenybės charakterio ir motyvacinių savybių visuma, reikalinga pedagoginiam darbui, suprantant šią veiklą kaip savo gyvenimo paskirtį šis pašaukimas – lyg vidinė pedagogo profesijos pusė, kurią sąlygoja poreikis bendrauti su jaunimu, meilė mokiniams, skatina tokios savybės, kaip gebėjimas pažinti ir vadovauti, pasirengimas padėti ir atjausti, mokėjimas suprasti, paveikti ir.pan. labai reikšmingas pedagoginio pašaukimo bruožas ir gebėjimas bendrauti, tam tikro saiko jausmas, kas paprastai vadinama pedagoginių taktu. Toks mokytojas, kuriam būdingas pašaukimas, ypač kai turi pedagoginių žinių ir domisi ugdymo mokslu, gana greitai suranda reikiamas poveikio priemones bei būdus, nesunkiai moksleivius paveikia ir nukreipia juos norima linkme, įgyja jų pasitikėjimą. Suprantama, tam reikalingas atsakingas požiūris į savo darbą, meilė ir nuoširdumas vaikams, noras juos pažinti ir suprasti, skaitymasis su jais, jų gerbimas, tam tikras entuziazmas, greitas orientavimasis keičiantis situacijai, gebėjimas analizuoti savo veiksmus ir jų rezultatus. Šios savybės – tai mokytojo talentas. Šis talentas sėkmingai plėtosis tada, kai mokytojas, ieškodamas naujų sprendimų, nuolat domėsis pedagogika, seks jos naujoves. Mokytojas, daug metų kūrybiškai dirbdamas, sukaupia vertingą patirtį. Todėl labai svarbu tokius pedagogus skatinti, kad jie savo patirtį apibendrintų, skleistų, kad ja aktyviai domėtųsi mokyklų vadovai bei pedagogikos specialistai. Ši patirtis praturtina pedagogikos teoriją – ji yra reikšmingas pedagogikos mokslo plėtojimo šaltinis. Tačiau ir talentingas pedagogas neišvengiamai taps amatininkų, jeigu jo išradingumas nesirems nuolat gausėjančiomis mokslinėmis pedagogikos žiniomis. Jeigu mokytojas ignoruoja ugdymo dėsningumus, jis gali atnešti ir didžiulės žalos. Nežinodamas pedagogikos išvadų, apibendrintos ugdymo patirties, eksperimentuodamas mokytojas gali padaryti ir nemažai klaidų. Galima pridurti, jog įvairiems ieškojimams susikurti savajai pedagogikai, nežinant, kad atitinkamos idėjos jau atskleistos ir pripažintos, pasiteisino praktikoje, reikalingas ir dažnai netrumpas laikas. Žinoma, yra atvejų, kai sėkmingai mokytojauja žmonės be atitinkamo teorinio pedagoginio išsilavinimo, specialaus pasirengimo pedagoginiam darbui. Pasirodo, jog be gilesnių pedagoginių žinių neblogai dirbama tais atvejais, kai ilgesnį laiką kaupiama savoji patirtis, pasiremiant bandymų ir klaidų metodu bei savaisiais įgimtais pedagoginiais gebėjimais, asmenine intuicija, kai prisimenama kitų pedagoginė veikla. Lemiamą vaidmenį šiuo atveju vaidina pati asmenybė, jos atitinkamos savybės.
Šiandien mokytojui keliamas uždavinys, kad jis ne tik mokslo pagrindus ir naujienas, bet sugebėtų numatyti ir mokslo vystymosi perspektyvas. Tikras mokytojas gerbia vaiko asmenybę, moka priimti vaiką tokį, koks jis yra, padeda jam pažinti ir ugdyti savo gerąsias savybes. Jis vadovaujasi humanistinėmis vertybėmis ir padeda jas įsisavinti savo mokiniams. Nuolat mokosi pats ir padeda moksleiviams atrasi prasmingo mokymosi būdus.
Mokymasis mokyti yra visą gyvenimą trunkantis procesas, o ne laiko tarpas nuo pirmosios pamokos apie metodus iki leidimo mokytojauti įgijimo datos.
Išskiriamos keturios būtinos sąlygas mokytojo profesijai:
1. žinių pagrindai apie mokymą ir mokymąsi;
2. geriausių mokymo būdų repertuaras;
3. supratimas, kad mokyti mokomasi visą gyvenimą;
4. nusiteikimas ir sugebėjimas laikytis refleksyvaus, kolegiško ir orientuoto problemų sprendimo požiūrio į savo veiklą.
Mokytojo – ugdytojo paskirtis – pažinti vaiką ir gebėti rasti ryšį su juo siekiant padėti jam įveikti sutinkamus sunkumus. Mokytojas turi padėti vaikui išmokti vertinti ir įsivertinti save, prognozuoti rezultatus, subtiliai kontroliuoti vaiko elgesį, pozityviai keisti jį.
Mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties.
Tobulėjant technologijoms, sukuriama naujų mokymosi formų: nuotolinis mokymasis, elektroninės konferencijos, mokymas internetu ir kt. Šioms formoms populiarėjant, prireikia ir kvalifikuotų mokytojų, galinčių konsultuoti vartotojus ir organizuoti šių mokymo paslaugų teikimą.
Mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Mokymosi procesui organizuoti mokytojui reikės bendravimo įgūdžių. Skatinant besimokančiųjų įsitraukimą į mokymosi procesą tradicinių mokymo metodų nepakaks – reikės gerai pažinti šiuolaikines informacines technologijas, nes visos naujos mokymosi formos bus tiesiogiai su jomis susijusios. Svarbiausia – mokytojas privalės pasirengti nuolatiniams pokyčiams. Tai bus esminis gero mokytojo požymis. Gebantis lanksčiai planuoti, savarankiškai priimti sprendimus, kritiškai vertinti ugdymo turinį, jį atnaujinti bei keisti mokytojas bus visur laukiamas.
PEDAGOGO VAIDMUO, JAM KELIAMI REIKALAVIMAI

Reikia skirti dvi sąvokas: specialybė ir profesija.

Profesija – veikla, kuri atliekama pagal specialybę ir skiriama kurti dvasinėms ir materialinėms vertybėms.

Specialybė – kurios nors srities komplikuota žynių ir įgūdžių sistema.

Mokytojo profesija yra viena seniausių, nes reikėjo rengti kilmingųjų vaikus gyvenimui, perduoti patirtį. Babilone, Egipte mokytojais buvo žyniai. Senovės Graikijoje buvo samdomi žmonės, žymiausi filosofai. Romos imperijoje mokytojais buvo valstybiniai tarnautojai, juos skirdavo imperatorius. Mokytojai buvo išsilavinę, išskirtiniai. Viduramžiais dvasininkai, vienuoliai, riteriai. Mokytojų niekas specialiai neruošė. Tik 18 a. prie universitetų pradėjo ruošti mokytojus. 1-oji mokytojų 1775 m. seminarija Lietuvoje – Vilniuje. Vidurinių mokyklų mokytojus dažniausiai buvo ruošiami mokslai vakaruose(?). Mokytojų paskirtis ypatinga – perduoti jaunajai kartai visuomenės patirties dalį, pažiūras, vertybes. Geras mokytojas tas, kurį pralenkia jo mokinys.
Pedagogo vaidmuo, jam keliami reikalavimai, jo veiklos specifika. Svarbiausia, kad būsimieji pedagogai būtų kūrybingos asmenybės – žmonės ugdytojai, o ne vien tiktai dalykinių žinių perteikėjai, gebančius kuo pilniau išugdyti besimokančiojo žmogaus prigimties, fizines, psichines ir dvasines galias, sudaryti sąlygas laisvai skleisti individualias savybes ir tobulėti. Besimokančiojo ir pedagogo sąveika grindžiama partneryste, dialogu, dvasiniu bendravimu, teisingumu, reiklumu, pagarba, kūrybiškumu bei nuoširdumu. Siekiama, kad visų lygių ir pakopų švietimą įstaigų pedagogai būtų aukštos kultūros, dorovės, inteligencijos, pedagoginės, dalykinės ir mokslinės kompetencijos. Nuo mokytojo iš esmės priklauso santykiai su mokiniais mokymo procese – nuo jo pedagoginio išprusimo ir kultūros žinių ir erudicijos, pedagoginio takto bendravimo su mokiniais pobūdžio. Tai sąlygoja koks yra mokytojo požiūris į mokinius, taip pat ir jo asmeninės savybės – atsakingumas, duoto žodžio laikymasis, gebėjimas derinti pagarbą mokinio asmenybei su principingu jam reiklumu.

Galima išskirti bendrus mokėjimus, kuriuos turi būti įvaldęs kiekvienas mokytojas:
1. Mokėjimas analizuoti auklėtinio asmenybę ir jos ugdymo rezultatus, apibūdinti protinį išsivystymą, tikrinti žinias ir įgūdžius, nustatyti polinkius bei interesus, jausti jų vidinį pasaulį, pastebėti sunkumus, su kuriais susiduria auklėtiniai;
2. Mokėjimas planuoti pedagoginę veiklą: nustatyti ir formuoti lavinamuosius tikslus mokslo metams, trimestrui, pamokai, prognozuoti klasės ir atskirų mokinių mokymosi rezultatus, planuoti mokinių mokymąsi ir vadovavimą jam;
3. Mokėjimas nustatyti lavinimo ir auklėjimo turinį: parinkti tinkamą mokamąją medžiagą, ją adaptuoti pagal mokinių amžiaus ypatybes ir patirtį, parinkti ir pasigaminti vaizdinės medžiagos ir medžiagos savarankiškumo lavinimui mokinių darbui;
4. Mokėjimas naudoti įvairius lavinimo ir auklėjimo būdus: parinkti pamokos struktūrą, įvairius mokomosios medžiagos perteikimo, jos įtvirtinimo būdus, skatinti mokinių savarankiškumą ir aktyvų mokymąsi;
5. Pedagoginės technikos mokėjimai: balso stiprumo, tono, mimikos ir gestų technikos valdymas, tinkami santykiai su auklėtiniais ir išorės estetikos, kultūros elgesio normų laikymasis.

22. BENDRASIS UGDYMAS, JO ESMĖ, UŽDAVINIAI.
Ug-dymas – visuomeninės pa-tirties perdavimas jauno-sioms kartoms, siekiant pa-rengti jas gyvenimui ir dar-bui. Žmonių visuomenė sui-nteresuota perduoti patirtį jaunajai kartai, kad ši galėtų savarankiškai gyventi, dirbti ir toliau įgydama savo pa-tirties turtinti tai, ką yra pe-rėmusi iš vyresniosios kar-tos. Kaip visuomeninis reiš-kinys ugdymas yra sąlygoja-mas visuomenės vystymosi dėsningumų, t.y. raida. Ug-dymas kinta, kai kinta mate-rialinės ir socialinės gyveni-mo sąlygos, gamybos lygis ir pobūdis. Juo labiau išsivy-sčiusi valstybė, tuo daugiau dėmesio skiria ugdymui, nuo jo kokybės priklauso ša-lies pažanga. Asmenybės vystymuisi turi įtakos įvai-rūs veiksniai: prigimtis, apli-nka ir ugdymas. Prigimtis – biologiniai veiksniai, vysty-mosi prielaidos, kurias atsi-neša vaikas gimdamas, Apli-nka – visa tai, kas supa vai-ką nuo pat pirmos dienos. Mikroaplinka – tai su kuo vaikas tiesiogiai kontaktuoja Makroaplinka – tai visuo-menė, kurioje vaikas gyve-na, Geras ugdymas gali sus-tiprinti ar sumažinti ir pri-gimties, ir aplinkos poveikį. Ugdytojų grupės: I. Pašau-kti iš prigimties ugdymo veiksniai: Šeima. Jai tenka rūpintis naujosios kartos ug-dymu. Valstybė. Ji turi ug-dymo reikalus remti, kont-roliuoti ugdymo vykimą, su-daryti ugdymui materialinį pagrindą; Bažnyčia. Ji turi pareigą ir teisę į dorinį religinį tikinčiųjų auklėjimą. Ji turi teisę steigti mok-las. II. Atsitiktiniai ugdymo vei-ksniai: tai yra toks veiksnys, kuris neturėdamas ugdomo-sios intencijos turi ugdomo-sios įtakos naujajai kartai. Tai – šeimos dalyviai, drau-gai, tėvų namai, apylinkė, klimatas, tėviškė, tauta, kul-tūra. Išvada – ugdymas jau-nosios kartos yra neatsie-jamai susijęs su visuomenės raida. Ypač svarbu siekti, kad ugdymas lenktų visuo-menės vystymąsi ir tuo ska-tintų progresą. Visais laikais visuomenė norėjo išugdyti tokį žmogų, kad atitiktų vi-suomenės norus. Šiuolaiki-nėje visuomenėje pagrisdi-nis idealas laisvas žmogus. Dabar išsivysčiusiose šalyse skiriamos dvi vertybės: 1)as-menybės laimės siekimas, kad asmenybė būtų atsakin-ga;2)siekimas tarnauti vi-suomenei, todėl reikalau-jama ugdyti pakantumą žmonėms, pagarbą kitiems. Jos sudaro gyvenimo pras-mę. Visi t.b. laimingi, bet reikia, kad būtų naudingas ir visuomenei. Mūsų ugdymo tikslas – harmoninga, auk-štos tautinės savimonės as-menybė, siekiant asmeninės laimės ir savo tautos gero-vės. Kad žmogus priimtų bendražmogiškąsias verty-bes, būtina skirti ypatingą dėmesį savo tautos kultūrai, tradicijoms; iš esmės pa-gerinti rengimą savarankiš-kam gyvenimui, darbui; su-daryti kuo geresnes sąlygas asmenybės saviraiškai, reali-zuoti ugdymo procese hu-maniškumo principą iš es-mės keičiant ugdytojų san-tykį; didinti šeimos atsa-komybę už vaikų ugdymą. Ugdymo uždavinys – visaip skatinti vaikų aktyvumą ir optimaliai panaudoti jį kryptingam asmenybės formavimui.
Bendrasis auklėjimas skiriasi nuo bendrojo lavinimo. Bendrasis auklėjimas skirtas dvasinių jėgų sklaidai šiame pasaulyje. Bendrasis auklėjimas nuolat sprendžia uždavinį, kaip padėti ir vadovauti bręstančiam žmogui išreikšti savo Aš ribotame besikeičiančiame pasaulyje naudojantis aukščiausiomis pasaulio vertybėmis: tiesa, tikėjimu, gėriu, grožiu, sveikata. Kai išmokstama gyventi šiomis vertybėmis, sakoma, kad žmogus įgijo naują kokybę – tapo asmenybe. Bendrasis ir specialusis asmenybės auklėjimas iš esmės vyksta žmonėms bendraujant kalba. Kalba yra ne tik mūsų tiesiogiai per pojūčius pažinto pasaulio išraiškos priemonė, bet ir žmogiškojo materialinės ir dvasinės tikrovės pažinimo sąlyga. Kaip tik jos pagalba mes sužinome tai, ko negalime tiesiogiai patirti, būtent: minčių, sąvokų, idėjų, vertybių, idealų, būties, pasaulio kaip visumos ir kt. Todėl kalba – vienintelė priemonė darniai, dvasingai asmenybei auklėti. Bendrasis auklėjimas turi visa, kas reikalinga žmogaus bendrajai dvasinei kultūrai tobulinti.
Bendrasis auklėjimas nagrinėja tokius klausimus:
1. meilės tiesai ugdymo
2. teistinio auklėjimo
3. etinio auklėjimo
4. estetinio auklėjimo
5. fizinio auklėjimo
saviauklos
Bendroji (teorinė) pedagogika nagrinėja pačius bendriausius ir svarbiausius ugdymo klausimus, jo dėsningumus būdingus visoms amžių grupėms ir įvairių tipų m-kloms, ugdymo institucijoms. Ją sudaro 2 pagr. dalys – didaktika (mokymo teorija) ir auklėjimo teorija. Ji formavosi ir toliau plėtojasi daugiausia apibendrinant bendrojo lavinimo m-klos veiklą.
Amžiaus grupių pedagogikos objektas – ugdymas būdingas įvairaus amžiaus žmonėms. Tai ikimokyklinė, bendrojo lavinimo m-klos, profesinio lavinimo, aukštosios m-klos ir suaugusiųjų pedagogika (gamybinė, karinė ir pan.). amžiaus grupių, ypač m-klos pedagogikoje, ypatingą vietą užima didaktika. Ugdymas m-kloje visą laiką vykdavo ir vyksta mokymo metu, mokymo procese, mokiniams įgyjant žinių. Jau seniai giliai suprasta, kad mokymasis – pagrindinė mokinių veikla m-kloje, kad mokymo metu mokiniai ne tik mokomi, bet yra lavinami ir auklėjami, t.y. ugdomi.

23. PROTINIS LAVINIMAS: ESMĖ, SPECIFIKA, UŽDAVINIAI; PROTINIO LAVINIMO PRIEMONĖS IR BŪDAI. Protinis lavinimas(pl)-vienas reikšmingų visapusiškos as-menybės ugdymo uždavinių. Siekiama ugdyti mokinio pro-tines galias, formuoti pažini-mo i teresus, lavinti protinės veiklos mokėjimus, bei įgu-džius. PL specifika-mokslo ži-nių pagrindų perėmimas, šio proceso įtaka asmenybės psi-chikai. PL-ypatingai svarbi ugdymo funkcija, žinių peri-mimas ir jų įtaka asmenybei. Svarbiausia PL priemonė-mo-kymasis, žinių įgijimas tokia-me mokymo procese, kuris gerai suprantamas ir gerai or-ganizuotsSvarbiausia PL prie-monė-mokymo procesas, ku-rio svarbu sudominti mokynį, siekti, kad medžiaga būtų gerai suprantama, kad žinios būtų prieinamos. Galima tai-kyti pasyvų mokymo būdą, ta-čiau jis mažai lavina mokinių intelektą. Mokymo metodai vertingi, kai skatinamas natu-ralus noras pažinti, tirinėti, to-dėl svarbu, kad mokiniai ak-tyviai protiškai dirbdami. Tas aktyvumas didėja, organizuo-jant mokynių savarankišką darbą. Aktyvi mokinių veikla mokymo procese, lavindama protą padeda perimti info-ją-taip teisingai formuojasi pa-saulėžiūra. Sekmingam lavini-mui įtaką turi teigiama sąvei-ka tarp pe-go ir mokinių. PL uždaviniai:1. žinių perimimas; 2. skatinti ir mokyti sisteminti savarankiškai įgytas žinias, jas taikyti praktikoje;3. kuo efe-ktyviau ugdyti pažinimo jėgas ir gebėjimus;4. žinių pagrindu perimti bendražmogiškasias savybes, suprasti pasaulį;5. plėtoti savarankiškumą, orien-tavimuisi info-jos sraute.

24. DARBINIS UGDYMAS. DARBAS – UGDYMO PRIEMONĖ. DARBINIO UGDYMO UŽDAVINIAI.
DU-tai jauno-sios kartos rengimas darbui, kurios tikslas-perduoti sukau-ptos patirties dalį, suformuoti dorinį požiūrį įdarbą. Išskirimi 3 darbinio ugdymo aspektai: darbinis auklėjimas-požiūrio į darbą formavimas; darbinis mokymas-reikalingų žinių perteikimas;darbinis lavini-mas-reikalingų psichinių pro-cesų bei fizinių jėgų tobu-linimas. Žmogus dirbdamas ne tik kuria materialines ir dvasines vertybes, bet ir mokosi bei įpranta dirbti, formuojasi teigiamos dorinės savybės. Mokymo pagrindą sudaro žinių perdavimo orga-nizavimas, o darbas pagalbinė ugdymo priemonė. Reikia formuoti teigiamą motyvcują, pratinant dirbti, atsižvelgiant į inteesus, porekus. Darbinio ugdymo uždaviniai :psicholo-ginis rengimas darbui-teisin-gai suprasri darbo reikšmę, padėti suvokti, kad darbas-pagrindinė visuomenės egzis-tavimo sąlyga, kiekvieno žmogaus pareiga;mokymas dirbti-mokėjimų ir įgudžių dirbti formavimas; darbo kul-turos ugdymas-laikymas įvai-rių reikalavimų:planuoti darbo procesą, našiai dirbti; ugdyti darbui reikalingas asmenines savybes;kolektyvinio darbo įgudžių formavimas-efekty-viai dirbti kartu su ki-tais; susidomėjimo mokslu; profe-sinis orientavimas-supažindi-nimas su suaugusiųjų darbi,įv. profesijomis.
Auklėjimo darbui tikslas – ugdyti teigiamą nuostatą į techninį darbą bei jo rezultatus ir į savo intelektinio, fizinio pajėgumo plėtotę. Tokios nuostatos pamatas – įsitikinimas, kad darbas ra svarbiausia gyvenimo pasaulyje priemonė, stiprinanti ir gausinanti savo ir visuomenės gerovę. Jis turi ne tik materialinę, bet ir dorovinę, dvasinę reikšmę. Šiandienis techninis darbas vis labiau atitolina žmogų nuo tiesioginių pastangų savo labui perdirbti gamtos daiktus. Čia tarpininko vaidmenį atlieka įrankiai, pusautomačiai ir automatai, robotai, kitokie prietaisai. XX a. pabaigoje labai pasikeitė žmogaus darbo, jo sąveikos su gamta pobūdis. Pagrindinė auklėjimo darbui priemonė yra darbų, buities kultūros mokymas. Darbų mokymas pradedamas I-IV klasėse. Mokiniai supažindinami su darbo medžiagomis, rankiniais įrankiais, paprasčiausiais rankų darbo procesais, atlikimo kultūra, grožiu. Vaikai mokomi paprastų rankų darbų su popieriumi, kartonu, audiniais, sintetinėmis ir gamtinėmis medžiagomis panaudojant paprasčiausius rankinius darbo įrankius: peilį, žirkles, adatą, pjūklelį. Berniukai ir mergaitės padaro įvairių buičiai ir mokyklai reikalingų dirbinių. Būdinga tai, kad šiame amžiuje mokoma ne tik atlikti įvairius darbo veiksmus, bet ir komponuoti, modeliuoti, konstruoti. Bendrojo lavinimo mokykloje darbų ir buities kultūros mokymas V-XII klasėse skirstomas į privalomąjį ir pasirenkamąjį. Privalomasis vyksta V-VIII klasėse. Čia mokoma 1. namų ūkio ir ekonomikos, 2. mitybos, 3. tekstilės ir trikotažo, 4. techninių darbų. Pasirenkamieji dalykai – techniniai darbai, tekstilė ir trikotažas, žemės ūkis. IX-X__ klasėse mokomieji dalykai laisvai pasirenkami: namų ūkis, ekonomika ir mityba, slauga, mašinraštis ir raštvedyba, vairavimas, techniniai darbai, tekstilė ir trikotažas, žemės ūkis. XI-XII klasėse siūlomi tokie dalykai: technologija, slauga, mašinraštis ir raštvedyba, vairavimas, amatai. Darbiniam auklėjimui mokykla panaudoja ruošą ir kitokį naudingą darbą. Ruošos darbai mokykloje atliekami palaikant švarą, tvarką. Valymas, plovimas, mokymo priemonių priežiūra ir remontas, savitarna drabužinėje, budėjimas klasėse ir kt. patalpose – nuolatiniai mokyklinės buities darbai. Mokinių naudingas darbas – gyvenvietės tvarkymas, vaistažolių rinkimas, medelių sodinimas, pagalba seneliams ir kt. vasaros atostogų metu organizuojamos talkos mieste ir kaime. Tikslinga pagal mokinių ir vietovės poreikius mokyti auklėjant jaunimą darbui ir tokių dalykų: energetikos, mechaninio, šiluminio, cheminio, elektrinio medžiagų apdirbimo, mašinų gamybos ir aptarnavimo, elektrotechnikos, elektronikos, darbo kompiuteriu, statybos specialybių, agronomijos, vadybos, ekonomikos, ryšių, maisto gamybos. Darbinis auklėjimas glaudžiai susijęs su kitais ugdymo uždaviniais, nes darbas yra ne vien tam tikrų operacijų atlikimas, bet ir visuomeninė, asmeninė vertybė. Darbas – svarbiausia ir pagrindinė asmens saviraiškos priemonė, jos dorovinio subrendimo apraiška. Dorovinis asmenybės išsiauklėjimas įgalina ją aktyviai dalyvauti produktyvioje veikloje. Reikšmingas psichologinis auklėtinio rengimas darbui, tinkamas darbo organizavimas. Pirmiausia rūpinamasi poreikio dirbti plėtote. Poreikio produktyviai dirbti ugdymas – esminė psichologinio rengimo sąlyga. Žmogui įgimtas aktyvumo poreikis, bet neįgimtas poreikis dirbti darbą. Darbas žmogui – egzistencinė pareiga, pragyvenimo būtinybė. Formuojant poreikį dirbti, gilinami ir plečiami darbo, pažinimo interesai. Susidomėjimas pačiu darbo procesu palaiko dėmesį mokslinei, technologinei informacijai apie jį, rūpestingumą taikyti žinias praktikoje, tobulinti kvalifikacijas ir darbo produktyvumą. Jeigu dirbama kolektyve, susidaro sąlygos tarpasmeniniams ir kooperaciniams santykiams formuoti.
Ekonominis auklėjimas mokykloje neatskiriamas nuo darbinio auklėjimo. Jis susietas su moksliniu darbo organizavimu. Ek. auklėjimo tikslas – formuoti tinkamą nuostatą į materialines vertybes, vartojimą, mokyti racionaliai organizuoti darbą, didinti darbo produktyvumą ir gerinti jo kokybę. Ek. auklėjimas prasideda šeimoje, mokykla jį plečia ir pritaiko verslo ir komercijos poreikiams. Mokykloje ugdomas moksliškai pagrįstas požiūris į laiko, darbo ir vartojimo ekonomiką, įgūdis atitinkamai veikti bei elgtis, išmokstama ekonomikos pagrindų. Vienas svarbiausių darbo ekonomikos klausimų – darbo organizavimas. Mokykla turi išmokyti savarankiškai mokytis, t.y. patiems organizuoti mokymąsi. Ekonomiškas mokinių elgesys mokykloje ir namie leidžia numanyti, kad jie tinkamai dirbs ir elgsis. Darbinis, ekonominis auklėjimas ir mokymas yra rengimo profesijai pagrindas. Kartu bendrojo lavinimo mokykloje dažnai naudojamos specialios priemonės iki profesinio mokymo dirbti kvalifikuotą ir specializuotą darbą.
Ekologinis auklėjimas – darbas vyksta lauke ar patalpoje. Gamta, butas, darbovietė – mūsų būstas. Šio būsto švarą, tvarką tyrinėja ekologija, teikianti žinių apie kenksmingus veiksnius pačiai gamtai ir žmogui. Dėstant biologiją, chemiją, mokoma praktinio ekologinio darbo, kaip apsaugoti žmogų ir gamtą nuo pavojų, užteršimo, ligų.
Profesinis švietimas – supažindina mokinius su profesine tikrove. Jis vykdomas pamokose ir po pamokų. Mokykloje dėstomi ne tik mokslo pagrindai, bet ir aiškinama, kokioms profesijoms tos žinios gali būti panaudotos. Tam tikslui naudotina tokia schema:
1. specialybės sąvoka: spec. supratimas, kilmė, trumpa istorija; jos ryšys su kitomis specialybėmis, vieta platesnėje profesijoje; jos paskirtis, pritaikymo sritys; jos geografija.
2. specialybės įgijimas: trumpa specialybės kvalifikacinė charakteristika, būtinos jai mokslo, technikos žinios; pagrindiniai reikalavimai norintiems įsigyti šią profesiją; mokymo įstaigos, kur jos mokoma; priėmimo sąlygos
3. darbas pagal specialybę: dabartinis poreikis šiai specialybei; darbo vietos, kur galima su ja dirbti; darbo pobūdis; reikalavimai specialistui; kvalifikacijos tobulinimas, galimybės; persikvalifikavimas
4. darbo pagal specialybę socialiniai ypatumai: darbo ir poilsio laikas; atlyginimo sistema; darbo perspektyvos; socialinis aprūpinimas; profsąjungų veikla; atostogos; bedarbystė
5. literatūra apie šią specialybę.
Profesinis švietimas yra bendrasis ir specialusis. Prof. švietimui naudojamos įvairios priemonės: paskaitos, pokalbiai, susitikimai su verslininkais, filmų demonstravimai, radijas, televizija ir kt.
Profesinis orientavimas – aukštesnė mokinių rengimo profesijai pakopa, nes ji sudaro sąlygas susidomėti atskiromis darbo sritimis, vertinti savo polinkius ir galias sėkmingai dirbti profesinį darbą, sąmoningai bei protingai rinktis profesiją. Profesijos rinkimasis yra vienaip ar kitaip motyvuojamas. Yra šie rinkimosi motyvacijos veiksniai: socialiniai ekonominiai, ugdymo, psichologiniai, sveikatos, atsitiktiniai. Rinkimąsi labai palengvina išryškėję specialūs sugebėjimai kalboms, matematikai, menui, kuriai nors kūrybos sričiai. Jeigu šiuos sugebėjimus lydi polinkis, apsispręsti nėra sunku. Rinkimosi motyvacijoje taip pat svarbu charakterio vaidmuo. Renkantis profesiją svarbu atkreipti dėmesį į sveikatos būklę.
Profesinis veiklinimas sudaro sąlygas pagal auklėtinių interesus plėtoti sugebėjimus, kaupti profesinio darbo arba artimo profesiniam darbui patirtį, patikrinti savo jėgas ir profesinę motyvaciją. Tam pasitarnauja įvairūs būreliai, laboratoriniai darbai, ekspedicijos, rašinių rašymas, praktinis darbas.
Profesinis konsultavimas darosi neišvengiamas individualizuojant profesinį orientavimą ir veiklinimą, nes didelis mokinių skaičius turi asmeninių problemų, nepajėgia be kitų pagalbos išsirinkti specialybės.
Fizinis grūdinimas – būtina auklėjimo darbui ir profesijai sąlyga. Didelės fizinės jėgos reikia ūkininkams, fabrikų darbuotojams. Kai kuriems darbuotojams būtina gera sveikata. Tuo mokyklose rūpinasi fizinio lavinimo pamokose. Fizinis pasirengimas darbui ir profesijai yra pakankamas, kai auklėtiniai įgyja įprotį kasdien rūpintis savo sveikata, kūno higiena, pajėgumu ir patvarumu, tinkamai derinti darbą ir poilsį.

25. ESTETINIS UGDYMAS, JO SVARBA PILNAVERČIAI ASMENYBEI.
Estetinis ugdymas -mokinių teigiamo požiūrio į grožį formavimas. Jo esmė grožio jausmo ir grožio su-pratimo, ne tik mene, bet ir gyvenime. Išskiriami tokie EU aspektai:estetinis auklėji-mas-estetinio skonio formavi-mas, dorovingai elgtis skati-nimas;estetinis mokymas-mo-kymas pažinti ir vertinti me-no kūrinius, skatinti užsiimti menine veikla;estetinis lavi-nimas-pastovumo, vaizduo-tės, gebėjimų pletojimas. Le-miamą vaidmenį EU atlieka menas. Meninis ugdymas įei-na į estetinį;meninis yra tei-giamo požiūrio į meną ugdy-mas, estetinis-teigiamo požiū-rio į grožį ugdymas. Menas padeda formuotis asmenybei, todėl jis-mok-los dalis. Ugdy-mas meno priemonėmis, vi-sas EU-socialiai turtingo ide-alo formavimas. Patirdamas estetinius išgyvenimus žmo-gus visapusiškai tobulėja. Es-tetiniai santykiai, kuriuos for-muoti padeda EU yra labai svarbus veiksnys, skatinantis žmogų veikti , dorai elgtis.

26. FIZINIS LAVINIMAS, JO REIKŠMĖ ASMENYBĖS VYSTYMUISI.
Fizinis grūdinimas – būtina auklėjimo darbui ir profesijai sąlyga. Didelės fizinės jėgos reikia ūkininkams, fabrikų darbuotojams. Kai kuriems darbuotojams būtina gera sveikata. Tuo mokyklose rūpinasi fizinio lavinimo pamokose. Fizinis pasirengimas darbui ir profesijai yra pakankamas, kai auklėtiniai įgyja įprotį kasdien rūpintis savo sveikata, kūno higiena, pajėgumu ir patvarumu, tinkamai derinti darbą ir poilsį.
FL-tai rūpinimasis jaunos, besiformuojančios as-menybės normalių augimų ir raida, sveikatareikšmingų ju-dėjimo įgudžių formavimas ir plėtojimas. Jo itkslas-išugdyti sveika, stipru žmogų. FL glaudžiai susijęs su protiniu lavinimu, doroviniu auklė-jimu. Kaitaliojant fizinį ir protinį darbą, sudaromos są-lygos protinei raidai. FL for-muoja drasą, ryžtingumą, mo-kėjimą nugalėti kliutis, lavina motoriką. FL tikslai:skatinti norą siekit geresnės svei-katos;sudaryti sąlygas fiziniai raidai;gerinti mokinių fizinę buklę;formuoti sportinius ge-bėjimus;ugdyti tvirtą valią. FL priemonės;žaidimai, turi-zmas, tinkamas darbo ir poil-sio režimas. FL svarbiausias kūno grožio ir jėgos, grakštu-mo šaltinis, formuoti verty-bines kūno kultūros orientaci-jas, ugdyti dorovingumą, es-tetinį skonį.

27. AUKLĖJIMAS, JO SAMPRATA. Auklėjimas-tai asmenybės vidinio pasaulio ir jos elgesio formavimas. Į auklėjimą siūloma žiūrėti vertybiniu požiūriu:auklėjimas-vertybinių sistemų puoselėjimas. Galima į auklėjimą žiūrėti iš santykių pozicijos:žmogaus santykis su visa jį supančia aplinka; ypatingą vaidmenį žmogaus gyvenime vaidina santykiai. Auklėjimas-tai procesas, kai vyksta asmenybės santykis su aplinka, darbo savimi formavimas ir branda. Auklėjimas-labai reikšminga poveikio priemonė jaunajai kartai, tai suaugusiųjų žmonių įtaka bręstančiai asmenybei. Auklėj. prasideda nuo pirmų gyvenimo dienų, o organizuotas aukl. atsirado atsiradus pirmoms m-kloms. Galutinis aukl. rezultatas-reikalinga visuomenei asmenybė. Pagr.aukl.tikslas-kad besiformuojanti asmenybė perimtų visuomenės teigiamus moralinius bruožus, o juos sudaro teigiamos bendražmogiškos vertybės. Aukl. yra dvipusis procesas. Tiek tiesioginis ugdytojų poveikis, tiek įv. pačių ugdytinių veikla. Sėkmingas vertybių formavimas vyksta, kai yra teigiama sąveika tarp ugdytojo ir ugdytinių. Ugdytiniui įtaką daro pavyzdys. Aukl. proceso specifika susijusi su mokymu. Aukl. vyksta ne tik mokymo procese, bet ir įv. užklasinėje veikloje, ir bendraujant tarpusavyje. Užklasinėje veikloje auklėjimas apsprendžia aukl. uždavinius. Aukl. procese taikomas pokalbis, disputas, nagrinėjamos dorovinės problemos. Auklėjimu stengiamasi suformuoti asmenybės vidinį pasaulį. Aukl. ilgas ir sudėtingas procesas. Vaiką pradedame auklėti tik jam atėjus į pasaulį, ir aukl. baigiasi su žm. gyvenimu. Auklėjimo procesas. Žodis procesas reiškia judėjimą pirmyn. Aukl. procese vyksta auklėjamųjų(AM) judėjimas pirmyn.:susipažinimas su socialinėmis idėjomis ir jų internalizavimas(jų perėjimas į vidinį AM turinį). Tai yra svarb. aukl. tikslas-asmenybės pozicijos formavimas. Auklėjimo procesas-auklėjamųjų situacijų nenutrūkstama grandinė, o kiekv. situacija-sąveika tarp pedagogine funkcija vykdančio asmens(auklėtojo) ir auklėtinio. Aukl. subjektas-pedagogas-siekia tobulinti auklėtinio dvasinį pasaulį, o auklėjimosi subjektas-auklėtinis-siekia tobulėti. Neabejotina, kad auklėtojo pedagoginė veikla reikalinga ir naudinga tiek, kiek ji skatina vidines auklėtinio pastangas tobulėti. Taigi aukl. procesas yra dvipusė auklėjamo vadovo(AV) ir AM veikla. Kiekv. pusei būdingos atitinkamos f-jos:AV auklėja-sudaro auklėjamąsias situacijas, renka grįžtamaja inform. apie AM dalyvavimą tose situacijose ir jų poveikį ir atitinkamai koreguoja tokias auklėjamąsias situacijas:AM, dalyvaudami tuose situacijose, internalizuoja(arba ne) siūlomas soc. idėjas. Aukl. procesas vyksta konkrečioje socialinėje aplinkoje, kuri vienaip ar kitaip stiprinančiai ar priešingai veikia tą procesą. Didelis socialinės aplinkos vaidmuo auklėjime iš esmės ir skiria aukl. procesą nuo mokymo proceso. Aukl. nebus jei AV neauklės-nesudarinės auklėjamųjų situacijų(pvz.jei diskoteka bus skirta tik laisvalaikio užėmimui, o ne auklėjamiesiems uždaviniams spręsti-suprasti klausoma muziką, ją vertinti, gražiai šokti, elgtis) ir pan. auklėjamosios situacijos bus beprasmės, jei jos nebus atitinkamai koreguojamos, atsižvelgiant į tai kaip AM dalyvauja jose, kaip priima siūlomą inform. o tam reikia grįžtamosios informac-stebėti, o kai kada specialiai tyrinėti. Tik visų AV ir AM f-jų funkcionavimas užtikrina auklėjimo procesą.
28. AUKLĖJIMO PRINCIPAI.
Auklėjimo principai remiasi auklėjimo pamatais. Principas – tai pagrindinė idėja, nušviečianti visų auklėjimo veiksmų turinį, priemones, būdus. Svarbiausias būdas – pagalba, sąlygų sudarymas.
1. Tikslingumo principas. Auklėjimas kaip pagalba visada tikslingas. Problema kyla tada, kai reikia rinktis konkrečius tikslus konkrečioje situacijoje, kurią lemia visos auklėjimo grupės ar vieno auklėtinio išsiauklėjimo poreikiai, kokie nors svarbūs įvykiai.
Tikslingo auklėjimo uždavinys reikalauja, kad jų veiksmingumas būtų matuojamas laipsniu, kuriuo tas tikslas pasiektas. Todėl auklėjamasis pokalbis ar monologas, ar visas renginys turi realizuoti konkretų tikslą.
2. Pastabumo ir atjautos principas. Jis reikalauja:
a) pastebėti auklėtinio fizinės ir dvasinės problemas, sunkybes.
b) Tikėti jo galiomis įveikti negalią, sunkumus bei spręsti vidines problemas.
c) Įsijausti į jo būklę mintimis ir jausmais, ją išgyvenant.
d) Suprasti auklėtinį išsiaiškinant medicinos, filosofijos, psichologijos, etikos ar teisės žiniomis jo negalias ir sunkybes.
e)Kvalifikuotai ir aktyviai pagelbėti, vadovauti.
3. Saugos principas. Jis plaukia iš atsakomybės dorovinio principo. Auklėjant rūpinamasi apsaugoti žmogų nuo aplinkos neigiamų įtakų, mokyti jį apsisaugojimo veiksmų, išvengti fizinės ar dvasinės žalos. Čia priklauso sauga nuo neigiamų ekologijos, klimato, maisto, asocialumo, subkultūros, amoralumo įtakų. Saugoti vaiką nuo blogio – auklėtojų pareiga.
4. Veiksmingumo principas. Veiks mingas būna auklėjimas, kai laikomasi visų minėtų auklėjimo principų, kai jie kvalifikuotai taikomi bet kuriame ugdymo veiksme: šviečiant, lavinant, prusinant, pamokant, globojant, formuojant specialias asmenybės savybes.
5. Individualizavimo principas. Šio principo pamatinis teiginys yra toks: auklėjant reikia rūpintis kiekvienos individualybės galia perimti vertybes, jomis reguliuoti elgesį.Auklėtinių psichikos savybių pažinimas teikia galimybę individualiai prie jų prieiti, rasti tinkamesnį turinį ir metodus.
6. Kūrybingumo principas. Kultūra – kūrybos vyksmas ir jo vaisius. Kūrybai reikia išlavinto intelekto ir vaizduotės. Kūrybingumo principas auklėjimo veikloje realizuojamas skatinimu: laisvai reikštis įgimtam spontaniškumui, susiformuoti kūrybinės veiklos pastovius motyvus, adekvačiai ir kritiškai vertinti mokslinės, techninės, meninės bei literatūrinės kūrybos produktus, įžvelgti kūrinių dvasines vertybes, jas išgyventi.
7. Prasmingumo principas. Prasmingumo principas reikalauja veiklą, t.y. buvimą pasaulyje, veiklos rezultatus vertinti žmogaus, tautos, pasaulio pažangos matais. Jie ir yra tie kriterijai, kuriais atrenkama, kas darytina, kas ne, kaip elgtis, kaip ne. prasmė suvokiama, kai randamas ryšys tarp veiklos ir rezultatų, tarp poelgių ir santarvės, tarp praeities, dabarties ir ateities.
Peržangos principas. Veiklos prasmės suvokimas jau yra veiklos, buvimo materialiojoje tikrovėje peržengimas ir įžengimas į idealiąją dvasinę tikrovės sritį.Šis principas reikalauja, remiantis realybe, atskleisti idėjų lobyną ir jomis turtinti auklėtinių sąmonę ir savimonę. Prasmingumo ir peržangos principams įgyvendinti auklėtojams padeda filosofijos ir jos šakų, ypač aksiologijos (etikos, estetikos, poetikos) studijavimas, humanitariniai mokslai.

29. AUKLĖJIMO METODAI.
Metodas (graikų k.ž. reiškia “tyrinėjimas”) reiškia veikimo ir reiškinių tyrimo būdą, veiksmą. Metodas yra kaip veiklos priemonė ir jo pasirinkimas ir taikymo pobūdis konkrečiai sąlygoja veiklos rezultatus. Mokymo metodai – specifiniai ugdomosios veiklos būdai mokymosi procese; tarpusavyje susiję mokytojo ir mokinių veiklos būdai, kuriais mokiniai, mokytojo vadovaujami įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių (t.y. mokinių ugdymo būdai mokymosi procese). Nėra vieningai nusistovėjusių mokymo terminų, tad vieni juos klasifikuoja pagal mokinių aktyvumą. Populiariausia klasifikacija pagal žinių šaltinį: 1. (žodis) žodiniai metodai (paskaita, pasakojimai, aiškinimai, pokalbiai, spausdintas šaltinis). 2. (vaizdas) vaizdiniai metodai (skaidrės, ekskursijos, video medžiaga – visa tai, ką galime matyti). 3. (praktinė veikla) praktiniai metodai (praktiniai, savarankiški, laboratoriniai darbai, tyrimai). Mokymo metodai skirstomi į grupes:1. informaciniai (pasakojimas, paskaita, pokalbis). 2. praktiniai-operaciniai (pratybos, praktiniai, laboratoriniai darbai). 3. kūrybiniai metodai (euristiniai, probleminiai, tiriamieji). Grupuoti metodus yra labai sudėtinga, tad bendrojo lavinimo mokykloje yra taikomi įvairiems mokymo dalykams Bendri mokymo metodai (metodų grupės):1. žodinio dėstymo (pasakojimas, paskaita). 2. pokalbio (aiškinamasis, euristinis). 3. spausdintų šaltinių naudojimas (spauda, vadovėliai, žinynai). 4. kūrybiniai darbai (referatai, rašiniai, stebėjimai). 5. demonstravimas-stebėjimas. 6. pratimai ir grafiniai darbai. 7. laboratoriniai ir praktikos darbai. 8. pažintiniai žaidimai. Mokymo metodų parinkimą ir jų taikymo pobūdį nulemia ugdymo tikslas, t.y. kuo aiškiau pedagogas supranta ugdymo tikslą, tuo tikslingiau ir kryptingiau jis organizuoja mokymo procesą. Organizuojant mokymo procesą, taikant mokymo metodus, turi būti: 1. remiamasi humaniškumo principu, mokinių savarankiškumo, asmenybės, gebančios kūrybiškai veikti ugdymu. 2. rengiant mokinius kūrybinei veiklai, reikia nuosekliai artinti mokymo metodus prie tyrimo metodų. Svarbu ugdyti ne tik jų savarankiškumą, bet ir aktyvumą – stengtųsi ne tik suprasti medžiagą, bet mokėtų ją apibendrinti. Tad svarbu skatinti juos stebėti, organizuoti bandymus, eksperimentuoti, rinkti įvairių šaltinių duomenis, apdoroti, pritaikyti praktiškai. 3. kad mokiniai įsimintų žinias, formuotų įgūdžius, kad būtų lavinamas jų intelektas, reikia derinti stebėjimą, žodį ir praktinę veiklą. 4. renkantis mokymo metodus, reikia atsižvelgti į mokymo medžiagos turinį, mokomojo dalyko ypatybes. Mokymo metodai turi atskleisti mokomojo dalyko dėsningumus. Įvairiais atvejais gali būti taikomi specifiniai metodai (gramatinis nagrinėjimas, komentuojamasis rašymas, demonstraciniai bandymai). 5. Parenkant metodus svarbu atsižvelgti į mokinių amžiaus ypatybes, bendrą klasės žinių lygį. 6. kokie bebūtų tobuli mokymo metodai, svarbiausią vaidmenį vaidina mokytojas, kuris turi būti geras savo dalyko žinovas, turėti ir puoselėti savo individualiąsias savybes. Mokytojas turi ne tik žinoti, bet ir sugebėti juos tinkamai taikyti praktiškai. Absoliučiai tobulų bei visuotinai taikytinų metodų nėra, netikslinga vienoms grupėms taikyti prioritetą. Šiuolaikinėmis sąlygomis populiaru yra derinti kelis mokymo metodus, pvz. derinti dėstymą su mokinių savarankišku darbu.
Auklėjimas yra būtinas. Žmogus atsineša į šį pasaulį savo temperamentą, gabumų, intelektą, kalbą, emocijas. Šių pradmenų išsiskleidimas priklauso nuo vaiko aktyvios sąveikos su žmonių ir daiktų aplinka. Bet kaip su ja sąveikauti, jis nežino ir nemoka. Štai čia būtinas auklė¬jimas. Auklėjimas – tai visuomenės patirties perdavimas jaunajai kartai., siekiant ją kuo geriau parengti gyvenimui ir darbui. Auklėjimas yra atsiradęs kartu su žmogumi. Auklėjimo tikslas-išugdyti atitinkamo tobulą asmenybę. Auklėj vyksta iki 16-20 metų, kol vaikas tampa visiškai savarankiškas. Vaikus reikia išmokyti vadovautis vertybėmis. Ne vien asmeninė patirtis lemia vertybes. Jų daug teikia žmonija, mokslo, meno veikė¬jai. Reikia vaikui padėti susiorentuoti vertybių gausoje, jas išsirinkti, įsisąmoninti ir jomis vadovautis sprendžiant gyvenimo kausimus. Auklėjimas yra pagalba žmogui santykiauti su aplin¬ka pagal vertingiausius kriterijus arba gyventi pagal aukščiausias vertybes. Auklėj yra svarbus nes dėl patirties stokos vaikai daro klaidų. Išmintingai organizuotas auklėjimas turi iš anksto pagelbėti įgyti būtiną vertingam ir normaliam gyvenimui patirtį, nedaryti klaidų. Auklėjimo me¬todai — auklėtojų ir auklėtinių veiklos būdai, ku¬riais siekiama realizuoti auklėjimo tikslus. Šiuolaikinėje pedagoginėje literatūroje yra kelios metodų klasifikacijos. Naujosiose mokymo priemonėse auklėjimo metodai skirstomi į: 1)formuojančius auklėtinių sąmonę 2)formuojančius elgesį. Prie jų dar priskiriami 2 metodai – skatinimo ir bausmių. Sakoma, kad sąmonė formuojama žodžiais, o elgesys – veikla. Auklėjimo metodus dar skirstoma pagal tai, kokiais psichiniais kanalais išmokstamas elgesys: įsisavinimas ir išmokimas. Įsisavinimas – tai objektyvių vertybių įvedimas į sąmonę. Išmokimas – tai naujų veiksmų, naujo elgesio įgijimas. Pagal pedagogo veiklą: rodomieji, žodiniai, veikdinamieji, stimuliaciniai. Rodomieji – teigiamais pavyzdžiais formuoja auklėtinių dvasines vertybes, dorovinį elgesį. Žodinis – panaudojant žodį formuoja auklėtinių dvasines vertybes, atitinkamą elgesį. Veikdinamasis – siekia mokinius įjungti į praktinę veiklą, formuojančią jų pažiūras, įsitikinimus, elgesį. Stimuliacinis – panaudojant žodį, veiksmą, daiktus įtvirtinamas dorovinis elgesys ir santykiai su aplinka.
Žinių įgijimas labai vei¬kia ir mokinių auklėjimą. Auklėjimas vyksta mokymo metu. Mokymas ir auklėjimas formuoja turtingą vidinį mokinio pasaulį. Auklėjimui mokymo procese svarbiausios sąlygos yra šios: 1. Labai svarbu kūrybingai parodyti mokslinę-įrodomąją nagrinėjamos medžiagos jėgą. Čia reikia išryškinti pateikiamos informaci¬jos ryšį su gyvenimu, mokinių patirtimi. Pvz: per literatūros pamokas mokiniai mokosi pažinti žmones ir save, perprasti žmonių tarpusavio santykius, suvokti bendražmogiškosios moralės turinį ir reika¬lavimus.2. Reikia didelio dėmesio toms problemoms, kurios labai vertingos auklėjimo požiūriu. Svarbu ne tik tai, kad mokiniai žinotų visuomeninio gyvenimo normas ir taisykles, bet ir atitinkamai elgtūsi gyvenime. 3. Nagrinėjamos problemos sietinos su giliais emociniais išgyvenimais. Čia kalbama apie gėrį, kilnumą, blogį apgaulę, išdavystę. 4. Ieškoti galimybių taip nuteikti mokinius, kad jiems patiems pasidarytų asmeniškai svarbios nagrinėjamos problemos bei su jomis susijusios vertybės. Reikia siekti, kad tos vertybės būtų mokiniams reikšmingos. 5. Reikia, kad būtų konstruktyvūs santykiai ir tarp mokytojo bei mokinių, ir tarp pačių mokinių, partneriškumo, atvirumo, sąžiningumo, tarpusavio pagarbos ir pagalbos atmosfera. 6. Mokytojo asmenybė, jo pavyzdys. Gebėjimas suprasti mokinius ir tinkamai su jais bendrauti. 7.Mokytojas turi mokyti taip, kad būtų formuojamas jų noras įgyti žinių, jas suprasti, plėsti, skatinti aktyviai veikti, nugalėti kylančius sunkumus. 8. Siekti pažinimo, vertinimo ir emocinio išgyvenimo vienybės.
Mokymas yra reikšminga auklėjimo priemonė. Auklėjimui didelę įtaką turi tarpusavio supratimas ir pasitikėjimas(mokytojo ir mokinio). Nemažą vaidme¬nį vaidina ir įvairi užklasinė veikla, įvairūs renginiai mokykloje. Mokymo procese mokiniai vis geriau supranta žmogų, jo vidinį pasaulį, žmonių tarpusavio santykius ir jų elgesį, dorovi¬nes ir kitas vertybes, idealus. Ugdomas dvasingumas, patriotizmas, pareigingumas.

30. SAVIAUKLA.
Savęs pažinimas – pirmoji ir svarbiausia saviugdos sąlyga. Jei žmogus nežino, kad jis yra pikčiurna, silpnavalis, pavyduolis, tai jam į galvą neateis mintis, kad reikia tų savybių atsikratyti. Aišku būtina žinoti ir savo teigiamas savybes.
Savęs pažinimo metodai. Šiuo metu dažniausiai naudojami šie pažinimo savęs metodai: savęs stebėjimas (tai savo paties vidinių išgyvenimų stebėjimas. Tačiau žmogui kartais pačiam sunku fiksuoti savo vidines būsenas – pykčio protrūkį ar pan., todėl savistaba papildoma kitu metodu – retrospekcija (tai savęs stebėjimas vėliau, kai sudėtinga būsena praeina), kartais save stebint naudinga save pastatyti į tokią situaciją, kurioje galėtų pasireikšti tam tikri charakterio bruožai, pvz suorganizuoti klasės renginį, norint sužinoti ar turima organizacinių sugebėjimų); savianalizė (tai savo darbo, veiklos, elgesio rezultatų, sėkmės ir nesėkmės priežaščių, poelgių ir juose pasireiškiančių savo asmeninių savybių pažinimas, analizavimas ir vertinimas. Savianalizei gali pakenkti išgyvenimai: susijaudinęs žmogus, apimtas apatijos, keršto, pavydo ar išgyvenantis stiprias emocijas, negali šaltai, rimtai, objektyviai analizuoti savo veiksmų, tuo labiau teisingai vertinti); savikontrolė, savęs lyginimas su kitais, kitų nuomonės išklausymas, kritika, savikritika, saviataskaita – tai asmens atskaita sau arba draugų grupei, arba klasės bendruomenei, apie tam tikro laikotarpio savo mokymosi darbo, darbo, veiklos rezultatus, apie tai kaip vykdomi saviugdos įsipareigojimai. Mokiniai, kurie intensyviai užsiiminėja saviugda ir kurie įvaldę šį procesą, dažniausiai saviataskaitas daro žodžiu kasdien mintyse. Vadovaujant mokinių saviugdai, reikėtų praktikuoti raštiškas saviataskaitas.
Savęs vertinimas. Tai asmens žinių, mokėjimų, įgūdžių, dvasinių ir fizinių savybių bei galimybių suvokimas, vientisas paties savęs ir savo vietos gyvenime vertinimas. Savęs vertinimas gali būti teisingas, savęs neįvertinimas, savęs pervertinimas. Nepakankamas savęs vertinimas silpnina žmogaus jėgas – jas tarsi sukausto, ugdo nepasitikėjimą savimi, smarkiai susiaurina gyvenimo perspektyvą, aktyvumą, iniciatyvumą. Vienintelis būdas įveikti šią situaciją yra saviugda. Pasitikėjimą savimi sąlygoja teigiamas praeities patyrimas. Tačiau neteisinga save pervertinti. Save pervertinantys mokiniai mažiau įdeda pastangų mokydamiesi, dirbdami, dėl nesėkmių kaltina kitus asmenis, sąlygas, bei aplinkybes. Save vertinant turi susiformuoti savigarba – toks žmogus nenori laikyti save blogesniu, jis nepasiduoda neigiamoms įtakoms, jis yra neišdidus, nežemina kitų, nesigiria savo nuopelnais. Pirma sąlyga saviugdai atsirasti yra tinkamas auklėjimas, kurio metu auklėtinis turi norėti tobulintis. Saviugdos motyvai: noras sekti kitų pavyzdžiu; gyvenimo tikslo turėjimas; noras būti savarankiškam; pareigingumas; meilė tėvams, artimiesiems; noras patikti kitiems.
Saviugdos metodai. Tai saviugdos programos sudarymas, taisyklių nustatymas ir jų laikymasis, savęs įtikinėjimas, prisivertimas, savikritika, savikontrolė, savidrausmė, savitaiga, savitvarda, savibauda, savigarbos puoselėjimas, savireguliacija, saviraiška, savišvieta, savęs drąsinimas, guodimas ir pan. Skatinant moksleivius saviugdai siūloma tokias saviugdos užduotis: 1)dažniau būti gamtoje, stengtis ją pažinti; 2)stebėti, kaip senyvi žmonės elgiasi gamtoje, kaip jie apžiūrinėja viską, kaip džiaugiasi augalais;3)stebėti gamtą įvairiais metų laikais; 4)skaitydami grožinę literatūra, atkreipti dėmesį į gamtos aprašymus; 5) saugoti gamtą, globoti gyvūnus; 6)parodose stebėti, kaip vaizduojama gamta.
Saviugdos įsipareigojimai duos naudos, jei mokinys sugebės kontroliuoti savo veiklą.
Savišvieta. Tai žinių įgijimo būdas, žinių papildymas. Protinės savišvietos turinį sudaro: 1)savarankiškas kai kurių dalykų mokymasis; 2)savarankiškas mokymasis įgūdžių, sugebėjimų ugdymasis; 3)suvokimas, kad būtina gerinti savo dvasinių galių ir žinių lygį; 4)išmokti greitai skaityti; 5)ugdyti kalbą; 6)išmokti organizuoti darbą, planuoti darbą, susirasti mokymosi šaltinius; 7)ugdyti savikontrolės įgūdžius.
Saviaukla – sudėtinė auklėjimo dalis. Be jos nėra auklėjimo. Kartu saviaukla yra specifinė žmogaus veikla, skirta savo dvasinio pasaulio tobulinimui peržengiant dvasinį skurdą, silpnybes, grūdinant sveikatą. Saviaukla – tai specialiai organizuota, tikslinga, ilgalaikė individo veikla, skirta tobulinti savo asmenybę. Kiti mano, kad pastangos save keisti jau ir yra saviaukla; ji gali būti neorganizuota, trumpalaikė, ir nebūtinai turėti teigiamą savęs keitimo tikslą. Reikia pabrėžti, kad saviaukla iš esmės yra savo teigiamų savybių ugdymas.
Pagrindinė saviauklos sąlyga – poreikis. Poreikis atsiranda kartu su savimonės pabudimu vaikui sąveikaujant su žmonių ir daiktų plinka. Ankstyvoje vaikystėje individas išskiria save iš santykių su kitais, ima savarankiškai veikti. Tėvai, mokytojai kreipia jo dėmesį į save, jis ryškiau pastebi savo individualias ypatybes, jausmus, temperamentą, charakterį. Vienoks elgesys stiprina santykius su kitais, padeda lengviau tenkinti norus, kitoks – silpnina galimybes siekti savo tikslus. Visa tai verčia keisti elgesį, adekvačiai suvokti aplinkos reikalavimus. Saviauklos būtinumą sukelia savęs įtvirtinimo aplinkoje, saviugdos poreikis.
Bręstanti savimonė vis ryškiau atskleidžia žmogui savivaizdį ir savipratą.
Paauglystės metais didesnis dėmesys skiriamas sau, savo Aš. Atsiranda būtinumas save auklėti, derintis prie grupės. Todėl manoma, kad tikroji saviaukla galima tik nuo paauglystės metų. Saviaukla įmanoma tik tada, kai individas gerai pažįsta save. Savęs pažinimas vyksta tiriant savo kūną: jo dydį, formas, veidą, rankas, kojas, kitas kūno dalis, tikrinant fizinę jėgą, patvarumą ir kt. Tolesnis savęs pažinimas vyksta tada, kai ieškoma savo neigiamų bruožų kilmės, priežasčių, kai siekiama susikurti teisingą savivaizdį.
Savimonė – savojo Aš pažinimo ir vertinimo įrankis, bet ne tik įrankis. Gyvenimiškoji savimonės reikšmė yra ta, kad ji duoda kryptį saviraiškai konkrečioje situacijoje.
Savimonė nėra žmogui duota iš šalies, ji susiformuoja veikloje, santykiuose su aplinka. Veikdamas ir santykiaudamas žmogus atlieka konkrečią socialinę rolę. Šioji ir formuoja savimonę, savęs sąmonę konkrečioje rolėje – vaiko rolė šeimoje, mokinio mokykloje, darbininko gamykloje ir t.t. Todėl galima kalbėt apie kelias savimones – apie kelias savęs pažinimo sistemas. To tarpu Aš visose rolėse išlieka tas pats. Saviauklą galima skirti į dvi pgr.rūšis – neįsisąmonintą ir įsisąmonintą (ši yra situacinė ir programinė).
Saviauklos užuomazgų yra jau vaikystėje – yra mokomasi iš kitų kalbos ir elgesio. Individas nesąmoningai daug įsisavina iš kitų. Ikimokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje pastebimas tikslingesnis saviauklos siekimas – tai situacinė savikontrolė ir savo elgesio korekcija. Savikontrolė ir savikorekcija lydi žmogų visą gyvenimą. Tai epizodinė saviaukla, sąlygojama konkrečios situacijos. Nuo atskirų savybių ugdymo pereinama prie savęs, prie aš ugdymo. Jis pradedamas savivalda. Savivaldos tikslas kyla, kai individas pajunta savo kalbos ir elgesio pusiausvyros trūkumus. Savivaldą galima suprasti ir plačiau – kaip organizuotą programinę savireguliaciją sunkiose elgesio situacijose. Programinėje savireguliacijoje ypatingą vietą užima kompleksinė saviaukla ir autotreniruotė. Kompleksinės saviauklos būtinumas grindžiamas tuo faktu, kad žmogaus savybės susijusios. Programinėje saviaukloje praktikuojama autotreniruotė kurioms nors savybėms efektyviai ugdyti: atletiškumui, dėmesiui, savitvardai ir kt.
Saviauklos turinys apima visą asmenybės vidinį gyvenimą ir jos santykius su aplinka, taip pat savo kūno grožiu, jo tvirtumu, patrauklumu, sveikata. Mokykliniame amžiuje siekiama gero pažangumo, neatsilikti nuo bendraamžių. Paauglystėje rūpinamasi greitesniu subrendimu. Charakterio saviauklos turinys apima įvairių neigiamų bruožų eliminavimą: nešvarumą, nerūpestingumą, tingėjimą, agresyvumą, egoizmą ir kt. Mokiniai turi nemažai asmeninių problemų: nepasitikėjimo savimi, nerimo, baimės,vidinių konfliktų ir kt. charakterio trūkumus ir vidinius sunkumus įveikiama intensyvia saviaukla, kai jai tinkamai vadovaujama. Dorovinė saviaukla apima tiek požiūrių, įsitikinimų, tiek dorovinio elgesio saviugdą. Savo pasaulėžiūros formavimas aktualus vyresniame mokykliniame amžiuje. Organizuojant paauglių ir jaunuolių saviauklą, kreiptinas dėmesys į jų individualybę, į požiūrius, jausmus, valią, charakterio bruožus, dorovę. Saviauklos būdai – tai žodinių ir veiksminių priemonių panaudojimo variantai savęs tobulinimo tikslais. Saviauklos būdų panaudojimas įmanomas tik tada, kai individas sugeba atlikti dvi roles – auklėtojo ir auklėtinio. Savimonės pagalba jis tarsi susidvejina – tuo pačiu metu ir kelia auklėjimo tikslus, ir įsako sau jų siekti. Savimonė tarsi praneša savimonei, koks yra Aš, ko reikia, kad elgesys keistųsi, darytųsi tobulesnis. Sąmonė kelia tikslus, parenka priemones, veikdina. Saviaukla individą daro kartu ir objektu, ir subjektu. Paprasčiausias saviauklos būdas – transdukcija. Jau ikimokykliniame amžiuje vaikai mąsto perkeldami kito minti į savąsias ir pakeičia jas sau priešingomis, dažniausiai teisingomis, suprasdami vyresniojo teisumą. Transdukuotos mintys formuojasi į požiūrį, poziciją, kuri lemia elgesį. Savikritika – ne tik savęs pažinimo, bet ir auklėjimo būdas, nes vertinant savo trūkumus, kyla siekimas juo įveikti. Savitvarda – pagrindinis savivaldos būdas, ypač tada, kai kyla impulsyvus elgesys, kai jausmai slopina sveiko, racionalaus proto sprendimus. Ji laikoma valios jėga. Labai paplitęs saviauklos būdas yra įsipareigojimas. Individas imasi priedermių ką noras daryti arba ko nors nedaryti. Saviataskaita – stiprina įsipareigojimo efektyvumą, padeda numatyti priemones tobulinti jo vykdymą. Greta vienetinių esti programinių įsipareigojimų, kai sudaromas tikslingas sąrašas pareigų, kurių imasi individas ar bičiulių grupė. Specialus saviauklos būdas – savidrausmė. Ji praktikuojama, kai individas turi sunkumų vykdydamas nustatytas bendro gyvenimo ar darbo normas, draugiškų santykių taisykles. Saviprievarta – kai su taikomas įsakymas, sau nurodoma nugalėti valios silpnumą, pertvarkyti įpročius. Savitaiga – specialus saviauklos, autopsichoterapijos būdas. Yra trys savitaigos sąlygos: gera fizinė būklė, relaksacijos būklė ir tikslo siekimas. Ji padeda įveikti charakterio trūkumus. Kontempliacija – labai intensyvūs apmąstymai vertybių, kurias individas nori įsisavinti. Kontempliacijos įtampos viršūnė – ekstazė. Kartojant savitaigą, vykdoma vadinamoji autotreniruotė, kuriuo pasiekiami geri mokymosi ir auklėjimo rezultatai. Pagalbiniais saviauklos būdais reikia laikyti savipaskatą ir savibaudą. Saviauklos vadovu gali būti asmuo, gerai pažįstantis auklėtinius, jų individualias skirtybes, mylintis juos, mokantis su jais bendrauti, galintis juos teigiamai veiki. Saviauklos organizavimo etapai:
1.auklėtojo pasirengimo vadovauti saviauklai 2. individualios ir kolektyvinės saviauklos organizavimas.3. saviauklos proceso palaikymo 4. saviauklos rezultatų aptarimo 5. saviauklos užbaigimo ir tęsimo. Ruošdamasis saviauklai auklėtojas turi išsiaiškinti, kuriems mokiniams reikia saviauklos. Tai lengva padaryti stebėjimo būdu. Pasirengęs saviauklos organizacijai, auklėtojas rūpinasi parengti savo auklėtinius. Tam reikia: 1. sudominti saviauklos reikšme asmenybės tobulinimui. 2. įvesti auklėtinius į vertybių ir idealų sfera. 3. atskleisti saviauklos perspektyvas 4. mokyti saviauklos būdų.
Suaugęs žmogus negali būti ugdomas – jam būdinga saviugda, kuri savarankiškumo lygiu iš esmės skiriasi nuo moksleivio saviugdos. Pedagogika yra ugdymo mokslas, nes žmogus gali būti ugdomas tik tam tikru savo gyvenimo laikotarpiu, o edukologija – saviugdos mokslas, mokslas apie švietėjiško pobūdžio pagalbos teikimą subrendusių žmonių asmenybės savikūrai. Pedagogika nuo edukologijos skiriasi tyrimo objektais: pedagogikos – vaikas ir jo ugdymas, edukologijos – jaunuolis (arba subrendęs žmogus) ir jo saviugda.

31. DORINIS AUKLĖJIMAS, VERTYBIŲ VAIDMUO JAME, UŽDAVINIAI.
Vertybės. Auklėjimo procese ugdytinis pasirenka vienokią ar kitokią vertybių sistemą, kuriai jis skiria savo veiklą, gyvenimą. Lavinimo turinys išreiškimas mokslo teiginiais-faktais, dėsniais. Auklėjimo turinį sudaro soc. idėjos, tvirtinimai apie vertybes, šias idėjas išreiškiančios normos ir jas atitinkančios asmenybės savybės. Vertybės sąvokoje skiriami 2 aspektai:1)vertybė yra tikrovės objektų socialinis reikšmingumas. Vertybė yra visa, ką žmonės vertina, kas jiems yra brangu; skiriamos materialinės ir dvasinės vertybės;2)vertybė-tai subjekto požiūris į objektyviai egzistuojančią realybę, išreiškiamos jo vertybinėmis orientacijomis. Aukl. procese šie aspektai atitinka aukl. turinį, išreiškiamą auklėtojo ir auklėtinio lygmenimis. Daugumą vertybių yra bendros visai žmonijai, tačiau realią prasmę įgyja tada, kai įjungiamos į vienokią ar kt. hierarchiškai sutvarkytą sistemą. Kiekv. tokią sistemą apibūdina aukšč. vertybė. Vertybių ugdymo metodai. Mokinys atėjęs iš šeimos ar visuomeninės įstaigos jau yra įgijęs tam tikrų vertybių pradus. M-kla tęsia vertybių skiepijimą tam tikra mokymo logika ir nuoseklumu. Ši nuoseklumą sudaro vertybių ugdymo struktūra, kurią sudaro 3 etapai:pasirinkimas, pasirinkimo įtvirtinimas, poelgiai. Mokinio pasirinkimas yra apspręstas šių sąlygų:tikslų, pažiūrų, interesų. Vertybių skiepijimo pagrindas-pasirinkimas ir nusiteikimas. Nėra kt. būdo vertybėms plėtotis, kaip rinktis tai, ko trokštama. Renkamės tai, su kuo save sutapatiname, kas labiausiai artima. Nemaža mokinių mano, kad prioriteto teikimas tam tikroms vertybėms-tai jų asmeninio gyvenimo sritis. Vertybių ugd. galimybė glūdi kiekv. mokymo etape-keliant tikslus, nagrinėjant naują medžiagą ir kt. Mokytojo tikslo kėlimo procese, manieroje slypi vertybės. Mokant turi dominuoti ne išorinis spaudimas, o vidiniai stimulai, mokoma motyvuoti mokymą, reiškiama abipusė mokytojų ir mokinių pagarba. Vertybių ugdymas yra neatskiriama mokinių santykių, dinamiškų situacijų dalis. Vertybės įgyjamos mokiniams kasdien kartojant tuos pačius veiksmus:sveikinantis, klausiant, atsakant. Ugdymas vertybių pagrindu nepasieks galutinio rezultato, jei mokinys nesusiformuos šių sąvokų-žmogus, visuomenė, dievas ir tt. Mokytojas mokiniui yra vertybių puoselėtojas. Ugdymas neįmanomas be vert. ugdymo. įv. m-kloje vykstantys procesai susiję su vertybėmis. Ugdymas nepagrįstas vertybėmis yra neįmanomas. Ugdymo idėja-vertybė.

Ugdant visapusišką asmenybę, ypač svarbus vaidmuo tenka doriniam (doroviniam) auklėjimui(tikslingam asmenybės moralinių savybių formavimui). Tikslas – formuoti aukšto lygio sąmonę ir ją atitinkančius elgesio įgūdžius bei įpročius. Auklėjamojo proceso pagrindu tampa dorovinis auklėjimas.Esmė -ugdyti dorovines nuostatas, kaip visumą- žmogaus santykių su savimi, visuomene, darbu, gamta, kultūrinėmis vertybėmis.Svarbiausias dorinio auklėjimo bruožas, siekiant išugdyti visapusišką asmenybę- tinkami asmenybės santykiai su visu tuo, kas asmenybę supa. Visapusiškos asmenybės ugdymo procese dorinis auklėjimas užima ypatingą vietą, todėl žmogaus išsilavinimas, jo protas ir visa veikla turi padėti siekti tiesos, gėrio, grožio, teikti pagalba tiems, kuriems jos reikia, ir pan. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme nurodomas toks švietimo sistemos uždavinys: “Ugdyti asmens dvasines ir fizines galias, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus.”. Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos koncepcijoje šis uždavinys labiau konkretinamas: „Puoselėti sąžiningumą, savigarbą ir orumą, kūrybiškumą, nukreiptą į tiesą, gėrį, grožį, skatinti gailestingumą, geros valios veikla, siekiančią laisvės, taikos, darnos, pagarbos ir šviesos” Šiuo metu dorinio auklėjimo svarba ypač didėja, nes moralės (dorovės) reguliuojamasis vaidmuo (pagrindinė jos funkcija) visuomenėje mažėja. Tai susiję su mūsų praeitimi, užsienio (Vakarų šalių) įtaka( didžiulė mokslo, technikos, medicinos ir pan. pažanga, tačiau nedoros pavyzdžių nė kiek nemažėja). Dorinis auklėjimas yra ypač sudėtingas dar ir dėl to, kad dorovės reikalavimai yra kategoriški, besąlyginiai, reikalaujantys ką nors vykdyti, nurodantys, kaip reikia elgtis. Dorovės normos ir taisyklės yra nepaperkamos, bekompromisės, būtinai reikalaujančios teisingumo. Jų svarbiausias bruožas yra drausti, liepti, įpareigoti, tvirtai įsakyti ir kategoriškai reikalauti Dorovės reikalavimai kartais žmogui būna nepriimtini, nes jie varžo, reikalauja atsisakyti kokių nors malonumų ir pan. Vadinasi, neretai dorovės normos ir reikalavimai būna suprantami kaip primetami dalykai, kaip įsibrovėliai į asmeninį gyvenimą, net kaip „baubas”, siekiantis užslopinti asmeninę laimę, net pažeidžiantis modernaus etiketo taisykles ir pan. Tuo tarpu žmogus, ypač paauglys, nemėgsta, kai jam įsakoma, kai iš jo kategoriškai reikalaujama, kai vienų ar kitų dorovės normų laikymasis trukdo jo malonumo, džiaugsmo siekiui ir pan. Visa tai ypač sunkina dorinį auklėjimą, nes jaunoji karta mato, kad daugelio žmonių kalbos, jų žodžiai nesutampa su jų veiksmais ir elgesiu. Kaip žinoma, neretai išsilavinimas ir išmintis dorovės dar nelemia: net tvirti doroviniai įsitikinimai bei įpročiai asmens dorovingumo tam tikrais atvejais negarantuoja. Dorovinis auklėjimas, jo turinys neatskiriamai susijęs su visuomenės morale. Moralę sudaro principai, normos, elgesio taisyklės, tam tikri reikalavimai, lemiantys žmogaus santykius su visuomene, valstybe, žmonėmis, nuosavybe ir pan. M.pobūdį lemia visuomenės gyvenimo sąlygos, ekonominiai santykiai, taip pat religija, filosofija, politika, menas, tradicijos ir pan..Moralė -viena iš visuomenės sąmonės formų; ją pagrindžia ir įgyvendina dorovinės vertybės(moralės normos ir taisyklės turi visuomeninių reikalavimų pobūdį –atlieka reguliuojamąją funkciją). Žmogus, išauklėtas atitinkamos moralės dvasia, tam tikrus dorovės reikalavimus neišvengiamai traktuoja kaip savanoriškai priimtą pareigą. Ypač svarbu įtikinti ugdytinius dorovinių vertybių teisingumu, jų laikymosi būtinumu, jų svarba asmenybei ir visuomenei, nes dorovingas elgesys ir veikla asmenį kilnina, tobulina, aukština. Moralės bruožai: 1) pagrindą sudaro žmogiškosios vertybės, kurios susiformavo per daugelį amžių; 2) humanistinis pobūdis: žmogus laikomas didžiausia vertybe, todėl jam ir turi būti skiriama daugiausia dėmesio(visa tai taikytina ir mokiniui); 3) moralė turi remtis tautos kultūra, papročiais, tradicijomis; 4) turi būti aktyvi, veikli, t. y. turi skatinti ne tik geriausių asmenybės bruožų plėtotę, bet ir nesitaikstymą su neigiamais reiškiniais(pvz., kvaišalų vartojimas) 5) tai turi būti bendravimo, konstrukcinės sąveikos moralė. Dorinis auklėjimas padeda formuoti ne tik elgesio, bendravimo ir veiklos bruožus, bet ir apima žmogaus minčių, motyvų, norų, jausmų pasaulį. Dorinio auklėjimo uždaviniai: dorinio auklėjimo tikslas – išugdyti žmogų žmoguje(dorinio auklėjimo tikslas – ugdyti pozityvią gyvenimišką poziciją turintį žmogų), todėl jis atlieka ypatingą vaidmenį ugdant visapusišką asmenybę. Uždaviniai: 1. Dorinės sąmonės formavimas: reikia žinoti dorovės reikalavimus, elgesio normas ir kriterijus bei, remiantis morale, suprasti tai, kas gera ir kas bloga, kas teisinga ar neteisinga.Mokiniams reikia suteikti dorovės žinių, jų turimas žinias bei patirtį sisteminti, išsiaiškinti įvairių dorovinių vertybių, dorovinių nuostatų turinį, įrodyti jų svarbą žmonių santykiams, būtinybę jų laikytis. Svarbu, atsižvelgiant į mokinių amžių ir jų patirtį, tas dorovės žinias, vertybių supratimą nuolat sisteminti, gilinti ir tobulinti. Dorovės žinių pagrindu formuojasi doroviniai įsitikinimai. Vadinasi, dorinių įsitikinimų formavimas yra glaudžiai susijęs su dorinės sąmonės formavimu. Dorinių įsitikinimų formavimas – ilgas ir sudėtingas procesas(.šeimoje, darželyje, mokykloje) Daug priklauso nuo mokymo ir auklėjimo kokybės, nuo klasės auklėtojo asmenybės ir, žinoma, nuo aplinkos. Įsitikinimų formavimo procesas labai priklauso ir nuo ugdytinio asmenybės, t. y. nuo jo patirties, valios, intelekto, jausmų lygio, nuo to, ką jis jau yra išgyvenęs, kaip supranta ir vertina jį supančių žmonių elgesį ir pan. 2. Dorinių jausmų plėtojimas. Dorovės žinios būna tik tada veiksmingos, sėkmingai tampa įsitikinimais, kai jos susijusios su jausmais (jausmai žinioms suteikia gyvybingumo, veiksmingumo, įtikinamumo). Doriniai jausmai rodo ir dorinio išsiauklėjimo lygį(abejingumas rodo dorinio išsiauklėjimo stoką). Doroviškai išauklėtas žmogus giliai išgyvena ne tik savo, bet ir kitų sėkme ar nelaimę. Labai svarbią reikšmę dorinio auklėjimo procese turi jausmai: meilė savo kraštui ir artimiesiems, pareigingumas, draugystė, teisingumas, gailestingumas. Doriniai jausmai ugdomi ir mokymo procese, ir bendraujant. Tačiau ypatingą reikšmę jų ugdymui turi veikla .Mokytojo uždavinys – stebėti mokinius, ieškoti jų teigiamų bruožų ir juos pabrėžti, įtvirtinti teigiamus dalykus, skatinti bei mokyti džiaugtis ir išgyventi. 3.Dorinio elgesio įpročiu formavimas: mokymas ir pratinimas tinkamai elgtis. Norint įgyti dorinių savybių, reikia nemažai laiko ir ryžtingu pastangų. Tačiau suformuoto įpročio galios ir veiksmingumo nereikia pervertinti Formuojant dorinio elgesio įpročius lemiamą įtaką turi įvairi veikla: mokymasis, darbas, visuomenei naudinga veikla, sportas ir pan. Dorinė sąmonė ir elgesys ne visada sutampa: žmogus žino, kaip reikia elgtis, tačiau pasielgia visiškai kitaip. Todėl, formuojant dorovinį elgesį, būtina ugdyti sąmoningumą, atsakingumą, skatinti savikontrolę; ypač daug dėmesio reikia skirti valios ugdymui. 4.Valingų charakterio bruožu ugdymas: tai kryptingumo (tikslo turėjimo), atkaklumo, aktyvumo, ryžtingumo, pareigingumo, savarankiškumo, ištvermingumo, susivaldymo, principingumo, mokėjimo nugalėti sunkumus ugdymas(.svarbu ugdyti stiprią valią ir tvirtą charakterį-būtina bet kurioje veikloje skatinti reguliuoti veiksmus, mokyti įveikti kliūtis ir sunkumus). 5. Neigiamų bruožų šalinimas: ne tik teigiamų asmenybės savybių formavimas, bet ir nederamo elgesio, netinkamų dorinių vertybių keitimas teigiamomis. Pagrindinis perauklėjimo būdas – įtraukti vaikus į įvairią veiklą, paskirti įvairius įpareigojimus. Tai – dažniausiai individualus darbas, kurį lemia būtinybė pašalinti kurį nors neigiamą mokinio asmenybės bruožą, padėti įgyti teigiamos dorovinės patirties. Dorinio auklėjimo veiksniai Pagrindinis dorinio auklėjimo būdas, kaip dorovingumo pasireiškimo rodiklis)- įvairi asmenybės veikla. Žmogus aktyviai veikdamas – stebėdamas, ieškodamas, bandydamas, mėgdžiodamas, bendraudamas – daro įtaką aplinkai ir pats keičiasi, t. y. nuolat tobulėja kaip asmenybė. Ugdant asmenybę, jos dorovingumą, labai svarbu sudaryti tokias sąlygas, kad vaikas veiktų ir dalyvautų tokioje veikloje, kuri padėtų formuoti jo teigiamus dorovinius bruožus bei rengti jį kaip visapusišką asmenybę(bendravimas daro didžiulę įtaką besiugdančios asmenybės dorinės sąmonės formavimui bei elgesiui, ypač padeda kaupti dorovinę patirtį). Todėl teisinga, racionali vaiko veikla, kai ji kreipiama tinkama linkme ir teisingai organizuojama. Žinoma, auklėti reikia ir žodžiais, bet jie veiksmingi tik tada, kai derinami su veikla – Svarbiausia žmogaus aktyvių santykių su aplinka formavimas, tinkamais pavyzdžiais. Kai kurie dorinio auklėjimo veiksniai yra svarbūs tiek organizuojant ugdytinių veiklą, tiek ir paveikiant jų sąmonę žodžiu. Ypatingą vaidmenį doriniame auklėjime atlieka šeima: „Šeima yra lemiamas asmenybės formavimo veiksnys. Lietuvos R.švietimo įstatyme nurodyta, kad „tėvai privalo sudaryti vaikams gyvenimo ir mokymosi sąlygas, laiduojančias sveiką ir saugią jų dvasinių bei fizinių galių plėtotę, dorovinį brendimą” (šeima turi padėti asmenybės dorovingumo pagrindus), teigiamas ar neigiamas suaugusiųjų bendravimo formas, pagrindinius jų gyvenimo būdo bruožus. Dorinio auklėjimo problemos ir jų įgyvendinimas ir sprendimas mokykloje:
Ugdymą šeimoje (ir ikimokyklinėse įstaigose) pratęsia mokykla. Pagrindinė mokinio veikla mokykloje – mokymasis, todėl ir dorinis auklėjimas pirmiausia vyksta mokymo metu. Reikšmingą vaidmenį doriniame auklėjime atlieka ir įvairi po pamokinė veikla, klasės auklėtojo darbas, taip pat įvairūs renginiai mokykloje. 1.Mokinių dorinės sąmonės formavimui didelę įtaką turi humanitariniai dalykai( ypač literatūra-. tai skiepija mokiniams sąžiningumą ir teisingumą, ištikimybę ir dorinį tyrumą, darbštumą ir pareigingumą, gailestingumą ir daugelį kitų dorinių vertybių. 2.Mokymo auklėjamąjį, kaip ir lavinamąjį, poveikį lemia ir visa mokymo organizacija (aktyvus mokinių dalyvavimas mokymo procese, savo požiūrio į nagrinėjamas vertybes reiškimo skatinimas – reikšminga mokymo įtakos doriniam mokinių auklėjimui didinimo sąlyga). 3.labai svarbu veikti ne tik intelektą, bet ir mokinių jausmus. Apie tai, kas gera, kilnu, gražu, lygiai kaip ir apie blogį, negalima kalbėti ramiai, nesijaudinant. 4.dorinio auklėjimo požiūriu labai svarbu ne tik skatinti savarankiškai vertinti tai, kas gera ir bloga, bet ir jautriai išgyventi – ir džiaugtis, ir žavėtis, ir užjausti, ir piktintis, ir smerkti. 5.Doriniam mokiniu auklėjimui ypatingą reikšmę turi mokytojo asmenybė, jo pavyzdys, jo bendravimo su mokiniais pobūdis. Mokiniai vertina ne tik mokytojo aprangą, bet ir jo vertybines nuostatas, jo elgesį Doriniam auklėjimui ypač reikšmingas mokytojo bendravimas su mokiniais Būtinas abipusis pasitikėjimas. 6.Šiuolaikinėmis sąlygomis klasės auklėtojas ypač daug dėmesio turi skirti doriniam auklėjimui, t. y. dorovinių nuostatų, dorovinio idealo ir apskritai dorovinės kultūros formavimui. Todėl per eti¬nius pokalbius, disputus ir kitus renginius labai svarbu supažindin¬ti arba priminti, sukonkretinti moralės turinį bei reikalavimus. Ypač svarbu rūpintis, kad mokinys ne tik klasės auklėtojo organizuojamoje veikloje, bet ir šeimoje, tarp draugų ir kitur įgytų bei plėtotų teigiamo elgesio patirtį, kad jo elgesys atitiktų turimas dorovines vertybes, kad praktiniame gyvenime jis įsitikintų moralės normų ir jos reikalavimų teisingumu. 7.ypač didelę įtaką žiniasklaidos priemonės ir visa supanti aplinka. šiuo metu keltinas svarbiausias uždavinys: kaip mažinti šių veiksnių neigiamą poveikį jaunajai kartai, jos dorovinei patirčiai, vaikų ir jaunimo veiksmams bei elgesiui. Tai – didžiulė ir labai sudėtinga problema. išvada: 1.dorinis jaunosios kartos auklėjimas, kaip vienas iš svarbiausių visapusiškos asmenybės ugdymo uždavinių, šiuolaikinėmis sąlygomis yra ypač sudėtinga ir prieštaringa problema. 2.Svarbiausia auklėjant jaunąją kartą protingai, pedagogiškai kryptingai organizuoti ugdytinių gyvenimą ir veiklą. 3.dorinis auklėjimas, kaip viso auklėjamojo darbo šerdis, yra glaudžiai susijęs su protiniu bei estetiniu lavinimu, su tautiniu auklėjimu ir darbiniu ugdymu.
Visos dorovinės vertybės suskirstomos:
1)dorovinės normos, reglamentuojančios žmonių santykius su gyvąja gamta, tai yra pagarba bet kokia gyvybei;
2)vertybės, reglamentuojančios santykius su žmogumi, kaip asmenybe, t.y. žmogaus orumo gerbimas;
3)dorovinės normos, reglamentuojančios santykį su pačiu savimi: garbė, gėda;
4)dorovinės normos, reglamentuojančios žmogaus santykį su kitų žmonių bendravimo kultūra;
5)dorovinės normos, reglamentuojančios asmenybės ir visuomenės santykius, t.y. socialinis teisingumas, demokratiniai principai (meilė tėvynei);
6)dorovinės vertybės, reglamentuojančios santykius su kultūra, t.y. pagarba kultūrai, vertybių saugojimas būtinybė gerbti nuosavybę, tautines tradicijas.
Dorovinio auklėjimo problemos
Dorovinis auklėjimas yra nepaprastai sudėtingas. Sakoma, kad mūsų pasaulyje informacijos niekšybių perteklius. Jei yra pažanga moksle, technikoje, medicinoje, tai dorovės srityje pažangos nėra. Visuomenei reikalinga dorovė. Tai sudėtinga, nes žmonės dorovės dalykus nesutinka išskėstomis rankomis, kurie siekia slopinti asmens laisvę (tam tikriems žmonėms), ji kelia besąlyginius reikalavimus, kiekvienas žmogus nori elgtis laisvai, todėl mokiniai dorovinius reikalus laiko primestais, jais nepatenkinti. Šiandien dorovės keliami reikalavimai suprantami kaip valdžios ir kitų brovimusi į asmeninį gyvenimą. Kiekvienas įsakymas iššaukia pasipriešinimą. Todėl auklėjimo procese svarbūs dorovės reikalavimai. Norint elgtis dorovingai, reikia tam valios pastangų.
32. TAUTINIS, PATRIOTINIS IR NACIONALINIS AUKLĖJIMAS.
S.Šalkauskis auklėjimą tautai skirsto į: tautišką, tautinį, patriotinį, nacionalinį, tarptautinį, anttautinį, visuomeninį auklėjimą. Tauta – žmonijos evoliucijos ir istorijos sukurta savita sutelktinė būtybė, susidedanti iš šeimų, susieta bendra kalba, papročiais, istoriniu likimu. Jos istorijoje žmonės sukūrė savitą materialinę ir dvasinę kultūrą: tautosaką, papročius, dailę, įrankius, žiniją.Tautos prigimtis yra biologinių, psichinių ir dvasinių pradų vienis. Auklėjimas turi padėti šiuos pradus išskleisti, sukurti darnią ir adekvačią tautos savimonę, gebėjimą užtikrinti savo egzistenciją ir išreikšti save pasauliui. Tauta gyva atskirų asmenų tautybe, t.y. viešu savo tautinės priklausomybės pareiškimu, atsiskleidžiančiu žodžiais ir darbais. Kartu ji yra stiprus priklausomumo išgyvenimas, skatinantis siekti tautos idealo – tautinės darnos ir lygiateisio buvimo pasaulyje. Tautiškumas reiškiasi tuo,kad būdingas tautos savitumas – jos individualybė: etniniu tipu, gimtąja kalba, papročiais ir kt. Tautiškumas – tai būdas, forma, kuria reiškiasi tauta. Tautiškas auklėjimas naudojasi tomis tautinėmis formomis, jos yra svarbiausios priemonės ugdyti tautiškam žmogui, gebančiam reikšti savo tautybę. Etninis žmogaus tipas susiformuoja veikiant žmogaus kūną gamtinei, ekonominei, kultūrinei tautos gyvenimo aplinkai. Gimtoji kalba, tautosaka, tradicijos, šventės, tautinė literatūra, istorija naudojama visuose mokymo dalykuose, įvairiausiose auklėjimo formose. Sakoma, kad tautiškumas perduodamas su motinos pienu. Tautiškumo ugdymo metodai ir formos susietos su tautos tradicijomis, papročiais.Tautinis auklėjimas. Tautiškasis auklėjimas siekia tautos dvasią ir patirtį perkelti į auklėtinio protą ir širdį, kad jis gebėtų išreikšti savo tautybę, o tautinio auklėjimo tikslas – išugdyti žmogų, galintį vykdyti tautos paskirtį bei pašaukimą ir įgyvendinti jos idealą – tautinę darną vardan Tėvynės stiprybės ir klestėjimo.Iškyla tokie auklėjimo uždaviniai:
1. Ugdyti kultūrinio, socialinio ir tautinio intelekto vienovę, įgalinčius spręsti tautos gynybos uždavinius šiandieninėmis sąlygomis.
2. Ugdyti fizinę galią ir kovinę parengtį, operatyviai vykdyti karinės ir socialinės saugos uždavinius.
3. Rengti tautos vaikus produktyviam protiniam ir fiziniam darbui, siekiant dvasinio ir ekonominio klestėjimo.
4. Įtvirtinti etinius, organizacinius įpročius gyventi darnų bendruomeninį gyvenimą tautoje.
Šie uždaviniai sprendžiami visame ugdymo procese, šeimoje, mokykloje.
Patriotinis auklėjimas yra integralus tautinio ir tautiško auklėjimo vienovės elementas. Jis susietas su subjektyvia individo nuostata tautos atžvilgiu. Patriotas pirmiausia suvokia, supranta, įsisąmonina ir gerbia savo tautinę individualybę, deramai tarnauja tautiniam pašaukimui ir idealui, drąsiai ir viešai liudija savo tautybę. Patriotizmo požymiai:
Patriotizmo požymiai:
1. Savigarbus tautiškumas
2. Tautos savitumo meilė.
3. Tėvynės meilė
4. Aktyvi veikla dėl tautos dvasios
5. Aktyvi veikla prieš blogybes
Šie požymiai leidžia patriotizmą apibūdinti taip: jis yra emocionalus savo tautos ir tėvynės savitumo išgyvenimas, atsiskleidžiantis sąmoninga aktyvia veikla tautos laisvei, nepriklausomybei ir sutelktumui stiprinti, tautos dorai, materialinei ir dvasinei galimybei didinti, kovoti su įvairiomis blogybėmis.Iš čia iškyla du pagrindiniai metodai: emocijų sukėlimo (įkvėpimo) ir veikdinimo.
Nacionalinis auklėjimas. Tautiškas, tautinis ir patriotinis auklėjimas gilinosi į asmenybės subjektyvųjį pasaulį: į jos pažiūras, intelektą, jausmus, nusiteikimus bei nuostatas. Nacionalinis auklėjimas skverbiasi į asmenybės galias kurti tautai objektyvias materialines ir dvasines gėrybes, t.y. tautos kultūrą. Tam verta išskirti tokias kultūrinės kūrybos sritis: mokslą, meną bei literatūrą, techniką, ekonomiką, teisę, politiką.
Nacionalinio auklėjimo tikslas – parengti asmenybę, gebančią vadovautis universaliomis vertybėmis ir jas kurti tokio lygio, kad iškeltų naciją į tarptautinės bendrijos rangą. Jam pasiekti reikia aukščiausio, diferencijuoto lavinimo. Aukščiausiu lavinimu reikėtų laikyti klasikinio ir modernaus mokymo vienovės taikymą.Čia tinka kūrybiniai mokymo metodai. Reikia ugdyti intelektualinį elitą. Pagrindinė mokymo forma yra pamoka.
Jaunosios kartos tautinio auklėjimo klausimais rašė Vydūnas, J. Girnius, P. Mašiotas ir kiti,-gana plačiai ir giliai šį auklėjimą išnagrinėjo fil.S. Šalkauskis (1886-1941) ir jo mokinys A. Maceina (1908-1986), kurie parengė tautinio auklėjimo teoriją. Tautinį auklėjimą šiuolaikinėmis sąlygomis analizuoja L. Jovaiša], V. Aramavičiūtė ir kt. Analizuojant tautinio auklėjimo svarbą, ugdant visapusišką asmenybę, pabrėžiama, kad kiekvienas žmogus yra tam tikros tautos atstovas. Vadinasi, labai svarbu padėti kiekvienai asmenybei susiformuoti tautinę individualybę, tautiškumą, padėti išsaugoti žmogaus savitumą. Būtina taip organizuoti jaunosios kartos ugdymą, kad būtų formuojama jos tautinė savimonė ir patriotizmas, t. y. meilė savo tautai, jos žmonėms, tautos kultūrai, istorijai, papročiams ir tradicijoms, Tėvynės gamtai, ryžtas dirbti ir atiduoti savo jėgas gimtojo krašto gerovei, atsakomybė užjos likimą. Tautinio ugdymo tikslas – suformuoti tautinę individualybe, kaip integruotą visapusiškos asmenybės dalį. Tautinio auklėjimo esmė – rengti jaunąją kartą tautos gyvenimui. Tautiškai auklėjant turi būti ugdomas žmogus kaip tautietis, kaip tautinė individualybė. Tautiškai auklėjant turi būti plėtojama visa tai, kas būdinga tautai( formuojamas tinkamas požiūris į savo tautą, santykis su tauta, supratimas, kad jis yra tautos atstovas.Tautinis auklėjimas turi skatinti rūpintis Lietuvos kultūros identiteto išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu, turi formuoti atsakomybę už savo tautos likimą. Tautinio auklėjimo funkcija – perteikimas jaunajai kartai tautos patirties, jos dvasinių ir kultūrinių vertybių, tai yra supažindinti su savo tautos bruožais, pasiektais laimėjimais, remiantis gimtąja kalba, tautos menu, papročiais, tradicijomis ir pan.Tautinio sąmoningumo pagrindas yra visapusiškas savo tautos praeities ir dabarties, savo kultūros žinojimas. Tautinis ugdymas- tai visapusiškas žmogaus parengimas tautos gyvenimui. Tautinis auklėjimas nesudaro atskiros ugdymo dalies (kaip dorinis, fizinis ir pan.) -jis vykdomas per visą ugdymo darbą. Todėl tautinio ugdymo tikslų siekiama kartu su bendruoju ugdymo tikslu, taikant iš esmės tuos pačius metodus. Tautinis u. savo esme yra savotiškas dorinio auklėjimo tęsinys. Esmė – formuoti teisingą požiūrį i savo tautą. Tačiau tapatinti tautinio auklėjimo su doriniu netikslinga -jis tam tikra prasme yra platesnis, nes glaudžiai siejasi- tautinio auklėjimo šaknys slypi doriniame auklėjime. Pagrindinis tautinio išsiauklėjimo bruožas – tinkami asmenybės doriniai santykiai su visa tauta. Tautinio auklėjimo uždaviniai: S. Šalkauskis išskiria 3 tautinio auklėjimo uždavinius: tai tautiškas, patriotinis ir nacionalinis auklėjimas. Tokį filosofo požiūrį A. Maceina toliau plėtoja: jį sukonkretina ir išsamiau išdėsto. 1.tautinio auklėjimo uždavinys – tautiškas auklėjimas. Paskirtis – plėtoti (išvystyti) tai, kas įgyta, siekiant suformuoti asmenybės tautines ypatybes, padėti prigimčiai išskleisti tautines užuomazgas, sukurtas pačios prigimties(būtina kuo geriau mokėti gimtąją kalbą, žadinti meilę jai, rūpintis jos išlaikymu,svarbu daug dėmesio skirti tautosakai ir savo literatūrai, taip pat fiziniam lavinimui, etnografiniams šokiams ir žaidimams, kurie padeda pasireikšti etniniam tipui, tautiškoms dvasios jėgoms, būtina ugdyti ir estetinį tautiškumą, kurį reikia ne tik pažinti, bet ir mylėti, globoti). Svarbiausi tautiškumą ugdantys šaltiniai:gimtoji kalba, tautosaka ir tautinė literatūra, tradicijos, tautos istorijos, taip pat savo krašto gamtos, jos geografinių ypatybių pažinimas. 2.reikšmingas tautinio auklėjimo uždavinys – patriotinis auklėjimas. Patriotizmas – tai savo tautos meilė, savitas prisirišimas prie savų žmonių, gimtosios žemės. Tauta mylima todėl, kad ji yra sava ir niekuo nepakeičiama. Patriotizmas – moralinė savybė, tam tikra dorybė( ši dorybė ypač vertinga: ugdant patriotizmą siekiama savo tautos gerovės, siekiama derinti asmens ir tautos interesus, tobulinti savo tautybę remiantis visuotiniais žmonijos idealais).Patriotizmo nemokoma -jis įkvepiamas, įsisąmoninamas, parodant, kaip ir už ką mylėti Tėvynę. Todėl labai svarbu išsiaiškinti, kas tai yra Tėvynė, kas sudaro patriotizmo esmę, kuo jis gali reikštis. Tam reikia pažinti tautos praeitį, ją pajausti ir išgyventi, puoselėti ir palaikyti tautos tradicijas, daug dėmesio skirti tautinėms šventėms, tautos atributikai, istori¬niams paminklams ir pan. 3.nacionalinis auklėjimas: paskirtis – taip rengti jaunąją kartą, kad ji pakeltų tautą į nacijos lygį. Tam būtina, kad tauta pasiektų aukštą kultūros lygį, būtų kitų tautų pripažinta ir dalyvautų sprendžiant tarptautines problemas(šalies viduje yra nemaža spręstinų problemų, pirmiausia susijusių su gana aukštu nedarbo lygiu, daugumos tautiečių sunkiomis materialinio gyvenimo sąlygomis, nepakankamu visuomenės išsilavinimu, švietimo organizavimo trūkumais). Todėl, siekiant kelti tautos kultūrą, šiuolaikinėmis sąlygomis tobulinti jaunosios kartos nacionalinį auklėjimą, svarbu siekti, kad: jaunoji karta būtų visapusiškai išugdyta, aktyviai rengtųsi dalyvauti stiprinant mūsų valstybę, gausinant jos dvasines ir materialines vertybes; Tautinio auklėjimo veiksniai ir organizavimas Ir S. Šalkauskis, ir A. Maceina nurodo tokius tautinio auklėjimo veiksnius: šeima, mokykla, valstybė, bažnyčia, atsitiktiniai veiksniai( Šiuolaikinėmis sąlygomis priskirti ir žiniasklaida). 1.Auklėjimo procese šeimai tenka ir didžiulis vaidmuo, ir atsakomybė- šeima – tautos gyvenimo, tautybės skleidimo pradas. Būdingas šeimos bruožas – tėvų ir vaikų rūpinimasis vienų kitais, pasiaukojimas saviesiems. Tautinės ypatybės pirmiausia formuojasi ir plėtojasi šeimoje: šeima išlaiko etninį tautos tipą, išsaugo ir plėtoja tautines tradicijas, papročius. Ir psichinė tautinė individualybė pradeda formuotis šeimoje( išmokstama kalbėti gimtąja kalba, kartu ir tautiškai mąstyti. 2.Mokykla tęsia tautinį auklėjimą, pradėtą šeimoje, neretai net užpildydama auklėjimo šeimoje spragas. Šiuolaikinėje mokykloje turi būti skiriama daug dėmesio tautiniam auklėjimui, o dabartinė bendrojo lavinimo mokykla turi būti ypač sutautinta. Tautinis auklėjimas mokykloje suprantamas kaip auklėjimo, visos mūsų švietimo sistemos organizavimo principas. Tautinis auklėjimas mokykloje, atsižvelgiant į realias galimybes, neformaliai turi būti vykdomas visame ugdymo procese: per visų dalykų pamokas, organizuojant įvairiomis formomis po pamokinę ir klasės vadovo veiklą (meninę saviveiklą, kraštotyrinę veiklą, švenčių minėjimus ir t. t) Tautiškai auklėjama: 1.mokant gimtosios kalbos, visus mokomuosius dalykus mokant gimtąja kalba, skatinant mokinius kuo tobuliau ją išmokti, ugdant meilę savo kalbai, pasididžiavimą ja. Gimtosios kalbos reikšmės neįmanoma pervertinti(kalba yra pagrindinė žmonių tarpusavio ryšio, jų bendravimo priemonė, kartu didžiausia dvasinės kultūros vertybė). Gimtojoje kalboje glūdi tautos dvasia, t. y. jos istorija, papročiai ir tradicijos, atsispindi požiūris į dorovines vertybes, tautos charakteris, todėl kiekvieną tautos narį ji jungia su tautos kultūra. Labai svarbu mokinius įtikinti, kad ji, gimtoji kalba, vienijanti praeities, dabarties ir ateities kartas į istorinę bendriją, yra tautos tęstinumo pagrindas(tauta išnyksta, kai netenka savo kalbos). 2.Tautiškai auklėjant svarbu visą ugdymo procesą grįsti savo tautos kultūra, jos papročiais bei tradicijomis, meile gimtajam kraštui ir jos gamtai. Mokykla turi būti atvira ir kitoms kultūroms, ko būtinai reikalauja šiuolaikinės gyvenimo sąlygos. Kaip pabrėžiama vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcijoje, švietimo sistemos pamatas yra konkreti tautinė kultūra (pagrįsti ugdymą tautos kultūra ypač svarbu pirmajame mokymo etape, nes suvokę savąją kultūrą mokiniai gali geriau suprasti ir svarbiausius kitų tautų pasaulinės kultūros dalykus). Ne visi mokomieji dalykai vienodai reikšmingi tautiniam auklėjimui. Vieni iš jų tik apskritai lavina žmogų (matematika), kiti padeda pažinti savo tautą per kitų tautų pažinimą (visuotinė istorija, geografija), treti tiesiog ugdo tautinę individualybę. Per humanitarinių dalykų, pavyzdžiui: literatūros, istorijos, menų dalykų, pamokas yra ypač daug galimybių supažindinti mokinius su tautos kultūra, papročiais ir tradicijomis, kartu ir su kitomis kultūromis. Ypač svarbu nagrinėti tautosaką ir ja remtis. Todėl svarbiausias uždavinys yra tobulinti šia linkme mokymo dalykų programas, siekti, kad vadovėliuose ir mokymo priemonėse kuo ryškiau įvairiais aspektais atsispindėtų sava kultūra. Ypač reikšmingas tautiniam auklėjimui yra tautos istorijos mokymas. Dabartis yra praeities tąsa, todėl kiekvienam sąmoningam piliečiui būtina žinoti tą kelią, kurį nuėjo tauta, – tai elementari ir būtina tautinės sąmonės formavimo sąlyga. Todėl svarbu siekti, kad mokiniai teisingai suvoktų tautos nueitą kelią, žavėtųsi jos turtinga istorija, sielotųsi dėl jos skausmų ir nelaimių, pasiryžtų dirbti ir aukotis dėl savo tautos ateities. Tautiškai auklėti galima ir įvairios po pamokinės (užklasinės) veiklos metu, kuri turėtų būti grindžiama nacionaline kultūra. Šia linkme būtina organizuoti ir visą klasės vadovo veiklą, nes jis turi nemažai galimybių ugdyti mokinį kaip sąmoninga savo tautos kultūros perėmėją, puoselėtoją bei kūrybingą tęsėją. Siekiant tobulinti tautinį auklėjimą mokykloje, reikia ir atsakingo požiūrio, ir didelio kūrybinio darbo, todėl būtina, kad šalies vadovaujančios institucijos tam skirtų daugiau dėmesio ir paramos. Be to, galima tikėtis, kad ir žiniasklaida, ypač televizija, daugiau akcentuodama žmogiškąsias vertybes, efektyviai prisidės prie tautinio jaunosios kartos auklėjimo.
Pilietiškumo bei tautinės sąmonės ugdymas ir istorinės atminties stiprinimas yra vienas nepriklausomos Lietuvos mokyklos ugdomosios veiklos prioritetų. Lietuvos mokykloje privalu ugdyti moksleivių pilietiškumą, patriotizmą, demokratinio gyvenimo įgūdžius, kūrybingai puoselėti Lietuvos kultūros tradicijas. Tai būtina sąlyga atviros, demokratinės visuomenės bei stiprios ir saugios valstybės sukūrimui. Visavertis pilietiškumo ugdymas neįmanomas be jaunuolių emocinio ryšio su tėvyne stiprinimo, patriotinių nuostatų formavimo.
Neužtenka vien tik perteikti moksleiviams žinių apie demokratinį visuomeninių santykių tvarkymą ir plėtoti bendradarbiavimo bei dalyvavimo visuomeniniame gyvenime gebėjimus. Labai svarbu ugdyti ir atitinkamas vertybines nuostatas – meilę tėvynei, tautinį tapatumą bei valstybinę ir tautinę savimonę harmoningai derančią su atsakingų Europos ir pasaulio bendruomenių narių savimone.
Tautinės išminties ugdymas. Išmintis – prigimties dovana, bet ja reikia mokėti naudotis. Būtinos šios sąlygos:
1) bendrasis intelektualinis išprusimas, įgalintis kvalifikuotai spręsti universaliąsias tautos problemas. Bendrasis intelektinis išprusimas įgyjamas mokantis, lavinantis. Tautai reikia universalių vertybių, kurios ją įjungtų į žmoniją. Tai pasiekiama per gamtos mokslus, kurie pateikia gausią tų sričių informaciją, sužinoma daug rūšių, tipų, potipių, detalių. Matematika išmoko formalizuotai mąstyti, bet ji formaliu mąstymo mechanizmu ir liktų, jeigu nerastų sąsajų su praktiniu darbu. Fizika- svarbi materialiam pasauliui pažinti ir valdyti. Humanitariniai mokslai teikia visuotinių žmogiškųjų idėjų, kuriomis turi gyventi tauta.
2) Socialinis intelektas, pajėgus įsigilinti į tarpasmeninius santykius, grupių interesus, priimti adekvačius sprendimus tautos sutelktumui tobulinti (tikyba, etika). Šis ugdymas šeimoje ir mokykloje kuria gebėjimą jautriai suprasti žmogų ir adekvačiai reaguoti į visuomeninio bendravimo blogybes.
3) Kultūrinis intelektas, planuojantis ir reaguojantis tautos kūrybinės potencijos išplitimą pasaulyje. (filosofija, meno studijos).
Tautiečių fizinis ir karinis rengimas.Valstybingumas reikalauja apsaugos ir gynimo. Todėl iškyla šie uždaviniai:
1. fiziškai grūdinti jaunimą, stiprinti sportu, sveiku gyvenimo būdu;
2. aprūpinti tautą modernia ginkluote ir parengti žmones ja naudotis pratybų ir tarptautinių konfliktų metu;
įtraukti gyventojus į civilinės saugos sistemą ir parengti juos savisaugos tikslams.
Protinis lavinimas ir darbinis auklėjimas. Protinis lavinimas negali apsiriboti dėstomų dalykų žiniomis, jos turi būti panaudojamos mokslinei kultūrai ugdyti. Darbinis auklėjimas- tai santykių su darbo medžiagomis, įrankiais, procesu ir rezultatų ugdymas. Paprastai apsiribojama darbo operacijų mokymu – buities, technologijos įgūdžiais.
Bendruomenės gyvenimo teigiamų įpročių ugdymas. Bendruomenei reikia šviesos. Ją teikia dvasios kultūra: mokslas, religija,, menas. Tautai reikia tiesos. Gyvenimas bus atviras ir skaidrus, kai visi informacijos šaltiniai pulsuos tiesa ir ji bus prieinama.Tauta yra sutelkta, kai supranta savo paskirties esmę.

33. ŠEIMYNINIS IR VISUOMENINIS AUKLĖJIMAS.
Visuomeninis auklėjimas. Normalų visuomenės gyvenimą apibūdina asmens ir visuomenės interesų derinimas, laisvosios iniciatyvos praktinių rezultatų ne vien tikslams, bet ir visuomenės gerovei, visuomenės pastangos tobulinti valdžią, kad ji tarnautų visų piliečių labui. Universaliosios taikos, santarvės, žmonių doros idėjos vis plačiau skverbiasi į širdis, o tai gali stiprinti visuotinis visuomeninis auklėjimas, besiremiantis demokratijos idėjomis, kurių pamatas santarvė, asmens ir visuomenės teisių ir priedermių harmonija. Visuomeninio auklėjimo tikslas – išauklėti žmogų, gebantį tobulinti visuomenės narių santarvę. Tam reikia spręsti šiuos uždavinius:
1.Plėtoti tarpasmeninių ir socialinių santykių dorą.
2.Ugdyti demokratinę sąmonę.
3.Formuoti visuomeninės veiklos motyvus ir įgūdžius.
Visuomeninio auklėjimo veiksmingas met odas – atskirų atvejų, įvykių, bylų tyrimas taikant kritiško mąstymo procedūras. Juos išanalizavus, daromos išvados.
Šiandieninės šeimos socialiniai demografiniai aspektai:
1)Gimstamumo mažėjimas; 2)Vedybų amžius senėja; 3)Keičiasi vyro ir moters vaidmenys; 4)Keičiasi šeimų normos; 5)Keičiasi šeimos funkcijos; 6)Keičiasi pačių partnerių santykiai;7)Didėja problematiškų šeimų, o kartu ir problematiškų vaikų skaičius; 8)Auga asocialių šeimų skaičius ir pan.
Įvairioje psichologinėje, pedagoginėje literatūroje pateikiama masė įrodymų, kad vaikų neurozės, depresijos susijusios su šeimos mikroklimatu. Viena iš priežasčių, kodėl vaikai agresyvūs, tai smurtas šeimoje, taip pat agresyvus pačių tėvų elgesys. Vaiko konfliktus su bendraamžiais, su mokytojais, stimuliuoja pati šeima. Vaiko pasyvumas, hiperaktyvumas taip pat gali būti nedarnios šeimos priežastis. Vaikų nuostatos į mokymąsi, į gyvenimo prasmę, į kitus dalykus, yra susijusios su šeima. Su šeima taip pat susijusi vaiko psichinė sveikata. Jeigu tai yra darni šeima, tai ji daro teigiamą įtaką.
Priežastys, dėl kurių būtina tėvus įtraukti į mokyklos veiklą: 1)mokyklos veikla tampa kūrybiškesnė; 2)tėvai padeda mokytojams individualiai dirbti su vaikais; 3) šiame procese tėvai patys tobulėja; 4)dalyvaudamos bendroje veikloje šeimos tarpusavyje suartėja, suartina klasę, o patys tėvai susipažįsta su dabartine mokykla.
Priežastys, dėl kurių tėvai neįsitraukia į mokyklos veiklą: 1)nepakankamas pačių mokytojų iniciatyvumas; 2)nepakankama tėvų iniciatyva ir motyvacija (tėvai kartais abejoja ar jie mokykloje yra pageidaujami); 3)tėvai nėra susipažinę su šiandieniniu mokyklos gyvenimu; 4)neigiamas socialinės aplinkos poveikis.
Sprendimo būdai: 1)skatinti mokytojų motyvaciją įtraukti tėvus; 2)ieškoti netradicinių bendradarbiavimo formų su tėvais.
Bendradarbiavimo formos: susirinkimai; įvairios šventės; konferencijos; tėvai pakviečiami vesti pamokų; leidžiama tėvams stebėti pamokas.
Pozityvaus auklėjimo principai pagal J. Grejų: 1)vaikas gali būti kitoks nei kiti; 2)vaikas gali klysti; 3)vaikas gali rodyti neigiamas emocijas; 4)gali daug norėti, todėl tėvai turi ieškoti kompromisų; 5)gali prieštarauti, bet bereikia pamiršti, kad tėvai turi išlikti šeimininkais.
Netinkami auklėjimo metodai: lepinimas ir problemų sprendimas už vaiką; autokratija ir noras, kad vaikas visiškai paklustų.
Šeimos vaidmuo. Šeimos vaidmuo labai svarbus asmenybės ugdymui, tai svarbiausia šeimos funkcija gimdyti ir auklėti vaikus. Normaliam ugdymui būtina tėvų tarpusavio meilė. Auklėjimo esmė- vadovauti jų dvasiniam vystymuisi. Auklėjimui reikalingi abu tėvai, svarbi šeimos atmosfera, šeimos tonas, santykiai šeimoje, vaikas nuolat stebi ir mokosi. Materialinių ir dvasinių vaiko poreikių tenkinimas, tačiau šeima negali pakeisti mokyklos.
Visuomeninio auklėjimo turinys:
1. socialinis auklėjimas yra visuomeninio auklėjimo pradinis elementas, parengiantis auklėtinius platesnei visuomeninei veiklai. Jo tikslas – doros pagrindu formuoti interesų bendrumo visais klausimais sąmonę. Todėl sprendžiami šie uždaviniai:
a) skleisti interesų bendrumą tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų šeimoje, kolektyve ar bendruomenėje;
b) tobulinti dalijimąsi darbo, mokymosi patirtimi ir kitokia informacija;
c) tirti auklėtinių organizacinius gebėjimus ir gabesniuosius įtraukti į vadovaujantį darbą.
2. Teisinis auklėjimas – demokratinio auklėjimo pamatas, nes visuomenės tvarkos gynimas grindžiamas pirmiausia teisės mokslu, teisėsauga, teisėtvarka, įvairiomis teisinėmis įstaigomis. Teisinio auklėjimo uždavinys: supažindinti su demokratinės visuomenės normomis, kurių įgyvendinimas palaiko visuomeninę tvarką. Visuomeninė drausmė stiprina valstybę, įgalina ją normaliai funkcionuoti.
3. Politinis auklėjimas. Jo pamatas – žmogaus ir visuomenės laisvė ir gerovė. Šio auklėjimo uždavinys – padėti auklėtiniams susiformuoti teisingą nuostatą į valstybę, valdžią, jos struktūrą, kūrimą ir tikslus, supažindinti su partijų ir organizacijų paskirtimi, su įvairių valstybių politine santvarka. Tam padeda istorijos, geografijos, politologijos kursai.
4. Ekonominis auklėjimas. Ekonomika turi rūpintis gamybos klestėjimu, kad būtų užtikrintas visų biudžetas – valstybės ir žmonių pajamos ir išlaidų balansas, kad augtų visų gerovė. Šio auklėjimo tikslas – sukurti jaunimo nuostatas nenusikalstamai ir kompetentingai darbuotis visuomenės gerovei.
5. Pilietinis auklėjimas grindžiamas socialiniu, patriotiniu, teisiniu, politiniu, ekonominiu auklėjimui. Jo tikslas – pilietinė santarvė, sutelktumas vykdant piliečių pareigas valstybei, visuomenei.
Visuomeninio auklėjimo veiksmingas metodas – atskirų atvejų, įvykių, bylų tyrimas taikant kritiško mąstymo procedūras. Juos išanalizavus, daromos išvados.

34. SKATINIMAI IR BAUSMĖS.
Auklėjimo teorijos darbuose skatinimai ir bausmės paprastai išskiriami kaip papildomų auklėjimo priemonių grupė. Skatinimai ir bausmės patys savaime nesiejami su elgesio turinio perteikimu, jie tik skatina anksčiau pateikto turinio įvaldymą arba stabdo socialiai nepriimtinų elgesio formų vystymąsi. Bausmės visų pirma susijusios su reikalavimo ir režimo metodais.
Skatinimas – teigiamas elgesio stimuliavimas, kuriuo siekiama sukelti malonius auklėtinių išgyvenimus. Socialinius požiūriu skatinimas – gero elgesio visuomeninis įvertinimas, patvirtinimas, kad elgesys teisingas. Skatinimų funkcija – žadinti tokius išgyvenimus, sudaryti sąlyginius ryšius tarp malonių emocijų ir visuomenės reikalavimų asmenybei. Paprasčiausia skatinimo forma – pritarimas. Svarbu, kad auklėtinis pajustų, kad auklėtojas patenkintas jo elgesiu. Pagyrimas – išreiškiamas žodžiu ar raštu. Padėka – oficialus gero elgesio, sėkmingų veiklos rezultatų įvertinimas, paprastai reiškiamas m-klos direktoriaus įsakymu. Apdovanojimas – skatinimo už ypač gerą elgesį ir veiklą forma. Aukščiausias apdovanojimas – aukso medalis baigiant mokyklą. Už kitus pasiekimus gali būti apdovanojami garbės raštais.
Bausmė – mokinio raginimas koreguoti savo elgesį. Bausmių paskirtis – pratinti auklėtinius slopinti tuos asmenybės bruožus, kurie prieštarauja kolektyvo ir visuomenės reikalavimams, padėti išspręsti galinčius dėl šių prieštaravimų kilti konfliktus. Bausmes skiria tas, kieno reikalavimai nevykdomi.
Pastaba – operatyvi bausmė, skiriama už nedidelius mokyklos vidaus tvarkos ir mokinio elgesio taisyklių pažeidimus. Papeikimas – oficiali bausmė už rimtą pražangą arba sistemingą reikalavimų pažeidimą. Svarstymas pedagogų taryboje taikomas už didelius elgesio normų pažeidimus. Nepatenkinamas elgesio įvertinimas mokslo metų pabaigoje – viena didžiausių bausmių. Tokiam moksleiviui neišduodamas vidurinio mokslo atestatas. Šią bausmę skiria pedagogų taryba. Pašalinimas iš mokyklos – aukščiausia ir todėl tik išimtinais atvejais taikoma bausmė.į sprendimą gali priimti rajono/miesto pedagogų taryba, susiderinusi su nepilnamečių reikalų komisija. “Natūralių padarinių” bausmės – papildomų pareigų, susijusių su neigiamo elgesio rezultatais, skyrimas: pvz. įžeidus mokinį, liepiama atsiprašyti; padarius netvarką – sutvarkyti.
Veiksmingumo sąlygos yra bendros ir skatinimams, ir bausmėms. Visų pirma skatinimai ir bausmės turi būti užtarnauti. Neužtarnauti skatinimai ugdo išpuikimą, bausmės – priešiškumą. Abi poveikio priemonės neturi būti skiriamos per dažnai. Turi būti saikingumas, nes jos praras veiksmingumą. Skatinimams ir bausmėms turi pritarti kolektyvas. Skiriant baudas ir skatinimus, reikia atsižvelgti į auklėtinių amžiaus ir individualias ypatybes. Taip pat esminę reikšmę turi humaniškas požiūris į baudžiamąjį, pedagoginis taktas. Nereikia menkinti individo jį baudžiant. Reikia baudžiant žiūrėti optimistiškai į auklėtinį, į jo teigiamo elgesio galimybes.
Skatinimų ir bausmių paskirtis – formuoti vidines elgesio varomąsias jėgas.
Skatinimai neturi tapti atlyginimu, jie turi būti įvertinimo išraiška. Bausmės didesnę įtaką daro vaikystėje formuojant nuostatas. Labai svarbu kaip vaikas reaguoja į nuobaudas. Kiekviena šeima kuria savo ugdymo sistemą.

Sėkmingo auklėjimo sąlygos:
1. Vaiko, kaip asmenybės pažinimas;
2. Tėvai turi suprasti savo svarbą ugdyme;
3. Šeimos padėtis – kultūrinis gyvenimas, emocinės įtampos lygis;
4. Pedagoginė šeimos padėtis. Tėvų, tėvų-vaikų santykis, bei vaiko požiūris į santykius.
5. Šeimos tvarka, taisyklės;
6. Psichologinių poreikių tenkinimas (saugumo, priklausomybės, pagarbos, meilės);
7. Lygiavertiškumas;
8. Mokymosi sąlygų sudarymas, pagalba.
Tėvai gerai turi suprasti šeimos prasmę, jos tikslus auklėjimui. Šeimoje turi būti šios pagrindinės auklėjimo sąlygos: tėvų moralinė branda, pedagoginė kultūra, gebėjimas ugdyti save ir kitus, mokėti suprasti vaikus. Bendra šeimos situacija, šeimos pedagoginis auklėjimas, tėvų ir vaikų santykiai, dvasinė atmosfera psichologinių poreikių tenkinimui.

Poreikio mokytis ugdymas. Žm. gyvenime visada siekia vienokių ar kitokių tikslų, kurių svarb.-užtikrinti normalų egzistavimą, prideramą vietą gyvenime. visi rengiamės būsimam savarankiškam gyvenimui, stengiamės jį perprasti, jame orientuotis. Ši būtinybė išugdė žm. Pažintinius interesus. Ji reiškiasi smalsumu, noru pažinti aplinkinį pasaulį-reiškinius, daiktus. Šis smalsumas ir yra noro mokytis pagrindas. Noras mokytis yra natūrali, įgimta žm. Savybė, pamažu virstanti poreikiu. Vaikai tinkamai auklėti šeimoje į m-klą ateina su aiškiai išreikštu noru dirbti. Taigi į I-ą klasę vaikas ateina įsitikinęs, kad mokslas jam seksis, kad jis bus giriamas. Neigiami vertinimai mažina norą mokytis, palengva prarandama pasitikėjimas savo jėgomis. Moksleivių noras mokytis keičiasi III-oje klasėje-jau pradedama bodėtis mokinio pareigų, linksta praleidinėti pamokas. IV,V-oje ir aukšt. Klasėse mokinio varomosios jėgos jau kt. pobūdžio-tai mokytojų, tėvų raginimas ir kt. Įgimtas vaiko smalsumas, žinių poreikis mokymosi metais turi virsti įpročiu dirbti nuolat, sistemingai mokytis. Poreikį su įpročiu sieja malonumo, pasitenkinimo jausmas. Jei asmenybė ilgą laiką realizuodama poreikį, patiria sėkmę, poreikis virsta įpročiu. Mokyklai reikia:mokymo procesą organizuoti taip, kad visi mokiniai galėtų patirti sėkmę. Pedagogas turi suprantamai perteikti mokomąją medžiagą, formuoti vaikų pažintinius interesus. Svarbu ugdyti mokinio pasitikėjimą savo jėgomis. Mokymas turi būti individualizuotas. Mokymo(si)motyvacija. Motyvacija – tai veiksnių bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vykstantys žmogaus psichikoje. Motyvacija perkelia mus iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia mumyse energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme. Mūsų poreikiai ir siekimas juos patenkinti yra pirmas motyvacijos šaltinis. Pvz., jei vaikas nori sulčių, jis bėga ir nusiperka. Mokymosi motyvacija yra susijusi su vaizduote, lytimi ir santykiais šeimoje. Pvz., jei berniuko santykiai su tėvu yra draugiški, šilti, tai vaiko poreikis siekti yra silpnesnis. Jei tėvas ugdo vaiko savarankiškumą, atsakomybę, poreikis siekti sustiprėja. Naujausios šiuolaikinės psichologijos pažiūriu motyvac. esmė gali būti nesuderinamumas tarp to, kas dabar yra, ir kas gali būti suvokta. Huntas sako, kad kiekvienas žm. turi tam tikro lygmens nesuderinamumą, kuris skatina veikti. Pvz., termometras rodo +10, o ištikrųjų lauke 0. Žm. ieško kodėl taip yra? Kiekvieną ta nesuderinamumą reikia įveikti. Kitaip nebus motyvuoto mokymosi. Mokymosi motyvai atskleidžia, kodėl mokinys siekia arba nesiekia tikslo, galima atspėti jo poelgio prasme. Motyvų g.b. daug ir prieštaringų. Tada mokinys patiria vidinį konfliktą, atsiranda prieštaravimai dėl leidžiamo ir draudžiamo, tarp asmeninių ir grupės interesų. Mokinio poelgį, apsisprendimą nulemia tai, koks motyvas nugali. Motyvacijos rūšys. Vidinė motyvacija.Ankstyvoj vaikystėj ryški smalsumo motyvacija. Vaikas ieško naujų patyrimų, mėgsta mokytis naujų dalyku. Stipriausią vidinę mokymosi motyvaciją sukelia vidinis džiaugsmas, lydintis išmokimą.Išorinė motyvacija: Neretai moksleiviai vadovaujasi motyvais, kurių pradžia slypi jų aplinkoje, žm. tarpusavio santykiuose. Dauguma moksleivių mokosi todėl, kad “reikia”. Reikia išmokti pamokas, nes liepė mokytojas, reikia eiti į mokyklą, nes liepė tėvai ir t.t. Tokia motyvacija kilusi iš netikusio tėvų ir visuomenės elgesio. Jie mokosi tik todėl, kad bijo būti nubausti. Labai maža vilties, kad iš jų išaugs atsakingas, išmintingas, iniciatyvus žmogus. Labai svarbi yra ateities, gyvenimo prasmės motyvacija. Ji teikia jėgų nugalėti kasdieninius sunkumus, džiaugsmingai mokytis. Dar v. norės mokytis tada, kai kuri nors mokymosi dalis taps jo veiklos motyvu. Tokie motyvai g.b.: 1.Mokymosi rezultatai. 2.Mokymosi tikslai: siekimas įgyti naujų žinių ir įgūdžių, išmokti naują dalyką.3.Pats mokymosi procesas: tai, proto jėgų naudojimas savo sugebėjimams išreikšti. Labai svarbu meistriškai organizuoti pamokas, kuriose mokinys galėtų parodyti savo aktyvumą ir pajustų išmokimo džiaugsmą.
Motyvacija – tai veiksmų bei elgesio žadinimas ir skatinimas, vykstantys žmogaus psichikoje.
Motyvas – tai, kas atspindi žmogaus psichikoje vaizdo (minties) pavidalu ir nukreipia jo elgesį taip, kad būtų patenkintas t.t.poreikis. Motyvai sukuria bendrą nusiteikimą mokytis, o nuo tikslų priklauso, kokie bus konkretūs mokymosi veiksniai.
Motyvacija apima žmogaus poreikius, troškimus ir įsisąmonintus norus, interesus ir polinkius, vertybes, pažiūras ir įsitikinimus. Motyvacija perkelia mus iš nuobodulio į susidomėjimą, sukelia mumyse energiją ir padeda ją nukreipti viena linkme. Jos branduolį sudaro kryptingumas ir veržlumas.
Mokymosi motyvacija padeda mokiniui orientuotis į tikslą, suvokti, kiek laiko reikės tikslui pasiekti, ar reikės pastiprinimo ir kokio. Nuo jos priklauso, kodėl mokinys, esant skirtingom sąlygom, nevienodai atlieka tą pačią užduotį ir kodėl to paties išsimokslinimo ir gabumų mokiniai ta pačią užduotį atlieka skirtingai.
Mokymosi motyvacijos funkcijos:
Mokymosi motyvai atskleidžia vidinę mokymosi logiką. Jų nežinant, negalima suprasti, kodėl mokinys siekia arba nesiekia tikslo, negalima atspėti jo poelgio prasmės. Motyvų gali būti daug ir prieštaringų. Kai taip yra, mokinys patiria vidinį konfliktą. Mokinio apsisprendimą lemia tai, koks motyvas nugali. Prieštaringų motyvų kova mokiniui gali būti labai skausminga. Kas šią kovą laimės, priklauso nuo asmenybės brandumo – mokinio vertybinių nuostatų, idealų, įsitikinimų, valingumo ir aukštųjų jausmų, taip pat nuo šeimos narių ir mokytojų elgesio.
Mokymosi motyvacijos žadinimo būdai (veiksniai):
1. Teigiamą motyvaciją skatina sėkmė. Visada labiau domimės tuo, kas sekasi. Mokymosi motyvaciją ypač sustiprina laukiama sėkmė. Manoma, jog mažas nerimas ir nedidelė nesėkmės tikimybė turėtų būti, bet mokymasis kiekvienam turėtų baigtis sėkme – išmokimu.Nesėkmė ir bausmė mokymosi motyvaciją mažina.Bet koks nepasisekimas ir neigiamas kitų atsiliepimas apie poelgį sukelia nemalonų jausmą bei nepasitikėjimą ir mažina ryžtingumą naujam veiksmui.
2. Labai svarbu, kad vaikas mokydamasis galėtų sužinoti ar jis taisyklingai atlieka veiksmus. Grįžtamasis ryšys, naudojant patvirtinimo principą, pagreitina mokymąsi ir priartina išmokimą. Grįžtamasis ryšys ir pastiprinimas kartu veikia mokymąsi ir jo motyvaciją.
3. Teigiamas pastiprinimas žadina mokinio aktyvumą per jo pasitikėjimą savimi bei savigarbos jausmą, sustiprina norą mokytis ir brandina mokymosi motyvaciją. Kritikavimą, užgauliojimą, barimą psichologai vadina neigiamu pastiprinimu. Dėl jo vaikui mokytis pasidaro dar sunkiau ir dar labiau sumažėja noras mokytis.
4. Labai maloniai įsitraukiame į veiklą, kurią suvokiame kaip laisvai pasirinktą. Nemėgstame, kad kas nors mus kontroliuotų, mums patinka patiems save kontroliuoti. Mažiems vaikams ir paaugliams tai dar svarbiau. Svarbiausia , kad mokytoją ir tėvus vaikas jaustų kaip rūpestingus, mylinčius pagalbininkus. Jeigu jie vaiko akyse yra tik kontroleriai ir jo darbų vertintojai, ryšio su vaikų jau nebėra. Mokiniui reikia pagalbos, kuria jis galėtų pasinaudoti.
Mokymosi veiksnių klasifikacija:
1. veiksniai, susiję su pačiu mokiniu. Koks yra tas, kuris mokosi ir kaip jis mokosi,
2. mokymo turinio ir formos ypatybės. (programos, vadovėliai, mokymo planai),
3. mokytojo asmenybė. Koks yra tas, kuris moko ir kaip moko,
4. mokyklinės situacijos(kaip keliama į aukštesnę kl., kokie reikalavimai mokiniui,mokytojų tarpusavio santykiai),
5. mikrosocialinė aplinka: šeima, giminės, kaimynai (jų elgesys, pažiūros, bendravimas),
6. makroaplinka: užmokyklinės situacijos (kultūrinis, socialinis-ekonominis gyvenimas).
MOKYMOSI MOTYVACIJOS RŪŠYS Motyvacijos rūšys dažniausiai siejamos su Maslow poreikių hierarchija. Šiuo būdu motyvai grupuojami atitinkant poreikius. Toks motyvacijos supratimas turi atspindėti pedagoginiame darbe. Negalima tikėtis patenkinti mokinio intelektualinių poreikių, kol nėra patenkinti jo fiziologiniai ir socialiniai poreikiai. Jei vaikas ateina į m-klą alkanas, nesveikas, jaučiasi apleistas, tai mokytojui bus sunku sužadinti jo mokymosi motyvaciją.
Mokymosi motyvacija yra vidinė ir išorinė.
Vidinė motyvacija skirstoma į :
1. Smalsumo motyvacija
2. Svarbiausi augimo poreikiai
3. Išmokimo džiaugsmas
4. Savipilda
5. Savigarba
6. Laimėjimai ir lūkesčiai
7. Kompetencija – pakankamumas
8. Konfliktuojantys motyvai
Smalsumo motyvacija labai ryški ankstyvosios vaikystės metais. Vaikai ieško naujų patyrimų, mėgsta mokytis naujų dalykų, mėgaujasi spręsdami kryžiažodžius.
Stipriausią vidinę mokymosi motyvaciją sukelia vidinis džiaugsmas, lydintis išmokimą. Vadinama vidiniu pastiprinimu.
Tai yra savipildos poreikio, kaip vidinės valios ir išminties energijos skleidimosi, įgyvendinimas. Veiksmingiausia ir prasmingiausia mokymosi motyvacija susijusi su gyvenimo prasmės jausmu ir pačių žmogiškiausių vertybių įsisąmonimu. Labai svarbu, kad vaikas pajustų, jog jis pats gali pasirinkti tikslą, dėtų pastangas jam įvykdyti ir kontroliuotų, kaip pavyko veiksmai ir koks gautas rezultatas.
Savigarbos motyvas stiprina pasitikėjimą savimi, pajėgumą, įsitikinimą, kad esi kitiems reikalingas ir naudingas. Kai šie siekimai ribojami, išgyvenamas silpnumas, bejėgiškumas arba menkavertiškumas.
Laimėjimų motyvacijai priklauso viltis (lūkestis), kad tikslas bus pasiektas be nesėkmės. Dėl to laimėjimo motyvacijai būdingos sėkmės vilties ir nesėkmės baimės emocijos.
Kompetencija. Kuo dažniau mokinys mato savo įgūdžių ar kitų mokymosi rezultatų gerą kokybę, tuo labiau stiprėja jo noras ir toliau gerai tai daryti.
Visi nori būti mylimi ir gerbiami. Dėl to mylintys, draugiški mokytojai mokiniams mielesni negu pernelyg santūrūs ir racionalūs. Tačiau reikia prisiminti, kad, susidarius tam tikrai bendravimo atmosferai klasėje, ypač paauglystės metais, dauguma moksleivių kenčia dėl konflikto tarp savo poreikių gauti gerus pažymius ir būti mylimiems.
Išorinė motyvacija.
Džn. moksleiviai vadovaujasi motyvais, kurių pradžia slypi jų aplinkoje, tarpusavio santykiuose. Dauguma moksleivių mokosi todėl, kad “reikia“. Kita dalis vadovaujasi dar negatyvesniu, baimės, motyvu. Jie lanko mokyklą arba mokosi pamokas tik todėl, kad bijo būti nubausti. Tolima motyvacija (ateities, gyvenimo prasmės) teikia jėgų nugalėti kasdieninius sunkumus, džiaugsmingai mokytis, augti harmoningai, dorai, išmintingai. Svarbu, kad vaikas ir žaisdamas, ir mokydamasis, ir dirbdamas jaustųsi esąs žmogus ir galėtų kiekvienąsyk žengti keturis žingsnius:
1. Įsisąmoninti save.
2. Savarankiškai apsispręsti, ką ir kaip toliau daryti.
3. Išgyventi atsakomybę dėl savo pasirinkimo ir pasekmių.
4. Jaustis reikšmingų žmogumi, siekiančiu įprasminti save gyvenime.
L.B.Itelsono nuomone, vaikas nuolat norės mokytis tada, kai kuri nors mokymosi dalis taps jo veiklos motyvu. Tokie motyvai gali būti:
1. Mokymosi rezultatai
2. Mokymosi tikslai
3. Pats mokymosi procesas

35. AUKLĖJIMO REZULTATŲ NAGRINĖJIMO METODIKA.
Informacija apie auklėjimo rezultatus gali būti gaunama tiriant mokinių išsiauklėjimą ir jo pakitimus per kažkokį laiką.Tyrimo kryptingumui būtini apibrėžti tikslai. Tyrimo struktūra gali būti tokia: 1. bendras susipažinimas su mokinių išsiauklėjimu. 2. kryptingas konstatuojamasis tyrinėjimas 3. išsiauklėjimo kitimo tyrimas.Tyrimo objektyvumas reikalauja nuodugniai tikrinti mokinių elgesio faktų patikimumą ir prasmę. Vaikų išsiauklėjimas tiriamas jų kolektyvinėje ir individualioje veikloje. Kuo mokinys aktyviau sąmoningiau dalyvauja veikloje, tuo jam ji reikšmingesnė, tuo geriau atsiskleidžia jo išsiauklėjimas. Mokiniai tiriami asmenybės formavimosi procese. Kad tyrimas būtų prognostiškas, svarbu kuo tiksliau apibūdinti išsiauklėjimo priežastis, nustatyti veiksnius, nuo kurių priklauso išsiauklėjimo gerinimas. Svarbu pastebėti vos pradedančius reikštis naujus asmenybės bruožus, kad galima būtų teigiamus skatinti, neigiamus – laiku įveikti. Išsiauklėjimo tyrimo metodai: Stebėjimas. Pgr. Tyrimo metodas, naudojamas ir atskirai, ir kartu su kitais metodais. Natūralusis eksperimentas. Tai spec.organizuojamas pedagoginis stebėjimas. Sudaromos tokios sąlygos, kuriomis tiriamos asmenybės gali geriausiai išryškėti. Natūraliojo eksperimento variantas – Laisvojo pasirinkimo situacijos. Pedagogas sudaro tokias situacijas, kuriomis reikšmingose situacijose mokinys turi nuspręsti savo veiklos pobūdį. Iš to, kokių pastangų auklėtojui reikia, kol auklėtiniai pasirenka tinkamą veiklą, galima vertinti jų išsiauklėjimą. Pokalbis. Juo siekiama gauti mokinio atsakymus į pedagogo klausimus. Taktiškas, nuoširdus pokalbis yra ne tik mokinių pažinimo, bet ir jų auklėjimo metodas. Savotiškas neakivaizdinis pokalbis tarp pedagogo ir auklėtinių yra mokinių rašiniai ir laiškai auklėtojui. Šis metodas labiau efektyvus aukštesnėse klasėse. Praktikuojamos ir anketos, bet tai masinio tyrimo metodas, naudojamas tiriant pvz.visos mokyklos mokinių išsiauklėjimą.
Išsiauklėjimo vertinimas. Galutinis faktų analizės rezultatas – sprendimas apie mokinius, jų išsiauklėjimo diagnozė.
Auklėjimo rezultatų vertinimas grindžiamas vienokiais ar kitokiais kriterijais. Vidurinės m-klos statute nurodoma, kad vertinamas mokinių elgesys, kurio kriterijus – mokinių taisyklių, mokyklos vidaus tvarkos taisyklių reikalavimai. Galima pateikti 4 išsiauklėjimo grupes:
1. Aktyvi pozicija. Šiai grupei priskirtini auklėtiniai, kurie yra priėmę mūsų visuomenės idealus, jos suformuluotas elgesio normas, savo elgesį reguliuoja pagal jas, ir siekia, kad šių idealų bei normų laikytųsi kiti. Tokie auklėtiniai – pgr.auklėtojo pagalbininkai.
2. Pasyvi teigiama pozicija – auklėtiniai patys yra priėmę mūsų visuomenės idealus, laikosi visuomenės nustatytų reikalavimų, bet nerodo aktyvumo kai reikia kovoti už šių normų įgyvendinimą. Auklėtojui reikėtų įtvirtinti ir aktyvinti teigiamą tokių auklėtinių poziciją.
3. Nepatvari pozicija – auklėtinių psichikoje dar nėra pakankamai įsitvirtinę mūsų visuomenės idealai bei normos. Jų elgesys priklauso nuo atsitiktinių aplinkybių. Jie yra pagrindiniai auklėjimo objektai.
4. Negatyvi pozicija – socialinių normų pažeidimas yra taps elgesio norma. Jų elgesio motyvai asocialūs, jiems patinka daryti žalą. Perauklėjimas – vienintelis jų asmenybės pozicijos keitimo būdas.
Auklėjamųjų situacijų veiksmingumo tyrimas.
Pagrindinis auklėjamųjų situacijų veiksmingumo rodiklis – auklėtinių emocinė reakcija. Dažniausiai naudojamas stebėjimo metodas. Stebima auklėjamojo renginio eiga ir emocinės auklėtinių reakcijos. Kitas analizavimo būdas – pokalbis su mokiniais apie renginį arba kitą auklėjamąją situaciją. Dauga patogiau, jei mokinys aprašo viską rašinėlyje. Užduotį galima formuluoti ir laiško forma. Siūloma renginį aprašyti laiške pvz.kitos valstybės mokiniams. Tokios situacijos skatina mokinius kuo nuoširdžiau atskleisti veiklos turinį, jos eigą, išreikšti savo jausmus. Tiesioginis auklėjimo sistemos veiksmingumo rodiklis – mokinių atsiliepimas apie ją – pateikiamas raštu. Pvz.,mokiniams pasiūlomas rašinėlis tema “kas mano m-kloje labiausiai padėjo ugdyti patrioto bruožus”. Toks rašinys padeda įžvelgti auklėjamųjų situacijų, skirtų mokinių patriotizmui ugdyti, sistemos teigiamybes ir trūkumus, nustatyti, kokį įspūdį paliko šventiniai renginiai, leidžia spręsti, ar auklėtiniams patriotiški poelgiai atrodo kaip žygdarbiai, ar jie pastebi, kad dauguma visuomenės narių elgiasi patriotiškai. Pedagogas, mokinių atsiliepimus lygindamas su jų veikla, gali spręsti, kodėl vienokia veikla paliko didesnį pėdsaką, kitokia – mažesnį.

Leave a Comment