Tėvų pedagoginis švietimas

2338 0

Turinys

Įvadas............................2

1. Mokinio šeimos pažinimo metodai..................3

2. Pedagoginio tėvų švietimo formos...................4

2.1. Tėvų susirinkimai......................5

2.2. Individualūs pokalbiai.....................7

2.3. Paskaitos..........................8

2.4. Klausimų- atsakymų vakarai.................9

2.5. Disputai.........................9

2.6. Atvirų durų dienos......................10

3. Netradicinės pedagoginio tėvų švietimo formos................10

3.1 Dalykiniai žaidimai.........................10

3.2 Reglamentuotos diskusijos.....................11

4. Nauja suaugusiųjų švietimo tikslo koncepcija................... 12

4.1. Kompiuterinis mokymas.........................12

5. Andragoginės veiklos efektyvumo problema.....................14Įvadas

Mokslas turi tarnauti žmogaus

kūrybiniams tikslams. Maža kaupti

žinias; reikia jas kaip galima plačiau

skleisti ir panaudoti gyvenime.

N.Rubakinas

K. Pukelis rašo: “Reikia įsidėmėti, kad kuo geriau išauklėtas žmogus, tuo labiau jis rūpinsis savo išsilavinimu. Tuo tarpu išsilavinimas be tinkamo išsiauklėjimo gali būti net pavojingas kitiems- visuomenei, tautai, žmonijai.” Ir čia visa tiesa – auklėjimui turi būti teeikiamas prioritetas. Į vaikų ir jaunimo auklėjimo procesą turi būti įtraukta visa suaugusioji karta, o pirmiausia tėvai ir mokytojai. Tačiau tėvai neretai stokoja elementarių pedagoginių žinių ir įgūdžių. Mokytojams šio tikslo siekti dar sunkiau, nes visų mokinių dora, dvasingumas, vertybės atsineštos iš šeimos yra labai skirtingos. Tą disharmoniją pašalinti galima tik šviečiant ir auklėjant tėvus bei auklėjantis ir šviečiantis patiems mokytojams.

Kadangi tėvai, kaip ir klasės auklėtojai, yra suinteresuoti savo vaikų ateitimi, gali ir turi padėti įgyvendinti konkrečius mokyklos tikslus ir uždavinius. Mookyklos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo klasės auklėtojo asmenybės, jo pasirengimo bei gebėjimų ir nuo tėvų noro, atsakingumo už vaikų ateitį, už būsimosios kartos dvasingumą, fizinį ir moralinį tobulumą. Klasės auklėtojo ir tėvų pareigų atlikimas ypatingas tuo, kad aulėjimo re

ezultatai pastebimi ne iš karto, o padarytos klaidos yra sunkiai ištaisomos ir dažniausiai palieka didžiulius pėdsakus.

Remdamiesi pedagoginės literatūros analize, atsižvelgdami į dabarties reikalavimus, klasės auklėtojo ir tėvų bendradarbiavimo uždavinius galėtume suformuluoti taip:

• Pažinti ir nuolat tirti mokinio šeimą;

• Sistemingai nagrinėti šeimos mikroaplinkos poveikį vaiko asmenybei, o esant neigiamai šeimos įtakai (amorali, asociali šeima) šalinti jos poveikį vaikui;

• Organizuoti bendrus mokyklos ir šeimos pedagoginius veiksmus vaikų auklėjimo ir mokymo procese;

• Kurti klasės bendruomenę ir skatinti tėvus aktyviau dalyvauti mokyklos, klasės gyvenime;

• Pedagogiškai šviesti ir mokyti šeimą.

Šio darbo tikslas:

• Analizuoti tėvų pedagoginio švietimo galimybes.

Atliekant darbą, buvo keliami šie uždaviniai:

• Išsiaiškinti šeimos pažinimo metodus.

• Analizuoti pedagoginio tėvų švietimo formas.

• Nustatyti netradicines pedagoginio tėvų švietimo formas.

• Aptarti kompiuterinį mokymąsį.1. Mokinio šeimos pažinimo metodai

Norint sėkmingai bendrauti ir dar daugiau bendradarbiauti su šeima, pedagogiškai ją šviesti, būtina jąą pažinti.

Auklėtojas turi pažinti svetimą – savo auklėtinio šeimą. Kiek šeimą reikia stebėti, analizuoti, kiek kaupti informacijos, kokių susimąstymo valandų, kokios visapusiškos analizės reikia, kad klasės auklėtojas galėtų apibūdinti šeimos auklėjamąjį poveikį vaikui ir nustatytų, kokios pedagoginės pagalbos reikalauja tėvai.

Pedagoginėje, psichologinėje literatūroje šeimų tyrimui taikomi tokie metodai: stebėjimas, pokalbis, anketavimas, trumpi rašiniai, kitų nuomonė, poliarinių profilių metodas.

Mokyklos darbo sąlygomis stebėjimas yra patogiausias metodas, nereikalaujantis jokių prietaisų ar aparatūros (pakanka dviejų asmenų: stebėtojo ir stebimojo), iš pirmo žvilgsnio atrodo labai lengvai taikomas. Kl

lasės auklėtojas savo mokinių tėvus gali stebėti įvairių popamokinių renginių metu, lankydamasis mokinio šeimoje, kalbėdamasis su tėvais mokykloje, tėvų susirinkimų metu. Svarbiausia- nedaryti pernelyg skubotų išvadų, “neklijuoti etikečių”, vengti schematizavimo, atsargiai formuluoti bet kokias išvadas, pažiūras, savybes ir vertinti objektyviai, be išankstinių nuostatų.

Įspūdžių priėmimas stebėjime yra tik pradinis elementas. Jis visada remsis kitu metodu- pokalbiu. Pokalbis su tėvais – tai artimas psichinis kontaktas, pasikeitimas mintimis, įsitikinimais, išgyvenimais. L. Jovaiša pokalbį, kaip metodą, skirsto į dvi rūšis: laisvą ir standartinį. Pokalbyje svarbu skatinti tėvų aktyvumą, atvirumą, norą išsisakyti. Laisvas pokalbis dažnai yra padrikas, kartais nepaliečia esminių klausimų, todėl tėvai gali nutylėti informaciją, kuri labai reikalinga mokytojui. Reikia nuolat siekti, kad laisvas pokalbis turėtų pagrindinę idėją, tikslą ir mintį, pagrindinius pokalbio taškus, svarbiausius klausimus, kurie padėtų gauti reikiamą informaciją. J.Ebneris teigia, kad “kuo pradėti pokalbį, visai nesvarbu. Nepamirškime tik viena – pirmutinę mintį reikia taip parinkti, kad tas, į kurį kreipiamės, turėtų pritarti. Pradžioje galbūt tik vienu žodžiu arba draugišku galvos linktelėjimu, bet situacija jau susidaro palanki. Visiškai nesvarbu, ar tai buvo pastaba apie orą, kainas ar apie trečiąjį asmenį.” Po to pokalbį galima pasukti ta kryptimi, kuri auklėtojui reikalinga. Reikia nepamiršti, kad mokėti klausytis svarbiau, negu mokėti pasakoti, turime gerbti kito nuomonę ir turėti kantrybės, tu
urime mokėti paklausti ir išgirsti atsakymą.

Anketavimas klasės auklėtojui leidžia vienu metu gauti iš tėvų masinę informaciją. Tačiau ir anketose dalis tėvų gali nutylėti kai kurias tiesas arba netiksliai atsakyti. Dažnai tėvai nepakankamai pažįsta savo vaikus, pervertina arba ne visai įvertina jų gebėjimus, polinkius, interesus, negali nusakyti, koks vaiko charakteris, kokie santykiai su bendraamžiais, su suaugusiais žmonėmis, kokios jo reakcijos, emociniai išgyvenimai ir kt. Todėl anketų rezultatus reikėtų patikslinti stebėjimu, pokalbiu arba panašią anketą duoti ir mokiniams.

Rašinių metodas taikomas tokiais atvejais, kai norima gauti nuoseklų, nevienareikšmį atsakymą į atskirus klausimus. Analogiškus rašinius galėtų rašyti ir mokiniai. Juk ir vienuose, ir kituose rašiniuose atsispindės tėvų ir vaikų pažiūros, įsitikinimai, interesai, dvasinė kultūra, tarpusavio santykiai. L. Jovaiša teigia, kad taikant rašinių metodą, būtina sudaryti tinkamą psichologinį klimatą, sukelti tėvų ir vaikų siekimą kuo tiksliau atsakyti į temą. Žinoma, rašinių metodas gali duoti ne visai teisingus atsakymus. Jie gali būti nenuoširdūs, neatviri, todėl vien rašinio rezultatais remtis nereikėtų.

Būna momentų, kai klasės auklėtojas apie auklėtinio problemas negali gauti reikiamos informacijos iš šeimos. Tada reikėtų ieškoti kitų nuomonės. Kitų žmonių pastebėjimai, išvados, vertinimai padeda klasės klasės auklėtojui geriau pažinti ne tik šeimą, bet ir auklėtinį. Todėl verta pasikalbėti su kitais šeimos nariais (broliais, seserimis, seneliais), su kaimynais ar au
uklėtinių d.raugais, tėvų darboviečių vadovais ir pan. Visada reikia atsižvelgti į visas nuomones ir vertinimus. Kai nuomonės nesutampa, verta padiskutuoti, norint patikslinti gautą informaciją.

Stebėjimas, pokalbiai, susitikimai, anketos, kitų nuomonė padės mokytojui kiekvienu atveju atrasti specifinį turinį, skirtingus darbo su šeima ir auklėtiniu poveikio metodus ir būdus, sumažinti mokyklos ir šeimos “susvetimėjimo zoną”.2. Pedagoginio tėvų švietimo formos

Šeima ir mokykla- dvi institucijos, atsakingos už jaunosios kartos ugdymą. Jas abi jungia vienas ir tas pats objektas- vaikas. Kad išugdytų tobulą mąstančią ir veikiančią asmenybę, jos abi turėtų siekti vienodų pedagoginių veiksmų. Tačiau tėvai ir mokytojai nėra vienodai pasiruošę įgyvendinti šį aukščiausią tikslą. Būti tėvu ar motina, auklėti vaikus- to nemoko jokia aukštoji ar specialioji mokykla. Todėl tėvai, auklėdami vaikus, pridaro nemažai klaidų: vieni- ne visada jaučia atsakomybę už vaikų auklėjimą, kiti- lengvabūdiškai žiūri į mokytojų ar kitų specialistų patarimus, laikydamiesi nuomonės, kad “gyvenimas išmokys”, treti- suteikia per daug laisvės vaikams, o šie nepasiruošę ja pasinaudoti, ketvirti- per griežti vaikų atžvilgiu ir pan. Žinoma, nuo to visiškai apsaugoti negali ir darni šeima. Vien tik sutarimo, švelnumo ir meilės, noro matyti savo vaikus laimingais ir gerais žmonėmis dar nepakanka pedagoginiam rezultatui pasiekti. Neturėdami pedagoginės patirties ir žinių, tėvai kartasi nesugeba efektyviai perteikti tuos puikius charakterio bruožus, kurie jiems, kaip asmenybėms, būdingi. Vadinasi, nepakankama pedagoginė kultūra neleidžia tėvams optimaliai išnaudoti šeimos auklėjamąjį potencialą.

Lietuvos švietimo reformos gairėse (1993) rašoma: “Mokyklos ir šeimos tarpusavio santykių reguliavimas priklausys ir nuo mokytojo pasirengimo bendrauti su šeima, ir nuo šeimos pedagoginio bei bendrojo išprusimo. Todėl šeimos pedagoginis švietimas labai svarbus darbo baras” Jo gal ir nereikėtų, jei tėvai domėtųsi pedagogine literatūra, saviugda, savišvieta. Juk ne paslaptis, kad ne kiekviena motina ir juo labiau tėvas savarankiškai skaito pedagoginius straipsnius, šeimai skirtą literatūrą. Todėl mokytojai turi būti tėvų konsultantai, privalantys juos išmokyti elgesio keitimosi būdų, o šie juos taikys keisdami savo vaikų elgesį. Mokytojai turi būti tarsi gidai, kurie vestų ne tik, bet ir tėvus prie vertybių, turi būti įsitikinę savo idėjų teisingumu, jų atitikimu gėriui ir grožiui. Tačiau susiduria su problema, kaip ir kada tėvams perduoti pedagogines, psichologines, vaiko sveikatos ir kt. taisykles ir reikalavimus, lietuvių liaudies tradicijas vaikų auklėjimo klausimais, ruošimo mokyklai, pagalbos mokantis, peržengiant įvairias amžiaus krizes, laisvalaikio leidimo ir kt. klausimais.

Pedagoginėje praktikoje taikomos tokios pedagoginio tėvų švietimo formos: bendrasis tėvų švietimas kolektyvinėmis formomis (susirinkimai, paskaitos, konferencijos), specialusis švietimas grupinio ir individualaus darbo formomis, vadovavimas tėvų pedagoginei savišvietai, teigiamos vaikų auklėjimo patirties skleidimas.

Bendrojo tėvų pedagoginio švietimo turinį sudaro:

• Jaunosios kartos ugdymo tikslai, uždaviniai ir metodai;

• Psichologiniai,fiziologiniai bei pedagoginiai vaikų auklėjimo šeimoje pagrindai, įvairaus mokinių amžiaus ypatumai;

• Šeimos narių pareigos, auklėjimo šeimoje turinys, formos, metodai, sunkumai, trūkumai ir klaidos;

• Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai , mokyklos ir šeimos santykių reguliavimo būdai;

• Vaikų laisvalaikio ir užimtumo problemos, sveikatos ir sveikos gyvensenos propagavimas.2.1. Tėvų susirinkimai

Svarbiausia bendrojo pedagoginio tėvų švietimo forma reikėtų laikyti tėvų susirinkimus. Kaip rašė B. Bitinas, “toks tėvų švietimas pasižymi šiais privalumais:

• Auditorijos vienalytiškumas, tikslų vienybė;

• Užsiėmimuose nagrinėjamos medžiagos konkretumas, galimybė taikyti įgytas žinias praktiškai;

• Pedagoginio švietimo sistemingumas ir visuotinis pobūdis, ypač įtraukiant blogai besimokančių mokinių tėvus;

• Tėvų pedagoginio švietimo jungimas su praktine jų pagalba mokyklai”

Kokie reikalavimai keliami tėvų susirinkimams?

Pirma, tinkamas pasiruošimas susirinkimui. Tinkamai pasiruošti- tai apgalvoti ir įgyvendinti šiuos konkrečius punktus:

1. Temos koregavimas.

2. Tikslų formulavimas.

3. Pedagoginio švietimo metodų ir būdų parinkimas.

4. Susirinkimo struktūros numatymas.

5. Tėvų pakvietimas į susirinkimą.

6. Susirinkimo vietos ir laiko numatymas.

7. Taisyklių ir rekomendacijų parengimas.

8. Susirinkimo užbaigimo apgalvojimas.

I. Temos koregavimas. Pedagoginio darbo praktika rodo, kad pirmojo mokslo metų tėvų susirinkimo metu klasės auklėtojas tėvams pasiūlo 5-7 problemines temas, iš kurių jie turi pasirinkti tiek jiems svarbių temų, kiek planuojama susirinkimų per metus. Taip su tėvų pagalba sudaromas metinis perspektyvinis pedagoginio švietimo planas. Per mokslo metus temos gali būti koreguojamos, jei iškyla naujų, svarbesnių klausimų.

II. Tikslų formulavimas. Praktika rodo, kad jų formulavimas yra gan sudėtinga klasės auklėtojų veiklos dalis. Tikslai gali būti bendrieji, konkretieji, daliniai, specifiniai, kokybiniai ir kiekybiniai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai, tiesioginiai ir netiesioginiai, objektyvūs ir subjektyvūs. Organizuojant tėvų susirinkimus, labiau tinka tikslų klasifikavimas turinio požiūriu: pedagoginiai- šviečiamieji, auklėjamieji ir informaciniai.

Pedagoginiai- šviečiamieji tikslai. Švietimas savo prigimtimi yra daugiau orientuotas į gebėjimą savarankiškai įsisavinti perteikiamas žinias ir jų sistemas- idėjas. Švietimas yra ugdymo išvystytų prigimtinių galių specializacija arba, kitaip tariant, žmogui yra perteikiama jį dominančios srities gilios žinios, mokėjimai, padedantys geriau realizuoti individualųjį pašaukimą.

Auklėjamieji tikslai. Žmogų tobulinti arba jam tobulintis- ne riba. J. Mačiulis rašė:”Kas pats stovi vietoje, tam kitus sunku stumti priekin, ir kas nejaučia noro tobulėti, tas negali šio noro sužadinti kitiems”.Vadinasi, klasės auklėtojas ne tik pats turi nuolat doroviškai tobulintis, bet ir pedagoginio susitikimo su tėvais metu sudaryti sąlygas doroviškai tobulėti tėvams.

Informaciniai tikslai. Tėvų susirinkimuose informuojami tėvai apie ateities perspektyvas, einamuosius reikalus. Paprasati susirinkimuose siekiama visų trijų tikslų.

Pedagoginėje praktikoje pasitaiko tikslų parinkimo trūkumų:

• Nenumatomi tikslai;

• Numatomi per daug bendri tikslai;

• Vyrauja tik informaciniai tikslai.

III. Pedagoginio švietimo metodų ir būdų parinkimas. Geriausiai įgyvendinti tėvų susirinkimuose numatytus tikslus padeda sakytiniai metodai (pasakojimas, paskaita, pokalbis, diskusija) rodomieji metodai (asmeninis pavyzdys, vadovavimo stilius).

B. Bitinas teigia, kad paskaita- tai išsamus etinės, ideologinės ar kitokios problemos nušvietimas, teorinis klausimo nagrinėjimas. Paskaitas paprastai skaito kvalifikuoti specialistai- mokytojai, gydytojai, teisininkai, psichologai ir pan. Joms būtina tinkamai pasirengti. Paskaitoje turėtų būti ryškus lektoriaus tikėjimas tuo, ką kalba. Jis turi sugebėti įtikinti, kad siūlomos taisyklės, rekomendacijos, patarimai tikrai padės išvengti trūkumų (auklėjimo, elgesio).

Asmeninis pavyzdys. Klasės auklėtojo kūrybingumas, mandagumas, dorovingumas, inteligentiškumas yra pavyzdys tėvams. Jis bus veiksmingas, jei auklėtojas turi autoritetą, jei jo asmeninis gyvenimas sutampa su reikalavimais vaikams ir tėvams, jei auklėtojas ne tik reikalauja, bet ir moko mylėti vaikus, gerbti jų tėvus. Kaip ir asmeninis klasės auklėtojo pavyzdys, auklėjamąj.į poveikį turi ir vadovavimo stilius, kuris reiškiasi pedagogine etika, pedagogine kultūra ir pedagoginiu meistriškumu, ypač, kai kalbama vaikų auklėjimo šeimoje, tėvų autoriteto klausimais. Tiek vadovavimo stilius, tiek asmeninis apvyzdys turi įtaigos jėgą.

IV. Susirinkimo struktūros numatymas. Gana plačiai paplitusi tokia susirinkimo struktūra:

• Pradžia;

• Temos ir darbotvarkės skelbimas;

• Numatytų klausimų aptarimas;

• Nutarimų svarstymas ir tvirtinimas;

• Mokinių meninė programėlė, įvairių parodų apžiūrėjimas, pedagoginių uždavinių sprendimas, naujausios pedagoginės literatūros aptarimas ir kt.

Paminėtos struktūrinės dalys gali būti kaitaliojamos, kurių nors dalių gali nebūti, tai priklausys nuo temos, tikslų, metodų ir auklėtojo kūrybingumo. Vaikų programėlės gali būti ir prieš susirinkimą, tada vaikams nereikės laukti, kol vyks susirinkimas. Klasės auklėtojas turi numatyti ne tik susirinkimo struktūrą, bet ir tiksliai apgalvoti susirinkime nagrinėjamus klausimus, privalo išstudijuoti pedagoginę, psichologinę ir pan. literatūrą, parinkti ir pateikti analizavimui arba pats analizuoti klasės gyvenimo faktus, įtraukti į diskusijas tėvus, suformuluoti iš pasikalbėjimo išplaukiančius pasiūlymus ir patarimus tėvams. Labai svarbu neįžeidinėti tėvų jausmų, nekritikuoti, neaptarinėti individualių vaikų poelgių, o tik analizuoti tas charakterio savybes, kurios sukelia netinkamą elgesį. Klasės auklėtojas turėtų būti geranoriškas, dėmesingas, aktyvinantis pasisakymus ir paliekantis gerą įspūdį.

V. Tėvų pakvietimas į susirinkimus. Labai svarbu, kad susirinkimuose dalyvautų kuo daugiau tėvų.Tėvų lankomumas priklauso ne tik nuo tėvų pareigingumo, bet ir nuo to, kaip tėvai bus kviečiami į susirinkimus. Kvietime turi būti parašyta susirinkimo darbotvarkė, svarstomi klausimai, tėvai kviečiami dalyvauti diskusijoje, pasidalinti gerąja vaikų auklėjimo patirtimi ir pan.

VI. Susirinkimo vietos ir laiko numatymas. Organizuojant tėvų susirinkimus labai svarbu tinkamai numatyti jų laiką. Susirinkimo sėkmė priklauso ir nuo vietos paruošimo. Žymiai smagiau sėdėti prie stalų vieniems prieš kitus, nei nematyti pašnekovo. Ant stalų turėtų būti popieriaus, rašiklių. Patalpa bus jaukesnė, jei bus papuošta mokinių piešiniais ir darbeliais, kai bus surengta parodėlė.

VII. Taisyklių ir rekomendacijų parengimas. Klasės auklėtojų, perteikiančiam pedagoginę, psichologinę vaikų auklėjimo išmintį, labai svarbu teisingai perteikti rekomendacijas ar taisykles, kuriomis tėvai galėtų, bet ir norėtų naudotis. Jos priimamos tad, kai klasės auklėtojas baigė paskaitą, ir tėvai išsakė savo mintis, pamąstymus, aptarė sėkmes ir nesėkmes vaikų auklėjimo ir bendravimo su mokykla klausimais. Rekomendacijos, taisyklės, pasiūlymai turėtų išplaukti iš perteiktų žinių. Jos turėtų būti aiškios, konkrečios, neįžeidžiančios tėvų orumo, skatinančios jų norą būti tikrais auklėtojais, mokyklos- idėjų rėmėjais ir bendradarbiais. Tikslinga rekomendacijas įteikti kiekvienai šeimai.

VIII. Susirinkimo užbaigimas. Susirinkimą galima užbaigti labai įvairiai:

• Rekomendacijų pateikimu ir pakvietimu jomis naudotis;

• Mokinių meno saviveiklos programėlės žiūrėjimu;

• Parodėlės aptarimu;

• Padėkojimu tėvams už aktyvų dalyvavimą ir pagyrimu už jų patarimus, pasiūlymus, idėjas, o gal ir pastabas;

• Kito susirinkimo temos koregavimu ir skelbimu, vietos ir laiko numatymu, pasidalijimu lūkesčiais, kad ir kitame susirinkime tėvai taip aktyviai dalyvaus;

• Tėvų įpareigojimų patikslinimu, paramos, pagalbos kokiai nors veiklai organizuoti prašymu ir t.t.

Klasės tėvų susirinkimas- tai savotiška klasės auklėtojo atestacija ir savo autoriteto tarp tėvų kėlimas. Reikėtų, kad klasės auklėtojo bendravimas su tėvais žadintų abipusį pasitikėjimą..2.2. Individualūs pokalbiai

Klasės auklėtojai darbe su tėvais labai dažnai naudoja individualius pokalbius. Nors klasės bendruomenės individualiais pokalbiais ir negalima suburti, tačiau jie yra gana naudingi, nes geriau tenkina tėvų poreikius ir interesus, operatyviau galima spręsti iškilusias problemas ir pati parama yra dalykiškesnė. Tėvams nelabai priimtinos individualios bendravimo formos. Iš čia galėtume daryti prielaidas:

• Klasės auklėtojas į auklėtinio namus eina arba tėvus į mokyklą kviečia esant vaiko prasižengimams, t.y. tampa vaiko skundiku.

• Tikėtina, kad klasės auklėtojas nėra pakankamai gerai pasirengęs būti konsultantu, nėra gerai įvaldęs individualaus pokalbio metodikos.

• Tėvai nemoka ar tiesiog nenori priimti klasės auklėtojo dėl subjektyvių priežasčių.

Tačiau tėvai dažnokai ateina pas klasės auklėtoją prašydami patarimo, skųsdamiesi, kad nebesusitvarko su vaiku. Tada klasės auklėtojui tenka patarėjo, konsultanto vaidmuo. Individualus pokalbis yra konsultacija, kurios metu teikiami patarimai, sprendžiamos asmeninės problemos.

Pokalbiams reikia ruoštis iš anksto. Mintyse apsvarstyti įvairius pokalbio variantus. Be to, atsisakyti išankstinės nuostatos, nevertinti tik pagal neigiamas savybes. Reikia gerai apgalvoti pokalbio turinį. Iš anksto numatyti tikslus, apmąstyti pašnekesio turinį, geranoriškai įvertinti sėkmes ir nesėkmes, turėti konkrečių pasiūlymų, sprendžiant atitinkamas problemas. Visuomet pokalbį reikia pradėti nuo teigiamų auklėtinio savybių, nuo komplimentų tėvams. Per individualius pokalbius reikia parodyti pasitikėjimą, išsiaiškinti tėvų nuomonę ir stengtis priartėti prie jų. Naudinga aptarti tėvams gerai žinomą sritį, vengti temų, kurios galėtų išryškinti per didelius nuomonių skirtumus.

Pokalbyje reikia kritikuoti santūriai. Jei kritikos negalima išvengti, stengtis už ką nors pagirti arba užuomina pasakyti tai, kas nelabai malonu. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, bet ir tai, kaip sakoma.

Siūlant įvairius pedagoginio poveikio būdus, patarimus, taisykles ar rekomendacijas, remtis mokslininkų mintimis, ypač, kai tėvai nėra geranoriškai nusiteikę.

Pokalbius visada reikia užbaigti išreiškiant viltį, tikėjimą šeimos pastangomis kartu su mokykla siekti bendrų auklėjimo rezultatų. Tiek pokalbio pabaigoje, tiek viso pokalbio metu auklėtojas turi būti pakantus, kantrus, geranoriškas, mokantis pagarba atsakyti net į nepagarbą.

Individualaus pokalbio ar konsultacijos sėkmė labai priklauso nuo mokėjimo klausytis, įsijausti į kito žmogaus mintis ir jausmus. Klausantis svarbu išgirsti ne tik žodžius, bet ir toną, intonaciją bei stebėti kūno kalbą: mimiką, gestus, judesius, suvokti ką tėvai nutyli. Klausytis nėra tolygu girdėti. Klausantis siekti suprasti, kaip tėvai suvokia ir vertina save, jiems svarbius žmones, artimiausią aplinką, kaip jie vertina ir išgyvena problemas. Klausydamasis klasės auklėtojas turėtų sugebėti pažvelgti į pasaulį tėvų akimis, suprasti jų jausmus, nes tiek tėvų, tiek ir auklėtinių visai kitoks pasaulis, kiti interesai ir vertybės.

Individualiuose pokalbiuose pagrindinės bendravimo formos yra žodis, žvilgsnis, intonacja, gestas.2.3. Paskaitos

Paskaita, kaip pedagoginio tėvų švietimo forma ir kaip žinių perteikimo metodas, buvo pradėta taikyti labai seniai.Ji vertinama už tai, kad gyvu žodžiu galima perteikti daug informacijos, paskatinti klausytojus aktyviai ja domėtis ir padėti ją suprasti: pranešėjas gali pakartoti mintį kitais žodžiais. Tačiau paskaita kritikuojama už tai, kad klausytojai lieka pasyvūs, mažai arba visai neįtraukiami į diskusijas, nepaisoma jų individualių savybių ir pan.

N.L.Gage, D.C.Berliner teigia, kad geriausia skaityti paskaitas, kai:

• Svarbiausias mokymo tikslas yra suteikti informaciją;

• Kitais būdais toji medžiaga nėra prienama;

• Medžiagą būtina tam tikru būdu paruošti ir pateikti specialiai grupei;

• Būtina sudominti klausytojus paskaitos turiniu.

Svarbiausia yra pasiruošti paskaitoms: perskaityti bent keletą autorių knygų ar straipsnių, pasirinkti sentencijų, patarlių, užsirašyti svarbesnių citatų, parinkti įtikinamų pavyzdžių, vertingų duomenų, žymių autorinių taisyklių, rodančių, kad tos žinios padės išspręsti susidariusią vaikų auklėjimo problemą.

Paskaitos yra svarbi pedagoginė švietimo forma, kadangi tėvai labai retai skaito pedagoginę ar psichologinę literatūrą, skirtą vaikų auklėjimui, o paskaita yra tinkamiausia perteikti žinias, informaciją.2.4. Klausimų- atsakymų vakarai

Šeimoje dažnai kyla įvairių klausimų, į kuriuos kartais sunku atrasti teisingą atsakymą. Klasės auklėtojui reikėtų įtikinti tėvus, kad verčiau klausti, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą, negu laukti, kad ji išsispręstų savaime arba išspręsti ją neteisingai.

Pirmiausia iš anksto paskelbti tėvams, kad bus organizuojamas vakaras ar popietė, juos paskatinti gerai pergalvoti savo bendravimo su vaikais stilių, esamus nesklandumud ar konfliktus su vaikais ir drąsiai klausti. Klausti galima žodžiu ar raštu, klausimus perduodant vaikams ar įmetant į tam vakarui ( popietei ) skirtą klausimų dėžutę. Praėjus numatytam laikui, klausimus reikia sugrupuoti į siauresnes temas ir, jei yra galimybė, atsakymams į juos kviestis specialistus. Jei tokios galimybės nėra, klasės auklėtojas, remdamasis atitinkama literatūra arba konsultuodamasis su specialistais, parengia atsakymus į visus klausimus. Atsakant į klausimus, gali išsivystyti probleminiai pokalbiai ar diskusijos.

Klausimų- atsakymų vakarui organizuoti gali būti sudaryta tėvų iniciatyvinė grupė, kuri sugrupuotų klausimus, tartųsi su mokytoju, kaip geriau paruošti patalpą, kokius specialistus, konsultantus pasikviesti, kas iš iniciatyvinės grupės narių galėtų dalyvauti atsakant į klausimus ir pan.2.5. Disputai

Kiekviena šeima turi savo gyvenimo stilių, savaip sprendžia vieną ar kitą iškilusią problemą, turi savas vertybes, gyvenimo tikslus, savitą požiūrį įvairiais gyvenimo, vaikų auklėjimo klausimais. Tačiau ne visada tėvų prob,emų sprendimai vaikų auklėjimo klausimais yra teisingi. Todėl klasės auklėtojo uždavinys ne tik išsiaiškinti, kokius reikalavimus tėvai kelia vaikams, kaip vertina įvairius jų poelgius ir veiklos rezultatus, bet ir versti tėvus susimąstyti, jei jų požiūriai, vertinimai, vaikų auklėjimas yra neteisingi. Šias problemas spręsti gali padėti diskusijos ir disputai. Disputas- tai probleminis pokalbis, kuriuo siekiama bendro sprendimo, teisingų išvadų ir apibendrinimų, tai dalykiškas etinių problemų svarstymas, siekiant patikslinti jų sprendimą, įrodyti klaidingų pozicijų nepagrįstumą ir pan. Klasės auklėtojui reikia būti dėmesingam, kad disputas nevirstų tuščiu ginču, atsakingam, kad “nepaimtų viršaus” klaidingos pažiūros, neteisingai suprantami žalingi įpročiai ir vertinimai. Todėl, prieš organizuojant disputą, reikia apgalvoti svarbiausius pasirengimo etapus:

• Disputo problemos parinkimas;

• Problemos išskaidymas į atskirus klausimus;

• Papildomų šalutinių klausimų, naujų pažiūrų parinkimas;

• Išankstinis dalyvių supažindinimas su problema ir jos svarstomais klausimais;

• Reikalingų vaizdinių priemonių gaminimas;

• Rekomenduotinos literatūros tėvams parinkimasir parodėlės surengimas;

• Literatūrinių pavyzdžių, įžymių žmonių minčių problemos pagrindimui, sprendimo įtikinamumui ir diskusijų apibendrinimui parinkimas;

• Galimų problemos sprendimo išvadų apgalvojimas;

• Disputo vedėjo parinkimas ir diskusijos organizavimo aptarimas;

• Disputo taisyklių suformulavimas;

• Patalpos disputui suformulavimas.

Disputas- kūryba. Disputas- aktyvus bendravimas. Įsimintina, kad kultūringo bendravimo ir elgesio esmę sudaro pagarbūs, geranoriški žmogaus santykiai su kitais žmonėmis, kad kiekvienas žmogus vertas pagarbos.2.6. Atvirų durų dienos

Tėvai lankydami pamokas, papildomojo ugdymo užsiėmimus gali geriau suvokti kasdieninį mokyklos gyvenimą, geriau suprasti ir įvertinti mokytojo darbą, bendradarbiavimo su mokiniais stilių, pasigilinti į atskirų dalykų dėstymo metodikas, geriau pažinti savo vaikus, o kartu pergalvoti savo pareigas mokyklai ir vaikams. Ši forma forma duoda didelę naudą vaikams, nes jie mato, kad suaugusieji dirba kartu bendriems mokyklos reikalams, ir gali pažvelgti į tėvus kitoje šviesoje. Ypač pradinių klasių mokiniai džiaugiasi, kad tėvai lankosi mokykloje. Atvirų durų apibendrinimų metu tėvų samprotavimuose apie stebėtas pamokas, kitus užsiėmimus atsiskleidžia jų požiūriai vienu ar kitu klausimu, tėvai mokosi iš mokytojų, kaip bendrauti su vaikais, be to, ir mokytojas lengviau gali pastebėti ir savo darbo trūkumus.

Organizuojant atvirų durų dienas reikėtų apgalvoti, ką tėvai veiks mokykloje, t.y. sudaryti tos dienos programą. Tėvai gali lankytis visose pamokose, papildomojo ugdymo užsiėmimuose, apžiūrėti mokyklos kabinetus, mokinių darbų, naujausiosliteratūros, skirtos šeimai, parodas. Po pamokų galėtų būti susitikimai su įvairiais specialistais arba išklausyti tėvų pageidavimai, įspūdžiai. Žinoma, ne tik išklausyti, bet ateityje ir įgyvendinti.3. Netradicinės pedagoginio tėvų švietimo formos

Tėvų susirinkimai mokykloje tapo monotonija. Tėvų susirinkime tėvai ne aktyvūs dalyviai, o tik klausytojai, kurie neturi galimybės pasvarstyti, pasitarti vaikų auklėjimo klausimais. Skaitant paskaitas tėvai būna nepasirengę priimti pedagogines žinias ir dažnas nesusimąsto, kad reikės jas panaudoti šeimoje auklėjant vaikus. Norint kelti klasės auklėtojo autoritetą ir mokyklos prestižą, padidinti pedagoginio tėvų švietimo aktyvumą, reikėtų vesti reglamentuotas diskusijas ir dalykinius žaidimus. Jų taikymas padės klasės auklėtojams ugdyti tėvų bendravimo kultūrą ir šeimos narių tarpusavio santykius, norą daugiau sužinoti ir įvertinti savo, kaip auklėtojo, veiklą ir ateities perspektyvas.

3.1. Dalykiniai žaidimai

Dalykinių žaidimų požymiai:

• Žaidimas turėtų apimti tėvų profesinės veiklos- vaikų auklėjimo modeliavimą ir turėti savas taisykles;

• Jame dalyvaujantį kolektyvą turėtų vienyti bendri tikslai;

• Turėtų būti numatyti ir dalyviams paskirstyti vaidmenys;

• Sudarytos tokios probleminės situacijos, kad kiekvienas dalyvis galėtų veikti kaip gyvenime;

• Priimant sprendimus, būtinas nuoseklumas ir veiklos analizė;

• Užtikrinti žaidybinės veiklos rezultatų pritaikymą šeimoje auklėjant vaikus.

Kad žmogus pradėtų mąstyti, reikia iškelti problemą. Ją paprastai padiktuoja pats klasės mokinių išsiauklėjimas ir su tuo susijęs klasės auklėtojo darbas su šeima.

Bendradarbiavimas- tai darbas kartu siekiant tikslo. Dėl to reikia, kad kiekviena grupė reitai suvoktų tikslą, kurio reikės jiems siekti, nes kitaip problemos sprendimas neįmanomas. Reikėtų įtikinti tėvus, kad grupinis darbas įpareigoja visą grupelę tartis, svarstyti ir spręsti problemą taip, kad būtų išklausoma kiekvieno dalyvio nuomonė, kad svarstant būtų vadovaujamasi protu, o ne jausmais. Praėjus nustatytam laikui kiekvienos grupės vyresnieji praneša savo grupės narių nuomonę apie problemos išsprendimą, siūlomas taisykles arba rekomendacijas.

Viso žaidimo metu klasės auklėtojas atlieka organizatoriaus vaidmenį:

1. Įtikina tėvus, kad, norint ilgiau išlaikyti gautą informaciją, reikia ne tik klausytis paskaitų, bet ir patiems aktyviai kurti, mąstyti; įtikina, kad taip bus sukauptos ne tik žinios, bet ir įgūdžiai.

2. Stebi, kaip grupėse sekasi dirbti, pasižymi, kaip laikomasi aptartų bendravimo taisyklių, pataria, jei iškyla kokių neaiškumų.

3. Išklauso visų grupelių problemų sprendimų variantus , rekomendacijas ar taisykles.

4. Apibendrina ir patikslina tėvų sprendimus, supažindina su įžymių žmonų mintimis

3.2. Reglamentuotos diskusijos

Diskusijų privalumai:

• Tėvų įtraukimas į darbą mažose grupėse skatina aktyviai galvoti, reikšti ir apginti savo nuomonę, ją pagrįsti faktais;

• Diskutuojant ugdomas kritiškas tėvų mąstymas, bendravimo kultūra, mokomasi išklausyti kito nors ir priešingą nuomonę;

• Mokomasi formuluoti požiūrį į vieną ar kitą klausimą, prisiminti įsipareigojimus, susitelkti ties svarbios problemos sprendimu;

• Aktyvioje veikloje keičiasi nuostatos ir elgesys.

Reglamentuotos diskusijos parengimo metodika galėtų būti tokia:

1. Temos išankstinė formuluotė.

2. Dalyvių suskirstymas į grupes.

3. Ekspertų parinkimas.

4. Dalyvių supažindinimas su taisyklėmis.

5. Užduočių pateikimas ir jų svarstymas grupėse.

6. Grupės nuomonės pateikimas bendram svarstymui.

7. Ekspertų nuomonės išklausymas.

8. Taisyklių, rekomendacijų priėmimas.

9. Diskusijos užbaigimas.

Kad diskusija sėkmingai vyktų, reikalingos taisyklės. Jos padeda pasinaudoti ne tik teisėmis, bet ir atlikti pareigas. Diskusiją užbaigiant padėkojama už aktyvią veiklą, kviečiama nuomones pareikšti tuojau arba siūloma rašyti anoniminius atisliepimus ir įmesti į tam skirtą dėžutę.4. Nauja suaugusiųjų švietimo tikslo koncepcija

Šimtmečiais švietimo tikslu buvo laikoma „sukurti išsilavinusį žmogų“ arba kitaip tariant „žinantį žmogų”. Buvo tikima, kad suteikus žmonėms žinių, jie taps geresni ir žinos, kaip teisingai jomis naudotis. Tokia švietimo koncepcija pasiteisino sąlyginai pastoviame pasaulyje, tačiau žinių protrūkio, technologinės ir informacinės revoliucijos amžiuje ši švietimo tikslo samprata ir tikėjimas perduodamų žinių galia tapo neefektyvi. Paaiškėjo, kad būtina ugdyti kompetentingus žmones – žmones, kurie galėtų pritaikyti savo žinias kintant sąlygoms. Išryškėjus savarankiško žinių pritaikymo poreikiui, švietimo tikslo samprata pasikeitė, atsirado nauja jos forma – kompetencija pagrįstas mokymas(is). Šis naujas požiūris į suaugusiųjų švietimo tikslą, M. Knowles (1980) teigimu, ypač reikšmingas siekiant padėti suaugusiems prasmingai gyventi nuolat kintančiame pasaulyje.

Žengiant informacijos ir žinių laikmečiu, vis dažnesnė šeima turi kompiuterius, todėl dažnai iškyla problema suaugusiesiems- naudojimasis kompiuteriu. Kad tėvai taip pat sėkmingai integruotųsi į aktyvų ir nuolat besikeičiantį gyvenimą, neretai matome organizuojamus kompiuterinius kursus tėvams.4.1. Kompiuterinis mokymas

Kompiuterinis mokslas- tai viena iš pirmųjų švietime pradėtų naudoti informacinių technologijų. Iš pradžių tai buvo tik paprastas programuoto mokymo sistemos perkėlimas į kompiuterinę aplinką. Sparčiai vystantis kompiuterinei technikai, atsiradus galimybei kompiuteryje saugoti ir apdoroti didžiulius kiekius ne tik tekstinės, bet ir grafinės bei garsinės informacijos, kompiuterinis mokymas peraugo tradicinius metodus ir žymiai praplėtė tėvų pedagoginio švietimo galimybes.

Pagrindinis kompiuterinio mokymo principas- išnaudojant kompiuterio plačias vaizdinės, tekstinės ir garsinės informacijos saugojimo bei pateikimo galimybes pereiti nuo gana pasyvaus įprastinio grupinio mokymo į aktyvų ir efektyvų individualizuotą mokymą. Kompiuteriu gali naudotis gabūs ir taip pat silpnai pasirengę suaugusieji. Ypač teigiamai reikia vertinti kompiuterinio mokymo galimybę nuosekliai ir nenuilstant formuoti stabilius besimokančiojo mokėjimus ir įgūdžius, įvertinant jo klaidas ir mokymosi istoriją. Besimokantysis gali pats pasirinkti jam geriausią mokymosi tempą, dažnai ir mokymosi metodus bei užduotis. Pagrindinė kompiuterinio mokymo dalis- speciali mokomoji programinė įranga.

Kompiuteriniame mokyme naudojami šie metodai:

• Treniravimas;

• Repetavimas;

• Imitavimas;

• Mokomieji žaidimai;

• Tyrimas;

• Problemų sprendimas.

Kompiuteriniai treniruokliai formuoja mokėjimus ir įgūdžius, pateikdami besimokančiajam serijas užduočių, dažnai klausimų- atsakymų forma. Įvykdžius vieno tipo užduotis, toliau pateikiamos kito tipo arba sunkesnės užduotys. Užduočių tipas ir sunkumo lygis gali būti parenkamas mokytojo, paties besimokančiojo arba kompiuterio. Kompiuterinių treniruoklių programinė įranga palyginti lengvai kuriama ir nebrangi, todėl šis kompiuterinio mokymo metodas gana plačiai naudojamas.

Kompiuteriniai repetitoriai yra žymiai sudėtingesni už treniruoklius. Jie besimokančiajam pateikia naują informaciją, analizuoja jo atsakymus ir, realizuodami konkrečią mokymo koncepciją ir principus, užtikrina koreguojantį grįžtamąjį ryšį, pateikdami papildomą medžiagą ir užduotis.Kompiuteriniai repetitoriai fiksuoja besimokančiojo rezultatus ir pažangą, teikia jam pasiūlymus dėl tolesnės mokymosi eigos.

Kompiuteriniai imitatoriai paremti realių procesų ir situacijų modeliavimu.Besimokantieji mokosi atlikti tam tikrą veiksmų, susietų su šiais procesais ir situacijomis, seką, praktikuojasi priimti sprendimus, stebi priimtų pasekmes ir patys įsivertina savo sprendimų teisingumą. Plačiausiai paplitę automobilio ir lėktuvo valdymo imitatoriai (dažniausiai juos naudoja vairavimo kursų metu).

Mokomieji kompiuteriniai žaidimai įveda žaidybines situacijas į mokymo procesą ir tuo leidžia suteikti jam patrauklią formą. Žaidybiniai elementai padidina motyvaciją atliekant nuobodžius mokėjimų ir įgūdžių formavimo pratimus, o varžybinės situacijos skatina siekti rezultatų pagerinimo. Naudojami gramatikos, matematikos taisyklių, chemijos ir fizikos formulių, žodžių tarimo ir vartojimo kitų dalykų mokymui. Kompiuteriniuose žaidimuose naudojamas ir realių modeliavimas bei gyvenimiškų situacijų imitavimas. Patrauklių kompiuterinių žaidimų programinės įrangos paruošimas labia brangus. Todėl dažniausiai kuriami komerciniai kompiuteriniai žaidimai. Daugumos tokių komercinių žaidimų vertė labia menka, o kai kurie jų net žaloja žmones- skatina agresyvumą kitų atžvilgiu, žudimo ir naikinimo instinktus ir negali būti naudojami mokymo procese.

Tyrimų metodas naudojamas kompiuteriniame mokyme formuojant indukcinį mąstymą, suteikiant galimybę po kryptingų bandymų ir klaidų sukurti išvadas ar taisykles. Programinė įranga leidžianaudotis specializuota duomenų baze ir keisti tiriamo proceso parametrus ir bei stebėti gautus rezultatus. Po kelių bandymų besimokantysis sukuria hipotezę, kurios patvirtinimui toliau atlieka kryptingus bandymus.

Probleminis mokymas naudojamas kompiuteriniame mokyme formuojant besimokančiojo sugebėjimus panaudoti turimas žinias ir įgūdžius bei .loginį mąstymąsprendžiant konkrečią problemą. Kompiuteris pateikia problemą ir sudaro galimybę keičiant duomenis ieškoti teisingo sprendimo. Išsiaiškinęs problemą, besimokantysis pasirenka sprendimo hipotezę ir manipuliuodamas duomenimis ją realizuoja. Tokio tipo kompiuterinis mokymas naudojamas ugdant kūrybiškumą matematikos, biznio, programavimo ir kitose srityse.

Internetas- globalus informacinis tinklas, kuriuo, padedant šiuolaikinėmis telekomunikacijomis, naudojasi dešimtys milijonų žmonių. Milžiniškas informacijos kiekis saugojamas dešimtyje tūkstančių tinklo mazgų- serverių. Internetu gali pasinaudoti kiekvienas, turintis kompiuterį per modemą telefono tinklais prisijungęs prie artimiausio Interneto serverio. Naudojantis Internetu, nemokamai galima keistis elektroninio pašto laiškais ir gauti didžiąją daugumą informacijos iš visų Interneto serverių. Taip atsiveria didžiulės galimybės tėvams tobulėti būnant namuose.5. Andragoginės veiklos efektyvumo problema

Suaugusiųjų mokymosi efektyvumas, kaip teigia Cross (1982), gali būti nusakomas remiantis jų dalyvavimu mokymosi procese, kuris jau yra tam tikro atsako į išorės ir vidaus veiksnius ir sąlygas rezultatas. Autorė teigia, kad suaugusiesiems labai svarbus parengiamasis etapas – nuostata dalyvauti suaugusiųjų švietime. Ji analizuoja tris poras vidinių veiksnių (turimą požiūrį į mokymąsi (savęs vertinimą), lūkesčius ir tikslus, galimybes ir barjerus) bei du išorinius veiksnius (gyvenimo pasikeitimus ir informaciją), galinčius turėti įtakos apsisprendžiant dalyvauti ar nedalyvauti mokymosi procese. Autorė nurodo, kad siekiant perėjimo prie naujo požiūrio į mokymąsi kaip į mokymąsi visą gyvenimą būtina kurti mokymosi aplinką, kuri sudarytų prielaidas kiekvienu individualiu atveju atsižvelgti į vidinius veiksnius:

 turimą mokymosi patirtį ir savęs vertinimą jos kontekste,

 mokymosi tikslus ir lūkesčius, kurie iš dalies yra nulemti savęs vertinimo,

 mokymosi barjerus kaip neigiamus veiksnius ir mokymosi galimybes kaip prielaidas dalyvauti mokymosi procese,

 dalyvavimo mokymosi procesuose patirtį.

Gyvenimo pasikeitimai šiame modelyje yra susiję su asmens gyvenimo pokyčiais, ypač akcentuojami staigūs, „dramatiniai” pasikeitimai. Jie gali būti postūmiu, sukuriančiu „mokymuisi palankų momentą”. Todėl labai dažnai sunku tėvams nugalėti įsisenėjusią visuomenės nuostatą, jog mokytis per vėlu.

Išvados

Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo svarbą įrodo pats ugdymo procesas. Juk šias abi institucijas jungia tas pats ugdomasis objektas- vaikas. Mokykla turi būti atvira visuomenei ir šeimai. Ji vykdo pedagoginį tėvų švietimą, organizuoja tėvų ir vaikų naudingą veiklą ir laisvalaikį.

Būti tėvais- reiškia nuolat mokytis. Tėvų autoritetas pirmiausia priklauso nuo jų pačių. Šeimoje svarbu viskas: ir gebėjimas mylėti, ir pasitikėjimas, ir mokėjimas derinti darbines pareigas su rūpinimusi namais, vaikų auklėjimu. Tačiau dažnai tėvams stinga žinių, informacijos apie vaikų auklėjimą. Todėl dažnai kyla įvairių nesutarimų, nesusipratimų tarp tėvų ir vaikų, o dažnai tai liečia ir mokytojus. Kiekvienas klasės auklėtojas turėtų gerai suvokti šeimos funkcijas, jos vertybių pasaulį, psichopedagoginį bendravimą šeimoje.

Pedagoginės kultūros turinį lemia bendražmogiškos elgsenos, bendravimo ir bendradarbiavimo, doros normos bei žmogaus dvasingumas. Sėkmingas bendravimas grindžiamas savo vidaus atskleidimu, o tai, ką jaučiame sau, atspindi ir tai, ką jaučiame kitiems. Todėl klasės vadovas, naudodamas įvairias bendradarbiavimo su šeima formas, galėtų padėti atgaivinti bendražmogiškąsias vertybes: gerumą, meilę, dorą, pagarbą, dvasingumą, padėtų įveikti vaikų mokymosi motyvacijos, materialinio produkto, laiko, darbo, tvarkos ir drausmės vertinimo, kitas problemas; padėtų tėvams susiorientuoti masiniame įvairiausios informacijos sraute. Reikia tikėtis, kad klasės auklėtojų sėkmingas bendravimas su šeima įtikins tėvus, kad jie mokykloje ne svečiai, o šeimininkai, kad ne tik gali, bet ir turi aktyviai dalyvauti savo vaikų auklėjimo procese.

Išanalizavus visus tėvų pedagoginio švietimo metodus, paaiškėjo, jog pats populiariausias metodas- tėvų susirinkimas. Jo metu mokytojai perduoda daug pedagoginės informacijos tėvams.

Naujesni literatūros šaltiniai skatina naudoti kuo įvairesnius pedagoginius metodus, žinoma, nepamirštant klasikinių ugdymo metodų.

Žmonijos sukuriamas informacijos kiekis labai sparčiai auga ir padvigubėja kas keliolika metų.Todėl suaugusiems žmonėms reikia veiksmingai ir kūrybingai prisitaikyti prie informacinės visuomenės keliamų reikalavimų. Šiuo metu aktyviai taikomas kompiuterinis mokymas. Labai paplitęs visuomenėje internetas. Tačiau, ar juo naudojantis tėvai pedagogiškai šviečiami, literatūros šaltiniuose neužsimenama.

Literatūra

1. I.Leliūgienė. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas, 1997.

2. V.Baršauskienė; B.Janulevičiutė. Žmogiškieji santyki.ai. Kaunas, 1999.

3. V.Savickytė. Klasės auklėtojo veiklos planavimo gairės. Šiauliai, 1998.

4. St.Dapkienė. Klasės auklėtojas ir auklėtinio šeima. Šiauliai, 1997.

5.St.Dapkienė. Klasės auklėtojas ir tėvai- partneriai. Šiauliai, 2002.

6. Teresevičienė M. Mokymosi visą gyvenimą edukologinės dimensijos. 2001.

7.G.M. Linkaitytė.Lietuvos suaugusiųjų švietimo naujovės: kontekstas ir patirtis. www.google.lt

Turinys

Įvadas............................2

1. Mokinio šeimos pažinimo metodai..................3

2. Pedagoginio tėvų švietimo formos...................4

2.1. Tėvų susirinkimai......................5

2.2. Individualūs pokalbiai.....................7

2.3. Paskaitos..........................8

2.4. Klausimų- atsakymų vakarai.................9

2.5. Disputai.........................9

2.6. Atvirų durų dienos......................10

3. Netradicinės pedagoginio tėvų švietimo formos................10

3.1 Dalykiniai žaidimai.........................10

3.2 Reglamentuotos diskusijos.....................11

4. Nauja suaugusiųjų švietimo tikslo koncepcija................... 12

4.1. Kompiuterinis mokymas.........................12

5. Andragoginės veiklos efektyvumo problema.....................14

Išvados..............................15

Literatūra..............................16

Įvadas

Mokslas turi tarnauti žmogaus

kūrybiniams tikslams. Maža kaupti

žinias; reikia jas kaip galima plačiau

skleisti ir panaudoti gyvenime.

N.Rubakinas

K. Pukelis rašo: “Reikia įsidėmėti, kad kuo geriau išauklėtas žmogus, tuo labiau jis rūpinsis savo išsilavinimu. Tuo tarpu išsilavinimas be tinkamo išsiauklėjimo gali būti net pavojingas kitiems- visuomenei, tautai, žmonijai.” Ir čia visa tiesa – auklėjimui turi būti teikiamas prioritetas. Į vaikų ir jaunimo auklėjimo procesą turi būti įtraukta visa suaugusioji karta, o pirmiausia tėvai ir mokytojai. Tačiau tėvai neretai stokoja elementarių pedagoginių žinių ir įgūdžių. Mokytojams šio tikslo siekti dar sunkiau, nes visų mokinių dora, dvasingumas, vertybės atsineštos iš šeimos yra labai skirtingos. Tą disharmoniją pašalinti galima tik šviečiant ir auklėjant tėvus bei auklėjantis ir šviečiantis patiems mokytojams.

Kadangi tėvai, kaip ir klasės auklėtojai, yra suinteresuoti savo vaikų ateitimi, gali ir turi padėti įgyvendinti konkrečius mokyklos tikslus ir uždavinius. Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo klasės auklėtojo asmenybės, jo pasirengimo bei gebėjimų ir nuo tėvų noro, atsakingumo už vaikų ateitį, už būsimosios kartos dvasingumą, fizinį ir moralinį tobulumą. Klasės auklėtojo ir tėvų pareigų atlikimas ypatingas tuo, kad aulėjimo rezultatai pastebimi ne iš karto, o padarytos klaidos yra sunkiai ištaisomos ir dažniausiai palieka didžiulius pėdsakus.

Remdamiesi pedagoginės literatūros analize, atsižvelgdami į dabarties reikalavimus, klasės auklėtojo ir tėvų bendradarbiavimo uždavinius galėtume suformuluoti taip:

• Pažinti ir nuolat tirti mokinio šeimą;

• Sistemingai nagrinėti šeimos mikroaplinkos poveikį vaiko asmenybei, o esant neigiamai šeimos įtakai (amorali, asociali šeima) šalinti jos poveikį vaikui;

• Organizuoti bendrus mokyklos ir šeimos pedagoginius veiksmus vaikų auklėjimo ir mokymo procese;

• Kurti klasės bendruomenę ir skatinti tėvus aktyviau dalyvauti mokyklos, klasės gyvenime;

• Pedagogiškai šviesti ir mokyti šeimą.

Šio darbo tikslas:

• Analizuoti tėvų pedagoginio švietimo galimybes.

Atliekant darbą, buvo keliami šie uždaviniai:

• Išsiaiškinti šeimos pažinimo metodus.

• Analizuoti pedagoginio tėvų švietimo formas.

• Nustatyti netradicines pedagoginio tėvų švietimo formas.

• Aptarti kompiuterinį mokymąsį.

1. Mokinio šeimos pažinimo metodai

Norint sėkmingai bendrauti ir dar daugiau bendra.darbiauti su šeima, pedagogiškai ją šviesti, būtina ją pažinti.

Auklėtojas turi pažinti svetimą – savo auklėtinio šeimą. Kiek šeimą reikia stebėti, analizuoti, kiek kaupti informacijos, kokių susimąstymo valandų, kokios visapusiškos analizės reikia, kad klasės auklėtojas galėtų apibūdinti šeimos auklėjamąjį poveikį vaikui ir nustatytų, kokios pedagoginės pagalbos reikalauja tėvai.

Pedagoginėje, psichologinėje literatūroje šeimų tyrimui taikomi tokie metodai: stebėjimas, pokalbis, anketavimas, trumpi rašiniai, kitų nuomonė, poliarinių profilių metodas.

Mokyklos darbo sąlygomis stebėjimas yra patogiausias metodas, nereikalaujantis jokių prietaisų ar aparatūros (pakanka dviejų asmenų: stebėtojo ir stebimojo), iš pirmo žvilgsnio atrodo labai lengvai taikomas. Klasės auklėtojas savo mokinių tėvus gali stebėti įvairių popamokinių renginių metu, lankydamasis mokinio šeimoje, kalbėdamasis su tėvais mokykloje, tėvų susirinkimų metu. Svarbiausia- nedaryti pernelyg skubotų išvadų, “neklijuoti etikečių”, vengti schematizavimo, atsargiai formuluoti bet kokias išvadas, pažiūras, savybes ir vertinti objektyviai, be išankstinių nuostatų.

Įspūdžių priėmimas stebėjime yra tik pradinis elementas. Jis visada remsis kitu metodu- pokalbiu. Pokalbis su tėvais – tai artimas psichinis kontaktas, pasikeitimas mintimis, įsitikinimais, išgyvenimais. L. Jovaiša pokalbį, kaip metodą, skirsto į dvi rūšis: laisvą ir standartinį. Pokalbyje svarbu skatinti tėvų aktyvumą, atvirumą, norą išsisakyti. Laisvas pokalbis dažnai yra padrikas, kartais nepaliečia esminių klausimų, todėl tėvai gali nutylėti informaciją, kuri labai reikalinga mokytojui. Reikia nuolat siekti, kad laisvas pokalbis turėtų pagrindinę idėją, tikslą ir mintį, pagrindinius pokalbio taškus, svarbiausius klausimus, kurie padėtų gauti reikiamą informaciją. J.Ebneris teigia, kad “kuo pradėti pokalbį, visai nesvarbu. Nepamirškime tik viena – pirmutinę mintį reikia taip parinkti, kad tas, į kurį kreipiamės, turėtų pritarti. Pradžioje galbūt tik vienu žodžiu arba draugišku galvos linktelėjimu, bet situacija jau susidaro palanki. Visiškai nesvarbu, ar tai buvo pastaba apie orą, kainas ar apie trečiąjį asmenį.” Po to pokalbį galima pasukti ta kryptimi, kuri auklėtojui reikalinga. Reikia nepamiršti, kad mokėti klausytis svarbiau, negu mokėti pasakoti, turime gerbti kito nuomonę ir turėti kantrybės, turime mokėti paklausti ir išgirsti atsakymą.

Anketavimas klasės auklėtojui leidžia vienu metu gauti iš tėvų masinę informaciją. Tačiau ir anketose dalis tėvų gali nutylėti kai kurias tiesas arba netiksliai atsakyti. Dažnai tėvai nepakankamai pažįsta savo vaikus, pervertina arba ne visai įvertina jų gebėjimus, polinkius, interesus, negali nusakyti, koks vaiko charakteris, kokie santykiai su bendraamžiais, su suaugusiais žmonėmis, kokios jo reakcijos, emociniai išgyvenimai ir kt. Todėl anketų rezultatus reikėtų patikslinti stebėjimu, pokalbiu arba panašią anketą duoti ir mokiniams.

Rašinių metodas taikomas tokiais atvejais, kai norima gauti nuoseklų, nevienareikšmį atsakymą į atskirus klausimus. Analogiškus rašinius galėtų rašyti ir mokiniai. Juk ir vienuose, ir kituose rašiniuose atsispindės tėvų ir vaikų pažiūros, įsitikinimai, interesai, dvasinė kultūra, tarpusavio santykiai. L. Jovaiša teigia, kad taikant rašinių metodą, būtina sudaryti tinkamą psichologinį klimatą, sukelti tėvų ir vaikų siekimą kuo tiksliau atsakyti į temą. Žinoma, rašinių metodas gali duoti ne visai teisingus atsakymus. Jie gali būti nenuoširdūs, neatviri, todėl vien rašinio rezultatais remtis nereikėtų.

Būna momentų, kai klasės auklėtojas apie auklėtinio problemas negali gauti reikiamos informacijos iš šeimos. Tada reikėtų ieškoti kitų nuomonės. Kitų žmonių pastebėjimai, išvados, vertinimai padeda klasės klasės auklėtojui geriau pažinti ne tik šeimą, bet ir auklėtinį. Todėl verta pasikalbėti su kitais šeimos nariais (broliais, seserimis, seneliais), su kaimynais ar auklėtinių draugais, tėvų darboviečių vadovais ir pan. Visad.a reikia atsižvelgti į visas nuomones ir vertinimus. Kai nuomonės nesutampa, verta padiskutuoti, norint patikslinti gautą informaciją.

Stebėjimas, pokalbiai, susitikimai, anketos, kitų nuomonė padės mokytojui kiekvienu atveju atrasti specifinį turinį, skirtingus darbo su šeima ir auklėtiniu poveikio metodus ir būdus, sumažinti mokyklos ir šeimos “susvetimėjimo zoną”.

2. Pedagoginio tėvų švietimo formos

Šeima ir mokykla- dvi institucijos, atsakingos už jaunosios kartos ugdymą. Jas abi jungia vienas ir tas pats objektas- vaikas. Kad išugdytų tobulą mąstančią ir veikiančią asmenybę, jos abi turėtų siekti vienodų pedagoginių veiksmų. Tačiau tėvai ir mokytojai nėra vienodai pasiruošę įgyvendinti šį aukščiausią tikslą. Būti tėvu ar motina, auklėti vaikus- to nemoko jokia aukštoji ar specialioji mokykla. Todėl tėvai, auklėdami vaikus, pridaro nemažai klaidų: vieni- ne visada jaučia atsakomybę už vaikų auklėjimą, kiti- lengvabūdiškai žiūri į mokytojų ar kitų specialistų patarimus, laikydamiesi nuomonės, kad “gyvenimas išmokys”, treti- suteikia per daug laisvės vaikams, o šie nepasiruošę ja pasinaudoti, ketvirti- per griežti vaikų atžvilgiu ir pan. Žinoma, nuo to visiškai apsaugoti negali ir darni šeima. Vien tik sutarimo, švelnumo ir meilės, noro matyti savo vaikus laimingais ir gerais žmonėmis dar nepakanka pedagoginiam rezultatui pasiekti. Neturėdami pedagoginės patirties ir žinių, tėvai kartasi nesugeba efektyviai perteikti tuos puikius charakterio bruožus, kurie jiems, kaip asmenybėms, būdingi. Vadinasi, nepakankama pedagoginė kultūra neleidžia tėvams optimaliai išnaudoti šeimos auklėjamąjį potencialą.

Lietuvos švietimo reformos gairėse (1993) rašoma: “Mokyklos ir šeimos tarpusavio santykių reguliavimas priklausys ir nuo mokytojo pasirengimo bendrauti su šeima, ir nuo šeimos pedagoginio bei bendrojo išprusimo. Todėl šeimos pedagoginis švietimas labai svarbus darbo baras” Jo gal ir nereikėtų, jei tėvai domėtųsi pedagogine literatūra, saviugda, savišvieta. Juk ne paslaptis, kad ne kiekviena motina ir juo labiau tėvas savarankiškai skaito pedagoginius straipsnius, šeimai skirtą literatūrą. Todėl mokytojai turi būti tėvų konsultantai, privalantys juos išmokyti elgesio keitimosi būdų, o šie juos taikys keisdami savo vaikų elgesį. Mokytojai turi būti tarsi gidai, kurie vestų ne tik, bet ir tėvus prie vertybių, turi būti įsitikinę savo idėjų teisingumu, jų atitikimu gėriui ir grožiui. Tačiau susiduria su problema, kaip ir kada tėvams perduoti pedagogines, psichologines, vaiko sveikatos ir kt. taisykles ir reikalavimus, lietuvių liaudies tradicijas vaikų auklėjimo klausimais, ruošimo mokyklai, pagalbos mokantis, peržengiant įvairias amžiaus krizes, laisvalaikio leidimo ir kt. klausimais.

Pedagoginėje praktikoje taikomos tokios pedagoginio tėvų švietimo formos: bendrasis tėvų švietimas kolektyvinėmis formomis (susirinkimai, paskaitos, konferencijos), specialusis švietimas grupinio ir individualaus darbo formomis, vadovavimas tėvų pedagoginei savišvietai, teigiamos vaikų auklėjimo patirties skleidimas.

Bendrojo tėvų pedagoginio švietimo turinį sudaro:

• Jaunosios kartos ugdymo tikslai, uždaviniai ir metodai;

• Psichologiniai,fiziologiniai bei pedagoginiai vaikų auklėjimo šeimoje pagrindai, įvairaus mokinių amžiaus ypatumai;

• Šeimos narių pareigos, auklėjimo šeimoje turinys, formos, metodai, sunkumai, trūkumai ir klaidos;

• Tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai , mokyklos ir šeimos santykių reguliavimo būdai;

• Vaikų laisvalaikio ir užimtumo problemos, sveikatos ir sveikos gyvensenos propagavimas.

2.1. Tėvų susirinkimai

Svarbiausia bendrojo pedagoginio tėvų švietimo forma reikėtų laikyti tėvų susirinkimus. Kaip rašė B. Bitinas, “toks tėvų švietimas pasižymi šiais privalumais:

• Auditorijos vienalytiškumas, tikslų vienybė;

• Užsiėmimuose nagrinėjamos medžiagos konkretumas, galimybė taikyti įgytas žinias praktiškai;

• Pedagoginio švietimo sistemingumas ir visuotinis pobūdis, ypač įtraukiant blogai besimokančių mok.inių tėvus;

• Tėvų pedagoginio švietimo jungimas su praktine jų pagalba mokyklai”

Kokie reikalavimai keliami tėvų susirinkimams?

Pirma, tinkamas pasiruošimas susirinkimui. Tinkamai pasiruošti- tai apgalvoti ir įgyvendinti šiuos konkrečius punktus:

1. Temos koregavimas.

2. Tikslų formulavimas.

3. Pedagoginio švietimo metodų ir būdų parinkimas.

4. Susirinkimo struktūros numatymas.

5. Tėvų pakvietimas į susirinkimą.

6. Susirinkimo vietos ir laiko numatymas.

7. Taisyklių ir rekomendacijų parengimas.

8. Susirinkimo užbaigimo apgalvojimas.

I. Temos koregavimas. Pedagoginio darbo praktika rodo, kad pirmojo mokslo metų tėvų susirinkimo metu klasės auklėtojas tėvams pasiūlo 5-7 problemines temas, iš kurių jie turi pasirinkti tiek jiems svarbių temų, kiek planuojama susirinkimų per metus. Taip su tėvų pagalba sudaromas metinis perspektyvinis pedagoginio švietimo planas. Per mokslo metus temos gali būti koreguojamos, jei iškyla naujų, svarbesnių klausimų.

II. Tikslų formulavimas. Praktika rodo, kad jų formulavimas yra gan sudėtinga klasės auklėtojų veiklos dalis. Tikslai gali būti bendrieji, konkretieji, daliniai, specifiniai, kokybiniai ir kiekybiniai, ilgalaikiai ir trumpalaikiai, tiesioginiai ir netiesioginiai, objektyvūs ir subjektyvūs. Organizuojant tėvų susirinkimus, labiau tinka tikslų klasifikavimas turinio požiūriu: pedagoginiai- šviečiamieji, auklėjamieji ir informaciniai.

Pedagoginiai- šviečiamieji tikslai. Švietimas savo prigimtimi yra daugiau orientuotas į gebėjimą savarankiškai įsisavinti perteikiamas žinias ir jų sistemas- idėjas. Švietimas yra ugdymo išvystytų prigimtinių galių specializacija arba, kitaip tariant, žmogui yra perteikiama jį dominančios srities gilios žinios, mokėjimai, padedantys geriau realizuoti individualųjį pašaukimą.

Auklėjamieji tikslai. Žmogų tobulinti arba jam tobulintis- ne riba. J. Mačiulis rašė:”Kas pats stovi vietoje, tam kitus sunku stumti priekin, ir kas nejaučia noro tobulėti, tas negali šio noro sužadinti kitiems”.Vadinasi, klasės auklėtojas ne tik pats turi nuolat doroviškai tobulintis, bet ir pedagoginio susitikimo su tėvais metu sudaryti sąlygas doroviškai tobulėti tėvams.

Informaciniai tikslai. Tėvų susirinkimuose informuojami tėvai apie ateities perspektyvas, einamuosius reikalus. Paprasati susirinkimuose siekiama visų trijų tikslų.

Pedagoginėje praktikoje pasitaiko tikslų parinkimo trūkumų:

• Nenumatomi tikslai;

• Numatomi per daug bendri tikslai;

• Vyrauja tik informaciniai tikslai.

III. Pedagoginio švietimo metodų ir būdų parinkimas. Geriausiai įgyvendinti tėvų susirinkimuose numatytus tikslus padeda sakytiniai metodai (pasakojimas, paskaita, pokalbis, diskusija) rodomieji metodai (asmeninis pavyzdys, vadovavimo stilius).

B. Bitinas teigia, kad paskaita- tai išsamus etinės, ideologinės ar kitokios problemos nušvietimas, teorinis klausimo nagrinėjimas. Paskaitas paprastai skaito kvalifikuoti specialistai- mokytojai, gydytojai, teisininkai, psichologai ir pan. Joms būtina tinkamai pasirengti. Paskaitoje turėtų būti ryškus lektoriaus tikėjimas tuo, ką kalba. Jis turi sugebėti įtikinti, kad siūlomos taisyklės, rekomendacijos, patarimai tikrai padės išvengti trūkumų (auklėjimo, elgesio).

Asmeninis pavyzdys. Klasės auklėtojo kūrybingumas, mandagumas, dorovingumas, inteligentiškumas yra pavyzdys tėvams. Jis bus veiksmingas, jei auklėtojas turi autoritetą, jei jo asmeninis gyvenimas sutampa su reikalavimais vaikams ir tėvams, jei auklėtojas ne tik reikalauja, bet ir moko mylėti vaikus, gerbti jų tėvus. Kaip ir asmeninis klasės auklėtojo pavyzdys, auklėjamąjį poveikį turi ir vadovavimo stilius, kuris reiškiasi pedagogine etika, pedagogine kultūra ir pedagoginiu meistriškumu, ypač, kai kalbama vaikų auklėjimo šeimoje, tėvų autoriteto klausimais. Tiek vadovavimo stilius, tiek asmeninis apvyzdys turi įtaigos jėgą.

IV. Susirinkimo struktūros numatymas. Gana plačiai paplitusi tokia susirinkimo struktūra:

• Pradžia;

• Temos ir darbotvarkės skelbimas;

• .Numatytų klausimų aptarimas;

• Nutarimų svarstymas ir tvirtinimas;

• Mokinių meninė programėlė, įvairių parodų apžiūrėjimas, pedagoginių uždavinių sprendimas, naujausios pedagoginės literatūros aptarimas ir kt.

Paminėtos struktūrinės dalys gali būti kaitaliojamos, kurių nors dalių gali nebūti, tai priklausys nuo temos, tikslų, metodų ir auklėtojo kūrybingumo. Vaikų programėlės gali būti ir prieš susirinkimą, tada vaikams nereikės laukti, kol vyks susirinkimas. Klasės auklėtojas turi numatyti ne tik susirinkimo struktūrą, bet ir tiksliai apgalvoti susirinkime nagrinėjamus klausimus, privalo išstudijuoti pedagoginę, psichologinę ir pan. literatūrą, parinkti ir pateikti analizavimui arba pats analizuoti klasės gyvenimo faktus, įtraukti į diskusijas tėvus, suformuluoti iš pasikalbėjimo išplaukiančius pasiūlymus ir patarimus tėvams. Labai svarbu neįžeidinėti tėvų jausmų, nekritikuoti, neaptarinėti individualių vaikų poelgių, o tik analizuoti tas charakterio savybes, kurios sukelia netinkamą elgesį. Klasės auklėtojas turėtų būti geranoriškas, dėmesingas, aktyvinantis pasisakymus ir paliekantis gerą įspūdį.

V. Tėvų pakvietimas į susirinkimus. Labai svarbu, kad susirinkimuose dalyvautų kuo daugiau tėvų.Tėvų lankomumas priklauso ne tik nuo tėvų pareigingumo, bet ir nuo to, kaip tėvai bus kviečiami į susirinkimus. Kvietime turi būti parašyta susirinkimo darbotvarkė, svarstomi klausimai, tėvai kviečiami dalyvauti diskusijoje, pasidalinti gerąja vaikų auklėjimo patirtimi ir pan.

VI. Susirinkimo vietos ir laiko numatymas. Organizuojant tėvų susirinkimus labai svarbu tinkamai numatyti jų laiką. Susirinkimo sėkmė priklauso ir nuo vietos paruošimo. Žymiai smagiau sėdėti prie stalų vieniems prieš kitus, nei nematyti pašnekovo. Ant stalų turėtų būti popieriaus, rašiklių. Patalpa bus jaukesnė, jei bus papuošta mokinių piešiniais ir darbeliais, kai bus surengta parodėlė.

VII. Taisyklių ir rekomendacijų parengimas. Klasės auklėtojų, perteikiančiam pedagoginę, psichologinę vaikų auklėjimo išmintį, labai svarbu teisingai perteikti rekomendacijas ar taisykles, kuriomis tėvai galėtų, bet ir norėtų naudotis. Jos priimamos tad, kai klasės auklėtojas baigė paskaitą, ir tėvai išsakė savo mintis, pamąstymus, aptarė sėkmes ir nesėkmes vaikų auklėjimo ir bendravimo su mokykla klausimais. Rekomendacijos, taisyklės, pasiūlymai turėtų išplaukti iš perteiktų žinių. Jos turėtų būti aiškios, konkrečios, neįžeidžiančios tėvų orumo, skatinančios jų norą būti tikrais auklėtojais, mokyklos- idėjų rėmėjais ir bendradarbiais. Tikslinga rekomendacijas įteikti kiekvienai šeimai.

VIII. Susirinkimo užbaigimas. Susirinkimą galima užbaigti labai įvairiai:

• Rekomendacijų pateikimu ir pakvietimu jomis naudotis;

• Mokinių meno saviveiklos programėlės žiūrėjimu;

• Parodėlės aptarimu;

• Padėkojimu tėvams už aktyvų dalyvavimą ir pagyrimu už jų patarimus, pasiūlymus, idėjas, o gal ir pastabas;

• Kito susirinkimo temos koregavimu ir skelbimu, vietos ir laiko numatymu, pasidalijimu lūkesčiais, kad ir kitame susirinkime tėvai taip aktyviai dalyvaus;

• Tėvų įpareigojimų patikslinimu, paramos, pagalbos kokiai nors veiklai organizuoti prašymu ir t.t.

Klasės tėvų susirinkimas- tai savotiška klasės auklėtojo atestacija ir savo autoriteto tarp tėvų kėlimas. Reikėtų, kad klasės auklėtojo bendravimas su tėvais žadintų abipusį pasitikėjimą.

2.2. Individualūs pokalbiai

Klasės auklėtojai darbe su tėvais labai dažnai naudoja individualius pokalbius. Nors klasės bendruomenės individualiais pokalbiais ir negalima suburti, tačiau jie yra gana naudingi, nes geriau tenkina tėvų poreikius ir interesus, operatyviau galima spręsti iškilusias problemas ir pati parama yra dalykiškesnė. Tėvams nelabai priimtinos individualios bendravimo formos. Iš čia galėtume daryti prielaidas:

• Klasės auklėtojas į auklėtinio namus eina arba tėvus į mokyklą kviečia esant vaiko prasižengimams, t.y. tampa vaiko skundiku.

• Tikėtina, kad klasės auklėtojas nėra pakankamai gerai pasirengęs būti .konsultantu, nėra gerai įvaldęs individualaus pokalbio metodikos.

• Tėvai nemoka ar tiesiog nenori priimti klasės auklėtojo dėl subjektyvių priežasčių.

Tačiau tėvai dažnokai ateina pas klasės auklėtoją prašydami patarimo, skųsdamiesi, kad nebesusitvarko su vaiku. Tada klasės auklėtojui tenka patarėjo, konsultanto vaidmuo. Individualus pokalbis yra konsultacija, kurios metu teikiami patarimai, sprendžiamos asmeninės problemos.

Pokalbiams reikia ruoštis iš anksto. Mintyse apsvarstyti įvairius pokalbio variantus. Be to, atsisakyti išankstinės nuostatos, nevertinti tik pagal neigiamas savybes. Reikia gerai apgalvoti pokalbio turinį. Iš anksto numatyti tikslus, apmąstyti pašnekesio turinį, geranoriškai įvertinti sėkmes ir nesėkmes, turėti konkrečių pasiūlymų, sprendžiant atitinkamas problemas. Visuomet pokalbį reikia pradėti nuo teigiamų auklėtinio savybių, nuo komplimentų tėvams. Per individualius pokalbius reikia parodyti pasitikėjimą, išsiaiškinti tėvų nuomonę ir stengtis priartėti prie jų. Naudinga aptarti tėvams gerai žinomą sritį, vengti temų, kurios galėtų išryškinti per didelius nuomonių skirtumus.

Pokalbyje reikia kritikuoti santūriai. Jei kritikos negalima išvengti, stengtis už ką nors pagirti arba užuomina pasakyti tai, kas nelabai malonu. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, bet ir tai, kaip sakoma.

Siūlant įvairius pedagoginio poveikio būdus, patarimus, taisykles ar rekomendacijas, remtis mokslininkų mintimis, ypač, kai tėvai nėra geranoriškai nusiteikę.

Pokalbius visada reikia užbaigti išreiškiant viltį, tikėjimą šeimos pastangomis kartu su mokykla siekti bendrų auklėjimo rezultatų. Tiek pokalbio pabaigoje, tiek viso pokalbio metu auklėtojas turi būti pakantus, kantrus, geranoriškas, mokantis pagarba atsakyti net į nepagarbą.

Individualaus pokalbio ar konsultacijos sėkmė labai priklauso nuo mokėjimo klausytis, įsijausti į kito žmogaus mintis ir jausmus. Klausantis svarbu išgirsti ne tik žodžius, bet ir toną, intonaciją bei stebėti kūno kalbą: mimiką, gestus, judesius, suvokti ką tėvai nutyli. Klausytis nėra tolygu girdėti. Klausantis siekti suprasti, kaip tėvai suvokia ir vertina save, jiems svarbius žmones, artimiausią aplinką, kaip jie vertina ir išgyvena problemas. Klausydamasis klasės auklėtojas turėtų sugebėti pažvelgti į pasaulį tėvų akimis, suprasti jų jausmus, nes tiek tėvų, tiek ir auklėtinių visai kitoks pasaulis, kiti interesai ir vertybės.

Individualiuose pokalbiuose pagrindinės bendravimo formos yra žodis, žvilgsnis, intonacja, gestas.

2.3. Paskaitos

Paskaita, kaip pedagoginio tėvų švietimo forma ir kaip žinių perteikimo metodas, buvo pradėta taikyti labai seniai.Ji vertinama už tai, kad gyvu žodžiu galima perteikti daug informacijos, paskatinti klausytojus aktyviai ja domėtis ir padėti ją suprasti: pranešėjas gali pakartoti mintį kitais žodžiais. Tačiau paskaita kritikuojama už tai, kad klausytojai lieka pasyvūs, mažai arba visai neįtraukiami į diskusijas, nepaisoma jų individualių savybių ir pan.

N.L.Gage, D.C.Berliner teigia, kad geriausia skaityti paskaitas, kai:

• Svarbiausias mokymo tikslas yra suteikti informaciją;

• Kitais būdais toji medžiaga nėra prienama;

• Medžiagą būtina tam tikru būdu paruošti ir pateikti specialiai grupei;

• Būtina sudominti klausytojus paskaitos turiniu.

Svarbiausia yra pasiruošti paskaitoms: perskaityti bent keletą autorių knygų ar straipsnių, pasirinkti sentencijų, patarlių, užsirašyti svarbesnių citatų, parinkti įtikinamų pavyzdžių, vertingų duomenų, žymių autorinių taisyklių, rodančių, kad tos žinios padės išspręsti susidariusią vaikų auklėjimo problemą.

Paskaitos yra svarbi pedagoginė švietimo forma, kadangi tėvai labai retai skaito pedagoginę ar psichologinę literatūrą, skirtą vaikų auklėjimui, o paskaita yra tinkamiausia perteikti žinias, informaciją.

2.4. Klausimų- atsakymų vakarai

Šeimoje dažnai kyla įvairių klausimų, į kuriuos kartais sunku atrasti teisingą atsakymą. Klasės auklėtojui reikėtų įtikinti tėvus, kad ver.čiau klausti, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą, negu laukti, kad ji išsispręstų savaime arba išspręsti ją neteisingai.

Pirmiausia iš anksto paskelbti tėvams, kad bus organizuojamas vakaras ar popietė, juos paskatinti gerai pergalvoti savo bendravimo su vaikais stilių, esamus nesklandumud ar konfliktus su vaikais ir drąsiai klausti. Klausti galima žodžiu ar raštu, klausimus perduodant vaikams ar įmetant į tam vakarui ( popietei ) skirtą klausimų dėžutę. Praėjus numatytam laikui, klausimus reikia sugrupuoti į siauresnes temas ir, jei yra galimybė, atsakymams į juos kviestis specialistus. Jei tokios galimybės nėra, klasės auklėtojas, remdamasis atitinkama literatūra arba konsultuodamasis su specialistais, parengia atsakymus į visus klausimus. Atsakant į klausimus, gali išsivystyti probleminiai pokalbiai ar diskusijos.

Klausimų- atsakymų vakarui organizuoti gali būti sudaryta tėvų iniciatyvinė grupė, kuri sugrupuotų klausimus, tartųsi su mokytoju, kaip geriau paruošti patalpą, kokius specialistus, konsultantus pasikviesti, kas iš iniciatyvinės grupės narių galėtų dalyvauti atsakant į klausimus ir pan.

2.5. Disputai

Kiekviena šeima turi savo gyvenimo stilių, savaip sprendžia vieną ar kitą iškilusią problemą, turi savas vertybes, gyvenimo tikslus, savitą požiūrį įvairiais gyvenimo, vaikų auklėjimo klausimais. Tačiau ne visada tėvų prob,emų sprendimai vaikų auklėjimo klausimais yra teisingi. Todėl klasės auklėtojo uždavinys ne tik išsiaiškinti, kokius reikalavimus tėvai kelia vaikams, kaip vertina įvairius jų poelgius ir veiklos rezultatus, bet ir versti tėvus susimąstyti, jei jų požiūriai, vertinimai, vaikų auklėjimas yra neteisingi. Šias problemas spręsti gali padėti diskusijos ir disputai. Disputas- tai probleminis pokalbis, kuriuo siekiama bendro sprendimo, teisingų išvadų ir apibendrinimų, tai dalykiškas etinių problemų svarstymas, siekiant patikslinti jų sprendimą, įrodyti klaidingų pozicijų nepagrįstumą ir pan. Klasės auklėtojui reikia būti dėmesingam, kad disputas nevirstų tuščiu ginču, atsakingam, kad “nepaimtų viršaus” klaidingos pažiūros, neteisingai suprantami žalingi įpročiai ir vertinimai. Todėl, prieš organizuojant disputą, reikia apgalvoti svarbiausius pasirengimo etapus:

• Disputo problemos parinkimas;

• Problemos išskaidymas į atskirus klausimus;

• Papildomų šalutinių klausimų, naujų pažiūrų parinkimas;

• Išankstinis dalyvių supažindinimas su problema ir jos svarstomais klausimais;

• Reikalingų vaizdinių priemonių gaminimas;

• Rekomenduotinos literatūros tėvams parinkimasir parodėlės surengimas;

• Literatūrinių pavyzdžių, įžymių žmonių minčių problemos pagrindimui, sprendimo įtikinamumui ir diskusijų apibendrinimui parinkimas;

• Galimų problemos sprendimo išvadų apgalvojimas;

• Disputo vedėjo parinkimas ir diskusijos organizavimo aptarimas;

• Disputo taisyklių suformulavimas;

• Patalpos disputui suformulavimas.

Disputas- kūryba. Disputas- aktyvus bendravimas. Įsimintina, kad kultūringo bendravimo ir elgesio esmę sudaro pagarbūs, geranoriški žmogaus santykiai su kitais žmonėmis, kad kiekvienas žmogus vertas pagarbos.

2.6. Atvirų durų dienos

Tėvai lankydami pamokas, papildomojo ugdymo užsiėmimus gali geriau suvokti kasdieninį mokyklos gyvenimą, geriau suprasti ir įvertinti mokytojo darbą, bendradarbiavimo su mokiniais stilių, pasigilinti į atskirų dalykų dėstymo metodikas, geriau pažinti savo vaikus, o kartu pergalvoti savo pareigas mokyklai ir vaikams. Ši forma forma duoda didelę naudą vaikams, nes jie mato, kad suaugusieji dirba kartu bendriems mokyklos reikalams, ir gali pažvelgti į tėvus kitoje šviesoje. Ypač pradinių klasių mokiniai džiaugiasi, kad tėvai lankosi mokykloje. Atvirų durų apibendrinimų metu tėvų samprotavimuose apie stebėtas pamokas, kitus užsiėmimus atsiskleidžia jų požiūriai vienu ar kitu klausimu, tėvai mokosi iš mokytojų, kaip bendrauti su vaikais, be to, ir mokytojas lengviau gali pastebėti ir savo darbo trūkumus.

Organizuojant atvirų durų dienas reikėtų a.pgalvoti, ką tėvai veiks mokykloje, t.y. sudaryti tos dienos programą. Tėvai gali lankytis visose pamokose, papildomojo ugdymo užsiėmimuose, apžiūrėti mokyklos kabinetus, mokinių darbų, naujausiosliteratūros, skirtos šeimai, parodas. Po pamokų galėtų būti susitikimai su įvairiais specialistais arba išklausyti tėvų pageidavimai, įspūdžiai. Žinoma, ne tik išklausyti, bet ateityje ir įgyvendinti.

3. Netradicinės pedagoginio tėvų švietimo formos

Tėvų susirinkimai mokykloje tapo monotonija. Tėvų susirinkime tėvai ne aktyvūs dalyviai, o tik klausytojai, kurie neturi galimybės pasvarstyti, pasitarti vaikų auklėjimo klausimais. Skaitant paskaitas tėvai būna nepasirengę priimti pedagogines žinias ir dažnas nesusimąsto, kad reikės jas panaudoti šeimoje auklėjant vaikus. Norint kelti klasės auklėtojo autoritetą ir mokyklos prestižą, padidinti pedagoginio tėvų švietimo aktyvumą, reikėtų vesti reglamentuotas diskusijas ir dalykinius žaidimus. Jų taikymas padės klasės auklėtojams ugdyti tėvų bendravimo kultūrą ir šeimos narių tarpusavio santykius, norą daugiau sužinoti ir įvertinti savo, kaip auklėtojo, veiklą ir ateities perspektyvas.

3.1. Dalykiniai žaidimai

Dalykinių žaidimų požymiai:

• Žaidimas turėtų apimti tėvų profesinės veiklos- vaikų auklėjimo modeliavimą ir turėti savas taisykles;

• Jame dalyvaujantį kolektyvą turėtų vienyti bendri tikslai;

• Turėtų būti numatyti ir dalyviams paskirstyti vaidmenys;

• Sudarytos tokios probleminės situacijos, kad kiekvienas dalyvis galėtų veikti kaip gyvenime;

• Priimant sprendimus, būtinas nuoseklumas ir veiklos analizė;

• Užtikrinti žaidybinės veiklos rezultatų pritaikymą šeimoje auklėjant vaikus.

Kad žmogus pradėtų mąstyti, reikia iškelti problemą. Ją paprastai padiktuoja pats klasės mokinių išsiauklėjimas ir su tuo susijęs klasės auklėtojo darbas su šeima.

Bendradarbiavimas- tai darbas kartu siekiant tikslo. Dėl to reikia, kad kiekviena grupė reitai suvoktų tikslą, kurio reikės jiems siekti, nes kitaip problemos sprendimas neįmanomas. Reikėtų įtikinti tėvus, kad grupinis darbas įpareigoja visą grupelę tartis, svarstyti ir spręsti problemą taip, kad būtų išklausoma kiekvieno dalyvio nuomonė, kad svarstant būtų vadovaujamasi protu, o ne jausmais. Praėjus nustatytam laikui kiekvienos grupės vyresnieji praneša savo grupės narių nuomonę apie problemos išsprendimą, siūlomas taisykles arba rekomendacijas.

Viso žaidimo metu klasės auklėtojas atlieka organizatoriaus vaidmenį:

1. Įtikina tėvus, kad, norint ilgiau išlaikyti gautą informaciją, reikia ne tik klausytis paskaitų, bet ir patiems aktyviai kurti, mąstyti; įtikina, kad taip bus sukauptos ne tik žinios, bet ir įgūdžiai.

2. Stebi, kaip grupėse sekasi dirbti, pasižymi, kaip laikomasi aptartų bendravimo taisyklių, pataria, jei iškyla kokių neaiškumų.

3. Išklauso visų grupelių problemų sprendimų variantus , rekomendacijas ar taisykles.

4. Apibendrina ir patikslina tėvų sprendimus, supažindina su įžymių žmonų mintimis

3.2. Reglamentuotos diskusijos

Diskusijų privalumai:

• Tėvų įtraukimas į darbą mažose grupėse skatina aktyviai galvoti, reikšti ir apginti savo nuomonę, ją pagrįsti faktais;

• Diskutuojant ugdomas kritiškas tėvų mąstymas, bendravimo kultūra, mokomasi išklausyti kito nors ir priešingą nuomonę;

• Mokomasi formuluoti požiūrį į vieną ar kitą klausimą, prisiminti įsipareigojimus, susitelkti ties svarbios problemos sprendimu;

• Aktyvioje veikloje keičiasi nuostatos ir elgesys.

Reglamentuotos diskusijos parengimo metodika galėtų būti tokia:

1. Temos išankstinė formuluotė.

2. Dalyvių suskirstymas į grupes.

3. Ekspertų parinkimas.

4. Dalyvių supažindinimas su taisyklėmis.

5. Užduočių pateikimas ir jų svarstymas grupėse.

6. Grupės nuomonės pateikimas bendram svarstymui.

7. Ekspertų nuomonės išklausymas.

8. Taisyklių, rekomendacijų priėmimas.

9. Diskusijos užbaigimas.

Kad diskusija sėkmingai vyktų, reikalingos taisyklės. Jos padeda pasinaudoti ne tik teisėmis, bet ir atlikti pareigas. Di.skusiją užbaigiant padėkojama už aktyvią veiklą, kviečiama nuomones pareikšti tuojau arba siūloma rašyti anoniminius atisliepimus ir įmesti į tam skirtą dėžutę.

4. Nauja suaugusiųjų švietimo tikslo koncepcija

Šimtmečiais švietimo tikslu buvo laikoma „sukurti išsilavinusį žmogų“ arba kitaip tariant „žinantį žmogų”. Buvo tikima, kad suteikus žmonėms žinių, jie taps geresni ir žinos, kaip teisingai jomis naudotis. Tokia švietimo koncepcija pasiteisino sąlyginai pastoviame pasaulyje, tačiau žinių protrūkio, technologinės ir informacinės revoliucijos amžiuje ši švietimo tikslo samprata ir tikėjimas perduodamų žinių galia tapo neefektyvi. Paaiškėjo, kad būtina ugdyti kompetentingus žmones – žmones, kurie galėtų pritaikyti savo žinias kintant sąlygoms. Išryškėjus savarankiško žinių pritaikymo poreikiui, švietimo tikslo samprata pasikeitė, atsirado nauja jos forma – kompetencija pagrįstas mokymas(is). Šis naujas požiūris į suaugusiųjų švietimo tikslą, M. Knowles (1980) teigimu, ypač reikšmingas siekiant padėti suaugusiems prasmingai gyventi nuolat kintančiame pasaulyje.

Žengiant informacijos ir žinių laikmečiu, vis dažnesnė šeima turi kompiuterius, todėl dažnai iškyla problema suaugusiesiems- naudojimasis kompiuteriu. Kad tėvai taip pat sėkmingai integruotųsi į aktyvų ir nuolat besikeičiantį gyvenimą, neretai matome organizuojamus kompiuterinius kursus tėvams.

4.1. Kompiuterinis mokymas

Kompiuterinis mokslas- tai viena iš pirmųjų švietime pradėtų naudoti informacinių technologijų. Iš pradžių tai buvo tik paprastas programuoto mokymo sistemos perkėlimas į kompiuterinę aplinką. Sparčiai vystantis kompiuterinei technikai, atsiradus galimybei kompiuteryje saugoti ir apdoroti didžiulius kiekius ne tik tekstinės, bet ir grafinės bei garsinės informacijos, kompiuterinis mokymas peraugo tradicinius metodus ir žymiai praplėtė tėvų pedagoginio švietimo galimybes.

Pagrindinis kompiuterinio mokymo principas- išnaudojant kompiuterio plačias vaizdinės, tekstinės ir garsinės informacijos saugojimo bei pateikimo galimybes pereiti nuo gana pasyvaus įprastinio grupinio mokymo į aktyvų ir efektyvų individualizuotą mokymą. Kompiuteriu gali naudotis gabūs ir taip pat silpnai pasirengę suaugusieji. Ypač teigiamai reikia vertinti kompiuterinio mokymo galimybę nuosekliai ir nenuilstant formuoti stabilius besimokančiojo mokėjimus ir įgūdžius, įvertinant jo klaidas ir mokymosi istoriją. Besimokantysis gali pats pasirinkti jam geriausią mokymosi tempą, dažnai ir mokymosi metodus bei užduotis. Pagrindinė kompiuterinio mokymo dalis- speciali mokomoji programinė įranga.

Kompiuteriniame mokyme naudojami šie metodai:

• Treniravimas;

• Repetavimas;

• Imitavimas;

• Mokomieji žaidimai;

• Tyrimas;

• Problemų sprendimas.

Kompiuteriniai treniruokliai formuoja mokėjimus ir įgūdžius, pateikdami besimokančiajam serijas užduočių, dažnai klausimų- atsakymų forma. Įvykdžius vieno tipo užduotis, toliau pateikiamos kito tipo arba sunkesnės užduotys. Užduočių tipas ir sunkumo lygis gali būti parenkamas mokytojo, paties besimokančiojo arba kompiuterio. Kompiuterinių treniruoklių programinė įranga palyginti lengvai kuriama ir nebrangi, todėl šis kompiuterinio mokymo metodas gana plačiai naudojamas.

Kompiuteriniai repetitoriai yra žymiai sudėtingesni už treniruoklius. Jie besimokančiajam pateikia naują informaciją, analizuoja jo atsakymus ir, realizuodami konkrečią mokymo koncepciją ir principus, užtikrina koreguojantį grįžtamąjį ryšį, pateikdami papildomą medžiagą ir užduotis.Kompiuteriniai repetitoriai fiksuoja besimokančiojo rezultatus i

. . .

2.2. Individualūs pokalbiai

Klasės auklėtojai darbe su tėvais labai dažnai naudoja individualius pokalbius. Nors klasės bendruomenės individualiais pokalbiais ir negalima suburti, tačiau jie yra gana naudingi, nes geriau tenkina tėvų poreikius ir interesus, operatyviau galima spręsti iškilusias problemas ir pati parama yra dalykiškesnė. Tėvams nelabai priimtinos individualios bendravimo formos. Iš čia galėtume daryti prielaidas:

• Klasės auklėtojas į auklėtinio namus eina arba tėvus į mokyklą kviečia esant vaiko prasižengimams, t.y. tampa vaiko skundiku.

• Tikėtina, kad klasės auklėtojas nėra pakankamai gerai pasirengęs būti konsultantu, nėra gerai įvaldęs individualaus pokalbio metodikos.

• Tėvai nemoka ar tiesiog nenori priimti klasės auklėtojo dėl subjektyvių priežasčių.

Tačiau tėvai dažnokai ateina pas klasės auklėtoją prašydami patarimo, skųsdamiesi, kad nebesusitvarko su vaiku. Tada klasės auklėtojui tenka patarėjo, konsultanto vaidmuo. Individualus pokalbis yra konsultacija, kurios metu teikiami patarimai, sprendžiamos asmeninės problemos.

Pokalbiams reikia ruoštis iš anksto. Mintyse apsvarstyti įvairius pokalbio variantus. Be to, atsisakyti išankstinės nuostatos, nevertinti tik pagal neigiamas savybes. Reikia gerai apgalvoti pokalbio turinį. Iš anksto numatyti tikslus, apmąstyti pašnekesio turinį, geranoriškai įvertinti sėkmes ir nesėkmes, turėti konkrečių pasiūlymų, sprendžiant atitinkamas problemas. Visuomet pokalbį reikia pradėti nuo teigiamų auklėtinio savybių, nuo komplimentų tėvams. Per individualius pokalbius reikia parodyti pasitikėjimą, išsiaiškinti tėvų nuomonę ir stengtis priartėti prie jų. Naudinga aptarti tėvams gerai žinomą sritį, vengti temų, kurios galėtų išryškinti per didelius nuomonių skirtumus.

Pokalbyje reikia kritikuoti santūriai. Jei kritikos negalima išvengti, stengtis už ką nors pagirti arba užuomina pasakyti tai, kas nelabai malonu. Svarbu ne tik tai, kas sakoma, bet ir tai, kaip sakoma.

Siūlant įvairius pedagoginio poveikio būdus, patarimus, taisykles ar rekomendacijas, remtis mokslininkų mintimis, ypač, kai tėvai nėra geranoriškai nusiteikę.

Pokalbius visada reikia užbaigti išreiškiant viltį, tikėjimą šeimos pastangomis kartu su. mokykla siekti bendrų auklėjimo rezultatų. Tiek pokalbio pabaigoje, tiek viso pokalbio metu auklėtojas turi būti pakantus, kantrus, geranoriškas, mokantis pagarba atsakyti net į nepagarbą.

Individualaus pokalbio ar konsultacijos sėkmė labai priklauso nuo mokėjimo klausytis, įsijausti į kito žmogaus mintis ir jausmus. Klausantis svarbu išgirsti ne tik žodžius, bet ir toną, intonaciją bei stebėti kūno kalbą: mimiką, gestus, judesius, suvokti ką tėvai nutyli. Klausytis nėra tolygu girdėti. Klausantis siekti suprasti, kaip tėvai suvokia ir vertina save, jiems svarbius žmones, artimiausią aplinką, kaip jie vertina ir išgyvena problemas. Klausydamasis klasės auklėtojas turėtų sugebėti pažvelgti į pasaulį tėvų akimis, suprasti jų jausmus, nes tiek tėvų, tiek ir auklėtinių visai kitoks pasaulis, kiti interesai ir vertybės.

Individualiuose pokalbiuose pagrindinės bendravimo formos yra žodis, žvilgsnis, intonacja, gestas.

2.3. Paskaitos

Paskaita, kaip pedagoginio tėvų švietimo forma ir kaip žinių perteikimo metodas, buvo pradėta taikyti labai seniai.Ji vertinama už tai, kad gyvu žodžiu galima perteikti daug informacijos, paskatinti klausytojus aktyviai ja domėtis ir padėti ją suprasti: pranešėjas gali pakartoti mintį kitais žodžiais. Tačiau paskaita kritikuojama už tai, kad klausytojai lieka pasyvūs, mažai arba visai neįtraukiami į diskusijas, nepaisoma jų individualių savybių ir pan.

N.L.Gage, D.C.Berliner teigia, kad geriausia skaityti paskaitas, kai:

• Svarbiausias mokymo tikslas yra suteikti informaciją;

• Kitais būdais toji medžiaga nėra prienama;

• Medžiagą būtina tam tikru būdu paruošti ir pateikti specialiai grupei;

• Būtina sudominti klausytojus paskaitos turiniu.

Svarbiausia yra pasiruošti paskaitoms: perskaityti bent keletą autorių knygų ar straipsnių, pasirinkti sentencijų, patarlių, užsirašyti svarbesnių citatų, parinkti įtikinamų pavyzdžių, vertingų duomenų, žymių autorinių taisyklių, rodančių, kad tos žinios padės išspręsti susidariusią vaikų auklėjimo problemą.

Paskaitos yra svarbi pedagoginė švietimo forma, kadangi tėvai labai retai skaito pedagoginę ar psichologinę literatūrą, skirtą vaikų auklėjimui, o paskaita yra tinkamiausia perteikti žinias, informaciją.

2.4. Klausimų- atsakymų vakarai

Šeimoje dažnai kyla įvairių klausimų, į kuriuos kartais sunku atrasti teisingą atsakymą. Klasės auklėtojui reikėtų įtikinti tėvus, kad verčiau klausti, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą, negu laukti, kad ji išsispręstų savaime arba išspręsti ją neteisingai.

Pirmiausia iš anksto paskelbti tėvams, kad bus organizuojamas vakaras ar popietė, juos paskatinti gerai pergalvoti savo bendravimo su vaikais stilių, esamus nesklandumud ar konfliktus su vaikais ir drąsiai klausti. Klausti galima žodžiu ar raštu, klausimus perduodant vaikams ar įmetant į tam vakarui ( popietei ) skirtą klausimų dėžutę. Praėjus numatytam laikui, klausimus reikia sugrupuoti į siauresnes temas ir, jei yra galimybė, atsakymams į juos kviestis specialistus. Jei tokios galimybės nėra, klasės auklėtojas, remdamasis atitinkama literatūra arba konsultuodamasis su specialistais, parengia atsakymus į visus klausimus. Atsakant į klausimus, gali išsivystyti probleminiai pokalbiai ar diskusijos.

Klausimų- atsakymų vakarui organizuoti gali būti sudaryta tėvų iniciatyvinė grupė, kuri sugrupuotų klausimus, tartųsi su mokytoju, kaip geriau paruošti patalpą, kokius specialistus, konsultantus pasikviesti, kas iš iniciatyvinės grupės narių galėtų dalyvauti atsakant į klausimus ir pan.

2.5. Disputai

Kiekviena šeima turi savo gyvenimo stilių, savaip sprendžia vieną ar kitą iškilusią problemą, turi savas vertybes, gyvenimo tikslus, savitą požiūrį įvairiais gyvenimo, vaikų auklėjimo klausimais. Tačiau ne visada tėvų prob,emų sprendimai vaikų auklėjimo klausimais yra teisingi. Todėl klasės auklėtojo uždavinys ne tik išsiaiškinti, kokius reikalavimus tėvai kelia vaikams, kaip vertina įvairius jų poelgius ir veiklos rezultatus, bet ir ver.sti tėvus susimąstyti, jei jų požiūriai, vertinimai, vaikų auklėjimas yra neteisingi. Šias problemas spręsti gali padėti diskusijos ir disputai. Disputas- tai probleminis pokalbis, kuriuo siekiama bendro sprendimo, teisingų išvadų ir apibendrinimų, tai dalykiškas etinių problemų svarstymas, siekiant patikslinti jų sprendimą, įrodyti klaidingų pozicijų nepagrįstumą ir pan. Klasės auklėtojui reikia būti dėmesingam, kad disputas nevirstų tuščiu ginču, atsakingam, kad “nepaimtų viršaus” klaidingos pažiūros, neteisingai suprantami žalingi įpročiai ir vertinimai. Todėl, prieš organizuojant disputą, reikia apgalvoti svarbiausius pasirengimo etapus:

• Disputo problemos parinkimas;

• Problemos išskaidymas į atskirus klausimus;

• Papildomų šalutinių klausimų, naujų pažiūrų parinkimas;

• Išankstinis dalyvių supažindinimas su problema ir jos svarstomais klausimais;

• Reikalingų vaizdinių priemonių gaminimas;

• Rekomenduotinos literatūros tėvams parinkimasir parodėlės surengimas;

• Literatūrinių pavyzdžių, įžymių žmonių minčių problemos pagrindimui, sprendimo įtikinamumui ir diskusijų apibendrinimui parinkimas;

• Galimų problemos sprendimo išvadų apgalvojimas;

• Disputo vedėjo parinkimas ir diskusijos organizavimo aptarimas;

• Disputo taisyklių suformulavimas;

• Patalpos disputui suformulavimas.

Disputas- kūryba. Disputas- aktyvus bendravimas. Įsimintina, kad kultūringo bendravimo ir elgesio esmę sudaro pagarbūs, geranoriški žmogaus santykiai su kitais žmonėmis, kad kiekvienas žmogus vertas pagarbos.

2.6. Atvirų durų dienos

Tėvai lankydami pamokas, papildomojo ugdymo užsiėmimus gali geriau suvokti kasdieninį mokyklos gyvenimą, geriau suprasti ir įvertinti mokytojo darbą, bendradarbiavimo su mokiniais stilių, pasigilinti į atskirų dalykų dėstymo metodikas, geriau pažinti savo vaikus, o kartu pergalvoti savo pareigas mokyklai ir vaikams. Ši forma forma duoda didelę naudą vaikams, nes jie mato, kad suaugusieji dirba kartu bendriems mokyklos reikalams, ir gali pažvelgti į tėvus kitoje šviesoje. Ypač pradinių klasių mokiniai džiaugiasi, kad tėvai lankosi mokykloje. Atvirų durų apibendrinimų metu tėvų samprotavimuose apie stebėtas pamokas, kitus užsiėmimus atsiskleidžia jų požiūriai vienu ar kitu klausimu, tėvai mokosi iš mokytojų, kaip bendrauti su vaikais, be to, ir mokytojas lengviau gali pastebėti ir savo darbo trūkumus.

Organizuojant atvirų durų dienas reikėtų apgalvoti, ką tėvai veiks mokykloje, t.y. sudaryti tos dienos programą. Tėvai gali lankytis visose pamokose, papildomojo ugdymo užsiėmimuose, apžiūrėti mokyklos kabinetus, mokinių darbų, naujausiosliteratūros, skirtos šeimai, parodas. Po pamokų galėtų būti susitikimai su įvairiais specialistais arba išklausyti tėvų pageidavimai, įspūdžiai. Žinoma, ne tik išklausyti, bet ateityje ir įgyvendinti.

3. Netradicinės pedagoginio tėvų švietimo formos

Tėvų susirinkimai mokykloje tapo monotonija. Tėvų susirinkime tėvai ne aktyvūs dalyviai, o tik klausytojai, kurie neturi galimybės pasvarstyti, pasitarti vaikų auklėjimo klausimais. Skaitant paskaitas tėvai būna nepasirengę priimti pedagogines žinias ir dažnas nesusimąsto, kad reikės jas panaudoti šeimoje auklėjant vaikus. Norint kelti klasės auklėtojo autoritetą ir mokyklos prestižą, padidinti pedagoginio tėvų švietimo aktyvumą, reikėtų vesti reglamentuotas diskusijas ir dalykinius žaidimus. Jų taikymas padės klasės auklėtojams ugdyti tėvų bendravimo kultūrą ir šeimos narių tarpusavio santykius, norą daugiau sužinoti ir įvertinti savo, kaip auklėtojo, veiklą ir ateities perspektyvas.

3.1. Dalykiniai žaidimai

Dalykinių žaidimų požymiai:

• Žaidimas turėtų apimti tėvų profesinės veiklos- vaikų auklėjimo modeliavimą ir turėti savas taisykles;

• Jame dalyvaujantį kolektyvą turėtų vienyti bendri tikslai;

• Turėtų būti numatyti ir dalyviams paskirstyti vaidmenys;

• Sudarytos tokios probleminės situacijos, kad kiekvienas dalyvis galėtų veikti kaip gyvenime;

• Priimant sprendimus, būtinas nuoseklumas ir veiklo.s analizė;

• Užtikrinti žaidybinės veiklos rezultatų pritaikymą šeimoje auklėjant vaikus.

Kad žmogus pradėtų mąstyti, reikia iškelti problemą. Ją paprastai padiktuoja pats klasės mokinių išsiauklėjimas ir su tuo susijęs klasės auklėtojo darbas su šeima.

Bendradarbiavimas- tai darbas kartu siekiant tikslo. Dėl to reikia, kad kiekviena grupė reitai suvoktų tikslą, kurio reikės jiems siekti, nes kitaip problemos sprendimas neįmanomas. Reikėtų įtikinti tėvus, kad grupinis darbas įpareigoja visą grupelę tartis, svarstyti ir spręsti problemą taip, kad būtų išklausoma kiekvieno dalyvio nuomonė, kad svarstant būtų vadovaujamasi protu, o ne jausmais. Praėjus nustatytam laikui kiekvienos grupės vyresnieji praneša savo grupės narių nuomonę apie problemos išsprendimą, siūlomas taisykles arba rekomendacijas.

Viso žaidimo metu klasės auklėtojas atlieka organizatoriaus vaidmenį:

1. Įtikina tėvus, kad, norint ilgiau išlaikyti gautą informaciją, reikia ne tik klausytis paskaitų, bet ir patiems aktyviai kurti, mąstyti; įtikina, kad taip bus sukauptos ne tik žinios, bet ir įgūdžiai.

2. Stebi, kaip grupėse sekasi dirbti, pasižymi, kaip laikomasi aptartų bendravimo taisyklių, pataria, jei iškyla kokių neaiškumų.

3. Išklauso visų grupelių problemų sprendimų variantus , rekomendacijas ar taisykles.

4. Apibendrina ir patikslina tėvų sprendimus, supažindina su įžymių žmonų mintimis

3.2. Reglamentuotos diskusijos

Diskusijų privalumai:

• Tėvų įtraukimas į darbą mažose grupėse skatina aktyviai galvoti, reikšti ir apginti savo nuomonę, ją pagrįsti faktais;

• Diskutuojant ugdomas kritiškas tėvų mąstymas, bendravimo kultūra, mokomasi išklausyti kito nors ir priešingą nuomonę;

• Mokomasi formuluoti požiūrį į vieną ar kitą klausimą, prisiminti įsipareigojimus, susitelkti ties svarbios problemos sprendimu;

• Aktyvioje veikloje keičiasi nuostatos ir elgesys.

Reglamentuotos diskusijos parengimo metodika galėtų būti tokia:

1. Temos išankstinė formuluotė.

2. Dalyvių suskirstymas į grupes.

3. Ekspertų parinkimas.

4. Dalyvių supažindinimas su taisyklėmis.

5. Užduočių pateikimas ir jų svarstymas grupėse.

6. Grupės nuomonės pateikimas bendram svarstymui.

7. Ekspertų nuomonės išklausymas.

8. Taisyklių, rekomendacijų priėmimas.

9. Diskusijos užbaigimas.

Kad diskusija sėkmingai vyktų, reikalingos taisyklės. Jos padeda pasinaudoti ne tik teisėmis, bet ir atlikti pareigas. Diskusiją užbaigiant padėkojama už aktyvią veiklą, kviečiama nuomones pareikšti tuojau arba siūloma rašyti anoniminius atisliepimus ir įmesti į tam skirtą dėžutę.

4. Nauja suaugusiųjų švietimo tikslo koncepcija

Šimtmečiais švietimo tikslu buvo laikoma „sukurti išsilavinusį žmogų“ arba kitaip tariant „žinantį žmogų”. Buvo tikima, kad suteikus žmonėms žinių, jie taps geresni ir žinos, kaip teisingai jomis naudotis. Tokia švietimo koncepcija pasiteisino sąlyginai pastoviame pasaulyje, tačiau žinių protrūkio, technologinės ir informacinės revoliucijos amžiuje ši švietimo tikslo samprata ir tikėjimas perduodamų žinių galia tapo neefektyvi. Paaiškėjo, kad būtina ugdyti kompetentingus žmones – žmones, kurie galėtų pritaikyti savo žinias kintant sąlygoms. Išryškėjus savarankiško žinių pritaikymo poreikiui, švietimo tikslo samprata pasikeitė, atsirado nauja jos forma – kompetencija pagrįstas mokymas(is). Šis naujas požiūris į suaugusiųjų švietimo tikslą, M. Knowles (1980) teigimu, ypač reikšmingas siekiant padėti suaugusiems prasmingai gyventi nuolat kintančiame pasaulyje.

Žengiant informacijos ir žinių laikmečiu, vis dažnesnė šeima turi kompiuterius, todėl dažnai iškyla problema suaugusiesiems- naudojimasis kompiuteriu. Kad tėvai taip pat sėkmingai integruotųsi į aktyvų ir nuolat besikeičiantį gyvenimą, neretai matome organizuojamus kompiuterinius kursus tėvams.

4.1. Kompiuterinis mokymas

Kompiuterinis mokslas- tai viena iš pirmųjų švietime pradėtų naudoti informacinių technologijų. Iš pradžių tai buvo tik paprastas programuoto mokymo sistemos perkėlima.s į kompiuterinę aplinką. Sparčiai vystantis kompiuterinei technikai, atsiradus galimybei kompiuteryje saugoti ir apdoroti didžiulius kiekius ne tik tekstinės, bet ir grafinės bei garsinės informacijos, kompiuterinis mokymas peraugo tradicinius metodus ir žymiai praplėtė tėvų pedagoginio švietimo galimybes.

Pagrindinis kompiuterinio mokymo principas- išnaudojant kompiuterio plačias vaizdinės, tekstinės ir garsinės informacijos saugojimo bei pateikimo galimybes pereiti nuo gana pasyvaus įprastinio grupinio mokymo į aktyvų ir efektyvų individualizuotą mokymą. Kompiuteriu gali naudotis gabūs ir taip pat silpnai pasirengę suaugusieji. Ypač teigiamai reikia vertinti kompiuterinio mokymo galimybę nuosekliai ir nenuilstant formuoti stabilius besimokančiojo mokėjimus ir įgūdžius, įvertinant jo klaidas ir mokymosi istoriją. Besimokantysis gali pats pasirinkti jam geriausią mokymosi tempą, dažnai ir mokymosi metodus bei užduotis. Pagrindinė kompiuterinio mokymo dalis- speciali mokomoji programinė įranga.

Kompiuteriniame mokyme naudojami šie metodai:

• Treniravimas;

• Repetavimas;

• Imitavimas;

• Mokomieji žaidimai;

• Tyrimas;

• Problemų sprendimas.

Kompiuteriniai treniruokliai formuoja mokėjimus ir įgūdžius, pateikdami besimokančiajam serijas užduočių, dažnai klausimų- atsakymų forma. Įvykdžius vieno tipo užduotis, toliau pateikiamos kito tipo arba sunkesnės užduotys. Užduočių tipas ir sunkumo lygis gali būti parenkamas mokytojo, paties besimokančiojo arba kompiuterio. Kompiuterinių treniruoklių programinė įranga palyginti lengvai kuriama ir nebrangi, todėl šis kompiuterinio mokymo metodas gana plačiai naudojamas.

Kompiuteriniai repetitoriai yra žymiai sudėtingesni už treniruoklius. Jie besimokančiajam pateikia naują informaciją, analizuoja jo atsakymus ir, realizuodami konkrečią mokymo koncepciją ir principus, užtikrina koreguojantį grįžtamąjį ryšį, pateikdami papildomą medžiagą ir užduotis.Kompiuteriniai repetitoriai fiksuoja besimokančiojo rezultatus ir pažangą, teikia jam pasiūlymus dėl tolesnės mokymosi eigos.

Kompiuteriniai imitatoriai paremti realių procesų ir situacijų modeliavimu.Besimokantieji mokosi atlikti tam tikrą veiksmų, susietų su šiais procesais ir situacijomis, seką, praktikuojasi priimti sprendimus, stebi priimtų pasekmes ir patys įsivertina savo sprendimų teisingumą. Plačiausiai paplitę automobilio ir lėktuvo valdymo imitatoriai (dažniausiai juos naudoja vairavimo kursų metu).

Mokomieji kompiuteriniai žaidimai įveda žaidybines situacijas į mokymo procesą ir tuo leidžia suteikti jam patrauklią formą. Žaidybiniai elementai padidina motyvaciją atliekant nuobodžius mokėjimų ir įgūdžių formavimo pratimus, o varžybinės situacijos skatina siekti rezultatų pagerinimo. Naudojami gramatikos, matematikos taisyklių, chemijos ir fizikos formulių, žodžių tarimo ir vartojimo kitų dalykų mokymui. Kompiuteriniuose žaidimuose naudojamas ir realių modeliavimas bei gyvenimiškų situacijų imitavimas. Patrauklių kompiuterinių žaidimų programinės įrangos paruošimas labia brangus. Todėl dažniausiai kuriami komerciniai kompiuteriniai žaidimai. Daugumos tokių komercinių žaidimų vertė labia menka, o kai kurie jų net žaloja žmones- skatina agresyvumą kitų atžvilgiu, žudimo ir naikinimo instinktus ir negali būti naudojami mokymo procese.

Tyrimų metodas naudojamas kompiuteriniame mokyme formuojant indukcinį mąstymą, suteikiant galimybę po kryptingų bandymų ir klaidų sukurti išvadas ar taisykles. Programinė įranga leidžianaudotis specializuota duomenų baze ir keisti tiriamo proceso parametrus ir bei stebėti gautus rezultatus. Po kelių bandymų besimokantysis sukuria hipotezę, kurios patvirtinimui toliau atlieka kryptingus bandymus.

Probleminis mokymas naudojamas kompiuteriniame mokyme formuojant besimokančiojo sugebėjimus panaudoti turimas žinias ir įgūdžius bei loginį mąstymąsprendžiant konkrečią problemą. Kompiuteris pateikia problemą ir sudaro galimybę keičiant duomenis ieškoti teisingo sprendimo. Išsiaiškinęs problemą, be.simokantysis pasirenka sprendimo hipotezę ir manipuliuodamas duomenimis ją realizuoja. Tokio tipo kompiuterinis mokymas naudojamas ugdant kūrybiškumą matematikos, biznio, programavimo ir kitose srityse.

Internetas- globalus informacinis tinklas, kuriuo, padedant šiuolaikinėmis telekomunikacijomis, naudojasi dešimtys milijonų žmonių. Milžiniškas informacijos kiekis saugojamas dešimtyje tūkstančių tinklo mazgų- serverių. Internetu gali pasinaudoti kiekvienas, turintis kompiuterį per modemą telefono tinklais prisijungęs prie artimiausio Interneto serverio. Naudojantis Internetu, nemokamai galima keistis elektroninio pašto laiškais ir gauti didžiąją daugumą informacijos iš visų Interneto serverių. Taip atsiveria didžiulės galimybės tėvams tobulėti būnant namuose.

5. Andragoginės veiklos efektyvumo problema

Suaugusiųjų mokymosi efektyvumas, kaip teigia Cross (1982), gali būti nusakomas remiantis jų dalyvavimu mokymosi procese, kuris jau yra tam tikro atsako į išorės ir vidaus veiksnius ir sąlygas rezultatas. Autorė teigia, kad suaugusiesiems labai svarbus parengiamasis etapas – nuostata dalyvauti suaugusiųjų švietime. Ji analizuoja tris poras vidinių veiksnių (turimą požiūrį į mokymąsi (savęs vertinimą), lūkesčius ir tikslus, galimybes ir barjerus) bei du išorinius veiksnius (gyvenimo pasikeitimus ir informaciją), galinčius turėti įtakos apsisprendžiant dalyvauti ar nedalyvauti mokymosi procese. Autorė nurodo, kad siekiant perėjimo prie naujo požiūrio į mokymąsi kaip į mokymąsi visą gyvenimą būtina kurti mokymosi aplinką, kuri sudarytų prielaidas kiekvienu individualiu atveju atsižvelgti į vidinius veiksnius:

 turimą mokymosi patirtį ir savęs vertinimą jos kontekste,

 mokymosi tikslus ir lūkesčius, kurie iš dalies yra nulemti savęs vertinimo,

 mokymosi barjerus kaip neigiamus veiksnius ir mokymosi galimybes kaip prielaidas dalyvauti mokymosi procese,

 dalyvavimo mokymosi procesuose patirtį.

Gyvenimo pasikeitimai šiame modelyje yra susiję su asmens gyvenimo pokyčiais, ypač akcentuojami staigūs, „dramatiniai” pasikeitimai. Jie gali būti postūmiu, sukuriančiu „mokymuisi palankų momentą”. Todėl labai dažnai sunku tėvams nugalėti įsisenėjusią visuomenės nuostatą, jog mokytis per vėlu.

Išvados

Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo svarbą įrodo pats ugdymo procesas. Juk šias abi institucijas jungia tas pats ugdomasis objektas- vaikas. Mokykla turi būti atvira visuomenei ir šeimai. Ji vykdo pedagoginį tėvų švietimą, organizuoja tėvų ir vaikų naudingą veiklą ir laisvalaikį.

Būti tėvais- reiškia nuolat mokytis. Tėvų autoritetas pirmiausia priklauso nuo jų pačių. Šeimoje svarbu viskas: ir gebėjimas mylėti, ir pasitikėjimas, ir mokėjimas derinti darbines pareigas su rūpinimusi namais, vaikų auklėjimu. Tačiau dažnai tėvams stinga žinių, informacijos apie vaikų auklėjimą. Todėl dažnai kyla įvairių nesutarimų, nesusipratimų tarp tėvų ir vaikų, o dažnai tai liečia ir mokytojus. Kiekvienas klasės auklėtojas turėtų gerai suvokti šeimos funkcijas, jos vertybių pasaulį, psichopedagoginį bendravimą šeimoje.

Pedagoginės kultūros turinį lemia bendražmogiškos elgsenos, bendravimo ir bendradarbiavimo, doros normos bei žmogaus dvasingumas. Sėkmingas bendravimas grindžiamas savo vidaus atskleidimu, o tai, ką jaučiame sau, atspindi ir tai, ką jaučiame kitiems. Todėl klasės vadovas, naudodamas įvairias bendradarbiavimo su šeima formas, galėtų padėti atgaivinti bendražmogiškąsias vertybes: gerumą, meilę, dorą, pagarbą, dvasingumą, padėtų įveikti vaikų mokymosi motyvacijos, materialinio produkto, laiko, darbo, tvarkos ir drausmės vertinimo, kitas problemas; padėtų tėvams susiorientuoti masiniame įvairiausios informacijos sraute. Reikia tikėtis, kad klasės auklėtojų sėkmingas bendravimas su šeima įtikins tėvus, kad jie mokykloje ne svečiai, o šeimininkai, kad ne tik gali, bet ir turi aktyviai dalyvauti savo vaikų auklėjimo procese.

Išanalizavus visus tėvų pedagoginio švietimo metodus., paaiškėjo, jog pats populiariausias metodas- tėvų susirinkimas. Jo metu mokytojai perduoda daug pedagoginės informacijos tėvams.

Naujesni literatūros šaltiniai skatina naudoti kuo įvairesnius pedagoginius metodus, žinoma, nepamirštant klasikinių ugdymo metodų.

Žmonijos sukuriamas informacijos kiekis labai sparčiai auga ir padvigubėja kas keliolika metų.Todėl suaugusiems žmonėms reikia veiksmingai ir kūrybingai prisitaikyti prie informacinės visuomenės keliamų reikalavimų. Šiuo metu aktyviai taikomas kompiuterinis mokymas. Labai paplitęs visuomenėje internetas. Tačiau, ar juo naudojantis tėvai pedagogiškai šviečiami, literatūros šaltiniuose neužsimenama.

Literatūra

1. I.Leliūgienė. Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas, 1997.

2. V.Baršauskienė; B.Janulevičiutė. Žmogiškieji santykiai. Kaunas, 1999.

3. V.Savickytė. Klasės auklėtojo veiklos planavimo gairės. Šiauliai, 1998.

4. St.Dapkienė. Klasės auklėtojas ir auklėtinio šeima. Šiauliai, 1997.

5.St.Dapkienė. Klasės auklėtojas ir tėvai- partneriai. Šiauliai, 2002.

6. Teresevičienė M. Mokymosi visą gyvenimą edukologinės dimensijos. 2001.

7.G.M. Linkaitytė.Lietuvos suaugusiųjų švietimo naujovės: kontekstas ir patirtis. www.google.lt..

Join the Conversation

×
×