Švietimo sistemų palyginimasDabarties ir tarpukario Lietuva
Vilnius2005Tarpukario Lietuvos švietimas
“Žmonių švietimas – tai mūsų gyvybės ir ateities klausimas”, – skelbė pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras J.Yčas 1918 m. vasario 16-ąją.
Carinės okupacijos palikimas buvo menkas: 1923 m. 32,64% Lietuvos gyventojų buvo beraščiai. Tad reikėjo mažinti neraštingumą, kelti bendrąjį išsilavinimą. Pradinių mokyklų mokytojai, jaunimo organizacijos, švietimo draugijos organizavo kursus, lavinimosi būrelius, laikė knygynėlius, skaityklas, kūrė vakarines mokyklas. Ūkininkų švietimu rūpinosi Žemės ūkio rūmai. Nuo 1929 m. pradėti steigti jaunųjų ūkininkų rateliai (1939 m. buvo 46 tūkst. narių). Darbo rūmai rengė kursus darbininkams. Organizuotas švietimas kariuomenėje. Liaudies universitetus steigė įvairios draugijos: V.Kudirkos švietimo, vyskupo M.Valančiaus, Kultūros švietimo draugijos, Lietuvių mokytojų tautininkų sąjunga, Darbo rūmai. Rūpintasi rengti švietimo įstatymą, bet nespėta jo priimti.
Ikimokyklinis ugdymas
Ikimokyklinių vaikų ugdymu pirmaisiais valstybės kūrimosi metais daugiausia rūpinosi draugijos (Lietuvos vaiko draugija įsteigė 116 darželių; Vincento Pauliečio labdaros draugija – 45 darželius), vienuolijos, buvo privačių darželių. 1940 m. darželius lankė apie 5 tūkst. vaikų, juose dirbo apie 150 auklėtojų.
1936 m. ikimokykliniu ugdymu ėmė rūpintis Lietuvos švietimo ministerija, rengtasi ikimokyklinį švietimą įjungti į bendrą švietimo sistemą kaip parengimo pradiniam mokslui pakopą.
Pradžios mokslas
1922 m. Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą. Patvirtinta 4 metų pradžios mokykla, privaloma visiems mokyklinio amžiaus vaikams. Mokyklos steigtos ten, kur susidarydavo 30-ies vaikų grupė. 925 m. įstatymas numatė 1 komplekso mokyklą 500 gyventojų. Prie to priartėta 1935 m. Privalomojo mokslo prievolė pradėta vykdyti 1927 – 1928 m. m., visuotinai įvesta 1930 m. 1929 – 1930 m. Lietuvos pradinių mokyklų statistika: 2 386 mokyklos (iš jų 2 158 lietuvių, 122 žydų, 25 lenkų, 16 vokiečių, 13 rusų, 7 latvių, 45 mišrios). Dirbo 3 777 mokytojai, mokėsi 155 288 vaikai. Nuo 1932 m. mokykloms statyti valstybė ir savivaldybės kasmet išleisdavo po 2 mln. Lt.
Vidurinis mokslas
1918 m. besikurianti Lietuvos valstybė savo žinion perėmė 8 gimnazijas ir 11 progimnazijų. 1920 m. sausio pradžioje jau buvo 16 gimnazijų, 22 progimnazijos, 16 vidurinių mokyklų, 15 iš jų – privačios, orientuotasi į krašto poreikius.
1918 – 1925 m. švietimo pertvarka reformavo ne tik mokyklų tinklą, bet ir ugdymo turinį. Rūpintasi vadovėlių leidimu. Buvo perspausdinami pataisyti ankstesnieji, verčiami iš užsienio kalbų nauji, rašomi lietuviški originalūs, visų pirma gimtosios kalbos ir Lietuvos istorijos vadovėliai. Jų leidimu nuo 1919 m. rūpinosi Knygų leidimo komisija. Terminiją tvarkė J.Jablonskis, M.Šikšnys, K.Šakenis, J.Elisonas ir kiti. Plėtojosi naujas požiūris į ugdymo tikslus ir uždavinius, sklido naujos didaktinės pažiūros ir pedagogikos europietiškosios naujovės. Eksperimentinės psichologijos idėjas pirmasis Lietuvoje pradėjo skleisti J.Vabalas – Gudaitis. P.Mašiotas siūlė individualizuoti mokymą, t.y. aukštesniųjų klasių moksleiviams suteikti galimybę mokomuosius dalykus pasirinkti pagal savo polinkius ir interesus. Filosofas Vydūnas ragino ugdyti vaiko intelektines ir dorines galias. Vokiečių pedagogo F.V.Forsterio idėjas propagavo rašytoja ir pedagogė M.Pečkauskaitė (Šatrijos Ragana). Originali ir reikšminga S.Šalkauskio sukurta “pilnutinio ugdymo” sistema. Jis ragino siekti ugdymo integralumo, remtis jo sukurtos ugdymo sistemos reikalavimais ir pagrindiniais principais: rengti žmogų visoms gyvenimo sritims lavinant ir turtinant visas jo galias. Didaktikos kaita: raginta atsisakyti scholastinio mokymo tradicijų, verbalinių mokymo metodų, pradėta domėtis įvairiomis reformistinėmis srovėmis, “naujojo auklėjimo”, arba “naujosios mokyklos” idėjomis, pripažįstančiomis pedocentrizmą, vaiko ugdymą remiantis jo paties fiziniu ir dvasiniu aktyvumu. Formavosi nauji didaktiniai principai: mokymas siejamas su gyvenimu, didelės reikšmės skirta vaizduotei, prieinamumui, diferencijuoto mokymo idėjai, auklėjimui atsižvelgiant į vaiko prigimtį, psichikos ypatumus.
Kuriant mokyklų tinklą, pertvarkant ugdymo turinį, leidžiant vadovėlius, rengiant mokytojus siekta: įveikti rusų kalbos įtaką, remtis užsienio šalių švietimo patirtimi, ieškoti savo kelio atsižvelgiant į krašto socialinę, ekonominę būklę, tautos tradicijas.
Švietimo kūrimo darbai įteisinti juridiniais dokumentais, kurie priimti tik viešai aptarus su visuomene. 1921 m. paskelbtas “Įstatymo mokslui sutvarkyti bendrojo lavinimo Švietimo ministerijos mokyklose projektas”.
Nustatyti 5 gimnazijų tipai: humanitarinė gimnazija (sustiprintas lotynų kalbos mokymas); realinė gimnazija (sustiprintas gamtos ir matematikos mokslų mokymas),gimnazija, kurioje sustiprintai mokoma užsienio kalbų; gimnazija, kurioje dėstomi komercijos dalykai; klasikinė gimnazija (sustiprintas senųjų kalbų dėstymas).
3-io dešimtmečio viduryje sukurtas mokyklų tinklas jau tenkino visuomenės ir valstybės poreikius: veikė 38 gimnazijos (14 105 mokiniai), 79 progimnazijos ir vidurinės mokyklos (9 503 mokiniai). 1940 m. buvo 72 gimnazijos, 27 progimnazijos, 99 vidurinės mokyklos, mokėssi 24 162 mokiniai, veikė 14 valstybinių profesinių mokyklų, 30 – pivačių, mokėsi 3 845 mokiniai. Buvo steigiamos vadinamos specialinės mokyklos – miškininkų, sodininkystės ir daržininkystės, pienininkystės, policijos, karo, karo aviacijos, meno, muzikos, komercinės prekybos ir amatų.
Ketvirtą dešimtmetį daug diskutuota apie švietimo būklę, rengtasi vadinamajai 1936 m. reformai, jos dokumentų projektus svarstė visuomenė. Diskutuota dėl ugdymo turinio, koedukacijos, tikybos dėstymo, mokyklos politizavimo, kritikuotos ministerijos monopolistinės teisės švietimo sistemoje. Daug dėmesio skirta mokyklų demokratiškumo idėjai – tėvų teisėms, mokinių savivaldai ir kt. Pedagogikos mokslininkai, jau anksčiau pagrindę ugdymo turinio pateikimo koncentrais principą, siūlė kurti švietimo sistemą, paremtą integracijos ir diferencijacijos principais, mokymą individualizuoti (J. Laužikas). Plėtotos diskusijos dėl mokyklos bendruomenės pasaulėžiūros: siekta, kad ji būtų neutrali.
Aukštasis mokslas
Paskelbusi 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Valstybės Taryba skubino parengti universiteto statutą. Jis patvirtintas tų pačių metų gruodžio 5 dieną. Vilniaus universitetas turėjo būti atidarytas 1919 m. sausio 1 d., tačiau Raudonajai armijai okupavus Vilnių, tai neįvyko. Bolševikų valdžia tada išleido dekretą dėl Vilniaus universiteto (Darbo universiteto) įkūrimo, tačiau lenkų kariuomenei užėmus Vilnių ir šis dekretas nebuvo įgyvendintas. Lenkų okupacijos metu Vilniuje veikė lenkiškas Stepono Batoro universitetas, o atkurti Vilniaus universitetą tapo įmanoma tik 1939 metais.
Lietuvos Valstybės Tarybos atliktas darbas organizuojant universiteto atkūrimą nenuėjo veltui. 1918 m. parengtas Vilniaus universiteto statutas tapo 1922 m. Kaune įkurto Lietuvos universiteto pradinio etapo veiklos pagrindu. Lenkams užgrobus Vilnių, visuomenės atstovai ėmė rūpintis, kad aukštoji mokykla būtų įkurta laikinojoje sostinėje Kaune.
1919 m. Kaune buvo įsteigti Aukštieji kursai, kurie 1922 m. buvo perorganizuoti į Lietuvos universitetą (nuo 1930 metų – Vytauto Didžiojo universitetas). Tarp susikūrusių savarankiškų Baltijos valstybių Lietuva vėliausiai įsteigė savo valstybinį universitetą. Pagrindinė universiteto įkūrimo vėlavimo priežastis buvo nepalankios vidaus ir tarptautinės sąlygos, taip pat pasikeitusi valdžios švietimo politika. Aukštieji kursai – pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla Kaune. Joje buvo plėtojami geografijos, biologijos, medicinos, matematikos, fizikos, mechanikos, chemijos, gamybos technologijos sričių moksliniai tyrinėjimai.
1920 m. sausio mėnesį Aukštuosiuose kursuose mokėsi 522 studentai. Iš jų 354 vyrai ir 168 moterys. Dauguma buvo lietuviai (362), nemažai žydų (152) ir kitų tautybių atstovų.
Lietuvoje buvo kuriamos ir kitos aukštosios mokyklos. Iš viso per 1922-1939 m. laikotarpį įkurtos dar 8 aukštosios mokyklos: Vytauto Didžiojo karo kolegija (1931 m.), Žemės ūkio akademija (Dotnuvoje, 1931 m.), Kauno konservatorija (1933 m.), Aukštieji kūno kultūros kursai (Kaune, 1934 m.), Veterinarijos akademija (Kaune, 1936 m.), Kauno meno mokykla (1939 m.). Siekdama sustiprinti lietuvių politines ir kultūrines pozicijas Klaipėdos krašte, Lietuvos Vyriausybė 1934-1935 m. įsteigė Klaipėdoje dvi lietuviškas aukštąsias mokyklas: Klaipėdos prekybos institutą (1934 m.) ir Respublikos pedagoginį institutą (1935 m.).
Klaipėdos prekybos institutas įsikūrė Vytauto Didžiojo gimnazijos patalpose. Prekybos institute fakultetų nebuvo ir tiktai trečiame kurse studentai buvo skirstomi į tris specialybes: prekybos, bankų ir užsienio prekybos. Institutas savo patalpų neturėjo, dėl to paskaitos vykdavo įvairiose įstaigose, išmėtytose po visą miestą. Vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, Prekybos institutas 1939 m. buvo perkeltas į Šiaulius.
Klaipėdos pedagoginis institutas buvo atidarytas Mokytojų seminarijos rūmuose (dabartiniame Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto pastate). Tai buvo Pedagoginis institutas, rengęs pradinių mokyklų mokytojus visai Lietuvai. Naciams 1939 m. užgrobus Klaipėdos kraštą, Pedagoginis institutas persikėlė į Panevėžį, vėliau į Vilnių. Nepriklausomybės metais formavosi ir Lietuvos studentija. Aukštosiose mokyklose nepriklausomybės metais formaliai galėjo mokytis visi Lietuvos piliečiai. Tačiau dažniausiai aukštasis mokslas buvo turtingesniųjų privilegija.
Kiek studentų kasmet studijuos aukštosiose mokyklose, nulemdavo aukštųjų mokyklų materialinė bazė. Studentų amžius, išskyrus Klaipėdos pedagoginį institutą, nebuvo ribojamas, ir Lietuvos aukštųjų mokyklų studentija buvo įvairaus amžiaus. 1934 m. Vytauto Didžiojo universitete 18-23 metų amžiaus studentų buvo 38,3 proc., 24-25 metų – 52,3 proc., 31-35 metų – 6,5 proc., vyresnių kaip 35 metų – 2,9 proc. visų universiteto studentų. Į Klaipėdos pedagoginį institutą buvo priimami asmenys iki 30 metų, o vyresni – tik švietimo ministrui leidus. Studentais buvo priimami baigusieji gimnaziją ar tolygią vidurinę mokyklą, o neturintys brandos atestato, jei būdavo laisvų vietų, – laisvaisiais klausytojais (Lietuvos aukštųjų mokyklų klausytojai 1922-1939 m. pateikti lentelėje).
Beveik visa studentija mokėsi Lietuvos-Vytauto Didžiojo universitete. Kitose aukštosiose mokyklose studijavo tik keli šimtai studentų. Daugiausia klausytojų Vytauto Didžiojo universitete studijavo Teisių fakultete. Tai rodo, kad Lietuvos universitetas pirmiausia tenkino valstybės valdymo aparato kvalifikuotų specialistų poreikius. Antrasis pagal studentų skaičių buvo Medicinos fakultetas. Tai lėmė ne vien gydytojų trūkumas, gydytojo profesijos populiarumas, bet ir tai, kad ši profesija tuo metu buvo pelninga. Gamtos mokslams buvo skiriama mažiau dėmesio. Mažiausiai studentų buvo Evangelikų teologijos fakultete (22-26 studentai). Vėliau dėl to jis buvo uždarytas, Beje, jį buvo siūloma perkelti į Klaipėdą, kurioje “XX amžiaus” laikraščio siūlymais turėjo būti įsteigtas universitetas.
Trečdalis Lietuvos aukštųjų mokyklų klausytojų buvo moterys. Daugiausia jų studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute. Lietuvos aukštosiose mokyklose daugiausia mokėsi lietuviai. Visose aukštosiose mokyklose tautinė sudėtis buvo panaši: lietuviai sudarė per 70 proc., iš nacionalinių mažumų daugiausia buvo žydų – apie 20 proc., rusai, vokiečiai, lenkai sudarė 1-3 proc. visų klausytojų.
Sunkios studijų sąlygos Lietuvos aukštosiose mokyklose, vis didėjantis mokestis už mokslą priversdavo daugelį neturtingų studentų atsisakyti studijų. Ir tik nedidelė neturtingų studentų dalis baigdavo studijas, gaudami įvairias stipendijas, pašalpas ir pan. Taigi aukštosiose mokyklose buvo rengiama inteligentija daugiausia iš turtingųjų ir vidutinių visuomenės sluoksnių.Nuo pat vokiečių okupacijos pradžios vokiečių okupacinė administracija nepalankiai žiūrėjo į Lietuvos aukštųjų mokyklų veiklą. 1943 m. kovo 17 d. vokiečių okupacinės administracijos įsakymu Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetai bei kitos Lietuvos aukštosios mokyklos buvo uždarytos, kelios dešimtys mokslo ir kultūros veikėjų atsidūrė nacių koncentracijos stovyklose.Nepriklausomos Lietuvos švietimasIstorijos požiūriu XX a. paskutinis dešimtmetis Lietuvos švietimui buvo itin palankus irsvarbus: Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1990 metų kovo 11 dieną, Lietuvos grįžimas į pasaulio žemėlapį, į JTO narių tarpą sukūrė būtinybę imtis sisteminės, visas švietimo sritis aprėpiančios pertvarkos.
Sisteminės pertvarkos požiūriu XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos švietimo situaciją problemiška būtų lyginti su Vakarų Europos ar pasaulio valstybėmis, visą XX amžių ir ilgiau gyvenusiomis nuoseklią savarankių valstybių švietimo raidą. Lietuvos švietimui per vieną dešimtmetį teko modeliuoti ir kurti naują švietimo tikslų, uždavinių sampratą, struktūras, ugdymo turinį, metodus, strategijas, ką Vakarų Europos valstybės kūrė dešimtmečiais, nuolatos keisdamos, tobulindamos, reformuodamos.
Taigi Lietuvos švietimo sistema turėjo būti ne vienu ar kitu aspektu reformuota, o iš esmės sukurta nauja.
Nors 1990 metais kardinaliai pakito Lietuvos politinė padėtis, tačiau švietimo veikla,
ugdymo įstaigų veikla negalėjo būti sustabdyta, nutraukta ar Nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimo akimirką tapti nauja – naują valstybės švietimo sitemą kurti ir įgyvendinti teko laipsniškai, paneigiant ir keičiant buvusią sovietinę švietimo sąrangą – struktūras, formas, turinį, metodus, vertybines orientacijas. Tik dėl šio būdingo aspekto sisteminė švietimo pertvarka Lietuvoje įvardyta švietimo reformos terminu. 1989 m. buvo sudaryta Švietimo sistemos pertvarkos taryba. 1990 m. sausį paskelbtas Švietimo įstatymo projektas (dar Lietuvos SSR) teigė: neatimama kiekvienos tautos teisė ir išsaugojimo būdas yra tautinės kultūros plėtojimas. 1990 m. kovo 11 d. paskelbus apie atkuriamą nepriklausomą Lietuvos valstybę, švietimo pertvarkos gairės jau buvo parengtos. 1991 m. birželio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas. 1991 m. spalį paskelbta Lietuvos švietimo reformos programa. 1992 m. parengta ir paskelbta Lietuvos švietimo koncepcija. 1994 m. paskelbti Bendrųjų programų projektai. 1997 m. paskelbtos I – X klasių Bendrosios programos ir Valstybiniai išsilavinimo standartai ( projektas); 1999 m. jau parengti beveik visų švietimo sričių įstatymai, baigiama tvarkyti švietimo juridinė bazė. Švietimo koncepcija – vienas iš svarbiausių reformos dokumentų – aptaria visos švietimo sistemos struktūrą, bendrąjį vaikų ir jaunimo ugdymą, profesinį jaunimo ugdymą, aukštąjį mokslą, suaugusiųjų švietimą, pedagogų rengimą, švietimo valdymą ir finansavimą, ugdymo proceso aprūpinimą (mokslinį informacinį, psichologinį bei medicininį). Koncepcija skelbia esminius Lietuvos švietimo principus – humaniškumą, demokratiškumą, nacionalumą, atsinaujinimą.Buvęs sovietinis visuotinis privalomas vidurinis išsilavinimas paneigtas. Įteisintas (Švietimo įstatymu ir Koncepcija) privalomo mokymosi amžius – iki 16 metų. Šis amžius sutampa su koncepcijoje pateiktos ir įstatymu įtvirtintos mokyklos struktūros – 4+(4+2)+2 – antrosios pakopos pabaiga, t.y. įgyjamu pagrindiniu išsilavinimu, baigiama pagrindine mokykla tų moksleivių, kurie mokyklą pradėjo lankyti 6-erių metų ir sėkmingai pereidavo iš klasės į klasę.Besimokančiųjų skaičius
1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Iš viso 772260 804298 832761 860200 875306 885175 897231 898927 892484merginos 387700 405466 419968 433719 442017 447979 455151 457392 456350vaikinai 384560 398832 412793 426481 433289 437196 442080 441535 436134
Numatytoji struktūros naujovė – pagrindinė dešimtmetė mokykla – visos Lietuvos mastuįtvirtinta 1998-1999-2000 mokslo metais, prieš tai atlikus eksperimentą ir apibendrinus jo išvadas, parodžiusias, kad du pirmieji dešimties metų pagrindinės mokyklos struktūros įdiegimo lūkesčiai pasitvirtina.Lietuvos švietimo sistema klasifikuota į 7 lygmenisŠvietimo lygmenysLietuvos švietimo klasifikacija0 lygmuoIkimokyklinis ugdymas (ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programos)1 lygmuoPradinis mokymas (pradinio ugdymo programos)2 lygmuoPagrindinis mokymas (pagrindinio ir alternatyvaus ugdymo programos, pagrindinio profesinio mokymo 1-osios pakopos programos)3 lygmuoVidurinis mokymas (vidurinio ugdymo ir gimnazijos programos, pagrindinio profesinio mokymo 2-osios ir 3-osios pakopos programos)4 lygmuoAukštesniojo ir aukštojo išsilavinimo nesuteikiantis povidurinis mokymas (pagrindinio profesinio mokymo 4-osios pakopos programos)5 lygmuoAukštesnysis mokslas (aukštesniųjų studijų programos)6 lygmuoAukštasis mokslas (bakalauro studijų programos, magistrantūros programos, universitetinės pagrindinių profesinių studijų programos, specialiųjų profesinių studijų programos, nuosekliųjų studijų programos, rezidentūros programos, neuniversitetinių aukštųjų studijų programos)7 lygmuoDoktorantūra (doktorantūros programos)Organizuojamas neformalusis suaugusiųjų švietimas. 1999 m. priimtas įstatymas. Decentralizuojamas šios švietimo srities valdymas; mokymosi visą gyvenimą siekis įteisinamas kaip vienas iš prioritetinių valstybės raidos uždavinių, numatomos mokesčių lengvatos asmenims ir institucijoms, skiriantiems lėšų visuomenės švietimui. Vienas būdingiausių Lietuvos švietimo sistemos bruožų – valdymo ir savivaldos derinimas. Kuriamos įvairių lygmenų savivaldos institucijos: valstybės, apskrities, rajono, miesto ugdymo įstaigos, klasės. Savivaldos institucijų funkcija – atstovauti visuomenei, vertinti atitinkamo lygmens ar atitinkamos švietimo srities veiklą, teikti siūlymų jai gerinti. Valstybinio lygmens savivaldos institucijos – Ugdymo turinio taryba, Švietimo taryba ir kt. – atlieka ir švietimo ekspertų funkcijas. Prie LR švietimo ir mokslo ministerijos veikia dalykų ekspertų komisijos, sudarytos iš edukologų, patyrusių pedagogų praktikų. Iš pedagogų reikalaujama profesinės kompetencijos. Pradėta mokytojų rengimo pertvarka. Naujas struktūras įteisina aukštųjų pedagoginių mokyklų statutai (bakalauro, magistro, doktoranto studijos), pertvarkomi mokymo planai, programos, reorganizuojamos aukštesniosios pedagoginės mokyklos.Rengiami pedagogų atestacijos dokumentai, įteisinamos mokytojo, vyresniojo mokytojo, mokytojo eksperto kvalifikacinės kategorijos, įgytos po atestacijos.Atkūrus valstybę itin svarbu tapo pertvarkyti vadovėlių turinį. Skubiai koreguojami seniau išleisti vadovėliai, verčiami Vakarų Europos, Skandinavijos šalių, rašomi originalūs lietuviški vadovėliai, visų pirma lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos. 1992 m. pradinės mokyklos jau dirbo pagal naujas programas, kuriose pabrėžtas integracijos principas, naudojosi originaliais vadovėliais ir mokymo priemonėmis. Modernių vadovėlių bei mokyklai, pedagogams svarbios literatūros leidybą rėmė Atviros Lietuvos fondas, 1993 m. parengęs projektą “Švietimas Lietuvos ateičiai”. Šis projektas derinamas su Švietimo ir mokslo ministerija, jį finansuoja garsus amerikiečių filantropas George’as Sorosas. Per penkerius metus Lietuvos švietimui iš fondo buvo skirta 7 mln. JAV dolerių.
Užsienio šalių fondai remia įvairių Lietuvos švietimo sričių projektus, programas. Iš jų minėtini: Amerikos centras, NED fondas (JAV), JAV Baltijos fondas, Anglijos Know-how fondas, Danijos demokratijos fondas, Olandijos Matra fondas, Europos Tarybos Informacijos ir dokumentacijos centras, Šiaurės šalių Ministrų Taryba ir kt.Paskutinių metų švietimo darbai, problemos, perspektyvos. Nuo 1998 – 1999 m. m. pereinama prie pagrindinio dešimtmečio mokymo, įgyvendinama numatyta mokyklos struktūra 4+(4+2)+2. Pradėtas mokymo pagal profilius eksperimentas 36 bendrojo lavinimo ir profesinėse mokyklose. XX a. pabaigos problema – gimstamumo mažėjimas, mokyklų, ypač kaimuose, nykimas, švietimo išlaidų didėjimas. Prognozuojama, kad 2002 – 2003 m. m. į pirmąsias mokyklos klases ateis 28% mažiau vaikų nei 1996 – 1997 m. m. Numatyta pertvarkyti mokyklų tinklą, t.y. mokyklas didinti ir modernizuoti – įrengti ir kompiuterizuoti bibliotekas, modernius kabinetus.Pradėta kurti švietimo monitoringo sistema, bus kaupiama išsami patikima informacija apie sistemos funkcionavimą bei švietimo paslaugų kokybę. Dėl to nustatomi Lietuvos švietimo indikatoriai, kuriamos išorinio ir vidinio švietimo įstaigų audito metodikos. Rimta problema tapo mokyklos nelankantys, nusikalsti linkę paaugliai, todėl stengiamasi plėtoti laisvalaikio formų įvairovę, ugdymą padaryti lankstesnį, patrauklesnį, prieinamesnį vaikams. Vadovaujantis demokratiniais siekiais reikia sudaryti visiems lygias galimybes mokytis. Dėl to aktualu kurti moksleivių, studentų socialinio rėmimo programas. Jau įgyvendinamas specialiųjų poreikių vaikų integravimo į bendrą ugdymo sistemą principas; rengiamasi keisti gimnazijų kūrimo principus atsikratant kai kurių atsiradusių šio mokyklos tipo priskyrimo elitui bruožų; tikimasi įvairinti jaunimo mokyklų pobūdį; mokant pagal profilius stengiamasi suartinti profesinio rengimo ir bendrojo lavinimo kryptis, kad ir profesinių mokyklų absolventams būtų daugiau galimybių studijuoti aukštosiose mokyklose.Pertvarkoma brandos egzaminų sistema. Ji modernėja, derinama su aukštųjų mokyklų stojimo sąlygomis, su mokymu pagal profilius. Įkurtas Nacionalinis egzaminų centras, kurio pastangomis sudaromi ir įgyvendinami šiuolaikiški brandos egzaminų organizavimo principai. Siekiama, kad kuo daugiau kiekvienos kartos jaunuolių įgytų kokybišką vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, išsiugdytų nuostatą mokytis visą gyvenimą. Parengtos naujos švietimo įstaigų finansavimo nuostatos turėtų sudaryti sąlygas lanksčiau finansuoti švietimo reformos darbus. Lietuvos švietimo reformos darbai derinami su Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą siekiais.Ikimokyklinis ugdymasIkimokyklinio amžiaus vaikai, tėvų (ar globėjų) pageidavimu, ugdomi lopšeliuose, darželiuose ir darželiuose-mokyklose. Našlaičiai ir beglobiai vaikai ugdomi vaikų globos įstaigose. Valstybė remia ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą namie, teikia kompensacines išmokas. Šeimoms, ugdančioms ikimokyklinio amžiaus vaikus namie, švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigos teikia metodinę, diagnostinę ir konsultacinę pagalbą.Ikimokyklinio ugdymo įstaigų nelankę vaikai bent vienerius metus turėtųbūti ugdomi mokyklų parengiamosiose grupėse, kad įgytų mokyklai reikalingų socialinių įgūdžių, sustiprintų savo psichofizinę brandą. Tolesnė švietimo raida patvirtino tokio ugdymo būtinybę, todėl 2000 m. buvo parengta būtent šį ugdymą modeliuojanti Priešmokyklinio ugdymo koncepcija ir priešmokyklinį ugdymą pradėta nuosekliau įgyvendinti. 1998 – 1999 mokslo metais Lietuvoje buvo 821 darželis – mokykla, 807 ikimokyklinės įstaigos.Besimokančiųjų skaičius
1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Ikimokyklinis ugdymas 87137 91287 93645 93444 87959 88533 90434 88297 87282merginos 41723 43746 45050 44662 42162 42118 43341 41985 41653vaikinai 45414 47541 48595 48782 45797 46415 47093 46312 45629
Pradinis mokymasBendrasis vidurinis išsilavinimas įgyjamas dvylikos metų trijų pakopų bendrojo lavinimo mokykloje. Mokyklos pakopos gali sudaryti savarankiškas įstaigas, t. y. pradinę: 1–4 klasės (6 (7)–10 (11) metų amžiaus) – 4 metai; pagrindinę: 5–10 klasės (10 (11)–16 (17) metų amžiaus) – 6 metai; vidurinę:11–12 klasės (16 (17)–18 (19) metų amžiaus) – 2 metai. Mokslo metų trukmę jose reglamentuoja Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija.
Pradiniame mokyme orientuojamasi į konkretų ir integruotą pasaulio vaizdą, siekiamaatverti vaikui jo artimą aplinką bei jį patį toje aplinkoje, mokoma remiantis pavyzdžiu, patyrimu, veikla, tiesioginiu išgyvenimu, pasitelkiami formalieji ir neformalieji ugdymo šaltiniai.
Sovietiniais metais populiarios 12-kos klasių vidurinės mokyklos, nebeatitinkančios dabartinių nustatytų kriterijų, reorganizuojamos į nepilnas pagrindines arba pradines mokyklas. 1998 – 1999 mokslo metais Lietuvoje veikė 575 pagrindinės, 705 vidurinės mokyklos, kuriose buvo mokoma pradinio mokslo.
Besimokančiųjų skaičius
1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Pradinis mokymas 222724 222278 219661 218181 211650 197463 183542 170216 158115merginos 107315 107738 106422 106220 102747 95875 89084 82653 76835vaikinai 115409 114540 113239 111961 108903 101588 94458 87563 81280
Pagrindinis ir vidurinis mokymasBendrojo lavinimo mokyklos paskirtį, jos vertybes, uždavinius nusako Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos. Mokyklos paskirtis – rūpintis sėkmingu asmenybės ugdymu ir visuomenės raida, talkinti modernios Lietuvos tautos, atviros visuomenės ir demokratinės valstybės kūrimuisi.
Visas bendrasis ugdymas orientuotas į vaiką, jaunuolį, jaunuolę, jų poreikius ir gebėjimus. Mokykla išpažįsta žmogaus vertingumą, jo pasirinkimo laisvę ir dorovinę atsakomybę, kuria demokratinius santykius ir skatina jų laikytis bendruomenės vidaus gyvenime, puoselėja intelektinę laisvę ir toleranciją bei kitas vertybes.Mokyklos, kaip institucijos, ypač aktualus siekis – sukurti atvirą, dinamišką, polilogišką ir tolerantišką, ne hierarchinio pavaldumo, bet horizontaliaisiais partnerystės ryšiais, laisva asmens iniciatyva grindžiamą Lietuvos visuomenę.Bendrosios programos nustato tik bendruosius ugdymo turinio principus, jų pagrindu mokyklos bendruomenėms suteikiama galimybė kurti mokyklos ugdymo programas. Tai naujas strategiškai svarbus ugdymo turinio politikos posūkis: ugdymo turinys decentralizuojamas. Kartu rengiami valstybiniai išsilavinimo standartai – rezultatų, kurių tikimasi iš mokyklos, orientyras. Bendrieji švietimo reformos dokumentai remiasi Lietuvos švietimo tradicija ir ugdymo minties patirtimi – S.Šalkauskio, J.Vabalo-Gudaičio, J.Laužiko darbais. Orientuojamasi į šiuolaikinės pedagogikos bei psichologijos raidos tendencijas, XXI a. švietimui keliamus reikalavimus.10 000 gyventojų tenka mokinių 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Bendrojo lavinimo mokyklose 1487 1526 1576 1620 1682 1729 1732 1716 1692 1644Bendrojo lavinimo švietimo įstaigų tinklo pertvarkymo gairės nusakė mokyklų tinklopertvarkos etapus, susietus su ugdymo turinio struktūrinimo darbais (profilinio mokymo įvedimu), su mokyklų tipų kaita. Pereinama prie pagrindinio dešimtmečio mokymo; rengiami akreditacijos dokumentai; dar galima ir nepilna 9 klasių pagrindinė mokykla; vidurinės mokyklos, įgyvendinusios profilinį mokymą ir atitinkančios akreditacijos kriterijus, laipsniškai tampa gimnazijomis, neatitinkančios – pagrindinėmis mokyklomis; Kuriami profesinei gimnazijai steigti reikalingi dokumentai; laipsniškai pradeda atsiskirti keturmetės gimnazijos kaip mokyklos tipas.
Susiformuoja ir stabilizuojasi Gairėse numatyta švietimo institucijų struktūra. Pagrindinė mokykla – dešimtmetė; nepilna pagrindinė – 8 klasės; keturmetė bendrojo lavinimo gimnazija; profesinė (technologinė) gimnazija. Nėra vidurinės mokyklos, profilinį mokymą įgyvendinus duobliuojančios gimnazijas, tipo.Moksleivių, įgijusių išsilavinimą, skaičiustūkstančiais 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Pagrindinį 38,0 41,9 38,4 41,9 …1) 42,6 45,3 47,7 50,0 51,7Vidurinį 23,4 24,1 25,7 26,4 32,6 32,7 36,1 41,1 44,0 44,8
Aktyviausių mokyklų, siekusių paneigti suvienodinto švietimo principą, iniciatyva ėmė kurtis gimnazijos. 1998 – 1999 m. m. Lietuvoje jau veikė 59 gimnazijos, 29 vidurinėse mokyklose – gimnazijos klasės. 1997 m. Vilniuje įkurta pirmoji Tarptautinio bakalaurato klasė.
Kai kuriems mokyklų tipams, pirmiausia gimnazijai, ir jų pobūdžiui sistemoje atsirasti turėjo įtakos 1918 – 1940 metų nepriklausomos Lietuvos valstybės švietimo organizavimo principai. Lietuvos švietimo koncepcija, pirmoji Gimnazijų koncepcija (1995 m.) numatė gimnaziją ne visiems, o tik ryškių akademinių polinkių ir gebėjimų moksleiviams, sistemoje su pirmosiomis atsiradusiomis gimnazijomis ėmė ryškėti selektyvumo, segregacijos bruožų, noro įteisinti “ilgąsias” gimnazijas, t. y. po pradinės mokyklos suskirstyti vaikus į akademinį ir neakademinį, arba profesiškai orientuotą, srautus. 1999 m. Gimnazijų koncepcijos 2-oji redakcija iš esmės keitė pirmosios redakcijos nuostatas – įteisino gimnaziją įvairių gebėjimų ir pajėgumo mokytis vaikams, kaip svarbiausią vidurinį išsilavinimą teikiantį tipą. Tokiam žingsniui skatino profilinio mokymo įvedimas vidurinėje mokykloje ir demokratiškumo siekį iškėlusios sistemos pasireiškiančios antidemokratiškos tendencijos švietimo prieinamumo atžvilgiu. Deja, praktikoje tebėra gaji rekonstrukcinė tendencija, ji stabdo švietimo įstaigų tinklo sutvarkymą, keturmetės gimnazijos kaip atskiros struktūros ir tipo išgryninimą.Mokymo įstaigų skaičius 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Iš viso mokymo įstaigų 2549 2561 2578 2564 2548 2521 2428 2324 2078 1766Bendrojo lavinimo 2361 2373 2386 2375 2359 2354 2270 2172 1932 1634Iš jų nevalstybinių 20 20 24 23 19 20 19 18 19 19Ugdymo turinys integruojamas, pateikiamas koncentrais, kurie dera su nauja mokyklos struktūra: 4+(4+2)+2. Paskutinėje mokyklos pakopoje mokiniai gali pasirinkti mokymąsi pagal savo poreikius ir polinkius – mokymas profiliuojamas. Mokytojams paliekama teisė kurti individuoalias programas atsižvelgiant į bendruosius ugdymo tikslus, išsilavinimo standartus, bendrąsias programas, moksleivių poreikius. Mokymas individualizuojamas. Su bendraisiais ugdymo siekiais siejami ir ugdymo metodai: tetiniai (pateikiamieji) keičiami euristiniais (atrandamaisiais). Esminis metodų bruožas – mokytojo ir vaiko abipusis bendravimas. Tais pačiais principais organizuotas tautinių mažumų švietimas. Kuriamos sekmadieninės negausių tautinių mažumų mokyklos. Tautinių mažumų bei lietuvių, gyvenančių už Lietuvos ribų, švietimu rūrinasi Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (anksčiau – regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentas). Buvo atidarytos Lietuvoje dar neįprastos jaunimo mokyklos, skirtos mokiniams, daugiausia paaugliams, kuriems trūksta mokymosi motyvacijos. 1998 – 1999 m. m. veikė 23 jaunimo mokyklos, jose mokėsi 2 191 mokinys.
Besimokančiųjų skaičius 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Pagrindinis mokymas 251434 263653 273405 322885 332097 336096 335632 333834 323801merginos 121614 126971 131236 156455 159890 161245 161006 160651 155894vaikinai 129820 136682 142169 166430 172207 174851 174626 173183 167907Vidurinis mokymas 122941 126079 133546 98235 100957 106734 112320 114930 117717merginos 64259 65467 69136 49523 51499 53999 56328 57255 58694vaikinai 58682 60612 64410 48712 49458 52735 55992 57675 59023Profesinis mokymas Profesinis išsilavinimas įgyjamas ir tobulinamas profesinio mokymo įstaigose (profesinėse mokyklose, profesinio mokymo centruose, kursuose ir specializuotose profesinio mokymo įstaigose) bei įmonėse. Profesinis mokymas siejamas su bendruoju lavinimu.Į profesines mokyklas paprastai priimami moksleiviai, įgiję pagrindinį ar bendrąjį vidurinį išsilavinimą. Profesinį mokymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas. Profesinės mokyklos teikia ne tik pirminę profesinę kvalifikaciją, bet ir bendrojo lavinimo žinias.10 000 gyventojų tenka studentų 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Profesinėse mokyklose 136 145 151 158 148 134 129 128 129 135Antroje paskutinio dešimtmečio pusėje profesinio rengimo įstaigų moksleivių sparčiai daugėjo. 1990 m. profesinėse mokyklose įvestos 4 mokymosi pakopos. III pakopoje įgyjama ir profesinė kvalifikacija, ir bendrasis vidurinis išsilavinimas. Tvirtėjant šalies ūkiui, plečiantis verslui reikalingi kvalifikuoti, išsilavinę darbuotojai. 1997 – 1998 m. m. profesinio rengimo įstaigas rinkosi 35,7% visų vienos kartos moksleivių. Besimokančiųjų skaičius 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Profesinis mokymas 4379 4630 5085 5551 6720 7561 7697 8994 10164merginos 3223 3449 3668 3767 4383 4795 4783 5256 5781vaikinai 1156 1181 1417 1784 2337 2766 2914 3738 4383Profesinio mokymo reformą remia Europos Sąjungos PHARE programa. Per pirmąjį reformos dešimtmetį kūrėsi naujų tipų mokyklos. Profesinio rengimo stateginius tikslus ir principus, struktūrą, valdymą ir kitas temas bei problemas nuodugniai aptaria 1998 m. parengtas dokumentas – Baltoji knyga. Profesinis rengimas. Projektas. Rengiami profesinio mokymo standartai.Mokymo įstaigų skaičius 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Profesinių 106 105 107 104 104 84 81 82 83 73Iš jų nevalstybinių 1 1 1 1 1 1 1 1 2 2
Aukštesnysis mokymas Pertvarkomos aukštesniosios studijos. Siekiama jas suderinti su daugumos Europos šalių sistemomis, Tarptautine standartizuota švietimo klasifikacija (ISCED). Specialistus su aukštesniuoju išsilavinimu rengia aukštesniosios mokyklos. Į aukštesniąsias mokyklas priimami tik vidurinį išsilavinimą turintys asmenys. 1998 – 1999 m. m. be kitų aukštesniųjų mokyklų veikė 16 valstybinių aukštesniųjų žemės ūkio mokyklų.Mokymo įstaigų skaičius 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Aukštesniųjų 67 68 70 70 69 57 42 27 15 11Studijos šiose mokyklose trunka nuo dvejų iki ketverių metų. Aukštesniosios mokyklos gali turėti bendrojo lavinimo ir profesinio mokymo skyrius. 10 000 gyventojų tenka studentų 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Aukštesniosiose mokyklose 66 72 84 96 111 106 92 65 36 14Į aukštesniųjų mokyklų studijų programas gali būti įtraukiamos su aukštąja mokykla suderintos ir jos akredituotos programos (moduliai), atitinkančios bakalauro kvalifikacinio laipsnio reikalavimus. Tęsiant studijas aukštojoje mokykloje, šios studijų programos (moduliai) gali būti įskaitomos.Besimokančiųjų skaičius 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Aukštesnysis mokslas 24869 29303 32887 37559 36783 31498 21822 11647 4387merginos 16473 19378 21405 24240 23564 19928 13428 7303 2676vaikinai 8396 9925 11482 13319 13219 11570 8394 4344 1711Studentų, įgijusių išsilavinimą, skaičiustūkstančiais 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Aukštesnįjį 6,8 6,3 5,7 6,1 7,0 8,1 8,7 9,2 6,9 5,3Aukštasis mokslasAukštasis mokslas įvardijamas kaip aukščiausia nuosekliojo švietimo sistemos grandis, kas turėjo užtikrinti vidurinio ugdymo pakopos ir povidurinio mokymo perimamumą.
Dešimtmečio pradžioje buvo itin aktualu įtvirtinti aukštųjų mokyklų autonomiją: ideologinę, kūrybinę, vidaus gyvenimo tvarkymo – valdymo, studijų, mokslinės, meninės veiklos organizavimo, finansų tvarkymo, paneigti buvusią sovietinę unifikaciją. Numatyta struktūrinė naujovė – kelių pakopų studijos: bakalauro (pagrindinės), magistro,kurias baigus suteikiami atitinkami kvalifikaciniai laipsniai, doktorantūra, parengianti “aukščiausios kompetencijos mokslininkus ir pedagogus”. Pirmoji studijų pakopa – bakalauro – teikia “bazinį išsimokslinimą”, programos sudaromos iš bendrųjų teorinių, specialybės teorinių ir praktinių dalykų modulių. Magistratūros programos sudaromos iš “teorinių ir specialiųjų disciplinų pagilintų modulių, tarpdisciplininių kursų, studijos kiek įmanoma individualizuojamos, įtvirtinami studentų savarankiško mokslinio darbo įgūdžiai. Tokias nuostatas įtvirtinęs ir Mokslo ir studijų įstatymas (1991). Struktūrinė studijų pertvarka dar pirmoje dešimtmečio pusėje įgyvendinta visose šalies aukštosiose mokyklose.
Numatyti valstybinio aukštojo mokslo reguliavimo svertai – studijų institucijų akreditacija ir licencijavimas bei finansavimas. Akreditacijos tikslas – “įvertinti aukštojo mokslo institucijos sugebėjimus teikti kvalifikacinius ir mokslo laipsnius tarptautinio lygiavertiškumo ir pripažinimo kontekste”.
Įteisinta nuostata steigti nevalstybines aukštąsias mokyklas.Mokymo įstaigų skaičius 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Kolegijų – – – – – 7 16 24 27 27Universitetų 15 15 15 15 16 19 19 19 21 21Iš jų nevalstybinių kolegijų – – – – – 3 9 9 11 11Iš jų nevalstybinių universitetų – – – – 1 4 4 4 6 6Lietuvos Respublikos Aukštojo mokslo įstatymas (2000 03 21) įteisina binarinę aukštojo mokslo sistemą – universitetai ir kolegijos. Aukštasis išsilavinimas – tai išsilavinimas, įgytas baigus pagrindines arba vientisąsias studijas Lietuvos aukštojoje mokykloje arba lygiavertes studijas užsienio aukštojoje mokykloje. Pagrindinės studijos – tai pirmosios pakopos nuosekliosios universitetinės bei neuniversitetinės studijos.Vientisosios studijos – tai aukštesnei profesinei kvalifikacijai įgyti skirtos studijos, kai derinamos pirmosios ir antrosios pakopų universitetinės studijos.
Studentų, įgijusių išsilavinimą, skaičiustūkstančiais 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Aukštąjį neuniversitetinį – – – – – – 0,03 0,05 4,6 8,8Aukštąjį universitetinį (pagrindinės studijos) 9,2 8,8 7,4 8,2 9,1 10,3 11,6 12,7 14,7 15,8Universitetinių pagrindinių studijų trukmė yra 4 studijų metai, neuniversitetinių pagrindinių studijų trukmė – ne mažiau kaip 3 studijų metai. Bakalauras – kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas asmeniui, išėjusiam nuosekliųjų universitetinių studijų pirmosios pakopos studijų programą. Baigus bakalauro studijas, gali būti tęsiamos specializuotos profesinės arba magistrantūros studijos.Magistrantūra – asmens profesinei ir mokslinei kvalifikacijai kelti skirtos antrosios pakopos nuosekliosios universitetinės studijos. Magistrantūros studijų trukmė yra ne trumpesnė kaip 1,5 ir ne ilgesnė kaip 2 studijų metai. Rezidentūra – antrosios pakopos universitetinės studijos, skirtos medicinos studijas baigusiems asmenims rengti medicinos praktikai. Specialiųjų profesinių studijų trukmė yra ne trumpesnė kaip 1 ir ne ilgesnė kaip 2 studijų metai.Besimokančiųjų skaičius 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Aukštasis mokslas 57488 65592 72657 82322 97083 115178 143601 168386 188203merginos 32504 38000 42079 47739 56633 68812 85910 100829 113215vaikinai 24984 27592 30578 34583 40450 46366 57691 67557 74988Doktorantūra 1288 1476 1875 2023 2057 2112 2183 2623 2815merginos 589 717 972 1113 1139 1207 1271 1460 1602vaikinai 699 759 903 910 918 905 912 1163 1213Doktorantūra – tai mokslininkams rengti skirtos trečiosios (aukščiausios) pakopos universitetinės studijos, moksliniai tyrimai ir disertacijos rengimas. Baigus magistrantūrą, doktorantūros trukmė yra ne ilgesnė kaip 3 metai, o baigus specialiąsias profesines ar vientisąsias universitetines studijas, – ne ilgesnė kaip 4 metai. Meno aspirantūra – trečiosios (aukščiausios) pakopos universitetinės studijos, skirtos aukštosios mokyklos meno dalykų dėstytojams rengti ir menininkams specializuotis. Meno aspirantūros trukmė – ne ilgesnė kaip 2 metai. Doktorantas rengia ir viešai gina daktaro disertaciją daktaro laipsniui įgyti. Teisę skelbti priėmimą ir suteikti daktaro laipsnį pagal mokslo kryptis mokslo ir studijų institucijoms Lietuvos mokslo tarybos teikimu suteikia Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Valstybiniai mokslo institutai, siekdami mokslo ir studijų integracijos, organizuoja bendras su aukštosiomis mokyklomis doktorantūros studijų programas.10 000 gyventojų tenka studentų 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004Kolegijose – – – – – 9 29 76 117 152Universitetuose 149 164 188 212 239 275 307 345 378 405Šaltiniai
1. Lietuvos TSR bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos koncepcija. – Vilnius. Žinija. 1989.
2. Lietuvos švietimo koncepcija. – Vilnius. 1992.
3. Jackūnas Ž. Lietuvos švietimo plėtotė Europos edukacinių nuostatų kontekste // Lietuvos švietimo reformos gairės. – Vilnius. 1993.
4. Švietimą reglamentavę įstatymai:a) Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas. Žin., 1991, Nr.23-593.b) Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas. Žin., 1998, Nr.67-1940.
5. Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas. Žin., 1997, Nr.98-2478.
6. Lietuvos Resbublikos specialiojo ugdymo įstatymas. Žin., 1998, Nr.115-3228.
7. Mokslą ir studijas, aukštąjį mokslą reglamentavę įstatymai:a) Mokslo ir studijų įstatymas. 1991 m. sausio 26 d.b) Aukštojo mokslo įstatymas. 2000 m. kovo 21 d. Nr.VIII-1586.
8. Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas. 1998 m. birželio 30 d. Nr. VIII-822.
9. Švietimo įstaigų inspektavimo organizavimas. – Vilnius. 1993.
10. Švietimo įstaigų priežiūra. – Vilnius. 1996.
11. – Švietimo ir mokslo ministro 2000 10 18 įs. Nr.1284. Dėl bendrųjų švietimo įstaigųpriežiūros nuostatų ir Valstybinės švietimo inspekcijos nuostatų patvirtinimo. Bendriejišvietimo įstaigų priežiūros nuostatai. Valstybinės švietimo inspekcijos nuostatai.
12. Baltoji knyga. Profesinis rengimas.- Vilnius. 1998.
13. Baltoji knyga. Lietuvos aukštasis mokslas.- Vilnius. 1999.
14. Baltoji knyga. Mokslas ir technologijos. – Vilnius. 2001.
15. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Lietuvos 1994-1995 mokslo metųšvietimo būklės sąvadas. – Vilnius. 1996.
16. Barkauskaitė M. Lietuvos švietimo reformos eigos tyrimai // Švietimo studijų sąsiuvinis. 3. – Vilnius. 1997.
17. Kalvaitis A. Teacher’s opinion on education reform // Lithuanian Society in SocialTransition / The epublic of Lihuania Institute or Philosophy, Sociology and Law.Lithuanian Sociological Association. – Vilnius. 1995. P.87-92.
18. Kalvaitis A. Pasirengimas profiliniam mokymui 1999-2000 metais // Profilinis mokymas. – Vilnius. 2001.
19. Bruzgelevičienė R. Lietuvos švietimo kaita // Švietimo studijų sąsiuvinis. 6. – Vilnius. 2001.
20. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Lietuvos švietimas 2000. – Vilnius. 2001.
21. Barkauskaitė M. Devintų klasių mokinių nuostatų, vertybių ir vertinimų tyrimas //Švietimo studijų sąsiuvinis. 3. – Vilnius. 1997.
22. Atviros Lietuvos fondas, Nacionalinis egzaminų centras, Informatikos ir prognozavimo centras. Trečiosios tarptautinės matematikos ir gamtos mokslų studijos – TIMSS – Lietuvos rezultatų pristatymas ir aptarimas.
23. Zaleskienė I. Ar pilietiški Lietuvos moksleiviai? // Tarptautinio pilietinio ugdymo tyrimo analizė. – Vilnius. 2001.
24. Atviros Lietuvos fondo Švietimo studijų centras, Informatikos ir prognozavimo centras. Informacijos technologijos diegimo Lietuvos švietimo sistemoje politikos prielaidos. – Vilnius. 1999.
25. OECD ekspertų vertinimai:a) Pilot project on regional co-operation in reforming higher education / Secondary education systems in Phare countries survey and projeckt proposals.- OECD, Paris, 1996. OECD/GD (96)1.
b) Reviews of national policies for education – Lithuania / Examinators’ report. – OECD,Paris, 2000. CCNM/DEELSA/ED(2000)66.26. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Mokyklų tobulinimo centras. Bendrojo lavinimo mokyklos audito metodika. Projektas. – Vilnius. 2000.
27. Švietimo ir mokslo ministro 2001 01 05 įs. Nr.6. Dėl profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarkos patvirtinimo. Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarka;Švietimo ir mokslo ministro 2001 01 18 įs. Nr.73. Dėl mokymo kokybės profesinėse mokyklose vertinimo tvarkos patvirtinimo. Mokymo kokybės profesinėse mokyklose vertinimo tvarka.
28. Švietimo ir mokslo ministro 1999 07 23 įs.Nr.951 Dėl antrojo švietimo reformos etapo prioritetų vykdymo.
29. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 06 09 nutarimas Nr.764 Dėl socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo programos ir Bendrojo ugdymo modernizavimo programos patvirtinimo. Bendrojo ugdymo modernizavimo programa.Socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo programa.
30. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 4 d. posėdžio protokolas Nr.45. Dėl Bendrojo lavinimo mokyklų finansavimo reformos nuostatų patvirtinimo.
31. Bendrojo lavinimo švietimo įstaigų tinklo pertvarkymo gairės. Švietimo ir mokslo ministro 1999 02 4 įs. Nr.150.
32. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 22 d. posėdžio protokolas Nr.37 Dėl Lietuvos švietimo įstaigų bei mokslo ir studijų institucijų tinklo pertvarkymo ir renovacijos programų.
33. Švietimo ir mokslo ministro 2000 05 05 įs. Nr.496. Dėl pagrindinio profesinio mokymo įstaigų tinklo optimizavimo programos patvirtinimo. Pagrindinio profesinio mokymo įstaigų tinklo optimizavimo programa.
34. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 02 28 nutarimas Nr.229 Dėl Lietuvos nacionalinės informacinės visuomenės plėtros koncepcijos patvirtinimo.Lietuvos nacionalinė informacinės visuomenės plėtros koncepcija.
35. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 08 10 nutarimas Nr.984 Dėl Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginio plano patvirtinimo.Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginis planas.
36. Pedagogų kompiuterinio raštingumo standartas. Projektas //Informacinis leidinys. 2001 m. Nr.12.
37. Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus 1999 m. kovo 2 d. dekretas Nr.331 Dėl darbo grupės Lietuvos švietimo plėtotės strategijai parengti.
38. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Švietimas. – Vilnius. 2001.
39. Rimkevičienė V., Atviros Lietuvos fondo Švietimo studijų centras. Mokyklos nelankymo ir antramečiavimo kaina.- Vilnius. 2001.
40. Švietimo ir mokslo ministro 1999 08 23 įs. Nr.966. Dėl Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrųjų nuostatų patvirtinimo. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrieji nuostatai.
41. Švietimo ir mokslo ministro 1999 05 14 įs. Nr.655. Dėl gimnazijų koncepcijos antrosios redakcijos patvirtinimo. Gimnazijų koncepcija. Antroji redakcija.
42. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Pedagogikos institutas. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. Projektai. – Vilnius. 1994.
43. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Pedagogikos institutas. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos. 1-10 klasės. – Vilnius. 1997.
44. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Bendrojo išsilavinimo standartai. 1- 10 klasės. Projektas. – Vilnius. 1997.
45. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. 11-12 klasės. Projektas. – Vilnius. 1999.
46. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. 2000-2001 mokslo metų bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo planai. – Vilnius. 2000.
47. Jackūnas Ž. Ugdymo integracijos metmenys // Lietuvos švietimo reformos gairės. – Vilnius. 1993.
48. Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus duomenys. 2001.
49. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerija, Pedagogikos institutas. Universaliosios programos. – Vilnius. 1991.
50. Egzaminų centras. Lietuvos vidurinės mokyklos brandos egzaminų pagrindiniai principai. Pritarta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos 1997 05 30 nutarimu Nr.35.
51. Egzaminų centras. Bendrojo lavinimo mokyklos egzaminų ir diagnostinio testavimo plėtros gairės. Pritarta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos 1999 08 26 nutarimu Nr.60.
52. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerija, Pedagogikos institutas. Lietuvos švietimo reformos gairės. – Vilnius. 1993.
53. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerija, Pedagogikos institutas. Ugdymo turinio koncepcijos. – Vilnius. 1990.
54. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerija, Pedagogikos institutas. Ikimokyklinio ugdymo programa. – Vilnius. 1991.
55. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerija, Pedagogikos institutas. Pradinės mokyklos programos. Vilnius. 1991.
56. Ališauskas R. Po-privalomojo mokymosi reformų problemos // Profilinis mokymas. – Vilnius. 2001.
57. Švietimo ir mokslo ministerijos 2004 metų Lietuvos švietimo būklės ataskaita.
58. Švietimas Nepriklausomoje Lietuvoje. Ramutė Bruzgelevičienė.
59. Nacionalinės Švietimo plėtotės raportas. Ramutė Bruzgelevičienė.
60. Lietuvos statistikos departamento informacija.