Turinys
1. Įvadas………………………………………………………………………………………………………22. Temos aktualumas…………………………………………………………………………………….33. Darbo tikslai…………………………………………………………………………………………….34. Problema………………………………………………………………………………………………….35. Lietuvos ir Latvijos panašumai ir skirtumai………………………………………………….36. Lietuvos švietimo sistema………………………………………………………………………….57. Latvijos švietimo sistema…………………………………………………………………………..910. Išvados…………………………………………………………………………………………………..1411. Literatūra……………………………………………………………………………………………….15
Įvadas
Žengiant kokybinį šuolį iš pedagoginių į edukologinius tyrinėjimus, ypatingą reikšmę įgauna lyginamoji edukologija kaip edukologijos šaka, leidžianti lyginamuoju aspektu pažvelgti į įvairių šalių edukacinę teorinę, praktinę patirtį bei jos raidą.Lyginamoji edukologija – edukologijos šaka, lyginanti dviejų arba daugiau šalių švietimo sistemas, ugdymo reiškinius, elementus, jų junginius. Tačiau priimta lyginamajai edukologijai priskirti ir vienos šalies edukacinius tyrimus, jeigu juos atliko kitos šalies mokislininkas. Šitaip siekiama edukacijos mokslą padaryti ypač atviru pasauliniu mastu, sudaryti sąlygas į konkrečių šalių švietimo sistemas, pedagogiką pažvelgti “iš šalies” – užsienio šalies mokslininko akimis.
Temos aktualumas
Edukacijos mokslo šakų gausa, jų integruotumo su kitais mokslais pobūdis aiškiai rodo, kad būtina kokybiškai nauja mokslinio objekto tyrinėjimo kompetencija, palyginti su ankstesniu pedagogikos mokslo būviu. Tai aktualu ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims. Skiriasi tik nueito kelio atkarpos: Vakarų Europos ir Skandinavijos šalių edukologijos mokslininkai jau yra įgiję svarią kompetenciją, integruotai tyrinėdami edukacinius reiškinius, o Vidurio Europos mokslininkai šiuo metu jaučia gana didelę įtampą, stengdamiesi sėkmingai įveikti šį kokybinio šuolio reikalaujantį barjerą. Čia reikėtų pabrėžti lyginamosios edukologijos tyrinėjimų svarbą.Lyginamoji pedagogika yra dar gana jaunas ir besiformuojantis mokslas, todėl dėl jo metodologinių problemų (tame tarpe ir dėl tyrimo objekto) dar daug diskutuojama. Vieni mokslininkai lyginamosios pedagogikos objektu laiko visa, kas priklauso švietimui ir pedagoginiai minčiai, kiti – tik švietimo sistemas, esminis lyginamosios pedagogikos tyrimų bruožas yra švietimo sistemų lyginimas įvairių kultūrų kontekste. Tai vis labiau akcentuojama naujausiuose tyrimuose, nes dėl sparčiai vykstančių procesų, apimančių visas socialinio gyvenimo sritis, didesnė platesnių tyrimo ribų apsibrėžimo būtinybė, be kurios nebeįmanoma suprasti ir juo labiau prognozuoti šiuolaikinę švietimo raidos perspektyvas nei atskirose šalyse, nei pasaulyje.
Darbo tikslai
1. Nustatyti bendruosius dėsningumus, turinčius įtakos edukaciniam efektyvumui.2. Nusakyti įvairių šalių švietimo sistemų panašumus ir skirtumus, išaiškinant jų egzistavimo priežastis.3. Pastebėti ir ištirti įvairiose šalyse ir įvairiu laiku vykusius edukacinius reiškinius, galinčius padėti pagerinti konkrečios šalies švietimo sistemą.
Problema
Šiuo metu pasaulyje siekiama apibrėžti tam tikrus minimalius visuomenės edukacinius standartus. Kaip jie realizuojami vienoje ar kitoje šalyje? Kaip reikia pertvarkyti vienos šalies švietimo sistemą, atsižvelgiant į istorinius, tautinius, ekonominius ir kt. ypatumus, kad šie principai būtų realizuojami taip pat sėkmingai, kaip ir kitoje, jau pasiekusioje šiuos standartus, šalyje.
Lietuvos ir Latvijos panašumai ir skirtumai
Geografija ir demografijaDidžiausia iš Baltijos šalių yra Lietuva: plotas 65,3 tūkst. kv. km., gyventojų (po surašymo) – 3,49 mln., Latvija – 64,5 tūkst. kv. km., 2,36 mln. gyventojų.Tikėtina gyvenimo trukmė yra palankiausia Lietuvoje – 72,9 metų, Latvijoje – 70,4 metų, suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje taip pat didesnis – 1,35; Latvijoje – 1,15.Namų ūkių pajamosLietuva čia irgi pirmauja, deja, pagal skurdo paplitimo lygį. Mūsų krašte žemiau skurdo ribos gyvena 15 proc. šeimų, Latvijoje – 11 proc.Latvijoje mažiausiai vargšų yra miestuose, Lietuvoje jų apstu visur. Jei šeimos galva yra bedarbis, didelė tikimybė, kad šeima atsidurs skurde. Lietuvoje tokių bedarbių šeimų – du trečdaliai, Latvijoje – 55 proc.Kad ir nedidelės pensijos yra stabilus pajamų šaltinis, todėl skurdžiai gyvenančių pensininkų šeimų Baltijos šalyse nėra.Lietuvos namų ūkiams yra būdingos pajamos ir iš asmeninio žemės ūkio, tokių ūkių pas mus 12 proc., kai Latvijoje – 7 proc. Latvijoje net 30 proc. šeimų gauna vaiko pašalpas, Lietuvoje tokias gauna tik 6 proc. šeimų. Socialinę paramą Lietuvoje gauna 7 proc. šeimų, Latvijoje – tik 3 proc. Latvijoje tokia parama nuo 1994 m. buvo sumažinta net keturis kartus, Lietuvoje per šį laikotarpį ji sumažėjo tik 2 proc.
Turtingi ir vargšai?Dauguma Baltijos namų ūkių sakosi esą nei turtingi, nei vargšai. Tačiau pusė latvių ir lietuvių sakosi esą vargšai arba ties skurdo riba.Dažnai vargšais save laiko pensininkai, nors jų pajamos anaiptol nėra mažiausios. Kita vertus, šeimos su trimis ar daugiau vaikų, nors jų pajamos vienam žmogui išties nedidelės, retai pripažįsta esančios neturtingos.Vargšais save laiko 60 proc. socialinę paramą gaunančių šeimų, pačių mažiausių pajamų grupėje vargšais save laiko pusė šeimų, tačiau pačių didžiausių pajamų grupėje vienas iš dešimties taip pat sakosi esąs vargšas. Tautinių mažumų grupės, išskyrus lenkų Lietuvoje, labiau nei titulinė tauta mėgsta save pristatyti vargšais.Modernios technologijosLietuvoje ir Latvijoje tik 8-9 proc. gyventojų naudojasi kompiuteriais, 17-18 proc. mobiliaisiais telefonais ir tik 2 proc. internetu.Mažuose miesteliuose ir kaimuose padėtis dar blogesnė. Latvijoje ir Lietuvoje tokiuose regionuose tik 1 proc. gyventojų gali naudotis internetu, 5 proc. – kompiuteriu.NedarbasNorvegijos tyrimo instituto duomenimis, nuo 1994 m. nedarbas sumažėjo Latvijoje (nuo 17 iki 12 proc.), Lietuvoje pakilo (nuo 10 iki 17 proc.) Lietuva išsiskiria ir tuo, kad gerokai skiriasi vyrų (18 proc.) ir moterų (15 proc.) nedarbas, taip pat miesto ir kaimo, pastarasis – gerokai didesnis.Jaunimo (15-24 m. ) nedarbas Lietuvoje pasiekė 28 proc. lygį, Latvijoje – 22 proc., šioje šalyje gerokai didesnis tautinių mažumų nedarbas. Tik 6 proc. Latvijos ir Lietuvos bedarbių gauna bedarbio pašalpas.Darbo užmokestis Latvijoje vyrai uždirba 22 proc. daugiau negu moterys, Lietuvoje – 13 proc. daugiau.Latvijoje gerokai skiriasi atlyginimai sostinėje, kur jie 16 proc. didesni nei kituose regionuose, Lietuvoje ypatingų regioninių skirtumų nėra.ŠvietimasLatvijoje 99 proc. gyventojų turi bent pradinį išsilavinimą. Lietuvoje 4 proc. gyventojų neturi net tokio išsilavinimo – daugiausia vyresnio amžiaus žmonės. Daugiausia žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą yra Lietuvoje – 31 proc., Latvijoje – 29 proc.35 – 49 metų amžiaus grupėje daugiausia vidurinio ir aukštesniojo mokslo diplomą turinčių žmonių yra Lietuvoje – 42 proc., Latvijoje – 39 proc. Šalyse yra ryškus skirtumas tarp išsilavinusių kaimo ir miesto žmonių, mieste jų yra 16 proc. daugiau negu kaime.Šalyse 99 proc. vaikų nuo 7 iki 16 metų lanko mokyklą. Po privalomojo mokslo toliau mokosi 87 proc. latvių, 93 proc. lietuvių. Tačiau 20 metų amžiaus mokslus einančio jaunimo lieka 50 proc., 22 metų – 30 proc. Nustatyta, kad tolimesnis mokymasis susijęs su tėvų turimu išsilavinimu, kuo jis aukštesnis, tuo didesnė ir vaikų mokslo tikimybė. Tačiau nenustatyta tiesioginio ryšio tarp tėvų pajamų lygio ir vaikų tolesnio mokslo.PilietybėLietuva 1991 m. suteikė pilietybę visiems čia legaliai gyvenantiems rezidentams. 96 proc. gyventojų yra Lietuvos piliečiai.Latvijoje piliečių pastaraisiais metais reikšmingai padaugėjo. Latvijoje ir Lietuvoje 3 proc. etninių rusų yra Rusijos Federacijos piliečiai. Latvijoje 22 proc. gyventojų neturi pilietybės, o Lietuvoje 0 proc.SveikataLietuvoje per 90 proc. sveikatos priežiūros paslaugų teikia valstybinės įstaigos. Privati sveikatos priežiūra labiau paplitusi Latvijoje – 13 proc. Lietuvoje daugelis paslaugų yra nemokamos arba visiškai dengiamos sveikatos draudimo. Mažiau nei 10 proc. apsilankiusiųjų pas gydytojus turėjo už tai užmokėti. Latvijoje už paslaugas vienokią ar kitokią sumą turi mokėti 80 proc. pacientų. Į gydytojus kreipiamasi ne tik ligos ar sužeidimo atveju, bet ir dėl paprasto patikrinimo.OrganizacijosŠalyse labai mažai žmonių dalyvauja organizacijų veikloje, profesinėms sąjungoms priklauso mažiau nei 10 proc. gyventojų. 23 proc. latvių yra nors vienos organizacijos nariai, lietuvių – 16 proc.Profesinės sąjungos labiausiai populiarios Latvijoje, joms priklauso 10 proc., Lietuvoje – 5 proc. darbuotojų. Politinėms partijoms priklauso po 1 proc. latvių ir lietuvių.Praeitis ir ateitisVertindami praeitį, dabartį ir ateitį didžiausi pesimistai yra lietuviai. Latvijoje 49 proc. gyventojų mano, kad ekonominė padėtis pastaraisiai metais pablogėjo. Panašiai mano net 69 proc. lietuvių.Net 61 proc. mūsų tautiečių mano, kad po penkerių metų padėtis dar pablogės. 34 proc. latvių taip pat tos pačios nuomonės. Ateities vertinimas priklauso nuo šeimos galvos išsilavinimo: kuo jis aukštesnis, tuo ateitis atrodo optimistiškesnė. Namų ūkiams su vaikais, netgi vienišoms motinoms ateitis vis dėlto atrodo pakankamai šviesi.Lietuvos švietimo sistema
Šalies apibūdinimas. Teritorija 65200 kv. km., 1993 m. sausio 1d. gyveno 3751,4 tūkst. gyventojų. Klimatas – pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Lietuva kartografiniu požiūriu yra Europos centras, taigi – vienoje didžiausių žemyno kryžkelių. Kultūriniu atžvilgiu Lietuva priklauso Vakarų Europai.XVI amžiuje išplito mokyklų tinklas. Šalia gausėjančių evangelikų bažnyčių buvo steigiamos ir mokyklos. Katalikų ir reformatų mokyklose dažniausiai mokyta ne lietuvių kalba. Nuo XVI a. Vidurio iki XVII a. Vidurio sparčiai tankėjusį mokyklų tinklą po XVII amžiaus karų beveik iš naujo reikėjo kurti (jis atkurtas XVIII amžiaus 1 trečdalio pabaigoje).1579 metais Vilniaus kolegija buvo pakelta iki universiteto lygio ir įkurta Vilniaus aukštoji mokykla, pavadinta akademija ir universitetu. Vilniaus universitetas nuo to meto Vakarų Europos universitetų skyrėsi tuo, kad jame vietoj keturių fakultetų tebuvo du: filosofijos ir teologijos (be teisės ir medicinos). Todėl čia kiek kitaip negu kituose universitetuose buvo sutvarkytas filosofijos fakultetas.Šviečiamasis amžius iškėlė nacionalines kalbas, “įleido” jas į mokslą ir pamažu į visų rūšių mokyklas. Pats procesas lėtas, o Lietuvoje vėlavo ir, be to, buvo itin sudėtingas.Švietimo reformų pradžia. Edukacinė komisija. 1773 metais Popiežiaus bule buvo panaikintas Jėzuitų ordinas, ligi tol tvarkęs švietimo reikalus. Edukacinės komisijos, kaip pasaulietinės pavaldžios seimui organizacijos įkūrimas reiškė, kad švietimo organizavimas ir kontrolė perėjo į valstybės rankas.Edukacinė komisija pradeda kurti vientisą valstybinę švietimo sistemą. Tada pirmą kartą kilo nacionalinės mokyklos idėja.Remdamasi gautais pasiūlymais, Edukacinė komisija įvedė vadovavimo mokykloms naują trijų lygių struktūrą:– 4 aukštosios mokyklos, pavadintos vyriausiomis (Vilniaus universitetas);– apygardinės ir apygardėlių mokyklos;– pradinės arba parapinės mokyklos.Vilniaus akademija kontroliavo mokyklas, tvirtino programas, vadovėlius.Edukacinė komisija pertvarkė visą mokyklų tinklą, padalydama jį apygardomis ir apygardėlėmis. Lietuvą suskirstė į 4 apygardas. Kiekviena apygarda turėjo po vieną šešiaklasę mokyklą, ir po keletą triklasių. Apygardos mokykloje mokslas truko 7 metus, nes 5 klasėje reikėjo išbūti 2 metus; apygardėlių visos trys klasės buvo dvimetės. Be šio tinklo mokyklų dar liko privatinės vienuolynų mokyklos. Tačiau visos mokyklos turėjo priimti Edukacinės komisijos programą ir priežiūrą, išskyrus kunigų seminarijas ir konfesines nekatalikų mokyklas.XVIII a. Pabaigoje etnografinėje Lietuvoje buvo apie 195 pradinės mokyklos.Vilniaus universitetas; jo kultūrinis vaidmuo. Vyriausioji mokykla Vilniuje 1803 m. balandžio 4 dieną buvo paskelbta imperatoriškuoju universitetu. Per trumpą laiką Vilniaus universitetas iškilo kaip vienas pirmaujančių rytinėje Europoje, nes savo tradicijomis buvo seniausias iš visų Rusijos imperijos universitetų.Naujasis statutas (1804) Vilniaus universiteto paskirtį aptarė trejopu uždaviniu:1. Mokslo tyrinėjimo bei mokslinės kūrybos;2. Mokymo arba rengimo reikalingų specialistų;3. Mokslų tvarkymo ir priežiūros, kuri apėmė Vilniaus mokslo apygardą.Lietuvos švietimo reikalai itin pablogėjo po 1831 ir 1863 metų sukilimų. Buvo uždarytas universitetas, uždrausta lietuviška spauda, uždarytos lietuviškos mokyklos, net vaikams tarp savęs buvo draudžiama kalbėtis lietuviškai.
Lietuvos švietimas Nepriklausomybės metais (1918 – 1940). 1918 m. vasario 16 dieną paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas. Vilniuje sudarant pirmąją Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę, viena iš šešių ministerijų buvo skirta švietimo reikalams. Pagrindinis jos rūpestis buvo organizuoti pradžios ir vidurines mokyklas, nes tuo metu buvo 8 gimnazijos ir 11 progimnazijų, o pradinių mokyklų – 1036, tačiau ne visos normaliai veikė. 1919 metų pradžioje buvo surengta pradžios mokyklų koncepcija pradedama kurti Skandinavijos šalių pagrindu. Buvo pakviestas iš Suomijos profesorius A.R. Niemi (1869 – 1931), kuris padėjo pasirengti mokyklų reformai.Pradžioje buvo nutarta steigti dviejų koncentrų pradžios mokyklas: 4 metų žemesniojo laipsnio ir 6 metų – aukštesniojo. Pirmieji keturi skyriai turėjo būti privalomi visiems mokyklinio amžiaus vaikams, kai tik bus sudarytas pakankamas pradžios mokyklų tinklas. Mokyklas steigė ir jas išlaikė savivaldybės ir visuomenės organizacijos. Švietimo ministerija mokėjo algas mokytojams, prižiūrėjo mokyklą.Steigiamasis seimas 1920 metais išleido Pradžios mokyklų įstatymą. Mokyklas steigti pripažinta teisė ne tik švietimo ministerijai ir savivaldybei, bet ir visuomenės organizacijoms, ir tik tikybinėms bendruomenėms bei atskiriems Lietuvos piliečiams. Taip pat įstatymų patvirtinta 4 metų pradžios mokykla. Mokytojų skyrimas paliktas apskričių švietimo ir kultūros komisijoms, tik jų darbo priežiūra pavesta švietimo ministerijos skiriamiems inspektoriams. Šiuo pirmuoju pradžios mokyklų įstatymu vadovautasi iki 1925 metų. Pradžios mokyklos savo dydžiu skirstėsi į vienkomplektes, dvikomplektes ir daugiakomplektes. Komplektu buvo vadinamos vienos klasės mokykla, kurioje dirbo vienas mokytojas. Nepriklausomybės pradžioje tokia mokykla kaime buvo beveik visuotinė. Tai sąlygojo patalpų ir mokytojų stoka. Daugėjant mokytojų ir statant mokyklas, kaimuose vis daugiau ėmė rastis dvikomplekčių, o miesteliuose – daugiakomplekčių (3 -6 mokytojų).Vienam mokytojui teko nuo 30 iki 60 mokinių, vidutiniškai apie 45.Aukštesniosios mokyklos. Prieš pirmąjį Pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 30 įvairių aukštesniųjų mokyklų (gimnazijų, progimnazijų, realinių mokyklų, institutų). Karo metu beveik visos jos buvo iškeltos į Rusiją. 1918 metų pagaigoje veikė tik 8 gimnazijos ir 11 progimnazijų. Pirmaisiai nepriklausomybės metais aukštesniųjų mokyklų padvigubėjo.Gimnazijos mokymo planą sudarė apie 16 dalykų: tikyba, lietuvių kalba ir visuotinė literatūra, I užsienio kalba, II užsienio kalba, lotynų kalba, istorija, visuomenės mokslas, filosofijos pradmenys, geografija, matematika, paišyba, kūno kultūra ir karinis rengimas, darbeliai ir namų ruoša, muzika ir dainavimas. Gimnazijoje buvo ryški humanitarinių dalykų persvara. Šitaip buvo siekiama ne tik aukštos humanitarinės kultūros, bet ir auklėjamųjų tikslų.Vaikų darželiai bei suaugusiųjų švietimas. Ikimokyklinio amžiaus vaikų (iki 7 metų) ir suaugusiųjų švietimu rūpinosi įvairios kultūrinės organizacijos. Mažamečiams vaikams buvo steigiami darželiai ir aikštelės, suaugusiems – įvairūs kursai ir liaudies universitetai.Pirmieji vaikų darželiai steigėsi prie vaikų prieglaudų ir globos namų, kur vaikus reikėjo užimti įvairiais žaidimais. Daugiausia vaikų darželių išlaikė Lietuvos vaiko draugija.Aukštosios mokyklos. 1832 metais carinei Rusijai uždarius Vilniaus universitetą, Lietuva liko be aukštosios mokyklos. Visuomenės jėgomis 1919 metais Kaune buvo įsteigti Aukštieji kursai. Jiems vadovavo Z. Žemaitis ir J. Vabalas-Gudaitis. Kursai veikė dvejus metus. Pirmaisiais metais juos lankė 520 klausytojų, antraisiais – 480; paskaitas skaitė 48 lektoriai. Aukštieji kursai atliko parengiamuosius darbus Lietuvos unversitetui steigti.Lietuvos universitetas atidarytas Kaune 1922m. vasario 16 dieną, ministrų kabinetui nusprendus, kad gali pradėti darbą, pasirėmęs Lietuvos Vilniaus universiteto statutu. Universiteto statutas buvo keistas 1922, 1930, 1937 metais. Tie pakeitimai glaudino ir mažino fakultetų katedras ir ribojo universiteto autonomiją, bet visą nepriklausomybės laikotarpį išliko 6 fakultetai. 1930 metais universitetui buvo suteiktas Vytauto Didžiojo vardas.Antrasis universitetas pradėjo veikti Vilniuje 1940 metų pradžioje. Jis buvo perorganizuotas iš lenkiškojo Stepono Batoro universiteto, 1939 metų rudenį atgavus Vilnių. Iš Kauno į Vilnių buvo nukelti trys fakultetai: humanitarinių mokslų, teisės ir matematikos-gamtos. Kaune palikti teologijos ir technikos fakultetai.Švietimas Sovietų okupuotoje Lietuvoje. Lietuvoje buvo įvesta 1934 metų Sovietų Sajungos liaudies švietimo sistema, susidedanti iš trijų bendrojo lavinimo laipsnių: keturmetės pradžios mokyklos, sptynmetės nepilnos visurinės ir dešimtmetės vidurinės mokyklos.1949 – 1950 mokslo metais buvo pridėti vieneri metai lietuviškai vidurinei mokyklai. Tuo tarpu Sovietų Sajungoje vienuolikmetes vidurines mokyklas turėjo tik Baltijos respublikos ir Gruzija. 1954 metais Maskva darė labai stiprų spaudimą, kad būtų pereita iš vienuolikamečio į dešimtmetį mokymą, bet iš Lietuvos pedagogų pasigirdo gana pagrįstas protestas. XX komunistų partijos suvažiavimas (1956)nutarė palikti vienuolikametį mokslą lietuviškose mokyklose. 1954 – 1955 mokslo metais buvo įvestakoedukacija: berniukų ir mergaičių mokymas toje pačioje klasėje. 1960 – 1961 mokslo metais pereita į dvylikametį vidurinį mokymą, padarant aštuonmetį vidurinį mokymą, padarant aštuonmetę nepilną mokyklą privaloma visiems mokyklinio amžiaus vaikams ir įvedant penkis tipus secializuotų paskutiniųjų klasių vidurinio politechninio mokymo mokyklose. Tačiau naujoji sistema turėjo paruošti jaunimą politechninės gamybos dvasia, kad jaunimas “nenutrauktų ryšio su gyvenimu”. Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais įkurtos vakarinės darbo ir sodžiaus jaunimo bendrojo lavinomo mokyklos, kuriose buvo dėstomas aštuonmetės ir vidurinės mokyklos kursas, išeinamas neatitraukiant nuo darbo.Aukštojo mokslo padėtis sovietinio rėžimo metais buvo problematiška ir nevienareikšmiška. Iš dviejų universitetų paliktas tik vienas. Aukštosios mokyklos neteko autonomijos, buvo skatinamos specializuotis. Tai atsiliepė ir studijų procesui: buvo rengiami siaurų specializacijų specialistai. Aukštųjų mokyklų dėstytojai, turėdami labai didelį pedagoginį krūvį, praktiškai sunkiai begalėjo dirbti mokslinį darbą.Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos švietimo sistema. Atkūrus valstybingumą (1990), iškilo reikalas iš esmės pertvarkyti Lietuvos politinį, socialinį, kultūrinį, ekonominį gyvenimą, o ypač – švietimo sistemą. Nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemos reformos pradžia reikėtų laikyti dar 1988 metus, kai buvo paskelbtos Lietuvos Tautinės mokyklos idėjos. Jas atspindėjo Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija, kurią parengė Pedagogikos mokslinio tyrinėjimo instituto Bendrojo lavinimo pertvarkymo labaratorija bei darbo grupė, Koncepcijoje išryškėjo esamosios švietimo sistemos trūkumai – pernelyg centralizuotas valdymas; dehumanizuota nedemokratiška mokykla, kurioje neugdomi tvirti dorovės pagrindai, neskatinamas kūrybiškumas, alternatyvi mintis; vyrauja verbaliniai ir autoritariniai ugdymo metodai, siekiama standartizuoti asmenybę, ją adaptuojant prie apriorinio visuomenės modelio.Lietuvos mokyklos reformavimą tikslinga būtų analizuoti, remiantis bendraisiais socialinės sistemos reformavimo veiklos principais: · Problemos konstatavimas.· Pradinės padėties tikslus nustatymas.· Aiškus siekiamų tikslų formulavimas.· Sisteminis požiūris nagrinėjant sistemąŠvietimo reformavimo tikslai formuojami analizuojant esamą padėtį ir lyginant, kaip ji atitinka švietimo sistemos uždavinius, nustatytus Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme:1) puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus, ugdyti jo intelektą, sudarant sąlygas individualybės plėtotei;2) suteikti naujai kartai bendrąjį ir profesinį išsilavinimą, atitinkantį dabarties mokslo ir kultūros lygį;3) sudaryti Lietuvos gyventojams tęstinio lavinimosi galimybes;4) ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, visuomenei ir Lietuvos valstybei sampratą bei poreikį dalyvauti Respublikos kultūriniame ir politiniame gyvenime.Švietimo sistemą sudaro formaliojo ir neformaliojo švietimo struktūros.Formalusis švietimas – valstybės reglamentuojamas ir kontroliuojamas. Mokymąsi baigus egzaminais, gaunamas valstybės pripažįstamas diplomas arba pažymėjimas.Formalųjį švietimą sudaro: a) nuosekliojo švietimo sistema, apimanti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, vaikų ir jaunimo bendrojo lavinimo mokyklas (įskaitant specialiąsias), profesines aukštesniąsias ir aukštąsias mokyklas; b)nenuosiakliojo švietimo sistemos dalis, apimanti suaugusiųjų formaliąsias mokymosi įstaigas. Neformalusis švietimas – tai asmens ar visuomenės interesų sąlygojama savišvieta, apimanti valstybės švietimo registro neapibrėžtą lavinimąsi.Pedagogų rengimas yra 4 pakopų:I. – studijos aukštesniojoje pedagoginėje mokykloje;II. – studijos aukštojoje mokykloje (bakalauro laipsniui gauti);III. – magistratūra;IV. – doktorantūra.Bendrojo lavinimo ugdymo programos ir jų realizavimas. Ugdymo programų pagrindas yra ugdymo tikslai. Svarbiausi ugdymo tikslai nurodyti Lietuvos švietimo koncepcijoje– padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą;– ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai dirbti;– ugdyti asmenį, pasirengusį profesinei veiklai, pasiryžusį ir gebantį adaptuotis besikeičiančiame socialiniame, ekonominiame gyvenime, ir jį tobulinti;– brandinti asmens tautinę ir kultūrinę savimonę;– ugdyti žmogų demokratijai;– ugdyti Lietuvos valstybės pilietį.Aukštasis mokslas – aukščiausia nuosekliojo švietimo sistemos grandis. 1990 – 1994 metų laikotarpiui būdingas intensyvus aukštojo mokslo reformavimas, siekiant:· aukštųjų mokyklų autonomijos;· aukštosios mokyklos demokratizavimo, akademinės laisvės, studentų ir dėstytojų paritetinių santykių įtvirtinimo;· mokslo ir studijų vienovės;· studijų modernizavimo ir humanitarizavimo rengiant profilio specialistus.Latvijos švietimo sistema
· Latvijoje 81 proc. pedagogų įgiję aukštąjį išsilavinimą, iš jų pedagoginį – 75 proc. Dar 10 proc. – su viduriniu pedagoginiu išsilavinimu.· Veikia 48 nevalstybinės ir 1057 valstybinės mokyklos, iš kurių 340 nedidelės vidurinės, turinčios po 1-2 paralelines klases. Yra 8 valstybinės gimnazijos. Iš 33 aukštųjų mokyklų – 16 nevalstybinių. Už mokslą valstybinėse aukštosiose mokyklose moka 60 proc. studentų.· Oficialiais duomenimis, Latvijoje kasmet į mokyklą neišeina 2-2,5 tūkstančio vaikų, apie 700 jos net nepradeda lankyti. Įvairių visuomeninių Latvijos organizacijų duomenimis, nelankančių mokyklos vaikų skaičius svyruoja nuo 9 iki 12 tūkstančių per metus.· Pagal priimtą pagrindinį Latvijos švietimo įstatymą, iki 2005 metų visose vidurinėse mokyklose bus pereita prie mokymo valstybine (latvių) kalba.· 1998 metų duomenimis, Latvijoje gyveno 55,5 proc. latvių, 32,4 proc. rusų, 3,9 proc. baltarusių, 2,9 proc. ukrainiečių, 2,2 proc. lietuvių, 1,3 proc. lenkų ir 1,8 proc. kitų tautybių žmonių.
Šalies apibūdinimas. Teritorija – 64589 kv. km., 2,606 mln. gyventojų (1993 metų duomenimis), sostinė – Ryga. Latvijos valstybingumo tradicijos nėra tokios senos kaip Lietuvos. Pirmą kartą Latvijos respublika buvo paskelbta 1918 metais. Iki tol Latvijos teritoriją buvo valdę vokiečiai, švedai, rusai, kurį laiką pietinė Latvijos dalis priklausė Lietuvos Didžiajai Karalystei. Latvijos nepriklausomybė atkurta 1991 metais.Pirmosios mokyklos ir švietimo raida XVI-XIX amžiuje. Latvijos švietimas glaudžiai siejosi su krikščionybės skleidimu, kaip ir daugelyje kitų kraštų, kur pirmosios mokyklos buvo steigiamos prie vienuolynų, vyskupijų katedrų ir didesnių bažnyčių. XII a. Pabaigoje – XIII amžiuje vietines gentis pavergė vokiečių feodalai, kurie 1211 metais įsteigė pirmąją mokyklą savo vaikams prie Rygos katedros. Vokiečių feodalų socialinė ir nacionalinė priespauda stabdė latvių ekonomikos ir kultūros raidą, trukdė tautybės formavimąsi. Latvių tautybė baigė formuotis tik XVII a. Pradžioje.1629 metais vyko Žečpospolitos – Švedijos karas, o po paliaubų Vidžemė su Ryga atiteko švedams. 1630 metais karalius Adolfas Gustavas II įsteigė pirmąsias gimnazijas Rygoje. Skirtingai negu vokiečių okupacijos metais, teisę lankyti šias mokyklas turėjo ir valstiečių vaikai. 1687 metais išleistas įstatymas steigti pradinio vaikų mokymo ir aprūpinti mokyklas karališkuose dvaruose, o vėliau ir privačiuose dvaruose. Pagal šį įstatymą valstiečiai privalėjo žiemą leisti vaikus mokytis. Uolus tuometinis mokyklų organizatorius buvo Alūksnos evangelikų liuteronų kunigas E. Gluchas. Jis išvertė šv. Raštą, kuris buvo išleistas švedų valdžios lėšomis 1689 metais.Švedų valdymo metais buvo jaučiamas noras kelti latvių tautos kultūros ir švietimo lygį. Štai Vidžemėje sudaryta konsistorija bažnytiniams reikalams, tačiau jai dar pavesta ligoninių, prieglaudų ir mokyklų priežiūra. Šios reformos buvo nukreiptos socialinių skirtumų mažinimui ir kultūros lygio kėlimui. Tačiau Tai truko neilgai, ir 1721 metais, karaliui Karoliui XII pralaimėjus Šiaurės karą, Vidžemė atiteko rusams. 1721 metais Rusija užėmė Vidžemę, 1772 metais – Latgalę, ir 1795 metais – Kuršą su Žiemgale.
1775 metais Jelgavoje buvo įkurta pusiau universiteto tipo gimnazija, vadinamoji Pėterio akademija. Mokytojams rengti įsteigtos seminarijos Volmieroje (1839) ir Irlavoje (1840). Šiuo laikotarpiu Latvijos gyventojus buvo stengiamasi germanizuoti, ir visų pirma to buvo siekta per mokyklų tinklą, nes visose mokyklose buvo dėstoma vokiečių kalba. Ir tik XIX a. Pabaigoje pradėta vykdyti rusifikacija. Šiuo laikotarpiu dar steigiamos mokyklos, kuriose jau dėstoma rusų kalba. Pavyzdžiui, 1862 metais Rygoje atidarytas Politechnikumas (nuo 1896 metų institutas), 1867 metais Rygoje įsteigta berniukų ir mergaičių gimnazijos. Nuo 1885 metų Latvijos mokyklos įjungiamos į Rusijos mokyklų sistemą, ir nuo 1887 metų visose mokyklose, įvesta rusų dėstomoji kalba.1897 metais Latvijoje buvo 79,7 proc. raštingų gyventojų.1919 metais, Įkūrus Latvijoje sovietų valdžią, bandyta sukurti vientisą bendrojo lavinimo mokyklų sistemą: 6 metų pradinę mokyklą ir 4 metų vidurinę mokyklą. Latvija buvo pirmoji valstybė tarp Baltijos šalių, kuri anksčiausiai paskelbė privalomojo šešiamečio mokslo gimtąja kalba įstatymą. Toks įstatymas buvo priimtas 1919 metų gruodžio 8 d. Tais pačiais metais priimtas įstatymas dėl tautinių mažumų mokyklų tvarkymo Latvijoje.Švietimo sistema nepriklausomoje Latvijos Respublikoje (1920-1940). Reikėtų plačiau panagrinėti nepriklausomos Latvijos Respublikos metus, nes šiuo laikotarpiu pasiekta itin svarių buvo kultūros ir liaudies švietimo rezultatų. Šiuo laikotarpiu galiojo 1919 metais išleistas privalomojo šešiamečio mokslo įstatymas.Pagal šį įstatymą buvo privalomas 8-12 metų amžiaus vaikų mokymas, tačiau skirtingose apskrityse šis amžius skyrėsi. Pavyzdžiui, Vidžemėje mokyklą pradėdavo lankyti 6-7 metų vaikai, o Latgalėje (Daugpilio rajonas) – tik 10 metų.Pagrindinė mokykla, kartu su parengiamąja mokykla ir papildomąja mokykla, sudarė vientisą tautos mokyklą. (1 priedas)Parengiamasis mokymas dažniausiai vykdavo namuose pagal Švietimo ministerijos nustatytas programas, o miestuose ir didesnėse apskrityse buvo kuriamos parengiamosios mokyklos. Į pagrindinę mokyklą būdavo priimami vaikai, kurie jau turėjo skaitymo, rašymo ir skaičiavimo pagrindus. Pradinės mokyklos buvo nemokamos, o neturtingųjų vaikai gaudavo nemokamus pusryčius. Tokias sąlygas sudarydavo valstybė ir savivaldybių išlaikomos mokyklos. Latvijoje gyvenančios tautinės mažumos turėjo plačią švietimo autonomiją – kiekviena tauta turėjo savo pradines ir vidurines mokyklas. Be latviškų pradinių mokyklų, veikė rusų, vokiečių, lietuvių, žydų ir kitų tautybių mokyklos.1924 metais buvo daromi pakeitimai mokyklų sistemoje (2 priedas): pagrindinė mokykla dalijama į dvi pakopas: 1) iki 4 mokslo metų, 2) iki 4-6 mokslo metų.Baigusieji pagrindinę mokyklą turėjo teisę be egzaminų stoti į gimnazijas ar kitas aukštesniąsias mokyklas, o nelankantiems aukštesnio edukacinio lygio mokyklų iki jiems sukaks 16 metų buvo privalomos papildomos mokyklos. Šias mokyklas steigdavo ir išlaikydavo švietimo ministerija arba savivaldybės. Mokslas šiose mokyklose dažniausiai vykdavo vakarais ir per metus mažiausiai apimdavo 180 pamokų.Plačiau panagrinėsime vidurines mokyklas. Jos skirstyts į gimnazijas ir realines ketverių metų gimnazijas, su mokymusi (baigus pagrindinę mokyklą) ir klasines gimnazijas, kur mokslas trukdavo šešerius metus: į jas buvo galima įstoti baigus pagrindinės mokyklos 4 klases. Vidurinįjį išsilavinimą galima buvo įsigyti iš viso 5 mokyklų tipuose:1. Klasinėje gimnazijoje su lotynų ir graikų kalbomis.2. Realinėje gimnazijoje su lotynų kalba.3. Realinėje mokykloje.4. Humanitarinėje gimnazijoje su dviem užsienio kalbomis.5. Komercinėje gimnazijoje.1926 metais buvo 127 vidurinės mokyklos. Iš jų 53 buvo išlaikomos valstybės, 24 savivaldybių, 39 – įvairių organizacijų (draugijų), 21 – privačių asmenų.Nors vyriausybė rūpinosi visų tautybių mokykloms, tačiau tautinių mažumų mokyklos dažniausiai buvo išlaikomos privačių asmenų.Visų tipų gimnazijos suteikdavo teisę stoti į universitetą, kuris buvo pagrindinis aukštojo mokslo centras. 1929 metais, t.y. praėjus 10 metų po įkūrimo, Rygos Universitete buvo 11 fakultetų: architektūros, medicinos, inžinerijos, mechanikos, chemijos, agronomijos, veterinarijos, matematikos ir gamtos mokslų, teisės ir ekonomikos, filosofijos ir filologijos bei teologijos. Universitetas suvienijo į vieną centrą humanitarinius ir technikos mokslus. Universiteto sistema rėmėsi rusiškąja mokymo sistema. Čia studentai negalėjo laisvai pasirinkti klausomų disciplinų, o privalėjo laikytis kiekvienam fakultetui būdingos mokymo tvarkos. Mokymas visiuose fakultetuose trukdavo 4 metus. Baigus chemijos, matematikos, teisės, filosofijos ir filologijos, teologijos fakultetus, per vienerius metus reikėdavo parašyti ir apginti kandidatinį darbą. Tada studentuin būdavo suteikiamas atitinkamų mokslų kandidato vardas. Jei studentas atsisakydavo rengti kandidatinį darbą, jam būdavo išduodamas pažymėjimas apie išlaikytus egzaminus. Baigus kitus fakultetus būdavo suteikiamas specialybinis vardas pagal fakulteto mokymo kryptį.Norint gauti mokslų daktaro laipsnį, reikėjo parengti mokslo darbą iš kiekviename fakultėte numatytos srities ir laikyti valstybinius egzaminus.Žemės ūkio akademijoje, Dailės akademijoje ir Konservatorijoje mokslas tęsdavosi taip pat 4 metus. 1934 metais Latvijoje įvykdytas valstybinis perversmas sąlygojo ir švietimo pasikeitimus. Mokyklos buvo stambinamos, daromas spaudimas tautinių mažumų mokykloms: sumažėjo mokyklų ir mokytojų skaičius. Buvo likviduojamos profesinės mokyklos, kuriose dėstyta buvo ne latvių kalba.1938 metų reformos įnešė pasikeitimus i aukštesnįjį edukacinį lygį. Gimnazijose mokslas tęsdavosi jau 7 metus, buvo parengta nauja programa, kurioje daug dėmesio skirta moterų ir vaikų higieniniam auklėjimui, rankdarbiams, namų ruošai.Prie universiteto įsteigta bandomoji gimnazija, kurioje būsimieji pedagogai, be teorinių žinių, įgydavo ir praktinių.Daug dėmesio buvo skiriama suaugusiųjų švietimui. Veikė liaudies universitetai, užsienio kalbų, buhalterijos ir kt. Kursai, kuriuos lankydavo apie 11 proc. Latvijos gyventojų. Meninių polinkių žmonės galėjo lavintis meno, muzikos mokyklose.Apibendrinant šį laikotarpį reikia pažymėti, kad Latvijos Vyriausybė labai rūpinosi liaudies švietimu: kasmet švietimui skyrė vidutiniškai 15 proc. nacionalinių pajamų. Palyginti per trumpą laikotarpį gyventojų raštingumas išaugo iki 92,4 proc. Šiuo laikotarpiu 1000 gyventojų teko 1 pradinė mokykla, o vienam mokytojui – 24 mokiniai. Pagal šį rodiklį Latvija Europoje užėmė trečią vietą. Pagal studentų skaičių Latvija pirmavo Europoje: 1000 gyventojų teko 30 besimokančiųjų aukštojoje mokykloje. Studentus remdavo vyriausybė. Štai 1939 metais 34 proc. visų studentų gaudavo 80-100 latų stipendijas.Dar vienas sverbus bruožas – Latvijoje buvo daug gyventojų, mokančių kelias kalbas. Pvz.: 1938 metais – 1387 žmonės, mokantys 6 kalbas, 18 128 žmonės – 5 kalbas, 66 636 – 4 kalbas. Nepriklausomos Latvijos metais išaugo latvių tauta, kuri išsilavinimą įsigijo nuo pradinio iki aukštojo mokslo savose mokyklose. Jiems tiesioginės įtakos nedarė nei vokiečių, nei rusų švietimas ir kultūra.Nuo sovietinio rėžimo iki nepriklausomos valstybės švietimo sistemos. Sovietų Sąjungai okupavus Latviją, nacionalinė švietimo sistema buvo panaikinta, o įvesta bendra Sovietų Sąjungos švietimo sistema. Nors kiekviena sąjunginė respublika turėjo savo švietimo ministeriją, praktiškai šios ministerijos jokios realios valdžios neturėjo, švietimo strategiją diktavo Maskva. Kaip ir Lietuvoje, vyravo centralizacija, unifikacija. Švietimo sistema plėtojosi ekstensyviai.1989 metais Latvijoje veikė: 884 bendrojo lavinimo mokyklos, 74 profesinės technikos mokyklos, 57 technikumai, 10 aukštųjų mokyklų. Bendrojo lavinimo mokyklose mokėsi 338 573 moksleivių, profesinėse technikos mokyklose – 40000, technikumuose – apie 40000 moksleivių, aukštosiose mokyklose – 44 200 studentų.Bendrojo lavinimo mokyklose ir profesinėse technikos mokyklose dirbo 27 515 pedagogų.Švietimo sistemos reforma Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, susirūpinta pačioje Atgimimo pradžioje. 1989 metais paskelbiama tautinės mokyklos ir visos liaudies švietimo koncepcija. Švietimo pertvarkos problemoms spręsti patvirtinama liaudies švietimo taryba. Tai visuomeninis organas, kurio pagrindinis uždavinys – tobulinti švietimo koncepciją. Stichiškai, pačių mokyklų iniciatyva, reformuojasi pavienės vidurinės mokyklos. Jos pasiskelbia licėjais, gimnazijomis, sustiprindamos kai kurių disciplinų dėstymą. Griaunama sovietinė unifikacija. Parengiamas naujas mokymo planas, kuriame pirmenybė teikiama gimtajai (latvių) kalbai, Latvijos istorijai, geografijai. Stiprinamas šių dalykų mokymas ir rusų kalba dėstomose mokyklose. Demokratėjančioje valstybėje atsiranda neformaliųjų mokymo įstaigų – įvairių religinės bendruomenėms bei tautinėms mažumoms priklausančių sekmadieninių mokyklų. Vien 1989 metais jų atsidarė apie 20. Liepojoje atidaryta lietuvių sekmadieninė mokykla.Tačiau šiuo laikotarpiu reformų dar būta paviršutiniškų, stichiškų. Latvija vis dar buvo SSRS sudėtyje, todėl reformų derinti buvo tebevažiuojama į Maskvą.1991 metų pavasarį Latvijos Respublika atkūrė Nepriklausomybę. Šalia kitų valstibingumą įtvirtinančių dokumentų, 1991 metų birželio mėnesį priimtas Švietimo įstatymas. Jame numatyti pagrindiniai švietimo reformos uždaviniai:· Švietimo sistema turi labiau skatinti mokinių intelektualinį aktyvumą bei formuoti tikslią dinamišką vertybių sistemą;· Švietimas turi tapti pragmatiškesnis.Švietimo įstatymas skelbia privalomąjį 9 klasių mokymą. Tolesnis mokslas neprivalomas, tačiau valstybė garantuoja nemokamą visų pakopų mokslą. Įstatymas leidžia įsteigti privačias visų pakopų mokymo įstaigas ir privatiems asmenims, ir bendruomenėms.Numatomi išleisti įstatymai, reglamentuojantys atskirų edukacinių pakopų veiklą, profesinį mokymą. Tačiau iki 1994 metų buvo parengtas ir pateiktas svarstyti Latvijos Seimui tik aukštojo mokslo įstatymas. Konkretūs reformos žingsniai kaip tik turėtų atsispindėti šiuose dokumentuose.Mokymo programos tapo lankstesnės, mokytojui suteikiama laisvė laiko planavimo, mokymo formų parinkimo laisvė. Programose numatyti pagrindiniai dalykai, privalomi visiems mokiniams, ir nurodoma daug siūlomų dalykų, iš kurių vaikai gali rinktis.Vietoj oficialių kiekvieno dalyko mokymo planų įvesti valstybiniai išsilavinimo standartai. Pagrindinėse mokyklose juos įvedė 1992 – 1993 mokslo metais, vidurinėse mokyklose – nuo 1994 – 1995 mokslo metų.Keičiantis mokymo turiniui, turi keistis ir vadovėlaiai. Latvių nuomone, vadovėliai švietimo sistemos reformoje turi vaidinti išskirtinį vaidmenį. Todėl per penkerius metus, iki 1997 metų, buvo parengti, patikrinti ir įdiegti visų dalykų nauji vadovėliai ir kitas mokymo priemones.Reformų eigai Latvijoje vadovauja švietimo ministerija, kuri, kaip ir ietuvoje, buvo prijungta prie kultūros ministerijos. Kaip ir Lietuvoje, švietimo sistemos darbuotojai šiuo sujungimu buvo nepatenkinti, ir vėl numatomas ministerijos padalijimas (Lietuvoje tai jau padaryta).Švietimo sistemos reforma Latvijoje susiduria su daugeliu problemų. Pasigirsta nuomonių, kad tik kalbama apie reformos būtinumą ir kasmet vyksta kokie nors padalinimai, o esminė reforma apskritai nevyksta. Tokių pesimistinių minčių tarp praktikų išgirsti ir Lietuvoje.Didžiausius sunkumus sąlygoja sunki ekonominė valstybės padėti. Lėšų švietimui katastrofiškai trūksta. Latvijoje švietimas finansuojamas iš dviejų šaltinių: atlyginimaidarbuotojams mokami iš valstybės biudžeto, o materialine mokyklų baze turi rūpintis savivaldybės.Valstybės biudžetas teišgali mokytojams mokėti atlyginimus, sudarančius apie 80 proc. vidutinio šalies atlyginimo. Tad nors šalyje didėja nedarbas, mokytojų nuolat trūksta. Skelbiamos mokytojų atestacijos (1992) bei sertifikacijos (1993), tačiau tai problemos nesprendžia, nes šios akcijos orientuotos į blogiausiųjų atsijojimą, o ne į gerų darbuotojų pritraukimą.Mokymo turinys irgi turi trūkumų. Neretai mokykloje dėstoma tai, ką mokykla sugeba, o ne tai, ko reikia visuomenei. Latvija išgyveno humanitarinių klasių bumą, kol paaiškėjo, kad šių klasių absolventams tolesnių studijų galimybės labai ribotos. Latvijos pramonei reikėtų tiksliųjų mokslų, kompiuterių technikos, ekonomikos, užsienio kalbų specialistų, tačiau tinkamai parengti moksleivius šių kryšpčių studijoms gali labai nedaug mokyklų.Dar viena problema, mažiau būdinga Lietuvai (tiksliau -būdinga tik Rytų Lietuvai), yra faktiška šalies dvikalbystė. Sovietinės okupacijos metais pramonė įvairiuose Latvijos regionuose plėtojama labai netolygiai, todėl prireikė daug “atvežtinės” darbo jėgos. Taip įvyko praktiška Latvijos kolonizacija. Savo ruožtu Latvijos valstybė stengiasi spręsti nacionalines problemas. Švietimo įstatime sakoma: “Užsieniečiai ir asmenys be pilietybės, kurių pastovi gyvenamoji veita yra Latvijos Respublika…, turi tokias pačias teises gauti išsilavinimą kaip ir Latvijos Respublikos piliečiai”.Šiuo metu Latvijoje veikia: 127 mišriosios (latvių ir rusų), 208 rusų, 3 lenkų, 1 ukrainiečių, 1 žydų, 1 estų mokykla. Be to, keturiose mokyklose kaip pasirenkamąjį dalyką galima mokytis lietuvių kalbos. 22 siekmadieninėse mokyklose (2 iš jų lietuviškos) dešimčia kalbų dėstoma Latvijos kultūra ir istorija.Išvada1. Lyginamosios pedagogikos tyrimų tikslas yra nagrinėti savo ir kitų šalių panašumus ir pokyčius, numatyti galimas priimtinų socialinių ir edukologinių sprendimų pasekmes.2. Lyginamoji pedagogika – sistemingai atliekamas ir moksliškai pagrįstas duomenų apie svetimų šalių švietimą rinkimas, analizė, interpretavimas, vertinimas ir lyginimas.
3. Lyginamoji edukologija – edukologijos šaka, lyginanti dviejų ar daugiau šalių švietimo sistemos, ugdymo( reiškinius, elementus, jų junginius.4. Reikalinga Lietuvos švietimo integravimosi į Europos švietimo sistemą programa.5. Lietuvos ir Latvijos švietimo sistemos panašios sprendimo būdų teisingumu, laimėjimo pasiekimu.Literatūra
1. Lietuvos enciklopedija, 1990. P. 7492. Lietuvos švietimo koncepcija, 1992. P. 73. Janiūnaitė B. Šiuolaikiniai lyginamosios edukologijos tyrimai Lietuvoje: problemos ir perspektyvos // Socialiniai mokslai. Edukologija – 1998. Nr.2(15). -P 7 – 164. Postletvvhite T. N. Lyginamosios pedagogikos paskaitų konspektas. – V., 1996.5. Švietimo sistemos struktūra (Austrija) // Švietimo naujovės. 1993. Nr.2. P. 3–76. Valatkienė S. Kai kurie lyginamosios pedagogikos aspektai // Actą Paedagogica Vilnensia. – V., 1996. – P. 121 – 130. Valatkienė S. Mokymo individualizavimas JAV // Actą Paedagogica Vilnensia. – 1993.-Nr.2