Šis tas apie nešlifuotus deimantus

Būna dienų su polėkiu. Taip aš vadinu be priežasties atsiradusią gerą nuotaiką, didelią meilę gyvenimui ir nenusakomą entuziazmo jausmą.

Šiandien lauke šviečia saulė, o visur, lyg po pasaulinio tvano, telkšo balos, primindamos apie ką tik ištirpusį sniegą. Vaizdelis nelabai romantiškas. Drožiu pačiu šaligatvio viduriu ir visai nesijaudinu, kad mano iki tol taip puoselėti batai jau atidarė pavasario maudynių sezoną. Drožiu tiesiai per balas. Vėjas pasiutėliškai draiko plaukus, bet aš net nesivarginu jų paslėpti po striukės kapišonu. Šiandien man patinka būtent taip.

Šiandien leidžiu sau paiilsėti. Įsijungiu ramią muziką, apsivelku savo tobulai pūkuotą chalatą. Į didelį dubenį su karštu vadeniu įpilu šiek tiek arbatmedžio eterinio aliejaus ir su dideliu pasimėgavimu merkiu į jį kojas. Nuo padų pamažu kylanti šiluma užlieja visą kūną. Tingiai verčiu foto albumo apie Turkiją puslapius. Jaučiuosi lyg Nefertitė. Šiandien taip reikia.

Stoviu prie veidrodžio kupina pasitikėjimo savimi. Į galvą atklysta keista mintis: net jei ir nepirksiu kremo nuo raukšlių, gal gamta padarys man išimtį ir senatvė mane aplenks..? Gerai jau, kūno gal ir ne, bet sielą tikrai apllenks! Šiandien aš tuo tikiu.

Stebiu arbatžoles stikliniame arbatinyje. Matau, kaip lėtai jos atiduoda savo kvapą ir skonį. Atlikę savo pareigą maži lapeliai, atkeliavę į mano arbatinį iš kitos žemės rutulio pusės, lėtai sukdamiesi ratu dailiai sugula ant dugno. Panašiai ir mes kasdienam gyv

venimui atiduodame tai, ką turime savyje geriausio ir net nesusimąstome apie tai, kad būtų galima ką nors pasilikti tiktai SAU. Žinau, kartais neturime kito pasirinkimo. Bet visada kur nors slypi nešlifuotas deimantas. Aš pasilieku sau šią dieną.

Suprantu, kad šiandien aš nenuveikiau nieko įspūdingo: neišgelbėjau pasaulio nuo kokios nors paržūtingos katastrofos ar stichinės nelaimės. Iš viso nenuveikiau nieko. Tačiau ši diena man buvo savitai tobula. Tarsi nešlifuotas deimantas, kuris savo grožį atskleidžia tik sugebančiam tinkamai į jį pažvelgti. Aš kartais leidžiu sau taip jaustis. O Jūs?

8 thoughts on “Šis tas apie nešlifuotus deimantus”

  1. Taip uzliuliujanciai ramu. Perskaicius apeme tokia saldi palaima. Tad linkiu ir toliau kartas nuo karto leisti sau pasijusti neslifuotu deimantu 🙂

    Reply
  2. Visa savaite galvoju apie tokia diena sau. Pagaliau siandien, artejant darbo pabaigai, pamaniau, kad gerai, gal nereikia man dienos sau – gal uztks ir vakaro…? Kad tik jis butu… Nes tokie pazadai kazkodel labai daznai lieka nenuslifuoti. Kaip tie deimantai. Tik sykart – blogaja prasme.

    Reply
  3. Aš tai neleidžiu sau tokių dienų. Nes aš turiu SĄŽINĘ, kuri nuolat primena apie nebaigtus darbus… [Agnė]

    Reply
  4. Taip paprastai ir gražiai parašyta! Dėkui, nuraminot, nes ir man būna panašių dienų, kai tikrai atrodo NIEKO nepadarai, tik gyveni sau ir jautiesi puikiai, bet kartais kažkaip pagalvoji, kad tiesiog esi didesnis ar mažesnis… tinginukas…(išlenda lyg ir priekaištas sau…)

    Reply
  5. Jau beskaitydama pasijauciau kaip ant sparnu. Galvojau kaip gera atsipalaiduoti. Bet as gera savijauta turiu butinai palydeti su sokoladu. Taip ir dabar darau ….. O paskui galvosiu jau kitaip…..

    Reply
  6. Kas gi mums, moterims, yra, kad dažniausiai nemokame sau leisti tokių dienų be sąžinės graužaties? [Agnė]

    Reply

Leave a Comment