Neparašyta odė draugystei

Šį kartą noriu su Jumis pasidalinti pačiomis šviesiausiomis savo mintimis apie draugystę arba tiesiog – sielos ryšį.

Neabejoju, kad daugelis savo kelyje esate sutikę žmogų, kurį vadinate savo sielos broliu ar sese – jis kalba Jūsų kalba, moka skaityti Jūsų tylą, jis jaučia, kada Jums liūdna, vieniša, jis turi ryšį su Jumis, nesvarbu kokiu atstumu būtumėte vienas nuo kito nutolę.

Šį kartą nekalbu apie mylimųjų ryšį. Nors mylintieji taip pat įgauna gebėjimų jausti kits kitą. Bet taip pat greitai gali jį ir prarasti, kai tas ryšys nuttrūksta (tai tik mano subjektyvi nuomonė). Na o sielos ryšys gali tęstis visą gyvenimą ar bent jau labai ilgai.

Nepriklausomai, kaip dažnai Jūs matotės, kiekvieną kartą susitikus, nereikia pradėti naujai, nereikia maivytis ar „groti“ preliudijų. Susitinkate – ir gera: norisi viskuo dalintis, apie viską pasipasakoti, pasiguosti, dar kartą išgyventi patirtus ryškiausius nuotykius, „pablevyzgoti“, išklausyti, pasikeisti lauktuvėmis (juk, kai lankotės kitoje šalyje, būtinai pagalvojate apie savo draugą ar draugę – ir nuperkate bent kažką simboliško, arba tai, kas tikrai ją ar jį nudžiugintų, nesvarbu, kieek tai kainuoja).

Toks jau yra tas sielos ryšys. Tai ta pati draugystė – tik išlaikiusi visus išbandymus, nugalėjusi visus EGO pasireiškimus. Juk ir pykstame mes stipriausiai ant tų žmonių, kuriuos labiausiai mylime.

Kai esame abejingi, mums vis tiek, ką žmogus apie mus gal

lvoja, kaip vertina mūsų poelgius, patinkame jam ar ne. Bet jei tik turim ryšį, viskas įgauna kitą prasmę – mums labai svarbu, ką mūsų Jis (Ji) galvoja apie mūsų mylimuosius, kaip priima kitus (mažiau artimus) draugus, ar jam patinka mūsų stilius. Mums visuomet norisi padaryt kažką, kad draugas mumis didžiuotųsi.

Aš laiminga, nes turiu sielos draugų. Ypatingai džiaugiuosi draugėmis. Tai didelė dovana, kurią man vis dar dovanoja gyvenimas. Pasigirsiu turiu jų 7! Ir jos visos skirtingos – tiek išvaizda, tiek pomėgiais, tiek savo vidiniu pasauliu. Bet, kai retomis progomis, mes susitinkame draugėn – tampame lyg vientisas, įvairiaspalvis, daugiabriaunis kristalas (va taip norėčiau mums simboliškai pavadinti). Įsivaizduojate?

Neseniai Gedimino prospekte mane „pagavo“ jauna žurnalistė su klausimu „kam parašytumėte odę..?“, net nepagalvojusi atsakiau „meilei“. Šiandien atsakyčiau kitaip – draugei, draugystei.

Senovės Kinnijoje sielos ryšys tarp mergaičių ir moterų buvo vadinamas žodžiu – Laotong. Labai gražią istoriją apie šią sielų draugystę pasakoja Lisa See savo knygoje „Baltoji gėlelė ir sparnuotoji vėduoklė“.

Autorė, remdamasi Kinijos moterų gyvenimo istorijomis, man atskleidė labai įdomių faktų: moterys šioje šalyje nuo pat vaikystės pratinamos žengti skausmo, kančios ir atsidavimo žingsneliais (joms buvo rišamos kojos, kad neaugtų ir atitiktų standartą, jaudinantį vyrus), sugebėjo susikurti sau erdvę, į kurią negalėjo įžengti joks vyras. Tai erdvei ir draugystei išsaugoti jos susikūrė raštą, vadinamą nu šu<

, kuriuo rašydavo viena kitai laiškus ant sparnuotų vėduoklių.

Kai laotong atvažiuodavo į svečius (jos lankydavo viena kitą), net jei kažkuri iš jų gyveno santuokoje, vyras privalėdavo gerbti šį ryšį, užleisdamas savo įprastą vietą namuose (ir miegamajame). Ir vyrai dažniausiai „paklūsdavo“ (juk nebūdavo lengva) šioms nerašytoms moterų draugystės taisyklėms. Laotong visą svečiavimosi laikotarpį (kartais jis trukdavo iki 2 savaičių) gyveno tame pačiame kambaryje, dalindavosi savo išgyvenimais, patirtimi, paslaptimis.

Pasidalinau šia informacija su Jumis, norėdama sužadinti smalsumą (tiek vyrų, tiek moterų) pamąstymui – ar dažnas vyras šiandien tikrai supranta šį moterų poreikį – būti ryšyje su draugėmis, atsipalaiduoti tik moteriškoje draugijoje, turėti paslapčių. jau nekalbu apie draugės svečiavimąsi ilgą laiką šeimyniniuose namuose.

To paties klausiu ir moterų, kurios saugo „savo“ vyrus (draugus) nuo vyriškų pasibuvimų – rungtynėse, žvejyboje, bare, kalnuose. Kiek turime pasitikėjimo vienas kitu ir tolerancijos tam, kad mūsų artimas žmogus gali turėti stiprų ryšį dar su kažkuo (nebūtinai mes vieninteliai), ir tas ryšys jam yra labai svarbus.

Kai įsimylime, dažnai prarandame draugus, -es. Kurį laiką norisi būti tik su mylimuoju. Draugės ir draugai nukeliauja į antrą planą. ir tai natūralu (kuriam laikui). Bet, kai sunku, kai jaučiamės įžeisti ir įskaudinti mylimo žmogaus, tuomet prisimename tą tikrąjį draugą, kuris visuomet buvo kažkur šalia. bet kuriuo metų laiku, bet kokiu oru, – lyjant ar sningant, – bet kok

kiu paros metu – dieną ar naktį, pasiruošęs TAVE išklausyti, išgirsti, priglausti, paguosti.

Berods Wiljamas Sarojanas yra pasakęs „visuomet reikia turėti Kažką šalia, kuris net žinodamas, kad tu blogas, vis tiek myli tave.“

.Aš žinau, kad įskaudinau vieną savo draugą, bet nežinau, ar jis sugebės mane priimti, klystančią, suklydusią.silpną.

Mano Laotong (sielos draugė) yra parašiusi labai paprastą, bet man labai gražų eilėraštį (prieš 20 metų):

„tavo veido ieškau lietuje

tavo veido – savo veido

rask mane, kaip aš radau tave

nepaleisk, kaip aš tave paleidau

sugrąžink į žemę iš sapnų

sugrąžink iš liūdesio į džiaugsmą

leisk pajusti šilumą delnų

glostančių neiškentėtą skausmą

tavo veido ieškau naktyje

tavo veido – savo veido

rask mane, kaip aš radau tave

nepaleisk, kaip aš tave paleidau“

.Ji turbūt jau ir pamiršo savo eiles, o aš jas dainuoju iki šiol. jos man – apie Sielos ryšį.

26 thoughts on “Neparašyta odė draugystei”

  1. …berods, prisijungėme prie bendro informacinio lauko:)
    Ar pavyksta tau, Tikli, išlaikyti su savo sielos drauge tik draugiskus rysius..?

    Reply
  2. Nora, čia tu : ) Labai gerą straipsnelį parašei. Skaitydamas jaučiau ramybę, šilumą, nuoširdumą, atvirumą, tikėjimą draugyste. Tau pavyko perduoti tai, ką norėjai. Ačiū. Negaliu sau atsakyti į klausimą: ar odė yra neparašyta dabartinei draugystei ar ją norėtum rašyti dar būsimąjai draugystei. Tegul šis klausimas lieka retoriniu. Moteris turi turėti paslapčių : ) Manau, kad padarei didelį žingsnį odės link. Keista, bet aš jaučiu, kad tavoji siela yra artima manajai.

    Reply
  3. Tomai,
    Artimos sielos visuomet susitinka:) kur nors…kada nors…kaip nors…Atsitiktinai:)
    Ačiū už pasidalijimą.

    Reply
  4. Labai įdomi tema.Turiu draugą,kuris seniai ir laimingai vedęs,turi jau suaugusius vaikus,labai protingą švelnią žmoną.Ir pats jis ŽMOGUS iš didžiosios raidės.Mes kartu užaugom ir esam tikri draugai,sakytčiau sielos draugai….kažkokiu nepaaiškinamu būu jam pavyksta pajusti kada man kas nutinka,tuoj sulaukiu jo skambučio.Kartą jo žmona prasitarė,jog jei man kas nutinka negero,jis mane sapnuoja.Jei man sekasi,visada pasidžiaugia kartu su manim.Susitinkam retai,bet visada malonu su juo pasikalbėti,suprantam vienas kitą iš pusės žodžio.Aš dėkinga likimui jog turiu tokį DRAUGĄ.

    Reply
  5. Nora tada tik apsidžiaugčiau, kad dar geriau abu suprantame vienas kitą. Bet jai šnekant ne retoriškai aš ir taip žinau ,kad ji save kontroliuoja kaip aš save. 🙂 ir yra smagiausia tai ,kad ji žino apie mane to ko niekas kitas nežino ,aš žinau ir pažįstu ja taip kaip niekas kitas. Tai vadinama visišku pasitikėjimu 🙂

    Reply
  6. TIKLI, turėti tokią draugę yra kažkas nepaprasto,saugok tą draugystę kaip įmanydamas…nes kitos tokios draugės gyvenime gali ir nebesutikti…..tikrai gali rašyti odę draugystei

    Reply
  7. Tikrai kad. Tiltas per amžinybę. Tik kodėl JIE po velnių ėmė ir išsiskyrė? Bachas ir Lesli?
    Keliais sakiniais niekaip neperduosiu minčių visumos, tai gal bent jausmą pavyks… Sielos draugų gali turėti tik neišdavusieji jos…
    Kur jie visi? Tiksliau tie keturi, su kuriais augau. Tie kiti su kuriais mokiausi? Tie su kuriais …? Kur tik nori. Kituose žemynuose, išėję laimės ieškoti. Saugūs lovytėse šalia savo žmonelės krūties. Arba laiko taip pakeisti, kad likęs tik atpažįstamas kevalas ir nei lašelio buvusios gyvybės viduje. Bet kiek aplinkui “naujųjų draugų”, žinios apie kuriuos telpa į kelias eilutes, o patirti išgyvenimai į kelis butelius? Kai gali pakalbėti su žmogum jo nei nematęs… Ne todėl, kad taip giliai jį pažysti, o todėl, kad tos kelios jį dominančios temos, tie keli poreikiai ir rūpesčiai, tie patys klausimai ir atsakymai, senai pavirtę užstrigusios plokštelės melodija.. Kiek reikia žinoti, jausti, mylėti, apie žmogų, kad galėtum jį įvardinti sielos draugu? Ir su kuria vieta jausti savo sielą, kad nesuklysti atsakant? Gal tiktų širdis? Nes be vandens išdžiūsta gerklė, o be draugo išdžiūna širdis. Bet tada žodžiai – reikia, kontroliuoju, privalo, čia netinka? Kaip bebūtų, bet du draugai šiandien man tikrai padeda, tai “TOSHIBA” ir “SERKERDE KONYAGY”.

    Reply
  8. O gal dar Nora persigalvosi ir ateityje parašysi odę meilei : ) Ar neparašiusi odės draugystei, įmanoma ją parašyti meilei?
    Dar norėjau tavęs paklausti: ar išlieka riba dvasinei neištikimybei, kai turėdama Meilę, turi 7 sielos draugus? Kada ta riba gali būti peržengta? O jei peržengi, tai tikros Meilės vis dėl to nėra?

    Reply
  9. Tomai, nelabai supratau tavo klausimo apie dvasinę neištikimybę…Tie 7 sielos draugai, tai žmonės atėję į mano gyvenimą skirtingu metu, sutikti skirtinguose “keliuose”. Pats stipriausias ryšys užsimezgė 7 klasėje, o pats naujausias, bet ne mažiau stiprus (mistinis, magiškas)prieš 7 mėnesius:) (vis tie 7:)Tai moterys:)
    O Meilė – ją arba turi savyje arba Ne. Mano pajautimu, ji nedaloma (tai galinga, skaisti, kurianti energija).
    Visos problemos meilėje, manau, kyla būtent iš ribų užbrėžimo…apsiribojimo – ką mylėti, o ką ne…Taip, ir aš dar neišmokau, nesusiaurinti savo Meilės ties vienu žmogum…Bet kuo toliau, tuo stipriau mane gyvenimas moko – NEPRISIRIŠTI!!! Nes prisirišimai sukuria skausmą, neišvengiamą nusivylimą…kai meilę sutapatinam su Žmogum, JI (meilė) gali bet kada IŠEITI…O kai Ją turime savo širdyje, nepriklausomai nuo NIEKO, tuomet esame ir LAISVI, ir MYLINTYS, ir KURIANTYS savo gyvenimą.
    Iš savo patyrimų, esu atradusi užslėptą, bet giluminę ir labai paplitusią:(( dvasinę neiištikimybę SAU arba kitaip – neištikimybę savo Dvasiai. Ji pirminė – iš jos išplaukia visos kitos neištikimybės rūšys.
    O dėl Odės Meilei – parašysiu, kai netilps mano širdį, dovanosiu Ją Jums Visiems! Manau, ir Tu, ir Tiklis jau galėtumėte parašyti. Ar ne?

    Reply
  10. Nora, visiškai pritariu šioms tavo mintims apie meilę. Kas atranda tą didžiąją Meilę, – kurioje iš tiesų mes maudomės, patys to nesuvokdami, – tas tampa laisvas, džiugus, meilę kitiems dovanojantis, o ne skolinantis (su palūkanom)didžiausias pasauly turtuolis…
    Aš Ją atrandu retkarčiais, o paskui užmiršu, kad yra.
    Norėčiau atrasti vis dažniau, ir kitiems/-oms to linkiu 🙂

    Ir dėl neištikimybės. Taip, tikrai. Kai savo esmės nepažįsti, kaip gali, žmogau, būti ištikimas? Nei sau, nei kitiems.

    Reply
  11. Galėti parašyti ir norėti du skirtingi dalykai 🙂 Aš nenorėčiau parašyti nes manau kiekvienas iš mūsų turim parašyti patys savo ode, kad suprastume jos prasmę.

    Reply
  12. Manau, kad komentaruose išsakytos mintys per daug filosofiškos, kiek nutolusios nuo realybės, plaukiojančios virš debesų. Man tai ne visiškai priimtina. (Kažin kokia statistika būtų dėl filosofų viengungių). Griebkim esmei už gerklės. Ką reiškia sielos draugas? Apibrėžimo nėra, ji subjektyvi, kiekvienas suvokiame skirtingai. Aš sieju jį su Meilės ryšiu: “jis kalba Jūsų kalba, moka skaityti Jūsų tylą, jis jaučia kada Jums liūdna, vieniša, turi ryšį su Jumis …”. Man sielos draugas tik priešingos lyties asmuo – Moteris, kuri atitinka mano proto lygį arba jį lenkia : ) Suradus tokį sielos ir proto draugą, būtų nerealiai ryšį sutvirtinti kūniškai, bučiniais. Štai tokius įsivaizduoju “ekologiškus” bučinius ir bučinius, kokių norėjo (gal dar tebenori : ) su Nora. Kiek tokių gali būti sielos draugų? Man tai vienas. Visi kiti man tik (net) draugai. Tik su tokia galiu atvirai ir apie viską kalbėti, o jeigu apie tai dalinčiausi su kita, tai jau laikyčiau dvasine neištikimybe ir tikros Meilės nebuvimu. Dvasine neištikimybe nelaikau ypatingą ryšį tarp moterų : ) Man Meilė tik abibusė: “mylėti ir būti mylimam”.

    Reply
  13. Nora,
    esi laiminga, jei drąsiai gali parašyti, kad turi tokį/ią (ir dar ne vieną!) sielos draugę/ą, kuri(s) “kalba Jūsų kalba, moka skaityti Jūsų tylą, jis jaučia, kada Jums liūdna, vieniša, jis turi ryšį su Jumis, nesvarbu kokiu atstumu būtumėte vienas nuo kito nutolę”.
    Aš turiu gerų draugių, bet kad būtų toks absoliutus susikalbėjimas… Kartais taip atrodydavo, bet galiausiai paaiškėdavo, kad vis tik tuos pačius žodžius skirtingai suprantame.
    Lengviausia bendrauti su vaikystės draugėmis, pvz., geriausia drauge iš pirmųjų klasių – tikrai jokių įžangų nereikia. 🙂
    Man šitas tekstas, pagal mano patirtį, pasirodė kiek idealizuotas. Todėl toks žavus. Taip norisi idealios Sielų Vienybės. 🙂

    Ir dar atrodo, kad Tomas rimtai įsimylėjo Norą 🙂
    deja, per internetą… 🙁
    Jūs gi abu DP nariai – gal galėtumėte susisiekti ir kaip nors realiai susitikti? Ir išsiaiškinti galiausiai, kam ko reikia…
    Štai Nora turi draugą, kuris supyko, kol ji mezgė šaliką. O Tomas turi sūnų, kiek pamenu, kuris parašė, kad jis yra geras žmogus. Tai kaip ten su ta Vienintele Sielos Drauge – prieš tai jau buvo kita?

    Atsiprašau, kad taip rašau ir patarinėju, bet kas lieka komentarų skaitytojams regint judviejų dialogus?.. :)))

    Reply
  14. Mano manymu truputėlį neetiška yra kitiem patarinėti ką daryti, nes juk kiekvienas esame patys savo gyvenimo kalviai. O dėl sielos draugų tęsiant temą, kažkaip jie atsiranda visiškai netikėtai, bent jau mano atveju tai tikrai taip 😀 ir kas įdomiausia ji yra dar už mane vyresnė. O kaip jums buvo ?

    Reply
  15. “Šį kartą nekalbu apie mylimųjų ryšį. Nors mylintieji taip pat įgauna gebėjimų jausti kits kitą. Bet taip pat greitai gali jį ir prarasti, kai tas ryšys nutrūksta (tai tik mano subjektyvi nuomonė).”

    Oi ne taip būna… Išsiskiri ir dar mėnesius metus skausmingai jauti tą žmogų, kai pamatai ar pagalvoji.

    Reply
  16. Nora, pavojingas jausmas – baimė neprisirišti. Jis po truputį veda vienatvės link. Kai nieko neturi, nėra ką prarasti… O meilė man neatsiejama nuo konkretaus žmogaus. Aš mylių Jį, o ne jausmą savyje. Bent jau norėčiau mylėti… Išeiti už savo egoizmo ribų.

    Reply
  17. Agne, atsakysiu ši kartą filosofiškai “kai nieko neturi, turi viską” (arba ne:)O jei kalbant apie “turėjimą” žmogaus, manau tai neįmanoma. Iliuzija:)Mes galim susikurti viską ir tai bus ta pati “turėjimo” iliuzija. Mes galim ištiesų būti mylimi, bet nesijausti mylimais, nes būsime sau pasakę “aš noriu, kad mane mylėtų Audrius!”, o realiai mane myli Paulius ir Saulius, bet man netinka, nes, aš dalinu meilę (priskiriu ją konkrečiam žmogui). O visa kita, ką galiu gauti, ar tai jau nebe meilė? Ar meilei būtinai reikalingi 2?
    Ir dar (labai subjektyvu:) manau, kad dažniausiai mes kitame įsimylime savo potencialą, kurio nesame atskleidę (tuomet žavimės visomis savybėmis, kurias ir patys turime – tik labai neryškai išreikštas. Tai gi, įsimylime savo galimybes:) Ar Jūs manote kitaip?

    Reply
  18. Nora,
    tavo komentaro 2008 12 07 14:18 pirmasis sakinys (iki skliaustukų) – tarsi nuo šv.Pranciškaus nusirašytas… 🙂
    Jis irgi nuo visko “atsirišo” ir tada galėjo mylėti visus be išimties. Ir Saulių, ir Paulių, ir Andrių, ir saulę, ir mėnulį,… ir netgi “sesę kūno mirtį”.

    Kas gali šventajam Pranciškui prikišti meilės stygių? Net musulmonai jį pripažįsta.

    Bet Agnė turbūt iš dalies teisi dėl neprisirišimo pavojų.
    Šv.Pranciškus vis tik buvo prisirišęs – prie Dievo. :))

    Reply
  19. Patinka man Tavo komentarai, Danute:)

    Na iki Šv. Pranciškaus man dar toliiiiiiiiiiii:)
    Tiesa, prisirišti galima ir prie “neprisirišimų”…

    Reply

Leave a Comment