Pavasario proga sumaniau pabėgti savaitgaliui prie jūros. Grįžau. Su pilna pinigine gintaro ir įamžintais Parnidžio kopos vaizdais. Grįžau į miestą, kuris mane pasitiko saulėta šiluma. Visai kaip mano katė, kai rakinau duris. Du trumpi ir vienas ilgas „miau“…
Mano savaitgalis buvo pilnas smėlio smiltelių batuose, kalnapušių ir tobulai nugludintų akmenukų. Aš sėdėjau kopų papėdėse, bridau klampiu smėliu, šlapau kojas ir broviausi per miškus. Bėgau. Toli toli nuo išvarginusios sostinės, nuo nesibaigiančių darbų ir kamščių gatvėse… Ir toli toli nuo savęs… Deja. Pasprukti nuo savo demonų nepavyko. Lydėjo mane visą ilgą kelionę – sėdėjo greta autobuse, dalinomės viena pagalve, sapnavom absurdiškus sapnus. Skrydis reisu Paryžius-Milanas-Vilnius, į kurį beprotiškai bijau pakilti… Skrydis į savo pasąmonės labirintus.
Jūra buvo graži. Didinga. O aš žiūrėjau į ją savo mažomis akutėmis, kurios tebeturėjo tą patį nuobodulį, pyktį ir kartėlį… Liūdesys, kartais užgniaužiantis gerklę, nepaliko. Aš žinau, kad pavasaris. Ir man iš tiesų gražu visi jo atributai: pirmosios musės, besikleidžiantys krūmų lapeliai. Tik visa tai ten, anapus mano ribos, tuo tarpu šiapus tik skurdas…
Nemyliu savęs už susierzinimą, kurį man sukėlė močiutės, pas kurią apsistojau pajūryje, samprotavimai apie jaunimą ir valdžią. Pykstu, kad plovė mano indus. Erzinuosi, kad vakarais žiūrėjom kvailas televizijos laidas. Aš pavargau nuo būtinybės atrodyti gera, kai galvoje sukosi sunkių minčių karuselė…
Šįvakar esu savo įprastuose namuose. Nusivylusi, kad kelių dienų atostogos nieko nepakeitė: man vis taip pat sunku prisiversti dirbti ir išsisiurbti kambarį… Peržiūrinėju nuotraukas, medituoju savo viltis, kurios tebėra.
Comments are closed.