Kodėl skaičiuoju trupinius?

Šiandien pagavau save skaičiuojant, kad teliko kelios dienos iki mano EX gimtadienio. O koks gi man skirtumas turėtų būti – nei aš jį švęsiu, nei manęs ten pasiges. Gal tik pasveikinsiu kokia žinute – visgi nėra nusišvilpt man žmonių sukaktys.

Tačiau kitą minutę po tos, kai save prigavau (et, gaudau vis ir gaudau save, kaip vėją laukuos.), suvokiau, kad labai dažnai skaičiuoju visokių smulkmenų sukaktis. Iki absurdiškiausių: “O! Šiandien metai, kaip išsiskyrėm..”, “Šiandieną du metai, kai pirmą kartą susitikom nedrąsūs Katedros aikštėj.”

Ir skauda tadda, bet. Gal mėgaujuosi, kad jau skaičiuoju? Juk skaičiuoju trupinius. Praeitį, kuri nebesugrįš. Nei ta gražioji,nei ta, dėl kurios vis dar nudiegia paširdžius. Tai kam tuomet sekti ir kurti tokį ĮVYKIŲ kalendorių, kuris prasmės neturi?

“Laimingi žmonės laiko neskaičiuoja.” Bet aš skaičiuoju visada – ir kai esu laiminga, ir kai liūdna. Ar tai reiškia, kad niekad nebuvau laiminga iki visiškos pilnatvės? Na, nesinori su tuo sutikti.

Ir visgi klausimai manęs neapleidžia – kodėl kartais iš sukakčių/prisiminimų/nusivylimų trupiniukų bandome klijuoti pyragą?

Daug klausimų. Šiandien matyt ne tojji TEIGIMO nuotaika. Šiandien svarstau.

6 thoughts on “Kodėl skaičiuoju trupinius?”

  1. Neneigsi juk savo istorijos. O ji yra visokia – linksmi prisiminimai ir liūdni… Atminty viskam vietos, matosi, pakanka. Ar nesinorėtų skaudžių prisiminimų? Bet jie yra, greta džiugiųjų, ir negali kaip panorėjęs savo gyvenimo išsikarpyti. Va ir viskas. Jokių makiažų, jokių kosmetinių operacijų. 🙂

    Reply
  2. Tiesą sakant, man šiurpiai atrodo, kai viena forumo dalyvė pasirašo “mergina iš niekur”.
    Egziuperi sakė: aš atėjau iš savo vaikystės.
    Kartais senatvėje užpuola žmogų Alc-haimerio liga… graudu į tokį žiūrėti, ypač artimiesiems skaudu, nors jam pačiam – visai nieko, be atsiminimų, tik dabarty. Nužmogėjimas. Kai lieka artimo asmens tik apvalkalas.
    Taigi džiaukimės, kol atmintį turim. Kažkaip reikia apimti tą savo gyvenimą visą koks buvo, visus trupinius – razinas ir pipirus 🙂 , nes iš praeities dabartis išaugo.

    Reply
  3. Na čia man šiandien kažkodėl vis komentuoti norisi… 🙂
    Yra tokių posakių:
    ašarų pakalnė (apie šitą gyvenimą), ašarų duona, ne pyragai.
    TOKS GYVENIMAS, ir tik meistras – kokia nors dar blaivaus proto 100-metė močiutė (tokių dar yra viena kita Lietuvoj užsilikus) – moka iš ašarų skanų pyragą iškepti. Ji šypsosi, sako – gražus buvo mano gyvenimas, nors vargo tikrai daug patyrė. Turbūt todėl, kad nieks vaikystėj jos per TV ir madų žurnalus nemokė, kad gyvenimas – tai nesibaigiantis tortas. Ar ne?

    Dd (Danutė/dainelė)

    Reply
  4. Manau, kad reikia išliūdėti, išgedėti netektį. Jei tie prisiminimai ateina, nereikia bėgti nuo jų. Kurį laiką dar bus taip. O paskui skausmas sumažės su laiku.

    Reply

Leave a Comment