Šiandien pagavau save skaičiuojant, kad teliko kelios dienos iki mano EX gimtadienio. O koks gi man skirtumas turėtų būti – nei aš jį švęsiu, nei manęs ten pasiges… Gal tik pasveikinsiu kokia žinute – visgi nėra nusišvilpt man žmonių sukaktys…
Tačiau kitą minutę po tos, kai save prigavau (et, gaudau vis ir gaudau save, kaip vėją laukuos…), suvokiau, kad labai dažnai skaičiuoju visokių smulkmenų sukaktis. Iki absurdiškiausių: “O! Šiandien metai, kaip išsiskyrėm..”, “Šiandieną du metai, kai pirmą kartą susitikom nedrąsūs Katedros aikštėj…”
Ir skauda tada, bet… Gal mėgaujuosi, kad jau skaičiuoju? Juk skaičiuoju trupinius. Praeitį, kuri nebesugrįš. Nei ta gražioji,nei ta, dėl kurios vis dar nudiegia paširdžius. Tai kam tuomet sekti ir kurti tokį ĮVYKIŲ kalendorių, kuris prasmės neturi?
“Laimingi žmonės laiko neskaičiuoja…” Bet aš skaičiuoju visada – ir kai esu laiminga, ir kai liūdna. Ar tai reiškia, kad niekad nebuvau laiminga iki visiškos pilnatvės? Na, nesinori su tuo sutikti.
Ir visgi klausimai manęs neapleidžia – kodėl kartais iš sukakčių/prisiminimų/nusivylimų trupiniukų bandome klijuoti pyragą?
Daug klausimų. Šiandien matyt ne toji TEIGIMO nuotaika. Šiandien svarstau…
Comments are closed.