Būti ar nebūti?

Kadangi penktadienį teko apsilankyti O. Koršunovo pastatytame spektaklyje ,,Hamletas“, nusprendžiau pasidalinti savo įspūdžiais.

 

Siekdamas sutaupyti nusprendėme važiuoti į Jonavą, kur spektaklio bilietas buvo bent triskart pigesnis. Tada atrodė gudrus sprendimas, nors dabar mąstau, kad gal ir nelabai. Nors nebuvo nė vienos laisvos vietos, Jonavos kultūros rūmai šiluma nepasižymėjo ir teko kalenti dantim visas tris valandas. Belieka tik užjausti aktorius, kuriose scenoje vaidino basi ir minimaliai apsirengę, jiems tikrai turėjo būti velniškai šalta. Nepaisant šalčio spektaklis tikrai nusipelno pagyrimo.

 

Nors nesu didelis žinovas ir kriitikas, bet pažiūrėjęs spektaklį nesunkiai prisiminiau kažkada dar mokykloj skaitytą Viljamo Šekspyro kūrinį bei pagrindinius veikėjus Hamletą, Ofeliją, Danijos karalių, Hamleto tėvo dvasią ir kitus. Nuo pat pradžios “Kas tu esi?” iki pat tragiškos pabaigos buvo tikrai kur pasukti galvą, kol pagavau, ką norima pasakyti. Spektaklyje buvo galima pastebėti senus motyvus perteikiant naujoviškai. Pavyzdžiui, pokalbis telefonu vietoj laiško, lyginimas lygintuvu ir kita. Ypač gerai pavaizduota pelėkautų metafora. Savo išmone režisierius tikrai nenuvylė ir, kaip pasakė vienas draugas, „niekad nemaniau, kad intterpretacija gali būti geriau už knygą, bet jeigu knygą perskaito žmogus, kuris sugeba pamatyti daugiau ir giliau, tuomet interpretacija gali netgi pranokti savo pirmtaką“.

 

Nesakau, kad visi sprendimai man labai patiko ir vienareikšmiškai galėčiau girti spektaklį. Netgi atvirkščiai, trims aktoriams užsirūkius spe

ektaklio metu nerūkantiems žiūrovams pirmose eilėse tikrai nebuvo smagu gaudyti šviežio oro gurkšnius. Nors aš sėdėjau šeštoje eilėje ir cigarečių dūmai ne ypatingai erzino, bet tikrai nesuprantu, kodėl aktoriams leidžiama spektaklio metu rūkyti, nors įstatymais uždrausta rūkyti uždarose patalpose. Ar aš klystu? Kiek prisimenu rūkymas būdingas ne tik šiam spektakliu, tai kodėl į tai žiūrima pro pirštus? Nejau niekam neužkliūva.

 

Nepaisant cigarečių ir šalčio, spektaklis vertas dėmesio. Nors nedrįsčiau teigti, kad supratau visus niuansus ir spektaklio vingrybes, bet manau, kad Koršunovui drąsiai galiu uždėti riebų pliusą prie šio spektaklio. Manau, kad su manim sutiktų ir kiti šį spektaklį matę žmonės.

9 thoughts on “Būti ar nebūti?”

  1. Ir vis dėlto, Kęstuti, ką tu norėjai pasakyti šiuo straipsniu, išskyrus Koršunovo reklamą ir jo demonstruotą nepagarbą žiūrovui (rūkymas)? Manau, kad labai gerų temų būtų galima sugalvoti apie “būtį ir nebūtį”, neliečiant Koršunovo.

    Reply
  2. Tomai, mano tikslas tikrai nebuvo reklamuoti Koršunovo, tiesiog norėjau pasidalinti savo įspūdžiais spektaklyje. Taip, sutinku, kad temai “būti ar nebūti” galima prigalvoti daug ko, bet šis įrašas tik mano subjektyvi nuomonė apie spektaklį. Ją galima priimti arba ne. O “būti ar nebūti” gi yra pagrindinis Hamleto monologas, todėl manau, kad pavadinimas logiškas. Interpretacijas “būti ar nebūti” tematika siūlyčiau suvokti kiekvienam per savo prizmę. Asmeniškai aš rinkčiausi “būti”… 🙂

    Reply
  3. Siektiek apie straipsni: daug klaidu, neisvystita tema, nukrypta nuo pavadinimo…Siulyciau aitidumo!Tai ne kritika, tai pastebejimas.

    Reply
  4. Pasirodo, kad ir Koršunovą aplankė kūrybinė krizė. Vietoj to, kad sukurtų ką nors originalaus ir naujo jis be jokios sąžinės graužaties “dergia” tokį kūrinį.
    P.S. Pagarba Jonavos kultūros namams, kurie protestuodami atjungė šilumą.

    Reply
  5. Aga…eisiu ir as paziureti ta Korsunovo “Hamleta”. Tsakant , koks gyvenimas be kulturackes. Bet man visada Korsunovas varo depresija . Ar ir “Hamletas” toks? Sunkus darbas ziureti Korsunova 🙂 ..Tarp kitko, visi kritikai ir kiti , kurie nori kandziotis (pvz. Agniete ir Tomuks) pulkit mane drasiai, bo as per lasinius nieko nejauciu 🙂

    Reply

Leave a Comment