Kadangi penktadienį teko apsilankyti O. Koršunovo pastatytame spektaklyje ,,Hamletas“, nusprendžiau pasidalinti savo įspūdžiais.
Siekdamas sutaupyti nusprendėme važiuoti į Jonavą, kur spektaklio bilietas buvo bent triskart pigesnis. Tada atrodė gudrus sprendimas, nors dabar mąstau, kad gal ir nelabai… Nors nebuvo nė vienos laisvos vietos, Jonavos kultūros rūmai šiluma nepasižymėjo ir teko kalenti dantim visas tris valandas. Belieka tik užjausti aktorius, kuriose scenoje vaidino basi ir minimaliai apsirengę, jiems tikrai turėjo būti velniškai šalta. Nepaisant šalčio spektaklis tikrai nusipelno pagyrimo.
Nors nesu didelis žinovas ir kritikas, bet pažiūrėjęs spektaklį nesunkiai prisiminiau kažkada dar mokykloj skaitytą Viljamo Šekspyro kūrinį bei pagrindinius veikėjus Hamletą, Ofeliją, Danijos karalių, Hamleto tėvo dvasią ir kitus. Nuo pat pradžios “Kas tu esi?” iki pat tragiškos pabaigos buvo tikrai kur pasukti galvą, kol pagavau, ką norima pasakyti. Spektaklyje buvo galima pastebėti senus motyvus perteikiant naujoviškai. Pavyzdžiui, pokalbis telefonu vietoj laiško, lyginimas lygintuvu ir kita… Ypač gerai pavaizduota pelėkautų metafora. Savo išmone režisierius tikrai nenuvylė ir, kaip pasakė vienas draugas, „niekad nemaniau, kad interpretacija gali būti geriau už knygą, bet jeigu knygą perskaito žmogus, kuris sugeba pamatyti daugiau ir giliau, tuomet interpretacija gali netgi pranokti savo pirmtaką“.
Nesakau, kad visi sprendimai man labai patiko ir vienareikšmiškai galėčiau girti spektaklį. Netgi atvirkščiai, trims aktoriams užsirūkius spektaklio metu nerūkantiems žiūrovams pirmose eilėse tikrai nebuvo smagu gaudyti šviežio oro gurkšnius. Nors aš sėdėjau šeštoje eilėje ir cigarečių dūmai ne ypatingai erzino, bet tikrai nesuprantu, kodėl aktoriams leidžiama spektaklio metu rūkyti, nors įstatymais uždrausta rūkyti uždarose patalpose. Ar aš klystu? Kiek prisimenu rūkymas būdingas ne tik šiam spektakliu, tai kodėl į tai žiūrima pro pirštus? Nejau niekam neužkliūva…
Nepaisant cigarečių ir šalčio, spektaklis vertas dėmesio. Nors nedrįsčiau teigti, kad supratau visus niuansus ir spektaklio vingrybes, bet manau, kad Koršunovui drąsiai galiu uždėti riebų pliusą prie šio spektaklio. Manau, kad su manim sutiktų ir kiti šį spektaklį matę žmonės.