Ar gėlės daro stebuklus?

Šiandien nedidelę atkarpą savo laiko skirsiu pasvarstymui tema “Ar gėlės daro stebuklus”. Kodėl? Nes gavau tarsi tokį užsakymą. Ačiū Tau, šaunus drauge anapus ekrano ;). Ir man iki pat dabar neaišku, kodėl Tau parūpo ši tema. Bet man gi ją išgirdus sukirbėjo didis noras pasiknaisioti po savas mintis. Tad taip ir darau. 

Taigi gėlės. Pirmas dalykas, kurį pagalvoju, išgirdusi šį žodį – grožis. Raudonos, rausvos, baltos, geltonos, trapios, stambiažiedės, keistos… Kokios bebūtų, gėlės man yra gražu. Ir gauti jas smagu. 

Tačiau kodėl įvairūs žurnalai grūste prigrūsti patarimų vyrams: “nusidėjai – nupirk gėlių”? O moterys tuo tarpu skaito: “jei vyras neša gėles – jis nori atpirkti slaptas kaltes…” Taip ir gyvename. Kiekvienas savų patarimų apsupty, kiekvienas su savomis prielaidomis ir labai dažnai -taip ir nesusikalbėję.

Ar gėlės daro stebuklus? Ar įsižeidusi dėl apgavystės moteris atleis, išvydusi prie savo durų kibirą tulpių? Ar supykusi dėl pamirštos sukakties žmona atsileis gavusi puoštę kvapnių rožių? Turbūt taip. Netgi labai tikėtina. Bet ar tai dėl gėlių?

Šiandien noriu būti kategoriška ir sakau – ne, gėlės stebuklų nedaro. Stebuklai slypi mumyse. Tikslesnė lokacija – širdis. Jeigu ten kirba noras atsiprašyti, “atsipirkti”, tuomet net sumuštinis su sūriu padėtų atgauti pasitikėjimą. Moterys visgi šiek tiek kankintojos, tad mėgsta matyti pastangas. Pastangas, klojamas po savo kojomis. Tad jeigu kibirą tulpių vilksi atsipalaidavęs, gali likti it mietą kandęs. Tuo tarpu jeigu tiesiant puošktę iš trijų žibučių tavo rankos drebės, o akyse matysis sumišimas… Labai tikėtina, kad stebuklas įvyks. Bet pasikartoju – ne dėl gėlių…