Išmintis

Kas yra išmintis? Kokį žmogų galime vadinti išmintingu? Dabar daug mąstau apie tai. Mąstytoja. O kažkada buvau svajotoja.

Mane išmokė, kad išmintingas žmogus ne tas pats, kas išsilavinęs intelektualas. Kad sugebėjimas gražiai dėlioti žodžius ir keli diplomai stalčiuje nesuteiks to gilaus žinojimo, kas teisinga ir kaip turėčiau elgtis. Išmintis – kažkas gamtiško. Šiek tiek įgimto, šiek tiek patirto.

Taip, patirtimi aš moku dalintis. Moku ją įvertinti, dėl jos paverkti į pagalvę. Ir tūkstančius kartų sau pakartoti, jog pasimokiau, nekartosiu, jau žinosiu. Bet paradoksalu – įgyvendinu tass pačias klaidas vėl ir vėl. Žinau, kuo baigsis santykiai prasidėję lyg pavojingas žaidimas. Žinau, kad nusigręšiu nuo meilios šilumos suviliota deginančio karščio. Netgi jaučiu, kaip skaudės ateity, nes šiandien padariau ėjimą prieš save. Bet kodėl vis tiek gyvenu pasikartojimais? Kodėl suvokimas apie teisybę stovi šalia mano sielos, bet jos nepaliečia? Gal grįžtu į tas pačias klaidas ir situacijas tikėdama pagaliau išgyventi iki pat galo, iki visiškos pilnatvės, iki nepakeliamo. nuobodulio, kad paleisčiau ir nebegrįžčiau.

Aš pasimetusi. Dideliame didelių jausmų miške. Tamsu. Ir baimė. Rangosi aplink klaustuko formos vijokliai. Ar man kažko neduota? Kas gi ta išmintis? Ir kodėl žinojimo negana? Galėčiau sekti išminties pasakas apie vanilinių jausmų paieškas, apie pagarbą bei atsidavimą. Deja, tik pasakas. Savo gyvenimu barstau abejones, tampau priartėjusias sie

elas už virvutės ir niekaip niekaip nesuvokiu, kur tas mano teisybės-meilės pojūtis nusėda, priartėjus prie veiksmo.

Žinoti nepakanka. Reikia dar ir elgtis išmintingai. Galiu prisiversti. Atsukti nugarą kipšui, gundančiam nusižengti devintajam Dievo įsakymui. Bet mano siela plėšosi. Išmintis joje lyg koks svetimkūnis, prieštaraujantis prigimčiai, o gal greičiau išmokimui, linkusiam į susinaikinimą. Aš žinau, kad dorybės – kelias į teisingą atpildą ateityje. Aš jaučiu kvailybės saldumą.

9 thoughts on “Išmintis”

  1. Tau reiktu tik atidziau paskaityti sv. rasta ir nuosirdziau pasimelsti, paprasyti Dievo isminties ir stiprybes nekartoti patirtu klaidu,zinoma, jei pati nenori ju kartoti.

    Reply
  2. Kartais reikia pabuti ir neismintinga. Tiesiog siaip – ka pailsetum nuo tos nuolat kisamos isminties. Kartais atrodo, kad ismintis visur, tik ne tavyje… Slykstus jausmas. Bet man nepatinka jam pasiduoti. Geriau jau pasimegauti taminute nezinojimo!

    Reply
  3. Man visada kartodavo – buk ismintinga ir protinga. Daryk TA ir ANA, nedaryk SITO. Patikejau.. Ir tikrai buvau (ir esu) ismintinga. Bent jau taip manau. Taciau is patirties galiu pasakyti, kad ne visuomet proto balsas buna pats teisingiausias.

    Reply
  4. As manau kad stiprybe ir ismintis ateina y kiekvieno gyvenima per tam tikra laiko tarpa.Pirma reikia kad likimas gerai kuvaldom isvanotu,kad atsitoketum,kur esi ka darai! Tai pazystamas jausmas.O po to tikrai viska galima sudelioti y savo vietas.

    Reply
  5. Nezinau, kaip jus, bet as tai manau, kad be gudrumo niekur tu zmogau nesidesi. Juk neveltui sakoma, kad kvaila ir baznycioje musa. Jei nesi linkes sau pagelbeti gudrumu, tai kas daugiau tau pades?.. niekas. tik patys sau galime padeti eiti per gyvenima!

    Reply
  6. Ne visada aisku, kaip reikia pasielgti. Ne visada mokame rasti tinkama sprendima. Sunkiasia, kai reika apsispresti, ko klausytis – sirdies, ar proto balso. O dar sunku, kai reikia nuspresti, ar teisingai pasirinkai. kartais manau, kad gal mes per daug galvojame..?

    Reply
  7. gudrumas ir išmintis ne vienas ir tas pats, gali pasielgt gudriai, bet neišmintingai, ar tikrai išmintingai buvo pasielgta parodo tik laikas. Išmintingas poelgis yra toks, kai siekiama "laimėt karą, o ne mūšį", kai numatomi savo keli ėjimai į priekį ir suvokiama, kokie bus ir kodėl butent tokie bus kito atsakomieji žingsniai.

    Reply

Leave a Comment