Išmintis

Kas yra išmintis? Kokį žmogų galime vadinti išmintingu? Dabar daug mąstau apie tai. Mąstytoja. O kažkada buvau svajotoja.

Mane išmokė, kad išmintingas žmogus ne tas pats, kas išsilavinęs intelektualas. Kad sugebėjimas gražiai dėlioti žodžius ir keli diplomai stalčiuje nesuteiks to gilaus žinojimo, kas teisinga ir kaip turėčiau elgtis. Išmintis – kažkas gamtiško. Šiek tiek įgimto, šiek tiek patirto.

Taip, patirtimi aš moku dalintis. Moku ją įvertinti, dėl jos paverkti į pagalvę. Ir tūkstančius kartų sau pakartoti, jog pasimokiau, nekartosiu, jau žinosiu. Bet paradoksalu – įgyvendinu tas

s
s pačias klaidas vėl ir vėl. Žinau, kuo baigsis santykiai prasidėję lyg pavojingas žaidimas. Žinau, kad nusigręšiu nuo meilios šilumos suviliota deginančio karščio. Netgi jaučiu, kaip skaudės ateity, nes šiandien padariau ėjimą prieš save. Bet kodėl vis tiek gyvenu pasikartojimais? Kodėl suvokimas apie teisybę stovi šalia mano sielos, bet jos nepaliečia? Gal grįžtu į tas pačias klaidas ir situacijas tikėdama pagaliau išgyventi iki pat galo, iki visiškos pilnatvės, iki nepakeliamo. nuobodulio, kad paleisčiau ir nebegrįžčiau.

Aš pasimetusi. Dideliame didelių jausmų miške. Tamsu. Ir

baimė. Rangosi aplink klaustuko formos vijokliai. Ar man kažko neduota? Kas gi ta išmintis? Ir kodėl žinojimo negana? Galėčiau sekti išminties pasakas apie vanilinių jausmų paieškas, apie pagarbą bei atsidavimą. Deja, tik pasakas. Savo gyvenimu barstau abejones, tampau priartėjusias sie
e
elas už virvutės ir niekaip niekaip nesuvokiu, kur tas mano teisybės-meilės pojūtis nusėda, priartėjus prie veiksmo.

Žinoti nepakanka. Reikia dar ir elgtis išmintingai. Galiu prisiversti. Atsukti nugarą kipšui, gundančiam nusižengti devintajam Dievo įsakymui. Bet mano siela plėšosi. Išmintis joje lyg koks svetimkūnis, prieštaraujantis prigimčiai, o gal greičiau išmokimui, linkusiam į susinaikinimą. Aš žinau, kad dorybės – kelias į teisingą atpildą ateityje. Aš jaučiu kvailybės saldumą.