Ilgieji savaitgaliai

Jau antrą savaitgalį ilsimės po 4 dienas. Mėgaujuosi. Gaila, kitąmet valdžia už su savaitgaliais sutampančias švenčių dienas papildomų laisvadienių nepridės. Taigi ilgų savaitgalių turėsime mažiau. Šventės baigėsi, atėjo krizė.

Ir ką gi aš nuveikiau per šiuos ilguosius savaitgalius? Na, žinoma, švenčiau. O daugiau? Deja, nelabai ką turiningo, o turėjau tiek planų. Vakar stovėjau prie lango ir žiūrėjau į krentančias snaiges. Per didelės pusnys kur nors eiti – nusprendžiau. Taigi kepiau kalną blynų. Po to visą dieną juos valgiau ir slampinėjau po namus. Net neišlindau iš

pižamos.

Žinoma, ne visi savaitgaliai prabėga taip tingiai. Bet ar pastebėjote, kad per tuos eilinius trumpus savaitgalius neretai nuveikiame gerokai daugiau nei per ilguosius? Gal todėl, kad kai daug laisvų dienų, atrodo, jog dar turim begalę laiko. Ir galiausiai nustembam, kad jau vėl laikas į darbus.

Po ilgųjų savaitgalių būna sunku. Atsikelti, dirbti, grįžti į įprastą rutiną. Mane tos nedarbo dienos išmuša iš ritmo. O Jus? Kartais susimąstau, ar tikrai daug laisvadienių yra gėris..? Gal lengviau gyventi įprastu ritmu? Gal ilgieji savaitgaliai žlugdo mūs

s
sų valią ir verčia pataikauti savo silpnybėms. Kaip visada nėra vien juodos ar baltos spalvos – viskas painu. Daug atiduočiau už papildomą rytą be žadintuvo, bet dar daugiau už lengvą grįžimą prie darbų po to.