Šiandien ėjau į darbą ir prasilenkiau su žmogumi, kuris man kažkada buvo artimas, sumaišęs visas mintis ir galbūt net užvaldęs dalelę širdies. Mes nepasisveikinome ir nenusukome akių, tiesiog prasilenkėme šaltais žvilgsniais ir nuėjome tolyn savais keliais.
Yra tokių žmonių iš praeities, kuriuos mes noriai atsimename, su kuriais gatvėje susitikus “susimojuojame”, sustojame šnektelėti ar net užsukame į kavinę puodeliui arbatos – atsiminti senus gerus laikus ir pasidalinti, kuo gyvename dabar.
Dar viena kategorija žmonių iš praeities, kurių mes demonstratyviai vengiame dėl kažkokių nemalonių patirčių ir atsiminimų. Kuriems laikome slaptą nuoskaudą, kurie pasielgė mūsų adresu nemaloniai, negražiai. kartais iš mandagumo su jais pasisveikiname. O kartais mums taip būna gėda dėl jų veiksmų, kad vengiame jų, apsimetame, kad nematome, nusukame akis, pasislepiame minioje žmonių.
Kartais mums būna gėda ne dėl jų veiksmų, o dėl savo paklydimo. bandome “apskiausti” nemalonią patirtį ir “praignoruoti”, pabėgti, pasislėpti, o širdyje šiek tiek paraudonuojame ir stengiamės kuo greičiau užmiršti šį susitikimą.
Kartais susitikimai būna triumfuojantys – kai praeiname pro savo buvusįjį su šauniu priešingosios lyties atstovu, kai atrodome puikiai, kai pasitikime savimi ir išdidžiai pakėlę galvas netiesiogiai kviečiame pasižiūrėti į mus ir pavydėti. Tarsi įrodome kažkam kažką, ką visą gyvenimą norėjome padaryti.
Tai ganėtinai natūralios reakcijos, kurios priklauso nuo aplinkybių. Bet yra tokia mistiška susitikimo situacija, kai nei vienas arba bent vienas iš vienas kitą pažįstančiųjų nežino vienokio ar kitokio elgesio priežasties. tai santykiai, tarp kurių būna padėtas daugtaškis, kuriuose trūksta paaiškinimų. Atrodytų vieną dieną viskas buvo puiku, gal būt net širdyse liepsnojo jausmai, o kitą viskas dingsta. Dažnai nelieka ir neapykantos, tik mįslinga paslaptis ir išsilaikiusi simpatija.
Ar tokių pažinčių turi kiekvienas? O gal tai asmenybės bruožas bėgti ir kišti galvą į smėlį? Vengti atvirų pokalbių ir paaiškinimų? O gal tai mačio, kazanovų ir neįpareigojančių santykių “propaguotojų” kasdienybė?
Kiek žmonių iš praeities yra įstrigę Jūsų širdyse? Kartais pagalvojate apie juos? Galbūt slapta peržiūrinėjate jų profilius internetinėse erdvėse? Domitės tuo, ką jie veikia, su kuo draugauja, ką pasakė ar kaip atrodo? Apšnekate juos? Sapnuojate juos? Galbūt svarstote, ką jie galvoja apie Jus? Gal užduodate klausimą: “kas būtų, jeigu būtų…?”
Žmonės skiriasi nuo gyvūnų tuo, kad turi plačią jausmų skalę ir gerą atmintį. Sugeba jausti kartais patiems nepaaiškinamus jausmus ir ilgai atsiminti kažkada gyvenime sutiktus žmones. Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, nenorėčiau nieko pakeisti, nes man malonu atsiminti tai, kas buvo ir tuos, kurie buvo. Juk tai buvo mano laikas, dalelė manęs ir dėl kažkokių priežasčių aš jiems leidau būti šalia.
Šiandien daug galbūt…
Kris