Pabandyk…

Negalvojau, kad apie tai rašysiu, bet šiandien man užplaukė labai romantiška nuotaika. Gal čia artėjančios Valentino dienos įtaka.

Kas yra meilė? Kas yra įsimylėjimas? Kaip žmogui, kuris jau atpratęs nuo santykių, kito šilumos, bet kartu ir išsiilgęs to iki pirštų galiukų, prisileisti kitą artyn?

“Pabandyk pakeisti pasaulį ir jis pasikeis”. Kažkaip kuo ilgiau esi vienas, tuo “baisiau” įsimylėti. Gal čia gimsta baimė netekti to žmogaus? Po daugelio nusivylimų, nudegimų, skaudžių patirčių. Tada sutinki KAŽKĄ labai sujaukiantį tavo mintis, kas verčia tave šypsotis, kieeno žinutės šildo labiau, nei soliariumo lempos. Pakyli nuo žemės atrodo, tik apie tą žmogų “svaigsti”, bet bijai bijai bijai. Norisi kristi su JUO į sniego pusnį ir išpešti prisižadėjimą, kad JIS niekada daugiau neišeis. Bet negali to prašyti kito žmogaus, nes net pats nežinai, kas bus rytoj, koks būsi rytoj, o JIS savo ruožtu, ką jaus tau rytoj.

Tada atsiranda baimė prisiliesti, tada neramu, kad kažką padarysi arba pasakysi ne taip. Nuostabi būsena tas įsimylėjimas, bet kartu ir didžiausias išbandymas. Smagiausias jiss tampa tikriausiai tada, kai kitas žmogus prisipažįsta tau tokiuose pat jausmuose ir tada gali drąsiai išlaisvinti savąją simpatiją. O iki to laiko tik žodžių žaismas, žaidimas su ugnimi, flirtas, bridimas gilyn į vandenį nemokant plaukti. “Gal tu negali pakeisti laiko, pak

keisti minčių, bet gali įsileisti, mane apkabinti”.

Tada kuriamos strategijos, iki išnaktų trunka apmąstymai ir konsultacijos su draugėmis, kurioms tavo “susižavėjimo objektas” įgrisęs iki begalybės – visos istorijos, visi jo auksiniai perliukai išmokti atmintinai. O tu vis persuki juostelę savo mintyse ir kiekviename JO žodyje ar veiksme bandai “išskaityti” užslėptą prasmę.

Kartais ta baimė sugriauna pačius gražiausius santykius, nes taip idealizuoji savo susižavėjimo objektą, kad imi nuvertinti save. Nebepasitiki, pradedi kalbėti nerišliai, pradedi abejoti ir išspinduliuoji dviprasmišką energiją – trauki prie savęs ir kita ranka stumi nuo savęs. Gal todėl vienišiems sunkiau užmegsti kalbą ar pasinerti į malonumų sūkurį, nei tiems, kurie jau turi artimą žmogų ir pastoviai iš jo girdi pasitikėjimą pastiprinančius žodžius.

Tada blogiausias dalykas tyla, net jei ji trunka penkias minutes, gali pradėti lippti sienomis. O jei ji trunka tris dienas? Paprastai tokį laiko terminą mes (mano draugės bent jau) laikome padoriu atsiliepti JAM po pirmojo pasimatymo. Juokas per ašaras, kai sėdi prisiklijavęs prie telefono ir laukiu JO žinutės. Arba vaidini, kad nelauki, bet vos suskambus telefonui krūpteli ir puoli prie jo strimgalviais. Juk taip buvo ir Jums, nagi, negi aš tokia viena??? Šauki meilę ir verki meile. Tada banaliausios dainos atrodo gražiausios ir prasmingiausios. Gali jų klausytis be perstojo. Tada laikas tampa beribiu.

Norisi sudėti riškius sakinius į sklandų teks

stą, bet mintys kunkuliuoja, šypsosi akys, ir, atrodo, kad to, ką jauti dabar, neįmanoma įvardinti. Ir nebūtinai tai gali būti meilė, kartias tai tiesiog noras mylėti. Toks žmogiškas ir natūralus.

Taip norisi turėti žmogų, prie kurio gali prisiglausti. Argi daug nori iš gyvenimo? Aplinkui poros susikibusios už rankučių pila druską ant žaizdos, ypač pavasarį, kai “atšyla oras”. Tada alkoholis paaštrina pajūčius. Paūmėja ir liga, kuri vadinama kūryba, taip pat ir jos draugė beprotybė. Tai labai gerai supras žmonės, kurie gyvena Empti dainose ir girdi daugiau nei suskamba tuose tekstuose.

Ech, Valentino diena dažnai priverčia mus jaustis vienišesniais, nei esame iš tiesų. Gerai ar blogai? Iš vienos pusės stumia mus į desperaciją. Iš kitos – gal kartais gerai, kai kažkas supurto ir priverčia apsidairyti. Gal TAS, apie kurį svajonių spektaklius režisuoji, yra visai šalia.

Užsisvajojusi, išsivoliojusi meduje ir Empti bei kitų atlikėjų romantinėse dainose –

Kris

0 thoughts on “Pabandyk…”

  1. Gražu.. 🙂 nors ir liūdna truputį. Gal ta neišmylėta meilė skatina Tave taip skaniai dėlioti žodžius vieną prie kito..? Savo ruožtu galiu paidalinti man labai padedančiu “šūkiu”: laukiantis visada sulaukia savo valandos. Tik turbūt, laukimas laukimui nelygus… Savo netapti neregiu ir kurčiu, nes kartais TAS VIENAS labai jau tyliai šnibžda ir itin neryškiai matosi 😉

    Reply

Leave a Comment