Meilės dienos psichozė

Nors tai jau ir praėjo, vis dar glūdi manyje neišsakytos mintys. Apie TĄ išpopintą dieną.

Vasarį prasiseda tikra rausvos spalvos epidemija, saldžių atvirukų karštligė, amžinos meilės deklaracijų ir raudonų širdučių pompastikos kupinos dienos. Paaiškinimas vienas – masinė meilės dienos psichozė.

Užsuku į prekybos centrą pieno, o mane pasitinka du juokingais Amūrų kostiumais vilkintys vaikinai, pavaišina saldainiais ir primygtiniai siūlo įsigyti specialiai šiai šventei skirtų, neva meilės kerus skleidžiančių, įvairių dekoratyvinių niekučių. Naivu būtų tikėtis, kad ištikimybė gyvena aksominėse širdelės formos pagalvėlėse, romantika yra giliai įsiiraususi į rožinio apatinio trikotažo krūvą, o pagarba slypi puodelyje, ant kurio pavaizduoti du besimylintys paršiukai. Gerai jau, puodelis gan simpatiškas, bet kur aš padėčiau pikantiškai atrodančią (tam tikrą kūno dalį primenančią) taupyklę – tikrai geras klausimas.

Aš nesu nusistačiusi prieš glėbius gėlių ir progines saldainių dėžutes, tiesiog pavargau nuo brukamos meilės.

Grįžusi vakare namo abejingu veidu nudrožiau į vonią ir mirkau joje, kol oda susiraukšlėjo. Sėkmingai ignoravau pažįstamų ir nepažįstamų sveikinimus ir masinę televizijos kuriamą euforiją. Nepuoliau paranojiškai tvarkytis ir gražintis.

Tačiau yra toks vienas šioos šventės ritualas: kasmet šią dieną aš labai laukiu grįžtančio Jo, žmogaus, kuris kaip ir aš abejingas masinei meilės dienos psichozei, saldžiam seilėjimuisi ir amžinybę žadančioms priesaikoms. Mes patogiai įsitaisome ant sofos ir su šypsena prisimename visus absurdiškus, nenusisekusius ir šia

aip juokingus planus, įvykius, norus. Taip ateina pusiaunaktis ir ironiškai šyptėję viens kitam einam miegoti. Tikras suokalbis prieš meilės dienos psichozę.

Mano mintis, kaip sename filme, nutraukia durų skambutis ir jau eidama jų atidaryti žinau, kad grįžo Jis. Kaip pernai. Užpernai. Kaip per kiekvieną Valentino dieną. Jis, nors ir labai pavargęs, su buteliu šampano rankoje ir atsiprašančiomis už vėlavimą akimis grįžo švęsti mūsų sielų draugystės. Jis mano bendrininkas .

6 thoughts on “Meilės dienos psichozė”

  1. Taigi.. Atrodo, stengiuosi ir as nepasiduoti tai ruzavai dienai. Keikiu visas plastikines sirdeles, rozini sampana, geles ant kiekvieno kampo ir vis sau kartoju "myliu ji ne tik siandien!!".. bet vis tik.. na sia diena kazkaip magiskai labiau norisi svelnumo – duoti ir gauti 🙂

    Reply
  2. Ai, meile yra didele galia. Jei nenorim, galim nepirkti dovanu, galim nesirupinti komerciniais atvirukais,bet kodel turetume nesvesti meiles sventes? Sventes yra geras dalykas… 🙂

    Reply
  3. saunu, kad jis parejo su sampanu irgelemis:)) vadinasi dar meile egzituoja. kaip visos sventes turi pavadinimus ir dienas, taip ir meiles diena turi savo diena.prisimeni ka labai myli.o taip paskendes darbuose ir kasdieniniuose rupesciuose nevisada tos meiles ir benori.

    Reply

Leave a Comment