Danijos kultūros apžvalga

Danijos Karalystė – seniausia Europoje monarchija, gyvuojanti nuo X a. vid. Valstybė vakarų Europoje, tarp Baltijos ir Šiaurės jūrų. Ši valstybė yra pati mažiausia iš Skandinavijos šalių (tik šiek tiek daugiau nei penki milijonai gyventojų), įsikūrusi Jutlandijos pusiasalyje ir salose : Danijos salyne (apie 500 salų, Fiūras, Lolanas, Falsteris, Langelanas, Mionas ir kitos ), Š. Fryzų salose, Bornholme. Danijai priklauso didžiausia pasaulyje sala – Grenlandija, aštuonis kartus didesnė už pačią Daniją, tačiau joje gyvena tik 56 tūkst. žmonių. Taip pat priklauso Farelų salos, kurių plotas 1399 km , gyventojų s skaičius – 47000. Kategato ir Eresūno sąsiauriai skiria Daniją nuo Švedijos, Skagerako sąsiauris – nuo Norvegijos.
Kopenhaga (išvertus iš danų kalbos reiškia „pirklių uostas“) yra Danijos sostinė, joje ir priemiesčiuose gyvena ketvirtadalis visų valstybės gyventojų. Kopenhaga įsikūrusi rytiniame Zelandijos salos pakraštyje. Tai didžiausia iš 482 salų, sudarančių apie 30% viso Danijos ploto. Žemai nusidriekęs Jutlandijos pusiasalis vakaruose sudaro likusią Danijos teritorijos dalį.
Danija – daugiausia lygumų (zandrinių, moreninių) kraštas. Jutlandijos šiaurėje ir rytuose reljefas kalvotas (iki 172 m aukščio), ežeringas. Reljefą suformavo paskutinysis apledėjimas. Bornholmo saloje – kietos kristalinės uolienos, da augiausia granitai (Baltijos skydo pakraščio).
Upės trumpos, bet vandeningos. Ilgiausia (158 km) – Gudeno upė Jutlandijos pussiasalyje. Daug nedidelių ledyninės kilmės ežerų.
Miškai užima ~10 % teritorijos. Didžiausias masyvas (60 km) yra Jutlandijos šiaurinėje dalyje. Vyrauja bukai, ąžuolai, sodinamos eglės, pušys, maumedžiai. Miškuose yra stirnų, dėmėtųjų ir

r tauriųjų elnių, briedžių, kiškių, voverių, ledyninės kilmės ežerų.
Miestai daugiausia nedideli, bet juose yra 3/4 Danijos gyventojų. Kopenhagoje veikia seniausias pasaulyje (įkurtas 1843 m.) Tivoli atrakcionų parkas.
Danijoje daugiausia tikinčiųjų – liuteronai.
Danijos vėliava vadinama “danebrog”, yra raudona su baltu lotynišku kryžiumi. Pagal padavimą, ji nukritusi iš dangaus 1219 mūšyje prie Talino.
Danija – dviratininkų šalis. Kaip ir daugelyje kitų šalių, taip ir Danijoje, šeima turi mažiausiai vieną mašiną. Tačiau kiekvienam garbės reikalas – turėti savo dviratį. Danai dviračiais važinėja nuo tos dienos, kai jie buvo pradėti gaminti – juk tai praktiška, neteršianti aplinkos susisiekimo priemonė. Čia niekas nesistebi pamatęs minantį pedalus kostiumuotą vyriškį ar moterį puošnia suknele.
Danija garsi architektūra. Danų architektai iš vietinių medžiagų – cemento, plytų ir medienos – moka statyti gražius namus, derančius prie gamtovaizdžio. Daugelis pastatų tu uri įmontuotas saulės baterijas ir yra apšiltinti, kad kuo mažiau būtų sunaudojama energijos.
Mažoji undinėlė – tai Danijos simbolis, Kopenhagos pasididžiavimas. Šią nuostabią skulptūrą 1913 m. sukūrė skulptorius E.Eriksenas, alaus daryklos “Carlsberg” įkūrėjo C.Jacobseno užsakymu. Kada šis pamatė Danijos karališkajame balete Mažosios undinėlės vaidmenį šokančią Danijos primabaleriną, E.Prais ir liko be galo susižavėjęs šia moterimi.
Daniją pasaulyje garsina rašytojas H. K. Andersenas (1805 – 1875). Gimė neturtingų tėvų šeimoje, būdamas 14 metų amžiaus jis atvyko į Kopenhagą, tikėdamasis tapti aktoriumi ar baleto šokėju. Pirmąją savo pasakų knygelę išleido bū
ūdamas 30 metų. Iš viso pasirodė 24 jo knygelės, kurios šiandien išverstos į 100 kalbų.

LITERATŪRA. Seniausi danų raštijos paminklai – IX – XII a. runų įrašai. XII – XIII a. plito raštai lotynų kalba (Saksas Gramatikas, g. apie 1140 – 50, m. 1216). XIII – XIV a. klestėjo tautosakiniai baladės ir herojinės dainos žanrai. Pirmoji spausdinta knyga danų kalba – “Eiliuotoji kronika” (1495). Su reformacijos judėjimu (XVI a.) susijusi literatūros danų k. plėtotė. Svarbus buvo K. Pederseno (apie 1480 – 1554) Biblijos vertimas. Buvo leidžiami teologiniai poleminiai traktatai, pamokslai (H. Tausenas, 1494 – 1561), giesmynai (H. Tomisiono giesmynas, 1569). Pradėjo formuotis dramaturgija (misterijos). Renesansinę poeziją (panegirikas, rel. giesmės) kūrė T. Kingas (1634 – 1703). Danų nacionalinės literatūros pradininkas buvo švietimo idėjų reiškėjas komediografas L. Holbergas (1684 – 1754). XVIII a. II pusėje buvo kuriama sentimentalioji literatūra. Jos atstovas – poetas ir istorinių dramų kūrėjas J. Evaldas (1743 – 1781). Prancūzijos didžiosios revoliucijos idėjas reiškė satyrikai P.A. Heibergas (1758 – 1841) ir M. K. Brūnas (1775 – 1826). XIX a. I pusė – danų literatūros klestėjimo laikotarpis. Vokiečių literatūros veikiamas susiformavo danų romantizmas. Tarpinę vietą tarp klasicizmo ir romantizmo užėmė J. Bagesenas (1764 – 1826). Žymiausias romantikas A. Elenšlegeris (1779 – 1850) poezijoje ir dramose aukštino ikifeodalinių ir ikikrikščioniškųjų laikų skandinavų kultūrą, teigė optimistinę pasaulėjautą. Liaudies universitetų steigėjo romantiko N. F. S. Gruntvigo (1783 – 1872) kūrybai būdingi skandinavų senovės motyvai ir krikščionybės atnaujinimo idėjos. Realizmo pradmenys žymūs S. S. Blegerio (1782 – 1848) valstiečių tematikos prozoje. Realizmo tendencijos vyravo kritiko ir

r dramaturgo J. L. Heibergo (1791 – 1860), komediografo H. Herco (1797 – 1870) veikaluose. Pasaulinę šlovę pasakomis pelnė H. K. Andersenas (1805 – 75). T. Skou – Hansenas (g. 1925) H. Liungbius Jepsenas (g. 1920), poezijos – H. Rasmusenas (g. 1915), O. Sarvigas (g. 1921), O. Vivelis (g. 1921), V. Siorensenas (g. 1929), K. Rifbjergas (g. 1931). Daugelio jų kūriniams būdinga žmonių susvetimėjimo buržuazinėje santvarkoje motyvai, atitrūkimas nuo realizmo, formos naujovės. Iš danų literatūros į lietuvių kalbą anksčiausiai pradėta versti H. K. Anderseno kūryba. 1895m. išleistas pirmasis jo pasakų vertimų rinkinys.

MUZIKA. Danų mzikinė kultūra buvo labai išsivysčiusi jau pirmaisiais amžiais pr.m.e., apie tai byloja istoriniai raštai, sagos (padavimai) ir rasti instrumentai – ragas ir lūra. Iki 12 a. nacionainė muzika apsiribojo laidies kūryba. Liaudies muzikai būdingos epinės (herojinės) ir lyrinės dainos, šokių muzika. Melodika artima švedų ir š. vokiečių muzikos folklorui. Liaudies dainas pradėta rinkti XVI a.vid.; išleista jų rinkinių (“Danijos senovinės liaudies melodijos”, 11 t., 1853 – 1938).
Muzikinės kultūros nešėjais buvo keliaujantys muzikantai – legerai. Feodalų dvaruose buvo skalbai – skandinavų dainiai – poetai, kurie giedojo sudėtingos poetinės struktūros, šlovinančias giesmes ir eiles “pagal progą”.
X a. įvedus krikščionybę, didelę įtaką darė grigališkas giedojimo būdas.
XII a. pirmieji rašytiniai danų muzikos pavyzdžiai – istorinėje Saksono Grammatiko kronikoje (apie 1200 metus).
XVI – XVII a.didelę įtaką danų muzikai darė niderlandų mokykla (kompozitoriai J.Prestnas, A.Kokliko ir kt.). Tuo metu kūrėsi rūmų kapelos ir buvo pr

radėi publikuoti pirmieji kūriniai. Europoje garsėjo Danijos karaliaus rūmų instrumentinė kapela, joje grojo daugiausia anglai. XVII a. pr. madrigalų, motetų, bažnytinės muzikos kūrinių sukūrė pirmieji danų kompozitoriai, italų kompozitoriaus Dž. Gabrielio mokiniai: M. Pedersionas (apie 1585 – 1623?) ir M.Borkgrevinkas (m. 1632).
Iki XVIII a. pab. Vyravo užsienio įtaka, sąlygojanti vokiečių, italų, prancūzų operinę veiklą. Didžiausią reikšmę turėjo P.Mingoti trupė ir D.Sarti kūryba, kuris sukūrė pirmąsias operas danų kalba – “Gramas ir Signė” (1767), “Meilės laiškai” (1775) ir kt. Taip pat danų muzikos raidai turėjo įtakos Danijoje gyvenusių vokiečių kompozitorių H.Šiuco ir D.Bukstehūdės veikla. Danų muzikos nacionalinis savitumas išryškėjo XVIII a.- XIX a. pr. J. E. Hartmano (1726 – 1793), sukūrė Danijos himno muziką, J. A. Šulco (1747 – 1800), F. L. Kunceno (1761 – 1817), F. Kulau (1786 – 1832), K. E. Veizės (1774 – 1842) kūryboje.
Nuo XIX a. pr. Muzikantai pradėjo domėtis folklore. Žymiausi danų muzikos romantizmo atstovai buvo, žymiausias danų kompozitorius, danų simfonizmo pradininkas, sukūręs aštuones simfonijas, N. V. Gadė (1817 –1890) jo kūrybai būdingos liaudies intonacijos, K.Hornemanas, pirmos nacionalinės operos kūrėjas ir P. Haise.
XIX a. antroje pusėje muzikinės kultūros centrai buvo konservatorija ir muzikinė sąjunga, kurios steigėjas ir vadovas buvo N.V. Gade.
XIX amžių muzikos kritikai vadina pirmuoju danų muzikos “Aukso amžiumi”, mat tuo metu danų muzika buvo tikrai pakilime. Tuo metu sparčiai pradėjo kurti savi – danų kompozitoriai, nors jie buvo vokiečių kompozitorių sekėjai, bet tai buvo tik pagrindas atsirasti savitumui.
XIX a. – XX a. pr. reikšmingų operų, baletų sukūrė J. P.E. Hartmanas (1805 – 1900), A. Ena (1859 – 1939), P. A. Klenau (1883 – 1946); simfonijų – A. Hamerikas (1843 – 1923), K. Neilsenas (1865 – 1931); dainų – P. A. Heisė (1830 – 79), P. E. Langė-Miuleris (1850 – 1926).
XX a. kompozitoriai iki 60-ų metų, buvo įtakojami C. Nielseno kūrybos, kuris buvo žymiausias simfonistas ir taip vadinamos naujosios danų dainos kūrėjas. Taip pat XX a. muzikai turėjo įtakos B. Bartoko, I. Stravinskio, A. Šionbergo kūryba.
Apie 1960-uosius metus išryskėjo pasikeitimas danų muzikoje. Jaunieji kompozitoriai pradėjo tolti nuo jau nusistovėjusios danų muzikos kūrimo tradicijos ir pradėjo kurti labiau Europai būdingu modernesniu stiliumi. Taip pat ir muzikinis gyvenimas paįvairėjo naujomis mintimis ir idėjomis. Atsirado elektrononės muzikos pavyzdžių, serealizmo ir aleatorikos maniera sukurtų kūrinių.
Apie 1990-uosius metus prasidėjo antrasis „Aukso amžius“.
Šiuo metu Danijos menininkai kalba jau apie trečiąjį danų muzikos „Aukso amžių“. Šiuo metu sukurta ir pastatyta apie 300 danų kompozitorių kūrinių, kurie pristatomi kiekvienais metais. Labiausiai dominuojantis žanras- kamerinė opera.
Žymiausi kompozitoriai: J. Bentsonas (1897 – 1951), K. Risageris (1897 – 1974), E. Hamerikas (1898 – 1951), H. D. Kopelis (g. 1908), S. E. Tarpas (g. 1908), V. Holmbė (g. 1909), J. Jersilis (g. 1913), N. V. Bentsonas (g. 1919).
J.P.E. Hartmann (1805-1900) – danų kompozitorius, nuo 1824 metų buvo vargonininkas vienoje iš Kopenhagos bažnyčių, 1867 metais, kartu su N.V. Gade buvo muzikos sąjungos ir konservatorijos steigėjas. Romantinės muzikos atstovas, pirmos nacionalinės romantinės operos ”Mažoji Kirsten” (K.Anderseno libretas) kūrėjas, taip pat sukūręs operą ”Varnas” (K.Anderseno libretas), baletą “Liaudiškoji saga”, “Valkirija”, “Arkona”.
C.Nielsen (1865-1931)- danų kompozitorius, smuikininkas, dirigentas. 1908-1914m.buvo Karališkojo teatro dirigentas, nuo 1916m. dėstė Kopenhagos konservatorijoje, o nuo 1931m. tapo jos rektoriumi. Jo kūrybos stilistinis novatoriškumas pasireiškė nukrypimu į bitonalumą, modalumą ir kt. Melodikos charakteris paremtas polifonija su tendencija į linearumą (ypač vėlyvojoje kūryboje). Atsainus požiūris į melodinį pradą, visa tai atsispindi vėlesnėje XX a. danų muzikoje. Kopenhagoje vyksta C. Nielseno muzikos festivalis. Kūrė operas, simfonijas, koncenrtus orkestrui ir instrumentui, kamerinę muziką, kūrinius vargonams, chorui a cappella, muziką teatrui. Žymiausi kūriniai: opera “Karnavalas”; “Meilės himnas” – orkestrui chorui su solistu; Uvertiūra “Sapnas iš sages”.
N.V. Gade (1817-1990) – kompozitorius, smuikininkas, vargoninikas, dirigentas, muzikos veikėjas. 1844-1848 m. buvo antrasis ”Gevandhouse” orkestro dirigentas. Nuo 1850 m. Kopenhagoje vadovavo muzikos draugijai “Musikforeningen”. Didelę įtaką padarė danų muzikinės kultūros vystymuisi. Žymiausi kūriniai: simfonija Nr.1 ir Nr.8, simfoninė uvertiūra “Hamletas”, kantata “Elfų vaikas”. Taip pat kūrė baletus, dainų ciklus, romansus, kūrinius fortepijonui, vargonams, muziką teatrui.
P.E. Lange-Miuler (1850-1926)-kompozitorius, dirigentas. Vėlyvojo romantizmo danų muzikoje atstovas. Jo kūrybos stilius buvo įtakojamas prancūzų ir slavų, o ypač rusų muzikos. Labiausiai vertinama jo kūryboje muzika teatrams ir romansai. Taip pat sukūrė operą „Tove“ (1878), „Ispanų studentai“ (1883), „Fru Žanna“ (1891), 2 simfonijas, virš 200 romansų.
S.E. Tarp (g.1908) – kompozitorius. Dėstė Kopenhagos konservatorijoje. Ankstyvoji kūryba stilistiškai artima F.Pulenko kūrybai (1-a ir 2-a simfonijos, koncertas fortepijonui ir orkestrui). Vėlyvajai kūrybai būdingas melodijos ekspresyvumas, sustiprintas dramatizmas (baletas „Šešėlis“, trečia simfonija), taip pat kūrė romansus, dainas, muziką kino filmams, Rekviem.
K.E.H. Weyse(1774-1842) – vargonininkas, kompozitorius. Nuo 1805 m. iki gyvenimo pabaigos dirbo Kopenhagos Katedros vargonininku. Kūrė zingšpylius, kantatas, simfonijas, romansus „Tokia tyli naktis“, „Virš varpinės“, „Villemus“ ir kt.
K.Riisager (1897-1974) – kompozitorius, pedagogas, muzikos kritikas, 1956-1967 metais buvo Karališkosios Danijos konservatorijos rektorius, vienas iš žymiausių danų kompozitorių, buvo C. Nielseno kūrybos tradicijos tęsėjas. Žymiausi kūriniai opera „Susanna“ (1950), baletai, 6 simfonijos, kameriniai instrumentiniai kūriniai, muzika spektakliams.
20 a. pirmoje pusėje Kopenhagoje suburti: danų koncertinė draugija (1901 m.); muzikant7 sąjunga (1911 m.), kurią sudaro orkestrai ir muzikinės organizacijos; kompozitorių sąjunga (1913 m.); jaunųjų kompozitorių sąjunga (1920 m.); filharmonijos draugija (1920 m.); danų radio orkestras ir choras (1925 m.); operinės klasės prie Karališkojo teatro (1909) , о nuo 1956 m. prie konservatorijos.
Įkurtos konservatorijos – Odense (1929 m.), Olborge (1930 m.), Esberge (1945 m.). 1898 metais Kopenhagoje įkurtas muzikos istorijos muziejus.
Danijoje yra 5 konservatorijos, 10 profesionalių simfoninių orkestrų, 2 operos teatrai, virš 7 tūkst. pavienių muzikantų ir kompozitorių, virš 100 muzikinių festivalių, sudarytas nacionalinis vaikų ir jaunimo muzikos mokyklų tinklas. Stambūs muzikiniai centrai – Kopenhaga, Odensas( dvi konservatorijos, filharmonijos orkestras, chorai) ir Orchus (konservatorija, operos teatras, filharmonijos draugija, miesto orkestras).
Šiuolaikinės muzikinės kultūros kompozitoriai – K. Risageris, E. Hamerikas, V. Holboe, V. Bentsonas, I. Ersildas, S. Šulcas, S. Vestergoras, L. Tiubo, J. Maegoras,. O. Šmidtas, P. Norgoras ir kt.
Atlikėjai: žymiausias 20 a. danų pianistas – V. Šioleris, pianistas ir kompozitorius H. D. Kopelis, pianistas ir vargoninikas K. Olsonas, B. Bemtson, vargonininkai G. Felradas, F. Videre ir kt.

Žymiausi muzikologai: K. Jepsenas, A Hamerikas, K. Trane, B. K. Ravn.
Vokalistas: N.Mioleris, vokalistės: L. Koppel, B. Sionberg, K. Šule.

Dailininkai: L. Melchioras (1890 – 1973), H. Rosvengė (1895 – 1972)

CHOREOGRAFIJA: Baleto pradmenų būta jau XVI a. statomuose spektakliuose. XVI a. II pusėje susikūrė karaliaus rūmų baletas, ypač suklestėjęs XVII a. II pusėje. 1748m. Kopenhagos teatre (1770m. pavadintame Karališkuoju) sudaryta baleto trupė. Trupei vadovavo baletmeisteriai užsieniečiai (1775 – 1812m. italų baletmeisteris V. Galeotis). Danų baletas iki šiol išlaikė Burnonvilio baleto tradicijas. XIX a. pab. – XX a. trupei vadovavo baletmeisteriai: L. Gadė, H. Bekas (1861 – 1952), M. Fokinas, Dž. Balančinas, Dž. Robonsas (g. 1918), H. Laneris (g. 1905); nuo 1966 vadovauja F. Flintas (g. 1936). Šokėjai: G. Karstens (g. 1903), F. Šaufusas (g. 1921), P. Šaufusas, A. Lerkesen, T. Laner (g. 1931). 1754m. Kopenhagoje įsteigta baleto mokykla.

Leave a Comment