F.ListasBiografija: g 1811m. Vakarų Vengrijos kaime. 9m. jau koncertavo, vėliau Vienoje jo improvizacijų klausėsi Bethovenas ir viešai jį pabučiavo. Nesėkmingai bandė įstoti į Paryžiaus konservatoriją, tad likęs ten mokėsi privačiai. Bandravimas su Paganiniu, Berliozu, openu, Rosiniu turėjo didelės įtakos kompozitoriui, kuris spėjo išgarsėti kaip pianistas virtuozas. Jo pažintis su žymiais rašytojais Žarž Sand, V.Hugo, A.Diuma, H.Heine paliko didelį įspūdį.Kelionių po Šveicariją ir Italiją metu rašė savotišką muzikinį dienoraštį, sukūrė nemažai fortepijoninių pjesių. Ženevoje Dėstė konservatorijoje, propagavo Bethoveno kūrybą, kuri nebuvo įvertinta ir suprasta. Ilgainiui neliko nė vienos valstybės kur Listas nebūtų koncertavęs.Nutaręs daugiau laiko skirti kompozicijai ir padagoginiam darbui, apsigyveno Veimare. Čia dirbo dirigentu, mokė iš kitų šalių atvykusius muzikus. Veimare sukūrė žymiausius savo kūrinius- simfonines poemas.Kūrybos apžvalga. Ją sudaro: kūriniai fortepijonui, 13 simfoninių poemų, 2 simfonijos pagal Dantės “Dievišką komediją” ir Getės “Faustą”, dainos, straipsniai ir knygos muzikiniais klausimais.Listo muzika turi rykų nacionalinį pagrindą, joje girdėti vengrų dainų ritmai ir motyvai, panaudojamos liaudiškos dermės. Dalis jo kūrinių programiniai. Juose kompozitorius nesistengia atkurti detaliai kokį nors siužetą, o traktuoja jį apibendrintai tuo jis artimas Bethovenui.Listo programikumo principai ypač irykėja simfoniniuose kūriniuose. Iš 13 simf. poemų ryškiausios “Preliudai”, “Orfėjas”, “Prometėjas”, “Vengrija”. Jau pavadinimai rodo, kad kūriniams parinkti klasikinės literatūros siužetai: antikinis mitas, tėvynės vaizdai.Kūriniai fortepijonui. Šiam instrumentui Listas parašė daugiau kaip 500 kūrinių. Tai du koncertai ir “Mirties šokis” fortepijonui su orkestru, etiudai, programinės pjesės, dvi sonatos, rapsodijos, transkripcijos ir t.t. Jie sudėtingi ir sunkūs atlikti. Listas ieškojo naujų fortepijono išraiškos galimybių ir šį instrumentą pavertė savotišku miniatiūros orkestru. Jis stengiaisi panaudoti įvairių registrų skambesį, įvairius garso išgavimo būdus. Patys stambiausi Listo kūriniai fortepijonui- koncertai ir sonata h-moll, pagal kompozicijos principus priartėja prie simfoninių poemų. Jie 1d., o jų atskiri epizodai atitinka sonatinio-simfoninio ciklo dalis (allegro, skerco). Iki Listo taip muzikos niekas nerašė , todėl ši naujovė ypač svarbi. I mažesnės apimties kūrinių išsiskiria pjesių ciklas “Klajonių metai”. Dauguma pjesių programinės.
Fortepijonui Listas paraė daug etiudų. Populiarus tais laikais žanras Listo rankose žymiai pakito: iš nuobodžių pratimų technikai lavinti arba virtuozinių, tačiau pavirutinikų pjesių etiudai virto meniniais programiniais kūriniais. Reikšmingiausi yra “12 aukščiausio meistrikumo etiudų”, 3 koncertiniai etiudai.Kaip ir etiudai tokios pat yra ir Listo transkripcijos- fortepijonui pritaikyti įvairūs simfoniniai, vokaliniai ir kt. kūriniai. Pats atlikdamas šiuos kūrinius Listas propagavo jų autorius (Šuberto 72, Bethoveno 9 simfonijos, Vagnerio, Berliozo ir kt. kūriniai).“Vengrų rapsodijos” jų yra 19- populiariausios iš visų jo kūrinių fortepijonui. Taip pavadintos, nes kompozitorius naudoja vengrų ir čigonų liaudies muzikos mptyvus. Kiekvieną jų sudaro keletas kontrastingų epizodų po lėtos įžangos skamba šokio pobūdžio muzika. Žymiausios 2, 6, 12, 15.Klausimai. 1. Kokios tautos nacionalinės muzikos pagrindėjas? 2. Kokie kūriniai tą rodo ryškiausiai? 3. Kuo ypatingas Listo programikumas? 4. Kuo ypatinga fortepijoninė muzika? Kas sieja jį su F.Šopenu? 5. Kaip propagavo kt. kompozitorių kūrybą? 6. Rykiausi vengriki fortepijoniniai kūriniai.E.Grygas (1843-1907)“A užrašinėjau gimtojo krašto liaudies meną ir iš šio dar neištyrinėto norvegų dvasios šaltinio bandžiau kurti nacionalinį meną.” Taip rašė norvegų muzikos klasikas E.Grygas- kompozitorius, pianistas, dirigentas, kritikas, vienas pirmųjų nacionalinio muzikos meno kūrėjų.Biografija: g. 1843m. Norvegijos pajūryje, Bergeno mieste. Tėvas- diplomatas, motina- pianistė, pati pradėjo mokyti savo vaikus. Vaikystėje išgirdęs Mocartą žavėjosi juo visą gyvenimą, o tapęs kompozitoriumi mokėsi iš jo. 15m. įstojo į Leipcigo konservatoriją, baigęs atvyko į Kopenhagą- to meto Skandinavios muzikinį centrą. Čia susipažino su garsiuoju Andersenu ir jo tekstais parašė nemažai dainų. Pakviestas diriguoti Oslo filharmonijos orkestrui Grygas grįžo į tėvynę ir pradėjo visapusišką veiklą. Jo kūriniai sudomino Listą, kuris niekada neatsisakydavo padėti jauniems muzikantams ir ėmė juos propaguoti. 1874m. Grygas, prašomas dramaturgo H.Ibseno, parašė muziką jo dramai “Peras Giuntas”. Muzika išpopuliarėjo atliekant ją atskrai. Kompozitorius reguliariai vykdavo į koncertines keliones po Europa. Grygo nuopelnai buvo įvertinti. Švedijos, Olandijos, Prancūzijos ir Berlyno akademijos išrinko jį garbės nariu, Oksfordo ir Kembridžo universitetai- garbės daktaru. Jo mirties dieną 1907 09 4 d. šalyje paskelbtas nacionalinis gedulas.
Kūrybos apžvalga. Muzikinis palikimas įvairus. Svarbiausi kūriniai parašyti fortepijonui, orkestrui, chorui, bei balsui ir fortepijonui. (Daugiau nei 140 dainų.) Reikšminga jo kamerinė muzika, ktitikos straipsniai. Grygo kūrinius pažinti nesunku, jie kupini nacionalinės dvasios, liaudies muzikos motyvų ir ritmų. Dramatiniai konfliktai kompozitoriui nebūdingi. Geriausiai jam pasisekdavo miniatiūrinės lyrinės pjesės, piešiančios liaudies gyvenimą, gamtos vaizdus. Beveik visa Grygo kūryba programinė.Kūriniai fortepijonui: (150) sudaro didžiausią kūrybos dalį. Šalia sonatos ir baladės pirmiausia minėtinos “Lyrinės pjesės” (70). Tai labai melodingi, nuoširdūs kūrinėliai, primenantys Šuberto ir Šumano miniatiūras. Tematika įvairi: gamtos vaizdai, fantastiniai paveikslėliai, pav. “Elfų šokis”, pabrėžiama tėvynės tema.Dauguma pjesių grindžiamos liaudies šokių ritmais. Bruožai, pastebimi miniatiūroje, sutinkami ir didžiausiame kūrinyje- koncerte fortepijonui. Koncerto muzika pakili, romantiška ir virtuozinė.“Peras Giuntas”. Panaudojęs norvegų pasakų motyvus H.Ibsenas sukūrė dramą, nukreiptą prieš socialistines negeroves, žmonių ydas. Jo Peras Giuntas ne idealus, ne teigiamas herojus- o prieštaravimų kupina asmenybė. Grygo partitūrą sudaro 23 muzikiniai epizodai, paryškinantys dramos situacijas. Geriausieji perkelti į 2 išgarsėjusias siuitas.Muzika pasižymi ryškiu liaudišku pobūdžiu, melodingumu, spalvingais tembrais.Grygas ateinančioms kartoms nurodė, kokiu keliu žengti, kaip derinti Vakarų Europos profesionaliosios muzikos pasiekimus su nacionalinio liaudies meno elementais.Klausimai: 1. Kokios nacionalinės muzikos atstovas? 2. Kokie kūriniai tą rodo ryškiausiai? 3. I ko pažįstame Grygo kūrinius? 4. Kuo skyrėsi nuo Listo programiškumo? 5. Kuo rykus kūrinys “Peras Giuntas”?Kas vienijo F.openą, F.Listą, E.Grygo kūrybą? Kuo jie skirtingi?Bendržichas Smetana (1824-1884)Čekų nacionalinės mokyklos atstovas. XVIIIa. Čekiją jau vadino “Europos konservatorija”, nes iš jos į kitas šalis atvykdavo gerai paruošti orkestro muzikantai.
Biografija: gimė aludario šeimoje. 4m. pradėjo groti smuiku, 6m. viešai koncertavo kaip pianistas. 8m. sukūrė pirmąjį kūrinį. Baigęs gimnaziją atvyko į Prahą ir mokėsi privačioje konservatorijos lygio mokykloje. Ją baigęs koncertavo kaip pianistas, pradėjo pedagoginę bei muzikos kritiko veiklą, dirigavo. Didelę reikšmę jo kūrybai turėjo pažintis su R.Šumanu ir F.Listu. Persekiojamas už pažangią veiklą išvyko į Švediją, ten gyveno 5m. Grįžęs į tėvynę dirbo nacionalinio operos teatro dirigentu. 1874m. jis susirgo nervų liga ir apkurto, negalėdamas koncertuoti pasišventė vien kūrybai.Kūrybos apžvalga. 8 operos sudaro svarbiausią kūrybos dalį. Gausesni skaičiumi tik simfoniniai kūriniai ir fortepijoninės pjesės, tačiau operose ryškiausiai atsiskleidė kompozitoriaus talentas. Geriausios operos “Parduotoji nuotaka”, “Brandenburgiečiai Čekijoje”, “Daliboras”, “Libušė”. Visos, išskyrus pirmąją, yra istorinės, herojinės, pasakojančios apie Čekijos praeitį ir kovas su priešais. Ši tema aktuali ir XIXa., kai čekai kovojo dėl nepriklausomybės.“Parduotoji nuotaka”- populiariausia Smetanos opera. Tai komika opera. Tą pabrėžia linksma, gyva muzika, grindžiama polkos ritmu. Nors kompozitorius liaudies melodijų beveik nenaudoja jo paties muzika labai artima folklorui. Muzika labai paprasta, kartu išraiškinga ir lengvai įsimenama. Šie bruožai būdingi ir “Parduotąjai nuotakai” ir Smetanos kūrybai apskritai.“Mano tėvynė”- vienas žymiausių Smetanos simfoninis veikalas- 6 simfoninių poemų ciklas. Čia Čekijos gamtos vaizdai, praeitis, kovos su prieais. Populiariausia simfoninė poema “Vltava” kurios turinį atskleidžia kompozitoriaus nurodyta programa “Du upeliai bėgo per vėsias Šumavos girias ir susilieja davė pradžią Vltavai. Ji teka per miškus, kuriuose girdėti medžioto jų ragų aidai, per laukus, kurie atneša turtingą derlių. Jos krantus pasiekia linksmų kaimiškų vestuvių garsai. Mėnesienoje ant jos bangų supasi undinės, dainuodamos stebuklingas dainas, kurių klauso senų pilių griuvėsiai, menantys buvusią šlovę ir žygdarbius. Tekėdama per siaurus Sviatojanų slenksčius Vltava niokčia ir veržiasi per iš krantų, o ties gražuole Praha, prie senojo Višėhrado, ji išsilieja plačiausiai. Tik čia pastebimas jos visas grožis ir didybė”.Klausimai kartojimui. 1. Kokios nacionalinės mokyklos atstovas? 2. Žymiausi ir reikšmingiausi jo kūriniai. 3. Būdingiausi kūrybos bruožai. 4. Kaip naudojo folklorą?
Antoninas Dvoržakas (1841-1904)“Kokia maža bebūtų tauta, ji nežus, jei turės savo meną. Meninikas turi labai mylėti savo tėvynę”. Šie A.Dvoržako žodžiai tapo jo gyvenimo ir kūrybos kelrodžiu. Kompozitorius ypač nusipelnė kaip nacionalinės simfonijos pradininkas.Biografija: gimė smuikininko šeimoje. Dar mažas ėmė groti smuiku kaimo kapeloje. 16m. priimtas į Prahos vargonininkų mokyklą, baigęs pasišventė kūrybai. Dauguma jo jaunystės kūrinių neišliko, nes būdamas kuklus juos sunaikino. Smetanos “Parduotosios nuotakos” įtakoje sukūrė pirmąsias komiškas operas, vėliau- instrumentinius kūrinius, jų tarpe garsiuosius “Slavų šokius”. Netekęs trijų vaikų, savo sielvartą kompozitorius išsakė kantatoje “Stabat mater”. Europoje kompozitorius garsėjo ne tik kaip kompozitorius, bet ir kaip dirigentas, koncertavęs įvairiose šalyse.Kūrybos apžvalga. Nėra nė vieno žanro, kurio nebūtų bandęs. Iš 10 operų ypaš populiari “Velniais ir Kača”, opera-pasaka “Undinė”. Šalia minėtinos 9 simfonijos, uvertiūros, simfoninės poemos, koncertas violančelei ir orkestrui, 16 “Slavų šokių”, rekviem, kūriniai fortepijonui (“Humoreska”), styginiai kvartetai.Begalinis melodingumas, nuoirdumas, paprastumas, glaudus ryys su liaudies muzika- tai bruožai būdingi Dvoržako kūrybai.“I naujojo pasaulio”- taip vadinasi IX simfonija, populiariausia i visų jo kūrinių. Ją sukūrė gyvendamas Amerikoje. Ten gimė ši simfonija, išreiškianti tėvynės meilę ir ilgesį, rūstų protestą išnaudotojams, piešianti reto grožio gamtos vaizdus. Kaip ir kituose kūriniuose nėra liaudies dainų citatų, tačiau kompozitorius naudoja liaudikus motyvus, smuiką ir dermes. Indėnų ir negrų melodijų nuotrupos čia pinasi su čekikomis intonacijomis. Plati kūrinio jausmų gama nuo lyrikos iki dramatizmo. Gražiausia II dalis.
“Slavų šokiai”- pirmieji brandūs Dvoržako kūriniai. Jie parašyti fortepijonui 4 rankoms, vėliau orkestruoti. Jų temo ir muzikinės formos išplėtotos, remiantis simfoninės muzikos principais. Dvoržakas naudoja polkos, furianto ritmiką, o šalia sutinkama ir lenkų mazurka, polonezas, ukrainiečių- hopakas. Populiariausias 3-asis. “Slavų šokiai” rodo, jog liaudies muzika buvo vienas svarbiausių Dvoržako kūrybos šaltinių.Klausimai kartojimui: 1. Kokie kūriniai ryškiausiai rodo, jog Dvoržako muzika yra čekika?2. Kas bendro yra tarp A.Dvoržako ir M.K.Čiurlionio?3. I kur Dvoržakas sėmė temas savo kūriniams?4. Kas bendro ir skirtingo naudojant folklorą kūryboje tarp A.Dvoržako ir B. Smetanos?5. Kokie rykiausi Dvoržako kūrybos bruožai?
XIXa. prancūzų, italų ir vokiečių opera
Romantizmo epochoje atrodytų dominavo dainos ir instrumentinės muzikos žanrai. Tačiau taip nėra. Romantikams visą laiką rupėjo utopiškoji menų sintezės idėja. Todėl natūralu, kad esminių turinio, formos, kuzikinės kalbos, dramaturginių principų evoliuciją patyrė romantinė opera. XIXa. pasiekė 2 operų rūšys: opera- seria ir opera buffa. Baroko ir klasicizmo opera buvo griežtai tipizuota žanriniai ir sudėliota iš atskirų muzikinių numerių. Nei Gliuko, nei Mocarto reformos padėties iš esmės nepakeitė. Tačiau tos reformos rodė pavyzdį romantikams, kurie siekė sukurti vientisą, sintetinį operos žanrą. Tad pirmiausia romantikai ėmė naikinti greižtas ribas tarp žanrų ir muzikinių numerių, stiprinti orkestro vaidmenį, plėsti išraiškos priemones. Prarado vyraujantį vaidmenį itališka opera. O ir joje romantikai ėmė reikšti nacionalinio išsivadavimo idėjas (Dž.Rosinis, V.Belinis, D.Verdis).Prancūzijoje buvo tęsiamos Liuly Ramo operos tradicijos ir kuriama taip vadinama “didžioji opera”. Tačiau joje buvo vaizduojamos ir ireikiamos stiprios aistros, tragiki likimai, dažnai besiklostantys aštrių istorinių konfliktų fone (Oberas, Dž.Mejerberas, F.Galevi).
XIXa. pradžioje gimė ir vokiečių nacionalinė opera. Hofmanas sukūrė operą “Undinė” 1816m. Tai buvo pirmoji romantinė opera. O K.M.Vėberis ne tik sukūrė pirmąją vokiečių nacionalinę operą (“Laisvasis šaulys” 1821m.), bet ir tapo vienu vokiečių muzikinio romantizmo pradininku, nacionalinės savimonės žadintoju, vokiečių romantizmo operos teatro kūrėju. K.M.Vėberis savo “Laisvuoju šauliu” atvėrė naujus operos kūrimo principus: nacionalinis, romantinis kūrinys, operos dramaturgiją vienijantys leitmotyvai, aktyvus, dramaturgiškai prasmingas orkestro vaidmuo (t.y. operos simfonizacija), ištisinio vystymo siekimas. Kaip tik šiuos principus perims R.Vagneris, užsimojęs dar kartą reformuoti operą. XIXa. viduryje ir II pusėje buvo sukurtos ir lenkų, čekų, rusų nacionalinės operos, tačiau Europos zenite vyti ir rungiasi italo D.Verdžio ir vokiečio R.Vagnerio operos.D.Verdžio operų stiprioji pusė- išraiškinga, melodinga, “operiška” muzika, puikios vokalinės partijos, tikroviškos, psichologiškai taiklios muzikinės charakteristikos, reikšmingas, sodrus, simfoniškas orkestras ir jo dramaturgiškai svarbus vaidmuo, visų operos komponentų- nuo rečitatyvo iki masinių scenų- darna. Jo “Otelas” (1886) ir “Falstafas” (1892) vainikuoja XIXa. romantinės “rimtosios” ir “komiškosios” operos istoriją.
Tuo tarpu R.Vagneris siekė sukurti tikrą muzikinę dramą, kurioje muzika ir drama būtų lygiaverčiai partneriai. Tad jis pats ėmė kurti vokiečių viduramžių mitologiniais siužetais pagrįstus filosofiško turinio libretus ir kurti jiems masyvią vokalinę-simfoninę muziką. Vagneris atsisakė tradicinių arijų, rečitatyvų, o vietoj jų rašė ištisinio pobūdžio monologus ir dialogus. Muzikinę dalį pradėjo austi vien iš leitmotyvų. Be to naudojo leittembrus, leitinstrumentus, leitharmoniją ir t.t. Jo operų orkestras dažnai didesnis už simfoninį. Siekdamas nenutrūkstamo muzikinio vyksmo Vagneris sukūrė “begalinės melodijos” ir “begalinės harmonijos” principais pagrįstą muzikinę kalbą. Jo muzikinės dramos milžiniškos apimties, ekstaziškos. Jos padarė įtaką daugelio kompozitorių muzikinei kalbai ir muzikos vystymo pobūdžiui.
XIXa. Vidury Prancūzijoje atsirado vadinamoji “lyrinė opera” (.Guno, Ž.Bize, Ž.Masnė). Ji buvo priešinga didžiąjai operai. Čia didžiausias dėmesys skiriamas paprastiems bendražmogiškiems pergyvenimams, naudojamos buitinės muzikos intonacijos ir ritmas, siekiama veiksmo vieningumo, naudojami leitmotyvai. Dominuoja lyrinė, paprasta, demokratiška muzikinė kalba. Vyrauja arijozinė, romansinė melodika, dainingas rečitatyvas, dainos, okio, maro žanrai. Lyrinės operos kūrėjai naudojo pasaulinės klasikinės literatūros siužetus, bet juos interpratavo buitiškai, kasdieniškai.
XIXa. Pabaigoje lyrinės operos tradicijas iš dalies pratęsė veristinė opera, gimusi Italijoje (Maskanjis, Pučinis, Leonkovalis). Verizmas buvo italų literatūros stilistinė kryptis, artima natūralizmo estetikai. Baigiantis XIXa. kitokie estetiniai reikalavimai kilo ir operos stiliui. Dabar buvo siekiama ir operoje gyvenimą parodyti tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o ne tokį, apie kokį svajojo romantikai. Veristų operos pagrindas- gyvenimiška buitinė drama. Jos herojai paprasti kaimiečiai, nusigyvenę bohemiški menininkai, miestiečiai. Tad ir į muzikinę kalbą prasiskverbia buitinės muzikos, miestietiškų dainų, gatvės intonaicjos. Veristai rėmėsi melodramos žanru ir sukūrė glaustą (neretai 1 veiksmo) operą-novelę, kurioje vyrauja nelaimingos meilės istorijos, dramatiška jų baigtis. Šalia melodingų arijų čia naudojami dramatiki rečitatyvai, trumpi arijozo, itisinis vystymas (kaip ir Vagnerio). Būdingos įtemptos lyrinės-dramaturginės kulminacijos, atviras perdėtų aistrų demonstravimas.Taigi nežiūrint iškilių Verdžio ir Vagnerio “rimtosios” ir aukštosios operų viršūnių, baigiantis romantizmo epochai opera paprastėjo, kasdieniškėjo, realistiškėjo, iš filosofinių aukštumų leisdamasi į buities ir kasdieninio gyvanimo dramas, kurių vis daugėjo kapitalistinio miesto gatvėse ir lūšnose.
Klausimai apibendrinimui. 1. Kokiose alyse rykiausiai skleidėsi operos žanras?2. Kokios operos pasiekė XIXa.?3. “Laisvasi aulys” kokia ios operos naujovė?4. D.Verdžio operų ryškiausi bruožai.
5. Kuo skyrėsi R.Vagnerio ir D.Verdžio opera?6. Vagnerio operos reforma?7. Lyrinės operos kūrėjai, jų išskirtiniai bruožai.8. Veristinė opera, kokia ji?Rusų opera. M.Glinkos, P.Čaikovskio, Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operos
Rusų operos pradžia įprasta laikyti 1779m. Tai metai pastatytos 3 operos M.Sokolovskio, J.Fomino “Malūnininkas- raganius, apgavikas ir piršlys”, M.Matinskio “Sankt-Peterburgo prekybos namai” ir V.Paškevičiaus “Nelaimė dėl karietos”. Visose šiose operose kalbamieji dialogai (be muzikonio pritarimo) kaitaliojasi su arijomis- dainomis, mažais ansambliais, kukliais chorais. Jose nemažai komiškų ir satyrinil elementų. Todėl šis naujai atsiradęs žanras buvo pavadintas rusų komiška opera.Pirmosios operos pasižymėjo: damokratišku turiniu, neretai išryškėjo ir antibaudžiavinės nuotaikos, siekiama pavaizduoti rusų liaudie buitį, iškelti ir pasmerkti baudžiavinės santvarkos ydas. Rusų komiška opera buvo artima to meto pažangiąjai rusų literatūrai, ypač rusų komedijos žanrui. Operų muzika pagrįsta liaudies dainomis.
M.Glinka apibendrino geriausius savo pirmtakų pasiekimus, pakėlė rusų muziką į žymiai aukštesnę pakopą, davė pradžią visoms rusų klasikinės profesionaliosios muzikos šakoms. Visos Glinkos kūrybos pagrindas- rusų liaudies daina. Jis beveik nenaudojo liaudies dainų citatų, bet jo paties sukurtos muzikinės temos tokios rusiškos, kad sunku jas atskirti nuo liaudies dainų melodijų. Savo muzikoje ji įkūnijo naujus rusų klasikinės mokyklos bruožus: turinio idėjiškumą, realistišką tikrovės vaizdavimą. Glinkos menas ne tik meistriškas, bet kartu ir paprastas, suprantamas.Svarbiausią vietą jo kūryboje užima operos “Ivanas Susaninas” ir “Ruslanas ir Liudmila”. Nuo jų tęsiasi dvi operų linijos: liaudies istorinė muzikinė drama ir epinė opera pasaka. “Ivanas Susaninas”. Pagrindinio veikėjo Ivano Susanino muzikinė charakteristika kupina liaudies dainų intonacijų. Ypač ioje operoje svarbus choro vaidmuo. Apibendrinančią reikšmę turi įžangos ir epilogo chorai. Lenkus Glinka charakterizuoja lenkų balinių šokių ritmais. Glinka naudoja įvairias operines formas: ir dideles išvystytas, ir paprastas dainas- romanso tipo arijas ir sudėtingus vokalinius ansamblius. Didelę reikšmę turi spalvingas orkestras. Jis ne tik praturtina operos vokalines partijas, plačiai vysto kūrinio tematinę medžiagą, bet ir turi svarbius savarankiškus epizodus. “Ruslanas ir Liudmila”. Veiksmas čia plaukia ramiai, lėtai. Visa opera- tai užbaigtų kontrastingų paveikslų grandinė. Šioje operoje galutinai įsitvirtino liaudiškumas ir realizmas- pagrindiniai Glinkos kūrybos principai. Realizmas išryškėja teisngai, gyvenimiškai perteikiant žmonių jausmus, charakterius. Kiekvieną veikėją Glinka apibūdina užbaigtu muzikiniu numeriu. Stengdamasis realistiškai perteikti Rytų muzikos pobūdį, Glinka naudojo originalias Kaukazo tautų, iraniečių, arabų melodijas. Svarbi vieta kaip ir operoje “Ivanas Susaninas” skiriama chorui ir spalvingam orkestrui.
N.Rimskis Korsakovas (1844-1902). Svarbiausią kūrybinį palikimą sudaro 15 operų. Jos labai įvairos ir savitos. Operinės muzikos pagrindas- platus ariozinis dainavimas, aiški formos struktūra. Jo operos dažniausiai yra monumentalūs kūriniai, susidedantys iš veiksmų ar paveikslų, kurie savo ruožtu sudaryti iš atskirų nuosekliai išdėstytų scenų. Tos scenos jungia daugiau ar mažiau išbaigtus muzikinius epizodus- arija, duetus, chorus ir net savarankiškus orkestrinius numerius. Didelį vaidmenį vaidna leitmotyvai. Tačiau jų panaudojimo būdas skiriasi nuo garsiosios R.Vagnerio sistemos. Nė vienoje operoje nėra “privalomo” leitmotyvų sistemos naudojimo. Leitmotyvas jo operoje yra viena veikėjo muzikinės charakteristikos priemonių šalia plačiai naudojamų arijų, arijozo, ansamblių, chorų. Tematikos atžvilgiu Rimskio-Korsakovo operos yra labai įvairos. Istorinė liaudies muzikinė drama “Pskovietė”, opera bylina “Sadko”, lyrinė psichologinė drama “Caro sužadėtinė”, lyrinė komedija “Gegužės naktis”, “Naktis prieš Kalėdas”, opera pasaka “Snieguolė”, “Pasaka apie carą Saltaną”, “Nemirtingasis Kaščėjus”, “Auksinis gaidelis”.
Operinė kūryba. Čaikovskis ypač mėgo ir vertino operą, laikė ją pačiu demokratikiausiu i visų muzikos žanrų. Parašė 10 oprų. 8 išlikusios. Siužetai įvairus, bet labiausia traukė rusų klasikinėje literatūroje (Puškino, Ostrovskio, Gogolio) aprašyti gyvenimo vaizdai. Operų dramaturgijoje vyrauja melodinis pradas.Rečitatyvams, kuriais kompozitorius tobuliai naudojasi, skyrė pagalbinį vaidmenį. Todėl jo operų muzika labai daininga, melodinga ne tik arijose, ariozo, ansambliuose, choruose, bet ir didesnės apimties ištisinėse scenose. Čaikovskis visada stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp vokalinės partijos ir orkestro. Jo operose svarbią reikšmę turi išraiškinga, labai melodinga vokalinė partija. Bet ir orkestrui Čaikovskis teikia didelę reikšmę. Jis apdeda giliau atskleisti veikėjų pergyvenimus, paryškina dramatines situacijas, simfoniškai vysto operos muzikinius paveikslus. Operos: “Vaivada”, “Undinė”, “Opričnikas”, “Kalvis Vakula”, “Eugenijus Onegina”, “Pikų dama”, “Jolanta”.
P.Čaikovskio ir L.Delibo baletai
P.Čaikovskis sikūrė tris baletus: “Gulbių ežeras”, “Miegančioji gražuolė” ir “Spragtukas”. Visi jie parašyti pasakų siužetais. “Gulbių ežero” premjera įvyko 1877.02.20d. Šią datą galima laikyti rusų baleto gimimo diena, nes Čaikovskis iuo baletu įvykdė tikrą baleto žanro reformą. Iki tol muzikos paskirtis balete buvo kukli- akomponuoti šokiams. Todėl daugumos baletų muziką sudarydavo atskirų, tarpusavyje nesusijusių šokių siuitos. O Čaikovskis sukūrė baletui aukštos meninės vertės simfoninę muziką, išreiškiančią veikėjų pergyvenimus, padedančią artistams kurti gyvus chareografinius paveikslus, psichologiškai pateisintus judesius. Kompozitorius neatsisakė tradicinių baletų pasakinių siužetų, atskirų išbaigtų šokių, lyrinių Adadžio ir kitų įprastinių baletų numerių. Tačiau visa tai Čaikovskis mokėjo ganialiai sujungti į vientisą veiksmą, į vieningą muzikinį kūrinį.Čaikovskio baletai- puonūs, spalvingi, išradingai instrumentuoti- turėjo svarbios reikšmės vystant realistines rusų klasikinio baleto tradicijas. Iš Čaikovskio mokėsi, juo sekė vėlesnieji rusų ir tarybiniai kompozitoriai baletų kūrėjai.
Leo Delibas (1836-1891). Baletai.
Tai prancūzų kompozitorius. Jį labai vertino P.Čaikovskis. Jo muzika isiskiria melodingumu, ji artima buitiniams žanrams, harmonijos naujumu, formos plastiškumu. Kurdamas baletus ėjo muzikos simfonizacijos keliu, šokiai turėjo būti dramatizuoti, jie turėjo įtakoti tolesnę baleto eigą. Žymiausi baletai: “Kopelija”, “Silvija”, “Upelis”. Šie baletai suteikė šokiui realizmo ir davė pradžią šiuolaikiniam baletui.
XIXa. pradžios balete, Kaip ir muzikoje atsirado romatizmo požymių- ėmė vyrauti fantastinės temos, o ne klasikinis aiškumas. Pirmasis tikrai romantinis baletas buvo “Silfidė” (1832m.). Baletas pasiekė epogėjų Čaikovskiui sukūrus tris baletus (žr. Čaikovskio baletai). Beveik per visą XIXa. tarp operos ir baleto vyko kova. Paryžiuje į kiekvieną operą privalu įtraukti baletą. 1861m. Vagneris statydamas “Tanhoizerį” pirmą kartą tam nesipriešino.
Operetė
Jau XVIIIa. Pergolezis yra sukūręs komiškų operų, tačiau komikoji opera, vadinama operete, atsirado tik XIXa. viduryje. XVIIIa. 6 ir 7 deimtmetyje Paryžius buvo žėrintis pramogų pasaulio centras, o Žakas Ofenbachas palietė tą sritį, kuri jaudino lengvabūdišką ir malonumų ieškančią prancūzų publiką.1859m. Ofenbachas pastatė operetę “Orfėjas pragare”, operetė apkeliavo visą Europą, įtvirtindama operetės stilių (šios operetės garsusis šokis kankanas). Operetės siužetui stigo pagarbos tradicijoms, o tai buvo būdinga Ofenbachui. Monteverdis ir Gliukas savo operose Orfėjo ir Euridikės, mylinčių vienas kitą vyro ir žmonos, mitą traktavo labai rimtai. O operetėje “Orfėjas pragare” sutuoktiniai nekenčia vienas kito. “Orfėjas” žymiausia Ofenbacho operetė iš viso šimto sukurtųjų, nors “Gražioji Elena” buvo ne prastesnė.Ten, kur prancūzai mėgo kandžias socialines satyras, vieniečiai labiau linko į švelnų fantazijos pasaulį, kur prancūzai šoko 2/4 kankaną- vieniečiai oko ¾ valsą. J.Štrauso “Šokšnosparnis” pirmą kartą atliktas 1874m. Ši operetė tapo pavyzdžiu visoms vėliau sukurtoms operetėms, miuziklams ir roko operoms. Ypač pamėgta J.Štrauso operetė “Čigonų baronas”.Paskutinis žymiausias kūrinys operetės istorijoje buvo Ferenco Leharo “Linksmoji našlė” (1905m.). Joje panaudota visa, kas geriausia iš abiejų stilių operečių- veiksmas vyksta Paryžiuje, o muzika pagrįsta valso ritmu.Leharas paraė daugybę operčių “Oklahoma”, “Vyrukai ir lėlės”.
Žymiausi kūriniai:Ž.Ofenbachas “Orfėjas pragare” “Gražioji Elena” “Paryžiaus gyvenimas”J.trausas “iknosparnis” “Čigonų baronas”F.Leharas “Linksmoji nalė” “Paganinis” “Juoko šalis”I.S.Kalmanas “Silva”.