Etnomuzika ir visuminis vaiko ugdymas

1995 0

Etnomuzika ir visuminis vaiko ugdymas

Lietuvių liaudies muzika atsirado kartu su tauta, su lietuvių kalba. Etnomuzika labai panaši į lietuvių liaudies muzikos terminą. Tačiau etnomuzikos nekūrė vien tik valstiečiai. Etnomuzika tai ir inteligentų, daktarų ir kitų itakingų žmonių kurtos dainos ir muzika.

Vaikų muzikinis ugdymas prasideda jiems dar negimus. Vaikas būdamas dar motinos įščiose klauso motinos balso, jos dainuojamų lopšinių ir pan. Tačiau šiais laikais mamos retai dainuoja vaikams lopšines pačios, jos dažnai paleidžia įrašus šiuolaikinių lopšinių. Vaiko muzikinis lavinimas labai priklauso nuo muuzikinės aplinkos namuose. Daugelyje šeimų muzika vertinama tik kaip pasilinksminimo forma, arba monotoniškų darbų paįvairinimų forma. Tokiose šeimose augantys vaikai girdi tik šiuolaikinę muziką, kurios intonacija neatitinka prigimtines. Lietuvių liaudies dainos ir muzika savo tonacija ir melodija yra vaikų labai mėgstama ir lengvai išmokstama.

Ankstyvasis amžius – tai tas laikas, kai vaiko smegenys ypač aktyvios, o muzika dažnai minima kaip smegenų veiklos skatinimo priemonė.

Pastaraisiais dešimtmečiais vėl ieškome užmirštų vertybių, atsvaros savo tautos dvasioje. Tautos tradicijos atgyja visoje aplinkoje, visose gyvenimo srityse. Gal toodėl, kad mūsų mažėja? Net ir išvykę iš Lietuvos žmonės randa ramybę savo šalies tradicijose – jas puoselėja net negyvendami savo šalyje. Na, o tie, kurie likę Lietuvoje, yra dar arčiau savo šaknų ir tradicijų. Ankstyvasis muzikinis ugdymas skatina artimesnius tėvų ir va

aikų santykius, be to, muzika bei muzikavimas – puiki bendra veikla ir įkvepiantis kūrybos procesas.

Svarbiausias vaidmuo, kai ugdomi vaikų tautiniai-meniniai gebėjimai, tenka etnokultūrai. Tai – dainos, šokiai, žaidimai. Lietuvių liaudis kūrė muziką, dainas, skirtas gėriui ir grožiui suvokti.  Muzikinis ugdymas etnoplotmėje turėtų prasidėti šeimose, o etnokultūrinis ugdymas – ikimokykliniame amžiuje. Muzikiniam vaiko ugdymui didelę reikšmę turi pedagogo kompetencija.

 

„Etnokultūra – tai kiekvienos tautos kultūros pamatas, sukauptas praeities kartų patyrimas, įgavęs savitą tautos tradicinės dvasinės ir materialinės kultūros raišką. Etninėje kultūroje kaupėsi kiekvienos tautos patyrimas nuo pat jos egzistencijos pradžios, priklausomai nuo gamtos, istorijos ir socialinių savybių bei kt. ir įgavo savitą raiškos būdą.

Etninę kultūrą sudaro tradicinės kultūros vertybių visuma. Jos ugdymo specifika skiriasi nuo kitų mokykloje dėstomų dalykų. Šios kultūros pradmenis nuo mažų dienų vaikas įggyja šeimoje, namų aplinkoje, vaikų darželyje. Tolesnis etninės kultūros ugdymas vyksta mokykloje.

Lietuvos etninės kultūros struktūroje išskirtinė vieta tenka liaudies dainai, kurios ugdomoji galia yra akivaizdi ir neginčytina. Ji visais laikais buvo muzikinio ugdymo pamatas.

Etnomuzika, kaip ir visa etninė kultūra, turėjo, turi ir turės išliekamąją vertę, iš jos atpažįstame ne tik kiekvieno lietuvio, bet ir visos tautos įvaizdį.

Muzika, kaip ir kalba, tautosaka, papročiai bei kita etninė kultūra, perduodama iš kartos į kartą, negalėjo išvengti įtakų bei bendrų kultūros raidos pokyčių. Etninėje muzikoje la

abiausiai akivaizdi pirmykštės visuomenės gyvensena, pasaulėjauta, darbai, ūkininkavimo būdai, papročiai, šventės bei apeigos, tikėjimai, šeimos, giminės ir bendruomenės santykiai. Jie susipina su vėlesnių laikų realijomis, tačiau pirmykštės visuomenės atspindžiai patys stipriausi – kitų laikotarpių atšvaitai juos tik papildo, tačiau neužgožia.

Pagal kilmę etninę muziką sudaro du klodai: seniausias ir vėlyvasis. Seniausias klodas siejasi su etnine ir netgi rasių istorija. Jis atspindi tautos arba etninės grupės tapatybę, neretai ir bendrus didesnių regionų požymius. Vėlyvasis klodas – bendratautis, besisiejąs su pastarųjų kelių šimtmečių bendrais kultūriniais procesais. Abu šie klodai glaudžiai persipynę, todėl juos atskirti nėra lengva, nors pastebimi tam tikri abiejų klodų dėsningumai.

Etninė muzika – dažniausiai kolektyvinė kūryba, tačiau bent apytikriai nustatyti, kiek kolektyvas vienijo asmenų, neįmanoma, nes neaišku, kada etninė muzika atsirado. Ji išsirutuliojo ir nusistovėjo savaime, tarsi gamtos dėsnis.

Vyraujantys pasaulio etninės muzikos stiliai – vienbalsumas ir daugiabalsumas – yra visiškai savarankiški, vienas iš kito negalėję kilti ar kitaip atsirasti reiškiniai. Etninės muzikos dermės, kaip beje ir etninės muzikos stiliai, taip pat susiklostė savaime. Jie pagrįsti žmonijos intuityviai suvoktais ir įsisavintais gamtos ir muzikinės akustikos dėsniais.

Dėl šitokios informacijos etninę muziką galima palyginti su savotiškai užkoduota etnine ir kultūrine programa, kurią perskaityti ir iššifruoti šiandien labai sunku.

Etninė kultūra suprantama kaip tradicinė tautos kultūros vertybių sistema. Jaunosios kartos vertybinių or

rientacijų ugdymas glaudžiai siejasi su etninės kultūros ugdymo tikslų įgyvendinimu, kuriais siekiama skatinti dorinių normų, estetinės kultūros pažinimą ir įsisavinimą, kūrybinį tradicijų tęstinumą, ugdyti tautinį ir pilietinį sąmoningumą. Ta linkme turėtų būti plėtojamos ir mokinių žinios, gebėjimai ir įgūdžiai.

Nuo būsimųjų kartų požiūrio į visą etninę kultūrą, jos vertę, priklausys ir lietuvių etninės muzikos likimas. Būtina kryptinga pedagogų, etnomuzikologų veikla, ugdant jaunosios kartos pagarbų požiūrį į etninę muziką.

Pastaruoju metu į Lietuvą plūsta kitų šalių muzikinė kultūra, užgoždama mūsų etnokultūrinį paveldą. Vis dažniau lietuviškos tradicijos, liaudies muzika patenka į naują kultūrinę aplinką, pritaikomos prie naujų poreikių, keičiasi ir jų prasmė, skambėjimas, intonacija ir atlikimo manieros. Todėl diegiantis tradicijas pedagogas turi nusimanyti apie kultūrą ir sugebėti paaiškinti jos situaciją, padėti mokiniams įžvelgti naujovių pozityvumą ir negatyvumą, atskleisti kultūrinę, mokslinę, techninę bendruomenės patirtį.

Kompetentingas pedagogas, žinantis vaiko raidos ypatumus, sugebantis orientuotis į vaiko amžiaus tarpsnius, mokantis atskleisti, pastebėti vaiko gabumus, reaguojantis į vaiko poreikius, nuotaikas, pasiekimus, muzikos ir pamokos ritmą, gebantis audijuoti, perteikti dinamiką, muzikos formą ir kitus muzikinius niuansus, gali profesionaliai ugdyti vaiką.

Žmonijos patyrimo perdavimas ir perimtos patirties gausinimas yra pagrindinė žmonių visuomenės progreso sąlyga. Žmogus bręsta savo tautos sociokultūrinėje aplinkoje perimdamas jos vertybes. Vienas iš asmenybės ugdymo reiškinių yra asmenybės sklaida ir jos prielaidos sociokultūrinėje aplinkoje, veikiant individualios kultūros ko

okybę. Folklorinė veikla padidina galimybes asmenybės sklaidai ne tik bendroje ugdymo sistemoje, bet ir visuomeniniame gyvenime. Jos pažinimas ir supratimas turėtų brandinti kūrybinę ir reformistinę moksleivių nuostatą, padėti jiems įžvelgti tautos kultūrinės plėtotės uždavinius šiuolaikinės civilizacijos raidoje.

Muzikinė etnokultūrinė patirtis skatina vaiko ir tėvų ryšį. Bendras muzikavimas su tėvais ugdo saviraišką, teikia buvimo kartu džiaugsmą, stiprina emocinius ryšius. Klausant ir atliekant muziką, skatinamas klausos ir regos vystymasis. Jauniems tėvams, siekiantiems vaikų muzikinio ugdymo, svarbu ir patiems dainuoti kartu, žodžiu, žaidinti vaiką namų aplinkoje. Tik tuomet galima tikėtis maksimalaus rezultato.

Vaiko socializacijai palankiausia yra „savos“ kultūros terpė, kurioje vaikas natūraliai gali perimti visuomenės dorovės normas, vertybes. Anot A. Ambrazevičienės, vaikų folkloras – tai dvasinėmis vertybėmis, gyvybiniais simboliais paremta tautos kultūros perdavimo priemonė. Supažindinimas su kalendorinėmis šventėmis, apeigomis leidžia vaikams pajusti kosminių ritmų (dienos nakties, paros, dienos) vienybę.

Vieną iš reikšmingiausių vietų vaiko ugdyme turi užimti muzika, atitinkanti jo muzikinio suvokimo ir atlikimo galimybes. Lietuvių liaudis kūrė dainas puikiai žinodama vaikų psichines ypatybes. Šios dainos skirtos grožiui ir gėriui suvokti. Įvairiose užsienio šeimose dabar kuriamos muzikinės programos, kurių tikslas – pasitelkus muziką suvienyti šeimas. Taigi muzikinis ugdymas etnokultūrinėje plotmėje turėtų prasidėti šeimose.

Etnomuzika

Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti. Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų.Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.

Darbo dainos: Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių kanapių darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos.

Kalendorinių apeigų dainos: Jos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį.

Šeimos dainos: taip pavadintos apibrėžtos funkcijos neturinčios dainos apie šeimos narių ir artimųjų santykius, neįėjusios į vestuvių ir krikštynų dainų grupes.

Raudos: raudama per laidotuves, vestuves, išleidžiant į karą ar karo tarnybą (rekrūtus), t. y. esminiais žmogaus gyvenimo lūžio momentais, taip pat buityje (kai ištinka nelaimė – gaisras, sausra, nederlius, gyvulių kritimas, liga – arba skundžiantis sunkiu likimu). Raudų intonacijos ir poetiniai įvaizdžiai pastebimi kalendorinėse, javapjūtės bei šienapjūtės, šeimos (našlaičių), karo dainose, pasakų dainuojamuosiuose intarpuose.

Karinės ir istorinės dainos: Jose apdainuojamos kovos su priešais, kareivio dalia, karo tarnyba. Tai visuomenės gyvenimo dainos, kuriose kartais atpažįstami istoriniai įvykiai ir tam tikro laikotarpio realijos.

Jaunimo ir meilės dainos: tai dvi teminiu ir meniniu požiūriu labai artimos grupės. Funkcinės priklausomybės šios dainų grupės neturi – nėra susijusios su apeigomis ar kokia nors apibrėžta situacija, atliekamos įvairiomis progomis. Tai kaimo jaunuomenės gyvenimą atspindinti poezija.

Ilgai etno muzika buvo pagrindinis muzikos žanras. Tačiau pradėjus kurtis miestams ji nyko. Dabar etnomuzika yra kaip vertybė kuria bando išsaugoti ir įskiepyti ugdymo istaigose. Ši muzika tai galimybė susipazinti su papročiais, senovės istorijos tarpsniais, gyvūnija, augalija. Dainuojamoji tautosaka yra nepamainoma vokalinių įgūdžių bei dvasinio ugdymo priemonė.

Etnomuzika vaikų ugdyme

Lietuvių liaudies muzika labiausiai atitinka mūsų krašto gamtą, jos sandaros paprastumą, labiausia prieinamos vaikams. Todel ir mokyklose ir darželiuose labai dažnai naudojama lietuvių liaudies tautosaka muzikos užsiėmimuose: greitakalbės nuodojamos kaip pratimai dikcijai gerinti, paukščių pamėgdžiojimai diapazonui plėsti ir pan.

„Mokydamasis save išreikšti muzikos garsais, vaikas turi nueiti visą kelią nuo žodžio iki dainos, gamtos garsų (ypač paukščių balsų) pamėgdžiojimas padeda jam įsiklausyti į supantį pasaulį. Mėgdžiodamas garsus, vaikas pradeda suvokti ir skirti paukščių giesmelių, gyvūnų balsų, darbo įrankių tembrą. Tam tinka erzinimai ( paukščių ir gyvūnų erzinimai, ydu išjuokimai, pasišaipymai iš vardų, piemenų erzinimai ), skaičiuotės, greitakalbės, atvirkštinė kalba. Dažniausiai tai vaikų kūryba. Mokytojo pareiga – ją skatinti ir nukreipti tinkama linkme.“ (Velička E. 1992)

Liaudies dainos – reikšmingos savo žodiniais tekstais. Vaikas praturtėja žiniomis apie tautosakoje atspindėtą Lietuvos gamtą, žmonių darbus, papročius, krikščioniškąsias ir kitas istorines bei etnines šventes ir kt. Per dainą formuojasi santykis su liaudies kultūrinėmis vertybėmis.

Liaudies muzika pasižymi ne tik menų turiningumu, bet ir paprastumu, prieinamumu. Vaikų ir kitos dainos, žaidimai, rateliai, supavimai, erzinimai, skaičiuotės ir kt. atitinka vaikų balso apimtį, metro, ritmo, formos bruožų pajautimo galimybes. Senūjų liaudies dainų intonacijomis grindžiamas dainavimo, muzikos rašto, muzikavimo mokymas.

Labai svarbi dainuojamosios tautosakos savybė yra ta, kad daug kūrinių atliekami su judesiais. Tai turi didelę reikšmę įvairiapusiškam vaikų lavinimui.Vaikų vystimuisi yra labai svarbus judėjimas tai yra vienas svarbiausių poreikių. Pastebima, kad tokių kūrinių ir buvo kuriama daugiausia. Mažiesiems vaikučiams lopšinės ir žaidinimai, o šiek tiek paaugusiems žaidimai ir rateliai, dainelės su imituojančiais judesiais, šokiai ne tik su instumentine muzika palydimi, bet ir su atitinkamais tekstais pvz: „. . .

Lietuvių liaudies muzikos ištakos labai senos;

Lietuvių liaudies muzika skirstoma į grupes;

Šiuolaikinėje visuomenėje etnomuzika yra vertybė, kurią skiepijame vaikams;

Dainuojamoji tautosaka yra nepamainoma vokalinių įgūdžių bei dvasinio ugdymo priemonė;

Etnomuzika plačiai naudojama vaikų ugdyme;

Plati lietuvių liaudies instrumentų įvairovė.

Puoselėjant lietuvių etnokultūrą, folkloras vaidina gana svarbų vaidmenį. Folkloras apima ne tik lietuvių liaudies dainas, šokius, bet ir lietuvių papročius bei tradicijas. Muzikinis folkloras atstovauja gyvąją tradiciją. Etnokultūros puoselėjimas – vienas iš svarbesnių dabartinio muzikinio ugdymo uždavinių. Šis uždavinys itin aktualus siekiant išlaikyti mūsų tautinį identitetą, etnokultūrinį savitumą kitų pasaulio tautų kontekste. Todėl itin svarbu skiepyti vaikų bei jaunimo meilę liaudies muzikai.

LITERATŪRA

Česnulienė D. (1999). Muzika ir žaidimai. Vilnius.

Čiurlionytė J. (1948, 1999). Lietuvių liaudies dainos vaikams. Vilnius.

Čiurlionytė J. (1990). 30 dainų mažiems vaikams, Vilnius.

Daina mūsų gyvenime (2003). Šiauliai: Respublikinės mokslinės praktinės konferencijos straipsnių rinkinys.

Katinienė A., A.Vaičienė (2001). Muzika vaikų darželyje. Šiauliai: ŠiaurėsLietuva.

Krakauskaitė V.(2000). Muzikos mokymas 3-4 klasei antroji knyga“. Kaunas.

Kūrybinės erdvės Nr.1. (2004). Šiaulių universiteto leidykla.

Šileikienė I.(1991). Liaudies tradicijų ugdymas. Vilnius.

Vaičienė A. (2001). Mažosios dainelės. Šiauliai.

 

Join the Conversation

×
×