KAI KURIE VARPŲ KULTŪROS ASPEKTAI
Kasmet Didžiojo Varpo šventykla Pekine Azijos kontinente gyvenantiems kinams tradiciškai skelbia Naujųjų Metų pradžią. Šių metų vasarį dar kartą nuaidėjo 108 milžiniško bronzinio varpo dūžiai. Šiuose kraštuose varpai gyvuoja jau beveik keturis tūkstantmečius. Per tiek laiko pasikeitė daugybė dinastijų, daugybė permainų įvyko visuomeniniame gyvenime, o varpai, kaip buvo, taip ir tebėra viena svarbiausių kultūrinių bei dvasinių vertybių. Mįslingas fenomenas… Vargu ar be jų galima įsivaizduoti svarbiausius gyvenimo ritualus.
Istorikai neabejoja, jog varpų ištakos – Azijos tautų kultūroje: seniausias pasaulyje žinomas varpas atkastas netoli Babilono, jam daugiau kaip 3000 metų. Tačiau jau senokai varpų kultūra nesiriboja vien šiuo kontinentu. Varpai išplitę visame pasaulyje. Įvairių tautų papročiuose šis simbolis tiek gajus, kad lygiavertiškai tarpsta etninį identitetą atspindinčioje simbolių hierarchijoje. Varpų kultūros raidos tyrinėjimas – tai nuolatinės nesibaigiančios kelionės istoriniais, geografiniais, religiniais, mitologiniais takeliais, kadangi varpai ir jų simbolika – sudėtingas daugiaplanis reiškinys, telkiantis savyje didelę medžiagiškų pavidalų ir dvasinių abstrakcijų įvairovę.
Kaip ir kada varpai pasiekė Lietuvą, pagaliau kada jie atkeliavo į Europą? Šie klausimai jau seniai domina istorijos mokslo tyrinėtojus. Įvairių rašytinių šaltinių hipotezės (žiūr. pabaigoje išvardintus literatūrinius šaltinius Nr. 1 ir 2) kalba, jog varpų liejimo paslaptis į Europą I tūkstantmetyje pr. m. e. atnešė garsieji bronzos liejikai keltai, keliaudami per Aziją, Italiją į Angliją ir Airiją. Kitas kelias vedė iš Azijos palei Juodąją jūrą, kur dažnai susikirsdavo karo keliai. Plisdami Šiaurės link, varpai pasiekė Norvegiją bei Islandiją.
Nedidelių formų varpelių archeologai yra radę Lietuvos teritorijoje. Jie priskiriami II m. e. a. Jokių išsamesnių žinių apie jų paskirtį, prasmę bei funkcijas neturime. Spėjama, kad jie buvo naudojami per pagoniškas apeigas arba nešiojami kaip papuošalai, amuletai.
Didžiųjų varpų kultūros pradžia Lietuvoje istoriškai siejasi su krikščionybės įvedimu bei Lietuvos valstybės formavimusi. Dalis jų tebekaba bažnyčių bokštuose.
J. Dornmano nulietas varpas(XVIII a., Kauno raj. Vandžiogalos bažnyčia)
Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekoje iki šiol saugomas unikalus leidinys, pasakojantis apie varpų liejimo amato suklestėjimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (3). Jo autorius M. Brensztejn mini Vilniaus ir Nesvyžiaus varpų liejyklas, pasakoja apie garsiuosius varpų liejikų meistrus, ilgą laiką dirbusius ir kūrusius Lietuvoje (jų vardai įamžinti įvairiose Lietuvos vietovėse tebeskambančiuose varpuose), primena apie carinės okupacijos ir Napoleono žygių padarinius Lietuvai. Tuo metu ypatingai dideliais mastais buvo niokojamas ir grobstomas mūsų krašto kultūrinis paveldas. Be kita ko nukentėjo ir varpai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo metą menantys milžiniški žalvario liejiniai buvo perlydomi į patrankas arba tiesiog išvežami į Rusijos gilumą. Kalbama, jog Maskvos didysis “Car kolokol” taip pat išliedintas iš parsigabentų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės varpų.
Ne veltui sakoma, jog varpų skambėjimas ar tyla taip pat turi savo prasmę. Tarybinį Lietuvos gyvavimo laikotarpį simboliškai galima būtų prilyginti cariniam spaudos draudimo laikotarpiui: kartu su sovietine ideologija į Lietuvą atėjo griežti reglamentai, draudžiantys miestuose skambinti bažnyčių varpais. Ateinančioms kartoms šis faktas gali skambėti keistai, tačiau žinantiems platų tarybinių metų cenzūros spektrą – tai nebekelia nuostabos. Atgavus Nepriklausomybę (1991 m.), bažnyčių varpai miestuose vėl palaipsniui atgyja.
Kalbant šia tema, – istorija ir dabartis – nuolat besipinančios sąvokos. Varpo simbolyje glūdi ypatingai platus prasmių spektras. Norėčiau Jūsų dėmesį atkreipti į keletą šio reiškinio aspektų.
Varpai – vertinga materialinės kultūros dalis. Jie teikia svarbią informaciją meno, amatų, rašto, kalbos, bažnyčios, geografinių vietovių istorijai, genealogijai, heraldikai, numizmatikai. Varpas įvairiai funkcionuoja papročių, įsitikinimų, religijų sferoje. Visuomeninė būtis sąlygojo jo meninio simbolio atsiradimą tiek muzikoje, tiek negarsiniuose menuose – dailėje, literatūroje.
Pirmiausia varpas – garsinis instrumentas. Psichologinis bei fiziologinis jo garso poveikis vis dar lieka mįslė. Varpo garsui priskiriamos ypatingos savybės, jis laikomas tam tikru iki galo neatskleistu m i k r o p a s a u l i u. Varpo virpesiai sudaro ištisą garsinės išraiškos niuansų lauką, ne tik išoriškai veikiantį žmogaus klausą, bet prasismelkiantį ir giliau, paliečiantį pasąmonės sritį.
Daugelyje senovės tautų garsas buvo suvokiamas kaip visa ko priežastis, todėl jam buvo teikiama ypatinga reikšmė. Pirmykščio žmogaus materialinė ir dvasinė kūryba itin glaudžiai siejosi su gamta, jo orientacija pasaulyje buvo kupina magijos, todėl medžiagos formos, garsų dariniai, kuriami pagal aplinkoje esančius pavidalus, atrodė turį antgamtinę galią.
Patys seniausi gamtinės kilmės varpai buvo omaro žnyplių vėriniai, sudžiūvę vaisiai, kriauklelės ar sraigių kiautai su šerdimis – šerno ar kitų gyvūnų dantimis. Vėliau atsirado molio, medžio, akmens varpai. Jų rasta kasinėjant senkapius, tyrinėjant civilizacijos mažai paliestų Indijos ir Ramiojo vandenyno salynų gyventojų atributiką. Patvaresni varpai atsirado metalo amžiuje. Imta gaminti įvairaus dydžio bei pavidalo (pvz., tulpės žiedo, bičių avilio) varpus. Ilgainiui daugelyje kraštų atsirado ir savos interpretacijos, pvz., Birmoje, Indokinijoje, Afrikoje, Peru varpai dažnai su keliomis šerdimis. Arabiškuose kupranugarių varpeliuose šerdis – mažesnis varpelis. Senovės Egipte buvo gaminami lotoso žiedą primenantys varpai. Amerikoje yra žinomi mediniai varpai.
Manoma, jog negamtinės kilmės varpai atsirado Azijos tautų kultūroje. Kinijos, Japonijos, Indijos, Birmos, Egipto bei kitos senosios civilizacijos įvairiomis progomis taip seniai naudoja varpus, kad sunku atsekti jų egzistavimo pradžią (4).
Kai kurie kiniečių šiandien vartojami muzikos instrumentai nepakitę išliko nuo archainių Šan In dinastijos laikų (XVIII-XII a. pr. m. e.).
Yra žinių, jog Cin dinastijos (XVIII m.e.a.) rūmų orkestre buvo skirtingai suderintų varpų (bočžun) rinkinys. Jais skambinta pagal ritualo taisykles. Remiantis kosmologine bei mitologine samprata, kiekvieną mėnesį būdavo atliekama nustatytos tonacijos muzika, tad per metus paeiliui skambėdavo skirtingo aukščio varpai.
Istorikų O. Miunsterbergo bei O. Kiumelio duomenimis (5) varpai jau senovėje buvo reikšmingi ne vien dėl garsinių savybių. Priešistoriniais laikais nedidelės monetos-varpeliai prekybiniuose Kinijos-Japonijos mainuose atlikdavo pinigų funkciją. Jie buvo gaminami iš vario, iškasamo pietinėse Kinijos provincijose. Varpelių, kaip mainų ekvivalento, reikšmę lėmė brangus metalas, bei simbolinis-sakralinis monetos pavidalas.
Skirtingais laikais pasaulio tautų kultūrose varpai naudoti labai įvairiai. Egiptiečių bei žydų religinėse Ozirio šventėse taip pat skambėdavo varpeliai. Žydai tikėjo, kad šventikas tik tada gali suartėti su dievu, perduoti jam aukas ir melstis už tikinčiuosius, kai jis dėvi rūbą, nukabinėtą žvangučiais. Jų skambėjimas buvo suprantamas kaip dieviško žodžio bei paties išganytojo apraiška.
Brangūs sidabriniai bei auksiniai varpeliai nešioti kaip kaklo ar riešo puošmenos. Apie tai byloja Egipto faraonų, vaikų kapai, skulptūrėlės. Tikėta, jog varpeliai sergsti kūną ir sielą nuo visokių negandų. Daugelis Rytų Azijos, Afrikos bei Europos tautų tiki varpu, kaip lemtingu ateities pranašu, garbina kaip vaisingumo, laimės simbolį (4).
Vertingų užuominų apie varpus išsaugojo antikinė graikų ir romėnų literatūra. Plutarchas veikale “Bruto gyvenimas” pasakodamas apie HANFO miesto apsiaustį Licijoje (42 m. pr. m. e.), pažymi: “varpai buvo sukabinti ant virvių, ištemptų skersai upės, kad skambėtų, jei žmonės bandytų pabėgti perplaukdami upę”. Istorikas Flavijus rašo, jog “ant karaliaus Saliamono, valdžiusio 974-937 m. pr.m.e., šventyklų stogų kabėjo auksiniai varpai, kad jų skambėjimas nubaidytų atskridusius paukščius”. Varpelį, kaip sargybinio atributą, “Peloponeso karo istorijoje” mini Tukididas. Graikai varpais pranešdavo, jog į turgų atvežė žuvies, skambindavo saulei tekant, varpo dūžiais perspėdavo apie priešo artėjimą. Romėnai varpelius (tintinnabulum) naudodavo įvairiomis progomis kaip kvietimą į visuomenės susirinkimus, į pirtį, jais įspėdavo apie pavojingus gatvių kampus. Aukų ceremonijose arba triumfo eitynėse jais puošdavo vežimo, kuriame sėdėdavo nugalėtojas, ratus. Varpeliai skambėdavo imperatoriaus laidotuvėse (1).
Viduramžiai Europoje – reikšmingas varpų raidos etapas. Daugelis šiuo metu Pabaltijyje, Rusijoje, Vakarų Europos šalyse išplitusių varpų savo pavidalu tęsia vėlyvųjų Viduramžių varpų tradicijas. Šis istorijos tarpsnis buvo ypač svarbus varpų formos, dydžio raidai. Išsivysčius amatams, atsiradus naujiems įrengimams ir technologijai, varpų liejimas tapo savarankišku amatu. Rinktinių lydinių, išpuoselėtos formos varpai savo dydžiu, skambesiu, akustinėmis savybėmis labai pranoko savo pirmtakus. Viduramžiais išplitus krikščioniškajai ideologijai, varpas tapo kone svarbiausiu bažnyčios atributu. Jo prasmės aiškinimą krikščionys papildė sava interpretacija. Anot jų, metalo tvirtumas asocijuojasi su pamokslininko dvasine galia. Medinės sijos, ant kurių kabinami varpai, – kryžius, o virvė, kuria įsiūbuojama šerdis, – tai simbolinis saitas, įgalinąs prasismelkti į kryžiaus paslaptį.
Panašių aiškinimų randame ir senųjų liturgijos žinovų raštuose (5). Krikščionims varpo gaubtas ir šerdis asociavosi su pamokslininko burna ir liežuviu; varpą jie laikė Senojo ir Naujojo Biblijos įstatymų skelbėju. Reikšminga okultizmo apraiška buvo ateities pranašavimas iš varpų skambesio, iš su varpais susijusių sapnų. Liaudyje buvo sakoma, jog varpai gelbsti sielas iš pragaro kančių, nubaido piktuosius demonus. Buvo tikima, kad dėl dieviškos varpų pašventinimo galios jie nukreipia audras ir kitas gamtos stichijas.
XII a. Vakarų Europoje įsitvirtino varpų šventinimo tradicijos. Jų detalų aprašymą galima rasti bažnytiniame apeigyne. Ši ceremonija būdavo panaši į kūdikio krikštą. Prieš užkeliant į varpinę, dalyvaujant turtingiems krikštatėviams (vyrui ir moteriai), varpas būdavo patepamas, apšlakstomas šventintu vandeniu, užkalbamas bei apgaubiamas šventu rūbu. Tikėjimą varpų galia atspindi ir jų įrašai – įvairūs devizai, kreipiniai į dievą – išlieti gotiškais minuskulais, vėliau majuskulais: “vox ego sum vitae; voco vos; orate, venite” (“mano balsas – gyvenimas, kviečiu jus, ateikite melstis”); “o rex gloriae Christe veni cum pace” (“o garbės karaliau Kristau, atnešk taiką”); “vivos voco, mortuos plango, fulgura frango” (“gyvuosius šaukiu, mirusius palydžiu, žaibus sklaidau”). XVII a.
Rusijos diplomatiniams susirašinėjimams bei varpų įrašams vartotas slaptasis kriptografinis šriftas, kuriuo būdavo įamžinamos švenčiausios paslaptys. Manoma, jog bažnytinius varpus Europoje įdiegė britų bei airių misionieriai, tęsdami senovės keltų ir asiriečių tradicijas (1). IX a. bažnytiniai varpai gausiai išplito visoje Vakarų Europoje.
Ilgus amžius kristalizavosi varpų kūrimo bei panaudojimo tradicijos. Šiame kultūros reiškinyje sutelkta žmonijos išmintis, poreikiai, siekiai, tikėjimas, mistika, kūrybinė dvasia. Apžvelgus varpų raidos bruožus, interpretacijų įvairovę, galima teigti, jog varpo sampratą visais laikais formavo istorinio meto pasaulėjauta, mentalitetas, religinė-mitologinė orientacija.
Nedideli varpelių ir varpų rinkiniai senovės Azijos šalyse buvo naudojami kaip savarankiški arba į orkestro sudėtį įeinantys muzikos instrumentai. Istorijos eigoje jų dydžiai ir formos gerokai transformavosi.
Atskirus varpus ir jų komplektus imta montuoti bokštuose. Iki šiol žinomi signaliniai, Viduramžiais atsiradę laikrodiniai bokštų varpai, o taip pat skirtingo aukščio specialiai suderintų varpų rinkiniai-muzikos instrumentai, vadinami prancūziškos kilmės žodžiu “carillon”. Ši tradicija Vakarų Europoje išplito vėlyvaisiais Viduramžiais. Šiandien “skambančių miestų” ypač gausu šiaurinėje Vakarų Europos dalyje, Skandinavijos šalyse. Varpų liejimas tapo atskiru savarankišku amatu. Kaip taisyklė, šie amatininkai visuomet prisitaikydavo prie esamų visuomenės poreikių: karo metu iš varpų liedavo patrankas, o taikos metu vėl grįždavo prie varpų liejimo meno, reikalaujančio ypatingo meistriškumo, meninės puošybos ir akustikos mokslo pagrindų išmanymo.
Nuo seno varpų liejikai turi savo globėją. Kasmet vasario 17-ją yra minima šv. Forkernus diena. Ši tradicija gimė Airijoje IV m.e.a. ir daugelyje šalių puoselėjama iki šiol.
Varpus, kaip muzikos instrumentą, ypač pamėgo flamandai. Belgijoje 1922 m. buvo įkurta speciali Karališkoji skambinimo varpais mokykla. Nuo seno šio krašto meistrai plačiai garsėja savo liejiniais. Jų pagamintas varpų komplektas 1935 m. buvo atvežtas į Kauną ir įmontuotas istorijos muziejaus bokšte. Šiuo metu varpų muzikos galima išgirsti Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Neseniai atsirado dar vienas – šį kartą – stilizuotų varpų komplektas, kurių skambėjimas girdimas tik pučiant vėjui. Žymaus Lietuvos muzikanto Vladimiro Tarasovo iniciatyva jis buvo sumontuotas Vilniuje esančios šv. Kazimiero bažnyčios bokšte. Tai pirmas tokio tipo karilionas Lietuvoje.
Varpai, giliai veikdami žmonių sąmonę, sužadina kūrybines galias. Pereinant nuo medžiagiškumo prie abstrakcijos per interpretacijas, simboliką atskleidžiama nauja šio reiškinio būtis. Varpo simbolis – tai ne tik tiesioginė reiškinio imitacija. Įsiliejęs į meno kūrinio medžiagą, jis paklūsta jos dėsniams. Varpo semantika aprėpia didelę prasmių įvairovę: utilitariai gyvuojančias reikšmes ir papročius, religijomis pagrįstas interpretacijas, taip pat regimuosius, girdimuosius ir liečiamuosius meno simbolius. Pats žodis v a r p a s yra tartum sutartinis ženklas, kurio prasmė priklauso nuo konteksto.
Nuo seno lietuvių žodinėje tautosakoje paplitę liaudiški posakiai, kurių atsiradimą lėmė bandymas pamėgdžioti varpų skambėjimą. Cituoju J. Žilevičiaus straipsnį “Varpų muzika” (6), parašytą 1924 m.:
“Kad lietuviai mėgsta varpus ir iš jų garsų ritmo stengiasi ištisas mintis išvesti, tai mums liudija liaudies posakiai, kaip štai – Tveruose: Ivinskis, Kliviskis, Baubkus! (…) Josvainiuose sako: Dūšia dangui! Iš M. Biržiškos Mažojoje Lietuvoje užrašytų, skaitome (Eitkūnų): Eitkūnai į žeme, dūšelės į dangų! (Gilijos): Martyn brolau, Gilijoj skendau! (Gumbinės): Dievas danguj ranką savo Lietuvai vis dar atidaro! (…) ten pat randame užrašytą Jurbarko pilies varpo garsą: Tvirta pilis! arba Rusnės, galbūt šaukimą karan (“nabat”): Su dalgiais, su tinklais !? ir t.t. “
Kaip rašo J. Žilevičius, “minimais posakiais remiantis galima spėti, kad lietuviai su varpais iš seno buvo susipažinę, nes spėjo net savo mintyse tai sujungti, o jungė tik tai, kas arčiau ir giliau į širdį įsmigo” (8). Akivaizdus visai lietuvių tautosakai būdingas bruožas – personifikacija. Atkreipkite dėmesį į žodžių derinių skambesį, jų muzikalumą!
“Varpu” buvo pavadintas vienas pirmųjų lietuvių periodinės spaudos leidinių, kurį 1889 m. įsteigė Varšuvoje gyvavusi lietuvių studentų draugija “Lietuva”. Šiame žurnale buvo smerkiama carinė priespauda, raginama kovoti už nacionalines ir demokratines teises. Tiek istorinės aplinkybės, tiek ypatingas varpo devizas bei žurnalo tematika reprezentavo varpą, kaip tautinės kultūros atbudimo simbolį.
Varpo simbolį matome M.K.Čiurlionio drobėse (“Saulės sonatos” finale, 1906 m. pieštuku atliktuose kompozicijos eskizuose, “Laidotuvių simfonijoje”, “Pavasario”, “Audros” cikluose, plakate “Koncert”).
Varpas dažnai minimas poezijoje. Literatūros tyrinėtojos I. Jurgaitienės publikuojamame Maironio “Pavasario balsų” dažnuminiame žodyne (7) žodis varpas užima pagarbią vietą, sąraše jis randamas šalia gausiausiai naudojamų žodžių “širdis”, “žemė”, “žmogus” ir t.t. Šešiuose “Pavasario balsų” eilėraščiuose žodis varpas sutinkamas 17 kartų.
Pasitelkę V. Aleknos sudarytą “S. Nėries poezijos dažnumų žodyną” (8), matome, jog (kaip ir daugelio romatinkų) žodis “varpas” buvo labai pamėgta S. Nėries poetinė aspiracija: (34-se eilėraščiuose jis minimas 49 kartus.) Daugelyje eilėraščių jis dominuoja ne kaip savarankiškas įvaizdis, o kaip priemonė, iš visumos išaugęs simbolis, padedantis suponuoti pagrindinę eilėraščio mintį. Varpo simbolį mėgo ir kiti klasikai.
Varpų muzikinės imitacijos – ištisas reiškinys muzikoje, kiekvienu atveju atskleidžiantis kompozitoriaus meistriškumą, išradingumą. Varpo akustika sudėtinga, jo skambesį gana sunku išreikšti tikslia notacija. Ritmiškai persiliejančios vilnijančio garso bangos, intensyvumo, tembrų dinamika ir kiti faktoriai – visa tai atveria begalinius muzikinės kompozicijos variantus.
Varpų imitacijos pagrįstos atitinkama formule, siekiant atkurti artimą varpams tembrinį-ritminį skambesį kaip konkreti programa iš dalies kausto kūrybos procesą. Kita vertus, apribojimuose glūdi ir tam tikra variantiškumo laisvė. Visi kompozitoriai remiasi ta pačia garso medžiaga – intervalų santykiais, dermėmis, intonacijomis, formomis, tačiau individuali komponavimo logika lemia išraiškos naujumą.
Varpų skambesio imitacijomis gali būti grindžiami muzikos kūrinio epizodai ar net visas kūrinys. Kaip varpų skambesio stilizacija jos sąlygoją faktūrą, atskleidžia kompozitoriaus polinkį į konkretizuotą ar labiau apibendrintą raišką. Varpų imitacijas galima pavadinti forma formoje. Jos svarbios kaip struktūrinis bei muzikinės architektonikos semantinis vienetas.
Varpų skambesio imitacijos, jų loginis išdėstymas kūrinyje, kitaip tariant, skambesio koncentracijos laipsnis, jo paskirstymas tam tikrų atramos taškų pavidalu, padeda intuityviai suvokti kūrinio formos struktūrinę pusiausvyrą. Apibendrinto ar labiau sukonkretinto raiškumo epizodų kaitą galima vertinti kaip savitą meninių vaizdų sintezę. Faktūrinė stilizacija atitinkamai orientuoja klausytojo vaizduotę. Ji atlieka sutartinio ženklo funkciją. Kompozitorius naudoja varpo simbolį, kuris savaime turi išankstinę informacinę nuostatą.
Lietuvių profesinėje muzikoje sutinkame daug varpų skambesio imitacijų. Žinoma, esamas kiekis nepranoksta jų gausos rusų muzikoje, tačiau drąsiai gali būti įvardintas ištisu reiškiniu nacionalinėje plotmėje.
Kompozitorius J. Gruodis yra sukūręs pjesę fortepijonui “Varpai” ir muziką spektakliui tuo pačiu pavadinimu pagal Č. Dikensą; V. Klovos siuitoje simfoniniam orkestrui “Vilniaus paveikslai” varpai ypač raiškiai imituojami pirmojoje (“Gedimino kalnas”) ir paskutiniojoje (“Vilnius švenčia”) dalyse; 12 dalių V. Paltanavičiaus simfoninėje siuitoje (“Vilniaus akvarelės”) niūrus varpų gaudesys, sklindąs iš Bernardinų vienuolyno bokšto, – praėjusių amžių simbolis. Garsinė vizija – varpų skambesio imitacija – tampa V. Jurgučio kai kurių programinių kūrinių prasminiu rezonansu. Tai jaučiama oratorijoje “Donelaitis”, simfoninėje poemoje “Čičinskas”, vokalinėje-instrumentinėje poemoje “Kareivio laiškai”, vokaliniame cikle “Mergaitė namų šešėliuose”.
Varpų imitacijų randame ir chorinėje literatūroje: V. Budrevičiaus “Dzūkiškuose eskizuose”, “Varpų dainoje” vyrų chorui, kantatose; V. Paltanavičiaus kūriniuose “Nuaidėjo varpas”, “Varpų aidai”; V. Jurgučio – “Dindi ledinis varpelis”, “Varpo aidas” bei kituose kūriniuose. Greta jų – J. Bašinsko choriniame kūrinyje “Varpų sapnas” mišrių balsų chorui a cappella (skirtas “Ąžuoliukui”).
J. Bašinsko “Varpų simfonijoje” (Vilniaus miesto 650-mečiui) varpų skambesys – spalvinis šydas. Šį koloristinį efektą kompozitorius kuria išradingai derindamas ir varijuodamas skirtingų instrumentų grupių tembrus (styginiai, mediniai ir vibrofonas). Čia varpų imitacijos naudojamos iliustratyviai, kaip nuoroda į bendrą muzikinių vaizdų dramaturgiją. Tuo tarpu kuklesnės apimties kūrinyje chorui “Varpų sapnas” kompozitorius tiesiog “pasineria” į varpų gaudesį, atskleidžia klausytojams visą emocijų paletę. Varpų įvaizdis padeda įprasminti gyvenimo kolizijų, bendro visuotinio ritmo dėsningumus.
Šventinai, liūdesio, polėkio varpai skamba visoje kompozitoriaus V. Montvilos kūryboje. Jį žavi varpų gausmo harmonija, taurumas. “Muzikiniai eskizai” birbynei ir fortepijonui, pjesė kanklių trio “Pagerbimas”, “Šventinė poema” simfoniniams orkestrui, trijų dalių “Bokštų sonata” fortepijonui, daina mišriam chorui “Šventė” ir kiti kūriniai patvirtina išradingą tembrų samplaiką. Varpų skambesys čia atkuriamas netikėtais instrumentų deriniais.
Fortepijono kūrinio “Skambesiai” garsų visata, išreikšta varpų gaudesio,- tarsi K. Šimonio paveikslo “Muzika” aidas. Kiekvienas iš aštuonių kūrinį sudarančių segmentų (varpų garso imitacijų), skambinamų pasirinkta tvarka, atveria dodekafoninės serijos variantiškumo klodus. Vienas jų, ypatingai išsiskiriantis ekspresyvumu, kuria griausmingą gaudesį, sunkiai apibrėžiamą skambesio lauką – ryškią varpų aliuziją. Kito segmento faktūrinė grafika – ritmiškai apibrėžtas “varinis” skambesys. Visų šių segmentų pagrindas – vientisas garsinis kompleksas, kompozicinių priemonių atrankos orientyras.
V. Montvilos kūryboje dažnai sutinkama sutartinių ritminė-intonacinė medžiaga. Šį komponavimo būdą kompozitorius sėkmingai naudoja ir varpų imitacijų kūrimo pagrindu. “Bokštų sonatoje” fortepijonui, pjesėje kanklių trio “Pagerbimas” varpų imitacijų motyvinė simbolika išauga iš sutartinių harmonijos, išvestinių jų kompleksų, konstruktyvaus muzikinės medžiagos apibendrinimo – serijinių slinkčių.
V. Montvilos “Šventinės poemos” (vienos iš “Simfoninių poemų” triptiko, skirto Vilniaus miesto 650-sioms metinėms) programoje yra du simboliniai akcentai: “urbanistiniai varpai” (varpai žadina miestą, prikelia šventei) bei “pastoraliniai” varpai (kviečia džiaugtis gamtos grožiu). Konstruktyviuoju “urbanistinių” varpų pagrindu tampa ritmiškai transformuota instrumentinė šešių balsų sutartinė “Surdutė”. “Pastoralinis” epizodas (švelnūs styginių, obojaus, anglų rago tonai ir arfos glissando) sukomponuotas remiantis sutartinės “Ryto rytelio” medžiaga.
Kūrybos apžvalga patvirtina, jog varpai nuo seno artimi lietuvių tautinei sąmonei. Varpo semantiką sąlygoja jo, kaip fenomenalaus kultūros reiškinio, daugiaplaniškumas. Varpų kultūroje atsispindi erdvė ir laikas, visuotiniai dėsningumai. Varpų kultūros reiškinys – tai etinių ir estetinių pradų sintezė, kuriame užfiksuoti esminiai bendražmogiški ryšiai su aplinka. Tai puikus pavyzdys, kaip bendrieji kultūros reiškiniai, įsilieję į skirtingų tautų kultūras, įgauna tam tikrą etninį apibrėžtumą ir savaip transformuojasi.
Varpo semantika nėra visiems laikams nusistovėjusių reikšmių rinkinys. Kultūra, visuomeninis gyvenimas, sąmonė, paklūstantys bendriems dialektikos dėsniams, sąlygoja nuolatinę varpo prasmių turinio kaitą, todėl varpų kultūra turi praeitį, dabartį ir ateitį.
Literatūra:
Glocken (A. Altertum und aussereuropäische Glocken, B. Abendland). – Die Musik in Geschichte und Gegenwart, Bd.5, S. 267-295. Sachs K. Handbuch der Musikinstrumentenkunde. – Leipzig, 1930, S.54. Brensztejn M. Zarys dziejow ludwisarstwa w b. W. Księstwe Litewskem. – Wilno, 1924. Encyclopedia Britannika. – London, 1978. Vol.3, p.442. Olovianišnikov N. Istorija kolokolov i kolokoliteinoje iskusstvo.-M., 1912. Žilevičius J. Varpų muzika. – Muzikos almanachas, 1924, Nr.1, p. 157, 158. Jurgaitienė I. Maironio “Pavasario balsų” dažnuminis žodynas. – Literatūra, 1970, 13(1). Alekna V.S. Nėries poezijos dažnumų žodynas. – Literatūra ir kalba. V., 1980, t. 14.